Kosmoso robinzonai

PASKUTINYSIS PAVOJUS

Po kelių dienų be didesnių nuotykių pasiekėme Dordonės žiotis. Tiesa, kelis kartus geso varikliai, priversdami mus plaukti su burėmis. Apie sugrįžimą per radiją pranešėme į Kobalt Sitį ir nelabai tenustebome, kai Dordonės ir Iželio santakoje mus pasitiko valtis. Joje sėdėjo Martina, Lui ir Vzlikas. Visi trys užkopė į denį, valtį pririšome prie paskuigalio ir ramiai nuplaukėme iki Port Leono. Mūsų nebuvo ištisą mėnesį! Nėra ko ir kalbėti, aš nepaprastai nudžiugau, vėl susitikęs su Martina. Kiek sykių per šią kelionę maniau, kad jau niekada jos nebepamatysiu!

Lui parodė man paskutiniosios Naujojo Vašingtono radiogramos tekstą. Perskaičiau ją, netikėdamas savo akimis, paskui perdaviau amerikiečiams — Birabanas išvertė jiems esmę. O esmė buvo tokia: dėl nežinomų priežasčių Naujasis Vašingtonas lėtai niro į vandenyną ir jei nirimo greitis nesumažės, po pusės metų sala visiškai pranyks po vandeniu. Todėl vyriausybė pasiuntė mums nelaimės signalą — SOS.

Susirinko Taryba, pasikvietėme ir amerikiečius. Pirmas kalbėjo Džeinsas:

— Naujojo Vašingtono uoste stovi du eskadriniai minininkai, prancūzų kreiseris „Siurkufas”, krovinvežys ir mažas tankeris. Be to, turime šešiolika lėktuvų, keturi jų sraigtiniai, ir tris helikopterius. Tačiau nebeturime nei benzino, nei dyzelinio kuro. Gal galite parduoti mums degalų? Svarbiausia, su pristatymu į vietą!

— Apie jokį pardavimą negali būti nė kalbos, — atsiliepė mano dėdė. — Padėti jums — pati elementariausia mūsų pareiga. Svarbiausia problema — transportas. Turime tiktai vieną laivą, „Temererą”, o jis šiam tikslui per menkas.

— O „Konkerano” korpusas? — paklausiau. — Man regis, jis dar pasitarnaus. Be to, yra baržos, jeigu jas galima pritaikyti kuro gabenimui. Ką pasakysite jūs? — kreipiausi į mūsų inžinierius.

Etranžas kiek pamąstė, paskui prabilo:

— Cisternų gamyba truks nuo dešimties iki dvylikos dienų. Mažiausiai tiek pat — specialios priešgaisrinės įrangos gamyba. Taigi, mėnuo. Dvi dešimties metrų ilgio, trijų pločio ir dviejų aukščio cisternos — iš viso šimtas dvidešimt tūkstančių litrų: šešiasdešimt tonų benzino ir šešiasdešimt tonų dyzelinio kuro.

— Verčiau daugiau dyzelino ir mažiau benzino, — įsiterpė Džeinsas.

— Įmanoma. Kiek kuro turime atsargoje?

— Šešis milijonus litrų, — atsakiau. — Visi rezervuarai sklidini, todėl pristabdžiau gavybą.

— Koks atstumas nuo Port Leono iki Naujojo Vašingtono?

— Maždaug keturi su puse tūkstančio kilometrų.

— Taip, bet čia nosies tiesumu, per atvirą vandenyną, — patikslinau.

Dėdė kreipėsi į Džeinsą:

— Jeigu mes patikėsime jums „Temererą” ir savo įgulą, ar įstengsite nuplukdyti laivą iki amerikiečių salos?

— Už tai atsakau savo galva. Jūsų mažasis laivas tiesiog nuostabus!

— Gerai, surizikuosime.

Po mėnesio „Temereras” išplaukė, iš paskos buksyru tempdamas baržą su šimtu keturiasdešimt penkiais tūkstančiais litrų kuro. Kaip vėliau man pasakojo Mišelis, kelionė buvo stebėtinai rami: nei audrų, nei „kalmarų”, nei jokių kitokių jūros pabaisų.

Naujasis Vašingtonas — vos viršum vandens iškilusi lyguma su dviem pakrantės kalvom, ant kurių grūdosi namai. Atvykėlius sutiko visokiausių pabūklų salvėmis. Miestas, išsidėstęs prie pat vandens, buvo papuoštas vėliavomis. Kreiserio orkestras sugrojo Jungtinių Valstijų himną. Paskui, skambant „Marselietei”, mažasis „Temereras” su savo barža įplaukė į uostą. Jūrų laivyno karininkai nulydėjo laivelį nustebusiais žvilgsniais. Dyzelinį kurą išsyk perpumpavo į Argentinos tankerio bakus, ir šis nedelsdamas pakėlė inkarą gi benziną sunkvežimiais išgabeno į aerouostą.

Naujojo Vašingtono prezidentas Linkolnas Donaldsonas iškilmingai priėmė Mišelį. Paskui prancūzai pakvietė jį į „Siurkufą”. Kai karininkai ir jūreiviai sužinojo, jog veikiai galės pamatyti Prancūzijos gabalėlį, jų džiaugsmui nebuvo galo!

Naujojo Vašingtono gyventojams prasidėjo įtempto darbo metas: norėdami demontuoti ir sukrauti į laivus viską, ką dar galima buvo išgelbėti, žmonės nesudėdami rankų triūsė nuo aušros iki aušros. Paskui sugrįžo tankeris, ir pirmasis karavanas — „Siurku— fas”, norvegų krovinvežys bei du eskadriniai minininkai, gabenantys minias žmonių bei įrangą, — išplaukė į žemyną.

Mišelis perspėjo mane per radiją. Atsakydamas pranešiau, jog mes tuo tarpu susitarėme su Vzliku, kuris po „uošvio” mirties tapo vyriausiuoju genties vadu. Ssvisai užleido amerikiečiams teritoriją, kuri, tiesą sakant, priklausė juodiesiems ssvisams, arba slvi— pams, ir dalį savo žemių tarp Dronos bei Nepažintųjų kalnų. Be to, išsiderėjau koridorių palei visą Dordonę iki pat žiočių, kur ketinome statyti Vakarų Uostą. Kol vyko derybos, prancūzai taip pat nesėdėjo be darbo. Kalnų papėdėje statėme amerikiečiams namus — toje žemėje, kuri išties priklausė raudoniesiems ssvisams, daugiausiai kitoje Dronos pusėje, kaip tik priešais mažytį mūsų postą vadinamą Chromu.

Ir štai pasirodė pirmasis karavanas. Stebėtojai iš posto Dronos žiotyse pranešė apie jį anksti ryte, kai laivai tik artinosi prie kranto. Krovininis laivas ir „Siurkufas” dėl pernelyg didelės gramzdos išmetė inkarus pačioje Dronoje, o eskadriniai minininkai nuplaukė Iželiu. Toliau amerikiečiai traukė didžiuliu stambių valčių karavanu. Nubuksyravome persikėlėlius į naująsias jų valdas. Buvo nuspręsta, jog kol kas amerikiečiai tenkinsis raudonųjų ssvisų žemėmis, o slvipų žemių užkariavimą atidės geresniems laikams — būtent todėl, kad už tą žemę prisieitų kovoti.

Mišelis parskrido lėktuvu, netrukus pasirodė ir septintasis, paskutinysis, karavanas. Iki to meto sala beveik visiškai paskendo, tačiau Naujojoje Amerikoje jau išaugo septynių kaimų miestelis, o laukuose subrendo pirmasis derlius. Naujajame Nju Vašingtone, kaip juokais jį praminė amerikiečiai, gyveno apie penkis tūkstančius žmonių.

Naujosios Prancūzijos gyventojų skaičius taip pat išaugo — prie mūsų prisidėjo šeši šimtai „Siurkufo” jūreivių ir šešiasdešimt argentiniečių, panorusių gyventi „lotyniškoje šalyje”. Be to, prisijungė ir penkiasdešimt Kanados prancūzų. Iš pradžių juos atbaidė mūsų kolektyvinis ūkis, nors jis aprėpė tik pramonės įmones, bet veikiai kanadiečiai įsitikino, kad niekas jiems nekliudo vaikščioti į bažnyčią — jeigu taip norisi.

Norvegai (išsyk po katastrofos jie išgelbėjo skęstančio norvegų lainerio keleivius, ir dabar skandinavų buvo apie pustrečio šimto) paprašė skirti jiems dalį mūsų teritorijos prie Dordonės žiočių. Mes neprieštaravome, ir toje vietoje netruko išaugti žvejybos uostas.

Iš tiesų joks griežtas pasidalijimas neegzistavo, ir mišrios santuokos tapo įprastu reiškiniu. Laimei, amerikiečių moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų, ir didžiuma mūsų jūreivių susituokė dar Senajame Nju Vašingtone. Prabėgus metams po Didžiojo Žygio, man gimė sūnus Bernaras, o Mišelis vedė septyniolikmetę gražuolę — norvegę Ingą Unset, krovininio norvegų laivo kapitono dukrą.

Padėjome amerikiečiams statyti gamyklas. Jie savo ruožtu atidavė mums dalį savo staklių bei keturis lėktuvus. Drauge su dviem amerikiečių kolegomis jų teritorijoje, tačiau jau slvipų žemėse, aptikau nemenkus naftos klodus. O dar po penketo metų mes apsijungėme į Telo Respublikų Sąjungą. Bet iki tol dar teko atsikariauti žemes iš slvipų. Ir buvo akimirka, kai vos neprasidėjo karas su amerikiečiais, kai visų mūsų likimas kybojo ant plauko.

Slvipai pirmieji pradėjo priešiškus veiksmus. Kartą vakare šimtas jų karių netikėtai užpuolė mažą amerikiečių postą ir nukovė dešimt žmonių iš dvylikos. Dviems amerikiečiams pavyko pasprukti automašina. Kai šią naujieną sužinojo vadovybė, į orą pakilo du lėktuvai, tačiau žudikų rasti nepavyko: stepės ištuštėjo, o neperžvelgiami miškai užėmė pernelyg didelius plotus. Amerikiečiai apginklavo koloną, patyrė didžiulius nuostolius ir grįžo nieko nepešę. Tuomet jie kreipėsi pagalbos į mus, jau patyrusius šių žemių gyventojus, ir į mūsų sąjungininkus ssvisus.

Sunku būtų įsivaizduoti keistesnį karą ir pasakiškesnę kariau ną! Centre sunkvežimiais riedėjome mes ir amerikiečiai, viršum galvų sukiojosi keturi lėktuvai, priešaky skrido žvalgybinis malūnsparnis, o aplink šuoliavo kito pasaulio būtybės, apsiginklavusios lankais ir strėlėmis!

Kampanija buvo sunki, neapsiėjome be nuostolių. Greit sumoję, kad eiliniame mūšyje išsyk bus sumušti, slvipai ėmė niokoti pasienio rajonus, nuodyti šaltinius bei šulinius, puldinėti Naująją Ameriką, ssvisų žemes ir netgi Naująją Prancūziją, skverbdamiesi į ją per kalnus.

Eskadriniai minininkai apšaudė du slvipų pakrantės kaimus. Lėktuvai aptiko ir subombardavo kelias gyvenvietes. Bet visa tai neatnešė trokštamos pergalės. Tik tada, kai nusigavome į priešišką teritoriją peržengdami net būsimas Naujosios Amerikos sienas, slvipai nusprendė, jog išmušė lemiamos kovos valanda.

Auštant mūsų stovyklą iš visų pusių atakavo daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių juodųjų bestijų. Būriui vadovaujantis Džeinsas tučtuojau iškvietė aviaciją, ir iš Naujojo Vašingtono bei Kobalt Sičio aerouostų akimoju pakilo lėktuvai. Skriedami tūkstančio kilometrų per valandą greičiu, jie turėjo veikiai pasirodyti mūšio lauke, tačiau iki to meto mes privalėjome atsilaikyti. Buvome puikiai apsiginklavę, bet kas iš to?.. Penki šimtai amerikiečių, trys šimtai prancūzų ir penki tūkstančiai ssvisų prieš penkiasdešimt tūkstančių įniršusių priešų, kurių strėlės lekia per keturis šimtus metrų!.. Padėtis buvo kritiška! Svarbiausia, mes negalėjome pasinaudoti sunkvežimių manevringumu: ssvisai apjuosė mus trisdešimties gretų žiedu! Sustatėme visas penkiasdešimt mašinų, išskyrus mūsų senąjį šarvuotą sunkvežimį, ratu, sugulėme prie kulkosvaidžių ir laukėme.

Atidengėme ugnį, kai priešas atsidūrė per šešiasdešimt metrų, ir vos nepražuvome. Neatleistina klaida, nevalia buvo laukti taip ilgai! Slvipai kone užgriuvo mus juoda banga. Automatai ir kulkosvaidžiai šienavo priešus nelyginant prinokusius kviečius, ssvisai leido strėlę po strėlės, bet viskas veltui! Po akimirkos dešimt mūsiškių gulėjo negyvi, daugiau nei aštuoniasdešimt — sužeisti, ssvisų tarpe — šimtas nukautų, o sužeistųjų bent dvigubai daugiau.

Beprotiška slvipų narsa kėlė siaubą o jų gyvybingumas rodėsi stačiai neįtikimas. Vienas jų toliau šuoliavo priekin netgi tuomet, kai dvidešimties milimetrų kulka nuplėšė nelaimėliui ranką su visu petimi, ir griuvo negyvas vos per kelis žingsnius nuo amerikiečių. Tą regėjau savo akimis.

Po pirmosios atakos sekė antra. Kai slvipai pakilo trečią kartą, galų gale pasirodė lėktuvai, bet naudos iš jų buvo nedaug: puolantys ir besiginantys neįtikėtinai persimaišė, ir lakūnai paprasčiausiai nežinojo, kur šauti.

Trečiosios atakos metu strėlė pervėrė Mišeliui ranką, o man antgalis persmeigė kairiąją kulkšnį; beje, mūsų abiejų sužeidimai buvo nesunkūs. Kai šiaip ne taip nubloškėme priešus, lėktuvai ėmė laistyti juos kulkosvaidžių ugnimi, mėtyti bombas bei raketas. Prasidėjo triuškinimas! Atviroje stepėje slvipų gretos pabiro, ir mes vijomės juos sunkvežimiais, šaudėme iš arti, o Vzlikas su savo kariais gaudė ir pribaiginėjo pavienius kovotojus.

Šen bei ten priešas dar bandė suregzti kontrataką. Vakarop suradome vieną sunkvežimį, kuriame kiūtojo strėlėmis suvarpyti lavonai. Tačiau sutemus išgyvenę slvipai pabėgo ir daugiau nebesugrįžo.

Užtat pasirodė šimtai tigrozaurų, viliojamų kraujo kvapo, ir mums vėl teko stoti į mūšį, kuriame netekome šešių saviškių. Iš viso praradome dvylika žmonių, amerikiečiai — dvidešimt du, o ssvisai — du šimtus dvidešimt septynis. Mes turėjome aštuoniasdešimt septynis sužeistuosius, amerikiečiai — šimtą keturiasdešimt penkis, ssvisai — devynis šimtus šešiasdešimt. Slvipai kautynių lauke neteko bent dvidešimties tūkstančių.

Po šio žygio amerikiečiai savo pasienyje surentė fortų grandinę — tvirtovių gynybą gerokai palengvino tas faktas, jog fortai rikiavosi ant natūralaus sprūdžio keteros, besidriekiančios nuo jūros iki pat kalnų. Keteros ilgis siekė beveik septynis šimtus kilometrų.

Ramiai ir taikiai triūsiant prabėgo dar dveji metai. Apgailestaudami regėjome, kad amerikiečiai vis labiau užsidaro savyje. Jie beveik niekada neatvykdavo pas mus — neskaitant pavienių atvejų: atskris koks vienas lėktuvas, ir viskas. Mes taip pat ėmėme retinti savo vizitus ir pas juos užsukdavome tiktai su reikalais: mainytis žaliava ar pramoniniais dirbiniais. Iki to meto amerikiečiai savo žemėse aptiko akmens anglies — tiesa, tie klodai nebuvo tokie gausūs kaip mūsiškiai, tačiau su kaupu tenkino visas jų reikmes. Be to, iš mūsiškių mažai kas šnekėjo angliškai, ir taip toliau, ir panašiai. Ir jie, ir mes gyvenome savaip, pagal skirtingus papročius. Jie baisėjosi mūsų nuosaikiu bei išmintingu kolektyvizmu ir Tarybą vadino diktatūra. Be to, amerikiečiai išsaugojo kvailas nuostatas „čiabuvių” atžvilgiu, kurioms mes nieku gyvu nepritarėme: mūsų mokyklose mokėsi per du šimtus jaunųjų ssvisų.

Užtat su norvegais užmezgėme kuo puikiausius santykius. Tiekėme jiems metalą, būtiną žvejybinių laivų statybai, o jie mus dosniai aprūpindavo visokeriopomis jūros gėrybėmis. Išlikusios žemiškosios žuvys dauginosi neįtikėtinai sparčiai, be to, ir Telo vandenyno gyventojai buvo puikaus skonio.

„Didvyriškasis periodas” artėjo į pabaigą. Kad ateityje nesuteiktume amerikiečiams preteksto piktintis, įvedėme visą eilę pakeitimų. Po ilgų perdėm prancūziškų diskusijų nusprendėme, jog Naująją Prancūziją nuo šiol sudarys šie departamentai:

1) Kobalto departamentas (5000 žmonių), sostinė Kobalt Sitis (800 žmonių) ir Port Leono miestas (324 žmonės);

2) Vakarų uosto departamentas su tokio pat pavadinimo sostine (600 žmonių);

3) Naftos gręžinių departamentas (ten liko viso 50 darbinin- kų);

4) Boljė-Šachtininkų departamentas, kuriam priklauso Stebuklingasis ežeras su miestu Boljė (400 žmonių) ir Šiaurinis uostas (60 žmonių).

Tokiu būdu Naujosios Prancūzijoe gyventojų skaičius siekė beveik šešis tūkstančius. Port Leone, Boljė ir Šiauriniame uoste veikė savos municipalinės tarybos. Centrinę vadovybę sudarė penkiasdešimt parlamento deputatų, renkamų visuotiniu tiesioginiu balsavimu, ir nepakeičiamoji Taryba, sudaryta iš septyneto žmonių; iš pradžių jai priklausė mano dėdė, Mišelis, Etranžas, Bevenas, Lui, mūsų naujasis kiurė ir aš. Parlamentas turėjo teisę leisti įstatymus, skirti ministrus bei tvirtinti jų sprendimus. Taryba turėjo ne tik įstatymų leidybos, bet ir veto teisę, bet kuriuos sprendimus pri— stabdančią šešetui mėnesių. Paskelbus ypatingąją padėtį — tam reikėjo surinkti du trečdalius balsų, — Taryba šešetui mėnesių visą valdžią perima į savo rankas; prireikus šis terminas gali būti pratęstas. Susikūrė trys politinės partijos; Lui vadovaujama kolektyvistų partija parlamente turėjo dvidešimt vietų, konservatorių-valstiečių partija gavo tiek pat, o likusios dešimt vietų atiteko Etranžo organizuotai liberaliajai partijai. Jai paprastai atitekdavo ir visi ministrų portfeliai — laikantis senos prancūzų tradicijos, bylojančios, jog valdyti turi mažuma.

Visi tie pokyčiai nėmaž neatsispindėjo mūsų gyvenime. Gamyklos, mašinos, šachtos, laivai bei visa kita liko liaudies nuosavybe, bet žemė visuomet priklausė tiems, kurie ją dirbo.

Išplėtėme geležinkelių ir plentų tinklą. Amerikiečiai pasekė mūsų pavyzdžiu. Jie gamino daugiau garvežių, užtat mums pavyko sukurti labai galingus elektros variklius. Visų ilgiausia geležinkelio linija jungė Kobalt Sitį su Vakarų uostu, užsukdama į Port Leoną.

Tuo tarpu santykiai su amerikiečiais šlijo toliau. Pirmas rimtas kivirčas kilo dėl eskadrinio kanadiečių minininko, kuriame tarnavo Kanados prancūzai. Nusprendę apsigyventi su mumis, prancūzai, žinia, panoro atsiplukdyti ir savo laivą. Amerikiečiai pradėjo visaip jiems kliudyti. Galiausiai atidavėme jiems visą ginkluotę ir pavertėme minininką greitaeigiu krovininiu laivu.

Antrąja nepasitenkinimo priežastimi tapo mūsų atsisakymas drauge naudotis naftos telkiniu, slūgsančiu ssvisų žemėse šalia Tamsos viršukalnės. Amerikiečiams nestigo savų telkinių, tegul ir gilesnių. Bet dėl to nenorėjome be reikalo trikdyti ssvisų.

Ir galiausiai devintųjų Telo eros metų liepos penktąją įvyko incidentas.

Tądien, laikydamiesi sutarties, suteikiančios čiabuviams teisę nekliudomiems eiti per žmonių žemes, dešimt ssvisų norėjo kirsti rytinę amerikiečių teritorijos dalį, šioje vietoje ilgu pleištu įsirėžusią į jų asmenines žemes. Jie keliavo į mūsų postą Boljė, ketindami iškeisti žvėrieną į strėlių antgalius. Ir štai ssvisai įžengė į Ameriką, regint mūsų sargybiniams, budintiems poste kitame Dronos aukštupio krante. Staiga juos sulaikė trys ginkluoti amerikiečiai ir grubiai įsakė sukti atgal. Reikalavimas buvo idiotiškas, kadangi iki Boljė beliko šimtas metrų, o iki sienos kitoje pusėje — penkiolika kilometrų. Ssvisų vadas Avicas prancūziškai jiems išrėžė, ką apie tai galvoja. Įpykę amerikiečiai paleido tris salves; du ssvisus nukovė, du sužeidė, tarp jų ir Avicą, kurį paėmė į nelaisvę. Likusieji, be atvangos švilpiant kulkoms, perplaukė Droną ir apie įvykį pranešė posto viršininkui Pjerui Lefranui.

Norėdamas išsiaiškinti, kas ir kaip, Lefranas su ssvisais nusileido prie upės. Ir karčiai pasigailėjo! Iš kito kranto trenkė automato serija, nukaudama dar vieną ssvisą ir sužeisdama patį Lefraną. Įtūžę viršininko draugai atsakė dešimtimi raketų, kurios padegė ir sugriovė fermą amerikiečių pakrantėje.

Laimingo atsitiktinumo dėka mudu su Mišeliu tąsyk buvome netoliese. Paguldęs Lefraną ir sužeistus ssvisus į sunkvežimį, visu greičiu nušvilpiau į Kobalt Sitį. Nedelsdami sušaukėme parla mento ir Tarybos posėdį. Po balsavimo buvo paskelbta ypatingoji padėtis. Gulėdamas ant neštuvų, Lefranas nupasakojo įvykį, ir ssvisai patvirtino jo žodžius. Mes dar ginčijomės neišmanydami, ko griebtis, kai atėjo radiograma iš Ssvisų Tilto posto prie Vezerio: stebėtojai aiškiai girdėjo kovos būgnų trenksmą ir regėjo signalinių laužų dūmus, kylančius visoje ssvisų teritorijoje. Kažkokiu nesuvokiamu būdu Vzlikas jau žinojo, kas nutiko, ir dabar telkė savo karius.

Žinodamas kerštingą bei negailestingą ssvisų būdą, visų pirma pagalvojau apie izoliuotas amerikiečių fermas, išsidėsčiusias pasienyje. Kas laukia niekuo dėtų žmonių?! Pas Vzliką tučtuojau išskrido malūnsparnis su mano laišku, kuriame prašiau palūkėti vieną dieną o pats su likusiais Tarybos nariais puoliau į radijo stotį — norėjome kuo greičiau susisiekti su Naujuoju Vašingtonu.

Tuo tarpu atmosfera kaito. Stotyje radistas įteikė man naują radiogramą: eskadrinis amerikiečių minininkas apšaudė Vakarų uostą. „Temereras” ir „Siurkufas” į ugnį atsiliepė artilerijos salvėmis.

Dėl viso pikto buvo paskelbtas įsakas dėl visuotinės mobilizacijos. Lėktuvai su pilnais bakais ir koviniais komplektais buvo pasirengę kilti po pirmojo signalo.

Užmezgę ryšį, per radiją kreipėmės į amerikiečių vyriausybę, prašydami sustabdyti karo veiksmus ir pradėti derybas. Amerikiečiai sutiko. Mūsų uosto apšaudymas liovėsi. Beje, eskadrinis minininkas su džiaugsmu išsinešdino savais keliais, nes iš „Siurkufo” paleista radijo bangomis valdoma raketa sutrupino visą jo pirmgalį.

Mišelis, mano dėdė ir aš negaišdami sėdome į lėktuvą ir už pusvalandžio jau buvome Naujajame Vašingtone.

Derybos prasidėjo audringai. Amerikiečiai elgėsi taip arogantiškai, jog Mišelis buvo priverstas jiems priminti, kad be mūsų jie jau seniai būtų tapę jūros pabaisų grobiu ar mirę iš bado savo degalų pristigusiuose laivuose. Galiausiai buvo sudaryta tyrimo komisija, į ją pateko Džeinsas, Smitas, mano dėdė, aš ir Vzliko brolis Iscis. Abu amerikiečiai elgėsi ganėtinai kilniai ir pripažino savo tėvynainių kaltę — šie buvo nuteisti dešimt metų kalėti. Ssvisai kaip kompensaciją gavo dešimt tūkstančių plieninių strėlių antgalių.

Įdomu pažymėti, jog po šio incidento, kuris tik per plauką nesibaigė tragiškai, mūsų santykiai išsyk pasitaisė. Dešimtųjų metų pabaigoje jie tapo tokie draugiški, jog atsirado reali galimybė susivienyti į Laisvųjų Telo Respublikų Sąjungą.

Vienuoliktųjų metų sausio septintąją susirinko amerikiečių, kanadiečių, argentiniečių, norvegų ir prancūzų atstovų konferencija. Buvo sukurta ir priimta federalinė konstitucija. Ji kiekvienai respublikai suteikė plačią autonomiją, tačiau numatė vieną bendrą vyriausybę, kurios rezidencija tapo naujas Juniono miestas, pastatytas Dordonės ir Dronos santakoje, kaip sykis toje vietoje, kur kadaise nudobėme pirmąjį tigrozaurą. Aplinkinė dviejų šimtų kvadratinių kilometrų teritorija buvo paskelbta federaline žeme.

Sunkiausiai sekėsi spręsti klausimą dėl ssvisų medžioklės valdų. Čia amerikiečiai pademonstravo visą savo kietakaktiškumą! Tik po ilgų ginčų buvo priimtas įsakymas dėl mūsų sąjungininkų žemių neliečiamybės — ne vien raudonųjų ssvisų, bet ir kitų genčių, kurios sumanys prisidėti prie mūsų per artimiausią šimtą metų. Visos būsimos kolonijos, įkurtos naujose vietose, bus laikomos fede— ralinėmis žemėmis, kol jų gyventojų skaičius pasieks penkiasdešimt tūkstančių — tada kolonija gaus Laisvosios Respublikos statusą su teise leisti savus įstatymus.

Dvyliktųjų metų rugpjūčio dvidešimt penktąją įvyko pirmasis federalinio parlamento posėdis, kuriame mano dėdė buvo išrinktas pirmuoju Laisvųjų Telo Respublikų Sąjungos prezidentu. Pirmąkart suplevėsavo mūsų valstybinė vėliava — mėlynas baltas audeklas su penkiomis baltomis žvaigždėmis (jos atitiko respublikų skaičių: Naujoji Amerika, Naujoji Prancūzija, Argentina, Telo Kanada ir Norvegija). Valstybinėmis kalbomis paskelbėme dvi — anglų ir prancūzų.

Nenagrinėsiu anuomet priimtų įsakymų, jie veikia iki šiol, jūs puikiai juos žinote. Tik pasakysiu, kad armija, laivynas, aviacija ir ginklų gamyba buvo perduotos federalinės vyriausybės žinion. Žvelgdami toli į priekį, jai patikėjome ir atominę energiją, nes išauš diena, kai mes ir Telo planetoje įvaldysime tą galingą jėgą.