Kosmoso robinzonai

KATASTROFA

Kavą gėrėme terasoje. Vakaras buvo tykus. Besileidžianti saulė nudažė tolimų kalnų viršūnes rožine spalva. Mišelis skundėsi atsainiu požiūriu į astronomines planetų studijas — ši problema atsirado tuomet, kai Polio Bernadako ekspedicijos ėmė tyrinėti planetas, kaip sakoma, „iš arti”. Vandalis papasakojo apie paskutiniuosius atradimus biologijos srityje. Temo. Virš kalnų kybojo mėnulio puselė, žibėjo žvaigždės. Su tamsa plūstelėjo vėsa, ir mes sugrįžome į svetainę. Atsisėdau šalia Mišelio veidu į langą.

Atmintin stebėtinai ryškiai įsirėžė menkiausios to vakaro smulkmenos, nors nuo tų laikų prabėgo šitiek metų! Mačiau observatorijos kupolą; vakarinio dangaus fone aiškiai išsiskyrė maži bokšteliai su pagalbiniais teleskopais. Bendras pokalbis veikiai užgeso, visi neskubiai šnekučiavosi poromis. Aš kalbėjausi su Mišeliu. Nežinia kodėl jaučiausi lengvas ir laimingas. Atrodė, jog nieko nesve— riu ir netgi ne sėdžiu, o sklendžių virš savojo krėslo nelyginant plaukikas vandenyje.

Observatorijoje nušvito vienas langelis, užgeso ir nušvito vėl.

— Patronas kviečia, — pratarė Mišelis. — Teks eiti.

Jis dirstelėjo į švytintį savo laikrodžio ciferblatą.

— Kelinta valanda? — paklausiau.

— Vienuolika trisdešimt šešios.

Mišelis atsistojo, ir ūmai visiškai netikėtai šis paprasčiausias judesys bloškė vaikiną link sienos, esančios už gerų trijų metrų. Visi apstulbo.

— Po velnių!.. Tapau besvoris!

Aš irgi pakilau ir, nepaisant visų atsargos priemonių, rėžiausi galva į sieną.

— Nieko sau!

Iš visų pusių aidėjo nuostabos šūksniai. Kelias minutes skrajojome po svetainę nelyginant vėjo blaškomos dulkelės. Visus persmelkė keistas kažin kokios vidinės tuštumos jausmas. Man svaigo galva. Buvo sunku suvokti, kur dabar viršus, o kur apačia. Kabindamasis už baldų, šiaip ne taip nusigavau iki lango. Pasidingojo, kad išsikrausčiau iš proto: žvaigždės šoko pašėlusią sarabandą — tokią jų atspindžiai šoka juodam vandeny. Žvaigždės mirgėjo, įsižiebdavo, užgesdavo ir tvyksteldavo vėl, staigiai liuoksėdamos iš vietos į vietą.

— Pažvelkite! — sušukau.

— Pasaulio pabaiga, — sudejavo Masakras.

— Panašu, — sukuždėjo Mišelis, mėšlungiškai kabindamasis į mano petį.

Nuo žvaigždžių šokio ribuliavo akyse; pažvelgiau žemiau ir surikau vėl:

— Pažvelkite!

Kairėje pusėje viena po kitos nyko kalnų viršūnės, nurėžtos lygiau nei peiliu pjaustomas sūris. Ir toji stichija artėjo mūsų link!

— Sesuo! — kimiai aiktelėjo Mišelis ir puolė prie durų.

Regėjau, kaip jisai skuodžia taku link observatorijos, liuoksėdamas nerangiais dešimtmetriniais žingsniais. Apie nieką negalvodamas, nepatirdamas ničnieko, netgi baimės, automatiškai dėjausi atmintin visa, kas vyksta.

Atrodė, jog iš viršaus įstrižai krinta didžiuliai neregimi ašmenys, aukščiau kurių viskas dingo. Veikiausiai tai truko dvidešimt sekundžių. Aplink girdėjau slopius svečių šūksnius. Mačiau, kaip Mišelis įsiveržė į observatoriją. Ir staiga ji taip pat pranyko! Dar spėjau pastebėti, kaip keliais šimtais metrų žemiau prasivėrė kalnas, apnuogindamas visus savo geologinius sluoksnius, nutviekstus negyva kito pasaulio šviesa. Ir po akimirkos katastrofa užgriuvo mus pačius…

Namas sudrebėjo. Įsikirtau į stalą, ir tuomet išlėkė langas, tarsi išmuštas milžino keliu. Siaubingas viesulas išsviedė mane su visais likusiais laukan, ir mes nusiritome šlaitu, kabindamiesi už krūmų bei akmenų, apakinti, apkurtinti, dūstantys.

Viskas baigėsi po kelių sekundžių. Atsitokėjau už penkių šimtų metrų nuo namo tarp medienos nuolaužų, stiklo šukių ir čerpių duženų. Observatorija atsirado vėl — ir, matyt, visiškai sveikutėlė. Aplink tvyrojo prieblanda; iš viršaus liejosi keista rausva šviesa. Pakėliau akis ir išvydau saulę — mažutę, raudoną it varis, tolimą Ausyse spengė, kairysis kelis ištino, akis aptraukė ūkana. Ore tvyrojo nemalonus nepažįstamas kvapas.

Pirmiausiai pagalvojau apie brolį. Jis gulėjo ant nugaros už poros metrų nuo manęs. Puoliau artyn ir nustebęs pastebėjau, kad vėlei atgavau svorį. Polis tysojo užsimerkęs, iš kairiosios blauzdos, giliai perrėžtos stiklo dužena, sruvo kraujas. Kol veržiau jo koją tvarsčiu, paskubomis susuktu iš nosinės, brolis atsipeikėjo.

— Mes dar gyvi?

— Taip, tu sužeistas, tačiau nepavojingai. Tuoj pasižiūrėsiu, kaip jaučiasi likusieji.

Vandalis jau stojosi, Masakras apskritai atsipirko pamušta akimi. Jis priėjo prie Polio ir apžiūrėjo žaizdą.

— Niekai! Ko gero, veržti nereikia. Stambiosios kraujagyslės nepažeistos.

Breforas nukentėjo smarkiau: jis gulėjo be sąmonės su perskelta kaukole.

— Reikalinga skubi operacija, — subruzdo chirurgas. — Jūsų dėdės namuose turiu viską, ko gali prireikti.

Pažvelgiau į namą: jis gana sėkmingai atlaikė išbandymą. Dalis stogo nuplėšta, langai išmušti, langinės nudrėkstos, bet visa kita lyg ir sveika. Mes pernešėme Breforą ir Polį į namą. Viduje viskas buvo apversta aukštyn kojom, ir spintų turinys voliojosi ant grindų. Šiaip ne taip pastatėme didįjį stalą ir paguldėme ant jo Breforą. Vandalis pasišovė padėti Masakrui.

Tik tuomet galiausiai prisiminiau dėdę. Observatorijos durys buvo atlapos, tačiau pro jas niekas neišėjo.

— Nueisiu pasižiūrėti, — pasisiūliau ir šlubčiodamas iškiūtinau laukan.

Už namo kampo sutikau sodininką Anselmą kurį buvau visiškai pamiršęs. Visas vargšelio veidas sruvo krauju. Pasiunčiau Anselmą persirišti žaizdų, nusigavau iki observatorijos ir užkopiau laiptais. Po kupolu šalia didžiojo teleskopo neradau nė gyvos dvasios. Tuomet įpuoliau į kabinetą. Čia aptikau susitaršiusį Menarą, knebinėjantį savo akinius.

— Kur dėdė? — sušukau.

— Nežinau, — atsakė jis, trindamas stiklus nosinaite. — Kai visa tai nutiko, jie ketino išeiti…

Išlėkiau iš kabineto ir surikau:

— Dėde! Mišeli! Martina!

Kažkas atsiliepė. Aplenkiau akmenų krūvą ir išvydau dėdę, atsišliejusi į uolos nuolaužą. Greta stovėjo Martina su perplėšta suknele. Net tą akimirką negalėjau nesigrožėti jos rankų dailumu.

— Jam išniro kulkšnis, — paaiškino mergina.

— O kur Mišelis?

— Nuėjo prie upelio vandens.

— Kas čia buvo, dėde? — paklausiau.

— Ką galiu atsakyti, jeigu pats ničnieko nežinau! Kaip jaučiasi likusieji?

Papasakojau, kas jiems nutiko.

— Reikia nusileisti į kaimą, pasižiūrėti, kaip laikosi gyventojai.

— Betgi saulė jau leidžiasi…

— Leidžiasi? Atvirkščiai, ji kyla!

— Saulė leidžiasi, dėde. Ji tik ką buvo kur kas aukščiau.

— Ak, tu kalbi apie šitą mažutį apgailėtiną vario žibintą? Verčiau atsigręžk atgal!

Taip ir padariau: virš nuniokotų kalnų viršūnių kilo spindintis žydras šviesulys. Akys manęs neapgavo: šiame pasaulyje buvo dvi saulės.

Laikrodis ant mano rankos rodė dešimt minučių pirmos.