TARP GRIUVĖSIŲ

Kad ir kaip keista atrodė visa, kas nutiko, aš instinktyviai stengiausi aiškinti įvykį pagal įprastas žemiškąsias normas — uraganas, žemės drebėjimas, vulkano išsiveržimas. Ir ūmai buvau priverstas suvokti neįtikėtiną beprotišką ir podraug visiškai realų faktą: atsidūriau pasaulyje, kuriame švietė dvi saulės! Ne, aš nepajėgiu perteikti mane persmelkusios sumaišties. Bergždžiai mėginau nuginčyti akivaizdžią tiesą.

— Betgi mes Žemėje! Pažvelk, antai kalnas, observatorija, o tenai, apačioje, kaimas…

— Žinoma, aš sėdžiu ant žemės! — atsiliepė dėdė. — Tačiau, kiek išmanau astronomiją, mūsų sistemoje tėra viena Saulė, o čia jos dvi. Nesu toks asilas, kad nesuprasčiau šio fakto reikšmės.

— Bet kurgi tokiu atveju mes esame?

— Jau sakiau tau: nežinau! Mes buvome observatorijoje. Staiga ji pradėjo virpėti. Pamaniau, žemės drebėjimas, ir mudu su Martina išbėgome. Mišelį susitikome laiptuose, ir tuomet visus mus išsviedė laukan. Praradome sąmonę ir todėl ničnieko nematėme.

— Užtat aš mačiau, — krūpčiodamas atsakiau. — Kalnai kartu su observatorija pranyko kažkokioje negyvėliškoje šviesoje. O paskui mane irgi sviedė laukan, o kai atsipeikėjau, observatorija vėl stovėjo savo vietoje…

— Tik pamanyk! — karčiai šūktelėjo dėdė. — Keturi astronomai, ir nė vienas nepamatė šio stulbinančio nutikimo!

— Mišelis regėjo pačią pradžią. Beje, kurgi jis dingo?

— Išties, Mišelis vėluoja, — sunerimo Martina. — Eisiu pasižiūrėti.

— Ne, verčiau eisiu aš. Bet, dėl Dievo meilės, dėde, kur, tavo manymu, mes esame?

— Nieko nežinau, kiek sykių turėsiu kartoti! Šiaip ar taip, ne Žemėje. Ir gal netgi ne mūsų Visatoje, — pusbalsiu pridėjo jis.

— Vadinas, Žemė… mums… amžiams?

— Bijau, kad taip ir yra. Tačiau dabar pirmiausiai reikia surasti Mišelį.

Išvydau jį, nespėjęs nueiti nė dešimties žingsnių. Vaikinas išniro iš už posūkio, lydimas dviejų nepažįstamųjų — trisdešimtmečio bruneto ir ugniaplaukio kresno vyriškio, kuriam iš pažiūros galėjo būti apie keturiasdešimt. Mišelis ceremoningai pristatė juos abu — atrodė gana juokingai, ypač įvertinus susidėjusias aplinkybes:

— Simonas Bevenas, inžinierius elektrikas! Žakas Etranžas, metalurgas, gamyklos direktorius!

— Norėjome sužinoti, kas jums nutiko, — paaiškino Etranžas. — Iš pradžių apsilankėme kaime. Ten jau triūsia gelbėjimo komandos, joms į pagalbą pasiuntėme ir savo darbininkus. Bažnyčia subyrėjo. Merija taip pat sugriuvo, po nuolaužomis palaidodama merą ir jo šeimą. Pirmaisiais duomenimis kaime apie penkiasdešimt nukentėjusiųjų, yra sunkiai sužeistų. Be mero šeimos žuvo dar vienuolika žmonių. Tačiau didžiuma namų atsilaikė.

— O kaipgi jūsų gamykla? — paklausė dėdė.

— Žala menka, — atsakė Bevenas. — Jūs gi žinote, standartiniai namai — monolitiniai ir lengvi. Pačioje gamykloje pasislinko kelerios staklės.

— Pas mus kaip sykis vieši chirurgas, pasiųsime jį į kaimą, — pratarė dėdė. Tada atsigręžė į mus su Mišeliu: — Judu padėkite man: noriu pasiekti namą. Martina, atveskite Menarą! Eime su mumis, draugai!

Kai įėjome į namus, įsitikinau, jog Vandalis su Masakru pasidarbavo iš peties. Mano brolis ir Breforas gulėjo lovose. Masakras krovėsi savo gydytojo lagaminėlį.

— Eisiu žemyn, — pratarė jis. — Manau, ten irgi rasiu darbo.

— Taip, taip, — atsiliepė dėdė. — Štai šie ponai tik ką iš kaimo. Ten daug sužeistų.

Prisėdau ant Polio lovos.

— Kaip jautiesi, seni?

— Neblogai. Tik koją truputį skauda.

— O Breforas?

— Irgi nieko sau. Jau atgavo sąmonę. Bijojome, kad bus kur kas blogiau.

— Tuomet ir aš leisiuosi į kaimą.

— Eik, — sutiko dėdė. — Martina, Mišelis ir Vandalis taip pat gali eiti. Mudu su Menaru pabudėsime čia.

Mes iškeliavome. Pakeliui paklausiau inžinieriaus:

— Ar žinote, kokį rajoną aprėpė katastrofa?

— Ne. Pasidomėti dar suspėsime. Iš pradžių pasirūpinsime kaimu ir artimiausiomis fermomis, o paskui pasižiūrėsime, kas ten toliau…

Pagrindinę kaimo gatvę užvertė namų nuolaužos, užtat skersgatviai išliko beveik sveiki. Labiausiai nukentėjo centrinė aikštė; bažnyčia ir merija virto griuvėsių krūva. Kai priėjome, žmonės iš po nuolaužų traukė mero lavoną.

Atkreipiau dėmesį į vieną gelbėtojų grupę, kuri dirbo itin sparčiai ir darniai. Nuo jos atsiskyrė kažkoks jaunas vyriškis ir pasuko mūsų link.

— Pagaliau sulaukėme pastiprinimo! — džiugiai sušuko jis. — Suskubote pačiu laiku!

Vyriškis vilkėjo mėlyną kombinezoną, buvo kiek žemesnis, tačiau kur kas stambesnis už mane ir, matyt, pasižymėjo nepaprasta jėga. Po juodų plaukų kupeta žibėjo skvarbios akys, nutvieskiančios visą kaulėtą ryškių bmožų^yeidą Man jis išsyk patiko, o tolimesni įvykiai tą tarp mudviejų kilusią simpatiją pavertė tvirta draugyste.

— Kur sužeistieji? — pasiteiravo Masakras.

— Šokių salėje. Jūs gydytojas? Tenai jūsų kolega, jis tikrai neatsisakys pagalbos!

— Aš chirurgas.

— Kokia sėkmė! Ei, Žakai Pjerai, palydėk daktarą į tvarstomąjį!

— Eisiu su jumis, — pasisiūlė Martina. — Galėsiu asistuoti.

Mudu su Mišeliu prisijungėme prie grupės, tvarkančios griuvėsius. Vyriškis mėlynu kombinezonu karštai kažin ko pasiginčijo su inžinieriumi, paskui grįžo prie mūsų.

— Nelengva juos įtikinti, jog dabar visų svarbiausia — atnaujinti vandens ir, jei galima, elektros tiekimą. Inžinieriai irgi norėjo užsiimti valymu! Kada gi daugiau jie pasinaudos savo žiniomis, jeigu ne dabar? Beje, kokios judviejų profesijos?

— Geologas.

— Astronomas.

— Tiek to, pravers vėliau. Dabar turime svarbesnio darbo.

— Vėliau? Ką norite tuo pasakyti?

— Manding, jūs jau žinote, kad mes nebe Žemėje. Nereikia būti mokslininku, kad susigaudytum. Ir vis dėlto kaip keista! Dar vakar inžinieriai dalino man nurodymus, o šiandien jau aš jiems sakau, ką reikia daryti.

— O kas jūs pats? — pasiteiravo Mišelis.

— Lui Morjeras, gamyklos cecho meistras. O judu abu?

— Jis — Mišelis Sovažas, o aš — Žanas Burnė.

— Vadinas, esate mūsų žvaigždžių ganytojo giminaitis? Puikus seniokas!

Šitaip šnekučiuodamiesi kibome į darbą Veikiai prie mūsų prisijungė dar du darbininkai.

— Tyliau! — ūmai pratarė Mišelis. — Ar girdite?

Iš po nuolaužų krūvos aidėjo tykūs pagalbos šauksmai.

— Nagi, Pjerai, — Lui grįžtelėjo į vieną savo darbininką, — sakyk, kas čia gyveno?

— Motušė Feijė su dukrele. Mergaitė buvo dailutė, gal šešiolikos. Palūkėk! Kartą buvau pas jas užsukęs. Štai čia buvo virtuvė. Ojos veikiausiai kambaryje, antai tenai!

Jis parodė į kampą, pusiau užverstą sienos nuolaužomis. Mišelis pasilenkė ir sušuko į plyšį:

— Laikykitės! Mes ateiname jums į pagalbą!

Visi įtemptai įsiklausė. Galiausiai kančios sklidinas mergiškas balselis atsiliepė:

— Greičiau! Greičiau…

Mikliai, bet itin atsargiai pradėjome rausti tunelį, nuolat aptikdami pačius netikėčiausius daiktus: šluotą, rankdarbių krepšį, radijo imtuvą. Praėjo pusė valandos. Aimanos apačioje nutyko. Tuomet nusprendėme surizikuoti, padidinome spartą ir spėjome laiku iš po griuvėsių ištraukti Rozą Feijė. Jos motina buvo mirusi.

Apie šį gelbėjimo darbų epizodą taip nuodugniai pasakoju todėl, kad vėliau Roza, pati to nenorėdama, tapo pirmojo Telo karo priežastimi — nelyginant Spartos Elena.

Nunešėme merginą į lazaretą ir susėdome užkąsti, nes visi jautėmės klaikiai išalkę. Žydroji saulė tviskėjo zenite, o mano laikrodis rodė tik septynias valandas ir septyniolika minučių. Šviesulys pakilo apie dvyliktą nakties. Vadinas, žydroji diena tęsėsi maždaug keturiolika valandų ir trisdešimt minučių.

Visą antrąją dienos dalį dirbome nesudėdami rankų. Vakare, kai žydroji saulė pradingo už horizonto, o rytuose pakilo maža raudona saulė, po griuvėsiais nebeliko nė vieno sužeistojo. Viso jų buvo aštuoniasdešimt vienas. Dvidešimt vienas žmogus žuvo.

Aplinkui nūnai išsekusį šulinį įsikūrė margaspalvis taboras. Pastogės netekę žmonės spietėsi po antklodėmis, ištemptomis ant karčių. Vieną tokią palapinę Lui pastatė savo gelbėjimo komandos nariams. Susėdome prie jos ir pavakarieniavome — valgėme šaltą mėsą su duona, užgerdami raudonu vynu, gyvenime nesu gėręs nieko gardesnio! Paskui nuėjau į tvarstomąjį, vildamasis pasimatyti su Martina, tačiau mergina jau miegojo. Masakras buvo patenkintas: pavojingų atvejų pasitaikė nedaug. Čionai jo nurodymu neštuvais atgabeno Breforą ir mano brolį. Abu jautėsi kur kas geriau.

— Atleiskite man, — prabilo chirurgas, — stačiai krintu iš nuovargio, o rytoj manęs laukia sudėtinga operacija, ypač šiomis sąlygomis.

Grįžau prie savo palapinės, išsitiesiau ant storo šiaudų sluoksnio ir akimoju užmigau.

Mane pažadino variklio gausmas. Buvo „naktis”, tai yra, toji pati purpurinė prieblanda, kurią dabar vadina „raudonąja naktimi”. Automobilis sustojo už sugriuvusio namo. Apėjau griuvėsius ir išvydau savo dėdę: jiedu su Vandaliu atvažiavo sužinoti, kaip mums sekasi.

— Kas naujo? — paklausiau.

— Nieko. Elektros nėra, observatorijos kupolas nejuda. Buvau gamykloje. Etranžas sako, jog srovės nebus dar ilgai: užtvanka liko Žemėje. Beje, galiu pasakyti, kad ši planeta aplink savo ašį apsisuka per dvidešimt devynias valandas ir kad jos ašis visiškai nedaug pasvirusi orbitos plokštumos atžvilgiu.

— Iš kur žinai?

— Labai paprasta. Žydroji diena truko keturiolika valandų trisdešimt minučių. Raudonoji saulė pasiekė zenitą per septynias valandas ir penkiolika minučių. Vadinas, para tęsiasi dvidešimt devynias valandas. Toliau: diena ir „naktis” vienodos trukmės, o mes, kaip matyti, esame toli nuo ekvatoriaus, veikiausiai ties keturiasdešimt penktuoju šiaurinės platumos laipsniu. Išvada: planetos ašis pasvirusi gana nereikšmingai, na, nebent šioje žemėje atsidūrėme lygiadienio periodu. Raudonoji saulė kybo už mūsų orbitos ribų ir, regis, lygiai kaip ir mes sukasi aplink žydrąjį šviesulį. Mus čionai atbloškė tą akimirką kai saulės švietė abipus planetos. Vėliau sulauksime dienų, kai mums švies išsyk abi saulės, o retsykiais nesimatys nė vienos. Ateis juodos ar, tiksliau pasakius, mėnulio dienos.

— Mėnulio dienos? Nejau čia yra mėnulis?

— Pasižiūrėk pats!

Pakėliau akis į dangų. Rausvame skliaute blyškiai spindėjo du mėnuliai: vienas maždaug toks, kaip ir mūsiškis, gi antras gerokai didesnis.

— Tik ką jie buvo trys, — tęsė dėdė. — Pats mažiausias mėnulis jau nusileido.

— Kiekgi truks šita „naktis”?

— Maždaug valandą. Į gamyklą buvo užsukę valstiečiai iš aplinkinių fermų. Ten aukų nedaug. Bet užtat toliau…

— Reikia nuvažiuoti ir pasižiūrėti patiems, — pertraukiau jį aš. — Pasiimsiu tavo mašiną ir su Mišeliu bei Moljeru važiuosime pasižvalgyti. Juk reikia išsiaiškinti, kokia mūsų teritorija!

— Tuomet aš važiuosiu su jumis.

— Ne, dėde, tau išniro kulkšnis. Mes galime įstrigti: teks eiti pėsčiomis. Dabar atliksime visai trumputį reidą. O vėliau…

— Gerai. Tuomet padėk man išlipti ir nuvesk iki jūsų ligoninės. Ar einate su manimi, Vandali?

— Norėčiau traukti į šią žvalgybą — atsiliepė biologas. — Manau, jog žemės paviršiaus lopinys nėra didelis ir mes sugebėsime apsukti jį ratu, tiesa?

— Taip, jei tik keliai bus pravažiuojami, — sutikau. — Ką gi, keliaukim drauge. Gal pamatysime ką nors nauja iš jūsų srities. O ir kelionė bus nelengva, jūsiškė keliautojo patirtis tikrai pravers.

Pažadinau Mišelį ir Lui.

— Gerai, važiuokime, — atsiliepė Moljeras. — Tik pirmiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų dėde. Paklausykite, mesjė Burnė, — kreipėsi jis į astronomą — kol važinėsime, prašau jūsų užsiimti skaičiavimais. Reikia suskaičiuoti gyventojus, maisto atsargas, ginklus, instrumentus ir panašiai. Po mero mirties jūs čia pats gerbiamiau— sias žmogus. Puikiai sutariate ir su kiurė[1], ir su mokytoju. Vienintelis žmogus, kuris jūsų, ko gero, nemėgsta, — smuklininkas Žiulis, nes jūs niekada pas jį neužsukate. Tačiau su smuklininku pasikalbėsiu, ir Žiulis bus it šilkinis. Žinia, visko užbaigti nespėsite, mes grįšime kur kas anksčiau.

Visi įsiropštėme į atvirą automobilį — ganėtinai seną, tačiau vis dar patikimą Jau sugniaužiau vairą, kai dėdė man šūktelėjo:

— Palauk! Pasiimk tą daiktą, kuris guli mano portfelyje!

Atidariau portfelį ir išsitraukiau karišką keturiasdešimt penktojo kalibro pistoletą.

— Čia mano karininko ginklas, — paaiškino dėdė. — Pasiimk jį. Ar maža ką galite sutikti! Pirštinių skyrelyje yra dvi dėžutės su kulkomis.

— Gera mintis! — pritarė Lui. — O kito ginklo neturite?

— Aš neturiu, bet manau, jog kaime rasime medžioklinių šautuvų.

— Teisingai! Užsuksime pas tėtušį Boriu. Kadaise jis buvo kolonijinės armijos karininkas ir užkietėjęs medžiotojas.

Pažadinome senį ir, nepaisant jo protestų, rekvizavome beveik visą arsenalą: vieną vinčesterį, du medžioklinius šautuvus ir karteče užtaisytus patronus.

Kai pajudėjome į rytus, jau kilo saulė. Iš pradžių važiavome keliu; retsykiais pasitaikydavo griūčių, tačiau mums pavykdavo jas aplenkti, ir tik prie vienos kliūties sugaišome ištisą valandą. Po trijų valandų prasidėjo visiško chaoso zona; priešaky, kiek tik akys užmatė, grūdosi pasišiaušę kalnai, milžiniškos žemių, akmenų, medžių krūvos ir — deja! — namų griuvėsiai.

— Ko gero, žemės kraštas jau nebetoli, — pastebėjo Mišelis. — Verčiau eikime pėsčiomis!

Pasiėmę ginklus bei truputį maisto, patraukėme į nuniokotą zoną Automobilį palikome be apsaugos. Ko gero, pasielgėme neapgalvotai.

Daugiau nei valandą skverbėmės į priekį. Visa, kas mus supo, man, geologui, atrodė tikrų tikriausia fantasmagorija! Ko tik čia nebuvo: kristalinė magma, nuosėdinės uolienos ir taip persimaišiusios mezozojaus nuosėdos, jog vienoje vietoje aptikau trilobitą, kreidos periodo amonitą ir tretinius numulitus.

Lui su Vandaliu žingsniavo priešaky. Kol apžiūrinėjau suakmenėjusias iškasenas, jie užsiropštė šlaitu, pasiekė viršūnę ir nustebę šūktelėjo. Mudu su Mišeliu nuskubėjome įkandin.

Priešais mus iki pat horizonto dryksojo milžiniška pelkė, sklidina riebaus vandens, apžėlusi šiurkščia žole, tarsi nužerta pilkomis dulkėmis. Peizažas buvo grėsmingas ir didingas. Vandalis kilstelėjo prie akių binoklį ir atidžiai apžiūrėjo horizontą.

— Tenai kalnai! — pareiškė jis, perduodamas binoklį man.

Toli pietryčiuose pelkę ribojo žydras dantytas kalnagūbris.

„Žemiškoji zona” įsiterpė į pelkę aukštu kyšuliu, ant akmenų visur kur tamsavo išdžiūvęs dumblas. Atsargiai nusileidome prie vandens. Kaip matyti, čia buvo gilu. Vanduo atrodė ganėtinai perregimas, mažumą sūrokas.

— Visur tuščia, — pastebėjo Vandalis. — Nei žuvų, nei paukščių.

— Pažvelkite tenai! — pratarė Mišelis, rodydamas į tolėliau plytinčią dumbliną seklumą. Seklumoje gulėjo kažin koks žalsvas gal metro ilgio padaras. Vienoje jo pusėje įžiūrėjau burnos angą, apjuostą šešiais minkštais čiuptuvais; po kiekvienu blausiai žibėjo pilkšvai žalia akis. Kitame gale dryksojo galinga uodega, užsibaigianti suplotu peleku. Smulkmenų neįžvelgėme: sekluma buvo pernelyg toli. Bet kai pradėjome kopti šlaitu aukštyn, lygiai toks padaras su prie kūno prigludusiais čiuptuvais išniro iš vandens ir tučtuojau pasinėrė vėl; niekas nespėjo nė aiktelti.

Dar sykį apžvelgėme bekraštę pelkę ir pirmąkart per visą viešnagės šioje planetoje laiką aukštai danguje pastebėjome debesėlį. Jis buvo žalsvos spalvos. Tik vėliau mums buvo lemta sužinoti grėsmingą jo reikšmę.

Kai grįžome prie automobilio, šis stovėjo su įjungtais žibintais.

— Šviesa buvo išjungta, atsimenu tiksliai! — sušukau. — Kažkas pabuvojo mašinoje!

Tačiau aplink dulkėtoje žemėje matėsi vien mūsų kojų pėdsa kai. Pasukau svertą, norėdamas išjungti žibintus, ir klyktelėjau: rankenėlė buvo išterliota kažin kuo šaltu bei lipniu nelyginant sraigės gleivės.

Nuriedėjome iki kryžkelės ir pasukome į šiaurę. Gana greit kelią mums pastojo griūtys.

— Verčiau grįžkime į kaimą ir važiuokime keliu link karjero, — pasiūlė Lui. — Čia mes pernelyg arti negyvosios zonos.

Paklausiau jo patarimo. Kaime pamatėme dėdę: ištiesęs sutvarstytą koją, jisai sėdėjo krėsle ir šnekučiavosi su klebonu bei mokytoju. Pasakėme, kad mūsų nelauktų anksčiau rytojaus, ir nusiskubinome stačiai į šiaurę. Iš pradžių kelias užsiropštė į neaukštą perėją paskui nusileido į slėnį, nudrykusį lygiagrečiai kalnagūbriui. Retai pasitaikančios čionykštės fermos beveik nenukentėjo: valstiečiai ginė į laukus galvijus ir dirbo savo darbus, tarsi ničnieko nebūtų nutikę. Dar už poros kilometrų kelią vėl pastojo griūtys. Čia nuniokojimų juosta buvo siaurėlesnė, o chaoso vidury smygsojo nepaliestas kalnas. Įsiropštėme į jį ir apžvelgėme vietovę iš viršaus. Aplinkui „žemę” ir čia tyvuliavo vien pelkės.

Jau prasidėjo raudonoji prieblanda, visi jautėmės nusikamavę ir todėl nusprendėme apsinakvoti artimiausioje fermoje. Šešias valandas išmiegojome kaip užmušti, o paskui iškeliavome į vakarus. Šįkart išvydome ne pelkes, o tuštutėlę jūrą. Tuomet pasukome į pietus.

Mašina nuriedėjo jau bent dvidešimt kilometrų, bet negyvosios zonos dar nesimatė. Tarp griuvėsių per kažin kokį stebuklą išliko kelias, ir mes be vargo stūmėmės į priekį. Žinia, važiuoti teko lėtai, nes retsykiais tekdavo aplenkti uolienų nuolaužas, užgriuvusias dalį plento. Ūmai už posūkio išvydome visiškai nepaliestą kampelį: žavingą slėnį su miškais bei lankomis. Akmenys užtvenkė kalnų upelį, ir tas išsiliejo į spindintį ežerėlį. Nuožulniame šlaite stūksojo mažutė pilis, kurios link vedė ūksminga alėja. Pasukome į ją. Prie įvažiavimo pastebėjau lentelę: „Privati nuosavybė. Įeiti draudžiama!”

— Manding, dabar tai jau nebesvarbu, — sumurmėjo Mišelis.

Kai tik sustojome prie pilies, terasoje pasirodė dvi merginos ir

jaunuolis. Jis buvo aukštas, tamsiaplaukis ir, ko gero, patrauklus, tačiau dabar vaikino veidą iškreipė pagiežingos nuostabos grimasa. Viena mergina, irgi pakankamai daili, veikiausiai buvojo sesuo. Antroji, vyrėlesnė, atrodė pernelyg ryški blondinė, kad jos plaukų spalvą galėtumei palaikyti natūralia. Jaunuolis mikliai nubėgo laiptais žemyn.

— Jūs ką, nemokat skaityti?

— Manau, — pradėjo Vandalis, — esamomis aplinkybėmis…

— Kokios dar aplinkybės? Čia privati valda, ir joje nepageidauju regėti ničnieko, išskyrus savo svečius!

Tuo metu aš buvau jaunas, karštakošiškas, nevaldžiau emocijų, todėl pašaipiai atsiliepiau:

— Paklausyk, pienburni, mes specialiai atvykome pasiteirauti, ar jūsų „giminės” pilis neužvirto ant to, kas tau atstoja galvą Nejau šitaip dera sutikti gelbėtojus?

— Tučtuojau nešdinkitės! — suriaumojo jisai. — Antraip įsakysiu išmesti jus iš čia su visa jūsų griuvena!

— Išvažiuosime ir patys, — atsakė Vandalis, sulaikydamas mane. — Tačiau leiskite pasakyti, jog dabar mes kitoje planetoje, kur jūsų pinigai vargiai ko beverti…

— Kas čia dedasi?

Terasoje pasirodė pagyvenęs plačiapetis vyriškis, lydimas tuzino augalotų ir nesimpatiškų vaikinų.

— Tėti, šie tipai įsiveržė be leidimo, o dabar…

— Patylėk, Šarli! — pertraukė jį pilies šeimininkas. Paskui jis atsigręžė į Vandalį: — Jūs kalbėjote apie kitą planetą. Kaip jus suprasti?

Vandalis paaiškino.

— Vadinas, mes jau nebe Žemėje? Įdomu, įdomu… Planeta negyvenama, neliesta?

— Kol kas dviejose pusėse matėme tik pelkes, o trečiojoje — jūrą. Belieka išsiaiškinti, kas yra ketvirtojoje pusėje — jeigu jūsų sūnus mums leis.

— Šarlis jaunas, jis nežinojo, kas nutiko. Mes čia ničnieko nesupratome. Iš pradžių pamaniau, jog prasidėjo žemės drebėjimas, bet kai pamačiau dvi saules ir tris mėnulius… Dėkoju, dabar man viskas aišku. Tikiuosi, jūs su mumis išlenksite po taurelę?

— Dėkui. Apgailestaujame, tačiau mes neturime laiko.

— Na, ką jūs! Ida, paruošk svečiams…

— Ne, mes išties labai skubame, — pertraukiau jį aš. — Kol šviesu, privalome pasiekti „žemės kraštą” ir iki vakaro sugrįžti į kaimą

— Tokiu atveju negaišinsiu jūsų. Rytoj atvyksiu sužinoti žvalgybos rezultatų.

Mes vėl leidomės į kelią.

— Ta-aip, jie man nelabai patiko, — išsunkė Mišelis.

— Šlykštūs snukiai, — pritarė Lui. — Žinote, kas jie? Honegeriai, pasak jų pačių, šveicarai. Tėvas milijonierius, praturtėjo iš ginklų prekybos. O sūnelis dar bjauresnis už tėvą. Įsivaizduoja, neva visos merginos kraustosi iš proto dėl jo ir jo pinigų. Pasaulyje nėra teisybės! Ak, kad šie tipai būtų pražuvę po griuvėsiais vietoje mūsų geruolio mero!

— O kas gi ta prašmatni blondinė, buvusi su jais?

— Madlena Diušer, — atsakė Mišelis. — Kino aktorė. Įžymi ne tiek savo vaidmenimis, kiek skandalingais nuotykiais. Jos fotografijos buvo visuose laikraščiuose.

— O tuzinas tipų pakaruoklių fizionomijomis?

— Tikriausiai parankiniai purviniems darbeliams, — atsiliepė Lui.

— Bijau, kad šie žmonės pridarys mums nemažai rūpesčių, — susimąstęs pratarė Vandalis.

Vėl prasidėjo dyka zona. Keturias valandas traukėme per ją pėsčiomis, bet šįkart, didžiai savo nuostabai, už nuniokojimo ribos aptikome tvirtą dirvą Baisiausiai susijaudinau. Sustojau ant paskutiniosios kalkakmenio nuolaužos, įsiraususios į neregėtas žoles, nesiryždamas kelti kojos į kito pasaulio žemę. Ne tokie sentimentalūs Lui su Mišeliu tą žingsnį žengė pirmi.

Surinkome daugybę augmenijos pavyzdžių; čia buvo blausiai žalių žolių su šiurkščiais, aštriais stiebais be žiedų ir aibės krūmokšnių su stebėtinai tiesiomis šakomis bei pilka metalinio atspalvio žieve. Lui aptiko ir vieną negyvą čionykštės faunos atstovą. Tas trijų metrų ilgio padaras panėšėjo į plokščią ir aklą bestuburį žaltį. Ant jo „galvos” pastebėjome dvi dideles aštrias žnyples su vidiniais kanalais. Vandalis pasakė, jog bemaž tokį įtaisą turi vabalo plaukiko lervos. Žemėje jis nieko panašaus nebuvo matęs. „Aklas žaltys” atrodė išdžiūvęs. Jo odoje pastebėjau angą, aplink kurią sustingo žvilgančios gleivės.

Vandalis norėjo pasiimti radinį su savimi, tačiau mes įsižiūrėjome atidžiau ir pastebėjome, kad sausa atrodo tik oda, o nepažįstamo gyvūno viduriai jau pūva. Todėl teko pasitenkinti fotonuotraukomis. Baimindamiesi, jog aukštoje žolėje gali slėptis gyvi ir tikriausiai pavojingi šio padaro gentainiai, paskubomis leidomės atgal į kaimą.

Už mūsų nugarų iki pat horizonto driekėsi žole apėjusi stepė, o viršum jos tolumoje kybojo dar vienas žalias debesis.

Загрузка...