Kosmoso robinzonai

AŠ APLANKIAU NEŽINOMAS ŽEMES

Techninį vadovavimą patikėję Džeinsui ir jo karininkams, mudu su Mišeliu likome vien formaliais ekspedicijos vadovais. Pasiunčiau radiogramą į Kobalt Sitį, paskui, paklausęs Vilkinso patarimo, pamėginau susisiekti su Naujuoju Vašingtonu. Kad ir kaip keista, man pavyko išsyk. Džeinsas trumpai pranešė, kas nutiko, perdavė mums vyriausybės padėką ir kvietimą apsilankyti saloje.

— Apgailestauju, — atsakiau, — bet šiuo metu kvietimo priimti negaliu. Iki Naujojo Vašingtono bent dešimt tūkstančių kilometrų; mums paprasčiausiai nepakaks kuro. Iš pradžių sugrįšime į Kobalt Sitį.

— Kodėl gi jūs, prancūzai, šitaip pavadinote savo miestą? — pasidomėjo O'Hara.

— Ogi todėl, kad jis visų labiausiai primena jūsiškius aštuoniasdešimtųjų metų Laukinių Vakarų miestelius; šiaip ar taip, aš juos įsivaizduoju būtent tokius.

Išsinešdinęs iš dvokiosios upės, „Temereras” pasuko į šiaurės vakarus. Pūtė stiprus vėjas, ir mūsų laivelis žemai lenkėsi bangoms, nepaisydamas streikuojančių kai kieno skrandžių. Pokalbį tęsėme pusiau angliškai, pusiau prancūziškai. Kai pritrūkdavo žodžių, pavertėjaudavo Birabanas. Pirmoji kelionės diena praėjo be nuotykių.

Naktį jūra aprimo, tačiau mes visgi sumažinome greitį. Ant tiltelio palikau Smitą ir priguliau miegoti.

Mane pažadino neįtikėtinas supimas. Įsiklausiau, stengdamasis suvokti, kas gi nutiko, paskui supratau: varikliai neveikia, vadinas, mes stovime. Skubiai apsirengiau ir išpuoliau į denį.

— Kas atsitiko? — paklausiau vairininko.

— Nežinau. Mes tik ką sustojome.

— Kur kapitonas amerikietis?

— Paskuigalyje drauge su inžinieriumi.

Iš liuko išlindo Mišelio galva.

— Kas nutiko? Kodėl stovim?

— Pats nežinau. Eikš čionai!

— Tuojau ateisiu.

Kai tik jis ištarė paskutinį žodį, kažin kas garsiai pliūkštelėjo, ir laivo korpusas sudrebėjo. Išgirdau skambų anglišką keiksmą paskui nuostabos šūksnį ir riksmą šiurpų riksmą:

— Žemyn! Visi žemyn!

Tą pat akimirką Smitas parbloškė mane ant žemės ir nusirito į liuką. Jam įkandin niurktelėjo Vilkinsas. Smitas kyštelėjo galvą laukan, įsitikino, jog ant denio nieko nebėra, ir užtrenkė dureles. Lempos šviesoje įžiūrėjau išblyškusius, siaubo iškreiptus amerikiečių veidus. Su griausmu užsitrenkė jūreivių kubriko durys. Laivą vėl smarkiai krestelėjo, ir „Temereras” pakrypo ant dešiniojo borto. Suklupau ir skaudžiai trenkiausi į pertvarą.

— Sakykit gi, kas čia, velniai rautų?

Galiausiai Vilkinsas atsakė:

— Milžiniški kalmarai!

Sustingau iš siaubo. Nuo pat vaikystės, kai pirmąkart perskai

čiau „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu”, tie gyvūnai man kėlė panišką baimę. Vos versdamas liežuvį, angliškai sulemenau:

— Eime su manimi!..

Linkstančiomis švininėmis kojomis užkopėme į uždarą tiltelį: pažvelgiau pro didžiulius iliuminatorius ir išvydau tuščią mėnulio šviesos nutviekstą denį. Tik priešakyje už raketinės įrangos rėmo rangėsi kažkas panašaus į storą virvę. Paskui už dešimties metrų nuo kairiojo borto iš juodo vandens išniro kažin kokia masė, ir kylančio mėnulio fone sušmėžavo čiuptuvai. Man pasidingojo, kad jie buvo bent dvidešimties metrų ilgio!

Prie mūsų prisijungė Mišelis, paskui ir likusieji amerikiečiai. Smitas papasakojo, kas atsitiko. Kai sykiu užstrigo abu sraigtai, jiedu su Vilkinsu nukulniavo į paskuigalį ir pasilenkė pasižiūrėti, kas ten dedasi. Stačiai į Smitą stebeilijo didžiulės, mažumą švytinčios akys. Pabaisa mostelėjo čiuptuvais, ir tuomet jis sukliko…

Pamėginome išjudinti laivą; sraigtai suplakė vandenį, „Temereras” nušliaužė kelis metrus, paskui varikliai nutilo vėl — sulaukėme naujos smūgių serijos.

— Palaukime, — patarė Vilkinsas.

Atrodė, jog toji naktis niekada nesibaigs. Bet tik auštant pamatėme, koks didelis pavojus. Mūsų laivą iš visų pusių apsupo bent trisdešimt „kalmarų”. Žinoma, čia buvo ne kalmarai, nors iš pirmo žvilgsnio kiekvienas gali suklysti. Ištempto, į galą smailėjančio kūno ilgis siekė per dešimt metrų, jo skersmuo svyravo nuo dviejų iki trijų metrų. Priešaky augo šeši milžiniški dvidešimties metrų ilgio bei pusės metro storio čiuptuvai su spindinčiais nagais — smailiais galuose ir kiek platesniais per vidurį, panašiais į ieties antgalius. Čiuptuvų papėdėse išsidėstė šešios akys.

— Rodos, čia hidrų pusbroliai, — pastebėjau aš.

— \ jų giminystę man dabar kuo nuoširdžiausiai nusispjaut, — atsiliepė Mišelis. — Jeigu jie visi sykiu įsikibs į bortą, mūsų „Temereras”…

— Koksai aš idiotas! Raketinius įrenginius turėjau sumontuoti taip, kad prireikus galėtume pergabenti juos į kitą vietą!

— Gailėtis jau per vėlu. O jei iškištume pro iliuminatorių lėktuvo kulkosvaidį? Ir sraigtus reikės įtaisyti tuneliuose… jei išsikrapšty— sime iš čia!

Riktelėjau jūreiviams:

— Tempkite čionai kulkosvaidžius ir šaudmenų juostas! Tik nelįskite į denį!

— Atsargiai!.. — perspėjo mus Mišelis.

Viena pabaisa artinosi, čiuptuvais plakdama vandenį. Štai ji įsikirto į dešiniojo borto turėklą ir be vargo jį nuplėšė.

— Jeigu mums pavyks nudobti bent vieną, gal likusieji puls jį doroti ir paliks mus ramybėje?

Nuaidėjo skambutis, aš pakėliau vidaus telefono ragelį.

— Kapitone, sraigtai išsilaisvino.

— Gerai, būkite pasirengę. Kai pasakysiu, spauskite visu greičiu.

Trys jūreiviai trapu atvilko kulkosvaidį. Nuleidau vieną iliuminatoriaus stiklą iškišau laukan vamzdį ir jau norėjau atidengti ugnį, tačiau mane sulaikė Mišelis — jis plekštelėjo man per petį ir šūktelė— jo:

— Palauk! Lai šaudo amerikiečiai: jie geriau pažįsta savo ginklus.

Užleidau vietą Smitui: kulkosvaidis jo rankose atrodė it vaikų žaislelis. Vaikinas uoliai nusitaikė į bangose snūduriuojantį kalmarą ir paleido seriją. Sužeistas gyvūnas iššoko iš vandens, paskui nėrė į dugną. Smitas jau taikėsi į antrąjį, tik ūmai prasidėjo tikra audra: denyje siautėjo dešimtys milžiniškų rankų, niokojančių viską iš eilės. Už borto skriejo nuplėšti turėklai, nulėkė priešakinio kulkosvaidžio skydas, žvangėdamas dužo stiklas, o vienas čiuptuvas įlindo pro iliuminatorių, pakeliui išplėšdamas ir rėmą. Baisingoji atauga niršiai rangėsi. Mišelį bloškė į sieną, mudu su Vilkinsu iš siaubo neįstengėme pakrutėti, ir tik Smitas išsyk atgavo amą. Nuplėšęs nuo kablio ugniagesių kirvuką plačiai užsimojo ir vienu smūgiu nurėžė čiuptuvą. Per pravertas duris puoliau prie radijo siųstuvo, ketindamas pasiųsti nelaimės signalą, kol dar nepraradome antenos stiebo. „Temereras” sūpavosi vis smarkiau. Girdėjau, kaip vienas jūreivis suriko: „Gelbėkitės! Skęstam!” Visa jūra virė nuo gyvatiškų ataugų smūgių, klaiku buvo žiūrėti. Ir tuomet nutiko stebuklas, išgelbėjęs mums gyvybes.

Per du šimtus metrų nuo laivo į vandens paviršių išniro plokščia bent dešimties metrų ilgio galva. Ji tarsi perskilo pusiau, atverdama godžius nasrus, nusmaigstytus baltais aštriais dantimis. Pabaisa vienu krimstelėjimu perkando pusiau pirmąjį „kalmarą” ir ne— gaišdama puolė prie kito. Greta išniro dar dvi tokios pat galvos, ir tarp atvykėlių bei „kalmarų” užvirė kova — tokia nirši bei žiauri, jog aš iki šiol nežinau, kiekgi ji truko — minutę ar visą valandą!

Lygiai taip netikėtai jūra nurimo, ant bangų liko sūpuotis vien čiuptuvų likučiai ir negyvi kūnai. Prabėgo bent dešimt minučių, kol galiausiai suvokėme, jog esam išgelbėti. Ir kai įsisąmoninome, visu greičiu leidomės į šiaurę.

Vakarop kairėje pasirodė uolėtas archipelagas; jo skardžiai saulėlydžio fone panėšėjo į pilių griuvėsius. Atsargiai prisiartinome. Kai iki kranto liko visai nebedaug, tarp dviejų dantytų uolų pastebėjau įtartiną bangavimą. Dar po minutėlės įžiūrėjome „kalmarų” būrį ir, staigiai pasukę dešinėn, visu greičiu grįžome į atvirą vandenyną palikdami pabaisas toli už paskuigalio.

Naktis pasitaikė šviesi, tviskėjo mėnesiena, ir mes galėjome plaukti nemažindami greičio. Vos neužkliudėme vienišo „kalmaro” snaudžiančio bangose, ir tučtuojau sudraskėme jį į skutelius raketų salve. Ryte priešaky pastebėjome salą.

O'Hara įlindo į kabiną drauge pasiimdamas ir žemėlapį, sudarytą pagal aerofotonuotraukas. Tame žemėlapyje mums pavyko aptikti ir šį žemės lopinėlį, ištįsusį iš rytų į vakarus, įsiterpusį tarp ekvatorinio kontinento, kurį palikome už nugaros, bei šiaurinio žemyno.

Fotonuotraukos, darytos iš didelio aukščio, buvo labai neryškios, tačiau jose aiškiai matėsi didžiulių miškų dėmės bei ašinė kalnų grandinės linija. Šiaurės rytuose už plataus sąsiaurio į objektyvo lauką pakliuvo dar kažkoks žemės lopinėlis. Nusprendžiau patyrinėti rytinį pirmosios salos krantą, pasiekti vakarinį antrosios kyšulį, o paskui sukti link didelio pusiasalio šiaurinio žemyno pietuose.

Nuplaukėme palei pietinį salos krantą. Jis buvo uolėtas, status ir atrodė ne itin svetingai. Salos gilumoje stūksojo neaukštų kalnų grandinė. Dienos pabaigoje pasiekėme rytinį iškyšulį ir išmetėme inkarą nedidelėje įlankėlėje.

Pakilo raudonoji saulė, nutvieksdama niaurią, plokščią ir beveik pliką pakrantę. Kai danguje nušvito Heliosas, geriau įžiūrėjome liūdną stepę, kurią nuo vandens skyrė siauras balto smėlio dryžis. Kai atlikome matavimus, paaiškėjo, kad tas siaurutis nuožulnus paplūdimys už kelių metrų kažin kodėl staigiai neria žemyn, ir prie pat kranto vandens gylis siekia dešimt jūrsieksnių[8]. „Temereras” surizikavo priplaukti dar arčiau. Lengvai permetėme tiltą kuriuo į krantą išriedėjo sunkvežimiukas. Raketinį įtaisą pakeitėme judresniu laivo kulkosvaidžiu ir į žvalgybą išleidome Mišelį, Vilkinsą bei Džeinsą. Ne be nerimo žvelgiau į mašiną, nykstančią už pirmojo šlaito. Laimė, sumintoje žolėje liko padangų žymės: jeigu kas, pagal jas nesunkiai surasime draugus.

Saugomas laivo raketų, išlipau į krantą ir apžiūrėjau artimiausias apylinkes. Žolėje pavyko surinkti kelias dešimtis nepaprastai įdomių Telo planetos „vabzdžių” pavyzdėlių. Pėdsakai smėlyje bylojo, kad čia veisiasi ir stambesni žvėrys. Po dviejų valandų variklio gausmas pranešė, jog sunkvežimiukas grįžta. Iš kabinos iššoko Mišelis.

— Kur kiti? — paklausiau.

— Pasiliko ten.

— Kur „ten”?

— Važiuojam, pamatysi. Mes kai ką suradome.

— Ką gi?

— Pamatysi pats…

Smalsumas nugalėjo protą: perdaviau vadovavimą Smitui ir sėdau į mašiną. Riedėjome per banguotą stepę su kur ne kur tamsuojančiomis giraitėmis. Prie vienos tokios ganėsi gyvūnų, panašių į beragius galijotus, banda. Dar po valandos išvydau dešimties metrų aukščio uolą; plokščioje jos viršūnėje stovėjo Džeinsas. Mišelis sustabdė sunkvežimiuką pačioje papėdėje. Mudu išlipome, aplenkėme uolą ir kitoje pusėje įžengėme į grotą.

— Ką apie tai manai? — paklausė Mišelis.

Uolėto groto sieną margino eilėmis iškalti keisti ženklai, stulbinamai panašūs į sanskrito abėcėlę. Iš pradžių pamaniau, kad bičiuliai paprasčiausiai nusprendė iš manęs pasijuokti, tačiau laiko nuosėdos ant akmens veikiai įtikino, kad čia ne pokštas. Ant sienų radau apie tris ar keturis šimtus ženklų.

— Čia dar ne viskas. Eime tolyn.

— Palūkėk, aš pasiimsiu ginklą.

Pasiėmiau iš mašinos automatą ir nusekiau paskui Mišelį ir Džeinsą. Už kelių šimtų metrų nuo uolos plytėjo nedidelis, tarsi išmiręs slėnis, kurio dugne kūpsojo metalo lakštų ir susisukusių sijų krūva — kažkokio didžiulio cigaro formos aparato liekanos.

Vilkinsas susimąstęs žingsniavo aplink.

— Kas čia per daiktas? Lėktuvas?

— Galbūt. Tik veikiausiai ne mūsiškas, ne žemiškas.

Prisiartinau ir įsispraudžiau į tarpą tarp nuolaužų. Šarvo lakštai giliai įsigremžė į birų smėlį. Jų metalas man buvo nepažįstamas; Vilkinsas pareiškė, kad čia kažkoks aliuminio lydinys.

Kol gremžiau šarvą, stengdamasis išsiaiškinti, koks gi čia metalas, amerikiečių inžinierius pasuko ten, kur turėjo būti priešakinė laivo dalis. Išgirdome nuostabos šūksnį, paskui jis pakvietė mus prieiti. Pirmagalio pažeidimai nebuvo itin reikšmingi, ir keistasis aparatas išsaugojo didžiulio cigaro galiuko pavidalą. Išlikusioje pertvaroje aptikome duris be užraktų. Jos lengvai atsivėrė, ir mes įsi— spraudėme vidun.

Ant šono paguldyto nukirsto kūgio formos kabinoje viešpatavo prieblanda, ir iš pradžių aš ničnieko nemačiau, išskyrus savo draugų siluetus. Palaipsniui akys įprato prie tamsos. Išvydau kažką panašaus į valdymo skydą su tokiais pat ženklais, kokius radome iškirstus uoloje, siaurus metalinius krėslus, nuo lubų karančius nuplėšytus varinius laidus. Ant balto vairininko sverto sustingo išdžiūvusi plaštaka. Ji buvo didžiulė, juoda, vis dar raumeninga, nepaisant audinių mumifikacijos, ir turėjo viso labo keturis pirštus — matyt, su išleidžiamais nagais. Nuo riešo ranka buvo nuplėšta.

Nesitardami nulenkėme galvas. Kiek laiko ši plaštaka iš paskutiniųjų gniaužia valdymo svertą? Kiek metų praėjo nuo tos dienos, kai ji vis dėlto nutupdė laivą į šią atkampią salą? Kokios būtybės valdė laivą? Gal tai buvo tyrinėtojai iš kurios nors Helijo planetos, o gal ateiviai iš kosmoso, o gal aukos, išsviestos į Telą iš savosios visatos nelyginant mes? Tik po daugelio metų mums pavyko rasti atsakymą į šį klausimą — ir tai anaiptol ne išsamų.

Aparato nuolaužose rausėmės iki pat sutemos. Nieko ypatinga neaptikome: kelias tuščias skardines, kažkokių prietaisų dalis, knygą aliuminio viršeliais (deja! — be jokių iliustracijų) bei kone žemiškos formos plaktuką — štai ir visi radiniai. Paskuigalyje, kur turėtų glūdėti varikliai, kūpsojo apsilydę ir surūdiję luitai, o tarp jų storame švininiame vamzdelyje — balto metalo gabalas. Po Naujajame Vašingtone atliktos analizės sužinojome, jog tai buvo uranas.

Nufotografavome radinį ir grįžome į laivą. Stebėtis mūsų radinių skurdumu nėra ko: sprendžiant iš užrašo ant uolos, dalis įgulos išsigelbėjo, tad, be abejo, pasiėmė viską, kas galėjo praversti. Nuodugniai ištyrinėti salą nebuvo kada. Pavadinome ją Paslapties sala ir nuplaukėme į gretimą, plytinčią kiek toliau į šiaurės rytus.

Čia tik vargais negalais įstengėme prisiartinti prie kranto, tačiau mašinos išritinti nepavyko. Nedidelė sausumos dalis, kurią apžiūrėjome, atrodė plika bei sausa. Neskaitant „vabzdžių”, saloje veisėsi vien plokščiosios „gyvatės”. Beje, čia suradome ir kelis akmeninius ssvisų įnagius. Tyrinėdami šiaurinį pietinio žemyno pakraštį, padarėme kur kas daugiau atradimų, bet podraug patyrėme ir nerimą.

Anksti ryte „Temereras” išmetė inkarą įlankoje, kurią juosė aukštos pačių fantastiškiausių formų uolos. Nuleisti sunkvežimiuką buvo nelengva, ir tuo metu, kai jis galiausiai išriedėjo į krantą, Helijas kybojo beveik zenite. Mišelis, Smitas ir aš sėdome į mašiną ir leidomės į kelią.

Ne be vargo užsiropštėme į plokščiakalnį, kuris tiek į šiaurę, tiek ir į rytus driekėsi iki pat horizonto. Iš pietų plokščiakalnį rėmi— no neaukštų kalnų grandinė — ten link ir nuriedėjome. Aplink plytėjo savana, šen ir ten pamarginta retomis medžių grupelėmis. Čia buvo tikras žvėrių draustinis: galijotai, „drambliai” bei smulkesni gyvūnai, šmižinėjantys ir po vieną ir dideliais būriais. Pažadinome porelę tigrozaurų, tačiau pastarieji, mūsų laimei, buvo nusiteikę taikiai: sunkvežimiukas nebūtų ištvėręs susirėmimo su tais baisūnais.

Trečią valandą dienos, kai baigėme valgyti vėlyvus pusryčius, tolumoje pasirodė gausi ir kažkokia keista banda. Kai ji priartėjo, atpažinome didžiuosius raudonuosius Vzliko genties ssvisus. Prisiminiau, jog mūsų bičiulis ne sykį kartojo, kad jų gentis atėjo iš pietų, dėl nežinomų priežasčių atsiskyrusi nuo likusiųjų. Šitai nutiko ne taip seniai, vos prieš keletą kartų iki mūsų „persikėlimo” į Telo planetą.

Šis susitikimas mus nuliūdino: ssvisai pastojo kelią į kalnus. Deja, žinant karingą „kentaurų” temperamentą, nepaisyti užkardos buvo pavojinga — ssvisų teisių pažeidimas neišvengiamai baigtųsi susirėmimu.

Bet, regis, šeimininkai mūsų nepastebėjo; jie pasuko į kairę ir dingo už horizonto linijos.

Suruošėme trumpą karinį pasitarimą. Aš reikalavau tučtuojau grįžti atgal, kadangi mes ir šiaip pernelyg nutolome nuo „Temere— ro”. Tačiau Smitas su Mišeliu troško pavažiuoti dar truputį į priekį ir grįžti kitą dieną. Teko paklusti daugumos valiai.

Nuriedėjome tolyn ir apie ketvirtą valandą pietuose išvydome uolą: trijų dešimčių metrų aukščio akmens luitas stovėjo toli priešais kalnų grandinę. Man pasidingojo, kad uolos viršūnė dantyta. Privažiavę arčiau įsitikinome, jog tai ne dantys, o bokštai — dešim ties metrų aukščio, išsidėstę maždaug dvidešimties žingsnių intervalais. Puskilometrio spinduliu aplink uolą dirva buvo visiškai plika — čia neaugo nei medžiai, nei krūmai. Tarp bokštų šuoliavo ssvisai. Atrodė, kad jie labai sunerimę. Per binoklį įžiūrėjau, kaip čiabuviai rodo į mus pirštais. Nežinodamas, ką daryti, sumažinau greitį. Iki uolos beliko keturi šimtai metrų.

Ūmai tiesiai priešais mus iš vieno bokšto viršūnės į dantų pakilo kažkoks ilgas juodas daiktas ir, išpiešęs lanką, švilpdamas metėsi žemyn. Milžiniška strėlė ar bemaž trisdešimt kilogramų sverianti ietis įsmigo į žemę viso labo per tris žingsnius nuo mašinos. Staigiai sustojau, o paskui, atgavęs žadą, pasukau vairą ir spustelėjau akseleratorių.

— Zigzagais, varyk zigzagais! — sušuko Mišelis.

Grįžtelėjęs atgal, danguje išvydau tuziną juodų žaibų. Jie virpėdami smigo į dirvą aplink mašiną, ir vieno išsilenkėme tiktai per stebuklą. Man už nugaros sulojo kulkosvaidis: Smitas ėmėsi darbo! Dera paminėti, kad savo laiku jis buvo šaudymo iš aviacinio kulkosvaidžio čempionas. Vėliau Mišelis pasakojo, kad amerikietis akimoju padegė šešis bokštus.

Aš nieko nemačiau. Įsikibęs į vairą, iki dugno įmynęs akseleratorių, giniau sunkvežimiuką per duobes bei griovius ir tolydžio laukiau, jog man į nugarą įsmigs didžiulė ietis.

Nelaimės išvengėme tik per plauką! Kai aplink sušmėžavo pirmieji medžiai, augantys ties plikosios zonos riba, man už nugaros pasigirdo trenksmas ir drykstančio metalo džeržgesys. Staigiai šastelėjau į šalį. Po dešimties minučių, kai vairą perėmė Mišelis, atsigręžiau atgal ir išvydau, kad ietis pramušė šarvuotą stogą, praslydo Smitui tarp kojų ir įsmigo į didžiulę konservuotos jautienos skardinę, prismeigdama pastarąją prie grindų. Nesustodami nupjovėme kotą ir ištraukėme antgalį: trikampį, dantytą, nukaldintą iš plieno!

Jau nakčia trumpam stabtelėjome užkąsti ir aptarti nesuvokiamo nutikimo.

— Visų keisčiausia, — tariau, — ne tai, kad šitie ssvisai naudoja metalą, o tai, kad jų plienas puikiai užgrūdintas! Matyt, čia toji sena tauta, nuo kurios atsiskyrė Vzliko gentis. Vadinas, viso labo prieš kelias kartas salos čiabuviai irgi gyveno akmens amžiuje. Žinoma, ssvisai labai protingi, tačiau toks spartus progresas stačiai stulbina!

Mišelis susimąstė.

— Gal kartais egzistuoja koks nors ryšys tarp šių ssvisų išsivystymo ir mūsų radinio Paslapties saloje?

— Visko gali būti. Ar pastebėjote, jie turi katapultas, tiksliau pasakius, balistas, kurios nusviedžia ietį per puskilometrį!

— Šiaip ar taip, aš suskaldžiau bent šešis jų bokštus, — angliškai pratarė Smitas.

— Taip, taip. O dabar nešdinkimės. Čia nesaugu.

Važiavome visą naktį. Telo planetoje išgyvenau nemažai nerimastingų naktų, bet nė viena neatrodė tokia pavojinga. Dangumi plaukė visi trys mėnuliai, ir atrodė, kad šiame žemės kampelyje susitelkė visos planetos pabaisos. Žibintų šviesa priviliojo „dramblių” bandą, ir mums teko skverbtis tarp jų. Paskui pasirodė alkanas tig— rozauras, tykantis grobio. Pasitikome jį kulkosvaidžio serija. Beje, plėšrūno nesužalojome, jis paprasčiausiai išsigando — ko gero, ne menkiau už mus. Triskart kelią pastojo galijotai, versdami sukti aplink. „Gyvatės” puolė po sunkvežimiuko ratais, ir mums teko keisti dvi pragraužtas padangas. Tik prieš pat aušrą išvydome signalines raketas, kylančias nuo „Temerero” denio, ir jau brėkštant galiausiai užkopėme į laivą.