PERSPĖJIMAS

Truputį apie save. Jums, mano artimiausiems ainiams, šitai neįdomu. Bet veikiai jūsų vaikai ir jūsų vaikų vaikai pamirš netgi tai, jog apskritai egzistavau. Ar daug aš pats žinau apie savo prosenelį?

Anų, lemtingųjų, metų liepą baigėsi pirmieji mano darbo metai — tuo laiku dirbau asistentu geologijos fakultete Bordo, Žemės mieste. Man buvo dvidešimt treji, ir nors gražuoliu manęs nevadino, sudėjimu nesiskundžiau. Gal dabar šiame jaunų milžinų pasaulyje išdžiūvęs senis atrodo juokingai, bet Žemėje manieji šimtas aštuoniasdešimt trys centimetrai ir masyvi figūra išties darė įspūdį. Tai jums šimtas aštuoniasdešimt trys — viso labo vidutinis ūgis! Jei norite žinoti, kaip atrodžiau, pažvelkite į mano pirmąjį anūką Žaną Buvau toks pat tamsiaplaukis, didžianosis, didžiarankis, turėjau tokias pat pilkšvai žalias akis.

Mėgau savo darbą ir nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai, papildęs žinių bagažą apleidau universitetą bei grįžau į laboratoriją kur prieš keletą metų pirmąkart susipažinau su iškasenomis. Dabar mane juokino studentų klaidos — jie painiojo artimas rūšis, nors patyręs žmogus skirtumą pastebėtų išsyk.

Taigi, prasidėjo liepa. Egzaminai baigėsi, ir mudu su broliu Poliu nusprendėme praleisti atostogas pas savo dėdę Pjerą Burnė, naujos, tik ką Alpėse pastatytos observatorijos direktorių. Nuo šiol gigantiško (penkių ir pusės metro skersmens) observatorijos teleskopo veidrodžio dėka prancūzų astronomai galės varžytis su savo kolegomis iš Amerikos. Drauge su dėde turėjo dirbti jo padėjėjas Roberas Menaras, nepaprastai kuklus, nepaprastai išsimokslinęs keturiasdešimtmetis viengungis bei visa armija astronomų, skaičiuotojų ir technikų. Vieni jų katastrofos metu atostogavo, kiti dar nebuvo spėję atvykti į vietą Tad atvažiavę radome tik Menarąbei du dėdės mokinius — brolį ir seserį, Mišelį ir Martiną Sovažus. Tuo metu jų dar nepažinojau.

Po Mišelio mirties praėjo jau šešeri metai, o jūsų senelė Maitina, kaip visi žinote, mane apleido prieš trejetą mėnesių. Bet anuo metu nė neįtariau, kokie jausmai mus susies ateityje. Atvirai šnekant, su savo ganėtinai uždaru charakteriu būčiau pasitenkinęs vien dėdės ir brolio draugija — Menaro galima neskaičiuoti — ir tuos du iš anksto vertinau kaip nemalonų priedą. Nemalonų, nepaisant jų jaunatvės; o gal kaip tik atvirkščiai: būtent dėl jų jaunatvės! Mi— šeliui buvo trisdešimt, o Martinai dvidešimt dveji.

Apie pirmuosius artėjančios katastrofos požymius išgirdau liepos dvyliktą dieną šešioliktą valandą. Buvau beveik susiruošęs į kelią kai kažin kas paskambino į duris. Atidariau ir išvydau savo pusbrolį Bernarą Verilaką — jis, kaip ir aš, buvo geologas. Prieš trejus metus Bernaras dalyvavo pirmojoje ekspedicijoje Žemė-Marsas, o praėjusiais metais leidosi į naują tarpplanetinį skrydį.

— Iš kur atsiradai?! — sušukau.

— Iš niekur, — atsakė Bernaras. — Mes nenusileisdami praskrie— jome elipsine orbita anapus Neptūno. Nelyginant kometa.

— Per tokį trumpą laikotarpį?

— Polis puikiai pasidarbavo prie mūsų senojo „Ronio” — dabar jis įveikia du tūkstančius kilometrų per sekundę, ir kad nors kas!

— Skrydis buvo sėkmingas?

— Dar koks! Padarėme aibę stulbinančių nuotraukų. Užtat kelyje atgalios buvo riesta.

— Kažkas nutiko? Nesklandumai?

— Taigi ne. Mus kažin kur užnešė. Polis ir šturmanas-astronau— tas Klodas Romjė tikina, jog susidarė įspūdis, neva į Saulės sistemą įsiveržė materijos masė — didžiulė, tačiau visai neregima. Tiesa, Si— gurdas galvoja kitaip, o mūsų žurnalistas Rėjus Mak-Li tvirtina, kad pasišalinimo iš Neptūno orbitos proga mes mažumėlę padauginome ir todėl visi mūsų skaičiavimai niekam tikę.

Jis dirstelėjo į savo laikrodį.

— Šešiolika dvidešimt. Turiu eiti. Smagių tau atostogų! O kada susiruoši traukti su mumis? Kitas objektas — Jupiteris. Žinai, ten darbo pakaks ne tik dviems geologams! Išsirinksi tokią temą disertacijai, kokios dar nieks neregėjo. Na, tiek to, pasišnekėsime kitą sykį. Šią vasarą norėčiau aplankyti tavo dėdulę.

Durys užsivėrė. Jei būčiau žinojęs, kad mums jau niekada nelemta pasimatyti! Senis Bernaras… Ko gero, jis jau miręs. Dabar jam būtų devyniasdešimt šešeri. Tiesa, pusbrolis tikino, jog marsie— čiai sugeba kone dvigubai pailginti savo gyvenimo trukmę, tad, galimas daiktas, jis tebėra gyvas ir klajoja kažin kur kosmose. Bet

jei Bernaras būtų žinojęs, kas laukia manęs, veikiausiai nebūtų taip paprastai užtrenkęs durų!

Tą vakarą mudu su broliu sėdome į traukinį ir jau kitą dieną ketvirtą po pusiaudienio atvykome į vietą, į… pavadinimo neatmenu, bet tai ir nesvarbu.

Stotis buvo mažutė ir neįsimintina. Mūsų jau laukė. Nerūpestingai pasirėmęs į sparną, prie mašinos stovėjo ilgšis blondinas — dar aukštesnis už mane. Pastebėjęs mus, pamojo ranka, priėjo ir prisistatė:

— Mišelis Sovažas. Dėdė atsiprašo, jog negalėjo judviejų pasitikti, mat turi svarbaus ir skubaus darbo.

Mašina sparčiai didino greitį.

— Kas nors nauja žvaigždiniuose ūkuose? — pasiteiravo mano brolis.

— Veikiau jau visoje Visatoje. Vakar vakare norėjau nufotografuoti Andromedos ūką — ten yra viena neseniai atrasta žvaigždė. Atlikęs skaičiavimus įjungiau didžiojo teleskopo automatiką, bet, laimei, iš smalsumo dirstelėjau į ieškiklį — mažą žiūroną, įtvirtintą lygiagrečiai su didžiuoju objektyvu. Ir kąjūs sau manote! Andromedos ūkas tvyrojo aštuoniolika laipsnių į šalį nuo savo normalios padėties! Vos ne vos jį aptikau…

— Kaip keista! — gyvai atsiliepiau aš. — Vakar prieš kelionę Bernaras Verilakas man sakė…

— Vadinas, jis grįžo? — pertraukė Mišelis.

— Taip, iš Neptūno orbitos. Tai štai, Bernaras sakė, kad jie arba suklydo skaičiuodami, arba atgaliniame kelyje kažin kas nukreipė laivą į šalį.

— Štai kaip? PonąBurnė ši naujiena nepaprastai sudomins.

— Bernaras Verilakas žadėjo šią vasarą apsilankyti observatorijoje, o kol kas galiu jam parašyti ir paprašyti pranešti smulkmenas…

Mes plepėjome, o mašina lėkė per slėnį. Greta plento spindėjo geležinkelis.

— Ką ar traukinys dabar važiuoja iki pat kaimo?

— Ne, šią liniją neseniai nutiesė iki lengvųjų metalų gamyklos, kuri mums atiteko palikimo. Gerai, kad gamykla visiškai automatizuota, antraip tektų perkelti observatoriją — dėl dūmų.

— Ar gamykla didelė?

— Dabar čia viso trys šimtai penkiasdešimt darbuotojų. Turėtų būti bent dvigubai daugiau.

Prasidėjo serpantinas: kelias ropštėsi link observatorijos, stūksančios neaukšto kalno viršūnėje. Papėdėje išsipleikė nedidelis aukštikalnių slėnis su mažu žavingu kaimeliu. Kiek aukščiau kaimo šmėžavo standartiniai nameliai, susigrūdę aplink gamyklą. Tolumon už kalnų viršūnių driekėsi aukštos įtampos linija.

— Srovė tiekiama gamyklai, — paaiškino Mišelis. — Jai pastatė ir užtvanką. Ta pati linija elektrą tiekia ir mums.

Prie pat observatorijos spietėsi nameliai, kuriuose gyveno mano dėdė ir jo padėjėjai.

— Tik pamanyk, kaip per viso labo dvejus metus viskas pasikeitė! — pastebėjo brolis.

— Šįvakar prie stalo susirinks didelė kompanija: jūsų dėdė, Me— naras, judu abu, mudu su seserimi, biologas Vandalis…

— Vandalis? Jį pažįstu nuo pat vaikystės! Jis senas mūsų šeimos draugas.

— O su juo ir kolega iš Medicinos akademijos, įžymusis chirurgas Masakras.

— Nieko sau pavardė chirurgui! — pašmaikštavo Polis. — Masakras, „žmogžudystė”! Nenorėčiau pas jį operuotis… Br-r…

— Ir be reikalo. Jis — geriausias chirurgas visoje Prancūzijoje, o gal net visoje Europoje. Beje, bus ir vienas Masakro draugas bei mokinys, antropologas Andrė Breforas.

— Tas pats, kuris domisi patagoniečiais?

— Taip. Taigi, nors namelis nemenkas, visi kambariai užimti.

Kai tik mašina sustojo, nukūriau prie observatorijos ir pasibeldžiau į dėdės kabinetą.

— Kas ten?! — piktokai riktelėjo jis, tačiau, išvydęs mane, atlyžo. — A, čia tu! Na, prieik, prieik…

Dėdė pakilo iš krėslo visu savo milžinišku ūgiu ir sugniaužė mane meškiškam glėby. Tokį jį regiu ir šiandien: žila ševeliūra, žili antakiai, po kuriais žiba it angliukai liepsnojančios akys, ir juodutėlė barzda.

— Laba diena! — kukliai pasigirdo už kampo.

Atsigręžiau: liesutis Menaras stovėjo už savo stalo, užversto lapeliais su algebrinėmis formulėmis. Tai buvo menkutis akiniuotas žmogutis su ožiška barzdele ir didžiule raukšlėta kakta. Po tokia neįsidėmėtina išvaizda slėpėsi žmogus, laisvai šnekantis tuzinu kalbų ir gebantis traukti neįsivaizduojamas šaknis; pačios drąsiausios fizikinės bei matematinės teorijos jam buvo tokios pat supranta mos ir aiškios, kaip man — geologiniai Bordo apylinkių pjūviai. Mano dėdė, puikus tyrinėtojas ir eksperimentatorius, teorijų srityje nė iš tolo negalėjo lygintis su Menaru. Užtat poroje jiedu buvo galinga komanda, gebanti spręsti sudėtingiausias astronomijos bei atominės fizikos problemas.

Rašomosios mašinėlės bildesys privertė mane grįžtelti į kitą kampą.

— Ak, tave reikia pristatyti, — pratarė dėdė. — Madmuazele, susipažinkite: mano sūnėnas Žanas, plevėsa, nesugebantis perskaičiuoti net restorano sąskaitos, mūsų šeimos gėda!

— Kodėl mane vieną vadinate šeimos gėda? — juokais įsižeidžiau aš. — Polis matematikoje išmano neką daugiau!

— Deja, taip! — pritarė dėdė. — Ir kas galėtų patikėti, kad jo tėvas triauškino integralus nelyginant riešutus! Giminė išsigimsta! Tačiau nespręskime apie juos pernelyg griežtai. Žanas ketina tapti puikiu geologu, o Polis, tikiuosi, šį tą nutuokia apie savo asirus.

— Apie indus, dėdule, apie indus!

— O koks skirtumas? Žanai, čia mūsų asistentė Martina Sovaž, Mišelio sesuo.

— Kaip sekėsi kelionėje? — pasiteiravo mergina, tiesdama man ranką.

Spustelėjau ją, nespėjęs kaip reikiant atsitokėti. Įsivaizdavau, kad dėdės asistente tegali būti kukli akiniuota laboratorijos žiurkė, o išvydau jauną gražuolę su graikiškos statulos figūra ir tokiu taisyklingu veidu, jog bet kas pultų į neviltį. Jos bruožai rodėsi tobuli, beje, kakta gal kiek žemoka, tačiau po ja spindėjo nuostabios pilkos akys. Veidą rėmino ilgos stebėtinai juodų plaukų sruogos — juk Martinos brolis buvo blondinas! Negalėjai sakyti, kad ji tiesiog graži. Ne, ji buvo žavinga, žavingesnė už visas moteris, kurias man kada nors teko matyti.

Mergina draugiškai ir trumpai spustelėjo mano ranką ir išsyk grįžo prie nutraukto darbo.

— Kaip matau, tu jau nukautas, — pašaipiai sukuždėjo dėdė, vesdamasis mane į šalį. — Martina kerta taikliai; matyt, kontrastas su aplinka sustiprina efektą. O dabar atleisk — iki vakaro turiu užbaigti darbą, kad kaip reikiant pasirengčiau naktiniams stebėjimams. Juk tu žinai, padėjėjų neturiu. Susitiksime prie pietų stalo septintą trisdešimt.

— Ar jis labai svarbus, tas tavo darbas? — pasiteiravau. — Mišelis man pasakojo apie kažkokius keistus reiškinius…

— Keistus! Tie reiškiniai apverčia aukštyn kojom visą mūsų mokslą! Tik pagalvok: Andromedos ūkas per aštuoniolika laipsnių nukrypo nuo savo normalios padėties! Viena iš dviejų: arba ūkas išties pajudėjo, bet tokiu atveju jis turėjo išvystyti fiziškai neįsivaizduojamą greitį, nes dar užvakar buvo savo įprastoje vietoje, arba, kaip manau aš ir mano kolegos iš Maunt Palomaro observatorijos, ūko šviesa nukrypo dėl kažin kokio fenomeno, kuris užvakar dar neegzistavo. Ir ne tik Andromedos ūko šviesa — tas pat nutiko visų žvaigždžių, išsidėsčiusių ta pačia kryptimi, spinduliams, Neptūno šviesai, gal netgi… Iš visų hipotezių mažiausiai kvailai atrodo ši: tu veikiausiai žinai — beje, atvirkščiai, tu, aišku, nežinai, — kad šviesos spindulį gali nukreipti galingas gravitacijos laukas. Galima būtų manyti, jog dabar tarp Žemės ir Andromedos ūko pasirodė milžiniška materijos masė. Tačiau ji, toji masė, neregima! Neįsivaizduojama, kvaila, ir vis dėlto taip.

— Bernaras man sakė, jog atgaliniame kelyje…

— Tu jį matei? Kada?

— Vakar.

— O kada jisai sugrįžo?

— Užvakar naktį, kaip tik iš Neptūno orbitos. Jis irgi minėjo, kad, matyt, juos kažin kas nukreipė į šalį…

— Kiek? Ir kur?

— Nepaklausiau. Bernaras atlėkė vos sekundei ir dingo. Bet šią vasarą pažadėjo atvykti.

— Šią vasarą! Ar girdit? Šią vasarą! Pasiųsk jam telegramą, kad atvyktų tučtuojau — su visa savo įgula ir laivo žurnalu. Sodininko sūnus nulėks į paštą. Gal čia ir slypi paslapties įminimo raktas? Šią vasarą! Ko gi tu stovi? Mikliau!

Išpuoliau iš laboratorijos, brūkštelėjau telegramą, padaviau mažyliui Benua, ir tas nuskuodė į kaimą. Bet niekada nebesužinojau, ar mano telegrama pasiekė Bernarą, ar ne.

Kai nuėjau į dėdės namus, visi kviestieji jau buvo susirinkę. Pirmiausiai pasisveikinau su Vandaliu, kuris mane mokė dar tuomet, kai ruošiausi brandos atestato egzaminams. Vandalis buvo aukštas, sukumpęs ir visiškai žilas, nors jam sukako vos keturiasdešimt ketveri. Biologas pristatė mane savo bičiuliui Masakrui, žemam juodbruvam vyriškiui, judančiam gracingai nelyginant katė, ir Breforui, kaulėtam, niauriam ir nekalbiam žaliūkui.

Septintą dvidešimt pasirodė namų šeimininkas su savo svita. Septintą trisdešimt mes sėdome prie stalo.

Neskaitant susirūpinusių dėdės ir Menaro veidų, pietūs praėjo linksmai. Net Breforas ne be humoro papasakojo, kaip jam tik vargais negalais pavyko išvengti ganėtinai garbingų, bet ne itin malonių vedybų su Ona genties vado dukra Ugnies Žemėje. Tačiau mano dėmesį visiškai užvaldė Martina. Kai mergina būdavo rimta, jos veidas panėšėdavo į ledinį statulos marmurą, bet kai juokdavosi, atlošdama galvą ir atmesdama sunkią plaukų kupetą, Dieve tu mano, kaip spindėdavo jos akys ir kokia graži ji atrodė!

Bet tą vakarą aš neilgai mėgavausi Martinos draugija. Aštuntą penkiolika dėdė pakilo ir linktelėjo merginai. Jie išėjo drauge su Menaru, ir pro langą mačiau, kaip trys figūrėlės kopia link observatorijos.

Загрузка...