Kosmoso robinzonai

VIOLETINĖ MIRTIS

Nenuleisdamas akių nuo kompaso, vairavau šarvuotį į pietvakarius. Akmenuotas dryžis tęsėsi vos du ar tris kilometrus, o vėliau prasidėjo minkštas slidus gruntas. Etjenui teko išlipti ir užtempti ant sunkvežimio ratų grandines. Nepaisant draudimo, jis visgi pamėgino nutverti amebinį keturiasdešimties centimetrų skersmens padarą ir nusidegino ranką. Tų šliužų čia knibždėjo devynios galybės. Kai kurių skersmuo viršijo metrą. Mūsų akivaizdoje nuolat vyko žiaurios, nebylios ir lėtos grumtynės, po kurių nugalėtasis pranykdavo ir ištirpdavo nugalėtojo skrandyje.

Vargais negalais stūmėmės į priekį, iš po ratų fontanais tryško vanduo. Laimei, augmenija paklusniai lenkėsi ir gulė po šarvuočio grandinėmis. Mus be atvangos persekiojo supuvusių kiaušinių dvokas, kurį skleidė pūvančios žolės arba drebutiniai padarai. Po dviejų valandų tokio vargano važiavimo toli priešaky išvydome dūmų stulpą.

Vietovė pamažėle kilo, pasišlykštėtini šliaužiojantys padarai nyko. Tvirtu gruntu galėjome riedėti ir be grandinių. Dabar sunkvežirnis padidino greitį. Ir galiausiai tolumoje pamačiau siluetą — lėktuvą su nulūžusiais sparnais.

Pastebėję mus, amerikiečiai pamiršo atsargumą ir metėsi pasitikti mašinos. Visi, išskyrus vieną, vilkintį aviacinį kombinezoną dėvėjo JAV karinio jūrų laivyno uniformas. Atidariau užpakalines dureles ir įsileidau juos vidun. Devyniese vos tilpome mažame sunkvežimiuke, tačiau tai nekliudė amerikiečiams audringai reikšti savo jausmus. Savo tvirtais rankų paspaudimais jie vos nesulaužė man pirštų! Išsitraukiau iš po sėdynės butelį ir įpyliau jiems po puodelį konjako su vandeniu — gal nelabai šviežiu, užtat visiškai tinkamu gerti. Mano svečiai netruko įvertinti šią aplinkybę.

Pačiam vyriausiam iš jų buvo trisdešimt penkeri. Jis, kaip ekspedicijos viršininkas, pristatė man likusius, pradėdamas nuo baltaplaukio milžino, visa galva aukštesnio už mane: kapitonas Eliotas Smitas. Augalotas brunetas — kapitonas Ronaldas Briusteris. Ug— niaplaukį išgverusį vaikiną vadino Donaldu O'Hara, jis buvo leitenantas. Inžinierius Vilkinsas, trisdešimtmetis šatenas, su skvarbiomis juodomis akutėmis, spindinčiomis po plinkančia kakta. Plačiapetis seržantas Džonas Paris pasirodė besantis kanadietis. Beliko vyras aviatoriaus kombinezonu. Ekspedicijos vadovas bedė į jį pirštu ir tarė:

— O čia jums staigmena: Andrė Birabanas, geografas ir jūsų tėvynainis.

— Ak, koks malonus netikėtumas! — sušukau. — Žemėje dažnai girdėdavau jūsų vardą.

— Ir galiausiai leiskite prisistatyti pačiam: Arturas Džeinsas.

Savo ruožtu supažindinau juos su savo mechaniku ir tariau:

— O dabar, bičiuliai, reikia nuimti nuo jūsų lėktuvo viską ką galima išgelbėti, ir kuo greičiau traukti atgalios. Ar milžiniškos hidros daugiau nebuvo atskridusios?

— Ne, — atsakė Džeinsas. — Numuštųjų lavonai voliojasi anoje lėktuvo pusėje.

Apvažiavome nukentėjusį fiuzeliažą: anapus jo puvo rudos mėsos kalnai.

— Ar jums jau teko grumtis su panašiais padarais? — pasiteiravo Birabanas.

— Žinoma! Tik mūsiškės hidros buvo žalios ir mažėlesnės, nors tokios pat pavojingos. Jos negali įsibrauti į lėktuvą?

— Ne, kabina patikima.

— Tokiu atveju išsivesiu keturis iš jūsų; trys likusieji ir mano jūreivis pasiliks. Tuo tarpu išmontuokite visą ginkluotę. Ar šovinių jums pakaks?

— Turime pilną kovinį komplektą.

— Ginklus ir šaudmenis išgabensime paskutiniuoju reisu.

Džeinsas su manimi išsiuntė Smitą, Briusterį, Birabaną ir Vil- kinsą, o pats su likusiais užsidarė lėktuve.

Smitą pasisodinau greta: angliškai kalbėjau prastai, bet, kaip paaiškėjo, vaikinas gan padoriai mokėjo vokiečių kalbą, kuria aš šnekėjau laisvai, tad pakeliui mudu galėjome pasikalbėti. Sužinojau, kad Naujasis Vašingtonas — tai Jungtinių Valstijų teritorijos gabalėlis, nukritęs į Telo vandenyno vidurį. Iš penkiasdešimt penkių tūkstančių žmonių gyvi liko tik dešimt tūkstančių. Jų sala buvo maždaug trisdešimt septynių kilometrų ilgio ir dvidešimties kilometrų pločio; joje atsidūrė katastrofos apgriauta aviacijos gamykla, kurią amerikiečiai šiaip ne taip atstatė, žemdirbystei tinkami laukai, didelės ginklų bei maisto atsargos ir — tai visų svarbiausia — gana daug laivų: lengvasis prancūzų kreiseris „Siurkufas”, eskadrinis amerikiečių minininkas „Poupas”, Kanados torpednešys ir du prekybiniai laivai — norvegų pusiau krovininis ir argentiniečių tankeris. „Siurkufe” tarnavo mano mokyklos laikų draugas; deja, sužinojau, kad po katastrofos jis prapuolė ir yra laikomas dingusiu be žinios. Visi tie laivai plūduriavo atvirame vandenyne ir tik vėliau šiaip ne taip nusigavo iki Naujojo Vašingtono. Kai kurie atplaukė su savadarbėmis burėmis, apdaužyti, nuniokoti it po kautynių, bet visgi atplaukė! Jūreivius katastrofa užgriuvo milžiniškos bangos, pakilusios nuo pat vandenyno dugno, pavidalu.

— Kodėl gi jūs tik dabar išskridote į žvalgybą?

— Turėjome svarbesnių darbų. Teko laidoti aukas, valyti griuvėsius, statyti namus. Mums liko labai mažai benzino — visas atsargas supylėme į vieno iš septyniolikos lėktuvų bakus. Tas buvo geriausiai išsilaikęs. O dabar sudužo ir jis…

— Ar nė sykio negirdėjote mūsų transliacijų?

— Ne, nė sykio, nors eterį naršėme ištisus metus.

— Keista! Kaipgi jūs gyvenote visą tą laiką?

— Turėjome daug konservų, gerai derėjo kviečiai. Gaudėme žuvį: kai kurios žemiškosios rūšys išgyveno ir sparčiai dauginosi. Tačiau visiškai neturėjome pieno, — liūdnai pridėjo Smitas. — Dėl to numirė daug vaikučių.

Aš savo ruožtu papasakojau jam apie mūsų reikalus.

Trečią valandą dienos pasiekėme „Temererą”. Išlaipinau išgelbėtus žmones ir nedelsdamas vėl leidausi į kelią, nepaisydamas karštų Mišelio protestų. Jei būčiau žinojęs, kokia klaiki scena manęs laukia!

Jau artinausi prie lėktuvo, kai ūmai pastebėjau didžiulę drebu— tinę stulbinamos šviesiai violetinės spalvos masę, kuri didžiuliu greičiu šliaužė ta pačia kryptimi — ko gero, įveikdama po trisdešimt ar keturiasdešimt kilometrų per valandą. Savo forma ji priminė klaikią amebą kurios skersmuo viršijo dešimt metrų, o aukštis siekė metrą.

Susidomėjęs sustabdžiau mašiną. Nekreipdamas į mane dėmesio, violetinis padaras toliau šliaužė lėktuvo link.

Tą akimirką atsivėrė fiuzeliažo durys, ir pro angą dirstelėjo kanadietis. Vaikinas pastebėjo sustojusį sunkvežimiuką pamojo ranka ir pasileido man priešais. Jam įkandin iš lėktuvo išlipo Etjenas, O'Hara ir Džeinsas.

Dėbtelėjau į pabaisą: prašmatni violetinė spalva išnyko, dabar šliužas buvo pilkas, apvalus ir panėšėjo į didžiulį apipelijusį akmenį. Paris artėjo. Nujausdamas pavojų, ėmiau riedėti jo link, tolydžio mygdamas signalą. Mechanikas nusišypsojo, dar sykį pamojo man ranka ir paspartino žingsnį. Riedėjau pas jį visu greičiu! Ir visgi pavėlavau.

Ūmai pabaisa vėl sutvisko violetine spalva ir puolė kanadietį. Paris išvydo ją stabtelėjo, apsigręžė ir nukūrė atgal. Ir tuomet įvyko šiurpus bei nesuprantamas dalykas: nuaidėjo sausas treškesys, ore šmėstelėjo kažkas panašaus į melsvą kibirkštį, ir vaikinas griuvo ant žemės. Po akimirkos jis dingo violetinėje masėje.

Iš siaubo netekęs žado, spustelėjau stabdį. Pabaisa apsigręžė ir puolė prie mašinos. Šokau iš savo vietos, įsiropščiau į bokštą prie kreipiančiųjų lovių, kur dar nuo ryto gulėjo raketos, ir ėmiau karštligiškai sukioti taikymosi rankenėles. Vėl žybtelėjo melsva kibirkštis ir smogė į radiatorių. Mane kaip reikiant krestelėjo. Tai nepanėšėjo į elektros srovės iškrovą — mano kūną sutraukė ledinis mėšlungis. Tą pat akimirką spustelėjau paleidimo mygtuką. Abi raketos nėrė į gyvas gleives, atsidūrusias vos per dešimt metrų nuo sunkvežimiuko. Nuaidėjo du duslūs sprogimai, kurtinantis iškrovų treškesys, į orą pakilo violetinių drebučių skiautės. Pabaisa susirietė ir sustingo.

Vėl pajudėjau į priekį atsargiai privažiavau arčiau. Violetinė želė mažumą virpčiojo, jos gelmėse blaškėsi paskutinės kibirkštys. Bet kanadietis pradingo be pėdsako. Pravėriau dureles ir sviedžiau į violetinę šaltieną dvi padegamąsias granatas; nuo karščio ji sutreškėjo, susigniaužė ir liovėsi virpėjusi.

Tuo tarpu prisiartino likusieji.

— What an awful thing! — sumurmėjo Džeinsas ir pakartojo prancūziškai: — Koks siaubas!

— Bijau, kad jūsų mechanikui jau niekuo nebegalėsime padėti, — tariau. — Nebent palaidoti.

Bet kai kirviu sukapojome susiraukšlėjusį bei tarsi sumedėjusį padaro kūną, radome vien auksinį žiedą, daugiau ničnieko!

Prislėgti sukrovėme į sunkvežimį du kulkosvaidžius. Amerikiečių lakūnai įsitaisė priekaboje, Etjenas užėmė savo vietą prie raketinio įrenginio, ir visi sugrįžome į laivą.

Kitą dieną atlikome dar kelis reisus — norėjome pasiimti likusius ginklus, šaudmenis, elektros variklius bei viską kas dar galėjo praversti. Paskutinysis sunkvežimį vairavo Mišelis — ir vėl sutiko violetinę mirtį. Bičiulis iš tolo sušaudė keturis pasišlykštėtinus ir klaikius padarus.

Kai tik sunkvežimiukas sugrįžo į denį, pakėlėme inkarą ir nedelsdami išplaukėme — atsisveikinimui raketomis pavaišinę pernelyg smalsią gigantišką hidrą kuri ištiško į skutus. Dabar jaučiausi kur kas ryžtingesnis nei pradžioje. Visų pirma, mes sėkmingai atlikome savo misiją antra, nuo šiol valdymą galėjau patikėti žmonėms, iš kurių bent du išties žinojo, kas yra laivas ir kaip jį valdyti.