Kosmoso robinzonai

VIENATVE

Prieš pradėdami tyrinėti planetą, privalėjome kaip reikiant įsikurti išlikusiame žemiškosios teritorijos lopinėlyje ir suorganizuoti šiokią tokią bendruomenę. Kaime mūsų laukė geros žinios: šuliniuose vėl atsirado vanduo — tiesa, mažumą sūrokas, tačiau, Van— dalio manymu, visiškai tinkamas gerti. Surašymas vyko pilnu tempu. Su žmonėmis sunkumų nekilo, kebliau ėjosi su galvijais, bet visų kebliausiai — su materialinėmis atsargomis. Dėdė neklydo perspėdamas: „Mane pažįsta, tačiau aš jiems niekas — ne meras ir netgi ne municipalinis patarėjas”.

Pasak skaičiavimų, kaime bei apylinkių fermose gyveno 2847 žmonės, iš jų 943 vyriškiai, 1007 moterys ir 897 vaikai iki šešiolikos metų. Galvijų, regis, buvo daug, ypač karvių.

Visa tai išsiaiškinęs Lui tarė:

— Rytoj ryte reikia sušaukti visuotinį susirinkimą

Jis surado savanorį šauklį ir įteikėjam atsišaukimą, pieštuku brūkšteltą ant popieriaus skiautės. Tą lapelį saugau iki šiol — pageltusį nuo laiko ir vos gyvą. Štai visas atsišaukimo tekstas:

„Piliečiai ir pilietės! Rytoj ryte aikštėje prie šulinio visuotinis susirinkimas. Astronomas Burnė paaiškins katastrofos priežastis. Lui Morjeras ir jo draugai papasakos apie žvalgybos rezultatus. Rinktis už dviejų valandų po žydrosios saulės patekėjimo. Turime priimti sprendimus dėl ateities. Dalyvavimas būtinas”.

Gerai įsiminiau tą pirmąjį susirinkimą. Iš pradžių žodžio paprašė Lui:

— Dabar mesjė Burnė pasistengs paaiškinti, kas mums nutiko, bet iš pradžių norėčiau pasakyti jums kelis žodžius. K d gero, jau supratote, kad mes nebe Žemėje. Dabar, suteikę pagalbą sužeistiesiems, turėsime imtis sunkiausių darbų. Visų pirma reikia susiorganizuoti. Jokia žmonių visuomenė negali gyventi be įstatymų. Mums liko maždaug trisdešimties kilometrų ilgio ir septyniolikos kilometrų pločio Žemės dalis, kažkas panašaus į rombą, kurio plotas siekia penkis šimtus kvadratinių kilometrų. Tačiau dera žiūrėti tiesai į akis: tik ketvirtis šio ploto tinkamas žemės ūkiui, visa kita — nuniokoti kalnai. Manau, žemės mums pakaks, kad įstengtume prasimaitinti, nors gyventojų skaičius gali gerokai išaugti. Tačiau svarbiausia ne žemė, kiekvienas žmogus galės gauti kad ir po tūkstantį hektarų, nes toliau aplinkui mus visa planeta! Visų svarbiausia — darbo jėga. Dabar pravers kiekvienas žmogus, ir dirbti reikės visiems. Mums neregėtai pasisekė: drauge su mumis šiame naujame pasaulyje atsidūrė inžinieriai bei mokslininkai. Tačiau vis vien turime vertinti save kaip pionierius ir persismelkti atšiauria jų dvasia. Tas, kuris kenks kaimynui užuot jam padėjęs, — nusikaltėlis, ir tokiems atmokėsime pagal nuopelnus. Norime ar ne, nuo šiol tai įstatymas, ir mums teks arba jam paklusti arba… visiems iš— dvėsti! Po susirinkimo drauge su savanoriais surašysiu visų mūsų profesijas. Tie, kurie atėjo, suteiks informaciją apie tuos, kurių nėra. Poryt visuotinis susirinkimas išrinks deputatus, kurie sudarys vyriausybę; įprastais reikalais po senovei užsiims municipalinė taryba. O dabar kalbės astronomas Pjeras Burnė.

Mano dėdė atsistojo, remdamasis lazda.

— Brangūs draugai! — prabilo jis. — Jūs žinote, jog neįtikėtina katastrofa veikiausiai amžiams atplėšė mus nuo senosios Žemės ir nubloškė į nepažįstamą pasaulį. Koks šis pasaulis? Kol kas nežinau. Jau regėjome, kad čia yra dvi saulės ir trys mėnuliai. Tegul tai jūsų nebaugina: mesjė kiurė ir jūsų mokytojas, kurie ne sykį buvo užsukę pas mane į observatoriją, galės patvirtinti, jog panašius reiškinius danguje stebime gana dažnai. Išties stebuklingo atsitiktinumo dėka (kiurė pritariamai linktelėjo) mes pakliuvome į planetą, kurios oras iš esmės beveik nesiskiria nuo žemiškojo ir yra tinkamas mūsų plaučiams. Pasak išankstinių apskaičiavimų, ši planeta turėtų būti truputį didesnė už Žemę. Lui Moljeras tik ką paaiškino, ką reikia daryti toliau. Kai tik sužinosiu ką nors nauja apie pasaulį, kuris nuo šiol tapo mūsų pasauliu, būtinai jums pranešiu.

Susirinkusieji abu pranešimus sutiko palankiai. Regis, valstiečiai iš atokesnių fermų susitaikė su katastrofa: tie namisėdos, šeimos žmonės, prisirišę prie savųjų laukų, iš esmės išsaugojo viską, ką turėjo iki šiol, o visu kitu nelabai ir domėjosi. Darbininkai buvo kur kas nepatiklesni.

— Senis kažką painioja su tuo savo kitu pasauliu. Juk mes gyvi, o į aną pasaulį nenumiręs neiškeliausi!

— Iš kurgi tuomet dvi saulės?

— Na, antroji visai mažytė! Be to, su dabartine technika pamatysime dar ne tiek! Jei norite žinoti, visa tai bošų darbas, o jūsų antroji saulė — kažkas panašaus į atominę bombą!

Daugiausiai šeimyninių dramų kilo tarp kaimo gyventojų. Daugelis neteko artimųjų, žuvusių po namų griuvėsiais ar nuošliaužomis, o vienas jaunuolis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jog niekada daugiau nepamatys savo sužadėtinės, išvykusios paviešėti pas pusseserę. Jis bet kokia kaina norėjo pasiųsti jai telegramą!

Už dviejų dienų, sekmadienį, pabudome nuo varpų gaudesio. Parapijiečių padedamas klebonas ištraukė iš po nuolaužų bažnyčios varpus, pakabino juos ant didžiulės ąžuolo šakos ir ėmė skambinti. Kai atskubėjome į aikštę, kiurė po atviru dangumi jau baigė laikyti sekmadienines mišias. Mūsų kiurė buvo šaunus žmogus; vėliau dvasininkas įrodė, kad putniame jo kūne gyvena didvyrio siela.

Prisiartinau priėjo.

— Sveikinu, monsinjore, jūsų varpai priminė mums gimtąją Žemę.

— Monsinjore? — nusistebėjo klebonas.

— Na, taip, juk dabar jūs vyskupas. Beje, ką čia tauškiu — jūs mums patsai popiežius!

— Dieve gailestingas, aš apie tai nepagalvojau! — blykšdamas sulemeno kiurė. — Kokia baisi atsakomybė…

— Nieko, susidorosite!

Palikau suglumusį storulį ir pasukau į mokyklą kur jau triūsė Lui. Jam padėjo mokytojas su žmona ir du jaunuoliai.

— Kaip vyksta surašymo darbai?

— Po truputį stumiamės į priekį. Jei kas nors slapukauja, apie tokį visuomet galima sužinoti iš kaimynų. Štai išankstiniai paskaičiavimai: trys šimtai penkiasdešimt gamyklos darbininkų, penki meistrai, penki inžinieriai, keturi astronomai, geologas — tai tu; chirurgas, gydytojas, vaistininkas, biologas, istorikas — tavo brolis; antropologas, veterinaras, du mokytojai, du račiai, trys akmentašiai, dailidė su pameistriais, automechanikas, kiurė, bažnyčios patarnautojas, trys kavinių savininkai, konditeris, du kepėjai, trys bakalėjininkai, du galanterininkai, kalvis su dviem kūjarankiais, šeši akmens skaldyklos darbininkai, du žandarai, laikrodininkas, jis ir radijo imtuvų meistras, siuvėjas su dviem mokiniais, dvi siuvėjos, girininkas, o likusieji — valstiečiai. Gi tėtušis Boriu primygtinai pareikalavo, kad jį įrašytume kaip brakonierių. Taip, visai pamiršau! Dar pilies šeimininkas su savo sūneliu, dukrele, meiluže ir bent tuzinu asmens sargybinių, neskaitant kitų šeimynykščių. Iš jų nėra ko tikėtis, nebent nemalonumų.

— O kaipgi technika?

— Važiuojančių lengvųjų mašinų — vienuolika, dar tavo dėdės mašina bei galingasis Mišelio automobilis, kuris ryja pernelyg daug benzino; traktoriai — trys, vienas jų vikšrinis; sunkvežimių — aštuoniolika, penkiolika jų priklauso gamyklai; dešimt motociklų ir apie šimtas dviračių. Gaila, tačiau liko tik dvylika tonų benzino bei 13600 litrų dizelino. Atsarginių padangų irgi mažoka.

— Na, be benzino apsieisime, automobilių generatorius pakeisime dujiniais.

— Kurgi pakeisime?

— Žinoma, gamykloj.

— O elektra? Tiesa, turime avarinių generatorių su garo varikliais, tačiau anglies liko labai mažai, o ir malkų nepakaks.

— Kažkur netoliese kalnuose buvo anglies klodai. Tikiuosi, jie „atsekė” mums įkandin. Klodai skurdoki, bet rinktis neturime iš ko.

— Štai ir surask juos, čia tavo darbas. Dabar apie maistą. Kol kas viskas gerai, bet kol surinksime naują derlių, teks vesti griežtą apskaitą. Gal netgi pasitelksime maisto korteles, nors, atvirai šnekant, aš neįsivaizduoju, kaip į tokį žingsnį sureaguos likusieji!

Kitą dieną įvyko pirmieji rinkimai. Niekas nepateikė jokios tikslios programos: susirinkusiems paprasčiausiai pranešė, kad jie privalo išrinkti devynių žmonių Tarybą arba visuomeninį gelbėjimo Komitetą. Į jį pateks tas, kuris surinks daugiausiai balsų; kiekvienas rinkėjas turi pateikti sąrašą su devyniomis pavardėmis, štai ir viskas.

Rinkimų rezultatai apstulbino visus. Pirmuoju, gavęs 987 balsus iš 1302 galimų, į Tarybą pateko buvęs mero pavaduotojas, turtingas valstietis Alfredas Šarnjė. Antruoju, gavęs 900 balsų, buvo išrinktas tolimas jo giminaitis, mokyklos mokytojas. Trečiasis — 830 balsų — kiurė. Toliau išsirikiavo Lui Moljeras — 802 balsai; Mari Prel, buvusi municipalinė patarėja, valstietė, visų gerbiama už raštingumą ir amžių, — 801 balsas; mano dėdė — 798 balsai; Etranžas — 780 balsų; kad ir kaip keista, Mišelis — 706 balsai; pasirodo, jis ganėtinai populiarus tarp moterų! Ir galiausiai paskutiniuoju tapau aš — 700 balsų. Tik vėliau sužinojau, kad už išrinkimą turiu būti dėkingas Lui, kuris surengė tikrą rinkiminę kampaniją, tikindamas žmones, kad tiktai aš sugebėsiu rasti geležį bei tokią būtiną anglį. Užtat pačios didžiausios smuklės šeimininkas gavo viso labo 346 balsus.

Visų labiausiai mus nustebino menkas išrinktų valstiečių skaičius. Gal tomis neįprastomis aplinkybėmis rinkėjai nusprendė pasikliauti tais, kurie, jų manymu, gali išsisukti iš bet kokios padėties ir turi pakankamai žinių, o gal paprasčiausiai nepasitikėjo vieni kitais ir todėl išrinko žmones, nesusijusius su kaimo kivirčais.

Pirmininku norėjome paskirti Alfredą Šarnjė, kadangi pastarasis gavo daugiausiai balsų, tačiau šis atsisakė, tad pirmininkauti patikėjome mokytojui bei kiurė — jie šias pareigas ėjo paeiliui. Tą patį vakarą Lui, apsigyvenęs viename kambaryje su manimi ir Mišeliu, tarė:

— Dabar privalome laikytis išvien. Jūsų dėdė bus su mumis, mokytoju, manding, taip pat galima pasikliauti. Vadinas, Taryboje mūsų bus penketas, tai yra dauguma. Mums teks ginti savo požiūrį, o tai ne visuomet bus lengva. Tačiau mus palaikys darbininkai, inžinieriai tikriausiai irgi, o gal net dalis kaimo gyventojų. Ir svarbu toli gražu ne savimeilė! Šitaip kalbu dėl to, jog, mano manymu, tiktai mes iki galo suvokiame, ką būtent reikia daryti, kad išgelbėtume šį žemiškojo pasaulio lopinėlį.

— Vadinas, tu nori sukurti diktatūrą? — paklausė Mišelis.

— Diktatūros — ne, tačiau stiprią vyriausybę — taip.

— Nematau didesnio skirtumo, — atsiliepiau aš. — Nemanau, jog tai išties būtina. Išsyk atsiras nepatenkintų…

— Kiurė… — pradėjo Mišelis, tačiau Lui jį pertraukė:

— Nebūtinai! Kiurė pakankamai protingas, o kadangi į religinius reikalus mes nesikišime, galėsime netgi patraukti jį savo pusėn. Valstiečiai? Žemės jiems nestigs — imk kiek norėsi! Gi kalbant apie kolektyvinę gamybą — pramonę ir amatus teks kažkiek suvisuomeninti, — tai šioji naujovė jų kol kas nepalies. Ne, manding, sunkiausia bus tuomet, kai imsime laužyti senas įprastas nuostatas. Šiaip ar taip, iš pradžių bus nelengva. Vėliau, pasikeitus kelioms kartoms, iškils nauji uždaviniai, gi dabar mes privalome išgyventi. Ir jei pradėsime nuo tarpusavio priešiškumo ar leisime suvešėti anarchijai bei nusikalstamumui…

— Sutinku! Aš su tavim.

— Aš irgi, — linktelėjo Mišelis, — nors, garbės žodis, niekad gyvenime nesitikėjau, jog kada nors tapsiu direktorijos nariu!

Pirmasis Tarybos posėdis buvo skirtas „ministrų portfelių” dalyboms.

— Pradėsime nuo liaudies švietimo, — prabilo Mišelis. — Ministru siūlau išrinkti mesjė Burnė. Mes privalome bet kokia kaina išsaugoti savo mokslinį paveldą. Kiekvienas mokslininkas turi pasirinkti iš mokinių pačius gabiausius ir iš pradžių perteikti jiems savo praktines žinias. Teoriją dėstysime vėliau — patiems talentingiausiems, jeigu tokių atsiras. Podraug reikės rašyti vadovėlius ir papildyti observatorijos bei mokyklos bibliotekas. Laimei, observatorijoje liko gana daug mokslinių darbų pačiais įvairiausiais klausimais.

— Puiku! — sutiko Lui. — Pramonės ministru siūlau paskirti Et— ranžą, žemės ūkį patikėti Šarnjė, o tu, Žanai, būsi geologijos ministru — tai labai svarbus darbas. Mesjė kiurė bus mūsų teisingumo ministru, o mokytojas — finansų ministru; jis laisvalaikiu savarankiškai studijavo ekonomiką. Prisieis leisti pinigus — juk reikia turėti kokią nors mainų priemonę.

— O aš? — pasiteiravo Mišelis.

— Tu organizuosi policiją.

— Kad aš tapčiau policininku?!.

— Taip. Darbo turėsi daug, jis bus nelengvas: surašymai, rekvizicijos, tvarkos palaikymas ir taip toliau. Tave gerbia, ši aplinkybė tau padės.

— Na, tokiu būdu aš veikiai prarasiu visas simpatijas! O kokį postą užimsi tu?

— Palūkėk! Mari Prel bus sveikatos apsaugos ministre; jai padės daktaras Masakras ir daktaras Žiuljenas. O aš, jei neprieštaraujate, užsiimsiu armijos reikalais.

— Armijos? O gal tuo pačiu ir laivyno?

— Galbūt. Nežinia, kas mūsų laukia šioje planetoje! Be to, nelabai tenustebsiu, jei veikiai apsireikš tas niaurus subjektas iš pilies.

Lui pataikė į dešimtuką! Kitą dieną ant visų sienų pasirodė spausdinti atsišaukimai. Jų tekstas skelbė:

Valstiečiai ir miestiečiai! Vadinamasis visuomenės gelbėjimo komitetas užgrobė valdžią, prisidengdamas demokratijos regimybe. Kas priklauso tam komitetui? Iš devynių narių tiktai keturi čionykščiai gyventojai! Darbininkas, trys mokslo žiurkės, inžinierius, mokytojas — štai jau šeši balsai prieš du valstiečių balsus ir mesjė kiurė, kurį prieš jo valią įtraukė į šią purviną istoriją. Ką visi tie žmonės nutuokia apie teisėtus jūsų reikalavi mus? Tiktai aš, stambus žemvaldys, galiu juos suprasti ir paremti. Stokite į mano partiją! Išvaikykite apsišaukėlių saujelę! Ateikite prie mano pilies Slėnyje!

Joachimas Honegeris.

Lui džiūgavo:

— Na, ką aš jums sakiau? Štai matote! Teks imtis priemonių.

Pirmąja priemone tapo visų ginklų konfiskacija; ginklus vėliau išdalinome patikimiems savanoriams. Tokių radosi penkiasdešimt; jų vadu paskyrėme atsargos leitenantą Simoną Beveną. Toji armijos užuomazga, nepaisant kuo margiausios ginkluotės, jau buvo reikšminga jėga.

Tuo metu galutinai paaiškėjo, kad planetoje mes vieni. Inžinieriai, padedami Mišelio bei mano dėdės, sukonstravo pakankamai galingą siųstuvą, Radio-Telą. Atiduodami pagarbą Žemei, savo naujajam pasauliui suteikėme lotynišką gimtosios planetos pavadinimą — Telas. Patį didžiausią mėnulį praminėme Febu, vidurinį — Seleną, o mažąjį — Artemide. Žydrąją saulę pavadinome Heliju[2], o raudonąją — Soliu.

Simonas Bevenas jaudindamasis pasiuntė į eterį pirmuosius šaukinius. Transliavome juos penkiolika dienų, išmėginome įvairaus ilgio bangas, tačiau nesulaukėme jokio atsako. Eteris tylėjo. Anglies buvo mažai, tad vėliau šaukinius siųsdavome tik kartą per savaitę. Ir lygiai taip nesėkmingai. Reikėjo pripažinti rūsčią tiesą: esame pasmerkti vienatvei. Telo planetoje nebuvo kitų žmonių, tiktai mes, na, nebent kokios nors menkos grupelės be siųstuvų ir imtuvų.