Kosmoso robinzonai

KAUTYNĖS SU HIDROMIS

Su manimi kalbėjo Lui. Tris pastarąsias dienas hidros puldinėjo be atvangos. Išvakarėse jos nudobė tris žmones ir du jaučius. Dabar pabaisos pikiravo po vieną ir skraidė prie pat žemės, kur raketos negalėjo joms pakenkti. Padėtis darėsi kritiška.

— Manau, jog visų geriausia būtų apleisti šį Žemės lopinėlį, — atsakiau. — Atokiau nuo pelkių nematėme nė vienos hidros.

— Viskas ne taip paprasta, bet jeigu… Na, štai, vėl atskrenda! — Iš imtuvo pasigirdo sirenos kauksmas.

— Neišsijunkite! — šūktelėjo Lui. — Pasistengsiu nuolatos jus informuoti. Gal geriau…

Jo balsą užgožė kurtinančių sprogimų serija, paskui nuaidėjo šūviai. Visi, išskyrus Mišelį, kuris sėdėjo prie vairo, ir Breforą kuris budėjo bokšte, susispietė aplink imtuvą. Nustebęs ssvisas taip pat įsiklausė, tačiau radijas tylėjo. Sunerimęs ėmiau šaukti bičiulius. Išgirdau, kaip trinktelėjo durys, paskui prabilo uždusęs Lui:

— Paskubėkite! Pasistenkite parvykti iki tamsos. Dabar tos maitos kabinasi į stogus, mums iš namų sunku į jas šaudyti. O išeiti laukan — užtikrinta mirtis. Jų čia bent trys tūkstančiai! Važiuokite gatvėmis ir šienaukite visas iš eilės. Tik greičiau! Kai kur hidros jau nuplėšė čerpes!

— Mišeli, ar girdėjai? Spausk!

— Spaudžiu iki dugno, šešiasdešimt per valandą!

— Lui, kaime būsime po poros valandų, — pratariau į mikrofoną. — Laikykitės!

— Jūs taip arti? Mums pasisekė. Ant mano namo stogo tupi bent trys, tačiau lubos čia tvirtos. Apmaudu, kad su niekuo negaliu susisiekti telefonu.

— Tu vienas?

— Ne, su manimi šeši savanoriai ir Ida. Ji prašo perduoti Belte— rui, kad tas nesijaudintų.

— Kur mano dėdė?

— Užsibarikadavo observatorijoje kartu su Menaru, jiems ten niekas negresia. Tavo brolis su inžinieriais septintojoje slėptuvėje. Jie turi rankinį kulkosvaidį ir, regis, visai neblogai tvarkosi. Turiu susisiekti su kitomis grupėmis.

— Tik neišeik iš namo!

— Nebijok, neisiu.

Breforas pasilenkė iš bokšto ir riktelėjo:

— Pavojus! Hidros.

Užsiropščiau pas jį. Priešakyje, maždaug už kilometro, penkių ar šešių šimtų metrų aukštyje sklendė tirštas didžiųjų žaliųjų hidrų būrys. Jų buvo bemaž šimtas.

— Greičiau raketas, kol jos neišsisklaidė!

Bokšto šonais pakilo raketinių atramų vamzdžiai. Pasilenkęs pamačiau, kad Vandalis su Martina jau guldo raketas į ištraukiamą lovį vienoje pusėje, o Belteras su Poliu — kitoje.

— Breforai, žemyn! Nutaikyk raketas. Aš liksiu prie kulkosvaidžio.

Prisitaikiau ir įsakiau:

— Ugnis!

Trasuojančios kulkos nušvilpė link hidrų, joms įkandin pakilo raketos, palikdamos baltas uodegas. Mums pasisekė: raketos sprogo pačiame žaliojo debesies viduryje, ir iš viršaus ėmė dribti mėsos gniutulai. Dangaus fone atrodė, jog prapliupo juodas lietus. Išlikusios hidros puolė į ataką, ir nuo tos akimirkos aš šaudžiau vienas. Kol pabaisos sukosi aplink šarvuotį, man pavyko numušti dar tuziną. Paskui — tarsi sumojusios, kad mes neįveikiami, — hidros metėsi į šalį ir nulėkė palei pat žemę.

Be didesnių nuotykių nusigavome iki kasyklos; čia nesimatė nė gyvos dvasios. Po sekundės prasivėrė vienos slėptuvės durys, ir kažkas pamojo mums ranka. Mišelis privažiavo prie pat slėptuvės; tik tada pažinau meistrą Žozefą Amarą.

— Kur likusieji?

— Išvažiavo traukiniu. Perdirbo jį į šarvuotį ir pasiėmė visus ginklus.

— O jūs?

— Pasilikau, norėdamas perspėti jus. Skambino iš Tarybos, sakė, kad turite pasirodyti. Vaikinai garvežyje įsitaisė brandspoitą su karštu vandeniu.

— Gerai, lipkit pas mus. Ar seniai jie išvyko?

— Prieš valandą.

— Pirmyn, Mišeli.

Amaras pastebėjo Vzliką ir išpūtė akis.

— O kas čia per pilietis?

— Čiabuvis. Viską sužinosit paskui.

Po dešimties minučių išgirdome šūvius ir galiausiai išvydome kaimą. Visi langai ir durys aklinai užbarikaduoti. Hidros tupėjo ant daugelio namų stogų ar visai pažeme skraidė gatvėmis. Kasyklos traukinys stovėjo „stotyje”; kai tik priėjo prisiartindavo kuri nors hidra, pabaisą pakirsdavo automatinės patrankos šūvis.

— Į vietas! Poli, sėsk prie vairo. Mišeli, Breforai, čiupkit automatus. Martina, Vandali, padavinėkit man juostas. Belterai ir tu, Amarai, būsite automatininkų padėjėjais. Vzliką paguldykit į kampą, kad netrukdytų. Pasiruošę? Puiku. Poli, varyk prie traukinio!

Rūdkasiai pasidarbavo iš peties. Pasinaudoję rąstais, lentomis bei metalo lakštais, jie savo traukinį pavertė tikra tvirtove ant ratų. Aplinkui ant žemės voliojosi jau per šimtą išpampusių padvėsusių hidrų.

— Velniai rautų, kokiu gi būdu šitiek patiesėte? — sušukau.

Man atsakė mašinistas — pasirodo, ten būta Birono:

— Patys sugalvojome! Tvilkome jas karštu vandeniu ir garu. Štai, dar vienas pulkelis, tuojau patys pamatysite. Kol kas nešau— dykit! — šūktelėjo jis saviškiams, sėdintiems pirmajame vagone prie dvidešimties milimetrų kulkosvaidžio.

— Nešaudyti, — pakartojau aš, kreipdamasis į savo būrį.

Artėjo gal trisdešimties hidrų ruja.

— Kai įsakysiu, įjunkite siurblį, — grįžtelėjo į savo kūriką Bironas ir kyštelėjo pro šaudymo angą žarną su variniu antgaliu bei medine rankena.

— Patraukite sunkvežimį!

Pabaisos buvojau už trisdešimties metrų ir lėkė didžiuliu greičiu. Ūmai joms priešais smogė verdančio vandens ir garo srovė, nukovusi išsyk apie dvylika užpuolikių. Likusios išsisklaidė. Sulojo pirmojo vagono patranka, mes taip pat atidengėme ugnį.

— Matėte? — šūktelėjo Bironas. — Paprasčiau nei paprasta! Būtume nudobę dar daugiau, jei pirmąjį kartą būčiau susiprotėjęs prisileisti jas arčiau. Padariau klaidą, o dabar hidros mūsų lyg ir privengia.

— Puikus sumanymas, jis sutaupys mums nemažai kulkų. Reiks patobulinti jūsų išradimą. Pranešiu Tarybai — manau, jums bus grąžintos pilietinės teisės. Dabar važiuojame į kaimą. Kuriame name įsitaisė Lui Moljeras?

— Tikriausiai pašte.

— Vadinas, pradėsime nuo pašto! Visi vietose? Pirmyn, tik pamažėle. Gerai prisitaikykit ir šaudykit tik užtikrintai.

Pakeliui į aikštę hidros mūsų nelietė, ir šarvuotis ramiai nuriedėjo iki pašto. Pastato stogas virto kunkuliuojančia žalia mase. Visos kulkos pataikė į tikslą, bet, norint nukauti pabaisą, neretai tekdavo šauti kelis kartus; pasinaudoti raketomis ar sunkiuoju kulkosvaidžiu nesiryžau, baimindamasis sužeisti draugus. Hidros tarsi apmirė, čiuptuvais įsikirtusios į čerpes ir kvailai sprogindamos akis. Jų nejudrumas mus nustebino: anksčiau pabaisos atrodė gudresnės. Pradėjome taikytis dar uoliau, stengdamiesi išsyk pažeisti nervinį centrą, ir veikiai mums pavyko nuplėšti nuo pašto jo antrąjį — gyvąjį — stogą.

Tai čia, tai ten sproginėjo raketos. Du kartus sušvilpė garvežys, švęsdamas naujas verdančio vandens pergales. Lui atlaisvino užverstas duris, iššoko iš namo ir liuoktelėjo pas mus į sunkvežimį.

— Kas naujesnio? — paklausiau.

— Jums pasirodžius reikalai pajudėjo, bet ta šlykštynė prasiskverbė į tris namus. Žuvo dar dvylika žmonių.

— Kas?

— Alfredas Šarnjė su žmona ir viena jo dukra. Penki valstiečiai, jų nepažįstu. Madlena Diušer, aktorė, ir trys darbininkai. Kažkur tarp pašto ir gamyklos pažeista telefono linija. Pasistenkite ją sutaisyti, nes aš nė nenutuokiu, kas ten dedasi. Pats pasiliksiu pašte.

Lui sugrįžo į namą o mes nuriedėjome palei telefono liniją. Už penkiasdešimties metrų nuo pažeidimo vietos ant namo stogo prigludo trys hidros. Stvėriau varinio laido galą, iššokau iš šarvuočio ir kibau jungti nuplėštus laidus. Kai tik baigiau, virš galvos sukale— no kulkosvaidis: artyn švilpė hidros. Pasinaudodamas senu metodu, išsipleikiau ant žemės, o kai pabaisos pralėkė pro šalį, skubiai šokau į mašiną. Man teko dar du sykius sužaisti tą pavojingą žaidimą, kuris galėjo baigtis labai tragiškai.

Atstatę ryšį, ėmėme valyti stogus. Veikdami pagal iš anksto parengtą planą, pradėjome nuo aikštės, ir po valandos čia viskas buvo baigta. Paskui sunkvežimis nuriedėjo pagrindine gatve. Kai tik atidengėme ugnį, visos hidros it pagal signalą pakilo į dangų. Tučtuojau ėmė trinksėti durys, vyrai bei moterys šoko iš namų, nešini kreipiančiosiomis atramomis, ir po dviejų minučių įkandin pabaisų nušvilpė bent pusantro šimto raketų. Visą dangų nusėjo juodos bei žalios dėmės — hidros ir sprogimai. Pakilusios dar aukščiau, užpuolikės susitelkė į debesį ir dingo iš akių.

— Įdomus dalykas! — mums sugrįžus į paštą, pastebėjo Lui. — Kai atlėkė tos žalios maitos, aš beveik lioviausi girdėjęs tavo balsą per radiją. Klaikūs trukdžiai.

— Keista! — nusistebėjau ir aš. — Man nutiko lygiai taip pat, kai virš mūsų ėmė suktis rudosios hidros. Nejau tie padarai siunčia vieni kitiems kažką panašaus į radijo signalus? Veikiausiai todėl jie veikia taip draugiškai. Reikės pasikalbėti su Vandaliu.

Tą patį vakarą susirinko Taryba. Mūsų beliko septyni, nes kiurė ir Šarnjė žuvo. Trumpai papasakojau apie ekspediciją pristačiau Tarybai Vzliką bei mūsų įgulos narius, kurie dalyvavo posėdyje kaip konsultantai. Paskui Lui apsakė, kas nutiko mums išvykus. Pagrindine problema tapo naujoji hidrų taktika. Dabar jos at lėkdavo nakčia, pasislėpdavo krūmuose ar medžiuose ir iš ten netikėtai puldavo praeivius. Žmonės baiminosi eiti iš namų ir vaikščiojo tik ginkluotomis grupėmis.

— Per radiją tu pasiūlei persikelti į kalnų rajoną — tęsė Lui. — Aš neabejotinai „už”, bet kaip tą padaryti? Sunkvežimiais važiuoti negalime — mums nepakaks degalų, o įveikti tokį kelią pėsčiomis, nuolat grumiantis su hidromis ir ssvisais… Be to, kaipgi technika? Net sunkvežimiais neįstengtume pervežti garvežių, staklių ir viso kito.

— Aš siūlau visai kitokį planą.

— Ir kokį gi? Gal nusipirkim bilietus į lėktuvą?

— Siūlau laivą.

— O iš kur j į paimsi?

— Tikiuosi, Etranžas sugebės padaryti brėžinius. Supergalingo kreiserio, išvystančio penkiasdešimties mazgų greitį, mums neprireiks; pakaks mažo krovininio laiviūkščio. Mūsų teritorija ribojasi su jūra. Ja mes pasieksime Dordonės žiotis. Upę ištyrinėjome nuo žiočių iki uolinio tilto, esančio vos per du šimtus kilometrų nuo Kobalt Sičio, ir visa ji, be jokios abejonės tinka laivybai. Visur, kur tik matavau, gylis siekė bent dešimtį metrų. Jūra čia rami. Tiesą sakant, plaukti tektų vos septynis šimtus kilometrų jūra ir dar apie du su puse šimto — aukštyn upe.

— Kokiu būdu judės jūsų laivas? — paklausė dėdė.

— Pastatysim garo mašiną ar didįjį gamyklos dyzelį. Nors degalai… Velniai, jei turėtume gręžimo įrangą, galėčiau patikrinti, ar toli čia nafta!

— Įranga yra, — ūmai prabilo Etranžas, — visas komplektas. Kai projektavome antrąją užtvanką, čia darė bandomuosius gręžinius, ir visi instrumentai liko gamyklos sandėlyje. Kaip tik prieš katastrofą gavau laišką: tyrinėtojai norėjo atsiimti įrangą, tačiau taip ir nesuspėjo.

— Na, žinote, mums, regis, pasisekė labiau nei visiems robin— zonams, sudėtiems draugėn! Kokiai gelmei skirti grąžtai?

— Na, jie siekė šešis ar septynis šimtus metrų.

— Stebėtina! Norint ištyrinėti užtvankos statybvietės gruntą, tokia gelmė nereikalinga.

— Aš dar anuomet pamaniau, jog darbus atliekanti kompanija tuo pačiu ieškojo ir kažko dar. Bet mums nuo to tik geriau! Beje, trys mano žmonės kadaise dirbo Akvitanijos naftos gręžiniuose.

— Tuomet viskas gerai. Rytoj pat trauksime į žvalgybą. Tikiuosi, visi sutinka persikelti iš šių vietų?

— Reiks balsuoti, — pratarė Mari Prel. — Suprantu, čia likti pavojinga, tačiau keliauti į šalį, kur gyvena šitie… — Ji linktelėjo į Vzliką, kuris tylėdamas klausėsi pokalbio. — Ne, reikia balsuoti!

— O, su jais, manding, susitarsime, — paprieštaravo Mišelis. — Beje, balsuoti galime, taip bus geriau.

Kai išvyniojome popierėlius, kurie mums atstojo biuletenius, radome du balsus „prieš”: Mari Prel bei mokytojo, visi likusieji buvo „už”.

— Žinote, dėde, mes veikiausiai nesugebėsime pergabenti jūsų observatorijos, — perspėjau aš. — Šiaip ar taip, neišsyk.

— Žinau, žinau. Bet jei pasiliksime čia, visi žūsime.

ŽYGIS

Po kelių dienų iškeliavome tyrinėti naftos: priešaky sunkvežimiuku važiavau aš, įkandin — trys mašinos su įranga ir dar vienas sunkvežimis su degalais gręžimo bokšto varikliui. Darbo ėmėmės nedelsdami. Kaip ir spėjau, nafta tyvuliavo negiliai: pasiekėme ją iš— gręžę vos aštuoniasdešimt trijų metrų gylio gręžinį. Ne be vargo pripildėme greitosiomis sumontuoto naftovežio cisterną ir pasiuntėme jį į kaimą, kur gyventojai jau statė naftos perdirbimo įrangą. Nepaisant viso čionykštės naftos primityvumo, išjos gavome padorios kokybės benziną.

Prie gręžinių praleidau du mėnesius. Vzlikas visiškai pasveiko ir atvyko pas mane; jis stebėtinai sparčiai mokėsi prancūzų kalbos, ir mudu plepėjomės it žemiečiai. Be to, ssvisas pasirodė besąs puikus žvalgybininkas; akylas ir nenuilstantis „kentauras” galėjo bėgti net devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!

Kiekvieną vakarą per radiją susisiekdavau su Taryba. Laivo brėžiniai buvojau parengti, gamykla pradėjo gaminti atskiras dalis, tačiau gyventi kaime darėsi vis baisiau. Hidros puldinėjo be atvangos, kautis su jomis buvo nepaprastai sunku, ir mes praradome dar septyniolika žmonių bei didžiąją bandos dalį. Naujienas bei laiškus atgabendavo naftovežių vairuotojai. Kai jiems su kroviniu tekdavo grįžti į žemiškąją teritoriją, vaikinai keikdavo viską pasaulyje.

Palikau prie gręžinio mane pavaduojantį meistrą ir kartu su Vzliku parsikrausčiau į kaimą Per tuos du mėnesius čia daug kas pasikeitė. Laukų pakraščiuose stovėjo lengvos, tačiau ganėtinai tvirtos slėptuvės, kad valstiečiai galėtų be didesnės rizikos nuimti derlių. Gamykla dideliais kiekiais leido bėgius, tačiau mes neturėjome valcavimo staklyno ir juos teko lieti; bėgiai išėjo grubūs, tačiau pakankamai tvirti. Didžiąją jų dalį panaudojome geležinkelio statybai — naujasis kelias vedė į pakrantę, kur dirbo laivų statykla. Laivo kilis jau gulėjo vietoje. Pats laivas turėjo būti keturiasdešimt septynių metrų ilgio, aštuonių pločio ir, pasak Etranžo skaičiavimų, plaukti septynių ar aštuonių mazgų greičiu. Šalia statyklos stūksojo kuro rezervuarai. Tuo metu atsargoje turėjome jau keturiasdešimt tūkstančių litrų degalų.

Aštuonis mėnesius vyko įtemptas darbas. Per tą laiką užbaigėme laivo korpusą ir sėkmingai nuleidome jį į vandenį. Dabar reikėjo įrengti laivo vidų ir pastatyti molą. Antrųjų gyvenimo Telo planetoje metų pabaigoje pirmasis mūsų laivas leidosi į bandomąjį plaukiojimą. Jis puikiai atrėmė bangas, nežymiai sūpavosi, tačiau kreiserinis greitis neviršijo šešių mazgų.

Mišelis su Breforu atliko skubų reisą į Kobalt Sičio prieigas; su savimi jie pasiėmė žemiškųjų žolių sėklų, kad iki to meto, kai pergabensime galvijus, kalvose jau nestigtų mūsų gyvuliams įprasto pašaro. Su jais išplaukė ir Vzlikas, kuriam pavedėme derėtis su savo gentimi. Vėliau ssvisas turėjo pasitikti mus ties Dordonės ir Dronos santaka. Prieš išplaukdamas Vzlikas atskleidė mums vieną įdomų dalyką: pasirodo, į Droną įteka siaura, tačiau ganėtinai gili upelė, srūvanti viso labo per trisdešimt kilometrų nuo mūsų nusižiūrėtos vietos. Mišelis ištyrinėjo tą upelę: laivas turės išmesti inkarą per penkiasdešimt kilometrų nuo Kobalt Sičio, bet žemiau upė visiškai tinkama laivybai.

Tuo tarpu mes pastatėme baržą su nedidele grimzle, kurią reikėjo traukti buksyru. Ir štai po pustrečių žemiškųjų gyvenimo Telo planetoje metų prasidėjo didysis žygis: į pietus išplaukė pirmasis karavanas. \ laivą sulipo septyniasdešimt penki žmonės, be to, juo gabenome ginklus, instrumentus, bėgius, diuralio bei plieno lakštus. Aš buvau kapitonas, Mišelis su Martina — mano padėjėjai. I baržą sukrovėme gamyklos garvežiuką, išardytą keltuvą bei degalus. Plaukėme atsargiai, apčiuopomis, visąlaik matuodami gylį. Retsykiais tekdavo trauktis nuo pakrančių, tačiau jūra liko rami.

Paprastai budėdavau laivo priešakyje ar ant kapitono tiltelio. Vanduo atrodė stulbinamai žalias. Aplink laivą šmėsčiojo kažkokie neaiškūs šešėliai, ir mano širdį kaskart sugniauždavo nerimas: kas žino, kokios pabaisos gali gyventi šiose gelmėse! „Konkeranas” — „Pergalingasis” — taip pakrikštijome savo pirmagimį — buvo apsiginklavęs dvidešimties milimetrų patranka bei kulkosvaidžiu, bet visi lengviau atsiduso tik tada, kai galiausiai pasiekėme Dordonės žiotis.

Mažiausiu greičiu leidomės upe aukštyn — ir, kaip paaiškėjo, ne veltui. Nepaisant nedidelės grimzlės, žiotyse dukart užplaukėme ant seklumų — laimei, buvo atoslūgio metas, ir su potvyniu laivas nuplaukė tolyn.

Mūsų įgulos nariai, neskaitant Mišelio bei mudviejų su Martina, dar nebuvo susipažinę su Telo gyvūnija — iki šiol jiems teko matyti tik hidras. Lengva įsivaizduoti, su kokia nuostaba žmonės stebeilijo į neregėtus žvėris. Kartą vakare vienam tigrozaurui pavyko liuoktelti nuo kranto stačiai į denį ir sužeisti du žmones. Laimei, jį veikiai pribaigė patrankos šūvis. O kai atsidūrėme jau visai netoli Dronos žiočių, pakrante galopu nuskriejo du ssvisai. Po kelių minučių priešaky išvydome tris dūmų stulpus: sutartą Vzliko ženklą.

Jis laukė mūsų iškyšulyje, dviejų upių santakoje. Stovėjo vienas, o bemaž penkiasdešimt jo genties ssvisų pleištu išsirikiavo už mūsų bičiulio nugaros.

— Sveiki! — savo švilpiančiu balsu pratarė Vzlikas.

— Sveikas, Vzlikai, — atsakiau.

„Konkeranas” išjungė variklius, tačiau inkaro neišmetėme — baiminomės kokių nors netikėtumų.

— Kopk pas mus, — pasiūliau aš.

Vzlikas puolė į vandenį ir keleiviniu trapu įsiropštė į laivą. Tuo metu iš mašinų skyriaus išlindo mechanikas ir iš nuostabos išsižiojo.

— Nejau mums teks gyventi su šitais keistuoliais?

Vzlikas grįžtelėjo į jį ir atsakė:

— Nesibijok, jie geri.

Mechanikas taip suglumo, jog net neįmanoma apsakyti.

— Čia tai bent! Jis kalba prancūziškai?!

Vyruko elgesys mane nustebino, bet paskui prisiminiau, jog didžiuma kaimo gyventojų ssvisą regėjo tik prabėgom: jis beveik visą laiką buvo su manimi, o aš dažniausiai triūsiau ekspedicijose.

Prie manęs priėjo Mišelis su Martina.

— Na, kaip? — pasiteiravo mergina. — Ką jūs atsakysite į mūsų pasiūlymus?

— Mes pasirinkome taiką. Duodame jums Signalinį kalną, mūsiškai Nssa, duodame visą žemę tarp Vezerio, Dordonės ir Dronos iki Nepažintųjų kalnų, mūsiškai Bsser. Mainais jūs duosite mums geležies — tiek, kiek reikės mūsų ginklams, ir padėsite kovoje su juodaisiais ssvisais, ar slvipais, su tigrozaurais ir galijotais. Galėsite eiti per mūsų žemes ir rausti jose savo duobes, tačiau negalėsite jose medžioti. Tam reikės prašyti genties tarybos leidimo.

— Mes sutinkame, — atsakiau. — Tik dėl geležies — mums reikės laiko, kad įstengtume ją iškasti.

— Žinome. Papasakojau ssvisams, kaip jūs išgaunate ją iš žemės. Vadai nori jus matyti.

— Gerai, eime.

Nuleidome į vandenį valtelę ir sėdome į ją trise: Vzlikas, Mišelis ir aš. Martina liko laive, nepastebimai pasislinkusi arčiau patrankos.

— Be quiet, but careful[5], — tariau pasibaisėtina anglų kalba — kad Vzlikas nesuprastų.

Keturi geri yriai — ir valtelė nosimi bedėsi į krantą. Tuzinas ssvisų prisiartino, norėdami apžiūrėti mus iš arčiau. Mums atrodė, kad visi jie visiškai vienodi, ir, jei Vzlikas būtų įsimaišęs tarp likusiųjų, mes jau nebūtume įstengę jo rasti. Vėliau, mažumą įpratę prie čiabuvių išvaizdos, mes, žinia, pradėjome skirti pažįstamus ssvi— sus, nors, atvirai šnekant, jų tarpusavio skirtumai gerokai menkesni nei žmonių.

Vzlikas keliais žodžiais perdavė, kad mes priėmėme visas sąlygas. Ssvisai atsakė tradiciniu pasveikinimu, kuris nėmaž nepanėšėjo į spalvingą žemiškųjų laukinių šneką iš nuotykinių mano vaikystės romanų. Tuomet draugystės vardan kiekvienam įteikiau po puikų plieninį peilį — Vzlikas tokį jau turėjo. Sprendžiant iš padėkos žodžių, dovana jiems patiko, tačiau veiduose nevirptelėjo nė vienas raumuo.

Grįžome į laivą kartu su Vzliku ir lėtai pajudėjome upe aukštyn. Sustojome ten, kur Iželis — taip pavadinau tą naująją upelę — iš— linksta plačiu lanku: toliau prasidėjo slenksčiai. Čia upė išsiliejo į ramų dviejų šimtų metrų pločio užutekį; į šiaurinį krantą įsigraužė nedidelė įlankėlė, tarsi žyminti būsimą uostą. Geresnės vietos nebuvo ko ieškoti. Norėjau pradėti iškrovimo darbus, tačiau jau temo; mes išmetėme inkarą ir pernakvojome upės viduryje.

Visą kitą dieną vertėme medžius prieplaukos statybai. Po savaitės ji buvo baigta. Patiesėme bėgius ir ėmėmės pačios sudėtingiausios operacijos — reikėjo iškrauti keltuvą. Jis net išardytas buvo neįtikėtinai sunkus, ir mums nepavyko išvengti nelaimės: apie vidudienį jaunas darbininkas (viso labo dvidešimt trejų metų amžiaus) Leonas Beljeras paslydo, ir vargšelį sutraiškė kritusi sija. Bet netgi sielvartauti neturėjome kada; palaidojome jaunuolį ir jo atminimui įlanką pavadinome Port Leonu.

Kai galiausiai surinkome keltuvą dirbti tapo kur kas lengviau. Ir vis dėlto su garvežiuku bei trimis vagonais teko kaip reikiant paplušėti. Užtat visa kita iškrovėme tarsi žaisdami.

Mišelis perėmė laivo kapitono pareigas, ir „Konkeranas” išplaukė atgalios, o mes, likusieji šešiasdešimt žmonių, pradėjome statyti rąstų fortą, kuriame galėtume pasislėpti nuo tigrozaurų ir netgi nuo ssvisų, jei tie dėl kokių nors priežasčių sumanytų mus pulti. Nuolatos palaikėme radijo ryšį su Taryba. Kelininkų brigada išsyk ėmė kloti geležinkelio bėgius — tiesti penkiasdešimties kilometrų ilgio atšaką, turinčią sujungti Port Leoną su Kobalt Sičiu.

Kol sugrįžo „Konkeranas”, gabenantis naują krovinį, spėjome nutiesti viso labo keturis kilometrus, kuriems sunaudojome visą bėgių atsargą. Laivo reisas truko dvidešimt tris dienas. Mums atplukdė gausybę degalų, bėgių bei mažutį ekskavatorių. „Konkeranu” atvyko ir penkiasdešimt darbininkų. Trečiuoju reisu atplaukė pirmosios šeimos, moterys su vaikais. Tuo metu padėtis kaime truputį pagerėjo, tačiau hidros vis vien atlėkdavo kone kasdien.

Kitu reisu atvyko kelios karvės bei avys, kurias išleidome į sklypą užsėtą žemiškosiomis žolėmis. Baimindamiesi netoliese besišlaistančių tigrozaurų, jas kas vakarą pargindavome į forte suręstą tvartą. Penkis ar šešis plėšrūnus teko nukauti, ir likusieji galiausiai pasišalino iš mūsų ganyklų.

Į naująsias valdas plūdo vis nauji persikėlėliai, jiems išsyk statėme laikinas lūšnas — po du kambarius šeimai. Viengungiai — beje, jų darėsi vis mažiau ir mažiau — gyveno bendrabutyje. Palaipsniui Port Leonas įgavo tipiško Laukinių Vakarų pionierių miestelio pavidalą, tik be susišaudymų ir be saliūnų.

Visų nuotaika buvo pakili: žmonės jautėsi laimingi, jog galų ga le nusikratė hidrų. Geležinkelio atšaka kasdien vis ilgėjo. Iš pradžių atkariavome dvidešimtą kilometrą, paskui trisdešimtą, po to — keturiasdešimtą. Galutiniame geležinkelio taške išaugo kaimelis-tvir— tovė, keliaujanti priekin kartu su kelio statytojais.

Ir štai išaušo diena, kai geležinkelis pasiekė slėnį, kuriame turėjo išaugti mūsų sostinė. Tuo metu žemiškajame kaime liko vos pusantro šimto žmonių — daugiausiai darbininkai, kurie, vadovaujami inžinierių, ardė gamyklos įrangą. Su jais liko ir mano dėdė bei Menaras: žinodami, jog observatorijos perkelti nepavyks, jie nusprendė išvykti tik paskutiniuoju reisu. Prieš kelionę visi pastatai buvo kuo kruopščiausiai užkonservuoti — paruošti laukti dienos, kai mes įsitaisysime tobulesnes transporto priemones.

Žinia, negalėjome pasiimti didžiojo teleskopo su pusšešto metro skersmens veidrodžiu, tačiau du kitus teleskopus, pusmetrio ir šimto aštuoniasdešimties centimetrų skersmens, visgi pervežėme.

Apie tas naujakurystės dienas išsaugojau pačius šviesiausius prisiminimus.

Mūsų namai, dažniausiai ręsti iš rąstų, netvarkingai, tačiau labai vaizdingai rikiavosi slėnio šlaituose. Aplink šmirinėjo gausybė gyvūnų, tačiau tarp jų nesimatė nei tigrozaurų, nei galijotų: dažniausiai pasitaikydavo taikūs žolėdžiai ar smulkūs plėšrūnai, primenantys mūsų lapes ar kates. Beje, žemiškosios kaimo katės dauginosi neišpasakytai greit ir labai mums padėjo, naikindamos smulkius graužikus, besikėsinančius į pasėlius.

Iš artimiausių uolų mergelio pradėjome gaminti cementą. Pirmiausiai už trijų šimtų metrų nuo akmens anglies radimvietės pastatėme metalurgijos cechus. Kai tik atvyko staklės, jas tučtuojau pastatėme numatytose vietose. Ir netrukus gamykla pradėjo veikti.

Tą atmintiną dieną vedžiau Martiną. Vestuvės buvo labai paprastos, perdėm civilinės, nes nei aš, nei jinai netikėjome dievu. Telo planetoje susituokėme ne pirmi: dviem mėnesiais anksčiau Kobalt Sityje žiedus sumainė Belteras ir Ida. Tačiau kadangi mūsų vedybos buvo, pasak Vzliko, „vadų jungtuvėmis”, ssvisai atsiuntė visą delegaciją su dovanomis. Vzlikas jiems papasakojo, kad man labiau už viską patinka akmenys, tad priešais mane pažėrė visą krūvą visokiausių pavyzdžių, tarp kurių radau kelis nepaprastai gražius brangakmenius bei gabalėlį puikiausios vario rūdos. Pastarąja apsidžiaugiau labiausiai. Paklausiau, kur ją surado, ir ssvisai parodė man vietą į pietryčius nuo Tamsos viršukalnės. Radimvietė pasirodė besanti neįtikėtinai turtinga.

Jau seniai norėjau aplankyti Vzliko gentį, tik vis neištaikiau progos. O dabar nusprendėme pasidovanoti sau „povestuvinę kelionę” ir nukeliauti pas ssvisus savo senuoju šarvuočiu. Tiltas, kurį kadaise pastatėme per Vezerio upę, išliko: ssvisai juo naudojosi ir tausojo. Vakarop nusigavome iki urvų. Jie išsidėstė gana stačiame, į vakarus žvelgiančiame skardyje, kurio papėdėje čiurleno upeliukas.

Vzlikas iš anksto perspėjo saviškius apie mūsų vizitą. Mus sutiko ir nulydėjo pas genties vadą — labai seną ssvisą su nuo laiko pažaliavusia oda. Jis gulėjo ant storos sausų žolių paklotės dideliame atvirame urve, kurio sienas puošė stulbinančiai gyvi strėlėmis suvarpytų galijotų ir tigrozaurų atvaizdai. Tarp tų piešinių, veikiausiai turinčių magišką reikšmę, ūmai išvydome save: žmonės ir sunkvežimis buvo pavaizduoti ganėtinai tiksliai. Tačiau strėlės uoliai nutrintos! Ši detalė mus pralinksmino ir podraug nudžiugino.

Mane apstulbino ssvisų olose viešpataujanti švara. Įėjimus gana sandariai pridengė odiniai skydai. Viduje degė augalinio aliejaus šviestuvai.

— Jų kultūra visai žmogiška! — pastebėjo Martina.

— Tu teisi. Net manau, kad ssvisų gyvenimo būdas menkai tesiskiria nuo akmens amžiaus žmogaus gyvenimo būdo. Nebent valyvumu.

Senasis Slijukas — taip vadino vadą — atsistojo ir per Vzliką kreipėsi į mus pasveikinimo žodžiais. Už Slijuko nugaros ant akmeninės sienos kybojo jo ginklai: didelis lankas, strėlės bei ietys. Vadas nevilkėjo jokių drabužių, neskaitant žėrinčių akmenėlių vėrinio.

Įteikiau jam peilį ir plieninius strėlių antgalius, o taip pat mažą veidrodėlį, kuris ssvisą apstulbino labiau nei visa kita. Visos vakarienės metu — dabar žinojome, kad Telo planetos gyvūnija valgoma, tad kimšome nesibijodami — jis nepaleido veidrodėlio iš rankų.

Ssvisai labai atidūs savo žmonoms ir apskritai nepaprastai jomis rūpinasi — išties stulbinantis elgesys tokiame primityviame išsivystymo lygyje. Ssvisų „moterys” mažesnio ūgio, kresnesnės, jų oda šviesesnė nei „vyrų”. Man pasirodė, jog Vzlikas ir vado dukra Ssuai kits kitą pažįsta labai artimai. Ši aplinkybė mane labai nudžiugino — jei Vzlikas po savo „uošvio” mirties taps genties vadu, mūsų sąjunga tik sutvirtės.

Pas ssvisus paviešėjome aštuonetą dienų. Ilgai šnekučiuoda— vausi su Vzliku, klausinėdamas visko, ko nespėjau sužinoti anksčiau.

Palaipsniui išsiaiškinau jų bendruomenės sandarą. Skirtingai nei slvipai, juodieji ssvisai, rudieji pripažino monogamiją. Gentyje buvo keturios giminės, turinčios savo vadus; giminės susivienydavo tik karo ar didelės medžioklės atveju. Viso gentyje apie aštuonis tūkstančius ssvisų, įskaitant „moteris” bei vaikus. Gentis priklauso sąjungai, vienijančiai dar dešimt genčių, tačiau visos jos renkasi draugėn tik ypatingo pavojaus atveju. Pagrindinis ssvisų darbas — medžioklė, tačiau jie užsiima ir primityvia „žemdirbyste” — tai yra, išberia sėklas ir dukart metuose surenka derlių. Jie moka rūkyti mėsą ir tokiu būdu ruošia atsargas ateičiai.

Iš visų pusių, išskyrus šiaurinę, ssvisų gentį supa jų amžini priešai — juodieji slvipai. Toli pietuose gyvena kitos raudonųjų ssvisų gentys. Legendos byloja, kad kadaise ten buvo jų progimtinė.

Ssvisai priklauso kiaušdėjų rūšiai. Patelės per metus padeda po du kiaušinius — didumo sulig stručio kiaušiniu. Po trisdešimties dienų iš kiaušinio išsirita visiškai susiformavęs mažutis ssvisas, kuris išsyk gali maitintis savarankiškai.

Giminiški ryšiai už šeimos ribų praktiškai neegzistuoja. Ssvisai gyvena labai ilgai, po šimtą, šimtą dešimt žemiškųjų metų, nebent žūtų kare — kas, beje, nutinka gana retai. Paprastai visi jie pasižymi beatodairiška narsa, be to, yra nepaprastai karingi. Ssvisai šventai puoselėja ištikimybę sąjungininkams ir žudo priešus ne iš neapykantos, o vien todėl, kad anie yra priešai. Vagystė jiems visiškai nežinomas dalykas. Priešų atžvilgiu — kitas reikalas! Čia jie nepaprastai išmoningi. Intelekto požiūriu ssvisai niekuo nenusileidžia žmonėms ir, palyginti su pastaraisiais, pasižymi stulbinamu imlumu. Bet prašau man atleisti, pasakoju apie tai, ką jūs seniai jau žinote, nes ilgainiui ssvisai taip įsitraukė į kasdienį mūsų gyvenimą, jog šiandien daugelis jų tapo darbininkais, o kai kurie netgi matematikais.

Keliaudami atgalios užsukome į Port Leoną. „Konkeranas” tik ką grįžo iš paskutiniojo reiso su čerpių bei plytų kroviniu. Jis atgabeno ir šimto aštuoniasdešimties centimetrų skersmens teleskopą bei paskutiniuosius kaimo gyventojus. Drauge atvyko ir mano dėdė su Menaru.