Kosmoso robinzonai

SUGRĮŽIMAS

Trumpa raudonoji naktis praėjo ramiai. Ryte nusprendėme visgi persikelti per upę. Šiam tikslui teko suręsti didžiulį plaustą-jo statybai sugaišome ištisas šešias dienas. Tomis dienomis regėjome nemažai keistų gyvūnų, tačiau nė vieno plėšrūno.

Pirmąsyk paragavome Telo planetos gyvūno mėsos: kepsniui pasirinkome nedidelio žvėries — gerokai sumažintos „dramblio” kopijos — išpjovą. Iš atsargumo suvalgėme po mažą kąsnelį, kadangi bijojome apsinuodyti ir apskritai nežinojome, ar mūsų organizmas pajėgs suvirškinti nepažįstamą maistą. Skoniu mėsa priminė veršieną tik buvo mažumą rausvoka. Iki to meto beveik pasitaisęs Vzli— kas kirto ją su akivaizdžiu pasitenkinimu. Virškinimo problemų neturėjo nė vienas ekspedicijos dalyvis, tad nuo tos dienos iki pat sugrįžimo į hidrų zoną mes nuolat paįvairindavome savo meniu, tiesa, kaskart apsiribodami nedidelėmis porcijomis. Užtat niekaip ne— pasiryžome paragauti vaisių, augusių ant plaustui nuverstų medžių, nors Vzlikas kimšo juos pilna burna. Jis jau pamažėle vaikščiojo ir, regis, visiškai priprato prie mūsų kompanijos. Ssvisas jau sukaupė šiokią tokią prancūziškų žodžių atsargą ir gebėjo reikšti paprasčiausias mintis.

Per upę persikėlėme sėkmingai. Nurišome nuo plausto virves, susirinkome vinis ir nuriedėjome pasroviui. Taip važiavome dvi dienas. Kai kur upė laisvai išsiliedavo nelyginant glotnus ežeras, kai kur veržliai srūdavo per tarpeklius. Pažymėjau, kad jos gelmė visur gana įspūdinga, be jokių seklumų ar slenksčių.

Upės pakrantėse virė gyvenimas. Sutikome gausias „dramblių” bandas, retsykiais šmėsteldavo galijotai, kurie ganėsi poromis ar po vieną nuolat išvysdavome nepažįstamus gyvūnus — tiek mažus, tiek ir milžiniškus. Du kartus tolumoje pasirodė tigrozaurai. Tas pavadinimas, kurį Belteras suteikė mus užpuolusiam žvėriui, prigijo, nepaisant Vandalio protestų — biologas tvirtino, kad gyvūnas visiškai nepanašus nei į tigrą, nei į driežą. Mišelis jam atrėžė, jog svarbiausia — suprasti vienam kitą o kaip pavadinsi plėšrūną — tig— rozauru, leviatanu ar, tarkim, sepija — ne tiek svarbu.

Upėje buvo apstu žuvies ir kitų vandens gyvių, tačiau visi jie laikėsi atokiai nuo kranto, ir mes neįstengėme kaip reikiant jų apžiūrėti. Antrosios dienos vakarą vėl pradėjo lynoti. Kaip ir anksčiau, aplink plytėjo stepė, ir tik palei upelius bei upes driekėsi medžių juostos. Vidurdienį temperatūra siekdavo trisdešimt penkis laipsnius šešėlyje, tačiau vakarėjant nukrisdavo iki dešimties.

Auštant trečiajai dienai, po miego, kurį nuolatos pertraukdavo gūdus galijotų staugimas, pažvelgę laukan visų pirma pastebėjome dūmus. Jie kilo toli pietuose, kitame Dordonės krante. Kas ten buvo — ssvisų laužai ar miško gaisras, taip ir nesužinojome.

Kelias tolydžio prastėjo; žemos kalvos vertė nuolat sukti aplinkkeliais. Persiritę per paskutiniąją, užuodėme ore tvyrantį aitrų pažįstamą kvapą — dvelkė vandenynu.

— Jūra netoli, — pareiškė Belteras.

Veikiai vaikinas pirmas išvydo ją iš bokšto, o po kelių minučių jūrą pamatėme visi. Ji buvo tamsiai žalia, audringa. Pūtė vakaris vėjas, ir putotos bangos riaumodamos daužėsi į krantą. Nusileisti į pakrantę kliudė skardžiai, tačiau už poros kilometrų smėlėtos pakriaušės tapo kiek nuožulnesnės — čia plačiai išsiliejusi Dordonė plukdė savo vandenis į jūrą.

Nuriedėjome žemyn ir sustojome kone prie pat mūšos linijos, paplūdimyje, nusėtame granito bei gneiso žvirgždu. Vandalis pirma visų iššoko iš mašinos, nekantraudamas ištyrinėti jūros pakrantę — tikrą biologų rojų. Balutėse knibždėjo tūkstančiai nepažįstamų būtybių! Vienos panėšėjo į žemiškąsias formas, kitos buvo visai neregėtos. Kiekviename žingsnyje voliojosi tuščios kriauklės, primenančios švento Žako kriaukles — taip jas vadinome Prancūzijoje, tik čia jos buvo didžiulės: pačių stambiausių skersmuo siekė tris metrus! Mažėlesnės tvirtai laikėsi ant uolų. Mišelis vargais negalais atplėšė vieną nuo akmens ir atnešė Vandaliui. Paaiškėjo, kad ta būtybė kur kas artimesnė žemiškiesiems brachiopodams nei plokščia— žiauniams moliuskams.

— Kaip norėtųsi išsimaudyti! — pratarė Martina.

Toli jūroje tarp bangų šmėstelėjo ir dingo juoda nugara.

— Nevalia, — nusprendžiau aš. — Kas žino, kokios pabaisos veisiasi šiose pakrantėse! Nerizikuokime.

Bet netrukus už gneisinio barjero Šeferis aptiko izoliuotą įlankėlę — šimto žingsnių ilgio ir bemaž dviejų metrų gylio. Vanduo joje atrodė toks perregimas, jog galėjai suskaičiuoti visus akmenėlius, o vieninteliai įlankėlės gyventojai buvo mažos kriauklelės bei keli vandens dumbliai. Mes pliuškenomės kaip vaikai! Vandalis pasišovė saugoti mus su automatu rankose, o aš surengiau plaukimo varžybas. Mišelis be vargo aplenkė mus visus ir įrodė esąs puikus plaukikas. Jam įkandin finišavo Martina, Šeferis ir Breforas. Aš atplaukiau priešpaskutinis, vos puse galvos aplenkęs Belterą. Užtat paskui, suradęs apvalų penkiakilograminį akmenį, nurungiau bendražygius rutulio stūmimo rungtyje.

Vzlikas ilgai žiūrėjo į mus, o paskui ir pats įlipo į vandenį. Jis plaukė keistai, gyvatiškai rangydamas visu ilgiu ištemptą kūną ir beveik nejudindamas kojų, tačiau stūmėsi ganėtinai sparčiai. Mano manymu, nuo Mišelio šioje distancijoje ssvisas atsiliko vos per dešimtį metrų.

Pakeičiau Vandalį, kuris tučtuojau puolė rinkti pakrančių floros bei faunos pavyzdžius. O paskui nuvažiavome tolyn į šiaurę, laikydamiesi per kelis šimtus metrų nuo jūros. Kelias buvo prastas, išraižytas keistomis properšomis, staigiai besileidžiančiomis link vandens. Po pusketvirtos valandos atsirėmėme į pelkę, kurioje knibždėjo hidros. Jos buvo rudos, gan smulkios (maždaug pusės metro ilgio) ir nekreipė į mus dėmesio. Norint aplenkti pelkę, teko pasukti į rytus. Tik vakarop liūnas galiausiai baigėsi, mes galėjome pasukti į vakarus ir vėl nusigauti iki jūros. Pirmąkart nesustojome nakvynės ir tęsėme kelionę mėnulio šviesoje. Idealiai lygus kieto smėlio dryžis netrukdė riedėti penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu.

Prieš patekant raudonajai saulei pakrantė pasišiaušė uolomis, ir mums vėl teko sukti į žemyno gilumą. Taip visiškai atsitiktinai suradome ežerą. Atsidūrėme pietvakariniame, žemame, krante, o iš rytų ežerą juosė uolų bei kalvų grandinė. Mažumėlę ribuliuojantį vandenį rėmino tankūs bei tamsūs brūzgynai; vanduo mėnulio šviesoje mainėsi ir žėrėjo. Čia viešpatavo tokia taika, tokia ramybė, jog vaizdas atrodė tiesiog nerealus. Baimindamiesi hidrų — tik vėliau sužinojome, kad tiems padarams reikalingas vien sūrokas pelkių vanduo, — nesiartinome prie kranto ir apsistojome ant kalvos už kilometro nuo ežero.

Poste mane pakeitė Mišelis. Buvau toks pavargęs, jog užmigau akimoju, o kai atsimerkiau, pasidingojo, kad miegojau vos kelias sekundes. Tačiau pro langus jau skverbėsi žydrosios aušros šviesa, o greta stovėjo Mišelis, pridėjęs prie lūpų pirštą Paskui, stengdamasis netriukšmauti, jis pažadino savo seserį.

— Eime, tuojau pamatysite reginį, skirtą dievams, — sukuždėjo

jis.

Išėjome laukan ir neįstengėme sutramdyti susižavėjimo šūksnių. Priešais dryksojo ežeras — tirštai mėlynas, net žalsvas, nelyginant ledo luitas, — apjuostas rausvai auksiniu apvadu. Pakrantės uolos nusidažė stulbinama raudona spalva, o medžiai, žolė ir krū— mokšniai mainėsi visais geltonumo atspalviais — nuo elektrono[4] iki grynojo aukso. Tik šen bei ten tą gamą margino žalios dėmės, o rytinės kalvos, virš kurių kilo Helijas, rausvėjo tarsi skęsdamos žydinčiuose viržiuose.

— Koksai grožis! — tepajėgiau išspausti aš.

— Stebuklingasis ežeras, — pritarė Martina. — Gyvenime nesu regėjusi nieko gražesnio!

— Stebuklingasis ežeras — neblogas pavadinimas, — pastebėjo Mišelis.

— Lai šitaip ir lieka! Pažadinkim likusius.

Ežero pakrante važiavome visą dieną Vandens paviršių šiaušė smagus nuo jūros pučiantis vėjelis. Netoli šiaurinio ežero pakraščio už aukštos kalvų grandinės vėl radome pelkę, susiliejančią su jūra. Kol riedėjome aplink, nusprendžiau per radiją susisiekti su Taryba. Tą akimirką Breforas pastebėjo hidras. Mažos rudosios pabaisos atlėkė visu pulku ir ėmė suktis virš sunkvežimio nelyginant bičių spiečius. Beje, jos nė neketino pulti, tik visąlaik sekė įkandin. Įsitikinęs, kad pavojaus nėra, pamėginau iškviesti kaimą tačiau nesėkmingai. Nevalia sakyt, jog aparatas tylėjo, — atvirkščiai, dar niekad gyvenime eteryje negirdėjau tokio švilpimo, šnypštimo ir treškesio! Neišmanydamas, kuo paaiškinti šiuos trukdžius, laikinai atsisakiau savo sumanymo. Ūmai be jokių regimų priežasčių rudųjų hidrų spiečius paliko mus ramybėje.

Važiavome visą dieną ir visą naktį. Kai ėmė brėkšti žydroji aušra, iki žemiškosios salelės beliko vos šimtas kilometrų, tačiau mes norėjome ištyrinėti aplinkines kalvas ir į kaimą sugrįžti tiktai vakarop. Ūmai radijo signalas suardė visus mūsų planus: naujienos buvo ne iš linksmųjų.