Kosmoso robinzonai

SSVISAI

Pasikviečiau į šalį Vandalį, Mišelį bei Breforą ir parodžiau jiems savo radinį.

— Tu įsitikinęs, kad čia ne atsitiktinis gamtos žaismas? — paklausė Mišelis.

— Visiškai įsitikinęs. Pažvelk į bendrą formą į apdailą. Čia tiksli akmens amžiaus antgalio kopija.

— Tokius antgalius iš obsidiano gamino ir indėnai, — pridėjo Breforas. — Galėjai matyti juos Žmogaus Muziejuje Pietų Amerikos skyriuje — jei buvai ten užsukęs.

— Vadinas, Telo planetoje yra žmonių? — kilstelėjo antakius Mišelis.

— Nebūtinai, — atsakė Vandalis. — Protas gali glūdėti ne tik žmogiškajame kūne. Šiaip ar taip, Telo planetoje iki šiol nesutikome nieko panašaus į žemiškąsias formas.

— Teisybė, — pritariau aš. — Jei mano pusbrolis aptiko huma— noidus Marse, dar nereiškia, kad juos rasime ir čia.

— O gal jie tokie pat žemiečiai kaip ir mes? — paspėliojo Mišelis. — Gal jiems nebeliko jokių kitų priemonių, ir vargšeliai grįžo prie akmens amžiaus įnagių?

Atlaužiau saugiklį, bet nesiryžau priglausti piršto prie nuleistuko — baiminausi, kad nervai neišlaikys, ir aš nejučia paleisiu seriją.

— Dėmesio! — tariau. — Pasiruošk, bet nešauk.

— Kas čia per šlykštynė?

— Nežinau. Dėmesio!

Pabaisa sukruto vėl. Dabar ji traukė stačiai į mus! Galvą vainikavo plokšti šakoti ragai, žibantys mėnulio šviesoje. Lėtai siūbuodamas į šalis ir kone bruoždamas žemę pilvu, milžinas oriai nukiūtino pro šalį ir dingo giraitėje. Tai buvo baisios minutės! Neilgai trukus pabaisa vėl išniro iš už medžių — šįsyk jau labai toli. Veikiai ji visiškai ištirpo tamsoje.

Telefono ausinėje pasigirdo palengvėjimo atodūsis. Atsidusau ir aš.

— Apsidairyk aplink, — tariau.

Iš pedalų girgždesio supratau, kad Mišelis suka bokštą. Ir ūmai išgirdau slopų bičiulio šūksnį:

— Greičiau! Lipk čionai!

Užsiropščiau kopėtėlėmis ir įsitaisiau šalia, kitoje kulkosvaidžio pusėje.

— Pažvelk! Tenai, tiesiai prieš tave, tolumoje!

Dar vakar toje pusėje pastebėjome uolėtą šlaitą; dabar tame šlaite mirguliavo žiburėliai, kuriuos retsykiais užstodavo kažkieno šešėliai.

— Laužai! Urvuose! Štai kur gyvena tie, kurie iš obsidiano gamina antgalius!

Žvelgėme į tuos žiburius tarsi užhipnotizuoti, tik retsykiais apsidairydami aplink. Ir kai už poros valandų ėmė rausti dangus, mes vis dar stebeilijome į šlaitą.

— Kodėl mūsų nepažadinote? — pasipiktino prabudęs Vandalis. — Kada gi dar pamatysiu tą žvėrį!

— Tikrai, pasielgėte nedraugiškai! — pritarėjam Martina.

— Apie tai nepagalvojome, — atsakiau. — Kol pabaisa buvo greta, anaiptol netroškau, kad jūs pašoktumėt ir pusiaumiegy imtumėt triukšmauti, o paskui jinai pasišalino. Dabar mudu su Mišeliu nu— snūsime. Budės Vandalis ir Breforas. Patys žinote, privalu būti budriems. Šaukite tik tuo atveju, jei neliks kitos išeities! Tu, Šarli, — kreipiausi į Breforą, — pasiimk antrą automatą ir kopk į bokštą. Kulkosvaidžiu naudokitės tik tuomet, jei kitaip nebeišsiversite: šaudmenų mažoka. Bet jei prireiks — negailėkite jų! Išlipti iš mašinos griežtai draudžiu. Kai patekės Helijas, pažadinkit mane.

Tačiau nusnūsti pavyko tik valandą. Miegą pertraukė šūviai ir pašėlęs iš vietos pajudėjusios mašinos kratymas. Akimoju nusiritau nuo gulto, ir man ant galvos išsyk užvirto apsimiegojęs Mišelis. Išvydau prie vairo sėdintį Polį ir prie automato prigludusio Vandalio nugarą; Martina padavinėjo jam naujai užtaisytas apkabas. Nuo užpakalinės šaudymo angos nesitraukė Breforas, ginkluotas antruoju automatu. Bokštas sukiojosi į visas puses, kaleno sunkusis kulkosvaidis, paleisdamas trumputes keturių ar penkių šūvių serijas.

— Mišeli, paduok kulkosvaidžio juostą!

Persikrausčiau ant priekinės sėdynės.

— Kas nutiko? Kur lekiame?

— Dega stepė.

— Į ką šaudėte?

— \ tuos, kurie ją padegė. Štai jie.

Aukštai virš žolės išvydau, tiksliau pasakius, man pasirodė, jog regiu viršutinę žmogaus kūno dalį, kuri beveik neatsilikdama šuoliavo gretimai.

— Raiteliai?

— Ne, kentaurai!

Ir, tarsi patvirtindama Vandalio apibūdinimo taiklumą viena tų būtybių iššoko į atvirą erdvę maždaug per šimtą metrų priešaky. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia išties legendinis kentauras. Keturios laibos kojos nešė horizontalų liemenį, o priešaky į dviejų metrų aukštį statmenai kilo beveik žmogiškas torsas su plikutėlaite galva ir dviem ilgom rankom. Ruda būtybės oda žvilgėjo it tik ką nuluptas kaštonas. Kairėje rankoje ji laikė pluoštą ilgų lazdų. „Kentauras” dešine ranka pastvėrė vieną jų, pasuko mūsų link ir švystelėjo savo įnagį.

— Ietis! — sušukau, negalėdamas patikėti savo akimis.

Ietis įsmigo į žemę priešais šarvuotį ir triokštelėjo po jo ratais. Išgirdau jaudulio sklidinus balsus, aidinčius iš priekabos:

— Greičiau! Greičiau! Ugnis mus vejasi!

— Mes ir šiaipjau lekiame ribiniu greičiu — penkiasdešimt penkis kilometrus per valandą! — atsiliepiau. — Liepsna arti?

— Maždaug už trijų šimtų metrų, ne toliau. Vėjas gena ją įkandin.

Toliau lėkėme tiesiai. „Kentaurai” dingo.

— Kas nutiko? — paklausiau Martinos.

Tačiau nusnūsti pavyko tik valandą. Miegą pertraukė šūviai ir pašėlęs iš vietos pajudėjusios mašinos kratymas. Akimoju nusiritau nuo gulto, ir man ant galvos išsyk užvirto apsimiegojęs Mišelis. Išvydau prie vairo sėdintį Polį ir prie automato prigludusio Vandalio nugarą; Martina padavinėjo jam naujai užtaisytas apkabas. Nuo užpakalinės šaudymo angos nesitraukė Breforas, ginkluotas antruoju automatu. Bokštas sukiojosi į visas puses, kaleno sunkusis kulkosvaidis, paleisdamas trumputes keturių ar penkių šūvių serijas.

— Mišeli, paduok kulkosvaidžio juostą!

Persikrausčiau ant priekinės sėdynės.

— Kas nutiko? Kur lekiame?

— Dega stepė.

— Į ką šaudėte?

— Į tuos, kurie ją padegė. Štai jie.

Aukštai virš žolės išvydau, tiksliau pasakius, man pasirodė, jog regiu viršutinę žmogaus kūno dalį, kuri beveik neatsilikdama šuoliavo gretimai.

— Raiteliai?

— Ne, kentaurai!

Ir, tarsi patvirtindama Vandalio apibūdinimo taiklumą viena tų būtybių iššoko į atvirą erdvę maždaug per šimtą metrų priešaky. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia išties legendinis kentauras. Keturios laibos kojos nešė horizontalų liemenį, o priešaky į dviejų metrų aukštį statmenai kilo beveik žmogiškas torsas su plikutėlaite galva ir dviem ilgom rankom. Ruda būtybės oda žvilgėjo it tik ką nuluptas kaštonas. Kairėje rankoje ji laikė pluoštą ilgų lazdų. „Kentauras” dešine ranka pastvėrė vieną jų, pasuko mūsų link ir švystelėjo savo įnagį.

— Ietis! — sušukau, negalėdamas patikėti savo akimis.

Ietis įsmigo į žemę priešais šarvuotį ir triokštelėjo po jo ratais. Išgirdau jaudulio sklidinus balsus, aidinčius iš priekabos:

— Greičiau! Greičiau! Ugnis mus vejasi!

— Mes ir šiaipjau lekiame ribiniu greičiu — penkiasdešimt penkis kilometrus per valandą! — atsiliepiau. — Liepsna arti?

— Maždaug už trijų šimtų metrų, ne toliau. Vėjas gena ją įkandin.

Toliau lėkėme tiesiai. „Kentaurai” dingo.

— Kas nutiko? — paklausiau Martinos.

— Mes kaip tik kalbėjomės apie pabaisą, kurią matėte nakčia, ir ūmai Breforas mums už nugarų pastebėjo ugnį. Jis pranešė Vanda— liui. Ir tučtuojau pasirodė koks šimtas šitų būtybių. Jos ėmė svaidyti į mus ietis. O kai kurios, man regis, turėjo net lankus. Atsakėme automato serija ir leidomės bėgti. Štai ir viskas.

— Ugnis vejasi! — riktelėjo Belteras. — Ji vos už šimto metrų!

Dešinėje viską jau aptraukė dūmai. Kibirkštys lėkė viršum šarvuočio, įkurdamos naujus židinius, kuriuos tekdavo aplenkti.

— Padidink greitį, Poli, — įsakiau.

— Aš ir šiaip spaudžiu iki dugno — šešiasdešimt per valandą. O jeigu subyrės pusašis…

— Tuomet mes sudegsime gyvi. Tačiau jis nesubyrės!

— Kairėn, Poli, kairėn! — sušuko Breforas. — Ten nėra žolės!

Šeferis staigiai pasuko, ir po kelių akimirkų jau riedėjome plačia plika rusvo molio juosta. Kalnai buvo nebetoli, ir Helijas kilo vis aukščiau. Dirstelėjau į laikrodį: nuo tos akimirkos, kai mudu su Mišeliu išsitiesėme nusnūsti, praėjo viso labo pusantros valandos.

Dabar mūsų padėtis kiek pasitaisė. Aplink gal per kelis kilometrus plytėjo plika erdvė, kurioje nesimatė jokios augmenijos. Su savo ginklais čia neturėjome ko bijotis. Nei ietis, nei strėlė negalėjo pramušti sunkvežimio šarvo, vienintelė pažeidžiama vieta buvo padangos. Nusprendėme sustoti.

Veikiai ugnis prisiartino prie mūsų išganingosios salos ir aplenkė ją iš kairės. Mūsų link, gelbėdamiesi nuo liepsnos, ištisu srautu plūdo keisčiausi neregėti žvėriukai.

Vandalis iššoko laukan ir nutvėrė kelis. Jie buvo įvairiausio dydžio: vieni ne stambesni už kirstuką, kiti sulig kiemsargiu šunim; visi turėjo po šešias letenas ir po tris ar šešias akis.

Dešinėje ugnis atsirėmė į drėgnus brūzgynus ir ėmė gesti. Kairėje gaisras nuvilnijo pirmyn. Liepsna pasiekė medžius — tie sutreškėjo ir tvykstelėjo, tarsi aplieti benzinu. Pasigirdo šiurpus staugimas. Ugnyje šmėstelėjo didžiulis kūnas ir siūbuodamas pasileido stačiai į mus! Tai buvo naktinė pabaisa ar jos giminaitis: matyt, giraitėje žvėris buvo įsitaisęs guolį. Per penkis šimtus metrų nuo mūsų, jau atsidūręs plikoje erdvėje, milžinas sustojo. Dabar per žiūroną galėjau išvysti visas smulkmenas. Neskaitant šešių letenų, pabaisa labai panėšėjo į dinozaurą. Keterota nugara, ilga dygliuota uodega, raukšlėta oda, apvilkta spindinčiais žaliais žvynais. Didžiulė, gal trijų ar keturių metrų ilgio galva padabinta ragais, dvi viršutinės išsišakojusios ataugos kybojo viršum trijų akių — dviejų šoninių ir vienos vidurinės, kaktoje. Kai dinozauras pasuko galvą, norėdamas lyžtelti nudegintą vietą, pamačiau eilę ilgų aštrių dantų ir raudoną liežuvį, nukarusį iš violetinių nasrų.

Ir tuomet pasirodė lankais apsiginklavę „kentaurai”. Pabaisą nučaižė strėlių lietus. Žvėris puolė medžiotojus. Tie stulbinančiai vikriai vangstėsi į šalis, jų judesiai buvo tikslūs ir gracingi, o greitumu nepažįstamieji būtų galėję varžytis su bet kuriuo ristūnu. Beje, tik miklumas bei sparta juos ir gelbėjo: nepaisant milžiniško svorio, pabaisa pasirodė besanti stebėtinai judri. Mes užgniaužę kvapą stebėjome tą epinės medžioklės sceną, nesiryždami įsikišti. O ir šaudyti buvo pavojinga, nes medžiotojai viesulu sukosi aplink savo grobį. Jau ketinau įsakyti važiuoti toliau, kai ūmai įvyko nelaimė. Vienas „kentauras” paslydo, ir dantyti nasrai perkrimto jį pusiau.

— Pirmyn! — įsakiau. — Pasiruoškite šauti!

Riedėjome vidutiniu greičiu, kad galėtume geriau manevruoti. Kad ir keista, „kentaurai” mus pastebėjo tik tada, kai atsidūrėme vos per šimtą metrų nuo jų. Išvydę šarvuotį, jie akimoju liovėsi atakavę pabaisą ir grupelėmis atsitraukė. Mums artėjant, jie traukėsi vis toliau, ir galiausiai mes likome akis į akį su apokaliptiniu žvėrimi.

Reikėjo bet kokia kaina išvengti susirėmimo: tas gigantas suplotų mus į blyną.

— Ugnis! — sukomandavau. Pabaisa puolė šarvuotį. Atrodė, kad jos neima nei kulkos, jei sprogstantys užtaisai! Šeferis staigiai pasuko į kairę. Man pasidingojo, kad žvėris slysta kažin kur į dešinę, ir tuomet galingas smūgis uodega įlenkė šarvą. Bokštas apsigręžė, ir vėl prabilo sunkusis kulkosvaidis. Žvėris mus persekiojo. Bet štai galiausiai jis suklupo ir parvirto — nebegyvas. „Kentaurai” stebėjo mus, laikydamiesi saugaus atstumo.

Regėdamas, jog „dinozauras” nebejuda, su automatu rankose išlipau iš šarvuočio. Mišelis ir Vandalis sekė įkandin. Martina taip pat norėjo išlipti, tačiau aš jai neleidau. Ir buvau teisus.

Nespėjome žengti nė kelių žingsnių, ir „kentaurai” metėsi mūsų link, veriamai šaukdami: „Ssvi-i-i! Ssvi-i-i!” Sutratėjo ir tuojau nutilo automatas; matyt, užsikirto. Bokšto kulkosvaidis paleido viso labo du pavienius šūvius: atakuojantys atsidūrė pernelyg arti. Taikli automato serija pakirto išsyk tris „kentaurus”, dar du, ma tyt, buvo sužeisti ir pasuko atgal. Likusieji atakavo toliau, apiberdami mus strėlių lietumi — laimei, strėlės skriejo pro šalį. Dar akimirka — ir mes stojome į grumtynes! Sviedėme šalin automatus su ištuštėjusiomis apkabomis ir čiupome revolverius, bet aš saviškiu pasinaudoti nesuspėjau: kažkas apglėbė mane iš užnugario, atplėšė nuo žemės ir nusinešė. Galingos rankos prispaudė mane prie riebaluoto liemens, skleidžiančio aitrų apkartusių taukų kvapą. Abu riešus primygė prie šonų, tad iš kairėje rankoje sugniaužto revolverio nebuvo jokios naudos. Už nugaros girdėjau šūvius, tačiau atsigręžti negalėjau. Po mano pagrobėjo kanopomis dundėjo sausa žemė.

Supratau, jog delsti nevalia. \ pagalbą atakuojantiems skubėjo per trisdešimt „kentaurų”. Jei neištrūksiu dabar, vėliau manęs jau niekas neišgelbės. Sutelkęs visas jėgas, akimirkai atlaisvinau gniaužtus ir ištraukiau dešiniąją ranką. Perėmiau į ją revolverį, vamzdžiu užčiuopiau mane nešančios būtybės galvą ir penkis kartus iššoviau. „Kentauro” rankos atsigniaužė, ir aš žnektelėjau ant žemės.

Šiaip ne taip atsistojau — gerokai apdaužytas ir vis dar pusiau apsvaigęs. „Kentaurai” buvo vos per tris šimtus metrų nuo manęs, o iš kitos pusės visu greičiu artėjo sunkvežimis. Šarvuočio automatai ir kulkosvaidis kažin kodėl tylėjo. Beveik nieko nesitikėdamas, mečiausi jam priešais. Visas mano veidas bei kūnas sruvo oranžiniu „kentauro” krauju. Dusau, man diegė šoną, o persekiotojų galopas dundėjo vis arčiau ir arčiau. Pro bokšto liuką išlindęs Mišelis beviltiškai mojo man ranka.

„Per vėlu, — pagalvojau aš. — Šaukite! Kodėl gi jūs nešaunate?”

Ir tik tuomet staiga supratau: draugai bijosi pataikyti į mane! Tučtuojau išsitiesiau ant žemės ir atsigręžiau veidu į priešą: mano revolveryje dar liko trys šoviniai. Tą pat akimirką virš galvos nušvilpė pirmosios serijos, išsyk pakirtusios bent dešimt persekiotojų. Suglumę „kentaurai” stabtelėjo; tik du toliau šuoliavo artyn. Pa— kirtau juos dviem šūviais iš dešimties metrų atstumo. Šalia sužviegė sunkvežimio stabdžiai. Vienu šuoliu liuoktelėjau vidun ir užtrenkiau dureles sau už nugaros. Į šarvą subarbeno strėlės, braižančios langų pleksistiklą. Viena jų įskriejo stačiai į šaudymo angą ir virpėdama įstrigo krėslo atkaltėje. Teko vėl atidengti ugnį, ir tik tuomet išlikę „kentaurai” pasitraukė. Mūšio lauke likome vieni.

— Na, seni, tu lengvai išsisukai! — pasveikino mane Mišelis, nusileidęs iš bokšto. — Kurių velnių neišsitiesei anksčiau?!

— Dabar bepigu sakyti!.. Nuostolių nėra?

— Vandaliui grumtynių metu į ranką pataikė strėlė. Žaizda niekinė… nebent strėlė būtų užnuodyta. Tiesa, Breforas apžiūrėjo antgalį ir sakė, jog baimintis nėra ko.

— Prakeikti padarai!

— Ką darysim toliau?

— Sugrįšim ir apžiūrėsim nukautą galijotą.

Mes su Mišeliu ir Vandaliu antrąsyk išlipome iš šarvuočio, ketindami apžiūrėti pabaisą — o podraug ir grumtynių vietoje likusius „kentaurų” lavonus.

Vandalis pareiškė, jog galijoto (taip pakrikštijome šešiakojį dinozaurą) šarvas primena žemiškųjų vabzdžių chitiną, tačiau yra ir nemažai skirtumų; kad ir kaip ten būtų, šis gerokai tvirtesnis. Norėdami atpjauti vieną šakotą ragą kurį Vandalis nusprendė pasiimti su savimi, turėjome pasitelkti pjūklelį — kol baigėme darbą, ašmenys visiškai atšipo. Turėjau dar kelias fotojuosteles, kurias tausojome kaip akies vyzdį, tačiau šįsyk nusprendėme nufotografuoti pabaisą ir „kentaurus”.

Stulbinančios būtybės tie „kentaurai”, arba ssvisai, kaip praminėme juos vėliau. Beje, patys save jie vadina lygiai taip pat. Beveik cilindrinis kūnas, keturios laibos kojos su mažomis tvirtomis kanopomis ir trumpa žvynuota uodega. Priešaky kūnas stačiu kampu linksta aukštyn, formuodamas beveik žmogišką torsą su dviem ilgom rankom. Ant rankų po šešetą nevienodo ilgio pirštų; du pirštai išsidėstę priešais kits kitą. Galva apvali, beplaukė ir beausp — ausis atstoja būgneliai, pridengiantys vidines klausos kriaukles. Trys šviesiai pilkos spalvos akys; vidurinioji, visų didžiausia, glūdi kaktos viduryje. Plati burna pilna aštrių dantų, ilga bei minkšta nosis leidžiasi kone iki pat lūpų.

Vandalis paskubomis atliko vieno „kentauro” skrodimą. Velionis turėjo dideles išsivysčiusias smegenis, kurias saugojo ne tik kaukolė, bet ir chitininis apvalkalas, bei lankstų, tačiau mineralinių medžiagų gausos dėka pakankamai tvirtą skeletą. Nepaisant reikšmingų skirtumų, „kentaurai” savo sandara buvo nepalyginamai artimesni žmonėms nei hidros.

Vertikaliame torse išsidėstė du galingi plaučiai (panašūs į mūsiškius, tik gerokai paprastesni) bei širdis su keturiais skyreliais; skrandis, žarnos ir kiti vidaus organai užėmė horizontaliąją kūno dalį. Kai kurie lavonai buvo dar šilti, iš jų sunkėsi tirštas oranžinės spalvos kraujas.

— Šias būtybes daug kas sieja su žmogumi, — baigdamas pratarė Vandalis. — Jos naudojasi ugnimi, gamina lankus, tašo akmenis; trumpiau tariant — tai protingos būtybės. Kaip gaila, kad mūsų pažintis prasidėjo taip liūdnai!

Kai kurie „kentaurai” turėjo ne tik ginklus — lankus bei ietis su meistriškai nutašytais obsidiano antgaliais, — bet ir kažką panašaus į drabužius: aplink viršutinę liemens dalį jie dėvėjo plačius, dailiai nupintus augalinio pluošto diržus. Prie diržų kybojo tokie pat pinti maišeliai, kuriuose radome įvairiausių obsidiano gaminių. Visi jie stulbinamai priminė vėlyvojo paleolito žmonių įnagius.

Apleidome kautynių lauką ir nuvažiavome tolyn. Šįsyk nakvynei pasirinkome atvirą vietą, kur nebuvo nei medžių, nei žolės.

Tokie keisti pliki ruožai pasitaikydavo gana dažnai. Dabar mums būtent tokio ir reikėjo, tad vieną išsirinkome ir sustojome, pagręžę sunkvežimį šlaito papėdės link — jei ūmai sugestų starteris, šarvuotį galėtume užvesti beriedantį. Beje, visų tų atsargos priemonių neprireikė; naktis praėjo ramiai — neskaitant iš tolo ataidinčių gerklinių galijoto riksmų. Užtat ryte Mišelis pažadino mane vos išaušus. Jis atrodė labai susirūpinęs.

— Tik pažvelk, — pratarė bičiulis, tiesdamas man barometrą. Gyvsidabrio stulpelis vietoj jau įprasto devyniasdešimt vieno slėgio centimetro dabar vos siekė septyniasdešimt šešis.

— Regis, veikiai prasidės linksmas orelis!

— Gal barometras taip sureagavo į aukštį virš jūros lygio?..

— Vakar šitoje pačioje vietoje barometras rodė devyniasdešimt. Be to, dirstelėk į kalnus!

Mišelis trūktelėjo mane link kairiojo lango. Nepažintųjų kalnų grandinė, palei kurią riedėjome pastarosiomis dienomis, pranyko rūke. Vakaruose viską užtraukė žemai plaukiantys tamsiai pilki, kone juodi debesys.

— Čia pasilikti negalima, — nusprendžiau. — Pirmyn! Reikia susirasti kokią nors natūralią slėptuvę.

Polis sėdo prie vairo. Įsitaisydamas aprėpė žvilgsniu horizontą ir tik švilptelėjo iš nuostabos.

— Čia tai bent! Panašų dalyką mačiau tik kartą, kai virš Pietinio Atlanto siautėjo ciklonas.

Vakarus užtvėrė grėsmingų švininių debesų siena. Kontrastas buvo stulbinantis: rytuose žėrinčiame mėlyje spindėjo saulė, o vakaruose iš už horizonto sparčiai artėjo grėsminga migla.

— Suk dešiniau, — įsakiau. — Reikia kuo greičiau nusigauti į aukštesnę vietą — tikiuosi, ten mūsų neužlies.

Švilpėme per negyvą lygumą į pietvakarius. Debesys užklojo jau beveik pusę dangaus. Ūmai į šarvą subildo pirmieji sunkūs lašai. Tačiau vėjo nebuvo, jis siautėjo kažkur aukštybėse, vaikydamas debesų kalnus, o čia, palei žemę, mus gaubė dusinantis karštis.

Palikau Mišelį su vairuotoju ir kartu su Martina užkopiau į bokštą vildamasis iš ten pastebėti kokią nors slėptuvę. Norėdami kuo greičiau pasiekti kalnus, pasukome į pietus, paskui į pietryčius. Vietovė palaipsniui kilo. Pradėjo kristi stambūs reti lašai; audra dusliai grumėjo kažkur vakaruose. Artėjome link uolų, kuriose vargiai įžiūrėjau gausybę urvų: šviesa priblėso, aplink sparčiai temo. Kai mus užgriuvo audra, iki uolų dar buvo likę bent du kilometrai. Baisus gūsis beveik apgręžė šarvuotį, išgirdau, kaip už vairo nusikeikė Polis, stengdamasis suvaldyti mašiną. Prasidėjo neįtikėtinos galios liūtis; iš dangaus įstrižai krito ilgos skystos strėlės, ir mums atrodė, jog uolos tai priartėja, tai nutolsta — priklausomai nuo vėjo plaikstomos vandens užuolaidos pasvirimo kampo. Kurtinamai nugrumėjo griaustinis. Mus apgaubė tamsa, kurią raižė vien akinantys ryškiai violetiniai žaibų tvyksniai. Paskubomis įtraukiau kulkosvaidį vidun ir užkimšau šaudymo angą. Ir vis vien netgi uždaroje priekaboje teko šaukti visa gerkle: griaustinis dundėjo be atvangos, goždamas mūsų balsus.

Sunkvežimis stengėsi iš paskutiniųjų. Padangos buksavo pažliugusioje dirvoje. Vėjas tai nutykdavo, tai vėl užgriūdavo veržliais šuorais, stumdamas automobilį į šalį. Nenorėdami rizikuoti, mes vos vilkomės maždaug dešimties kilometrų per valandą greičiu. Tolydžio tvyksčiojo žaibai; paskui prasidėjo tikra fantasmagorija, akinantys pliūpsniai kaitaliojosi su aklina tamsa, iš kurios akimirkai greta manęs išnirdavo blyškus ir mažumą išsigandęs Martinos veidas.

Pasilenkęs po kojomis regėjau šarvuočio kabiną: Breforas prie stalelio pildė kelionės žurnalą Vandalis tvarkė savo pastabas, ir tik Beltero niekur nesimatė. Galiausiai įžiūrėjau vaikino koją karančią nuo gulto, — jis miegojo. Po netrikdomos kabinos ramybės lauke siaučianti stichija atrodė dar siaubingesnė. Liūtis ir vėjas varžėsi, kuris niršesnis. Žaibų tvyksniuose atrodė, jog mašinos kapotas vargiai skiria jūros bangas. Vanduo kliokė srautu, stogas virpėjo, maksimaliai įtempta antena vibravo, ir pertraukose tarp griaustinio dundesio girdėjau sielvartingą jos skambesį.

— Čia tai bent audra! — sušukau. — Visų audrų audra!

— Nuostabu! — atsiliepė Martina.

Reginys išties buvo nuostabus, nors ir klaikokas. Žemėje ne sykį mačiau kalnuose siaučiančią audrą tačiau visos jos buvo tik niekas palyginti su šituo įnirtusių stichijų šėlsmu.

Žaibas tvykstelėjo maždaug per du šimtus metrų nuo mūsų. Kai nutilo griaustinis, riktelėjau Mišeliui:

— Ką rodo barometras?

— Krenta toliau.

— Jau arti! Matau urvus. Įjunkite žibintus!

Uolėtas kalnagūbris išties buvo visai šalia. Kelias minutes riedėjome palei jį, kol suradome ganėtinai lygią aikštelę, kurioje galėjo tilpti mūsų sunkvežimis. Uola pakibo viršum jo tarytum stogas. Baimindamasis sutikti ssvisus ar galijotą, vėl iškėliau kulkosvaidį; pro atvirą šaudymo angą vidun veržėsi šaltas drėgnas oras ir lietaus šniokštimas. Laimei, slėptuvė buvo tuščia, ir veikiai mūsų automobilis jau stovėjo sausoje vietoje, kurią pridengė bent trisdešimties metrų storio akmens atbraila. Pasukome šarvuotį išėjimo link ir išlipome iš priekabos. Prie kulkosvaidžio liko Belteras — atėjo jo eilė budėti.

Mūsų slėptuvės ilgis siekė penkiasdešimt metrų, plotis — bemaž dvidešimt, o skliautas kilo į dvidešimt penkių metrų aukštį. Šen ir ten juo sruvo vanduo, pragraužęs savotiškus latakus, tačiau, laimei, olos grindys nuožulniai kilo viršun, ir aukštėliau buvo visiškai sausa. Viename kampe aptikome laužavietę, pelenų, kaulų ir obsidiano įnagių: čia pabuvojo ssvisai, ir, matyt, visai neseniai. Vadinas, teks būti budriems. Be to, pridengtoje angoje suradome rūpestingai paslėptų neapdoroto obsidiano gabalų ir glėbį sausų šakų.

Galimas daiktas, pasielgėme neatsargiai, tačiau neištvėrėme ir už sunkvežimio sukūrėme laužą. Čia pat ir pavalgėme, tuščias konservų dėžutes išmesdami į šiukšlių krūvą, kurią paliko ssvisai.

— Įsivaizduoju, kaip išsprogins akis mūsų bičiuliai „kentaurai”, kai aptiks šituos keistus indus, — tariau.

— Ypač kai išvys etiketes, — pridėjo Mišelis. Vieną dešrelių skardinę puošė užrašas „Tetulė Irma” ir storulės virėjos atvaizdas.

— Ko gero, jie susidarys nekokią nuomonę apie mūsų meną — pastebėjo Martina.

Visas šias replikas teko rėkti visa gerkle, peršaukiant kliokiančios liūties šniokštimą.

Kai prie kulkosvaidžio stojo Mišelis, paprašiau Beltero padėti mums su Breforu išrausti nedidelę tranšėją. Norėjau sužinoti, kas ir kada gyveno šiame grote. Už mūsų pastangas buvo gausiai atlyginta: smėlėtoje dirvoje aptikome du dvidešimties centimetrų storio pelenų ir visokiausių atliekų sluoksnius. Abiejuose sluoksniuose gulėjo vienodi įnagiai; kiek galėjome spręsti, jie smarkiai skyrėsi nuo tų, kuriais naudojosi šiandieniniai ssvisai. Daiktai buvo gerokai primityvesni, strėlių antgalius atstojo paprasčiausios iš vienos pusės nusmailintos obsidiano skeveldros, o ne grakštūs „lauro lapai”. Be to, atkasėme vieną ssviso skeletą, tačiau taip ir neįstengėme nuspręsti, ar jis čia palaidotas sąmoningai, ar ne. Tuose pačiuose sluoksniuose gulėjo ir daugybė visokiausių kaulų; kai kurie, matyt, priklausė galijotams.

Vakarop mus aplankė trys gyvi šios genties atstovai. Jie buvo palyginti nedideli, pats stambiausias gal dešimties metrų ilgio. Atsisakėme juos priimti ir gana nemandagiai išvijome į lietų. Galijotai užsispyrė; teko pavaišinti juos automato serija, kuri patiesė vieną atvykėlį. Likusieji pasileido bėgte.

Liūtis su trumpomis pertraukomis pliaupė dar dvi paras. Visą tą laiką mes kasinėjome urvą, daugiau nebuvo ką veikti. Aš pagilinau tranšėją. Vietoje viršutinių sluoksnių smėlio apačioje slūgsojo nelygių kalkakmenio nuolaužų sluoksnis — ankstyvesnės epochos, kai viešpatavo akivaizdžiai vėsesnis klimatas, pėdsakas. Tikriausiai Telo planetoje, kaip ir Žemėje, buvo savas ledynmetis, ir aš mintyse nusprendžiau kalnuose paieškoti senovinių ledyninių morenų. Krūvelę kaulų bei nutašytų akmenų sukrovėme į mašiną; tai buvo mūsų pirmoji kolekcija, būsimojo muziejaus pagrindas.

Trečiosios dienos rytą giedrame danguje pakilo saulė. Tačiau keliauti dar negalėjome: žemumose tyvuliavo vanduo, o vietomis dirva taip išmirko, jog virto purvina pelke, kurios gylis kur ne kur siekė keturis metrus. Laimei, pūtė stiprus vėjas, ir lygumos greit išdžiūvo.

Pasinaudojome priverstiniu poilsiu ir per radiją susisiekėme su Taryba. Atsiliepė mano dėdė. Papasakojau jam apie susitikimą su ssvisais ir apie naftą. Jis savo ruožtu taip pat pasidalino naujienomis: pastarosiomis dienomis hidros nuolat skraido virš „žemiškosios” teritorijos, tačiau nebepuola. Raketos numušė jau per pen kiasdešimt pabaisų. Perspėjau Tarybą, kad ketiname toliau judėti į pietvakarius, o paskui suksime atgalios. Sunkvežimis buvo puikios būklės, mums dar liko beveik pusė degalų ir iki valiai produktų bei šaudmenų.

Kai dirva pradžiūvo, nuriedėjome tolyn. Veikiai privažiavome dar vieną upę, kurią pavadinau Vezeriu. Ši upė buvo menkesnė už Dordonę ir vietomis susiaurėdavo iki penkiasdešimties metrų. Tačiau persikelti per ją buvo nelengva, nes po liūčių upė ištvino, tapo kur kas gilesnė, o srovė ženkliai paspartėjo. Ir visgi mes persikėlėme į kitą krantą, tačiau to persikėlimo iki šiol negaliu prisiminti be virpulio.

Važiuodami prieš srovę, nusigavome iki krioklio; čia Vezeris krito žemyn iš kokių trisdešimties metrų aukščio. Apžvelgęs vietovę nusprendžiau, jog ši atbraila bei pakrantės uolos atsirado po geologinio sprūdžio. Keliais kilometrais aukštėliau mums pasisekė aptikti tinkamą nuožulnų nusileidimą, ir sunkvežimis atsargiai nuriedėjo link upelės, iki pat vandens. Mes atsidūrėme kiek aukščiau krioklio. Bet ką gi daryti toliau? Ir tuomet Mišeliui dingtelėjo pašėlusi mintis, kuri iš pradžių mane stačiai pašiurpino.

— Pažvelk! — tarė jis, rodydamas į plačią plokščią uolą, kyšančią iš vandens per dešimtį metrų nuo kranto. Už jos bemaž vienoje linijoje rikiavosi dar du ar trys didžiuliai akmenys, išsidėstę maždaug penkių metrų atstumu vienas nuo kito. — Ar matai? Štai tilto atramos. Belieka pakloti grindinį!

Išsižiojęs įsistebeilijau į jį.

— Grindinį? O iš ko? Kokiu būdu?

— Netoliese mačiau medžių, kurių aukštis siekia nuo dešimties iki dvidešimties metrų. Mes turime kirvių, virvių, vinių. Atrasime ir lanksčių krūmų paklotui.

— Ar tau neatrodo, kad tai, švelniai tariant, truputį rizikinga?

— O ar visa mūsų ekspedicija nėra rizikinga?

— Gerai, paklauskim likusiųjų.

Breforui Mišelio planas pasirodė įgyvendinamas.

— Žinoma, teks paplušėti. Bet… būdavo ir blogiau.

Martiną pasodinome prie vairo, Vandalį — prie kulkosvaidžio, prisidengėme sunkvežimiu ir virtome medkirčiais. Nuvertėme bei nužievinome medžių kamienus, grubiai juos aptašėme, ir sunkvežimis nutempė rąstus penkiasdešimt metrų aukščiau krioklio. Dabar reikėjo užkelti vieno rąsto galą ant pirmosios uolos. Laužiau galvą, kaip tą padaryti, ir ūmai pamačiau, kad Mišelis skubiai nusimeta rūbus.

— Tikiuosi, tu neketini ten nusigauti plaukte?

— Ketinu. Duok man virvės galą. Nersiu čia, ir srovė nuneš mane tiesiai prie akmenų.

— Tu išprotėjai! Prigersi!

— Nepergyvenk. Aš buvau plaukimo čempionas — šimtas metrų per penkiasdešimt aštuonias ir keturias dešimtąsias sekundės. Greičiau, kol sesė nepamatė! Aš tai nebijau, tačiau jai jaudintis nėra ko.

Mišelis šoko į vandenį ir stipriais grybšniais nusiyrė link upės vidurio, o paskui atsidavė srovės valiai. Mudu su Breforu laikėme virvę, kuria apjuosėme savanorį. Už poros metrų nuo uolos plaukikas ėmė pašėlusiai darbuotis rankomis bei kojomis, kaudamasis su srove, tempiančia narsuolį į prarają. Jis be didesnių pastangų nusitvėrė už atbrailos, prisitraukė ir išlipo ant akmens.

— Br-r-r! Vandenėlis šaltokas! — suriaumojo Mišelis, stengdamasis perrėkti krioklio ūžesį. — Pririškite mano virvę prie vieno rąsto galo, prie antro — kitą virvę ir pamažėle leiskite. Tik laikykit! Štai šitaip, šitaip… Laikykit tvirčiau. Neleiskit rąstui nuplaukti žemyn!

Didžiulė sija vienu galu įsirėmė į akmenį, o kitu, kurį prilaikėme mes, nubruožė seklumą. Ne be vargo išvilkome savąjį galą į krantą, paskui Polis, Breforas ir aš persikėlėme ant akmens: mudu su Poliu šliaužte, raitomis ant rąsto, nukorę kojas į vandenį, o Breforas stačias, balansuodamas virš tėkmės per penkis metrus nuo krioklio. Jis pareiškė negalįs pakęsti šlampančių kojų.

Keturiese užtempėme antrąjį rąsto galą ant didžiulio akmens ir pritvirtinome plieninėmis kabėmis. Pirmasis tilto rąstas užėmė jam skirtą vietą.

Norint paguldyti antrąjį, teko viską pradėti iš pradžių. Vakarop įtvirtinome trečiąjį. Darbą nutraukė naktis. Aš pavargau, Polis su Mišeliu nusikamavo kaip reikiant, ir tik Breforas atrodė dar pakankamai gyvybingas. Drauge su juo atbudėjome pirmąją pamainą iki pusiaunakčio. Antroje pamainoje budėjo Vandalis su Belteru, o trečioje, jau patekėjus Soliui, viena Martina.

Ryte darbas užvirė iš naujo. Kitą dieną nutiesėme rąstus tarp visų akmeninių atramų ir pasiekėme kitą krantą.

Sugaišome dar keturias dienas, kol paklojome grindinį. Mūsų statinys atrodė keistokai, bet nepaprastai vaizdingai. Oras buvo giedras, kiek vėsokas, gaivus ir perregimas netgi prieblandoje, visi ekspedicijos nariai energingi ir linksmi. Paskutinę dieną po vėlyvų pusryčių atkimšau kelis seno vyno butelius, ir gėrimas įkvėpė mums begalinio optimizmo. Įsitaisę ant pilkos žolės šalia sunkvežimio, palaimingai mėgavomės paskutiniuoju saldžiu patiekalu — ir staiga ore sušvilpė strėlės. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau strėlė pradūrė šarvuočio padangą. Pastvėręs gretimai gulėjusį automatą, prigludau prie žemės ir ėmiau dosniai laistyti švinu medžių juostą, iš kurios skriejo strėlės. Iki giraitės buvo gal šimtas metrų, ir kulkos pasiekė tikslą. Iš už medžių išsyk išniro grupelė ssvisų — daugelis buvo sužeisti — ir pasileido bėgte.

Jau nebe taip linksmai — juk visi galėjome žūti! — paskubomis baigėme kloti grindinį, ir Polis sėdo už vairo. Sunkvežimis atsargiai užropojo ant tilto. Ko gero, nė vienas inžinierius, netgi pastatęs didžiausią pasaulyje tiltą, nesijautė toksai išdidus… ir nepatyrė tokio palengvėjimo kaip mes, kai galiausiai sėkmingai pasiekėme kitą krantą!

Diena užsibaigė be nuotykių. Prieš saulėlydį numačiau rytojaus maršrutą. Nusprendėme važiuoti tiesiai į pietus, link kalno, kuris atrodė gerokai mažesnis už Tamsos viršukalnę, bet visgi siekė bent trijų tūkstančių metrų aukštį. Vidurnaktį — buvo mano eilė budėti — to kalno viršūnėje pastebėjau švytintį tašką. Kas ten, vulkanas? Bet šviesa netrukus užgeso. Tiesą supratau tada, kai švieselė įsižiebė vėl, šįsyk jau gerokai žemiau, kalno šlaite. Šviesos signalizacija! Apsidairiau. Mums už nugaros, anoje upės pusėje stūksančiose kalvose, tvyksčiojo atsakomosios ugnys. Nepajėgdamas nuslėpti nerimo, savo nuogąstavimais pasidalinau su manęs pakeisti atėjusiu Mišeliu.

— Taip, malonumo nedaug, — pritarė Mišelis. — Jei ssvisai skelbia visuotinę mobilizaciją, mums bus riesta, nepaisant visų ginkluotės pranašumų. Ar pastebėjai, kad jie nesibijo šaunamojo ginklo? O ir šaudmenų turime nebedaug…

— Ir visgi aš norėčiau pasiekti tą Signalinį kalną. Juk tik kalnuose ar jų papėdėse galima tikėtis aptikti rūdą. Mūsų reidas turi būti spartus.

Ryte prieš išvykdami turėjome pakeisti strėlės perdurtą padangą: plyšys tolydžio plėtėsi. Galiausiai leidomės į kelią. Vietovė nepastebimai kilo, vėliau tapo kalvota, išraižyta upeliais — mašina neįstengė pervažiuoti jų kur pakliuvo. Vieno mažo slėnio šlaituose pastebėjau žalsvas gysleles: tai buvo garnieritas — gana sodri nikelio rūda. Ir apskritai slėnis pasirodė besąs tikras rūdų lobynas. Vakarop jau turėjau nikelio, chromo, kobalto, geležies ir mangano pavyzdžių, o svarbiausia — puikios akmens anglies, kuri galingais klodais veržėsi į paviršių. Apie šitokią sėkmę galima buvo tik svajoti!

— Čia mus mūsų metalurgijos centras, — tariau.

— O ssvisai? — paprieštaravo Polis.

— Gyvensime nelyginant didvyriškųjų laikų Amerikos pionieriai. Kaip matyti, čionykštė dirva derlinga. Arsime plėšinius, kasime rūdas ir, jei prireiks, kausimės. Šiaip ar taip, čia nėra hidrų, jos dingo antrąją mūsų kelionės dieną, ir vien tai atstoja visa kita.

— Tegul bus taip! — sutiko Mišelis. — Valio! Tegyvuoja Kobalt Sitis. Bet kaipgi mes pergabensime čionai savo įrangą bei mašinas?

— Kaip nors pergabensime. Iš pradžių reikia apsirūpinti nafta, o tai ne taip paprasta.

Pasukome į šiaurę, paskui į vakarus. Už šešiasdešimties kilometrų nuo slėnio aptikau boksitų klodus.

— Ak, čia tikras geologų rojus! — nesusilaikiusi šūktelėjo Martina.

^ Mums pasisekė, — atsiliepiau aš ir pridūriau, jau mintydamas savo mintis: — Tikiuosi, seksis ir toliau…

Visą tą rytą laužiau galvą, stengdamasis išspręsti vieną užduotį: ar negalėtume kaip nors taikiai susitarti su čionykščiais ssvisais ar bent jau su kai kuriais iš jų?

Matyt, šiuose kraštuose gyveno daugybė tarpusavyje kovojančių genčių. Ar negalima būtų bent dalį ssvisų patraukti savo pusėn? Tačiau šiam tikslui reikėtų ne šaudyti vieniems į kitus, o kokiu nors būdu užmegzti draugiškesnius santykius.

— Jeigu dar sykį susitiksime ssvisus, — pratariau aš, kreipdamasis į visus likusius, — reikia bent vieną paimti gyvą.

— Kuriems galams? — nusistebėjo Polis.

— Pamėgintume išmokti ssvisų kalbą ar išmokytume juos mūsiškės. Tai gali praversti.

— Jūs manote, kad dėl to verta rizikuoti gyvybėmis? — pasiteiravo Vandalis, nors pats tik ir svajojo apie šitokią galimybę.

Išdėsčiau savo planą. O netrukus atsitiktinumas padėjo jį įgyvendinti.

Kitą dieną, vos pajudėję iš stovyklavietės, buvome priversti sustoti dėl mašinos gedimo. Kol Polis knebinėjo variklį, mūsų aki vaizdoje įvyko trumpas susirėmimas tarp rausvai rudų ssvisų, kuriuos mums jau teko sutikti, ir dešimties kitų, mažesnio ūgio ir su juoda žvilgančia oda. Raudonieji pašėlusiai gynėsi ir paguldė penketą užpuolikų, tačiau patys krito po strėlių lietumi. Nugalėtojai, nė neįtardami apie mūsų buvimą, puolė badyti aukas.

Paleidau įjuos automato seriją trys juodieji ssvisai sukniubo, likusieji metėsi bėgti. Tuomet išėjau iš už medžių, kurie mus slėpė. Vienas raudonasis ssvisas mėgino pakilti, bet tučtuojau susmuko vėl: jo galūnėse smygsojo penkios strėlės.

— Vandali, drauguži, pasistenk jį išgelbėti! — paprašiau.

— Padarysiu, ką galėsiu, bet dėl rezultato galvos nededu, aš gi labai prastai išmanau jų anatomiją. Beje, — pridėjo Vandalis, apžiūrėjęs sužeistąjį, — regis, jo sužeidimai lengvi.

Ssvisas gulėjo nejudėdamas, visos trys akys užmerktos, ir vien iš ritmiškai besikilojančios „kentauro” krūtinės galima buvo suprasti, kad jis tebėra gyvas. Vandalis ėmėsi traukti strėles. Jam padėjo Breforas, kuris prieš tapdamas astronomu studijavo mediciną.

— Nuskausminamųjų neduodu, — pratarė Vandalis, — nežinau, ar jis ištvers.

Visos operacijos metu ssvisas nekrutėjo, tik retsykiais jo kūnu nuvilnydavo trumputis virpulys. Breforas sutvarstė žaizdas, ir tvarstį tučtuojau išmargino geltonos dėmės. Paskui pernešėme sužeistąjį į sunkvežimį (jis nebuvo labai sunkus: Mišelio manymu, septyniasdešimt kilogramų, ne daugiau) ir paguldėme į improvizuotą žolės bei antklodžių guolį. Visą tą laiką ssvisas gulėjo užsimerkęs. Užtat kai Polis pataisė mašiną ir suriaumojo variklis, „kentauras” susijaudino ir… pirmąkart prabilo! Tai buvo ištisinis spragsinčių, keistai ritmingų skiemenų srautas, sudarytas, regis, vien iš švilpiančių priebalsių. Ssvisas mėgino pakilti, ir mums teko laikyti jį keturiese: jis buvo nepaprastai stiprus. Kūnas iš pažiūros rodėsi labai tvirtas ir podraug stebėtinai lankstus. Pamažu belaisvis apsiramino, ir mes j į paleidome. Atsisėdau prie stalelio, ketindamas šį tą brūkštelti į savo dienoraštį, užsinorėjau gerti ir įsipyliau stiklinę vandens. Slopus Vandalio šūksnis privertė mane atsigręžti: pusiau pakilęs nuo grindų, ssvisas tiesė ranką.

— Jis prašo gerti, — tarė Vandalis.

Padaviau jam stiklinę. Ssvisas ją priėmė, nepatikliai apžiūrėjo, paskui išgėrė vandenį. Tuomet nusprendžiau atlikti bandymą. Pri pyliau stiklinę ir tariau: „Vanduo”. Ssvisas išsyk suprato ir stulbinamai tiksliai atkartojo: „Vanduo”.

Parodžiau jam tuščią stiklinę. Jis įkandin manęs pakartojo: „Tiklinė”. Gurkštelėjau ir tariau: „gerti”. Jis aidu atsiliepė: „Gerti”. Išsitiesiau ant gulto miegančiojo poza, užsimerkiau ir tariau: „Miegoti”. Ssvisas atkartojo: „Miegti”. Parodžiau į save: „Aš”. Pakartojęs mano gestą, belaisvis pratarė: „Vzlik”. Kas tai buvo, įvardžio „aš” vertimas ar jo vardas? Pamąstęs nusprendžiau, jog veikiau vardas. Betgi tuomet jis pamanys, kad mane vadina „aš”!

Apsunkindamas bandymą tariau:

— Vzlikas miegoti.

Jis man atsakė:

— Vanduo gerti.

Mes išsižiojome. Toji būtybė buvo apdovanota neįtikėtinu nuovokumu! Tučtuojau įpyliau ssvisui vandens, ir jis godžiai atsigėrė. Norėjau tęsti pamoką bet Vandalis priminė, jog belaisvis sužeistas ir veikiausiai nusikamavęs. Ir išties, „kentauras” mums tarė: „Vzlikas miegti” — ir netrukus užsnūdo.

Vandalis stačiai spindėjo iš džiaugsmo.

— Jeigu visi jie tokie gabūs, mes greitai perduosime jiems daugelį savo žinių.

— Ko gero, — sutikau, nutaisęs rūgščią miną. — Ir po penkiasdešimties metų jie medžios mus su šautuvais! Beje, taip toli žvalgytis neverta. Aišku viena: jeigu mes su jais susitarsime, ssvisai bus neįkainojami sąjungininkai.

— O kodėl turėtume nesusitarti? — įsiterpė Breforas. — Juk mes išgelbėjome jam gyvybę, ar ne?

— Na, taip, vienam išgelbėjome, o dešimtį kitų nušovėme. Galimas daiktas, anie buvojo gentainiai.

— Betgi jie mus užpuolė!

— Mes įsiveržėme į jų žemes. Ir jeigu čiabuviai paskelbs mums karą… tuomet norom nenorom pasijusime nelyginant Kortesas tarp actekų, skirtumas tik tas, kad actekai bijojo šautuvų bei arklių, o ssvisai nesibijo nieko. Todėl… reikia kuo geriau juo rūpintis. Šitaip susiklosčiusioje padėtyje turime elgtis itin įžvalgiai.

Persiropščiau į priekį. Mišelis vairavo mašiną Martina sėdėjo šalia.

— Ką apie visa tai manai? — paklausiau merginos.

— Jie labai protingi, net pernelyg!

— Ir man taip atrodo. Bet, kita vertus, džiaugiuosi: dabar mes šiame pasaulyje ne vieniši.

— O aš nelabai. Visgi jie ne žmonės.

— Na, žinoma! O ką pasakysi tu, Mišeli?

— Kol kas nežinau. Palauksime! Žiūrėk, ar kairėje matai medžių juostą? Ko gero, ten upė. Vėl teks keltis į kitą pusę.

— Dešinėje irgi medžiai. Juostos susilieja. Ko gero, čia dviejų upių santaka.

Ir išties — netrukus atsidūrėme siaurame sausumos liežuvyje tarp dviejų upelių. Kairiąją, dar nematytą, pavadinome Drona. Bet kuri gi upė dešinėje: Vezeris ar Dordonė? Sprendžiant iš pločio — šis siekė tris šimtus metrų, — tai buvo Dordonė, tingiai plukdanti savo pilkas niaurias bangas. Vakarėjo.

— Nakvosime čia. Pusiasalį lengviau ginti.

— Taip, bet išsinešdinti iš čia pavojaus atveju bus gerokai sunkiau, — pastebėjo Breforas. — Tikri spąstai!

— Tikrai, trauktis iš čia nėra kur, — pridūrė Vandalis.

— Tas, kas įstengs pastoti mums kelią, įstengs ir paprasčiausiai sunaikinti. Todėl negalvokime apie blogiausia. Užtat čia teks ginti tik vieną pusę — užnugarį. Antpuolio atveju visi sutelksime ugnį į vieną vietą. O rytoj paieškosime brastos.

Tas vakaras išliko mano atmintyje kaip vienas iš pačių ramiausių bei tykiausių per visą ekspediciją, šiaip ar taip, per visą pirmąją jos pusę. Prieš saulėlydį pavakarieniavome ant žolės. Oras buvo tiesiog nuostabus, ir, jei ne šalimais padėti ginklai ir ne keistas Vzli— ko siluetas, galima būtų pamanyti, kad esame kažin kur Žemėje, turistiniame žygyje. Kaip ir gimtojoje planetoje, prieš pasislėpdama už horizonto saulė užliejo dangų fejeriniu auksinių, gintarinių ir purpurinių tonų kriokliu, kurio fone aukštybėse tingiai plaukė reti rožiniai debesys. Visi jautėmės išalkę ir valgėme su apetitu, neišskiriant nė Vzliko. Jo žaizdos jau traukėsi. Ssvisui ypač patiko džiūvėsiai ir sūdyta mėsa, bet, sumanęs paragauti vyno, „kentauras” tučtuojau bjaurėdamasis jį išspjovė.

— Matyt, alkoholio atžvilgiu ssvisai protingesni už mūsų žemiškuosius laukinius, — pastebėjo Vandalis.

Saulė leidosi. Trys mėnuliai teikė tiek šviesos, kad galima buvo skaityti. Pasikišau po galva susuktą palapinę ir išsitiesiau ant nugaros veidu į dangų, kur spindėjo jau pažįstami žvaigždynai. Čia jie buvo ryškesni ir didesni nei Žemėje. Papsėjau pypkutę, apie kažin ką mąsčiau ir ausies krašteliu klausiausi, kaip Vandalis su Breforu moko ssvisą prancūzų kalbos. Martina prigulė man iš kairės, Mišelis — iš dešinės. Belteras ir Šeferis, abu užkietėję šachmatininkai, lošė eilinę partiją ant pieštuku sugrafuoto kartono gabalo; figūras lošėjai irgi pasigamino savo rankomis.

Jau snūsdamas pasikišau po galva Martinos ranką ir prisitraukiau ją arčiau. Pusiaumiegy girdėjau švilpiantį Vzliko balsą, retus šachmatininkų šūksnius ir taikų Mišelio šnarpštimą.

Pabudau nuo kurtinančio riksmo. Už puskilometrio nuo mūsų vandens link tipeno visas keistų gyvūnų būrys. Jie buvo mažesni už galijotus, bet visgi bent aštuonių metrų ilgio ir keturių aukščio. Ilgos, smarkiai ištemptos ir iki žemės nukarusios nosys, apvalios nugaros, trumpos uodegos ir masyvios kojos — jie visa kuo priminė dramblius, netgi trimituojančiais balsais. Tik kojos ne keturios, o šešios.

Gyvūnai išsirikiavo pakrantėje, priklaupė ant priekinių kojų ir palinko prie vandens. Vandalis bedė įjuos pirštu ir su klausiama grimasa pasisuko į ssvisą.

— Assek, — pratarė Vzlikas, paskui pavaizdavo kramtąs.

— Veikiausiai jis nori pasakyti, kad tų gyvūnų skani mėsa, — nutarė biologas.

Mes žiūrėjome, kaip nepažįstami žvėrys malšina troškulį; reginys, šviečiant trims mėnuliams, buvo išties įspūdingas. Pamaniau, jog likimas padovanojo man tai, apie ką laboratorijos tyloje galėjau tik svajoti: aš išvydau pirmykštę jėgą! Martina irgi atrodė susijaudinusi. Išgirdau, kaip jinai sukuždėjo:

— Neliesta planeta.

Banda pasišalino. Bėgo minutės.

— O kas gi čia? — ūmai paklausė Belteras, atstumdamas šachmatus, nuo kurių jo neįstengė atplėšti net įspūdingieji milžinai. Pasekiau bendražygio žvilgsnį. Ten, iš užnugario nutviekstas mėnulio šviesa, judėjo keistas siluetas. Visi žvėries judesiai — miklūs, lankstūs, tamprūs — bylojo, kad tai plėšrūnas. Nepaisant sąlyginai nedidelio ūgio — maždaug pusantro metro, — atėjūnas darė neįtikėtinai stipraus gyvūno įspūdį. Parodžiau jį ssvisui. Tas išsyk susijaudino ir ėmė skubiai kažin ką tarškėti, podraug gyvai gestikuliuodamas rankomis. Sumojęs, kad mes ničnieko nesuprantam, apsimetė, neva įtempia lanką o paskui bedė pirštu į mūsų ginklus, kartodamas vieną žodį: „Bizir! Bizir!” Supratau, jog žvėris pavojingas, ir nesku- bedamas — plėšrūnas buvo per gerus du šimtus metrų nuo mūsų— užtaisiau automatą.

Visa kita įvyko svaiginamai greit. Žvėris liuoktelėjo, tiksliau pasakius, pakilo į orą. Pirmuoju šuoliu jis įveikė trisdešimt penkis metrus! Ir vėl pakilo virš žemės, šasteldamas tiesiai į mus. Martina sukliko. Visi likusieji pašoko. Nesitaikydamas paleidau seriją — pro šalį. Greta sutratėjo antras automatas, bet kas šaudė — nesupratau. Dar viena serija — ir vėl tuščiai; bergždžiai išeikvojau visus šovinius. Greta išsitiesęs Mišelis skubiai kyštelėjo man naują apkabą.

— Į mašiną! Greičiau! — sušukau, spausdamas nuleistuką.

Belteras ir Vandalis nėrė į sunkvežimį, drauge įsitempdami ir ssvisą.

— Dabar tu, Mišeli!

Iš šarvuočio viršum mūsų galvų ištryško trasuojanti sunkioji kulkosvaidžio serija. Ko geroji pasiekė tikslą, nes plėšrūnas stabtelėjo. Dabar lauke likau aš vienas. Šokau į priekabą ir užtrenkiau užpakalines duris. Mišelis išplėšė man iš rankų automatą, kyštelėjo vamzdį į šaudymo angą ir atidengė ugnį. Tuščios gilzės žvangėda— mos žiro ant grindų. Apsidairiau: čia buvo visi, išskyrus Martiną.

— Martina! — surikau.

— Aš čia, — pertraukėlėje tarp dviejų kulkosvaidžio serijų atsiliepė mergina.

Ūmai Mišelis atšlijo nuo šaudymo angos ir beviltiškai sukliko:

— Laikykitės!

Mašiną sudrebino baisingas smūgis. Šarvas sutreškėjo ir įlinko į vidų. Mane bloškė ant Vandalio, o iš viršaus visu aštuoniasdešimt penkių kilogramų svoriu užvirto Mišelis. Sudrebėjo grindys, ir aš jau pamaniau, kad jos perlūžo. Kulkosvaidis nutilo, užgeso šviesa. Mišelis vargais negalais atsistojo ir įžiebė kišeninį žibintuvėlį.

— Martina! — šūktelėjo jis.

— Aš čia, bokšte. Viskas baigta. Pavarykit mašiną truputėlį į priekį, nes užpakalinės durelės užbarikaduotos.

Plėšrūno lavonas tysojo, šliedamasis į sunkvežimį. Į jį pataikė dvidešimt viena kulka, kurių penkios buvo sprogstamosios; ko gero, jis mirė paskutiniame šuolyje, skriedamas oru. Subjaurota jo galva atrodė šlykšti, o nasrai su trisdešimties centimetrų ilgio iltimis kėlė siaubą.

— Kaip visa tai nutiko? Martina, tu turėjai matyti!

— Labai paprastai. Kai tu, paskutinis iš mūsų visų, įšokai į sunkvežimį, žvėris sustojo. Aš jį kaip reikiant pavaišinau. Plėšrūnas liuoktelėjo. Nuo smūgio nusiritau iš bokšto žemyn, paskui vėl užkopiau į viršų ir pamačiau, kad jis nebegyvas tyso ant sunkvežimio.

Ssvisas šiaip ne taip prišliaužė prie durų.

— Vzlik! — šūktelėjo jis, paskui pavaizdavo tempiąs lanko templę ir parodė du pirštus.

— Ką tai reiškia? Jis tvirtina, jog strėlėmis nudobė dvi tokias pabaisas?

— O kodėl gi ne? — įsiterpė Breforas. — Ypač jei strėlių antgaliai buvo pamirkyti pakankamai stipriuose nuoduose.

— Betgi jie, laimei, neužnuodija antgalių? Laimei, nes kitaip Vandalio su mumis galėtų ir nebebūti.

— O gal jie užnuodija strėles vien medžioklei? Juk Žemėje taip pat yra genčių, kurios mano, jog naudotis nuodais kare negarbinga.

— Šiaip ar taip, pasakysiu jums viena, — tarė Belteras, keldamas koją ant nukauto žvėries, — jei Kobalt Sičio apylinkėse veisiasi daug tokių žvėrių, turėsime daug vargo. Kad taip čionai galėtų atvykti mūsiį tigrų medžiotojai, norėčiau įjuos pasižiūrėti! Kokie šuoliai! Koksai gyvybingumas! Tik pažvelkite į iltis, į nagus, — tęsė jis, apžiūrinėdamas plėšrūno leteną.

— Užtat proto, regis, ne kažkiek, — pastebėjo Vandalis. — Net neaišku, kur tokioje plokščioje kaukolėje galėtų tilpti smegenys?

Pasigręžiau į Martiną ir sukuždėjau:

— Atmeni, tik ką sakei: „Neliesta planeta, žavinti savo pirmapradžiu grožiu”? Taip, bet joje slypi ir visi nepaliestos planetos pavojai. Beje, turiu tave pasveikinti: puikiai valdei kulkosvaidį!

— Čia ne mano, o Mišelio nuopelnas. Tai jis išmokė mane šaudyti, sakė, kada nors pravers, o jei nepravers, vis vien naudinga — stiprina nervus.

— Tikrai nemaniau, kad mano pamokomis tu pasinaudosi tokiomis sąlygomis! — šypsodamasis prisipažino Mišelis.