Goblinų veidrodis

6

— Žuvis, — pranešė Krukčis, visas varvėdamas, ir iš tikrųjų — žuvis: didelė, riebi, šlept šlept šokinėjanti po grindinį.

Zadnis ėmė loti, jai grasindamas, bet Juris pagavo žuvį ir nukirto jai galvą, išdarinėjo. Tad kai ryte meisteris Nikolajus pagaliau pravėrė akis, buvo gaminami pusryčiai.

— Mes dar gyvi, — murmtelėjo Nikolajus, tarsi tai būtų jį nustebinę.

— Visi goblinai išėjo, — tarė Krukčis, buvo prisikimšęs žuvies ir, rodos, norėjo šiek tiek numigti drauge su Zadniu, kuris pusryčiams prisišveitė žuvies atmatų bei ikrų.

— Po šimts, draugeliai, — sau po nosimis šnypštelėjo Nikolajus. — Niekada neklausk, iš kur tas šuo atsibastė. Trolių draugelis, štai kas.

Juris neramiai žvilgtelėjo sau per petį, bet Krukčis atrodė beužmingąs, o Zadnis buvo susirietęs ir užmerkęs akis.

— Keliauk namo, — tyliai pasakė Nikolajus. — Jei upokšnyje yra žuvies, pasigauk keletą, imk ponę, palik mane ir tą prakeiktą šunį su troliu ir trauk namo. Pasakyk savo tėvui…

— Tėvui aš nieko nepasakysiu, — atsakė Juris, tarsi kąsnis jam gerklėje strigtų. — Nes namo dar nesiruošiu.

— Ne tau šiais reikalais rūpintis…

— Ir ne jums, kairės rankos pajudinti negalite. Tai ką darysit, kad juos išgelbėtumėte?

— Pasinaudosiu savo galva, o kai galėsiu paeiti, leisiuosi namo ir gausiu ten pagalbos, tad neverta net kalbėti apie tai, kad tu trauksi toliau…

— Būtent verta, nes jei jūs vyksit namo, galite joti ant Gracijos, o aš pasiimsiu Zadnį ir juos susirasiu.

— Daryk, kas tau pasakyta, ponaiti! Esu atsakingas už tave, ir nemanyk, kad ką nors įrodei pabėgdamas iš namų arba keliaudamas per kalnus, net nenutuokdamas, po šimts, į ką klimpsti…

— O jūs ar žinojot?

Meisteris Nikolajus užsičiaupė ir sukando dantis.

— Ir namo jūs neitumėt, — tęsė Juris. — Net norėdamas mane priversti. Šito jūs negalite. Tai va.

— Po šimts tavo nepaklusnumą.

Juriui nepatiko būti meisterio Nikolajaus siuntinėjamam. Jis gailėjosi, kad elgiasi nepagarbiai, bet norėdamas galutinai padėti tašką, pasakė:

— Jei norit, galite pasiimti mano ponę. Šitiek atėjęs aš turiu teisę eiti toliau.

Meisteris Nikolajus tiesiog pašėlo dėl jo, bet Juris neketino elgtis, kaip buvo liepta — ne šįkart, jis apsisprendė, ir baiminosi daug labiau nei kada nors kalnuose. Kadangi Nikolajus nesiruošė pasakyti nieko naudinga, Juris pakeitė temą:

— Pusryčiai gatavi.

— Kalbame ne apie pusryčius.

— Krukčis jums gali prigaudyti daugiau žuvies. Perėjoje jos sušals ir bus geros. Per visą kelionę namo turėsit maisto. Šįryt jis atnešė Gracijai žalėsių, ji puikiai jaučiasi.

Meisteris Nikolajus tylėjo. Nikolajus ant jo siuto. Jis pabandė atsisėsti ir nusitvilkdė skausmu; šitai jo nuotaikos nepataisė.

— Keliauk namo!

— Neisiu namo be savo brolio šuns. Ar manote, kad galėčiau be jo grįžti?

— Nėra jokios vilties surasti berniukus. Nežinome, kur jie nuėjo.

— Zadnis sužinos.

— Po šimts tą šunį, jis pražudys tave, tik tam ir tinkamas. Jis pakvaišęs.

— Mielai pasiimčiau jus su savimi, — iš padilbų žvelgdamas tarė Juris, tarsi kąsnis būtų įstrigęs jo gerklėje ir taip pat skrandyje, kur lyg akmuo guli pusryčiai. — Dariau viską pagal jūsų sakymą, meisteri Nikolajau, — visą kelią per kalnus, ir nieko blogo nenutiko. Praeitą naktį padariau viską, ką buvot sakęs. Argi ne? Ir viskas gerai. Puikiausiai galiu traukti toliau, jei jūs iškeliaujate namo. Tačiau būtų geriau, jei būtumėte kartu. Gracija jus paneštų. Ir Krukčis sako einąs su mumis.

— Po šimts, — tyliai sau po nosimi burbtelėjo Nikolajus, užsimerkęs krūptelėjo, nes sėdantis skaudėjo. — Po šimts tave, vaiki, po šimts! Namie tau vieta!

Bet Nikolajus net akimirkai nebuvo pagalvojęs keliauti namo be Jurio. Jis norėjo surasti Jurio brolius, kad netektų be jų stotis prieš jo tėvus. Dar niekada vaikėzai nebuvo taip pasiklydę arba dingę, kad Nikolajus nerastų jų ir nesugrąžintų namo, tik šįkart buvo labai blogai, kaip niekada blogai.

— Tai ar eisite su manimi, meisteri Nikolajau?

Jie jojo saulės apšviesti, ir Bogdanas jo paklausė — jis kažko paklausė, Tamašas neabejojo, tačiau, kokia nelaimė, jis nebeprisiminė tikro Bogdano balso, nebematė Bogdano veido, tik šešėlyje. Ryški, akinanti saulės šviesa sruvo aplink juos. Debesimis nuo vaismedžių krito žiedlapiai. Mirštančių žiedų pūga.

O kad tik būtų kaip, galvojo jis, surinkti visus žiedus, o jei tik jis pajėgtų sugrąžint i dar nepraėjusį pavasarį, o kad sugebėtų sugrįžti jų nueitu kalnų keliu ir galėtų paklausti, kai jie dvejojo prie to siaubingo akmens: „Meisteri Karoli, kur mus vedat?” Galbūt tada viskas būtų kitaip.

Tačiau jis ir jaunoji ragana vis jojo pasroviui. Karštligė ir saulės šviesa akino jį. Galbūt jis namie, papilęs soduose. Bet jeigu jis ten, kur atsimena, nutiko kažkas siaubinga, tai, ko dėl savo sumišimo jis negali prisiminti — vien tik nelaimę pranašaujančią žiedlapių uždangą, nykimo bei permainos ženklą.

Jo sapne akmenys aidėjo būgnais. Į jį žvelgė goblinas ir jo nematė. Trolis nešė jį ant rankų, o mėnesienoje baltai švytėjo kaukolės: arklių kaulai pramaišiui su žmonių — pretenzinga goblinų tvarkelė. Jų padermė linkusi į meniškumą.

Arkliams vienodu keliu braunantis į pakalnę, iš tankumynų klykavo paukščiai. Tamašas matė didžiulius uolų luitus, matė kadagius ir atkakliąją uolaskėlę, bet nieko, kas šiose vietose primintų sodus, nė vieno nors kiek prijaukinto medžio, vien tik susiraičiusia, grublėta žievė — kieta ir stangri, nugairinti pilki akmenys. Suodžiais padengtas dėmėtas sniegas ir negyvos nesenų baisybių uolos. Šaknys čia spraudėsi uolon ir pleištu kantriai platino įtrūkius, tuo mažindamos kalnus. Taip Nikolajus sakydavo.

Pasirodė pušys ir liepos, šermukšniai ir ką tik sulapoję baikštūs bukai — Tamašas pažinojo juos vardais, meisteris Karolis jį išmokė. „Įsiklausyk į jų balsus, — sakė Karolis. — Kiekvienas gieda kitokią giesmę”. Užmerktomis akimis Tamašas pažino kiekvieno jų šlamesį bei kvapą. Tačiau ką tai sako apie tai, kur jis yra arba kas per viena jo bendrakeleivė, kuri atmetė visus jo klausimus ir jojo pasipūtėliškai tylėdama?

„Vėl lakioji padebesiais? — galėjo išgirsti Bogdaną klausiant.

— Būna laikas veikti ir laikas galvoti, broleli. Pakrapštyk galvą, ar sugebėsi?”

Pakrante perbėgo tamsus, smailas pušies šešėlis. Raganiūkštė vėl atvedė juos prie upokšnio — kada jie buvo jį palikę? — ir leido kumelei įsibristi bei atsigerti.

Netrukus po to Tamašas sustabdė Lvi; dabar, kai jie stabtelėjo dienos šviesoje, jam prašvito galvoje žvilgtelti į balnakrepšį. Tamašas buvo pernelyg sustingęs, jam pernelyg skaudėjo, kad jis pasisuktų ir apieškotų mantą ant arklio nugaros, tad jis nuslydo žemėn galvodamas, kad jeigu kas nors bus palikęs savo balnakrepšyje maisto, tai tik Nikolajus; dar šįryt Tamašas negalvojo knaisiotis, o alkis dėl skausmo mažai įkyravo.

Klupdamas prie vandens pakraščio, jis pamatė, kad padarė klaidą. Nulipti nuo arklio buvo neabejotina klaida.

Ela įjojo su kumele tarp jo ir saulės.

— Ką išdarinėji? — su pasibjaurėjimu paklausė.

Jis pabandė pakilti. Vietoj to parklupo ant vieno kelio į drėgną, permirkusį nendryną, o kol Lvi laisvas klaidžiojo po vandenį, įmerkė rankas į ledinę tėkmę ir prinešė jas sau prie veido. Ela nulipo nuo kumelės, ir Tamašas, mirksniu išspaudęs ašarą, paskendo jos žaliose kaip stiklas, žaliose kaip tvenkinio vanduo akyse. Jos plaukai — blyškiausias auksas. Šios smulkmenos užvaldė jį kaip ir antakius sujungęs kaktos suraukimas.

— Kvaily. Pasigausi mirtį. Upokšnyje ledotirpio vanduo.

Gali būti. Tačiau vanduo atėmė skausmą, ir nepaisydamas perspėjimų jis nusiprausė juo veidą. Jis troško visa galva įsimurkdyti jame, kad vanduo pasiimtų visą skausmą, visas mintis, visus prisiminimus. Palaikydamas pokalbį, vos ne vos tvardydamas, iš paskutinių jėgų atsakė:

— Ieškojau ko nors valgomo. Ar yra ko nors? Manau, galėčiau eiti, jei tik būtų.

Pasirodžius raganoms, jam daug labiau patiko meisteris Karolis. Karolis niekada jo nepavadintų kvailiu. Nuo seno Karolis keldavo simpatiją, net jeigu jis ir išdavė juos. Bet ji pripažino turinti ko nors valgomo ir sakė paimsianti tai iš savo ryšulių, jei tik jis liausis kvailiojęs ir tuo metu nepasiskandins.

Jai apibūdinti nebuvo malonių žodžių. Ji — pati kvailiausia, irzliausia ir labiausiai išpuikusi būtybė, kokią Tamašas kada nors buvo sutikęs, įskaitant ir trolį. Bet ji išėmė iš Skorės balnakrepšių ryšulius, o po to, Lvi ir Skorei ganantis pakrantėje, jis su ragana pasidalino maistu, pirmąkart per paskutines dienas, kiek prisiminė Tamašas: šiek tiek džiovintos mėsos, sausainių bei gurkšnis švaraus, šalto vandens.

Tačiau po džiovintos mėsos Tamašas pasijuto blogiau nei būdamas alkanas, jis atsirėmė pečiais į gumbuotą pušį pasistengdamas, kad šaknys ir akmenys neliestų jo mėlynių — tik pailsėti, Tamašas protestavo jai nekantraujant, tik minutėlę.

Jis buvo purvinas, iki pat kojų pirštų nusėtas mėlynėmis, jo galvos odoje — prakirtimai, maudydamasis urve tik išsidumblino, tiek tegalėjo pasakyti; ir ji buvo teisi, jis peršlapo žemiau kaklo ir štai dabar buvo pašiurpęs ir susikrimtęs dėl to. Bet rankoje turėjo brangų ir gražų maisto gabalėlį, niekas daugiau labai jo nežeidė, o jo akys merkėsi, tarytum, kai siaubas virto praeitim ir maistas sušildė jam skrandį, jis nebepajėgtų likti susitvardęs arba atmerktomis akimis. Jis surado savo žemę iš „vieną kartą, labai labai seniai”, bet ji — vien tamsa, klaikuma, dar magiški tvariniai čia gyveno — o, taip: troliai ir raganos. Iš senelės pasakojimų — bent jau pušynėliai ir šis upokšnis, kurį goblinai dar nevisiškai užteršė. Tai buvo tiesa. Tad Tamašas vis dar galėjo ja tikėti, nepaisydamas to, kiek tos istorijos būtų vertos.

Elos ponia turėtų būti protingesnė ir geresnių manierų nei Ela ar senelė. O jeigu ne, jei šis žygis visiškai veltui, jis išjos savais keliais, prisigaudys žvėrių, prisižvejos žuvies maistui ir, kaip nors prasprukęs pro goblinus, parsigaus namo.

O jo tėvas paklaus…

Jo tėvas ir jo motina, ir Juris — visi klaus: „Kur Bogdanas?”

Vienintelis jo atsakymas turėtų būti: „Nežinau”. Gi jo tėvai paklaus: „Kodėl?” O jis tegalės pasakyti, kad neperspėjo Bogdano, dar blogiau, jis pats nuvirto nuo arklio, kai Bogdanui galbūt labiausiai reikėjo pagalbos ir jis nežinojo tikrai, kas nutiko jo broliui. Jis niekada nesužinos, nebent surastų ką nors, galintį pasakyti, kas atsitiko šioje šalyje, ir kodėl goblinai laisvėje, ir kodėl nė vienas jų nesustabdė, ir ar Bogdanas žuvo kartu su kitais — Tamašas nesuskaičiavo kaukolių, praeitą naktį jo galvoje nebuvo tokios minties, vien tik noras pabėgti nuo to reginio…

Jo kaktą palietė šilta ranka. Ji sutrikdė jį — arba po to užėjęs peršulys. Tamašas sumišęs atsimerkė, pamatė Elą iš susikaupimo suraukta kakta. Jis pajuto, kaip šiluma ir šaltis perbėga juo, pajuto…

— Stokis, — paliepė ji. — Ar girdi? Tuojau pat stokis!

Tamašas net neketino to daryti. Jis pakilo ant kojų rankoje tebelaikydamas gabalėlį džiovintos mėsos, pėdino paskui Lvi kliuvinėdamas už šaknų, tuo metu jaunoji ragana įkėlė savo koją į Skorės balnakilpę — ne ypač grakštus užsėdimas, tačiau kumelė stovėjo rami: padarai darė, ką Ela sakė. Tą patį ir jis darė, nors, kai ėmė Lvi pavadį, jam nušvito galvoje, kad skauda mažiau, o kai kabarojosi į balną, kad jis nebe toks nuvargęs ar silpnas kaip anksčiau.

Vien tik pavargęs. Nepakenčiamai pavargęs, tad kai tik atsidūrė balne, paprasčiau buvo leisti Lvi sekti paskui kumelę.

— Pabusk! — dukart jam šaukė Ela, po to Tamašas gavo šakele per veidą ir, degančia kakta, pasistengė daugiau nebeužsnūsti.

— Man gerai. Man viskas gerai, — pūkštė meisteris Nikolajus, o kol jis skausmingai užsikabarojo ant Gracijos nugaros, Juris buvo įsikandęs sau į lūpą. Meisteris Nikolajus visiškai nesijautė gerai, tačiau jis nenorėjo, kad jam kas padėtų. „Ačiū”, — pasakė.

— Ar jūs viršuje? — iš baimės sulaikydamas kvapą paklausė Juris. Jis bijojo, kad Nikolajus gali tiesiog nuslysti į kitą pusę, ant uolų. Juris laikė paruošęs ranką griebti už Nikolajaus kelnių klešnės.

— Dabar eime? — rangydamas savo žiurkišką uodegą ratais, verčiančiais vandenį raibuliuoti, suurzgė Krukčis; Zadnis buvo atsidūręs Gracijai po kojų, o joms pajudėjus, galvotrūkčiais paspruko nuo beveik neišvengiamos pražūties.

„Išvyko pas savąją karalienę”, — taip Krukčis kalbėjo apie goblinus, tačiau Juris neturėjo noro apieškoti vietovę, kad visiškai įsitikintų. Užteko vien išsinešdinti, ir kuo greičiau.

Rytinis kalnų šešėlis vis dar krito ant jų, uolos — tamsios, niūri šalia tekančio vandens pilkuma, bet juodžiausias — pačio Krukči Strazo išsišovęs šešėlis, ir kol jie neišėjo į žaliuojančius brūzgynus, tose vietose, kur praėjimas buvo siauras, ir Nikolajaus kojos brūžinosi į sieną, Juris jautė tą šešėlį bei dunksančios tvirtovės grėsmę.

— Žalia, — murmtelėjo Nikolajus, taip ir buvo.

Rūstūs kaip tie kalnai jie išėjo ten, kur esama pašaro. Gracija beeidama skabė lapus, šlamštė pilnais žabtais žolę, ir Juris, kai tik pamatė, kaip nulaikyti Graciją, kad ta nekratytų Nikolajaus, rieškučiomis plėšė žalumą ir davė ponei. Zadnis išsivoliojo žolėje, pašoko ir ėmė suktis ratais, kol užduso. Tačiau trolis, jiems beeinant, tik karts nuo karto susitikdavo su jais, jis labiau mėgo upę, palei kurią jie ne visada galėjo sekti. Iš vandens Krukčis iškildavo kaip lokys: pirmiausia pečiai, tada dvi didžiulės akys, kurios galėdavo vėl dingti, arba, būdavo, visas Krukčis pasirodo, kad kartu su jais šiek tiek paėjėtų, varvindamas ant lapų, šlerpsėdamas tarsi avis per lietų ir savo ilga beplauke uodega šliužindamas gyvatės vingrumo pėdsaką.

— Surask brolius, — progai pasitaikius sakydavo Krukčis.

Kitą kartą:

— Šiuo keliu. Šiuo keliu.

O dar kitą kartą:

— Raganos aplankyti.

— Karolio sesers, — su didžiausiu susidomėjimu, kokį parodė klaidžiam trolio kalbesiui, pasakė Nikolajus. — Kur gyvena ta ragana?

Sulaukė didžiulės rankos mosto.

— Ten. Ten, toliau.

— Tiksli nuoroda, — irzliai atsiliepė Nikolajus. Jis kentė, išmuštas prakaito, jiems reikėjo sustoti. Ne, Nikolajus laikėsi savo: jis sėdi ant arklio, jis dar ant jo laikosi, taigi jie vis dar traukia toliau.

— Ar daug goblinų, meisteri troli? — garsiai paklausė Nikolajus.

— Ir kas per vieta, kur jie patraukė?

— Išėjo pas savo karalienę, — tai viskas, ką Krukčis atsakydavo. — Išėjo pas savo karalienę. Karalienė juos siunčia, karalienė įsako sugrįžti.

— Kur?

Krukčis beeidamas gūžtelėjo, rodos, trūktelėjo pečiais, o jo uodega nervingai šmaukštelėjo.

— Ten, kur karalienė, — trolis atrodė vis labiau ir labiau susijaudinęs. — Goblinai… goblinai…

— Kur?

— Išėjo.

— Beprasmiška, — burbtelėjo Nikolajus. — Jokios, po šimts, prasmės, neįmanoma su juo susišnekėti.

Krukčis vis tolo ir tolo į priekį. Juris stengėsi paskubinti, trūktelėjo Graciją, vos tik šakos atskyrė juos nuo gauruoto Krukčio pavidalo; dabar trolis tebuvo šešėlis, rudas, greitai lapuose dingstąs šešėlis.

— Duokš pavadį, — pasakė Nikolajus, o kai Juris ėmė prieštarauti: — Duokš pavadį!

Jis praleido juodu, ir Nikolajus stipriai įspyrė Gracijai, pavarė ją bėgte Krukčio pėdomis, Juris gi bijodamas, kad Nikolajus nenukristų, leidosi į kojas, šuoliais nerdamas pro Gracijos ir trolio išlaužytus brūzgynus; Zadnis lėkė pirma. Berniūkštis bėgo ir bėgo, išgirdo Nikolajų šūktelint: „Kad tave kur…”

Kai Juris vėl išvydo meisterį, Nikolajus jau buvo sugrąžinęs Graciją prie žinginės. Krukčio nelikę nė kvapo.

— Prakeiktas trolis, — iškvėpė Nikolajus, kai Juris jį pasivijo. Tačiau Nikolajus nestabdė Gracijos, tad vaikiui neliko nieko kito, tik, susiėmus nuo pasiutusio bėgimo diegiantį šoną, traukti kartu su Zadniu jiems iš paskos.

Po to jis pamatė laisvai nukrentantį pavadį ir Nikolajų, pavojingai virstelintį balne. Juris staiga šoko pirmyn, kad sulaikytų slystantį Nikolajų, visai nesisaugodamas dygliuotų krūmynų, pro kuriuos jį nusivedė į priekį judanti Gracija. Juris prasispraudė prie meisterio Nikolajaus, pačiupo pavadį ir sustabdė ponę. Gracija sutriko, išsigando, o aplink jos kojas šokinėjantis Zadnis — jokia pagalba.

— Ramiau, ramiau, — šnopavo Juris, viena ranka bandydamas nuraminti ponę, o antrą laikydamas paruoštą suturėti Nikolajų, kad nenuvirstų. Meisteris susilaikė už balno gugos, tačiau jo veido baltis bei sukąsti dantys rodė, kad jis kenčia siaubingą skausmą.

— Geriau vesk, — persimainiusiu, nepanašiu į savąjį balsu tarė Nikolajus. — Vaiki, ar žinai kelią atgal?

— Ne, pone, — tylutėliai pratarė jis. Ta pati saulės šviesa pro medžius atrodė šalta. — Nemanau, kad žinočiau. Tiek daug kalvų kilome ir leidomės.

— Aš irgi, — pasakė Nikolajus, bet Juris nepatikėjo. Nikolajus niekada nepasiklysta.

Juris apsižvalgė, pažvelgė į saulę, kaip kad pats Nikolajus jį išmokė. Tačiau medžiai slėpė Saulę valdovą. Jis tikėjosi, kad bent žino, kur vakarai, bet vakarai — ilga kalnų virtinė bei kalvų labirintas. Nieko, nieko tikra. Jis šiek tiek pavedėjo Graciją tapus, kur, rodės, teisinga. O kai žvilgtelėjo atgalios, Nikolajus buvo užsimerkęs ir vėl sviro.

— Prašau neiškristi, — prašė Juris. Jį dar purtė nuo bėgimo, skaudėjo šoną, jis negalėjo gerai įkvėpti. — Manau, mums reiktų ką nors surasti, mums reikia vietos, kur būtų žmonių, ir kuo greičiau.

— Karolio sesuo, — kalbėjo Nikolajus. — Tie, kuriuos sekame… mačiau kanopų žymes… prieš kiek laiko. Arklio šeriai… balti… ant šakų.

Juris sumišo. Jis buvo aklas. Vedė Graciją, stebėjo trolį, ir viskas. Jis nieko panašaus nematė. Nikolajus, būdamas sužeistas, didžiumą laiko gulėdamas prie Gracijos sprando, akylai žiūrėjo. Tada Juriui dingtelėjo baisi mintis:

— Ar goblinai joja arkliais?

— Ėda juos, kiek aš žinau, — Nikolajus vėl užvėrė akis, prasimerkė. — Nereikėjo bėgti. Nereikėjo bėgti. Po šimts, vaiki.

— Taip, pone, — atsakė jis. — Ką mums daryti?

Nikolajus kurį laiką sėdėjo, aukštėliau nei Juris, atviromis akimis, tačiau nieko nepasakė, visai be priežasties perkėlė svorį ant balnakilpės ir ėmė ropštis žemyn, o jei taip padarytų…

Juris metėsi jo stabdyti, pripuolė prie jo, kad tas nebeturėtų kur nuleisti kojos.

— Jums negalima nulipti, — pasakė Nikolajui. — Nelipkit…

— Vaiki, noriu, kad paimtum arklį.

— Ne! — pasakė. — Ne. Jei nulipsit, aš liksiu čia. Mudu liksim čia. Ar jūs to norite?

— Trolis mus paliko, — kalbėjo Nikolajus. — Jis paliko mus vidury prakeiktų miškų, užuodė goblinus ir pabėgo.

— Tada nesielkite taip, kad būtų dar blogiau! Jei nukrisit, aš negalėsiu jūsų vėl užsodinti ant ponės, be to, net nežinau, kur namai.

— Galėtum parvesti mus atgal. Atgal prie tvirtovės…

— Ne, pone! Nevesiu, nedarysiu to. Jūs liekate ant ponės, ar girdit mane? Jei nulipsit, aš lieku su jumis, kol vėl galėsit užsilipti. Ar girdite mane? Aš taip ir padarysiu!

Atrodė, kad Nikolajus susimąstė. Arba jam pernelyg skaudėjo, kad iš viso galvotų. Jis sunkiai parimo ant balno gugos, kol Juris atstatė jo pusiausvyrą — tai buvo viskas, ką Juris galėjo padaryti. Juris suprato, kad užgavo sužeistąją Nikolajaus ranką, bet tik šitaip jam pavyko. Vėl ėmė vesti Graciją, kiek galėdamas skubino, vis žvilgčiojo atgal, kad įsitikintų, ar Nikolajus vis dar tvirtai laikosi.

Tačiau žemyn per Nikolajaus ranką bėgo kraujo gija, ji nudažė Gracijos šoną.

Jis miršta, su siaubu pamanė Juris. Jis numirs, jei negausime pagalbos, o judėti greičiau nei dabar nebepavyks.

Pirm jų išbėgo Zadnis.

— Surask žmones, — pasakė jam Juris. — Zadni, surask žmones. Ar girdi mane?

Nebuvo kaip sužinoti, ar Zadnis suprato bent žodį, bet šuo laikėsi pirma jų, kartais pradingdavo brūzgynuose, tada Juris išsigąsdavo, kad jie pames ir šuns pėdsakus ir liks vieni.

— Gal pavyks ką nors surasti, kas bus dar, be Nikolajaus, ištrūkęs, — tarė sau Juris. — Viskas bus gerai, tai tik troliai nežino, ko reikia žmonėms; jis paprasčiausiai išsigando, tikriausiai Nikolajus, jį besivydamas, išgąsdino; jis sugrįš, nereikėjo Nikolajui raginti arklio bėgte, ir viskas; kraujas liausis bėgęs.

— Karolio sesuo, — vieną kartą neaiškiai murmtelėjo Nikolajus, ir Juris sustabdė Graciją, sugrįžo prie jo pažiūrėti, ar jam viskas gerai. Bet Nikolajus tepaklausė: — Ar mes vis dar sekame pėdomis?

O jis atsakė:

— Taip, pone. Manau, kad taip… — suprato, kad Nikolajui apsisuko galva, ir jis pasimetė.

Juris privertė Nikolajų eiti kartu. Juris buvo nepagarbus, atsisakė klausyti Nikolajaus patarimų ir tuo puikavosi, nepaliko Nikolajui jokio pasirinkimo, vien traukti drauge, nes Juris savos širdies gilumoje suprato, kad Nikolajus niekada nepasiims Gracijos ir nejos be jo namo. Šįryt Juris norėjo, kad Nikolajus užsiropštų ant Gracijos nugaros ir eitų kartu; jis gi net neabejojo, kad daro teisingai, ir nors praeitą naktį Nikolajus sakė jam, kad niekada nebepajėgs eiti, Juris neabejojo tuo, kad Nikolajus pakankamai stiprus.

Juris nesiklausė, jis nenorėjo klausyti — štai karti tiesa. Nikolajus sakė, eik namo, ir tegul jo tėvas pasiunčia vyrus, kurie galėtų padaryti daugiau negu vienas kvaišelis. Nė karto Nikolajus nepaprašė nugabenti jį į saugią vietą, jis pernelyg išdidus, kad prašytųsi. Nikolajus turėjo likti su juo, kad jam patartų — štai taip viskas turėjo būti.

Juriui tiesiog prieš akis temo giria. Jis ėjo, sekė Zadnį, ieškojo kanopų žymių, kurias Nikolajus sakėsi matęs, nes nebeliko laiko, kada klysti — ačiū jo proteliui ir jo nepaklusnumui, — meisteris Nikolajus nebeturėjo laiko.

Saulė sėdo jiems besileidžiant paskui vandens tėkmę nuokalnėn, kartais tarp uolų, štai dabar — šešėlyje aukštų, nevisai apsilapojusių bukų ir ankstyvųjų gluosnių bei belapių krūmynų, kaip ir tieji anapus kalnų. Čia irgi pralėkė žvėrių maras, galvojo Tamašas; nuo tada, kai pavalgė ir atsigėrė vandens, stojo stulbinanti minčių skaidra. Belapiai vijokliai pynėsi po arklių kojomis ir trūkinėjo, po jų kanopomis lūžo sausos šakelės. Arkliai, aukštesni už elnius, pakeliui rasdavo jaunų atžalų, lapų grybšnį, o atvirose vietose — po nuniokojimo išdygusių paupinių pipirnių lopinėlių. Ela jojo priekyje, ji nebuvo raitininke, tačiau Ježio kumelė risnojo pirmyn tarsi galvotų apie namus ir arklides.

Taip pat ir Lvi — jo neraginamas, o kai jis paprieštaravo, kad arkliai netvers amžinai tokio lėkimo, ji pareiškė, jog nieko nenutiksią — tai jos žodžiai, — jiems viskas bus gerai.

— Ar už mūsų goblinai? — paklausė Tamašas. Negavo jokio atsakymo.

Po tokio ilgo ir nelygaus jojimo jo sumušti kaulai skaudėjo, bet per šias paskutines valandas Tamašas mąstė gana blaiviai, kad suvoktų, jog pametė senelio kalaviją ir netgi balnapeilį kartu su savuoju arkliu. Nikolajaus lankas — visi jų ginklai, lankas ir sauja strėlių.

„Šaunuolis, — kandžiai, Bogdano maniera, pagalvojo jis. — Šaunuolis, broliuk. Ir tik dabar svarstai, kokie tavo ginklai? Tu ištikimai mane stebini…”

Tamašas pabandė bent apskaičiuoti, kiek nukeliavo. Atviresnėje vietoje pažvelgė atgalios, pasidairė kalnų, tačiau ten dunksojo dar aukštesni medžiai: aplink juos vien miškas, blankus, bespalvis dangus — aukšta jo padangė patį laiką darė nepatikimą. Tamašas buvo pernelyg budrus toje tamsoje, kur gyveno miškuose, kur prietema buvo ankstyva ir šešėliuota dėl lapijos. Ištisas pasaulis svyravo ties sveiko proto riba, vaizduotė vedė į niekur, o jis štai neturi jokio protingo pasirinkimo, tik tai, ką pasirinko.

— Iki tamsos pabaigsime, — pranešė Ela, vieninteliai žodžiai nuo vidurdienio, kuriuos jam pasiūlė. — Privalom.

Tamašas pakartojo savo klausimą:

— Ko mes šiame miške bijome?

— Visų visokiausių dalykų, — atsakė ir pridėjo: — Visko.

Lvi krestelėjo prakaituotą galvą, Tamašas patapšnojo jam per sprandą po krentančiais karčiais, jis nemėgo neaiškių atsakymų, o per šią valandą ėmė dar labiau bodėtis raganomis. Galbūt ji ir galėjo palengvinti jo skausmus, tačiau ramybė netruko ilgai. Galbūt ji galėjo priversti padarus eiti, kur ji nori, bet aišku, kad jos įtaka nesiekia goblinų, o gal ir lokių — tai kas iš to gera?

Be to, kas žino, ką moterys galvoja, ką gali padaryti arba kodėl? Štai jis joja šešėliuotu, goblinų mėgstamu mišku jau nebe pirmą kartą savęs klausdamas, kaip Ela išsisuko nuo goblinų pasalos, kaip paslėpė arklius arba kaip susitarė su troliais, kad jį išgelbėtų.

Sienos dar nakčiai neužslinkus — jo popiečio viltis, jis tikėjosi, kad jie suras kokią nors įtvirtintą žmonių gyvenamą valdą, neįveikiamą vietovę, kurios kilmingoji ponia atsitiktinai bus ragana, tačiau — meldžiu, dieve — pasirodys, kad ji labai primena Karolį, kurį jis mylėjo: sena moteris, kurios darbo kambaryje tokia pat netvarka, kuri lygiai taip pat geranoriškai atsakys į jo klausimus, apsakys, kas gera ir kas bloga iš to, su kuo susidūrė, bei išburs išmintingą ir paveikų atsakymą, kurį jis galėtų parnešti į Magijarą.

Tačiau saulei ėmus leistis, jis nepamatė laukų, kokių reiktų dideliam dvarui, vien tik šią po nusiaubimo skurdžiai želiančią girią ir akmenuotas nuokalnes. Jis nebesitikėjo kitos tvirtovės kaip Krukči Strazas. (Ir kito trolio, kuris šliurpšėtų po menes patarnaudamas Elos poniai? Tamašas buvo už Magijaros ribų, ir, aišku, čia viskas kitaip.)

„Ponia, — jis pasakytų Karolio seseriai: Tamašas bent įsivaizdavo, kad taip tiktų kreiptis į raganą. — Aš buvau kartu su meisteriu Karoliu, kurį, bijau, goblinai bus…”

… suėdę? Nužudę. „Nužudę” — daug geriau, ir jis tuojau pat pratęstų: „Meisteris Karolis atvyko prašyti Jūsų pagalbos, mano tėvas jos prašo…”

Tuomet ragana paklaus: „Ko tiksliai jūs norite, kad padaryčiau?” O jo galvoje — jokios minties: jis nežinojo, ką ragana galėtų padaryti ir ko iš jo paprašytų.

Nes raganos prašydavo užmokesčio: taip būdavo senelės pasakojimuose kartu su troliais ir stebuklingais kriokliais, kurie atjaunindavo tūkstantį metų, ir su nemirtingomis būtybėmis, kurios vaidendavosi savo mirties vietose, buvo kitokios nei šmėklos ir kraugeriškesnės…

„Ponia, — jis pasakytų, — jei padėtumėte mano tėvui ir mano žmonėms… ir mano broliui, jei jis dar gyvas…”

Ką jis už tai padarytų? Bet ką, pasakė sau. Bet ką. Jam Bogdanas paliko šią pareigą, ir meisteris Karolis. Jis — paskutinysis iš jų kompanijos ir dabar, kai taip toli nukeliavo, nebeturi pasirinkimo.

„Ponia, visiškai bet ką, jei tik ką nors padarysite… jei galėsite ką nors padaryti…”

O raganiūkštė stūmė abu arklius iki jų išgalių ribos ir kalbėjo apie nusigavimą ten jau su tamsa — nekoks jos valdovės galių pristatymas.

— Man tai nepatinka, — pasakė kartą Ela; šitai visiškai nesuteikė pasitikėjimo.

Tamašas daugiau nebeklausinėjo, bet ji ir vėl tarė:

— Jinai turėtų mane girdėti.

Ir Tamašas pamanė, turbūt Ela turėjo omenyje savo ponią.

— Kur mes? — paklausė jis. — Kiek dar liko?

Tačiau atsakydama mergiotė tik pavarė Ježio kumelę pastriuokom, kaulus kratančiais šuoliais, pavojingai slidinėdama nuo vieno balno šono ant kito. Jie jojo žemyn nuokalne palei vingiuotą kalvos šlaitą, ir netgi kirtimuose šviesa jau buvo blausesnė. Sveikas protas atrodė nusilpęs, menkas, sutriuškintas.

— Būk atsargi, — Tamašas buvo bepradedąs sakyti, tačiau takas rodės pernelyg siauras, kad ją pavytų, o Skorė jau buvo nykstanti tarp krūmokšnių. Lvi irgi leidosi bėgte vingiais bei zigzagais po medžiais ir nuo kalvos — stačia galva žemyn. Būdamas vienas Tamašas pažabotų Lvi, bet išdidumas, o gal baimė, sakė kad jokia kvaila raganiūkštė, kuri vargiai gali išsilaikyti balne, nepames jo pilname goblinų miške, ne dabar, kai naktis atslenka.

Žemyn kalvos dubuma ir vėl aukštyn, aukštyn ir aukštyn per kračias įkalnių grandines, tada — dėkui, dieve — į gerai ištryptą taką, žadantį, kad netoliese gyvenama. Po Lvi kanopomis lėkė žemė, persikryžiavusios šakos, iš paskos šmaukščiojo neseniai sulapojusios šakelės. Štai tada kažkokia arka įleido juos pro akmeninę, taip gausiai apaugusią vijokliais sieną, kad ji atrodė dunksanti tiesiog iš miško, buvo dalis visko, kas yra aplinkui.

Staiga Tamašas pamatė Skorę, jos raitelę ir priekyje kaukolėmis užmaustytus baslius, jis matė, kaip į mišką įsipynusios tvirtovės kieme Ela nuslydo nuo balno, o jo gerklėje įstrigo prieštaros šūksnis. Visu savo sukeltu bildesiu jie būtų ir negyvėlį prikėlę, tačiau nebebuvo prasmės atitaisinėti klaidų; jis išsispyrė iš abiejų balnakilpių ir, Lvi dar nesustojus, nuslydo nuo arklio nugaros, nusivijo išnykstantį šviesių plaukų švystelėjimą ir pro užtemdytą vijokliais apraizgytos pilies tarpdurį skriejantį apsiaustą. Kieme aiškiausiai matėsi goblinų darbai, durys tamsavo ir buvo visiems atvykėliams atviros, o Ela įbėgo vidun ir pasileido laiptais aukštyn, greitai ir tvirtai statydama kojas, tarsi gerai pažinotų tas pakopas.

Tamašui nesisekė. Tamsoje klupo, kiek galėdamas skubinosi pavyti artimųjų netekusią ir išgąsdintą mergaitę, ketino pasikalbėti ir atvesti ją į protą; po įvykių ant Krukči Strazo stogo jam širdis neleido jos kaltinti, bet aidas, siaubingas tuščio namo skambėjimas, ragino jos ieškoti, o išdavystė čia, kur dabar buvo, atrodė dviguba nesąmonė. Kieme jie turėjo du arklius, galbūt vienintelį būdą ištrūkti iš čia. Besiskubindamas pavyti Elą, Tamašas apačioje paliko lanką ir, jei dar esama kokių nors likusių kerų, tikėjosi jį išsaugoti, apsiginkluoti ir iš anksto apsisaugoti nuo netikėtumo, jei ji bėgte išbėgtų lauk…

Žemėliau ant akmens gurgžtelėjo kažkieno žingsnis, ir jo širdis praleido vieną tvinksnį. Apačioje, po sraigtinių laiptų tamsa, silpniausia saulėlydžio šviesa iš žemutinės menės vis dar apšvietė pakopų pakraščius ir išorinę laiptų sieną. Žingsnis pasikartojo.

„Ela, — pagalvojo Tamašas. — Mes ne vieni. Ar žinai tai?”

Jis karštai tikėjosi burtų, atsiminė, jog Ela keliavo goblinų nepastebėta ir gerai sutarė su troliais, tačiau čia ne troliška eigastis — tai apauta koja, su oda per akmenį brūkštelta, o po antrojo taptelėjimo — tyla; Ela tyli, jis tyli, tyli ir tas — kad ir kas jis bebūtų, — kuris kartu su jais tvirtovėje.

Tamašas atšlijo nugara į akmeninę sraigtinių laiptų šerdį, nekrutėjo, silpnai tikėdamasis, kad anas pasitrauks ir nelips laiptais aukštyn. Štai dabar, pridariusi rūpesčių, Ela tylutėlė. Kad ir kur ji bebūtų — kokiame nors koridoriuje aukštai, — kol jis čia stovi, saugodamas jos kelią atgalios, ji turėjo išgirsti tą padarą. Tamašui beliko tik tikėtis, kad Ela atgavo sveiką protą.

Nemoteriškas žingsnis žemėliau, Tamašas tuo tikras. Jo ausiai tai nuskambėjo labai panašiai kaip žmogaus batas su metaliniais apkaustais. Tyla užsitęsė, tarsi esantysis apačioje būtų supratęs savo klaidą ir laukęs, kada Tamašas krustels.

Lygiai taip pat tyla galėjo reikšti šių vietų sargą, kokį nors ištikimą Elos ponios tarną, galintį ant šių tamsių laiptų viską pabaigti per fatališką nesusipratimą — fatališką Tamašui, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo tuščiomis rankomis. Įsibrovėlis, jei anas toks buvo, praėjo pro du arklius kieme… ir žinojo, kiek jų. Pakliuvau, pamanė Tamašas. Gal reiktų pasinaudoti proga ir šūktelt, jeigu ten draugas.

Riksmas perspėtų Elą, bet dabar, kai jau per vėlu, ji atsargi, ir Tamašas nusprendė, kad pats irgi neskuba. Tegu anas, kad ir kas jis bebūtų, krusteli. Prieš padarydamas nebepataisomą judesį, Tamašas norėjo būti labiau įsitikinęs, tuo pat metu, jei tik būtų vilties padaryti tai tyliai, jis troško pasileisti šiais laiptais žemyn.

Jis išgirdo, kaip žemėliau vos vos krustelėjo: tvirtovė buvo sena. Anam po kojomis gurgždėjo, nieko nepadarysi. Jam taip pat, Tamašas išsiaiškino; ir štai tas kitas žengia. Tamašas prisispaudė nugara prie sienos, kad būtų tvirčiau, girdėjo metalo ir drabužių šnaresį, išvydo, kaip tariamą šviesą užtemdė tamsesnis šešėlis. Tamašas užkėlė koją ant kito laiptelio, užsilipo, dar kartą, stengėsi savo judesius paslėpti po sėlinančio iš paskos žingsniais, tuo pat metu atitrūkti nuo tos būtybės, žūtbūt tikėdamasis užtikti kokį nors išėjimą iš čia, kuris nenuvestų pas Elą.

Tačiau kitas laiptų pasisukimas virš jo sušvito silpnu gaisu; kaip tik tada, kai jis labiausiai meldė juodesnės tamsos ir manė, kad laiptai išvis baigiasi, aukštesniame posūkyje — langas.

Negerai. Tamašas padarė savąją klaidą, dabar galėjo viltis tik Elos burtų; pamanė, kad prieš kuriam nors žūnant, o tai galiausiai patvirtintų klaidą, jis turėtų taip pat sužinoti, kas paskui juos sėlina — draugas ar priešas.

Tamašas šūktelėjo, jam nepavyko likti ramiam:

— Ar jūs ten, žemai — draugas?

Tas lengvai užšoko ant laiptelių žemėliau Tamašo — tamsuma, ant kurios spindi metalas, elegantiški ir siaubą keliantys šarvai, vieną kartą jau matyti Krukči Strazo rūsiuose — iš po tampių plaukų sruogų bei pynių kyšojo žandikauliai.

O, su iltimis, tai jau tikrai. Ir akys didžiulės, beveik vien baltuma. Ir apnuogintas kardas.

— Na, — tarė goblinas. — Ką gi, pažiūrėsime?

Tamašas atsitraukė per laiptelį. Jis negalvojo to daryti, bet kai įvertino kardą ano rankoje ir kiek tas pasieks, jam pasirodė, kad tas padaras turi daugiau vietos ant laiptų negu jis.

— Viršuje nieko nėra, — pasakė goblinas. Mostelėjo jam dailia žieduota ranka. — Lipkit žemyn, leiskitės, nėra ko baimintis.

— Taip goblinai juokauja.

Tas nusikvatojo, parodydamas iltis, ir užsilipo vienu laipteliu arčiau.

— O, dažnai. Tai pokštas, žinot, kaip ir tas — kieme. Kur raganiūkštė?

— Lauke. Išjojo. Negalit jos surasti, tiesa?

— Žmonės irgi juokauja.

Žmogum anas jį pavadino, žmogum — ne dėl jo amžiaus ar kad stovi priešais: tai reiškė, kad Tamašas — kitos padermės nei goblinas, tai reiškė — jokios užuojautos, jokio gailesčio, ir jis atsitraukė dar per vieną laiptelį, jis nieko negalėjo padaryti. Jis dar nebuvo pasirengęs mirti. Tamašas galvojo pulti ant to padaro, galbūt parverstų jį ant laiptų arba ištrūktų iš jo gniaužtų. Goblino nagai buvo tamsūs ir ilgi, ant gražių kaip moters rankų, išraiškingų, grakščių, kai ironiškai mosteli. Kažkaip, Tamašui nepastebėjus, padaras pasistūmė dar per žingsnį.

— Kur ji?

— Nė nenutuokiu, — Tamašo širdis virptelėjo.

Tas vėl žengtelėjo, Tamašui neliko nieko, tik trauktis atbulam, apgraibom sukti aplink laiptų šerdį; goblino šypsena jo nenuramino.

— Bijote manęs? — paklausė tas.

— O, niekada. Kodėl nelipat žemyn?

— Kodėl jūs lipate aukštyn? Kažko ieškote? Gal raganos?

— Aš — vagis, — pasakė Tamašas. — Kaip ir jūs.

Goblinas antrą kartą nusikvatojo ir delnu apėmė kardo rankeną, kita ranka mostelėjo.

— Tuomet turėtume būti draugai. Lipkite žemyn. Drauge išgersime.

— Kad tu skradžiai.

Žybtelėjo kardas, smaigaliu atsirėmė į laiptelius tarp jųdviejų.

— Labai savimi pasitikite. Įdomu, ar pagrįstai?

Dabar Tamašas nebeabejojo, tas padaras iškart ketino jį nudėti. Tik dėl apgaulės vaikinas žengtelėjo atgal, atsistūmė nuo pakopos krašto ir, nerdamas ant posūkio seklumos, plikomis rankomis šalin nustūmė ašmenis.

Goblinų karys apsisuko aplink paskui ašmenis, štai taip jo ranka atsidūrė Tamašui skersai kelio ir smigtelėjo jį prie didžiosios šerdinės kolonos, įsispoksojo tiesiai jam į akis. Geležies tvirtumo rankos buvo abipus, ir, goblinui lėtai kratant galvą, nerūpestingai laikomas kardas įsirėmė Tamašui į kaklą.

— Nepagrįstai, — padarė išvadą goblinas ir išsišiepė prieš jį, atkišdamas iltis, už išdrikusių, gauruotų kirpčių sublizgo tamsios akys — šios detalės pasidarė ypač ryškios, kai Tamašo širdis apmirė, ir jis pagalvojo, ar pavyktų jam greitai pritūpti, ar išdrįst pajudėti, kai po smakru — šalti ašmenys.

— Žado netekote? — paklausė tas. — Vagie, bičiuli?

Taip ir buvo. Dar ir jėgos dingo. Tamašas sulenkė per kelį koją. Goblinas šįkart nebesivaipė, trinktelėjo jo galvą į sieną. Tamašas antrąsyk pabandė ištrūkti, bet goblinas buvo toks aukštas, o jėgų — tiek mažai. Padaras dėl kyšančių ilčių švebeldžiuodamas sušnypštė vaikinui į veidą:

— Žmogau, man reikia raganos.

— Kokios raganos? — paklausė jis. — Raganos kokios? — svaigstanti galva įpiršinėjo rimus. Vargu ar goblinas labiau besusierzins, ir Tamašas liovėsi gudravęs. Pabandė melstis, kad atsileistų padaro ranka. Lygiai kaip su akmenine statula ginčytis.

— Manau, paskutiniąją suėdėt — kur nors netoliese.

— Melagis, — tarė goblinas ir suspaudė savo gniaužtą. — Jūs melagis?

— Ne, žinoma, — Tamašui užteko kvapo pakartoti. Padaras tik vos vos atleido savo spaustus.

— Mįslė. Kaip protinga, — netikėtai goblinas visiškai jį paleido, atsitraukė, padarydamas jam vietos ant laiptų. — Bėk, žmogau, bėk.

Tamašas nepatikėjo, netgi tada, kai padaras nuleido kardo smaigalį ir padarė jam vietos. Jis netvirtai įkvėpė, svaigdamas mostelėjo ranka žemyn, laiptų link.

— Jūs pirmas.

Jei bet kuriuo atveju būsi primuštas — šito išmoko iš Bogdano, — jei tau netrukus ketina smeigt į nugarą, kaip dabar kad atrodo, tada žaisk iš savimeilės, jei nieko daugiau nebeliko. Jis ir pats, svaigstančia galva, nustebo: liežuvis nesipynė, jis nebuvo išsiblaškęs. Bogdanas pritartų, jei tik čia būtų, tačiau šis sutvėrimas ir jo padermė…

Tamašui negalima prisiminti to tvirtovės stogo. Jis neleido dabar sau to prisiminti.

Goblinas pasilypėjo aukštėliau, ant siaurų laiptų pasikeitė su Tamašu vietomis, o jiems prasilenkiant, pliaukštelėjo savo kardo plokštuma jam per koją.

— Paleidžiu tave, žmogau. Eik. Kitą sykį — susirask kalaviją.

Tas padaras lipo aukštyn, ieškojo Elos. Goblinas dar sugrįš jo, o gal apačioje esama kitų, kad su juo susidorotų. Tamašas galvojo pulti ant goblino, kai tas su panieka atsuko jam nugarą ir nesustojo lipęs: trolis pripratino Tamašą prie baisybių, o tai — visam gyvenimui, ir štai dabar jis nori tuščiomis rankomis šokti ant padaro. Gal žemutinėje menėje Tamašas surastų kokį ginklą, nukritusią lentą, kad bet kokį skatiko vertą svarelį užmestų ant savo svarstyklių pusės ir pakenktų anam, kad tas pajustų, jei tik imtų sekti iš paskos. O gal nusigauti į kiemą prie lanko, jei anas dar nepastvėrė.

Tamašas supykęs nuskubėjo laiptais žemyn, nepaisydamas pavojaus, apakęs nuo apačioje besisukančios tamsos, jis kiekviename posūkyje tikėjosi stačia galva įlėkti į dar daugiau goblinų. Tarpduryje pamatė silpną vakaro žarą, nubėgo paskutiniais posūkiais į prieangį, kur šešėlyje prie tamsos pripratusios jo akys pastebėjo rūbus, apsisiautusį pavidalą, kuris jį užkalbino:

— Ššš!

Elos šnabždesys — ogi jo kumštis buvo sugniaužtas smūgiui, o kojos drebėjo.

— Ką tu ten veikei viršuje?

— Ten goblinas, — sumiksėjo jis. Įtūžis apleido Tamašą, ir jis, kad lengviau būtų jo kretantiems keliams, petim atsišliejo į sieną. Varganas iš jo didvyris: nuskuodė laiptais kur ranka, kur koja; juk goblinas gali sugrįžti žemyn ar bet kurią akimirką šūktelti pro langą draugams.

— Tuomet nešdinkis iš čia. Yra viena vieta, kurios dar neapžiūrėjau…

— Ela, liaukis! Visi negyvi! Lauke — arkliai. Goblinai žino, kad mes dviese! Jie suras mus… Saule valdove…

— Privalau, — sušnabždėjo ji ir metėsi nuo jo šalin.

— Ela! — įsiutęs sušnypštė, tačiau ji tebuvo šešėlių ir drabužių gniužulas, pasileidęs link durų, kitų laiptų — jokio žalio supratimo. Tamašas pasinaudojo jos patarimu ir išbėgo pro atviras duris kieman, kur arkliai rupšnojo žolę, išdygusią iš beveik visiškai žemėmis apnešto grindinio.

— Aha! — nusirito iš kažkurio lango, iš pastogės, Tamašas nesuprato iš kur nei, siekdamas Lvi balno, laukė, kad pamatytų. Šalia jo kojos ant žemės dunkstelėjo peilis, įsmigo į piktžoles prie pat grindinio. Tamašas pašoko — negalėjo nieko padaryti, — vos tik sugriebė už pavadžio, Lvi metėsi šonan. Niekas neįtempė lanko. Tamašas pastvėręs iškėlė peilį, bent toks buvo jo iššūkio mostas, ir pažvelgė į bokštą.

— O! Ar priimi mano dovaną? — žemyn šūktelėjo karys.

— Mano dovaną, mano dovaną, mano dovaną, — garsiai, kaip ir Lvi kanopų kaukšėjimas į grindinį, aidėjo nuo visų sienų. Skorė pasišokėdama išsisuko nuo jo rankos, o jis regėjo, kaip goblinas nulekia laiptais ir užkerta kelią atsitraukti.

— Ar tu irgi vagis?

— Vagis, vagis, vagis, — atkirto aidas.

— Ką bloga mes tau padarėme? — Tamašas perrėkė aidesį. — Ko tu nori?

— Nori, nori, nori, — grąžino aidas, Elai išskriejant pro duris.

— Oho! — šūktelėjo goblinas. — Raganiūkštė!

Bet Ela net nestabtelėjo. Goblinui pranykus nuo lango — be abejo, jis šuoliuoja žemyn — ji pasičiupo besivelkantį Skorės pavadį. Tamašas sau iš paskos atsitempė Lvi, palaikė kumelės pavadį, kol Ela užsilipo į balną, ir, antrąkart nežvilgtelėjęs sau per petį, užšoko į Lvi balną.

— Raganiūkštė, raganiūkštė, raganiūkštė, — aidas vis dar šūkavo, kai jie jojo pro šiurpų perspėjimą ant baslių, pro vartus vėl į girios raizgynę, kur arkliai buvo priversti bėgti lėčiau.

Tada Tamašas dirstelėjo susirūpinęs per petį, pamatė Elos veidą, kai ji pažvelgė į vijoklių įkapėmis apdengtus vartus. Tai nebuvo širdgėla nei vaikiškas sumišimas, bet šaltas, jos lūpas nubalinęs įniršis.

— Ką mes galime padaryti? — paklausė jis. — Kaip būtų galima juos nugalėti? — Jis troško išgirsti bet ką, tik ne apie beprasmišką pralaimėjimą: nieko nepadaryta, nieko net nesužinota apie savus priešus, o jų priešai valdo vietovę, kurios ieškot jie atvyko, ir niekina visa, ką jie gali padaryti.

Ji padėjo ranką sau ant krūtinės ir tepasakė:

— Tai mano, mano, ir jis tai žino.

— Kas tavo? Tvirtovė?

— Šitas, — jos ranka spaudė kažką žemiau jos apykaklės. Jodama jam iš paskos, Ela žvelgė į Tamašą ryžtingu veidu, su iššūkiu, kuriuo šaukė jį kartu su goblinų į dvikovą.

Taigi ne savo ponios ji ieškojo po bokštą. Karolio sesuo — žuvusi, jei tik šios kaukolės galėtų papasakoti. O jis…

— Kur mes traukiame? — paklausė jis.

— Priverst juos atgailauti, — ji tiek tepasakė.