Goblinų veidrodis

11

Vakarienė, rodos, padėjo. Juris galvojo sau, kad meisteris Karolis turėjo visą dieną būti nevalgęs, tad nėra ko stebėtis, jog atrodė taip baisiai nusilpęs — tai visai ne dėl dvasių, Juris bandė save įtikinti. Ne iš baimės meisterio Karolio ranka kretėjo ir barškino peiliu per prikaistuvį. Tačiau Nikolajus neatrodė patenkintas Karolio atvykimu, o Zadnis baksėjo galva į Jurio sterblę ir tapsėjo jam su didžiulėmis letenomis, nenorėdamas nuo jo atsitraukti toliau nei per rankos ilgį, net troliai po to vėjo ir dvasių pasirodymo nesugrįžo, ir Juris jų nekaltino: jei jis nebūtų pažinojęs Karolio, nepažinotų Nikolajaus, pats galbūt pabėgtų.

— Na, tai ką mes darysime? — paklausė Nikolajus, kai Karolis padėjo lėkštę į šalį. Juriui labai patiko, kad Nikolajus paklausė tokių dalykų. Jis jau tiek ir tiek prisisėdėjo laukdamas, kol suaugusieji ims taip klausinėti.

— Pažiūrėsim, ar pavyks ją vėl čionai susigrąžinti, — atsakė Karolis.

— Ką?.. Tavo seserį? — paklausė Nikolajus.

— Niekas nežino. Niekas nepasakys, ką šįkart gausime. Čia buvo Itresė. Ilysė buvo, — meisteris Karolis paėmė pagalį ir ėmė maišyti juo laužą, srovėmis siųsdamas kibirkštis aukštyn į tamsą. — Itresė buvo prieš Ilysę. Ilysė buvo pirmoji iš mūsų laiko, Izabelė ją pažinojo. Bet Pavelas… Pavelas — jis vienas iš tų, kurie maišaty.

— Kokioje maišaty? — tyliai paklausė Juris įsivaizduodamas, kad visi kaip visada jam lieps užsičiaupti.

— Dvasių maišaty, — išsiblaškęs sumurmėjo meisteris Karolis.

— Izabelė susiskaldžiusi dalimis. Jos dalelės, Pavelo dalelės… Itresė valdė šią pilį po jos žlugimo, kol buvo statomas Tajni Strazas. Ir Ilysė. Ir Ilena. Nė vieno iš jų negalėčiau atmesti.

— Kas jie? — Juris norėjo žinoti, tačiau Nikolajus pakilo nuo ugnies ir atsistojo už jo, jo rankos — jam ant pečių.

— Rūmų prižiūrėtojas. Mirusios raganos, — Nikolajus pasakė tyliai tyliai, nepertraukdamas Karolio, kurio susidomėjimas ugnimi vis neslūgo.

— Pritrauk ją visą, — murmėjo Karolis. — Izabelė… tiesiog išsisklaido. Štai kodėl tu negali surasti dvasių, — aukštyn plūstelėjo kibirkštys. Spragtelėjo žarijos. — Reikia aistros, kad sukurtum dvasių lankomą vietą. Žmogžudystė, smurtinė mirtis, tragiška mirtis… šitai, o, taip, taip, jai teko, — dar daugiau kibirkščių. — Izabele? Izabele? Sesute, ar girdi mane? Tai Karolis tave šaukia.

Kibirkštys, rodės, per ilgai kybo vėjuje, šoka ir sukasi, ir būriuojasi lyg jonvabalių spiečius.

— Tuomet persekiojamieji, — tarė Karolis vis maišydamas, vis siųsdamas aukštyn žvaigždes. — Tie, kurie negali ištrūkti iš pasaulio laisvėn — tai irgi Izabelė, tai tikrai Pavelas. Manau, kad ir Ilena.

Nikolajaus pirštai skaudžiai įsikibo į Jurio petį, o Juris sulaikė kvapą, negalėdamas nuo tos kibirkščių sankaupos nusukti žvilgsnio. Jis girdėjo Zadnį inkščiant ir urzgiant, jautė, kaip ant jo paties sprando stojasi plaukai, ir jei ne tie Nikolajaus pirštai, iki mėlynių gniaužiantys pečius, jis pats norėjo bėgti.

Kažkoks šešėlis metėsi ant jų, gauruotas rudaplaukis šešėlis išžarstydamas žarijas prasiveržė pro ugnį ir sukiojosi, ir šnypštė, ir spjaudėsi.

— Krukči! — iškvėpė Juris. Ogi Krukčis tuo metu braukė per nusvilusias savo kailio vietas, spjaudėsi ir bruzdėjo tamsoje kitapus laužo. Staiga skardžiai sulojo Zadnis, ir Juris jį nutildė.

Tačiau magija liovėsi veikusi.

— Prakeiktas trolis teisus, — tyliai pasakė Nikolajus. Meisteris Karolis buvo atsistojęs ant kojų, lėtai pasisuko apžvelgdamas mišką, sugriuvusias sienas, tamsą palei upokšnį. Kitas trolis irgi pasirodė. Jis kiurksojo nendryne.

— Po galais, — sviesdamas pasibjaurėjimo mostą, tėškė Karolis ir žingsniais apėjo platų ratą. — Po galais ir po šimts, Izabele, nebūk užsispyrusi. Nebūk užsispyrusi, ar girdi! Ar tu nori, kad goblinai štai šitaip išsinešdintų? Ar šito tu nori? Mane įpykinti? Nejau karalienė paspruks su viskuo, ką tau padarė? Su tuo, ką padarė Pavelui? Jis miręs. Jis ten su tavimi. Taip, kaip ir kiti. Izabele, dėl dievo meilės, suprask gi tai!

Juris suvirpėjo, nes meisteris Nikolajus jį skaudino, ir jam dabar atrodė, kad kibirkštys pačios kyla aukštyn, kad jos formuoja kažkokį pavidalą.

Ir senasis staiga aną užsipuolė:

— Izabele?

Plykstelėjo ugnis, pasirodė kibirkštys ir ėmė sūkuriuoti švytinčių dūmų juostomis, aukštyn ir aukštyn, ir aukštyn, kol suformavo kažkokį pavidalą arba pavidalus, visus besiraitančius ir besipainiojančius kaip gyvatės.

— Pavelai, — piktai tėškė Karolis. — Nešdinkis iš kelio! Ar girdi? Tu jos negini, tu trukdai! Ar girdi mane?

Viena sruoga išsisuko ir nuvinguriavo aplink ir aplink centrinį pavidalą.

— Izabele!

Kibirkštys pasipylė visomis kryptimis, ir staiga per jų vidurį pralėkė stiprus vėjo gūsis. Kibirkštys nudegino Juriui veidą ir rankas, Zadnis sulojo ir ant kažko suurzgė, o Nikolajus atleido savo gniaužtą ir nusikeikė.

Švytinčių dūmų sruogos sukiojosi spirale visur po upokšnio pakrantę, lekiojo per sienas, audė tarp medžių ir vis greičiau ir greičiau sukosi. Nikolajus pastvėrė savo kalaviją, tačiau ten nebuvo nieko, ką būtų galima su kardu nurungti — vien tik vėjas, o Krukčio ir jo draugo iš viso nebeliko jokio ženklo.

Tada pasigirdo balsas, kuris galėjo būti ir moters, Juris negalėjo tvirtinti. Jis buvo baisus ir visur, ir staiga tiesiog Juriui prieš akis stojo grėsmingas veidas tardamas:

— Kas tu?

Jis nemanė, kad privalo atsakyti. Stovėjo nejudėdamas, ogi Zadnis tuo metu šokinėjo ir stengėsi anam įkąsti, bet Karolis rūščiai šūktelėjo:

— Itrese! Ar tai Itresė?

Sūkurys išsisklaidė ir susisuko kitoje vietoje, aplink ir aplink laužo šviesos ratą ir staiga metėsi vienu metu iš visur aukštyn ir aukštyn, kol suformavo pavidalą.

— Itrese! — šaukė Karolis. — Tau nėra ką čia veikti. Šalin! Izabele! Užula!

— Tai senelės vardas, — sušuko Juris, jis pasisuko pažiūrėti, gal Nikolajus ką nors žino. — Ką bendro su šituo turi senelė?

— Galbūt ji nori savo tikrojo vardo, — nei šį, nei tą burbtelėjo Nikolajus. Žiūrėjo į laužą, virš kurio, kai Juris pažvelgė atgal, pavidalas pleveno bei kito, kol tapo moters veidu ir kitos moters veidu, ir vyro veidu. Juris negalėjo pasakyti kieno: jie ūkanojo vienas virš kito, ir jų bruožai kito lyg vaizdai žėruojančiose anglyse.

— Pas karalienę, — savo susidvejinusiu balsu tarė atvaizdas. — Pas karalienę, pas karalienę… — veidrodis to, kas yra ir vis dar gali būti — pas karalienę — mėnulio veidrodis, be keitimo įtvirtintas pakitimas… — pavidalas sakė dar daugiau, tačiau vis daugiau ir daugiau balsų jungėsi į pokalbį, kol pasidarė visai nebeaišku.

Karolis išdrįso prisiartinti prie laužo — baisiai arti, Juris pagalvojo, kad jis taip nepadarytų — pakankamai arti, kad paimtų degantį pagalį ir ore išvedžiotų raštų raštus, raštus, kurie lieka akyse kaip vidurdienio saulė. Raidės, pamanė Juris. Raštas, visas sumazgytas draugėn. Raidės sukosi vis ratu ir ratu, taip, kaip ir dūmai, ir tada pasruvo, sruvo tokios didžiulės — tiesiog į atvirą Karolio delną. Dūmai sekė paskui raides, o kibirkštys — paskui dūmus.

Po to liko tik laužas, ir Karolis pasirėmė ant savo lazdos ir plumpt atsisėdo ten, kur stovėjo, jo galva nukaro priešais įprastą, ramų laužą.

— Na? — tyliai pasidomėjo Nikolajus. — Kaip? Ar tai ką nors padarė?

Geras klausimas, pamanė Juris. Puikus klausimas, pasakytų meisteris Karolis. Nikolajus nedrąsiai paleido Jurį ir nužingsniavo ten, kur ilsėjosi Karolis. Juris sekė iš paskos. Zadnis kelis kartus perbėgo jam skersai kelią ir vis šokinėjo prie jo rankų.

— Eik šalin! — pasakė jis Zadniui ir sugriebė jį, kol tas dar neužsipuolė Karolio, kuris išvis neatrodė sveikai.

— Kas tai buvo? — Nikolajus paklausė Karolio, ir Karolis, giliai įkvėpęs, atsakė:

— Mano sesuo. Ir Pavelas. Kartu. Dažniausiai. Itresė. Ilysė. Mėnule valdove, ką aš pašaukiau?

— Tai ar galėjai su ja pasikalbėti? Kad tave po šimts, seni, ar pavyko sužinoti nors, kur Tamašas nuėjo? Ar jis praėjo pro arką?

— O, šitai jie padarė, — atsakė Karolis. — Šitai tikrų tikriausiai padarė.

— Tada eime paskui juos! — šūktelėjo Juris. Tačiau nė vienas nesiklausė. Nikolajus murmėjo kažką, kad jeigu Karolis būtų pasirūpinęs viskuo, kaip turėjo pasirūpinti, o Karolis kažką sakė apie tai, kad žmonėms reikia susidurti su tuo, kas yra vietoje to, kas galėjo būti, ir skambėjo šitai, tarsi iki dvikovos būtų pavojingai arti.

— Baikit ginčytis! — suriko Juris, ir jam pačiam netikėtai jie abu liovėsi kalbėję bei sužiuro į jį. — Mano broliui reikia pagalbos, — tai buvo viskas, ką jis sumąstė pasakyti. — Jei dvasios mums nepadės nė magija, tada mes patys turime ten eiti, ar ne?

— Ne per tamsą, — pasakė Nikolajus.

— Ne per tamsą, — sutiko Karolis ir, sunkiai remdamasis ant savo lazdos, atsikėlė, ėmė ant žemės bei žolėje brėžti liniją.

Kodėl? Juriui buvo įdomu. Tačiau tai panėšėjo į tai, ką berniūkščiai brėždavo ant žemės, kai ruošdavosi kautis, arba į liniją, kurios niekas negalėtų peržengti. Ir kol Karolis braižė, jis pamanė, tegul anie geriau rimtai pamąsto dėl žingsnio per tą brėžį. Jis nuėjo ir atsivedė Graciją artėliau, kad ji būtų viduje, kai linija užsidarys, ogi Zadnis visą tą laiką laikėsi prie jo kulkšnių.

Bebrėždamas savo liniją, meisteris Karolis apėjo visą kelią aplink didžiulę teritoriją. Jis sugrįžo ir sušnabždėjo kažką ugniai, kuri švystelėjo aukštyn ir paleido ploną dūmų juostą veržtis lauk ir suktis, ir suktis aplink juos tarsi siena.

— Trolius palikome lauke, — tarė Nikolajus. — Gerai, kad atsikratėm.

— Jie gali ateiti ir vėl išeiti, — atsakė Karolis.

— Puiku. Tai kas iš to gera? Troliai gali ateiti ir išeiti. O dvasios?

— Ne, jei man pavyks sutrukdyti.

— Ką gi, tai nėra jau taip labai blogai, po šimts, a?

— Tu nepastatei užtvaros, meisteri medžiotojau. Gal pasižiūrėkim į tavo liniją, pasižiūrėkim, kaip tu ją ginsi.

— Nesikaukit! — suriko Juris, ant jų abiejų papykęs.

— Paklausyk, — nekreipdamas į jį dėmesio, kalbėjo Nikolajus.

— Vienas… vienas trolis buvo naudingas. Dviejų mums nereikia. Kodėl jų staiga atsirado du? Kam mums du?

— Nes Hazelis turėjo trolį, — atsakė Karolis. — Kiekviena civilizuota vietovė turi trolį.

— Ne ten, kur aš buvau, — pasakė Nikolajus.

— Tuomet tu nesi buvęs jokioje civilizuotoje vietoje! O į šiaurę nuo čia jų esama, žinau puikiausiai.

— Baidyklės daržinėse, — tarstelėjo Nikolajus.

— Ir pirtyse. Ir grūdų aruoduose. Ir laukuose, ir melžimo stoginėse, ir rūsiuose.

— Anie nėra troliai.

— Tai lygiai tas pats!

— Jie neturi jokių uodegų! Niekada nemačiau uodeguoto laukinuko.

— Ar kada nors jį matei?

Akivaizdu, Nikolajus nebuvo matęs. Nikolajus raukėsi, trynė sau ranką ir mindžikavo. Tada tarė:

— Tai ar gavome iš tavo sesers kokios pagalbos, ar ką?

— Nežinau, — atsiliepė Karolis. — Velniškai puikiai nežinau. Ir nežinosiu, kol į ten nenusigausim. Tai nėra paprasta giria.

— Tai ne paprasta giria?

— Ne.

— Ką gi, puiku, kas ten tokio nepaprasto? Dvasios?

— Gali taip sakyti, — tarė Karolis, ir Juris prisėdo ir rankomis apkabino Zadnį. Šiandien jis pamatė visas dvasias, kokių tik norėjo. Bet jei Tamašas yra kitoje tos girios pusėje arba pasiklydęs joje, na, ką gi, jis ateina, ir jis visai nenorėjo atkreipti į save dėmesio nė kad meisteriui Karoliui ir meisteriui Nikolajui kiltų koks klausimas apie jo nėjimą toliau arba apie tai, kad vienas iš jų liktų jo saugoti. Kartais, jei esi berniukas, likti nepastebėtam būna puiki mintis. Taigi jis leido jiedviem ginčytis tarpusavyje, o pats, kaip ir Zadnis, buvo tylutėlis.

Naktį ne vien trinksėjo — dejavo ir šlamėjo, lapuose šnypštė, upokšnyje ir brūzgynuose kvarkė bei girgždėjo, trypė vaiduokliškomis kojomis, aplink meisterio Karolio nubrėžtą liniją blaškė lapus.

Ką dvasios daro, kai tave apninka? Juriui magėjo žinoti. Tačiau nė vienas dar nieko nekalbėjo apie tai, kad vesis jį namo, tad jis gulėjo tylus, drebėdamas po savo apklotu, ir vylėsi, kad paskutinis triukšmas — tai Gracija, besimakaluojanti rato viduje. Zadnis buvo paguldytas šalia jo ir miegojo. Troliai nebepasirodė. Juris troško, kad galėtų manyti, jog jie buvo dalis to, kas vyko ten, anapus, tačiau jis baiminosi, kad Krukčis iš tikrųjų bus suradęs savo brolį ar ką ten tokį, kuris jo ėjimą padarė prasmingą. Jei taip ir yra, Juris džiaugėsi dėl Krukčio. Jis tikėjosi, kad rytoj jis suras Tamašą.

„Labas”, — pasakys jis, kai prijos prie Tamašo. Tamašas bus nustebęs ir piktas, bet galiausiai — laimingas jį matydamas. Tamašui padarys įspūdį tai, ką jis nuveikė ir kad laikėsi pažado — ne, tiesa, Tamašas baisiausiai ant jo supyks todėl, kad jis paliko namus ir sunervino tėvus bei, pirmiausia, prarado Zadnį, bet Tamašas jam atleis, nes bus labai patenkintas, kad jis atvedė meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, kurie buvo ta pagalba, kurios Tamašas nebesitikėjo rasti… kad ir ką Tamašas bedarytų, kad ir kur bebūtų įsipainiojęs, pabėgdamas su raganomis.

Galimas dalykas, jis ieško Bogdano. Jei Tamašas ištrūko nesukapotas į gabalus, jis tą ir darys. Arba gal Tamašas stengiasi padaryti tai, ką Karolis turėjo padaryti, tai, ko Karolio sesuo iš jo norėjo; taigi Karolio sesuo neturėtų prieštarauti jiems pagelbėti, jei tik meisteriui Karoliui pavyks priversti ją tai suprasti.

Ir ką ten meisteris Karolis sakė, paminėdamas senelės vardą? Žmonės kalbėjo, kad senelė atvyko iš už kalnų, be to, žmonės sakė, jog senelė keista. Berniukai šnekėjo, kad senelė — ragana. Ir akivaizdu, kad taip.

Tai kaip tai paveikė tėtį ir kaip paveikė jį? Baisi mintis — ta, kurią jis lyg akmuo, paleistas vandens paviršiumi, nuolat peršokdavo: vėl prie šlamesių brūzgynuose ir prie Tamašo, ir vėl tekšt tekšt tekšt per tą tamsią dėmę, kurioje buvo dalykų, kurių, jis tvirtai žinojo, meisteris Karolis nesiruošė jam papasakoti, kitaip jau anksčiau būtų tai padaręs.

Tada — tai buvo jau už tamsiosios dėmės, tad jis pamanė buvęs užsnūdęs — Zadnis pakėlė galvą ir krestelėjo jo ranką, ir jis pamatė klūpantį Karolį, pridėjusį savo ausį prie žemės, besiklausantį, taip pat, kaip darydavo tą namie; Juriui rūpėjo, ar tik meisterio Karolio sesuo nekalba su senuoju, ir jis patraukė savo ranką, priglaudė savo ausį prie žemės. Jis nebuvo įsitikinęs, kad nori girdėti tai, ką girdi meisteris Karolis, nežinojo, ar teisinga slapta klausytis.

Tačiau bet kuriuo atveju jis nieko neišgirdo, tik upokšnio triukšmą ir vėjo šnaresį bei sunkų Zadnio atodūsį. Ilgą laiką meisteris Karolis liko tokioje padėtyje, o kartais pasiklausęs, jis suglausdavo savo delnus, tarsi būtų kažkam šnabždėjęs, ir vėl suklusdavo. Jurio akių vokai buvo labai sunkūs, akys vis merkėsi, nes, matyt, nieko nebenutiks, ką jis galėtų išgirsti. Galiausiai jis suprato, kad miega, nes sapnavo apie trolio urvą ir Tajni Tvirtovės rūsį, ir apie namus, tarsi galėtų sklandyti po menes. Jis matė savo tėvą, vėlai, labai vėlai vakare besėdintį menėje, nė vieno žmogaus prie jo nebuvo. Matė savo motiną, ji atrodė tokia susirūpinusi ir nelaiminga. Jis norėjo pasakyti: „Mums viskas gerai”. Juk paprastai savo sapnuose jis galėjo elgtis kaip tinkamas, tačiau šįkart jis kalbėjo, o jie net nepasuko savo galvų, lyg savo sapne jis iš viso nebūtų ten buvęs. Ir jis nuėjo į Tamašo ir Bogdano kambarį, bet ten buvo tamsu ir nė vieno žmogaus, ir jis nuėjo į savo kambarį, ir visa buvo taip, kaip jam išeinant, net Tamašo dėžutė stovėjo ant lovos, ir visa buvo tamsu, bet jis galėjo matyti. Buvo baisu, tarsi jis iš tikrųjų ten būtų, ir jo motina neleido kambarinėms nieko judinti ar net dulkes nuo ko nors nušluostyti, nes kambaryje trenkė sudususiu nenaudojamos patalpos kvapu. Jis troško sugrįžti pas meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, jis norėjo, kad netrukus išauštų rytas.

Taip ir buvo, nes jis išgirdo, kaip pragysta paukščiai. Ir tada jis panoro miego, bet priėjo meisteris Karolis ir bakstelėjo jam su savo lazda bei pasakė, kad jie turi judintis.

Skorė prunkštelėjo ir sukrutėjo kaip tik viena akimirka anksčiau, nei Tamašas suvokė, kad paukščiai čiulba — toks miglotas, trikdantis įspūdis buvo jam kilęs. Jis pravėrė akis į pilką dangų ir pušų šakas, nieko bloga nepamatė; nuo gulėjimo ant akmens jo nugara buvo nejautri, jei jis pasijudintų, jam suskaustų, o ir Elos svoris ant jo peties iš tiesų kėlė skausmą, tačiau jis dar norėtų, o, kaip jis norėtų dar nors vieną sekundėlę sumerkti akis.

Tačiau jiems mažų mažiausiai reikėjo pagalvoti, per kur jie eina ir ką ketina daryti. Jis pajudino savo kairiąją ranką, kad pasiremtų ant jos, bei pakėlė galvą ir dienos šviesoje išvydo uolėtą kampą, pamatė:

— Ela!

Goblinai — visur, apsiginklavę, pritūpę ant šlaito akmenų bei ant žemės, vien lūkuriuojantys, į petį atremtomis ietimis.

Ela pabudo. Besirepečkodamas aukštyn jis rankos mostu pastatė ją ant kojų, pamatė, kaip goblinai siekia savo iečių ir stojasi. Tamašas stvėrė, išsitraukė savo kardą tikėdamasis, kad goblinai turi šiokį tokį supratimą apie garbę — pakankamą, kad pultų prie jo po vieną, pakankamą, kad jam su Ela netektų atsidurti po iečių kruša.

Tačiau visai netikėtai goblinai pakeitė savo veidų išraiškas ir ėmė žiūrėti pro jį, pro uolas, atjojančio raitelio sukeliamo bilsmo pusėn. Tamašas pasuko galvą tik tiek, kad įsitikintų, jog tai blyškiai pilkšvas arklys, kuriuo jis staiga ir piktai patikėjo. Goblinai stovėjo laukdami įsibrovėlio, o Azdra’ikis užtruko, prijojo prie jų lengva žingine, iššoko iš balno ir nusileido iš karto ant abiejų kojų, žvangtelėdamas metalu. Lvi, prunkšdamas iš pasipiktinimo, metėsi į šalį, o Tamašas belaukdamas pakėlė kardą.

Tačiau Azdra’ikis numojo į visa tai, kad ir kas bevyktų jam už nugaros.

— Ai, nuleisk tą prakeiktą daiktą, žmogau. Parvedžiau tau tavo arklį, argi ne?

Dar kiek, ir Tamašas būtų užsimojęs prieš Azdra’ikį kardu. Jis nenumetė kardo, laikė jį laukdamas, kol Azdra’ikio juokas išsikvėps — o taip ir bus. Bet Azdra’ikis priėjo arčiau, rankoje laikė Lvi pavadį, ir vos iš už pusės sieksnio švelniai pastūmė arklį, atstūmė atsargiai, atvirkščia plaštaka, siūlydamas Lvi pavadį į Tamašo ranką, o aplink juos — tyla ir laukimas.

— Prašau, Tamašai, — žvelgdamas tiesiai jam į veidą, tarė Azdra’ikis, o argi žvėrys šaukia žmones vardu, o gal suteikia jiems laiko pagalvoti, koks fatališkas būtų judesys daugelio nepažįstamų goblinų akivaizdoje nužudyti jiems pažįstamą gobliną.

Ela taip pat abejojo. Tamašas juto ją jau už nugaros. Nuleisdamas kardo smaigalį ir siekdamas Lvi pavadžio Tamašas nenuleido akių nuo Azdra’ikio ir visko, kas buvo regos plote, jis tikėjosi kokio nors goblinų pokšto. Tačiau Azdra’ikis atidavė pavadį, išsišiepė prieš jį, dėl ko Tamašui visai nesinorėjo juoktis. Azdra’ikis nusisuko ir savo kariuomenei aplink juos mostelėjo įspūdingą gestą, jis davė aniems ženklą prisijungti prie jo.

— Leiskis žemyn, — tarė Azdra’ikis. — Leiskis žemyn, pareikšk savo pagarbą Girios raganai ir… — pusiau pasisukęs. — Kas tu toks, Tamašai, vaikine? Ar šįryt turi kokį nors titulą? Raganiškasis palydovas ar…

— Kad tu skradžiai prasmegtum, — burbtelėjo šis ir suprato, ką jie pamatė ir ką pagalvojo, o Ela stovi visa tai girdėdama, ir nėra nieko protinga, kuo jis galėtų atsakyti į Azdra’ikio spėliones.

Iš už uolų pasirodė goblinai, mažų mažiausiai dukart tiek. Jie buvo aukšti kaip Azdra’ikis, su panašiais šarvais ir panašių veido bruožų, o elegancija ir grakštumas rodė, kad jie ne minia. Kiekviena smulkmena jie priminė tą, kurį jis matė Krukči Tvirtovės rūsyje, jei tik ne pats Azdra’ikis ten buvo — tas prisiminimas prasiveržė kartu su šaltu aiškumu: jie buvo kalti dėl tų skerdynių — vienas ir visi. Azdra’ikis jam sakė, kad jie nėra žemesniosios rūšies. Šitie… tuomet šitie yra lordai ir meisteriai, šitie — Azdra’ikio padermės; ir Tamašas matydamas, ką matė aplink, nesitikėjo nieko kito nei tai, ką gavo jo bendražygiai ir Elos ponia. Jis ir toliau laikė kardą rankoje, norėjo žinoti, ką mąsto Ela. Bet tikriausiai praeitą naktį jis sapnavo: jis nieko nejautė, jokios jos minties ar noro, ar ketinimo, tik jos buvimą. Jis matė, kaip goblinai, iškilmingai linkčiodami, artinosi prie jos, tačiau jų manierų negalėjai suprasti: gal tai buvo koks nors pasityčiojimas, o gal nuoširdus riteriškumas. Tamašas jautėsi atskirtas, netekęs to praeitą naktį susapnuoto jausmo, praradęs supratimą apie draugą ar priešą, ar kas yra Ela, ar kur jos ištikimybė: ji buvo Krukči Tvirtovėje, ji išvengė pasalos, ir kai pirmą kartą jis leidosi su ja į kelionę, jis pamanė, kad ji gali būti viena iš jų. Jis nenorėjo galvoti, kad jam nėra jokios galimybės ištrūkti, kad ji tarnauja kokiam nors goblinų meisteriui — o dieve, jis nenorėjo apie tai galvoti.

Nepaprasta giria, sakė senasis, o ir Gracija nesileido pabalnojama — smarkus arklys, pagalvojo Nikolajus, timptelėdamas pavaržą. Nebuvo jokios abejonės dėl to, kuriam iš jų šiandien joti. Jų vėjo pūstas kerėtojas atrodė taip, tarytum švelnutis vėjelis jį netrukus nusineštų — kūną atskirai nuo sielos: jo rankos tirtėjo, eigastis svirduliuojanti. Aišku, kad senasis iškentė viską, ką galėjo ištverti, ir galima jį gerbti, jei ne už jo kerėjimo sėkmę, tai už drąsą.

O kad senasis būtų galėjęs ką nors padaryti dėl berniukų arba Jurį būtų parkerėjęs namo, arba pribūręs ką nors naudingą, tačiau nebuvo vietos, kur padėt vaikį — štai problema — nėra kur padėt, o tuo pat metu Tamašas vis giliau ir giliau brenda į bėdą, nes dvasia nieko naudinga Karoliui nebepasakė.

Netgi šuo šįryt buvo ramus, spaudėsi kiek pajėgdamas arčiau Jurio. Šuo žinojo, kad esama dalykų, į kuriuos negali suleisti savų dantų, ir dalykų, slapukavusių bei tykojusių praeitą naktį aplink jų ratą, dalykų, kurie sugeba iki drebulio nušiurpinti kūną ir apsėsti sapnus, jei tik kūnui pavyktų užsnūsti. Per tą trumpą laiką, kiek Nikolajus buvo užsnūdęs, jis sapnavo pasalą ir Krukči Strazą, ir pakalnę, ir ratu besisukančius paukščius.

Tai galėjo būti pranašiška.

Tuo tarpu senasis, mojuodamas rankomis, sėdėjo prie ugnies ir kalbėjosi su ja. Jeigu kiti seniai taip darydavo, kaimynai imdavo liežuvauti.

— Verčiau judintumės, — tarė Nikolajus.

— Jis keri, — pasakė Juris.

— Jis keri. Nuo vakar ryto jis keri. — Dėl jo tai jam nei šilta nei šalta čia sėdėti, ir tegul senasis burtais išgauna slaptažodį, apsaugosiantį juos einančius pro tuos vartus, tačiau jis netikėjo, kad taip atsitiks, ir netikėjo, kad kol jie čia sėdiniuoja, Tamašo reikalai gerėja. — Na, senasai, ar ką nors sužinojai? Gal mums užgesinti laužą ir nešdintis iš čia?

Ugnis užgeso. Išblėso iki šaltų pelenų. Tai padarė įspūdį.

— Nėra reikalo veltui eikvoti tavo jėgas, — sumurmėjo Nikolajus, permąstydamas senojo vertę bei situacijos suvokimą. Karolis nebebuvo menkas žiniuonis ir tikriausiai niekada tokiu nebuvo — tiek daug nuo vakar paaiškėjo. — Ar nori užlipti ant arklio, o gal nebeiname?

Prieš senajam ėmus kuistis prie ugnies, buvo daug bruzdesio ir skubos. Prieš pusvalandį niekas nebūtų tikęs, tik greitis; prieš pusvalandį — senasis atrodė netoli savo paskutiniosios.

Dabar štai Karolis pasirėmė į lazdą, kuri anksčiau stovėjo atremta į jo petį. Jis buvo pasikeitęs: raukšlėtesnis veidas, baltesni plaukai, ir buvo jėga, nukreipta į Karolį jam stojantis, kuri privertė Nikolajų rimtai pagalvoti apie išblėsusius pelenus ir apie tai, ką bendra turi gyvybė ir ugnis.

— Karas ir badas, — tyliai pratarė Karolis. — Tai viskas, ką matau. Lygumos miestai apgulti. Dabar pasaulis atspindi veidrodį, niekur nėra kitaip. Gink dieve, kad jie jos neprarastų.

— Ko neprarastų? — Nikolajus turėjo paklausti.

— Šukės… vienintelės, kuri vis dar atspindi šį pasaulį.

— Iš kur tu žinai, kad jį atspindi?

— Nes mes čia, kovojame prieš karalienę.

— Jūs norite pasakyti… — Juris paklausė. — Jei ji atspindėtų, kad mūsų čia nėra…

— … mūsų čia nebūtų.

To pakanka, kad žmogui pasidarytų bloga.

— Tai kodėl, po velnių, mes neišėjome naktį? — paklausė Nikolajus ir nuėjo, parvedė Graciją, kad senasis užsėstų. — Lūkuriuok čia, kai šmėklos klaidžioja aplink ieškodamos grobio… ką dar blogiau šmėklos gali mums padaryti? Jos negali mūsų apsėsti…

— Nepasitikėk tuo, — pasakė Karolis jam būdinga maniera: pasakė ir užtilo, kai žmogus labiausiai nori suprasti.

— Lipk ant arklio, — Nikolajus palaikė jam pavadį, apsuko balnakilpę ir parėmė jį. Gracija vos bepanėšėjo į arklėką, storulė ponė dabar puikavosi išsišovusiais šonkauliais, buvo pasiilgusi kalvio įrankių, kurių berniūkštis išeidamas nepasiėmė — ji pakėlė šarvuoto senio svorį nuleidusi ausis ir, dar prieš Karoliui paimant pavadį, vangiai žengtelėjo pirmyn, tarsi jau žinodama, kad jie traukia link vartų.

O gal paprasčiausiai nutiko taip pat kaip su ugnimi, ir Gracija gavo jai skirtus įsakymus.

Ugnis spragsėjo. Goblinai — jiems nereikėjo slėptis — pradėjo ruošti pusryčius. Jie kalbėjosi melodinga kalba su būtinu švebeldžiavimu, ne be užuominų apie tarp jų esančius neprašytus svečius, Tamašas buvo įsitikinęs — geranoriškos užuominos, linksmos užuominos, o taip, žinoma. Tai buvo jų laužas ir jų pusryčiai.

Goblinai jo nenuginklavo. Betgi nė vienas, kas kada nors turėjo progos, nebuvo jo nuginklavęs. Akivaizdu, jis neatrodė grėsmingas — tas jam nepatiko, bet meisteris Nikolajus pasakytų: tai ne priežastis būti kvaileliu, kokiu jį palaikė goblinai. Tamašas turėjo nubalnoti arklius ir leisti jiems pailsėti, jis nunešė jų asmeninius daiktus ten, kur šalia kuriamo laužo sėdėjo Ela, nė vieno iš tų veiksmų goblinai nesustabdė, tačiau visada buvo vienas, kuris juos stebėjo tingiai rymodamas ant ieties, bet niekada neprarado budrumo. Tamašas padėjo nešulius, prisėdo šalia Elos ir užmetė akį į Azdra’ikį, besikalbantį su vienu iš savo draugužių.

Iš Elos — nė vieno žodelio, jokios prielaidos, jokios nuomonės. Atsižvelgiant į goblinų ausų jautrumą, aptarinėti savo pasirinkimo galimybes tikriausiai nebuvo labai protinga. Ela turėjo veidrodį, ir ji nusprendė juo nesinaudoti… Ela tikrų tikriausiai žinojo, kokiame jie pavojuje, žinojo, kokios alternatyvos, tačiau, akivaizdu, ji nebuvo už jį laisvesnė, ir Tamašas troško, kad jis išdrįstų jai patarti: šią akimirką ji atrodė tokia jaunutė, o jos pasitikėjimas savimi — toks sugniuždytas. Jis nedrįso kalbėti, o pažinodamas jos galvoseną, jis negalėjo spėlioti, tik neramiai laužė sau galvą, ką Azdra’ikis ketina daryti. Gal Azdra’ikis manė, jog turėdamas savo rankose Girios raganą jis galės pasinaudoti veidrodžiu, arba gal jis tikėjosi iš savosios karalienės kokio nors didžiulio atlygio už šukės sugrąžinimą.

Iešmai ir nusmailinti pagaliai nukeliavo į ugnį, buvo paremti ant akmenų, buvo su mėsa, jau juoda ir susitraukusia nuo ankstesnio rūkymo, jos savininkai pasitiekė ją pašildyti — kiekvienas goblinas, kaip rodės, saviems pusryčiams — ir nė vienas jokio pyrago ar duonos… Ir štai dabar jo bei Elos šilumos ir prieglobsčio vieta prie laužo ėmė rinkti vis daugiau ir daugiau bendrakeleivių.

Vienas goblinas įsitaisė iš kito Elos šono, o ir pats Azdra’ikis atsisėdo per vieną vietą iš Tamašo pusės — su pagaliu, ant kurio jis kažką užsmeigė bei atrėmė jį į akmenis, kurie buvo aptverę laužą, Azdra’ikis pasielgė taip pat, kaip ir kiti. Dabar visur aplink juos buvo goblinų snukiai, atsikišę žandikauliai ir plokščios nosys, ausys ne ten, kur jos turėtų būti. Jie nėra netvarkingi padarai, Tamašas turėjo pripažinti: plaukai, karčiai — kad ir kaip bepavadintum — buvo švarūs, juodi ir banguoti — kai kurie — arba tiesūs, palaidi, arba perrišti juostelėmis — vieni aplink galvą, kiti užpakalyje. Dauguma ausyse segėjo žiedus, o vienas — Tamašui nebeliko nieko, tik nustebus įsispoksoti — dešinėje šnervėje; akivaizdu, kad goblinui nebuvo nepatogu.

Ir jam neliko nieko kito, tik stebėtis ginkluotės turtingumu — kiekvieno mažiausiojo iš daugybės goblinų. Dauguma šarvų buvo rudi ir juodi, vienspalvės odos, tokios rūšies, kokią galėtų dėvėti miškininkai, tačiau peiliai, kardai, antrankoviai ir kitos dalys, kurias jie dėvėjo, buvo iš nujuodinto plieno, inkrustuoto žalvariu, auksu ir sidabru, o grandinys, kur jis pasirodydavo rankovių galuose ir šarvų pakraščiuose, spindėjo ryškiau bei puikiau, negu jam kada buvo tekę matyti. Nė vienas iš jų, kuris išgalėjo turėti tokius ornamentus, nebuvo nuskurdęs ir nepanėšėjo į banditus: tai, ką jie dėvėjo, labai jiems tiko. Lordai, išties, arogantiški lordai, kurie juokėsi, svaidė vieni kitiems šypsenas, vis žvilgtelėdami į juodu.

— Jie sako, kad jūs drąsūs, — pastebėjo Azdra’ikis.

Tamašas nė per nago juodymą nepatikėjo, kad tai buvo tai, ką jie pasakė.

Tuomet Ela šaltai tarė:

— Pahai’me. Shi ashtal i paseit.

Goblinų akys išsiplėtė. Veidai atsisuko, nutrūko pokalbis, o Azdra’ikis nusijuokė, skambėjo lyg staigmena:

— Paseith, ng’Ysabela.

Tamašas užmetė akį į Elą. Jis girdėjo vardą, sugretino su ng’Saeichu ir pamatė Elos skruostų baltį — šaltą, tokį šaltą ir piktą.

— Spas’i rai, ng’Saeich. Tu baisiausiai klysti.

— Ar aš?

— Ar tu ją nužudei?

Azdra’ikis sau prie širdies, jei tokią turėjo, prispaudė ranką.

— Prisiekiu Mėnule valdove.

— Valdovė keičiasi.

— Ne. Jos nuotaikos kinta, bet ji — niekada. Nei aš nesikeičiu. Nei kada anksčiau buvau pasikeitęs, jaunoji ragana. Taip pat prisiekiu.

Ela į tai neatsakė, ji spoksojo į jį, ir, o dieve, kompanijoje įsivyravo klausimo įtampa. Tamašas tą matė kiekviename veide, kiekviename sustingusiame judesyje.

— Turėtum suprasti, kas tavo draugai, jaunoji ragana.

— Tu leisi mums eiti, — šaltai pasakė Ela. — Šįkart nebus trijų norų, ng’Saeiche.

Goblinai pratrūko šypsenomis. Vienas kumštelėjo alkūne Azdra’ikiui į šonkaulius, tačiau Azdra’ikis neatrodė labai prajuokintas.

— Įžūlus vaikas.

— Tu žinai, kas aš tokia, — šaltai atsakė ji.

— Jaunutė, — atkirto Azdra’ikis. — Labai jaunutė. Palik jį, jaunoji panele. Taip, jis turi galios. Karalienė irgi, ir dabar ji puikiai apie tave informuota bei apie mus, jei vėl jį panaudosi.

Ela nieko į tai neatsakė, tik rūsčiai pasižiūrėjo. Kieno ji pusėje? — klausė savęs Tamašas, bet aišku, kad nevisai už arba prieš Azdra’ikį, kuris nėra ištikimas savo karalienei.

Tuo metu goblinas, sėdėjęs šalia Tamašo, išsitraukė iš laužo vieną pagaliuką, nusmaukė tą juodą, kad ir kas ten bebūtų — skutėtas daiktas spirgėjo, — atpjovė jo ir nukreipė jų pusėn, norėdamas ant peilio ašmenų pasiūlyti skanėsto kąsnelį.

— Pirmiausia mūsų svečiai?

— Ne, dėkoju, — tyliai atsakė Tamašas: jo virškinimas jau ir taip buvo sutrikdytas debatų bei kompanijos. Geriau jis nebūtų pasižiūrėjęs į spirgulį, o štai dabar, kai pasižiūrėjo, geriau neįsivaizduoti, iš kur jis. Goblinai nusikvatojo, tarsi tai būtų buvęs smagus pokštas, kiti juokėsi, ir Azdra’ikis nusijuokė pasakęs:

— Triušiena, žmogau. Triušiena.

— Mes turime savo maisto pusryčiams, — atkirto Tamašas, tai sukėlė dar daugiau juoko, bet jis įsigavo į savus ryšulius ir išvyniojo tai, ką turėjo. Jis nebūtų galėjęs suvalgyti to mėsos gabalėlio nė, rimčiau pagalvojus, pasinaudoti goblino peiliu, paskolintu valgymui… Tamašas džiaugėsi ir toliau valgysiąs duoną bei sūrį, dalį pasiūlė Elai.

— Nepagarba mūsų svetingumui, — tarė Azdra’ikis. — Kaip mums tai pakelti?

Ela nieko neatsakė. Taip ir tęsėsi. Jie tylėdami pusryčiavo atskirai. Azdra’ikis ir jo kompanija gabalais dalijosi savo maistu ant peilio ašmenų ir gyvai kalbėjosi savo kalba. Bet galiausiai Azdra’ikis pratarė:

— Nė vieno padėkos žodžio už jūsų išgelbėjimą.

— Išgelbėjimą? — šūktelėjo Ela.

— Ypač, kai matai jaunutes raganas, belaikančias rankose daugiau, nei jos gali suvaldyti. Paminėsi mano žodį, tas nė mažumėlę tau netarnaus. Tu nieko apie jį nežinai.

— O tu žinai, — šaltai ištarė Ela.

Goblinai pamanė, kad tai juokinga.

— Ar žinai? — Ela norėjo sužinoti.

— Tik tiek, — pasakė Azdra’ikis, — kiek išdaviau jo paslaptį Girios raganoms ir patariau Ilenai pasidaryti savo veidrodį, — Azdra’ikis atrėmė sau į kelį alkūnę ir atkišo juodanagį smilių į juos abu. — Ji buvo kvailė. Negandai užgriuvus, buvau su karaliene. Aš slapta perdaviau šukę į kitą vietą ir laukiau tinkamos progos. Itresė išdavė savo kūrėją.

— Turi omeny Ileną, — tarė Ela.

— O ne, karalienę. Itresė buvo josios — visomis prasmėmis, išskyrus motinystę. Ilysė buvo pati sau. Taip, kaip tavo pirmtakė, kuri — dukart kvailė. Štai dabar laikas, tariau sau aš. Daryk ką nors su veidrodžiu, tariau. Tačiau ne, ji bijojo. Ir štai ateina jos mokinė užimti jos vietos, ką jos mokinukė padaro pradžiai? Jos mokinukė klaidžioja kalvomis naudodama veidrodį smulkmenoms, belsdama į pačios karalienės vartus, o po to stebisi, kad tai patraukia dėmesį. Džiaukis, kad aš tave suradau, geltonsnape raganiūkštė. Ir gražiau elkis.

— Su tavimi.

— Ela, — tarė Tamašas. Jei goblinų lordas davė taikingą pasiūlymą, jis buvo linkęs jį išgirsti… jis žūtbūt stengėsi jį išgirsti sumodamas, kad jis pats bus tas pirmasis, kurį Azdra’ikis suraikys gabalais, jei Ela nuspręs jį erzinti.

— Ne, dabar aš turiu kantrybės. Žmogau, tu atsimeni mano kantrybę, — Azdra’ikis su mažu peiliuku nugnybo nuo iešmo gabalėlį mėsos ir pasiūlė jį. — Triušiena, prisiekiu tau. Mėnule valdove, kas per pasibjaurėtinos mintys… Prašyčiau?

— Ne, ačiū.

— Triušiui nebesvarbu. Jau nebe. Yra tiek ir tiek būdų prarasti savo susidomėjimą. Žmogau, aš paklausyčiau patarimo. Įtikinčiau raganiūkštę pasiklausyti. Tai šis tas apie ją ir tave, ir tai, kad negalėjote surasti teisingo kelio per girią… kad niekada jo nerasit, nes magija stumia jus viena linkme, ar supranti? Šitokia ta Giria. Tu neužtiksi ten jokio kito dalyko, tik tai, ką jau buvai užtikęs, ir aš nepatarčiau į ten grįžti.

— Ką tu patari? — paklausė Tamašas, nes Ela buvo pernelyg išdidžiai užsispyrusi.

Azdra’ikis gūžtelėjo pečiais.

— Na, ką gi, kaip reikiant pabelsti į karalienės vartus. Vietoje, kur sukaupta galia — štai kur panaudot tą niekutį. O Giria jus atmeta. Tad neškitės veidrodį prie karalienės vartų, kad ten jį panaudotumėte.

— Šitai tau tiktų, — pratarė Ela.

— Šitai yra ten, kur jūs ėjote, — atsakė Azdra’ikis. — Argi ne? Kitaip jūs būtumėte apsukę visą ratą ir parvykę atgalios į Tajni Girią, ko praeitą naktį, nemanau, kad drįsot daryti. Magija… mafija jus nešė prie pačios karalienės durų slenksčio. Ir pagalvokit tik — kokius dar geresnius spąstus tavo pirmtakė galėjo paspęsti, jei ne suruošti savo burtus kaip tik tapus, kur link karalienė labiausiai norėtų? Neatremiama? Karalienė tavęs nesustabdytų. Tad kas neša tą šukę, turi eiti šiuo keliu. Aš tikėjausi tik sustabdyti, kol dar buvo galimybė rinktis — kad padėtum aną žaisliuką atgal į slaptavietę, kol sau ir mums nepridarei baisios žalos.

— O taip, esu tuo tikra! — sušuko Ela.

— Šis bandymas buvo iš anksto nulemtas, dabar neabejoju. Prieš gimimą tau buvo lemta būti, kur esi, ir aš negalėjau tau sutrukdyti. Ką gi, kadangi tu nori pas karalienę, mes tave nugabensime pas karalienę.

— Ne, — kategoriškai atsakė Ela.

— Garantuoju tau, — tarė Azdra’ikis. — Tu neturi kito pasirinkimo. Pasauliui nėra kito pasirinkimo. Mumyse tu matai kompaniją, kuri nemėgsta karalienės. Bet tavo užsispyrimas pastatė mus į pavojų, pasmerkė mus dabar tau padėti arba žūti, ir garantuoju, jaunoji ragana, šiuo atveju mes turime savo nuomonę.

— Neabejoju, turėčiau tavimi patikėti, — pasakė Ela, tačiau Tamašui pasirodė, kad taip yra blogiau nei klausytis, be to, krypstama pavojingesne linkme, nei paklausus „kodėl”.

— Tuomet kodėl? — paklausė Tamašas. — Kodėl tu paprasčiausiai mūsų nenužudai, nepasiimi veidrodžio ir nedarai, ko tik nori? Atrodo, šitaip goblinai elgiasi.

Prie laužo įsivyravo tyla. Azdra’ikis pažvelgė į jį, rodės, labai ilgai trunkančiu žvilgsniu.

— Nes, žmogau, be kitų gerų ypatybių, kurias aš turiu, aš nesu ragana. Nė vienas iš mūsų negali panaudoti veidrodžio — dar blogiau, nė vienas iš mūsų negali ilgai atsispirti veidrodžiui, o tai, kad egzistuoja ši didžiojo veidrodžio šukė, yra vienintelė laisvė, kokią mes turime.

— Tu taip sakai, — atkirto Ela. Bet Tamašui pasirodė, kad jis tik ką išgirdo priežastį, kuri prikausto dėmesį, jei ji bent kiek teisinga.

— Aš sakau. Veidrodis formuoja tai, kas vyksta šiame krašte — už šio krašto, kiek mums žinoma. Tačiau tol, kol egzistuoja kitas veidrodis, tol, kol egzistuoja kitoks vaizdas kitame tokiame veidrodyje, mums yra vilties. Ne, mes netrokštame rungtis su mūsų karaliene. Mes būtume patenkint i gyvendami kaip iki šiol — tremtyje. Nes mes neturime didelės vilties pasipriešinti jai ir jokio noro viską prarasti per neapgalvotą susidūrimą. Bet veikti prieš magiją, kuri traukia šias dalis draugėn — to mes negalime, o kadangi negalime, stengiamės įtikinti tuos, kurie gali. Nelaimei… — Azdra’ikis atsistojo lyg bokštas iškildamas virš jų. — Nelaimei, atsižvelgiant į tai, kas turi šukę, ir tai, kas gali ir kas negali ja pasinaudoti, šukė negali vėl grįžti į Girią. Visa parodo, kur veidrodis keliauja, o tai, jaunoji ragana, reiškia — pas karalienę.

Vienas goblinas kažką pasakė, į ką Azdra’ikis atkreipė dėmesį, kažką, dėl ko visur aplinkui buvo surauktos kaktos. Prakalbo kitas goblinas ir dar vienas, karštis vis kilo.

— Jis atkreipia dėmesį į tai, — tada prakalbo Azdra’ikis, — kad mums nėra ko laukti pasekmių. Jei tau, jaunoji ragana, nepasiseks, būsime lojalūs karalienės valdiniai, nes kai tik ji gaus šukę, nebeliks jokios kitos galimybės. Tu supranti, kuo mes rizikuojame.

(Giria yra vienintelė saugi vieta.) Kažkas kalbėjo Tamašo širdyje, ir jis jautėsi labai nesmagiai, tarsi tas siaubingas balsas būtų davęs vienintelį nuoširdų patarimą. (Azdra’ikis — melagis. Jis visada buvo melagis. Pirmyn — tai ne vienintelis pasirinkimas, koks jums yra galimas. Visa, ką jis darė, buvo jo naudai ir mūsų žalai. Nelaikas juo tikėti, Tamašai.)

Bet tai — Ilena. Azdra’ikis buvo jam sakęs, kad tai Ilena jį persekioja, ir Azdra’ikis stovėjo prieš juos paprastoje dienos šviesoje, ramus goblino veidas, kurį jie išmoko atskirti nuo visų kitų goblinų veidų, veido išraiška, kuri dabar neatrodė melaginga.

— Ar leisi mums eiti? — paklausė Ela.

— Eikit, — tarė Azdra’ikis ir mostelėjo ranka arklių pusėn. — Nebent jums toptels — kaip galbūt ir bus, — kad šalyje esama labai daug pavojų ir kad, jeigu sugrįšite į mišką, pakliūsite į blogiausias rankas, kokios tik gali laikyti šukę, neskaičiuojant pačios karalienės.

— Ir tavęs, — atsiliepė Ela.

— Jaunoji ragana, aš ir mano kompanija, kaip sakiau, laukiame tavo įsakymų, jeigu tu gali mums įsakinėti. Tokia yra veidrodžio savybė, kaip ir bet kokios jo dalies. Išlaisvink mus nuo veidrodžio.

Ela lėtai pasiekė ranka savo kaklą ir iš po apykaklės ištraukė veidrodį. Goblinai žiedu pakilo ant kojų, o artimiausieji susistumdė, norėdami į jį pažvelgti.

— Atsargiau! — sunerimęs šūktelėjo Azdra’ikis.

Tačiau Ela sviedė jį į akmenis po kojų. Tamašas atšoko atgal, saugodamasis atskalų, dievas žino, ko tikėdamasis. Tačiau veidrodis gulėjo ten sveikutėlis, atspindėdamas ne dangų, bet ugnį, o kai Tamašas pripuolė prie jo, kad jį susigrąžintų, kol dar jo ranka nebuvo uždengusi vaizdo, jo akys užkliuvo už tamsių besidrumsčiančių pavidalų.

— Tik magija gali jį sudaužyti, — pasakė Azdra’ikis. — Ar aš, kai turėjau progą, nebūčiau stengęsis sau įsigyti jo dalelę? Bandžiau tokiu pat būdu. Bandžiau akmenimi, plienu ir užkeikimais, o veidrodis nedužo.

Tamašas vėl padavė šukę Elai. Jis džiaugėsi atiduodamas ją Ęlai, nes tik pusę tegirdėjo, ką Azdra’ikis sakė: vėjo šnabždesys medžiuose buvo garsesnis, veriąs ir šaltas buvo jo peties palytėjimas ranka, piktas prieštaravimas, kurio jis išvis nebegalėjo klausytis.

— Nenaudok jo čia, — tarė Azdra’ikis. — Palūkėk. Būk išmintinga, jaunoji ragana, pasidėk jį. Ir eik, kur pageidauji. Ir kol tu nepanaudosi veidrodžio prieš mus, o aš dėl tavo labo nepatarčiau tau to daryti, ši kompanija eis su tavimi. Ši kompanija eis su tavimi prieš karalienę, eis ten, kur tau lemta eiti — žinai tu tai ar ne — tol, kol tu pajėgsi išlaikyti tą veidrodžio dalelę. Mes ateiname ir išeiname su ta dalele. Mes kylame ir krentame su ja. Mes niekada neišduosime to, kas turi veidrodį. Ir šiuos žodžius, jaunoji ragana, suprask būtent taip, kaip girdi — nei daugiau, nei mažiau.