Goblinų veidrodis

8

Gracija turėjo pailsėti, ir Nikolajus pasiliko ant jos nugaros — miegojo, Juris vylėsi, tačiau pastaruoju metu Nikolajus buvo labai ramus, baugiai ramus, ir jis dvejojo, ar paliest jį, kad įsitikintų, jog jam viskas gerai, ar leist jam miegoti, jei tik miegas reiškė, kad jam nebeskauda.

Nusprendė, tegul pamiega; pats buvo nuvargęs: maudė kojas, rankas gėlė… čia jis liovėsi vardijęs, net nebeminėjo diegiančių, brūzgynuose gautų įdrėskimų. Jam nebuvo šalta. Atokvėpiai buvo per trumpi, o keliauti — per sunku, kad imtum ir persišaldytum; savo apsiaustą jis atidavė Nikolajui, nes sužeistoji Nikolajaus ranka darėsi vis šaltesnė ir šaltesnė, netgi kai Nikolajaus veidas, palietus jį, buvo karštas.

— Aš karščiuoju, — tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos Nikolajus pasakė, paskutinieji, kurie bent jau turėjo prasmę. Kažkas apie goblinus ir trolius, ir apie kvailystę pasitikėti jais.

Krukčis nebesirodė, bet, dėkui Dievui ir Valdovei, pagalvojo Juris, iki pat šiolei taip pat nepasitaikė ir jokių goblinų; štai jau ir saulė kyla, jis timptelėjo Graciją už pavadžio ir įtikino ją judintis. Zadnis jau buvo išlėkęs pėdsakais, per greit, nuolat per greit; Juris liovėsi nervintis, kad pames šunį: Zadnis sugrįždavo, kai būdavo per toli nubėgęs; Juris gi plūkėsi kiek pajėgdamas greitesniu žingsniu, kol Gracija ir vėl turės pailsėti.

Jam skaudėjo šoną. Jis užtraukė Graciją ant vienos kalvos ir nuvilko žemyn nuo kitos, nė karto iš Nikolajaus nepasigirdo jokio garselio.

Betgi Zadnio labai ilgai nematyti, Juris jau ėmė stebėtis ir nerimauti ir galiausiai, nors bijojo girioje bent garsą pratarti, jis šūktelėjo:

— Zadni!

— Zadni… Zadni… Zadni… — sugrįžo aidas.

Nikolajus sudejavo ir pakėlė galvą.

— Jis tik gana ilgai kažkur nubėgęs, — pasakė Juris, vėl priėjo prie Nikolajaus ir palietė jo skruostą. Nikolajus degė karščiu. — Ar norite atsigerti, pone?

— Surask tą prakeiktą šunį, — neaiškiai pasakė Nikolajus. — Kažkas nutiko.

Juris nežinojo, ar šį patarimą įteigė karštinė, ar ne, bet jis ir pats manė, kad taip bus geriau. Jis grįžo į priekį ir nuvedė Graciją miškingos kalvos papėde, lapais nuklotu taku, per purvynę.

Ten arklio buvo jota, tad jie vis dar teisingam kelyje. Juris trūktelėjo Graciją, norėjo, kad ta paskubėtų, galvojo, jei tik jie per naktį bus gerokai sutaupę laiko, jei tie, kuriuos jie seka, buvo apsistoję ir numigę, tada galėtų anuos pasivyti ir galbūt laiku surastų pagalbą Nikolajui.

Šniokštuodamas parlėkė Zadnis — tik tiek artyn, kad per krūmokšnius galėtum pamatyti švystelint gauruotą jo uodegą. Tada viauktelėjo ir vėl nukūrė. Turbūt, sakė sau Juris, stengiasi Graciją vis greičiau trūktelti. Šuo buvo susijaudinęs, galbūt ką nors surado. Meldžiu, dieve, tenebus tai vien triušio ola.

Juris žiūrėjo sau po kojų, stengėsi nesuklupti, jautė, kad dėl Gracijos priešgyniavimo rankos tuojau atitrūks nuo pečių, tačiau jis žvilgtelėjo aukštyn, kur vedė įkalnė, ir pro medžius pamatė akmenis bei vijoklius, pamatė…

— Mes jau kažkur atsidūrėme, — iškvėpė jis, sulaikydamas skausmą šone. — Meisteri Nikolajau, ten vartai…

Besileidžiančios saulės šviesoje galėjo aiškiai juos matyti. Jis matė, kaip Zadnis įlekia pro juos ir išlekia, ir vėl atgal į kažkokį kiemą. Vieta atrodė kraupiai apleista. Jeigu jis vidury miško, pilno goblinų, valdytų tvirtovę, nepaliktų atvirų vartų ir neleistų, kad sienos, kaip šitos, apaugtų kibiais vijokliais.

— Meisteri Nikolajau, — tyliai tarė jis. — Manau, geriau jūs likite čia, o aš pažiūrėsiu, kas ten viduje.

— Atrodo ne per geriausiai, — sumurmėjo Nikolajus.

Taigi jis suvokia, kas vyksta aplink. Juris patapšnojo jam per petį, nuo Gracijos balno atrišo savo lanką ir strėlinę ir pasakė:

— Aš tuojau grįšiu.

Bet dar neprisėlinęs prie vartų ir neapsižvalgęs jis įtempė lanką ir paėmė strėlę.

Dieve.

Jis užmerkė akis ir nusuko žvilgsnį, ir vėl turėjo pasižiūrėti — į baslius ir į siaubą keliančias kaukoles. Pajuto visa apimantį šaltį, o jo širdis iš netikėtumo ėmė smarkiai daužytis.

Goblinai, pamanė jis.

Ir tada jis suvokė, kad šalia gyvulių kaukolių yra dvi žmonių kaukolės, bei prisiminė, kad jie sekė du žmones; jo keliai ėmė drebėti, o jo širdis — dar smarkiau daužytis. Jis nenorėjo nervinti Nikolajaus, kol dar nieko nežinojo, jis nepajėgė galvoti, kad tie šiurpūs kaulai — jo brolių, jis neleido sau patikėti, jog galbūt — tai jie. Jurio dantys barškėjo, jis buvo toks persigandęs, kad sukando juos ir, pečiais atsirėmęs į sieną, įslinko vidun už krūmų, kuriems niekada nebūtų leista augti prie pat vartų, dangos. Jo tėvas tokį nevykėlį pilies prižiūrėtoją būtų botagu nuplakdinęs, jo tėvas pasakytų, jo tėvas niekada neleistų, kad vietovė taip apželtų…

Niekas nė krust. Zadnis buvo kažkur pabėgęs, ir niekas jo nesuėdė — vis dar — arba, jei jau suėdė, tai labai tyliai. Juris pastebėjo kitą vietą pasislėpti ir nuslinko link jos, nesijautė ten patogiai, tai nuslinko prie kito užkampio, dar arčiau. Ten palūkėjo Zadnio sugrįžtant, laukė, kaip jam pasirodė, labai labai ilgai, taip ilgai, kad vos vėl nepradėjo galvoti apie tuos baisiuosius kaulus, vėl norėjo ir nenorėjo pažvelgti į juos, kad suprastų, ar yra juose kas nors pažįstamo.

Tad jis vėl pajudėjo, kad galėtų rankomis sugauti Zadnį, jei tik jis parbėgtų, ir įsitikintų, jog tas neketina iškrėsti kokios nors kvailystės, pavyzdžiui, pradėti loti; Juriui skubiai reikėjo grįžti pas Nikolajų, kuris laukė ten vienas.

Kieme šeimininkauta dar prasčiau. Turbūt goblinai buvo užpuolę pilį, tačiau jeigu jie neišvertė pilies vartų, tikriausiai užsilipo didžiuliais vijokliais, vedančiais iki to atdaro lango…

Staiga jis pasijuto nejaukiai, lyg kas nors jį stebėtų. Juris sulaikė kvapą, norėjo pasislėpti nuo to lango vaizdo, ėmė ieškoti vietos, kur dingt, ir nubėgo pačios tvirtovės link.

Tada išgirdo kažką panašaus į nagų caksėjimą per akmenis. Tai galėjo būti Zadnis arba kas kitas. Juris siaubingai pyko ant šuns. Na, išlįsk, linkėjo jis Zadniui; menkiausias švilptelėjimas galėtų jį pašaukti, jei jis menėje, arba — kažką kitą galėtų iššaukti.

Jei ši vietovė apleista, mąstė jis, ir goblinai išvykę taip pat, kaip paliko kitą tvirtovę, tuomet jiedu su Nikolajumi šiąnakt čia būtų saugūs. Gal jis surastų Nikolajui lovą ir užrakinamas duris, gal ne laukujės, kurios išduotų jų buvimą čia, bet kokias nors vidines, gal žemutinių kambarių duris, kur jie niekada nepagalvotų ieškoti, ir kur Nikolajus galėtų pailsėti…

Gal jo broliai šitaip pagalvojo. Iki šiol jis sekė paskui du arklius, ir jeigu jie kieme pamatė tą patį, ką ir jis, galėjo nieko nelaukdami išjoti lauk, kaip ir jie išjotų, jei tik tuojau pat galėtų, arba… jie net padarė tai, ką jis ketino daryti, ir užsisklendė viduje.

Viauktelėjo šuo, amtelėjo tyloje. Jurio širdis nusirito į kulnus ir vėl pakilo. Jis pamanė, turiu ištrūkt iš čia. Dabar.

Bet jei ten ne jo broliai — jeigu ten ne jo broliai, kodėl Zadnis juos čia atvedė, kas Zadnį čia sulaikytų, juk šuo vargiai liaudavosi sekęs pėdomis, kad paėstų ar nusnūstų?

Goblinai buvo išvykę, be abejonės. Tvirtovėje, kalnuose, goblinai neslėpė, kad jų ten esama.

Juris pasislinko pirmyn, tada kieme, sau už nugaros, išgirdęs arklio kanopų kaukšėjimą, stabtelėjo, pamatė Graciją su Nikolajumi — tas tiesus balne, kairėje rankoje laikąs kalaviją; vienas dievas težino, kaip jis jį išsitraukė. Gracija pažadino tvirtovės aidą, lėtą kanopų bilsnojimą, Nikolajui įjojant; ogi Juris liko savo vietoje, drebėjo, galvojo, jei čia kas nors yra, jie pamatys Nikolajų, o jis negali manęs matyti. Saule Tėvuži, ką jis daro? Ar jis apie tai galvoja? Nikolajus pernelyg protingas, kad įjotų sukeldamas visą šį triukšmą…

Tada jis suprato, ką Nikolajus daro. Kvailas berniūkštis per ilgai užsibuvo viduje, tai Nikolajus sukėlė trenksmą ir atsidūrė tiesiog pilies kiemo viduryje tam, kad priverstų išsiduoti bet ką, kas čia besislapstytų, galbūt tam, kad sukeltų geroką sumaištį, kad kvailas vaikiščias, jei būtų bėdon patekęs, ištrūktų.

Pasigirdo kojų šliurpsėjimas — viduje. Juris žvilgtelėjo į duris, išgąstingai pažvelgė atgal į Nikolajų, žengtelėjo, kiek drįso, arčiau, bandė jį perspėti, tačiau tarp jų stūksojo sienos linkis — o tas, kad ir kas ten bebūtų viduje, žengė lauk.

Tą akimirką, kai Juris šastelėjo link Nikolajaus, kažkas ketino sau į nugarą gauti strėlę. Juris pakėlė lanką ir tuo pat judesiu įtempė, ramiai įkvėpė, taip, kaip ir turėtų įkvėpti tas, kuris tikisi, jog jo ranka bus tvirta, o akis taikli; Juris negalvojo apie žudymą — niekada apie tai negalvok, buvo sakęs Nikolajus, vien tik apie tikslą.

Kai pilkai apsisiautusi figūra išėjo pro duris, jis visiškai atitraukė ranką atgal, tik paskutinę akimirką prisiminė, kad goblinai — ne elniai: goblinai galėjo dėvėti šarvus, o nugara — nekokia vieta surast joje taikinį.

Nikolajus gi žiūrėjo j tą tvarinį, jis net nepakėlė savo kalavijo. Nikolajus pasakė: „Šunsnuki tu”, — ir nuslydo nuo Gracijos nugaros.

Tada anas tarė:

— Kur berniukai? — paklausė meisterio Karolio balsu…

Juris tvirtai laikė strėlę. Magiški padarai — vien iš apgaulės; jie galėjo panėšėti į tai, kuo nebuvo, tą jis buvo girdėjęs. Tačiau jis neiššovė, netgi kai meisteris Nikolajus parkrito, ir kalavijas žvangtelėjo į purvu padengtus grindinio akmenis.

Tariamasis meisteris Karolis nuskubėjo prie jo. Po gobtuvu Juris matė baltus plaukus ir susenusias meisterio Karolio rankas, net Karolio veidą su suraukta kakta. Bet jis nepatikėjo, kol nepamatė, kaip senasis stengiasi padėti Nikolajui, ir tada jis sužinojo, jog tai Karolis. Po to nuleido lanką ir priėjo padėti.

Meisteris Karolis apstulbęs apsidairė aplink.

— Kad tave kur! Ką, po velnių, čia darai?

— Goblinas jį pašovė. Manau, gali būti užnuodyta.

— Nebūtinai, — tarė Karolis ir vėl nukreipė savo dėmesį į Nikolajų, keikėsi apčiuopdamas Nikolajaus kaklą ir petį. Juris tylėjo, stovėjo taip pat rankose laikydamas lanką, kol meisteris Karolis atsegė Nikolajaus apykaklę ir patikrino širdį bei galvą.

— Po galais, goblinai tik menką nieką mums tepaliko, — pasakė meisteris Karolis — jam, Juris pamanė; jis susijaudinęs laukė įsakymų. — Nemanau, kad turi paklodžių arba kokį katiliuką.

— Taip, pone.

Juris nuėjo ir nuėmė tuos nuo Gracijos. Ir likusias vaistažoles. Krukčio rastąsias.

— Šitas trolis mums davė. Jis iš jų virė arbatą.

— Trolis, tiesa? — Karolio veidas persikreipė, pasidarė keistas, kai Karolis sugriebė Jurio atneštuosius daiktus. — Teprasmenga trolis skradžiai. Nikolajus — laimingasis, jei dar išgyvens šią dieną.

— Nesakykite taip!

— Laimingas jis, jei iki šiol dar gyvas.

Meisteris Karolis ėmė tampyti Nikolajaus sagtis, stengėsi nuimti šarvus, darė tai pernelyg šiurkščiai.

— Leiskite man, — tarė Juris ir suėmė virveles, prilaikiusias rankovę, tuo tarpu Karolis išsitraukė peilį ir nupjovė tvarsčius, kuriuos Nikolajus buvo aplink aprišęs.

— Prakeikimas, jie prikepę. Imk tą puodą, gauk vandens.

— Turiu balzamo.

— Ne, ne šitam atvejui, — pasakė. — Judinkis, kvaišeli. Mums reikia ugnies, ir dievai žino, ką ji prišauks, bet, po galais, nėra iš ko rinktis. Nestovėk išsižiojęs ir negaudyk burna musių! Judinkis!

— Taip, pone, — iškvėpė ir pasičiupo katiliuką. Vėl lojo Zadnis, viduje pakėlė aidą. — Kur vanduo, pone?

— Kiemo gale, — atšovė jam Karolis. — Kur kitur, manai, jam būti? Ir, vaiki…

Jis stabtelėjo ir pasisuko ant vienos kojos.

— Pone?

— Nutildyk tą prakeiktą šunį, gerai?

Goblinas stebėjo, kaip jie įkūrė ugnį, kaip pasitiekė pusryčius, kaip valgė, Tamašas piktai į jį dėbtelėdavo. Jam skėlė galvą, akys — lyg smėlio būtų pribertos, ir tik judėjimas neleido mintims vėl klaidžioti tais pačiais nemaloniais ir beprasmiais takais, kuriais visą naktį sekiojo.

— Ką su juo darysime? — paklausė jis.

Ela tik pečiais gūžtelėjo.

— Tegul būna.

— Ar mes čia pasiliksime?

Ela papurtė galvą.

Jis susitvardė ir pateikė kitą klausimą:

— Ar dabar išvykstame?

Na, ką gi, tuomet Ela nebekalbės. Jis nebekalbės. Tamašas pakilo ant, rodėsi, medinių kojų, supykęs nuklibinkščiavo prie arklių ir ėmėsi juos balnoti, norėdamas palikti šią vietą; Ela neprieštaravo.

Šalia jo, pamiškėje, išdygo goblinas, arklius sunervino, stebėjo jį, tarsi jis būtų ano tikslas.

— Norėjot ją pamatyti, — tempdamas Lvi balno pavaržą, pasakė jam Tamašas. — Ką gi, pamatėte. Ji nenori su jumis kalbėtis. Kodėl neišvykstate?

— Ji nėra protinga, — pasakė tas. — Nė išmintinga.

Tamašas palinko ant balno, pažvelgė per jį ten link, kur stovėjo goblinas: rankos sukryžiuotos, viena koja palenkta, atsišliejęs į medį.

— Neišmintinga, nes nesiklausys jūsų? — jam nepavyko pajuokauti. — Ko jūs norite? Kodėl viską griaunat? Ar tai tiesiog jūsų prigimtis?

— Tu mus painioji.

— Painioju? Ar painioju tai, ką mačiau pilies kieme? Arba ant Krukči Strazo stogo?

— Aš esu i’bu okhthis. Tai itra’hių darbas.

Jo ausims — goblinų vepalionės. Įniršęs dėbtelėjo per Lvi pasturgalį, uždėjo ant jo ranką. Bet tik kvailys atsisako žinių. Meisteris Karolis taip sakydavo. Tad Tamašas nugalėjo savo galvos skausmą bei savo pyktį ir šiurkščiai mestelėjo:

— Na, ir?

— Itra’hiai r ne mano padermės, žmogau.

— Neabejoju, mano broliui šitai buvo svarbu. Ir jos poniai, neabejoju, buvo ne tas pats. Jie neprisistatė. Nepasikeitė mandagybėmis.

— Jie ne iš sumaniųjų.

— O jūs — iš tokių.

— Ar tu arklys? Nemanau. Anie turi keturias kojas. Lengva nusakyti jūsų giminių skirtumus. Ir mūsuose lengva, jei turi kiek proto.

— Jūs sakot, kad esate kažkuo kitokie nei anie, kaip juos ten bepavadintumėte?

— Žmogau nuobodžiu liežuviu. Išties mes skirtingi, kaip tu kad skiriesi nuo savo gyvulių. Jie siunčiami, ir jie vykdo. Su jais nekalbama. Nieko su jais neturima bendro. Jie — šunys. Gi i’bu okhthys — aiškiai kultūringi.

— Dieve, — Tamašas atsuko padarui nugarą, pasisuko į Elą, besėdinčią ant upokšnio krašto, pasakė: — Mes pasiruošę.

Bet kai vėl pažvelgė goblino link — ten vien tik medžiai tebuvo, ir jokio judančio lapelio, rodančio, kur ano būta.

— Skerdikai, — jam iš paskos pasakė Tamašas tikėdamasis, kad tas išgirdo. — Žmogžudžiai. Paleidžiate savo šunis, kad už jus jūsų darbą padarytų, koks gi skirtumas? Koks gi, po šimts, skirtumas, pasakykit man?

— Ne, — tarė Ela, ji stovėjo už jo, nors Tamašas negirdėjo jos judant. Jo širdis pašoko.

— Ką „ne”? — Jis vis dar pyko — ant jos pyko, Azdra’ikiui dingus iš akiračio. — Neklausti, kas nutiko mano broliui? Neklausti, kur mes einame?

— Tenai, — ji kryptelėjo galva vartų pusėn, pro kuriuos praeitą naktį nenorėjo antrąkart eiti. Ji nešė ryšulius, kuriais jie naudojosi; praktiška mergiotė — jis buvo pritrenktas.

— Ačiū, — pasakė jis. Neypač maloniai. Pabandė dar kartą nežymiai linktelėdamas padėkoti po to, kai paėmė ryšulius. — Dėkoju.

— Čia nesaugi vieta, — tarė ji. — Už antrų vartų — miškas. Žmonės įeina ir nebeišeina. Manoji ponia sakė, kad nežino, ar tikrai yra kitas miško kraštas, o gal jo pamiškė ne visada ta pati, jei negali įžiūrėti takelio.

Trys mintys iš eilės. Nuostabu ir nepaprasta.

— O tu gali?

Ji nežymiai kilstelėjo smakrą, antakiai suraukti, pasakė:

— Žinoma. Tu ne?

Akimirką jis nesuprato arba nenorėjo suprasti: buvo nepaprastai pavargęs nuo jos nuotaikų ir įžeidinėjimų. Po to suprato, kad tai ir vėl tie kerėtojo reikalai, be to, kaltinimas melagyste.

— Ne, — atsakė jis ir tada (Tamašas nepajėgė pasipriešinti) pažvelgė į vartus norėdamas sužinoti, ar galės ką nors pamatyti. — Nieko ten nėra.

Jam berišant prie Skorės balno ryšulius, paduodant Elai ranką, ji dar labiau suraukė antakius.

Lipdamas į Lvi balną, Tamašas antrąkart žvilgtelėjo miško pusėn. Ir vis dar, tiek, kiek galėjo matyti nuo tos pakilumos, ten nieko nebuvo.

Ji paragino Skorę, jis pasekė ja galvodamas, kad dar kartą pasirinko, kad, nors ir kaip pavojinga būtų buvę bandyt iš čia grįžti, ateityje bus dar blogiau.

— Kur mes traukiame? — paklausė jis. — Ar tik mes dviese ruošiamės išeiti į priekį ir pabelsti į karalienės vartus bei pasakyt: „Kaip jums ne gėda?” Ką, dėl dievo, ketiname daryti?

— Išvyt ją, — atsakė Ela. — Išardyti jos kerus.

Mes abu bepročiai, pamanė jis. Galvojo, o kas, jei aš būčiau Karolio anūkas — ne Ladislavo? Kas, jei, po galais, Karolio nebėra ir jos ponios, ir mes likome visa, kuo kiti dar gali pasikliauti?

O kas, jei taip ir būtų? Mes nežinotume. Mes nesužinotume, kol neapsisuktume aplink ir negrįžtume, o tada jau būtų per vėlu, ar ne?

Jie prajojo po arka. Jojo vingiais per krūmus, aplink plytų bei akmenų krūsnis, pro sienas, kurios buvo kambariai, skliautuoti rūsiai, koridoriai. Čia dar nebuvo takų, tik pusiau apdegę grindinio akmenys, tarp kurių augo piktžolės ir krūmokšniai. Čia nebuvo magijos. Tamašas laukė, kada pamatys kažką atsitinkant.

— Kadaise čia gyveno mano ponios senelė, — tarė Ela atsakydama į nieką. O gal tai buvo ankstesnio jos atsakymo dalis. — Ji čia gimė.

— Kas tai per vieta?

— Hazelis.

— Hazelis!

Bet juk tai buvo stipri tvirtovė, vietovė su daugybe žmonių. Sugrįžo jo praeitos nakties sapnas, kai buvo plačiai atmerktomis akimis: žmonės ir žūtis, ir šviesos suskaldyti akmenys.

— Ar jie anapus kalnų žino apie Hazelį?

— Mano…

„Mano senelė man pasakojo apie jį”, — Tamašas buvo pradėjęs sakyti. Čia senelė turėjo giminių. Dieve. O kas, jei tai — tiesa? Ir visi tie žmonės praeitą naktį… jie mirę… mirę kaip senelė. Jo galvoje tie pasakojimai buvo vakar diena: miškai ir laukai, ir kaimai, kur gyveno žmonės ir kur visą gyvenimą triūsė.

— Tavo…? — Ela paragino jį, tačiau Tamašas nebuvo pasiruošęs jai pasakoti apie senelę arba tiek ja pasitikėti.

— Kas jam nutiko? — paklausė jis.

— Kas jam nutiko? Valdovė mirė. Žmonės mirė. Prieš daugel amžių. Prieš šimtus metų. Jei jie žino apie Hazelį, ar šito jie nežino?

Tamašas girdėjo ją, ir jos žodžiai grimzdo tiesiai į paširdžius, atmesdami sveiką protą. Visa, ką žinojo senelė, negalėjo būti taip seniai. Tai koks nors kitas Hazelis. Arba visa, ką senelė sakėsi mačiusi, buvo tik senelės sektos pasakos — vienas melas.

Galbūt jis — Karolio anūkas. Ir štai dabar jis visam laikui žino, kad apie šią vietovę senelė jam melavo. Per daug dalykų, kuriais jis niekad savo gyvenime neabejojo, dabar keitėsi. Ir tuo metu anapus tolimesnės arkos Tamašas pamatė mišką, kurį raganiūkštė pavadino pavojingu, vartus, kurie leido įžiūrėti tik žalią prieblandą ir šimtamečių medžių kamienus.

— Kas čia nutiko? Ar karas?

— Su goblinais. Kai sudužo veidrodis.

— Tas veidrodis.

— Šis veidrodis. Ponia laikė jį Tajni Tvirtovėje, o goblinai ją nužudė, ir Pavelą nužudė, bet negalėjo surasti veidrodžio ir manęs negalėjo rasti.

— Kas tas Pavelas?

— Tiesiog Pavelas. Jis atėjo iš Hazelio, kai tas žlugo. Ir niekada po to jis nebepasveiko, ponia sakė. Bet, matyt, jis kovėsi su goblinais, kai jie atėjo. Jis būtų kovęsis.

Tikra bėda, Elos balsas tik vos vos virpėjo. Bet jiems jojant pro arką, jis daugiau mąstė apie tai, ką ji pasakė, ir apie tai, kaip pagauti ją meluojant; arklių kanopos bilsnojo miško prieigose, o po to švelniai šiugždėjo per nukritusius lapus. Virš jų dūsavo vėjas, ryto saulė dėmėmis margino žemę. Vietovė neatrodė tokia baisinga, kad neleistų nei kairėn, nei dešinėn ar tiesiog pirmyn. Arkliai buvo neabejotinai ramūs, Skorė, jiems praeinant pro krūmą, kuo nepagarbiausiai prisiplėšė žabtus lapų ir, jiems betursenant, sušlamštė.

Juris svarstė, ar nepasiginčijus su Ela. Ir apsisprendė.

— Sakei, kad Hazelis žlugo prieš šimtą metų.

— Šimtus.

— Tai kaip tas tavo ponios tarnas galėjo būti iš Hazelio? Negali taip būti.

Ji suraukė kaktą ir atrodė, kad akimirką dėl to susimąstė.

— Aš nežinau. Ji taip sakė.

— Prieš kelis šimtus metų?

— Raganos — jos gali būti labai senos. Mano galva, ji buvo sena.

— Kiek tau metų?

— Tikrai nežinau… Manau, manau, gal penkiolika.

Dieve, ji vargiai vyresnė už Jurį. Dėl dievo meilės, už Jurį. Ir visa tai gula ant jos?

— Iš kur tu?

— Iš Albazo. Manau, kad iš Albazo. Ponia pasiėmė mane, kai buvau labai mažutė. Kūdikiu būdama maniau, kad ji mano mama. Bet ne.

Po tylos tai buvo tikra srauja, ir tokioje gūdžioje tyloje, kur vieninteliai garsai — lapų šnabždesys ir arklių judėjimas. Jis galvojo, kaip liūdna, kad ji painioja tokius esminius dalykus, kaip šie, ir net nėra įsitikinusi, kur gimė. Kad ir visa ta jame jos sukelta sumaištis, Tamašas bent jau žinojo, kas jo tėvai ir kur jo namai.

— O gal ir buvau jos dukra, — tarė ji šiek tiek pajojus, kalbėjo per lapų kuždesį po arklių kojomis. — Nesvarbu… Kas tavo motina, jei ji ne ragana? Ir kiek tau metų?

— Septyniolika. Ir mano motina — ne ragana. Raganų ji nemėgtų.

— Kodėl?

— Paprasčiausiai nemėgtų. Mama linkusi į patvarius dalykus. Ji nenorėtų galvoti apie goblinus. Ji… — … Ji niekada nemėgo senelės pasakojimų, pagalvojo sau. Ji bijojo senelės.

Senelė nebuvo tokia kaip kiti, ar ne? Nė vienas nesakė jai „ne”.

Dieve, galbūt nė vienas negalėjo pasakyti.

Gal, pagalvojo jis, gal aš galėjau iš meisterio Karolio išmokt, kaip kerėti, jei tik jis būtų norėjęs mane mokyti — tačiau jei jis būtų galėjęs mane mokyti… tai kodėl nemokė?

— Ela, kodėl Karolis nesustabdė goblinų puolimo?

Ji pažvelgė į jį per jų arklius skiriantį nuotolį.

— Ką?

— Tų goblinų, kurie mus užpuolė. Kodėl Karolis jų nesustabdė? Jis buvo su mumis, jis matė pavojaus ženklus. Kodėl mūsų nesustabdė?

Ela žvilgtelėjo į priekį, tarytum būtų žiūrėjusi į kažką už tūkstančio mylių.

— Ela. Kodėl. Jis. Nesustabdė? į — Atsiprašau?

— Kodėl meisteris Karolis leido mums joti tuo keliu? Kodėl neužleido burtų ir mūsų neapsaugojo?

— Kodėl gi tu nesustabdei?

— Nes aš ne… aš negalėjau. Kad ir kas bebūčiau, niekada nesimokiau, jis niekada manęs nemokė. Kodėl tu negali atsakyti į paprastą klausimą? Tu ten buvai, tiesa? Kodėl tu mūsų neperspėjai?

Ji papurtė galvą. Oras aplink juos atrodė keistai tylus ir slegiantis. Iki šiol jis manė, kad suraukti antakiai — iš pasipūtimo. Arba pykčio. Dabar jis jautė nerimą. Rodėsi, kad priekyje mažiau saulės šviesos. Ir jei čia esama tako, jis nepajėgė jo įžiūrėti.

— Ela? — pašaukė jis, nes šios vietos klaikuma vertė jį galvoti apie aną kelią. O gal mintys apie kelią vertė pernelyg gyvai prisiminti užpultį. — Kaipgi Karolis nieko nepadarė, kad mus perspėtų?

— Nes… nes magija to norėjo.

— Kieno magija? Goblinų?

Jos galva krestelėjo.

— Ne. Niekas nežino. Niekas negali žinoti, kada burtai stoja prieš burtus. Bet kas galėjo būti, galėjo būti manoji ponia. Visada gali kas nors būti. Priešingi burtai bet kur gali nueiti, ir nepasakysi, kas atsitiks.

„Visada gali kas nors būti” — skambėjo lyg Karolio žodžiai.

— Kartais, — sakė Ela, — kartais negali to išvengti, nes net nežinai, ar tu tai padarei. Kartais bijai kažko nepadaryti. Mano ponia sakė… sakė, gal Karolis viską pablogins, ji tikrai nežinojo, ar jis iš viso ateis, bet ilgiau laukti ji nepajėgė. Nežinai, kieno tai užmačia: jos burtai ar karalienės. Nepaisant to, ji pašaukė Karolį. Taip susiklostė — ir įvyko taip, kaip įvyko.

— O dabartinė mūsų kelionė? Nežinome kur arba kodėl, tiesiog jojame?

— Surasti miško vidurį, — tarė ji. — Tačiau aš nežinau, kieno burtai mus veda. Nežinau, kieno kerai stipresni.

Tokį dalyką išgirsti — visiškai jokia paguoda.

— Mes einame prieš visų goblinų karalienę, o tu abejoji, kieno burtai stipresni. Ela, tu… — „Tu ne tokia jau, po šimts, gudruolė, kaip apie save manai”, — pagalvojo jis sau Nikolajui būdingais žodžiais.

Bet ar jis neina ten, kur ji veda? Ar daugybę kartų nemąstė, kad, jei tik būtų turėjęs nors kiek sveiko proto, būtų išvykęs namo? Ir kurgi jis dabar?

Besižvalgydamas aplink save į medžius, po mišką, jo akimis žiūrint — be kelio, be takelio… iš tiesų, kur jis?

— Ne tik aš abejoju, — tyliai tarė ji. — Visos Girios raganos. Gal aš — vienintelė jų turima galimybė. Galvoju, turėtume eiti ir pamėginti todėl, kad aš taip manau, štai ir viskas. Jos viską padarėli viską padarė. Aš esu ta, kuri palikta ateiti. Taigi aš esu didžioji Tajni Girios ragana, ar supranti? Ir aš nežinau, kieno burtai tave atvedė, nė karalienė negali žinoti. Nė viena iš mūsų negali žinoti, kieno burtai veikia.

— Tai kas iš to gera, jei niekas nesugeba pasakyti, kas atsitiks?

— Bet viskas keičiasi. Ir jei tu darai ką nors mažo, taip gali atsitikti dėl kažko didelio, o jei tu darai ką nors labai didelio, lengviau sužinosi, ką darai, kalbėjo mano ponia.

Kaip tu darai ką nors labai didelio? — klausimas, kuris liuoktelėjo jam į galvą. Jei jis būtų Karolio mokinys, jei tik visa, ką ji sakė, iš viso yra tiesa, o ne beprotybė, tada Tamašas norėtų mesti iššūkį šiai jų padėčiai ir padaryti kažką magiško — meldžiu, dieve, kažką, kad tai galėtų baigtis visiems laikams arba kad jis išbandytų, ar iš viso turi savy magiškos galios. Jeigu jis kerėtojas, galėtų išburti nepaneigiamą įrodymą, argi ne?

Bet tuomet, jei magija veikia taip, kaip ji sakė — niekas negali žinoti. Ar ne tai visais savo aiškinimais ką tik pasakė Ela: niekada niekaip nesužinosi.

Kur dingo tas prakeiktas goblinas ir ką jis buvo pasišovęs daryti? Neša žinią karalienei?

Ir kodėl Karolis jam niekada nesakė, ar jis kerėtojas? Kodėl Ela pasakė tai, ką pasakė, kai visą šį laiką… gi nekalbėdavo ar negalėdavo kalbėti?

Ar atsitiko kas nors? — svarstė jis. Ar kažkur kažkas pasikeitė? Ir ar tai mūsų, o gal jų burtai mus į šią vietovę atvedė?

Pabudimo pragaras. Tamsa ir laužas, ir kažkas džerškiąs jo ausyse. Šešėliai ant akmeninių lubų. Bukas skausmas. Ir, po šimts, tas šuo. Nikolajus pakėlė savo sveikąją ranką ir atstūmė skaliką. Virš jo palinko Karolis. Jis trumpam turėjo vargo atrinkdamas, kas čia. Tačiau tie vaizdai užsibuvo jo regėjimo lauke.

— Ką gi, ką gi, — tarė Karolis. — Laba diena, meisteri medžiotojau.

— Kad tave po šimts, — sumurmėjo jis. — Kur tu buvai?

— Ant savų kojų, pasirodo. Tu gi turėjai arklį, ant ko joti. Bent jau ponę. Jaunėlis Juris sakosi išsekęs paskui šunį. Ir nežino, kur jo broliai, tikisi, nebent, kad jie išsisuko. Jis kartu su troliu sekė paskui juos, be to, viliasi, kad tos kaukolės kieme — ne jų. — Karolis pabruko ranką jam po galva ir už jo užkišo susuktą apklotą, tada nuėjo prie laužo ir kažko pripylęs atnešė. — Išgerk šitą.

— Dvokia kaip arklidžių sąšlavos.

— Šiek tiek sudrėko. Tiesiog išgerk ir liaukis skųstis. Gyvas esi. Tai geriau, nei kai kurie iš mūsų gali pasigirti, ar ne?

Jis išgėrė, išsiurbčiojo šleikštulį keliančiais gurkšneliais. Šuo kažkur išdūmė — ten, kur ir berniūkštis, su viltimi pamanė.

— Kur Juris?

— Miega, — Karolis maišan krovė indelius, daugybė mažų puodynyčių per visą stalą. Pridrabstyta miltelių ir lapų, ir žolių.

Nikolajus pabaigė ištuštinti puodelį ir pasistatė jį sau ant krūtinės; žvelgė į lubas, jis manė, kad į menės lubas pilyje, prieš kurią neteko sąmonės, o laužas — ne per geriausia mintis, jei aplink esama goblinų.

— Ar čia tavo sesers pilis? — paklausė jis, kai Karolis paėmė puodelį.

— Buvo.

Jis prisiminė kieme stirksojusias kaukoles ir atleido senajam už grubumą. Pasistengė iš anksto pagalvoti apie ateitį, pabandė pažiūrėti, ar krutės sužeistosios rankos pirštai, ir tie judėjo, visai pakenčiamai, kad būtų naudingi. Tačiau kak ir kokia bebūtų Karolio neseniai paruoštoji arbata, jo galvelė galėjo liudyti, kad ji tokios pat rūšies, kaip ir trolio: jis galėjo skaičiuoti savo širdies dūžius — dunks, dunks, dunks, garsiau už laužo traškesį, garsiau už senąjį, kuris sėdėdamas, rankas tarp kelių nuleidęs, iš verpalų kuodelio pynė raizgalynę.

Jis pagalvojo apie laibus pirštus — tas pats žaidimas, tas pats duslus ūžimas… galvojo apie senąją ponią prie židinio, senoji ponia pasižiūri į jį tamsiomis tamsiomis akimis ir sako:

— Ar mes tik ne smalsuoliai? Šnipinėjame? Ar žinai, kas nutinka berniukams, kurie šnipinėja?

— Stanio ieškojau, — pasakė jis, — pamedžioti, — kiek atminė. Jie su Staniu medžiodavo anais laikais, kai Stanis buvo nerangus vaikėzas ir jis toks…

Ir jis…

— Tu dažnai su mano sūnumi lakstai, — sakė senoji ponia. — Ką jūs miške darot, a? Į paukštelius spoksot?

— Taip, — atsakė jis.

— Pažvelk į mane, — ponia sugavo jo akis, ir jis nebegalėjo jų nusukti. Gerokai vėliau ji liovėsi raukiusi kaktą, o jis vėl galėjo kvėpuoti. — Tu nemeluoji. Neįprasta. Nemanau, kad kada būčiau sutikusi berniūkštį, kuris nemeluotų. Ar esi ištikimas Staniui?

— Taip, ponia, — atsakė jis.

Ji tarė:

— Esi protingas berniukas. Pernelyg protingas, kad pagautum meluojant. Manęs daugiau nešnipinėk. Ar girdi?

— Taip, ponia, — atsakė jis ir visą tą laiką spoksojo į jos pinamus raštus.

Karolis pasakė:

— Paleisk vaikį, Užula.

Užula buvo jos vardas, bet niekas niekada jos taip nevadino. Nuo tos dienos, kai Senasis Lordas žuvo, iki jos mirties dienos ji buvo Ponia, ir tik po to Stanis tapo valdovu, o jo žmona Agnieška tapo Magijaros ledi, tuomet Stanis jau buvo vyras, turintis tris sūnus.

Tas pats pynimas kaip senosios ponios. Metų metais jis nematė, kad Karolis tai darytų.

— Kas tai? — paklausė apdujęs. Klausimas, kurį troško pateikti poniai, bet ji buvo mirusi. Mirė ji per audrą, lijo be perstojo, kol ji atsidūrė savam kape — šaltas ir nejaukus lietus su žaibais ir griausmu…

— O tu ką galvoji, kas tai? — paklausė Karolis.

Laužo šviesa užklupo Karolį nepatogioje padėtyje, nušvietė žiauriai perkreiptą veidą, o plaukai — ugnies spalvos. Pirštai užgriebė kitą kilpą. Narvas, visai be priežasties pamanė Nikolajus. Spąstai.

— Aš nežinau, — metai išmokė jį meluoti, kai reikia. — Kur berniūkštis?

— Miega. Pervargęs.

— O kaip Bogdanas ir Tamašas?

— Nežinau.

— Na, o tu kur buvai? Kur buvai per paskutines dvi dienas?

— Tris. Dabar trečiosios popietė.

— Kur, po velnių, buvai?

— Mano arklys metėsi šuoliais, — atrėžė Karolis. — Nukritau. Išėjau pagalbos. Jei dėl vakar — čia nieko nebuvo. Ar pakaks? — Zadnis vėl pratrūko loti ir nusirito per kambarį, ant stalo parversdamas butelaitį. — Kad tave kur!

Zadnis lyg pašėlęs nagais braižė duris. Nikolajus prisiminė savo kalaviją ir ėmė jo grabalioti, Karolis gi pametė savo raizginį ir atsistojo.

— Kur veda tos durys? — paklausė Nikolajus.

— Į rūsius.

— Meisteri Karoli? — Juris, trindamas akis, paknopstom šoko iš kampo, jo plaukai buvo suvelti. — Meisteri Nikolajau?

— Cit, — sudraudė Karolis, nuėjo, atkėlė į duris įremtą baslį. Nikolajus stengėsi pasikelti, grabinėjo aplinkui savo kalavijo. Juris rankose laikė lanką, įtempė jį.

— Cit! — pakartojo Karolis, ir Zadnis suinkštė tyloje. Galėjai išgirsti kažką velkantis — lėtai lėtai, kaskart po žingsnį.

— Tai trolis, — sušnabždėjo Juris. — Krukčis!

— Krukčis, tiesa?

— Kur mano kalavijas? — sušnypštė Nikolajus, tačiau Karolis atšovė skląstį ir plačiai atstūmė duris.

Trolis, be abejonės. Atrodė, tarsi kas ant laiptukų būtų prikrovęs krūmošakių krūvą: stovėjo apkibęs šakelėmis, dvi didžiulės akys tarp kudlotų gaurų. O Zadnis, nors ir ištikimas šuo, liuoktelėjo jam į rankas, laižė jį, vizgino uodegą.

— Tikrai Krukčis, — pasakė Juris.

— O, po velnių, — iškvėpė Nikolajus, vėl nugrimzdo prie kampo atramos ir žiūrėjo, kaip trolis ir šuo įeina vidun.

Saulė — žalia šviesybė dangaus skliaute.

— Niekada nemačiau tokių aukštų medžių, — pasakė Tamašas ir pridėjo: — Niekada negirdėjau tokio tylaus miško, — nes be jų slinkties nesigirdėjo nė menkiausio garselio, nei paukščio ar vamzdžio, nei triušio šuolių per lapus.

— Ar tu vis dar matai taką? Aš nematau.

— Galiu jį įžiūrėti, — laikydamasi kažkokio kelio, kurio iki šiol laikėsi, atsakė Ela.

O dėl visų jos tvirtinimų, kad jis pats turi kerėjimo galią, šioji vietovė jam atrodė tik vis klaikesnė ir klaikesnė, vietovė, kuri vertė jį jausti — jam nepavyko to suvokimo išreikšti mintimis, — kad nuo čia miškas neturi tikslių kraštų. Savotiška tai buvo jausena — tarsi tas miškas iš vidaus kitoks nei iš išorės. Tačiau taip jis suprato. Ir miškas priešais rodėsi tamsesnis nei bet kur kairėn ar dešinėn, ogi Ela pastoviai tvirtino žinanti kelią ir tai, kad kai jie nusigaus į reikiamą vietą, ji pažins ją bei panaudos veidrodį, ir visi girios burtai bus jos valioje. Arkliai mindė rudai margą kilimą, daugelio vasarų lapus, ir medžių kamienai buvo daug aukštesni už kada nors matytus — tarsi jie ir arkliai būtų susitraukę arba pasaulio matai būtų pasikeitę. Tik negyvi lapai buvo įprastinio dydžio ir labai storai sugulę, lyg vėjas čia retai teužklystų. Vietomis, kur sukritę lapai slėpė duobėtas nuokalnes ar medžių šaknis, arkliai žengė atsargiai — žemė buvo pilna klastų ir žabangų. O žalumoje viršum jų, per ankstyvose sutemose, kurios įtikinėjo akis, kad saulė leidžiasi, rodės, pamažu daugėja brūzgynų ir pinklių.

Bet taip negali būti. Ką tik buvo pusiaudienis, o jie štai joja tokioje prieblandoje, kad atrodo, jog pati saulė išblėso arba valandos, slapta skubėdamos, nuslydo į tamsą ir naktį. Akys tikėjo. Kūnas irgi. Tamašas pajuto besigalinėjąs su žiovuliu, įtikinėjo save, kad dar nėra taip vėlu, kad yra mieguistas, nes vakar per naktį per ilgai sergėjo gobliną. Tuo metu, kai šioje raizgioje pamiškėje Lvi ramiai turseno paskui Skorės uodegą, o Ela buvo paskendusi mintyse ar burtuose, jis juto, kad darosi vis sunkiau ir sunkiau išlaikyti akis atviras. Jo kūnas lingavo į švelnių Lvi judesių taktą. „Kam priešintis?” — rodos, kuždėjo lapai.

— Kiek dar, tavo nuomone, iki saulės laidos? — paklausė tarsi tik dėl savo balso skambesio per mieguistą lapų ošimą. — Negaliu patikėti, kad jau taip vėlu.

— Nebežinau, — murmtelėjo Ela.

Tamašas regėjo tik jos nugarą, bet nuokalnė suteikė Lvi drąsos aplenkti Skorę, lėtas žingsnis po lėto žingsnio, tad valandėlę jie jojo greta. Pati Ela numaldė žiovulį, plaštaka prie burnos, ir jis krestelėjo savo galvą, nes tai, kas matyta, vertė žiotis.

— Negaliu ištverti nesnaudęs, — tarė jis. — Tai ši vieta. Šis miškas. Po galais! — Trečias žiovulys. Kvailiau negu kvaila. Papurtė galvą.

— Jis labai senas, — pasakė Ela. — Tai ir viskas. Sena vieta. Ponia sakė…

Ji sulaikė žiovulį, o jis nebegalėjo atsispirti. Buvo juokinga ir kartu baugino. Sutemos tarsi antklodė leidosi ant jų, ogi oras po šimtamečiais medžiais nuo tokios tamsos turėjo būti šaltas, tačiau išvis nieko nejutai. Ir štai Tamašas nebesugebėjo prisiminti, koks buvo artimiausias jų tikslas, tačiau atsiminė, kad jis svarbus ir kad jie nedrįso stabtelėti — buvo per daug elnių ir per daug vilkų, ir jis kiemo gale broliui atidavė savo lanką. Viena mergaitė padavė jam pyragą, ir jie suvalgė jį aną naktį prie laužo — staiga Lvi suknapsėjo, užkliuvo už nukritusios šakos ar savos kojos, krestelėjo Tamašą iš pusiausvyros.

— Po galais! — Jo sąmonė klydinėjo. Arklių žingsniai buvo sunkūs, lėtesni, vis lėtesni, ir tai negerai. Jis palinko ir sudavė Skorei. Skorė pašoko, Lvi irgi krūptelėjo iš snaudulio, tačiau, kol prijojo kalvos papėdę, arkliai ir vėl vos žengė, antrąkart tokiam pokštui nebepasidavė: tik akimirką žengė greitesnį žingsnį ir vėl aptingo.

— Negerai, — tarė jis. — Visai negerai.

Ela pakėlė prie lūpų amuletą ir laikė jį aukštyn iškeltą, jos akys buvo užmerktos, siaubingas susikaupimas veide.

— Ką tu darai? — pradėjo klausti Tamašas, bet kaip tik tada blykstelėjo šviesos kibirkštis, tarytum veidrodis būtų sugavęs saulę, po to kita kibirkštis ir kita, ir kita. Jos akys atsimerkė, ji leido veidrodžiui nuslysti kadaruoti ant grandinėlės, ir šviesos kibirkštys ėmė šokinėti aplink juos ant žemės, ant jų.

— Tęsk! — jis šūktelėjo ir, iki sąstingio priblokštas bei atitolęs, pamatė saulės šviesą, žėrinčią iš veidrodžio ant medžių ir nutvieskiančią žemę. Dabar jis nebesuprato, ar teisingu keliu jie traukia. Galėjo tik joti kartu su šviesos blyksniais, kurie, rodės, šoka ir moja tolyn, tolyn į gūdumą.

Ilgą laiką atrodė, kad jie eina ta kryptimi, arkliai gyviau jojo, jų kelias buvo nušviestas nesančios saulės spindesio, svaiginantis, sūkuringas šviesos šokis, kuriame, Tamašas ėmė tikėtis, buvo saugu…

Kol jie priėjo statų nuolydį, ir ta šviesa žybtelėjo į metalą.

— Ela! — sušnabždėjo jis užtraukdamas atgal žąslus. Jis matė goblinus, šimtų šimtus goblinų, išsirikiavusių kautynėms pasaloje tarp lapų.

Bet jo paties balsas, rodės, atsklinda iš tolo, ir Lvi suklupo, kai jis ėmė jį sukti ant šlaito. Jis matė Elą, jojančią toliau, vėl pabandė ant lapais nuklotos nuokalnės apsukti Lvi, pasiekti ją ir nukreipt į šalį, bet, kol jam pavyko įtikinti Lvi, kad ją pavytų, buvo per vėlu: ji įjojo tarp goblinų rikiuotės eilių ir tos gretos puolė, viena greta ir kita, ir dar kita virto į metalo, suirusių odų, nubalusių kaulų krūvas.

Jis spoksojo nustebęs, užvaldytas regėjimo keistumo, klausė savęs, ar jis įsivaizduoja, o gal mato, ką mano matąs. Lvi su juo sustojo, ir Tamašas bandė paraginti jį pasivyti raganiūkštę, tačiau nuo tos akimirkos, kai jis truktelėjo pavadį atgal, Ela vis tolo ir tolo. Dabar veidrodžio blyksniai tvisko ant žemės priekyje ir šoko tarp medžių, bet ne ten, kur jis. Visas miškas, atrodo, pritemo, o Ela ir šviesa rodėsi toli, labai toli.

— Ela! — jis šūktelėjo jai iš paskos. — Ela!

Miškas, atrodė, praryja garsus. Jis stipriai sudavė Lvi jų abiejų labui, tačiau Lvi greičiau nėjo ir net nesibaidė daugybės kaulų, besivoliojančių ir barškančių ten, kur jie jojo. Matė, kaip Ela tarsi iš labai toli pasižiūrėjo atgal. Ji buvo beveik pasiekusi kitos kalvos viršūnę, po to ant kalvos viršaus.

— Tamašai! — jis manė išgirdęs, kaip ji jam atsako. Bet tada kibirkštys išnyko, ir miške, kuriame jis buvo, nebepaliko jokių pėdsakų. Lvi apatiškai sustojo, Tamašas iš nevilties nuslydo žemėn, paėmė už pavadžio ir ėmė jį vestis, atkakliai versdamas nuolat judintis aukštyn ir aukštyn į kalvą.

Tačiau ant kalvos jis turbūt pasuko šonan ir suklydo dėl krypties — kalvos turi tiek daug veidų ir taip lengvai paklaidina. Jis nukėblino per visą plačią pašlaitę ir visur rado šiurpiai žuvusių, tarsi būtų užklydęs į kokį užmirštą mūšio lauką iš kronikose neužfiksuoto karo. Elos — nė ženklo, nė mažiausios jo ieškomos šviesos švystelėjimo, vien tik krentančių kaulų, tarškančių šarvų barškesys, nežmogiškų kaukolių reginys — Azdra’ikio padermės, panašia ginkluote. Nuo vieno žuvusiojo jis pakėlė kardą — bauginantį daiktą su spygliais, kurių paskirtis gal nuginkluoti… dievas žino, kokia dar.

Su šituo jis toliau ėjo aplink kalvos viršūnę. Ela negalėjo turėt tiek daug laiko, kad dingtų. Skorė galėjo užsiožiuoti ir staiga patraukti savais keliais ar net, sergėk, dieve, numesti ją ir palikti paslėptą brūzgynuose. Jei taip bus nutikę, gal jis pamatys ją iš aukščiau.

Tačiau kai jis apkeliavo aplink visą kalvą, surado tik daugiau baltų, beakių žuvusiųjų ir begalinius miško takus. Leidosi ta kryptimi, kur link manė, kad iki tol jie keliavo; kardas buvo užbruktas už diržo ir Lvi pavadys rankoje, vis trūkčiojąs jį, kad net ranką diegė. Karts nuo karto jis šūkteldavo Elos vardą, bet lyg sapne miškas užgoždavo jo balsą. Per stingdantį lapų šnaresį Tamašas tarė Lvi:

— Mes ją surasim. Ji negulės čia. Kvaila mergiotė sako, kad galiu kerėti. Tai pabandysim, ar ne? Sakykim, kad mes turime ją surasti. Galvokim apie tai, na, geras arklys…

Lengva užmigti. Pernelyg lengva užmerkti akis, netgi žingsniuojant; jis vis dar užeidavo išblaškytus šiurpios armijos kovotojus, tarsi kai kurie iš tos daugybės bandė pasprukti nuo kažko, kad ir kas tai bebūtų, kas paliko visą laiką laukti — tik leiskite savo akims užsimerkti, pralaimėdami karą prieš švelnųjį priešą. Jei jis turi kerėjimo galią, šaukėsi jos, kad save ir Elą apsaugotų nuo šios vietos. Jei dievai jam maloningi, maldavo jų, bet nebuvo tikras, ar jie galės pasiekti šią karalystę, nebuvo tikras, ar buvo toks pamaldus, kaip kunigai norėtų.

— Čionai, — rodės, lapai šnabžda. — Čionai, Tamašai.

Virš laužo kepė žuvis, buvo daržovių, kokių Krukčis rado nesugedusių darže, ir nedaug maisto atsargų iš virtuvės, visa kita goblinai pasiglemžė. Keista tai buvo naktis, laužo šilumoje džiūvo priplėkęs Krukčio kailis. Zadnis — paguldęs Juriui ant kelių galvą, ir šiurpus perspėjimas, vis dar stirksantis kieme. Juriui nepatiko apie tai galvoti, ir pats meisteris Nikolajus paklausė Karolio, ar jis nenorėtų, kad jie pasistengtų palaidoti palaikus, tokius, kokių esama, tačiau Karolis pasakė „ne”; jis atsakė taip šiurkščiai, lyg nepageidautų kito klausimo tuo pačiu reikalu.

Taigi jie sėdėjo čia, tarp jaukalo, kurį goblinai paliko iš pilies, apgriuvusioje menėje kepė žuvį. Nikolajus pajėgė atsisėsti ir pavakarieniauti viena ranka, be to, jie surado meisterį Karolį, šiąnakt virš galvų turėjo stogą ir sienas aplinkui, bet nepaisant to, Juriui nesinorėjo valgyti: jis galvojo apie Karolio seserį ir apie tarną ten kieme — Karolis taip manė, — o labiausiai galvą suko, kaip taip atsitiko, kad Zadnis galų gale sekė ne jo brolio, bet Karolio pėdsakais. Gal tai pabaiga, už kurios — už kurios — nieko kita, tik grįžtuvės namo, bent jau su Nikolajumi ir Karoliu, tačiau…

Sau ant kelių jis juto Zadnio galvą, išsiblaškęs kasė minkštas gauruotas ausis. Šuo suėdė savo žuvį ir tikriausiai norėjo jo žuvies, kuri vėso ant sudužusios lėkštės, tad Juris ėmė laužyti maistą gabalėliais, rankioti iš jų kaulus ir duoti jam.

Tačiau jis išgirdo, kaip Karolis sako Nikolajui kažką apie rytdieną. Po to buvo persimesta žodžiais, kurių Juriui nepavyko nugirsti, jiedu kalbėjosi tyliai, tad jis geriau įsiklausė ir išgirdo:

— … tegul eina iš čia.

— Vienas? — Nikolajus paklausė, po to Karolis kažką pasakė, bet kaip tik tada Krukčis pliaukštelėjo uodega, laužavietėje spragtelėjo anglys ir Zadnis dėl to pašoko.

Juris dar labiau sukluso. Ir netikėtai jis pamatė du nuožmius veidus, sutartinai žvelgiančius jo pusėn.

Jis sukando dantis ir paklausė:

— Meisteri Karoli, ar jūs kalbate apie tai, kaip surasti mano brolius? Jeigu taip, aš neinu namo.

— Po šimts, kaip tik taip, eini namo, — pasakė Nikolajus. — Darysi taip, kaip kartą tau sakyta, mano ponaiti, ir jeigu nors kiek gerbi savo brolių atminimą, neatitrauksi manąs nuo Karolio, kad prižiūrėčiau, ar tikrai ten parsigavai.

— Jie gyvi.

— Mano manymu, vienas gyvas, — tarė Karolis, ir Jurio širdis sutvinksėjo vis greičiau ir greičiau. — Esu visiškai tikras, kad Tamašas čia buvo, ir ne taip seniai.

— Tai kur jis? — Jurio balsas išgąsdino Zadnį, kuris pašoko, metėsi nuo jo prie Krukčio, susikūprinusio prie ugnies, ir atgalios, ir vėl atgal.

— Jis žino, — suurzgė Krukčis ir perbraukė Zadniui per galvą.

— Šuo, jis žino. Brolis. Šuo, jis žino.

— Jis kalba su juo? — paklausė Nikolajus, bet meisteris Karolis pakėlė ranką ir tarė:

— Sakykit, meisteri Krukči. Ką dar jūs žinote?

Trolio uodega susuko nervingą, raitytą pėdsaką ir baigė kelionę jo stambiose rankose, atrodė, kad būtų saugi.

— Ragana.

— Kas per ragana?

— Jauna ragana. Ji iš čia.

— Jos mokinė, — pasakė Karolis, pakilo ir nužingsniavo iki pat laukujų durų. — Po galais! Jos mokinė… štai kas. Štai kas! Aš negalėjau jos numatyti!

Ko? Juris troško sužinoti, bet tik Nikolajus išdrįso paklausti:

— Apie ką tu kalbi?

Meisteris Karolis apsisuko, ir tai nebebuvo mielas meisteris Karolis, parodęs jam orų stiklą, o bauginančiai kitoks senis, piktas žmogus, kurio nužudyta sesuo buvo lauke, jis buvo matęs iš pasalos užpultus draugus ir kelias dienas ėjo, kad patektų čia.

— Jauna ir beviltiška kvailė, — pasakė jis ir vėl šastelėjo ant žemės prie ugnies. — Dieve, dieve — ji galėjo pasiimti jį. Visai buvau apie ją pamiršęs.

— Ką pasiimti? — paklausė Nikolajus.

— Ką nieku gyvu neturėjo teisės laikyti rankose. Bet jei tik būčiau čia buvęs, jei ji būtų likusi gyva…

— Ką? — paklausė Nikolajus, bet Karolis jį nutildė ir įsispoksojo į ugnį, mąstė, mąstė.

Juris suvalgė gabalėlį šaltos žuvies. Kitą. Trolis pasakė, kad vienas jo brolių gyvas. O pagal tai, kad Zadnis sekė pėdsakais, tai galėjo būti Tamašas, Juris vylėsi, kad tai jis. Jis nežinojo, ar tai blogai, o gal ne, bet jis labiau mėgo Tamašą.

Tačiau jeigu tai Bogdanas, jis visgi negrįš be jo. Juris stebėjo Karolį ir laukė, kaip ir Nikolajus, nepaprastai kantrus dėl Karolio.

Juris švariai nulaižė žuviuotus pirštus, kaulus laikė servetėlėje ant kelių, palaukė, galiausiai pamatė, kaip meisteris Nikolajus atšlijo į sieną, atrodė, kad jam skauda, ir tarė — labai jau tyliai:

— Tuomet eikite miegoti, pone. Aš palūkėsiu. Bet kuriuo atveju man reikia pasikalbėti su meisteriu Karoliu. Namo aš negrįšiu.

Nikolajus dėbtelėjo į jį piktai suraukęs antakius, liūliavo savo sužeistąją ranką.

— Mano brolis, pone.

— Dieve mano, tavo tėvas turėtų tau lazdą paimti.

— Berniūkščio vieta čia, — tarė Karolis.

— Ką turi galvoje sakydamas: „jo vieta čia?” — riktelėjo Nikolajus ir krūptelėjo, šiurpo nukrėstas. — Saule valdove, Karoli, tau protas pasimaišė.

— Mano protas veikia puikiausiai, meisteri medžiotojau. — Iš medžių glėbelio, kurį įmetė į laužą, meisteris Karolis ištraukė vytelę, nykščio nagu nusmaukė žievę. — Jei vaikiščias dabar grįžtų, būtų dar didesniame pavojuje. Visur esama tokių dalykų, kurie akimirksniu jį susektų.

— Mes nesame saugi kompanija, — pasakė Nikolajus.

— Ne. Nei jis, nei mano sesers mokinė, — Meisterio Karolio burna, jam perrišant kedro gabalėlį kryžiumi, virto siaura linija, ir jis pynė toliau. Išėjo žmogaus pavidalas, Juris staiga suprato.

Karolis švystelėjo jį į laužą.

— Kodėl taip padarėt? — paklausė Juris.

— Kas nors sumoka, — pasakė Karolis. — Kas nors bent jau pripažįsta pareigą mokėti. Būk mandagus su dievais. Esama pavojingų vietų.

— Jokių mįslių, — pareiškė Nikolajus. — Aš iki kaklo sotus tavo mįslių, meisteri gudruoli. Daugiau jokių plepalų. Kur Tamašas? Ką ta mokinė pasiėmė? Ir kur jie keliauja?

— Virš galvos įklimpęs, veidrodžio dalelę ir pragaro gūdumon. Dabar žinai, apie ką kalbu?

Du suaugę vyrai tuojau susiginčys, ir nieko nebus padaryta.

— Prašau, — paprašė Juris. — Apie veidrodžius, meisteri Karoli.

Karolis ilgam įsižiūrėjo jam į akis, Juris pajuto augančią tylą, bet Krukčis suurzgė:

— Goblinų karalienės veidrodis.

— Jo šukė, — tarė Karolis. Jis išsitraukė antrą vytelę ir, sukdamas tarp pirštų, nulupo. — Goblinų karalienės veidrodžio nuolauža. Ji turi galią apgaudinėti, galią žavėti… galią klaidinti ir gluminti, ir kitaip atrodyti.

— Kur ji?

— Būdavo čia. Kadangi nebėra, galiu tik tikėtis, kad ją turi ta mokinė. Galiu tik viltis, kad mano sesuo perspėjo mergaitę, kas tai per daiktas, ir tuo labiau, kuo nėra.

— Dėl dievo meilės, — pratarė Nikolajus, — trauk žodžius sau iš burnos! Ką ta nuolauža daro? Arba ko nedaro?

— Iš kvailio ji nepadaro protingo, negelbsti ėryčių iš skerdynių ir nepadeda pelei pagauti katės.

— Ką ji daro?

— Po galais, per daug, kad leistum jai klajoti po kraštą. Kai veidrodis suskilo, kažkoks goblinas vieną šukę išnešė į aukštutinį pasaulį, tai toks mano pasakojimas. Seniai tai nutiko, labai seniai.

— Jaunoji ponia ją gavo, — tarė Krukčis.

— Tikrai? Na? — Meisteris Karolis kilstelėjo antakius, įsistebeilijo į trolį.

— Jaunoji ponia paėmė ją iš goblino. Dovana. Seniai. Labai seniai.

— Ką jis nori tuo pasakyti? — paklausė Nikolajus.

— Tą, kad dabar aš žinau, kaip ji atiteko mano seseriai. Užula niekada nesakė. Po galais.

— Užulą niekada nesakė? — paklausė Nikolajus.

Senelė? Juris susidomėjo. Mūsų senelė? Tuo metu Karolis, atsakydamas į Nikolajaus klausimą, linktelėjo galva ir, spoksodamas į ugnį, įsikando žabelį.

— O kad mergiotė būtų palaukusi. Kad tik ji būtų palaukusi.

— Jaunoji ragana atėjo į mano tvirtovę, — šnekėjo Krukčis. — Surasti brolius. Vienas per uolas nukrenta prie upės. Atiduodu jai.

— Tai Tamašas, — pasakė Nikolajus. — Jis su arkliu nulėkė šlaitu.

Juris įkvėpė. Prisiminė kelią, besileidžiantį nuokalne link upokšnio, tekančio pro Krukči Strazą, ir aštrias uolas, kyšančias iš apačios šone. Bet Tamašas gyvas, dabar net Nikolajus tuo patikėjo! Viena Jurio ranka ilsėjosi ant kelio, o kita pridėta prie burnos, jis stengėsi kvailai neklausinėti, kol jo vyresnieji — išties tokie jie ir buvo — mąsto.

— Šitai man nepatinka, — tarė Karolis. — Išvis nieko palankaus nematau. Ta šukė juda.

— Kur juda? — paklausė Nikolajus.

— Link jos savininkės. Visą šį laiką šukė buvo saugioje vietoje. Goblinai dar nebuvo šitokia grėsmė. Gi mergiotė manęs nepastebėjo ir gavo Tamašą, jie pasiėmė šukę ir patraukė į rytus, be abejonės, tik kas rytuose…

— Goblinas seka juos, — tarė Krukčis. — Užuodžiu jį šiame kambaryje.

— Ng’Saeichas, — sumurmėjo Karolis, gal kažką panašaus į tai, o jo burna taip ir liko pravira, visa — su žabaru. — Dieve. Tas niekšas. Na, žinoma!

— Kas? — paklausė Juris, jis nebesusilaikė.

— Vagis, žinoma, vagis, kad jis skradžiai prasmegtų! Kvaišeliai ją nužudė, tikriausiai jie net nežinojo, kas ji tokia. Jiems buvo vis tiek. Bet jis žinojo. Jis žinojo, po galais jį, jautė tą atskalą lygiai taip, kaip ir aš, ir čia mane pralenkė!

— Man reikia su tavimi pasikalbėti, — Nikolajus pasakė Karoliui. Taip suaugusieji kalba, kai nori išprašyti berniūkščius lauk, kad tie negirdėtų.

Karolis pasakė:

— Berniukas keliauja kartu. Dabar nebėra pasirinkimo.

— Ar ilgai jis eis su mumis? Į goblinų irštvą? Į tai, kuo virto kiti mūsiškiai? Ką jie padarė tavo seseriai ir jos tarnui… Dieve, jie tikriausiai suėdė juos. Žmogau, tai ne priešas, kuris kovoja garbingai.

— Kaip ir aš, — atsakė Karolis ir išspjovė vytelės gabaliuką, kuris sušnypštė ugnyje. — Kaip ir mano sesuo. Štai kodėl jos nelaidosiu. Eik gulti. Jūs abudu. Šiąnakt nesapnuosit.

— Maniau, kad einame ieškoti brolių! — paprieštaravo Juris. Jis nesuprato, dėl ko Nikolajus ir Karolis ginčijosi. Jis suprato, kad Tamašas ir raganos mokinė yra kažkur miške, ir kažkas, vadinamas ng’Saeichu, tikisi gauti veidrodžio šukę, kurią jie nešasi. Geriausiai jis suprato tai, ką buvo matęs kieme, ir kad goblinai tai padarė. — O kaip Bogdanas? Kaip Ježis ir Zevas, Filipas? O kaip…?

— Rytą, — pasakė Karolis. — Rytą išeisime ir judėsime greitai. Nepabusk, kad ir ką išgirsi… Meisteri Krukči, saugokit giliuosius takus. Ir pasiimkite šunį. Šiąnakt jam geriau pabūti su jumis.

— Meisteri Karoli, — Juris priešginiavo, buvo nuliūdęs ir piktas.

Tačiau Karolis pakilo, užklodamas jį šešėliu, ir viena ranka skaudžiai suėmė jo veidą, po to Juris pajuto, kaip merkiasi jo akys.

— Per daug, per daug visko aiškinti. Miegok, vaike.

Juris jautė darąs tai net nežinodamas kodėl ir visai neprisimindamas, apie ką jie kalbėjo. Įsirangęs į meisterio Karolio jam padarytą guolį tarp menės šipulių, jis prisiminė tik Zadnį.

Tik vieną kartą tą naktį jis pramerkė akis manydamas, kad šalia jo stovi kažkas svetimas. Jis negalėjo pasakyti kodėl. Jis tik suprato, kad ir kas tai bebūtų, buvo pikta ir ieškojo kažko kito, bet ne jo.

Kad ir kas tai bebūtų — tas sava ranka perbraukė jam per plaukus ir pasitraukė. Po to jis ėmė drebėti. Nesuprato, kodėl tai jį išgąsdino, juk nė kiek to pykčio nebuvo taikyta jam. Tačiau vis tiek jis bijojo.

Berniūkštis buvo ramutėlis — pervargęs, galėjo pamanyti Nikolajus, o su kiekvienu kvėptelėjimu jis juto savyje akivaizdžią magiją. Jis vis laukė, kad skausmas grįš. Prisiminimas apie skausmą buvo toks gyvas, kad jis tikėjosi, jog tai sugrįš, jei tik jis vos pasistums nugara arčiau prie apklotų, įspraustų tarp jo ir kampo. Ir jis niekada labai nepasitikėjo senojo galimybėmis, tas tiesa, tačiau jis niekada nepamiršo ir ponios. Visą gyvenimą Nikolajus bandė save įtikinti, kad tai, kas tą naktį nubėgo drebuliu per jo kaulus ir nubaidė jį žemyn laiptais, buvo vien tik vaikiščio vaizduotė — o tai, kad jo rankoje lygiai maišo skausmas, labai nuostabu, manė jis, bet niekas jam nieko dėl šito nebuvo pataręs. Tai buvo jo skausmas ir vis dar jo ranka, ir sėdėjo jis čia, sugriautoje raganos menėje, skaudžiai jausdamas, kad jam padarė kažką visiškai nemalonaus, bet jis negalėjo prisiekti, kam būtent, ir lygiai toks pat skaudus buvo jausmas, kad jis kartu ir pažįsta, ir niekada taip ir nepažino to seno žmogaus kitapus kambario.

Nikolajus stebėjo, kaip Karolis įmetė į laužą rąstigalį, kaip priglaudė ausį prie židinio akmens ir papurtė galvą, tarsi jam nebūtų patikę, ką išgirdo. Karolis paplekšnojo per akmenį, lyg tas būtų gyvas, tada ėmė krapštytis apie kitus daiktus, krauti jų rykus į ryšulius. Galiausiai priėjo ir atsisėdo ant suolelio šalia guolio. Laužas apšvietė senąjį aureole, o Nikolajui ant veido krito šešėlis, versdamas jį kažkodėl pasijusti įvarytu į kampą.

— Kaip ranka? — paklausė Karolis.

— Gerai, — atsakė. — Sudiegia, — tai buvo tiesa. Senojo kerai netobuli. — … Taigi ką darome su berniūkščiu?

— Nieko negalime padaryti, — Karolis vis dar kramtė tą vytelės gabaliuką, apvertė jį burnoje. — Kai veikia magija, ji traukia. Jei kažkas eina ten, kur ir daugelis jo dalių, atskiram kažkam yra saugiau, ar supranti?

— Nori pasakyti, vaikis eina su mumis.

— Noriu pasakyti, kad tu eini su mumis. Palik mus, ir rytą tapsi goblinų masalu. Berniukas turi traukti ten, kur eina visi kiti: šiame krašte būtų neįmanoma išsaugoti jį nuo veikiančios magijos.

— Neįmanoma! Ar man sakai? — Nikolajus prisiminė, kad berniukas miega, ir pritildė balsą. — Aš galiu jį parvesti namo. Patikėk manimi!

— Jokios galimybės. Jis sugrįžtų namo, nes tu tikriausiai jau būtum žuvęs. Dabar tu jo dėka gyvas, ir neklausk kodėl. Aš ne viską žinau.

— Bet šitai tu žinai, tiesa? Tu, po šimts, taip įsitikinęs? Vienas iš Stanio sūnų klajoja po miškus…

— Vienas Stanio sūnų tikrame pavojuje. Užsičiaupk ir klausyk, meisteri medžiotojau. Noriu, kad rytoj ryte, vos saulei prašvitus arba anksčiau, tu paimtum berniuką, arklį bei šunį ir nešdintumeis už vartų. Aš pasivysiu jus. Jeigu ne ir jei tau kas nors nepatiks, sukit į rytus ir laikykitės palei sieną. Krukčis eis su jumis.

Kažkas apie garbingą kovą, kaukoles kieme ir nelaidojamą jo seserį.

— Ką ketini daryti? Kas per „paimk berniuką”. Kur tu būsi?

— Rytojus parodys, argi ne? Būsiu jums iš paskos, viena ar kita prasme.

Nikolajui taip pat nepatiko šita kalba keliais žodžiais.

— Paimk berniuką ir ką daryk?

— Surask Tamašą. Aš surasiu jus, jei galėsiu. Manau, sesuo man atleido. Sužinosime rytoj.

— Ką turi galvoje — „sužinosime”? Ar ji nemirusi?

— O ne, ji mirusi. Mirusi be jokio kirčio ar dėl to nukentėjusio goblino: ne jos stilius, ne Izabelės, — Karolis išsiėmė iš burnos virbelį ir dalį jo išspjovė ant grindų. — Iššaukdamas dvasią niekada nežinai, ko sulauksi, tai bėda.

— Ar ji kur nors netoliese? — Kambarys atrodė perpildytas šešėlių. — Ar ji klausosi mūsų? — Nikolajus buvo daug giliau tarp kerų ir kerėtojų reikalų, nei jis kada norėjo knaisiotis, tačiau Karolis atsakė — taip tyliai, kad atrodė, jog žarijų spragtelėjimas nuaidi per menę:

— Nejaučiu šito. Štai todėl nežinau, kiek jos galėčiau sugrąžinti. Kartais tai tik viena dalis arba dvi. Tai pavojinga.

— Kas pavojinga?

— Kad vien tik pyktis nesugrįžtų.

Spragtelėjo žarijos. Nikolajus pašoko, petys perspėjančiai nudiegė. Karolis apsidairė išsiblaškiusiu žvilgsniu ir išspjovė kitą vytelės trupinį.

— Ar tai ji?

— Tai kita dvasių problema. Izabelė, Itresė… Negaliu dėl jų garantuoti.

— Dėl ko? Ką garantuoti?

— Dėl raganų. Kad ko nors nepadarytų. Persikėliau anapus kalnų. Po šito mano sesuo nebenorėjo su manimi bendrauti, bet ji išeikvojo visas savo jėgas, kad parkviestų mane namo. Ji nusipelnė savo keršto. Nė vienas neturėtų taip mirti.

— Ir tu į visa šitai įtraukei berniukus? Tu vedei mus tuo prakeiktu keliu ir žinojai viską, kas čia vyksta?

— Pritildyk savo balsą. Ne, aš nežinojau, kas čia dedasi. Aš sapnavau, bet tai kas kita.

— Kas kita? Tu matei tą ženklą!

— Ir ką tada mes būtume padarę? Grįžę atgal per perėją be jokių maisto atsargų? Būtume laukę, kol goblinai įsiverš į Magijarą? Buvome arčiau nei galbūt kada nors prisigavę prie jų ištakų — prie pat vienintelės vietos, kur kas nors pajėgtų juos sustabdyti, taip pat prie tos, kuri, mano padedama, būtų galėjusi tai padaryti. Bet aš pavėlavau.

— Pavėlavai pas seserį? Ką būtumėt padarę?

— Pamatysim. Vis dar pamatysim. Papasakosiu tau, meisteri medžiotojau, istoriją, jei nori pasiklausyti. Kas nors, be manęs, turi žinoti tiesą.

Nikolajus suraukė kaktą, lukterėjo. Jis norėjo išgirsti bet ką, kas siejosi su jų žygiu, tačiau ne per labiausiai tikėjo, kad senasis bent ką supranta.

— Prieš keletą šimtų metų, — pasakojo Karolis, — prieš daugelį šimtų metų, iš tiesų netgi prieš Magijarai atsirandant, kitapus kalnų buvo karalienė ir Hazelio tvirtovė. Hazelyje karalienė turėjo dukrą, vardu Ilena. Ne bet kas Ilenai tiko. Savo namuose ji turėjo auksinių stalų ir sidabrinių lėkščių. Netgi jos lova buvo iš sidabro, o praustuvas — iš aukso, nusėto brangakmeniais…

— Skamba kaip viena iš tų pasakų, — suniurzgė Nikolajus.

— Žinoma, bet tai Ilena, apie kurią sekamos pasakos. Žmonės nežino, kad ji — Ilena, tačiau užtikrinu tave, tai ji. Visa — tik geriausia. O būdama princesė ir ragana…

— Ar visos jos buvo raganos? — Nikolajui atrodė, kad praleidžiami esminiai dalykai. Karolis nebuvo dainius. — O gal ji buvo tik Ilena?

— O, dauguma jų buvo raganos. Visos karalienės kitapus kalnų daugiau ar mažiau mokėjo burtų meną. Šiaip ar taip, vieną dieną karalienė suprato, kokia iš tikrųjų tuščiagarbė ir nedėkinga yra princesė Ilena, ji labai dėl to nerimavo.

— Per vėlai, — įterpė Nikolajus. — Mažai reikėjo rykštę paimti.

— Per vėlu su žabu. Tapusi karaliene, Ilena būtų sugriovusi šalį, ir karalienė Mirela, tą žinodama… ėmė ieškoti kokio nors magiško sprendimo: tokia jau tingių raganų silpnoji vieta. Ji nuėjo pas goblinus.

— Taip paprastai. Priėjo prie paradinių durų ir pasibeldė?

— O, būdama ragana, Mirela naktį pabarbeno į kelias tamsias duris, į kelias, kurių išmintingesnė ragana nebūtų lietusi. Atmink, ji nebuvo ypač išmintinga ragana. Ji išauklėjo Ileną. Tačiau ji buvo bebaimė ir geraširdė. Ir goblinų karalienė už pažadą, kad vieną kartą metuose jie galės pasiekti žmonių pasaulį, davė karalienei Mirelai vaistų, užtikrinančių jai jaunystę ir grožį. Įprastas sandėris. Tad karalienė Mirela grįžo namo jauna ir graži bei visai dar stipri, kad valdytų mažiausiai dar keliasdešimt metų. Ilena tiesiog pašėlo.

— Žinia, Ilena paleido prieš ją burtus.

— Ne, ne iš karto. Jos motiną supo labai galingi kerai, ir jeigu imi kovoti prieš ką nors tokio stiprumo, tiksliai nežinodamas, kas tai per burtai, gali pats sau pakenkti. Taigi Ilena išlaukė visus metus iki pat tos nakties, kai goblinai atėjo į kraštą, ir ji kreipėsi į jų karalienę, norėdama paklausti jos, kaip jai užimti sostą. Kas čia tokio — nedidelė klasta prieš savo motiną? Ir žmogžudystė — kas čia tokio? Kadangi Mirela paprašė jaunystės ir grožio, bet ne apžavėto gyvenimo. Ilena gi už tą patarimą goblinų karalienei pažadėjo vienerius metus, kai ji pati valdys — ištisus metus leisti pasiekti žmonių žemes. Ir ta sutartis vėl įleido goblinus į žmonių pasaulį.

— Vėl?

— O, jie nuo ten tik pradėjo. Štai kaip karalienė Mirela pirmą kartą surado būdą, kaip juos pasišaukti. Ant senų akmenų jie paliko savo ženklus, magijoje paliko savo burtus — keliauji pro juos tarsi pro senuosius riboženklius. Žinoma, goblinai turėjo savų sumetimų dėl tokių, kai jais buvo atsikratyta, šiame pasaulyje paliktų ženklų, bet tai jau kita istorija. Šiaip ar taip, Mirela žuvo įtartiniausiomis aplinkybėmis, Ilena tapo karaliene ir į pasaulį su vėliavomis ir ceremonijomis atsidangino goblinai. Jie elgėsi kuo pavyzdingiausiai. Jokių suktybių. Buvo mandagūs, meilikavo karalienei ir vis aikčiojo aplink naująją princesę…

— Ilena turėjo vyrą.

— Mažų mažiausiai dukrą. Ją pavadino Itrese. Ji buvo tikra gražuolė, net būdama kūdikiu. Tačiau Ilena niekada neplanavo turėti įpėdinės, tačiau niekaip nepavyko sutrukdyti jai gimti, jei supranti, ką noriu pasakyti. Niekas neveikė. Ji įtarė goblinų klastą ir susipyko su goblinų karaliene, pykosi iki pat tos dienos, kai metai baigėsi ir goblinai ruošėsi išvykti. Jie pareiškė apgailestaują, kad netenka tokios didelės malonės ir ištaigos, o goblinų karalienė pridūrė Ilenai, kad norėtų pratęsti sutartį.

— Kvailė.

— Ilena? Žinoma. Ilena jautė tame kūdikyje magijos galią. Galingą magišką jėgą. Nujautė goblinų rankų darbą, juk kūdikis, Itresė, išgyveno per labai ryžtingas pastangas. Taigi Ilena norėjo burtų — stipresnių už kūdikio ryžtą gyventi. Ir goblinų karalienė pasakė, kad esama ežero, ypatingai gražaus ežero, kurio garbinti jie atvyko…

— Ar goblinai ką nors garbina?

— Tų goblinų yra visokiausių. Kai kurie, matyt, taip, garbina. Šitas ežeras puikiai atspindi. Jis gana seklus, labai ramus, ir tai — jėgos vieta šiame pasaulyje, kurio norėjo goblinai. Taigi goblinų karalienė prisiekė, kad Ilena galės gyventi tol, kol jie valdys tą mažą ežerėlį. Pasakymas buvo gana apgaulingas, kad Ilena patikėtų. Ir ji susitarė dėl vietovės.

— Protinga moteris.

— Ai, su velniu susidėsi, balon atsisėsi.

— Dėl jaunystės ir grožio?

— Būtent. Bet… žinoma, goblinai buvo mielai pasiruošę suteikti Ilenai burtus, atitolinančius senatvę, žinia, savais stebuklais. Tad Ilena pakliuvo į savo pačios sandėrio spąstus. Bet… bet… — Karolis išspjovė kitą žabelio trupinį. — Ilena nebenorėjo turėti nieko bendra su goblinais ir ėmė stiprinti save… ką gi, sakykim, jos valdžia vis silpo. Ji, žinoma, žinojo esanti išduota. Tada pas ją atėjo kažkoks goblinas ir pasiūlė jai paslaptį — vieną paslaptį, pasakė jis, už kurią jis paprašė išpildyti tris norus.

— Juokauji?

— Trys — galingas skaičius. Ir jis išnaudojo du norus, bet trečiojo — tiek, kiek žinau, dar ne. Tačiau nežinia kokiais sumetimais jis pasakė jai, kokiu būdu goblinų karalienės galia slypi veidrodyje, stebuklingo lygumo ir tikslumo kūrinyje, ir tai, kad jei Ilena nori galios, prilygstančios goblinų karalienės kerams, ji turi sunaikinti tą veidrodį. Taigi Ilena iš pasidabruoto stiklo pasidirbdino veidrodį — kuo lygiausią ir geriausią, kokį tik pajėgė įsitaisyti, sudėjo į jo gaminimą visus burtus, kokius žinojo. Žinia, visa tai buvo pranešta į ežero apylinkes. Tad vieną snieguotą viduržiemio vakarą, kai visi jau turėjo miegoti, ir tiesiog taip nutiko likus vienai nakčiai, iki Ilena būtų beveik pasiruošusi stoti į kovą, goblinų karalienė pasiuntė savo kariuomenę ir nukreipė savo burtus prieš Ilenos veidrodį. Kai viskas buvo atlikta, iš Ilenos maža kas beliko — tik šmėkla, iš Hazelio — vien pastatų griaučiai, o iš Ilenos veidrodžio — sidabro milteliai. Taip žmonės kalba.

— O goblinų karalienės veidrodis?

— Perskilo pusiau, maža šukė iškrito. Tokią kainą ji sumokėjo už pergalę prieš Ileną. Tačiau tas pats goblinas — jis taip tvirtino — būtent tas, kur lygosi su Ilena, pavogė tą dalelę ir nunešė tiesiog pas — tu atspėjai — pas Ilenos įpėdinę Itresę, kuri užaugo piktų pikčiausia moterimi. Tačiau Itresė ne mažiau už savo motiną nepasitikėjo goblinų karaliene. Ji pasirūpino sava įpėdine — be jokios goblinų karalienės pagalbos, — ragana, vardu Ilysė. O Ilysė po ilgo ilgo gyvenimo perdavė savo galią Izabelei…

— Tavo seseriai.

— Mano seseriai.

— Bet ta nuolauža — goblino pinklės. Nuo pat pradžios. Ar ne?

— Atsižvelgiant į istoriją. Gal vagis goblinas meluoja, o gal ne? Ir kodėl jis pirma pamokė Ileną, kodėl tie trys norai ir nesėkminga Ilenai baigtis? Tikrai, yra ko paklausti…

— Po to… — Nikolajui kilo tam tikri besiprašą lauk klausimai, jie neatrodė visiškai kvaili, atsižvelgiant į istoriją.

— Po to…? — paklausė Karolis.

— Kada tu ateini į šią istoriją?

— Aš? Niekada. Arba tik pačioje pabaigoje. Mes su Izabele nesame kilę iš Itresės. Nei iš jos mokinių. Užula — taip.

Nikolajaus širdis smarkiai dunkstelėjo.

— Senoji ponia?

— Būtent.

Nikolajus iškvėpė ir vėl įkvėpė begalvodamas. Dieve mano. Kas dar yra ne tai, kuo tikėjome?

— Tu ir tavo sesuo? Kada jūs įsivėlėte į visa šitai?

— Mudu — Užulos mokiniai.

Mokiniai, dėl dievo meilės.

— O kas atvedė ponią į Magijarą? Ir nesakyk man „ji dievino Ladislavą”. Aš buvau tose laidotuvėse.

Karolis bjauriai nusijuokė.

— To dievinimo ne per daugiausia. Bet garbingas iš abiejų pusių sandėris. Ladislavas gavo paveldėtoją ir, drįstu pasakyti — jei kas tikisi panaikinti burtus, jam tenka peržengti savo įtakos ribas, padaryti tai, kas netikėta, kerėti, kur niekas jo nesusektų, — tokias sąlygas, kurių nerasi šiapus kalnų.

— Tačiau ji niekada nieko neperspėjo: nei mano valdovo Stanio, nei…

— Žinau.

— Po šimts, kiek daug gero tai visiems padarė. Tu žinojai, tu supratai, kai pamatei, kad prasideda bėdos, jau nekalbu apie tą nutikimą kelyje.

— Galėjo būti troliai.

— Galėjo būti troliai! Trolis nekaltas, meisteri kerėtojau; tas trolis slėpėsi Krukči Strazo rūsyje, drebėdamas dėl savo gyvybės; nepasakok man, kad negavai iš sapnų aiškesnių žinių, nei kad sakai, jei jau visi laukiniai žvėrys iš už kalnų ėmė plūsti į Magijarą.

— Galėjo būti kitos priežastys. Tikėjausi, kad kitos. Tokia jau magijos savybė, meisteri medžiotojau. Argi paukščiai tiksliai pasako, koks bus oras? Dar geriau, ar jie pasako kur? Arba dar: argi nebūna apgaulingų ženklų? Štai jau šimtus metų goblinai čia ir bus čia, kol galioja susitarimas su Ilena.

— Nebegalioja.

— Ai, bet iki šiol Ilena dar neparodė savo galios — galios bauginti, žudyti. Ji vis dar šiame pasaulyje.

— Sakai, ji nemirusi.

— Taip tai apibūdinama, nemirusi. Ir negyva irgi. Tad goblinai valdo savo žemes, o veidrodis — sutaisytas, tik vienos šukės trūksta. Gi Užula — ką ji darė ir kiek padarė dėl šito — tai karalienės reikalai; Viešpats žino, bet ne aš, ir negaliu žinoti, labai seniai tą supratau. Išduosiu tau kitą paslaptį. Užulos tikrasis vardas buvo Izabelė.

— Tavo sesuo? — kaskart vis didesnė beprotystė.

— Abidvi buvo pavadintos Izabelėmis. Mūsų motina tarnavo šioje tvirtovėje, buvo pati menkiausia ragana, tolima pusseserė. Ilysė atidavė Izabelę mūsų motinai auginti ir skelbė, kad mes jos vaikai. Be abejo, šitai įstūmė mus į pavojų. Bet Užula…

— Tavo sesuo?

Karolis papurtė galvą.

— Vadinkime jas vardais, su kuriais jos nugyveno gyvenimą. Mažiau painiavos. Ir paklausyk. Užula norėjo, kad vykčiau su ja, nes aš nebuvau toks gabus, kad palikčiau ją pavojuje — šita ir dar kitos priežastys…

— Buvo ir kitų priežasčių?

— Ar mes buvome meilužiai? — dar vienas išspjautas žabaras ir negeras, tylus juokas. — Taip. Mes su Izabele — mano seserimi Izabele — dėl šito susivaidijome. Buvome dvyniai. Izabelė tikėjosi mano ištikimybės, nes įvykiai artėjo prie pabaigos ir jai grėsė didžiausias pavojus. Izabelė mokslo troško labiau nei gyvenimo ar oro, o aš troškau Užulos — tokia liūdna tiesa. Nebuvau nei tiek gabus, nei taip atsidavęs kaip Izabelė. Magija man nevirsdavo ugnimi, taip kaip jai. Niekada ja nepasitikėjau. Iki šiol nepasitikiu. Izabelė gėrė magiją, kvėpavo ja — ir ji niekada negalėjo turėti tiek magiškos galios, kiek iš tiesų troško, ji niekada negalėjo būti tokia ragana, kokia tvirtino esanti. Gi Užula — Užula… dėl to, kaip ji jautė magiją: žinai, niekada nesupratau, ar ji viduje buvo tokia kaip Izabelė, įsimylėjusi magiją, o gal labiau kaip aš. Užula viską slėpė savyje, ir tu niekada nieko nežinojai. Tačiau su savo prigimtine teise, vien dievas težino, ką ji galėjo padaryti, jei tik būtų ja naudojusis taip laisvai kaip Izabelė — jei būtų kaip Izabelė leidusi magijai ją naudotis. Visada maniau, kad palikti Izabelę čia sargyboje — lygiai tas pats, kas palikti lapę vištidės saugoti. Ji mėgo kurti planus. Mėgo kerėjimą ir intrigas.

Dėl kerėtojo išpažinties Nikolajus pasijuto nejaukiai. Spragtelėjo žarijos, vėl spragtelėjo, ir Karolio kakta susiraukšlėjo nuo aukštyn nukreipto žvilgsnio.

— Ar čia tu? — Karolis klausė šešėliuoto oro ir laužo šviesos, o Nikolajus, sulaikęs kvapą, laukė atsakymo, bet Karolis dar kartą nelinksmai nusijuokė ir pasižiūrėjo žemyn į savo rankas. — Bariau berniukus, kad spokso į mėnulį. Tačiau berniukai ilgiau už mergaites būna kvailiukais, ar ne… ir Izabelė niekada nepajėgė suprasti, kodėl nebuvau jos sąjungininkas; dieve, Izabelė pašėlo. O Užula rengėsi tekėti ir turėti įpėdinį, apie kurį goblinai nesužinotų. Štai taip — skausmingai atlikta.

Įpėdinis. Nikolajaus širdis staiga ėmė dunksėti taip garsiai, kad jis negalėjo patikėti, jog Karolis jos negirdi. Jis tyliai, atsargiai paklausė apie visų tarnų pilyje skleistą gandą:

— Stanis kieno?

— Užulos, žinoma.

Prakeiktas senis, prileido prie pat tiesos pakraščio, ir ne toliau. Bet tada Karolis pridėjo:

— Šito gana, jei trokšti tiesos. Pagal raganų nustatomą giminystę — to gana. Mes su Izabele visą mūsų gyvenimą gyvenome su šiuo melu. O Užula… — Vieniša ir ilgai trunkanti tyla. — Ji iš tiesų peiktina moteris, Užula buvo… ūmaus būdo. Žiauri kartais… dažniausiai. Siaubingi dalykai ją linksmino. Bet veikė ji dėl teisingų dalykų. Ji gynė savo žmones — dieve, ji taip darė, — Karolis giliai įkvėpė. — Ar žinai, kas labiausiai mane trikdo?

„Negaliu net įsivaizduoti”, — pamanė išvargintas Nikolajus ir paprastai atsakė:

— Ne.

— Kad tiek daug Ilysės rūpesčių prasidėjo nuo Ilenos.

— Ką nori tuo pasakyti — „prasidėjo nuo Ilenos”?

— Per burtus — o toli siekiantys kerai būtinai yra burtai — norima paveikti erdvėje ir laike labai tolimus įvykius, ir negalima nuspėti, kokios bus pasekmės — geros ar blogos, ir ne vienam ar kitam žmogui, bet daugybei žmonių. Užula gebėjo išmesti sau iš galvos mintis apie pasekmes, Užula nematė vieno žmogaus: sūnaus ar motinos. Užula matė — negaliu pasakyti, ką Užula matė ar, šiuo atveju, ką matė Izabelė. Aš mylėjau tik atskirus žmones. Ir negalėjau pakeisti to, ką darė Užula, negalėjau net savęs pakeisti arba Izabelės… — Karolis atsikrenkštė. Kambaryje pasidarė labai tylu ir nejaukiai ankšta. — Šiaip ar taip, aš pasirinkau mažąją magiją, esu kerėtojas, ne burtininkas, ir net ne geras kerėtojas, kol aiškiai nesuvokiu, ko noriu. Aš sekioju paskui burtininkę, tokią, kaip Užula, supranti, aš tik rankioju ir lopau, ką galiu. Veikti prieš burtus? Tam reikia burtų. Tai jau Izabelės valdos, — jis išsiėmė iš burnos žabarą ir nagu suskaldė jį į šipulėlius, tarsi poreikis padaryti šitai būtų visiškai prikaustęs jo dėmesį.

— Norėjai pasakyti, kad negali nieko pakeisti? Negali kitaip perdaryti, nei jau padaryta?

Akimirką — tyla.

— Vėlgi — burtai. Jei keiti, kas padaryta, reiškia, kad keiti tolimus dalykus. Viena siejasi su visa. Tai tik duženos, panaudotos dalelės, dalelės, į kurias niekas nekreipia dėmesio — jas aš galiu taisyti. Veikiamoms dalims — negaliu niekuo padėti.

— Kaip Tomašui? Tu man šitai sakai?

— Kaip bet kuriam iš mūsų… Izabelė, kaip niekas kitas, buvo pavojinga ir pavojuje. Vienišas, ilgai trunkąs laikas prabėgo čia; nors buvo silpna, ji stengėsi atrodyti daug stipresnė. Dėkui dievui už Pavelą.

— Pavelą.

— Tas vyrukas kieme, — Karolio akys kryptelėjo. Aukštyn. Tai reiškia: antras strypas ir antra kaukolė, suprato Nikolajus, jam pasidarė bloga. — Jis atėjo iš labai labai seniai. Iš Hazelio. Pusiau pamišęs, bet ištikimas Izabelei. Spėjama, kad jis rūpinosi valdomis… kartais. Paprastai rūpinosi Izabele. Tačiau saugo josi mokinių. Saugojosi visų, kurie mokėsi pas Izabelę. Mergiotė neturės vidinio balso, Tamašai, ji neatskirs gėrio nuo blogio — net jei ji mokėsi prie mano sesers kojų. Vien tik tolimi dalykai svarbu. Vien pasekmės visiems, ką Izabelė mokė…

Senasis nustebęs įsispoksojo į tuštumą, tarp pirštų sukiojo apkramtytą žabelį, kalbėjo su Tamašu, tarsi jis būtų čia, ir Nikolajui ant sprando atsistojo plaukai. Reikėjo daugiau nei paprastos beprotystės, kad jį įbaugintų, arba šiurpaus reginio, kad išgąsdintų: jis buvo daug visko matęs, žygiuodamas į pietus, per kerėtojų ir smulkių carų karus.

— Užula matė, kaip gimė berniukai, — pasakė Karolis. Nikolajus nesuprato kodėl, tačiau tik dievas žino, su kuo jis kalbėjosi.

— Tada ji buvo patenkinta. Ilgą gyvenimą ji nugyveno. Ir pasakė, kad ji daugiau nebėra už juos atsakinga. Taip pat ir aš. Taigi ji mirė.

— Savižudybė?

— Ne. Tokie jau burtai.

— Geriau jau norėti, kad tavo priešai žūtų. Po šimts. Ir kodėl tavo sesuo nežinojo, kad artėja goblinai? Kodėl nenutrenkė jų žaibu arba nepavertė kiaulėmis ar dar kuo nors? Juk ji pajėgė pašaukti tave iš už kalnų, ji nebuvo bejėgė.

Nikolajų apleido atsargumas, tikriausiai pernelyg tiesmukiškai paklausė ir pamanė, kad galbūt supykdė senąjį. Tačiau jis nenorėjo ginčytis. Jis tikrai norėjo žinoti, kodėl raganų kare neįvyko tai, kas būtų protinga.

Karolis suraukė kaktą ir galiausiai labai lėtai, tarsi aiškintų vaikui, pasakė:

— Nes, meisteri medžiotojau, ar pamiršai? Nes mes nesame vieninteliai kariaujantys šį karą. Kita pusė taip pat leidžia burtus.

— Tai ar ji negalėjo… tiesiog anksčiau užleisti burtų?

— Taigi ji negalėjo apie tai net pagalvoti — bent jau ne taip, kad iš karto padarytų daugybę dalykų. Dažnai maži dalykai lieka nepastebėti, o burtai — jie nepalieka jokių pėdsakų ant to, kas sukelia tau rūpesčių — jie ne kerai. Paprastai tai — neužsklęsti vartai, užmaršties akimirka. Ir užmarštis, ir nepastabumas — abi yra mirtinos klaidos. Kas nors trisdešimt metų gulintis ant lentynos, apie kurį niekada nepagalvoji, kad jis ten; jei kiekvieną dieną darai tą patį, negali prisiminti, ar padarei tai šiandien. Ir panašiai.

— Panašiai kaip tas, po šimts, toks svarbus veidrodis? Ką tas veidrodis daro? Kodėl senoji ponia nepasiėmė jo į Magijarą? Kodėl paliko jį tavo seseriai, kur jie galėjo jį surasti?

Karolis sumirksėjo ir įsistebeilijo skersai kambarį, vėl pažvelgė į jį, tarsi tik dabar atkreipęs į jį dėmesį.

— Ką tu pasakei?

— Paklausiau, kodėl senoji ponia veidrodį paliko tavo seseriai, jeigu ši tvirtovė nebuvo apsaugota nuo burtų?

Karolis sumirksėjo, papurtė galvą, trumpam įsikando lūpą, suraukė kaktą, tarsi kažko kito klausydamasis. Tada pakilo — šešėlis prieš laužą.

— Seni?

— Surask Tamašą, ar girdi? Surask Tamašą. Nieko nėra už tai svarbiau.

— Ir ką su juo daryti? — visi jo jutimai staiga apsiblausė, ir žaizda tuoj ims skaudėti. — Ar mums pasakyti: „Atleiskite mums, jūsų gobliniška malonybe, bet mes visai nesidomime jūsų karu ir gal galėtume eiti namo?„ Esu buvęs nekokiose situacijose, meisteri kerėtojau, buvau karo laukuose, mačiau, kaip dega miestas, bet mano palydoje nebuvo berniūkščio, ponės ir šuns, po šimts. O ką mums daryti su veidrodžiu, jei jį rasime?

Karolis spūstelėjo pirštais kaktą, tarsi gindamasis nuo galvos skausmo.

— Sunku apie tai galvoti. Paklausk dar kartą, meisteri medžiotojau.

— Kodėl… — Jis, matyt, minga. Jis pats negalėjo prisiminti, kas turėjo patraukti Karolio dėmesį, dieve, jis kartojo tris kartus, ar tas žmogus nori, kad vėl pakartočiau? — Ką aš darau? Į kur vedu berniukus? Jei paimame veidrodį, ką su juo darom? Ką jis gali padaryti? — Nikolajus prisiminė kitą savo klausimo dalį. — Kodėl senoji ponia neatsinešė jo su savimi?

— Dar kartą.

— Prakeiktas veidrodis, meisteri Karoli. Kas apie jį? Kodėl ji nepasiėmė jo į Magijarą? Kas vyksta?

Karolis atrodė… staiga išsigandęs, jo akys bėgiojo po kambarį. Jis išprotėjo, su skausmu pamanė Nikolajus. Senasis išsikraustė iš proto…

Nes Nikolajus niekada nebuvo matęs, kad kas tai darytų per pokalbio vidurį, niekada nematė, kad kas imtų stebėti kažką nematerialaus, kas skrajotų, lakiotų, sukiotųsi po kambarį.

— Karoli? — Nikolajus reikalavo dėmesio.

Karolis atsistojo ir pasisuko, šešėlis tarp jo ir laužo — tai Karolis žvelgė į jį.

— Eik miegot, — pasakė Karolis, ir netikėtai Nikolajus pajuto, kad jo akys tokios pavargusios, o ugnis taip stipriai traška, ir tai taip užvaldo dėmesį, kad jis nebepajėgė išlikt susikaupęs.

— Po šimts, sustabdyk tai, — protestavo jis, bet jo mintys ir jo pyktis išbėgiojo į visas puses, į prisiminimus apie kelią, kalnus, mišką ir ponę…

— Berniukas pavojuje, — sapnavo, kad Karolis sako. Karolis dar kažką sakė, kažką apie vietą, vadinamą Hazeliu, arba apie vietą, kur Hazelis kažkada stovėjo, tačiau Nikolajus nebepajėgė sekti minties netgi tiek, kad pasakytų seniui, ką apie jį galvoja…

Gi Karolį dėl daugybės priežasčių vertėjo prakeikti.