Goblinų veidrodis

5

Ant skurdžios augmenija uolos nelabai kur pasislėpsi, tačiau mėnulis dabar buvo užlindęs už dunksančios kalno keteros, ir Jurio širdis daužėsi lyg triušio. Gremėzdiški tvirtovės kontūrai kilo aukštyn, norėdami uždengti dangų. Jis nežinojo, kad tvirtovė tokia didžiulė ir aukšta — kol kas tai buvo labiausiai jį bauginanti staigmena.

„Pabandyk prisliūkinti prie sarginio šuns, — pasakė Nikolajus apie goblinus. — Pabandyk tai ir pasakyk man, kad ištrūkai su visais pirštais. Tai ne kurčiasis Pavelas, pro kurio nosį prasėlini. Jie bus pastatę sargybinius, kvaišeli nesusitupėjęs. Jie — kariai, galbūt jų nosys jautrios kaip medžioklinių šunų, ar supranti?”

Nikolajus pyko; Nikolajus išvadino jį nesusitupėjusiu kvaišeliu, tačiau tik todėl, kad, kai jie susidūrė, Nikolajus, perverta ranka bei pusę savo kraujo palikęs ant kalno šlaito, tykino čionai žemyn; jis negalėjo pats to padaryti, štai dėl to labiausiai ir pyko.

Taigi jiedu su Nikolajumi be jokio susitarimo susitarė, ir nuo pat tada iki mėnulio laidos Nikolajus prikimšo pilną jo galvą smulkmenų, išimčių bei nurodymų, kad dabar jam prireikė sustoti ir kelis kartus viską pergalvoti.

Mat sargybinis postas, Krukči Strazas, buvo pastatytas tiesiog ant upės kranto, juk akivaizdu, kaip sakė Nikolajus, jog bet kokios paskirties pilis privalo turėti vandens, o kur buvo vandens, reikėjo arba tiesiog ten pat kasti šulinį, arba pastatyti kokį nors įtvirtintą tunelį, kuriuo galima būtų pasiekti tėkmę — galbūt ir viena, ir kita: seniausios, dažnai išaugusios iš mažų pilaičių, ir būdavo sutvarkytos pagal tiek vienų, tiek kitų savininkų norus. O šitoji, pastatyta ant kalno uolos, žinoma, nekasė šulinio. Nikolajus sakė, kad savo kelionėse matęs daugybę tvirtovių, panašių į šią, p jis sakė, kad prieš atvykdamas į Magijaros žemumas daug keliavęs, dar vaiku būdamas Ruso aukštumose buvęs.

Nikolajus kažkada buvo berniukas — tai tiesiog atradimas. Neabejotina, kad jis aplankė ne vieną pilį. Tačiau Nikolajus kalbėjo taip, tarsi tiksliai žinotų, ką sako — kiekvieną smulkmeną iš to pastabų srauto, kurį liejo į jo galvą. Nikolajus privertė Jurį įsižiūrėti į tvirtovės linijas ir suprasti, kaip ji išplanuota ir kur greičiausiai jie bus pastatę sargybą, o kur silpnosios jų vietos…

„Ten, kur nėra langų, ant stogo jie pastatys sargybinius, — sakė Nikolajus. — Kur nesaugoma — ir šiaip per gerai įtvirtinta, jų manymu, kad vertėtų rūpintis, ten, kur jie nelauks puolimo, bus mažiau sargybinių negu ten, kur tikisi…

Stipriausia tvirtovės vieta — kaip tik ta pusė, kurią reikia atakuoti, nes turbūt jie jos nesaugos, o vandens kanalas arba nutekamieji vandenys yra lengviau pasiekiami nei langai”.

Nikolajus dar pridūrė: „Tiesiog apsižvalgyk. Įsidėmėk kiekvieną langą, kiekvieną skylę, kiekvieną užkampį, kur galima tiek jiems, tiek mums pasislėpti, ir sugrįžk, papasakok, ką matei. Tada galėsime nuspręsti, ką toliau daryti”.

Juris žinojo, kad paskutiniuoju nurodymu Nikolajus bandė jį apsaugoti. O šen ir ten nešioti tikslias ataskaitas buvo iš tiesų „protinga”, jei tavo broliai ten gyvi suėsti ar dar kas nors siaubinga, ką goblinai daro sugautiems žmonėms. Nikolajus sakė, kad jie nusitempė net nudvėsusius arklius. O tai negerai, Jurio galva, nebent taip jie ilgiau užgaištų prieš pereidami prie žmonių.

Juris slinko labai atsargiai, stengdamasis nenudardinti akmenų, o labiausiai — likti nepastebėtas: Nikolajus neperspėjęs sugriebė jo galvą ir stipriai trūktelėjo ją žemyn, pirštu nurodė į jį patį; ten, kur jo sėdėta, krito mėnesiena, o jo galva ir jo liemuo, ir jo rankos, ir jo kojos turėjo būti žemiau, po uolos šešėliu, jeigu jis nori pasilaikyti juos sau, jei kartais ant ko nors užsėlintų. Iki šiol Juris jautė Nikolajaus pirštų paliktas mėlynes. Tad slinkdamas, šliauždamas ant pilvo ir alkūnių — iš to, ką patyrė, panašiausia į landžiojimą pro sodo tvoras — nuolat apie tai galvojo ir niekada nepamiršo pasirinkti ilgojo ir daug kantrybės reikalaujančio kelio, jei tik tas būdavo šešėliuočiausias.

Tas kelias, pasirodo, ėjo visai palei pat sieną, žemyn palei pamatą į pakrantę, ir šešėlis buvo toks juodas, kad geroką gabalą slinko apčiuopom. O vanduo, kai tik pasiekė jo ribą, palyginti ryškiai spindėjo žvaigždžių šviesoje; toje pat žvaigždžių šviesoje priešais srovę stūksančiame akmenų mūrinyje Juris pamatė grotuotus geležinius vartelius bei akmenines pakopas, daugumą — srovės skalaujamas.

Juris nuslydo prie krašto, vartelius rado vos vos pravirus, ko niekas net nepastebėtų, jeigu tikėdamasis, kad neužrakinta, nepastumtų. Jei stumtels platėliau, varteliai gali girgždėti. Jei taip, turės bėgti. Gali mestis į vandenį ir tikėtis, kad upė nulakins jį pasroviui prie ko nors ranka įsitveriamo, bet tolėliau nuo Nikolajaus, kur jokiu būdu nenorėtų nuvesti persekiotojų; ir Juris pagalvojo, jog iš anksto tai apsvarstydamas yra pagirtinai rūpestingas. Jis tiksliai žinojo, ką darys, jei nutiktų kas nors netikėta, turėjo planą. Tad vartelius stūmė labai švelniai, pasirengęs liautis, vos tik pajus bet kokią užuominą apie pasipriešinimą, dėl kurio gali girgžtelti vyriai. Varteliai prasivėrė platokai — gana liesam berniūkščiui pralįsti, ir tai jau gerai. Viduje tamsu, tuo tarpu pagalvojo. Galiu bent pažiūrėti, ar tolėliau nėra kitų vartų: meisteriui Nikolajui reiks tą žinoti, kitaip galime pravaikštinėti ten ir šen visą naktį, o jiems kaskart bus proga mus sugauti, argi ne?

Taigi jis įsmuko vidun ir apdairiai beveik iki galo užvėrė už savęs vartelius, tad jie atrodė lygiai taip kaip anksčiau.

Viduje buvo vėsu bei drėgna — to ir tikiesi prie vandens, — ir šiek tiek priplėkę, tarytum šia vieta naudotasi kaip sandėliu arba šiukšlynu. Gerą galą, kol surado sieną, teko eiti apčiuopom. Juris atsargiai paėjėjo pirmyn, bet antrų vartelių nerado; atrodė, kad tai kažkoks tunelis, galbūt net natūrali ola, nes nejusti jokio mūrininko darbo. Tuo labiau, kad negirdėti ir neužuosti nieko, kas rodytų, jog būta užgrobimo, vien tik senų, drėgnų maišų kvapas. Juris svarstė, ar grįžti, nusprendė, jog pabandys dar šiek tiek paeiti neatsitraukdamas nuo sienos, palei kurią tamsoje galėtų grįžti, bei iškėlęs aukštyn vieną ranką, kad apsaugotų galvą, jei čia — kaip namie rūsiuose. Žvaigždžių šviesa ir vandens blizgesys, spindėję prie įėjimo, greitai išblėso, ir Juriui tekdavo retkarčiais stabtelti, kad akys priprastų prie juodesnės tamsos.

Šis tunelis — būtent tai, apie ką Nikolajus norės sužinoti, ir tuo labiau, jei jam pavyktų pranešti apie duris arba vartelius, pro kur goblinai gali iš pilies nusileisti prie vandens ir pro kur jiedu galėtų patekti į tvirtovę ir išgelbėti jo brolius bei kitus.

Galbūt čia net esama sandėliukų — jis galvojo apie galimą šios vietos panaudojimą, nes toks jo namuose buvo pusrūsis, kvepėjo tarsi vieta tam ir būtų naudota, o sandėliukai — susijaudinęs galvojo — kaip tik ta vieta, kur goblinai gali užrakinti savo belaisvius, kaip kad vieną kartą jo senelis, anot tarnų, prieš pakardamas plėšikus, buvo tuos užrakinęs.

Dėl šios minties Juris siaubingai troško išdrįsti šūktelt brolių vardus, retkarčiais sustodavo, sulaikydavo kvėpavimą ir įsiklausydavo, kad išgirstų menkiausią garselį, kuris galėtų reikšti, jog čia kalinamas belaisvis.

Girdėjo tik vandens lašnojimą: tekšt, tekšt… tekšt — vis garsiau ir garsiau, kol prie vartelių išgirdo kitus žingsnius.

„Saule valdove, — pagalvojo jis, jo širdis smuktelėjo į kulnus, — kažkas tunelyje, man už nugaros”.

Pirmoji pašėlusi mintis — prisispausti kietai prie sienos, taip ir padarė tikėdamasis, kad kas nors kitas, labiau įpratęs prie šios vietos, žengs viduriu ir praeis pro jį. Būtų negerai, jei jie uždegtų žibintą, o jei neuždegtų, nors turėtų, reikštų, kad tyčia vaikšto tamsoje — tai yra žino, kad šiame tunelyje gali būti paikas berniūkštis. „Uodžia kaip šunys”, — sakė Nikolajus, bet Juris niekaip nesitikėjo, kad sargyba įeis iš vandens pusės, tuo pačiu keliu kaip jis, arba kad slinks tamsoje.

Jis tvirtai apsikabino sieną, bandydamas sugalvoti geresnę išeitį, tuo pat metu stengėsi išgirsti, kiek jų. Pamėklė judėjo dviem dalimis. Kaip gyvatė — pagalvojo sunkiai nurydamas seiles — arba tik vienas goblinas, tempiąs kažką panašų į maišą ar kūną.

Varteliai laukan turbūt vis dar atdari. Jei jis palauktų, kol tas atsidurs prie pat jo, ir tada staiga šoktų bėgti, gal jam ir pavyktų visiškai netikėtai prasiveržti pro gobliną. O gal jam sėlinti kiek įmanoma pirmyn ir tikėtis, kad tas padaras užsuks į kokį nors koridorių kitoje sienos pusėje, kokiame nors dar nerastame kelių išsišakojime. Pirmoji galimybė buvo tikresnė: Juris žinojo, kad ten yra durys, ko nepasakysi apie jokias kitas duris, tačiau tai sukeltų visą tvirtovę; antroji gi — tylesnė, ir durys į laiptinę ten turėtų būti, kaip kitaip jie paprasčiausiai čia vaikščiotų nesušlapdami kojų? Jei Juriui pavyktų prasmukti pro šalį, gal goblinas užliptų laiptais.

Nebent, dieve, jis gali jį užuosti. Dabar gi, kai tas kažkas, kuris buvo išėjęs, sugrįžo, nebebuvo tikrumo, kad vartai, vedą laukan, neužrakinti.

Juris pamanė, kad Nikolajus pasirinktų būtent tylą. Sukelti visuotinį sąmyšį — ne geriausia mintis, dėl šito gali imti krėsti pakrantes ir surastų Nikolajų, o tai būtų nelaimė. Taigi jis atsargiai patraukė palei sieną, apgraibom pro iškyšulius, per posūkius — dabar absoliučiai aklas, skubėdamas labiau, nei norėtųsi. Trinktelėjo į kažką, ką, ačiū dievui, prieš nuversdamas sugriebė. „Žibintas”, — pagalvojo, suturėdamas jį jo nišoje, ir greitai pajudėjo toliau.

Po to įsirėžė į grotas — šokas, beveik sustabdęs jo širdį. Tačiau jis užčiuopė pravirus vartelius grotose, pravėrė tūptelėjęs ir patraukė toliau, bet tada jis ėmė nebetilpti po lubomis, turėjo pasilenkti, po to ropote ant rankų ir kelių, jis iš tiesų išsigando, kad pakliuvo į spąstus, žūtbūt tikėjosi, jog už grotų — užkampis, kur jie neieškos, tikėjosi, kad Nikolajus klydo kalbėdamas apie jų uoslę. Juris prigludo prie žemės, beveik visiškai nebuvo vietos, stengėsi nešnopuoti. Girdėjo, kaip už jo liovėsi judėję, ir tada tamsoje švystelėjo maža raudona švieselė — visų pirma Juris pagalvojo apie demoniškas, žėrinčias akis.

Bet čia — tik paprasčiausios anglys žarijų puode bei geltonai įsidegęs dagtis, sušvitęs pakeliui prie lempos; jis davė pamatyti gauruotą kailį, platų snukį, tamsias ir nuo šviesos pavandenijusias akis, netikėtai spoksančias tiesiog į jo prieglaudą.

Juris dar tvirčiau apsikabino kelius ir pasistengė nedrebėti tikėdamasis, kad tamsoje tas padaras jo nepamatys. Bet tas tarė: „Dar vienas”, — šiurkščiu, žemu balsu ir, vilkdamas sau iš paskos ilgą žiurkišką, besiraitančią uodegą, pasileido šliurpsėti link jo.

Juris žvilgtelėjo atgal, gal dar yra kur trauktis, tačiau lubos buvo tokios žemos, kad galėjo tik šliaužti…

Padaras to negalėtų. Juris ėmė spraustis į tą žemumą, išgirdo, kaip trinkteli grotelės. Jis šliaužė į ją kaip galėdamas greičiau ir landžiau, stengėsi tapti anam nebepasiekiamas, o tuomet kažkas sučiupo jam už kulkšnies ir trūktelėjo jį atgalios, nudegino jam delnus ir smakrą, kai jis bandė įsikibti į uolą.

Padaras išvilko besispardantį ir besiginantį Jurį į žibinto šviesą. Juris spyrė, bet padaras jo nepaleido, po to, kai besistengiančiam ištrūkti berniūkščiui pritrūko kvapo, Juris įsispoksojo į jį.

Tai trolis, Juris buvo tuo tikras. Jis pakliuvo į keblią padėtį, dėl kurios meisteris Karolis nebuvo davęs jokių nurodymų, nebent padaras atleistų savo gniaužtą. Viena ranka trolis laikė žibintą, kita — jo kulkšnį, atrodė apstulbintas to, kas vyksta.

Trolis gi pastatė žibintą ant žemės, atplėšė Jurį nuo grotelių, į kurias jis nieko nelaukdamas buvo įsikibęs, ir abiem rankomis pakėlė sau prie snukio — kad nukąstų jam galvą, neabejojo Juris ir vėl jam spyrė, kad bent ką nors padarytų.

— Pažįstamai kvepi, — tarė tas, o Juris niekada nebuvo girdėjęs, kad troliai kalbėtų. — Šunimi kvepi.

Iš tiesų. Zadnis visada trynėsi netoliese. O ką Zadniui veikti su troliais?

— Kur mano broliai? — silpnai paklausė padaro, tiek tepavyko bekybant surasti jėgų.

— Dauguma negyvi, — pasakė. — Vien kaulai.

Dauguma. Juris įsikibo į šią „daugumą”. Ir padaras jam galvos nenukando. Trolis kalbėjo apie šunis, susimąstęs žvelgė jam į akis ir dabar, kai Juris ilgėliau į jį įsižiūrėjo, nebeatrodė labai žiaurus. Padaras atrodė sumišęs, o berniuko rankos buvo jau benutrūkstančios, tačiau trolis nieko daugiau nedarė, tik laikė jį pakėlęs — akis į akį.

— Keli gyvi, — Juris duso, spyrė šį kartą be jokio tikslo. — Kur?

— Du išjojo.

— Kur?

— Lauk. Šalin… Kvepi vaiku, ne goblinų. Vaikams čia ne vieta dabar. Bloga vieta, bloga.

— Aš ieškau savo brolių, — diegė vis labiau, darėsi silpna. Juris pamanė, kad jo rankos tuoj nutrūks. — Kur jie nujojo?

— Ieškai brolių, — suurzgė tas. — Ieškai brolių, — trolis švelniai nuleido jo kojas ant žemės, atleido savo gniaužtus ir milžiniška gauruota ranka patapšnojo jam per petį. — Gerai. Tą ir reikia daryti.

— Ar žinai, kur jie išvyko? Gal net žinai, ar ten buvo mano broliai? — Tiesiog stebuklinga. Juris neįsivaizdavo, kokie to padaro sugebėjimai, bet netikėta viltis sudrebino jo balsą, jis nebesiryžo bėgti. — Mano vardas Juris. Atvykau iš už kalnų. Mano broliai — Tamašas ir Bogdanas…

— Nežinau jų vardų. Bet ieškoti brolių. Taip. Gera mintis. Labai gera mintis.

Kažkodėl nudilgsėjo per rankas, panašiai kaip būnant kartu su dvasininkais arba girdint žiemos vėją, to padaro balsas buvo toks žemas. Juriui trolis nebeatrodė nei blogas, nei žiaurus, greičiau liūdnas ir išmintingas, rodos, sakė daugiau nei jo turimi žodžiai. Jis tarė: „Eime”, — didžiule gauruota ranka apsuko jį ir paragino eiti.

Jis turėtų bėgti kiek įkabindamas, pamanė Juris. Greičiausiai tai apgaulė. Turbūt jis būtų daug greitesnis už tą padarą: anas labai didelis ir sunkus, tačiau trolis jau vedėsi jį, kur jis ir norėjo eiti — anapus šviesos, atgal į tamsų tunelį, į pakrantę ir žvaigždžių šviesą, į atvirą orą.

— Eik, surask juos, — trolis pasakė būtent tai, ką Juris ir norėjo daryti.

Bet Juris negalėjo keliauti su juo kažin kur ieškoti Tamašo ir Bogdano, juk nepaliksi sužeisto Nikolajaus, gulinčio ir laukiančio, nežinančio, kas nutiko. Nikolajus žudė trolius, jei tik padaras tai sužinotų, jam nepatiktų, bet galbūt nesužinos, o Nikolajus jam nieko neužsimins.

Jie atėjo iki vartelių ir upės, o ta problema vis labiau ir labiau spaudė Jurio širdį.

Tačiau Nikolajus pats sakė: „Nepadarysiu šito, vaiki”. Nikolajus tuo tikėjo. Jis tikėjo tuo, kai leidosi kalno šlaitu, ieškodamas Jurio brolių, o juk Nikolajus paprastai žino, kas ko vertas. Tad jam nėra vilties…

Nebent jei berniūkštis sugebėtų atvesti pagalbą, ir Juris visa širdim vylėsi, kad taip pasielgti būtų teisingiausia.

Rodos, amžinybę — vien laukimas. Prakeiktas šuo bent jau nurimo. Savo diržą Nikolajus buvo apvijęs sau aplink riešą ir aplink šuns antkaklį, leido laiką kasydamas minkštą šuns pakaklės kailiuką, nes tamsoje šuo buvo šiltas; iš tiesų jis nekvailas šuo, tik nevikrus, geranoriškas šuo, kuris ir per pragarą nusektų savo šeimininko pėdsakais.

Ten berniūkštį ir veda, ir kiekvieną gobliną tvirtovėje pažadintų, jei tik jam dingteltų amtelt; Nikolajus nuoširdžiai vylėsi, jog Zadnis nelos, tad stengėsi, kad šuo jaustųsi patogiai bei būtų atsipalaidavęs — dešinioji jo ranka dabar nebepajudėtų, jokiu greičiu. Jis negalėtų tvirčiau sugriebti šuns arba išlaikyti jo, kad nurimtų. Skausmas plūdo ir slūgo, jis nušluos jo sąmonę, jei tik šuo sujudės ar bent mažumėlę krustels.

— Ša, — pasakė jis, kai tas krustelėjo. — Jis sugrįš. Netrukus jis sugrįš, šunie. Jis protingas vaikis. Gulėk ramus.

Taip jis kalbėjo. Norėjo taip galvoti. Gal kaip tik dabar berniūkštis rimtoje bėdoje. Nikolajus vis klausėsi, ar neišgirs tolumoje kokio nors bruzdesio, nepaisydamas sveiko proto tikėjosi, kad vaikis laikysis visų jo nurodymų iki paskutiniojo ir iššniukštinės tik vietovės išdėstymą, po to grįš kitų nurodymų — daugiau nurodymų, daugiau priešginiavimų: tik gaišinimu Nikolajus manė atkalbėsiąs berniūkštį. Galbūt rytoj jis pats bus stiprėlesnis.

Galbūt kiaulės ims skraidyti, pagalvojo. Reikėjo tam vaikiščiui duoti ausų, užsodinti ant ponės ir liepti, po velnių, nešdintis namo — štai ką jam reikėjo padaryti. Būtų pasilaikęs tą prakeiktą šunį sau, tas galėtų atpirkti savo nuodėmes, visų pirma už tai, kad atvedė čionai vaikį; gal jiedu su šuniu sutartų, gal jam kažkaip pavyktų upokšnyje pagauti žuvį.

Dar daugiau sparnuotų kiaulaičių, pamanė. Tėkmė liejosi iš aukštumų ledyno, tiekė sterilų vandenėlį.

Vanduo ir kelias… galbūt tai kelias leistis plaustu pasroviui į saugesnę vietą. Po šimts! Jis nepagalvojo apie tai. Jei tik jis galėtų susigrąžinti vaikiščią…

Jei tik vaikis grįžtų…

Paskutinysis lordo Stanio sūnus — jo atsakomybėje; kiti du — dingę be žinios, tačiau jei tik jiems pavyktų nusigauti pasroviui, kai bus jau toli nuo šios vietos, sugrįžtų į kalnus ir surastų kitą perėją…

Ir šitaip per pliką lyg pragaro slenkstis kraštą, goblinų medžiojami, o po to prieš akis — kelionė per kalnus: be maisto, be pašaro, be jokios vilties susirasti ko nors pakeliui, vien tik menkas tikėjimas, kad suras niekieno kito nerastą perėją. O kur dar tiesa, jog kalnai linkę rangytis nenuspėjamais vingiais ir vesti į aklavietes bei labirintus… Galbūt būtų geriau leistis pasroviui…

Zadnis pastatė ausis, pakėlė galvą ir pašoko ant kojų. Nikolajus įtempė ranką, kad šuo nešoktų pirmyn, tvirčiau sugriebė už diržo ir į jį įsikibo, žinojo, kad šuo tuojau sulos, po šimts jį! — stipriai trūktelėjo diržą, norėjo prisitempti šunį, kad pirštais pasiektų, pabandė priversti savo kairę ranką sučiupt šuns snukį.

Amtelėjo, silpnai, neaiškiai suinkštė, tada bėgančio berniuko trepsėjimas — štai priežastis, vylėsi Nikolajus.

— Ša, — sušnabždėjo skalikui, bijojo, jis kad ant bėgančio berniūkščio kulnų lipa goblinai.

Berniūkštis pasirodė, šastelėjo ant kelių ir sučiauškėjo:

— Meisteri Nikolajau! Meisteri Nikolajau, aš kažką suradau!

Nieko kito nerasi, tik goblinus, o Zadnio trūkčiojimai vos neatėmė Nikolajui sąmonės. Blogiausių nuojautų kankinamas paklausė:

— Ką?

Vaikiščiui iš paskos šlumštelėjo milžiniškas šešėlis — didžiulis gauruotas šešėlis su žiurkiška uodega.

Nikolajus stvėrė šalia gulėjusį kalaviją, bet prie sveikosios jo rankos buvo pririštas prakeiktas pasaitas, ir berniūkštis sugriebė tą jo alkūnę bei tvirtai įsikibo.

— Ne, ne! Viskas gerai, meisteri Nikolajau! — prieštaravo Juris. — Jis savas.

Trolis pritūpė norėdamas geriau jį apžiūrėti.

— Blogai, blogai sužeistas, — suurzgė ir uždėjo jam ant peties ranką.

Nikolajus net neįsivaizdavo, kad troliai gali kalbėti. Jis jau kraustosi iš proto. Tas padaras apgavo vaikį, mintija sau pietus — Nikolajui buvo aišku. Tačiau tarp berniūkščio, įsitverusio jo rankos, ir pasaito ant riešo…

— Krukčis — mano vardas, — tarė padaras.

— Nikolajus, — atsakė jis, dėl juoko, kol bandė ką nors sugalvoti. Paikšas skalikas stengėsi pašokti ir stryktelti į trolio, lyg kokio seno pražuvėlio draugo, glėbį, jis laidė dieglius per Nikolajaus žaizdas, kol Juris paėmė šunį už antkaklio. Trolis patapšnojo Zadniui, po to ištiesė ranką ir patapšnojo per jo petį.

— Nikolajus, — tarė trolis. — Juris. Gerai. Gerai, mes rasim brolius.

— Jis sako, — Juris išdrožė vienu atokvėpiu, — jis sako, du ištrūko, jis sako, kad eina su mumis.

Taip greitai tik Nikolajaus širdis tegalėjo plakti. Dabar jis jau visiškai nebejuto savų pirštų ir kojų, ir visos jo kūno dalys greitai tirpo.

— Bėk, po paraliais, — liepė vaikiui.

Tačiau berniūkštis nebekreipė dėmesio — nei Juris, nei trolis — ir knebinėjosi su mazgu, laikiusiu šunį pririštą prie jo riešo, šuo tik skaudino, bet negalėjo niekur ištrūkti.

Vaikiui pavyko. Karštis įsimetė, nusprendė Nikolajus. Dabar jis sapnavo, kaip trolis jį suima ir neša ant rankų ir kad Juris joja ant savo ponės.

Jis suprato, jog jie žengė į srovę ir po tvirtovės sienomis, žemyn tamsiu vingiuotu takeliu — ponė ir visi. Žibinto šviesa metė ant lubų šešėlius, kaip tik jam virš akių. Jis girdėjo ponės kanopų „cik cak”.

— O kaip goblinai? — paklausė jis, nes net sapne negalima pamiršti tokių smulkmenų.

— Išvyko pas savo karalienę, — atsakė trolis.

— Kokią karalienę?.. Kodėl? — šįkart labiau į temą. Kodėl — visada reikšmingiausias iš klausimų.

Bet padaras paguldė jį ant žemės net neatsakydamas apie svarbiausius dalykus. Tokie ir būna sapnai. Juris pasilenkė virš jo pasakyti, kad jis saugus ir kad trolis išėjo paieškoti ko nors valgomo, ko, kol tvirtovėje buvo goblinų, jis negalėjo padaryti.

— Kvailys, — murmėjo Nikolajus. — Jis jau surado…

Zadnis lyžtelėjo jam per veidą. Juris sutramdė šunį.

— Pasakyk jam, tegul pirma ėda šunį, — niurnėjo Nikolajus. — Vaike, spruk, nešdinkis iš čia.

Bet sapnuoti jis tikriausiai pradėjo dar kalnuose, kai išsitraukė strėlę. Nei vaikiščias, nei šuo niekada nepasirodė, ir nebuvo jokio trolio. Vien tik goblinai, visus sugavę, tik ne jį.

Trolis pąrdrimblojo, nuo jo ant Nikolajaus užkrito šešėlis. Tada skausmo, šviesos ir šešėlių ūkanose prasidėjo gerokas bruzdesys, Nikolajus užsnūdo, kol Juris krestelėjo jo galvą, guldydamas ją sau ant kelių, ir pasakė, kad jis turėtų atsigerti.

Žuvienė. Trūko druskos, bet karšta.

— Dink, — Juris nuvarė šunį. — Turi savo!

Nepaprasta, pernelyg detalu, kad būtų sapnas. Lygiai toks pat ir antrasis pabudimas su žibinto šviesoje į jį bespoksančiu mąsliu troliu.

— Na, na, — tarė tas. — Geriau?

Jis linktelėjo, troško, kad sugrįžtų kita sapno dalis, ta, kur berniūkštis su pone ir atviras dangus dar virš galvos. Kilstelėjęs galvą, Nikolajus apsižvalgė ir pamatė berniuką su šunimi, susirietusius draugėn, ponės balnas — pagalvės vietoje, tunelyje jis matė ponę, snūduriuojančią ant trijų kojų.

Kai pažvelgė atgal, trolis vis dar sėdėjo ten. Atrodė labai tikroviškai. Ir dvokė tikroviškai. Metė šešėlį, kur ir derėjo. Nikolajui visai nepatiko šitoks vaizdinių pastovumas nei jo padėtis, nei stebėti mirgančias trolio spingsules, pernelyg supratingai žiūrinčias jam į akis.

— Ko tu nori? — galiausiai paklausė jis savo sapne.

O tas tepasakė:

— Miegok, medžiotojau. Eik miegoti.