Goblinų veidrodis

13

Miške kiekvienas gervuogių krūmokšnis, kiekviena kliūtis, kiekviena šaka siekė juos sulaikyti, Nikolajus galėjo dėl to prisiekti: jis buvo pratęs per mišką eiti laisvai kaip elnio šešėlis, tačiau jo akis nepajėgė surasti jokio kelio jam pačiam, jau nekalbant apie senyvo amžiaus kerėtoją ant išsekusios ponės, ogi Gracija, būdama Karolio rankose, turėjo savą nuomonę apie lengviausią kelią pakalnėn — ne visada protingiausią. Ji atsidūrė aklavietėje — siaurame, lapais užverstame sąnašyne, užtvertame vėjo nuverstu medžiu, ir Nikolajui, kad pasiektų jos galvą, teko perlipti per jo kamieną.

Tačiau kai belipdamas per medį jis atsisėdo ant kamieno, pamatė, kad pakilti yra sunkiau, nei tikėjosi, ir kad atgautų kvapą, jis liko ten pailsėti.

— Temsta, — tarė Karolis.

— Aš stengiuosi! Čia tokia giria, kur praverstų šuo, bet net negalvok susekt tą kvailą šunį.

— Noriu pasakyti, kad temsta greičiau, nei turėtų.

Nikolajus pasižiūrėjo į tą pusę, kurią laikė vakarais, bei sauper petį tapus, kur atitinkamai turėjo būti rytai, ir negalėjo pamatyti jokio skirtumo. Jau buvo toks vakaro metas, kai visa šviesa miške yra pilka ir tolygi, kai medžiai ir skliautas virsta sava miškui būdinga monotonija — ir nėra žinios, kas per plėšrūnai gali išeiti medžioti berniukų bei šunų, kai naktis jau užslinkusi.

Ši mintis suteikė jam jėgų atsikelti. Jis išlaisvino Gracijos pavadį iš jį sugavusios šakos ir pavarė ją atgal iš keblios padėties — vargšė ponė, iš nuovargio nieko nebemato, kaip ir jie, — ir ji iš visų jėgų pabandė vėl užsiropšti šlaitu aukštyn. Kai jie užsigavo ant pakilumo viršaus, Nikolajus paplojo jai per išprakaitavusį sprandą ir prisiekė, kad išves ją iš šios girios.

— Lipk žemėn, — jis paliepė Karoliui. — Lipk žemėn, ji daugiau nebegali tavęs nešti.

— Mums reikia eiti toliau.

— Žingsniuok savomis kojomis. Mums dar gali jos prireikti, kol viskas bus padaryta. Kad tu kur po šimts, seni, daryk, ką sakau.

— Negali pasakyti, kur išeisi, — murmėjo Karolis, stengdamasis nusiropšti žemėn, jis susipainiojo savam apsiauste, kuris užsikabino už šakos. — Negali pasakyti, kur ji. Izabelė negali mūsų pasiekti, mes turim tiesiog eiti kaip ėję, kuo tiesesne linija, kokią tik galime prasiskinti, nesvarbu, kiek užtruktume.

— Kelionę baigtume kokio nors lokio pilve, — tyliai tarė Nikolajus bei trūktelėjo ponę, kad ta judintųsi, ir Karolis galėtų prasisprausti pro medį. — Vėlyva meškos vakarienė. Vidurnakčio užkandžiai. Šuo tikriausiai jau suėstas. Kur, po velnių, trolis, kai jis galėtų praversti?

— Eik nesustodamas, — pasakė Karolis. Ir tai buvo vienintelė išeitis, kokią Nikolajus matė.

Keistai atėjo naktis: šešėlis, nejudriai kybojęs rytuose, lėtai, saulei nykstant, lyg žvaigždėtas maras išplito per slėnį ir kalvas. Goblinai užkūrė didžiulį liepsnojantį laužą, beprotišką panieką nakčiai, ir visur aplink pristatė savų sargybinių — ar prieš žmonių kariuomenes iš slėnio, ar prieš kitus iš savo padermės.

Bet jų pačių šviesa apakino juos, ir jie nieko daugiau nebematė, tik vieni kitus.

— Eikš pas mus prie laužo, — Azdra’ikis pakvietė Tamašą. — Prisiekiu, aš prisiekiu, tai tik triušiena ir elniena, nieko daugiau. Nieko kito niekada ir nebuvo. Ateikit.

Buvo dvejonės ir buvo alkis, tačiau, tiesą sakant, jų atsargų maža bebuvo likę, be to, šie goblinai atrodė garbingesni bei draugiškesni už savo mažesniuosius pusbrolius, ir, net einant prieš savo patyrimą, buvo galima panuolaidžiauti ir labiau pasitikėti jų patikinimais. Tamašas pajuto bežiūrįs anapus tolstančios goblinų lordo nugaros ir sakąs sau, koks jis kvailys, kad praradęs budrumą taip toli nuėjo su šiais tvariniais bei pamanė juos turint paprasčiausio padorumo.

Tačiau Ela pakilo, nukrėtė nuo savo sijono apačios dulkes ir nuėjo į tą pusę, taip jis liko vienas ir be vakarienės, neskaitant paskutinio sužiedėjusios duonos kriaukšlio. Tai, ką jie šįkart kepė, jo manymu, panėšėjo į triušį ir kvepėjo kaip triušiena. Žolė buvo atidraskyta, kad laužas turėtų saugų plotą, liepsna tapo šakų ir iešmų tankumynu — kiekvienas goblinas, kaip ir anksčiau, buvo atsakingas už savo vakarienę, kuria visi drauge pasisiūlė pasidalinti su savo kaliniais, savais svečiais, savo draugužiais bėgliais, sprunkančiais nuo nakties ir karalienės nemalonės — jis nesuprato aiškiai, kokią padėtį jie užima šioje goblinų stovykloje, ir šitai privertė jį nepatogiai pasijusti dėl jų pakvietimo bei jo paties atsisakymo. Jeigu tai būtų buvęs bandymas taikytis, o jis atsisakė — būtų irgi kvaila. Net jeigu goblinai būtų parodę bent krislelį supratimo dėl to, prieš ką jiedu stoja arba kur eina… gal tai padarytų įtaką tam, ar jie rytoj mirs ar gyvens.

Bet jeigu esama klastos ir jei goblinai sumanė išdavystę, jam greičiau pavyktų ją atskleisti tenai, jų kompanijoje, nei sėdint čia, vienumoje.

Taigi jis pakilo ir prisijungė prie laužo šviesa nutviekstos Elos, patogiai įsitaisė, kai goblinai, duodami jam vietos, pasislinko. Goblinai juokavo tarpusavyje, nors ir niūriai, kalbėjo pritildytais balsais ir spirgino mėsą — lyg koks nors medžiotojų būrys. Tamašas žiūrėjo į šviesą, tarsi ji būtų juodos bei neperprantamos Visatos centras, kol jo viduje prakalbo balsas.

(Azdra’ikis tvirtina, kad yra mano tarnas. Ką tu manai?)

Jis nuvijo šalin tokias mintis, žiūrėjo, kaip vienas goblinas ant kvadratinės odos skiautės į gabalus pjausto nedidelį išdarinėtą kūnelį, Tamašas nusprendė, kad ši maisto dalis ruošiama jiems, ir iš tikrųjų goblinas atnešė ryšulėlį Elai ir įdėjo jai į ranką.

— Jaunoji ponia, — goblinas nusilenkdamas kreipėsi į ją bei į jį: — Jaunasis pone.

Mandagumas. Manieros. Tiek daug painaus neaiškumo dėl Azdra’ikio ir dėl jo kompanijos aplink jį, per daug prieštaravimų įkandin po nepaaiškinamų dalykų. Šmėkla staiga suliepsnojo visais kaulais ir visais kapų drobulės skutais, ir juo perbėgo šiurpas, baimė bet kuo patikėti.

Bet triušiena buvo nebloga. Maišto — užtektinai, nuo laužo sklido šiluma. Galiausiai vieną akimirką ar dvi jis galėjo užmerkti akis ir įsivaizduoti, kad sugrįžo į savus miškus, į Magijarą. Tačiau aplink vykęs pokalbis nebuvo tas, kurį jis suprastų, o odos gurgždėsys ir žiedų bei papuošalų skimbčiojimas buvo karingas bei keistas.

Jiedu su Ela nesikalbėjo. Rodės, nėra ką pasakyti, kai aplink juos svetimi. Buvo labai panašu, kad ji, kaip ir jis, snūduriuoja, tikriausiai ką nors prisimena arba galvoja.

Tačiau jos ranka ilsėjosi ant po apdaru slypinčio veidrodžio, o jos žvilgsnis nukrypo į rytus.

Jis siektelėjo jos rankos.

— Neliesk, — tarė jis. — Neliesk jo šiąnakt. Palūkėk, — jam buvo baisu, kad ji juo tiki, o jis nežinojo, kodėl turėtų taip galvoti, bet tai, ką ji darė, sukėlė jam siaubą.

Ela nuleido savo ranką į skreitą, sunėrė pirštus ir linktelėjo galva.

(Kvaila neišmanėlė, tarė šmėkla. O galvoja, kad žino. Kad tu kur, vaiki… paklausyk manęs. Paklausyk, kol dar ne per vėlu.)

Jis sumirksėjo, suglumęs pasižiūrėjo į ugnį. Pasiekė Elos rankas ir suėmė jas į savąsias, nesirūpindamas dėl goblinų žvilgsnių ir baksnojimosi alkūnėmis, galvojo: „Dieve, kaip mums išgyventi iki rytojaus, kaip praleisti šią naktį? Kas, jei nebebus jokios aušros?”

Iš tamsos išniro kažkoks goblinas ir kažin ką pašnabždėjo kitam goblinui, priėjo prie Azdra’ikio ir kažką pasakė jam į ausį. Azdra’ikis mostelėjo ranka ir pasiuntė dešimtį ar kiek daugiau iš savo kompanijos, kurie susirinko ginklus ir nusekė paskui atnešusįjį žinią.

— Nieko, — pasakė Azdra’ikis, grakščiai mostelėdamas pirštais.

— Manevras. Karių judėjimas. Įmanoma, kad net mūsiškių.

— Ar esama čia kitų? — Elai tylint paklausė Tamašas.

— Jūs jau matėt.

— Šešėliai dūmuose.

Azdra’ikis kažką pasakė savo kompanijai, ir keli iš jų pakilo bei, iš pašonės susirinkę ginklus, išėjo.

— Nerimą keliantys šešėliai. Karalienės šešėliai. Garantuoju, šiąnakt turėsite sargybinius. Miegokite bent jau tiek pasitikėdami.

— Tavimi, — sviedė jam Ela.

— Mumis, — atsakė Azdra’ikis. — Mumis, kurie nepritarė karalienei. Ne, ir dabar… — Azdra’ikis užbėgo už akių Elos įsiterpimui. — Paklausyk manęs. Vieną naktį, tik šią naktelę tu paklausysi manęs, jaunoji ragana, ir leisi man papasakoti tau istoriją. Buvo laikas, kai mes valdėme šį kraštą, buvo laikas, kai žmonės mus gerbė…

— Kada? — paklausė Ela. — Kada išvis mes jus gerbėme?

— O, seniai. Labai labai seniai, kai seni akmenys dar buvo naujutėliai. Prieš akmeninius kelius ir tvoras. Tuomet žmonės kai kada viešėdavo pas mus, o mes pas juos. Tačiau mes susipykome. Kažkurią dieną… dėl tvorų. Kai kas sako, kad dėl kitko. Bet kad ir kaip ten bebūtų, žuvo žmogus, kaltino gobliną, mes buvome susaistyti pažado — tokie ir esame, — ir kadangi toks buvo mus ir žmones susiejęs pažadas, mes neturėjome pasirinkimo. Mes praradome visą pasaulį. Tikrai, neabejotinai. Nes pernelyg pasitikėjome savo dorybėmis. Per daug apsiėmėme, per aklai pasitikėjome savimi. Ir mums nepasisekė. Tad mes palikome pasaulį… ir paklausyk manęs, jaunoji ragana, prarasti saulę ir mėnulį buvo siaubinga. Mes būtume bet ką pažadėję už galimybę atsiremti į šią žemę koja. Ar gali tai suprasti?

Tamašas suprato. Nepamatęs trolio, nebuvęs girioje ir prieš įsileisdamas savin šmėklą nebūtų supratęs. Laužo šviesa, krisdama ant profilio su plokščia nosimi, atsikišusiais žandikauliais, suteikė jam elegancijos, netgi meilumo — o gal tai baisūs jo matyti vaizdai padarė taip, kad net goblino snukis jo akyse pagražėjo. Tamašas pasijuto esąs patenkintas, kad Azdra’ikis kalbasi su jais, netgi trokštąs pasitikėti balsu, nes balsas buvo gyvas ir skambėjo šiame pasaulyje.

— Po daugelio šimtų metų, — laužui spragsint tyliai tęsė Azdra’ikis, — po tokio ilgo laiko tarpo ragana Mirela perskaitė mūsų akmenis ir mūsų ženklus bei surado mus, o mainais už magiją, kokios iki tol ji negalėjo valdyti, mes ir vėl galėjome vieną naktį per metus pamatyti pasaulį. Žinoma, mes sutikome. Ko mes nebūtume padarę už menkiausią mėnesienos švystelėjimą? Po to — jūs žinot istoriją — jos dukra Ilena irgi atrado kelią pas mus. „Pasodinkite mane į mano motinos vietą”, — maldavo mūsų Ilena ir pasiūlė mums vienerius metus matyti saulę bei mėnulį. Už tai vėlgi — ko mes nebūtume padarę? Tačiau bjauraus sandėrio šita ragana norėjo. Mes žinojome, ką ji ketina daryti. Kai kurie iš mūsų pasisakė už, kai kurie — prieš, bet mūsų karalienė išmintingai pasakė, kad bet koks Ilenos padarytas blogis yra žmogaus pasirinkimas ir žmogaus nusikaltimas: kaip vieno goblino kaltė prakeikė mus, taip šios moters kaltė mus išlaisvins. Taigi ji priėmė raganos pasiūlymą. Mes gavome savo metus, ir ištisus tuos metus — ar galite įsivaizduoti? — mes darėme viską, viską, apie ką nuo pat gimimo buvome svajoję: vaikščiojome saulės šviesoje, matėme spalvas, džiaugėmės kiekvienu kvapu ir apčiuopiamu paviršiumi, kokį tik siūlė pasaulis. Mes buvome laimingi… išskyrus vieną dalyką: nesvarbu mūsų dorybės, nesvarbu mūsų ydos, Ilena ketino mus išsiųsti atgal į tremtį.

(Dorybės, — šmėkla nusijuokė, ir Tamašas viduje pajuto šaltį)

— Taigi karalienė paleido kerus, kad Ilena susilauktų kūdikio. Ilena nenorėjo, bet nepaisant visų jos burtų… visame tame… — Azdra’ikis padarė nežymų gestą, — aš buvau priemonė.

— Tu, — pratarė Ela.

— Taip, — nudelbęs žvilgsnį pasakė Azdra’ikis. — Manimi pasitikėjo. Ir pasakysiu, aš nenorėjau, kad pasitikėtų.

Pyktis, šmėklos tamsa akimirką užgožė laužo šviesą ir kalvos šlaitą, ir žemę, ir visa, kas aplinkui.

— Prasmek tu skradžiai, — išsprūdo iš Tamašo lūpų, jis nurijo visą žodžių srautą, kuris veržėsi iš paskos, sustabdė savo ranką, kuri buvo besitiesianti į Elą bei veidrodį, ir sunėrė abi plaštakas sau tarp kelių, kur jos buvo saugios, iš kur jis nebegalėtų pasiekti to, ko Ela jam neatiduotų.

„Ne, ne, ne”, — kartojo jis sau, nedrįsdamas užmerkti akių, spoksodamas į ugnį, kol šviesa ėmė skaudinti ir deginti, ir jis nebegalėjo savyje matyti tamsos.

— … jis nemiegodamas sapnuoja, — sakė Azdra’ikio balsas, ir Tamašas ant savo rankos pajuto Elos ranką, bepurtančią jį. — Paprasčiausiai niekas neturėtų gulinėti su dvasiomis.

— Aš negulėjau, — jis ištarė pro sukąstus dantis, skaudžiai reaguodamas į tai, kad Ela čia. — Neklausyk jo.

— Arba raganų, — pasakė Azdra’ikis. — Bet galiausiai rytoj viskas pasikeis — vienaip ar kitaip.

— Tu mums kalbėjai apie tai, — tarė Tamašas, jo plaštakos buvo sugniaužtos, — kokia visame tame yra tavoji dalis.

— A, taip.

— Kodėl mes turėtume tikėti viskuo, ką tu mums sakai?

— Žmogau, žmogau, tu iš anksto mus teisi.

— Koks skirtumas — jūs ar padarai, kurie puolė tvirtoves? Koks skirtumas — jūs ar tie, kur ten žemai degina miestus?

— Nes mes nedeginame miestų ten žemai. Karalienė apgavo Ileną ir užvaldė kraštą, ir valdė Ilenos įpėdinę. Būtų buvę gerai, jei čia ir būtų sustota, jei karalienė ar net Ilena būtų galėjusi būt patenkinta…

Dalykai, apie kuriuos pasakojo goblinas, pažadino aidus, didingų menių, goblinų dvariškių, muzikos prisiminimus, prisiminimą apie atspindį, kuris išplaukė iš skysto sidabro: jo veidas… o gal jos arba karalienės — nebuvo tuo tikras, jis tik žinojo, kad nenori jo pamatyti aiškiai. Jis įsikando sau į lūpą, kol ėmė skaudėti.

— Aš išdaviau veidrodžio paslaptį, — tarė Azdra’ikis, — dėl vienos priežasties: jei Ilena būtų galėjusi valdyti savo veidrodį, karalienė su savuoju veidrodžiu niekada nebebūtų galėjusi įsiviešpatauti absoliučiai visame pasaulyje. Atmeskime Ilenos nelabumą; jei egzistuotų kitas veidrodis, būtų kita galimybė, ir jei viena ragana mus nuviltų… netgi jei ta ragana būtų karalienės pusėje, jos ambicijos paskatintų ją valdyti veidrodį taip, kaip ji pati nori. Užtat kad ir kokius burtus karalienė bepaleistų didžiajame veidrodyje, visada būtų jo varžovas, ir nė vienas iš jų negalėtų dominuoti. Toks buvo mūsų planas.

Pyktis jame vis augo ir augo, šmėkla jį taip vargino, kad jis vargiai begalėjo nusėdėti. Kitapus laužo jis matė tamsą, didžiulį veidrodį, sūkuriuojantį grėsmingais atvaizdais — ir jis jokiu būdu, jokiu būdu nepasinaudos žiniomis, kurios klykdamos dėmesio tūnojo už jo dantų.

— Šukė, — kalbėjo Azdra’ikis, — buvo mums nelauktas rezultatas. Valdė Itresė, po to Ilysė, dar prieš Izabelę. Bet kurią iš trijų tu galėjai sutikti Girioje, bet kai tu, Tamašai, mano nekalčiausias, ten pasiklydai, tu leidaisi tiesiog į burtus, kurie stipriausiai reikalavo, kad tu ten būtum. Iš visų tos girios dvasių tu sutikai tik Ileną. Ir tai man pasakė, kad čia kai kas daugiau nei jauno kvailelio nesėkmė.

Mintys virto viena ant kitos. Goblinas buvo pusiau tamsa, pusiau šviesa.

— Tu, — tarė Azdra’ikis, — tu… aidi… magija. Nors vis dar esi jai kurčias. Tu ateini iš už kalnų prie Ilenos durų slenksčio. Ir raganiūkštė su šuke kerta tavo taką. Ir… priešingai mano patarimui, — žvelgdamas į Elą pasakė Azdra’ikis, — tu pažvelgei į veidrodį. Ką tu matai, karalienė gali matyti, jei tik išdrįsta iššaukti tavąjį pasaulį į didįjį veidrodį. Aišku, tu nuspėjai. Rytoj tu turi priversti ją pamatyti tai, ko tu nori. Štai ir visa veidrodžio paslaptis. Baisiai paprasta.

Ela nieko neatsakė.

— Ar supranti? — paklausė Azdra’ikis. — O gal tu nori vienerių metų apie tai pagalvoti? Paūgėti? Pagimdyti kūdikį ir jam perleisti šią naštą? I’bu okhthys gali tave paslėpti, mes tave paslėpsime, saugiai tave išvešime ten, kur karalienė negalės tavęs pasiekti.

— Ne, — trumpai atsakė ji.

— Išdidumas, — tarė Azdra’ikis. — Išdidumas yra baisus dalykas.

— Aš netikiu, — atsiliepė Ela. — Netikiu, kad kur nors yra saugu.

— Ką tu pasakysi, jaunasis Tamašai?

Šįkart jis pagalvojo apie Magijarą. Galvojo apie namus ir sodus, ir jų miškus bei kalnų kelius, kurie vedė tiesiai į šio krašto vidurį, ir mąstė apie senelę ir Karolį, ir kaip senelė juos išgąsdino, o Karolis pasiėmė juos šiapus kalnų puikiai žinodamas, kur juos vedasi.

— Nėra kur slėptis, — tarė jis. — Nėra tokios vietos net vieneriems metams — tą aš žinau.

Ilgai Azdra’ikis žiūrėjo į juos — į vieną ir į kitą. Tamašas pamanė, net ėmė tikėtis, kad gal Azdra’ikis žino kažką, ko jis nežino, ir pasiūlys jiems vietą.

— Nėra jokios slėptuvės, kuria nesvyruodamas pasitikėčiau, ne. Nėra kvailiams lopšio. Jokios slėptuvės. Be to, nėra mums kelio nuo šio kalvos šlaito be daugiau burtų, negu jau matėme. Jaunoji ragana, padaryk, kad saulė patekėtų. Padaryk, kad diena išauštų. Toks yra pirmasis tau mestas iššūkis.

— Ne, — atsakė Ela. — Ne, aš nesikausiu su ja dėl šito.

— O dėl ko tu su ja kausies? — paklausė Azdra’ikis, ir šmėkla, tūnanti Tamaše, sukluso, o, ji sukluso, ir Tamašas suvirpėjo.

Ela atsakė:

— Būčiau kvailė, jei pasakyčiau. Ponia sakė, niekada niekam šito neišduok. Man atrodo, ji norėjo pasakyti „niekam”. Ir aš nesakysiu.

Ištryško pyktis — jis tikėjosi, kad ne jo — pyktis dėl jos užsispyrimo, dėl to, kad ji prakeikia juos šitam susirėmimui, dėl jos atsisakymo ginčytis arba klausytis… pyktis, nukreiptas į Azd-ra’ikį, kuris pakilo jiems iš pašonės ir nuėjo prie laužo ribos — tamsi ir karinga figūra, kuri galėjo būti žmogiška.

Ne mano pyktis, pasakė jis sau, kovodamas su tuo, kas buvo jame. Ne mano pasipiktinimas, ne mano nuomonė.

„Užsičiaupk”, — pasakė jis šmėklai ir pabijojo, kad ji dar suras būdą, kaip jiems pakenkti. Ji buvo kerštinga. Ji ant savo motinos kelių išmoko klastos. Jis — iš Azdra’ikio… iš Karolio, jei tik senasis išvis mokėjo atpažinti apgaulę.

Beginklis kūdikis, kalbėjo jis sau, berniukas, kuris nebūtų palikęs savo tėvų pastogės, kad būtų nudangintas ten, kur jį nutrenkė, kad kautųsi kare, kuriame tiesa iškreipta, o tai, ką matai, ir tai, kas yra iš tikrųjų, kovoja tarpusavyje.

Kodėl, senele? Kodėl nepamokei mūsų daugiau?

Pasakojimai apie fėjas, žalius slėnius ir stebuklingus krioklius? Kokia iš to pagalba? Ar tai viskas, ką pajėgei sumanyt įduoti savo anūkams? Sako, tu buvai išmintinga. Sako, buvai galinga ir baisi ragana. O pasakos? Ar jos buvo tavo magijos riba?

Po galais, senele! Ką mums rytoj daryti? Jei mane apsėdo dvasia, tai kodėl ne tavoji? Argi tu negalėjai taip padaryti — raganos miške turi visišką veikimo laisvę?

„Neapkęsk jo”, — sugrįžo balsas, minkštas ir kandus; ir jis žvelgė į Azdra’ikio nugarą galvodamas, kad niekada nepajėgtų jo nugalėti dvikovoje, kad Azdra’ikis kažkaip ketina juos išduoti, kad kažkada jam prisieis šį padarą nugalėti — iš šios puikios padėties, jei tik galėtų, verčiau jau iš šios padėties, ir kad niekas kitas nesužinotų, nes jis — ne kovotojas. Ir. taip pat akivaizdu — ne kerėtojas, kuris galėtų palenkti šį padarą padaryti ką nors naudinga.

„Atsikratyk juo”, — aidėjo giliai jo viduje. „Apgink save. Tu pernelyg brangus. Pagalvok apie savo giminę”.

Ši paliko jame kitokį jausmą nei pirmoji dvasia: mažiau įniršio, daugiau šalčio. Senelė? Jis norėjo suprasti. Ar tai senelė? O gal ji meluoja? Gal tai kas nors visiškai kitas?

Daugelis goblinų pasitraukė nuo laužo, kai kurie — prie visur išmėtytų gultų, kai kurie — į šešėlį. Jis juos matė, sau ant rankos pajuto Elos prisilietimą ir kaip ji nutolsta — miegoti, jis pamanė. Tamašas žiūrėjo, kaip ji nueina ten, kur jie padėjo savo ryšulius, netoli arklių, jis stebėjo, kaip ji, apsisukusi savo apsiaustu, įsitaisė ant žemės ir apsikamšė balnais bei ryšuliais. Visa stovykla rimo. O, kaip jis norėjo pagalvoti apie miegą, bet jis jo bijojo, bijojo šmėklos ir jos klastų. Jis tik įsisupo į savo apsiaustą, kad būtų patogiau vėjui pučiant, ir nusprendė bent savo apykaklės bei antkrūtinio sagtis atleisti bei susirasti patogią padėtį, kaip pasiremti — galvą ant rankų, — kad paprasčiausiai pailsintų dūmų išgraužtas akis ir šarvų nusvertus pečius.

Jo nuostabai, dvasia neėmė tuojau pat jo kamuoti. Tamsa tarp jo sulenktų rankų šešėlio buvo tuščia ir patogi, jis tematė

— įsivaizdavo, tuo buvo tikras — skaisčią naktį, blyksčiojančią žvaigždėmis. Neblogas sapnas, nusprendė jis, negrėsmingas sapnas. Jis sunkiai atsiduso ir ėmė įsivaizduoti save bevaikščiojantį pelkėta žeme, kuri kažkodėl rodėsi pažįstama. Jis negalėjo prisiminti, kada jis įgijo tokį prisiminimą, bet jis tikrai manė, kad buvo anksčiau tai matęs, kiekvieną nendrių ir prie jų šaknų žvaigždžių nušviesto vandens detalę ir būtent šią akimirką, būtent šią naktį.

Mėnuo tebuvo tik nuoskėla, apsikabinusi tamsą. Šitą jis pamatė pažvelgęs aukštyn. Ir tada jis išvydo visą ežerą ir tamsias kalvas — tarsi smūgį į širdį.

Ne, pagalvojo jis išsigandęs, norėdamas ištrūkti, nes jis pažino šią pakrantę, šį ežerą — buvo anksčiau sapnavęs šį sapną, tai su apgaule ir žabangomis jį čion atgabeno.

Bet prieš tai, kai galėjo pažvelgti kitur, jo akį patraukė kažkoks judesys: tamsoje pro jį praėjo trolis, vienas trolis ir kitas, ir dar kitas. To buvo gana: jis daugiau nebenorėjo šito matyti. Sapnas ėmė virsti tunelio košmaru, ir galbūt jis labai tinka šiai vietai, tačiau Tamašas labiausiai troško pabusti ir išvis nieko nesapnuoti.

Tada nuo kalvos nusileido blyškus, į šunį panašūs pavidalas. Jis buvo kaip du vandens lašai panašus į Zadnį, ir Tamašas negalėjo suprasti, kodėl jį sapnuoja.

Paskui šunį pasirodė berniukas, taip panašus į Jurį, kad jo širdis suskaudo iš ilgesio. Galbūt jis išstovėjo sekundę ilgiau, nei turėjo, žiūrėdamas, kaip Juris vejasi šunį, o tas — trolius. Tai buvo beprasmiška, visiškai beprasmiška, išskyrus jo pastangas kažkuo sau pažįstamu pakeisti šią siaubingą ežero pakrantę — galbūt jo sapnai bus geriau jo atžvilgiu nusiteikę ir parodys ką nors, ką jis trokšta išvysti. Trys troliai — groteskiškas potepis, šiame netikėtame vaizde buvo užtektinai ir košmaro, ir prisiminimų, kad sukeltų jam nerimą, bet pamačius Jurį, visas atsargumas išlėkė iš jo galvos. Jis netgi, nepaisydamas tamsos bei atšiaurios pakrantės, pabandė Juriui šūktelėti, tačiau, kaip tai nutinka nesukalbamuose sapnuose, jam nepavyko nei garso išgauti, nei bėgti, kai pabandė: nežiūrint jo pastangų, jis nepajėgė judėti greičiau nei žingsniu, tarsi žemė būtų jam priešinusis, tarsi šiame sapne jis nepajėgtų nė kiek greitėliau prisiminti kito žemės lopelio sau po kojomis, kad galėtų greičiau paskubėti — jis negalėjo vienu metu žiūrėti sau po kojų ir į Jurį, ir jis bijojo, kad kiekvienąkart, kai tik jis atitraukdavo savo akis nuo brolio, dar kas nors nepasirodytų.

Jis vis ėjo ir ėjo, o troliai nuėjo toliau, nei buvo saugu: ežeras, kuris — Tamašas žinojo — priklausė goblinams, buvo saugomas, ir trys troliai peržengė tą ribą, jis neabejojo, kad peržengė. Tamašas ėmė baimintis, kur šis sapnas nuves, ir pasakė sau, kad neverta tuo rūpintis, nes jo sapnas buvo nepajėgus kam nors pakenkti, o jis gali ištverti bet kokią baimę, kokią tik sapnas jam suteiks: Juris namie, saugus, lovoje. Jis gi rytoj bus tikrame pavojuje. Tamašas tikėjosi, jog jei tik gali kas nors gera būti iš sapno, jei tik Juris irgi sapnuoja, gal brolis jį išgirstų ir prabustų prisimindamas, kad kalbėjosi su juo, ir šito nepamirštų. Galbūt šis sapnas kaip tik tam ir skirtas. O jei taip, jis nenorėjo sakyti Juriui, kaip bijo arba kokia siaubinga yra ši vieta. Jis paprasčiausiai norėjo pasakyti: „Daryk, kas teisinga, daryk, kas protinga, Juri. Klausykis tėčio ir auk didelis, o jeigu aš negrįžčiau…”

Ne, jis nenorėjo išgąsdinti berniuko. „Turėjau nuotykių”, — jei galėtų, pasakytų. „Sutikau šią mergaitę…”

Ne, ir ne šitaip, Juris pasijuoktų iš jo ir merginų. Ir kaip jis paaiškintų savo šeimai, kas ta Ela?

„… Nemanau, kad mamai ji patiktų.

Tačiau galvoju, kurgi aš dėčiausi be jos? Ir kur ji dėtųsi be manęs? Ji labai drąsi, Juri. Nemanau, kad ji yra kada nors turėjusi draugą, išskyrus Pavelą ir savo ponią, o tai — ne pats geriausias būdas užaugti. Manau…

Manau, man reikia ko nors kaip ji. Ir tau ji tikrai patiks. Jeigu ji būtų tavo amžiaus, karstytųsi medžiais ir bėgiotų lenktynių”.

Dieve, tada jis pamanė, ji — Jurio amžiaus, juk taip? O savo sapne jis pasakė:

„Juri, jei aš parsigausiu namo, aš turėsiu laiko padaryti tam, ko tu norėjai, kad padaryčiau… Aš tikrai padarysiu. Šį kartą…”

Visa tai jis surikiavo savo galvoje norėdamas pasakyti, ir turbūt tai buvo pasakyta. Jis ėjo šalia Jurio lyg kvailelis plepėdamas apie bet ką, kas užeidavo ant seilės. Bet po kiek laiko jis nebegalėjo toliau eiti, jis nežinojo kodėl — tiesiog jis sustojo arba Juris jį aplenkė. Ir Juris nesustodamas ėjo vis tolyn ir tolyn pakrante, kur nubėgo Zadnis, kur buvo nuėję troliai. „Sugrįžk, — jis pabandė pasakyti. — Juri! Grįžk!”

Tačiau Juris nutapnojo per pelkėtą, nendrėmis apvadžiotą pakrantę, kol virto tamsos dalimi.

Po to ežeras nežymiai sumirguliavo, tarsi kas taurėje būtų suteliūškavęs vandenį. Vanduo suteškeno į nendres. Šitoje neperprantamoje tamsybėje sužvangėjo metalas — lyg vartai užsitrenktų, ir jis pabandė paėjėti toliau, tačiau nebepajėgė nė žingsnio žengti, negalėjo sušukti, nepajėgė pasijudinti.

O iš tamsos išbėgo Zadnis, nešė savo sveiką kailį.

„Zadni!” — tyliai šūktelėjo jis, kai šuo bloškėsi pro jį ir aukštyn įkalnėn. Pusiaukelėje Zadnis stabtelėjo ir pabrukęs uodegą dirstelėjo atgal, tarsi galiausiai būtų išgirdęs, bet apsisuko ir vėl pasileido bėgte kalvos viršūnėn, kur pradingo, kaip ir ežeras, kaip pakrantė ir dangus, taip, kaip sapnai ima sklaidytis, padarę savo.

Šitaip, pusiaumiega, jis pamatė kažkokį besiplaikstantį pavidalą. Išgirdo, kaip kažkoks šmėkliškas balsas sako: „Kvaily, tai ne sapnas. Niekada nemanyk, kad viskas čia sapnai”.

Jis atmerkė savo akis į tamsą, kuri nežadėjo jokio ryto ir nepakišo jokios užuominos apie praėjusį laiką arba tą, kur dar ateis. Jam pavyko šiek tiek numigti, tačiau miegas paliko vien tik keliančius susirūpinimą vaizdinius, jis neišvalė iš jo sąmonės košmarų ir nenutraukė vakarykščių bemiegių dienų ir naktų grandinės, kuri nenutrūkdama tęsėsi jam būdraujant. Netgi jo kaulai dabar jautė, lyg per juos eitų kažkokia jėga, nepakankama, kad jį pastiprintų, ir per smarki, kad lengvai kvėpuotųsi. Goblinai, vaikščiojantys sargyboje, spragsintis laužas — visa sruvo per jo būdravimą, visa atsieta nuo bet kokios patirties, kiekvienas prisiminimas lygiai svarbus: sapnai apie namus, sapnai apie šmėklą — tik niekada nebuvo tamsos ribos, po kurios jis galėtų pasakyti „užmigęs” arba „pabudęs”, arba galėtų neabejodamas atskirti praeitį nuo ateities.

Ela suprato tamsą, tvyrojusią aplink juos, ir jis tą žinojo — intymiai. Ela nemiegojo ir jautė jo būdravimą. Viso šito jam buvo per daug. Jis nuleido galvą sau į rankas ir panoro, kad, kas bevyktų, būtų poryt, taip, kad jam nebereiktų praleisti antros tokios nakties kaip ši, nei dienos po kitos nakties, niekada jokios kitos tokios dienos, jei jis mirtų.

Ela jautė pyktį dėl jo nevilties ir dar kažką stipresnio už pyktį. Jis pažvelgė nuo savo rankų aukštyn, norėdamas pamatyti ją palinkusią prie jo, siekiančią jo rankos, bet jis atšlijo pagalvojęs, jog goblinai žiūri, goblinai jau juokėsi iš jų aiškaus flirto, ir štai dabar dėl bejėgiško virpesio, perbėgusio per jo galūnes, kurio jis nenorėjo, kad ji pastebėtų, bet ji pastebėjo, jos akyse jis buvo pažemintas. Ela šmirinėjo šalia jo, o jis sėdėjo ten norėdamas klykti, norėdamas juoktis, verkti… tačiau \i žinojo, kas jam nutiko, žinojo, jog magija neduoda jam ilsėtis, ji niekada neduos jam pailsėti, kol jis nepadarys to, ką magija jam įsakė padaryti — štai kas jį kankino, iki tol Ela šito nesuprato, ir ji bijojo, kad tai nesuvaldomai jame pratrūks.

— Ponia sakė, — sušnabždėjo ji, tarsi to pakaktų, kad suprastum, bei sugriebė jo plaštaką su tokia jėga, kokios tokioje mažoje mergiotėje nesitikėtum. Ela taip pat nemiegojo, Ela mąstė — kaip kiekvienas, stovįs ant magijos bedugnės krašto, kaip kiekvienas privalėtų, kai tiek daug viduje uždaryta ir stengiasi susirasti kelią lauk. Ji tą jautė. Ir dabar ji nebeabejojo, kad jis jaučia tą pačią jėgą, srūvančią per jo kaulus.

— Aš nesu kerėtojas, — protestavo jis per jų keistą, beveik bežodį pokalbį. Jį ėmė šiurpas pagalvojus, kad burtininko galia jame pratrūks lyg kažkokia pasibjaurėtina nelaimė, jam darėsi baisu pagalvojus apie Ilenos dvasią, karančią lyg kokia nudėvėta oda, bei taip besielgiančią, kad negali nuspėti — galbūt prieš Azdra’ikį, gal prieš Elą; jis nepajėgė suprasti Ilenos motyvų arba jos egzistavimo, tik tai, kad jis suteikė jai galimybę, kurios ji norėjo — ištrūkti iš girios.

— Po galais, tai ne aš, Ela, ne aš. Tai ragana, kažkas vardu Ilena, apie kurią aš nieko nežinau. Aš nežinau, ką ji iškrės. Aš nežinau, ko ji nori. Žinau tik tai, ko ji norėjo, kai buvau jos namuose…

Tačiau jis galėjo prisiminti ėmusį aižėti veidrodį, ryškias ir tamsias linijas, perbėgančias per visą jo paviršių, ir pro pasaulio siūles prasiveržiančią šviesą. Jis galėjo prisiminti, kaip Azdra’ikis buvo jos mylimuoju, ir — tarsi tai būtų atsitikę prieš akimirką — vis dar jausti Ilenos lūpas ant savo pirštų, ant savo lūpų. Jis galėjo prisiminti ją, prieinančią prie jo, ir kai Azdra’ikis išsiderėjo jo laisvę, per jos kūną matomus baltus kaulus.

— Ela, aš nesiruošiu rytoj eiti dėl kažkokios numirėlės! Aš to nedarysiu! Aš net nežinau, ką mes ketiname daryti.

Bet jis melavo, jis žinojo, kad eis, tai virpėjo jo kauluose ir jo smegenyse, ir jis to nevaldė.

— Cit, — tarė ji. — Cit.

Ji palietė vietą, kur po jos apdaru gulėjo veidrodis, ir staiga pasidarė blogiau, baisingiausiai blogai. Jis per stipriai sugriebė jos ranką, pasistengė būti švelnesnis, tačiau jis pats virpėjo nepajėgdamas suvaldyti savo jėgos. Jis pamanė paimti iš jos veidrodį, norėjo turėti jį savoje rankoje, nes žinojo, ką daryti, o ji nežinojo.

Vietoje to jis pašoko ant kojų ir susverdėjo atgaudamas pusiausvyrą, o goblinų sargybiniai sunerimę pažvelgė jų pusėn — nepagrįstai sudvejoję, ar tai ne priežastis pulti prie ginklų, o ir Ela — Ela lėtai pakilo, ji pyko ant jo, ant šmėklos, jis negalėjo pasakyti, ant ko — šią akimirką jis nebegalėjo pasakyti, kas jis toks.

— Ela, aš negaliu… negaliu dar kartą tave paliesti, aš nedrįstu. Aš nedrįsiu rytoj būti šalia tavęs, ar supranti? To nori veidrodis. Kai mums nepavyksta su juo susitvarkyti, jis mus užsipuola. Laikykis nuo manęs atokiai, neliesk manęs.

Ela papurtė galvą, ir aplink ją pasklido tylus pasitikėjimas.

— Jis mano. Aš jį nešiosiu, — tarė ji taip tvirtai, kad ir jis pats negalėjo tuo nepatikėti. — Sėskis. Sėskis.

Jis atsisėdo. Kaip galima nedaryti to, ko nori Ela? Jis sudribo ant akmens, atsisėdo, buvo apsvaigęs bei sutrikęs, ir Ela prisėdo šalia jo, ir suėmė jo ranką į savąsias, ir apkabino jį.

— Užsimerk, — pasakė ji. — Pasitikėk manimi.

Tai nebuvo lengva. Šmėkla protestavo, suklykė ir suvirpėjo nuo Elos prisilietimo. (Kvaily! — ji rėkė.) Bet jis prisivertė tai padaryti ir po sekundės pajuto, kad lengviau atsikvepia, o po to giliai, rodės, iš pat savo sielos gelmių, iškvepia.

„Pavojinga”, — jis pamanė. Šitas pasitikėjimas, kurį jis leido Elai jam primesti — mirtinai pavojingas. O gal šmėkla taip pagalvojo. Jis užmerkė akis, nuoširdžiai priimdamas tuščią tamsą, ir išgirdo Elą sakant… o gal tai buvo Karolis?:

— Neskubėk, Tamašai, galvok…

Jie bent jau pavakarieniavo — iš Gracijos nešto ryšulio, ir visai ne jų apdairumo dėka. Jiedu prisėdo pavalgyti girios raizgalyne, kuris neatrodė norįs juos paleisti, ir dėl to Nikolajaus apetitas buvo sumažėjęs.

— Netgi kelioninio peilio berniukas neturi, — per sužiedėjusią duoną ir ant pagaliuko kepančią dešrelę tarė Karoliui Nikolajus.

— Privalėjau tą šunį nuskandinti, kai turėjau progą… Dešra dega.

— Ššš, — irzliai sušnypštė Karolis, jis taip ir sėdėjo nuožmiai stebeilydamas į ugnį, kol jo laužo pusėje kepusi dešrelė pasigavo ugnį, sučirškė, pokštelėjo ir suanglėjo. Nikolajus spoksojo į dešrelę, norėdamas pamatyti kitą regimą pasekmę — stebėjo, kaip ji virsta pelenais ir užsidega ant pagaliuko likę taukai, ir pagaliukas sudega, o jo galas įvirsta į laužą.

„Įdomu”, — pamanė jis. Nikolajus smalsavo, ką burtininkai daro. Arba galvoja. Arba galvoja, kad galvoja. Tuo tarpu berniūkštis vis dar buvo dingęs, jie turėjo kur nors nusigauti ir eiti nesustodami, ogi jį nuo galvos iki pėdų raižė skausmas. Jis užvilko ponę į kalvą ir žemyn, ponė gi visai pagrįstai neturėjo jokio noro traukti ten, kur jie ėjo, kol galiausiai Karolis nebepajėgė eiti toliau, o jis, dievas mato, jis negalėjo senojo nešti sau ant kupros.

Taigi jie prisėdo ir sudegino vieną dešrelę girios galioms, ar kokioms ten dar, su kuriomis Karolis buvo užsiėmęs.

Galiausiai Karolis sumirksėjo ir tarė — ne jam, pamanė Nikolajus:

— Ne. Ne. Po galais.

Akimirką oras atšalo. Akimirką Nikolajus buvo tikras, kad viena sprando puse jaučia kvėpavimo dvelksmą, o ugnis visai prigeso ir vėl pašoko.

— Aš žinau tai! — paprieštaravo Karolis.

Puiku, pagalvojo Nikolajus, puiku, dabar mes kalbamės su oru. Sunerimęs jis apsižvalgė, bijojo to, ką galėjo išvysti, bet nieko nepamatė ir nieko nepajuto.

Tada Karolis liuoktelėjo ant kojų.

— Duokš arklį!

— Aš ne… — „ne tavo tarnas” — štai kas pirmiausia pasipainiojo ant Nikolajaus liežuvio, bet anksčiau, nei jam būtų pavykę tai ištarti, senasis pasileido į mišką, į tamsą, visiškai nesirūpindamas savo saugumu ar jų ginklais, ar atsargomis, likusiomis jų ryšuliuose.

— Po šimts! — Nikolajus šoko judintis visu skaudančiu kūnu ir sukišo jų daiktus į ryšulį, užmetė jį ant ponės bei užkasė laužą nuoširdžiai trokšdamas, kad giria nesuliepsnotų aplink juos.

Senojo nebesimatė. Tai paskui krūmų traškesį jis sekė sau iš paskos ir į tamsą niuksėdamas Graciją, jis bijojo, kad, jei pabandys joti ja per girią, nebeišneš sveikos galvos. Po to buvo gniaužianti kvapą kalva, ir jis vėl pametė Karolį, ir dar kita kalvos pusė, ir vėl nuokalnė, kol jį pasivijo.

Karolis žinojo, kad ten buvo jis. Karolis apsiėjo net nežvilgtelėjęs į jį ir kažką pasakė apie berniukus bei bėdą, bet jis tą jau žinojo. Kažkas įtikino Karolį, kur teisingas kelias — Nikolajus kuo nuoširdžiausiai tikėjo, kad yra kaip tik taip. Senasis kalbėjosi su dvasiomis, ir viena iš jų galiausiai pas jį atėjo, tačiau Nikolajus negalėjo jos matyti, jis negalėjo to tvirtinti.

Po to priekyje, šešėliuose, jis pastebėjo blankų pavidalą, blyškų, šuns dydžio pavidalą, besibraunantį pro brūzgynus, vis besisukiojantį ir žvilgčiojantį atgal — ne taip, lyg būtų sekęs pėdsakais, bet kaip šuo, kuris beviltiškai laukia, kad jį kas sektų.

Berniukui kažkas nutiko. Šuo buvo susidraskęs, ant kailio — tamsios žymės, jis šlubčiojo viena letena, šlubčiojo kita ir išsisukinėjo nuo kiekvieno bandymo jį sučiupti. Nebeliko nieko, tik galvoti apie blogiausią, ir jis šoko skubėti kiek galėdamas su iš paskos velkama pone.

— Lipk, — liepė jis Karoliui, kai jie nusigavo ant vienintelio lygios žemės lopinėlio. — Jok paskui jį, aš seksiu iš paskos! — nes jis bijojo, kad pėstute nebeužteks laiko, kad nebeliko jokio laiko abejonėms ir svarstymams. Jis pasiėmė nuo balno lanką ir palaikė Karoliui pavadį.

Bet kai jis apsidairė aplinkui, galėjo prisiekti, kad netoli jų stovi vyras — toks realus, kad pirmas jo noras buvo siektelti kalavijo — ginkluotas vyras, kuris nekreipė jokio dėmesio į mirtingojo grasinimą. Pavelas, pagalvojo jis, tačiau jaunas, kurs nuėjo tolyn pro medžių kamienus. Priešais jį, rodės, ėjo moteris, o gal mergaitė, jis negalėjo pasakyti.

Kažin kas drėgnas palietė jo ranką. Per jo koją krepštelėjo nagais.

— Po šimts! — suriko jis prieš pamatydamas, kad tai šuo, ir šuo nuskuodė tolyn nuo jo paskui dvasias, tarsi jie turėtų sekti iš paskos.

— Sek paskui juos į pragarą, — burbtelėjo Nikolajus, nes eidamas paskui dvasias ir kvailą šunį puikiausiai gali ten atsidurti. Karolis stengėsi pataikyti koją į balnakilpę, ponė nenustygo vietoje, jai nesisekė su sveiku protu, kaip suprato Nikolajus, tačiau jis stumtelėjo senąjį į balną ir ėmė vesti, šlykščiai jausdamas, kad eina ne ten, kur žmonės gali patekti be jokio magijos įsikišimo, o be jos iš tenai jau nebėra jokio kelio atgal.