Goblinų veidrodis

2

Naktį atsivedė baltoji kalė, minkšta nosimi ryto vėsoje ji stūmė ką tik gimusius šunyčius sau prie pilvo pažindyti. Nemažai jų buvo geltonos spalvos. Juris greičiausiai atkreipė į tai dėmesį, o Tamašas pakasė paausį nerangiam geltonam šuniui, kuris bruko pro jo ranką savo galvą, norėdamas žvilgtelt į šunyčius — tai Zadnis, kaip jie vadino negražų atklydėlį, kuris žūtbūt norėjo prisigerinti; buvo jis gero būdo ir energingas išdarinėti viską, ko trokšta kūnas. Tomo nuomone, kažkas prarado puikų šunį, kai Zadnis nutrūko nuo pasaito. Jis atsibastė kartu su lediniu vėju, buvo išbadėjęs, subraižytomis letenomis bei neprisileido nė vieno, tik Tamašą, ir nuo tos dienos tapo Tamašo šunimi — pačiu greičiausiu iš visų jo turėtų šunų. Net jeigu šį pavasarį Zadnį ir užvaldytų kelionės aistra, Tamašas džiaugėsi matydamas jo šunyčius.

Tačiau šįryt į šunidę Tamašas atėjo apsiginklavęs trečiuoju iš geriausiųjų senelio kalavijų, trinksinčiu prie šono; skrandyje sunkiai gulėjo pusryčiai, o galvoje — skaudus suvokimas, kad jis nebegali čia pasilikti, kad Juris turės perimti šunyčius: matys, kaip jie tepena, vartaliojasi kūlio, žaidžia. Juris atbėgo ieškodamas jo ir Bogdano, tarsi kieme daugiau nieko nevyktų; Bogdanas — visas daiktų krovimo skausmuose — krapštėsi arklidėse. Bet Tamašas atsitraukė nuo darbo ir paklausė Jurio, nes atsidūrus prieš pasikeitimus, kurie įvyks be jo, jį netikėtai užplūdo bloga nuojauta.

Juris pakėlė vieną šunytį ir parodė jam jo snukutį.

— Turėtų būti jo, ar ne?

— Be abejo, — pritarė Tamašas, trindamas buką mažiaus nosytę, apaugusią geltonu Zadnio kailiuku. — Šviesesnis. Bet šunyčiai tokie, negalima dar pasakyti.

Jis atėjo čia, kad sušvelnintų erzinantį Jurio svarbos jausmą, dabar gi jis jautė nerimą ir nenusakomą praradimo jausmą. Tai paskatino jį tarti:

— Pasirūpink jais. Jei kas nutiktų…

— Nenutiks! — Juris rūsčiai pasižiūrėjo ir nuleido šunytį prie motinos. — Nėra jokios priežasties, dėl kurios negalėčiau vykti. Esu tik dvejais metais jaunesnis už tave, bet niekas to nemato.

Trejais, bet tebus dveji.

— Visada kas nors atsitinka, — Tamašas pacitavo Karolį ir ištiesė ranką, kad spusteltų piktai atitrauktą Jurio petį. — Galbūt visa tai niekai, gal tai tik blogi metai ir kvaila žąsų medžioklė anapus kalnų. Taip gali būti. Aš nesijaudinu dėl to, kas vyksta ten, svarbu, kas čia.

Juris piktai pažvelgė į jį drėgnomis akimis:

— Čia nieko nevyksta. Čia niekada nieko nevyksta!

— Tai ir yra tavo reikalas, kad nieko neįvyktų. Ar girdi? — Jo broliukas troško reikšmingų įvykių. Tamašas pasiūlė jam tokią romantiką, kokią tik pajėgė: — Triukšmas arklidėse, krebždesiai į langą…

— Paukščiai, — piktai atrėžė Juris. — Paukščiai, ir tiek. Juk pavasaris, taip sako meisteris Karolis, ko kita jie tikisi?

— Tiesiog pasirūpink. Ir neik vienas į mišką, taip pat neleisk savo draugams eiti. Ten gali būti trolis, o aš nenoriu, kad tu jį rastum.

— Manau, kad jis yra, o jūs ketinate pakeliui jį nudėti.

— Jei tik sutiksim. Mes jojame anapus kalnų ir grįžtame — štai viskas, ką ketiname daryti. Meisteriui Karoliui nepatinka tai, kas čia vyksta, todėl mes pasikalbėsime su jo seserimi, juk taip? Negerai, jei mes nuvyksime ten, o kažkas negera atsitiks čia, namas sudegs iki pamatų ar kas nors kita. Tad nežiopsok, stebėk, kas vyksta, neleisk savo draugams būti kvailiais ir neik į mišką. Prižiūrėk, kad viskas būtų gerai. Namuose tu dabar užimi Bogdano vietą, o dėl manęs — pasirūpink Zadniu. Gerai? Vyriausias šunininkas jo nemėgsta, jam labiau patiktų paklaidinti Zadnį miške. Noriu, kad prižiūrėtum, jog, kol manęs nebus, su juo viskas būtų gerai. Pažadėk man.

Nebeliko daug laiko. Kieme rinkosi vyrai. O kalba vien tik užtvanką tepralaužė: Juris spoksojo į jį su ašarų pilnomis akimis, pyktis ir gėda buvo lygiai raudoni jo skruostuose.

— Tau leidžiama daryti, ką nori. Bogdanas nekreipia į mane jokio dėmesio. Taip neteisinga.

— Tai pirmas kartas, prižadu tau, pirmas kartas, kai kur nors išvykstu, o kitą kartą — tu važiuosi. Kitąmet būsi mano ūgio.

— Nieko iš to gera. Mažius turi likti namie, jeigu jūs žūtumėt. Visą likusį mano gyvenimą jie sakys: „Kažkas turi pasilikti namie…”

— Pasirūpink Zadniu. Saugok nuo bėdų. Ar pažadi?

— Pažadu, — niūriai, su ašaromis.

— Liaukis, — Tamašas sušiaušė Jurio plaukus, o tas sudavė jam per ranką.

— Aš tau ne kūdikis. Baik.

— Pažadu. Daugiau niekad taip nedarysiu. — Šis rytas atrodė labai grėsmingas laikas tokiems „daugiau niekad”. Nuo šios minties Tamašas išsisuko nebeatšaukiamu sprendimu. — Nagi, eime. Palydėk mane į kiemą.

Niūriai tylėdamas pakilo Juris, nusibraukė dulkes. Zadnis tapnojo vizgindamas uodegą, trindamasis šalta nosimi Tamašui į ranką, ir išsiveržė pro jį į priekį. Dėl šio įpročio Zadnį nuolat bausdavo tiek virėja, tiek Tadeušas, vyriausias šunininkas, arba Bogdanas, ypač po to, kai kartą šuo, uždarytas viršuje, sugraužė geriausius Bogdano batus. Zadnis buvo įpratęs ant laiptų ar tarpduryje šokti kam nors skersai kelio. Zadnis grauždavo daiktus. Jis buvo prarastas šuo. Tamašas paprastai ginčydavosi dėl savo šuns: jis mėgsta būti su žmonėmis, dar nevisai suaugęs, niekas niekad nemokė jo geros elgsenos.

Tamašas pagalvojo apie Zadnį, besitrinantį kieme, po arklių kojomis, arba, labai įmanoma, sekantį jiems iš paskos.

— Juri, — pasakė Tamašas. — Mes turim jį pririšti.

Juris jam pritarė ir surado virvę.

Tai buvo išdavystė. Tamašas priklaupė ant vieno kelio ir tvirtai užveržė mazgą, rišdamas jis išlaikė besisukantį aplink kaip vijurkas šunį ir dar gavo į žandą jo drėgną atleidimo bučinį.

— Būk geras, — pasakė Zadniui. — Pasilik ir saugok Jurį.

Po to Tamašas atsistojo, nusišluostė veidą bei odinį apsiaustą ir kartu su Juriu išėjo iš šunidės.

Šuns lojimas išsivijo juos pro vartus ant sutryptos žemės ir akmeninio didžiojo pilies kiemo grindinio, kur arkliai su arklininkais buvo susimaišę su pasiklydusiomis ožkomis ir judriais balandžiais. Palyda rinkosi kartu su giminaičiais bei norinčiais palinkėti gero kelio: su motinomis ir žmonomis, su jaunesniaisiais broliais bei seserimis, su dėdėmis ir tetomis, su seneliais — visi pavojingai audė tai šen, tai ten tarp arklių, visi — išsipustę geriausiais rūbais, nes tai ne jų rengiama smagi medžioklė, o drąsus ir ambicingas žygis, kokio dar nebuvo per visą Magijaros gyvavimą, kelionė į legendinį kraštą anapus kalnų ir galimybė pakeliui susitikti trolį — penkiolika vyrų, visi kalbėjo, su savo arkliais ir trimis nešuliniais poniais, apkrautais grūdų maišais bei brezentu, paruoštais kelionei per kalnų perėjas. Bruzdesys pagavo Tamašą ir privertė jo širdį greičiau plakti. Tiek spalvos, tiek kontūrai šįryt rodėsi drauge ir nerealūs, ir ryškūs. Meisteris Nikolajus šūkavo ant arklininkų. Ježis flirtavo su visu būreliu Zavio pusseserių. Bogdanas, viskuo primenantis valdovo sūnų ir karį, laiptų viršuje sakė sudie savo motinai ir tėvui.

Tamašas šmurkštelėjo pro sumaištį, skubiai keliais žingsniais užlėkė į aikštelę, Juris — įkandin jo.

— Kaip tu manai, ar sugebėsi dar šiandien išvesti šią daugybę? — kaip tik tada tėvas paklausė Bogdano.

Bogdanas nusijuokė ir atsisveikino, praeidamas patapšnojo Tamašui per ranką bei sutaršė Jurio plaukus.

— Būk geras, mažasis broliuk, — tarstelėjo.

Tamašas priėjo ir pabučiavo savo motiną.

— Būk atsargus, — pasakė ji jam, pataisė jo apsiausto sagę, pridūrė, koks jis esąs dailus, bet ji pasakė daug daugiau nei praeitą vakarą: apie raganas ir trolius, kaip būtina žiūrėti, ką valgys ar gers, ir kad niekad niekad netikėtų tuo, kas atrodys pernelyg gera, kad būtų tiesa.

— Mes sugrįšime iki vidurvasario, — pasakė jai, matydamas spindinčias jos ašaras — vidurvasaris buvo tas laikas, dėl kurio meisteris Nikolajus jiems visiems garantavo, — pabučiavo ją antrą kartą, jausdamasis kaltas dėl jos ašarų, tada energingai apkabino tėvą, kuris jam patapšnojo per petį tardamas:

— Tamašai, prilaikyk savo brolį ant pasaito.

— Prilaikysiu, — pažadėjo jis ir krūptelėjo: tėvas dar niekada taip nekalbėjo, niekada per visą jų gyvenimą neužsiminė, jog abejoja Bogdano vadovavimu, tačiau Tamašas nebuvo tikras, ar tai tik ne juokas, nors tėvas ir nesijuokė. O gal šįryt jie susipyko? Vis tik Bogdanas išeidamas juokėsi.

Tėvas antrą kartą jį apkabino, dar tvirčiau, patapšnojo ranka per nugarą ir stumtelėjo paskui Bogdaną, tarytum tai būtų paskutinis jo sprendimas dėl savo sūnų, kuriuos išsiunčia į pasaulį, tačiau, Saule valdove, Tamašas neįsivaizdavo, kaip jis galėtų sulaikyti beatodairišką Bogdano veržimąsi į kliūtis, vargu ar meisteris Karolis tai pajėgtų. Tamašas buvo vidurinėlis sūnus, Bogdanas vadovavo, o jų tėvas prašo jo saugoti Bogdaną nuo bėdų?

Tamašui belipant žemyn, arklių kaukšėjimas išsiveržė už pilies kiemo sienų, nustelbdamas šūksnius ir pokalbius; jis prasilenkė su meisteriu Karoliu, kuris, apsiginklavęs kaip likusieji, lipo pas jo tėvą. Malūno kieme Tamašas pastebėjo savo arklį, arklininkai, kaip ir buvo žadėję, jį išvedė bei iš tiesų pririšo jam priklausiusius ryšulius. Tapus Tamašas žvelgė su palengvėjimu, susidorojęs su atsisveikinimais bei tėvų ašaromis. Dabar vienintelis rūpestis — neapsijuokti tarp vyresniųjų vyrų, ir štai nežinia iš kur prilėkė putni mergiotė, įbruko jam į rankas sunkų ryšelį ir pabėgo.

Jis stabtelėjo sumišęs, ir prie jo alkūnės atsirado Juris o gaudydamas kvapą paklausė, ar galės naudotis jo medžiokliniu lanku, kol jis bus išvykęs: jo pačio lankas buvo per silpnas, o Juriui reikėjo stipresnės templės nei senoji Bogdano atgyvena…

— Taip, — išsiblaškęs tarstelėjo Tamašas. Mergaitės įduotas ryšulėlis nuostabiai kvepėjo pyragu bei prieskoniais, ir jam parūpo, kas ji tokia arba ką jis padarė, kad užsitarnautų jos dėmesį. Kitos merginos pyragus bei vainikus duodavo dovanų savo brangiesiems, betgi jis, gerai žinoma, vengė merginų — kaip tik dėl šito jį visi pašiepdavo. Ji norėjo, kad šitą ryšelį perduočiau Bogdanui — tai labiausiai tikėtinas paaiškinimas.

— Tamašai, ar galiu?!

Kaip tik laiku Tamašas prisiminė savo pažadą daugiau nebetaršyti Juriui plaukų. Juris stovėjo stebeilydamas į jį ir karštai žadėjo:

— Aš pasirūpinsiu juo, — omeny jis turėjo lanką, kuris šiaip tik rinktų per vasarą dulkes, o tai nėra gerai nei lankui, nei kam nors kitam.

— Imk ir naudokis kuo tik nori, — pasakė Tamašas. — Viskuo, kas tik tau iš mano daiktų patinka, — niekas po trolių medžioklės nebežaidžia su aitvarais ir sukučiais. Drabužius jis išaugs. Dar keletas dalykėlių… bet kam aptarinėti širdžiai mielus niekučius? Juris dar turėjo pasidžiaugti praeinančia savo vaikyste: tyrinėjimų metais, žvejyba ir medžiokle atokiuose ūkiuose, stebuklingais pusdieniais toli nuo namų ir pietų stalo.

Ėmė dužti moliniai indai. Michalo arklys, blaškydamasis tarp arklininkų, kad išvengtų mergiočių gagenimo, atbulas įsirėžė į krepšių krūvą, tada vėl metėsi per sutreškintus obuolius į klykiančias mergiščias. Per kiemą praūžė chaosas. Michalas ir visi arklininkai keikėsi maldydami arklius.

— Gerai, gerai jau! — šaukė medžiotojų vyresnysis. — Prie arklių! Saule valdove, traukitės atgal! Ar galima nuraminti bruzdesį ir traukt į kelią? Meisteri Karoli? Milorde Tamašai? Ar galime lipti ant arklių?

Tamašo veidas nukaito. Jis žvilgtelėjo atgal, Karolis vis dar su jų tėvu ir primygtinai reikalauja, jis staiga suprato, dar kartą išklausyti visus smulkius pamokymus, kuriuos jau vakar vakare jiedu su tėvu buvo aptarę: Tamašas pažinojo Karolį ir iš vietos galėjo suvokti esmę. Taigi jis vėl užlėkė laiptais ir trūktelėjo meisterį Karolį už rankovės sakydamas:

— Meisteri Karoli, mes tučtuojau išvykstame, — ir nusitempė senąjį žemyn į kiemą.

— Orų stiklas! — šaukė per petį Karolis, kol arklininkai laiptų apačioje kėlė jo ginkluotąją sunkenybę į balną. — Nepamirškit orų stiklo! Aš parodžiau Juriui, kaip juo naudotis…

Jų tėvas šūktelėjo jam atgalios:

— Jokit jokit, kitaip sugrįšite tik derliaus nuimti. Žiūrėkit, meisteri Karoli, klausykitės patarimų.

— … Turit palaikyti vandens lygį! — rėkė Karolis, kol Tamašas, dar prieš užsėsdamas ant arklio, į balnakrepšį kimšo kaspinu perrištą dovaną.

— Būk atsargus! — susirūpinusiu veidu palinkėjo jam Juris.

— Nepamirškit savo smegeninių pajudinti, — per visą kiemą sustūgo jų tėvas. Bogdanas, sėdįs ant arklio, jau besisukdamas šalin, nusikvatojo bei mostelėjo ranka.

— Sudiev! — šūktelėjo Juris, ir Tamašas, viena koja įsispyręs į balnakilpę, pajuto nenumaldomą norą pasigręžus žvilgtelt į savo tėvus bei namus, tarsi tam, kad viską įsimintų, visas šios vietovės detales, jis teturėtų tik šią paskutinę akimirką…

Tačiau Bogdanas su Karoliu ir Nikolajumi jau jojo vartų link, nepalikdami nė akimirkos ilgesingam žvilgsniui; Tamašas pataikė balnan, ir jo arklys prisijungė prie laukan pabyrančių žmonių, pasivijo Bogdaną bei jo arklį, paskui kurį dažniausiai sekdavo. Pasagos sudundėjo tiltu, dusliai nutrinksėjo per kietą kelio paviršių, tiek balsai, tiek pritarimo šūksniai nutilo. Kai trečiąkart Tamašas pasižiūrėjo atgal, namai buvo nupilkę, matėsi grėsmingos sienos bei paskutinis blankus šventiškai pasipuošusių palydinčiųjų vaizdas tarp vartų, bet Jurio — nė ženklo, matyt, labai širsta. Diena atrodė grėsminga, pilna pavasariškų ženklų, tačiau nebuvo nieko, ką būtų galima apsupti mintimis, kaip kad meisteris Karolis pasakytų. Tarsi…

Tarsi jis būtų buvęs ant savo paties amžinos nebūties slenksčio, o gal ant ribos į suaugusiųjų pasaulį. Buvo taip, lyg ši kelionė, kurioje gali pasitaikyti plėšikų arba trolių, pareikalautų visos vienerių jo metų dalies, o jis jau viską iššvaistęs.

Tamašas klausė savęs, kodėl būtent dabar. Juris paprasčiausiai viską išmėtys: jis tik keturiolikmetis, vis dar lengvabūdis, ar gali jis žinoti, koks brangus sulaužytas žaislinis arkliukas arba paukščio lizdas? Atminimo dovanėles jis sumes į sąvartyną, o spalvotoje dėžutėje laikys žvejybos svarelius.

Bet dabar juos jau supo laukai. Arkliai, nušuoliavę, kiek leido pirmas kvėpavimas, aprimo ir bėgo vienoda risčia, tuo metu kiekvienas pasirinko sau bendražygių būrelį. Netrukus pilies nebeliko nei ženklo, nei užuominos, tik sodai abipus kelio ir tiesiog priešais padrikai pasklidę tamsūs laukiniai miškai. Diena nurimo, vienodai ramiai girgždėjo oda, skimbčiojo pakinktai bei ginklai — tarsi gyvenimas slinktų šitaip dienų dienas, ir turbūt dažniau šitaip nei susiduriant su plėšikais.

Ir keliavo jis ne su nepažįstamaisiais, dauguma jų buvo Bogdano draugai, o keletas — jo tėvo vyrai. Gali būti, kad Bogdanas imsis vadovavimo, jei tik kas pasirodytų, tačiau, jeigu kur pasipainiotų trolis, vadovaus meisteris Nikolajus, jau nekalbant apie meisterį Karolį, kuris sugebėtų užtikrinti Nikolajui bet kokį pranašumą.

Dienai slenkant, jie pasijuto kaip paprastame medžioklės būryje, pamiršo savo šarvus bei kalavijus ir tai, kad meisteris Karolis kartu su jais: tie patys buvo juokeliai ir pašaipos, vyresnieji bandė jaunylius; Tamašas, būdamas jauniausias ir todėl geriausias taikinys, nelaidė juokų, tik gynėsi. Jei panorėtų, jis galėtų persimesti pašaipa su savo kilminguoju broliu, ką kiti labai retai teišdrįsdavo.

Bet Tamašas niekada nedarydavo to viešumoje. Ne prieš Bogdano draugus. Bogdanas visada nerimavo, kai jis būdavo šalia. Prieš liudininkus Bogdanas visada rūpinosi jo sumanumu ir paprastai palikdavo Tamašą vieną. Iš Bogdano pavyzdžio Tamašas sprendė, jog ir Bogdano draugai taip elgsis. Nors tam tikrais atvejais, kalbant apie merginas ir medžioklę, Tamašas buvo puikus taikinys ir, be abejo, žinomas kaip niūrus bei nuobodus tylenis.

„Prilaikyk Bogdaną ant pasaito”, kurgi ne. Vien tik todėl, kad broliui jis našta, o gal todėl, kad žino dvaro elgesio normas arba tai, kad nedera ant stalo sukrauti alkūnių.

« O palaikyti gerą Bogdano nuotaiką šioje kompanijoje reiškė neužsitraukti nemalonės: nedaryti klaidų ir netapti pajuokos objektu. Filipas, iš Bogdano draugų, buvo visai malonus, iš vyresniųjų — patikimas meisteris Karolis, net meisteris Nikolajus. Tačiau štai Ježis — Saule valdove, kas galėtų prasidėti su Ježiu, elegantišku ponu dygliuočiu? Arba Michalu, kuris vis dar kentėjo dėl savo žirgo ir obuolių pintinių.

Obuolius Ježis prisimindavo kiekviena galima proga. Michalas raukėsi pajuodęs, kaip audros debesis, metąs ant kelio šešėlį, ir vis šiurkščiau atsikirtinėjo.

Šitaip jie prajojo laukus, kuriuos pakeitė retkarčiais pasikartojantys tankumynai. Pliūptelėjo staigi liūtis, jie jojo po varvančiomis gilesnio miško šakomis. („Kurgi orų užkerėjimai? — gretose pasigirdo burbėjimas. — Mūsų žiniuonis su mumis, o pačią pirmą dieną permirkom iki siūlo galo. Prabuskit, meisteri Karoli!”)

Tačiau visą likusią dieną oras buvo kvapnus ir gaivus, Ježis pavargo terliotis su obuoliais, o kai takas aptemo taip, kad tapo nebesaugus, jie apsistojo angliadegių aikštelėje, kur buvo medžio anglių liekanų bei medienos laužas.

Tada kiekvienas išsitraukė gėrimų, meduotų saldumynų, šviežiai keptos duonos, sūrio, dešros — visą gausybę maisto, kuriam po keleto dienų būtų buvę lemta sugesti, ir siuntė aplink.

— Oho! — šūktelėjo Bogdanas, kai Tamašas jam ištiesė pyragą.

— Ne kepėjos kepta, tiesa?

— Manau, ji norėjo, kad jis tau tektų, — pasakė Tamašas, bandydamas įteikti jį Bogdanui. Bet tas atstūmė:

— Galvą guldau, jis tavo, — pasakė. — Slapukauji, broliuk?

— Net labai, — trumpai atkirto jis ir nudelbė akis bijodamas, kad pyragas netaptų tokiu pat įžymiu kaip obuoliai.

Tačiau iš tikrųjų putniosios mergiotės meduolis buvo puikus, o vaišindamas kitus, ypač tuos, kurie nepiktai klausinėjo, kas ta paslaptingoji jo širdelė, jis susivokė galvojąs, kad ji tam tikra prasme buvo žavi — antroji vartų sargo duktė, jei tik jis gerai atskiria jo mergaičiukes.

Ir netokia jau neįmanoma partija lordo Stanio antrajam sūnui, nors motina ir teikė pirmenybę (jis krūptelėjo) karštakošei jaunylei Ježio seseriai arba tingiajai trečiosios eilės pusseserei Kataryznai; Saule valdove, pasigailėk jo. Žmona buvo kita perspektyva, turėjusi prisistatyti kartu su senėjimu bei jodinėjimu su suaugusiais vyrais. Viskas pernelyg staiga: kažkieno kito valia ketino įsiveržti į jo gyvenimą su daiktų chaosu, sujaukti jo kambarius, jo įpročius, jo dienas, jo šventadienius bei vienumos minutes. Ir nors pyragas teikė naudą, vienatvės netektis — toli gražu ne.

— Neprieštarausi, jei paragausiu? — paklausė Nikolajus, paimdamas gerą lustą pyrago. — Mmm.

Meisteris Karolis tuo tarpu atsitraukęs klydinėjo tarp medžių aikštelės pakraščiais. Nikolajus sekė jį akimis. Bogdanas irgi.

— Meisteri Karoli! — šūktelėjo Bogdanas, kai Karolis įslinko giliau į šešėlį, bet senasis neparodė jokio noro grįžti.

— Ir toliau taip bus, — burbtelėjo Bogdanas ir bakstelėjo alkūne šalia sėdėjusiam Filipui. — Dieve… Filipai, eik, pasek jį. Netrukdyk jam, bet ir neleisk, kad surastų lokį.

Filipas tingiai nusikeikė ir, kol meisteris Nikolajus neskubiai gerdamas iš savo gertuvės gerokai praskalavo sau gerklę, atsikėlė, pasiėmė su savimi kalaviją bei pyrago gabalą.

— Troliai — ne ugnies gerbėjai, — tarė Nikolajus ir, pamatęs į jį nukreiptas visų akis, patenkintas tęsė: — Ne per labiausiai mėgsta ir žiniuonius. Trolis, kurį pribaigiau — žinot, vienu metu visa jų banda užklupo vieną mūsų žemdirbį, išžudė šeimą, jį patį, žmoną, jos brolį ir visus gyvulius. Daugumos tik kaulelius radom likusius. Žiema buvo. Kai išsekėm jų pėdomis į kalnus, jie puolė tiesiog į laužo liepsną ir pabandė pabėgti kartu su mūsų arkliais. Arba jie manė, kad būsim nuolaidūs kaip tas kaimietis, arba buvo praalkę. Troliai apetitu nesiskundžia.

— Ką jūs darėt? — pasidomėjo Jozefas, dvare jis dar naujokas, mainais atvykęs iš dėdės Liudviko, nuo motinos pusės, dvaro ties Jaznio upeliu. Tamašas, Bogdanas ir visi dvaro jaunikliai kas žiemą iškaulindavo pasakojimą apie tai, kaip Nikolajus pačiupo trolių vadui už uodegos ir ją nukirto, tačiau Jozefas buvo naujas klausytojas.

— … lokio dydžio tie buvo. Dideli kaip lokiai, mažų mažiausia. Jeigu ne snukis ir uodega, galit palaikyti juos lokiais. Ta uodega plika kaip žiurkės, ir jei tik gali ją sučiupti, trolis jau tavo. Nebent turi sugalvoti, ką su juo daryti.

Nikolajus šaipėsi iš Jozefo, vyresniojo akys kibirkščiavo iš linksmumo.

— Tai ką jūs padarėt? — kaip tik tinkamu momentu paklausė Ježis.

— Nagi nurėžiau uodegą ir pabėgau kaip velnias.

Aplink laužą suskambo juokas. Žinoma, galima buvo įkalbėti Nikolajų papasakoti savo istoriją smulkiau, pradedant nuo sugriauto ūkio namo ir siaubingų radinių jame.

Tuo metu sugrįžo Karolis su Filipu iš paskos, tyliai prisėdo, ir atrodė, kad susikūprinęs, rankomis apsikabinęs kelius, klausosi. Nikolajus pasakojo apie įvykius prie olos, kaip susitvarkė su trolių karaliumi, dideliu lyg meška ir stipriu kaip du vyrai.

Rodės, visa giria prisipildė šnabždesių ir šlamesio. Suūkė pelėda. Jozefas pašoko ir nusijuokė.

Po to Karolis pasakė:

— Aš nesitikiu, kad jų čia būtų, nors įmanoma. Šiąnakt reiktų sargybos.

— Ježi, — tarė Bogdanas.

— Dėl ko sargyba? — protestavo tas. — Dėl ko? Aš noriu žinoti, jeigu man tenka sėdėti ausis ištempus.

— Dėl bet ko, kad ir kas ten bebūtų, — murmtelėjo Karolis, išsiblaškęs žvelgdamas į ugnį. Ir tai buvo viskas, ką vėlesnieji klausimai galėjo išpešti.

Kol visi kiti taisėsi miegoti, Ježis, vis bambėdamas, išstūmė Michalą iš patogiausios vietos prie laužo, atšlijo nugara į medį, o priešais atrėmė savo kalaviją: Ježis ir Michalas, Filipas, Pavelas ir Zevas — tokią sargybos tvarką iki pat aušros nustatė Bogdanas. Tamašas atleido šarvų dirželius, iš kelių šarvų dalių net išslydo, neskaitant batų — jis stebėjo, ką darė Bogdanas arba Nikolajus, norėjo sužinoti, kiek tokiomis sąlygomis yra galima ir apdairu pasijausti patogiai. Ant žemės Tamašas išsitiesė vietoj pagalvės pasikišęs balnakrepšius, Nikolajaus pasakojimas gi temdė jo mintis.

Virš jų vis šlamėjo neseniai sulapoję medžiai, visais pašaliais miške krebždėjo, klykavo naktiniai padarai. Laužo apšviesti arkliai bastėsi rupšnodami žolę, susistumdydavo ir staiga persigrupuodavo, pakeldami iš po antklodžių keletą galvų, po to trumpam nurimdavo. Nikolajus prisėdo prie Ježio, sargyboje; jiedu kalbėjosi tyliai, kažką apie lokių pėdsakus miške. Tamašas stengėsi klausytis, bet jo galva buvo pernelyg prikimšta, jis baiminosi dėl miego ir to, kas vertė jį domėtis troliais bei lokiais. Jis užmerkė akis, kad tos kurį laiką pailsėtų, kol jis klausysis, bet prabudo, kai saulė jau skverbėsi pro medžius, visa stovykla krutėjo, o Bogdanas šūktelėjo jam „mamytės lepūnėlis”.

Kai tik Bogdanas su Tamašu išjojo, viskas iš karto nublanko, vakare — dar blogiau: be brolių triukšmo menėje. Ir pusryčiai pernelyg ramūs — visiška niūrybė. Juris be jokio apetito paknebinėjo košę, nerangiai nukėblino prie rytinių už Karolį atliekamų darbų: kasdien nustatyti, ką rodo orų stiklas, bei pažymėti grifelinėje lentelėje — tada šmėžtelėjo pro motinos akis; jų motina vis liūdėjo, tai siuvo, tai diskutavo su savo auditorija — kambarinėmis bei dvaro poniomis.

Bet Juris buvo per didelis, kad turėtų su jomis sėdėti. Jis nusileido žemyn, kur tėvas svarstė žemdirbių ir prekeivių bylas, tačiau vienintelis čia laukiantis jaudinantis dalykas buvo pasakojimas apie kaimiečio Padriačvo jautį ir našlės Mirijam karvę, ir kai tik byla pasibaigė, Juris nulėkė laiptais į kiemą pasiieškoti kitų vaikėzų.

Tikėjosi surasti juos kur nors netoli virtuvės. Kepėja gamino pyragaičius, ji pasakė, kad vaikiščiai išjojo į Ambraziejaus valdas pamedžioti triušių.

Tai visiškai nesąžininga. Jam niekas nepasakė. Visai nesvarbu, kad jis užsimiegojo, sugaišo meisterio Karolio darbo kambaryje bei užtruko pasiklausyti apie jautį ir našlės karvę; vienas iš jų galėjo jo paieškoti, dabar gi — Juriui visai neberūpi su gauja vaikėzų, pernelyg užsiėmusių, kad jį surastų, vykti gąsdinti triušių.

Tad jis parinko keletą gardžių gabalėlių baltajai kalei bei brolio šuniui ir nusprendė, kad šunyčiai suteiks daugiau džiaugsmo nei išdavikai, o su Zadniu jis galės eiti pamedžioti triušių į sodą anapus sienos.

Taip jis nuskriejo indų plovyklos laiptais žemyn, peršoko per paplavų balas ir nuliuoksėjo prie išklerusios šunyno tvoros, netoli arklidžių. Akimirksniu jo tėvo šunys, norėdami to, ką jis nešėsi, sukėlė triukšmą, Bogdano šešetas metėsi prie savo aptvaro vartelių ir užskalambrijo, kad tik atkreiptų jo dėmesį.

Naujoji mamelė, baltoji kalė, pakėlė nosį prie vartelių ir pasiėmė savo trupinius kaip tikra ledi, pasigardžiuodama iš dėkingumo. Juris suskaičiavo, ar visi šunyčiai savame guolyje, taip ir buvo. Tada pasuko prie nuošalaus ir apgriuvusio Zadnio aptvaro, kurį Tamašas buvo dvigubai sutvirtinęs, kad kiti šunys nesusipeštų su Zadniu.

Tačiau Zadnis prie vartelių nepasirodė. Juris pakėlė velkę ir žvilgtelėjo vidun: purve voliojosi pergraužta virvė.

Jis leido Zadniui pabėgti. Tamašas jį užmuš.

Ne, Tamašas jam atleis, o tai — tūkstantį kartų blogiau.

— Kur einat? — paklausė ginklininkas. — Ar tik ne Tamašo lanką imat?

— Jis man paskolino, — pasakė Juris, o į pirmąjį klausimą, skrisdamas laiptais žemyn, taip ir nebeatsakė.

— Kur einat? — paklausė virėja, kai Juris paprašė krepšio su maistu.

— Berniūkščių ieškoti, — pamelavo jis, nors tai nebuvo visiška netiesa, jei prisimintume jo brolius ir jų draugus. — Gal galėtumėt daugiau įdėti? Jie tikriausiai bus išbadėję.

— Kur einat? — paklausė arklidžių prižiūrėtojas, užtikęs jį bebalnojantį savo ponę Graciją.

— A, virėja štai įdavė berniūkščiams, — jis parodė krepšį, bet ne tai, kas buvo jame.

— Žiūrėkit, nenusisukit sprando, — palinkėjo tas.

Juris buvo tikras, kad arklininkas greičiausiai galvojo apie ponės sprandą ir apie jos sveikatą, visai nesvarbu, kad Gracija — jo ponė, ir jis dar niekad nebuvo jos nuskriaudęs.

— Kur išvykstat, jaunasis ponaiti? — prie vartų pasiteiravo sargybinis.

— A, tai šen, tai ten, — pasakė jis ir prajojo.

— Kada grįšit? — jam pavymui šūktelėjo anas.

— Kai surasiu brolio šunį, — jam atgal šūktelėjo Juris, greita risčia pavarė Graciją, mat sargas buvo apykurtis, ir tą žinojo kiekvienas vaikis.

Na, o kadangi Juris žinojo, į kurią pusę pabėgo Zadnis ir kiek jis galėjo nubėgti, be to, kadangi būtent ton pusėn (gal kartą ar du leido sau prisipažinti) veržėsi ir jo širdis — bent jau švelniausiose Jurio svajose… visgi, norėdamas save pateisinti, jis svajojo, kad Zadnį pasivys tik tada, kai prieškalnėse šuo pasieks vyrus; jis girdėjo savo vyresnįjį brolį sakant: „O, tegul eina kartu, šiaip ar taip, jis jau čia”.

Bet Bogdanas taip nepasakytų. Juris žinojo ir žvilgsnį, kokiu Tamašas į jį pažvelgs todėl, kad jis nesugebėjo išlaikyti šuns aptvare.

Juris nebuvo neišdidus: jeigu jo nebus visą naktį, o ryte jis grįš su Zadniu, galbūt visi, net jo draugai išdavikai, bus užtektinai prisinervinę, kad suprastų, jog jis — ne tuščia vieta.

Visą kitą dieną — ištisai miškas, po kiek laiko, Tamašo manymu, įkyrėjo tikėtis trolių. Jie matė medžiojamų žvėrių, bet nepastebėjo jokio trolių ženklo, nebuvo ir jokių malonių nukrypimų pamedžioti — Bogdanas ginčijosi ir tvirtino, kad triušių troškinys būtų puiki vakarienė ir laiko užtektų, tačiau Nikolajus jį suvaldė, kaip jų tėvo buvo liepta, sakydamas, kad jie dar galės pasidžiaugti šia prabanga pakeliui namo, dabar geriau judėti pirmyn, kol jie dar tikrai žino, koks kalnuose jų laukia oras.

Be to, jie dar turėjo naminio pyrago, sūrio bei dešros likučių, reikėjo jais atsikratyti, kol dar nesuseno ar nespėjo sugesti. „Nuostabu, — pasakė sau Tamašas, — kaip beprotiškai vyrus apsėdo mintys apie kitą valgymą, kai nebėra virtuvės, kuri aprūpintų juos maistu”. Ir štai, dvi dienas po kiekvienu rąstgaliu ar krūmu ieškojus trolių, protas ėmė blaškytis bei įvairumo dėlei pastebėti kitus dalykus: paukščio skrydį, saulės šviesą ant lapų ir greitai taku nuskuodžiančius plėšrūnus.

Visur buvo akivaizdi praėjusios žiemos žala: krūmai, turėję būti apsipylę pumpurais, dabar dar tik bandė atželti, medžiai lapojo tik ten, kur nebepasiekė elniai. Tačiau elnių paliktų ženklų buvo nedaug, užtat šauniai prie vienos dienos dvėselienos pasidarbuota mažųjų maitėdų — jie buvo tarsi žiurkių orda, vos pravėrus svirno duris.

… Giria sužeista, galvojo Tamašas, dar nemirtinai, bet sužeista — nors niekas nepajėgtų įsivaizduoti, kad tokio pločio ir tokia tvirta giria galėtų nukentėti, netgi nuo ugnies. Jis niekada nebūtų pasakęs, kad joje per daug elnių arba lapių, bet, matydamas čia padarytą žalą ir atsižvelgdamas į krebždesius prie durų bei keistus plazdėjimus pačios pilies pastogėje, ėmė tikėti, kad tai — nebe paprasčiausias būsimos netekties ženklas, galbūt netektis čia dar menka, bet jau prasidėjusi su pavasariu, kuris nebeateis su įprasta jam energija, o su gausybe dvėselienos, kurios vilkai nelietė.

Visada žiemą būdavo mirčių, kurias tirpstantis sniegas apnuogindavo, mirčių, atsirenkančių silpnuosius, senus ar luošus, bet jų buvo per daug ir labai nesenų — gyvuliai, ištvėrę žiemą, mirė nuo nepritekliaus, viena rūšis pjovė kitą. Atžalynas buvo dar menkesnis. Lietūs išplovė šaknis, uogakrūmiams trūko lapų. Tai pastebėję kiti vyrai paklausė Karolio, ką tas manąs.

Karolis atsakė:

— Viena siejasi su visa.

Bet kai Ježis paklausė, ką jis turėjęs omenyje, Karolis tik pažvelgė pro šakas į dangų, galbūt įsižiūrėdamas į kalvas, ir pasakė:

— Atsakymas — anapus kalnų.

Gerai, kad virėja į krepšį įmetė daugiau sausainių, blogai, kad jis nepasirūpino išvykti su geresniais rūbais, tik su lengvu apsiaustu, bet nakties vėsoje Juris sau pasakė, kad jeigu būtų pasiėmęs apklotą ir viską, ko jam reikėjo, niekada nebūtų išvykęs.

O jei nors kiek ankstėliau būtų užėjęs pasižiūrėti Zadnio, kaip buvo žadėjęs, galbūt būtų jį sugavęs dar prieš tam nugraužiant virvę.

Bet jo tėvas pasakytų, kad nėra jokios naudos iš miegojimo su tokiais „o kas būtų, jeigu būtų”. Jis buvo miške. Šaukė Zadnį, kol visi žemdirbiai slėnyje ir visi elniai girioje tikrai jį išgirdo. Tik po saulės laidos jis pradėjo pernelyg daug galvoti apie trolius, vilkus ir meškas, štai ir dabar atrodė baugu tamsoje sušukti. Tai buvo metas, kai išlenda keturkojai medžiotojai, o troliai šmižinėja aplink ieškodami vakarienei berniukų bei pasimetusių šunų, jei tik jiems nepavyksta sugauti elnio.

O gal jie verčiau prisigaudytų berniukų bei kvailų šunų.

Juris metė mėginęs įžiebti ugnį, jam niekad ir nesisekė. Įsisupo į savo apsiaustą. Gracijos gūnia buvo pernelyg prakaituota, Juris su ja sausai ištrynė ponę. Dabar jis aštriai visur aplinkui pajuto tamsą bei lapų šlamesį ir naktinių padarų šūkavimus, kokių, galėjo prisiekti, dar nebuvo savo gyvenime girdėjęs.

Tačiau jis dar niekad nebuvo miške vienas.

Galbūt jam reiktų mesti viską, pasiduoti ir rytoj rytą grįžti namo. Tikrų tikriausiai dabar jie ieško jo po mišką, nors jis jų ir negirdi, ir kad ir ką jie begalvotų, jis nepasiklydo: Juris buvo visiškai tikras, kurioje pusėje namai, tvirtu jo įsitikinimu, jis surado Bogdano kompanijos kelią per mišką, kelią, kuris nebuvo kuo nors ypatingas. Be abejo, Zadnis jautria medžioklinio šuns nosimi tuoj pat surado pėdsakus ir jais seka.

Jis nemažiau troško, kad jautrioji Zadnio nosis galėtų ir jį patį surasti, nes girdėjo kažką judant šen ir ten krūmuose, kažkas ėmė baidyti Graciją.

Jis pašoko, kaip tikėjosi, kad broliai pašoktų, sumosavo į apsiaustą įsuptomis rankomis ir storiausiu balsu užriko:

— Nešdinkis!

Kad ir kas ten bebūtų, galvotrūkčiais nukūrė per mišką. Gracija pašoko ir vos nenutraukė saito. Juris prisėdo ir, pasijutęs mažumėlę geriau, vėl apsikamšė apsiaustą.

Galbūt net vilkas jo pabijojo. Galbūt meška. Geriausiu atveju vienas ar pora elnių.

Dieve, Juris tikėjosi, kai tai nebuvo Zadnis.

— Zadni? — šūktelėjo į tamsą. — Zadni? Šen, vyruti, eikš šen, — tai naktyje sukėlė baisų triukšmą, Juris ėmė vaizduotis, kaip visi lokiai bei visi troliai kiek įmanoma ištempia ausis ir sako: „Berniūkštis miške, tiesa?”

— Zadni?

Brūzgynuose Juris išgirdo brazdesį. Įsivaizdavo bent jau vilkus ir lokius, pasičiupo Tamašo lanką, įtempė strėlę ir ėmė laukti.

— Zadni? — jo ranka drebėjo. O kad būtų labiau stengęsis įkurti ugnį.

Bet iš po lapų kyštelėjo žvaigždžių apšviesta nosis, o po to — nerangios priekinės kojos.

— Zadni! — sušuko Juris, paleisdamas lanko templę. — Saule valdove, džiaugiuosi tave matydamas. Na, eikš, eikš, vyruti.

Jis tik šįryt susiprotėjo, kad išvyko be jokios virvės ar pasaito, tėra tik Gracijos saitas, o ir tas nepakeičiamas — panaudotas. Taigi teks pasinaudoti savo diržu. Kai tik Zadnis išlindo, Juris padėjo lanką ir įsižiūrėjo tamsoje į jį, kalbėjo su juo švelniai, kaip Tamašas būtų kalbėjęs:

— Nagi, eikš šen, vyruti, — Juris priklaupė, pasirausė savo krepšyje ir ištraukė sausainį. — Štai, vyruti, virėja pasiuntė. Na, eikš, geras vaikinas…

Zadnis nesiartino prie jo rankos. Juris atlaužė truputį ir pamėtėjo jam, tačiau Zadnis tarsi laukinis padaras aną pasičiupo ir metėsi tolyn, kur ranka nepasieksi, stovėjo spoksodamas iš saugaus nuotolio lyg elnias, pasiruošęs sprukti.

— Ai, visai neketinu tavęs sučiupti. Štai skanus sausainis. Mielas šuo, geras šuo, Zadnis. Tu mane pažįsti. Aš Tamašo brolis.

Tamašas prašė tavimi pasirūpinti. Vyriausias šunininkas tavęs neužgavo, tiesa? Jis tikrai tavęs neužgavo. Ir tu nepabėgtum nuo šunyčių, ar ne? Tamašas sakė, kad manęs klausytum, kol jis bus išvykęs, ir tau negalima jo sekti, ar girdi? Jam nepatiks.

Zadnis gal ir klausėsi, bet jokie įkalbinėjimai nepriverstų jo artėliau prisileisti ranką. Pasiūlyk sausainio kąsnelį, ir Zadnis prisėlins, tįstels, kiek gali arčiau, pasičiups gabaliuką ir nulėks. Antrą kartą jam prisiartinus, Juris pabandė jį sugriebti.

Tai buvo klaida. Zadnis šovė į krūmus ir dingo.

— Zadni? — Juris pašaukė, dar kartą šūktelėjo ir dar kartą, atsiprašinėjo. — Atleisk man. Aš taip nebedarysiu. Geras vyrutis…

Triukšmas grįžo — po lapais. Taip pat priekinės letenos. Tačiau Zadnis nė per sprindį arčiau nebepriėjo — kad ir kaip beįkalbinėtum.

Galiausiai Juris, visas išvargęs, užmigo, o prabudo nuo šlapio liežuvio ant skruosto. Jo akys akimirksniu atsimerkė į nušvitusį ryto mišką ir geltoną medžioklinio šuns snukį, staiga Juris baisingai metėsi prie Zadnio antkaklio.

Ir vėl pro šalį.

— Zadni, — maldavo jis. — Zadni, sugrįžk.

Bet kol Juris kinkė Graciją ir užsiropštė ant jos, šuo paprasčiausiai stovėjo nepasiekiamas.

Po to medžioklinis šuo leidosi bėgti savo keliu, tuo keliu, kuriuo nujojo jo šeimininkas.

Kitos dienos kelionė — kopimas. Visa kompanija įsisiautė į apsiaustus; švelnialapiai medžiai užleido vietą kedrams ir žemaūgėms pušims. Vietomis žemę dengė sniegas, jis tai iš lėto, tai energingai krito iš pilkų padebesių, kol galiausiai arkliai jau žingsniavo su ledo barzdomis. Aukštai ant kalno šlaito, erdvioje vietoje, kur, Nikolajus dievagojosi, buvo teisingas kelias, tarp dviejų tvirtų gruoblėtų medžių jie ištempė du brezento audeklus. Pavakarieniavo be ugnies, sulindę į savo apsiaustus, o vėjas stūgavo ir daužėsi apie jų palapines. Troliai galėtų juos visus išsinešti ir širdingai priimti; Michalas prisiekinėjo, kad geriau jau lėtas čirškinimas ant ugnies nei šaltis.

— Tokiu oru troliai neišlįs, — pasakė Bogdanas, ir kiek garsiau pridėjo: — Manau, žiniuonio kompanijoje oras turėtų būti kur kas geresnis, tiesa, meisteri Karoli?

— Gali būti ir prasčiau, — atkirto Karolis, — o galėjo būti ir geriau, jei būtume sustoję, kur sakiau, žemėliau, dar prieš valandą.

Dabar štai jie kaltina vienas kitą — net iki to jau prieita. Meisteris Karolis liepė sustoti, Bogdanas — eiti pirmyn. Nikolajus nenoriai sutiko, kad šiek tiek toliau yra vietelė apsistoti, ir štai dabar jie visi sunerimę, o brezentas vėjo gūsiuose pliaukši ir daužosi.

Tada be jokio perspėjimo jų brezentas perplyšo, įleisdamas stiprų šalto oro gūsį; tiek Bogdanas, tiek meisteris Karolis ėmė rėkti ir keikti vienas kitą, kol Filipas su Zevu sučiupo brezentą ir, nutildydami visus nesutarimus riksmu, pareikalavo virvės. Tamašas tvirčiau susisupo į apsiaustą ir paslėpė savo nosį po jo klostėmis, pakėlė ją tik tam, kad pasakytų (tačiau nė vienas nepaliovė ginčytis, kad pasiklausytų), jog, jei tik pasinaudotų arklių nuovoka ir atsigultų susiglaudę, jiems visiems būtų šilčiau.

— Audros dar nesibaigė, — pasakė Nikolajus. — Mums reikėjo palūkėti.

Tačiau Bogdanas atsiliepė:

— Mes — pačioje audroje. Tu sakai — jau pusiaukelė. Nebelaikas kalbėti apie pasitraukimą.

Tamašas pritarė Bogdanui, nors nė vienas nesiklausė jo murmėjimo. Michalas, Zevas ir Filipas apdėliojo palapinės drobę akmenimis bei apvijo virve, tai beveik visai sulaikė vėją. Tamašas, jausdamasis palyginti patogiai, snūduriavo, bet prabudo, kad pamatytų, jog vėjas nurimęs ir viskas ramu. Filipas — sargyboje, prie durų, apsimuturiavęs, sniego dulkių nuklotais keliais; kai Tamašas atsiklaupė ir pažvelgė iš po padangtės, Filipas krestelėjo savo koją.

Ryto dangus spindėjo vaiskiu šalčiu, arkliai — netoli kitos palapinės, susispietę po pušų priedanga. Šviežias sniegas lengvais apklotais užklojo jų nugaras ir brezento įdubas. „Kaip kalnų audros” — Tamašas girdėjo Nikolajų taip sakant apie visą savo gyvenimą — šitoji audra buvo staigi ir nuožmi, bet ji paliko gaivų, gyvybe virpantį orą.

Karolis irgi nebemiegojo, jis pasikėlė iš savo vietos padangtės gale ir atsiprašinėdamas pražirgliojo tarp miegančiųjų, su neatidėliotinais asmeniniais reikalais, kurį laiką manė sau Tamašas, tačiau Karolis nebepasirodė po tokiems atvejams įprasto laiko.

— Jis trumpam išėjo, — sušnabždėjo Filipas ir atsikėlė.

Tamašas pakilo eiti kartu su juo, visi sąnariai buvo sustingę ir skaudūs, jis įdėmiai įsižiūrėjo ir pamatė atviroje vietoje stovintį senąjį, žiūrintį nuo olos į rausvo migloto dangaus tolį, kur žibėjo kelios ryto žvaigždės.

Galbūt jis užsiima magija, pagalvojo Tamašas. Jis dar niekada nebuvo matęs, kaip Karolis keri: meisteris Karolis mokė jį, Bogdaną ir Jurį to, ką pats vadino meno pagrindais, parodė jiems orų stiklą ir kitus pranašaujančius įrenginius, bet tikrų burtų niekada jiems neperdavė ir niekada nekerėjo prie liudininkų, nebent kas prisimintų jo bendravimą su sienomis ir laukų žeme.

— Ką jis ten daro? — prie jo peties sušnabždėjo susijaudinęs Filipas.

— Nežinau, — šnypštelėjo jam Tamašas.

Tada sujudėjo Nikolajus su Bogdanu, ėmė bambėti ir keiktis, kad jie puikiausiai gali irgi keltis ir nešdintis, koks čia miegas, kai visi šnabždasi ir tai šen, tai ten vaikšto, jie gi jau gerai susipažinę su kiekvienu po jais esančiu akmenėliu.

— Kodėl mes apsnigti? — paklausė Ježis kumščiu trankydamas sulopytą brezentą, nuo kurio ant visų pabiro sniegas. — Jeigu jis toks didis kerėtojas, tai kodėl mums taip dvokiančiai sekasi?

— Nes jis negali tuo pačiu metu visko padaryti, — tyliai pasakė Tamašas, jis nebesitikėjo, kad vyrai jo klausysis. — Mes dar nesutikome jokio trolio, nė vieno nepraradome, vakar vakare dar prieš audrą suspėjome pasislėpti po priedanga.

— Norėčiau žinoti, ką jis daro, — skundėsi Michalas, — šitaip stovėdamas ant uolos krašto: vėjas gali jį nupūsti tiesiog žemyn nuo kalno.

Jis klausosi, staiga pamanė Tamašas, visai nesuprasdamas kodėl, bet prisiminė, kaip meisteris Karolis klausėsi jų valdas žyminčio akmens, pagalvojo, jei tie akmenys kalba su juo, tai koks galėtų būti viso kalno balsas?

Proga, kai jis dar galėjo pasukti atgal, jau praėjo, sakė sau Juris, jis buvo įsispraudęs už Gracijos tarp pušų ir tarp uolų, rūpestingai iki aušros per lėtą ar stūgaujantį sniegą prižiūrėdamas mažutėlę ugnelę. Pirmąją naktį jis galėjo sugrįžti, meluoti ir sakyti: na, nesurado šuns. Bet ne antrajai dienai praėjus. Ir ne po trečiosios dienos, kai Zadnis jau it vijurkas sukiojosi aplink, nors ranka ir nepasiekiamas, bet priimąs jo dovanas bei visada susirūpinusiu snukiu žiūrįs tapus, kur nujojo vyrai, tarytum jis būtų laukęs ir berniuko, ir ponės, tačiau tik tiek, tik tiek, kiek būtinai reikia; šuo pasilikdavo pamiegoti su berniuku ir pone, bet niekada ilgam.

Jeigu dabar jam reiktų sugrįžti ir pareikšti, kad jis visiškai pametė šunį, galbūt amžinai tektų meluoti broliui. O jei sugrįžęs pasakytų tiesą, kiti vaikėzai sakytų, kad kažkoks paklydėlis mišrūnas jį apmovė, ir su šitokia etikete jam tektų nugyventi visą likusį savo gyvenimą. Jo sąžinę graužė tai, kad jis nuo bet ko apsidraudė tiesa, o ir Zadnis pabėgdamas suteikė jam galimybę pasielgti būtent taip, kaip jis troško, bet štai dabar iš tiesų nebebuvo kitos išeities, tik keliauti toliau. Jie tau atleistų, jei žūtum, jie atleistų, jei viskas baigtųsi gerai (na, tiesa, kai tik sugrįžtų, tėtis palaikytų jį savaitėlę tik su duona ir vandeniu). Tačiau, jeigu būdamas keturiolikos pasižymėsi kaip melagis arba paskutinis kvailys, niekas ir niekada to jau nebepamirš, o tavo draugai, kai bus jau suaugę vyrai, neleis tau pačiam pamiršti — nebent būtum Magijaros valdovas, kuo jis, jauniausiasis lordo Stanio sūnus, niekada netaps.

^ Taigi jis negali grįžti be šuns, kurio negalima pagauti, o visai netrukus — jau rytoj — jis pristigs maisto ir bus arčiau užkalnės nei namų, tai reiškė, kad turi surasti Tamašą ir Bogdaną. Be abejo, jis nepasiklydo: Zadnis visais ženklais rodė, kad žino, kur eina, o jis matė arklių paliktas brydės, tad žinojo, jog Zadnis neklysta. Jiems teks sulėtinti tempą. Gracija netiko greitam jojimui, ir jis turėjo anksti apsistoti nakvynės bei pakeliui medžioti maistui, o galiausiai kitoje kalnų pusėje, šalyje, apie kurią jiems pasakojo senelė, jis pasivys Tamašą su Bogdanu ir visus kitus vyrus.

O gal Zadnis pabėgės pirmyn ir pirmas juos suras, ir kol vyrai vis dar laužys galvas, iš kur atlėkė Zadnis, jis pas juos atvyks raitas ant ponės ir džiaugsmingai — Juris taip suplanavo — sušuks: „Sveiki, broliukai!” O kai Tamašas apšauks jį kvailiu: „Pats sakei, kad prižiūrėčiau tavo šunį. Gal man reikėjo leisti, kad troliai jį suėstų?”

Ne, pirmasis ant jo suriks Bogdanas. Tamašas norės jį apšaukti, bet po to, kai Bogdanas duos pasireikšti savo jausmams, ims jį ginti — štai kaip Juris suplanavo savo priėmimą.

O jau po visko vargu ar jie begalės parsiųsti jį iš ten namo: kaip tik taip, Juris buvo įsitikinęs, Karolis pasakys nenorintiems jo priimti vyrams. Tačiau Juris nenorės pažvelgti į meisterį Karolį tol, kol jo broliai nebus susiginčiję, nes kitaip meisteris Karolis permatytų jį kiaurai ir įsistebeilytų į jį vienu iš tų sielą apnuoginančių žvilgsnių, kokiu Karolis gali pažvelgti.

Bet kuriuo atveju jam pirmiausia reikia ten nusigauti ir nesušalti, kol pasieks perėją, šiandien turėtų ją prieiti, jei tik sekė meisterio Nikolajaus skaičiavimais. Vakar vakare jis nuo saulėlydžio iki gilios nakties darbavosi, kad iš sausiausios, kokią tik galėjo surasti, pušinės pinties išgautų dūmo kvapelį: visą dieną Juris tą pintį džiovino savo kišenėje, kaip Nikolajus buvo sakęs daryti kalnuose, kur galimos staigios liūtys arba sniegas bei oras būna drėgnas. Juris prisikapojo pušinių šakų guoliui ir priedangai, po kuria miegojo, be to, po savimi pasiklojo Gracijos apklotą, o savo apsiaustu užsiklojo. Prieš pasiūlydamas ugniai žabų ir mažų šakelių — taip, kaip devintąją jo vasarą jį mokė Nikolajus — pakurstė ją sausomis pintimis bei pušų spygliais, dar daugiau pinčių įmetė prieš dėdamas geros medienos. Sausainiai pasibaigė: jau vakar per pietus paskutiniuoju pasidalino su Gracija ir Zadniu. Tačiau Juris pripjovė žolės ir prikimšo ja tuščius Gracijos balnakrepšius bei tuščią savo maisto pintinę, tad pone, nors ir mažai, bet turėjo savo maisto lipti į kalnus. Vakar popietę Juris pašovė ir išdarinėjo triušį, kurį naktį išsikepė, Zadnis gi vakarienei gavo atliekų. Šįryt Juris vietoj pinties kitam laužui išlupo švelnų, raudoną kedro pažievį. Kokią saują prisikimš į kišenę ir paims kuo daugiau sausos medienos — aplaužytos, kad geriau sugultų ir būtų galima pririšti prie balno. Viso šito jis išmoko iš meisterio Nikolajaus, iš jo žiemos pasakojimų apie tai, ką jis darė, kai medžiojo trolius: Juris klausydavosi, kai jo mokytojas pasakodavo istorijas — ne taip kaip kiti jo pažįstami berniūkščiai — ir labai tuo šįryt džiaugėsi.

Nors šlapdriba ir ūžavo kalno šlaitais, uolų užuovėjoje jam vis dar buvo šilta, ir Zadnis, tas nenaudėlis, ieškodamas šilumos beveik visai prisiartino, nors dar negalėjai jo pasiekti. Šiąnakt Juriui neteko gerai išsimiegoti. Nuolat kurstyk ugnį: Nikolajus sakė, kad tai gyvybiškai svarbu. Žmonės, kurie leisdavo ugniai išsikvėpti, čia, aukštai, mirdavo, sušaldavo į ragą, kol gelbėtojai juos surasdavo, o Juriui dar niekad nebuvo tekę per ištisą naktį vienam pačiam kurstyti ugnies. — Vienintelis iš tiesų bauginantis dalykas — žinoti, kad jo gyvybė nuolat priklauso nuo to, ko jis niekada nebuvo daręs: kaip pasirūpinti, kad ugnis įsidegtų, kaip neužmigti, kai šalia nėra vyresniojo brolio, kuris pažadintų, jei užsnūstum. Bet Juris viską padarė. Šiąnakt jis nesušalo, tad manė galįs padaryti ir kitus dalykus, ir dar kitus, ir dar kitus.

Pusryčiams jis turėjo mažą gabalėlį triušienos, kaulą atidavė Zadniui, kuris prisiartino kaip tik tiek, kad sugriebtų jį dantimis. Juris pagalvojo, kad, jei Zadnis būtų tikrai protingas, jis pats susirastų sau triušį, bet nemanė, kad šuo ims galvoti apie alkį, kai tuo pat metu kažkas tiesiog jam priešais laiko maistą. Nikolajus sakė, kad iki kalno viršūnės buvo keturios dienos kelio, šitą Juris gerai įsidėjo sau į galvą — tad štai ir visi pusryčiai, kuriuos sau pasitiekė. Jis iššliaužė iš savo pušinių šakų guolio į žiaurų vėją, nubraukė nuo Gracijos sniegą ir, prieš užkeldamas balną, kuris jam atstojo pagalvę, užklojo jai ant nugaros šiltą antklodę, ant kurios pats miegojo.

Po to Juris surišo į ryšulius ištisą naktį laužo kaitroje džiovintą medieną ir pritvirtino juos Gracijos balnaraiščiais. Jis padarė viską taip, kaip jį mokė Nikolajus. Kol Juris užsilipo ant Gracijos, šiurpulių drebinamas jo kvėpavimas vis šniokščiojo: ropštėsi sunkiai, su gerokais pasirangymais, mat dėl šakų teko jam savo koją perkelti per Gracijos sprandą. Vėjuje, beveik jį apakindamas, suplazdėjo jo apsiaustas — ne pats žaviausias užsilipimas ant arklio. Bet Juris pagaliau buvo balne bei pasiruošęs leistis į kelionę sunkiausia kelio dalimi — kartu su Zadniu, jau paliekančiu savo pėdsakus šviežiame sniege.

Jis netikėtai pasirodys kitoje kalnų pusėje kartu su Gracija bei Zadniu ir pasakys:

— Žinoma, aš tai padariau. Ne, nebuvo jokio vargo — išvis jokių rūpesčių…

— Visur tylu, — pastebėjo Nikolajus, prijodamas arčiau prie Tamašo ir Bogdano. — Trolių — nė ženklo.

— Nė vienos gyvos dvasios, — pasiskundė Bogdanas, mostelėdamas į dangų ir lengvame, šaltame ore virš jų medžiojančius erelius. — Tik jie. Meisteri Karoli, kurgi troliai?

— Užsiėmę savais reikalais, — atkirto senasis.

Meisteris Karolis norėjo pasakyti, kad jie daugiau jo neklausinėtų, bet tai tebuvo negriežta, kandoka pastaba, atrodė, jog jis visiškai pasinėręs į kitokius apmąstymus.

— Kažkas su juo negerai, — Nikolajus burbtelėjo Bogdanui. — Šiandien jis nė karto neaimanavo.

„Tiesa”, — toliau galvojo Tamašas, jis nuolatos savo galvoje išgirsdavo šią pastabą, tai vertė jį vis labiau ir labiau susirūpinti Karoliu. Kažkas negerai, tas kažkas trikdė senąjį, tarsi jis būtų girdėjęs kažką tolimo ir neaiškaus.

Galiausiai, kai jiedu jojo petys į petį, Bogdanas pastebėjo:

— Senasis meisteris susirūpinęs. Ar jis su tavimi kalbėjosi?

— Ne, — Tamašas papurtė galvą. Jis laukė, kad Bogdanas tęstų toliau vis labiau juo pasitikėdamas, kaip atsitiktų, jeigu jie būtų namie ir be jokių Bogdano draugų netoliese. Tačiau Bogdanas tiek tepasakė. Pagaliau, kad užpildytų tylą, Tamašas paklausė:

— Kiek liko iki viršūnės? Ar Nikolajus sakė?

— Mes ją jau praėjome, sako Nikolajus. Mes perėjome perėja ir dabar keliaujame aplink kalną, jis sako. Tačiau dar toliau jis niekada nėra buvęs.

Slėnis neatrodė kitoks nei tas, kurį jie pažinojo. Jame nebuvo nieko stebuklingo, nieko, apie ką pasakojo senelė, jokio trolių ženklo, jokio burtų pasaulio. Dar kurį laiką Bogdanas jojo šalia jo tylėdamas, po to atsiliko pakalbėti su Filipu, šnekėjo pernelyg tyliai, kad girdėtųsi, tikriausiai draugui patikėjo savo rūpesčius, mat jo broliukas buvo per jaunas, kad išsipasakotum.

Kelionė nesibaigė, nors Tamašas ir tikėjosi. Vertėjo iš šių aukštumų pamatyti kalnus. Bet tai, kas iš pradžių panėšėjo į nuotaikingą žygį „kartą, labai labai seniai”, nuvertėjo iki paprastų, beverčių akmenų bei dar daugiau šlapdribos pliūpsnių, geliančių jiems veidus. Karolis nė su vienu iš jų nesikalbėjo, vyresnieji nešnekėjo su jaunesniaisiais — kiekvienas jojo su savo maža grupele. Ježis garsiai abejojo, ar jie teisingame kelyje, ir nė vienas nesidomėjo nei Stanio vidurinėlio nuomone, nei jo buvimu.

Tačiau, ačiū dievui, atrodo, kelias šiek tiek pakrypo žemyn, o po pietų nuolydis jau buvo neabejotinas, netgi virto nuokalne: vien uolos ir žemaūgės pušelės, niekur nėra lygios vietos ir jokių lapų, kuo arkliai galėtų prisikimšti savo skrandžius, bet vėjas pasidarė nebe toks geliantis ir šaltas, ir net Ježis pralinksmėjo.

Štai dabar, galvojo Tamašas, jie ims pastebėti senelės nupasakotos šalies ribaženklius. Pirmoji buvo vietovė, vadinama Krukči Strazu — tvirtovė vidury pušyno, sauganti platų slėnį, per kurį ėjo kelias į Hazelį, kur galėtų būti net giminių, jei tik senelės giminaičiai dar gyvi. Krukči Straze, net jeigu ten tebuvo gynybinė tvirtovė, kaip kad rodė pavadinimas, jie galėjo surasti mažų mažiausiai šiltą sarginę, kur pamiegoti. Ten būtų šilto vandens nusiprausti ir gero maisto bei šieno arkliams; dar šįvakar jie galėtų ten nusigauti, jei tik aukštikalnių kelias, kurį prisiminė iš senelės pasakojimų, bus praeinamas.

— Ar nėra ten tvirtovės? — surizikavo jis, jodamas šalia meisterio Karolio. — Kaip manot, ar šįvakar ją pasieksim?

Visi kiti buvo pralinksmėję. Meisteris Karolis — ne. Prieš atsakydamas senasis minutėlę niūriai patylėjo:

— Galimas daiktas. Arba ne. Geriau nebandykim savęs pralenkti, ar ne?

Jis tikrai nebuvo tas atlaidusis meisteris Karolis iš skersvėjuoto darbo kambario arba iš papilęs sodų.

Dar kurį laiką Tamašas jojo šalia jo dvejodamas, gal Karolis dar norės ką nors pasakyti arba prisimins jo buvimą šalia. Vaikinas galėjo suabejoti, ar tik nepasidarė jis nematomas savo bendrakeleiviams ir ar iš viso Karolis jį matė: senasis nebesivargino dar kartą į jį pažvelgt arba prakalbti. Tamašas leido savo arkliui sugrįžti prie lėtos žinginės, kol atsidūrė viduryje, tarp Nikolajaus ir Bogdano grupių.

Papasakoti Bogdanui? — suko galvą Tamašas. Ką galėčiau pasakyti? Kad meisteris Karolis prieš mane suraukė kaktą?

Kelias vinguriavo palei kalną, o po to stačiai ir nuobodžiai nėrė žemyn į mirusias nubirusių pušų bei kedrų griuvenas, kur arkliams nebuvo jokio žolės daigelio. Jie pašėrė arklius menkais grūdais, kuriuos vežėsi, ir iki pat vėlyvos popietės keliavo lygiu keliu; kalnai supo juos lyg sienos — negailestingi, šlapdribos apdrabstyti uolų luitai.

— Beprotybė, — pasakė Ježis, kai iš aukštumų atkaukė staigus geliantis vėjas, sučaižė jų apsiaustus ir žieminį arklių apdarą. — Ar mes dar ant kelio? Prisiekiu, vėl kopiame aukštyn.

‘ Mes ant kelio, — meisteris Karolis liovėsi tylėjęs, kad šitai pasakytų. — Tai iliuzija. Mes vis dar leidžiamės.

— Nesu tikras, senasis žmogau, kad jūs žinot, kur mes esame. Abejoju, ar tik kalnuose nepasukome klaidingu keliu.

— Ne, — šiurkščiai atsakė Karolis.

— Meisteri Karoli, — tarė Bogdanas. — Mūsų atsargos pasibaigė. Kitaip būtų, jei užeitume žalios žolės arba kas nors pagerėtų žemumoje, tačiau tai, ką mes matome, toli gražu mūsų nepadrąsina. Mes negalime keliauti be perstojo: šie arkliai nebegali, mes irgi…

— Be atsargų mes nebegalime grįžti atgal anapus perėjos, — pasakė Nikolajus. — Ir neverta dėl to ginčytis. Nesvarbu, kur esame, turime joti pirmyn. Šis kelias — jis turi kur nors eiti bei kur nors nusileisti iš aukštumų. Geriau nesustoti judėjus net po saulėlydžio, jei reiktų.

— Tai teisingas kelias, — sušnibždėjo Karolis.

Tamašas tarė:

— Senelė minėjo… — ir tada nutilo, nes tai, ką pasakė senelė, nebuvo vertingiau už tai, ką žinojo Karolis.

— Mes pasiklydome, — tęsė Ježis, Karolis tepapurtė galvą ir nukreipė savo žvilgsnį į slėnį.

Debesų gijos dengė tolį. Po pilką erdvę sukiojosi paukščiai — ereliai arba maitėdos varnai, sunku pasakyti: dydis ir spalva šiose vietose apgaulingi. Ant debesų paukščiai metė ilgus šešėlius.

Varnai, nusprendė Tamašas, per rūko draiskanas pajojėjęs žemyn. Kiek teko matyti, varnams ir krankliams tiko viskas, ne viena Magijara praeitą žiemą kentė žūtį. Medžiai kalnuose išmirė, liko amžinai žaliuojančiųjų žabai. Iš vakarų žemyn, per perėjos žiotis, jiems į nugaras papūtė vėjas, jis buvo šaltas ir drėgnas nuo šlapdribos drikulių ant nudegusių kalno sangrūdų. Vietoje senelės krioklių jie rado sustingusį, suodžių nujuodintą ledą, vietoje pušų giraičių iš jos pasakojimų — suanglėjusius medžių kamiengalius, stirksančius iš degėsių, pajuodusių krūmokšnių.

— Visas miškas sudegęs, — pratarė Filipas.

Meisteris Nikolajus, kurio balse skambėjo nusivylimas, tarė:

— Na, štai, bent jau sėkmingai nusileidome žemiau medžių linijos. Nesvarbu tas gaisras, pavasaris žemumose paskleis žalumą. Ten riba, žemiau kurios turėtų būti pašaro.

Žemyn — kaip tik ten, kur dabar jie traukia, Karolis su Nikolajumi dėl to buvo teisūs. Arkliai teberisnojo išvargusiu, kratančiu žingsniu. Tarp kalnų juos apglobė prietema, o dėl rūko draiskanų aukštumose virš jų galvų pakibo pilki, apsunkę nuo sniego debesys, nusviesdami viską į tamsų niūrumą.

Galbūt Ježis teisus, mąstė Tamašas, gal aukštikalnėse nepastebėjome kokio nors kelio posūkio ir nusileidome ne į tą slėnį.

Bet ar meisteris Karolis leistų mums nueiti klaidingu keliu? Jis — kerėtojas, Ježis nuolat taip tvirtino. Tai kodėl mums nepakliūna geresnė sėkmė?

Nebent meisteris Karolis būtų jau namie išnaikinęs blogį, kodėl gi ne? Ir jei būtų galėjęs, jis būtų be audros parvedęs mus per kalnus, argi ne? Jis atvyko čia ieškodamas savo sesers, nes vyksta tokie dalykai, kokių jis negali pakeisti. Ar jis mūsų tėvams nesakė: „Negerus sapnus sapnuoju”.

Jie įjojo į blausų uolų tarpeklį, žemiau kelio tekėjo upė. Staiga Karolis pranešė, kad tai ir esąs tas kelias, kurį prisiminė.

— Ar jis ir tada buvo toks niūrus? — paklausė meisteris Nikolajus.

— Ne, — vis dar jodamas pripažino meisteris Karolis.

Apie kitus dalykus prakalbo vyrai, kai kelias užsisuko už nualinto kalvos šlaito — už slidaus akmenų griūčių ruožo bei ilgos riedulių ir mirusių krūmokšnių nuokalnės žemyn iki skurdaus upės krašto — gąsdinanti vieta, visiškai užtemdyta kalnų sienų, stūksančių abipus, tačiau kelias dabar buvo aiškių aiškiausias: platus, lengvai pastebimas. Jie prijojo prie kelio stulpo, priklausiusio Seniesiems Žmonėms, kuris paaiškino, kodėl kelias sutvirtintas tašytais akmenimis. Magijaroje tai vienur, tai kitur pasitaikydavo tokių kelių su panašiais stulpeliais, tačiau ant šito kelio ženklo vypsojo grubiai nupaišyta fizionomija.

— Kas tai? — pasidomėjo meisteris Nikolajus.

— Negeras dalykas, — pasakė Karolis. Nikolajus, kaip ir visi, norėdamas sustoti prie radinio, timptelėjo vadeles, tačiau Karolis prajojo pro jį žvelgdamas taip, tartum tai būtų buvus neatskiriama šio krašto dalis.

— Ką? — piktai jam iš paskos šūktelėjo Bogdanas. — Meisteri Karoli, kur jūs mus vedat? Ką žinot, bet mums nesakot?

— Kad nėra kito kelio, tik šis, — sau per petį tarė meisteris Karolis. — Kad nėra pasirinkimo, tik tiesiai pirmyn. Judam!

— Bogdanai, — buvo bepradedąs sakyti Tamašas, stipriai jausdamas dėl šio kelio kažką bloga, bet Bogdanas, norėdamas pasivyti Karolį, paragino savo arklį, kažką kalbėjo apie Karolio saugojimą, kad tas nenusisuktų sprando. Meisteris Nikolajus padarė tą patį, ir likusieji jais pasekė.

Tamašas dar kartą užmetė akį į akmenį, kuris, rodės, tyčiojosi iš bet kokios tolimesnės kelionės šiuo keliu; jis suabejojo, gal visi vyrai žino, ką ši piešta veido išraiška reiškia, tik jis — ne. Tamašas nenorėjo būti kvailiu, o jie nepaisytų jo įtikinėjimų. Jis paragino savo išvargusį arklį link kolonos priekio, kur jojo Bogdanas, Nikolajus ir Karolis; kaip tik tada, kai kelias pasisuko palei kalno šlaitą į stačią nuokalnę, buvo lengviau pasivyti.

Tengi, anapus kalno šešėlio, jie išvydo pirmą viltingą ženklą — rytų pusėje regėjai žalsvą saulės šviesą. Prie kelio, šioje saulės šviesoje, dunksojo tamsi tvirtovė, į jos pamatus daužėsi upokšnis.

— Krukči Strazas, — sumurmėjo Bogdanas.

Taip ir yra, pagalvojo Tamašas. Nepaisant nieko, tai buvo senelės nupasakotas kelias, išdegęs ir siaubingas kaip tokiais pat tapę kalnai. Juk galiausiai jie perėjo teisinga perėja, ir žemė kažkur ten vis dar gaudė saulės šviesą tarsi pažadą apie kažką geresnio.

— Na, greitai, — nutildydamas jų plepalus šūktelėjo meisteris Karolis ir greičiau pavarė savo arklį keliu į pakalnę, kuris ėjo kaip tik pro tvirtovės smailę.

^ Tada pasigirdo švilpesiai — skardūs ir nelaukti, nė vienas lankininkas nebūtų jų tikėjęsis.

— Ježi! — riktelėjo Filipas. Tamašas paklaikusiu žvilgsniu dairėsi aplink, kai arkliai metėsi atgal, o jo pačio — pasibaidė bei atsistojo piestu. Jis matė, kaip Bogdanas susitrenkė ir krenta, jo gi pačio arklys žingtelėjo atatupstas į kelkraštį. Vieną sustojusios širdies sekundę jis suprato krentąs už krašto ant riedulių į kurtinančią akmenų griūtį, buvo sudaužytas ir apkurtintas jį nešančios riedančios srovės. Jam užteko laiko nustoti vilties surasti vietelę sustoti. Užteko laiko pagalvoti apie ką nors, ko užsikabintų. Griūtis gaudė jo ausyse ir visa, už ko galėjo nusitverti, lėkė kartu su juo slysdami, kaip ir jis, bei vartaliodamiesi, vis žemyn ir žemyn į dusinančias dulkes.