Goblinų veidrodis

12

Už arkos buvo suvirtę griuvėsiai, iš visos didžiulės menės vargu ar kas liko, išskyrus sienas — tai paslaptinga vieta, labai sena vieta. Meisteris Karolis sakė, jog tai Hazelis, tačiau tai buvo visai ne tai, ką Juris apie jį buvo girdėjęs. Meisteris Karolis jojo jiems iš paskos, o Nikolajus žingsniavo priekyje, rankoje laikydamas lanką, jis gi sekė Nikolajų; Zadnis laikėsi čia pat prie jo, kartais pabėgėdavo priešais, kartais, jam beeinant, stengėsi prisispausti prie jo kojų.

Buvo sunku patikėti, kad šios menės, atviros į dangų, kažkada turėjo stogą, būta jose spalvų bei balsų. Nikolajus kalbėdavo apie karus ir degančias tvirtoves, Tajni Straze jie matė niokojimą ir dvasių darbus, bet šios vietos šiurpumas buvo nepakenčiamas, galbūt, pamanė Juris, tai todėl, kad ji seniai mirusi, o gal todėl (Juris bijojo apie tai net pagalvoti), kad čia buvo įvykę dar blogesni dalykai. Nuolat ties pačiu akies krašteliu tarytum kas šmėkščiojo. Šiuose akmenyse buvo vėsumos, kuri neturėjo nieko bendra su ankstyvu rytmečiu, ir kol jie žingsniavo pro tai, kas anksčiau buvo sienos, o ponė, lydima vienišo kanopų bildesio — per anksčiau buvusius kambarius, bet kokio garso sukeltas aidas čia vis kartojosi ir kartojosi, pamėgdžiodamas balsus.

Juris žvilgtelėjo sau per petį — tik tam, kad įsitikintų — ir kažkas plastelėjo ties jo regėjimo lauko riba. Ant sprando jis pajuto šaltį, pliaukštelėjo sau delnu, tačiau ten nieko nebuvo. Jei jis būtų buvęs vienas, bėgtų sveiką kailį nešdamas. Tačiau čia buvo Nikolajus, buvo meisteris Karolis, ir jis turėjo būti drąsus. Jis turėjo patikėti, kad meisteris Karolis žino, ką daro ir kur juos veda, o labiausiai tuo, kad Tamašas kažkokiu būdu pro čia prasigavo… o jeigu Tamašas praėjo, tuomet ir jis praeis.

Virš kitos sienos jis pamatė medžius ir žvelgė į juos tarsi į pabaigą, į ribą, kur šmėklos, susaistytos su šia vieta, turi sustoti. Jis dar labiau džiaugėsi, kai jie praėjo pro kitus vartus ir lapų nuklotą grindinį pakeitė žemė.

— Laikykimės drauge, — kai jie įžengė į miško prietemą, jam iš užnugario tarė Karolis. — Nikolajau, pasilik su mumis. Čia ne vieta klydinėti. Patikėk manimi, meisteri medžiotojau.

Nikolajus rūsčiai dėbtelėjo ir prisiderino prie jų žingsnio.

— Nieko, po šimts, negaliu girdėti per tą tavo kaukšėjimą, meisteri kerėtojau. Dvasios yra viena… o jei tai goblinai…

— Ne šitoje girioje.

— Ne šitoje girioje, — aidu pakartojo Nikolajus. Juris irgi norėjo, kad meisteris Karolis pasakytų daugiau negu tik šitiek. — Ne šitoje girioje, — pakartojo Nikolajus, o jie vis ėjo, ir krūmai darėsi vis tankesni. Bei tamsesni nuo šešėlių. — Ne šitoje girioje, ar ne? Tai kas tada šitoje girioje, meldžiu pasakyti.

— Tai ne visada ta pati giria, meisteri medžiotojau… ir aš nežinau. Ji nebe ta nuo tada, kai sudužo veidrodis. Anot Ilysės — ir tai viskas, ką aš žinau, — čia gyvena raganos, jos užkerėjo šią vietą, kad ji jas apgintų, ir ji jas saugo. Galbūt kai kam visai nesvarbu, į kokią girią tu įžengsi, bet kai kas iš mūsų… kai kas iš mūsų, kai kas iš jų vis dar ja domisi. Čionai atgabenau Izabelę.

Toli priešakyje ėjo ponia. Ponia su juodais drabužiais. Staiga Juris ją pamatė. Ir dar buvo neaiški vyro figūra, laikanti jos ranką.

— Dėkui dievui, — atsiliepė Karolis. — Dėkui dievui, ji mus veda, ir Pavelas sveikas. Nepameskit jos iš akių.

Ji atrodė visai reali. Jiems beeinant Juris sumirksėjo akimis, dar kartą sumirksėjo, tačiau ponia vis dar buvo ten, nors dėl vyro kartais negalėjai būti tikras.

Jie priėjo saulės apšviestą vietą, ir jie abu pranyko, po to kitapus jos ir vėl atsirado. Juris norėjo papasakoti apie tai namie berniukams, jei tik jie patikėtų. Jis pamiršo bijoti: buvo toks sužavėtas šituo ėjimu.

Staiga Juris pamatė kitas figūras, stovinčias jiems ant tako, ir jis pažvelgė atgal į meisterį Karolį dvejodamas, gal jiems reiktų sustoti, bet meisteris Karolis, nekeisdamas veido išraiškos, jojo toliau, ir Nikolajus žingsniavo kitoje pusėje. Juris patapšnojo Zadniu i per galvą, kai tas arčiau prie jo prisispaudė, ir toliau žengė į tuos, dėl kurių jis neabejojo, kad tai kitos dvasios: moterys, ponios, karalienės — tokios jos atrodė. Ir jis giliai kvėpavo, stengdamasis būti ramus ir nesielgti kaip kvailelis per rimtą, tuo buvo tikras, susitikimą.

— Po šimts, — jis išgirdo Nikolajaus burbėjimą. — Ar jie tikri?

— Tikri kaip mirtis, — atsakė Karolis.

— Troliai, — pasakė Nikolajus, ir jie buvo ten, už baltos kaip pienas dienos šviesos tvyksnio, jų buvo mažiausiai du, ne…

— Trys. Jie trise.

Ponia juodu rūbu vis ėjo, taip pat ir jos kelionės draugas — lėtai lėtai, ištirpdami šviesoje ir vėl neryškiai atsirasdami kitapus, tuo metu troliai (mažiausiai trys) sėdėjo lyg statulos, lyg heraldiniai žvėrys prieš tris karalienes.

Tada juodai apsirengusi ponia ir jos bendrakeleivis susitiko su jomis; jiems ateinant, tos pasisuko ir žvelgė į ją su blyškiu pilku vyru jai iš paskos. Labai iškilmingai karalienės palaukė, kol jiedu išėjo į dienos šviesą, laukė kartu su troliais — vienas jų turėjo būti Krukčis, Juris tuo neabejojo, tačiau jis nedrįso nieko šūktelti: buvo per tylu, pernelyg pavojinga.

— Karoli, — tarė viena karalienė.

Ir ponia su juodu apdaru:

— Vėlu, Karoli, vėlu, po galais. Ar negirdėjai manęs?

— Atėjau kiek galėdamas greičiau, — nuo Gracijos atsiliepė Karolis. Zadnis suinkštė, norėjo, kad jį kas nors nuramintų. Juris pritūpė ir užčiaupė jam snukį bijodamas, kad šuo nepradėtų loti — dabar nelaikas skalyti, tikrų tikriausiai nelaikas.

— Noriu pamatyti jų galvas! — pasakė ponia. — Noriu, Karoli, kad jie užmokėtų.

— Tai aukščiausios valdžios reikalas, — tarė kita. — Karoli, ar aš pažįstu šį berniuką?

— Tai Juris, — atsakė Karolis, ir Juris, jausdamasis pernelyg krentąs į akis, atsistojo bei pagarbiai nusilenkė.

— Ir Nikolajus, — tarė ta pati ponia. — Ištikimasis Nikolajus.

Papūtė vėjas, graibstydamas lapus ir stipriai ošdamas jis ėmė veržtis pro medžius.

Troliai pašoko ir išsilakstė, o Gracija pasitraukė atbula ir atsisuko į geliantį vėją, Zadnis viauktelėjo ir metėsi į krūmokšnius, Juris griebtelėjo jam iš paskos, nepataikė, antrąkart griebtelėjo bijodamas, kad Zadnis amžiams dings tankmėje.

— Juri! — iš paskos jis išgirdo Nikolajaus šūksmą. — Karoli, po šimts!

Jis siaubingai siektelėjo šuniui iš paskos, išsitiesė visu ilgiu lapuose ir vėl sugrobė, žvilgtelėdamas sau per petį.

Tačiau ten nebebuvo jokio ponių ženklo. Nei Nikolajaus ar Karolio, nei vieno trolio — jokio ženklo. Buvo tiesiog miškas, tiesiog daug medžių, tik lapų prikritusi vietovė ir paprasta dienos šviesa.

Jis išgirdo, kaip kažkas artinasi per lapus. Pasižiūrėjo ir pamatė Zadnį, atkinkuojantį prie jo — tokį nuolankų ir atgailaujantį, kai jie, štai, visiškai pasiklydę. Juris gana abejingai grybštelėjo ir pastvėrė Zadnio antkaklį bei priklupo prie šuns; jis norėjo apsižvalgyti, atgauti orientaciją, tačiau visur tebuvo tik miškas.

Zadnis lyžtelėjo jam per ausį, žandą. Kad jį kur šimts, tą šunį, pasakytų Nikolajus. Jis gi Zadnio nekeiks, tik šiuo metu Zadnis buvo netekęs jo malonės.

Tai kvaila, galvojo jis. Nikolajus pavadintų tai kvailyste: pasimesti dėl šuns, visus pergąsdinti — dvasias supykinti. Giria nebeatrodė tokia šiurpi kaip anksčiau, tačiau čia esama dvasių. Tikrų kaip mirtis, meisteris Karolis sakė. Tikrų kaip faktas, kad prieš tai jis buvo su žmonėmis, kurių dabar nebėra su juo arba jo nebėra su jais.

— Liaukis! — paliepė Zadniui, kuris inkštė ir prausė jam veidą.

— Liaukis! Tu mus abu paklaidinai, ar supranti? Kvailas šuo.

Jam atsistojus, Zadnis per kelis žingsnius pabėgo nuo jo, vėl parlėkė ir vėl nubėgo ton pačion pusėn taip, kaip darydavo kalnuose.

— Tamašas? — paklausė staiga suvokęs, ką gali reikšti Zadnio elgesys. — Ar tu seki paskui Tamašą? Vyruti, ar žinai, kur jis?

Zadnis šiek tiek pabėgėjo, apsisuko ratu atgal ir vėl šovė tolyn, kai Juris ėmė juo sekti — vis greičiau ir greičiau. Dabar Zadnis buvo prikišęs nosį prie žemės — jis sekė pėdomis, nekilo jokios abejonės, ir kad ir kas ten bebūtų nutikę, atskyrusio jį nuo kitų, sekdamas paskui Zadnį Juris niekada nebuvo nuvestas į bėdą. Taigi šįkart jis pasitikėjo šunimi.

Dulkių gūsis į akis, mirksnis, ir neliko nieko, nė vieno, jokio berniuko ar šuns ženklo. Taip ir žinojau, tarė sau Nikolajus, žvalgydamasis į visas puses bent ko nors pažįstamo. Taip ir žinojau, taip ir žinojau. Reikėjo tą šunį atiduoti goblinų masalui…

— Juri! — sušuko jis į girios tankmę. — Karoli! — ir įsiutęs, beviltiškai: — Krukči, kad tu skradžiai su savo plaukuota oda, surask berniūkštį!

— Surast berniūkštį, ar ne? — paklausė ramus balsas.

Jis apsisuko. Tai buvo balsas, skambėjęs nuo bokšto laiptų. Balsas, aidėjęs iš jo vaikiškų naktinių košmarų, nuskandintas griaustinyje ir lietuje, užsklęstas po akmeniu.

— O kaip tu, Nikolajau? — paklausė ponia prisiartindama. Jos plaukai buvo juodi. Jos apdaras — juodas. — Ar nereikia, kad tave surastų?

Jis, pats net nesuvokdamas, žengtelėjo atbulas, tačiau ji vis artėjo, kol atsidūrė taip arti kaip tądien. Vėjas plakė jos suknelę ir šilkines rankoves, ir tamsų plaukų šydą. Ji buvo jauna ir žavi. O jos akys — bedugnės.

— Ištikimasis Nikolajau. Tądien aš paklausiau tavęs, ar tu esi ištikimas Staniui. Ir tu atsakei: „Taip”. Ar žinojai tada, kad tai — pažadas?

— Niekada jo nesulaužiau, — tarė jis.

— Tu esi čia, — kalbėjo ji. — Kodėl?

— Dėl Stanio sūnų. Dėl jūsų anūkų, — žemė sudundėjo po kojomis. Papūtė vėjas. Nikolajus sumosavo rankomis, kad prisidengtų akis. — Ragana, kad tave kur, gelbėk vaikiščius! Ar gali tai padaryti?

— Bet dėl šito aš pasiunčiau tave, Nikolajau.

— Mane pasiuntei!

— Prieš visus tuos metus. Taip. Tąnakt tu sveikutėlis nulipai žemyn. Tu turėjai kai ką dėl manęs padaryti. Tu jau padarei dalį. Bet šitai dar neatlikta, Nikolajau.

— Kur Juris? Ką tu su juo padarei?

— Ne aš, Nikolajau. Ne aš. Visi mes: Girios raganos, goblinai ir jų karalienė — ir Mirela, jaunoji ragana. Tamašas yra mano įpėdinis. Tamašas… yra mano įpėdinis. Ir mano vardas — ne Užula.

— Izabelė, — jis prisiminė.

— Karolis tau pasakė. Taip, Izabelė, kažkada labai labai seniai. Tačiau Užula — visai neblogas vardas mano sūnui žinoti. Sudiev, be galo geros tau kloties, Nikolajau.

Ponia palinko į priekį, jam ant pečių uždėjo vaiduokliškas rankas — jis net per šarvus jautė šaltį — ir nepaprastai švelniai šmėkliškomis lūpomis prisilietė prie jo lūpų.

— Štai kaip aš norėjau padaryti, — švelniai mirktelėdama pasakė dvasia ir išnyko tamsos bei neaiškumo sūkuryje bei tyloje. — Dar vieną dalyką tu padarysi, — balsas dar užsibuvo, kad tai pasakytų.

— Ką? — jis šūktelėjo jam pavymui.

Bet jis išnyko pereidamas į dienos šviesą, virsdamas paprasčiausia giria.

— Po šimts! — suriko jis. — Po šimts! Ponia! Ką aš turiu padaryti?

Jis patraukė tiesiog pirmyn per tylą. Jam nepavyko sugalvoti geresnės krypties. Ir jeigu šiame pasaulyje yra dvasia, kurios tikslas — nuvesti jį pas berniukus, jis ja pasitikėjo.

Tačiau visa, ką jis surado perėjęs per kitą lapais grįstą kalvą, buvo kaulėtas senis su pilku apsiaustu, sėdįs ant neįtikėtinai gauruotos ponės.

— Kur Juris? — paklausė jis šmėklos. Tačiau tai Karolis atsiliepė iš pakalnės.

— Nežinau. Tikėjausi, kad jis su tavimi.

Nikolajus nučiuožė slidžiais lapais nuo kalvos, po nustebusiu Gracijos snukiu atgavo pusiausvyrą ir pastvėrė apynasrį, norėdamas pažvelgti į senąjį.

— Nei ragelių, nei nagelių. Tik tavoji ponia, Ladislavo žmona.

— Užula.

— Užula-Izabelė. Tu esi kerėtojas, tu žinojai, ką darei atsivesdamas vaikiščius. Nemeluok man, Karoli! Jie įpainioti į kažką, ką tu žinai. Ji pasakė, kad Tamašas — jos įpėdinis. Ji sakė, kad jis su Mirela. Ką, po velnių, ji turėjo omeny?

— O, dieve.

— Ką ji norėjo pasakyti, Karoli? Tu žinai, tiesa? Tu velniškai puikiai žinai!

— Ji nė žodeliu neužsiminė apie Tamašą. Man ji įvardijo Jurį. Bet jame nėra nė trupučio magijos, negalėjau jos surasti nė viename iš berniukų, o ji niekada neturėjo dukters, nors galėjo turėti. Raganos gali tai padaryti.

— Neabejoju, — niūriai tarė Nikolajus.

— Aš galiu suprasti apgaulę. Visas jos gyvenimas buvo apgaulė, Krukči Strazas buvo vienintelė šios sienos apsauga. Bet, dieve, gelbėk mus… Mirela? Ar esi tikras, kad ji taip pasakė? Tai ta, su kuria Tamašas kartu?

— Tas pats vardas, kokį tu sakei. Mirela. Aš nepamiršau.

Karolis daugiau nieko nepasakė. Karolis išlipo iš balno, Gracija pasibaidė ir timptelėjo už pavadžio, ji buvo kažko sunerimusi, ausys krypčiojo tai vienur, tai kitur. Nikolajus tvirtai suėmė pavadį bei atkreipė dėmesį į Karolį, kuris staiga susidomėjo medžių viršūnėmis, o gal oru.

— Tamašas — ne tas vaikis, kuris išleidžiamas į sudėtingą situaciją, — Nikolajus prieštaravo. — Geras berniukas, tačiau jis neturi šiurkštumo… dieve, Juris už jį išradingesnis, vaikiščias tą parodė. Kodėl ji nusprendė, kad tai Tamašas?

— Tai ne apsisprendimas, meisteri medžiotojau. Tu negali nuspręsti, kad būsi kerėtojas. Tu gimsti kerėtoju.

— Tada kodėl tu šito neperpratai?

— Tu nesiklausai, meisteri medžiotojau. Gal Užula nežinojo. Magija turi savo būdų, kaip visus suklaidinti, ypač tuos, kurie šalia jos. Aš pats lažinčiausi dėl Jurio, tačiau akivaizdu, kad yra kitaip.

— Tamašas nepajėgia elnio nušauti. Tai ką, po velnių, jis ketina daryti su goblinais?

— Dar kartą paklausk.

— Aš sakau… — dieve, jis vėl, žiūrėdamas į medžius, atsijungė.

— Ar klausaisi manęs?

— Dar kartą pateik savo klausimą.

Klausimas paspruko nuo jo.

— Apie Mirelą? — šitas buvo svarbus. Bet Karolis nežiūrėjo į jį.

— Aš klausiau, kaip jis ketina šaudyti goblinus, jei negali nušauti elnio?

— Elnias jam nieko nepadarė.

Nežinia kodėl per Nikolajaus nugarą nubėgo šiurpas. Jis nežinojo kodėl, nebent… nebent jis buvo pripratęs prie tokio Tamašo, kokiu jis buvo: neblogas vaikinas, nebailys — kai dabar štai pagalvoji — joks, ką tiksliai žinotum vaikinui prikišti. Dalykas tas, kad Tamašą jis mėgo labiau nei Bogdaną — netikėtai Nikolajus tikrai tai suvokė… tai, kad jeigu galėtų atgauti du Stanio sūnus, jis žinojo, kuriuodu pasirinktų. Dieve, tai jį nugąsdino.

— Magija pasirodys. Magija prasiverš. Ar supranti? Net po daugelio metų. Tai, kad Ladislavas nukrito nuo savo žirgo, ir tai, kad Stanis buvo, ir tai, kad Užula susilaukė sūnų, o ne dukterų — visa yra kitapus mūsų, ir daug kas iš šito buvo kitapus pačios Užulos. Paklausyk manęs, Nikolajau. Neraukyk prieš mane kaktos. Suprask mane. Užula visus ir viską paaukojo ant savo tikslo altoriaus. Aš jos neteisinu. Tokie yra tie burtai. Toks yra kelias, kurį ji pasirinko. Tačiau Tamašas…

— Berniukas nėra žudikas. Neturi jis tokios širdies, kad būtų žudikas, Karoli, aš nepriversčiau jo nušauti elnio. Kalbėjausi su juo, įtikinėjau, bet negėdinčiau jo ir neversčiau. Berniūkščiai… — sveikas protas jį apleido. Ėmė vaidentis anadienė Tamašo veido išraiška, pažadas pasitaisyti, o jo galvoje — įsitikinimas, kad Tamašas meluoja norėdamas jam įtikti, kad galiausiai Tamašas labiau pakęs gėdą nei žudynes, ir strėlė tikrų tikriausiai nepataikys.

Saule valdove, saugok vaikį, pagalvojo jis, apimtas nevilties, ir vis dar laikydamas Gracijos pavadį vėl paragino Karolį ropštis ant ponės.

— Mes negalime jo čia surasti. Privalome kažką daryti. Saulė valdovas težino, kur Tamašas keliauja, vaikiščias pasiklydo besekdamas paskui prakeiktą šunį, kuris seka Tamašą, jei tik išvis yra kokia nors prasmė tame, kur nulėkė Juris.

— Tamašas, — pasakė Karolis, netikėtai sutelkdamas visą savo dėmesį. — Tamašas. Štai kas, ar ne? Štai kur jis patraukė. Be abejo.

Jie šuoliavo sunkiai įžiūrimu takeliu per kalvų šlaitus, pro pušis ir didžiulius riedulius. Žemumose tarp kalvų pilka migla badydavo nosį ir geidavo akis ir vertė Lvi su Skore iš pasibjaurėjimo prunkšti bei purtyti galvas, o prieš juos ir jiems iš paskos nepavargstančia eisena judėjo goblinų figūros, figūros, kurios tai ten, tai šen šmėkščiojo tarp uolų, o kartais, kada ne kada, pradingdavo įvairiais takais, kad vėl už kokio nors tolimesnio posūkio išeitų į kelią. Tamašui buvo įdomu, kur jie traukia, gal žvalgo, kur žmonių pasalos, o gal paprasčiausiai jiems žinomais takais trumpina sau kelią, takais, kuriais arkliai negalėtų užkopti.

Tačiau per vieną tokį susiėjimą pasirodė kiti goblinai, paprastesniais šarvais, po to trys iš jų kompanijos trumpai su jais šnektelėjo, vienas sugrįžo ir nusivedė Azdra’ikį į priekį pasikalbėti su jais; daugelis jų buvo nuskustais smakrais, rankos ant šlaunų, žvilgsniai nudelbti žemyn ir kalba, kuri, netgi kai atsitiktinis vėjo šuoras jiems ją atnešdavo, vaikinui iš Magijaros neturėjo jokios prasmės, tik glumino.

— Ar gali ką nors suprasti? — paklausė jis Elos. — Gal kokia bėda?

— Kažkas apie tolimesnį kelią, — tarė Ela. — Kažkas apie susitikimą ir arklius.

Tamašas laikėsi tyliai, kad Ela galėtų daugiau nugirsti.

— Kažkas apie karalienę, — tarė ji. — Azdra’ikis kažko jų paklausė, aš negaliu perprasti. Jie sako, kad nežino, jie…

Tada paskubomis grįžo Azdra’ikis, praėjo pro visą karių koloną pasikalbėti su jais.

— Mes turime arklius. Už kalvos, viršuje. Jūsiškiams jie gali nepatikti. Laikykitės nuošaliai.

— Goblinų arkliai, — pasakė Ela, kai Azdra’ikis nuėjo toliau.

Tamašas pažvelgė atgal jausdamasis nepatogiai, jam knietėjo, kas ten per arkliai, ir staiga kelyje už posūkio jis išgirdo judėjimą. Antrą kartą jis pasuko galvą norėdamas pasižiūrėti, o goblinai jam už nugaros traukėsi prie uolų.

Tas, kas atjojo, buvo pamėklė gauruotais karčiais, juodas, greitai ir ramiai judantis akmenuotu keliu — tai privertė Tamašą akimirką pagalvoti, kad raiteliai ir gyvuliai tėra iliuzija, veidrodžio tvariniai, tačiau Lvi baidėsi ir prunkštė, kol tie nevisai tikri raiteliai prajojo keistoje ramybėje, o Skorė ir toliau baidėsi, kol raganos kerai ir uolos ją sustabdė. Goblinų arkliai kėlė dundesį ir nagų brūžesį, ant akmenų, kur jų kojos lietė, palikinėjo baltus brėžius. Jų raiteliai juos sustabdė ir nusliuogė žemyn abipus: kolonos priekyje ir už jų. Azdra’ikio kompanija greitai su jais pasikeitė, o Tamašas tvirtai sugriebęs laikė Lvi pavadį, ir kadangi arklys vis gręžiojosi bei žingčiojo atatupstas — senasis medžioklis prunkštė ir karpė ausimis, — tai Tamašas matė tai vienos, tai kitos kelio pusės vaizdą. Jis lyg ir pastebėjo ilgus uodegų kuokštus, plunksnų gausą nuo pakinklių iki užkulnių, o kai vienas iš artimiausių goblinų arklių pasisuko šonu ir nusižiovavo su žąslais, parodė dar grėsmingesnes iltis nei jo raitelio — Tamašas pamatė šitai bei jų polinkį grybštelti savo draugužiams. Akys — nepastebimos per kaktos garbanas ir karčius, šnervės — veikiau katės nei arklio… Tamašas ir toliau tvirtai laikė sugniaužęs pavadį, plekšnojo Lvi per sprandą, vadino jį geru arkliu, tikru arkliu ir troško, kad jis sugrįžtų į savo arklides Magijaroje, kur galėjo sulaukti kokios nors geresnės pabaigos… šitie padarai galėjo puikiausiai suėsti paprastą arklį — tiek jis ir Lvi galėjo žinoti.

Buvo neteisinga, kad burtai malšino natūralią baimę, kad pirma Skorė, o po to ir Lvi aprimo, stovėjo ir prakaitavo. Tamašas neabejojo, Ela tai padarė.

— Geras. Geras, — kalbėjo jis tapšnodamas Lvi ir atleisdamas žąslus, bent jau kad arkliui prusnų nespaustų. — Tik laikykis atstu, neraginsiu tavęs arčiau prie jų.

Po to goblinai ėmė judintis, tie, kurie atjojo arkliais, neverta nė spėlioti, kieno įsakymu, pėsti pasitraukė aukštyn į kalvą. Aišku tebuvo tik tai, kad jų pačių būrys traukia toliau ir kad kita grupė pasilieka… Už jų irgi buvo raiteliai, ir Tamašas nejautė jokios pagundos uždelsti. Lvi trūktelėjo greitesne ristele, o Skorė, vos ne ištrūkdama laisvėn, prisiderino prie jo.

— Laikyk ją, — Tamašas prakošė pro sukąstus dantis, bijodamas, kad net kerai nebesuteiks Skorei sveiko proto, o kažkas nuolat jam vis kartojo: „Tai klaida, Tamašai. Tau čia ne vieta. Nieko nėra bendro tarp tavęs ir šitų padarų. Mažiausiai iš visų tikėk ng’Saeichu…”

Tai ėmė panėšėti į blogą sapną, jų pačių arkliai buvo pernelyg išvarginti ir pailsę, kad išlaikytų tokį tempą, o goblinų raiteliai spaudė juos iš paskos, tai siutino Lvi ir vertė jį karpyti ausimis bei šnairuoti. Dar blogiau, jie įžengė į gilią aitrios smarvės sankaupą, kur degė šlaitai, plyksčiojo skaisčios liepsnos, kitur — žolė buvo pajuodusi. Panašu į kalnus, panašu į nuolydį prie Krukči Strazo, į kelią pasalon.

Kresnos, tvirtos figūros, aplenkdamos juos šlaitais, niūriai traukė per rūką, figūros, kurios pasirodydavo ir išnykdavo kaip šmėklos.

— Hobgoblinai, — tarė Ela. Atrodė, kad nė vienas raitelis, jojęs priešais juos, jų nepastebėjo, ir Tamašas persisuko balne pasižiūrėti, ar tie, iš paskos, nebus pamatę.

Tačiau kai jis ir vėl apsižvalgė, ant kalvos šlaito nebebuvo nė vieno žvalgo.

— Man tai nepatinka, — pasakė jis. — Man visai nepatinka… neliesk jo, Ela, neliesk.

Ela laikė ranką ant veidrodžio po apykakle ir svaidė ugningus žvilgsnius į goblinus.

— Tai tie patys, jie — tie patys, buvę Krukči Straze.

— Jok gi! — riktelėjo jis. — Jie mūsų nepastebėjo. Metas baigti. Jojam.

Jis paspartino Lvi bėgseną, ir Ela nuo jo neatsiliko; Tamašas nebuvo tikras, ar seka paskui juos už jų joję goblinai, kol susirūpinęs nežvilgtelėjo sau per petį ir nieko nepamatė, tik pilką rūką ir tuščią kelią.

— Itra’hiai, — pasakė jis, kai jie įjojo tarp priekinių raitelių, ir tie susižvalgė. Du, trys ir keturi raiteliai tuojau pat užtraukė žąslus ir pasuko į užnugarį — jiems dar netgi nepasiekus pirmutinių jojikų.

— Azdra’ikis? — tarė jis goblinui, kurį pralenkė rūke.

— Išvykęs, — atsiliepė tas. — Pasilikit su mumis!

— Paskui juos išvyko? — jis neketino ginčytis. Jam išsprūdo.

— Pasilikit! — griežtai paliepė tas.

Lvi ir Skorė buvo apsupti goblinų arklių. Tamašo visiškai užimtos arkliu. Jis nedrįso atsiskirti nuo grupės ir nebe turėt kur patraukti, jei išdrįstų. Ela, tvirtai įsikibusi į balną, pasiliko joti šalia jo, ji su baime žvilgčiojo atgalios ir nerimastingai siekčiojo ranka amuleto, kurio nelietė. Pakartotinis apsidraudimas, pamanė jis, galimybė gauti pastiprinimą… nenugalima pagunda. (Paimk iš jos, kažkas jame tarė. Ji nesusilaikys. Kas nors atsitiks, ir ji griebsis veidrodžio, o tai lemtinga. Tai mirtis, Tamašai…)

Tačiau anksčiau, nei arkliai bebėgdami išsikvėpė, anksčiau net, negu jie įveikė degančių krūmokšnių sritį, iš paskos per dūmus juos pasivijo goblinų raiteliai, su jais buvo Azdra’ikis, susiraukęs bei piktas.

— Jokit, — paliepė Azdra’ikis, tačiau Lvi ir Skorė nebegalėjo ištverti smarkesnės risčios ir, jiems bejojant, o keliui vis kylant įkalnėn tarp pasaloms tinkamų uolų, jie vis labiau ir labiau atsiliko. Tamašas nebuvo įsitikinęs, ar visi jų būrio raiteliai, nepalikę užnugaryje jokios sargybos, atjojo su Azdra’ikiu į priekį. Jo galva, priešai galėjo juos persekioti, ir jų grupė… galėjo būt visiškai sutriuškinta.

Bet kalvos viršūnėje, virš rūko, goblinai ūmai sustojo, jų arkliai be tvarkos sukiojosi aplink, gręžiojosi ir grybščiojo viens kitam, taip, kaip jų padermei būdinga.

Lvi sulėtino iki žinginės.. Tamašas leido. Ela jojo šalia jo tylėdama, kol jų išsikvėpę arkliai kopė vis aukštyn ir aukštyn per palaidą žemę, kurią prieš juos išdraskė naguotos letenos. Kažkas negerai su dangumi — toks buvo pirmas Tamašui susidaręs įspūdis, kažkoks siaubingas gaisras, daug baisesnis už paskutinįjį, juoda dūmų danga aptemdąs rytinę dangaus dalį.

Tačiau kuo aukščiau jie jojo, tuo tamsiau darėsi, kol atsargiai įjojo tarp goblinų ir pažvelgė kitapus kalvos keteros. Dienos šviesa tame slėnyje buvo sustojusi, paprasčiausiai sustojusi, kitur gi — nakties siena, riba tarp saulės ir tamsos, nubrėžta per slėnio galą ir per kalvas. Pažvelgus dangus buvo dervos juodumo — dar juodesnis, nes lietėsi su šviesa ten, kur jie stovėjo. Tamašas sumirkčiojo, staiga panoro pasitrinti akis, nors vaizdas nė kiek nemirgėjo ir išvarginti jo jutimai nesileido į jokį kompromisą.

— Saule valdove, — atsiduso jis, tačiau ten Saulė valdovas nebevaldė. Kitos jėgos ten karaliavo.

— Kiekvieną dieną, — pasakė Azdra’ikis, prijodamas arčiau prie jų, — ji auga. Paskutiniu metu ji išaugo per slėnius ir kalvas. Tai artinasi karalienės galybė. Štai ką tu puoli, jaunoji ragana, ar matai? Ar vis dar pasitiki, o gal atsitrauksi?

— Kur atsitrauksiu? — paklausė ji silpnu balsu. — Kurgi mes galėtume nuo šito išsigelbėti?

— Tu galėtum uždelsti jos plitimą. Eik ir gimdyk jaunas raganas. Eik ir pagimdyk ką nors drąsią ar stipresnę, arba išmintingiau pasirenkančią savo valandą.

Ela nubalusi sviedė į jį rūstų žvilgsnį.

— Tai mano valanda.

Dieve, su širdgėla pagalvojo Tamašas, skamba kaip ta senoji, nepalenkiamoji Ela, Ela, kuri galėjo padaryti bet ką — jiems galą, jeigu tai visas jos atsakymas.

— Ela, — tarė jis.

— Jis negaus, ko nori, — pasakė Ela. — Jis negali atsilyginti už vagystę, karalienė jam neatleis…

— Ne to aš noriu, kvailele jaunoji. Noriu, kad išdangintum iš čia tą daiktą.

— Ar ilgai, ng’Saeiche? Ar ilgai manai slapstytis kalvose ir ieškoti geraširdiškumo?

— Jokio geraširdiškumo! — aiškiai gindamasis pareiškė Azdra’ikis.

— Prisimenu vieną naktį, — pasakė Ela, ir Azdra’ikis dėbtelėjo įniršęs.

— Tąkart buvo atsiimta skola. Suteikta malonė. Nebuvo jokio geraširdiškumo, ng’Izabela.

— Mano ponia tave pamaitino. Vėliau ponia man sakė, kad tu nesi pavojingas. Aš nepatikėjau. Ir vis dar netikiu.

Azdra’ikis ėmė ir nusilenkė jai balne:

— Kaip niekad esu pradžiugintas, jaunoji ragana, — ir šaltai pažvelgęs: — Tačiau kokiems kitokiems sprendimams tu esi tinkama? Mėnule valdove, palūkėk bent, kol pati subręsi!

Ela papurtė galvą, antrąkart ją papurtė. Žvelgdama į tamsą paklausė:

— Tai štai kas laukia? Iš kur tai sklinda ir kokiu greičiu? Ar ji patenkinta?

Goblinai ėmė visi kartu murmėti, Azdra’ikis niūriai linktelėjo ir nuslydo iš balno.

— Žemyn ir ilsėtis, — paliepė jis ir kažką pasakė saviškiams, keletas kurių nujojo atgalios į pakalnę.

— Itra’hiai, — tarė Azdra’ikis. — Šniukštinėja aplink mus. Jei galutinai su jais neišsiaiškinsi, jie nesielgs pagarbiai. Ir niekas negali jais pasikliauti… Lipkit žemėn, lipkit, pailsėkit. Dar arčiau negu dabar — būtų nebesaugu.

— Reikėjo leisti miškui juos pasiimti, — burbtelėjo artimiausias.

O Azdra’ikis:

— Dar blogesnė juos pasiims. Jau dabar jie jai priklauso.

— Kiek ilsėsimės? — paklausė Tamašas. Nebebuvo jame nė vieno kaulelio, kuris sliuogiant žemyn ir tada, kai pėdos palietė žemę, neskaudėtų.

Jam ant peties nusileido neprašyta Azdra’ikio ranka, ir jis, tikėdamasis kokio nors bjauraus triuko, pažvelgė tiesiai goblinui į veidą, tačiau šįkart Azdra’ikio gniaužtas nebuvo stiprus.

— Tiek, kiek karalienė mums leis, — tyliai atsakė Aždra’ikis. — Tol, kol juoduma priartės. Dėl manęs, tai aš nesitikiu aušros.

Jis įsispoksojo į gobliną stebėdamasis… per daug dalykų reikėjo išlaikyti galvoje. Jo išsekintos mintys buvo išblaškytos, o po jomis šliaužiojanti gyvastis atkakliai tvirtino: „Nepasitikėk juo, netikėk juo, nesileisk jo įtikinėjamas”.

— Atsimink, — tarė Azdra’ikis, — jauna ragana laiko visų mūsų gyvybes. — Tamašas nežinojo, ką Azdra’ikis tikisi iš jo išgirsti. Bet goblinas jo nepaleido. — Pavojinga, — tyliai ištarė Azdra’ikis. — Pavojinga burtininkei mylėti.

— Ji neįsimylėjusi, — atsakė jis. Ir tada išgirdo kitą žodį: „Absurdas”. — Ji nemyli. Neturi mylėti. Ji nemylės. Ela neturi nė trupinėlio romantikos.

— Jos priešininkė — juodžiausia magija, — Azdra’ikis besisėsdamas šalimais ant akmenų užkėlė jam ant peties neprašytą ranką. — Burtai, kuriuose daug mažiau romantikos, negu tu gali įsivaizduoti. Paklausk savo viešnios.

— Nieko nenoriu jos klausti! Dieve… Noriu iš jos išsivaduoti.

— Tuomet ji velniškai tau įgriso, ar ne?

Atodūsis. Sunkus atodūsis. Vaizdiniai ir baimė susispietė aplink jį.

— Nedaug laisvės tu man laimėjai.

— Žmogau, aš sulygau dėl tavo gyvybės. Tas sandėris, kurį tu sudarei su šmėkla, — tavo paties kvailystė, ir skradžiai teprasmenga tavo išpuikusi beprotystė.

— Nesudariau su ja jokio sandėrio! — tačiau jis pagalvojo apie tai, ką padarė užsimokėdamas bučiniu, kurio ragana buvo paprašiusi, ir apie tai, ko po to jis geidė. Tik trumpomis akimirkomis jis persigalvodavo ir tik po to norėjo susigrąžinti sau savo gyvenimą.

— Paklausyk. Seniai, seniai, žmogau, kai Ilena dar turėjo mirtingą kūną, ji atėjo pas mus. Savaime suprantama, mes ne be nuodėmės…

Buvo verta bent jau karčiai nusijuokti.

— Sakau, mūsų nuodėmės, — Azdra’ikis laikėsi savo, — nelabai kitokios negu jūsų, žmonių. Tarp jūsų vaidai. Ir godumas. Ir nepakanta. Mes praradome savo vietą pasaulyje — mus iš ten išvijo. Jeigu mūsų karalienė imtųsi mums atlyginti — nesvarbu kokiais beprotiškais būdais, — būtų tokių, kurie padarytų bet ką, ko ji pareikalautų. Paklausk manęs šiąnakt, kai turėsime tokiems dalykams laisvo laiko. Gi tuo tarpu, tuo tarpu… nesuteik jaunajai raganai jokios galimybės, jokių tavo aiškiai galingų apžavų teikiamų pramogų…

Tamašas ėmė prieštarauti, bet jam prieš nosį išdygo ilganagis Azdra’ikio pirštas.

— Paklausyk manęs, — tarė Azdra’ikis. — Paklausyk manęs arba prakeik ją ir mus visus. Jei jaunoji ragana, rankose turėdama tą šukę bei kariaudama prieš karalienę, nors kartą pagalvos apie kompromisą, jau geriau jai numirti. Jeigu ji nors akimirką sugaiš kieno kito, o ne saviems interesams, praras viską, ką ji turi ir gali turėti — tai karas, kurį kariauti ją paruošė, tai karas, kurio ji ėmėsi, ir toks yra priešas, prieš kurį ji stovi, ar suvoki tai? Burtai negali būti neryžtingi, burtai negali galvoti širdimi, jie paprasčiausiai turi būti vienintelis atsakymas, kurį ji pajėgia duoti. Jei mums ypač seksis, gal rytoj mes dar turėsime tą šukę, ir saulė gal dar pakils virš šios kalvos. Bet jeigu tu išblaškysi jos jauną ir lengvai sutrikdomą protelį…

Lvi trūkčiojo kitą Tamašo ranką, trinkčiojo jam galva — dar vienas dirgiklis, kurio Tamašas nebepajėgė kantriai pakęsti.

— Jos jaunas ir lengvai sutrikdomas protelis pergudravo tave, milorde goblinai, ji yra ten, kur pati pasirenka būti.

— Argi? Ar tu visiškai tuo tikras?

Dabar, kai Azdra’ikis šitaip pasakė, jis nebebuvo toks įsitikinęs.

— Ten, — tarė Azdra’ikis, kryptelėdamas galva horizonto pusėn. — Ten — galingiausia magija, kokią aš žinau, magija, kuri iki šiol pasaulyje išjudindavo visa, kas vyko. Ką magija bepadarytų šiapus ar anapus, — karalienė meistriškai išsisukinėja, apgaulė ir dukart apgaulė bei klaidinga nuoroda, spustelėjimas ir priešui suteikta galimybė — ar supranti?., atsakomasis dūris ir belaukiantis taikinys, tebus tai jos širdis… — karalienė viską padarė tyčia. Atsipeikėk ir atsikratyk visų priešingų minčių.

— Ar tu esi jos žingsnis… prieš raganas?

— O gal tu. Gal jaunoji ragana. Negali žinoti. Aš negaliu žinoti. Netgi Itresė išdavė savo kūrėją.

— Itresė.

— Ragana Itresė. Mano tvarinys, karalienės… kam žinoti?

— Tavo tvarinys, — iš tos tamsios vietos į jį susirinko pyktis, aistros ir įniršio maišatis dėl to padaro, kuris laikė uždėjęs ant jo peties ranką — jį nukrėtė šiurpas, ir jis suprato, kad tuo pat metu tai šmėkla, moters dvasia, kuri kvailai, taip kvailai pažino šį padarą. Jis negalėjo pasijudinti, jis vargiai galėjo susikaupęs kvėpuoti.

— Tu sakai, tu žinai, — atsakė Azdra’ikis. — Ilena tikrai atsimena.

— Nekalbėk su ja! Po galais, palik mane vieną.

— Taigi tu supranti, ką raganai gali padaryti prasiblaškymas. Ir kiek toli visa tai siekia.

Sekundę Azdra’ikio balsas jam pritilo. Jis įsižiūrėjo į virš kalvų tvyrojusią tamsą ir į slėnį, kur dar degė pražūties gaisrai, blausūs raudonos šviesos blyksniai tamsoje.

— Taip pat neatsitiktina, kad aš čia, — pasakė jis.

— Niekas atsitiktinai neprisiartina taip arti karalienės valdų. Tu ir aš. Gal tavo prielaida, kad nesi karalienės, yra teisinga, o gal ir ne.

— Aš žinau, kieno esu, — pasakė jis staiga pagalvodamas apie senelę lyg apie gryno oro gurkšnį. — Žinau, kas mane pasiuntė.

— Kas? — paklausė Azdra’ikis, jo žvilgsnyje — gyvas ir greitas smalsumas, tačiau, be abejonės, Azdra’ikis iš jo tikėjosi melagingo atsakymo.

— Rytoj manęs paklausk, — trūktelėdamas Tamašas išlaisvino petį. — Mano arklys pavargęs. Turiu darbo.

— Žmogau, — tarė Azdra’ikis, kai jis pradėjo vestis Lvi šalin. Tamašas pasižiūrėjo atgal. — Tai geras patarimas, — pasakė Azdra’ikis.

— Neabejoju tuo, milorde. Turėsiu omenyje.

Jis nusivedė Lvi ten, kur Ela stengėsi pasirūpinti Skore.

— Na, štai, — tarė jis. — Pailsėk, aš pasirūpinsiu jais.

— Ką jis tau įrodinėjo? — paklausė Ela.

— Nieko, — atsakė Tamašas. — Nieko, ko paisyčiau. Eik, prisėsk. Jie čia rengia stovyklą.

— Štai ten yra ežeras, — pasakė Ela, žvelgdama į rytus. — Ten ežeras, dėl kurio derėjosi karalienė. Štai kur aš turiu rytoj eiti.

— Mudu abu turime ten eiti, — pasakė jis, ir pasakė ne iš lojalumo, bet prieštaraudamas tam, kas jame reiškė nenorą bei bijojo šios minties. Aš privalau, mąstė jis. Jei magija atvedė mane čionai, jei senelė buvo tokia, kaip jie sako, ji turi kažką su šituo bendro.

Ir ar būtų ji tiek daug man pasakojusi apie šį kraštą — šitaip, be priežasties? Tai nepanašu į senelę. Ji taip nebūtų elgusis. Jei ji buvo ragana, jeigu mes neturėjome kurią nors dieną čia atsidurti, tai kodėl ji mums pasakodavo?

Bogdanas ir aš — mes abu — čia.

Zadnis vis bėgo tiesiog pirmyn, nuolat tiesiog pirmyn — po viso šio kartu praleisto laiko šuo galėtų nors mažumėlę labiau juo pasitikėti, mąstė Juris, ypač kai jis nė vieno kartelio nepabandė jo sustabdyti. Tačiau mylia po mylios per šią bekraštę girią Zadnis lyg laukinis maudavo nuo jo šalin. Ėmė temti, ir Juris, nieko nebematydamas bei išsekęs, klupinėjo per brūzgynus šūkaudamas: „Zadni, Zadni!” — kartais jis pašaukdavo Karolį arba Nikolajų vildamasis, kad jie gal išgirs ir paseks jam iš paskos.

Tačiau tas niekšas pasirodė ir aplaižė jam skruostus ne anksčiau, nei jis parkrito kniūpsčias ir pristigo jėgų atsikelti.

— Per vėlu tokiems dalykams, — pasakė jis ir ranka sudavė Zadniui. Bet Zadnis jam buvo per greitas, šuo prigulė ant letenų pasidėjęs galvą — ranka nepasiekiamas, stebėdamas jį, kol jis galėjo atgauti kvapą, kol jam paliovė skaudėti šoną ir jis pajėgė pakilti ant savo rankų bei kelių.

Tada Zadnis vėl pabėgo, pradingdamas per brūzgyną.

— Šunie! — jis riktelėjo, buvo užkimęs ir įsiutęs. — Zadni!

Juris išrepečkojo paskui jį rankovėmis kliūdamas už gervuogių krūmokšnių, braudamasis per prieblandą išsidraskė plaukus, susibraižė veidą bei rankas ir išsiropštė į atvirą, akmenuotą kalvos šlaitą, kur, glėbyje laikydamas Zadnį, sėdėjo gauruotas luistas.

— Krukči! — šūktelėjo jis, prisėsdamas ir glostydamas nubrozdintą kelį. Taip nesąžininga, tai Tamašą Zadnis turėjo susekti, čia turėjo būti jo brolis, o jo nebuvo.

Tačiau tarp uolų pasirodė kitas trolis. Ir dar vienas. Jie iššliurpseno lauk ir pritūpė prie pirmojo, o Juris įsispoksojo į juos su baime.

— Krukči? — jis paklausė jau dvejodamas, kuris yra kuris, ir Zadnį laikantis trolis linktelėjo lyg sutikdamas.

— Ateik, surask brolius, — pasakė trolis, — surask brolius.

Tai — mįslė. Ji galinga ir bauginanti, o kitų trolių buvimas įtikino jį, kad jis jų nesupranta, bet troliai buvo visa pagalba, kokią jis štai čia turi, ir jis pamanė, kad net žino jų vardus.

— Hazelis? — paklausė jis, ir antrasis linktelėjo. Trečiąjį atspėti buvo sunkiau. Bet jis tarė: „Tajni?” — ir trečiasis linktelėjo mandagia troliška maniera. Taigi jis perprato jų prigimtį. Iš Krukčis surado tai, dėl ko keliavo, pamanė Juris, bet jis nerado.

— Tu suradai savo brolius, — tarė jis, — tačiau aš neradau. Paleisk Zadnį. Jis gali surasti Tamašą. Man jo reikia.

Troliai susispietė draugėn, kol ėmė panėšėti į vieną luistą.

— Pavojinga, — tarė vienas, dėl kurio Juris neabejojo, kad tai Krukčis, o kiti palingavo galvomis.

— Pikta karalienė, — tarė tas, kur atsiliepė pašauktas Tajniu. Ir Hazelis, kurio tvirtovė buvo vieni išgriauti akmenys, pasakė:

— Pikta, pikta, pikta.

— Labai seniai, — tarė Krukčis, — net mums labai seniai… goblinai išėjo pragaran.

— Labai seniai, — tarė Tajnis, — seniai seniai į kraštą sugrįžo magija. Karalienė sulygo su raganomis. Kvailos raganos.

— Kvailos raganos, — pritarė Hazelis. — Kvaila karalienė.

— Norėjo ežero, — tarė Krukčis.

— Dabar ten einame, — pasakė Tajnis. — Valdovė mirusi. Mes ten einame.

— Eik, surask brolius, — pasakė Krukčis ir pakilo su Zadniu savo gauruotose rankose. — Surask brolius. Priversk karalienę užmokėti.

— Manau, pirmiau mes privalome surasti Nikolajų ir Karolį, — Juris paprieštaravo nenorėdamas, kad Krukčis nusineštų Zadnį arba nuvestų jį kur nors be jų patarimo. — Karolis žinotų, ką daryti.

— Ne jiems veikti, — jau kėblindamas šalin pasakė Krukčis, ir kiti du tyliai pakilo bei nuėjo paskui jį.

— Palaukit! — bijodamas ant šio atviro šlaito sukelti per daug triukšmo jiems iš paskos šūktelėjo Juris. Jis pabėgėjo, nusigavo prieš Krukčį ir pabandė užkirsti jam kelią. — Ne taip jau ilgai būtų luktert… galėtume pirmiau juos surasti.

— Ne jiems veikti, — tarė Tajnis, ir Krukčis pradrimblojo pro jį, o kiti du pasekė iš paskos — nepermaldaujami kaip nuošliauža.

Kaip elgtis? Kaip teisingai pasielgti? Jeigu jis sugrįžtų į girią, meisteris Karolis sakė, nežinia kada ir kur miškas vėl jį išleistų, arba ką toje tamsoje, būdamas vienas, jis galėtų sutikti.

Zadnis, nuleistas žemyn pabėgėti, liuoksėjo bei šokinėjo ir ėjo kartu su troliais — geranoriškas bendrakeleivis.

Tai ir Juris nebesumanė nieko, ką protingiau padarius.