Goblinų veidrodis

10

— Hššš! — sušnypštė Azdra’ikis, sugriebdamas Tamašui už peties, partempė jį atgal į priedangą tarp uolų šalia Lvi. Vėlią šito blogo sapno popietę ilgame ir uolėtame kelyje nesigirdėjo jokio triukšmo, tik arklys ir kažkur netoliese giedantis paukštis. Po to Tamašas išgirdo tylų metalo skimbčiojimą — vis garsiau ir garsiau.

— Kitas patrulis, — Azdra’ikis ištiesė ranką ir parodė išilgai šlaito. — Noriu, kad tu nusileistum žemyn palei šią nuokalnę, ar matai?

— Aš?

— Aš čia pasaugosiu arklį.

— Tai mano arklys…

— Didelis arklys, kvaily. Na, leiskis gi žemyn ir nesiginčyk. Ar nori, kad jį pastebėtų?

— Nebandyk jo suėsti!

— Man daug labiau patinka jauni kvaileliai… Skuosk žemyn! Nagi!

Tamašas įsiutęs trūktelėjo petį, numetė Azdra’ikio ranką ir rūsčiai pažvelgė jam į veidą.

— Ko tu nori?… Užpjudyti?

Azdra’ikis suraukė prieš jį antakius — šiurpus reginys iš arti.

— Šitaip tu bent jau turi šansą… Paimk iš jos tą prakeiktą daiktą!

— Veidrodį?

— Veidrodį. Veidrodį. Taip, veidrodį. Mėnule valdove, stokis vidury lauko ir šauk! O kodėl ji nešaukia…? Skuosk žemyn, kvaily, kol likęs pasaulis dar neišgirdo to, ką ji daro.

— Kaipgi tu girdi…

Stiprūs Azdra’ikio pirštai įsikibo jam į petį.

— Nes tu su manimi, nes tu aidi, žmogau, kaip varpas, per kurį suduota; visos pasaulio magiškos jėgos ataidi ir ypač jei ji nori ką nors surasti. Štai kodėl po kalvas besivydami savo uodegas bastosi patruliai. Ir štai kodėl jie vis dar jos nesuranda. Bet tu čia su manimi, ar vis dar mane supranti? Ne? Visiškas kvailys.

Eik!

Juris nesupaisė, ko siekia Azdra’ikis, bet suprato, ką reiškia judviejų matytas patrulis. Neabejojo, kad kažkas vyko ne pagal Elos planą, ir Ela kėlė kažin kokį magišką sąmyšį, tą Azdra’ikis jam pasakė, be to, nebuvo jokios abejonės dėl jai gresiančio pavojaus, jeigu patruliai ją surastų. Jis nuropojo tarp uolų gėdingai išvytas, prisiekinėjo gyvensiąs, kad išgelbėtų Elą, po to atsiims Lvi ir atkeršys Azdra’ikiui ng’Saeichui, burtams ir visiems.

Tačiau, jei Azdra’ikis pasakė bent porą tiesos žodžių, Azdra’ikiui reikėjo jo tam, kad gautų tai, ko goblinas nedrįso liesti: Tamašas nė per nago juodymą nepatikėjo, kad Azdra’ikis ruošėsi laukti čia rankas susidėjęs, kol jis aptiks Elą. Galbūt Azdra’ikis dėl jo minėto sąmyšio negalėjo jos surasti. Gal Elos magija slopina tam tikrus goblinų jutimus, kokių paprasti žmonės neturi; galbūt viskas, ką Azdra’ikis tegalėjo padaryti, tai paleisti jį kaip šūvį tamsoje… kažką apie žąsis rudenį, kvailus balandžius ant laktos galvojo jis skindamasis sau kelią per kalvą, išsekęs, temstančia sąmone. Jis ne daugiau už Azdra’ikį suprato, kur eina, tiesiog vylėsi, kad jeigu egzistuoja jame bent lašas magijos, tai jis anksčiau už goblinus suras Elą.

Saugodamasis pasalų jis perėjo ilgą pakalnę. Tikriausiai Elos magija turėjo savą trauką, nes kažkas pasakė jam sukti kairėn bei įkalnėn ir tada, kai jau nuėjo gana toli už praeito paskutinio viršukalnės išsišakojimo, kad pats negrįžtamai susipainiojo, ir kai nulipęs žemyn bei vėl įkopęs gal buvo ant tos pačios kalvos, o gal ne, tarp didžiulių pilkų uolų jis pamatė rudą Skorės pavidalą. Kumelė vis dar buvo pabalnota, pakalnėje ji skabė šiurkščią žolę.

Tamašas nusibrozdindamas ranką nuslydo biriu šlaitu prie arklio. Skorė liovėsi rupšnojusi, kad žvilgtelėtų į jį, po to ir vėl ėmė ėsti žolę — ištikima kumelė, nors jos ponios nesimatė nė ženklo.

Jis neišdrįso šūktelėti. Sekė tuo pačiu raginimu, kuris atvedė jį iki čia, žengė palei kalvą tarp žmogaus ūgio akmens luitų, o pamatęs šešėlį, kur jokio šešėlio neturėtų būti, pažvelgė aukštyn, tikėjosi išvysiąs debesį, tačiau nebuvo nė vieno debesėlio: tiesiog prieš jį — pritemęs dangus ir žemė.

Man šitai nepatinka, pamanė jis ir ėmė vaizduotis kokius nors goblinų burtų spąstus, tačiau net nepagalvojo apie grįžimą atgal. Šis kelias teisingas — tuo buvo taip įsitikinęs, kad ėjo toliau, ir niekas regima jo neįbaugino: nei bokštais stūksančios uolos, nei žolės negyvumas ar belapiai krūmai. Turbūt, sprendžiant pagal dangų viršuje, čia ant žemės neturėtų būti šešėlio, tačiau tai nebuvo iliuzija: jam beeinant oras rodės vėsesnis, pradėjo pūsti vėjas, o kai jis sunerimęs pažvelgė atgal, nebepamatė uolų, kurias ką tik buvo praėjęs.

Vis blogiau ir blogiau.

— Ela? — Jis neišdrįso garsiai pašaukti. Pajuto, kad vėjas žvarbesnis, nei tikėjosi — ar dėl miego stokos, o gal dėl drėgno šalčio ir dėl to, kad magiški dalykai painioja atmintį. Jis jautė, lyg eitų link kažkokios vietos, kur visa, ką jis žinojo, išnyksta.

Po to pasigirdo tas anksčiau jo girdėtas metalo skimbčiojimas, silpnas, vis garsėjantis — patrulis, pamanė jis ir pasiieškojo kokios nors vietos pasislėpti. Vėjo pagautos dulkės pakilo sūkuriu, o pro vėjo uždangą pasirodė raiteliai vien gobliniškais šarvais, plaikstėsi sutankėjusiame ore sunkiai įžiūrimos vėliavos. Tamašas pasislėpė tarp uolų, kol jie, nematydami jo, sruvo pro šalį sėdėdami ant tamsių lyg šešėliai ir keliančių šiurpą padarų su ryškaus žalvario akimis, apvestomis plieno švytesiu. Jie prajojo, ir triukšmas pritilo iki dunksėjimo į žemę bei į akmenis, kol ir visai nutilo.

Uolos išliko. Kaip ir dulkės. Dėl viso kito jis abejojo — jo mintys buvo skraidinamos tarsi sapnas: jie buvo goblinai, jie buvo žmonės… jis įsikibo į tvirtą akmenį ir jautė, kad pasaulis atlapotas ir sukasi aplink jį, juto, kaip uola jo glėbyje krustelėjo, dunkst! — staiga ir vieną kartą, tarsi žemės pluta būtų perlūžusį ir vėl galėtų taip lūžti.

Tamašas prisivertė paleisti iš rankų tą priedangą, kai jo širdis šaukė: „Pavojus!” Jis paleido akmenį ir nuėjo^ po to nubėgo drebančia žeme per dulkes ir kaukiantį vėją. Žemės krestelėjimai vertė jį sverdėti. Priekyje žemė buvo dar tamsesnė ir tamsesnė, drebančios uolos iškilo lyg apgriuvusios kolonos.

Už jų oras buvo lyg ledas ir garsai tilo. Elą jis užtiko sušalusiame šešėlių ir dulkių sūkuryje, nors vėjas liovėsi, jos apdaras vis dar plaikstėsi — veidrodis lyg ne vietoje atsidūręs mėnulio gabalėlis spindėjo jos rankoje.

Tamašas siektelėjo jos — jis tiesė ir tiesė savo ranką per besiplečiančią bedugnę, kai vėjas sustūgo ir ėmė suktis aplink juos — audra, plaiksčiusi Elos apsiaustą aplink jį, o jo apsiaustą — aplink ją.

Ela grūmėsi apsiaustyje, smogė jam ir pabandė ištrūkti, bet jis jos nepaleido — nei jos, nei veidrodžio; tas nudegino jo ranką ugnimi ir ledu, ir jis daugiau nebetikėjo nei tamsa, nei vėju. Jis tikėjo pakalne ir laukiančia Skore, ir uolomis, ir ryto saule, visai nesvarbu, kokie pavidalai lindo į akis. Kvailys, brolis taip jį vadino, kvailys, kas neapsisprendžia, tačiau, prisiminęs akmenis ir brūzgynus, ir kumelę, ir saulę ant akmenų, jis žinojo, kas yra saugu, ir jis rimtai ketino pasiekti tą vietą.

Po to stojo ramybė, ir jiedu buvo ten, visai netoli Skorės. Ela trūktelėjo jo ranką norėdama išsilaisvinti ir atsiimti veidrodį.

— Liaukis, — protestavo jis. — Jie už mūsų, dėl dievo meilės, lipk ant arklio, jie girdi magiją… jie ieško tavęs.

— Nedrįsk, — įsiutusi Ela gaudė kvapą. — Nedrįsk, ar tu supranti?

— Mergyt, jie girdi ją, visi aplinkui ją girdi, — jis vis dar nepaleido jos rankos nė veidrodžio, ir ji nesiliovė spardytis bei grumtis, kad tik atimtų veidrodį. — Liaukis! Paklausyk manęs!

— Kur tu buvai? Sakiau tau, būk su manimi, o tu išėjai paklaidžioti po girią. Visa tai tavo dėka! Man nereikia tavo pagalbos! Paleisk mane!

Gerai, pagalvojo jis, gerai, visą gyvenimą jam taip kalbėjo, Bogdanas taip sakė: jis dėl visko, po galais, buvo kaltas. Bet jos riksmas tuoj prišauks jiems bėdą, ir jis nepajėgė sulaikyti pašėlusiai besidraskančios mergiotės ir tuo pat metu pagauti arklio. Tamašas metė ginčytis ir laikyti ją bei veidrodį, kad tik sugautų Skorę, kol ji dar nepabėgo kalvos pakraščiu.

O kai sučiupo kumelės pavadį, jis apsidairė, kad pamatytų, jog Elos dingta tiesiog aukštyn šlaitu.

Jis neišdrįso šūktelėti jai iš paskos. Burbtelėjo žodžius, kokius tik Nikolajus vartojo, ir staigiai užsišoko ant Skorės nugaros, buvo netekęs kantrybės dėl kumelės nuomonės, kur link jie turėtų traukti, o labiausiai — dėl užsispyrėlių moteriškių; jis užjojo stačia galva paskui nelaimėlę vis stačiau ir stačiau įkalnėn, kol teko nulipti nuo arklio ir kopti pačiam.

Skorę jis paliko stovėti tarp neaukštų pušaičių. Ela nesislapstė. Ji sėdėjo, kai Tamašas priėjo prie jos jai iš paskos, ji graudžiai verkė, jis girdėjo ir nesitraukė.

— Kelkis, — pasakė jis. — Pasiimk prakeiktą arklį bei veidrodį ir eik, kur nori. Aš neatėjau tavęs apiplėšti.

— Aš negaliu, — ji kūkčiojo. — Negaliu to padaryti, nebuvau tiek stipri… Pamečiau girią, nebuvau ten…

Tai buvo pirmas tiesos pripažinimas, kokį jis iš jos išgirdo, ir, Dieve, šią akimirką ji neatrodė vyresnė už Jurį.

Tamašas prisėdo šalia jos; dabar, kai liovėsi bėgęs, jam pasidarė silpna per kelius. Ji paslėpė savo veidą delnuose ir, kaip ir visos kvailos mergiotės, nežinia dėl ko raudojo, jo gi gerklėje įstrigo kąsnis, galbūt savigrauža, atsižvelgiant į tai, kad jam neliko jokių vilčių, tik juos medžiojantys goblinai.

— Paklausyk, — pradėjo jis. — Ašaros nepadės.

Ji stengėsi atgauti kvapą.

— Aš stengiausi, — kūkčiojo ji. — Bandžiau Girioje surasti savo kelią, bet nesidarė taip, kaip turėjo darytis… niekas nevyko taip, kaip derėjo nuo pat tada, kai tu atėjai…

— Gerai. Gerai, gal ir taip… Bet gal ponia visko nežinojo.

— Tu nežinai!

— Ne tai svarbu, Ela! — Dieve, jis girdėjo Nikolajų per pratybas šaukiantį ant jo ir Bogdano. — Esmė ta, kad tu nelaimi, ar ne? Tu nelaimi. Galbūt tai mano kaltė. Galbūt aš nepadarysiu to, ką privalėčiau. Šitai irgi nesvarbu. Ką tu ketini daryti, kad laimėtum?

Ji nurijo vieną oro gurkšnį ir kitą, kol jos lūpos ėmė virpėti, ir pasipylė piktos ašaros.

— Nedrįsk, — tarė jis. — Kaip drįsti! Mergyt, buvai palikta su ginklu, po galais, su svarbiu ginklu, kad visi aplink jį kelia sąmyšį. Azdra’ikis jo nori. Ar tu nori, kad jis jį gautų? Ir ką tu dabar ketini su juo daryti, kai pirmasis bandymas nepasisekė?

— Jei tik ponios brolis nebūtų nužudytas… jei tu galėtum pagelbėti, bet ne, tu išėjai į girią… Jei visa, ką pasakojo ponia, būtų vykę, kaip turėjo vykti…

— Šitai irgi nesvarbu. Ką ketini daryti, kad laimėtum?

— Tu neturi teisės šitaip su manimi kalbėti!

Iš visų kada nors jo sutiktų sutvėrimų, išskyrus tik patį goblinų lordą, ji labiausiai varė jį iš proto. Tamašas buvo nebetoli beprotystės, prie sveiko proto ribos.

— Tada paimk arklį, — tarė jis, dabar jis net nebepyko, tik skaičiavo, kiek jis bus vertas ir kiek pratemptų, kliuviniu būdamas, jei Azdra’ikis arba patrulis jį pagautų. Ilgėliau, pamanė jis, jeigu jam pavyktų atsikratyti Ela, jei eitų pėstute bei palaikytų bet kokius magijos aidus, kurie, anot Azdra’ikio, klaidina goblinus persekiotojus. — Tik paimk arklį, nešdinkis iš čia, ir laimingai. Aš pavargau, aš tiesiog labai pavargau, Ela. Jei nori būti kvailele, eik ir pati tą daryk.

— Aš nesu kvailelė, — pasakė ji, jos smakras drebėjo. — Ji man nepasakė, kaip viskas bus, ji paprasčiausiai sakė, kad tai suveiks, eik ir daryk taip, taip ir šitaip, o jei nepavyktų — jei tai nesuveiktų, turėjau surasti magišką vietą… ir mums nepavyko tinkamoje vietoje įeiti į Girią. Aš negalėjau surasti jos vidurio. Aš nežinau, ką daryti!

Jos ponia buvo melagė, jos raganavimas — tiesos, klaidingo mokymo ir spėlionių painiava, ir niekas gyvenime neruošė Elos spręsti savo galva. Visiškai suprantama, kodėl ji nepateikdavo nei atsakymų, nei samprotavimų, mąstė jis: ji jų neturėjo. O tų progų, kuriomis jis privalėjo pasinaudoti, su penkiolikmete mergiote sau ant sprando jis negalės išnaudoti.

Tačiau matant, kad Ela nori elgtis kaip vaikas, į galvą jam dingtelėjo kitos rūšies protinga mintis: jis trūktelėjo Elą aukštyn už riešo, suėmė rankomis jos veiduką ir pabučiavo antrąją porą jo gyvenime bučiuojamų lūpų; jis pabučiavo nei švelniai, nei mandagiai, ketino bučinį pabaigti šaltu „sudiev, aš išeinu”, po kurio mieliausioje širdžiai ir kvailiausioje jo vaizduotėje ji bėgte atbėgtų jam nusilenkti ir prašyti pagalbos arba mažų mažiausiai paūgėtų savaite ar dviem.

Bet jį užplūdo keistas svaigus jausmas — gal dėl veidrodžio ar dėl kažko žemiško kaip miego stygius. Jam trūko kvapo, Elos rankos kažkaip apkabino jo kaklą, ir jis pagavo save bedarantį tiksliai tą patį, ką darė ir šmėkla — jis tęsė, kas buvo jam nutikę. Tamašas ėmė su baime trauktis, jos gi akių žvilgsnis, kaip tąkart jo, buvo apstulbęs, suglumęs ir išgąsdintas, o jos pirštai — įsikibę į jo apykaklę, ir kumštis su veidrodžiu gniaužė jo rankovę.

— Atsiprašau, — jis surado kvapo pasakyti — taip pradėjęs, jis nebežinojo, kaip nusigauti iki „sudiev”. — Nuvesiu tave prie arklio, — ir nutempė ją žemyn šlaitu, kur buvo palikęs pririštą Skorę.

— Aš nežinau, kur mes einame, — sakė ji per galvą maudamasi grandinėlę.

— Kur tu eini, — tarė jis ir atrišo pavadį.

— Aš neinu!

— Tik užlipk ant arklio, — paprašė jis ir pasuko ją veidu į Skorės balną. — Nesiginčyk. Ir būk atsargi. Azdra’ikis tavęs ieško. Ji įkėlė koją į balnakilpę. Jis stumtelėjo glaudžiai aptemptą sijonuotą, apsiaustuotą gniutulą, ir Ela atsisėdo raita, baugiai įsitverdama jo rankos.

— Ką tu turi su juo bendro? — ji pareikalavo atsakyti. — Kas tau atsitiko?.. Kur tu buvai?

— Sutikau šmėklą, — pasakė jis, ketino suduoti Skorei per pasturgalį. Bet Ela vis dar laikė jo ranką.

— Kieno?

— Ilenos. Taip Azdra’ikis sakė. Jis sakė, kad ji jam buvo skolinga vieną norą. Tai manęs jis paprašė, kitaip nežinau, kas būtų atsitikę, — Skorė nenustygo, trūkčiojo juodu, iš po kanopų žiro skalūnai, ir jam teko leistis žingsniu, kad spėtų su ja. — Jok lauk iš čia.

— Ne… Ne, nejosiu be tavęs. Man tavęs reikia!

— Tu taip nesakei.

— Niekada niekada taip nesakiau. Aš bandžiau sugrąžinti tave — aš tikrai tave sugrąžinau, ir tu negali išeiti.

— Tu paleidai ant manęs burtus? Tu mane apkerėjai?

— Aš tave sugrąžinau! Ištraukiau tave iš miško, aš tave išgelbėjau! Tu negali išeiti. Aš tavęs neleisiu!

„Pagyvensim — pamatysim”, — sukosi ant jo liežuvio. Tai, kad ji apkerėjo jį, buvo išdavystė. Bet jos lūpų prisilietimas buvo ant jo lūpų, ir galbūt tai — kerai: jis vis dar nesipriešindamas judėjo šalia Skorės, ji gi kvailai laikė jo ranką.

— Tai štai kodėl aš negalėjau pasilikti, — Ela prieštaravo. — Štai kodėl negalėjau tavęs surasti, tame Girios amžiuje aš negalėjau kerėti… Ilena — blogiausia dvasia, kokią galėjome sutikti! Ji — ragana, užtraukusi pražūtį! Ji nori magijos!.. Tamašai, tau negalima čia likti, tau negalima pasilikti netoli šios vietos, nė vienam iš mūsų negalima! Girioje ji tokia galinga, ponia šito nežinojo. Ji nori veidrodžio, štai kas netaip vyksta… Ji amžiams tai suplanavo…

Tamašas, stengdamasis suvaldyti kumelę, vos nesuklupo ant krūmo, parkrito iš paskos, tačiau jis jau nebeketino grįžti ir ginčytis su goblinų dėl kelio. Jis ėmė sekti paskui Skorės uodegą, gūdus vakarykščios dienos miškas mintyje buvo pernelyg arti, ir šešėlis šnabždėjo tamsoje sakydamas, kad nėra jokio išsilaisvinimo iš burtų, kuriuos Girios raganos jau sukūrė.

— Tai kurgi dar mes galime eiti? Ar tu žinai? — jie nebuvo nuvesti į mišką, tik toliau pašlaičių. — Ela?

(Į galios vietą, Tamašai. Mano namai stipriausi ir saugiausi. Jie nedrįsta manęs nužudyti dėl burtų, kurie juos riša prie šių vietų, jie nedrįsta… Aš būsiu tavo sąjungininkė, jei tu tik paklausysi…)

Tamašas kluptelėjo, toks aiškus buvo jam balsas, tarsi prisiminimas apie kažką, ko niekada negirdėjo, kažkas, kas siejosi su ta vietove už jo aidų vokų. Jį vis krėtė ir krėtė šaltis, ir jis pasiklydo tamsoje…

„Azdra’iki!” — sušuko jis toje tamsioje vietoje ir vieną širdies tvinksnį patikėjo, kad Azdra’ikis yra jo viltis ir jo išsigelbėjimas — bet tai — kvailio mintis, pavojinga mintis… dieve, o jei Azdra’ikis būtų jį išgirdęs… jei ragana būtų…

Dieve, ne, jis kartą jau ištrūko iš to glėbio — jis nebeturėjo jokio noro vėl į jį įsipiršti, jokio troškiipo net pagalvoti apie tai. Jis pasivijo Skorę ir nušlubčiojo šalia Elos. Dangus tapo pieno baltumo ir žalvario spalvos. Tamašo skruostai degė, o dangus draiskiame pušų šešėlyje iš žalvarinio virto blyškiai violetiniu. Ela timptelėjo Skorę žengti per menką medžių uždangą, o jis susirado balno raištį, kur laikytis; Tamašas buvo beveik apakęs nuo pervargimo, klupinėjo ant trupančių skalūnų… ogi kažkas jo viduje — tamsus ir šaltas lyg naktis — sakė: „Tamašai. Tu gali manimi pasitikėti. Man pačiai tai svarbu, Tamašai, taip pat, kaip ir tau. Man svarbu, kad tu ją nugalėtum, ir aš nesusipykusi su mergiote…

Tamašai, paklausyk manęs…”

Tebus prakeiktos visos raganos, sukėlusios šią beprotystę, galvojo jis susierzinęs. Tebus prakeikta neišmanėlė ragana, kuri mokė Elą spėliodama bei numanydama — dabar jam irgi buvo aišku: Elai, staiga supratusiai, kad visos jos galimybės nepatikimos, buvo dėl ko kraustytis iš proto… tad ji atkreipė savo akis į jį.

Senele, pagalvojo jis ir tepajėgė pamatyti amuletais nukabinėtą kapą Magijaros uolynuose. O, senele, jei čia veikia burtai… jei jos ponia melavo… jei viena dvasia gali mums pakenkti — žinau, tu nepakenktum. Ar girdi mane, senele? Kur tu? Man tavęs reikia, jei girdi mane.

Kvailas mąstymo būdas — tikėtis magijos, galvoti, kad gal senelė jį girdi… jis taip žemai, iki tokių vaikiškų svaičiojimų puolė.

Bet ar magija neveikia šitokiu būdu? Ar ne dėl šito buvo kerėtojai — kad reikalautų iš pasaulio neįmanomo?

Valstiečiai meldė: kaimo žmonės ateidavo su savo miežinių šiaudų žmogučiais ir maisto atnašomis bei savo prašymais duoti vaikutį…

Kuo senelė su visu tuo buvo susijusi? Ką ji turėjo su jais bendro?

Jei senelės vėlė galėtų sugrįžti, ji atsistotų tarp jo ir to kaulų bei tamsos vaiduoklio — senelė niekada nepakęstų grasinimų tam, ką pavadino savu.

Na, ir kada jis pradėjo galvoti apie tokius kvailus dalykus? Apie apsaugą nuo tamsos? Apie kerėtojo norus? Arba apie vaikišką troškimą, kad senelės pasakojimai nebūtų melas… kai visa aplinkui kalbėjo jam apie niokojimą ir mirtį. Saulės nutviekstos senelės girios, spindinčios senelės tvirtovės ir senelės laukai bei kaimai, ir senelės pasakų pasaulis. Kada taip buvo? Kam prikimšti savo anūkų galvas tokiais beviltiškais, įžūliais prasimanymais? Ar tai tokia raganų priedermė — apgaudinėti? Ar visa tai — magija? Tamašas Karolyje niekada to nebuvo pajutęs.

Senelė perėjo kalnus ir su Magijaros valdovu — arba su tuo kažkuo, kad ir kas bebūtų jo senelis — susilaukė vaikų…

Kodėl? Kad išvengtų beprotystės, kokią čia sukėlė raganos? Bet kam meluoti apie tai, kas čia buvo?

Nes dabar žemiau jų — visa nuniokota. Ir Ela ėjo… Saulė Valdovas težino, kodėl ir kur, nes jis abejojo, ar Ela žino, nebent tik tai, kad tas ėjimas tolina juos nuo medžiotojų ir nuo girios, kur vaidenasi.

Vakarienė buvo šilta ir soti. Saulei leidžiantis Nikolajus primygtinai pareikalavo užkurti nedidelį laužą sakydamas, kad jei goblinai užuodžia dūmus, jie greičiausiai užuodžia ir arklius bei žmones, tiesiog tai visai tikėtina, o arbata su džiūvėsiais suteiks kūnui jėgų; tačiau vakarienė Jurio skrandyje gulėjo tarsi luistas. Troliai kažkur išėjo, matyt, upėn. Zadnis suėdė savo bei dalį jo džiūvėsio ir nubėgo tyrinėti varlės ar dar kažko tarp nendrių prie vandens pakraščio.

Buvo laikas — prieš taip nedaug dienų, — kai jis pats būtų buvęs ten, kaip ir Zadnis, guvus ir smalsus, būtų linkęs su pagaliu baksnoti vandenį ir apvertinėti akmenis, bet būtent dabar jis manė, jog jau užtektinai prisižiūrėjo keistų dalykų, kad būtų patenkintas mėnesių mėnesiais. Jis norėjo, kad troliai sugrįžtų, kad vėjas nestūgautų taip vienišai medžių viršūnėse, ir jis suprato, kad Nikolajus galanda savo kardą: džir, džir, džir — bet tai nebuvo malonus garsas kartu su vėju ir aukštų medžių ošimu, ir mirgėjimu to, kas galų gale buvo tik mažytis lauželis prieš naktį ten, kur tikriausiai vaidenasi.

Visų labiausiai jis troško nors kiek nutuokti, kur yra šiąnakt Tamašas ir ar gerai jis pavakarieniavo.

Ir kas nutiko Bogdanui, jei būsime teisingi. Juris žinojo, kad turėtų jaustis baisiai kaltas dėl to, kad buvo patenkintas, jog jie turi galimybę surasti būtent Tamašą. Be jokios abejonės, Juris vis dar būtų čia, jei jie sektų tik paskui Bogdaną… jis pabėgo iš namų ir per kalnus, kai kaitas buvo tik Zadnis, dėl dievo meilės, tad jis visai neabejojo savo drąsa arba savo prielankumu broliams, tačiau niekada anksčiau jis nemanė, jog tikrai taip labai nepasiilgs Bogdano, jei tik pavyks surasti Tamašą gyvą, ir jis nemanė, kad šitai, jei jau iki to prieita, iš jo padarė labai sąžiningą vaikiną.

Nuo tada, kai leidosi per kalnus, Juris labai daug sužinojo apie save… jis visada galvojo viena: kad jis neturi būti rimtas, juk jis nėra Magijaros paveldėtojas. Jis visada bus jaunylis ir galės daryti visiškai viską, ko norės savame gyvenime.

Tačiau Magijara šiąnakt atrodė labai toli, netgi jei dangus buvo tas pats ir tos pačios žvaigždės virš jų. Visa, ką jis buvo pratęs veikti, ir visi draugai, kokius turėjo, ir visi dalykai, kuriais domėjosi, buvo kitapus kalnų — kur toli gražu iki tų vaizdų, kokių nė vienas iš anų berniūkščių nematė, toli gražu iki nutikimų, kokių kiti berniūkščiai niekad nepatirs, štai kokia tiesa. Tamašas atidavė jam savo lanką, ir Juriui patiko jį dabar laikyti. Jį liesdamas jis geriau jautėsi, tarsi tol, kol medis jo rankoje yra šiltas, nėra taip jau blogai.

Medis atšaltų, jei Tamašas žūtų — tokias kvailystes sakydavo baladžių kūrėjai, tačiau šiose vietose Juris matė tiek daug stebuklų, jog nebebuvo labai įsitikinęs, kad visa tai kvaila. Šiąnakt Juris jautėsi geriau, jei laikė ką nors priklausiusio Tamašui, tai gal bet kas tiktų? Galbūt pasakojimuose būta kažkiek tiesos ir nėra taip svarbu, ką laikai, svarbiau, kaip susikaupęs galvoji apie žmogų. Gal jei jis tvirtai rankose laikys lanką ir galvos apie Tamašą labai susitelkęs, tai privers jį išgirsti: „Mes čia, mes tavęs ieškome, nepasiduok ir nepadaryk nieko kvailo…”

Staiga pakilo vėjas, šiurpus, netikėtas gūsis, kuris atvėsino orą, net antklodes supūtė į riedantį tumulą, o ugnį — į kibirkščių ir karštų pelenų juostą. Gracija persigandusi sužvengė, o Nikolajus pašoko ant kojų.

— Tai vėjas! — šaukė Juris, šaltis vis košė, vaikis bandė sulaikyti, kad antklodės ir kaistuvas nenuskristų, o Nikolajus stengėsi sugriebti Graciją. — Tai tas pats vėjas…

Daiktai, ėmę skristi vartų link, pradėjo pleventi atgalios, tarsi burtų genami — stiprus vėjas irgi lygiai taip pat stipriai pūtė lauk pro vartus, ir Juris tuo pat metu iš abiejų pusių pajuto vėjo smūgį, tiesiog aukštyn sutaršantį jo plaukus ir jo apsiaustą, aplink ir aplink, o kai Juris galutinai išsivadavo iš apsiausto ir įkalino jį savo rankose, pamatė, kaip į orą švystelėjo prikaistuvis — aukštai iki pat medžių viršūnių — ir su žvangesiu sugrįžo žemyn.

Netikėtoje tyloje, žvaigždėms apšviečiant, jis įsispoksojo į jį. Ir pažvelgė į pakrantėje stovinčią pasišiaušusią figūrą, į seną žmogų blankiu apsiaustu, jo plaukai — visi sutaršyti, į žmogų…

Saule valdove — tai Karolis, einąs lyg būtų labai labai silpnas… arba sužeistas.

Zadnis leidosi bėgte pas jį, baikščiai metėsi atgal, vėl prie meisterio Karolio kojų, sumišęs sukiodamasis aplink.

— Karoli? — atsargiai paklausė Nikolajus, o Karolis ir toliau ėjo lėtai, kol nusigavo prie plokščio akmens, kur jie buvo sukūrę laužą. Vėjas nusilpo. Ir ugnis buvo kadaise nusilpusi, bet ji tuojau pat be jokios priežasties, kokią galima būtų pamatyti, pašoko prie Karolio kojų.

— Meisteri Karoli? — tarė jis, atsargiai artindamasis, Zadnis trynėsi apie jo kelius. — Meisteri Karoli?

— Labai norėčiau arbatos, — silpnu, užkimusiu balsu tarė Karolis.

Arbatos, pagalvojo Juris ir prisiminė, kaip nukrito prikaistuvis, nubėgo jo paimti, tuo tarpu priėjo Nikolajus, susikišęs rankas už diržo, ir pastebėjo:

— Velniška moteris — ta tavo sesuo.

— Dieve, — krūpčiodamas, kad net Juris galėjo iš tolo įžiūrėti, ištarė Karolis.

Jis praskalavo kaistuvą ir prisėmė jį upokšnio vandens, parėjo bei tiesiai pakabino ant ugnies prie Karolio kojų.

Bet Karolis kalbėjosi su meisteriu Nikolajumi, kažką sakė apie savo seserį, o kai Nikolajus paklausė, kaip viskas pavyko, meisteris Karolis tepasakė:

— Ne visiškai, kaip ir tikėjausi. Tai Izabelė. Palaikiau jai kompaniją… visą kelią nuo Tajni Strazo. Tačiau manau, kad ir Pavelas… jis buvo nevisai sveiko proto. Aš tikėjausi…

Meisterį Karolį krėtė drebulys. Juris iš žolėto raizginio pastvėrė apklotą, išpurtė jį, o meisteris Nikolajus juo apgobė Karolio pečius.

— Ji mane aplenkė, — tęsė Karolis, jo balsas buvo labai tylus ir įtemptas, vargiai garsesnis už varlių kvarkimą upokšnyje. — Bijau, kad ji bus pasiekusi kažką kitą, kažką čia esantį, ko neturėtų būti. Jos ir Pavelo. Čia buvo jo namai… Nikolajau, aš tikrai norėčiau vakarienės. Nemanau, kad pajėgčiau dar ką nors daugiau padaryti.

Kol jie, kiek įmanoma ieškodami krūmokšnių ir priedangos, skynėsi sau kelią per skurdžias aukštumas, dangus, neseniai liepsnojęs spalvomis, virto tamsa. Silpnas dūmų kvapas dvelkė pavėjui. Nelaimę lemianti goblinų apsiausties laužų pašvaistė žemėliau slėnyje sudarė pragariškų žvaigždžių žvaigždynus bei spiečius, ir Tamašas nežinojo, kaip suskaičiuoti tų laužų gausybę. Jis tik žinojo, kad Magijara niekaip neatsilaikys prieš tokį potvynį, jei jie kada užplūstų rytinius jos krantus. Šviesos tęsėsi ir tęsėsi iki pat horizonto, kur kalvos jį susiaurino, bei už jo: stovyklų laužai, degantys žmonių namai ir ūkiai, dievai žino kas.

(Daug, tarė balsas jo viduje. Jie negailestingi.)

Jis stengėsi nesiklausyti, netgi kiek pajėgdamas priešinosi, kad nemirksėtų, tamsa aplink jį visiškai prilygo tamsai už jo akių. Sunku nesiliauti ėjus, sunku išsilaikyti, kad kulkšnys nekrypinėtų, keliai nesulinktų. Lengviau praeinamose vietose Tamašas įsikibdavo į Skorės balno virves ir šitaip pats save vedė, nes jo sąmonė buvo taip supainiota ir nuvargusi, kad jis net beeidamas buvo linkęs knapsėti nosimi. Jį kamavo tamsos akimirkos, per kurias jis nieko nebesuvokdavo: jokių vaiduokliškų balsų, jokių vizijų, tik tamsa ir poilsis — o tai, jis mąstė painiai galvodamas, gal tai ragana šitaip stengiasi jį užliūliuoti palaimingu miegu. Ji gali išlaukti sau tinkamos progos žinodama, kad žmogus turi pailsėti, privalo pailsėti, o jis gi nemiegojo nuo tada, kai… jis pamiršo dienų skaičių, kiek praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą drįso net akis sumerkti.

Šmėkla parodė jam Bogdaną — parodė jam jo brolį goblinų rankose, ir jis nepasiliko paklausti jos, ar ta vizija buvo tiesa; toje trobelėje jis turėjo kardą, o išėjimą pro duris nagais pradraskė ir pabėgo apie tai net nepagalvodamas, tuo tarpu, jei būtų buvęs vyras, būtų galėjęs ją įbauginti, kad pasakytų jam tiesą, jis galėjo sužinoti užtektinai, kad tiesiog iš ten pat jiems padėtų, ir tada gal jam net nebūtų reikėję Azdra’ikio pagalbos, jis nebūtų praradęs Lvi arba visa šitaip užbaigęs bėgdamas, savo gyvybę begelbėdamas ir net nenutuokdamas, kur link jis bėga.

Tamašo kojoms pritrūko atramos. Jis užsikabino už Skorės balno arba galvojo, kad užsikabino — nežiūrint to, prabudo tamsoje, paslikas ant nugaros, ant šalto akmens, virš jo — palinkęs šešėlis.

Jis vėl sugrįžo į trolio urvą, vėl prabudo, ir visa grįžo atgal…

— Tamašai? — iš to šešėlio prakalbo Ela. Tai Elos rankos lietė jo veidą. Jam reikėjo prisiminti, kur jis yra, ir jis ilgėjosi trolio bei rūsio vietoje nuokalnės, laužų ir bėgimo.

— Aš nesinaudojau veidrodžiu, — pasakė ji tyliu balsu. — Geriau, kad nereiktų. Tamašai, Tamašai, ar viskas tau gerai?

Ant pakaušio buvo iššokęs gumbas. Tikriausiai jis bus parkritęs, kai siektelėjo arklio, arba gal jis aklas ir bejausmis buvo nežinia kur patraukęs. Visai nesvarbu. Jis gulėjo ant žemės ir turėjo atsikelti bei eiti, tačiau net viena poilsio akimirka buvo tokia brangintina. Jis plaukė pasroviui, buvo pusiau pabudęs, pažino Elą, galvojo, kad, nepaisant to gumbo ant jo galvos, dabar jam daug patogiau ir jis daug arčiau miego nei kada nors anksčiau.

— Tamašai.

— Žinau. Žinau. Judinuosi, — tačiau buvo sunku išvis nors kiek krustelėti, ir jis gulėjo ten kaupdamas jėgas vienam bandymui ar tiekai bandymų, kiek prireiks atsikelti. Tada ir vėl jį užplūdo tas dilgčiojantis jausmas, o per Elos rankas nupleveno lyg žaltvykslė mirgantis raudonis — per širdį ir per kaklą, beveik iki veido — veidrodžio burtai. Jai nereikėjo to daryti, pamanė jis, tai mano kaltė, kad ji taip daro, turiu stotis…

Jis pabandė. Ėmė keltis viena ranka, ir jam jau pavyko pakilti ant vieno kelio, kai jis išgirdo tą anksčiau girdėtą tylų metalo skimbčiojimą. Tamašo širdis prasmego. Jis sugriebė Elos ranką, jis daugiau nebenorėjo jokių burtų, troško tylos.

— Tai patrulis. Tyliai, — jis pamatė Skorės šešėlį ir kaip galėdamas greičiau bei tyliau atsistojo. Skorė stovėjo pakėlusi galvą, pastačiusi ausis — jis čiupo jos pavadį ir, atitraukdamas jos dėmesį, meilikaudamas jai, ant minkštų jos prusnų uždėjo savo delną.

Labai ilgai nieko nenutiko — tik tas garsas ir Skorės išgąstis, ir švelnus švelnus Elos apsiausto bei sijonų šlamesys, jai ateinant artėliau laukti.

Galbūt patrulis buvo kitoje kalvos pusėje, pagalvojo jis, gal tai iš kažkur atsklidęs aidas, o jie — saugūs nediduko mažų pušaičių bei krūmų brūzgyno viduje.

Tada, pro susipynusias pušų šakas žiūrėdamas aukštyn į kalvą, žvaigždžių šviesoje jis išvydo metalo žvilgesį bei šlaitu judančius šešėlius.

— Hobgoblinai, — tyliai lyg kvėpuodama sušnabždėjo Ela.

Tie mažieji, pagalvojo Tamašas. Tie, kuriuos Azdra’ikis palygino su žvėrimis. Tie, kas ėmė tvirtoves, o kai apleisdavo užgrobtas vietas, palikdavo pilis, žmonių galvų saugomas, net nesirūpindami tas vietas okupuoti. Jis neatitraukė nuo Skorės rankos, juto iš išgąsčio išplėstas jos šnerves ir atmestą galvą, kai nepastovus vėjelis atnešdavo jai goblinų kvapą — ne jos žvengimo jis turėjo bijoti, bet staigaus šuolio gelbėtis.

Ir dėkui bet kuriam juos saugojusiam dievui, tąkart vėjas, taip nenuspėjamai švilpavęs šiose kalvų properšose ir plyšiuose, pūtė jiems į veidus, goblinų nosys galėjo būti pakankamai jautrios, kad juos užuostų. Goblinų klausa galėjo sugauti menkiausią jų krustelėjimą.

Bet štai dėl regėjimo — vienas jų Krukči Tvirtovės rūsyje jo nepastebėjo, ir šitie… šitie pradundėjo žemyn nuo kalvos taip arti, taip arti jų pačią blogiausią akimirką, kad tarp jų ir goblinų kolonos tebuvo tik keletas krūmokšnių, tačiau goblinai jų nei pamatė, nei užuodė, nei išgirdo. Pirmasis goblinas vedė pakalnėn, o kiti sekė paskui: šešėliai, blizgą raštuotu plienu, pasišiaušę styrančiais lankais bei ietimis, šešėliai, kurie nutolo šlaitu ir vorele įžengė į tamsias slėnio prieigas.

Pastiprinimas žmonių miestų apgulčiai, pamanė jis; dabar, kai pavojus praėjo, jį krėtė drebulys. Jis paleido Skorės pavadį, sau į šonus nusibraukė delnus ir pajuto, kad vėl gali kvėpuoti.

— Kalvose turbūt pilna jų kariaunų, — tarė jis pritildytu balsu, Tamašas juto, kaip nuo pervargimo dreba jo keliai. Pats jis primygtinai reikalautų tęsti kelionę tamsos priedangoje, bet galiausiai ir Skorė turėjo savų rūpesčių, reikėjo rimtai pagalvoti apie laipiojimus, ji mažai ilsėjosi tiek dieną, tiek naktį ir galbūt, sutrikęs pamanė jis, galbūt jie turėtų ją palikti ir traukti pėsčiomis.

Tačiau, jeigu jie taip pasielgtų, ji tikrai taptų goblinų jauku, be to, jis jokiu būdu nebebuvo tikras, kad jie privalo keliauti taip pat paskubomis kaip anksčiau.

(Grįžk, jame kažkas šnabždėjo. Taip, grįžk, Tamašai. Sugrąžink veidrodį į girią. Tai vienintelė vieta, kur galima pasislėpti.)

Vieną akimirką Tamašas pamatė šmėklą, plevenančią tarp medžių. Net suabejojo, ar buvo užmerkęs akis — manė, kad jos atmerktos, bet jis galėjo matyti tik tamsą ir tą figūrą, o kai ties blauzda jam pasipainiojo riedulys, apgrabinėjo jį ranka ir atsisėdo, alkūnę atrėmė į kelį ir pabandė trindamas sugrąžinti akims regėjimą, jis trynė ir trynė, ir stengėsi atsikratyti ta vis neišnykstančia vizija, kad išvystų nuokalnę ir Elą, ir paprastas uolas bei šešėlius.

„Liaukis, — įsakė jis šmėklai. — Liaukis, paleisk mane, tu prisiekei Azdra’ ikiui…”

Jį palietė ranka, ir jis nuo jos atšlijo manydamas, kad tai šmėkla, tačiau žvirgždo čežesys labiau atitiko kalvos šlaitą, o kartu su rieduliu, kurį Tamašas buvo pasirinkęs savo inkaru šiame pasaulyje, tai labiau priminė Elos prisilietimą, ir jis įsitikino tuo, kai ranka nuslydo prie jo rankos ir apėmė jo pirštus — ji buvo šilta ir kūniška, ir ji siekė jo dėmesio, skaudžiai to reikalavo.

(Du naivuoliai, tarė jo viduje. Du prakeikti kvaileliai.)

Jis staiga papurtė galvą, kaip galėdamas iš visų jėgų sutelkė mintis: „Eik šalin!” O šalia jo Ela…

Ela tylėdama ištraukė iš jo delno savąją ranką ir atsistojo. Tamašas, pažvelgęs aukštyn, galėjo ją matyti, jis matė, kaip ji pasitraukė nuo jo šalin, ten, kur stovėjo Skorė, ir ten sustojo, žvelgdama į tamsą. Tamašas pajuto tarp judviejų sieną — šaltą ir apčiuopiamą kaip akmuo. Ant lūpų jis juto prisiminimą, tą kvailą akimirką, kai manė pamokysiąs Elą. Jo burna degė nuo bučinio. Tai galėjo įvykti prieš akimirką. Kvaili kvaili mainai su ragana… su Girios ragana, su viskuo — ne mažiau, — ką šis vardas, rodos, reiškė šiame krašte, šiame kare.

Jis matė blyškų Elos veido kraštelį, išnirusį iš apsiausto šešėlio, tarsi mėnuo per užtemimą, juto į jį nukreiptas jos akis, intymų ir drauge pavojingą dėmesį, tarsi… tarsi pasitikėjimas ir įtarumas, ir visa, ką jis žinojo, būtent šiuo metu būtų pakibę ore.

Jis norėjo būti arčiau jos… jis nepajėgė ryžtis pakilti, ir prieš jam įtikinant savas nuvargintas kojas judintis, Ela, rankomis tvirtai apglėbusi apsiausto tamsą, vėl priėjo prie jo.

— Tau kažkas nutiko, — pasakė ji… lyg sakytų, kad jis visais įsivaizduojamais būdais būtų ką nors išdavęs: toks buvo jos balso tonas, toks jausmas sklandė ore tarp judviejų.

— Aš tau sakiau, — paprieštaravo jis.

— Aš galiu tave girdėti.

Tamašas buvo pernelyg pavargęs, kad mintų mįsles. Tačiau ji omenyje turėjo ne tik žodžius, bet kažką pavojingo, išdavystę ir melą bei trapią viltį, kad jis nemeluoja.

Tamašas desperatiškai papurtė galvą. Jis nesuprato, jis norėjo, kad ji žinotų, jog jis nesupranta net to, apie ką ji kalba.

— Taip, kaip tu girdi magiją, — pasakė ji. — Taip, kaip tu ją pažįsti. Aš girdžiu tave.

— Ar tu ne visada girdėjai? — visa jam buvo beprasmiška. Tačiau jis neabejojo dalykais, kuriuos žinojo nežinodamas, kaip juos žino, jis nuspėdavo tai, ko niekaip nežinojo, jis prisiminė jį apglėbusias Elos rankas ir kaip neseniai kelissyk juto jos buvimą šalia tarsi šmėklą vėjuje, visa — akimirkos neviltyje ir išdrikusioje sąmonėje; dabar jis sapnuoja. Jis apako, o gal jau tada sapnavo, ir jis nesėdi ant tikro akmens ant tikros kalvos šlaito, žvelgdamas į ją, tačiau tik sapnuoja ją taip kaip žmogus, skęstąs į kerus, gali pasiekti saugesnę tikrovę ir saugesnį sapną. Nenueik, troško jis. Ragana sugrįš. Man negalima sumerkti akių, kitaip — ji sugrįš.

Ela atsuko jam nugarą, užsispyrusi paliko jį melstis sapnui, bet po to sustojo ir apsisuko, ir pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, kad jis suprato, jog ji jo nepalieka, jis suprato, kad ji pyksta ant šmėklos — ne ant jo, o jam nepavyko prisiminti, ar jis arba ji ištarė garsiai bent žodį… Dieve, jis meldėsi, kad tai nebūtų ilgalaikė būsena, šitas klausymasis, šita nepatyrusi siela, kuri juto Elos šešėlį, svyruojantį šmėklos siaubą ir Elos baimę, jos pačios polinkį į jį, uždraustus dalykus, uždraustą artumą — raganai nerūpi, ragana nedaro to ir nedaro ano, ponia jai visada kartodavo, o užvis labiausiai raganai negalima į širdį įsileisti tokį troškimą, kad ją kas liestų ar laikytų, ar kad ji saugi pailsėtų su kuo nors, su bet kuo, kas kartą gyvenime ją apkabintų.

Jis ją apkabintų — padarytų viską, ko ji paprašytų, viską, kad tik ji nesijaustų tokia vieniša… jis niekada nebuvo vienišas, jis turėjo brolius, tėvus, Karolį, jis niekada nebuvo patyręs tokio jausmo, gal tik trolio urve — tačiau ji ūmai nusisuko ir atkišo jam savo profilį, blyškų kaip žvaigždžių šviesa. Ji stebeilijo į naktį, ir jos vienišumas kvietė šešėlius, kaip ponia ją buvo mokiusi. Jos buvimas šalia šaldė į ledą.

— Tu nežinojai, — pagaliau tyliausiu šnabždesiu tarė moteris-vaikas. — Magija visada turėjo būti tavyje: veidrodis žinojo. Žinau, tu man nemelavai, tačiau kažkas atsitiko, kažin kas privertė, kad įvyktų. Tu… girdi… mane, ar ne?

— Nesuprantu, ką tu nori pasakyti, — Tamašas atsakė siaubingai nusivylęs, bet jis jau suprato: ji kalbėjo apie magiją ir žinojo, kad jis žino… tačiau jis visiškai nesuprato, ar tai buvo kažkas, kas pratrūko jame, ar kažkas, ką kas nors kitas jam padarė, ar tai gera, o gal bloga, o gal tai šmėklos darbas — koks nors gėdingas ištvirkavimo bei išsigelbėjimo ženklas — jis pats nebesuprato, visiškai nebesuprato, buvo šmėklos įskaudintas, minčių ir jausmų, kurie tokie tikri ir taip absoliučiai nepagrįsti protu, kad jam nepavyko nubrėžti linijos tarp to, ką jis susapnavo, ir to, ką padarė. — Aš nežinau, ką aš girdžiu. Nežinau, kas manyje vyksta.

Jo baimė šoktelėjo prie jos lyg ugnis ir išblėso, pritrūkusi degios medžiagos, visiškai atšalo, kol ji žvelgė į tamsą, kur šmižinėja goblinai. Ne, dabar Ela nenorėjo būti palytėta, šito norėti — silpnybė, o ji nebuvo silpna — jis gi… jis, apkabindamas arba bučiuodamas ją į lūpas, nenorėjo išreikšt jokios meilės, jis neatkeliavo čionai mergintis kokiai nors mergiotei, kai jo namai pavojuje, jis nebuvo toks lengvabūdis — dieve, būk maloningas — jis nebuvo toks kvailys, o kad jis žinotų, ar tai jo ar Elos mintys atvėsino jo norą prieiti prie jos ir apkabinti. Jeigu jis dabar ją paliestų, pasauliui ji pasidarytų daug pavojingesnė už Girios šmėklą, jei jis panorėtų to paties, ko ji trokšta, jis jau niekada nebežinotų, ką pats mano. Jei šią akimirką jis nuskristų iki pat pasaulio krašto, tas nieko nepakeistų: ji amžinai jį girdėtų.

— Nedaryk to, — tyliai, vis dar nežiūrėdama į jį tarė Ela. Jei būtent tada ji būtų pažvelgusi į jį, būtų lyg ugnis jį sudeginusi. Dunkst! — šoktelėjo tada pasaulis, ir grįžo žemė ir akmuo, ir tolėliau nuo jo stovinti Ela. Dar po akimirkos ji tikrai į jį pažvelgė, priėjo ir atsisėdo šalia. Tada jis pats nusuko savo žvilgsnį šalin, kad vėl nepradėtų visko iš naujo. Jautė savy nepatikimą pusiausvyrą, vieno tetroško — atsigulti ir užmigti, ir pabusti iš sapno, kuriame buvo tiek daug prieštaringų dalių, tikriausiai jis vis dar sapnuoja, tikriausiai jis vis dar trolio urve, tikriausiai tas padaras netrukus sugrįš, ir jam visai nėra ko vargintis dėl išsigelbėjimo ar kokių nors sprendimų.

Ne, jis dar nemiega. Staiga, krestelėjęs galvą, jis susigriebė bekrentąs — tai tik įrodė, kad jis nemiega; ir dar kartą taip pat susigriebė, gana ramiai pagalvodamas, kad labai neįprasta užsnūsti įbaugintam ir kad vos nenuvirto ir neįsidėjo galvon antro gumbo, jei tas pirmasis buvo tikras.

Šįkart jam paprasčiausiai nepavyko pramerkti akių. Jis šonu nuslydo žemyn, visa naktis sukosi ratu. Pabandė praplėšti akis, nes bijojo šmėklos, tačiau jis pajuto ant jo užmesto apsiausto šilumą ir gyvą kūną šalimais bei svorį ant savo rankos. Atrodė, kad Ela iš jo darosi sau pagalvę ir skaudina jo mėlynes, tačiau jos paprasčiausiai buvo nejautrios — bet ne dėl šito Tamašas norėjo jai pasipriešinti, o dėl to, kad ilsėtis buvo ne vieta ir ne laikas, o ir šmėkla bandė jo sapnuose jį surasti. Ji abu juos burtais pažadins…

Tačiau šįkart miegas buvo tas svoris, kurio Tamašas nebevaliojo pajudinti, net rankos nebepajėgė pakelti, kad pažadintų mergaitę.