Goblinų veidrodis

9

Lvi, žengęs mažais žingsneliais, sustojo amžinojo miško sutemose, ir būtų buvę daug lengviau pasiduoti, o grumtynės tegul eina sau; Lvi nepaisė jokių protingų raginimų eiti toliau. Turėjo išaušti rytas, Tamašas buvo sutrikęs ir nuvargęs, tačiau lengvas kelias pavojingas, lengvas kelias visada turi būti įtartinas, meisteris Karolis visada sakydavo: dukart, triskart pagalvok prieš pasirinkdamas lengvą kelią.

Šiame miške tiek kaulų, kad jie bet ką priverstų rimtai pagalvoti, pamanė apkvaitęs; jis timptelėjo pavadį ir nukreipė nelygius Lvi žingsnius tiesiausiu keliu tarp medžių, kokiu tik galėjo paeiti. Vienas žingsnis po kito, dingo nuovoka, kokiu keliu jis traukia, liko tik suvokimas, kad viskas baigiasi ir kad ši naktis, kaip ir miškas, tikrai turi kitą kraštą, jeigu tik jis užsispyręs ilgai trauks viena kryptimi, pasirinkęs vieną, o ne tuziną krypčių, kuriomis jo protas norėjo išlakstyti…

Pagaliau jam pasirodė, kad priekyje miškas šviesėja — tarsi mėnuo pamiškėje. Tada jis įgavo vilties, kad surado ieškotą kelią, o medžiai ėmė panėšėti į tamsias kažkokios didžiulės menės kolonas, tačiau už jų jis matė daugiau medžių ir tą šviesą — vis arčiau ir tarp jų, tarsi pats mėnulis būtų atvykęs pailsėti į pačią medžių tankmę.

— Čionai, — švelniai tarė balsas — tuo pat metu iš visur. Ela, jis pamanė pirmiausia, Elos kerai kalba su juo, ji surado magiškąją vietą, kurios ieškojo, ir šaukiasi jį pas save. Ir tada jis pamanė, kad kalbančioji atrodo senesnė už Elą: taip lengvai kerų apsuptas protas ėmė paprasčiausiai samprotauti, tarsi tokie dalykai vyktų pagal žemiškas taisykles.

— Kas tu? — paklausė jis anos.

— Nagi, šios girios valdovė, jaunikaiti. O kas tu toks? Ar turi vardą? Atrodo, turėčiau tave pažinoti.

Šįkart balsas, iki šiol, rodos, sklidęs iš visur aplink jį, pasigirdo jam iš kairės, ir jis pažvelgė tapus, pamatė tik masyvius medžių kamienus.

— Tamašas, — sušvokštė jis.

— Ką tu čia darai? — dabar jos balsas atsklido jam iš už nugaros, tas pats balsas, tarsi kas sėlintų paskui jį, tačiau, kai jis svyruodamas atsisuko ir pasižiūrėjo, niekur nieko nebuvo.

— Ko tu čia ieškai, Tamašai?

— Ar tu ragana? — paklausė jis, tikėjosi, kad jo balsas nedreba.

— Žinoma, — atsakė. Ir vėl ji buvo už jo. Tamašas vėl atsisuko į tą pusę, kur link anksčiau žiūrėta, ir tarp medžių pamatė šešėlį — moterį, pamanė jis, su ankštai aptemptu apsiaustu.

— Kur tu eini, Tamašai?

— Lauk iš šio miško, — atsakė jis ir nusprendė, kad jeigu miškas priklauso jai, tai nepagarba jos valdoms jam nepadės. — Aš tik keliauju per jį, geroji ponia. Būsiu dėkingas, jei jūs žinote kelią, vedantį iš šio miško.

— Kodėl taip nerimauji? Ar bijai?

— Tam nėra priežasties. Nieko neėmiau ir nieko neliečiau, — tokios buvo magiškos taisyklės, nes senelės pasakojimai turėjo tokias taisykles. Jis trūktelėjo Lvi šonan ir leidosi kita kryptimi. Arba galbūt sapnavo, kad pasuko. Ji ir vėl pasirodė priešais jį sakydama:

— Bet kas gi ten tau prie šono, Tamašai? Ar tai tavo?

Per jį perbėgo šaltukas. Jis aklai siektelėjo goblino kardo ir į jo spyglius įsidūrė pirštą.

— Nemaniau, kad tai vagystė.

— Bet čia mano giria, Tamašai. Visa joje yra mano.

— Meldžiu atleisti, — paprašė jis. Jam pritrūko kvapo; gėdinga panika. — Nemaniau, kad yra kas nors… — jis timptelėjo Lvi kita kryptimi ir skaudžiai užkliuvo už medžio šaknies. Tamašas atgavo pusiausvyrą, o ji vis dar stovėjo prieš jį.

— … kas nors, kam parūptų? — ji pasijuokė iš jo.

— Ar jūs ne goblinas?

— Ar aš panaši į tokį?

— Tik vieną tesu matęs akis į akį. Neatrodote panaši į jį. Bet kaip man sužinoti?

Ji švelniai nusijuokė ir pamojo jam prisiartinti.

— Užeik vidun. Nesu tokia šykšti. O ir tu nepanašus į gobliną. Atrodai kaip jaunuolis, atsidūręs toli nuo savų namų.

Pirmą kartą už jos jis pamatė neryškius durų angos kontūrus. Tačiau senelės pasakojimai niekada jo neskatino priimti tokius pasiūlymus, ir jis nesutikdamas papurtė galvą.

— Ne, ponia, dėkoju jums. Aš kitko ieškau.

— Ar pasimetei su kuo? Galiu tau padėti. Mažai kas girioje nutinka be mano žinios… O, užeik, užeik vidun, nėra prasmės stovėti lauke. Arkliui nieko neatsitiks. Nieko bloga čia nenutinka.

Tamsu buvo už tų durų. Visa aplinkui rodės nepatikima.

— Galėtumėte paprasčiausiai pasakyti man trumpiausią kelią, — tarė jis, tačiau ji pasilenkė ir nirtelėjo vidun — turbūt, jis mąstė pats sau, tik tam, kad uždegtų žibintą ar pažarstytų priblėsusią ugnį, o jis gal kvailys, kad prieštarauja. Tačiau Ela nieko jam nesakė apie šio miško namus arba pirkias, ypač mėnulio apšviestas, juk, pagal jo skaičiavimą, mėnuo dar neturėtų būti pasiekęs dangaus skliauto vidurio, ogi dabar — blanki delčia, ir netokia ryški kaip ta šviesa, kur užliejo šią giraitę.

Jam nesinorėjo eiti į šitokią vietą, bet ką daugiau jis gali padaryti, jei ne klaidžioti tamsoje? — klausė savęs. Jos pakvietimas— viena ir geriausia, ką matė.

Gerokai prieš savo sveiką protą Tamašas apvyniojo Lvi pavadį aplink žemai augančią šaką ir priėjo prie įėjimo, jokiu būdu neketindamas žengti vidun, kol nebus uždegtas žibintas arba židinys, parodysiantis jam, kur jis eina. Oras, plūstelėjęs lauk iki jo, turėjo urvo vėsos ir drėgmės, bet išorė panėšėjo į valstiečio gryčią. Tamašas palietė šiurkštų mūrą, pačiupinėti jis buvo gana tvirtas, net kaip seno statybinio skiedinio žvyras.

— Gal padėtum man? — ji paklausė iš tamsos.

— Ponia, mielai, bet esu tikras, jūs geriau už mane pažįstate savas lentynas. Aš tik trukdyčiau.

— Atsargus vaikinas, — jis ir toliau girdėjo, kaip viduje po truputį Judama. — Bijai manęs, ar ne?

Vis labiau ir labiau nepatikima.

— Ponia, — tarė jis, nesmagiai jausdamasis. — Visame šitame krašte nemačiau nieko kito, tik bėdas, — jis girdėjo, kaip Lvi už jo plėšia lapus, ir pamanė, kad jeigu turėtų sveiko proto, kokio jo tėvas tikėjosi iš savo sūnų, eitų dabar šalin, įsikibtų Lvi ir nesiliautų lėtai bei užtikrintai žengęs savo keliu tikėdamasis, kad saulė galų gale patekės.

Bet iš to, ką teko iki šiol šiame krašte sutikti, atrodė, kad raganos yra jėga, veikianti prieš goblinus — ir viduje iš tiesų įsižiebė šviesa, auksinė ir raminanti šviesa, švystelėjusi šiltą raudonį ant užuolaidų, lentynų ir ant namams būdingos netvarkos — vien tik daiktai, kokius galėtų rinkti miškų krašto žiniuonė: paukščių sparnai ir šakos, ir stiklainių stiklainiai su vaistažolėmis bei panašūs dalykai. Visa tai aštriai ir skaudžiai jam priminė meisterio Karolio darbo kambarį.

— Na? — paklausė ji iš vidaus ir mostelėjo jam. — O, užeik užeik, vaikine. Aš nesikandžioju.

Nuo durų jis galėjo matyti visą namelio vidų. Atsargiai įėjo. Ji stovėjo prie savo stalo, iš ąsočio pylė į du medinius puodukus.

— Nemanau, kad man ko nors reiktų, — paprieštaravo jis, nes visai netroško nieko valgyti arba įsiskolinti raganai už svetingumą. Tačiau ji įdėjo jam į ranką puodelį ir mostelėjo link pagalvėmis apkrautos iškyšos, pati įsitaisė tolimiausiame to nedidelio kampo gale; labai miela ragana — labai graži, nusprendė jis, tai, žinoma, visai neturi jokios įtakos tam, kad jis imtų ja pasitikėti, tačiau ji neatrodė bloga. Ji nusirengė tamsųjį apsiaustą, kuris nebuvo juodas, bet tamsiai tamsiai raudonas. Jos suknelė — išsiuvinėta ir papuošta kutais, suraišiotomis virvelėmis ir sudėtingais juodais bei įvairiaspalviais rankdarbiais — kartu ir svetimas, ir keistas stilius. Susižavėjęs tuo, jis nugėrė didesnį gurkšnį nei buvo planavęs ir pajuto, kaip skystis lyg ugnis nubėgo žemyn.

— Ar tikrai, ponia, esate ragana?

— Dori žmonės iš tiesų mane taip vadino. O už tavo klausimą — manasis: ką darai mano girioje? Ar išeiti norėjai, o gal kažko ieškojai? Ar apsisprendei?

Galbūt jos galioje jiems padėti. Gal per savo klajones jis susipainiojo.

— Ieškojau to, kas tikriausiai rado kelią iš miško, — galbūt visos raganos pažinojo viena kitą. Tvirtovė nėra labai toli nuo čia. Jis pabandė savo laimę. — Ar pažįstate merginą, vardu Ela? Ji kilusi iš Tajni Strazo.

— Iš Tajni Strazo. Ar tu nežinai, kad tos kalvos — pavojinga vieta?

— Ponia… — jam pritrūko žodžių. Visa, ką buvo regėjęs, užgriuvo jį, vartaliojosi aplink, buvo pernelyg gyva ir per mažai suprantama. — Ar jūs iš viso esate pažįstama su Elos ponia? Jūs — kaimynės. Ir aš žinau, kad tai pavojinga vieta. Goblinai ją nužudė.

— Liūdnas reikalas. Taip, aš žinau. Tačiau tai vis dar nepaaiškina, kodėl jaunas vaikinas klajoja po šias kalvas ieškodamas jaunos panelės iš grėsmingos tvirtovės. Galėčiau pasidomėti, kodėl turėčiau atsakyti į jo klausimus arba sakyti, ką žinau, kas galbūt bus jam naudinga, o gal ne. Kaip galiu aš pasakoti, jeigu jis man nesako, kas jį sieja su Tajni Strazu, jeigu nesako tiesos apie tai, ko jis ieško.

— Mes atkeliavome sustabdyti goblinų. Jie išvijo elnius ir išdegino miškus, o kai mes atėjome sužinoti kodėl, jie iš pasalų mus užpuolė.

— Tikrai? Kodėl jie taip turėtų daryti?

— Net neįsivaizduoju, — jis tarp pirštų laikė surakinęs puoduką, nebenorėjo daugiau to, kas jame buvo. Jam svaigo galva, mintys virto viena ant kitos. — Kažkur miške pasiklydo mergaitė. Turiu ją surasti…

— Vargšas vaikinas, — ji pakilo su šlamančiu drabužių šiugždesiu, paėmė iš jo pirštų puoduką, pastatė abudu juos greta ant stalo. — Vargšas vaikinas, tu susižeidei ranką: visą puoduką apkruvinai.

— Labai atsiprašau.

— O, palūkėk, — ji ėmė naršyti po lentynas tarp stiklainių, jis gi tik mąstė, kaip čia mandagiau pasišalinti. Ji kažką surado, atsinešė ir siektelėjo jo rankos. — Na, kas gi, kas? — kalbėjo ji ir jis pasijuto kvaileliu, neryžtingu lyg pirštą įsipjovęs vaikas… jis tikrai nenorėjo, kad ji liestų jo ranką, bet ji buvo atkakli.

— Į kardą įsipjovei. Nelabas daiktas, ir galbūt apnuodytas, — Ji prinešė jo pirštą sau prie burnos, o jis buvo pernelyg sutrikęs, kad atitrauktų pirštą arba imtų prieštarauti ir neleistų jai nulaižyti kraują… buvo gana apkvaitęs, ramus tada ir šiek tiek apsvaigęs, kai skausmas liovėsi, ir niekas, rodės, taip nenuramina, kaip jos lūpos prie jo rankos.

— Štai, — sakė ji, atsargiai slinkdamasi artyn, spausdama jo ranką savosiose. — Ar ne geriau? Galbūt aš galiu tau padėti surasti tavo jaunąją panelę. Turiu savų veikimo būdų. Ir galiu tiek visko daug tau parodyti, jei tik tu sumokėtum kokį nors nediduką simbolinį ženklą: magijai šito reikia, jai visada šito reikia, jei kas nors paklausia.

Tamašas neprisiminė nieko apie raganas ir užmokesčius. Jis gailėjosi pirmiau įėjęs vidun ir kažką gėręs, ir leidęs jos lūpoms paliesti jo ranką.

— Atrodo… man atrodo, jūs dar neatsakėte man… kas jūs tokia, ar žinote, kur nuėjo Ela.

— Neatsakiau. Aš galiu sužinoti ir labai lengvai. Tik kad taip nutiktų, aš turėčiau ką nors iš tavęs gauti. O neatrodo, kad nors kiek aukso čia turėtum. O kas, jei mano kaina bus bučinys? Ar aš per daug paprašiau?

Niekada, jis niekada nebučiavo moters, tik savo motiną ir pusseseres, tiesą sakant, niekada neturėjo net mažiausios galimybės, ir jos pasiūlymas jį baisiai sutrikdė. Jis nesimergino kokiai nors mergaitei Magijaroje, jis sėdėjo keistoje, mažoje pastogėje ant iškyšos su ragana, kuri, staiga jis pabijojo, iš lėto slenkasi prie daugiau nei vienas bučinys. Ji galėjo paprašyti to, ko jis jokiais būdais nenorėjo daryti su ragana ir nepažįstamąja. Tačiau gal jis klysta galvodamas apie jos ketinimus, o kitų gyvybės priklauso nuo jo. Tad jis palinko į priekį — visai netoli — ir sumokėjo jai, ko ji prašė.

Jos rankos nuslydo jį apkabindamos. Šitaip ji laikė jį ir įdėmiai pažvelgė jam į akis, maloniai juokdamasi:

— Oi, na, kas? Kas gi dabar? Ar tai bučinys?

Jis turėjo sutikti, kad Bogdanas būtų kitaip pabučiavęs. Aišku, ir Ježis arba Nikolajus. Taigi jis dar nuoširdžiau pabandė, bet ir šitai jos nepatenkino. Šį bučinį ji užtęsė lyg du tris bučinius, nuo jo lūpų nuslydo prie jo kaklo; čia jis sutriko, ką jam daryti, su kuo sutikti, dėl ko sutikti yra teisu bei išmintinga ir ar pagalba, kuri galbūt nuperkama už gėdą, gali iš viso būti patikima.

Bet kas iš tos garbės, jei ji leidžia Elai pasiklysti arba goblinams ateiti į jų šalį, arba jo broliui be jokio atpildo žūti?

Ji atsegė jo apykaklės sagtį. Jis bandė sumąstyti, ką daryti, bet kai užsimerkė, kad pagalvotų, pamatė tamsią tvirtovę, apsuptą goblinų armijų, matė karą, žmones ir goblinus, karalienę prieš karalienę, net nežinodamas, kaip visa tai žino. Matė, kad suskilo didysis veidrodis, ir visas pasaulis suraibuliavo ir pasikeitė tarsi atspindys vandenyje. Praskriejo vaizdai, tikri ar melagingi, ar tai, kas buvo, ar kas dar bus — jis nesusigaudė, kas vyko šiame pasaulyje ir kas kitame — vienas įvykis virto be tvarkos ant kito: jis matė Mėnulę Valdovę, ploniausiu puslankiu mirgančią kalnų ežero paviršiuje. Vienas goblinų karys stovėjo ant tamsios, nendrėmis apaugusios ežero pakrantės, riteris, kurio veido išraiška kito iš doros į niekšišką, o mėnulio atspindys pilnėjo ir dilo, ir saulė neįsiterpdavo.

Ta goblino figūra atsisuko ir įsistebeilijo į jį, rūsyje buvusio goblino vaizdas, viltis būti išgelbėtam virto grėsme. Sąžininga virto niekšiška ir vėl dora — ne žmogišku grožiu, bet vis tuo pačiu grožiu, nuolat kintančiu kartu su besisukančiu per naktį mėnuliu.

Bet šešėlis perbėgo per goblino veidą ir per tą šarvuotą kūną, lyg praslenkantis pro mėnulį šešėlis, ir kai tas šešėlis užslinko visas, kūnas ėmė rodytis aiškesnis ir jam pažįstamesnis. Visa laikysena buvo aidas kažko, ką jis pažinojo. Dieve, jis pažino, ir jam nudiegė per širdį, jis pažino netgi prieš tai, kai debesis nuplūduriavo tolyn, ir mėnuo jam parodė blyškų Bogdano veidą, tolimą, tarsi jis būtų jam svetimas. Bogdanas ėmė lėtai sukti galvą — tas pats to padaro rūsyje vaizdas. Jis stengėsi išvengti tos akimirkos, kai jų akys turėtų susitikti, bet jis nepajėgė nusisukti, netgi nepaisant to, kad jo brolio akys buvo negyvos ir tamsios; ir po šito vienintelio žvilgsnio Bogdanas ėmė tolti pakrante į tamsą.

— Palauk! — sušuko jis, ir jo balsas nuaidėjo per beribes sales, kurios staiga stojosi aplink jį — blyškiausio žalio akmens ir tamsiausio juodumo statinys — jis matė aplink jį stovinčius goblinus, aukštus ir nuožmius, skliautuotoje menėje, kur goblinų karalienė skelbė savo įsakymus. Jis matė jos tamsingą veidą, siaubingą ir nuostabų tuo pat metu, su niaukaus aukso akimis. Jos kasos buvo perpintos sidabru, jos vėriniai — sidabras ir auksas, jos pirštai ilgais nagais — apmaustyti žiedais su brangakmeniais, o rankos nuo riešų iki alkūnių — apyrankėmis.

— Ką gi, — tarė ji su tuo švagždėsiu balse, kurį kėlė iltys, ir įsižiūrėjo tiesiog jam į sielą. — Na, na, prieš mane pasišovei. Kaip gražu.

— Ne! — sušuko jis, kai ji pakėlė ranką ilgais nagais ir magiška galia pamojo jam prisiartinti arčiau, arčiau. Jo kūnas troško eiti. Jis matė, kad Bogdanas jau stovi ten, tarp dvariškių negyvastingomis akimis.

— Viskas gerai, — tarė Bogdanas. — Tau nėra ko bijoti.

Akimirką jis žvelgė į Bogdaną, beviltiškai norėjo patikėti, kad jis saugus, tačiau tai buvo gėdinga, baisu, Bogdanas netikėjo niekieno pažadais, ir Bogdanas sakė pasitikėti bei tikėti, kad karalienė neturi piktų kėslų.

— Tai tik pradžia, — sakė girios ragana, stovėdama šalia jo. — Ar ten kas nors, ką tu myli? Ji suras juos, kiekvieną iš jų. Ji visus juos atims iš tavęs, jeigu stosi jai skersai kelio. Tikėk tuo, ką sakau, tikėk, ką aš sakau, ir paskolink man savo jėgos, vaikine, ir nebeliks nieko, ko mes negalėtume padaryti.

Tačiau daugiau niekas nepatvirtino to, ką privalėjo patvirtinti. Ir jis pajuto jos prisilietime šaltį, pamatė šešėlį aplink save, ir jis atsitraukė.

— Neišmintinga, — tarė ji.

Jis nusisuko ir žūtbūt metėsi prie menės durų, kurios užsitrenkė jam priešais — leidosi bėgti ir atsitokėjo vėl raganos miško trobelėje, pagautas glėbyje, bauginančios jėgos tvirtai suspaustas, rankose — jokio švelnumo ir jokios mėsos palink kaulus. Viskas buvo melas: jis nematė toje vietoje savo brolio, tai negalėjo būti Bogdanas, ne tikriau nei tai, kad jis, štai, ką tik stovėjo goblinų menėje. Jis iš visų jėgų ėmė stumtis, ištrūko iš raganos glėbio, užkliuvo už stalo, atsitrenkė į sieną, į drapiruotes. Durys buvo uždarytos. Skląstis užšautas. Kada tai nutiko?

— Tamašai, — paprieštaravo jam ragana, kai šalti jo pirštai grūmėsi su skląsčiu. Už savęs jis išgirdo jos apdaro šlamesį, jis gi galėjo judėti tik košmaro lėtumu.

— Ar tu bijai, Tamašai? Pažvelk į mane. Pažvelk į mane, Tamašai. Parodžiau tau simbolinį tikrų dalykų vaizdą. Bet negi tu dabar pabėgsi ir būsi aklas tam, kas dar bus? Ar nori tiesos, Tamašai? Ar tau neužtenka drąsos išgirsti tiesą?

Jis atšovė skląstį. Durys priešinosi lyg sunki geležis. Jis prasispraudė pro menką tarpelį, kur pravėrė, ir bėgdamas įkvėpė šalto, švaraus oro, parklupo ant nelygios žemės, ant kojų, sustingusių tarsi žiemos šaltis. Jam pasitaikė šešėlio uždengtas medžio kamienas, įsikibo į jį ir metėsi prie tolimesnio, jo gi kojos — lyg vandeniu bristų. Lvi stovėjo, kur jis buvo jį palikęs, ir jis metėsi ta kryptimi, tačiau tuščias protarpis buvo per platus. Jo kėliai sulinko po juo ir patiesė jį tarp drėgnų lapų.

— Na, na, — tarė žemas balsas, balsas, privertęs jo širdį pašokti, tačiau Tamašui nepavyko prisiminti, ar šis balsas buvo šios vietos dalis, kartu su šios girios ragana. Jis pakėlė nuo lapų veidą ir nusibraukė sau nuo akių smėlį… pamatė tarp medžių stovintį Azdra’ikį.

Jie — sąjungininkai, pamanė jis. Ragana ir goblinai — visi jie…

Su sausu traškesiu ir drabužių bei lapų šlamesiu prie jo atvyko ragana, jos apdaro pakraščiai buvo nudriskę, jos pėdos po tais palankais — blyškių kaulų rinkinys, kuris judėjo tarsi būtų kūne.

Azdra’ikis prislinko artėliau.

— Trys norai, ponia, ar ne tokia buvo sutartis? Manau, kad aš prisimenu, kaip kartą labai seniai jūs prisiekėte tai, atsilygindama už mano patarnavimus, — trys pirštai su ilgais nagais žymėjo trejetą dalykų. — Mano pirmasis noras, pamenu, kad jūs man daugiau nebeturėsite galios. Mano antrasis… kad niekada netrukdysite mano ketinimams. Ir trečiasis… trečiasis, bijau, turi būti šis apgailėtinas, kvailas vaikiščias.

— Kad tu prasmegtum, — sušnibždėjo ragana.

— O, aš tarnavau jums daug ištikimiau, negu jūs žinote — tai jau tikrai ištikimiau, negu jūs nusipelnėte. Dabar jis mano. Pagal sutartį, kurią jūs pati pasiūlėte, jis yra mano. Tad nešdinkis, Ilena!

Pasigirdo atodūsis, o gal piktas vėjas. Tylus, kandus juokas.

— Pigiai pardavei tą savo trečią norą. Tiek daug blogesnių dalykų bijojau. Bet baigta. Jau niekada nebegalėsi manęs pavaryti šalin, ng’Saeiche. Man niekada nebereiks tavęs bijoti!

— Nešdinkis, sakau! — Goblinas išsitiesė visu ūgiu ir švystelėjo aukštyn ranką, akimirką ore pasijuto kažkas baisaus. Lvi sužvengė, vėjo gūsis Tamašui į veidą sviedė apipuvusius lapus ir smėlį, iki pačių kaulų persmelkdamas šalčiu. Jis nunarino galvą, prisidengė ją rankomis ir tesitikėjo, kad vėjas, sustingdęs jo kūną į ledą, paliaus pūtęs.

Tačiau kai tas stiprus vėjas ėmė slūgti, šarvuotas batas netoli jo galvos suardė žemę. Stipri ranka trūktelėjo jį ant kelių, aukštyn ir aukštyn link pačio Azdra’ikio snukio. Tamašas pabandė atsistoti ant savų kojų, Azdra’ikis gi sudavė jam per žabtus, leisdamas pajusti kraujo skonį.

— Esi brangi našta, žmogau. Gal man pradėti nuo to, kad sulaužysiu mažiausią tavo pirštelį, ir taip darbuotis iki tavo sprando. Su kokiu malonumu taip padaryčiau, — antras smūgis, stipresnis už paskutinįjį. — Kelkis, kad tave kur!

Jis stengėsi. Azdra’ikis sugriebė jam už plaukų, šitaip, bei pačiupęs už diržo, pusiau vilkdamas, pusiau nešdamas nutempė jį iki Lvi. Tamašas sverdėdamas atsišliejo į minkštą Lvi kūną ir ėmė grabalioti balno su žūtbūtiniu troškimu ištrūkti laisvėn, jei tik jam pavyktų įkelti koją į balnakilpę, jei tik pavyktų surasti pavadį, jei Lvi galėtų daugiau nei svirduliuoti tolyn nuo šios prakeiktos vietos.

Azdra’ikis sugriebė už jo peties ir atsuko veidu į save, Tamašo nugara atšlijo į Lvi petj.

— Tu, — pasakė Azdra’ikis. — Žmogau, tu gali eiti. Tu visiškai užsitarnavai pasivaikščiojimą.

— Kur Ela?

— O, kur Ela? Kur Ela? Štai, dabar mums parūpo, ar ne? — Goblinas nustūmė jį šalin, ir kol tas svirduliavo atgaudamas pusiausvyrą, paėmė Lvi pavadį.

— Kvailys, — jam iš paskos šūktelėjo Azdra’ikis, ir Tamašas kažkaip surado jėgų eiti, nors jo kulkšnys ir drebėjo. Azdra’ikis per neapsižiūrėjimą jo net nenuginklavo. Kaip ir ragana — štai kokia jis jiems grėsmė. Galėtų dabar išsitraukti kardą ir pasiūlyti dvikovą. Gal žūtų nedelsiant, o ne vėliau, kai mirs daug lėčiau. Jis neprilygo Azdra’ikiui, Tamašas įtarė, kad, net ir būdamas geriausios formos, nebūtų prilygęs goblinų lordui — kvailelis Tamašas, Tamašas, kuris neturėjo įgimto talento kautis su kalaviju, Tamašas, kuris šiuo metu vargu ar pajėgia pastovėti ant savų kojų, kuriam prireikia visų jo jėgų, kad vieną pėdą pastatytų prieš kitą — jam buvo šalta, tarsi jau niekad saulė jo nebesušildytų. Bet kada tik Azdra’ikis jį pasivydavo, goblinas jam kumštelėdavo ir priversdavo eiti, tačiau šitaip jis pajuto, kad jam jau iš viso niekas nebemiela — nebėra nieko, kas verstų jį nemiegoti, judintis ir laikytis ant kojų.

— Tu pernelyg brangiai kainavai, — jam parkritus, tempdamas jį už pakarpos vėl tarė goblinas. Azdra’ikis stipriai sudavė jam per veidą ir šioje erdvėje, toli nuo raganos, sušuko: — Ar žinai, ką padarei, žmogau? Ar tu nors truputėlį suvoki, kiek už tave sumokėjau?

— Vieną norą, — jis suvebleno kraujuotomis lūpomis vienintelį atsakymą, kurį suprato; Azdra’ikis jį papurtė.

— Vieną norą. Vieną norą… Ji valdė šį kraštą, kai šie medžiai dar buvo gilės, ir ji nevisai mirusi, ar supranti mane? Jau kerėtojams tai gali būti bėda, o raganoms šioje girioje — išvis prapultis. Ar nematei miške perspėjimo ženklo? Ar, prieš užeidamas į keistą namą svečiuotis, nesupratai, kad kažkas šioje vietoje negerai?

Krustelėjo smalsumas, ne dėl Azdra’ikio klausimo, bet dėl jo paties — neprideramas smalsumas, sulaikęs jį akis į akį prieš piktą gobliną, o ir skausmas jau atrodė gana įprastas.

— Kodėl? — paklausė jis Azdra’ikio. — Kodėl taip brangiai moki? Kuo aš tau vertingas?

Ilganagis pirštas įsmigo jam į krūtinę.

— Nes, tavo mylista, nekaltas berneli, jei ji būtų gavusi likusią tavo dalį, būtų gavusi tave, o gavusi tave, šiame pasaulyje ji įgautų materialumo, taip pat, kaip ir kiti dalykai, kurių nei tu, nei aš nenorėtume išvysti. Bet tu — mano, tu esi mano, žmogau. Ji negali paliesti arklio, kol aš jį laikau, nei manęs ar tavęs: tokiais žodžiais mes sutarėme. Taigi eik! Su raganiūkštė tu esi surištas burtais, kurių nei ji, nei mes negalime pakeisti, ir, Mėnuo žino, tu ją surasi!

Tamašas nesuprato. Surištas? Burtais? Jis spoksojo į Azdra’ikį lyg beprotis, kol tas stuktelėjo jį iš sąstingio sakydamas:

— Eik, žmogau, arba krisk nuo šios kalvos žemyn, man nerūpi, bet jos tu ieškosi, kol dar kvėpuoji, ir rasi. Nežiūrėk atgal! Ne, tik nežiūrėk dabar atgal!

Smalsumas — blogiausias iš jo trūkumų. Tą akimirką, kai Azdra’ikis tai pasakė, jis negalėjo nepasižiūrėti — ir pamatė raganą, lyg ji būtų labai labai toli tamsoje tarp medžių. Jam bežiūrint, ji žengė vis greičiau ir greičiau…

— Kvailys! — Azdra’ikis jį papurtė ir staiga atsuko veidu į save.

— Negrįžk atgal! Dabar tu nebeturi teisės grįžti atgal! Negalvok apie ją!

— Aš nenoriu galvoti, — sumikčiojo krečiamas šalčio. Kai jis užmerkė akis, rodėsi, ji čia, o jis nėra laisvas…

— Ji negali tavęs pareikalauti, nebent tu to norėtum, žmogau. Negalvok apie ją!

— Negalvoju, — pasakė jis, ir tai buvo tiesa, jam labiau patiko Azdra’ikio kompanija nei šmėkla: Azdra’ikis bent jau gyvas bei tvirtas, ir dabar, kai jau nebebuvo dėl to tikras, nebenorėjo galvoti apie tai, kur buvęs ir ką leidęs liesti.

— Tada eik nesustodamas, — pastūmė jį Azdra’ikis, ir jis leidosi eiti. Tačiau nuolat jį traukė atsigręžti atgal arba užmerkti akis, pasižiūrėti, ar ji čia, ar jos nėra — bet tai buvo ne ji, už jo ėjo goblinų lordas; net nežiūrėdamas atgal Tamašas save tuo įtikinėjo, jis girdėjo pastovų metalo barškėjimą ir keturių Lvi kojų eiseną per lapus. Jam nereikėjo žvilgčioti per petį ar net mirksėti tol, kol pajėgs tam atsispirti, nes kiekvieną jo akių mirksnį ši vieta lūkuriavo ir kaskart, jo valiai silptelėjus, tas šmėkliškas prisilietimas brūkšteldavo jam per petį.

Pro medžius suspindo šviesa, o jos šaltinis buvo už kitos kalvos. Ir vėl ragana, pamanė Tamašas, aklai svirduliuodamas per tamsą. Dėl jo nevilties jam atrodė, kad jie tikriausiai ėjo ratais, o gal ragana laimėjo ir galiausiai, lemtingai jiems abiems, sutriuškino Azdra’ikį.

Tačiau jam einant toliau, miškas retėjo. Vis rečiau augo erškėčiai ir gervuogės. Ten rytai, ėmė bent jau tikėtis, rytai ir miško pakraštys, ir blankiausias saulėtekis.

Per savo troškimą pasiekti jį Tamašas parpuolė, paslydo ir krito — antrąkart, trečiąkart, nebuvo tuo tikras — čiūžt sausais bei pūvančiais lapais. Girdėdamas už savęs Azdra’ikį jis pasikėlė ant kelių, triukšmas ir sveikas protas susisuko ir sūkuriu nuūžė per jo sąmonę. Jis atsitiesė, ir Azdra’ikis jam nebesudavė. Kiti painūs jo žingsniai nunešė jį prie masyvios uolos, nuo kur jis galėjo pamatyti tamsiai pilką žarą, patį medžių pakraštį, beribį ir atvirą slėnį, dėl tos šviesos jis metėsi žemyn nuokalne į tą šviesą ir šlovingą dangų, pirmą kartą iš tikrųjų tikėdamas, kad gal ištrūks gyvas.

Geležinis gniaužtas apsuko jį aplink ir vėl pritrenkė prie akmens. Azdra’ikio ranka užgniaužė jo riksmą, visas Azdra’ikio šarvuotas svoris prislėgė jį prie akmens, ir vieną beviltišką suglumimo akimirką jis kovėsi, kad išsilaisvintų, įtardamas, vienas dievas težino, kokią išdavystę.

Tada akies krašteliu jis užmatė tamsių figūrų grandinę, kertančią atvirą nuokalnę žemiau jų.

Azdra’ikio priešai tikrai galėjo būti jo sąjungininkais — tokia buvo pirmoji jo mintis. Jei tik jis galėtų išsilaisvinti, nors vienai sekundei, gal jis ir patrauktų jų dėmesį, tačiau menkiausia abejonė laikė jį nutildytą ir ramų. Jis pajuto trumpą, staigų krustelėjimą, kai Azdra’ikis trūktelėjo Lvi už pavadžio, perspėdamas arklį, kad tas nurimtų — ir per šį trumpą laiko tarpą tose žengiančiose nuokalne figūrose jis pamatė vis daugiau ir daugiau blogio, svetimybę eisenoje ir šarvuose.

Nežmonės, dabar jis jau ėmė neabejoti — jie buvo goblinų padermės: stambesni ir mažesni už Azdra’ikį, panašūs į lokius, vaikščiojančius ant dviejų kojų, šarvuotus ir pasišiaušusius ginklais.

— Tie, — sušnabždėjo Azdra’ikis, menkiausias dvelktelėjimas, kepštelėjęs jo ausį. — Tie — itra’hiai, žmogau. Ar dabar matai skirtumą?

Tamašas pabandė atsakyti. Azdra’ikis šiek tiek pakėlė savo delną.

— Jokio triukšmo, — jam pavyko šnabžtelti.

— Protinga.

— Kur jie eina?

— Visada šunybių krėsti. Nurimk.

Tamašas nekrutėjo. Jis žiūrėjo, kol goblinai, apsukę uolą, dingo iš akiračio, ir dar po to kurį laiką. Tada Azdra’ikis suėmė jį už rankos, Lvi pavadys buvo kitoje goblino rankoje, ir nusivedė žemyn, kažkur už tako, kurį kirto goblinai, ir pirmą kartą po atviru dangumi.

Jiems iš visų pusių kilo miškingos kalvos, didžiuliai akmens luitai krypo ant padrikai želiančios žolės ir svaiginančio vaizdo virš slėnio, užkloto aušros šešėliais. Tamašui pasirodė, kad dangų nudažė dūmai. Tuose dūmuose raudonavo ugnis, šimtai gaisrų taip toli, kad akys nesugebėjo nustatyti nuotolio.

— Burdigenas, — pasakė Azdra’ikis. — Albazas.

— Ten gaisras, — tyliai tarė Tamašas. — Kodėl?

— Ar kada esi matęs karą, žmogau? Štai karas.

— Prieš ką? Kodėl?

— Ar reikia kokios nors priežasties? Todėl, kad egzistuoja žmonės. Kad karalienė nori žemės. Kad tokia buvo išdavystė, kuri Girios raganų dėka tapo neišvengiama.

— Kodėl?

— Tu labai mėgsti šį klausimą. Iš kurgi aš galiu žinoti, kaip mąsto žmonės. Godumas tikriausiai. Arba tik užgaida. Kvaiša ragana panoro visko, ką turėjo karalienė, ir pabandė pasiimti. Aš gi…

Ilgai trunkanti tyla.

— O ką tu? — paklausė Tamašas.

— Norėjau to, kas buvo mūsų, — atkirto Azdra’ikis. — Kas nuo senovės mums priklausė. Maniau, kad iš žmonijos dar galima šio to tikėtis.

— Ko?

— Sveiko proto.

Azdra’ikis suėmė jam už rankos ir pastūmė jį tolyn, Tamašui neliko nieko kito, tik eiti — per vietas, paruoštas pasaloms, bet ne tam, kad tyliai praeitų kaustytas arklys. Kylanti saulė paryškino blankiausius atspalvius perspėdama, kad jie pažeidžiami; tačiau jei šią akimirką Tamašas būtų laisvas, jis nebegalėtų regėti tos girios arba pakęsti jos šešėlio. Ragana ėmė panėšėti į neseną sapną, košmarą, kuriame elgėsi taip, kad niekaip garbingai ir jokia prasme negalėjo savęs pateisinti… tačiau to pasekmės buvo su juo: įsipjautas pirštas, šaltis kauluose ir, vos tik jis sumerkdavo akis, tamsos bei trobelės vaizdinys.

— Pats eisiu, — silpnai paprieštaravo jis, bandydamas išlaisvinti savo ranką. Bet jau kitame žingsnyje jis suklupo, ir Azdra’ikis stipriai trūktelėjo jį aukštyn bei paragino žygiuoti pakalnėn sunkiai praeinamu keliu tarp uolų.

— Juk ten link nuėjo anie, — Tamašas pasipriešino ir antrą kartą trūktelėjo savo ranką iš Azdra’ikio gniaužtų. — Kur mes traukiame?

— Pas mažąją mūsų „raganėlę”. Kvailė naudoja veidrodį.

— Iš kur tu žinai?

— Argi saulė šviečia? Ir kaip tu nežinai? Ar tu toks pat kvailas, kaip ir nerangus?

Tamašas neatsakė. Jis nesuprato, kaip goblinas supranta, gal užuosdamas ar girdėdamas kokiu nors kitu būdu, kaip žmonės nesugeba.

— Kodėl? — pradėjo jis klausti, be kvapo tempiamas nuokalne įkandin tų, kurių jis visai nenorėjo pasivyti, o apačioje jų — miglotas dūmų ir tolimų gaisrų vaizdas. — Girioje ar lauke? Ką tu…?

Kitas rankos trūktelėjimas, žemė vos neišsprūdo iš po Tamašo kojų.

— Tyliau! — šnipštelėjo Azdra’ikis ir nutįsę jį vis žemyn ir žemyn nuokalne, tuo pat metu kitoje rankoje laikydamas Lvi pavadį. Ant stataus, žvyringo šlaito Lvi slystelėjo pro juos ir vos neištrūko. Tačiau Azdra’ikis išlaikė, pavadys buvo apsuktas aplink jo riešą, tuo pat metu jis taip stipriai sugriebė Tamašo ranką, kad ta nebejautė nieko: Azdra’ikis buvo stipresnis už žmogų. Tačiau ką Azdra’ikis siūlo daryti tuzino savo priešų kelyje, Tamašas visai nesuprato, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką Azdra’ikis ketina, ir jokio supratimo, ar ne geriau jam būtų išsitraukti ginklus, kuriuos vis dar nešiojasi, ir pasistengti išnaudoti mažytę galimybę, kurią jie siūlo…

Kur jie ten žemyn eina? Jam magėjo žinoti. Kodėl jie traukia į karą ir apsiaustį? Nikolajaus pasakos atrodė nuotykingos, tolimos, seniai nutikusios, bet anapus lygumos, niūkanose matydamas gaisrus, tokiame naikinime Tamašas nebeįžiūrėjo nieko romantiška, greičiau žadamą smurtą tose žemėse, kur goblinai buvo valdžia, o žmonės — grobis. Šio slėnio likimas kitą pavasarį galėjo tapti Magijaros likimu, ir kitais metais kentėsią žmonės galbūt bus jo žmonės — tuo tarpu kažkoks goblinas noru nenoru tąso jį per kalvas, ir jis negali perprasti kurių galų.

— Pats eisiu, — jis vėl kimiai paprieštaravo ir trūktelėjo ranką, norėdamas užbaigti šį reikalą. Azdra’ikis jo nepaleido, bet kitą tuziną žingsnių Tamašas išsilaikė ant kojų nesimataruodamas, ir goblinas atleido savo gniaužtą.

Po to, Tamašui nepaprašius, jam net nesitikint, tas padaras visai jį paleido.

Po Krukči Strazo Tamašas manė supratęs goblinus, kol nesutiko šio padaro, kad jis kur skradžiai, kuris dukart pagailėjo jo gyvybės ir jį išgelbėjo, o praeitą naktį palaikė jį ant kojų, miegas gi tada būtų palikęs iš jo grobį tai anai… tai, su kuo ten bebūtų gūdžioj girioj bendrauta. Ar kas smeigtų į nugarą padarui, kuris jau taip toli jį nuvedė ten, kur jis pats eitų.

Ne tada gi, kai jam puikiai sekasi laikytis ant kojų, kai jis vieną po kitos apeina kalvas tiesiog goblinų sargybos pėdomis virš ūmais aptraukto apsiaustų miestų vaizdo.

Lauke tik ėmė brėkšti, kai meisteris Nikolajus pakėlė juos iš miego, surinko visus daiktus, kuriais jie galėtų pasinaudoti, ir įsakė Juriui paimti Gracijos pašarą bei nešintis iš menės; Karolis, žarstydamas židinyje ugnį — nebuvo jokio ženklo, kad būtų ruošiami kokie nors pusryčiai — sakė seksiąs jiems iš paskos, keliaukit, nešdinkitės, eikit su Nikolajumi ir Krukčiu iki vartų: jam dar reikia kai ką padaryti; ne, jam nereikia pagalbos, šįryt jam nereikia kvailų vaikiščio klausimų.

— Kas atsitiko? — Juris paklausė Nikolajaus, kol abu balnojo Graciją. — Ar goblinai artinasi? Ar jis žino, kur Tamašas?

— Ar kada koks kerėtojas kalba protingai? — tarė meisteris Nikolajus ir įsakė liautis klausinė jus bei judintis.

Taigi virpančioje ryto prietemoje jie išvedė Graciją lauk iki vartų, Krukčis krypavo tarsi vaikščiojanti skarmalų krūva, Zadnis strykčiojo nuo vieno prie kito ir vis aplink ir aplink Gracijos kojas. Jurio dantys kaleno, jis sakė sau, kad taip nesąžininga, mat visada taip nutikdavo, kai be pusryčių slapta pasprukdavo į ryto šaltį.

Tačiau tai, ką meisteris Karolis ten daro, turėtų būti rimta, jis taip jiems atsikirto ir, dar nepradėjęs darbuotis, norėjo, kad jie nešdintųsi už durų.

Galbūt jis ruošėsi sudeginti pilį iki pat pamatų, kad goblinai nebegalėtų ja pasinaudoti. Juris buvo girdėjęs, kad generolas turėtų taip pasielgti, jei tvirtovė tiktų priešui įsitvirtinti. Betgi visur aplink pilį miškas, jei taip nutiktų, giria pasigautų ugnį ir visus juos kartu sudegintų.

Žinoma, jis bus apie tai pagalvojęs, mąstė sau Juris, tačiau niekada nežinai, kas šaus Karoliui į galvą… kartais jis būna labai išsiblaškęs.

Gal vietoje to senasis meisteris demonų prakeiksmu užkeikia duris ir užrakina jas prieš goblinus. Iš tikrųjų jų Karolis — daug stipresnis kerėtojas, nei jie tikėjo Magijaroje; žvelgdamas iš dabarties į praeitį Juris buvo susirūpinęs ir stengėsi gerai elgtis galvodamas, jog jam namie su draugais pasisekė, kad Karolis juos mėgo.

— Jis ilgai užtrunka, ar ne? — paklausė Juris. Tačiau Nikolajus nieko neatsakė, kaip ir Krukčis, sėdintis lyg koks rudas kelmas tarp vijoklių. Zadnis suinkštė ir prisispaudė Juriui prie kojų, uostinėjo jį suturinčias jo rankas. Zadnis irgi drebėjo; nerimauja, manė Juris, lygiai taip pat jis jautė, kad Nikolajus susirūpinęs.

— Meisteri Nikolajau, ką jis ten daro?

— Keri, — atsakė Nikolajus, jis sukando dantis, kad net veido raumenys iššoko.

Zadnis suinkštė. Ėmė kilti vėjas. Netoliese sutraškėjo šakos — tai Krukčis baisiai skubėdamas spruko nuo jų kiton pusėn.

— Troli! — šūktelėjo Nikolajus ir siektelėjo jam iš paskos. — Krukči! Troli! Grįžk!

Bet Krukčis prasibrovė pro vijoklius ir buvo nebepasiekiamas. Netikėtai siūbtelėjo vėjo gūsis, lapai ėmė skraidyti, vijokliai pradėjo lyg gyvatės plaktis į sienas, pleveno aplink atdarus vartus. Kieme siaubingai sustūgo — atšokusios lentos ar kažkas panašaus: Tamašas visada sakydavo, kad tokie dalykai naktimis skleidžia panašų triukšmą kaip šis. Atšokusios lentos.

Arba pelėdos. Galbūt pelėdos.

Gracija staiga pabandė ištrūkti. Nikolajus pakibo ant jos pavadžio, kol ji vartė savo akis ir stengėsi atsistoti ant užpakalinių kojų. Tada viduje, už vartų, plykstelėjo šviesa — ryški kaip vidurdienį, išsiliejanti ant grindinio akmenų, nubloškianti kaukoles ir baslius į klaikų šešėlį, tarsi saulė būtų įsiveržusi į tvirtovę. Suklykė vėjas. Jiems į veidus nešė smėlį, akis graužė. Tai ne pelėdos. Ne lentos girgžda. Tai sulenkiama geležis gergždžia, ūžesys, lyg potvynis artėtų, šaltis, neužsklęstų langinių dūžiai, trinksi kibirai, vartai daužosi į sienas.

— Judinkis! — suriko Nikolajus, imdamas vesti Graciją tolyn, ji troško daugiau negu eiti — pralėkti pro jį, jei tik jai būtų leista, bet, su baime pamanė Juris, jie pameta meisterį Karolį, palieka jį čia kartu su nesibaigiančiais trenksmais ir klyksmais — juk Nikolajus taip nepasielgs.

— Palauk! — šaukė Juris. — Palauk! Jis sakė…

Nikolajus tik sugriebė jam už rankos, kitoje rankoje — Gracija, ir užriko, perrėkdamas vėją:

— Lipk ant arklio!

— Mes negalime jo palikti! — šaukė jis, bet Nikolajus užriko garsiau:

— Vaike, lipk, po šimts, ant arklio. Ten Karolio reikalas. Jis man sakė, kad seks paskui mus.

Juris buvo pratęs judintis, kai Nikolajus užrikdavo ant jo tokiu balsu — jo kojos pajudėjo jam net nepagalvojus, tada jis dar kartą įkvėpė, kad užginčytų, kas gera ir kas bloga. Tačiau kažkas, kad ir kas ten bebūtų, suklykavo pasieniais nuberdamas nuo viršaus žvyrą, Gracija gi veržėsi ištrūkti.

— Ten kerėtojo reikalas! — jam į ausį suriko Nikolajus. — Lipk ant arklio ir nesikišk!

Juris susirado balnakilpę ir užsilipo, kol Nikolajus laikė Graciją — Nikolajus neatidavė jam pavadžio, vietoje to ėmė vesti, o ponė bandė ištrūkti ir pabėgti. Aplink juos skraidžiojo šakelių nuolaužos ir lapai; stengdamasis bėgti Nikolajus kenkė sau, jis tvirtai laikė iš baimės paklaikusią Graciją, Juriui teliko prisilenkti ir pasistengti, kad šakos jo neištrenktų iš balno.

Juris tikėjosi, kad Karoliui nieko neatsitiko, tikėjosi, kad Nikolajus žino, kur eina, vylėsi…

Vylėsi, kad jie tik nusigaus į kokią nors ramią ir šiltą vietą, nes vėjas buvo šaltesnis už šaltą, jame buvo žemės ir akmenų šalčio, ir gėlė jis iki kaulų.

— Jis pakliuvo į bėdą, — prieštaravo jis Nikolajui, nes jeigu Nikolajus pasitikėjo meisteriu Karoliu, tai jis — ne. Tačiau Nikolajus vis ragino juos, kol akmeninė siena liko už jų. Tada jis liovėsi bėgęs, vien tik šlubčiojo ties Gracijos galva per vėjo blaškomą aušrą.

Zadnis vis dar buvo su jais, bebėgdama Gracija atsikratė savo išgąsčio, tačiau bet kas galėjo sukelti kitą panikos priepuolį. Ogi Jurio paširdžiuose gulėjo šaltas kaltės luistas, nes jis buvo vaikas ir našta. Nikolajui reikėjo jį ginti užuot padėjus meisteriui Karoliui. Krukčis pabėgo nuo jų, o Nikolajus daro, ką galėdamas, kad tik jie kur nors nusigautų. Juris ėmė suprasti, kad meisteris Karolis Nikolajui davė nurodymus: nugabenti kvaišą berniūkštį į saugią vietą — štai ką tikriausiai pasakė Karolis.

Gracijai dar judant, Juris nuslydo nuo jos ir dunkstelėjo į žemę prie Nikolajaus užkulnių.

— Meisteri Nikolajau. Jūs jokit. Jums negalima buvo bėgti.

Šaltoje dienos šviesoje Nikolajus pasižiūrėjo į jį — perkreiptas, siaubingas, nuožmus žvilgsnis: „bėgti” buvo skaudus Nikolajui žodis, Juris tai suprato tada, kai buvo per vėlu užsičiaupti.

Juris, gerklėje jausdamas gniutulą, pasitaisė:

— Žinau, jūs būtumėt pasilikęs, jei manęs ten nebūtų buvę.

Nikolajus ėjo nesustodamas, visą laiką vis žiauriu žvilgsniu jį nužvelgdamas.

— Gal ir nebūčiau, — pasakė Nikolajus. — Tegul skradžiai tie kerėtojai, stumdo tave tai šen, tai ten ir neklausia leidimo. Kas turi galimybę rinktis? Kas galų gale turi tą prakeiktą pasirinkimą?

— Jis kerais pavarė mus bėgti?

— Jis arba sveikas protas, — atsakė Nikolajus. — Grįžk ant arklio, vaiki. Lipk!

Nikolajus privertė Graciją sustoti. Būtent dabar jo garbė skaudėjo labiau už jo ranką, buvo netinkamas laikas ginčytis; Juris vėl įsiropštė į balną ir užtilo, tačiau jam pasidarė aišku, kad visą laiką Nikolajus buvo įstumiamas ten, kur maža ką bepasirinksi, Nikolajus būtų ėjęs paskui Tamašą į pasaulio kraštą, jei tik galėtų, tačiau jis nebūtų to padaręs vienas.

Ir jeigu kerėtojai ir raganos užsiėmė savais reikalais, gerai, kad Zadnis nutraukė tą virvę, nes kitaip Nikolajus būtų miręs ant kalvos prie Krukči Tvirtovės, o Tamašas — visai negavęs jokios pagalbos, — šitaip Juris viską sudėjo, taigi ne vien tik jis buvo kaltas dėl to, kas vyksta.

O dar labiau pačiu laiku Zadnis užtiko pėdsaką, bėgo nudelbęs nosį prie žemės, įmaklino į tą tankynę, į aną gervuogyną, tarsi vėjas — šiek tiek švelnesnis nuo tada, kai jie paliko tvirtovės sienas — būtų krėtęs jam pokštus, tačiau šuo aiškiai kažką susekė.

— Jis seka paskui juos, — pasakė Juris Nikolajui. — Tamašas čia praėjo — kitaip Zadnis nesektų.

— Gerai, — sušvokštė Nikolajus, ne per geriausiai nusiteikęs.

— Gal mums reiktų dėl Karolio sulėtinti žingsnį? — galiausiai, kai Nikolajui ėmė gerokai stigti kvapo, paklausė Juris. — Sakėte, jis ketino sekti mums iš paskos.

— Aš nežinau, kas per velnias eina paskui mus!… Ne! Mes nelėtinsime žingsnio. Po šimts tą trolį: „Jis jums padės”, — Karolis sako. „Jis eis su jumis”, — Karolis sako… „Šiaip ar taip eisiu jums iš paskos”, — sako jis. Tikriausiai apie vieną pasakyta tokia pat tiesa, kaip ir apie kitą.

— Čia pėdsakai.

— Aš ne aklas. Po šimts!

Nikolajui labai skaudėjo, Zadnis gi perkirto jų taką ir pabaidė Graciją, bet Nikolajus nesutiktų pasikeisti su juo vietomis ir joti, netgi po to, kai jie sustojo pailsėti ir atsigerti vandens.

Tad nebuvo ko kalbėti; apžiūrėjęs vietovę sugrįžo Zadnis ir pabandė užsilipti Juriui ant kelių, inkštė ir draskė jį nagais, norėjo toliau bėgti, tai Juris apglėbė jį rankomis tam, kad sulaikytu jį, kad tas neišdykautų, kol jie sėdi ir ilsisi. Nikolajaus veidas buvo baltas, jis išprakaitavo, tačiau aiškiausiai neketino klausyti patarimo nei proto balso. Netrukus Nikolajus paėmė Graciją už pavadžio ir liepė Juriui lipti aukštyn, jie perbrido upokšnį ten, kur aiškiai matėsi arklių pėdsakai — dveji pėdsakai; Nikolajus pagailėjo kvapo, kad pasakytų apie tai Juriui, tuo patvirtino tai, ką vaikis manė matąs, o kitoje pusėje, ten, kur arkliai išlipo į krantą, jie rado ašutų, užsikabinusių už erškėčių krūmo.

— Vienas baltis, — pasakė Nikolajus ir dusdamas pridūrė: — Tai tie patys, paskui kuriuos sekėme.

Bet kodėl Tamašas traukia šiuo keliu, o ne namo, magėjo Juriui, juk jie suprato, kad Karolio sesuo žuvusi?

Ir ką ten meisteris Karolis vakar sakė apie veidrodžio šukę bei pačią pragaro gūdumą? Visa, ką Juris buvo nugirdęs, jo galvoje susijaukė. Tąkart jis nesuprato visko kartu, o dabar visa slydo nuo jo šalin dalimis bei dalelėmis.

Bet jiems bekeliaujant, Zadnis dar kažką suuodė, suraukęs nosį ir pašiaušęs sprandą metėsi atgal, ir Nikolajus antrąsyk pritūpė prie pėdsakų.

— Kas ten? — paklausė Juris, jis pats buvo bešokąs žemėn pasižiūrėti, tačiau Nikolajus nustūmė Zadnį šalin ir pakilo.

— Kažkas avįs batais, lygios eisenos. Kažkas šiek tiek aukštesnis už mane.

Jurio širdis prasmego.

— Juk tai ne Tamašas.

— Ne, — Nikolajus pritarė ir pavedėjo Graciją tolėliau palei krantą prie visiškai sutryptos žemės. Arkliai čia trypę pirmyn ir atgal, gėrę, matyt, ir išrausę žemę giliais, vandens prisisunkusiais įspaudais.

— O tas goblinas, kurį Krukčis užuodė?

— Labai tikėtina. Jo pėda siaura. Ir ilga.

Juriui nesinorėjo apie tai galvoti, jis nenorėjo kankintis abejonėmis ir nerimauti, kai negali padėti… bet buvo ir kiti pėdsakai, o kol jie keliavo, Zadnis buvo neramus, jo gaurai liko pašiaušti.

Tačiau pavakariop, vis dar sekdami tais pėdsakais, jie priėjo seną statinį, sieną, apaugusią vijokliais. Čia netoliese kažkokių žmonių gyventa — jei ne goblinų ir jeigu Tamašas kartu su ragana kažkur traukė kažko ieškodami, tai šitas kažkur tikrai ėmė panėšėti į kažką kitą nei miškas. Juris pradėjo vaizduotis, kad jis paprasčiausiai užjos už upės vingio, suras kitą senovinę tvirtovę ir baltą bei juodauodegį arklį, saugiai laukiančius kieme.

„Ką tu čia veiki”? — paklaus Tamašas, visas dėl jo susijaudinęs, ir jis trumpai atsakys, koks tai puikus dalykas, kad jis yra ir kad jie turi grįžti atgal pasiimti Karolio. Ragana kartu su Karoliu turėtų sugebėti susidoroti su goblinais, ir jie galės grįžti namo.

Bet Juris negalėjo negalvoti apie Tajni Strazą ir kaukoles bei baslius, ir apie tą šviesą bei vėją, kur įsisiautėjo aplink tvirtovę. Kai jis apie tai pagalvojo, visas miškas ėmė atrodyti šaltas ir grėsmingas, o jis pradėjo girdėti kiekvieną lapo šlamesį.

Staiga kažkas upokšnyje šalia jų suburbuliavo, pakilo su vandens plūstelėjimu ir išgąsdino Nikolajų; tas nusikeikė. Tai panėšėjo į vandens žolių krūvą arba į didžiulę apverstą plaušinę šluotą.

Krukčis.

— Kad tave skradžiai, eikš čia! — riktelėjo Nikolajus. — Kas nutiko Karoliui? Kas ten nutiko?

Krukčis vėl panėrė ir dar kartą iškilo kažkur pasroviui nendryne — virš vandens tik akys, o jo vingri uodega nervingai raibuliuoja vandens paviršiumi.

— Nepasitikiu aš tuo daiktu, — murmtelėjo Nikolajus. — Nepasitikiu juo.

Ir kaip tik tolėliau už Krukčio…

— Jų ten du, — sušuko Juris ir, vandenyje pamatęs antrą luistą, parodė į kitą vingrų ribėjimą kaip tik už jo.

Tas padaras dingo, kaip ir Krukčis.

— Po šimts! — užriko Nikolajus.

Tačiau Krukčis nuo jų nebesitraukė. Žliugsėdamas ir varvėdamas išlipo šiek tiek tolėliau pasroviui prie apgriuvusios sienos ir bevartės angos. Kol jie jį pasiekė, Krukčis nusipurtė ir prisėdo pailsėti ant vieno iš senų akmenų, Zadnis gi pasileido bėgte pirma jų ir ėmė iš visų pusių šokinėti ant Krukčio, permirko visas, mat Krukčis tapnojo jam su didžiule gauruota savo ranka ir glaudė jį sau į glėbį tarp varvančio kailio klosčių.

Po to iš upokšnio išlipo antrasis trolis, nusipurtė, priėjo ir atsisėdo šalia kito trolio, dabar jie turėjo manyti, kad prie Krukčio.

— Na, — Nikolajus gaudė kvapą atsišliejęs į Gracijos petį šalia Jurio kojos. — Ką gi, štai dabar turime du trolius. Jie prisėdo, ir mes, manyčiau, čia lauksime bei tikėsimės, kad Karolis visa tai suruošė. Arba mes pagalvosime apie kažką kitą. Arba goblinai mus suras… tokiu atveju… — Nikolajus įkvėpė ir apsidairė aplink, apžvelgė žolėtą erdvę iki miško, upės ir sugriautos sienos.

— Tokiu atveju aš norėčiau, kad turėtume gerą priedangą ir vietos, kur paslėpti arklius… Vaiki, ar tas tavo lankas geras?

— Taip, pone. — Juris tai suprato kaip leidimą lipti žemyn su lanku rankoje. — Tai senas Tamašo lankas, — jam nepatiko toks planavimas dėl goblinų, tarsi jie būtų neabejotinas faktas. Kitapus tos sienos, kiek jis užmatė, nebuvo jokios tvirtovės, jokių durų, kurias jie galėtų užremti — vien dangus ir giria bei visur aplink juos seni akmenys. O jis buvo pavargęs, išsigandęs ir peršalęs, Tamašo — nė ženklo, tik pėdsakai ir arklio ašutai ant erškėtkrūmio.

— Čia buvo goblinas, — pasakė Krukčis, glėbyje laikydamas Zadnį. — Užuodžiu jį. Labai užuodžiu.

— Tas pats? — paklausė jo Nikolajus.

— Sekė paskui juos, — atsakė Krukčis, o kitas trolis sutikdamas linktelėjo galva.