Goblinų veidrodis

3

Užgriuvo ramybė. Tamašui po nugara — šaltas akmuo. Tamsoje aplink jį tiško vanduo ir aidėjo. Jo kūnas vis dar juto kritimą, bet nebejudėjo; lėtai ir ilgai jis rankiojo išbarstytas sąmonės daleles, bandydamas susieti čiuožimą kartu su akmenų srautu ir šį plintantį skausmą, šią tamsą, šį pastovų vandens lašų aidą.

Lubos atspindėjo neryškų šviesos raibuliavimą. Nė vieno mirgulio ant sienų. Platus urvas arba žmogaus darbo rūsys — tiek jis jau galėjo suvokti, tačiau kodėl jis čia, atrodė nesuprantama. Tamašas prisiminė nusileidimą nuokalne, juto akmenų krušą, atsiminė, kad iš karto nuvirto nuo arklio — visiškai nešlovinga jo kelionės pabaiga. Bogdaną partrenkė. Ježį. Tą prisiminimą sekė siaubingi vaizdai: apniukęs dangus, pajuodęs nuo švysčiojančių strėlių, arklių žvengimas, vyrų klyksmai.

Antrąkart prabudo; jokio supratimo, kiek laiko praėjo nuo pirmojo pabudimo. Vis dar gulėjo aukštielninkas. Iš kažkur sklindanti šviesa lietė akmenis, teikė jiems formą bei tikrumą, lubos blizgėjo nuo vandens ir juodų pelėsių, tačiau sienų nesimatė. Ta pati vieta, kaip ir anksčiau: Tamašas girdėjo vandens teškėjimą, užuodė priplėkusį drėgnos geležies ir akmenų kvapą. Tačiau kažkur tolumoje dunksėjo. Lyg būgnai, pamanė, arba jo paties širdies dūžiai. Prisiminė kelią, jis turi surasti savo brolį, turi ten sugrįžti, tėvas liepė pasirūpinti Bogdanu.

Tik kažin kas tvirtai laikė jo rankas jam virš galvos, o pabandžius ištrūkti iš tų gniaužtų, per nugarą nuvilnijo skausmo banga. Darbavosi pusiau apmirusiais pirštais, bandė apčiuopti, kas jį laiko, palietė tai, kas galėtų būti virvė, apnarpliota aplink geležines groteles; tačiau Tamašas negalėjo tiksliai žinoti, ar kas nors yra šilta ar šalta, negalėjo net atkraginti savo skaudančio sprando, kad pamatytų.

Jo ausis pasiekė riksmas; iš labai toli. Tiktai paukštis, sakė sau, varnas, gal sužeistas šuo viauktelėjo — ne žmogaus balsas. Migla aptrauktas Tamašo protas negalėjo jo iškreipti. Gulėjo įsitempęs, siaubingai bijojo vėl tai išgirsti, o vandens lašnojimas į kažkokį tvenkinuką buvo vienintelis sveiko proto ir laiko matas.

Galiausiai — garsiau už vandens teškesį — pasigirdo šliurpčiojimas, lyg kas garsiai šnopuodamas vilktų kažką grindimis. Košmaras. Jis norėjo pabusti; dabar, meldžiu, dieve; jis labai troško dabar nubusti, tačiau jokio pabudimo nebuvo. Gali geist ištrūkti, bet nepajėgi net apsiversti. Klausė savęs, kas čia jį pririšo ir kodėl, ir kiek pajėgdamas aukščiau pakėlęs galvą pamatė didžiulį gauruotą luistą, išnyrantį iš blankios šviesos ir į šešėlį greta jo.

Trolis. Jam galas. Jis žinojo, kad galas. „Tik kaulai lieka”, — prisiminė Nikolajų sakant ir suabejojo, ar jis vienintelis čia įkalintas.

— Bogdanai!? — sukaupęs visą drąsą, kiek pajėgė jos surasti, šūktelėjo į tamsą.

— Ššš! — sušnypštė trolis, šlapiais, priplėkusiais kailiniais skarmalais pervilko per veidą ir didžiuliu delnu užčiaupė jam burną. Tamašas grūmėsi, vos neuždusintas, o galvai ėmus svaigti, liovėsi parodydamas, kad bus ramus; tik jokio tikrumo, kad tas padaras paleis jį. Tačiau tas lėtai atitraukė ranką ir leido Tamašui įkvėpti.

Po to tasai iššliurino lygiai taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė. Pro savo širdies dūžius Tamašas klausėsi, kaip tas padaras nutolsta, matė į šviesą atsitraukiantį jo šešėlį ir dar ilgai drebėdamas spoksojo į tamsą. Jis laužė galvą, kur tas nuėjo ir kodėl paliko jį, o labiausiai, kas nutiko Bogdanui ir Nikolajui bei likusiems — jau neminint meisterio Karolio. Kerėtojas galėjo juos apginti. Galbūt jis išgelbėjo likusiuosius: Bogdaną ir visus kitus — štai taip norėjo galvoti Tamašas, — jis gali būti vienintelis, kurį trolis sučiupo, tysantį be sąmonės, taip ir bus buvę. Būtent šią akimirką Bogdanas ir Karolis turbūt jo ieško. Jie galėtų jį išgelbėti, jei tik Tamašas sugebės išlikti gyvas, jei tik iki jiems atvykstant netaps trolio pietumis.

O kad kaip nors pavyktų išlaisvinti rankas ir pasprukti… jis apsaugotų visus nuo pavojų, gresiančių jį begelbstint, ir save nuo kaltės, kad privertė juos rizikuoti.

Tamašas neleido sau galvoti apie kitas galimybes. Jis triūsė prie virvių, ne timpčiojo jų, nes taip tik užveržtų mazgus, tačiau kiekvienu įmanomu pirštų grybštelėjimu bandė užčiuopti kokį nors pasiekiamą mazgą.

Trolis pasirodė besąs protingesnis. Tamašas dar besiknebinėdamas išgirdo, kaip tas padaras ir vėl paršliurpsi, vilkdamas žeme savo gauruoto siautalo brizgus — kuprotas pavidalas nerealioje šviesoje.

Kai tas palinko virš Tamašo, kai pakišo ranką jam po galva, švelniai ją pakėlė, o prie lūpų pridėjo šaltą ir kietą puoduko kraštą, vaikinas stengėsi negalvoti, kas bus po to.

Jis visiškai nesuprato ano paskatų, tačiau dabar jis matė, kad nieko nepeš susigrūmęs su tuo padaru, o skystis prie lūpų kvepėjo vaistažolėmis, nieko bjauraus. Trolis leido jam ištuštinti puodelį, po to švelniai ant akmeninių grindų nuleido jo galvą ir prisiglaudė šalia jo, lukterėjo; Tamašas nesuprato ko. Vaikinui teliko tikėtis, kad tas padaras nueis ir vėl leis bandyti pasiekt mazgus.

Bet dabar skaudėjo mažiau. Jis juto, kaip užtirpsta kojų pirštai ir pėdos; ir tada, kai jo sąmonė ėmė trauktis migla, jis pabūgo.

Kvailys aš, galvojo. Ko tas padaras nori? Ko laukia? Ar jie nuodija savo aukas? Taip, nuodai, — bet ar jie nuodytų tą, kurį ruošiasi suryti?

„Nesitrauk nuo Bogdano”, — sakė jam tėvas, ir vaikinas, užuot griežtai bei pagrįstai paprieštaravęs sprendimui, nubloškusiam jį čion, leidosi paskui Bogdaną žemyn keliu, pro perspėjantį ženklą.

Jis labai dėl to gailėjosi. Vylėsi, kad Bogdanas ištrūko, kad neatbėgs čionai jo gelbėti, net kartu su Karoliu ir Nikolajumi, nes Tamašas daug labiau bijojo, jog jie nesuspės: jis galvojo apie vis plintantį stingulį, dabar jau galūnėse, — jis bijojo, jog šiame urve jie neberas nieko, apie ką būtų norėjęs, kad sužinotų jo tėvas ir jo motina.

Kelias buvo tuščias tiek, kiek iš savo skausmingos padėties per kitu atveju šlovingą saulėtekį užmatė Nikolajus. Jis atšliaužė į šią vietą ant kalno šlaito, kur akmuo užstojo kelio vaizdą, tačiau jis negalėjo prisiminti, kaip nusigavo nuo kelio į ankstesnę vietą uolose… ar jį palaikė mirusiu ir jis užšliaužė čionai, o gal kažkas iš jo bendrų nutempė jį toliau ir paliko, kad surastų vandens arba pagalbą… Nikolajus, jei tik pats rimčiau susimąstytų, bijojo ir buvo sutrikęs, o ir skausmas visai nepadėjo atrinkti minčių.

Jis krito savo ausimis girdėdamas goblinų staugimą. Atsipeikėjo rankoje laikydamas savąjį kalaviją, rankena krauju prikepusi prie delno; iki šiol jis tampėsi tą ginklą: pernelyg skaudėjo ranką, kad pabandytų jį įgrūsti į makštis, o ir jokio tikrumo, kad tas, kas užtempė jį čionai, nebuvo goblinas su ypatingais savanaudiškais polinkiais. Nikolajus manė, kad jam užteko laiko išsitraukti ir panaudoti kalaviją ir kad bent jau kraujas ant ginklo — ne jo.

Jį pašovė: turėjo geriausią prisiminimą — nulūžusią strėlę; juodas jos galas persmigęs per ranką, taip pat per šoną, jau neminint pervertos odinės rankovės ir pašonės šarvų. Pragariška to lanko templė. Nikolajus žavėjosi goblinų šauliu, kuris ją įtempė, o kitą akimirką, kai pajudino savo ranką ir kyšantis smaigas brūkštelėjo jam per šonkaulius, prakeikė jį už skausmą.

Užteks stengtis apsižvalgyti. Jis atvirto atgal ir įsižiūrėjo į švintantį dangų, bandė iš skausmo aptemdytos savo sąmonės ištraukti bet kokį prisiminimą: kur buvo berniukai? kas nutiko Karoliui? kur kas galėtų būti? Jis — beveik ant kalvos, tikėjosi, kad pasislėpęs. Atsiminė — manė, kad prisimena — kelio purvą sau prieš akis…

Tad jis parkrito. Nikolajus prisiminė akmenų ir brūzgynų maišatį. Galbūt kabarojosi aukštyn; surizgę uolų ir dangaus vaizdiniai. Karolis — po šimts tą jo užsispyrėlišką veržimąsi į prapultį — nėra jo čia, kad padėtų. „Klausykitės patarimų”, — sakė lordas Stanis. Tas pats, kas spjaudyti prieš vėją. Pasitikėk ragana, raganiumi, klausyk jo patarimo, ir štai kur tave atidangina. Senoji ponia turėjo žiaurių polinkių. Nikolajus žinojo. Jis turėjo perprasti Karolį.

Dangų perskrodė erelis. Vienintelė detalė aušros jūroje, giedra, jokių įsipareigojimų pasauliui. Nikolajus — kas kita. Jis užmerkė akis, prisiminė praeitos nakties kelią, tvirtovę, stūksančią prie upės, ir pagalvojo, reikia nusileisti ten. Privalau sužinoti. Juk strėlė turėtų išsitraukti, ar ne?

Po šimts tą Karolį už tai, kad nėra jo čia.

Virš kalnų šlaitų tarsi pasiklydusi siela klykavo erelis. Abipus kelio — tik rąstgaliai, pajuodę medžių kamienai bei kelmai. Gracija, nosimi bakstelėjusi žemę, nusivylusi pūstelėjo į pelenus, prunkštelėjo ir, nesipriešindama pavadžiui, pakėlė galvą. Nėra kur sustot, sakė sau Juris, nesvarbu, kad visi pavargę. Netgi Gracija tą suprato ir pati judinosi pirmyn.

Juris tikėjosi žalios žolės, vylėsi, kad, kai tik pasieks šiltesnes aukštikalnes, suras savo brolius. Jie išeis iš aukštumų pavargę ir norės pailsėti, greičiausiai pirmai progai pasitaikius apsistos — štai ką jis kalbėjo sau, kol užėjo šią nusiaubtą vietą. Visą laiką Juris rasdavo jų kelionės žymes, iki pat šios popietės jis matė jų arklių pėdsakus ant vėjo nugairintos sniego plutos; net nepagalvojo, kad bus jau taip seniai snigę.

Tačiau šiandien — jokio laužo ženklo ar kvapelio. Vien tik medžio anglys. Šįryt Zadnis šlubčiojo, kartais viena, kartais kita koja, ant sniego palikdavo kraujo, o vis tiek judėjo pirmyn, nudūręs nosį vis dar sekė pėdomis — šiokia tokia garantija; bet vieta — bauginanti, šis kelias — taip tuščia ir jokios gyvasties.

Bent jau kelias ėmė platėti, vienodai žemyn su dar vienu posūkiu palei kalną ir ten, Saule valdove, gilus, upės perkirstas slėnis, stačiai prasmengąs jam iš kairės. Tai jį pradžiugino, nes ten, kur prasiveržia upė, esama perėjų, taip sakydavo Nikolajus.

Kelias virto stačia nuokalne, o popiečio saulei likus už kalnų, vis giliau ir giliau niro į pernelyg ankstyvą slėnio prieblandą. Su kiekvienu stabtelėjimu, kai tik įsivyraudavo tyla, vietovė darėsi vis niūresnė ir vaiduokliškesnė. Visai ne kaip senelės pasakojimuose. Čia nė lapelis nešlamėjo. Vien tik vėjas, o kai ir vėl patraukdavo keliu, vienišas Gracijos kanopų caksėjimas vertė Jurį galvoti, kad žengia per kažkokią beribę uždraustą menę.

Nepatinka man, vis galvojo. Zadnis atrodė neramus: sukiojosi kaskart arčiau jo, dairėsi po šešėliuotą slėnį ir urzgė. Nepatinka man ši atvira vietovė, manė sau Juris. Nuo aukštumų gali matyti visus, kurie ant kelio. Galų gale kažin ar tai tas kelias, ar netgi sekame būtent tuos arklius.

Bet dabar jau nebegrįši atgal. Jei tik judėsiu pirmyn, vis kalbėjo sau, tikrai juos surasiu. Čia tik miškas degęs, ir tiek.

Paskutinis žolės kuokštas baigėsi, triušio likučiai buvo vakar. Lordo Stanio jaunylis dar niekada savo gyvenime nebuvo pasigedęs maisto, ir štai jis toks alkanas, kad, rodės, greit pusiau perlūš. Kai tik atšilo tiek, kad drįstum lįsti į mišką, jis įtempė savo lanką bei pasiruošė strėlę tikėdamasis sumedžioti triušį, tačiau dabar laikė savo lanką ir strėlę atrėmęs sau į kelį, nes buvo sunerimęs ir apsisprendęs nukakti prie upokšnio. Kelias darėsi vis tamsesnis ir tamsesnis, štai jau ir tikrose sutemose.

Dangų palytėjo raudonis ir keistai nutvieskė uolas bei kelio paviršių. Jis prisiartino prie kelio ženklo, atrodžiusio kaip keliaženkliai Magijaroje: seni ir apdūlėję, šiandien jau nieko naudinga pakeleiviams nebepasakantys, tačiau šio akmens baltume dantis šiepė nutepliotas kraupus veidas, o ir piešta buvo neseniai. Jo širdis pašoko, ir akimirką visos detalės baisingai išryškėjo: baltas akmuo sutemose, vypsantis snukis, berniukas ant drūtos, gauruotos ponės, geltonas skalikas — visi kartu, kai jau beveik naktis.

Jis jojo toliau, lėtai pasuko kelio posūkiu ir paskutiniuose šviesos spinduliuose toliau į slėnį, kur žemai, prie upokšnio, stovėjo didi tvirtovė, jos smailė kilo aukštyn šalia kelio.

Žmonės ją pastatė. Tikimasi, kad jie buvo žmonės. Tačiau ten už nugaros buvo tas akmuo. Senelė niekada nepasakojo jo broliams tokių dalykų. Arba jeigu ir pasakojo, Tamašas su Bogdanu niekada jam to nesakė, o jis buvo per jaunas, kad prisimintų.

Ar būtų jie ten joję? — klausė jis savęs. Ar ir man joti?

Su jais buvo meisteris Karolis. Jis, be abejonės, žinojo, su kuo susidūrė, ir viską numatė, žinojo tiksliai, ką daro, pavojus nesvarbu. Taigi šičia atėjo berniukas, ponė bei kvailas šuo: į patį suaugusiųjų planų vidurį, kur sprendžiasi visų gyvybė ir mirtis, — tai ne dalykai, su kuriais jis žinojo, kaip susitvarkyti, pavyzdžiui: šaltis ir vėjas, ir kaip kalnuose gauti maisto, bet vietovės, kur tvirtovėse, kaip ši, gyvena svetimieji.

Čia man ne vieta, kalbėjo sau Juris. Turėjau likti namie ir niekada iš viso nebandyt traukti žygin. Galiu mirti badu arba nusileisti į slėnį ir pasibelsti į duris, arba galiu pasistengti prasmukt pro šalį. Ką meisteris Karolis paliepė daryti mano broliams? Arba kam jie ėjo šiuo keliu, jei ne tam, kad surastų šią vietą?

Sutirštėjanti ir praskystanti migla, rodėsi, buvo tik dalis slydimo į alpulį, išskyrus tada, kai Tamašas pajusdavo, kad jo sąnariai sustingę, nugara nutirpusi, ir suprasdavo esąs kitoje siaubingo sapno pusėje. Dar daugiau, vis dar kažkur netoliese trynėsi tie patys šliurpsintys žingsniai bei sklandė pelėsių kvapas, kurį jis siejo su troliu. Jis matė, kaip tarp jo ir blankios švieselės šaltinio šmėsčiojo to padaro šešėlis lyg didžiulė daugybė nubrizgusių skarmalų, sumestų į krūvą. Jis nenorėjo nubusti, primerkė akis, kad tik vos vos matytų pro blakstienas, ir pasistengė neišsiduoti, jog jau pabudo.

Tačiau tas padaras jo nepalietė, galiausiai pakilo ir pasitraukė — kėblinanti kupeta, kuri išties turėjo ilgą uodegą. Tamašas pakėlė galvą ir pamatė, kaip ta nervingai raitosi bei velkasi paskui trolį, kai tas slinko pro blausią lempelę, o jo šešėlis nušliaužė per sienas ir lubas.

Tai buvo košmaras. Jis ir vėl girdėjo tuos duslius dūžius, o gal tai jo širdies tvinksniai. Kai tik nuleido galvą, jį apėmė svaigulys. Jis nebuvo miręs. Tas padaras gana ilgam buvo jį užmigdęs, nugaros jis beveik nebejautė, galėjo tik trokšti, kad ir rankos būtų taip pat užtirpusios. Tačiau kodėl troliui norėti laikyt jį čia bei sėdėt šalia, kol jis miega?

Kažkur viršuje žvangtelėjo ir trinktelėjo skląstis, nuaidėjo koridoriumi. Trolis stryktelėjo, ir staiga švystelėjusi gauruota jo ranka užgesino žibintą. Tas padaras atrepečkojo prie Tamašo, paskubomis užčiuopė jį ir per jėgą sustatė jo kelius, didžiuliu šiurkščiu delnu užčiaupė jam burną. Vėl žvangtelėjo. Padaras užklojo jį ilgaplaukiais, drėgnais savo kailiais ir visai prie pat ausies šnypštelėjo:

— Goblinai. Tsss.

Goblinai. Vis blogiau ir blogiau: trolis sugrūdo jį kampe prie grotų į sulenktų kojų mazginį, niuksėdamas jam, kad tylėtų, ir jis gulėjo visiškai ramutėlis, dvėsuodamas pro priplėkusias draiskanas, kai tas padaras dvejodamas kilstelėjo savo delną.

Girgžtelėjo durys. Pro nuo trolio rankos kadaruojančius kailius, iš po jį užgulusio kūno šešėlio jis pamatė šviesos ruoželį. Švystelėjo deglas, sidabrinis toje šviesoje ginklų bei šarvų blizgesys, ir Tamašas sulaikė kvapą pasiruošęs surikti net rizikuodamas savo gyvybe, suspausta širdim tikėdamasis, kad tai kas nors iš draugų jo ieško.

Tada įsibrovėlis pasuko galvą parodydamas smailias žvėries ausis, styrančias tamsių plaukų gauruose, atsikišusį žandikaulį, veidą, kartu ir žmogišką, ir gyvulišką. Tamašo širdis suledėjo, kai jo žvilgsnis slystelėjo per juos. Jis pakėlė deglą ir, tarsi palaikęs juos kokia nors skarmalų krūva, atidžiai nužvelgė kitas rūsio vietas.

Po to goblinas iš lėto pasuko kitur, tolyn koridoriumi ir už kampo, iš kur visada išnirdavo ir kur pradingdavo trolis. Tamašas tirtėjo po triuškinančiu trolio svoriu siaubingai bijodamas, kad goblinas sugrįš, — ir tas sugrįžo: karinga ir baisi figūra, sidabru blizgančiais šarvais. Jis antrą kartą, laikydamas aukštai iškeltą deglą, lėtai pasižiūrėjo jų pusėn.

Tačiau atrodė, kad jų nemato: jis išėjo pro tas pačias duris, pro kur įėjo, ir jas uždarė.

Trinktelėjo skląstis. Labai iš lėto trolis perkėlė savo svorį, atsitraukė atgal ir, kai gilėliau tarp akmenų masės atsidarė ir užsidarė kitos durys, paliko jį.

Po to stojo tyla ir kvapą gniaužianti ramybė, vien tik trolis absoliučioje rūsio tamsybėje šmižinėjo aplink. Lėtai, skausmingai Tamašas ištiesė kojas ir įsitaisė patogiau; buvo giliausioje neviltyje, kokios dar niekad neįsivaizdavo. Goblinai. Tai susiejo daugiau detalių: Krukči Tvirtovę, debesis, kelią, slėnio vaizdą, ilgą palaidų akmenų šlaitą…

Dabar, kai sudėliojo viską draugėn, jis suprato, kad jo arklį pamuše; jis prisiminė, kaip dar prieš trinktelėdamas į kelkraštį jo arklys staiga pašoko, ir jis sujungė į vieną ir puolimą nuo virš kelio kyšojusių uolų.

Bet ten, puolime, nebuvo trolių: jis niekada negirdėjo, kad troliai būtų tokie protingi, jog šaudytų iš lankų. Tačiau goblinai — taip. Ir jis prisiminė akmeninį kelio ženklą, siaubingą, gyvą snukį, kurį ką tik matė deglo šviesoje, duris ir aidus, kuriuos girdėjo.

Tai buvo ne trolio urvas, o pats Krukči Tvirtovės rūsys, ir goblinai, paleisti nežinia iš kokio pragaro, valdė jį; ogi iš giliomis naktimis sekamų istorijų, visada prigąsdinančių vaikiščius, jog tie nebeužmiega, Tamašas žinojo, kad goblinai — ne troliai, ne plėšikai vienišiai, ne vėzdą nusičiupę kvaileliai. Goblinai ateidavo iš tamsių ir priešiškų vietų, buvo protingi ir traukdavo ištisomis armijomis — štai ką jis žinojo iš senelės pasakojimų. Burtininkai ir blogosios jėgos naudojosi jais savo karuose.

Kas nutiko šiapus kalnų? Ar Karolis tą akimirką, kai pamatė aną akmenį, suprato, kad jie pavojuje, ir vis tiek vedė visus čionai? Ar dar anksčiau jis nesuprato šito iš sapnų? Ar tą rytą aukštikalnėse kalnas jam nieko nepasakė ir jis jiems nieko?

Išdavystė ir Karolis niekada neatrodė įmanomi vienoje mintyje. Tačiau iš kurgi jo sesuo? Iš kur šita paslaptingoji sesutė, kurios Karolis niekada ir niekam neminėjo? Ir iš kur ši prapultis, kurios Karolis negalėjo sustabdyti, jau neminint to, kas vyksta čia, Krukči Tvirtovėje? Iš kurgi degėsių kvapas, sukėlęs visą pilį ant kojų, jei ne iš šių kalnų? Ir iš kur pamestų vaikų verksmas, jei ne iš čia, ne iš Krukči Tvirtovės?

„Jokit greitai”, — prieš puolimą pasakė Karolis. Karolis žinojo, ir Tamašas norėjo, kad galėtų patikėti, jog Karolis kažkur laisvėje bei planuoja jo išvadavimą, tačiau Karolis, jei tik jis gyvas, puikiai žinojo, kur jis — šioje tvirtovėje, tų padarų, su kuriais Karoliui kartą jau nepasisekė susidoroti, rankose. Tamašas ėmė tikėtis, kad visi kiti žuvo per pasalą — Saule valdove, tebus jie žuvę…

Tačiau jei jie žuvę, jis buvo gyvas, ir kol jis gyvas, jis neturėjo jokios kitos vilties, tik lėtą trolio protą bei padaro norą pasilaikyti jį sau, o tai yra laikas, kai galima pasistengt atpalaiduoti mazgus, ir jeigu ne ką nors gelbėti, tai pasprukti ir leistis aukštyn keliu, per perėją, namo perspėti tėvą dėl to, kas vyksta kitapus kalnų, nes Tamašas matė, kas bus po šios tvirtovės paėmimo: kitąmet goblinai perjos aukštikalnių perėja, žudys ir darys Magijaroje visa, ką tik goblinai išdarinėja su savo aukomis — jis nenorėjo apie tai pagalvoti. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip jis pabėgtų, kaip iškęstų perėjos šaltį, bet taip pat nepajėgė įsivaizduoti, kad jo tėvo sūnus guli čia ir laukia mirties. Ne šito jo tėvas mokė savo sūnus ir ne šito jo tėvas tikėjosi iš vyrų, kuriuos buvo pasiuntęs kitapus kalnų.

Ir kai tik Tamašas išgirdo, kad trolio šliurpsenimas tilsta link tunelio galo, vėl ėmė silpnai, bet kiek pajėgė judindamas pirštus stengtis užčiuopti sumazgymus, galėjo būti, kad trolis iš naujo perrišo jam rankas ir vieną mazgą paliko pasiekiamą…

Tik maža jutimo buvo likę pirštuose. Jis vis stengėsi ir galiausiai nusprendė, kad gali pasiekti tik kažką keistą, kas galėjo būti mazgas. Kiek galėdamas įsiręžė, darbavosi kaip niekad kantriai, nuovargio ašaros bėgo jo skruostais, o rankos ir nugara degė nuo pastangų.

Tačiau dar besidarbuodamas, kai iki mazgo atpalaidavimo dar buvo toli gražu, jis išgirdo, kaip per blankiausią šviesą štai iš kažkur labai toli grįžta trolis. Neteisinga, įsižeidęs pagalvojo, jei po šitiek laiko jis užsigeis savo pietų, meldžiu, dieve, tenenori ir tenetikrina virvių. Dabar Tamašas jau žinojo, kad padaras gali kalbėti, tad ir paklausė:

— Kiek goblinų? — norėjo kiek įmanoma daugiau sužinoti apie sąvo padėtį, galbūt atitraukti to padaro dėmesį arba, labiausiai neįtikėtina — nuteikti jį draugiškai bei ištrūkti iš šitos vietos, jei tik troliai sugebėtų protauti, jei tas padaras suvoktų, kad jam pačiam iš goblinų gresia pavojus.

Bet tas sušnypštė, po to, kaip ir anksčiau, kilstelėjo jo galvą ir jam prie lūpų priglaudė puodelį, į Tamašo klausimą neatsakė.

Šįkart jis neketino gerti. Užsispyręs kietai sučiaupė lūpas. Bet tas padaras smarkiai jį papurtė — vienas krestelėjimas ir jo kaukolėje subarškalavo smegenys — bei vėl pasiūlė puodelį. Jis gėrė, o akis vis mirgino spalvoti žybsniai. Po to trolis nuleido jo galvą ir prisėdęs greta ėmė lūkuriuoti.

Tamašas vėl pabandė:

— Kas kitiems nutiko?

— Ššš, — padaras, matyt, norėjo, kad jis patylėtų. O gal tai buvo jo pykčio išraiška.

Tamašas tylutėliai sušnabždėjo:

— Galėčiau tave iš čia išvesti, — tačiau jis jau juto, kad tirpsta plaštakos ir pėdos, o sąmonė virsta bauginančia painiava. Jo liežuvis vos beapsivertė. — Galėčiau tau padėti, — Tamašas nebebuvo tikras, ar padaras dar jį supranta.

Trolis ant jo sušnypštė, tik smarkiau. Tamašas pagalvojo, kad gal pagaliau padaras jam atsako: jei viršuje goblinai, žinoma, norisi, kad rūsyje būtų tylu.

— Aš neprišauksiu jų, — paprieštaravo jis.

Tas atsakė:

— Ne dabar.

Dundėjo būgnai, net iš čia Juris juos girdėjo, visas kalnas lyg pamišęs kartojo jų aidą, ir niekur nedingsi, turi klausytis. Puikiai slepiančiame kelio posūkyje jis prigludo prie plokščio akmens, Gracijos pavadys gulėjo jam ant kelių, jis laikė ponę kuo toliau nuo tvirtovės akių, lūkuriavo, nes kuo rimčiau galvojo, kad reiktų pasibelsti į tuos bauginančius vartus, tuo labiau bijojo. Tai ne pilis, kur žemdirbiai tai įeina, tai išeina, bet karinė tvirtovė: nebuvo jokio kito tikslo, tik saugoti sieną bei medžioti plėšikus. Juris težinojo viena: kad ir kokie žmonės čia begyventų — jei tik iš viso jie žmonės, — jie galėtų būti tik mažumėlę geresni už tuos pačius plėšikus. Jis laukė vien tik mėnulio laidos, vylėsi, kad bus debesuota ir daug šešėlių — jam, gelsvam šuniui ir ponei su didele balta žvaigžde kaktoje bei baltomis kulkšnimis. Purvu ir vandeniu iš savo gertuvės jis užtepė Gracijos žvaigždę bei baltas jos kojines, tačiau maža buvo iš to naudos: jis negalėjo sučiupti Zadnio, kuris pasidarė neramus ir pabėgo savais keliais, Jurio manymu, aploti tvirtovės ir visus ten sukelti ant kojų.

Tikriausiai Zadnį kas nors sugavo arba jis ketino sugrįžti šimto plėšikų vejamas tiesiai pas jį. Ir vėjas darėsi vis šaltesnis arba jis pats ėmė labiau drebėti šitaip apie viską begalvodamas ir naktį besiklausydamas būgnų.

Graciją Juris trumpam paliko pririštą prie apanglėjusio medžio kamieno, norėjo pramankštinti savas kojas ir paėjėjo šiek tiek toliau, kad vogčiomis žvilgteltų žemyn į tvirtovę. Jos viršus buvo apšviestas, visur deglai.

Zadnio — nė kvapo.

— Kvailas šuo, — burbtelėjo sau ir Gracijai, žengė žingsnį ir nušiurpo, dar žengtelėjo, prisėdo ir ėmė laukti, galiausiai pasakė sau, kad turi eiti. Mėnuo leidosi, ir jeigu jis ketina pabandyt prasmukti, kol tamsu, pro tvirtovę, geriau jau padaryti tai, kol vis dar sklinda triukšmas ir jie užsiėmę, o ne tada, kai jie miegos: girdėtųsi, kaip čia pat, žemėliau, palei jų sienas prakaukši arklys. Jis ėmė stotis, dantys kaleno vien pagalvojus, kad jis tikrai ir iš tiesų tuoj pabandys tai padaryti.

Staiga nuo kalvos tiesiai jam į glėbį įsirito blyškus gauruotas pavidalas, aplyžčiojo rankas bei veidą ir privertė jo širdį praleisti tuziną tvinksnių. Juris skaudžiai klestelėjo ant akmens, o skalikas — vien letenų siausmas ant jo kelių ir rankų. Jis grūmėsi, kad apsigintų, neramiomis rankomis apsikabino tai, kas šioje siaubingoje vietoje buvo ir šilta, ir saugu, ir gyva, pasistengė išlaikyti jį, bijodamas dėl to, kas bus parsiuntęs Zadnį bėgte pas jį.

— Kur tu buvai? — pašnibždomis paklausė jis. Blyškus Zadnio pavidalas, nuliuoksėjęs žemyn keliu, buvo aiškiai matomas. — Kas ten žemai yra? Ką tu žinai?

Tačiau skalikas staiga atšoko, visas įsitempęs sustingo ir lyg paklaikęs išsprogino akis aukštyn į uolas, į tamsų pavidalą, boluojantį metalą.

Trolis, pagalvojo Juris, apmirdamas, kaip ir Zadnis, jis laukė, kad tas padaras puls.

Tačiau tas, visai žmogiškai atrodydamas, nuslydo tarp apdegusių medžių, nučiuožė žemyn pro uolą tiesiai prieš Jurį besiplūsdamas:

— Po šimts tave, kvaily! Ką čia darai?

— Meisteri Nikolajau? — silpnai pratarė Juris ir, tvirtai už antkaklio laikydamas Zadnį, stipriai jį apkabino. — Meisteri Nikolajau? — Juris nesitikėjo, kad jam kalbant jo dantys tarškės; pasistengė susitvardyti. — Kur mano broliai?

Kai Tamašas pabudo, jo rankos buvo laisvos, prie šonų, buvo apklotas šiltu apsiaustu, ir jis net sumirksėjo nuo beprotiškos vilties, kad yra stebuklingai išgelbėtas, kad Nikolajus arba Karolis surado jį, arba Bogdanas…

Bet tai ta pati drėgna, siaubinga vieta. Tamašas skausmingai pasikėlė, atsiklaupė ant kelių, apsigrabaliojo tamsoje aplink ir atsistojo įsitverdamas geležinių grotelių, šalia kurių ir gulėjo. Jos sudarė sieną bei vartelius, o šitie varteliai…

… grandine perrakinti.

Jis susmuko vienu petimi remdamasis į virbus ir, kol širdis aprimo daužiusis bei nusivylimas, siūbtelėjęs į gerklę, pasidarė pakenčiamas, glaudė prie jų galvą.

Nebuvo blogiau nei anksčiau. Galbūt šiek tiek gerėliau. Tamašas sujudo, norėdamas apieškoti tamsą, ir, begrabinėdamas aplink, užtiko drėgną, dumbliną kanalą, plukdantį vandenį, kuris iš kvapo ir iš skonio atrodė esąs švarus. Jis nusiplovė rankas, nusiprausė veidą ir gėrė gėrė, kol visas persisunkė šalčiu, buvo bent jau tikras, kad vanduo neužnuodytas.

Tačiau po to, kai, apčiuopom apvaikščiojęs likusią savo kalėjimo dalį, abipus surado iš akmenų sumūrytas sienas bei gale žemėjančias lubas, kur nebebuvo jokios vilties tolėliau prasisprausti, jis sugrįžo prie grotų ir šalia jų susmuko.

Jis galėjo pajudėti, turėjo apsiaustą, kad susisuptų slėpdamasis nuo vėsos, o kai praėjo šiek tiek laiko ir niekas nepasikėsino į tylą nei į jo vienatvę, jis vėl nuslinko prie vandens kanaliuko ir, nors nuskaudo iki pat pirštų panagių, o šaltis bei kiekvienas raumenų įtempimas kėlė skausmą, turėdamas laisvo laiko, išsimaudė. Tėtė niekada nemirtų purvinas, mama nepakęstų tokio pasitraukimo, Bogdanas neturėjo taip žūti, nors tiek jis tikėjosi iš savo brolio ir iš visų likusių. O kai skaudanti ir sudaužyta Tamašo esybė ėmė vis labiau susitelkti, jis tarė sau: jei tik trolis atidarytų grotų vartelius, jei tik suteiktų jam mažiausią galimybę, jis buvo pasiryžęs bėgte pabėgti, prasibrauti lauk arba susirasti kokį ginklą. Jeigu jam nepavyktų… na, ką gi, jam jau teko matyti baisesnių jo laukusių dalykų, ir būtent šiame rūsyje.

Tai va, Tamašas lūkuriavo popindamas savo skaudančią galvą bei trindamas atvėsintas galūnes, kad tos nesustingtų, ir leido laiką prisimindamas gerus dalykus: savo namus, šeimą, žaidimus, palei visą upokšnį plukdytus lapų laivelius.

Prisiminė meisterio Karolio pamokas: bokšto kambarį, sudžiūvusių lapų, knygų ir keisčiausių dalykėlių prijauktas lentynas, kaip mokėsi pažinti raides bei vabzdžius ir tai, kaip vadinosi paukščiai, pastogėse krovę lizdus…

Kai jiedu su Bogdanu buvo mažiai, jiems pabosdavo kiurksoti namie ir senajam jie krėsdavo pokštus: kai Karolio nebūdavo kambaryje, jie perversdavo jo vadovėlio lapus, į stalčius pridėdavo gyvų varlių, ant lentynų perkraustydavo visut visutėles knygas ir niekada nesuvokdavo, kad negerai daro. Meisteris Karolis visada skyrėsi nuo rimtuolių suaugusiųjų, buvo ir išmintingesnis, ir vaikiškesnis. Nepaisydamas jų padarytos žalos, jis nieko nesakydavo; pokštai sukeldavo tikrą jo sumišimą ir kerštą (kaip jie, kvaileliai, tikėjosi): jis ilgai stovėdavo prieš juos lyg pozuodamas, ilgai skaičiuodavo arba pasiųsdavo sunkių užduočių atlikti. Visada tai atrodė teisinga ir pelnyta. Ir niekada jiems netoptelėjo į galvas, jog meisteriui Karoliui teko rūpintis, kad nepasirodytų juokingas, nes orumas mažiams nerūpėjo.

Tačiau dabar, galvodamas apie praeitį, Tamašas nusprendė, kad tie mažvaikiai, kurie — taip jau nutiko — buvo neklusnieji valdovo sūnūs, galėjo senajam ir įsipykti, ypač dėl varlių, kurios buvo jo idėja.

Štai toks buvo atlaidusis meisteris Karolis, kuriuo jis norėjo tikėti — ne tas ūmus, mažakalbis, senas žmogus, sekęs iš paskos. Dabar jis nebebuvo tikras, išvis katras žmogus iš tikrųjų egzistavo: iš visų dalykų, kuriuos manė supratęs, visa atrodė abejotina, išskyrus tai, ką netikėtai rado dedantis Magijaros kaimynystėje, bei reginį, kai suaugę vyrai stumdosi tarpusavy ir kaltina vienas kitą lyg vaikiščiai, ir tai, kaip geri žmonės kartais miršta visai be reikalo. Neatrodė, kad jis turės galimybę panaudoti tas žinias… arba sužinoti, ką ši vieta dar leistų atrasti, — vien tik pralaimėjimą ir savo drąsos ribas bei tai, jog antrasis lordo sūnus maža ką tereiškia padarui, kuris laiko jį savo nuosavybe arba pietų patiekalu.

Kaip tik laiku Tamašas išgirdo, kad grįžta trolis. Jis laukė visas drebėdamas nuo pastangų ir rankas, ir kojas išlaikyti paruoštas judesiui. Padaras priėjo prie grotelių; šešėlis visiškai užstojęs nuo šviesos tai, ką darė. Tamašas išgirdo, kaip švelniai, žiedas po žiedo, nuslydo grandinė, ir staiga skaudžiai suabejojo, ką turėtų daryti, ar nebūtų protingiau palūkėti geresnės progos, negu bandyt prasilaužt pro padarą: jis buvo protingas trolis, protingesnis už kitus, apie kuriuos Tamašui teko girdėti. Atrodė, lyg tas padaras turėtų kažkokių nesuprantamų tikslų, ir štai trolis sušnabždėjo:

— Sek paskui mane.

Buvo kvaila net pagalvoti, kad jam tai galėtų reikšti ką nors kitą, bet ne blogį. Gal trolis ir paslėpė jį nuo goblino, tačiau tuo pačiu pasislėpė ir pats. Tamašas jį paerzino, ir tas trinktelėjo jam kumščiu, tik visai nepanaudodamas savo milžiniškos jėgos. Betgi nei viena, nei kita nieko nesakė apie trolio tikslus.

Jis lėtai pakilo galvodamas: „O kas, jeigu jis tenori mane pasiekti?” Ir dar: „O kas, jei goblinai netrukus ims krėsti šią vietą?”

Apgraibomis tamsoje Tamašas pasiekė vartelius, palenkė galvą, kai pirštai apčiuopė žemą skersinį virbą. Trolis ėmė nuo jo tolti, suteikdamas Tamašui galimybę ir tiek erdvės pabėgti, kiek jis trokšta. Jis matė, kaip padaro šešėlis juda per kitus šešėlius, girdėjo, kaip akmeniniu grindiniu šliūžčioja jo uodega, ir žengė jam iš paskos — lyg kvailutė avelė, tarė sau. Bogdanas visada vadindavo jį nenuovokiausiu šeimos lėtapėdžiu; ir jis nepajėgė susigaudyti, ką daryti arba kuo pasitikėti, juk jis tiesiog neįsivaizdavo, ar ta kartkartėmis tuneliu švystelinti šviesa yra pasiekiama, ar už užtvaros, o gal tai kelias tiesiai pas goblinus.

Priekyje dešinėje girgžtelėjo durys, tos pačios, Tamašas neabejojo, kurias varstė goblinas. Jis matė jas atlapas, išgirdo, kaip trolis pro jas išeina, girdėjo jo kvėpavimą ir pagalvojo: „Juk trolis jų bijojo. Slėpėsi nuo jų. Noriai į jų rankas nežengtų…”

Pro tarpdurį Tamašas praėjo apčiuopom, susimušė blauzdą, parklupo ant laiptelių. Troliui belipant, iš viršaus girdėjosi šliurpsėjimas.

— Kur veda šie laiptai? — pašnibždom, kaip išdrįso garsiau, paklausė jis, tačiau padaras — jokio atsako, pagal kurį galėtum orientuotis, vien tik laiptais velkamos uodegos triukšmas.

Tamašas užčiuopė akmeninių laiptų pakopą, užsilipo, visą kūną maudė nuo sumušimų, smilkiniai tvinkčiojo — nei skubrumo, nei judrumo. Viršuje sugirgždėjo durys, ir kai jis atsidūrė ten, užčiuopė praėjimą į kitą tamsų, lygiai išgrįstą koridorių, kur būta kažkokio nepažįstamo dvoko — goblinai, pamanė jis, pakraupęs dėl to, ant ko gali tamsoje suklupti; didžiausias jo siaubas — kad trolis bus su jais susiuostęs.

Priešais buvusios durys plykstelėjo į naktį ir mėnesieną. Trolis išėjo lauk. Tamašas išsekė paskui jį ant plataus medinio stogo, tiesiog paklaiko iš palengvėjimo, kad virš galvos dangus ir žvaigždės.

Tačiau žiedu apjuosdamos tą dangų ant į tvirtovės pylimus subestų iečių styrojo žmonių ir arklių kaukolės. Palei pylimus lyg atmatos buvo suverstos kaulų krūvos — balti kaulai, vis dar aplipę tamsiais mėsos gabalais.

Tamašas nusisuko, kad pabėgtų nuo šio reginio ir suduotų padarui, kuris jį išdavė.

Ten stovėjo liesas, gležnas, į tamsų apsiaustą įsisupęs šešėlis. Goblinas, pamanė pačią pirmą akimirką, kol ta figūra dar nebuvo atmetusi gobtuvo. Į jį žvelgė paprasčiausia mergaitė, blyški lyg žvaigždžių šviesa ir nereali, kaip pasaulį liečią tos šviesos spinduliai. Jos smakras buvo su duobute. Ar burtininko sukurta apgaulė įgautų tokį žmogišką bruožą? Tamašo sąmonė drumstėsi, jo kojos drebėjo — pagal į nugarą pūtusį vėją už savęs pajuto trolio šešėlį.

— Kas tu? — paklausė Tamašas.

— Ragana, — tarė ji. — Galinga ragana. Atėjau čia, kad surasčiau kerėtoją, vardu Karolis. Ar tu jį pažįsti?

Ne, su sielvartu pamanė jis. Ne. Nesu tikras, ar iš viso kada jį pažinojau! Jis galvojo apie už jo styrančias kaukoles, apie abejones bei pyktį, prasiveržusius kartu su prisiminimais apie brolį, kelią, perspėjantį akmenį.

— Ar tu Karolio draugė?

— Ne. Manoji ponia. Ar jis buvo su jumis?

— Ir ką man atsakyti? Nepažįstu jūsų padermės, nežinau, ar kerėtojai miršta, ar ne. Jis matė tą akmenį, mūsų neperspėjo, nesustabdė… — jo keliai virpėjo, ir ne vien nuo šalčio. — Apsidairyk. Pasakyk man, ar jis dar gyvas, ir aš jo paklausiu, kur mano brolis!

Ji atrodė nusiminusi, o trolis žemu žemu balsu pasakė:

— Visus surijo. Vien kaulai liko.

Ji prabėgomis žvilgtelėjo pro Tamašą ir virš jo, o jis — jis norėjo prisėsti, ir tegul trolis su ragana ginčijasi, ką daryti arba ko dar iš jo norėti… išsigelbėjimas buvo tolimas ir neaiškus dalykas, greičiausiai vedąs tiesiai į goblinų arba raganų nagus, kas žitio?

— Aš turiu du arklius, — pasakė ji. — Pakankamai maisto. Krukči, nunešk jį.

Tamašas nenorėjo būti nešamas. Jei yra arkliai, jei tik yra koks kelias žemyn nuo šito stogo, jis troško eiti. Ragana žengė prie turėklų ir per juos, jo manymu, ant žemyn vedančių laiptų. Tamašas ėmė svirduliuoti jai iš paskos, žingtelėjo per kraštą ir, vėjui siūbtelėjus į jį, išvydo tamsią tuščią erdvę.

Tačiau trolis galingu grybšniu pagavo jam už rankos ir sulaikė jį nuo kritimo. Visą kelią žemyn laiptais iki pat pakrantės padaras vedėsi Tamašą, nepaleisdamas jo rankos; ragana nuolat slinko priekyje — juodas, į apsiaustą įsisupęs pavidalas, retkarčiais švystelinti plaukų sruoga arba suknelė. Nors trolio gniaužtai žeidė, Tamašas ėjo nesiginčydamas. Mes atvykome, jis mąstė, kad surastume raganą, ir aš vieną tokią radau, juk ji gali būti ta, kuo sakosi esanti…

Jei tik ji ne išvien su goblinais.