Goblinų veidrodis

4

— Laikykitės, — prašė Juris. — Neparkriskit, neleiskit jai…

Meisteris Nikolajus pėdino tvirtai įsikibęs į Gracijos balną, štai taip ir nusileido į pakalnę. Jiems besibraunant žemyn palei nuošliaužą, Gracija vis klupinėjo ant akmenų. Netikėtai jie atsidūrė prieš didžiulių akmenų Sangrūdą, Juriui teko paleisti pavadį, nes praėjime, į kurį žengė Gracija, kitam nebebuvo vietos, jis net neįsivaizdavo, ar yra ten ponei kur kanopą pastatyti, tačiau status šlaitas jiems iš dešinės leidosi tiesiog prie vandens.

— Saugokitės, — meldė Juris, jis matė, kaip klūpčioja Gracija ir dunksi Nikolajaus kūnas, brūžinamas pro per siaurą jiedviem plyšį. Nikolajus nupuolė, kai Gracija šiurkštokai stabtelėjo brūzgynų ir uolų šešėlyje, prie pat upokšnio, bet vis dar laikėsi, kairioji jo ranka buvo įsipynusi į ponės balnaraiščius. Zadnis ėmė šokinėti ir neramiai tapnoti į jį letenomis, dėl šio įpročio vyriausias šunininkas jo neapkentė. Meisteris Nikolajus suglebęs kabėjo ant riešo, įsipainiojusio tarp balno raiščių, jis tik pakėlė galvą ir: „Pošimts!” — burbtelėjo šuniui.

Juris, bandydamas pastatyti Nikolajų, apkabino jį, bet padėjo neką labiau už Zadnį: kai Nikolajus išpainiojo savo riešą iš odinių virvelių, pasirodė esąs per sunkus, kad Juris jį išlaikytų, ir vaikis susmuko kartu su juo, Nikolajus staiga visas suglebo, atsipalaidavo ir galbūt mirė, kaip jam pasirodė. Kol Jurio rankos nebuvo laisvos, kad suduotų šuniui, Zadnis jam ir Nikolajui lyžtelėjo per veidą. Vaikio širdis daužėsi nuo kopimo į nesibaigiančias pakilumas, būtent dabar ji lėkė lenktynių iš baimės dėl paleisto Gracijos pavadžio ir Nikolajaus, beveik negyvai užtampyto, bet labiausiai dėl tvirtovės ir goblinų, kurie visai čia pat.

Bet dabar štai galiausiai jie pasislėpė tamsoje, tarp krūmų paupyje, kur Nikolajus ir ketino, bent jau kuo arčiau šios vietos, patekti. Paskutinę akimirką Gracija tik slydo, kur galėdama, ir atsitiktinai pataikė į šį užkampį, kurį pasiekia tik žvaigždžių šviesa.

— Baik! — alkūne niuksėdamas šunį šalin, šnypštelėjo Juris. — Po velnių, baik! — Tokiai kalbai jo tėvas jokiu būdu nepritartų. Po to, kai pajuto Nikolajų krustelint, jam labai palengvėjo. — Viskas bus gerai, — gaudydamas kvapą pažadėjo Nikolajui, jis ir pats labai norėjo tuo patikėti. — Viskas gerai. Mums pavyko. Čia galime pailsėti.

— Geras vyrutis, — sakė Nikolajus. — Geras vyrutis. — Galėjo būti, kad kalba su savimi. Būgnai — vis dar už dunksančių tvirtovės sienų, ilgai trunkanti ramybė, vienui viena tyla, nė lapelis nekrusteli, tik švelnus vandens bėgsmas upėje.

„Goblinai”, sakė meisteris Nikolajus. Pas juos jo broliai, meisteris Karolis ir visi, netgi arkliai. Ir meisteris Nikolajus buvo beketinąs pasižiūrėti, ką galėtų vienas padaryti, kai Zadnis jį surado bei nurodė Juriui, kur eiti, bet Nikolajaus jėgos išseko ir jis prašė, kad jie nusileistų šlaitu į krūmus ir pasislėptų. Be jo, Nikolajus turėjo omeny. Tačiau Juris įkalbėjo karį įsikibti ir taip atgabeno čionai, o kai tik Nikolajus atgaus kvapą, meldžiu, dieve, jis pasakys, ką Juriui toliau daryti.

Juris vėjuje ėmė drebėti, kad būtų šilčiau, palenkė kelius, apsiglėbė alkūnes, matė, kaip Graciją traukia prie krūmokšnio lapų, pačiame goblinų tvirtovės šešėlyje ji surado kažką žalią, bent jau tiek, vylėsi Juris, kad skrandį liautųsi raižę, mat jo skrandį raižė. Meisteris Nikolajus jam papasakojo viską, bet ne apie tai. Vakar triušienos buvo visai nebedaug, o jo skreite — rimtai sužeistas vyras, ir jis tikrai nežinojo, ką čia su juo daryti, kur kiekvieną akimirką juos gali užklupti goblinai.

Na, Juris bent jau žinojo, iš kur gauti šilumos. Jis nubalnojo Graciją, vikriai sausai ją ištrynė jos pačios apklotu ir pasiėmė jį vis dar šiltą nuo jos kūno, grįžo prie Nikolajaus ir apkamšė jį, po to nuo balno nuėmė gertuvę, palaikė Nikolajaus galvą ir davė jam gerti.

— Tai gerai, — sušnopavo Nikolajus, išblyškęs nuo skausmo priepuolio, kokio Juris dar niekad nejautė ir nenorėjo net įsivaizduoti. Nikolajus buvo stipresnis, nei atrodė, jis nepaliovė to sau kartoti ir tikėtis, kad tereikia vieną po kito daryti teisingus darbus, ir ryte kažkokiu būdu pakils saulė, o su meisteriu Nikolajumi viskas bus gerai, ir jiedu suplanuos, kaip visus gyvus išgelbėti iš goblinų citadelės.

Bet ten, aukštai, ant kelio, Zadnis pametė Tamašo pėdsakus. Jis paieškojo aplink ir tada, kaip galima iš visko spėti, leidosi paskui meisterio Nikolajaus, vienintelio ištrukusio iš pasalos, kvapą, galbūt paskui ryškiausią pėdsaką, vienintelį, netoliese kurio nebūta goblinų dvoko: Juris negalėjo sugalvoti kitos priežasties, dėl kurios Zadnis būtų sekęs Nikolajų, o Tamašą palikęs.

— Po šimts, kodėl tu čia? — šnopavo Nikolajus.

Pasakyti, kad sekė paskui šunį, atrodė apgailėtinai kvaila. Jausdamas gerklėje stringantį kąsnį Juris atsakė:

— Nes esu kvailys, pone. Ką dabar darysime?

Ilga tyla. Juris pamanė, kad Nikolajus ir vėl nualpo, išsigando, kad jis galėjo net numirti, tačiau Nikolajus tada sumirksėjo, įsispoksodamas į dangų.

— Pora kvailių, — galiausiai pasakė Nikolajus. — Aš jau nebepareisiu. Ar galėtum iš čia parsirasti namo?

— Ne, pone. — Juos bemokydamas Nikolajus visada norėjo, kad jie atsakinėtų trumpai, be jokių pasiteisinimų. Juris sumirksėjo ir pabandė sulaikyti ašaras. — Maistas baigėsi.

— Yra arklys, — pasakė Nikolajus, o Juris vieną akimirką nesuprato.

— Ne, pone, — atsakė. — Ne. Aš to nedarysiu.

— Tuomet suvalgyk šunį, o ant arklio jok.

— Ne, pone.

— Kaip ir tavo brolis — kvailys, po šimts, — burbtelėjo Nikolajus, tačiau Juris nesuprato, apie kurį brolį jis kalba.

Nikolajus užmerkė akis ir kelis kartus lėtai įkvėpė, tada žvaigždžių šviesoje pasižiūrėjo į jį.

— Arklys — tik jaukas goblinams. Taip pat ir šuo. Taip pat ir mes. Ar supranti tai, vaike? Ar ketini likti čia bei vėpsoti, o po to tapti desertu? Šioje vietoje tavo tėvas prarado du sūnus. Tu esi įpėdinis. Ar supranti?

— Tad ką jūs darėt? Ar traukėt be jų namo?

— Ketinau pažiūrėti… — Nikolajus stabtelėjo. Meisteris žiūrėjo tiesiai į jį, visas šešėliuotas ir žvaigždžių nušviestas. — Negaliok apie tai. Net negalvok, vaike.

Tačiau kaip tik taip Juris ir galvojo, kad meisteris Nikolajus pasielgs. Nikolajus, būdamas sužeistas, leidosi čionai pažiūrėti, ar jo broliai gyvi, ar bent kas nors gyvas, arba gal jis galėtų ką padaryti, ir meisteris Nikolajus nelaukė, kol pasveiks, nes nebuvo kada laukti, jei goblinai šioje tvirtovėje laiko jo brolius. Taigi Juris žinojo, ką visų pirma turėtų daryti.

O ir nakties dar likę.

— Vaike, — tarė Nikolajus, kai Juris pakilo eiti į tvirtovę. — Jaunasis lorde, — pagarbiau, iš visų jėgų stengdamasis kalbėti. — Paklausyk manęs…

— Aš būsiu atsargus, — pasakė jis ir nuo Gracijos balno pasiėmė lanką bei strėlinę.

— Jie gali tave užuosti, — nebeprieštaraudamas tam, ką jis darys, sušnabždėjo Nikolajus. — Mažų mažiausiai troliai. Stebėk vėją.

Juris sugrįžo ir laikydamas lanką ant kelių pritūpė — tolėliau nuo Nikolajaus, nes meisteris buvo klastūnas, Juris tą žinojo.

— Sužinosiu, kur jie. Jūs neslampinėkit aplink, kad žaizdos nepradėtų kraujuoti, — Nikolajus buvo gerokai nukraujavęs. Visas šonas kruvinas. Meisteris sakė, kad pats išsitraukė strėlę, Juris virptelėjo vos apie tai pagalvojęs. — Jei manęs kurį laiką nebus, tai reiškia, kad aš pasislėpęs. Ar gerai?

— Neimk to prakeikto šuns, — pasakė jam Nikolajus. — Palik jį su manimi.

Ši mintis irgi atrodė visai nebloga.

Šalto vandens srovė, slidūs samanoti akmenys. Tamašas svirduliavo pakraščiu, vis tai čiūžt, tai slyst, tai išsilaikydavo neparpuolęs, tačiau šios pastangos neparkristi suteikė jam skausmo. Tuo pat metu trolis lengvai ant rankų nešė jaunąją raganą, pastatė ją net nesušlapusią kojų saugiai ant tvirtesnės žemės. Po to tas padaras, skindamas pro brūzgynus sau kelią, patraukė pirma jų.

Juos ėmė supti šnabždesiai: ne vien per akmenis bėgančio vandens lalesys, bet ir vėjas žaliuose lapuose. Šakelės, kurias jis atstumdavo ranka, buvo lanksčios, o šakos virš jų galvų ošė gyvybe. Gaisras, nujuodinęs kalnus, matyt, nepasiekė žemupio — ir labai tolimo žemupio, kaip jam rodėsi prieš tai, kai trolis sulėtino žingsnį ir sustojo atrodydamas labai patenkintas, lyg būtų atvedęs juos vos ne į miško vidurį.

Bet Tamašas ir taip džiaugėsi galėdamas atsipūsti, džiaugėsi, kad gali surasti ką nors gyva; išmuštas prakaito ir drebėdamas jis čia pat iš karto ir susmuko. Atrodė, kad trolis juos palieka: tas padaras grįžo pakrantėn, praėjo pro Tamašą, jo net nepastebėdamas, be jokio „atsiprašau”.

— Dėkoju, meisteri Krukči! — tam padarui pavymui šūktelėjo jaunoji ragana.

Mėnesienoje trolis pasisuko; jei ne rangi uodega, tas padaras panėšėtų į pamestą plaušinę šluotą. Jis nerangiai tūptelėjo ir palinko, tarsi lenktųsi, po to atsuko nugarą bei pūkštelėjo į tėkmę, sukeldamas raibulius, ir tiek.

— Gerų manierų tas trolis, — burbtelėjo Tamašas.

— Jis — ne trolis, — griežtai atkirto mergina. — Jo vardas — Krukčis, kaip ir šios tvirtovės. Tai — jo vietovė. Jis tau išgelbėjo gyvybę.

Tamašo manymu, trolis nedaug kuo kitoks, tačiau dėl šito jis neketino įžeisti merginos nei tos šluotos; iš paskutiniųjų savo jėgų Tamašas pakilo ir pasistengė būti mandagus sakydamas:

— Esu didžiai dėkingas…

Bet mergina atsuko jam nugarą ir patraukė tolyn pakrante, matyt, tikėdamasi, kad jis seks jai iš paskos.

Tegul jis skradžiai, jei ims mykčiot ir reikšti savo nesutikimą. Visai už dyką Tamašas paleistų ją eiti savais keliais, pailsėtų čia ir trauktų namo.

Tačiau jam reikėjo arklio, o ji tvirtino tokį turinti, jam reikėjo maisto, kurio pats neturėjo — netinkamas laikas pareikšti apie savo nepriklausomybę; visai nesvarbu, kad pasipūtėlė raganiūkštė pasižiūrėti atrodo gležna kaip gėlė bei už jį jaunesnė, juk ji tvirtino, kad pažįsta Karolį.

Taigi Tamašas iš paskutiniųjų sekė paskui ją. jis netgi prisiminė geras manieras ir, kai buvo ją beveik prisivijęs, dusdamas tarė:

— Prašau atleisti. Kad ir kas jis toks, jis — ne trolis.

— Čionykštis sargas, — pataisė jį mergina.

— Sargais?

— Krukči Straze. Jų negalima užkerėti. Burtai juos pykdo.

Iš to, kas buvo pasakyta, spengiančios Tamašo ausys neperprato nieko. Jis kėblino klupinėdamas už akmenų bei medžių šaknų, galiausiai, kadangi visa kita jo padėtyje buvo beprasmiška, paklausė:

— Kodėl mane išgelbėjot?

Ji sviedė į jį šešėlių užtemdytą žvilgsnį ir net nesulėtino žingsnio.

— Pamaniau, būsi patenkintas iš ten ištrūkęs.

— Taip ir yra, — šoną diegė ir darėsi vis blogiau, jau neminint mėlynių, kurias su kiekvienu žingsniu nutvilkydavo skausmas.

— Esu didžiai dėkingas.

Jiedu blogai pradėjo — be vardų ar mandagybių, tačiau visiškai bešališkai atsižvelgiant į jos nemalonę bei kandumą, kai elgėsi su juo lyg su tarnu, vis dar atrodė kvaila tokiam pašaliečiui, kokiu buvo jis arba jo tėvas, pernelyg siūlytis bei manyti, kad gali būti įvertintas. Kai vėl ją pasivijo, tepasakė:

— Mano vardas Tamašas.

— Ela, — atsakė ji.

— Tavo vardas Ela? — (Aišku, kad taip. Ji nieko daugiau nebepasakė). — Džiaugiuosi susipažinęs, — Dieve, kaip kvaila vytis tą prakeiktą mergiotę ir bandyti laikytis etiketo, kai tam, kad kalbėtų, jis vargiai begali laisvai, nejausdamas skausmo, įkvėpti. — Ko jūs iš manęs norite?

— Kad eitum, — tarė ji ir atstūmė į šoną šakelę, kuri šastelėjo atgalios ir šmaukštelėjo jam per veidą.

Patyčia tik apsvaigino ir atėmė šiek tiek jėgų. Jis nusišluostė šakelės nuotrupų išspaustas ašaras, vis nesiliovė ėjęs ir pats sau pažadėjo, kad ka!da tik užsimanęs paliks tą šiurkščią mergiotę; kad tik jie kur nors netrukus, meldžiu, Dieve, surastų arklius bei susivoktų, kur link kas. Po to kirčio per akis galvos skausmas pasidarė akinantis, nuo čiuožimo pakalnėn visi jo kaulų galai buvo mėlynai sumušti, o nuo alkio linko kojos.

Bet vos tik Tamašas pagalvojo, kad nebegalės nė žingsnio žengti toliau, pakrantės erdvė išsiplėtė į mėnesienos nušviestą paupio pievą, kur ganėsi pažadėtieji arkliai: vienas tamsus, kitas šviesus. Lvi, Nikolajaus palvasis, su akimis lyg iš stiklo, ir išgelbėtoji Ježio kumelaitė — Tamašas pažino juos tą pačią akimirką, kai Lvi pakėlė savo galvą; jis priėjo ir prigludo prie Lvi peties, Tamašo akys degė, o gerklėje stirksojo gumulas. Senasis draugužis nelemtoje vietoje — tai Lvi, jo ristūno arklidžių kaimynas; arklys pažino Tamašą nepaisant purvo ir trolio tvaiko, uostinėjo jo skaudančius šonus prisimindamas, Tamašo įsitikinimu, slapta nešiotas morkas.

— Šįkart nieko, — tapšnodamas per Lvi sprandą virpančiu balsu sušnabždėjo jis. — Geras draugužis. Kaip tavo kojos? Tikiuosi, tvirčiau laiko nei maniškės… Skorė, gera kumelaitė.

Skorė išsisuko nuo jo rankos, baikšti kvailelė — štai kas ji: Tamašas prisiminė, kodėl jos nemėgo. Jis pažvelgė išilgai Skorės, kad akimis surastų tą mergiūkštę raganą suraukta kakta.

— Balnai — štai ten, — pasakė ji išdidžiai, pirštu rodydama į krūmų kupetą, ir jis nustebęs pažvelgė į ją, į brūzgynus; buvo visiškai išsikvėpęs, visai be jėgų, suabejojo, ar ji iš viso supranta, kaip jis stengiasi išsilaikyti ant kojų.

— Manau, tikrai žinai, ką su jais daryti, — pasakė, tarytum būtų buvusi pernelyg kilminga ponia, kad terliotųsi su arkliais… ir jis įkvėpė, dar kartą, ir pamatė, kad juda. Jis nesuprato, ar tai pyktis suteikė jam jėgų, o gal staiga kažkur gilumoje jis surado paskutines jėgų atsargas, bet jis nuėjo ten, kur Ela liepė, ir surado balnus bei visą mantą, įskaitant ir Nikolajaus lanką, gulintį ant žemės po krūmu, žinoma, kur rasa ir drėgmė…

Kvaiša mergiotė, pagalvojo jis su didėjančia panieka, ir tada jis suprato, ką matė, kai priėjo prie arklių: jie nebuvo supančioti — jokių pančių; visur aplink goblinai, tai pirmyn, tai atgal paupiu laksto troliai, o jie vis dar toje vietoje, kur ji buvo juos palikusi? Tai buvo akivaizdesni burtai nei tie, kuriuos Tamašas per visą savo gyvenimą buvo matęs iš Karolio.

Kol Tamašas, energingai atbloškęs į šalis krūmus, vėl svirduliuodamas sugrįžo į taką, šis įrodymas privertė jį dar kartą susimąstyti apie nepagarbą merginai. Jei paprasčiausia raganos tarnaitė tiek daug gali ir tikisi tokios didžiulės pagarbos, tai meisterio Karolio sesuo, matyt, šiuose kraštuose be galo įtakinga ir yra ta pagalba, kokios jo tėvui gali netrukus prisireikti stojant prieš tai, kas ruošiama. Tad jam verčiau būti mandagiam, pabalnoti merginai arklius ir, kol dar jis nepareiškė apie savo kilmę, akis į akį susipažinti su ta josios ponia.

Taigi pirmiausia Tamašas pasirinko Ježio kumelę, Skorę, sutvarkė jai ant nugaros antklodę, giliai prisikvėpavo, kol pajėgė pasilenkti, pačiupti balną, trūktelti jį aukštyn ir užmesti; dar ilgiau jis laukė parimęs prie jos šono, kol galėjo bandyt suveržti pavaržas — štai taip vargais negalais susidorojo. Bet visą šį laiką kumelė bent stovėjo rami, ramiau nei kada nors prie Ježio.

Nuo pat pradžių Lvi elgėsi geriau: jis nesriūbavo kaip Skorė, savo dalį paimdavo be skubos — štai toks jis buvo, be to, tvirtas, ramus; ogi tai, kad ragana paėmė Skorės pavadį, žinoma, nuspręsdama, jog gražutė kumelaitė bus jos, puikiai tiko Tamašui, jis nė žodžio nepratarė apie Skorės charakterį, tik padėjo Elai užsėsti, padavė pavadį ir parodė, kaip jį laikyti. Elegantiškoji kumelė buvo ir graži, ir klastinga, ir kaprizinga — kaip Ježis, tačiau ji nepradėjo savo įprasto šokio, nenumetė raganiūkštės. Šiek tiek nuvildama Tamašą, Skorė stovėjo lyg ledi, ir jis nuėjo, iš paskutiniųjų silpstančių jėgų įkėlė koją į Lvi balnakilpę ir įšoko į balną.

Tada pro tamsos ir mėnesienos ūkanas jis pamatė, kaip Ela lėtai lyg per sapną prajoja su kumele pro jį, pajuto, jog visai neraginamas Lvi pats sukasi. Mėnulio šviesa, krintanti ant vandens netoliese, išryškino tik neaiškius akmenų bei verpetų kontūrus. Arkliai žengė nerūpestinga žingine, tarsi jokie goblinai nedrįstų jų užpulti.

— Mes jojame pas jūsų ponią? — paklausė Tamašas.

— Kuo greičiau, tuo geriau, — atsakė ji.

— Ką ten darysime? — jis paklausė, bet išgirdo tik tylą. — Ką ten darysime? — pakartojo garsiau, bet atsakymas nebuvo iškalbingesnis.

Šlykštus nemandagumas. Jei tik jis galėtų patekti pas šitą Karolio seserį ir įrodyti, kas esąs, bei papasakoti, kas nutiko Karoliui, galbūt jai parūptų, kas atsitiko jos kaimynams, tačiau dabar, turėdamas laisvo laiko ir jėgų mąstyti, pagalvojo apie tai, kad nuosavam raganos kraštui neypatingai pasisekė, jei Krukči Strazas yra jos galios įrodymas. Galima būtų pamanyti, kad tolėliau žemupyje geriau sekasi, gal goblinai lyg maras įsisuko tik aukštumose arba tik pasienyje, ir Elos valdovė galėtų su jais susidoroti, jei tik rimtai tuo užsiimtų, tačiau o jeigu — ne? Juk žinojo, kad iš už kalnų atvyksta jos brolis, turėjo žinoti, jeigu jų surasti pasiuntė šią mergiotę. Ar padavė ji ką nors, kad apgintų Karolį? Na, žinoma, nebent būtų pasikliovusi Karolio sugebėjimais.

Dėl kažkokios priežasties goblinai apleido tvirtovę, turbūt paprasčiausias merginos pasirodymas juos pribloškė ir privertė atsitraukti, tačiau būtent tvirtovę Ela norėjo kuo greičiau palikti, ir ji tikrai nepagelbėjo Karoliui, net jei tai buvo jos užduotis.

Daugybė dalykų jam buvo dar neaiškūs. Tamašas ėmė rimtai svarstyti, ar nebus klydęs, sekdamas paskui šią merginą; jis galėjo pasiklysti ir nepalikti tėvui jokio perspėjimo, tačiau jei pamestų ją, neaplankęs jos ponios, prarastų bet kokią galimybę sulaukti pagalbos, kurią, reikia manyti, stengėsi surasti Karolis.

Tamašas galėjo išgirst savo brolį sakant: „Brolau, lėtapėdį, ar negali nors kam pasirįžti?” Bet ne, jam buvo neramu dėl to, ką sprendė: traukti toliau ar grįžti. Jam niekada nesisekė aklai nuspręsti ir pastatyti ant kortos kitų gerovės. Kad ką nors padarytų, jam reikėjo žinoti, kur jis yra arba su kuo jis susidūrė: ir jo vedlė, ir jos ponia, ir pats Karolis buvo paslaptingi ženklai. Mergina galėjo būti begėdė pikčiurna, bet gal ji — didingoji ledi, kaip kad tvirtina. Galbūt ji nepratusi viena jodinėti miške su nepažįstamu jaunuoliu, kuris (Tamašas turėjo pripažinti) dvokia kaip trolio urvas. Gal ji manė, kad jis vienas iš tų sunkiai ginkluotų raitelių, įpratusių prie grubių įsakymų. Galbūt…

Žvaigždėtą naktį buvo lengva apduiti nuo svaigių raštų, kuriuos miško šešėliai pynė ant Tamašo bendrakeleivės ir Ježio kumelės, ir ant palvo Lvi sprando. Tamašas bandė mąstyti blaiviai, stengėsi įsiminti kelią, kuriuo dabar jojo tiesiog palei upę leisdamiesi į žalią kraštą, kurį probrėkšmiais buvo matęs saulės spinduliuose; jis mąstė, ar tai ta pati upė, kur bėgo pro tvirtovę.

Jis galvojo, kad jeigu nuspręstų grįžti, galėtų sekti palei vandenį įkalnėn, bent jau iki kelio, tačiau darėsi vis klaidžiau — tarp upokšnių, kurie susitikdavo ir susijungdavo, ir prasigrauždavo siauras prabėgas, kokių arkliai nesupaisytų, tai šen, tai ten audė vanduo, nuolat vis pasimesdamas po medžiais. Lapai braukė Tamašui per veidą, apakindavo jį, po to ir vėl užleisdavo vietą pakrantei — tai pačiai, gal kitai — jis jau nebebuvo tikras, ar iš viso ką nors žino.