Goblinų veidrodis

15

Buvo taip, lyg nebūtų kur eiti, buvo taip, lyg jis nebūtų bandęs ištrūkti, ir taip, lyg jis nebūtų padaręs nieko blogo, išskyrus tai, kad buvo ten, kur jo brolis tikėjosi išvysti ne jį, bet jiems beeinant tuneliu, Bogdanas užsispyręs laikė Jurį už rankos.

— Skauda, — surėkė Juris, stengdamasis išsisukti laisvėn. Tikrai skaudėjo. Bogdanas gi stipriai jį stumtelėjo.

— Elkis, kaip pridera, — šiurkščiai atsiliepė Bogdanas.

— Elgiuosi! Bet kur mes einame? Mums reikia surasti Tamašą!

— Mums reikia surasti Tamašą, — Bogdanas pamėgdžiojo Jurį ir apsuko jį aplink, kad pasižiūrėtų jam į veidą. — Ar žinai, kur jis yra? Kur jis?

— Aš nežinau, — atsitiktinai tai buvo tiesa, bet dėl to, kaip Bogdanas paklausė, jis nebūtų pasakęs nieko, ką žinojo. — Paleisk mane!

— Ką tu čia darai?

— Aš nežinau, — skambėjo kvailai. — Tiesiog nusprendžiau leistis paskui jus, štai ir viskas!

— Nusprendei leistis paskui mus, — Bogdanas jį krestelėjo. — Juri, tu meluoji. Kur jis?

— Nežinau! Man skauda! Paleisk!

— Paklausyk, ką tau pasakysiu. Jie čia nežaidžia. Čia jie nesupranta berniūkščių, nė vieno tokio neturi, ir jeigu tu ir toliau šitaip elgsiesi, jie tavęs nepaliks. Ar girdi, ką sakau? Nelaikyk šitų žmonių kvailiais. Čia tas neišdega. Jie tave nužudys, ar supranti? Jie nužudys mūsų motiną, tėvą, kiekvieną iš mūsų, jei tik pabandysi žaisti su jais lyg su kokiais kvaileliais… ar supranti mane, jaunėli?

— Aš nežinau, ką tu kartu su jais darai. Kodėl mes nebėgame lauk?

— Pabėgti neįmanoma, įsikalk sau į galvą. Šie žmonės pavojingi. Įžeisk juos, ir jie eis prieš mus. Apgyvendink juos, ir niekas nepajėgs stoti mums skersai kelio. Magijara gali valdyti viską nuo kalnų vakaruose iki upės ir toliau. Goblinų nedomina žmonių valdymas. Mes galime už juos tą padaryti. Mes galime būti jėga, mūsų mažoji Magijara gali tapti svarbia pasaulio vieta, svarbiąja vieta, ir niekas tam netrukdo. Ar girdi? Jie iš tikrųjų nori, kad mums pasisektų.

Juriui neatrodė, kad žodžiai apie galingą Magijarą bei pažadų besilaikančius goblinus skambėtų protingai. Jam nepavyko sugalvoti, ką atsakyti Bogdanui. Jis žinojo, kad per ilgai laukė, kol galbūt ką nors sugalvos, ir Bogdanas prarado kantrybę kalbėtis su tikru vaiku, apsuko jį ir toliau nusitempė tuneliu.

Po to staiga — viskas aplinkui pasikeitė labiau nei atsivėrus durims ar vartams — jie atsidūrė šviesų nutviekstoje menėje, ir tos šviesos plūduriavo visur po arkiniais skliautais iš žalio akmens, kuris pats mirguliavo vandens šešėliais. Juris taip ir išsižiojo, nieko negalėjo padaryti, jis vis dar galvojo, kaip jie čionai pateko, juk jis dar niekad nebuvo matęs ore plūduriuojančių šviesų nei vidurvasario lapų žalumo akmens, nei tokios turtingos ir galingos vietos, kaip ši.

Bet tada jis užsičiaupė, nes iš visų pusių prie jų žengė goblinai, kai kurie nedidesni už jį, kai kurie aukštesni už Bogdaną, tokių buvo mažai, ir visi jie spindėjo spygliuotais šarvais bei ginklais. Jis buvo pasiruošęs tam, kad Bogdanas išsitrauks savo kalaviją ir apgins savo bei jo gyvybę nuo šitų padarų, bet, akivaizdu, buvo ne taip. Tie aiškiausiai buvo Bogdano minėtieji draugai. Bogdanas tepasakė:

— Tai mano jaunesnysis brolis. Jis mano. Nekiškit prie jo savo nagų. Supratot?

Juriui nepatiko goblinų akių žvilgsniai. Visų mažiausiai jis pasitikėjo šnabždesiu už jų nugarų, kai Bogdanas jį skubino per fantastišką menę. Jis buvo girdėjęs taip kalbančius kaimo bernus ir piktus berniūkščius, tokius, kaip jo kitados namie buvę draugai. Jis trūktelėjo norėdamas išsiveržti iš Bogdano gniaužto, norėjo vėl susirasti tunelį ir ištrūkti iš čia, nes Bogdanas buvo beprotis, jei manė, kad šitie yra draugai. Bet Bogdanas prispaudė jį prie sienos šalia raižinio, kuris puikiausiai galėjo būti tikros lelijos šaknys ir lelijos stiebas, besitiesiąs vis aukštyn ir aukštyn.

— Paklausyk, — tarė Bogdanas, pasilenkdamas prie jo, kad įsistebeilytų jam į veidą, bei krestelėdamas jį. — Tu esi saugus, jei darai, ką aš tau sakau. Ar girdi mane? Mes galime čia būti saugūs, tu ir aš, ir Tamašas gali būti čia saugus. Ten, lauke, kariuomenė iki pat pamatų degina Albazą ir Burdigeną, ir visas slėnio pilis, nes tie žmonės buvo kvailiai. Magijarai taip neatsitiks. Mums taip neatsitiks… nes tu neketini pridaryti rūpesčių, tu neerzinsi šitų žmonių. Atsimink tai prieš elgdamasis čia kaip kvailys.

Tarytum su juo dar nieko bloga nebuvo nutikę nė su visais kitais, kuriuos goblinai galėtų sučiupti, išskyrus tai, kad jo brolis, užuot buvęs belaisviu, įsakinėjo goblinams ir kalbėjo apie tai, kad goblinai degina pilis, apie kurias jų senelė pasakojo istorijas, kurias po jos mirties Tamašas perpasakojo jam. Jis galvojo, kad turėtų būti laimingas, jog Bogdanas gyvas, bet jam daug labiau būtų patikę žinoti, kad Bogdanas — tas pats brolis, kokį jis atsiminė.

— Ar supranti mane?

— Taip, — atsakė jis, nes nenorėjo, kad jo ranka būtų sulaužyta.

— Eime, — tarė Bogdanas ir nusitempė jį koridoriumi. — Noriu, kad būtum su manimi. Nenoriu jokių nesusipratimų.

— Kas atsitiko Ježiui ir visiems kitiems? — paklausė jis tikėdamasis, jog Bogdanas bent prisimins, kad prie Krukči Strazo atsitiko kažkas bloga.

Bogdanas, nekreipdamas jokio dėmesio į klausimą, trūktelėjo jam už rankos taip stipriai, kad Jurio akys apsiašarojo, ir staiga jis prarado bet kokį norą ką nors pasakoti Bogdanui apie Karolį ir Nikolajų, prie Krukči Strazo ištrūkusius iš goblinų. Juris išsigando, tikrai išsigando, kai Bogdanas nusprendė neatsakyti į jo klausimą apie Ježį ir kitus, kurie buvo Bogdano draugai ir žmonės, kuriems jis vadovavo. Bogdanas nebuvo mylimiausias jo brolis, bet jis niekada šitaip nesielgdavo nė kalbėjo, kad saugu būti kartu su goblinais, kurie pašovė Nikolajų bei stengėsi nužudyti Tamašą ir meisterį Karolį.

Bogdanas nudangino jį toliau per menę ir į kitą salę su plūduriuojančiomis šviesomis bei visur vaikštinėjančiais goblinais. Jis atidavė jį vienam goblinui saugoti, paėjėjo šiek tiek ir skubiai įsakmiu tonu prakalbo su sauja aukštų goblinų, kurie atrodė svarbesni už kitus — visi šarvuoti ir pasišiaušę ginklais.

Juris paskaičiavo galimybę įspirti savo sargybiniui į blauzdą bei laužtis prie durų, bet Bogdanas sakė, nebūk kvailas, o čia, kur menės kai kada buvo be įprastinių durų, tai atrodė geras patarimas, tačiau ne ta prasme, kokią Bogdanas turėjo galvoje: Juris suprato, kad tereikia sulaukti tinkamos progos.

Taigi jis stebėjo tą pasibjaurėtiną reginį, kur jo brolis kalbasi su savo draugeliais goblinais, kai kitas goblinas laiko jį už rankos, ir jis (jis neištvėrė) pažvelgė aukštyn į tą padarą, norėdamas susidaryti apatiniosios goblino veido dalies vaizdą; o švieselės plaukiojo aplink juos lyg jonvabaliai ir būrėsi ten, kur kalbėjosi Bogdanas bei kiti.

Tas veidas — keistas vaizdelis. Bet kai goblinas suvokė, ką jis daro, ir dėbtelėjo į jį, Juriui jis nepatiko.

Jis nugirdo, kad Bogdano grupė kažką kalbasi apie kitus goblinus, jis išgirdo, kad Bogdanas kažką sako apie pažadą leisti jam pačiam susitvarkyti su Tamašu.

Taigi jis paskersakiavo į gobliną, kuris nuožmiai į jį dėbtelėjo, ir nutaisė jam grimasą — geroko dydžio. Goblinui gi aiškiai buvo įsakyta nenukąsti jam galvos, ir jis nieko nepadarė. Viena švieselė apiplaukė aplink goblino petį ir nuplūduriavo šalin prisijungti prie kitų šviesų, kybančių aplink Bogdaną ir kitus, kur koncentravosi visas dėmesys.

Tad Juris susitvardė ir, išlaikydamas ramų veidą, stebėjo, kaip jo brolis išduoda Tamašą, Magijarą ir viską, ir visus, kuriuos pažinojo.

Tai žeidė… žeidė labiau nei bet kas, ką jam kas nors kada yra padaręs. Vaikiščiai tokių dalykų nekrėtė. Tai tik suaugę žmonės daro kažką panašaus, o tas žmogus buvo jo brolis… ir tai padarė jį kažkaip nešvarų bei atsakingą ir absoliučiai beviltiškai bandantį surasti kelią lauk iš šių spąstų bei perspėti žmones, kuriais jis rūpinosi.

„Pavyzdžiui, surasti Tamašą”, — pagalvojo jis. Tamašas buvo vyresnis. Tamašas žinotų, ką reiktų pirmiausia padaryti ir kur eiti.

Juris stovėjo ten, goblino priežiūroje, kol Bogdanas nusprendė jį atsiimti. Bogdanas nusivedė jį toliau mene pro fantastiškas lelijas ir išraižytas žuvis bei pabaisas, kurios tykojo akmenyje, ir sujudusių švieselių uodega stengėsi nuo jų neatsilikti.

— Privalome surasti Tamašą, kol jis dar visko nesugadino, — jiems beeinant pasakė Bogdanas. — Jis kažkur netoliese. Eime! Kvaily!

Jie žingsniavo keistos vandens tamsos koridoriumi, ir Tamašas, būdamas vienas su goblinais bei savo sumaišties pasekmėmis, klausė savęs, ar jis tebėra visiškai sveiko proto. Šiuo metu šmėkla liovėsi jį varginusi viduje — dabar Ilena buvo matoma, atskirai nuo jo, ji ėjo jų priekyje — jis bent manė, kad karts nuo karto, akimirką, kai akys turi mirktelti, gali ją matyti — baisiausiai siaubingos išvaizdos, skarmaluota moters figūra, vieni kaulai ir skiduliai.

— Ilena, — pasakė jis Azdra’ikiui, lyg vieninteliam, kuris galėtų suprasti jo bėdą. — Aš negaliu ja atsikratyti.

— Matau ją, — tarė Azdra’ikis. — Pretenzinga našta. Priekiba.

— Dar daugiau, kad ji kur.

Azdra’ikis elgėsi taip, lyg provokuotų šmėklą, ir Tamašas sudrebėjo, tikėdamasis jos pykčio.

— Ji bijo numirti, — sugriebdamas jam už rankos, prie pat jo ausies tarė Azdra’ikis. — Ir ji numirs, jei tik goblinai vėl paliks žemę. Tokia yra jos ilgo gyvenimo sąlyga. Turėtum dėl šito būti atsargus. Pažadėk jai, kad neketini mūsų ištremti.

Jis tai išgirdo, ir jo širdis dunkstelėjo, tarsi grasinimais jis būtų stumiamas į daug svarbesnį susitarimą, nei jo suglumintas protas šią akimirką galėtų aprėpti.

Ko jis iš manęs nori?

— Šios malonės prašyk iš Elos, — atsakė jis. — Kuo aš čia dėtas?

— Kaip mus prakeikti galinčios jėgos rezidencija? Kaip Ilenos priemonė nusigauti į karalienės menę? Daug kuo. Aš perdaviau jai veidrodžio paslaptį, ir moteris mane kaltina, kad buvo kvailė — ne mano kaltė, sakau aš.

Tamašas stengėsi suprasti Azdra’ikio poziciją. Tačiau netoliese jo pleveno ragana, ten, ant kiekvieno akies mirksnio ribos — tamsus gyvo pykčio sūkurys.

— Tegul bus taip. Nesivaidyk su ja.

— Ai, ne su ja, žmogau, su jos įpėdinėmis. Ten lauke tavo jaunoji ragana, gavusi galimybę…

Per grindis perbėgo virpesys, bet drebėjimas buvo stipresnis už žemės drebėjimą, tai — smūgis jo širdyje. Troškimas, kuris priklausė Elai. Elos vienatvė, triuškinanti išblėsusį šmėklos pyktį. Tai vyko dabar. Tai buvo neišvengiamas pavojus.

— Kas nors, — tarė Azdra’ikis, — patraukė karalienės dėmesį.

— Ela! — jis trūktelėjo savo ranką iš Azdra’ikio gniaužto ir iš karto šalia pėdos pajuto kraštą.

— Kvaily! — Azdra’ikis sugriebė jį, kai kitas virpesys perbėgo per tunelį, priversdamas atspindžius sumirgėti, ir tik įsikišus Azdra’ikio rankai, jis nenukrito.

O tyla, atėjusi paskui, virpėjo, dusino. Jis pasistengė išsivaduoti.

— Raminkis, raminkis, — Azdra’ikis lėtai paleido jo ranką. — Žmogau, čia taip lengvai gali nukristi į kąžką panašaus į mirtį — gali paskęsti karalienės vaizduotėje. Arba visko reikalaujančioje jos valioje, kas, mano nuomone, yra blogiau.

— Elą puola.

— Tikėjaisi, kad ne? Prašiau tavęs, paimk veidrodį. Maldavau tavęs, paimk veidrodį. Dabar — štai dabar tu apsigalvoji. Žmogau, karas pradėtas. Nebėra kaip trauktis iš mūšio. Gerai tai ar blogai, bet veidrodžio šukė priklauso tai geltonsnapei.

— Raganai su savo draugužiu kerėtoju, — pasakė kitas, stovįs visai visai čia pat. Tai jį apstulbino: keli goblinai, atrodo, kalbėjo žmogiškai.

— Su savo draugužiu kerėtoju, — sutiko Azdra’ikis. — Tiesa. To niekada nėra buvę. Tai, kad ji labiau už karalienę jo nori, gali viską pakeisti.

— Ji neturi jokio. Nemanykite, kad…

— Žmogau, tu aidi tuo. Visas veidrodis aidi. Gal manai, mes kurti?

Jį supo goblinai, o Elos esamybės pojūtis perbėgo per jį lyg kūjo smūgiai: trenksmas po trenksmo į jo kaulus. Blankioje, vandeniškoje šviesoje jis matė tik nuožmius, laukiančius veidus, bet staiga — staiga tas esamybės jausmas tapo toks gyvas, kad nebebuvo skirtumo tarp jo ir jos, nebeliko jokios vietos šmėklai, riksmais prieštaraujančiai lauke. Jis įsižiūrėjo į kažką, ko negalėjo matyti savo akimis — į menę… tačiau jam nepavyko pamatyti aiškiai. Ji mirgėjo…

„Ežeras… dieve, ežeras, Ela!

Viena siejasi su visa. Vienas dalykas paveikia viską. Ela, jie norėjo ežero, viskas dėl ežero — tai veidrodis mūsų karalystėje…”

— Žmogau! — įspėjo jį Azdra’ikis. — Žmogau, paklausyk manęs.

Atsklido šviesa, nuo grindų atšoko žvilgą vandens atspindžiai. Kelias priešais panėšėjo į saulės nutviekstą burbulą. Tamašas pasitrynė sau akis ir leidosi eiti kartu su Azdra’ikiu bei jį apsupusiais Azdra’ikio bendrais.

Ant peties jis pajuto šaltą prisilietimą. „Per vėlu kaltinti vienas kitą, — tarė jis prie jo kimbančiai šmėklai. — Ponia, mes esame čia. Neturime jokios galimybės būti bet kur kitur. Užsičiaupk!”

Jai nepatiko, kad šitaip į ją kreipiamasi. Jis pajuto jos pyktį.

„Ir ar mirsi kada? — sviedė jai atgalios. — Mes visi galime mirti. Šiuo atveju lengviau mirti negu išgyventi”.

Ji nenorėjo čia būti. Karalienė norėjo, kad ji būtų čia, dabar šmėkla tikrai tuo patikėjo. Ji palietė Tamašą, ji pasistengė jį išlaikyti, ir ją nušlavė burtų srautas…

… amžių senumo burtai, galingesni, nei ji suprato. Šmėkla pabučiavo naivuolį, norėdama pasivogti jo gyvybę, o surado toli gražu ne naivuolį, dėl šito ji kaltino jį, keikė jį dėl šito, ji įtarė, kad jis įsivėlęs į kerėjimus, bet negalėjo to surasti…

Draugužis, sakė goblinas. Girios raganos tokių neturėjo. Ilenos laikais nebuvo kerėtojų…

Bet senelės laikais, suglumęs pagalvojo, buvo Karolis…

Giliai į Elą įsiveržė baimė, po to vėl atgautas susikaupimas, oras lyg virš žaizdro ėmė raibuliuoti tiesiog jiems į veidus: vandens raštai smarkiai sumirguliavo ir po to nurimo. Jie stovėjo priešais žmogų ir gaują goblinų, kurie akimirksniu išsitraukė kardus.

Bet tai buvo jis pats, jo paties išgąstis, jų pačių atspindys, išsisklaidęs į šviesos raibulius taip, lyg kas būtų įmetęs į vandenį akmenį.

— Tamašai? — šūktelėjo berniuko balsas. Vanduo ėmė įgauti naują vaizdą — berniuko pavidalą. Jurio atvaizdas žvelgė į juos, palietė neregimą paviršių ir privertė jį raibuliuoti, bet ne daugiau, ir dar — kadangi berniukas, Tamašas žinojo, be jokios abejonės, buvo saugus, namie — Saule valdove, vaizdas bei garsas atrodė tokie tikri.

— Tamašai!

— Ar tai apgaulė? — jis paklausė Azdra’ikio. — Jo čia nėra! Jis — saugiai anapus kalnų.

Jurio atspindys papurtė savo galvą, nepaprastas panašumas stvėrė Tamašui už širdies.

— Zadnis pabėgo. Sekiau paskui jį ir atsidūriau šičia… Bogdanas čia… Bet netikėk…

Veidrodis baisiai sumirgėjo, ir kažkas išplėšė Jurį iš jo regėjimo lauko.

Tamašo pusėje goblinų rankos trūktelėjo jį atgalios, kitaip jis būtų pargriuvęs.

— Paleiskit mane!

— Ne, — pasakė Azdra’ikis. — Nebūk kvailas. Tai veidrodis valdo tokius dalykus. Padaryk taip, kad vaizdas sugrįžtų!

— Nežinau, ar šito noriu!

— Tada žinok! — Azdra’ikis ant jo rėkė. — Vieną kartą ir visam gyvenimui žinok, žmogau, turi mažai kitų galimybių. Ar stosi prieš tą vaizdą? Taip arba ne!

— Noriu, kad vaizdas sugrįžtų! — sušuko jis.

Mirgėjimas aprimo, ir Juris pro jį prasiveržė, jis tysojo visu ilgiu ir žiūrėjo aukštyn, buvo ramutėlis, lyg jaunas elniukas prieš medžiotojus, jo veide — vien tik išgąstis ir neviltis.

— Tai aš, — tarė Tamašas. Tačiau prieš jį buvęs veidrodis jam parodė dar kitą paveikslą… Bogdanas, kiekviena smulkmena tai buvo Bogdanas.

— Pereik čionai, — tarė Bogdanas, pamodamas jam. — Tamašai, duokš Jurį ir eikš čia.

— Ne, — tyliai pasakė Azdra’ikis. — Tai karalienės darbas. Pereik per šį paviršių, ir ji galės tave paliesti.

— Tamašai.

Jis pagalvojo, kaip jo kompanija turėtų atrodyti Bogdanui, ir pamanė paaiškinti jam, kad niekas negresia, o jis — ne kalinys, bet netikėtai už Bogdano irgi pasimatė goblinai, jų buvo gana daug, pasirodė menė, spindinti šviesomis, jis gi stovėjo tamsoje kartu su savo jaunesniuoju broliuku, kuris buvo apstulbęs ir stengėsi atskirti, kas yra tikra. Tai Jurio žvilgsnio Tamašas negalėjo pakelti, jo abejonių, renkantis vieną iš judviejų.

— Juri, — tarė Tamašas. — Juri, ar gali atsiliepti?

— Taip, — atsakė Jurio paveikslas, skambėjo kaip tikrų tikriausias Juris, jei būtų beprotiškai persigandęs. — Girdžiu tave.

— Juri, ką aš turėčiau daryti? Ar turėčiau jo paklausyti?

— Ne, — visai aiškiai pasakė Juris.

— Berniūkštis nesupranta, — kalbėjo Bogdanas. — Tamašai, aš noriu, kad tu paimtum Jurį ir atsivestum jį kartu su savimi. Aš garantuoju tau saugumą.

— Karalienės pažadai, — tarstelėjo Azdra’ikis.

— Užsičiaupk! — Tamašas sušnypštė Azdra’ikiui. — Bogdanai, ar esi laisvas pereiti į šią pusę?

— Laisvas, — atsakė Bogdanas. — Taip, laisvas. Bet aš noriu, kad tu ateitum pas mane. Tu būsi saugus. Pažadu tau.

Raibuliuojantis paviršius išlinko lauk ir užgriebė dalį menės.

— Tamašai! — su baime sukliko Juris, kai veidrodis pasiglemžė jį atgal, o Tamašas žūtbūt pabandė jį pasiekti, tačiau goblinų rankos jį suturėjo.

— Nagi, eikš, — tarė Bogdanas, bet Juris nebuvo patenkintas tuo, kur buvo. Tamašas pamatė, kaip Juris papurtė galvą ir liovėsi kovojęs su goblinų gniaužtais.

— Atgal, — tarė Azdra’ikis, uždedamas ranką jam ant peties. — Mes pralaimime. Mes dar negalime spustelti.

— Ne, — pasakė jis, atsitraukdamas ir palikdamas ten Jurį bei Bogdaną — netgi savo brolių iliuziją… jis negalėjo rizikuoti juos prarasti. Jis pabandė pajusti Elos esybę. Jis siektelėjo magijos ir norėjo, kad siena kitaip subanguotų ir atiduotų jo brolius, dėl dievo, ji atiduos juos.

Jis laikėsi labai ramiai, bent jau tiek… Tai vienur, tai kitur sudrebėjo paviršius, tarsi akmuo į jį būtų atsitrenkęs.

— Ką tu darai? — paklausė Bogdanas.

— Keri, — tarė švelnus, švebeldžiuojantis balsas, atsklidęs kažkur iš už Bogdano, iš goblinų būrio. — Karolio Mago anūkas. Tavo brolis aiškiai turi dovaną, kurios tu neturi. Jis užtektinai turi magiškos galios, kad taptų pasaulio galybe. Ar anoje kalnų pusėje jis tau apie tai nesakė, o gal nuslėpė nuo tavęs? Be abejo savo pusėje turime jaunesnįjį brolį.

Tamašas tai girdėjo, buvo piktas dėl tokių užuominų. Jis girdėjo ir matė, kaip Bogdanas perpus pasisuko, kad žvilgteltų sau už nugaros, ir tuo pat metu, kadangi jis pažinojo savo brolio būdą, Tamašas suprato, ką tas prakeiktas balsas jiems padarė, kokį apmaudą jis kurstė, tą patį, nuo kurio jis norėjo apsisaugoti kiekvienąkart nunerdamas savo galvą, kiekvienąkart išsisukdamas nuo patyčios, nesileisdamas į bet kokias brolio jam peršamas provokacijas.

Kad tu prasmegtum, tuoj pat pamanė jis, visi viso gyvenimo išsisukinėjimai šitaip pasibaigia.

— Tu nesi kerėtojas, — piktai pasakė Bogdanas. — Tu — ne kerėtojas.

— Bogdanai…..

— … noriu, kad tu ateitum čionai, — tarė Bogdanas.

— Jis tau nepasakė, — kalbėjo klastingasis balsas. — Bet tikrai buvo žinančių. Gal lažinkimės, kad tavo broliukas žinojo, taip pat Karolis Magas. Turbūt net tarnai…

— Aš nežinojau, — pasakė Tamašas. — Bogdanai, dėl dievo meilės, tai nesąmonė. Apie ką mes kalbame? Išeik iš ten. Ženk lauk. Duok man savo ranką ir įsitverk į Jurį.

— Kam? Kad Magijara būtų sudeginta? Bet gal tau tokie dalykai nerūpi… Tamašai Mage.

— Ai, dėl dievo meilės, Bogdanai. Aš niekada nieko nuo tavęs neslėpiau. Aš netgi nežinau, ar tai, ką jie sako, yra tiesa. Net iki šiol aš nežinau, ar tai tiesa. Neklausyk jų, Bogdanai, mes — šeima. Tai mūsų šeima, o ne kažkokio svetimojo kalbos apie šeimą…

— Tuomet pereik čionai. Daryk, ką tau sakau. Jie nori, kad mes valdytume Magijarą, viešpatautume visame pasaulyje mūsiškėje kalnų pusėje. Tamašai, jie leis mums elgtis, kaip mes panorėsime: vieną karalystę po kitos…

Tamašas papurtė galvą:

— Tu. Čionai.

— Tamašai, ar aš ne vyriausias?

— Vyriausias.

— Ar aš ne geriau už tave išmanau? Sakau tau, ką daryti, broleli.

— Ne, Bogdanai, neklausyk jų. Mes neprivalome perimti jų kalbėsenos. Galime juos sumušti. Ištrauk iš ten Jurį.

— Jis labai savimi pasitiki, — tarė balsas ilčių pilna burna, Tamašo ausims jis ėmė panėšėti į moterišką balsą. — Argi ne?

— Užsičiaupk, — pasakė jis karalienei — Tamašas neabejojo, kad tai buvo karalienė — ir veidrodis sudrebėjo.

— Kerėtojau, — atrėžė goblinų karalienė. — Pereik sieną. Tu gali būti kartu su savo broliais. Gali gauti bet kokį apdovanojimą, kokio tik panorėsi.

— Ne.

— Tamašai, — tarė Bogdanas.

— Jis tavęs neklausys, — pasakė goblinų karalienė. — Jis viską žino.

— Jis paklausys, — atsakė Bogdanas nesąmonių nepripažįstančiu tonu, jo veidrodžio pusė, jam puolant pirmyn, priartėjo, ir Tamašas žengtelėjo per žingsnį atgal: būdamas penkerių jis išmoko atsitraukti, kai Bogdanas kalbėdavo tokiu balsu kaip dabar ir eidavo jo pusėn. Tačiau Tamašo nugara atsitrenkė į šarvuotų goblinų sieną… o kitoje pusėje goblinai laikė Jurį.

— Sulaikykit jį, — tarė Tamašas, pasisukdamas į Azdra’ikį, jis bandė išvengti kovos, kurion veržėsi Bogdanas. — Kibkit į jį.

Tačiau negerai buvo šitaip sakyti. Su metalo žvangesiu Bogdanas išsitraukė savo kalaviją, priversdamas veidrodį suvirpėti.

— Padėk jį į vietą, — vėl atsisukdamas pasakė Tamašas. — Bogdanai, padėk jį…

Bogdanas perskrodė tarp jų buvusį veidrodžio paviršių, ir, sužvangus goblinų plienui, Tamašas atšoko atgal. Abiejose pusėse kardai paliko savo makštis, o Tamašas, tuščiomis rankomis, vis dar stengėsi išvengti Bogdano puolimo.

— Bogdanai, ne!

Antrasis artutėlis mostas, kurio sukeltas vėjas pralėkė jam pro skruostą: Tamašas vėl atšlijo atgal, smarkiai trinktelėjo į goblino ranką… Atremk jo smūgį — tokia buvo desperatiška jo mintis, jis metėsi į atsitraukimą, pakėlė kardą, ir Bogdano geležtė žvangtelėjo į jį su tokiu trenksmu, kad Tamašo riešas net krestelėjo.

— Bogdanai, baik! — suriko jis, tačiau iš už barjero atsklido karalienės juokas, Juris šaukė saugotis. — Bogdanai, jie šito nori, liaukis!

Smūgis po smūgio pylėsi ant Tamašo, ir jis vis atmušinėjo juos. Nė vienas kitas nesikovė. Visi jie stebėjo — viena ir kita veidrodžio pusė, iš Bogdano pusės sklido patyčios.

— Pirmyn, — rėkė goblinai, o Juris šaukė jiems nustoti kautis, bet Tamašas negalėjo prarast atsargumo, kitaip Bogdanas perrėžtų jį pusiau, Bogdano gi smūgiai darėsi vis įnirtingesni ir žūtbūtiniai, per geležtę nuaidėdami į Tamašo kaulus. Žvangesys išūžė jo ausis, skardėjo garsiau už klykiančią, protestuojančią šmėklą, skambėjo garsiau už goblinų balsus ir aidėjo per vandeningas sienas, kurios drebėjo nuo geležčių dūžių.

Kardai susikirto, ir vėl smūgis į smūgį — Tamašas nenorėjo atsitraukti, bet jam nebebuvo kito pasirinkimo. Azdra’ikis šaukė jam patarimus, kurių jis negalėjo išgirsti, Juris spiegė, o jo rankos ir riešai sviro nuo tokio žvanginimo ir daužymo. Išmušk iš jo kalaviją — štai ką jam klykė jo sveikas protas, bet taip padaryti buvo ne lengviau, nei argumentuotai įtikinti Bogdaną, kai ant kortos pastatyta Bogdano garbė.

— Jie šito nori! — šaukė Tamašas vildamasis, jog Bogdanas jau gana nuvargęs, kad jį išgirstų. — Bogdanai, jie laiko Jurį.

— Aš ne kvailys! — suriko Bogdanas. Jo veidas buvo išraudęs nuo pykčio, akys paklaikusios iš įsiūčio. — Tu toks pasiutusiai pasipūtęs, toks baisiai protingas. Manai nežinau, ką judu darėte įsigavę į mūsų kompaniją — tu su Karoliu…?

Jis vargiai beturėjo jėgų ginčytis. Išmušk iš jo ginklą — viskas, apie ką jis pajėgė galvoti, stengdamasis per varginančią gynybą rankoje išlaikyti goblino kardą, kai Azdra’ikio kompanija staugia jam į ausį ir pats Azdra’ikis rėkia patarimus, kurių jis negalėjo išgirsti per ūžesį savo ausyse. Jis tolokai siektelėjo ašmenimis, pabandė su dantytu spygliu užkabinti Bogdano ašmenis, ir jam beveik pavyko, tačiau anksčiau, nei Bogdano jėga vos neišmušė ginklo iš jo saujos, netikusi sankiba iširo. Tamašas vos vos atgavo savo kardą. Goblinai rėkė patarimus. Akimirksniui pažįstama ranka nusileido jam ant peties ir stumtelėjo jį. Azdra’ikis suriko:

— Pulk, kvaily!

— Užsičiaupk! — užriko jis ant Azdra’ikio ir išsisuko nuo Bogdano puolimo.

— Žmogau, jie puola Elą! Mes negalime amžinai jų sulaikyti…

Šitai jis išgirdo, kai stengdamasis atsitraukti užlipo ant kažkieno kojos, o Bogdano kalavijas brūžtelėjo ir nuslydo petimi.

— Nešdinkis man iš kelio, — išdrožė jis. — Bogdanai, liaukis! Bogdanai, dėl dievo meilės, tu klysti… — jis metė stengęsis išgydyti Bogdano teisingumo jausmą. — Tėtis pasakytų…

— Ką? Kad mes visi — kerėtojo išperos?

Smūgis iš viršaus numušė Tamašo geležtę žemyn, Tačiau ir Bogdanas ilso. Jis nebepajėgė pasinaudoti pranašumu. Tamašas stumtelėjo jį petimi atgal ir pasistengė trinktelėti jam su kardo rankena.

Aprūdijęs spyglys iki kraujo drykstelėjo Bogdanui per ranką.

— Po galais tave! — suriko Bogdanas, žiūrėdamas į kraują, ir beprotiškai metėsi į puolimą — kirtis po kirčio.

— Kraštas! — sušuko Azdra’ikis. — Žmogau, žiūrėk, kur statai koją!

Tamašas nebeturėjo daugiau vietos. Goblino stumtelėjimas į nugarą nusviedė jį į Bogdano gynybos zoną, ir Tamašas pasinaudojo rankena bei ašmenų plokštuma, kad išsimuštų laisvėn. Prakaitas bėgo į akis. Visi goblinai rėkė — abi pusės iš karto. Jis antrą kartą žūtbūtinai pabandė pergudrauti Bogdano gynybą ir pats įkliuvo, kardai susikabino, spygliai draskė Bogdano ranką — Tamašas jį sučiupo, jei tik nepaleis, galėtų susilaikyti nenužudys Bogdano bei neleisti, kad jį patį nužudytų, jei tik jis neleis Bogdanui ištrūkti, bet Bogdanas siekė pagriebti jam už gerklės ir vertė jį, įsiutusį dėl skausmo ir pažeminimo, judėti atgal — žingsnis po žingsnio, smarkiai priešinantis. Tamašas žinojo: už jo — kraštas.

— Tu mus abu parversi! — suriko jis Bogdanui. — Mes persiversime per kraštą! Po galais, nedrįsk!

Jo pėda palietė tuštumą. Jis pajuto, kaip juda, ima kristi, ir paleido kardą — nutarė: verčiau šitaip, negu abiem žūti.

Bet kai jis paleido kardą, kažkieno ranka įsikibo į jo ranką. Bogdanas su visu savo svoriu ir abiem kardais nulėkė pro jį — į tuščią erdvę, pro jo ištiestą ranką. Trūktelėjimas už jo kairės rankovės ištempė Tamašą atgal ant tvirtos žemės — visą uždususį, sušalusį ir drebantį nuo galvos iki pat pėdų.

— Bogdanai! — sušuko jis į tą pragarmę tikėdamasis, kad tai magiška vieta, kur jis gal dar surastų jį.

— Jo nebėra! — Azdra’ikis, apkabinęs jį, šaukė jam į ausį. — Žmogau, tu esi čia. Ar girdi mane? Žmogau! Jie mūsų nesustabdys! — Azdra’ikis jį krestelėjo. — Paklausyk manęs! Tu turi galios ką nors padaryti — tai daryk! Išnaudok veidrodį! Laužkis per sieną!

„Viena siejasi su visa”. — visai be priežasties pagalvojo jis. Ir dar labiau nei iš šio, nei iš to bei su nepagrįsta viltimi: „Meisteri Karoli!”

Nikolajus stengėsi negalvoti apie žvaigždes virš girios raizginio, tačiau jis buvo tikras, kad dabar mažų mažiausiai ne vidurnaktis, kad vyksta kažkas magiška ir kad, jeigu du jų vaiduokliški vedliai būtų bent kiek patikimi, jie jau seniai būtų suradę berniuką.

— Jie mūsų niekur nenuves, — pareiškė jis Karoliui.

— Mes nebesame ten, kur buvome, — atkirto Karolis. — Ir tai nėra lengva, meisteri medžiotojau. Mes ne paskui elnią sekame.

— Ką tai reiškia?

— Kad tai ne elnias!

Štai ko susilauki ginčydamasis su žmogumi, kurio mintys sukasi ratais ir kuris pridėjęs ausį prie žemės kažką girdi. Bet nuo pat pradžių Izabelė ir Pavelas atrodė einą kažkieno pėdomis, paskui kurį norėjo sekti šuo. Nužudytoji Karolio sesuo ir jos karys-mylimasis be jokių pastangų slinko priekyje, jie gi tuo tarpu aukštyn žemyn brovėsi kalvomis per tankumynus. Nikolajus vedė ant ponės sėdintį senąjį, o priekyje, priešais juos visus, nuleidęs nosį prie žemės, nepaisydamas tamsos, kuri stabdė medžiotoją žmogų, ir tikriausiai, Nikolajaus manymu, sekdamas pėdomis geriau negu abi šmėklos, kartu sudėtos, bėgo šuo.

Tada Nikolajus staiga užuodė obuolius, kai nė viena obelis neturėtų brandinti vaisių, ir tai privertė jį gana keistai pagalvoti apie Magijaros pilies kiemą, prie virtuvės durų apverstą krepšį ir Michalo arklį.

Šuo sulojo, visiems goblinams trisdešimties mylių spinduliu pranešdamas, kur jie yra.

— Tyliai, — sušnypštė Nikolajus. — Šunie, nutilk!

Tą pačią akimirką Nikolajus pajuto grybšnį per plaukus, gal šakelė jam peštelėjo. Papūtė lengvas vėjelis, sušlamėjo krūmuose.

„Geras vaikinas”, — kažkas tarė. Jis buvo tikras, kad tai ne meisteris Karolis: Karolis nevadindavo jo geru, o pastaruoju metu nė vienas — vaikinu. Skambėjo, lyg būtų moters balsas. Jis negalėjo būti visiškai tuo tikras.

„Ištikimas Staniui, tikrai, — balsas tarė prie pat jo ausies. — Nė vienas negalėtų tavęs dėl to kaltinti”.

— Užula? — staiga paklausė Karolis. — Užula, ar čia tu?

— Tik vėjas, — pasakė Nikolajus, trokšdamas patikėti bet kuo, tik ne senąja ponia jam prie ausies.

Tačiau tą pačią akimirką, vėjui krečiant pokštus, jis išgirdo triukšmą, kokio nebuvo girdėjęs nuo pat savo klajokliškos jaunystės: kardų žvangesį ir per girią aidinčius kovų garsus. Gracija kilsterėjo savo galvą, trūktelėjo Nikolajaus laikomą pavadį, o jis visom keturiom metėsi į šoną, kai tiesiog per brūzgyną, nė šakelės nepajudindamas, ir tiesiai per Graciją, be to, dar per Karolį prajojo raitelio šešėlis.

Antrasis raitelis prajojo bei trečiasis — visi šmėklos, ir Nikolajus ėmė drebėti, kaip dar niekas nebuvo jo privertęs nuo tada, kai buvo berniūkštis ir slapstėsi nuo kareivių.

Tačiau jam atrodė, kad, net aiškiai nė vieno iš jų nematydamas, jis žino, kas jie tokie: Michalas ir Filipas, ir Ježis, ir visi jo žuvę bendražygiai — visi jie jojo į mūšio triukšmą. Zadnis lojo ant jų ir staiga sustūgo.

Tai buvo vienintelis dalykas, atvedęs Nikolajų į protą, nes akimirką jis buvo pasijutęs toks apsvaigęs, taip menkai susijęs su savo kūnu, kad nepalyginti lengviau būtų buvę leisti sau išeiti ir nubėgti paskui juos.

Nikolajus, ištiesęs ranką, palietė Karolio kelį, jis bijojo dėl senojo gyvybės. Bet…

— Sek paskui juos, — skubiai paliepė Karolis. — Dievai, paduok man pavadį. Berniukas pakliuvo į didelę bėdą!

Šuo bloškėsi pirma jų į girią. Nikolajus padavė Karoliui pavadį, tas kulnais paragino Graciją, ir ponė ėmė judintis — bukai, nepaliaujamai pirmyn, o ir šmėklos traukė pirma jų šlamėdamos šakose, ir visokiausios dvasios pasipylė jiems iš kairės ir iš dešinės, žvaigždžių šviesoje plaukią šešėliai, pėstute, ant arklių, kai kurie ant padarų, kurių doras žmogus nenorėtų matyti — anie, matyt, buvo pastipę goblinai.

Priekyje kažkas suspindo, kažkokia šviesa švystelėjo aukštyn pro retėjančią medžių uždangą iš žemėliau esančio slėnio, o jiems iš priekio pasigirdo staugsmas, kokį Nikolajus tik vienąkart savo gyvenime buvo girdėjęs prie Krukči Strazo, kai pasipylė strėlės — goblinai priekyje iššoko iš pasalos spiegdami ir mosuodami kardais, žvilgančiais bauginančiai keistoje šviesoje.

Bet ūmai tas klyksmas liovėsi, vos tik juos vedusios šmėklos sugarmėjo tarp puolančiųjų. Goblinai pasipylė iš priedangos ir leidosi sprukti. Nikolajus, gaudydamas kvapą, lėkė savo jėga, kokią teturėjo, prisidėti prie dvasių, jis ranka prisidengė sau akis ir per brūzgynų sieną išsiveržė į nykią nuokalnę, kurios apačioje kažkas švytėjo lyg ant žemės nuleista žvaigždė. Šmėklos plūstelėjo nuo tos kalvos lyg tamsos upė paskui sprunkančius goblinus, lyg srautas, iš kurio šviesa vis dar išplėšdavo kokią detalę, panašią į šalmą arba į ranką, arba į šarvuotą petį — šmėklos siūbtelėdavo ant goblinų ir palikdavo juos ramiai betysančius… išskyrus kelis, kurie blaškėsi klykaudami ir kažką taukšdami su visais keturiais vėjais, bei pakriką saujelę buvusių pasaloje, kurie stengėsi persigrupuoti Nikolajui skersai tako.

Nikolajus nesustojo pagalvoti. Su aklu įsiūčiu valydamas sau kelią jis puolė į bet kokį pasipriešinimą, kokį tik surado, nes senasis kvailys ant ponės jojo paskui jį, o ten žemai buvo šviesu — vienintelis išsigelbėjimas iš juos supančios nakties. Štai ten jie turėjo traukti, ir jis net neabejojo šia mintimi, jis tiesiog žinojo tai skindamas sau kelią, kuriuo Karolis su pone leisdamiesi žemyn aplenkė jį šonu.

Nežinia, kaip jis surado savy jėgų leistis bėgte paskui senąjį, kad net šonas diegė, o šviesa akino jį ir temdė jo sąmonę. Neabejotina — kerai, pamanė jis; balta šviesa nebuvo panaši į saulę nė į laužą, ji kaupėsi kažkur aplink mergaitę, sėdinčią ant nejudančio arklio.

Bei goblinų apsuptą.

— Karoli! — suriko jis susirietęs ir vos ne dvigubai garsiau dėl skausmo bei šoko dar greičiau bėgti, kad jį pasivytų turėdamas tik kalaviją ir matydamas, jog senasis lekia lyg nieko daugiau, tik šviesą teregėdamas.

Bet šitie goblinai buvo kitokie, aukštesni, tarsi sargyboje stovėdami apsupę sėdinčią ant arklio mergaitę — goblinų karalienę, Nikolajus pamanė ją tokią būsiant, bet jeigu taip, tai jos sargybiniai pasikliovė jos magija ir nešovė į juos, nepakėlė kardo.

Tada mergaitė sujudėjo, Nikolajus pamatė tai bebėgdamas šuoliais, ji pažvelgė jų pusėn, ir vos tik jos rankose šviečianti liepsna blykstelėjo lyg žaibas, Karolis sustabdė ponę. Nikolajus galėjo viską pamatyti, kiekvieną goblinų šarvų detalę, daugiau ginklų, nei jis kada buvo matęs — beviltiška nelygybė, net neskaičiuojant magijos.

Karolis iškėlė savo pagalį, tą daiktą, kuris jam trukdė keliauti per girią, pamojavo juo sau virš galvos, ir Nikolajus sustojo prie Gracijos, atsirėmė į prakaituotą jos pasturgalį, nebepajėgdamas daugiau nė vieno žingsnio nubėgti. Tuomet kažin kas atsitiko. Liepsna suspindo vis ryškiau ir ryškiau ir nusidriekė per ežerą, kurio jis anksčiau net nepastebėjo: buvo taip tamsu — blyksnis, kitas blyksnis, dar vienas, kol iš ten, kur jie stovėjo, jam ėmė rodytis, jog virš ramaus ežero paviršiaus gali matyti judančius pavidalus.

Nuo ežero pakrantės atsklido šuns skalambrijimas, blyškus pavidalas nulėkė tarsi pametęs nuovoką.

— Sek paskui šunį! — Karolis suriko Nikolajui.

— Ką? — Nikolajus vargiai beprakalbėjo.

— Po galais, tau nėra ko čia veikti! Sek paskui šunį!

Nikolajus giliai įkvėpė, atsistūmė nuo ponės šono ir pasileido bėgte, tik tada suvokęs, kad šuo seks paskui berniuką ir kad senasis galbūt ne be priežasties taip mano. Jis bėgo šlubuodamas ir taškydamas seklumos vandenį, jo šoną varstė skausmas… jis vylėsi, kad nė vienas goblinas jo nepamatė, tačiau keli jį pastebėjo ir nubėgo jam iš paskos… o jis neturėjo kur užsiglausti, jokių jėgų atsisukti ir kautis — jis tikėjosi bent likti toli jų priekyje ir susirasti kokią nors priedangą, už kurios pritūptų bei pamestų juos anksčiau, nei išves ant berniuko pėdsakų.

Staiga jį apgaubė tamsa — jis pamanė, kad galbūt kažko nepastebėjo arba dar bebėgdamas buvo praradęs sąmonę, nes netikėtai aplink jį stojo uždara erdvė, buvo drėgna ir šalta, šviesos kaip tik tiek, kad galėtum matyti — ogi tolumoje aidėjo šuns ambrijimas, iškart už jo paties girdėjosi ginkluotų persekiotojų bildesys — Karolis nesiliovė lėkęs, jis nežinojo kaip; jis galvojo: jei Karolis nori, kad jis liktų gyvas, jis ką nors padarys… bet Nikolajus nebegalėjo išlaikyti nuotolio ir bėgti jų priekyje. Kai jie buvo bepasiveją jį, Nikolajus susverdėjęs sustojo ir atsisuko jų pasitikti, bet jie apspito jį, sugriebė kairiąją jo ranką, ranką, laikančią kalaviją, ir nebepaleido — galinga jų daugybė, vandens atspindžiuose spindinti metalu.

Jis kovojo, kad išsivaduotų. Jie grūmėsi, kad išlaikytų jį, be jokios priežasties nenušluodami jam galvos, ir viskas būtų baigta.

Galiausiai tai jį įtikino tuo, kad jie neketina jo žudyti. Kad atgautų kvapą, jis liovėsi kovojęs, ir jie šiek tiek atleido savo gniaužtus.

— Žmogau, — vienas iš jų uždusęs išdrožė parodydamas siaubingas iltis, paplojo jam per petį ir nurodė kelią, kur link jis buvo ėjęs.

Nikolajus šiek tiek užtruko perkratydamas savo mintis — jis suprato, kad jie siūlo savo paslaugas vejantis šunį. Pragaro gūduma ir goblinų karalienė — taip apie šią vietą kalbėjo Karolis… tačiau per savas keliones Nikolajus buvo radęs daugiau nei vieną nepatenkintųjų grupę.

Jie jį paleido, Nikolajus surado savyje jėgų eiti toliau ir žengė kartu su palyda, savo kalboje teturinčia tik vieną žmogišką žodį. Tačiau ar jie vestų jį pas savo karalienę, ar eitų pas ją kartu su juo — bet kuriuo atveju tai leido jam pasiekti tą gobliną, kuris buvo atsakingas už visą šitą nuniokojimą.

Ir tai jam priimtina.

Kitapus barjero niekas nejudėjo — nei goblinai, nei Juris; net akimirkai Tamašas negalėjo spustelti veidrodžio paviršiaus: laikyti viską lyg į ledą sustingdytą buvo geriausia, ką jis galėjo padaryti. Bet tai nebuvo vien rankų pastangos: vos tik jo mintys nukrypdavo prie bet kokio kito dalyko, prasidėdavo kitimas ir už barjero buvusios figūros, tiek, kiek jis pajėgė, laikytos sustingdytos, imdavo judėti. Jis neturėjo jokio supratimo, ar yra kas nors gera iš to, kad jis stengiasi jas sustabdyti, jis nebuvo tikras, ar laimi, ar ne, neturėjo jokios vilties, tačiau stengėsi ir nesiliovė stengęsis, nors žinojo, kad lauke vyksta kažkas negera. Jis buvo praradęs bet kokį jausmą, kur yra Ela ar kas atsitiko, galbūt jis — vienintelė likusi viltis, o jis neturėjo tiek žinių, kad ją atstotų — jokio supratimo, ką ji darė ar ką turėjo padaryti; jis tik nepaliaudamas aklai puolė, norėjo maldauti šmėklos, su juo buvusių goblinų, su bet kokiu sąjungininku jis būtų susidėjęs, kad tik galėtų išgelbėti Jurį iš tų jį laikančių rankų.

Juris stengėsi nepripažinti, kad bijo; Juris lėtais krustelėjimais rūsčiai susiraukė; Juris atitraukė atgal savo koją ir, dieve, Tamašas suprato, ką Juris ketina daryti, jis nenorėjo, kad jis taip padarytų, dėl dievo meilės, jis nenorėjo ir laikė viską sukaustytą kiek pajėgdamas ilgiau, bet tada jis pajuto, kaip kažin kas pasislinko, kažkoks bruzdesys, privertęs pertvarą pasikeisti, ir staiga jis prarado viską, ką buvo pasiekęs. Jurio koja siūbtelėjo, goblinas krūptelėjo, susirietė dvilinkas, ir Tamašas…

… dabar jis tegalėjo rėkti ant priešų, kurie turėjo jo brolį. Plikomis rankomis jis ėmė daužyti barjerą, bet pralaužti jo vis dar nepajėgė, negalėjo net kietumo jausti tame, kas siurbte siurbė iš jo jėgas.

Drauge su juo buvę goblinai prisidėjo savo jėga… Azdra’ikis buvo daug stipresnis už jį. Azdra’ikis — akis į akį su juo, petys įremtas į pertvarą, o veidas, kurį matė Tamašas, buvo sužvėrėjęs, baimė — ne mažesnė už jo baimę: Azdra’ikis buvo beprarandąs save ir visa, ką tikėjosi susigrąžinti, o jis pats — Jurį…

Ūmai paviršius pasidavė — išgaravo priešais juos. Atspindžio atspindžio atspindys sustingo Tamašo akyse ir jie suvirto krūvon į kitą menę — švieselės, lyg gyvos būtybės, išsilakstė šokinėdamos — jis pats bei saujelė išsekusių goblinų…

Žvelgiant į stiklo ar vandens lakštą — jis negalėjo pasakyti tiksliai: anas mirgėjo — bet Juris buvo ten, priešų rankose, o labiausiai, labiausiai — goblinų karalienė, jos veidas veidrodyje, staiga užgožęs visa kita. Tamašas atsikėlė. Pakilo Azdra’ikis, kiti — žvelgdami į karalienę, sėdinčią savo soste.

— Perdėtas pasitikėjimas, — tarė karalienė, — yra mirtina yda. Ar tu nori jaunylio?

— Taip, — ėmė sakyti jis, bet Azdra’ikis žengtelėjo priešais jį ir išrėkė kažką, ko Tamašas visai nesuprato, bet ko visiškai užteko, kad iš įsiūčio praplatėtų karalienės šnervės ir jos skruostai plyksteltų raudoniu. Karalienė suriko, pašoko žvangtelėdama apyrankėmis ir nukreipė savo ranką į goblinų lordą.

„Ne, — pagalvojo Tamašas, — ne…” Ir netoli karalienės rankos jis išvydo tą mažą tamsos dalelę, tą dėmę, kuri buvo Elos veidrodžio formos, ir štai ten jis įsižiūrėjo, nedrįsdamas atitraukti savo akių nuo to vienintelio lopinėlio, tos vienintelės veidrodžio vietos, kurioje jis tikėjosi išvysti tai, ko pats troško, vietoje to, ko norėjo karalienė. Ir kai jis toje vietoje pamatė šviesą, tiksliai tokios pat formos kaip Elos šukė, veidrodis pasidarė vientisas.

O tada — jis to nenorėjo, jis nejuto, kad karalienė norėtų — kažkas kaulėta ir tamsu, ir pikta įslinko į jo regėjimo lauką, kad viską iš jo atimtų. Jis pamatė girią, naktį, krūmų raizgalynę ir išmėtytus kaulus…

— Sustabdyk ją! — Azdra’ikis šaukė ant jo, už peties jį purtydamas.

Staiga visas veidrodis pasitraukė atgal ir virto siaubingų spalvų siena — su ietimis ir kardais į juos lekiančių goblinų antplūdžiu.

Tamašas žengtelėjo atgal, tarp Azdra’ikio mažumos, ir visame didžiuliame veidrodyje susirado vienintelę savo dėmelę… ir neaiškiai išvydo staigius raibulius. Šviesos liejos ir šokinėjo aplinkui, ir goblinas kovėsi prieš gobliną, tarp Tamašo ir veidrodžio žybčiojo plieniniai ašmenys. Vos tik Tamašas išgirdo Jurį, žūtbūt jam bešaukiantį, jis, neatitraukdamas akių nuo tos neaiškumos, išsitraukė turimą durklą, Azdra’ikio dovaną, ir pakėlė jį pasiruošęs apsiginti.

Bet tuo pat metu jis išgirdo jam už nugaros lojantį šunį… lyg juoda vėsos banga plūstelėjo šmėklos, aplink jį ir pro jį, kartu su įlekiančiu geltonu šunimi, slystančiu marmurinėmis grindimis, slystančiu ir viauksinčiu iš išgąsčio, kad pračiuožė skradžiai mūšį iki pat veidrodžio.

Veidrodis virptelėjo — sudrebėjo karalienės atvaizdas.

— Zadni! — iš kažkur suriko Juris, ir persigandęs šuo pašoko ant savo kojų goblinų ir šmėklų peštynių vidury… bet tam, kad pamatytų, kaip tai nutiko, Tamašui neteko nė dukart mirktelėti. Per visą veidrodį jis išvydo Elą, stovinčią prie ežero.

Jis matė — ten, aplink veidrodį — Azdra’ikį ir goblinų būrį: tranko vieni kitiems per pečius ir šaukia vienas ant kito lyg berniūkščiai…

Jis matė Nikolajų, parimusį ant goblino rankos, suglebusį bei uždususį, ir staiga Jurį, bebėgantį į jį tiesiog per pačią veidrodžio medžiagą. Zadnis leidosi savo keliu — ir šuo, ir berniukas kažkaip pravairavo per mūšio lauką, kad pasiektų jį.

— Tamašai! — šaukė Juris, mėgindamas jį apsikabinti. Zadnis šokinėjo aplink jį, stengdamasis gauti šiek tiek jo dėmesio.

Bet dar ne pabaiga. Dar nebaigta, kol veidrodis visiškai nenurimo, ir jis negalėjo pamatyti Elos, nieko daugiau, tik Elos veidą, nukreiptą į naktį ir užimantį visiškai visą veidrodį.

Tame atvaizde buvo meisteris Karolis. Tamašas žinojo tai jo nematydamas. Jis žinojo apie dvasias, kurios kovėsi veidrodyje besiginčydamos, su riksmais bei šauksmais, ir Ježį, Saule valdove, Ježį, besiskundžiantį, kad jam tamsu ir nemalonu…

Tamašas įkvėpė, jis buvo priklupęs, abiem rankomis apglėbęs berniūkštį ir šunį. Jis negalėjo pasijudinti — ne, kitaip. Jis nedrįso nė krustelt ar galvot ką nors, ar domėtis kuo, kol atvaizdas liko toks, koks yra.

Kažkas buvo siaubingai negerai, netgi jei kurį laiką viskas vyko gerai. Juris suėmė Zadnį už antkaklio nežinodamas, ar leisti jam pabandyti išbudinti Tamašą, o gal nereikia… bet kai brolio glėbys ištuštėjo, jis lėtai atsistojo ir vis nesiliovė įdėmiai žiūrėjęs į veidrodį, nekreipdamas jokio dėmesio į susijaudinusių goblinų pilną kambarį nė į nieką.

— Tamašai? — tarė Juris ir, kai negavo iš jo jokio atsako, pažvelgė į Nikolajų bei pamatė jį šlubčiojantį link jo, apsipylusį prakaitu ir vargiai bepastovintį ant kojų… taigi jis tvirčiau suėmė Zadnį.

Nikolajus uždėjo savo ranką jam ant peties, apkabino jį prispausdamas sau prie šono ir pasakė, kad jie išsives iš čia Tamašą.

— Net jeigu turėsime jį nešti, — pasakė Nikolajus.

Tačiau vienas aukštas goblinas tarė:

— Ne, dar nebaigta. Jis dar nelaimėjo.

— Kas nebaigta? — karštai atsiliepė Nikolajus. — Ką reikia laimėti?

Juris nenorėjo, kad Nikolajus pradėtų su jais kautis, ne dabar, kai Tamašas šitoks. Norėdamas jį sustabdyti jis timptelėjo Nikolajui už rankovės.

— Jaunasis kerėtojas dirba savo darbą, — pasakė goblinas, — ir mūsų žmonės dabar valdo menę. Tačiau dar nieko nėra pastovaus, — Nikolajus krustelėjo norėdamas jam paprieštarauti, bet goblinas rankos mostu jį pertarė: — Lemtingai nepastovu. Jis gali žūti.

— Ne! — Zadnis stengėsi ištrūkti, ir Juris iš visų jėgų įsikibo į jo antkaklį.

— Einu, atvesiu Karolį.

— Kerėtojų čia užtenka, — pasakė goblinas, ir kalbėjo jis apie Tamašą, aišku kaip dieną. — Tegul jis pabaigia savo darbą.

Reikėjo šiek tiek laiko, paprasčiausiai tam, kad jis atgautų kvapą. Ten buvo Ela — taip pat priblokšta, taip pat pavargusi, kaip ir ryžtinga. Ten buvo meisteris Karolis. Karolis buvo tas, kuris pasakė arba pagalvojo:

— Visa ši vieta kabo ant plaukelio. Vaike, neatitrauk žvilgsnio. Gerai padirbėta. Gerai padirbėta.

Buvo ir kitų. Ježis — pasipiktinęs: „Turiu ir taip kuo pasirūpinti. Aš neturiu laiko visai šiai nesąmonei, kad ji kur. Mano kumelė turi greitai atsivesti…”

„Aš ja pasirūpinsiu, — pagalvojo Tamašas, — jei tik pats grįšiu į Magijarą”.

Ir Filipas: „O kaip mano tėvas? Jis senas. Kas juo pasirūpins?”

„Aš nepamiršiu”, — atsakė Tamašas.

Bogdanas išsiskyrė iš tos kompanijos. Bet jis su juo nesikalbėjo. Tamašas nesistebėjo. Jis be galo džiaugėsi, kad Bogdanas vėl surado savo draugus.

Tada jis išgirdo senelę kalbant, per greitai nubaidančią kitus mirusiuosius… bet ji išvarė dar vieną šmėklą, kurią jis jautė lindinčią patamsyje.

„Nešdinkis! Tu nesi mirusi! Neinkšk čia prieš mane, kvaile! Pati sau prisidarei klaidų! Palik mano anūkus ramybėje!”

Tamašas bijojo dėl pasekmių. Jis nebuvo tikras, ar senelė bus tokia stipri ragana, kad susidorotų su Ilena. Bet visą tą laiką jis nedrįso atitraukti žvilgsnio nuo Elos veido. Jis leido visiems šiems dalykams vykti ir nepasidavė jokiam trukdžiui, jokiai gudrybei, neatitraukė akių nuo vienintelio vaizdo, kuriuo neabejojo.

„Mirela”, — griežtai tarė senelė.

„Niekas manęs taip nevadina”, — užprotestavo Ela, įdėmiai žvelgdama į jį, ta pati, vis žvelgdama, vien tik žvelgdama, bet išsigandusi.

„Niekas ir neturi, — kandžiai atkirto senelė. — … tu esi Pavelo. Esi kilusi iš Itresės ir Ilysės giminės. Tai turėtų priversti tave būti atsargesnę su savo nuotaikomis ir norais, jei niekas kitas nepriverčia. Dėl kitko… vaikaiti?”

— Senele?

„Prisimink pasakojimus”.

— Senele?

„Prisimink pasakojimus”, — pakartojo senelė, ir jis nieko nebegalėjo padaryti: buvo toks apstulbintas; jis ėmė prisiminti viską tiksliai taip, kaip senelė buvo jiems pasakojusi: miškus ir krioklius, miestus lygumoje…

Švieselės ėmė lyg pašėlusios šokinėti, skrajodamos aplink vandeniškas sienas, ir atsimušinėti į jas, lyg narveliuose įkalinti paukštukai; visas veidrodis ėmė drebėti, Zadnis pradėjo ambryti stengdamasis ištrūkti, tačiau visai šiai sumaiščiai besitęsiant, Juris ir toliau iš visų jėgų jį laikė.

— Kas čia vyksta? — suriko Nikolajus goblinams, tačiau tie, rodės, taip pat neturėjo jokio atsakymo, tik…

— Pažvelkite į veidrodį! — sušuko Juris. Veidrodis keitėsi, atspindžiai šokinėjo jame nuo gūdžių miškų prie žvaigždžių šviesa nutviekstų krioklių, prie pilies kiemų ir fontanų, ir laukų, ir nuostabių vietovių. Virš mišku apaugusių tvenkinių ir per girias skrajojo švieselės. Fėjos, Juris suprato. — Lygiai kaip senelės pasakojimai! — šūktelėjo jis per pečius ir sprandą apsikabinęs Zadnį. — Tai Tamašo darbas! Jis tai daro!

Nes Tamašas pasakojo jam tas istorijas, kaip tik šitaip — Tamašas prisiekinėjo — žodis žodin, kaip senelė jam buvo pasakojusi.

Trinktelėjo atsidarydamos durys, ir per menę siūbtelėjo vėjas — švarus ir grynas, tiesiog iš lauko.

Po to Tamašas atsisuko nuo veidrodžio, ir Juris sudrebėjo matydamas… jis nebuvo tikras tuo, ką įžiūrėjo Tamašo veide, jis tiesiog žinojo, kad Tamašas vis dar žvelgia kažkur kitur, į mintis, ir nenori, kad koks paikas berniūkštis jį pertrauktų arba koks nors triukšmingas šuo imtų šokinėti aplink jį priešais visą šią pavojingą liaudį.

— Karolis lauke, — ramiai tarė Tamašas. — Eikite ir palaukite manęs ten, meisteri Nikolajau. Bogdanas žuvo. Juriui reikia vykti namo.

— Vaike, — buvo bepradedąs sakyti Nikolajus. Tačiau Tamašas tiesiog stovėjo ten nei piktas, nei nekantrus, tiesiog… su Tamašu nebuvo ko ginčytis, netgi jei Juris turėtų jam savo klausimą, pavyzdžiui: O kaip dėl tavo kelionės namo?

Bet Nikolajus stumtelėjo Jurį norėdamas pasakyti, kad jie turėtų daryti tai, ko nori Tamašas, ir Juris tvirtai įsikibo į Zadnį ir privertė jį atsitraukti, Zadnis vis žiūrėjo atgal ir sutrikęs inkštė, nes šuo nepajėgė suprasti. Būtent tai privertė Jurį labiausiai nuliūsti, nes Zadnis buvo nuoširdesnis, nei jis pats sau galėjo leisti.

Durys vedė tiesiog lauk, po žvaigždėtu dangumi. Jei nebūtų buvę tiek daug nutikusių dar keistesnių dalykų, Juris dėl šito būtų sumirksėjęs, bet jis vargu ar paklausė savęs, kur dingo tunelis. Ten buvo meisteris Karolis, tiksliai, kaip Tamašas buvo sakęs. Ir ragana, vargiai vyresnė už jį patį, sėdėjo ant arklio tarp saujelės goblinų sargybinių. Bet ežeras dabar nebebuvo tamsus ir bauginantis. Virš vandens lakiojo ir šokinėjo fėjos. Viskas buvo taip gražu.

Tačiau eiti pakrante buvo vis taip pat tamsu ir šalta. Juris džiaugėsi matydamas Karolį bei Graciją, ir meisterio Nikolajaus taip pat laukė staigmena, nes goblinai už pavadžio laikė Lvi. Tik porai žodžių Nikolajus užgaišo prie Karolio, vos tik pamatė arklį: jis priėjo prie jo ir apkabino jį per sprandą.

O Juris irgi džiaugėsi Lvi. Bet pamačius, kad ragana, sėdinti ant arklio, atrodo lygiai taip kaip jo brolis ir žvelgia kažkur kitur, jam pasidarė negera.

— Ką jie daro? — jis išsigandęs paklausė Karolio, nes Karolio žvilgsnyje irgi buvo kažkas tokio… meisteris žvelgė į tai, ko Juris negalėjo matyti, klausėsi to, ko jis negalėjo girdėti, ir murmėjo jiems atsakinėdamas… tai buvo dar blogiau.

Bet Karolis bent jau neatrodė draudžiąs klausinėti. Ir Karolis nuslydo nuo Gracijos nugaros, ir viena ranka apkabino jį, šunį jo glėbyje ir viską. Juris sukando dantis, nes tai privertė jį savo gerklėje pajusti gumulą ir vos jo nepravirkdė. Juris tik norėjo, kad Karolis atsakytų į jo klausimą ir nieko tokio jam nedarytų.

Tačiau Karolis vis dar jam neatsakė. Jis tik pasakė:

— Turiu jį. Jam viskas gerai. Jis labai dėl tavęs susirūpinęs.

Tai su Tamašu Karolis kalbėjosi, staiga jis suprato. Pasidarė ir geriau, ir tuo pat metu blogiau.

— Aš žinau, — tarė Karolis, bet jis vis dar kalbėjosi su Tamašu.

— Aš padarysiu. Supratau, — Karolis jį apkabino. — Jis bus čia.

— Kas? — tyliai paklausė Juris, stengdamasis nieko nepertraukti. Tačiau tai apie jį šįkart turėjo kalbėti Karolis, nes jis nieko jam neatsakė.

Po to vis giliau ir giliau turėjo skverbtis virsmas, gilyn į žemę ir į sritis, kur judėjo keisti dalykai, seni dalykai, kuriuos žemės amžiai buvo atmetę. O senelė buvo pasakojusi apie drakonus bei panašius sutvėrimus ir sakiusi, kokie jie šalti ir išdidūs, kaip te niekas niekada nieko jiems nežada, tad jis ir nepažadėjo. Senelė buvo pasakojusi apie akmenis ir ledo tvarinius, kuriais negalima buvo pasitikėti, bet, lėtaeigiai ir atsargūs, žiemą jie išlįsdavo pastūgauti po aukštikalnes, ir jie taip pat turėjo savo vietą pasakų pasaulyje.

Didžiausi bei mažesni ir galiausiai dalykai, kurie nebegalėjo pasikeisti — liko tik sumegzti visus tuos dalykus draugėn, kad viena sietųsi su visa, taip, kaip ir buvo.

Ir pagaliau reikėjo išleisti tai, kas, rodės, šaknimis buvo įaugę į tavo sielą.

Ir įvykdyti teisingumą, kuris nebuvo įvykdytas.

Regėjimas dingo. Tai atsitiko prieš tai, kai jis galėjo sumegzt sugrįžusį atgal Tamašą ir atsiskirti nuo Elos arba nuo žemės. Tai buvo apakimas. Tamsa ir oro stoka. Bet jis tai ištvėrė, suėmė save į rankas, kad ištvertų, ir galiausiai kūnas pasidarė ne toks sunkus ir lengvesnis nešioti. Jis galėjo atsimerkti ir pajudinti savo ranką, ir pasukti galvą į goblinus, kurie stovėjo žiūrėdami ir laukdami savo tremties.

Goblinų karalienė jau buvo pragare su visais kitais savo padarais, pusiau goblinais — šituo jis pasirūpino kartu su pirmučiausiais dalykais. Tačiau jis pažvelgė į Azdra’ikį, į kitus bevardžius goblinus ir nuleido ranką ant Azdra’ikio dovanoto durklo.

— Nieko iš tavęs, — tarė jis, — negausi be papildomų dalykų. Tai su kuo šis kartu?

— Su mano pagalba, — net nevirptelėdamas atsakė Azdra’ikis.

— Kai buvai jaunas ir beginklis kvailelis.

Jis nusijuokė. Negalėjo susilaikyti nesusijuokęs. Ir tikriausiai ši dovana — užkerėta. Tokia ji ir buvo, kai jis ištraukė durklą ir sugrąžino jį Azdra’ikiui bei savojoje rankoje sugavo Azdra’ikio ranką ir pasakė, kad jis turi eiti laukan.

— Ar mes iškeldinami? — jiems beeinant Azdra’ikis primygtinai norėjo sužinoti. — Ar tai — šito sandėrio dalis?

— Aš neminėjau jokio sandėrio.

— Turėtų būti koks nors sandėris.

— Ne, ne, ne, meisteri gobline. Nėra jokio sandėrio. Esi man skolingas, štai taip. Nuo šiol ir vėliau.

— Ne daugiau skolingas nei tu man! Kas išpirko tave laisvėn? Kas ištempė tave iš girios? Kas…?

Bet jie pasiekė duris, ir tai, ką jis buvo matęs veidrodyje, Azdra’ikis galėjo išvysti pats, ir Azdra’ikis pasitraukė šalin, ir stovėjo stebeilydamas į strykčiojančias bei slysčiojančias švieseles.

— O, žmogau, — tarė Azdra’ikis. — Štai tai, ką mūsų seniausieji matė. Ką pasakoja mūsų legendos. Kas gali geriau žinoti, jeigu ne mes?

— Mano senelė, — atsakė jis, staiga susimąstydamas apie senelės šaknis.

Tačiau kažkas sudarkė veidrodišką ežero ramybę, sutrikdė paviršiumi slidinėjusias švieseles, kažkas didelis ir tamsus, kuris išniro ir vėl paniro.

— Kas tai? — šūktelėjo Juris. Bet po akimirkos jis pats suprato, vos tik troliška gaiva suardė vandens paviršių. Ir vėl pradingo.

— Atsargiai! — riktelėjo Karolis, bet Zadnis ėmė pašėlusiai loti, iš visų jėgų stengdamasis ištrūkti, jis tokiu šuoliu metėsi pirmyn, kad išslydo iš Jurio glėbio bei nuo jo grybšnio jam iš paskos.

Tiesiai vandenin Zadnis leidosi, taškydamasis ir lodamas, o vandens paviršių sudarkė ta ir dar kita milžiniška galva.

— Krukči! — sušuko Juris.

Vienas tėkštelėjo per vandenį. Bet jie tai kilo, tai niro taip greitai plaukiodami ratais, kad buvo neįmanoma pasakyti, kur kuris.

— Ką jie daro? — paklausė jis meisterio Karolio.

Nikolajus buvo priėjęs pasižiūrėti, jis murmtelėjo:

— Kraustosi iš proto. Laimingi, reikia manyti.

Ragana, įsisupusi į savo apsiaustą, atėjo pakrante. Goblinai susirinko pasižiūrėti. O iš toliau krantu…

— Tamašas! — tarė Juris. — Ten Tamašas su goblinais!

— Jų ketvertas! — sušuko Nikolajus, tačiau ne goblinus jis skaičiavo. Ežere nardė keturios tamsios galvos, o Zadnis, pirmyn atgal pakrante bėgiodamas, lojo tarsi būtų išprotėjęs.

— Krukčis, — tarė ragana. — Tajnis ir Hazelis.

— Ir Ali’inelis, — pridūrė Karolis. — Šita vieta.

Jų ratas vis siaurėjo ir siaurėjo. Ir ryškus šviesos plotas radosi vandenyje — skaistus lyg saulė. Jų ratas praplatėjo, ir jis vis plėtėsi ir plėtėsi. Troliai — visi vienu kartu paniro jo viduryje.

Tačiau šviesa nesiliovė plitusi, kol nutvieskė visą ežerą, skaistų kaip diena, ir tada tiesiog po jų kojomis nušvito žemė, ir šviesa užsėlino per jų kojas ir aukštyn kalvų šlaitais, ir nuostabios pilies pamatais, kur stovėjo tiesiog už Tamašo ir goblinų.

Šviesa vis plito, kol pasiekė aukščiausių medžių viršūnes ant pačių kalvų keterų, ir tada perėjo tiesiog į dangų, vienu metu iš visų pusių. O ten, kur ji ėmė susilieti, padangės aukštybėse, ryškūs kraštai susiėjo draugėn suspindėdami taip skaisčiai, kad nebegalėjai žiūrėti. Buvo vidurdienis, štai ir viskas. Nakties gal niekad ir nebuvo.

Bet Zadnis stovėjo žvelgdamas į ežerą, karts nuo karto pratrukdamas apstulbusiu lojimu, po to pasileido bėgte, šlapias šlaputėlis, tiesiai prie Tamašo.

Juris išbėgo paskui jį: jis tegalėjo galvoti, kad Zadnis pridarys Tamašui kokių nors rūpesčių. Bet jis sustojo sutrikęs, kai pamatė goblinus, kurie atrodė kažkokie… kitokie. Nelabai pasikeitę, bet gal saulės šviesa juos sutaurino… suteikė jiems truputį paslaptingumo bei magijos, truputį išdykumo, truputį linksmumo. Šių goblinų jis nebūtų bijojęs… pagarbiai? — o, taip. Jis buvo priblokštas.

Tik ne Zadnis. Zadnis šoko ant Tamašo, kol Juris stovėjo spoksodamas su nuostaba bei baime, ir sušlapino, ir supurvino visus dulkėtus Tamašo šarvus.

Bet tai buvo Jurio brolis, nes Tamašas juokėsi, nors ir nuvargęs, jis pasigavo į vieną ranką Zadnį, o kitą ištiesė siūlydamas jam.

— Eikš čia, — pašaukė jį Tamašas. — Juri, susipažink su goblinų lordu.

Kai tokia proga, kas galėtų dvejoti?

Bet viskas taip pat, pamanė Juris, trečios paros naktis ant ežero pakrantės, stebint Tamašą su Ela, už rankų susikibusius, besikalbančius taip, kaip kerėtojai vieni su kitais kalbasi, ko niekas, tik kerėtojai tegali girdėti… viskas taip pat; jis nenorėjo, kad Tamašas turėtų magijos galią. Visa buvo labai puiku: vakarieniauti su goblinais, ir tai, kad troliai gyvena ežero dugne… puiku, pagalvojo jis, jei retkarčiais kokia dvasia išklys iš paslaptingosios Girios, kur niekas paprastai nevyksta įprastu būdu (Ilenos burtai, sakė meisteris Karolis, kažkas dėl savos gyvybės išsaugojimo)… bet Tamašas buvo labai susirūpinęs, kartais labai nusiminęs. Juris manė, kad dėl Bogdano; ir jam buvo aišku, kad jis keliaus namo, o Tamašas — ne.

Aš nesuprantu, kodėl gi aš turiu aiškinti mūsų tėvams, kas kodėl, karčiai mąstė Juris. Aš nežinau, kodėl Bogdanas šitaip elgėsi, nebent jis niekada negalėjo pakęsti būti antruoju, ir aš nežinau, kodėl Tamašas ir ta mergiotė — jie abu tokie; Tamašas dar nepasirengęs tuoktis, ir mama tikrai nepritartų jo pasirinkimui. Nemanau, kad tėtė pritartų.

Ji drąsi, net jei ir taip, ir ragana (burtininkė, Karolis sakė), ir žvelgė ji dabar tiesiai į jį, leisdama jam nejaukiai suprasti, kad jie su Tamašu kalbasi apie jį.

Jis pasižiūrėjo į ją įniršęs, nusisuko šalin ir piktai įsidėbsojo į fėjų švieseles virš ežero bei pagalvojo apie Krukčį.

Tamašas ketino pasilikti Zadnį. Tamašas sakė, kad kerėtojai gali suprasti Zadnį, bet šunų prižiūrėtojas — niekada, ir jeigu Zadnis grįžtų namo kartu su juo, tik į bėdą pakliūtų. Na, ir gerai… Zadnis žinojo, su kuo nori likti.

Bet Juris nenorėjo kalbėtis su Ela, o Tamašas vedasi ją jo pusėn. Vietoje to jis stebėjo fėjų švieseles ir sakė sau, kad jos labai žavios. Ir matyti senelės kraštą buvo labai gera, tačiau išvydus Magijarą bus dar geriau.

Šitai tam, jei Tamašas kartais jo klausosi.

— Taip, — tarė Tamašas, priversdamas jį sutrikti. — Žinau. Bet nieko negaliu padaryti.

— Nedaryk taip, — paprašė Juris.

— Man labai gaila, — atsakė Tamašas. Bet Juris pažvelgė į Elą, visą išblyškusią ir tokią žavią šalia jo. Meisteris Karolis sakė, kad ji yra Azdra’ikio proanūkė ir jo dukterėčia bei senelės pusseserė. Taigi meisteris Karolis ketino pasilikti vienerius ar dvejus metus, sakė jis, ir pažiūrėti, kad Tamašui nieko nenutiktų. Tad jis su Nikolajumi rytoj išjoja namo ant Lvi ir Gracijos. Ir jis neketino šiąnakt miegoti.

Ela ištiesė ranką ir pataršė jam plaukus. Šitaip ji netapo jam mielesnė. Bet būdama ragana ir girdėdama žmones, ji tuojau pat liovėsi, atrodė nelaiminga.

Kažkodėl jis pamanė sau, kad ji niekada nebuvo mačiusi berniūkščio. Ji smalsavo. Ji manė, kad jis labai protingas.

Buvo labai sunku ir toliau širsti ant to, kuris iš tiesų tuo tiki… tikriausiai tai buvo jos kerai, kas galėtų žinoti? Daugybė žmonių senelės baisiai bijojo. Tikriausiai pagrįstai.

Štai kodėl, sakė Tamašas, kol kas nėra iš tiesų gera mintis, kad jis su Ela grįžtų anapus kalnų. Mes nė vienas nieko nežinome, sakė Tamašas. Mums labai daug padėjo, štai ir viskas. Dar begalybė visko, ką turime išmokti.

Kvaila mergiotė, jis šiurkščiai atrėžė Tamašui. Saule valdove, jis nenorėjo dabar šito prisiminti, kai Ela klausosi. Ji nebuvo kvaila mergiotė. Nė mažumėlės ne kvaila.

Reikėjo stipriai įsižiūrėti, kad pamatytum, ar Ela pralinksmėjusi. Tačiau Juris manė, kad ji šypso. Jis žinojo, kad Tamašas šypso.

Jis nusprendė, kad apskritai Tamašui viskas bus gerai. Ir Tamašas pažadėjo jam pasiųsti per kalnus žodelį, kaip jo sveikata, kaip jam sekasi.

Kažkodėl Juris nepagalvojo, kad Tamašas kalbėjo apie laiškų rašymą.