Goblinų veidrodis

1

Netikėtą audrą, kuri Magijarą staiga iš rudens įstūmė į žiemą bei per vieną naktį nudraskė visus margaspalvius girios bei sodo medžių lapus, kaimo žmonės pavadino raganos vėju. Iš paskos atlėkė ledinis vėjas kartu su šlapdriba ir geliančiu šalčiu, tačiau ta pati žiema atnešė ir medžiojamų žvėrių gausą, kokios senoliai dar niekad nebuvo matę. Per pusnis medžiotojai keliavo namo su savo nešuliniais poniais, apkrautais mėsa bei kailiais, kad seniai ir mažieji būtų sočiai pamaitinti ir nesušaltų, be to, gausia atsarga prekybai su vakarais: elnių ir barsukų odos, kiaunės, lapės, šermuonėliai — iš gausybės žvėrių, kurių, rodės, niekad nesumažės. Iki viduržiemio elniai nugraužė žemutines girios medžių šakas, kurias galima buvo pasiekti, lapės užpuolė atmatų krūvas bei klėtis, o medžiotojai nespėjo jų nei šaudyti, nei gaudyti spąstais. Vėliau elniai įjunko į žemdirbių vaismedžius, šernai pasikasdavo po žieminiais daržovių kaupais, o kiaunės su šermuonėliais ėmė medžioti tiesiog atokių Magijaros viensėdžių prieangiuose. Senieji žmonės sakė: „Dar niekad anksčiau taip nėra buvę”.

Paskui elnius ir kiaunes pasirodė gerai įmitę, patenkinti vilkai, kurie pirmiausia buvo linkę patinginiauti, tačiau vis daugiau ir daugiau jų balsų užkaukdavo aukštikalnėse šaižias ir stingdančias lyg vėjas giesmes, kurios naktimis versdavo žmones susijaudinus įsistebeilyti į langines bei klaust savęs, ar durų skląstis gerai užšautas, ar visos daržinės ištuštintos.

Pagaliau, lygiai taip pat netikėtai, atlėkė atodrėkio vėjas tarsi vidurnakčio audra, kuri barškino duris ir langus, šlapdriba ir lietumi kapojo sutryptą sniegą ir pernakt pavertė laukus į tvoromis aptvertus ežerus. Žemdirbiai, apsunkusiais nuo purvo batais, triūsė prie pavasarinės ruošos darbų, bandė apsodinti aukščiausias vietas ir dievagojosi, kad dar niekad nebuvo matę tokio staigaus atlydžio nei didesnio potvynio.

Tuo metų laiku medžiotojai pradėjo miškuose užtikti keistus pėdsakus, o akies krašteliu pastebėti kažką neaiškaus šmėžuojant — kažkokį sutvėrimą, kuris, tiesiai eidamas, palikdavo lokio pėdsakus primenančius ženklus.

Tada giria ėmė kelti pavojaus jausmą, o Senieji Žmonės šnabždėjo, esą galbūt trolis atklydęs. Ir nors nė vienas jo nematė, tačiau medkirčiai ir angliadegiai bedirbdami vis neramiai žvilgčiojo sau per petį, o tuo tarpu stipriausiame lordo Stanio pilies bokšte susirinkdavo medžiotojai — tiek seni, tiek jauni — ir šnabždėdavosi apniukusiais balsais. Lordo Stanio žiniuonis Karolis vis kaskart ilgiau įsistebeilydavo, dažnai mesdavo kauliukus, įsiklausydavo priglaudęs ausį prie akmeninės sienos arba prie žemės pilies kieme. Lordas Stanis klausdavo Karolio, ką jis iš žemės išgirdęs, ir medžiotojai klausinėjo. Kaskart paklaustas Karolis vien niurnėdavo, kad daugelis dalykų atrodo esą palaima, bet nėra tokie, ir kad nei Žemė motinėlė, nei Saulė tėvužis dar niekad nieko nedavė taip dosniai be užmokesčio.

Pagiry buvo rastas elnias, visiškai aklas ir liesas kaip šmėkla — iš gailesčio medžiotojai jį pribaigė ir paliko pūti. Taip pat ir apie šį nutikimą jie šnabždėjosi dvejodami, kodėl vienut vienutėlė mirtis juos taip sukrėtė, tačiau tiesa buvo tokia: vos tik jie, jausdami gailestį, nuliūdo, įsliūkino kaltės jausmas ir privertė kitaip pagalvoti apie aukštas odų rietuves sandėliuose. Pirmą kartą jie buvo priversti suabejoti, ar taip lengvai atėjusi sėkmė gali būti natūrali, o gal tame, kas taip pigiai įgyta, yra kažkas bloga: tarsi jie būtų išgrobstę tai, kas buvo sveika, ir palikę luošius — daugintis bei veistis.

Vieną vidurnaktį meisteris Karolis pažadino sargą dievagodamasis, jog užuodžia kažką degant — ne virtuvės ugnį ar žvakes, bet kažką panašaus į uždegtą senų šiaudų kūlį. Sargybinis nieko nejuto, naktiniai parankiniai virtuvėje nieko nerado, nė viena kita jų prikelta jautri nosis nieko negalėjo užuosti. Visgi, žiniuoniui atkakliai reikalaujant, protingiausia atrodė pažadinti lordą ir jo ledi; taigi, kol viskas buvo pabaigta, lordo Stanio vyrai su ledi Agnieškos moterimis išžiūrinėjo pilį nuo pat bokšto viršaus iki giliausių požemių, o tarnai, ieškodami bent menkiausio dūmelio dvelksmo, apibėgiojo visus kitus pastatus bei kiekvieną šiapus sienų ar netoliese buvusią šieno kaugę.

Tačiau ir po pusę nakties dvare trukusio sujudimo niekas nepaaiškėjo. Per pusryčius žmonės miglos aptrauktomis akimis niurnėjo vieni kitiems, kad jų žiniuonis, senas būdamas, galėjo ir susipainioti; skundai nutilo, vos tik į salę įsivilko išvargęs ir rūpesčio kamuojamas Karolis, prašydamas dovanoti už jo kvailumą. Niūrūs žvilgsniai nulydėjo suglumusio žmogaus žingsnius per kambarį, o žmonės šnibždėjosi, jog kerėtojai retkarčiais išvysta vizijas, nors Karoliui taip niekad nėra buvę: menkiausias užuominas apie ateitį jam teikdavo kauliukai.

Netrukus po to, vieną vėlyvą lietingą popietę, Karolis paklausė praeinančios pro šalį tarnaitės, koks čia vaikas užsigavo, bet mergina išvis negirdėjo, kad koks vaikas verktų. Ne vieną tarną tiek viršuj, tiek žemai jis sustabdė sielvartingai klausdamas, ar tie negirdi vaiko verksmo. Ir šis gandas per pilį paleido dar daugiau šiurpulių. „Vaiduoklis”, — kažkas lemeno. „Nelaimė”, — prakalbo tarnai. Virėjai lyg apsėsti ėmė bijoti ugnies, o tėvai nebenuleisdavo nuo savo vaikų susirūpinusių akių.

— Ką tu matai? — tą naktį lordas Stanis paklausė Karolio. — Ar gresia koks pavojus? Ugnis? Potvynis? Gal kas nors kita?

Visą lordo Stanio gyvenimą jo žemėse buvo taika, išskyrus tuos atvejus, kai meškos, kaip paprastai, išlįsdavo iš miško ieškodamos lengvesnio kąsnelio arba kai kartą, prieš dvidešimt metų, buvo įsiveržę banditai. Taigi lordas Stanis paklausė to paties, ko klausinėjo medžiotojai, paklausė kaip žmogus, visą gyvenimą žinojęs tik taiką, o dabar, kaip ir medžiotojai, bijantis, kad jo sėkmė buvo pernelyg gausi arba ilgalaikė.

— Man reikia išvykti, — atsakydamas pasakė Karolis. — Aplankyti savo seserį ir paklausti, ką ji mato. Mano sapnai man kelia nerimą.

Lordas Stanis (anot tai mačiusių tarnų) labai atsargiai paklausė:

— Tai ką tu sapnuoji, Karoli?

Kurį laiką Karolis tylėjo spoksodamas į sieną. Galiausiai atsiliepė:

— Visi žiniuonių sapnai yra tiesa, ir visi — apgaulė; ir netgi jeigu mes visada žinotume, ką sapnuojame, nebūtume protingesni. Aš nepasitikiu savo sapnais. Meldžiu, leiskit man išvykti.

Niekas iki tol nežinojo, kad Karolis turi seserį — ši naujiena greitai praskriejo per menes, panašiai kaip Karoliui sakant: „Kažkas vijosi elnią”. Naujausias gandas skelbė, kad lordas Stanis nenorįs išleisti senojo mokytojo, ypač dabar, bet matąs, kad nėra jokio būdo, kaip jį sustabdyti, nėra nieko, ko Karolis bent jau paisytų. Buvo beprotiškai rizikinga nepaisyti Karolio patarimo — dėl to sutarė tiek ant indų plovyklos laiptų, tiek kalvėje: ženklais apsireiškia kažkokia nelaimė, kuriai Karolis stengiasi pakirsti šaknis.

Ir štai Stanis pasišaukė du savo vyresnėlius, Bogdaną su Tamašu, ir paprašė jų palydėti Karolį per kalnus bei kuo greičiau sugrąžinti jį namo.

— Galbūt tai seno žmogaus užgaida, — sakė jiems Stanis, — o gal aiškiaregystė: iki šiol jis visada elgėsi išmintingai. Žiūrėkit, kad arklys jo nenumestų, kad Karolis neperšaltų ir nealktų, o svarbiausia — parvežkit jį namo gyvą ir sveiką. Jis visada ne per geriausiai orientavosi miške, o balne sėdėti visai nemoka. Vos tik jo arklys užuos meškos kvapą, matysit jį pėstute bevaikščiojantį.

Patenkinti pasiūlymu broliai nusikvatojo, nenustygo juose pavasario vėjai; Bogdanas atsiliepė:

— Tuo blogiau meškai.

O Tamašas, jaunesnysis, pridėjo:

— Mes juo pasirūpinsim, tėti.

Nė vienas iš jų bendraamžių dar niekad nebuvo išdrįsęs keliauti į kalnus. Jų manymu, tame krašte jie turėjo tolimų pusbrolių ar dėdžių. Jie žinojo apie vietoves: Krukči Strazą, Hazelį, Burdigeną, Albazą, kur gyveno jų senelės broliai ir seserys, — tai nuostabių krioklių šalis su aukštaūgių pušų giriomis, senelė jiems pasakojo. Jie žinojo kiekvieno krioklio, kiekvieno miško vardą: ta žemė už kalnų kažkada buvo jų žemė; ir štai, išjoti su tėvo paliepimu bei surasti tą nenusakomą ir tikrų tikriausiai raganišką meisterio Karolio seserį — kad būtų išgelbėta Magijara, jei sklindantys gandai teisingi — visa šitai ir dar žiema, per kurią, kai tik saugiai sugrįš namo, galės pasakoti savas istorijas? O, tai buvo jų dar neilgų gyvenimų Galimybė.

Jų motina į viską žvelgė kur kas pesimistiškiau. Su griausmais ledi Agnieška įsiveržė į lordo Stanio kambarį, o tarnai priglaudė prie durų savo ausis ir pusę valandos plačiomis akimis klausėsi, kaip viduje rėkaujama. Tuo tarpu jauniausias iš trijų lordo Stanio sūnų, keturiolikmetis Juris, savo draugams pareiškė, jog Bogdanas, būdamas įpėdiniu, jokiu būdu negali rizikuoti pakliūti į pavojų, ir būtent jis, Juris, turįs joti su Tamašu — šią nuomonę jis asmeniškai pateikė lordui Staniui iš karto po lyg ledas išdidaus motinos pasitraukimo.

Tačiau jokios naudos. Lordas Stanis informavo savo jaunylį sūnų, ir ne aptakiomis frazėmis, kad jis esąs auka dėl motinos šventos ramybės ir palankumo bei atsarginis — nesėkmės ar nelaimės atveju; lordas Stanis pasakė „ne” ir dar kartą „ne”.

Kaip tik po to Nikolajus, medžiotojų vyresnysis, pasakė bandelių kepėjai:

— Troliai, štai kas. Tiesa tokia: verčiau jau neimčiau su savimi berniūkščių. Paklausyk, nenorėčiau imti ir senojo. Na, sakyčiau, pasiųskite mus į kalnus, leiskite nusvilinti kelis kailius, tik palikit mažius nuošalėje. Bet tokio amžiaus vaikėzai…

Omeny jis turėjo Bogdaną, kuris buvo tikras lordo Stanio atvaizdas: tamsiaplaukis, plačiapetis, pirmas tiek žaidimuose, tiek medžioklėje; lordas Stanis iš anksto matė dieną, kai Bogdanas užims jo vietą, ir norėjo, kad jo įpėdinis įgytų valdovui derančio šaltakraujiškumo bei patirties, kaip reikia saugoti sienas. Bogdanas turėtų pamatyti tą šalį anapus kalnų ir galbūt, lordas Stanis pasakė tik Nikolajui, jis sugrįš jau suaugęs vyras, įgavęs sveiko proto, bus ramesnis ir mažiau dėmesio skirs merginoms bei medžioklei.

Na, o štai jaunesnysis sūnus Tamašas, ką tik po septynioliktosios savo žiemos — drovus, švelnutėlis Tamašas, dailesnis už visas pilies merginas; vaikis buvo šaunus medžiotojas, jei tik galėtų užgauti tą, kurį susekdavo, puikus šaulys į šiaudinius taikinius, rimtas, mažakalbis jaunuolis, kuris galėjo valandą sėdėti mąstydamas apie skruzdėlyną arba dalimis pešiodamas gėlę, kad sužinotų, kas viduje. Mažumėlę lėtokų apsisukimų — Nikolajus apibendrino — mergaitiškas, aiškiai skyrėsi nuo Bogdano, nutrūktgalviškai besiveržiančio į gyvenimą. Ir tai šitokį vaikiščią lordas Stanis siunčia patikėjęs jo globai? O visai tikėtina, kad trolių medžioti.

Nes kaip tik jie iš tikrųjų slypėjo už šio žvėrių antplūdžio, pats lordas Stanis tą Nikolajui pasakė, pavesdamas parinkti palydos vyrus ir prižiūrėti, kad abu vaikinukai ir žiniuonis grįžtų sveikais kailiais.

— Nekalbėk apie trolius, — perspėjo gražioji kepėja, triskart nusispjaudama per kairį petį.

— Aš tau uodegą parnešiu, — atsiliepė Nikolajus. Jis mergino kepėją. Ir nemelavo: kartą buvo vieną nurėžęs, atidavė ją kvailai mergiotei, apie kurią tada sukosi. Tačiau Zofija pašiurpo iš siaubo. Duoninės tešlos gabalas tiesiog pašėlo.

— Žiūrėk, saugok berniukus, — pratarė ji. — Saugok Tamašą. Vienintelis dalykas, dėl ko milordas siunčia jaunuosius besiblaškančius protus — kad pažabotų ponaitį Bogdaną, svarbiausią galvą.

Zofija susiraukė. Tešla pakeitė savo pavidalą ir vėl susimaišė — kerintis kitimas, vykstąs stipriose miltuotose Zofijos rankose.

— Praeitą naktį parankiniai pastogėje kažką girdėjo, — tarė ji.

— Kažkas brazdėjo, brūžinosi ir plazdėjo sparnais. O vakar meisteris Karolis pasakė — jis sėdėjo ten pat, kur ir tu, bei siurbčiojo arbatą — jis pasakė, kad šiemet apsieitų be grybavimo, nesiuntinėtų mergikių ir nelįstų į mišką. Gi aš: „Kodėl? Kas ten lauke?” O jis sako: „Tiesiog nesiųsk vaikigalių į medžių šešėlį”. „Kodėl? — vėl klausiu aš. — Ar ten troliai?” O jis ir sako, — siurbteli gerokai arbatos, lyg galvotų ką, — bet pasako kažką nei šį, nei tą, panašiai: „Gali būti ir trolis, tačiau jis nenorėjo čia ateiti”. Keip tik teip ir pasakė. Keip tu šitai supranti?

— Būtent tą patį aš pasakiau milordui viršuje: soti vasara turtingoje šalyje. Soti vasara, bloga žiema, per daug elnių. Jie nugraužia miškus, netrukus bus soduose, aišku kaip dieną.

— O troliai?

— Vilkai ir troliai slampinėja, kur esama pertekliaus. Betgi dabar, kai meškos pažadintos… — Nikolajus kitaip perkryžiavo ant suoliuko kojas, kad židinio šiluma pasiektų kitą padą. — Greitai jie atidangins trolių vyresnįjį atgal į kalnus. Po to jie ims barškinti stoginių duris ir kuistis po atmatų krūvas — va, tu ir galėsi tikėtis, kad po kiekviena šieno kupeta išgirsi tralialiuojant, o pusė tų tralelių bus su jaunikliais ir visi prastai nusiteikę.

— Nelemti tavo juokai, — Zofija aplaižė miltuotą savo nykštį ir mostelėjo juo link ant sijos kabančio raganos mazgo, link česnako ir miežių stiebų. — Tu saugosi tuodu berniukus, girdi!! Ir neleisi jiems kvailai elgtis, nei tu pats, nei Karolis nesielgsit kvailai, kitaip nei lordas, nei ledi nebeleis tau sugrįžti. Girdi tu?!

— Į stalą trinktelėjo tešlos gabalas, o parankinis tiesiog apmirė prie savo darbo. — Atnešk iš apačios pieno. Ir neišlaistyk pusės. Galiu prisiekti, visa šio vakaro pagalba — išbyrėję proteliai.

Bet Nikolajus, galvodamas apie abudu lordo sūnus, labiau sau tarstelėjo:

— Berniūkščiai su trialialiūkščiais — tai viena. Anapus kalnų — visai kas kita. Senasis sako: „sesers aplankyti”. Kodėl jis niekada anksčiau jos nelankė? — štai ką norėčiau žinoti. Iš kur jis tą seserį ištraukė ir ko jam jos taip staiga prisireikė? Jis niekada nebuvo sugrįžęs anapus kainų, tą aš žinau. Aš paklausiau lordo Stanio apie tą sesers reikaliuką, o jis sako, Karolis nenusileidžia, ir mes turime vykti.

— Senasis Janas sako, kad jis iš už kalnų, ten ir išvyksta.

— Labai labai seniai, norėjai pasakyti.

— Kai jis ir senasis lordas buvo žindukliai, toli gražu iki tavo ar mano gimimo. — Dar vienas įminkis bei miltų debesis. — Senasis Janas pasakoja, kad anomis dienomis Karolis nuolat tai šen, tai ten trankėsi — po miškus, po kalvas… teip pat ir senasis lordas, arba bent tiek, kiek senasis Janas prisimena. Tad visai įmanoma, kad anapus kalnų yra sesuo, tų seserų gali būti visa orda, nesvarbu, kiek kas žino. Na, o kaip senasis lordas susirado sau senąją ponią? Visi žino, kad ji mažų mažiausiai iš anapus, — dunkst, tešla trinktelėjo ant stalo. — Senoji ponia dažnai nusileisdavo čionai ir pati pamaišydavo puodus. „Daugiau druskos”, — sakydavo, o mama — man, ir vis sukdavosi aplink pipirus ir prieskonius, — trinkt. — Iš Karolio ji gaudavo žolių. Kai mėnulis būdavo tinkamas, Karolis jų pririnkdavo, o senoji ponia klausdavo: „Iš kurios medžio pusės kasei?” Tada Karolis irzliai atsakydavo: „Išgerosios”. Aiškių aiškiausiai prisimenu. Ant virtuvinės kėdutės pasilypėjusi maišydavau puodą, buvau tada mažutė, o jie susiginčydavo. Mama man sakė, kad nesiklausyčiau, senoji ponia užsiima keistais dalykais, mama man aiškindama taip vadino: „keisti dalykai”. Senoji ponia mirė, o jie vis dar ant jos kapo kabina amuletus. Argi ne?

Tiesa. Aišku, tai nebuvo pirmas kartas, kai Nikolajus išgirdo, kaip vienu atsikvėpimu į vieną suplakamas raganavimas ir senoji ponia — kartu su pastebėjimu, jog už jaunojo lordo nugaros Karolis turi didelę valdžią; kai Stanis buvo Jurio amžiaus, senasis valdovas persivertė per žirgo galvą ir daugiau niekad nebekėlė, ogi senoji ponia savaip valdė šalį, kol Staniui sukako dvidešimt devyneri, vienas dievas težino, kokius planus (ir darbus) jiedu su Karoliu ruošė.

— Argi ne?

— Taip, tikrai, — jis patvirtino. Moteriškių ir raganų reikalai. Visai prastai, jeigu Karolis nori pasitarti su ragana. Nikolajui nesinorėjo dalyvauti senosios ponios reikaluose. Ponia buvo kape ir, ačiū dievui, jame lieka; jau ir taip gana tų rūpesčių su troliais.

Kepėja krestelėjo galvą ir iš tešlos suformavo kamuolį, užmetė ant jo rankšluostį.

— Anapus kalnų nėra ta vieta, kur aš norėčiau dabar būti: visi tie keisti dalykėliai, nakties skraidūnai. Paklausk pats savęs, kas praeitą naktį bandė įsigauti kartu su parankiniais, a?

Laiptais paršlumpsėjo vaikis su pieno kibiru. Įėjo jis skubotai, išbalusiu veidu ir visas suklusęs. Nikolajus pasižiūrėjo į berniuką, tas pastatė kibirą ir pasiteiravo:

— Ar viskas, ponia Zofija?

— Nešdinkis! — pasakė kepėja. O kai durys užsidarė: — Kai tamsu, jie nebenori eiti nei į klėtį, nei į daržinę. Aš jų ir nekaltinu.

— Pilies kieme nėra jokių trolių. Jie nesirodo, kur tiek daug įmonių.

— Jei troliai ims ėst juos vieną po kito, tada jau nebebus jų tiek daug, tiesa? — kepėjos balsas prislopo iki šnabždesio. — Man pačiai nepatinka sandėliukas, ir tai — gryna tiesa. Karolis pasakė, kad visus skląsčius laikyčiau užšautus. Na, ir ką jis turėjo galvoje teip sakydamas? ir kas per degėsių kvapas ten buvo? norėčiau aš žinoti. Tai va, jis skuodžia anapus kalnų pas savo ir senosios ponios giminaičius, jei manęs klausi, o lordas Stanis siunčia su juo berniukus… kieno kvietimu? norėčiau sužinoti. Jo ledi tikrai to nenorėjo, lordas Stanis gi visai jos nesiklausė, — štai ką iš to kambario nugirdo tarnaitės.

Tą patį kalbėjo ir vyrai: tiek pilies kieme, tiek arklidėse arba klojime. Arklininkai pasakojo kitokius dalykus: kaip vėjams siaučiant nukrito virš arklidės durų sukrauti miežių pėdai, atsidarė durys, o praeitą naktį kažkas išgąsdino arklius, turbūt tas pats, kas įbaugino parankinius.

O gal tik vėjas juos visus įaudrino. Senasis užuodė dūmus, nugirdo paliktų kūdikių verksmą — gandai apie tai keliavo iš kaimų į viensėdžius, ir galėjai likti virtuvėje klausytis pasakojimų tol, kol visas pasaulis lauke pasidarys tamsus ir piktas.

Tačiau šiąnakt Nikolajui dar reikėjo vienam parkeliauti į bokštą, pasiekti savo kampą, ir, lipdamas aukštyn suktais bei siaurais bokšto laipteliais, kur jo nuo durų nešama šviesa ant sienos akmenų kūrė milžiniškus trūkčiojančius šešėlius, jis pagavo save begalvojantį apie viršutinių langų langines, beabejojantį, ar paliko jas užšautas nakčiai, o gal ne.

Kvaila mintis. Dar niekada atviras langas jo netrikdė. Nebuvo ko bijoti — nieko, kas kitą naktį, kai jie miegos tiesiog po žvaigždėmis, neturėtų geresnės progos jam pakenkti. Tačiau seni akmeniniai mūrai, panašūs į šitas sienas, matę ateinančius ir išeinančius valdovus bei tarnus, kažką slėpė, gal jie kūrė tuos šešėlius, keistus garsus, girgždesį arba vėjo atodūsius; lygiai taip pat lengvai galėjai tikėtis, kad ant laiptų sutiksi senąją ponią arba senąjį lordą Ladislavą — ne prieš gera galvoti apie tokius dalykus prieš išvykstant į trolių medžioklę bei žiniuonio ganiavą: senoji ponia jau dešimt metų gali sau saugi gulėti kape, bet jis turi atidaryti savo kambario duris ir išžiūrinėti šešėlius — suaugęs vyras, — tikra gėda! — kuriam nepatiko naktį surast atviras langines bei rankoje laikyti plevenančią liepsnelę.

Jis įėjo ir uždarė langines. Tą pačią akimirką užgeso žibintas, pokštelėjo užsitrenkdamos durys. Kambarys paskendo tamsoje, lyg pasmerkties ženklas per bokštą nulėkė aidas. Iš tiesų prisireikė drąsos vėl pasisukti ir ramiai užsklęsti langines, po to aklinoje tamsoje prisiminti kelią per savo kambarėlį, apčiuopom susiieškoti duris ir jas atverti.

Iš apačios atsklido labai nedaug šviesos, per mažai, kad apšviestų laiptus. Ant stalo jis susirado žibintą ir apgraibomis nulipo dar kartą jo uždegti — nebe pirmą kartą papūsdavo pietys, ir durys iškrėsdavo šį sumautą pokštą, nebe pirmiena keliauti laiptais užsidegt žibinto, bet dar niekad taip paniškai nesidaužė jo širdis, dieve, niekad nuo tada, kai jam buvo devyneri ir jis išdrįso žvilgtelt į daržinėje tūnojusį vaiduoklį, kurio bijojo kaimynų berniūkščiai.

Tas žinojo ką geresnio nei terliotis su juo ir plasnodamas, su baisiu šiaudų šlamesiu išlėkė.

Nikolajus uždegė žibintą, leidosi kopt laiptais, bet paskutiniame posūkyje jį persmelkė baimė, kad jo kambario langinės ir vėl bus atdaros arba kažkas tykos jo pasislėpęs šešėlyje, o gal už durų. Tokią tai kainą jis moka už tai, kad klausėsi pasakų, tiesiog kvaila apie jas galvoti. Zofija tikriausiai jau guli šiltai savo lovoje, pamiršusi visas savo išmones.

Tačiau jis neketino miegoti. Ne šiąnakt kažkodėl. Ir nors langinės užsklęstos, o žibintas skaisčiai plieskia, jis laukė ryto, kai jie, palikę akmeninius skliautus bei prisiminimus, galės būti po atviru dangumi.

„Troliai ir vilkai dar nėra patys blogiausi dalykai”, — netikėtai nei iš šio, nei iš to pagalvojo jis. Jis prisiminė tą kraštą, kur anapus kalnų, bent jau jo vaizdą, kurį matė anais trolio metais nuo aukštikalnių: žalią kraštą po keistai auksiniu dangumi ir jausmą, kurį tada patyrė, kad po ta žaluma, magiškai tankia, kaip tos šalies lapai, slypi paslaptis. Jis atkeliavo iš šiaurės, būdamas penkiolikos išsekė paskui karius per badą, karus ir raganų bei žiniuonių pinkles — bet ta vieta netgi prieš tiek daug metų kėlė šiurpulius. Tada jis neleido tam šiurpiam jausmui įsismelkti į protą, laikė tą prisiminimą nukišęs, kol barškančios langinės ir kalbos apie senąją ponią bakstelėjo tiesiai į jį.

Karolis? Karolis buvo mėgėjas, puodų raganius, orų žiniuonis. Pagalvok apie Karolį ir pamatysi kvietinius talismanus, puodynių puodynes su milteliais nuo dantų skausmo ar podagros. Karolis buvo saulėtos pievos ir namų židinys žiemą…

(Bet senosios ponios laikais Karolis nuolat ilgam išvykdavo, taip jau buvo. Įdomu kur? Ir kodėl? Slapti pasimatymai su saulėje įdegusia mylimąja? Karolis buvo vyras. O senoji ponia…)

Ponia ant laiptų, bauginanti žibinto šviesoje — ji nebuvo sena. Jos plaukai juodi. Nikolajus atsiminė juos juodus esant kaip tais metais, kai jis atvyko į Magijarą.

— Kas tu? — ji paklausė. — Kas tu, gražuolėli? Ir ką darai ant mano laiptų?

Vėjas barkštelėjo į langines. Pamiršk meilutę kepėją, jos pyragaičius bei pasakojimus. Pamiršk senąją ponią, laiptus ir seniai buvusią tamsą. Lordo Stanio medžiotojų vyresnysis troško padangės sau virš galvos ir lapų šlamesio: giria nepriminė to, ką įgijo akmenys, kai žmonės sukrovė juos vieną ant kito ir apsigyveno tarp jų, pastatė sienas ir įtaisė spynas, kad vieni nuo kitų viduje apsisaugotų.