Goblinų veidrodis

14

Tylus šnypštimas ir kibirkščių spragsėjimas įsiveržė į pusiaumiegį. Tamašui teko iškęsti sumišimo akimirką; buvo šalia laužo suklostytas į kietą mazgą, pėdos nutirpusios, tuo metu jis nepajėgė prisiminti, prie kokio čia laužo jis sėdįs arba kokia čia šilta ir neįprasta sunkenybė atsišliejusi į jo petį. Tačiau nerimą keliančiai pasitvirtino, kad paskutinė jo prisimenama vieta — goblinų valdoma. Besiveržiančios kibirkštys buvo nepastovus jo vaizduotės paveikslas, naktis aplink juos vis dar buvo gūdi, iš beveik užgesusio po žemėmis laužo kilo dūmai, o arkliai — tiek goblinų, tiek jų pačių arkliai — nerimastingai prunkščiojo kitapus šviesos ribos.

— Labas rytas, — niūriai tarstelėjo Azdra’ikis. — Toks, koks yra, — jis dar pridūrė kažką sava kalba, atrodė, ragindamas saviškius busti ir judintis.

Ela vis dar ilsėjosi ant Tamašo peties — ji buvo pabudusi, bet pernelyg pavargusi, kad judintųsi… ir mąstė (jis skausmingai pajuto), ar nebūtų galima gauti kokių pusryčių, gal kokį puodelį šiltos arbatos, kol laužas dar visai neužgesintas. Ji baisiai norėjo karšto gėrimo, buvo stulbinančiai rami mintydama, kad galbūt ateityje daugiau nebebus jokios progos pasimėgauti tokiais malonumais.

Taigi ji turi gauti arbatos, nusprendė Tamašas; jis atsiprašė jos, pakilo ir pasakė apie tai goblinui, pylusiam ant laužo žemes, kad tas užgestų. Goblinas rūsčiai dėbtelėjo į jį, o jis dėbtelėjo atgal bei visu kūnu įsispraudė tarp jo ir laužo, kol Azdra’ikis įsikišo klausdamas, kas atsitiko.

— Ela nori arbatos.

Skambėjo kvailai, bet reikalaudamas jis jautėsi be galo teisus. Azdra’ikis sunkiai, žmogiškai atsiduso, gūžtelėjo pečiais ir atitraukė aną gobliną į šalį keletui žodžių — taip vienintelė deganti šaka liko nepaliesta.

Taigi Tamašas atsinešė iš savo mantos, kas reikalinga, ir nusvildamas pirštus užvirė vienintelį puodelį arbatos, ogi stovykla tuo metu iro.

— Ačiū, — padėkojo Ela, kai jis atnešė jai puodelį; ji atrodė patenkinta, kad jis tai padarė dėl jos. Iš tiesų kvaila buvo taip daryti, pamanė jis. Bet šįryt tai jiems suteikė jų ritmo pojūtį, kuris, rodės, buvo keistai būtinas, Ela ir pati galėjo tą žinoti, ir tai atvedė jį į ramų, neskubrų susimąstymą, tarsi štai dabar, jau būdamas kitapus ribos, jis turėtų traukti iš atminties prisiminimų nuotrupas, tarsi… tarsi tos nuotrupos būtų ten…

Be jokios ypatingos priežasties jis pagalvojo apie Karolį, kai jis buvo namie, kaip jis imdavosi visko savo mokslininkišku ritmu.. „Greičiau. Greičiau”, — šaukdavo du nenaudėliai berniūkščiai, nekantraujantys atsidurti sode arba upokšnyje, arba bet kur, kur būdavo įtikinę senąjį juos nusivesti per jų dienines pamokas. „Tai koks yra atsakymas?” — klausdavo du niekingi vaikiščiai, nenustygstą ištrūkti iš pamokų ir kuo toliau nuo pilies kambaryje dvokiančių buteliukų bei indų.

Meisteris Karolis sakydavo: „Savu laiku, savu laiku, ša, nurimkit, viskas vyksta tik savu laiku”.

„Netgi magija?” — vienąkart jie paklausė.

Ir Karolis, kaip jam buvo būdinga, sučiaupta burna atsakė:

„Ypač”.

Ypač šįryt, pagalvojo Tamašas, o tuo pat metu karine tvarka iro stovykla, ir po paskutiniu žemės šliūkšniu ugnis pajuodo lyg dangus. Ela gavo savo puodelį arbatos, o jis — šiek tiek laiko sau: jis prisiminė darbo kabinetą pilyje vieną lietingą rytą, kai senasis mažų mažiausiai šimtąjį, o gal tūkstantis pirmąjį kartą pasakė: „Pagalvok apie tai, pagalvok, vaike. Neklausk manęs atsakymo. Net savęs neklausk. Atsakymo nėra nei vienur, nei kitur”.

Apie ką jie kalbėjosi? Ko jis paklausė tą rytą?

Kažko apie debesis ir lietų ar…?

— Ar mūsų raganiški svečiai pasiruošę? — pasirodė Azdra’ikis, kad šito paklaustų, goblinai gi vaikščiojo įvairiausiomis kryptimis — iš tamsybių į tamsybes. Vienas goblinas paskui Azdra’ikį vedėsi Lvi ir Skorę, pabalnotus be jų leidimo; Tamašas, suraukęs antakius, pakilo ir paėmė iš to padaro abu pavadžius, jis pyko ant Azdra’ikio, kad tas juos skubina, pyko, kad tvarkoma jų manta bei jų turtas ir nė kiek tesitariama, kai jis šįryt — jis visai neskuba. Tamašas vis dar nežinojo kodėl. Tai ne šmėkla. Tačiau jis tvirtai nusprendė, kad Azdra’ikis neprivalo jų kompanijoje būti tuo, kuris ką nors įsakinėtų jam daryti arba ko nors iš jo arba jos reikalautų.

O labiausiai ne tuo, kuris verstų pamesti mintį.

— Neskubink jos, — šiurkščiai tarė jis. — Meisteri gobline, neskubink manąs, jei nori mūsų pagalbos.

— Oh, — tarė Azdra’ikis, jo ranka — pridėta ten, kur turėtų būti širdis — jis kaip visada buvo ekstravagantiškas. — O jūs ar galite įsakyti karalienei palūkėti? Štai kur klausimas, tiesa?

Tamašas stovėjo apsiniaukęs, sakydamas sau, kad per paskutines dienas milordas goblinas jam jau iki gyvo kaulo įsikyrėjo, jis kalbėjo sau, kad Azdra’ikis nėra kitoks nei anksčiau ir kad tai dėl baimės, kurią dabar jaučia: jo kūnas ir jo jutimai sakė, jog jau metas saulei tekėti, o žvaigždės vis dar buvo ryškios — štai kas padarė jį ūmų ir šokinėjantį po kiekvieno įžeidimo.

Ir jeigu magija palietė jį per visas šias bemieges dienas ir naktis — dabar ji turi daugiau padaryti, tačiau jis nejautė savyje nieko panašaus į magijos sroves, kurios bėgo per Elos pirštus, nė šalto pasitikėjimo, kurį ji turėjo, kai joje veikė ta jėga — mergiotė, vargiai vyresnė už Jurį. Šį besaulį rytą jis negalėjo užčiuopti savyje tokio pasitikėjimo.

Ar mes kvailiai? — norėjo jos paklausti. Ar mes kvailiai, kad eitume pirmyn, o gal turėčiau tau duoti geresnį patarimą?

Ne, pagalvojo jis tada, ji pagalvojo — netgi ši perskyra šią nenuspėjamą akimirką tapo nebeaiški. Jis išvargino ją ir įsiutino, ir dabar ji norėjo, kad jis patylėtų, ir viskas. „Užsičiaupk”, — palinkėjo jam, atlaidžiai. Tad jis nieko nebeklausė, pasistengė nieko nebegalvoti ir palaukė, kol Ela įspraudė puodelį į ryšulį ir įsiropštė į balną.

Tačiau jam lipant ant arklio lyg žaibas trenkė nenugalima paniška baimė, jis klausė savęs, ką jis daro, kodėl tiki Ela, ką čia jodamas kartu su goblinų maištininkų gauja daro vaikinas iš Magijaros. Beprotiška. Jis pamišęs. Visas pasaulis šįryt pamišęs. Jis nesiliovė galvoti: „Stok! Grįžk atgal! Čia ne ta vieta, kur palikdamas namus planavai nuvykti, ne tai, kuo planavai būti. Aš nenoriu šiandien mirti. Šioje tamsybėje”.

Bet jis įsitaisė balne, ir jo baimės akimirką jo viduje sukrutėjo klastingoji šmėkla, ji kalbėjo apie dalykus, kurių jis nepajėgė suprasti, kažką apie pasirinkimą ir bailius, bei rodė jam (jis nežiūrėjo) goblinų dvariškių veidus ir kaip skamba jų pažadai. Jis patapšnojo Lvi per sprandą, po jo karčiais susišildė sugrubusius savo pirštus ir tarė sau, kad Lvi daug mieliau patiktų kita kompanija nei goblinų arkliai, Lvi daug labiau patiktų, jog saulė patekėtų, ir dar labiau — būti savose arklidėse. Tačiau Lvi, kai goblinų raiteliai apsupo juos ir nusinešė žvaigždžių nušviestu keliu, prunkšdamas bei purtydamas kaklą darė tai, ką turėjo daryti. Taip pat ir Lvi raitelis — tai, ką turėjo daryti… dabar nebėra jokio kelio atgal, visa juda jau labai labai seniai. Tamašas turėjo tiek, kiek senelė bei Karolis buvo davę, ir viskas, bei tai, ko keliaudamas šiuo keliu išmoko iš goblinų ir iš Girios raganų…

Jis subtiliai jautė Elą, jojančią šalia jo. Ela negalvojo apie namus. Ji galvojo apie tamsą ir kalvas, ir ežerą iš jo sapno, apie tą patį ežerą, dėl kurio buvo sulygta, kuris buvo klasta ir šimtus metų — goblinų namai.

Tai buvo vieta, kur burtai lyg kraujas sruvo akmenimis bei buvo pasėti į žemę ir susimaišę su vandeniu bei oru. Šioje vietoje visa buvo magija ir dar daugiau, nei mirtingasis pajėgtų iššaukti ir panaudoti. Štai kur jie ėjo. Ela tikėjo blogiu ir tuo, kad blogis yra šio ežero savininkės pusėje: per daugelį daugelį apgavysčių — goblinai prieš Girios raganas. Ir šioje vietoje su visa ta magija, užsitraukta sau ant galvos, ir veidrodžiu rankoje — buvo teisinga kažko tikėtis…

Jis troško, kad jam viskas būtų taip aišku: blogis ir gėris atrodė daug labiau apibrėžti, kai jis manė, jog visas blogis kyla iš goblinų, ir šmėkla kiek galėdama stengėsi jį tuo įtikinti, bet jos argumentai darėsi vis įtartinesni; jis troško prisiminti ką nors, ką meisteris Karolis buvo sakęs apie blogį, tačiau iš visų tų metų, kol jis juos mokė, Tamašas kaip gyvas negalėjo nieko tokio prisiminti, tik tą kvailą nutikimą su varlėmis stalčiuje. „Negerai šitaip su jomis, vaike.” Tamašas negalėjo suprasti, kodėl jo protas įsikibo į šį prisiminimą. „Negerai šitaip su jomis. ”

Na, ir kaip žmogus prisikasa prie tokių nežymių ir senų patarimų?

O kaip dėl žuvies, kurią jie anądien pasigavo vakarienei?

Kažkas apie būtinybę, apie tai, kad reikia padaryti, kas turi būti padaryta, ir neužimti daugiau žemės, negu reikia.

Vis šiurpiau ir kraupiau, pamanė Juris, blogiau negu trolio tunelyje prieš susipažįstant su troliu. Tai nebuvo koridorius nė tunelis, tai paprasčiausia vieta, iš kurios jis negalėjo ištrūkti. Ant grindų — vandens raibuliai, visur — vandens triukšmas bei vėsuma ir vandens kvapas. Jis niekada neįsivaizdavo tokio keisto tunelio, o štai dėl trolių — būtų daug ką atidavęs, kad tik dabar išvystų Krukčį. Tačiau Zadnis prabėgo pro jį taip siaubingai išsigandęs, kad jam nepavyko jo pagauti.

Visa turėjo berniūkščiui sakyti: „Grįžk, tuojau pat”. Bet kai jis pabandė, atsidūrė prieš sieną… tiesiog iš nieko, ji buvo lyg kokia riba, už kurios, jei netektum pusiausvyros, kristum ir kristum amžinai, o Zadnis, Jurio manymu, galėjo nulėkti nuo šio krašto. Jis tikėjosi, kad nenulėkė. Tikėjosi, kad priekyje nebus kitos tokios ribos… vis dėlto jis manė, kad nebebus, nes atrodė, kad troliai praėjo, o gal jie vienas po kito nukrito į tamsą, net nesurikę, nepasipriešinę, nieko… bet troliams tai nebūdinga.

Tačiau jis iš tiesų buvo persigandęs, jei kas nors dabar jį paklaustų… ir tuo labiau jis nedžiūgavo, kai priekyje netikėtai pamatė šviesą — neaiškų švytėjimą, link kurio jis ėjo.

Ir takas vis šviesėjo, kol pasimatė lubos bei sienos; kaip ir grindys — visa mirguliavo vandens raštais, už vandeningojo paviršiaus buvo šviesu, taip, kaip atrodytų tvenkinys, jeigu Juris kokiame nors didžiuliame burbule vaikščiotų po jo dugną ir žiūrėtų aukštyn į saulę.

Kai Juris pažvelgė atgal, pamatė vandenį, o kai priėjo prie sienų, jos suraibuliavo taip, tarsi burbulas, kuriame jis buvo, galėtų sprogti. Jis išsigando.

Tačiau jis nematė jokio kito kelio, tik tiesiai, ir jeigu tai kieno nors, pavyzdžiui, goblinų karalienės darbas, jis nenorėjo jai pakišti kokią nors mintį susprogdinti tą aplink jį buvusį burbulą. O jei ši vieta yra lyg sapnas — rodės, kad taip ir yra — tuomet, jei ką pagalvojai, gali atsitikti. Tad jis leidosi kiek galėdamas greičiau eiti.

Po to — iš pradžių jis nebuvo tuo tikras — pasirodė, lyg kažin kas stovėtų vandeningame koridoriaus nepastovume, toli toli priešais jį. Jis mąstė, ar ne savo paties atspindį jis mato. O gal tai goblinas? Bet netgi kai Juris sustojo, ta figūra, rodės, artėja. Ir kai jis sumirksėjo, norėdamas įsitikinti, jog ją mato, ji vis dar artėjo, atrodydama panaši į kažką, ką jis labai gerai pažinojo ir kas neturėtų čia būti. Nesvarbu, ar Juris ėjo į jį ar ne, anas nesustodamas artėjo ir vis labiau ir labiau panėšėjo…

Į Bogdaną. Jis buvo lyg du vandens lašai panašus į Bogdaną, ir Juris kaip niekad turėjo būti laimingas. Bet Bogdanas nesišypsojo. Bogdanas nepasitiko jo su išskėstomis rankomis kaip brolis nė nustebęs jį matydamas, jis net nepaklausė jo, kaip jis čia atsidūrė.

Bogdanas, lyg būtų šiek tiek nusivylęs, tepasakė:

— Tikėjausi sulaukti Tamašo.

Bėgo valandos, o virš galvos nenyko žvaigždės — tos pat žvaigždės, kiek Tamašas suprato, kurios apšvietė Magijarą; per visą jų jojimo laiką tos kelrodės žvaigždės nepajudėjo. Bet Tamašas nežinojo, kaip taip galėtų būti — nebent tas pats dangus nekrustelėdamas kybotų ir virš Magijaros, nebent pats Saulė valdovas nebeturėtų galios sutraiškyti raganos gniaužtą — šiuo atveju jo paties šeima ir kiekvienas žemdirbys Magijaroje ir šalyse iki pat didžiosios jūros šįryt turėjo pabusti sutrikę, turėjo susiburti draugėn, šios tamsos valandoms slenkant vienai po kitos, ir turėjo žvelgti į žvaigždes bei galvoti, ką visa tai reiškia ir ar patekės dar kada nors saulė.

Bet Ela, jiems bejojant vienas šalia kito tarp goblinų, ramiai paaiškino:

— Niekas čia nesikeičia. Žvaigždės nejuda. Čia ta pati valanda. Čia visada ta pati valanda. Tokie yra burtai, kuriuos ji užleido. Kol jie nepasikeis, niekas negalės pasikeisti.

Jai nereikėjo kalbėti garsiai. Net tada jis girdėjo, ką ji galvoja, ir troško negirdėti, nes jos mintyse buvo kažkas apie tai, kad vieta, į kurią jie traukia, nėra tikrojo pasaulio dalis, ir jau nuo pat tada, kai jie įžengė į Girią.

Dėl šito jis nebuvo tikras. Jis mąstė apie tai, ką sakė meisteris Karolis, kaip vienas dalykas siejasi su visa… ir prisiminė elnius, niokojančius girias, ir sandėliukus, prikrautus kailių, ir vis neateinantį pavasarį… visas tas šnekas, jiems bejojant virš slėnio gaisrų, visa tai, jiems tyliai bejojant kalvų ramybėje. Jis pagalvojo: „Visa tai yra ten. Ką darome čia, atsispindi tenai. Kaip veidrodis… tai vis tas pats veidrodis, tik kuri pusė atspindi, o kuri yra tikra?”

Netikėtai, keldami keistą letenų dundesį ir gobliniškų arklių nagų brūžesį, pro juos pasipylė raiteliai. Paskutinysis sulaikė savo arklį, kad pajojėtų šalia jų, ir tuo įžeidė Lvi.

— Ten itra’hiai, — iš tamsybių prakalbo Azdra’ikis. — Šniukštinėja po kalvas. Nemanau, kad jie išdrįstų mus užpulti. Mes traukiame kaip tik ten, kur būsime jų valdovės valdžioje. Aš nežinau, dėl ko ji galėtų skųstis.

Nerimą kelianti mintis.

— Nebent jūs norėtumėte pakeisti savo nuomonę, — pridūrė Azdra’ikis. — Mes vis dar galime atsitraukti.

— Nežinau, ką laimėtume, — Tamašas jautėsi priverstas mandagiai atsakyti, kai šmėkla arba jo paties baimė rėkia priešingai, ir jis pametė mintį — velniop tą padarą, — bet kažkodėl jis pagavo save bepriduriantį: — Įmanoma, kad karalienė padarys klaidą.

— O, karalienė pridaro daug klaidų. Tik nedaugelis gali jomis pasinaudoti.

— Gal mes pasinaudosime.

— Tą naktį, kai suskilo veidrodis, — nerūpestingai tarė Azdra’ikis, — rytas neišaušo. Ir po to dar dvi dienas. Raganos ir kerėtojai žinojo. Bet pasaulis niekada. Argi ne? Ar jūsų senoliai apie tai kalba?

Tai pavertė jo apskaičiavimus netvarka ir atitiko Elos mąstymo būdą.

— Tu nori pasakyti, kad niekas kitur net nepastebėjo?

— Išskyrus tuos, kurie jos galioje — kaip štai mes, aišku. Ši naktis yra jos rankų darbas. Tai goblinų naktis. Jūs įžengėte į goblinų karalystę. Joje ji turi absoliučią valdžią. Būtų sunku padaryti kitaip, nei ji nori. Ar vis dar šauksi ją į dvikovą?

„Tu klysti, — pamanė Tamašas, pamiršdamas klausimą. — Tu klysti, meisteri gobline. Viena siejasi su visa. Elniai atėjo į mūsų girias. Ir goblinų karalienė visko nevaldo”.

— Čia paskutinė jūsų galimybė, — pasakė Azdra’ikis. — Vėliau… jums nebebus kur trauktis, — su šiais žodžiais Azdra’ikis leidosi tolyn taip staiga, kad Lvi pastėro ir trinktelėjo į Skorę.

Kitą akimirką už kalvos krašto atsivėrė spindintis horizontas. Jis pamiršo, ką kalbėjo. Vos tik jis pamatė tarp kalvų šlaitų žvaigždžių nušviestą vandenį, pamiršo viską, ką buvo sumanęs pasakyti.

Tas ežeras, pagalvojo jis, tiksliai, kiekviena detalė buvo ta pati vieta, kurią jis regėjo sapne.

Goblinai, joję priekyje, ėmė leistis stačiu šlaitu žemyn link pakrantės, fantastiški šešėliai — jie ir jų arkliai — prieš žvaigždžių švytesį, atsispindintį nuo ežero. Jie pasekė šiuo pavyzdžiu norom nenorom, ir kiti goblinai nujojo paskui juos.

— Karalienė žino, kad mes čia, — tarė Ela.

Jis nejuto jokio karalienės buvimo. Akimirką jis nebejuto net vėjo dvelksmo aplink juos ir suabejojo tuo, ką prieš akimirką manė supratęs.

— Tai daryk ką nors, — tarė jis. Staiga skubos jausmas pasidarė nebepakeliamas.

— Dar ne, — atsakė ji.

— Dar ne, dar ne. Štai ši vieta, Ela, štai tas ežeras, štai kur ji gyvena. Šiąnakt aš jį mačiau, buvau anksčiau matęs…

— Viskas čia yra taip, kaip ji nori, — pasakė Ela. — Netgi mudu. Kitaip mes nebūtume galėję čia ateiti.

— Ne! Netikėk tuo! Mes esame čia. Mes čia, nes mes taip nusprendėme, negalvok niekaip kitaip.

Tačiau kalva buvo kaip tik ta kalva, nuo kurios sapne nusileido Juris ir troliai… būtent ta pakrantė, kur jie pradingo, iš kur vėl atlėkė Zadnis, pakraupęs ir vienas vienužis…

Kvaila baimė. Visiška nesąmonė, kad Juris arba Zadnis čia buvo. Tai kažkas tokio, ką jo paties protas iš jo ilgesio galėjo sukurti, štai ir viskas, ir goblinų karalienė čia niekuo dėta.

Tačiau tai reiškė, kad Bogdano vizija gali būti ne kitokia, ir kad nebėra vilties jį surasti. Arba — jam dingtelėjo viena mintis, tik jis nebuvo tikras, ar ta mintis jo paties — jeigu veidrodis gali padaryti, kad bet kas atsitiktų, jei karalienė gali bet ką sužinoti apie jo šeimą — nė vienas iš jų nėra saugus…

Pasitikėjimas apleido jį, kai jie ant to paties kranto trūktelėjo pavadžius ir arkliai, visai negerbią tokių vietų, kur vaidenasi, norėdami atsigerti sumerkė galvas. Tamašas buvo persigandęs dėl savo šeimos, dėl brolio, dėl savo krašto…

Bet vėl įslinko Elos mintys, vėsios lyg tas ežerais priešais juos, per kurio veidrodišką paviršių įsibrovę arkliai toli toli pasiuntė nepagarbius ribulius. Ela nebuvo prie nieko prisirišusi, išskyrus, menkai prie jo — goblinų karalienė pati tuo pasirūpino, bet ne vien karalienė. Jos ponia Izabelė net dėl jos pačios tapatybės nesuteikė jai jokio tikrumo, ir Ela neturėjo nieko, kam goblinų karalienė galėtų grasinti: visa, ką ji turėjo, buvo jos. Ji įsižiūrėjo į tamsą — jos ranka gulėjo virš veidrodžio po jos apdaru, Tamašas jautė jį, tarsi jis gulėtų prie jo širdies, ir tarė, taip tyliai, kad jis vargiai išgirdo:

— Kai aš panorėsiu. Tai mano pasirinkimas. Kai aš panorėsiu. Ir niekam nepavyks to pakeisti.

Ežeras taip puikiai atspindėjo dangų ir mėnulio šukę, kad galva svaigo ieškant materijos ir atspindžio siūlės. Viena buvo kita. Viršus buvo apačia. Apačia buvo viršus. O jungties vieta tarp jų — iliuzijos centras. Ten, kažkas sakė jam, ten ta vieta.

Tai šmėkla galėjo kalbėti. Galbūt Ela. Bet baimė, kuri krustelėjo, kai Azdra’ikis nulipo nuo arklio ir žengė palei tą nendrėtą pakraštį — tikrų tikriausiai buvo šmėklos.

(Išdavystė, sakė ji. Išdavystė. Stebėk jį. Čia galios vieta.)

Išdavystė? — pagalvojo jis. Azdra’ikis tarnauja savo paties padermei. Ar tai išdavystė?

Tamašas nusliuogė nuo Lvi balno ir ketino vestis jį su savimi, bet vienas goblinas pasisiūlė paimti pavadį. Jis jį atidavė į to padaro ranką galvodamas, kad tvariniui, jei čia esama dviveidiškumo, jei jis ketina padaryti ką nors bloga, tam, kad pasiektų savo tikslą, būtų reikėję labai nedaug prievartos. Arba Azdra’ikio žmonės yra maištininkai, arba ištikimiausi savo karalienės valdiniai. O nė vienas goblinas dar nepajudėjo prieš juos.

Tada jis pagalvojo apie tai, ką sakė Azdra’ikis: jo padermė bus tokia, kokius juos padarys veidrodis… kad ir kokius veidrodis juos bepadarytų; ir dar kažkas apie šukę… kad tol, kol ji egzistuoja…

Ela buvo sakiusi, tik jis iki šiol dar nesuprato. Jie buvo karalienės viešpatijoje, taip arti prie absoliučios karalienės valios, kiek ji galėjo juos priverst prisiartinti arba prisivilioti. Jie buvo jos priešai. Jie nešė tai, ko karalienė labiausiai geidė — visai nenorėdama, kad jiems pasisektų. Ir, goblinų karalienės požiūriu, jie buvo čia jai leidus, ėjo į jos rankas: jis pats, Ela, Azdra’ikis, ir visi jie…

Subtilu, oi, kaip subtilu būti čia paklūstant karalienės valiai jos veidrodžio atspindyje ir nesielgti pagal jos norus savajame veidrodyje. Visas pasaulis balansavo ant šios perskyros ašmenų, pavojinga lyg kitas būtinas atodūsis, du beveik vienodi atspindžiai — Elos ranka buvo pakibusi virš veidrodžio, o jis pats…

Jis žengė Azdra’ikio pėdomis, ežero pakrante, su savo kardu prie šono, širdyje pilnas ryžto kovoti prieš karalienę.

Jis įmynė į balą. Vienas batas leido vandenį. Nepagalvojęs jis pasižiūrėjo žemyn į vandenį tarp vilkuodegių šaknų, atspindintį jį bei tamsias nendres, ir kaip tik šį vaizdą jis buvo matęs, tokias pat smulkias ir absurdiškas detales, bet jis sapnavo — būtent tokį pat vaizdą, — o kai sapne jis pakėlė akis…

… pakrantėje jis pastebėjo stebinčiojo jį veidą, šarvuotą figūrą, kurios veidas keitėsi kartu su besimainančiu mėnuliu. Savo sapne jis jo neatpažino, bet, žinoma, ant kranto priešais jį stovėjo Azdra’ikis, Azdra’ikis, kuris tąkart jo sapne ir būtent šią akimirką nusuko nuo jo savo veidą, sukryžiavo rankas ir stovėjo filosofiškai žvelgdamas per ežerą.

— Netikėk ramybe, — tarė Azdra’ikis. — Karalienė nelaukia. Tai jos kerai. Tai jos veidrodis. Mes jame stovime. Klausimas, ar bus čia dar kas nors? Iki šiol mūsų geltonsnapė ragana priima tai, ką mato.

— Aš tai sapnavau, — tarė jis. — Mačiau veidrodyje savo brolį. Mačiau jį tokių kaip tu goblinų kompanijoje. Ar įmanoma, kad jis gyvas?

— Esu tikras, kad nežinau.

— Nežinai?

— Ar grįžtame prie melų ir melagių? — Azdra’ikis pasisuko į jį veidu — visiškai ta pati figūra iš jo košmarų ar iš jo pranašiškų vizijų, jis nesuprato. — Ne aš, ne aš, jūsų šviesybe žmogau. Ar tu manai, kad aš prieš šitiek metų su tavo šmėkliška gyventoja bendravau… dėl savo karalienės gerovės?

Šmėkla, kuri, jis manė, gal bus pasitraukusi, sujudo jame tarsi besidaužanti gyvatė — aklas pyktis. Jis nuėjo šalin apie tai negalvodamas — palei pelkėtą pakraštį, ir kai neramumas aprimo, o kvėpavimas pasidarė lygesnis, jis pažvelgė atgal, vėl save valdydamas, perspėtas dėl šmėklos buvimo ir įsitikinęs, kad raibuliai, kuriuos pasiuntė į ežerą, buvo jo paties sukelti.

— Kur aš ją surasiu? — paklausė jis Azdra’ikio.

— Ką surasi?

— Karalienę, žinoma.

— Tu visiškai pamišęs. Ar pulsi ją su šiuo kardu, su mano durklu?

— Taip.

Azdra’ikis išsišiepė, tarsi kaip tik šito būtų laukęs, tarsi sapnas vis dar tęstųsi taip, kaip tęsiasi sapnai — su neišvengiamumo jausmu.

— Aš tave ten nuvesiu, — pasakė Azdra’ikis ir klampodamas per pelkėtą žemę vienam ir kitam iš saviškių paliko savo nurodymus.

Tamašas pasižiūrėjo Elos pusėn. Ji sėdėjo ant Skorės nugaros, Skorė buvo rami lyg nutapytas paveiksliukas. Elos ranka — kur ir buvus, virš veidrodžio, kurį ji nešiojo po savo suknele, ir tada jis pagalvojo…

Galbūt aš turėčiau jai pasakyti, ką aš darau.

Bet ji žino. Ir kol esu jos veidrodyje — aš esu, ar ne? Esu karalienės veidrodyje ir esu Elos veidrodyje, tad, kai ji pasižiūrės, aš būsiu ten…

(Nepasikliauk tuo, sakė šmėkla. Jaunas kvaily. Jos nuogąstavimai gali ją užvaldyti. Dėl tavęs, kvaily. Ji akla ir kurčia tam, ko jos ponia ją mokė. Visiška nelaimė…)

Azdra’ikio ranka, išgąsdindama jį, nusileido jam ant peties, privertė iš arčiau, nei jam patiko, pažvelgti į jo veidą.

— Eik su mumis, — tarė Azdra’ikis. — Parodysiu tau kelią.

— Pas ją?

— Prisiartinsime kiek galima arčiau, kiek tik norėsi arčiau.

Nuogąstaus dėl manęs? — jis sunerimęs klausė savęs. Kada gi aš jai rūpėjau?

Ar teisingai elgiuosi?

Jie žingsniavo ežero pakraščiu, tuo pačiu taku, kuriuo — sapnavo — patraukė Juris, sekdamas paskui trolius. Ir jie nebuvo vieni. Už jų žengė ketvertas iš Azdra’ikio kompanijos — tą jis išsiaiškino žvilgtelėjęs atgal.

Kaip sapne sumirguliavo ežeras, vandens atspindžių blyksniai — visur aplink juos bei virš jų. Žvaigždės dingo, ir žvangtelėdami už jų užsitrenkė vartai.