Sardonikso tinklas 1

Šeštas skyrius

Mėlynai žalia plokščia lyg stalas Abanato jūra tviskėjo ir mirguliavo skaisčioje ankstyvo ryto saulėje. Iš vandens kyšojo dvi milžiniškų ledkalnių viršūnės; Deinas tik užkliudė jas akies krašteliu, o paskui katerio skrydžio trajektorija pasisuko, miestas užstojo jūrą.

— Štai ten, — ištarė Zedas, — nusileidimo aikštė ten.

Deinas prisimerkęs pažvelgė žemyn. Išvydo akmenimis grįstus šaligatvius, medžių žalumą, sidabrinius slenkančių juostų sistemos kaspinus, namus su juodomis saulės baterijų plokštėmis ant stogų. Deinas pradžiugo, pamatęs miestą. Tikslūs Zedo nurodymai ir katerio kompiuterio žemėlapiai padėjo jam įveikti Čabado tyrus, kai skristi reikėjo tik virš begalinių, niekuo viena nuo kitos nesiskiriančių kalvų. Ryški saulės šviesa smarkiai ribojo matomumą, o kelio ženklų apačioje buvo nedaug, ir tie patys — neryškūs, maža to, nuolat besimainantys šešėlių kaitoje. Deinas suprato, kodėl taip pavojinga skraidyti virš Čabado vidudienį. Grėsė pavojus įsisukti į begalinį ratą virš tų pačių kuprotų kalvagūbrių — visiškai nematydamas, kas yra už jų, galėjai įklimpti kaip musė butelyje.

Kelias žemyn buvo laisvas, nesimatė jokio kito transporto. Deinas palietė valdymo svertus, sumažino greitį ir išvedė katerį į spiralinę leidimosi trajektoriją. Šį nedidelį terminalą, kaip jam paaiškino Zedas, išlaikė miestas — asmeniniam Keturių Šeimų naudojimui. Dar net nespėjo nusėsti nusileidžiant jų sukeltos dulkės, o greta katerio jau išdygo terminalo valdytojas — išsišiepęs, besilankstantis, šūkaliojantis įsakymus nešikams. Rani priėjo su juo pasišnekėti. Su mėlynomis kelnėmis ir mėlynais marškiniais ji atrodė gaiviai ir dailiai. Zedas nuobodžiavo atsirėmęs į stulpą. Mažyčiame nusileidimo terminale tvyrojo riebalų ir įkaitusio metalo kvapas. Pakraštyje Deinas išvydo stūksantį aukštą maršrutinį luotą — IS klasės laivą; tokie gabendavo keleivius iš palydove įkurdinto kosmouosto. Jis dar spėjo nustebti, iš kur toks laivas galėjo atsirasti čia, bet tuojau pat jį atpažino — kartą netgi pats skrido juo: tai buvo Zedo luotas, kuriuo šis pasiekdavo Tinklą. Prisimerkęs Deinas įžiūrėjo ir stilizuotą „J„ ant laivo šono — Jago Šeimos ženklą. Deinas užsižiūrėjo į jį, rankas kojas surakino nepakeliamas ilgesys: besvorio skrydžio, to jausmo, kai, paklusdamas jo rankoms, pakyla žvaigždėlaivis ar tegul bent paprastas laivas fuziniu varikliu.

— Deinai!

Zedo balsas nurėžė Deino ilgesį švariai lyg išgaląsti peilio ašmenys. Deinas protekine nuskubėjo prie Rani, kuri jau žingsniavo terminalo vartų link. Vartų nesaugojo laukas-narvas, nebuvo čia ir ragenos skenerio — vien paprasčiausia metalinė užkarda ir besišypsantis vyrukas būdelėje, kuris nuspaudęs mygtuką pakėlė užtvarą. Deinas nesusigaudė, kodėl tas žmogus toks patenkintas atlikdamas tokią paprastą užduotį. Užkarda pakilo, ir jie atsidūrė už nusileidimo terminalo teritorijos ribų.

Jiems lyg kumščiu smogė karštis, atšokęs nuo gatvių ir šaligatvių.

— Tai prekybinis rajonas, — paaiškino Rani.

Abipus gatvės rikiavosi ryškiaspalviai kioskeliai ir krautuvėlės, išsipuošusios plazdančiais dryžuotais tentais. Gatvės muzikantas treliavo fleita, stovėdami ant rankų staipėsi du nuogi akrobatai.

— O kaip bus su bagažu, kurį atsigabenome? — paklausė Deinas.

Jis apsidairė. Aplink juos kunkuliavo žmonių minia.

— Daiktus pristatys nešikai. Binki… — Rani grįžtelėjo į jį. — Judu su Amri eikite tiesiai į namus.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis.

Blyškiaveidis sekretorius ir susijaudinusi mergaitė nėrė į minią.

Prašneko Zedas:

— Rani, man reikia skubiai sutvarkyti vieną nedidelį reikaliuką. Gal susitiksime namuose, gerai?

— Gerai.

Juodu apsikabino. Prieš nueidamas savais keliais, Zedas reikšmingu žvilgsniu nudelbė Deiną. Neužmiršk, bylojo tas žvilgsnis. Deino nervai virpėjo lyg užgauta styga. Kažin ar jis ir norėdamas įstengtų užmiršti. Trys dienos prieš kelionę į Abanatą Zedas užsuko į jo kambarį. Ir pranešė Deinui, kad šiam teks būti Rani asmens sargybiniu.

„Abanate Rani reikės asmens sargybinio. Žmogaus, sugebančio greitai reaguoti ir mokančio muštis — kad lydėtų ją visa kur: pasivaikščioti Bulvaru ar parke, ar apsipirkti.

Taip, Zedai-ka.

Binkis pasakys tau viską, ką žinome apie užpuolikus. Tiesa, žinome nedaug. Jie save vadina Laisvaisiais Čabado Žmonėmis.

Taip, Zedai-ka.

Tinkle tu sakei man, kad esi įvaldęs kai kuriuos kovos menus. Be to, kiek žinau, nėra tokio hiperio, kuris bent kartą kitą nebūtų įsivėlęs į peštynes. Tu susidorosi. — Jis priėjo prie pat Deino lovos. — Tu daugiau, nei susidorosi”

Įsakymą jis sutvirtino labai aiškiai ir žiauriai — rankomis.

Rani įsikibo jam į parankę; Deinas pašoko.

— Eime.

— Kur mes einame?

Deinui teko šaukti, kad jį išgirstų. Aplinkui juos urduliavo gausybė besijuokiančių, šūkčiojančių žmonių, vilkinčių raudonomis, oranžinėmis, geltonomis, baltomis skiautėmis, o antra tiek — ir išvis nuogų. Visų akys buvo juodos. Rani nusitempė Deiną prie kioskelio. Kažką pakėlė prie veido. Dabar jau ir jos akys tapo juodos.

— Abanate visi nešioja saulės akinius. — Ji paėmė vienerius apžiūrėti. — Tau irgi prireiks.

Deinas taip ir nesuprato, ar ne paprasčiau būtų įsigyti kontaktinius lęšius, bet vis tik paėmė primityvius saulės akinius — ryškiai geltonus, milžiniškus. Atrodė klaikiai. Deinas numetė juos šalin ir išsirinko kitus, paties paprasčiausio modelio — už ausų kabinamomis kojelėmis, akis dengiančiais stiklais. Jis įsistebeilijo į save veidrodyje. Dabar jau ir jis dėbsojo groteskiškomis juodomis akimis.

— Tfu! — burbtelėjo jis. — Tai kur mes einame?

Rani atsakė:

— Noriu aplankyti draugę.

Kioskelio pardavėja atsisakė net imti į rankas Rani kreditinį diską.

— Dovana, Domna. Tiktai sugrįžkite ir atsiveskite draugus.

Rani padėkojo jai. Moteriškė net sukikeno sužavėta.

Kai juodu nutolo nuo kioskelio, Rani ištarė:

— Šitaip nutinka nuolat.

— Žmonės jus atpažįsta?

— Taip. Nesuprantu kodėl. Abanate aš pasirodau dukart per metus. Bet prekyvietėse visi visada mane atpažįsta.

Pro šalį pražvangėjo muzikantų grupė. Deinas net susiraukė nuo tų džeržgiančių nedarnių garsų.

— Tu alkanas? — paklausė Rani ir pamojusi pardavėjui nupirko iš jo kažkokio valgio: mėsos, suvyniotos į žalėsius ir pamautos ant medinio iešmo. Rani pasiūlė kąsnį Deinui. Patiekalas buvo keistas, bet gardus: aromatingas, šaltas.

— Labai skanu. Kas tai?

— Kokia mėsa — nežinau. Žalėsiai, į kuriuos ji susukta — jūros dumbliai.

— Ar visi šitie žmonės ir gyvena čia? — paklausė Deinas.

— Ne. — Rani ėmė aiškinti. Neatrodė, kad jo klausimai ją erzintų. — Dauguma šitų, — ji mostelėjo į gatve plūstančius praeivius, — yra turistai. Kai kurie — nuolatiniai gyventojai, jie įsikuria Abanate, pragyvena čia dvejus trejus metus, o paskui, neatlaikę mokesčių naštos, išvyksta. Ir tik nedidelė dalis — Čabado piliečiai.

— O ką jie veikia?

— Aptarnauja turistus, prekiauja, gamina kai kuriuos produktus, siūlo pramogas ar teikia įvairias paslaugas. Daugelis jų — buvę vergai.

Juodu išėjo į dar vieną krautuvėlių apsuptą aikštę. Rani nužingsniavo tiesiai prie vienos parduotuvių. Ši iš tolo žaižaravo miniatiūriniais paukščiukais, arkliais, medžiais, žuvimis, pačiais įvairiausiais gyvūnais — žavūs spalvingi niekučiai, visi — iš stiklo. Rani įėjo vidun. Deinas nusekė jai iš paskos. Nusiėmė saulės akinius. Kilimu išklotoje parduotuvėje viešpatavo vėsa ir tyla.

Iš už prekystalio atskubėjo aukšta laiba moteris pašarmojusiais plaukais. Jiedvi su Rani pasibučiavo.

— Sveika sugrįžusi į Abanatą, Rani-ka. — Moters oda buvo tokio pat atspalvio, kaip ir Karos — pieninio šokolado rudumo. — Atrodote puikiai.

— Aš ir jaučiuosi puikiai. O kaip tu laikaisi? Kaip reikalai parduotuvėje? — Rani apsisuko dairydamasi. — O ji didesnė už pirmąją. Kas tau padeda tvarkytis?

— Abiem prekes užsakinėju ir buhalterija rūpinuosi aš pati. Kai tenka kur išvykti, mane pavaduoja Erlinas.

Kol moterys šnekėjosi, Deinas klydinėjo po krautuvėlę apžiūrinėdamas miniatiūrinius stiklo gaminius. Kaligrafiškais rašmenimis išmarginta lentelė tikino, kad visi šie dalykėliai išpūsti rankomis iš paties smulkiausio Čabado smėlio. Deinas aptiko drakonkatės miniatiūrą ir stabtelėjo ja pasigrožėti.

Staiga jis išgirdo kažkieno balsą:

— Kuo galėčiau jums padėti?

Deinas išsitiesė. Kitapus stiklinio prekystalio stovėjo jaunas vyrukas su raudona tatuiruote ant rankos. Jis šypsojosi Deinui.

— Ačiū, nieko nereikia, — atsakė Deinas.

Jaunuolis ir toliau šypsojosi jam ta pačia šypsena, mechaniška, tarytum įjungta.

— Kainos pas mus nedidesnės nei kitose parduotuvėse, — kalbėjo jis. — O visos miniatiūros — rankų darbo…

— Aš neketinu nieko pirkti! — riktelėjo Deinas garsiau, nei ketino.

Moteris, kalbėjusi su Rani, kilstelėjo galvą.

— Viskas gerai, Džeimi, jis — ne pirkėjas.

Džeimis dar plačiau nusišypsojo ir linktelėjo. Jo akių vyzdžiai buvo nejudrūs, išsiplėtę. Jis tankiai mirksėjo ir šypsojosi — lygiai taip pat, kaip šypsojosi ir nusileidimo terminalo vartų sargas.

Deinas gurktelėjo; staiga jį nusmelkė šaltis ir mažumėlę supykino. Rani kažką pirko, jis nematė ką. Paskui dar kartą apkabino moterį ir mostelėjo Deinui pirm jos išeiti į gatvę. Lauke, prie pat parduotuvės durų, kažkokia moteris skaitė laikraštį. Deino žvilgsnis užkliuvo už antraštės: „KETURIOS ŠEIMOS RENKASI ABANATE”. Jam teko dar kartą nuryti seiles, kad įstengtų prašnekti.

— Kas toji moteris? — paklausė.

— Tulė. Ji buvo mūsų virėja dvare. O kai baigėsi jos sutarties terminas, pasiėmė pinigus ir įsigijo parduotuvę. Ši — jau antra. Sekasi jai tikrai neblogai.

Deinas norėjo sužinoti visai ne tai.

— O kas yra Džeimis?

— Džeimis? — Rani suraukė antakius, kaktą perkirto raukšlė.

— A, klausi apie vergą? Manau, ji nusipirko jį pernykščiame Aukcione.

Deinas pasistengė kuo atsargiau pasirinkti žodžius:

— Ar jis… protiškai atsilikęs?

Rani nustebo.

— Žinoma, ne! Juk jau pats nusikaltimo apibrėžimas liudija, jog nusikalstamą veiksmą gali įvykdyti tik visiškai sveiko proto žmogus. Kitaip Tinklas nebūtų jo paėmęs, nebūtų net svarstęs tokios galimybės. Aaa… — Ji pasitrynė smakrą. — Tu juk nežinai. Jis apdujęs nuo dorazino, Deinai. Kaip keista. Tu pats — narkotikų kurjeris, bet nežinai, kaip atrodo žmogus, vartojantis doraziną.

Deinas atsakė:

— Aš žinau, kaip jis veikia. Tai raminantysis preparatas, sukeliantis euforiją.

— Tai tik tušti žodžiai, — atsakė Rani. — Jie visiškai nepaaiškina, kaip po dorazino dozės jautiesi.

— O jūs tai žinote?

Moteris, regis, susimąstė.

— Esu bandžiusi. — Ji dirstelėjo į vergą. — Niekam apie tai neprasitariau. Jausmas nepakartojamas. Kai tau liepiama ką nors daryti, negali atsidžiaugti užduotimi — ji atrodo įdomiausia pasaulyje. Nepajunti net nuovargio. Be to, dorazinas padeda užmiršti praeitį. Manau, vartodamas jį nuolat, gali netgi užmiršti, jog esi vergas. Ir visą laiką šypsaisi.

— Savo vergams jūs kvaišalų neduodate.

— Sovkoje vergai dozę gauna kasdien. Namų vergai — niekad.

Namų vergai — vadinasi, ir aš, pagalvojo Deinas. Rani žvelgė

į jį, ir vyrukas pavėluotai susizgribo, kad moteris nešasi dėžę su pirkiniu — o juk tai jis turėtų nešti. Štai kam reikalingi vergai, dingtelėjo jam. Kad nešiotų rankines, atidarinėtų duris, spaudytų mygtukus. Ir visai nesvarbu, koks protą bukinantis bus tas darbas — galų gale tam ir skirtas dorazinas. Deinas ištiesė ranką, norėdamas paimti iš jos dėžutę. Neįstengė pažvelgti Rani į akis. Bandė įsivaizduoti, kaip reikėtų pragyventi penkerius metus, dešimt metų nuolat nugrimzdus saldžioje, svaiginančioje kvaišalų migloje. Jis žvelgė į parduotuves: vitrinose išdėliotos prekės atrodė pernelyg ryškios, rėžiančios akį, jas perkantys žmonės — tokie pat ryškūs, rėžiantys akį, neskoningi, bjaurūs — turistai ir vergai, visi vienodi, išsiviepę vienodomis plačiomis, bereikšmėmis šypsenomis… Pasibjaurėjimas po savim slėpė graužiantį kaltės jausmą, ironija kartėlio prieskoniu nutvilkė liežuvį. Pirmą kartą Deinas pajuto, jog būta teisingumo tame įvykių posūkyje, nubloškusiame jį į vergiją.

Jis prisivertė atsitokėti. Susizgribo sustojęs vidur gatvės — praeiviams tekdavo jį apeiti, Rani buvo priversta laukti.

— Atleiskite, — vargais negalais išspaudė jis.

Rani nieko neatsakė, ir Deinui parūpo, ar daug jį draskančios kančios atsispindėjo veide.

Juodu jau sparčiau nužingsniavo gatvelių labirintu, kol pagaliau pasiekė žalumos salą, iš pažiūros primenančią parką: vejos, fontanai, žaliuojantys medžiai. Nuo gatvės parką skyrė geležinė tvora su vienintele vartais įrėminta išlauža; greta stovėjo sarginė.

— Tai, — paaiškino Rani, — Įkūrėjų Lanka. Pirmasis parkas, kurį užsiželdino Šeimos, kai tik atsitempė iš ašigalių ledo.

Besišypsanti moteris sarginėje įleido juos pro vartus. Parke augantys medžiai buvo didžiuliai, seni — senesni už tuos, kurie žaliavo Jago Šeimos valdoje. Tačiau žemė čia buvo plokščia, vejos tvarkingai nušienautos, jokio bet kaip išaugusio laukinio želmenėlio, o iš krūmokšnių nesklido nė garselio — paukščiai čia neperėjo. Deinas staiga prisiminė Pelino dangų, uolėtus kalvagūbrius, marguojančius gausybe paukščių…

Vienoje parko dalyje čiurleno fontanas: kruopščiai nudailintais kriokliais srovė tiško nuo vienos atbrailos ant kitos. Žmonės būriavosi aplinkui: sėdėjo ant suoliukų, vaikštinėjo po pievą.

— Domna Rani!

Nuo suoliuko stryktelėjo kažkokia moteris. Deinas įsitempė: moteriškė atkurnėjo artyn, užtverdama jiems kelią. Ji vilkėjo plonytį, permatomą, apdribusį lyg palapinė apdarą; jos veidas buvo smailus, smulkių bruožų lyg žebenkšties, skaisčiai mėlynos akys — išsprogusios.

— Kaip miela tave matyti! Dar šįryt sakiau šeimynykščiams: paminėsite mano žodį, pusseserė Jago būtinai atvyks į miestą, bet aš nieku gyvu nesitikėjau sutikti tavęs parke jau šiandieni Ar tavo brolis irgi atvyko? Visi mes taip nekantraudami laukiame Aukciono, o jergutėliau, taip, tikrai. Abanate baisybė turistų, jie elgiasi dar grubiau nei paprastai, ak, brangioji, pasisaugok, kad ir kur eitum. Anądien toks juodnugaris tiesiog įsirėžė į mane gatvėje. Vis dėlto esu tikra, kad su Jago Šeimos atstovais niekas neišdrįs šitaip elgtis. Ar ketini dalyvauti pobūviuose? Po dviejų — o gal po trijų? — dienų pokylį rengia Kynetų Šeima, po trijų — o gal keturių? — į vakarėlį kviečia Diurai. Bet kam aš visa tai tau pasakoju, kvietimai jau laukia tavęs namuose, o jergutėliau, taip, taip. Bet ką aš čia, oi, kaip negražu — gaišinu tave, o juk tu tikriausiai pavargusi po skrydžio iš savo nuostabiojo dvaro. Perduok nuoširdžiausius linkėjimus pusbroliui Zedui.

— Ačiū, Čarita, — ištarė Rani.

Moteriškė visa taip ir suspindo. Kai juodu praėjo pro ją, ji įsistebeilijo į Deiną su tokiu nuožmiu, šaltu susidomėjimu, kad Deinas net išraudo. Po geros valandėlės Rani prapliupo juoktis.

— Po šimts galų, kas ji? — išsprūdo Deinui.

— Čarita Diamos — Jago Šeimos giminaitė ir pati pasiučiausia sena kalė iš visų įmanomų. Ji nuolat tūno pasaloje — parke ar per pobūvius, — kad galėtų pristverti kokį nelaimėlį ir su juo pasikalbėti. Visa jos šeimyna — penkios senos žiežulos, tokios pat, kaip ir ji. Paminėsi mano žodį: po kelių valandų jau visas Abanatas ūš gandais apie tai, kad Rani Jago įsitaisė dailų jauną vergą. „O jergutėliau, taip taip taip!” — Ji pamėgdžiojo dusulingą, padriką Čaritos Diamos klegėjimą. — Ko gero, verčiau jau atrodytum kaip paleistuvė nei kaip asmens sargybinis. — Ji mostelėjo į priekį, pro medžius. — O štai ir mūsų namas.

Deinas pažvelgė ten link — tikėjosi išvysiąs tokį pat namą, kokie rikiavosi visose Abanato gatvėse: baltą, geltoną, blyškiai žydrą ar rausvą, užriestu kraigu, įmantriai kaldintais vartais — tik galbūt didesnį. Bet nepamatė nieko panašaus, priešingai — namas stūksojo lyg milžiniškas akmens luistas, pilkas ir masyvus. Tam, kad prieitų prie jo, jiems teko įveikti dar vieną apsaugos postą.

Prie laiptų, priešais plačiai atlapotas duris, stovėjo vyriškis. Ant masyvaus kūno kėpsojo galva su blyškiu, mėnulio pilnatį primenančiu veidu. Ant galvos nežėlė nė plaukelio. Vyriškio akis slėpė saulės akiniai. Jis nusilenkė Rani.

— Koriosai. — Rani pasistiebė ant pirštų galiukų ir, didelei Deino nuostabai, pabučiavo vyriškį į blyškų skruostą. — Tai Deinas. Zedas nupirko jį man tiesiai iš Tinklo — dabar jis mano pilotas. Deinai, tai — Koriosas Rulas, Jago Šeimos namų Abanate ūkvedys. Jis veltui burnos neaušina, bet žino viską. Ar viskas namuose gerai?

Milžinas albinosas linktelėjo.

— Ar Zedas jau pasirodė? Dar ne? Bet Amri ir Binkis jau čia, tiesa? Deinai, Koriosas parodys tau, kur tu miegosi.

Name buvo vėsu. Oras buvo sudusęs, atsidavė pelėsiais. Lubų arkos atrodė nepaprastai aukštos. Lempos kabojo ant geležinių kablių, įtvirtintų tamsiose medinėse sijose. Viena vestibiulio siena buvo išmušta nublukusiu gobelenu. Korioso delnas svariai nusileido ant Deino peties.

— Eime.

Kelią Deinas būtų suradęs ir pats: skersai virtuvę į koridorių su durimis abiejose pusėse. Deinas sumojo, kad ir šis, ir užmiesčio valdos namas statyti pagal tą patį projektą — ar veikiau šis namas buvo originalas, o namas kalvose — jo kopija.

— Tau, — tarė albinosas, mostelėdamas į duris.

Deinas žvilgtelėjo vidun. Kambario sienos buvo išmuštos gobelenu, grindys užtiestos kerito kailiu. Deinas gūžtelėjo pečiais. Jis neturėjo jokio savo daikto, kurį galėtų tuojau pat čia pasidėti. Jo drabužiai ir grotuvas bei muzikiniai įrašai liko supakuoti drauge su visais kitais Jago šeimynos daiktais.

Viršutiniame aukšte irgi tvyrojo vėsa. Akmeninės seno namo sienos patikimai izoliavo asmeninius kambarius. Rani nuėjo į savo miegamąjį. Ant darbo stalo gulėjo visa šūsnis laiškų; Binkis jau sėdėjo prie kompiuterio. Rani pasklaidė popierių krūvą. Daugiausia — pakvietimai į visokius renginius. Rani atplėšė Diurų Šeimos laišką. Tai buvo kvietimas į susibėgimą, rengiamą Diurų namuose — pakankamai netradiciškai — iš pat ryto, dieną prieš Aukcioną, ir turintį trukti iki pusiaudienio. Niekur nedingsi — į šį sambūrį teks nueiti, taip pat ir į Kynetų Šeimos ruošiamą pobūvį, tačiau į visus kitus kvietimus norint galima numoti ranka. Po Aukciono jau Jago Šeimai teks iškelti puotą.

— Binki.

Sekretorius pakėlė galvą.

— Mano vardu priimk pakvietimus — tuos pačius, kaip ir visada. Paskui turėsi priminti man datas. Ir dar — ko gero, jau pats metas pradėti ruoštis Jago Šeimos pokyliui. Iškelsime jį šeštąją dieną po Aukciono. Pasamdyk kaligrafą, kad surašytų kvietimus.

Nėmaž nesutrikęs Binkis tik linktelėjo:

— Gerai, Rani-ka.

Iš Tulės parsineštąjį ryšulėlį Rani paslėpė spintelėje lovos galvūgalyje. Buvo užsakiusi šį dirbinį dar prieš kelis mėnesius, kai praėjusį kartą lankėsi mieste. Pirkinys buvo skirtas Zedui — pagal specialų užsakymą gaminta stiklo skulptūrėlė, ypatinga dovana. Rani ketino įteikti ją broliui artimiausios Įkūrėjų Dienos proga.

Amri įnešė didžiulį padėklą, apkrautą pyragaičiais, saldėsiais, sūriu, ledų kamuolėliais bei kitokiais gardumynais, galinčiais patenkinti ir patį išrankiausią skonį.

— Rani-ka, — sušniokštė pridususi mergaitė, — jau pristatė bagažą. Koriosas kaip tik neša viską viršun.

— Gerai.

Rani pasuko tiesiai į vonią. Po skrydžio buvo suplukusi, o po pasivaikščiojimo gatvėmis — ir purvina, tad labiausiai troško atsigaivinti po dušu. Amri atnešė jai chalatą. Išsipynusi kasą, Rani palindo po trykštančia vandens srove. Paleido pirmiausia karštą vandenį, paskui atsuko šaltą. Vonios veidrodžiai aprasojo. Rani įjungė ventiliatorių. Užsimetusi chalatą, ji grįžo į kambarį; palaidi plaukai išdriko ant pečių.

Kambaryje jos jau laukė Zedas. Binkio nebebuvo. Rani atsisėdo ant lovos ir ėmė šluostytis plaukus. Nusišypsojo broliui.

— Na kaip, ar sėkmingai sutvarkei savo reikalus?

Jis atsakė ne iš karto. Ištiesė ranką, palietė drėgną sesers skruostą.

— Tau dažniau reikėtų vaikščioti palaidais plaukais.

— Pernelyg daug kebeknės.

Zedas atkišo jai delną — ant jo gulėjo nedidelė suvyniota, kaspinėliu perrišta dėžutė.

— Čia tau.

— Oi, Zedai-ka, nereikėjo…

Ji paėmė dėžutę. Čia pat jai dingtelėjo mintis, kad galbūt vertėtų iš karto atiduoti ir dovaną jam, bet išsyk ir persigalvojo. Atsargiai krestelėjo dėžutę. Viduje niekas nesubarškėjo. Rani praplėšė įpakavimą ir pakėlė dangtelį. Ir išvydo vatos gumulėlyje gulintį nediduką auksinį cilindrą, puoštą nefrito juostelėmis. Rani išėmė dovaną iš dėžutės.

— Atsargiai, — perspėjo Zedas ir paėmė cilindrą iš jos rankų.

— Tai ne visai tai, kas atrodo.

— O kas tai?

— Teko verstis per galvą, kol suradau jį. Matai tą mygtuką viename gale? — Jis pasuko cilindrą, rodydamas jai mažytį auksinį mygtuką. — Stipriai nuspausk jį — iš kito galo į tą, į kurį taikysies, iššoks mažulytė strėlytė su paralyžiuojančiu užtaisu. Paprasčiausiai spustelėjus pirštu, mechanizmas nesuveiks. Štai, yra ir prie jo deranti grandinėlė, tad gali nešioti jį pasikabinusi po kaklu.

Zedas ištraukė iš dėžutės auksinę grandinėlę. Pritvirtino ją prie cilindro, tada užnėrė seseriai ant kaklo. Pakabutis šaltu svoriu prigludo prie krūtinės. Ne itin sužavėta Rani priėjo prie sieninio veidrodžio ir įsmeigė akis į dovaną.

— Panašu į paprasčiausią pakabutį. — Rani atsargiai, pirštų galiukais palietė cilindrą. — Jis legalus?

— Ne, — ramiai atsakė Zedas. — Bet jeigu tau prireiks juo pasinaudoti, tikriausiai nebus labai svarbu, legalus jis ar ne.

— Kur tu randi nusipirkti šitokių dalykėlių?

— Hiperių rajone. — Jis apžvelgė kambarį. — O kur Deinas?

Rani gūžtelėjo pečiais. Suėmusi dviem pirštais, ritinėjo pakabutį. Grandinėlė įsitempė. Rani apsimetė į kažką taikanti.

— Juk jis turėtų nė per žingsnį nesitraukti nuo tavęs!

— Tik ne namuose, Zedai-ka.

— Namuose — taip pat. — Zedas pripuolė prie sienoje įtaisyto mikrofono ir ištarė Deino vardą. Deinas atsiliepė. — Užlipk viršun. — Zedas atsisuko į seserį. — Ar tu jau šnektelėjai su Koriosu? Reikia pasakyti jam apie tą bombą. Noriu, kad šitas namas būtų užrakintas devyniais užraktais.

Rani jau ėmė irzti.

— Neturėjau kada kalbėtis su Koriosu. Buvau užsukusi į Tulės krautuvėlę, pirkau saulės akinius, o eidama per parką susidūriau su Čarita Diamos. Dar pasistojau ir išsimaudžiau po dušu. Štai ką veikiau.

Zedas nutaisė atgailautojo miną.

— Atleisk. Nenorėčiau tavęs mygti, Rani. Bet negaliu liautis galvojęs apie tavo saugumą, ypač kai matau, kad tau pačiai tai nelabai terūpi. — Tarpduryje išdygo Deinas. — Noriu, kad tu visą laiką būtum šalia Rani, kad ji bet kurią akimirką galėtų tave prisišaukti — netgi namuose. Jeigu tai reiškia, kad tau teks miegoti koridoriuje ant grindų prie jos durų — ir miegosi ten. Supratai?

— Taip, Zedai-ka.

Zedas žingtelėjo priėjo, ir Deinas akimoju susigūžė.

Zedas kalbėjo toliau:

— Einu pasikalbėsiu su Koriosu. O paskui keliausiu atgal į Nusileidimo terminalą. Tie pusgalviai nešikai, kad juos velniai nujotų, vėl kažin kur praganė mano krepšį su kopimo į ledynus įranga. Tas pat buvo nutikę ir praėjusiais metais — jie sugaišo visą savaitę, kol surado dingusius daiktus.

Jis nudundėjo laiptais žemyn. Rani pažvelgė į Deiną; šio veidas buvo baltut baltutėlis. Rani vėl pajuto plykstelint pyktį. Po šimts, ką jos broliukas sau mano, versdamas jos vergus zombiais? Deinas savo ištikimybę jau įrodė, išgelbėdamas jai gyvybę.

— Pažvelk. — Ji palietė cilindrą, kadaruojantį jai virš širdies. — Ar žinai, kas tai? Jeigu aš stipriai nuspausiu šitą mygtuką, kitas galas išspjaus strėlytę su paralyžiuojančiu užtaisu. Kol mudu su tavimi klausėmės Čaritos Diamos pasakų, Zedas naršė hiperių rajoną, jo ieškodamas… — Ji žingtelėjo atatupsta, nusitaikė ir apsimetė spaudžianti mygtuką. — Pfff. Ir po Čaritos.

Deinas atrodė lyg ir nebe toks įsitempęs.

— Tai bent netektis, ar ne? — Jis kilstelėjo ant grandinėlės kabantį cilindrą. — Esu matęs tokių daikčiukų. — Pirštų galiukais jis netyčia brūkštelėjo jos kaklą. Rani tas prisilietimas buvo malonus. — Tačiau auksinio — kaip gyvas nesu regėjęs.

— Tikriausiai tas, kurį surado Zedas, ir buvo vienintelis auksinis visame Abanate.

Kai tik ji ištarė Zedo vardą, Deino pečiai gunktelėjo.

Rani pirmiausia gerai apsvarstė kitą sakinį, tik tada ištarė jį garsiai:

— Smagu buvo šiandien pasivaikščioti su tavimi po Abanatą.

Jokios reakcijos. Tai pasiutimas, ji negalėjo pakęsti Deino tokio. Vienas dalykų, kuriuos jame ji vertino labiausiai, buvo laisva jo dvasia. Kalbėdama su juo Rani netgi sulaužė griežtą savo pačios taisyklę niekada nekamantinėti vergo apie jo praeitį. Šios taisyklės ji tvirtai laikėsi netgi su Tule. Tačiau Deinas — ką gi, neatrodė, kad Deinas labai kankintųsi, kalbėdamas apie Peliną ar savo šeimą. Galbūt toji ramybė, su kuria jis pasakojo apie savo praeitį, reiškia, kad jis jau susitaikė su ateitimi?

— Gal tu pavargęs? — paklausė ji. — Skauda galvą?

— Ne, Rani-ka.

Rani numojo ranka į visas subtilybes.

— Tai kas, po galais, yra? — tiesiai rėžė ji.

Deinas paklausė:

— Ar Zedas tikrai nori, kad miegočiau koridoriuje prie jūsų durų?

— A, Zedas. — Rani skėstelėjo rankomis. — Jis jau pradeda tampyti man nervus. Gal jis ir tikrai to nori. Užtat aš nenoriu, kad miegotum ant grindų prie mano durų. Būtų nepatogu.

Deinas panarino galvą. Nė pats nepajuto, kaip suspaudė sunertus pirštus. Ir tyliai ištarė:

— Vis dėlto aš miegosiu prie durų.

Rani neteko kantrybės.

— Jei pasakysiu: ne — ir nemiegosi!

— Jeigu jūsų brolis liepia, Rani-ka, tuomet — taip. Aš privalau paklusti.

— Užmiršai, — šaltu it ledas balsu tarė Rani, — kad tu priklausai man.

Dramblio kaulo spalvos jo veidas sustingo, virto roboto kauke. Atsakė jis tarsi nesavu balsu:

— Klausau, Rani-ka.

Oi, ne, staiga susigėdo Rani, juk šito aš visiškai nenorėjau. Pyktis akimoju išsisklaidė. Ji uždėjo delną Deinui ant rankos.

— Atleisk. Labai jau šiurkščiai elgiuosi. Puikiai suprantu, kad jautiesi atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Bet tau jokiu būdu nereikės miegoti koridoriuje prie mano durų. Dėl nieko nesijaudink. Aš pasikalbėsiu su Zedu.

Įtempti vyruko raumenys atsipalaidavo. Rani nepaprastai apsidžiaugė, kad jis nekrūptelėjo nuo jos prisilietimo. Jį būtinai reikėjo prablaškyti. Rani mostelėjo jam prieiti prie vieno iš aukštų miegamojo langų ir praskleidė užuolaidą.

— Pažvelk.

Langas išėjo vakarų pusėn — tolumoje tyvuliavo žalsvai mėlyna jūra ir spindintis Abanato ledkalnių masyvas. Saulės nutviekstas ledas žėrėjo tarsi krištolo kalnas.

Rani jautė, kaip slūgsta Deino kūną kausčiusi įtampa — jautė taip aiškiai, kaip pajustų kambaryje staiga nukritusią temperatūrą. Jis kilstelėjo rankas, lūpos prasiskyrė. Deinas pasviro lango link tarsi skrisdamas — grakštus, nesąmoningas judesys.

Deinas žvelgė ne į miestą, ne į jūrą, ne į ledkalnius.

Jis užsižiūrėjo į beribes, nevaržomas Čabado dangaus gelmes.

Deinas Ikoro tą naktį miegojo prastai.

Iš pradžių sapne jis regėjo Peliną, o paskui užgriuvo košmaras, iš kurio Deinas pašoko apsipylęs ašaromis. Sapnavo Tinklą. Čabade jis pragyveno jau pakankamai ilgai, kad organizmas prisitaikytų prie vietinės paros ritmo, tad biologinis laikrodis neklysdamas pranešė jam, jog dabar turėtų būti šiek tiek po vidurnakčio. Jis įsižiebė šviesą, norėdamas išvaikyti galvoje susitelkusius šešėlius. Jautėsi dirglus, o tuo pačiu — ir neapsakomai pavargęs. Kūnas, sunkiau pasiduodantis disciplinai, iš paskutiniųjų maištavo prieš varžančius gniaužtus, kuriais Deinas sukaustė sąmonę: laukti, stebėti ir nieku gyvu nemaištauti. Juk kada nors būtinai šyptelės sėkmė. Reikia tik sulaukti savojo šanso.

Mintyse be perstojo urduliavo šimtai beviltiškų planų. Galbūt įmanoma pavogti katerį… kaip nors prasmukti į maršrutinį luotą… nusigauti iki „Užtrauktuko”… Šitokias mintis puoselėja kiekvienas vergas Čabade, tarė jis sau. Ir išjungė šviesą.

Per pusryčius linksmai tarškanti Amri pranešė, kad Zedo nėra namuose.

— Jis išlėkė į Nusileidimo terminalą ieškoti kažko, ką pradangino nešikai.

Ir gerai, pagalvojo Deinas. Tikiuosi, sugaiš bent kelias valandas, kol suras dingusį bagažą. Jam atrodė, kad kai Zedo namuose nėra, visiems šeimynykščiams net kvėpuoti lengviau. Bent jau jam pačiam tai tikrai. Rani jis galėjo pakęsti — išgelbėdamas moteriai gyvybę, pelnė jos pasitikėjimą. Tačiau Zedas… Deinas suvirpėjo. Jis puikiai žinojo, kad Zedas juo nepasitiki.

Žinojo ir tai, kad Zedas neklysta.

Amri įsistebeilijo į Deiną sunerimusi: mergaitė nesuprato, ko jis taip staiga nutilo. Deinas išsišiepė ir subaltakiavo į ją. Amri nusijuokė. Deinas pasiėmė iš dubens dar vieną vaisių. Netikėtai jį užpuolė alkis. Į virtuvę iš koridoriaus įslinko Koriosas, didžiulėmis rankomis tempdamas visą kalną popierių.

— Paštas, — tarstelėjo milžinas. Ir dūrė pirštu aukštyn.

— Aš nunešiu, — pasisiūlė Deinas.

Artėdamas prie durų, jis išgirdo Rani kalbantis su Binkių. Iš balso atrodė, kad nusiteikusi ji visai prastai. Deinas pabeldė ir įėjo į kambarį. Rani žingsniais matavo grindis. Staiga sustojo, atsigręžė ir nutvilkė vergą žvilgsniu.

— Paštas, Rani-ka.

Ji pasklaidė popierius.

— Dar viena krūva kvietimų į pokylius, — sviedė su panieka. — Visa, kas vyksta Abanate — tai begalinė gausybė pokylių. Daryk ką nors su ta šlamšto krūva.

Binkis perėmė kaugę iš jos rankų. Ir mažumėlę išsisukinėdamas tarė:

— Yra laiškas iš Diurų Šeimos namų.

— Duokš, pažiūrėsiu. — Rani skubomis žvilgsniu permetė laišką. — Ferisas Diuras prašo leidimo užsukti pas mane šiandien po pietų. Tai dėkui. Ko gero, turėsiu atsakyti teigiamai. Ar šiandien turiu dar ką nors nuveikti?

— Jago Šeimos banko valdytojas pagarbiai prašo susitikti jums patogiu metu.

— Kad galėtų valandai kitai užsikarti man ant sprando pranešinėdamas apie gaunamą pelną? Juk tik dėl to aš jį ir samdau — kad rūpintųsi pelnu. — Binkis nutylėjo. Rani atsiduso. — Ką gi, bala jo nematė. Nusiųsiu jam asmeninį laišką, paskirsiu susitikimo laiką. — Ji nudrožė prie rašomojo stalo. — Reikia parašyti ir Ferisui. Žiūriu, popieriaus čia yra, o plunksnos — ne. Binki, nagi duokš man ką nors, kuo galėčiau rašyti!

Binkis padavėjai plunksnakotį. Rani paskubomis brūkštelėjo porą laiškų ir užantspaudavo mėlynu antspaudu su Jago Šeimos logotipu „J”. Staiga ji pažvelgė į Deiną ir šyptelėjo liūdna, kone pasigailėjimą keliančia šypsena.

— Šiandien aš tokia bjauri, lyg būčiau pasiskolinusi būdą iš kerito. Vargšas Binkis turėjo klausytis manęs visą rytą. Tai Abanatas kaltas. Neapkenčiu Abanato. Ilgiuosi savo sodo. — Suūžė spausdintuvas — toks pat švelnus garsas, kaip ir jos užmiesčio valdos miegamajame: tykus, raminantis dūzgimas. — Tikiuosi, miegojai geriau nei aš. Ar jau buvai kur nors išėjęs iš namų?

— Nuo vakar nė kojos nebuvau iškėlęs laukan, Rani-ka.

— Kaip tu ketini lydėti mane po visą miestą, kuriame visiškai nesigaudai?

Į tai Deinas lyg ir neturėjo ką atsakyti.

— O ką nuveikei šį rytą?

— Papusryčiavau, Rani-ka.

Ji įdėmiai žvelgė į jį, šiek tiek pakreipusi galvą.

— O ką veiksi dabar? Klosi lovas? — Moteris pasitrynė smakrą. Kai prašneko, balsas skambėjo jau švelniau: — Binki, man reikia keturių paskutiniųjų banko ataskaitų.

— Gerai, Rani-ka.

— Kai išspausdinsi kopijas, keliauk į lauką. Veskis Deiną drauge. Parodyk jam, kaip naudotis miesto žemėlapiais, o paskui galėsite išsiskirti — kiekvienas skyrium pristatysite po laišką adresatui. Galite nesiskubinti. Tu iš tiesų daug dirbi, o poilsio gauni ne kažin kiek, juolab — valandėlių pabūti vienas.

Binkis ištarė:

— Dėkoju, Rani-ka.

Jo balsas skambėjo visai ramiai, bet veidas užsiplieskė neapsakomu džiaugsmu. Kai palinko prie kompiuterio klaviatūros, pirštai virpėjo.

Deinui taip ir stojo prieš akis vaizdas: sugrįžta Zedas — ir randa Rani vieną, asmens sargybinis kažkur prašapęs.

— Rani-ka, tikriausiai man nederėtų…

— Tikriausiai judviem abiem derėtų daryti tai, kas liepiama, — rėžė Rani. Binkis įteikė jai pluoštelį popierių. — Ačiū, Binki. O dabar, jei neprieštarausite, man reikėtų padirbėti.

Tai buvo aiškus ženklas jiems eiti. Deinas gūžtelėjo pečiais ir pasišalino iš kambario. Koridoriuje palaukė, kol jį pasivys Binkis.

Nulipęs laiptais žemyn, Deinas prisiminė nusikabinti nuo kabliuko saulės akinius. Koriosas išleido juos laukan. Deinas nusekė paskui Binkį lankstu aplink aptvertą parką; šaligatvis alsavo karščiu. Oras buvo skaidrus, sausas, nejudantis, svilino neapsakomas karštis. Abanato gatvėse buvo draudžiamas bet koks transportas, išskyrus protarpiais prazvimbiančius avarinių tarnybų automobilius — čia karaliavo pėstieji; skubantieji keliavo slenkančiomis juostomis, judančiomis standartiniu dešimties kilometrų per valandą greičiu — jos buvo grūste užgrūstos voratinkliniais apdarais vilkinčių turistų. Rytas Abanate buvo apsipirkinėjimo metas.

Nutolęs per kvartalą nuo Įkūrėjų Lankos, Binkis sustojo. Su juodais saulės akiniais jis atrodė taip, lyg ant blyškaus savo veido būtų užsimaukšlinęs kaukę. Binkis padavė Deinui vieną iš dviejų laiškų.

— Šitas — į banką, — paaiškino. — Bankas — maždaug už šešių kvartalų nuo čia, kitapus Bulvaro. — Jis dūrė pirštu į kažkokį darinį, kuris priminė sienoje įmontuotą bareljefą. Greta jo ant grandinėlės kabojo adatėlė. — Parodysiu tau, kaip ten nusigauti. — Binkis paėmė adatėlę. Deinas atpažino prisilietimu valdomą žemėlapį. — Mes esame štai čia. Tai — Jago Šeimos namas kitapus parko. Miestą į kvadrantus dalija dvi pagrindinės gatvės: štai šita, einanti iš šiaurės į pietus, Promenada, ir ši — rytų bei vakarų kryptimis vedantis Bulvaras. Vandenynas — vakaruose. Aukciono aikštė — pačiame miesto centre, ten, kur susikerta abi alėjos.

— O bankas…

— Štai čia.

— O kas yra tame plote šiaurės vakarų kvadrante? — pasidomėjo Deinas.

— Ten Pagindinis Nusileidimo terminalas.

— Viską supratau. Ačiū.

Nė nedirstelėjęs į jį, Binkis akimoju prasmego turistų maišalynėje. Deinas žvelgė priešinga kryptimi. Kur susiruošė Binkis — tiktai jo vieno rūpestis. Deinas neketino kaišioti snapo į asmeninius kito reikalus — netgi mintyse.

Jis patraukė į banką. Pastate buvo vėsu, dūzgė gausybė mechanizmų. Žmonės šiūravo kojomis, žingsniai aidėjo gaudžiai tarsi kokiame skliautuotame urve. Prisilietimui jautrių žemėlapių buvo daugybė visame mieste; ilgainiui Deinui ėmė atrodyti, kad kiekvienoje sienoje jų įtaisyta bent po vieną. Net mažam vaikui reikėtų gerokai pasistengti, kad pasiklystų Abanate. Deinas atidavė laišką. Nebeturėdamas jokios kitos užduoties, jis pasinėrė į gatvės minią.

Galbūt dabar — kaip tik tas akimirksnis, kai pagaliau atsigręžė sėkmė? Permaininga ir įnoringa lemtis — skaisti ir mirtinai pavojinga kaip Čabado saulė — šypsojosi jam, šypsojosi pašaipiai, erzindama šia staigia laisvės dovana, kurią kaip davė, taip galėjo tuoj pat ir atimti. Deinas apžvelgė gatvę. Niekas į jį nežiūrėjo. „Galite neskubėti”, — pasakė jiems Rani. Deinas išsitiesė ir pakėlė galvą. Jis — vergas, skubantis su užduotimi.

Neužmiršdamas karščio, jis lėtai patraukė į šiaurę — Pagrindinio Nusileidimo terminalo link.

Rani klausėsi išeinančių Deino ir Binkio žingsnių. Paskui pasipurtė kaip kokia bundanti katė. Pati susigėdo savo irzlios nuotaikos. Prisivertė paimti viršutinę banko ataskaitą. Šiaip taip peržiūrėjo pirmąjį puslapį, bet antrasis ėmė lietis akyse. Rani niekaip nesisekė ilgėliau sutelkti dėmesio.

Pasibeldė Amri.

— Ar norėsite, kad dabar pat sutvarkyčiau jūsų kambarį, Rani-ka?

— Taip, darbuokis. — Rani vėl paėmė lapą. Tačiau popieriaus čežėjimas ją sunervino. — Nieko neliesk. Eik iš čia, — riktelėjo ji mergaitei.

Išsigandusi Amri išgužėjo iš kambario. Užsiutusi pati ant savęs, Rani vos nenubloškė popierių žemėn. Prisivertė tvarkingai padėti juos ant stalo. Naktį ji negalėjo užmigti, o dabar nesisekė susikaupti — nei dėl viena, nei dėl kita Amri nekalta.

Tai Abanatas kaltas, galvojo Rani. Tai jis išblaško dėmesį. Rani atsistojo. Šitame sename, niūriame name ji niekaip negalėjo pasijusti jaukiai. Juk visai čia pat žaliuoja parkas — vos už kelių žingsnių. Ji išeisianti pasivaikščioti. Įkūrėjų Lanka — privati, saugi teritorija. Geležinė tvora ir tvirti vartai patikimai saugo parką nuo klydinėjančių atsitiktinių prašalaičių. Rani išėjo iš kambario ir nulipo laiptais žemyn.

Koridoriuje ją pasitiko Koriosas. Milžinas niurgztelėjo, tai reiškė: „Ar viskas gerai?”

— Aš jaučiuosi kuo puikiausiai, — patikino Rani. Jos saulės akiniai kadaravo ant kablio. — Einu pasivaikščioti.

Vos žengusi žingsnį durų link, ji susizgribo, kad Koriosas stovi jai skersai kelio.

Kartą jau užrikusi ant Amri, ji pasiryžo nieku gyvu neužriksianti dar ir ant Korioso. Paklausė švelniai:

— Kas nutiko?

Ūkvedžio veide atsispindėjo sielvartas.

— Ne.

— Kas — ne? — paklausė ji, iš paskutiniųjų stengdamasi neprarasti kantrybės.

Jis atgaliu nykščiu bakstelėjo į duris.

Kraujas siūbtelėjo Rani į smilkinius. Ji paklausė:

— Ar Zedas liepė tau mane užrakinti?

Koriosas papurtė galvą.

— Vadinasi, tai tavo paties sumanymas. Ką gi, nelabai vykęs.

Koriosas susinėrė rankas ant krūtinės. Koridoriaus prietemoje jis atrodė nepalyginti stambesnis už ją — tikras kalnas. Rani piktai nutvilkė ūkvedį žvilgsniu. Nejučia sugniaužė kumščius.

— Koriosai Rulai, tai kvaila. Jei aš panorėsiu išeiti, tu manęs nesulaikysi. — Pakeltas jos balsas gaudžiai nuaidėjo koridoriuje.

Koriosas nieko nesakė.

Įniršio kaustoma Rani iškošė:

— Ką gi, puiku. Tu dirbai Jago Šeimai ištisus penkiasdešimt metų. Bet jei neatsitrauksi nuo durų per tris sekundes, galėsi ieškotis kitos darbo vietos. Vienas. Du. — Ji prasižiojo sakyti „Trys”. Koriosas atsitraukė. Rani atlapojo duris ir su trenksmu uždarė jas paskui save.

Ji tekina nulėkė laiptais žemyn į gatvę, įniršis griausmu dundėjo ausyse. Rani pati nebeprisiminė, kada paskutinį kartą išlėkė iš namų trenkusi durimis. Saulėkaita užgulė jos pečius tarsi kažkieno delnas. Rani sulėtino žingsnį. Vieną po kito atgniaužė suspaustus pirštus. Pyktis — tik beprasmis laiko švaistymas. Ji pasitrynė delnus. Na štai. Jau ir nebepikta. Rani perėjo gatvę ir patraukė palei parką, delnu plekšnodama tvorą. Tanki medžių laja užstojo saulę, geležiniai tvoros smaigai paunksmėje buvo vėsūs. Ji išgirdo parke besiginčijančių vaikų balsus. Ir persigalvojo. Rani nužingsniavo į pietus, į platų, žmonių knibždantį Bulvarą.

Gatvės artistai čia nėrėsi iš kailio: žonglieriai, šokėjai, muzikantai — visi kaip įmanydami demonstravo savąjį meistriškumą, aršiai konkuruodami dėl turistų dėmesio. Sankryžoje kažkokia akrobatė juodmedžio spalvos oda grakščiai vartėsi kūlio ore, po oda vilnijo raumenys. Rani valandėlę pastovėjo ją stebėdama. Paskui patraukė toliau. Netrukus pajuto, kad kaista galva. Ji palietė plaukus — šie buvo sausi lyg Čabado žolė. Rani buvo visai užmiršusi, kaip Abanate tvilko šviesa, atsimušusi nuo šaligatvių, sienų, drabužių. Kvaiša, pagalvojo ji, reikėjo pasiimti skėtį nuo saulės.

Pamanykit. Jeigu jai reikia skėčio nuo saulės, galima tuojau pat ir nusipirkti. Ji koja už kojos nusliūkino Bulvaru.

Staiga kitapus gatvės ji pastebėjo Deiną. Kilstelėjo ranką — norėjo pamoti jam ir pasikviesti. Tačiau žmogus — visai ne Deinas, net nepanašus į jį, tuojau susizgribo Rani — nepastebėjo jos judesio ir nužingsniavo savais keliais. Man jau rodosi akyse, negerai, dingtelėjo jai. Domna perėjo dar vieną kvartalą ir sumojusi, kur kojos ją atnešė, nejučia šyptelėjo. Ji atsidūrė greta didelio pilko pastato, beveik niekuo nesiskiriančio nuo jos pačios namų. Bet čia vietoj Jago Šeimos simbolio „J„ fasado sienoje kažkas buvo išskaptavęs kirčiui iškeltą kirvį.

Rani priėjo prie durų ir pabeldė. Ją įleido vidun.

Diurų namuose tvyrojo vaško kvapas — dvelkė vaškinėmis žvakėmis, atvežamomis iš Belės. Domna Sam nuolat degindavo tokias žvakes — jų liepsna jai patikdavo netgi labiau už saulės šviesą. Per daugelį metų šio kvapo prisigėrė sienų apmušalai, užuolaidos, kilimėliai — netgi patys mūro akmenys. Vienas vergas nedelsdamas tekinas nukurnėjo vidun pranešti šeimininkui apie atvykusią viešnią. Kitas palydėjo Rani nuo paradinių durų į svetainę. Ferisas Diuras pakilo jos sutikti. Buvo aukštesnis už ją, gana stambaus sudėjimo — išglebėlis, pagalvojo Rani. Jo veidas buvo blyškus, kas bylojo, kad jis nedažnai išlenda į saulėkaitą.

Jei ne kuo kitu, bent jau šituo jis labai primena savo motiną, dingtelėjo Rani. Jo, kaip ir Domnos Sam, akys buvo rudos. Rani žinojo, kad jis ne itin atitiko motinos lūkesčius. „Jis žaidžia su žaislais! — kartą pasiguodė Domna Sam. — Diurų Šeimos narys — žaidžia su žaislais, tik pamanykite!” Rani net nenutuokė, ką senoji turėjo omeny. Dabar Ferisas pabandė sugriebti Rani už rankos. Ji paskubomis spustelėjo jam pirštus ir nedelsdama atitraukė ranką. Atrodė, kad Ferisas norėjo kiek ilgėliau sulaikyti ją saujoje.

— Rani Jago! — ištarė jis. — Ką tik gavau tavo laišką. Kokia maloni staigmena! Prašau sėstis.

— Ačiū, — padėkojo Rani.

Ji apžvelgė svetainę. Šiame kambaryje jai dar neteko lankytis — Domna Sam svečius visuomet vesdavosi į miegamąjį antrame aukšte. Kambarį, į kurį įsileido ją dabar, Ferisas buvo pavertęs savo kabinetu: čia stovėjo rašomasis stalas ir kompiuteris. Kambarys buvo užgrūstas tamsiais, masyviais baldais; ant sienų kabojo seniai mirusių Diurų portretai. Reikia manyti, tai buvo vienintelis kambarys visame name, neprakvipęs žvakių vašku. Rani atsisėdo į krėslą. Atskubėjo vergė, nešina dubeniu su užkandžiais ir atšaldyto vyno ąsočiu.

Rani prabilo:

— Tikiuosi, nesutrikdžiau tavo šeimynykščių darbų?

Vergė įpylė jai vyno. Ji buvo pasipuošusi plačia, dorazino ūkanose paklydusia šypsena.

— Vargas būtų mano šeimynykščiams, jei jie nesugebėtų prideramai priimti apsilankiusios Rani Jago. — Ferisas spragtelėjo pirštais, vergė pasišalino. — Ar tau patogu?

— Taip, ačiū, — atsakė Rani ir gurkštelėjo vyno. — Nuostabus vynas.

Pamalonintas Ferisas nušvito. Jis vilkėjo raudoną chalatą, pamuštą kerito kailiu. Ferisas švelniai paglostė kailį.

— Tikiuosi, Jago Šeimai viskas klojasi sėkmingai?

Dievulėliau, pagalvojo Rani, nejaugi jis visuomet kalba taip oficialiai ir nenatūraliai? Nenuostabu, kad motina nenorėdavo jo nė artyn prisileisti! Ką gi, paskaičiuokime: rimtų rūpesčių man kelia senkanti dorazino versmė, Sovkoje gaišta keritai, maža to, kažkas bando mane nužudyti. Prisiderinusi prie oficialios Feriso intonacijos, ji atsakė:

— Ačiū, mums sekasi neblogai. Tikiuosi, Diurų Šeimai irgi viskas einasi gerai?

— Bent jau neiškyla tokių problemų, su kuriomis nepajėgčiau susidoroti, — aštriai atrėžė Ferisas ir vėl susiglostė chalatą. Atrodė, kad šis nesąmoningas judesys jį ramina.

Rani pasakė:

— Žaviuosi tavo pasitikėjimu savimi.

Diuras pažvelgė į ją, ir moteris staiga suprato, jog vyrukas mano, o gal baiminasi, kad ji iš jo šaiposi. Tai bent vyriškis: proto miklumo — nė šešėlio, išvis kvailas! Rani paklausė:

— Ferisai, ar ketinai šią popietę aplankyti mane tik su mandagumo vizitu?

Jis papurtė galvą.

— Ne. Aš labai retai su kuo nors bendrauju vien iš mandagumo.

Rani be garso atsiduso.

— Gavau tavo laiškus, — pasakė ji. — Žinai, jie man pasirodė mažumėlę pernelyg kategoriški.

Ferisas Diuras, regis, susigėdo.

— Meldžiu man atleisti, — ištarė. — Ko gero, mandagumui aš skiriu kur kas mažiau dėmesio nei mano motina.

Domna Sam irgi niekad nesivargindavo vynioti žodžių į vatą, pagalvojo Rani, tačiau ji bent žinodavo, kaip tai daryti. Rani atsilošė krėsle. Seniai mirę ir visų užmiršti Diurų Šeimos protėviai negyvomis akimis dėbsojo nuo sienos į ją.

— Ką gi, — pasiūlė ji, — gal pasišnekėsime apie reikalus? Kiek prisimenu, laiškuose rašei, kad nori aptarti su manim kažką labai svarbaus. „Tai reikšminga visam Čabadui…”?

— Taip, — atsakė Ferisas. — Tai iš tikrųjų svarbu. Norėčiau pasiūlyti Diurų ir Jago Šeimoms susivienyti. Kalbu apie ilgalaikę sąjungą.

Rani suraukė antakius. Akivaizdu: jis kalba ne apie keritų fermą.

— Kokią ilgalaikę sąjungą?

Ferisas nervingai apsilaižė lūpas.

— Siūlau santuokinius saitus, — atsakė ir suskato kalbėti toliau, kol ji nespėjo prasižioti: — Puikiai suprantu, ką galvoji: Jago Šeimos nariai niekada nesituokia. Diurai, beje, taip pat. Pirmų pirmiausia galvoju apie tai, kaip apie verslo sutartį.

Vedybos? — apstulbo Rani. Jis iš tiesų kuoktelėjęs, ne kitaip. Jis nori mane vesti? Kažin, galbūt šį planą sukurpė dar Domna Sam? Ką gi, bent jau iš pagarbos Domnai Sam ji išklausysįanti iki galo.

— Ar negalėtum kalbėti konkrečiau? — paklausė Rani.

Ferisas pasilenkė į priekį.

— Siūlau, — atsakė, — mudviem su tavimi susituokti ir susilaukti vaiko — mažų mažiausiai vieno, bet tai jau spręstum tu, — kuris taptų ir tavo, ir mano paveldėtoju. Šitokios sutarties dėka dvi mūsų Šeimos galėtų sulieti kapitalą, taip pat susijungtų ir giminystės linijos. O vieningai investuoti kapitalą — nepalyginti pelningiau. Tai būtų naudinga ir mudviejų Šeimoms, ir visam Čabadui.

Rani pasitrynė smakrą.

— Kitoms Šeimoms tai nepatiks, — pastebėjo ji.

Ferisas gūžtelėjo pečiais:

— Na ir kas?

— Tokie dalykai laužo visas mūsų tradicijas.

— Taip, — sutiko jis, — bet šitaip mes galbūt sukurtume naujų tradicijų.

Jis ištiesė ranką ir iš perlais inkrustuoto dubens pasiėmė gabalėlį sūrio. Rani taurė jau buvo tuščia, tad ji padėjo ją į šalį. Vergė tučtuojau atsiskubino vėl jos pripildyti.

— Ne, man jau pakaks, — tarė Rani, ir moteriškė padėrusiomis akimis atsitraukė. Bereikšmė jos šypsena glumino, Rani nukreipė žvilgsnį į šalį.

Nors ir retai susimąstydavo apie tai, vis dėlto jai atrodė savaime suprantama, jog kada nors, tiesa, dar negreitai, ji būtinai pagimdysianti vaiką. Tai buvo viena iš jos, Jago Šeimos galvos, pareigų — susilaukti įpėdinio. Tačiau kol dar nenutarė, kad metas turėti vaiką, ji vartojo pastoti neleidžiančias piliules. Vos sulaukusi brandos, Rani valios pastangomis užgniaužė bet kokius prisiminimus, kaip jautėsi būdama vaikas. Kai Aliza pagimdė Kynetų jauniausiąjį, Rani juos aplankė, ir Aliza leido jai palaikyti kūdikį.

— Jaučiuosi kvailai… tokia negrabi, — tada sakė Rani, delnu apglėbusi tamsiais pūkais apžėlusią galvutę ir glausdama ją prie krūtinės.

Imrė perėmė iš jos sūnų — paėmė ant rankų nerūpestingu, įgudusiu judesiu. Ir pasišaipė:

— Jeigu išmesi jį, ten, iš kur jis atsirado, jų esama ir daugiau.

Nejaugi, pagalvojo ji, būtų visiškai kitaip, nejaugi toli gražu nesijaustų tokia negrabi, jei ant rankų laikytų savo vaiką?

Mažumėlę priblokšta Domna Rani susizgribo visai rimtai svarstanti Feriso pasiūlymą.

Jis nerimastingai žvelgė į ją; tikriausiai, dingtelėjo jai, šitaip jis daugybę kartų žvelgė į savo motiną.

— Jeigu tu iš tikrųjų tenori sulieti Jago ir Diurų kapitalus, — pasakė Rani, — kodėl tuomet nesiūlai kurti jungtinės korporacijos?

— Jai parūpo, ką Diuras atsakys.

Ferisas papurtė galvą.

— Šito mes negalime, — atsakė jis. — Tai draudžia Įkūrėjų Sutartis. O norint pakeisti bent menkiausią smulkmeną Įkūrėjų Sutartyje, vienintelis būdas — surengti visos planetos referendumą ir suformuluoti papildomą Konstitucijos skyrių.

— Argi mudviejų santuoka neprieštarautų tai pačiai Sutarčiai?

— Prieštarautų — jeigu mes nepaleistume penkiasdešimties procentų bendro kapitalo į apyvartą vaiko ar vaikų vardu.

— Kiek tuomet mes patys dar galėtume kontroliuoti tą kapitalo dalį? — paklausė Rani. — Ir kas būtų įgaliotas rūpintis šitų pinigų investavimu?

— Čabade? — nustebo Ferisas. — Bet kas, pasirinktume patys.

Jis sakė tiesą. Rani nusišypsojo pagalvojusi, kas būtų, jeigu ji atsakinguoju vykdytoju pasirinktų Jago Banko Investicijų Komitetą. Tiesa, nebūtų labai lengva atskirti pusę Jago Korporacijos kapitalo ir pervesti tą dalį į vaiko fondą, bet su tokia užduotimi ji jau kaip nors susidorotų. O gal nuostatuose minimi penkiasdešimt procentų — tik jos asmeninio kapitalo dalis? Ką gi, teks perskaityti Sutartį — ko ji nedarė jau gerus penkiolika metų — arba, dar geriau, aptarti šį klausimą su savo teisininkais.

Savaime aišku, šiaip ar taip, reikės tai padaryti. Kažin kaip sureaguos kitos Šeimos? — parūpo jai. Įdomu, kodėl iki šiol nė vienai iš jų nešovė panašus sumanymas? Visi tiesiog pernelyg įpratę prie nuolatinės Šeimų tarpusavio konkurencijos: jos varžydavosi, šnipinėdavo, derėdavosi, sudarinėdavo slaptus sandorius… Šitoks kapitalo suliejimas, pagalvojo Rani, visiškai pakeistų galios pusiausvyrą Čabade.

Mintis toli gražu nebuvo nemaloni.

Abejodama ji prašneko:

— Vis dėlto tai jokiu būdu negali būti vien mūsų asmeninis susitarimas, Ferisai. Mūsų abiejų teisininkai turėtų gerokai paplušėti ir kruopščiai sudaryti sutartį.

— Na, žinoma. — Jo balsas skambėjo entuziastingai. — Tai kaip manai: neblogas sumanymas?

Rani suraukė antakius.

— Kol kas aš dar anaiptol nepriimu tavo pasiūlymo. Noriu gerai jį apsvarstyti.

— Taip, suprantu, — atsakė jis ir stumtelėjo arčiau jos padėklą su užkandžiais. — Gal norėtum ko nors paragauti?

Kadangi buvo jo viešnia, Rani paėmė nuo padėklo obuolį, prakando raudoną žievelę ir lėtai suleido dantis į minkštimą. Ūmai jai parūpo, ar Ferisas tikisi, kad jie galėtų tapti dar ir meilužiais.

— Žinai, — pratarė ji, — savo asmeniniais meilės ryšiais aš visuomet linkusi rūpintis pati…

Ferisas tirštai išraudo, baisiausiai sutrikęs.

— Esu tikras, mudu sutartume nesikišti į kits kito asmeninį gyvenimą.

Stebėdama, kaip jis pirštu nejučia glostinėja pamušalo kailį, Rani pagalvojo: kažin koks jis būtų lovoje? Mintis apie tai jos visiškai nežavėjo. Tikriausiai jis mėgsta dalytis patalu su vergais. Vergai… Rani pagalvojo apie brolį. Ką apie visa tai pasakytų jis?

— Ar tai viskas, ką norėjai su manim aptarti? — paklausė ji.

Su linksma kibirkštėle, per visą pokalbį pirmąsyk įsižiebusia akyse, Ferisas droviai šyptelėjo:

— Argi to negana?

Staiga Rani užplūdo begalinis gailestis jam: nelaimėlis Ferisas, visiškai vienas šitame didžiuliame name, o visa jo draugija — tik šmėklos ir apkvaitę nuo dorazino vergai… Vis dėlto gailestis — labai jau prastas pagrindas verslui, tarė ji sau. Kaip gaila, kad Ferisas toks nepatrauklus… Ji atsistojo. Pakilo ir Ferisas.

— Nuoširdžiai dėkoju už svetingą priėmimą, Ferisai. O dabar jau trauksiu namolio.

— Ar tu…

— Aš būtinai apsvarstysiu pasiūlymą, — tvirtai pažadėjo ji.

Ferisas spragtelėjo pirštais.

— Mano vergai tave palydės, — tarė Diuras ir pats išleido viešnią pro laukujės duris.

Gatvėje tvyrojo nepakeliamas karštis. Rani patraukė Bulvaru, du palydovai vergai žingsniavo abipus jos. Vienas jai virš galvos laikė išskleistą skėtį nuo saulės. Visi turistai jau buvo sulindę po stogu gindamiesi nuo karščio, plačioje alėjoje nebuvo matyti nė gyvos dvasios; besimainantys tarsi vanduo akmenys, atrodė, vilnija ryškioje, mirguliuojančioje šviesoje.

O Abanatas išties gražus, netikėtai dingtelėjo Rani, ji pajuto svaiginantį savininko pasididžiavimą. Galbūt kada nors ji atsives į šią gatvę savo dukterį ir papasakos jai miesto istoriją. „Štai šį fontaną pastatė Orina Jago, — sakys ji. — Liza Jago pasodino antai tą medį”.

Ji panarino pečius. Vedybos, ir dar su kuo — su Ferisu Diuru… Keista buvo net pagalvoti apie tai. Ji įsivaizdavo savo dukterį: rimtą liauną mergaitę kviečių spalvos plaukais ir migdolo formos gintarinėmis akimis. Pavadinsiu ją Džeide arba Sesilija, arba Samanta, pagalvojo Rani. Prisimerkusi saulėkaitoje ji bandė

įžiūrėti vaiko veidą ir netikėtai suvokė, jog prisimena pati save.

Staiga ją persmelkė mintis: juk mane kažkas gviešiasi nužudyti! Vaizdinys subyrėjo. Rani kilstelėjo galvą: o štai ir jos namai.

— Galite eiti, — tarė ji vergams.

Tie nusilenkė ir nusliūkino atgal. Rani keliais šuoliais užlėkė plačiais laiptais aukštyn ir kumščiais ėmė trankyti duris. Šios atsivėrė. Koridoriaus prietemoje, atrodė, būriavosi gana daug žmonių… Rani išgirdo, kaip Binkis ištarė jos vardą ir aiktelėjo, o gal sukūkčiojo.