Sardonikso tinklas 1

Septintas skyrius

Neprarasdamas sveiko proto, Zedas mažumėlę pagąsdino mažojo Nusileidimo terminalo darbuotojus, ir to pakako be didesnio vargo surasti praganytąją ledynų alpinizmo įrangą. Krepšys ramiausiai voliojosi kampe po krūva purvinų skudurų — ten, kur jį nerūpestingai nudrėbė kažkuris nešikas. Zedas patikrino spynas — šios buvo sveikos, niekas prie įrangos nekišo nagų. Nusileidimo terminalo valdytojas atsiprašė bene dvidešimt kartų.

Suraukęs antakius Zedas stebėjo terminale zujančius nešikus. Jam parūpo, kada jiems paskutinį kartą atlikta kraujo analizė. Nešikai nebuvo vergai — vienintelis netoli Nusileidimo terminalo esąs vergas sėdėjo sarginėje prie vartų, — tačiau darbininkų potraukis svaigintis dorazinu buvo nuolatinė problema — nesvarbu, ar jie būtų bausmę atlikę vergai, ar ne.

— Noriu, kad patikrintumėte visus savo žmones, — tarė jis valdytojui. — Dabar kaip tik keliauju į ligoninę, pasakysiu administratoriui, kad paskambintų jums ir sutartų dėl laiko.

— Kaip liepsite, komandore.

Ligoninės kompleksas buvo pietrytiniame miesto kampe, per šešis kvartalus nuo Promenados. Atvykėliai iš kitų planetų tvirtino, kad ligoninė forma primena Žemės jūrų žvaigždę — nuo centrinio žiedo atsišakojo penki ilgi vieno aukšto pastatai. Centre buvo įsikūręs LAS — Ligoninės analizių skyrius. Penkiuose stipinuose — ambulatorija, infekcinis, chirurginis, pooperacinis ir specialiųjų paslaugų skyriai. Pagrindinė ambulatorijos užduotis buvo sudaryti ir koordinuoti mobilias grupes, kurios atlikdavo to mėnesio dorazino analizes. Pagal Čabado įstatymus, kiekvienam dorazino gaunančiam vergui kartą per tris mėnesius reikėjo atlikti kraujo tyrimus. Laborantai, kuriems pagal slenkantį grafiką ateidavo eilė padirbėti mobiliosiose grupėse, apie tai sakydavo: „Išvykstu į Adatų gatvę”.

Zedas sustojo prie ambulatorijos registratūros langelio. Administratorius pasakė jam:

— Įvesiu nuorodą į kompiuterį, vyresnysis, bet nemanau, kad jie iki Aukciono suskubtų suorganizuoti patikrinimą.

— Daryk, ką gali, — paliepė Zedas.

Administratorius tik gūžtelėjo pečiais.

Centrinė, žiedo pavidalo, ligoninės komplekso dalis sukėlė Zedui malonius prisiminimus apie Tinklą. Įsiliejęs į darbuotojų srautą, jis iš ambulatorijos pasiekė LAS. Iš ten patraukė ratu palei centrinio žiedo pakraštį, kol priėjo chirurginio skyriaus duris. Įėjęs vidun, atsirėmė į vyriausiosios skyriaus administratorės stalą.

Ji buvo vardu Jukiko Čun — tamsaus gymio moteris, susitraukusi ir perdžiūvusi kaip pagalys, vien kaulai ir oda.

— Vyresnysis Jago, — pasisveikino ji, — sveiki sugrįžę.

— Ačiū, Juki. Malonu vėl atsidurti namuose.

— Labai gaila, kad negrįžote anksčiau, — pasakė ji. — Praėjusią savaitę būtumėte dar ir kaip mums pravertęs.

— Štai kaip?

— Nelaimingas atsitikimas Gemito kasyklose. — Tai išgirdęs, Zedas kaipmat susidomėjo. Rani tikrai norės apie tai sužinoti, dingtelėjo jam. — Grupei chirurgų teko skristi tiesiog ten. Atlikta keletas sudėtingų operacijų — reikėjo prisiūti nutrauktas galūnes.. — Jos lūpų kampučiai rūsčiai nusviro žemyn — Zedas turėjo suprasti tai kaip priekaištą. Giliu Jukiko įsitikinimu, chirurgas neturėjo jokios teisės į asmeninį gyvenimą. Ji vaikė juos negailestingai, neleido nė per plauką nukrypti nuo darbo grafiko, kiaurai žinojo visų silpnybes ir su visais elgėsi vienodai. — Norėsite į rytinę ar į vakarinę pamainą?

— Į tą, kurioje labiau trūksta žmonių, — atsakė Zedas.

— Tuomet paskirsiu jus į ypatingų atvejų skyrių — atvyksite pagal iškvietimą, — pareiškė ji. — Kur jūs apsistojote?

— Savo namuose Abanate.

Iš chirurginio skyriaus į gatvę išėjimo nebuvo; Zedas tuo pačiu keliu paržingsniavo į LAS, o iš ten — į ambulatoriją. Pro duris kaip tik įėjo kažkokia moteris. Pastebėjo Zedą ir sustojo. Ir droviai ištarė:

— Sveikas, Zedai.

Tai buvo Saja Tomas, vyresnioji gydytoja, kaip ir Zedas. Juodu buvo seni draugai, netgi šiek tiek daugiau nei draugai. Prieš kokius penkerius metus ji pateikė jam vieną pasiūlymą…

— Girdėjau šiokių tokių gandų apie tave, — sakė ji tada. O Zedas pagalvojo: oi, tik ne tai — pasiruošęs nerti į krūmus ar pameluoti.

— Gandai byloja, kad tau patinka skausmas. — Ji kalbėjo be jokių užuolankų. — O manieji Reažė testo rodikliai, žinok, gana aukšti.

Zedas žinojo, kas yra Reažė testas — juo buvo tiriamos individo emocinės ir fiziologinės reakcijos į abipusiu sutikimu praktikuojamą sadomazochistinį seksą.

— Mano — ne, — atsakęs jis. Ir tai buvo tiesa: abipusis skausmas jo nedomino. Netgi priešingai: mintis, kad pačiam gali tekti kentėti taip, kaip kentėjo jo aukos, jam kėlė siaubą.

— Testų rezultatai kitąsyk ir suklaidina, — kalbėjo Saja. — Štai ir pamaniau… — Ji tvirtai suspaudė jam ranką. — Man tu atrodai net labai patrauklus.

Nors sveikas protas bylojo, kad klimpti į tai visai neverta, Zedas vis tik pasijuto sujaudintas.

— Saja, aš ne… na, mano partneriais paprastai niekad nebūna moterys, — kliūvančiu liežuviu išmekeno Zedas. Prakeikimas, galima pamanyti, kad išvis turiu kokių nors partnerių, pagalvojo jis.

Vis dėlto juodu sugulė drauge. Išmoningi pančiai — šilkai ir grandinės — jo nėmaž nesujaudino. Saja buvo švelni, kantri ir ryžtinga. Kurį laiką Zedas dar turėjo vilčių, tačiau net išlavintos jo valios galia nesugebėjo priversti kūno veikti: Sajai reikalaujant, jis dar galėjo ją surišti, tačiau kai prireikė sukelti skausmą, nebeįstengė prisiversti nė krustelėti. Baiminosi net pagalvoti, kas gali atsitikti, jei ką nors padarys. Galų gale Saja suprato nieko nepešianti. Nusiminusi tiesiog palinkėjo jam labos nakties. Zedas parslinko namo ir prisigėrė iki žemės graibymo. Dar kitą naktį jis praleido Lamartine — vieninteliame Abanato viešnamyje, kuris daugmaž galėjo įtikti jo skoniui. Tą vakarą prieš penkerius metus Zedas paskutinį kartą dar bandė išsiveržti iš savo psichoseksualinių varžtų.

Saja buvo tvirtai suręsta, šviesiaplaukė, tyli — nė trupučio nepanaši į Rani. Tačiau aną vakarą su ja Zedas regėjo vien tiktai Rani.

— Kaip laikaisi? — paklausė jis dabar.

— Puikiai, — atsakė Saja. — O tu?

Zedas gerbė gydytoją, tad nenorėjo jai meluoti.

— Galėtų būti ir geriau. Kada nors papasakosiu. Šeimos rūpesčiai.

— Kada tik norėsi. Dirbi pagal grafiką?

— Pagal iškvietimą — ypatingų atvejų skyriuje. O tu? Valandėlę juodu šnekučiavosi apie ligoninės reikalus. Saja buvo grupės, skridusios į Gemitą, anesteziologe. Zedas bandė iškamantinėti ją apie tą nelaimingą atsitikimą, tačiau smulkmenų gydytoja žinojo nedaug. Ji didžiuodamasi papasakojo apie atliktas operacijas.

— Tau reikėtų užsukti į pooperacinį skyrių ir užmesti akį į mūsų darbą.

— Taip ir padarysiu.

Slenkančiomis šaligatvio juostomis Zedas parsirado į namus. Artėjo vidudienis, karštis svilino kaip reikiant. Zedas pastūmė laukujės duris. Jam pasirodė, kad namuose labai tamsu. Binkis, Deinas ir Koriosas susispietę į kupetą stoviniavo koridoriuje. Išgirdę virstelint duris, visi taip ir sužiuro į jas. Binkio veidas staiga tapo pilkas. Zedas įėjo vidun ir uždarė duris. Kažkas negerai. Zedas palietė koridoriaus sienoje įtaisytą interkomo aparatą.

— Rani?

Net aidas, ir tas jam neatsiliepė.

Zedas sušnypštė, kreipdamasis į visus tris iš karto:

— Kur ji?

Atsakė Deinas:

— Mes nežinome. Ji kažkur išėjo, viena. Kaip tik sudarinėjame sąrašą vietų, kur reikėtų skambinti.

Zedo sąmonę užplūdo siaubingi vaizdiniai: Rani kažkur Abanate — sužeista, pagrobta, galbūt žuvusi. Binkis kažką vebleno — Zedas beveik nė negirdėjo jo verksmingų bandymų teisintis. Deinas kiūtojo susikūprinęs, nuleistais pečiais. Zedas žengė prie jo.

— Juk sakiau tau nė per žingsnį nesitraukti nuo jos.

Su niūriu pasitenkinimu jis pastebėjo, kad Deino veide neliko nė lašelio kraujo; nuo baimės įsitempė raumenys palei akis.

— Zedai, aš…

— Užsičiaupk. Tau buvo liepta ją saugoti. — Jis uždėjo ranką Deinui ant peties, pirštais švelniai glamonėdamas skausmo tašką. — Ar ne?

Deinas gurktelėjo. Ir pusbalsiu išspaudė:

— Taip, Zedai-ka.

Tą pat akimirksnį kažkas pabeldė. Koriosas strimgalviais puolė atidaryti laukujų durų. Įrėminta šviesos stačiakampyje stovėjo Rani. Binkis goktelėjo jos vardą. Rani žengė vidun; jos žvilgsnis slystelėjo nuo Zedo prie Deino.

— Zedai-ka, — ištarė ji. — Tu pažadėjai. Jis mano.

Ji sakė tiesą. Ir neatrodė nukentėjusi. Vis dėlto Zedas leido sau rūsčiu žvilgsniu perverti Deiną, tik tada atitraukė pirštus nuo šio rankos.

— Kur buvai? — paklausė jis sesers. — Kodėl išėjai viena?

Ji pažvelgė į vergus ir atsakė:

— Ilga istorija. Koriosai, prašau paruošti mums kokio nors šalto gėrimo. Deinai, Binki, judu galite eiti.

Deinas nusilenkė. Jo veidas jau buvo atgavęs įprastą spalvą. Deinas nužingsniavo į vergų koridorių. Binkis vos neapvertė kėdės, strimgalviais skubindamasis jam iš paskos.

Rani mostelėjo į valgomojo nišą greta pirmojo aukšto svetainės.

— Sėskime čia.

Užgniaužęs nekantrumą, Zedas nusekė paskui ją į nišą. Rani nebuvo sužeista, galbūt jai netgi negrėsė joks pavojus.

Tačiau galėjo grėsti. Zedas pramankštino pečius, vaikydamas kūną kaustančią įtampą. Jai galėjo grėsti pavojus, jai tikrai galėjo kas nors atsitikti.

Juodu susėdo. Koriosas atnešė ąsotį su lediniu vaisių punšu ir lėkštę suslėgtų džiovintų jūros dumblių — Rani itin mėgstamo Abanato delikateso. Ji susikėlė kojas ant krėslo, susirangė ir per gėrimo taurės viršų pažvelgė į Zedą.

— Deinas toli gražu nebuvo aplaidus darbe, Zedai-ka. Pati išsiunčiau jį su užduotimi, o kol jo nebuvo, nutariau išeiti ir aš. Nenoriu, kad baustum jį už tai, dėl ko jis visiškai nekaltas.

Zedui teko pripažinti, kad jos reikalavimas visai teisingas.

— Gerai, Rani-ka, — sutiko jis. — Bet jeigu tu siuntinėsi jį savais reikalais, o pati tuo metu kur nors išeisi, iš jo, kaip asmens sargybinio, nebus jokios naudos.

— Tavo tiesa. Turėjau sulaukti, kol jis grįš. Bet šitas namas baigė išvaryti mane iš proto!

Brolis tik vyptelėjo perpratęs, kokia turėjo būti sesers nuotaika. Visada praeidavo bent kelios dienos, kol Rani apsiprasdavo su Abanatu. Zedas gurkštelėjo gėrimo — šis buvo sutaisytas pagal Rani, nėjo, skonį, saldesnis, nei patiktų jam.

— Kur buvai nuėjusi?

— Aplankiau Ferisą Diurą. Jis ketino šiandien po pietų užeiti susitikti su manim. Kai vaikštinėjau, kojos tarsi pačios nunešė iki jo namų, tad nutariau užsukti. — Ji pakreipė galvą ir nusišypsojo.

— Kaip keista, kad mane priėmėjau nebe Domna Sam, o jis. Ferisas pakeitė namuose viską, ką galėjo.

— Apie ką kalbėjotės?

— Apie reikalus, — atsakė ji ir tvykstelėjo žvilgsnį į brolį. — Iš tikrųjų labai svarbius reikalus. Ferisas nori mane vesti.

Zedas išsišiepė, kol kas nesusigaudydamas, ko Ferisas galėjo norėti iš tikrųjų.

— Tikriausiai tai pirmas kartas, kai Jago Šeimos narys susilaukia pasiūlymo tuoktis. Ir ką tu jam atsakei?

Ji nusišypsojo.

— Atsakiau, kad pagalvosiu.

— Atleisk, kad paklausiau. Sakyk, Rani-ka, ko jis norėjo iš tikrųjų? Kiek suprantu — turbūt ne nupirkti keritų fermą?

Ji sukikeno.

— Zedai-ka, tu manim netiki? Kalbu visiškai rimtai! Ferisas Diuras man pasipiršo, o aš atsakiau, kad apsvarstysiu jo pasiūlymą.

Zedas palingavo galvą.

— Tam vargšui žmogeliui visai smegenys suskystėjo. Vis dėlto gal neverta kankinti jo, Rani? Tiesiai sakyk — ne, tegul jis ramiai sau gyvena.

— Aš jo ir nekankinu, — tyliai atsakė sesuo. — Jis nori mane vesti ir nori, kad mudu susilauktume bendro vaiko, kuris vėliau galėtų paveldėti abiejų Šeimų turtą. Jis pavadino tai verslo sandėriu. Ir man pasirodė, kad sumanymas galbūt visai neprastas.

Ji iš tiesų kalbėjo rimtai. Ir iš tiesų svarstė pasiūlymą. Zedo burna perdžiūvo lyg Čabado žemė. Net plaukeliai ant rankų pasišiaušė. Vieną akimirką jis pasijuto tarytum atitrūkęs nuo savo kūno — tarytum iš šalies stebėtų savo fizinę reakciją. O paskui ėmė smelktis panika. Jeigu Rani ištekėtų — šito negali būti, pagalvojo jis, tai neįmanoma, — žiūrėk, dar imtų ir sumąstytų išsikraustyti iš užmiesčio valdos arba, kas dar blogiau, paprašytų išsikraustyti jo — kad atsirastų vietos kam nors kitam.

Zedas giliai įkvėpė, stengdamasis surikiuoti išsibarsčiusias mintis. Ji nieku gyvu negali reikalauti, kad jis ją paliktų. Jis vis dar geidė Rani — sesuo vis dar tebebuvo centrinis ir vienintelis jo geismo objektas. Pažinodamas ją, Zedas niekada netroško nieko kito, o nuo jos atskirtas neleido sau nė paragauti jokių menkesnių seksualinių malonumų; užgniaužtas tas poreikis iš esmės pakeitė jį, sudarkė iš vidaus. Neliko nieko iš to aistringo, švelnaus berniuko, kurio kadaise troško ir ji. Bet vis vien ji tebebuvo jo mylinti sesuo, jo draugė, jo nekaltybės pagrindas…

Jis jau spėjo įprasti užgniaužti nuolat sukylantį geismą pasmaugti visus tuos, kuriems ilgesniam ar trumpesniam laikui pavykdavo prasmukti įjos lovą — nė vienas jų nebuvo jo varžovas. Tikrieji jo varžovai buvo Čabadas, Jago Šeimos turtai, Rani darbas, kuriuo sesuo dalijosi su juo — pagrindiniu savo patikėtiniu ir patarėju.

Šypsodamasi Rani pridūrė:

— Savaime suprantama, man kol kas dar anksti net pagalvoti apie vaikus.

Įsitempęs jis iškošė:

— Niekaip nesuprantu, kokios naudos tikiesi išpešti iš šitokio sandorio.

— Zedai-ka, nagi, pakrutink smegenis! Bene nebeprisimeni praėjusių metų Tarybos posėdžio, kai valandų valandas ginčijomės, kaip galėtume panaudoti savo kapitalą tolesniems Čabado tyrinėjimams? Taip ir nesutarėme, kurio projekto reikėtų imtis, nes nė vienas iš mūsų nepageidauja investuoti pinigų taip, kad iš to paskui galėtų pelnytis ir kita Šeima. Imrė norėjo įkurti gyvenvietę ašigalyje. Domna Sam siūlė finansuoti povandeninės naudingųjų iškasenų gavybos tyrinėjimus. Teo Levosas puoselėja mintis apie jūros dumblių plantacijas. Taigi kapitalo sujungimas pakreiptų rizikos balansą… — ji mostelėjo kumščiu tarsi švytuokle, — į kitą pusę. Man šie visi trys projektai atrodo pakankamai perspektyvūs. Žinoma, keblumų netrūks. Iškils visokiausių problemų.

— Pasiklausęs tavęs gali pamanyti, kad tu jau apsisprendusi.

— Manai, valandos pokalbio man pakako apsispręsti? Savaime aišku, aš anaiptol neapsisprendusi! Zedai-ka, kas tau nutiko?

— Rani padėjo taurę ir paėmė brolį už rankos. Jos pirštai buvo šalti ir drėgni. — Ak, taip, suprantu, ką galvoji, — tarė ji. — Zedai, tai būtų tik dalykinė sutartis. Mudviem su Ferisu net nereikėtų gyventi po vienu stogu. Man patinka mano gyvenimas toks, koks jis yra. Net jeigu ištekėčiau už Feriso Diuro, vis vien likčiau Rani Jago. O tu esi ir būsi Zedas — mano draugas, mano brolis.

Dabar abu jie buvo jau kur kas vyresni; metams bėgant, Rani plaukai patamsėjo. Tačiau Zedas jos vis dar tebetroško, ir tai kėlėjam siaubą, nes jis žinojo ne visuomet įstengiąs suvaldyti išdavikes nervines reakcijas. Susirūpinusi Rani žiūrėjo į jį.

— Kaip jis atrodo? — paklausė Zedas.

— Tikrai nebeprisimeni? — nustebo sesuo. — Jis aukštas ir stambus, bet ne tokių plačių, raumeningų pečių kaip tu. Stambių kaulų, tačiau, galėčiau lažintis, niekada nėra kopęs į ledynus. Atrodo, jam užvis labiausiai patinka sėslus gyvenimo būdas; jis toks išbalęs, kad kyla abejonių, ar išvis kada nors išlenda į saulės šviesą. Išsikviesdamas vergus, spragsi pirštais.

Kaip pretenzinga, dingtelėjo Zedui.

— Ar jis tau patinka?

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Tai nelabai svarbu.

— Kaip tik svarbu, — laikėsi savo Zedas.

— Ar jis man patinka? Ne, Zedai-ka, negalėčiau tvirtinti, kad jis man patinka. — Ji suraukė antakius. — Vis dėlto… jis keistokas, Zedai-ka. Tikra mįslė. Atrodo toks apgailėtinas, bet drauge ir išpuikęs. Tarytum lyg ir supranta žodžius, kuriuos pats sako, bet nesuvokia jų prasmės.

— Nejaugi nemanai, kad jausmai — irgi svarbu, Rani?

— Nebūtinai, — atsakė ji. — Tai verslas.

Zedui pasidingojo, kad į kambarį įslinko vaiduoklis. Nešdinkis iš čia, sena bjaurybe, — patylomis šnipštelėjo jam. Tu — negyvėlis.

— Santuoka pačia savo esme — šis tas daugiau nei vien verslo sandėris, — ištarė jis.

Rani pasitrynė smakrą.

— Visai ne — jei pati to nepanorėsiu. Santuoka — teisiniais terminais apibrėžiama sąjunga. Žinoma, jei sutuoktinis man patiktų, būtų dar geriau.

Zedas pasiūlė:

— Jeigu tu nori vaiko, Rani, įsitaisyk meilužį, kuris ir taptų tavo vaiko tėvu. Tau anaiptol nereikia tekėti už Feriso Diuro vien dėl to, kad jis paklibino tavo Šeimos garbę!

— O tai jau nesąžininga, Zedai-ka!

— Tikrai?

Rani pašoko, net krėslas susiūbavo; skubėdama ji kliuvinėjo beveik kaip Binkis.

— Tu šitaip sakai tik todėl, kad baiminiesi, jog jis gali įsiterpti tarp mudviejų. O aš pasakysiu tau štai ką: vieninteliai du žmonės, galintys mus išskirti, esame mes patys. Tu pavyduliauji. Ir tai trukdo tau blaiviai vertinti situaciją.

— Bandai pateikti Ferisą Diurą dailesnį, nei jis yra. Vis dėlto, sprendžiant iš tavo pasakojimo, jis pernelyg pretenzingas, kad būtų ko jam pavyduliauti.

— Aš pasakiau, kad jis išpuikęs.

— Per gerai apie tą žmogelį kalbi. Jis ne išpuikęs, jis kvailas.

Ji tylutėliai atsakė:

— Turbūt aš irgi kvaila, ar ne? Kvaila, nes išklausiau jo pasiūlymo ir ketinu rimtai šį apsvarstyti?

Jos veidą nutvieskė pyktis, aštrus lyg Abanato žaibas.

Zedas prikando apatinę lūpą, rinkdamasis žodžius atsiprašymui, bet, jam nespėjus prasižioti, vėl prašneko Rani:

— Aš darau tai, kas užvis geriausia Čabadui, Zedai. Tu užmiršti tai. Tavo perspektyva siauresnė. Aš juk nepasakiau, kad tikrai tekėsiu už Feriso Diuro. Bet jei vis dėlto nutarčiau tekėti, man prireiks tavo paramos. Ne dėl to, kad tu — mano brolis, o dėl to, kad tu — Tinklo šeimininkas ir mano įpėdinis — tol, kol aš pagimdysiu vaiką. Ar galiu tikėtis, kad jos sulauksiu?

Per užuolaidų plyšelį vidun įslydęs plonytis saulės spindulys lyžtelėjo Rani plaukus, viena sruoga sužaižaravo auksu. Zedas prisiminė, kaip kartą dvare ji stovėjo po karčiąja kriauše — nuoga, palaidais plaukais, tokiais ilgais, kad siekė šlaunis.

Dabar ji laukė atsakymo. Nevilties apimtas Zedas sušuko:

— Rani, aš negaliu!

— Ką gi, — ramiai atsakė ji, ir jos balsas Zedui šiurpiai priminė jųdviejų motiną Izobelę. Rani apsisuko, išėjo iš nišos ir tvirtu, ryžtingu žingsniu sparčiai užkopė laiptais aukštyn.

Deinas krūptelėjo ir pabudo; akimoju pašoko lovoje ir ištiesė ranką prie šviesos jungiklio, bet tuojau pat susizgribo, kad jį pažadino draugiškas balsas ir drovus prisilietimas. Mirksėdamas jis stebeilijo į Amri, kol pagaliau atgavo kvapą. Pati mergaitė paaiškino jam, kad Rani norinti tuojau pat iškeliauti į Sovką už trijų šimtų penkiasdešimties kilometrų į šiaurę, ir paliepusi Amri pažadinti jos pilotą. Deinas dirstelėjo pro langą. Lauke vis dar karaliavo gūdi naktis.

— Ar aš spėsiu papusryčiauti?

— Koriosas kaip tik ruošia šį tą užkąsti.

Kol Deinas stačiais kąsniais surijo kelis žuvies pyragėlius, užsikąsdamas vaisiais, pradėjo brėkšti rytas. Iš lauko parėjo Koriosas, nešinas glėbiu pašto. Amri nuvilko krūvą laiškų į viršų. Žinodamas, jog Rani prieš išvykdama norės bent peržiūrėti paštą, Deinas užtruko virtuvėje. Išplovė indus, nušluostė stalą. Galvoje be paliovos sukosi vakarykščios dienos prisiminimai. Deinas stengėsi juos išvaikyti. Nė pats nežinojo, kas jam skaudžiau: Zedo įniršis ir jo paties panikos akimirksnis ar nepakeliama kančia, persmelkusi tada, kai suvokė, kad nors tūkstantį kartų būtų Žvaigždžių Kapitonas, įžengti pro pagrindinio Nusileidimo terminalo vartus jis negali…

— Deinai! Kur tu? — atsklido balsas interkomo ryšiu.

— Virtuvėje, Rani-ka.

— Eik į koridorių prie laukujų durų. Tuojau pat ateinu ir aš.

Ji guviai įšiugždėjo į koridorių. Vilkėjo ploną grietinėlės spalvos kombinezoną — šis žaižaravo, tarsi audinys būtų nubarstytas žėručio trupinėliais. Užuot susipynusi plaukus į įprastą kasą, šįsyk ji sukėlėjuos į viršų ir prismeigė dramblio kaulo šukomis. Atrodė susimąsčiusi, gal net kiek nusiminusi. Deinas žinojo — jam apie tai išplepėjo Amri, — kad Rani susibarė su Zedu.

Rankoje ji nešėsi kažkokį popierių.

— Deinai, — prašneko, — ar tau girdėtas Loraso U-Eleno vardas?

Toks įdėmus, kone grėsmingas jos žvilgsnis. Deinas valandėlę votuliojo vardą galvoje. Šis taip ir neužkliudė jokių prisiminimų.

— Ne, — atsakė jis. — Atleiskite, Rani-ka.

— Jis susijęs su narkotikų verslu.

— Ne.

Ji suraukė antakius.

— Ką gi. — Ji pažvelgė į jį. — Ar gerai išsimiegojai? — paklausė.

— Iki Sovkos kelias tolimas.

— Jaučiuosi visai gerai, Rani-ka, — patikino vyrukas.

— Puiku. Tuomet tuoj pat ir keliaujame.

Juodu nuskubėjo prie durų. Rani tik valandėlę stabtelėjo pasakyti Koriosui, kad lauktų jos grįžtančios tą pačią pavakarę, mat ji sutarusi susitikti su Jago banko valdytoju, o jeigu labai prireiktų, ją būsią galima pasiekti ir Sovkoje. Lauke driekėsi ilgi šešėliai. Rani su Deinu per parką nužingsniavo iki privataus Nusileidimo terminalo. Švelnus vėjelis šiaušė šaligatvių dulkes, nešdamas vos juntamą druskos kvapą ir drėgmės dvelksmą. Deinas susimąstė, ar tik tas drėgme persisunkęs vakarų vėjas nereiškia, kad artinasi Čabado žiema. Rani, be jokios abejonės, turėtų tai žinoti… Tačiau ji ėjo per žingsnį pirm jo — nugrimzdusi į savas mintis, tyli. Kol pasiekė parduotuvių rajoną terminalo prieigose, taip ir nepratarė nė žodžio.

Jų pasitikti protekine atskubėjo Nusileidimo terminalo valdytojas.

— Domna Rani! Kuo galėtume pasitarnauti jums šiandien?

Deinui jo balse pasigirdo baimingos gaidelės.

— Labas rytas, — tarė Rani. — Man reikės Jago Šeimos katerio.

Tai išgirdęs, valdytojas visai suniuko.

— Domna, kadangi anksčiau visuomet… na, turiu omeny, ankstesniais metais… laikydamiesi tradicijos…

— Kas yra? — pertraukė jį Rani.

— …kaip tik šiuo metu jį valome, — užbaigė valdytojas.

— Ką gi, — atsiliepė Rani, tiesiog spinduliuodama kantrybe. — Be abejo, aš labai vertinu jūsų uolumą. Bet gal yra koks kitas kateris, kuriuo galėtume skristi?

— Na taip, žinoma, žinoma.

Valdytojas nusivedė juos į angarą. Kateris buvo senesnio modelio, dvivietis, ne toks erdvus kaip naujesnieji.

— Ko gero, tai — pats naujausias modelis iš tų, kuriuos galime pasiūlyti, — tarškėjo valdytojas. — Antai aną kaip tik remontuojame.

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Puikiausiai tiks ir šitas.

Juodu sulipo į katerį. Palietęs valdymo svertus, Deinas nusišypsojo. Pirmoji motorinė skraidyklė, kuria jam teko skristi gyvenime, buvo tokio pat modelio, kaip ir ši. Iki tol skrydžio džiaugsmą jis tebuvo patyręs deltaplanu sklęsdamas nuo Pelino pajūrio uolų. Angaro stogas nuslydo į šalį. Deinas išvairavo katerį į padangę virš miesto. Rani susirangiusi kiūtojo keleivio sėdynėje. Norėdamas ją pradžiuginti, Deinas nušvilpė virš jūros. Mėlynai žalzganame vandenyje spindėjo ledkalniai. Rani parodė į vandenį.

— Matai ruonius? — paklausė.

Deinas per lango stiklą pažvelgė ten, kur ji rodė. Pilki stambūs gyvūnai nevikriai rėpliojo žemutiniais ledkalnių šlaitais, paskui nuslysdavo į vandenį, kur kaipmat tapdavo judrūs ir grakštūs.

— O aš maniau, kad stambūs žvėrys Čabade negyvena, — tarė Deinas.

Pirštais jis perbėgo kompiuterio klaviatūrą, ieškodamas Čabado žemėlapių. Trečiojoje projekcijoje išvydo Abanatą, kranto liniją ir nužymėtą maršrutą, vedantį į šiaurę — šiaurės vakarus iki taško su užrašu: Sovka.

— Jie atvežtiniai, — paaiškino Rani. — Išvesti Kerėtojo laboratorijose. Jie gali ištverti tokias temperatūras, kokiose Žemės ruonius dehidratacija ištiktų per kelias valandas. — Jie apskriejo jau visą ratą. Kateris nušvilpė virš Abanato stogų — didžiulės, juodais ir baltais kvadratėliais išmargintos šachmatų lentos — ir pasuko į

šiaurę. — Bet kas tau pasakė, kad Čabade nesiveisia žvėrys? Tai netiesa. Čia gyvena keritai.

Deinas atsiliepė:

— Turėjau omeny — išskyrus keritus.

Rani rūsčiai atkirto:

— Tik nemėgink tvirtinti, kad keritai nesiskaito — bent jau Čabade. Keritai yra visaėdžiai žinduoliai, neturintys jokių natūralių priešų, bent jau žinomų. Suaugęs keritas gali sverti gerus trisdešimt penkis kilogramus. Dienąjie slepiasi urvuose, naktį laksto. Jiems visiškai pakanka tiek skysčių, kiek gauna iš augalų. Jie niekada negeria ir niekada nesišlapina. Keritų jaunikliai jau gimsta pjaudamiesi tarpusavyje. Žinai, ką jie padaro pirmiausia, vos gimę? Susimeta prieš silpniausią vados jauniklį. Keritai maitinasi žole, vabzdžiais, žolės pelėmis, gyvatėmis ir vieni kitais. Jie visiškai neprijaukinami. Laksto rujomis, vadovaujami patelės — vedlės. Veisiame juos jau du šimtus metų, bet netgi per šitiek laiko jų būdas nė truputėlio nepasikeitė. Išleisk veislyne gimusį keritą į laisvę — ir po poros dienų jau nebeatskirsi jo nuo laukinių giminaičių. Ak taip, tiesa, jie dar ir dvokia.

Deinas tarė:

— Labai ačiū.

— Nėra už ką, — atsakė ji. — Keritų ferma — ne pats menkiausias Jago Šeimos pajamų šaltinis. — Ji iškėlė rankas ir pasirąžė. Pirštų galiukais pasiekė katerio lubas. — Įdomu, kiek ten dar liko mane pažinojusių žmonių. Praėjo jau keturiolika metų… turbūt nebedaug.

— Nesupratau, — prisipažino Deinas.

— Na, žinoma, kodėl turėtum suprasti? Aš ištisus penkerius metus gyvenau ir dirbau Sovkoje. Ir buvau ten ne Rani Jago — vadinausi Irenė Sokol. Pradėjau septyniolikos — drauge su vergais mėžiau narvus, o sulaukusi dvidešimt dvejų jau buvau valdytojo pavaduotoja. Dar po mėnesio būčiau iškilusi ir iki valdytojos. Tačiau motina parsikvietė mane namo.

Ji dar kartą pasirąžė.

— Žiūrėk, — tarė, — štai ten — Levosų valda.

Deinas pažvelgė žemyn. Išvydo žalumos apsuptą namą.

Kažkas iš ten mojavo jiems abiem rankomis. Deinas niurktelėjo katerį, tai reiškė — Labas.

Rani įsikibo krėslo ranktūrių.

— Nagi, nedaryk šitaip!

— Atleiskite, Rani-ka, — atsiprašė Deinas. O kai ji atsipalaidavo, pridūrė: — Galiu pastatyti šitą geldą ant nosies…

— Geriau nereikia. — Vis dėlto ji jau nebesilaikė įsitvėrusi ranktūrių. — Tikiu, kad tu — tikras tokių dalykų meistras.

Nelauktai netikėtai jam taip ir išsprūdo:

— Juk aš — Žvaigždžių Kapitonas.

Rani nepuolė ginčyti šio kartėliu atmiešto teiginio.

— O kaip mano brolis? — tyliai paklausė ji.

Deinas sujudino lūpas:

— Zedas — geras pilotas.

Rani sėdėjo susikūprinusi, kietai suspaudusi lūpas, žvelgdama pro sklembtą katerio langą; sugniaužti kumščiai gulėjo ant kelių. Kažin dėl ko jie susibarė? — parūpo Deinui. Nors galbūt netgi saugiau šito nežinoti.

Jis gerokai suglumo, kai ji, tarytum perskaičiusi jo mintis, tarė:

— Žinai, mudu susiriejome.

— Taip, Rani-ka.

— Zedas iš tiesų puikiai išmano daugelį dalykų… Jis — vyresnysis gydytojas, chirurgas, pilotas; jis iš tiesų neprilygstamas Tinklo valdytojas; jis mėgsta kopti į ledkalnius — ir čia jam nėra lygių. Net nežinau, ką aš bėjo daryčiau… Tačiau jis, suprask, ne visai sveiko proto.

Ji pasakė tai visai dalykiškai. Deino ranka ant valdymo sverto sutrūkčiojo, kateris pasviro ant šono. Deinas paskubomis jį išlygino.

Rani to, atrodė, net nepastebėjo. Jos balsas skambėjo tyliai, ramiai, tačiau ant kelių gulintys sunerti pirštai pabalo.

— Mudu buvome labai laimingi tą vasarą, paskutinę vasarą prieš man išvykstant į Sovką. Mes nė karto nesimylėjome. Aš jau treji metai buvau pilnametė, Zedui buvo penkiolika — pusiau berniukas, pusiau vyras, mano žaidimų draugas… — Ji dirstelėjo į Deiną. — Ar Peline draudžiamas incestas?

— Pastaraisiais metais — jau nebe, — atsakė jis.

— Čabade tai irgi nelaikoma nusikaltimu, nors artimesni giminės nei pusbroliai tuoktis negali. Genofondas čia pernelyg ribotas. Tačiau mudu buvome tik žaidimų draugai. Mano motina… — Ji užsikirto. — Mano motina buvo šalta moteris. Manyje ji įžvelgė savo pačios atspindį. Manau, ją užsiutino mintis, kad aš galiu su kuo nors — bet kuo — užmegzti artimus ryšius anksčiau, nei ji suskubs mane apmokyti. Kai tik išgliaudė, kokie stiprūs jausmai sieja mane su broliu, ji mus išskyrė. Aš iškeliavau į Sovką. Kitais metais Zedas buvo išsiųstas į Neksą. Mudu nesimatėme ištisus šešerius metus. Sovkoje aš buvau Irenė Sokol. Neturėjau kažin kiek galimybių siuntinėti komunigramas į Neksą Zedui Jago…

Apačioje nusidriekusio kraštovaizdžio monotonija migdė; kiek akys aprėpė, į visas puses vilnijo tik gelsvai rusvos kalvos. Deinas prisipylė puodelį vandens. Gurkštelėjo, tada pasiūlė Rani. Ji paėmė puodelį abiem rankomis, atsigėrė, grąžino jį Deinui.

— Žinau, ką Zedas tada padarė. Bet nežinau kodėl. Jis pavertė save belyčiu padaru — užgniaužė savyje visas seksualines paskatas, kad nereikėtų dalytis jausmais su svetimu žmogumi, su kuo nors, kas būtų ne aš… Bet tai juk neįmanoma, juk negali taip imti ir užsukti geismo kaip vandens čiaupo. Šitaip jis ir surado kitų būtų atsipalaiduoti.

Deinui užgulė krūtinę. Jis išsitiesė; ne iš karto susizgribo tiesiog užmiršęs kvėpuoti. Tada giliai įkvėpė.

— Galbūt koks nors telepatas ir sugebėtų jam padėti. Bet aš nemanau, kad Zedas norėtų ką nors keisti. Valdyti Tinklą — tikriausiai tai atsargaus sadisto svajonė. Aš juo naudojuosi: jo sugebėjimais, jo poreikiais, jo ištikimybe. Lygiai taip pat, kaip jis naudojasi manimi.

Ji žino, priblokštas pagalvojo Deinas. Ji žino, kas jis yra iš tikrųjų. Vieną akimirką jo kraujyje, raumenyse, nervuose supulsavo visa šiurpi neapykanta — baisaus pažeminimo ir Zedo rankų sukelto nepakeliamo skausmo padarinys. Deinui apkvaito galva. Jis pajuto, kaip stipriai neapkenčia Rani. Kaip nori ją nužudyti. Sutrukdyti jam niekas nesutrukdys: ji ničnieko nenutuokė apie savigyną, be to, buvo gerais penkiolika kilogramų už jį lengvesnė. Sudoroti ją bus visiškai paprasta.

O paskui jam tarsi akys atsivėrė: jis išvydo ją — liauną tamsiaplaukę moterį gintarinėmis akimis, sėdinčią kateryje greta jo. Juk ji — ne Zedas, ji niekad jo nekankino. Ne ji kalta, kad Deinas tapo jos vergu. Juk jis žinojo, kad gabenti narkotikus į Sardonikso sektorių — pavojinga užmačia, bet vis vien tam ryžosi, tad dėl dabartinės būklės kaltinti lieka tik nusigręžusią sėkmę ir patį save. Bet ne Rani Jago.

Ji buvo tik žmogus, tokia pat, kaip ir jis, taip pat įkalinta savo sprendimų pasekmėse ir tokia pat vieniša.

— Rani, — ištarė jis.

Ji atsigręžė ir pažvelgė į Deiną. Jis pamatė, kad moteris verkia. Ištiesė ranką ir palietė jos skruostą.

Kol kateris pro atvertą stogą leidosi į angarą, Rani rąžėsi.

— Maudžia? — paklausė Deinas. Jis nuspaudė mygtuką. Stogas užsivėrė. Angarą užtvindė tamsa ir tyla. — Man irgi nutirpo visi galai.

Valandėlę juodu sėdėjo nejudėdami, jų pečiai lietėsi.

Ji nusišypsojo jam tamsoje. Nesinorėjo judintis iš vietos. Paskutinę kelionės dalį juodu kalbėjosi apie Neksą, apie Peliną, apie įvairias vietas, kurių jai niekada neteko regėti… Zedo vardas nė karto nebebuvo paminėtas. Vos šiek tiek atsitraukus nuo čia ir dabar, buvo taip nesunku užmiršti, kad jie — šeimininkė ir vergas. Rani jautė, kaip ramu jai sėdėti kateryje greta Deino.

— Teks judintis, — tarė ji. Binkis turėjo iš anksto paskambinti ir perspėti fermos darbuotojus, kad jie atvyksta. — Mūsų ten jau laukia.

Mirksėdama staigiai plūstelėjusioje ryškioje saulės šviesoje, ji išėjo iš angaro; Deinas neatsiliko nė per žingsnį. Karštis buvo alpinantis, Rani liko tik džiaugtis, kad neužmiršo pasiimti saulės akinių. Aplinkui, kiek akys aprėpė, nematyti nė menkiausio žalio taškelio.

— Sveika atvykusi į Sovką, Domna, — pasisveikino naujoji valdytoja.

Erita Alogonga buvo tamsiaodė ir tamsiaakė, ypač kompaktiško sudėjimo: ji svėrė bene aštuoniasdešimt kilogramų, tačiau neaukštą raumeningą kūną nešiojo neįtikėtinai lengvai. Juodas jos rankas nuo riešų iki pat pečių margino gausybė randų — keritų jauniklių, kurių gyvybes ji gelbėjo jiems gimstant, dantų pėdsakų. Ji susikvietė visus darbuotojus: visus pristatė, išvardijo pareigas — dėl visa ko, jei Rani būtų užmiršusi tai po paskutiniojo apsilankymo Sovkoje prieš trejus metus.

Jų buvo penketas skyrių vadovų, valdytojos asistentas ir Eritos sekretorė, tyki liesa moteriškė su randu ant žasto. Rani ją prisiminė.

— Malonu vėl tave pamatyti, Marisa, — šiltai pasisveikino Rani.

Moteris palenkė galvą.

— Man garbė, Domna.

Prašneko Erita Alogonga:

— Domna, gal eikime į pavėsį, tada pasakysite mums, ką norėtumėte pamatyti pirmiausia. Noriu iš karto pranešti: atrodo, išsiaiškinome priežastį, dėl ko krinta keritų jaunikliai. Seponen kilo įtarimas, tad visas turimas informacijos kruopelytes drauge su pačiais jaunikliais išsiuntėme į Kerėtojo laboratorijas — pamanėme, kad tai, su kuo susidūrėme, galbūt ne virusas ar bakterija, o kokia nors negirdėta genetinė patologija. Vakar kaip tik gavome iš jų atsakymą. Liepiau Marisai sulyginti analizių rezultatus su mūsų turimais duomenimis. Keritų jauniklius pražudė hemofilija.

Rani apie tokią ničnieko nebuvo girdėjusi.

— O kas tai? — paklausė ji.

— Kraujo krešumo sutrikimas. Patį faktą mes sugebėjome išsiaiškinti patys, tačiau nieko nežinojome apie hemofiliją. Atrodo, kad šis sutrikimas kadaise kamuodavo žmones. Kerėtojo mokslininkai atliko genetinius tyrimus. Paaiškėjo, kad įvyko mutacija, dėl kurios pakito kraujo sudėtis; daugmaž pusė mūsų pirmarūšių veislinių keritų turi recesyvinį hemofiliją lemiantį geną.

— Ką tuomet reikia daryti?

— Atskirti geno nešiotojus nuo kitų ir neleisti jiems poruotis tarpusavyje. Didinti genofondą. Mes nedelsdami išsiuntėme medžiotojus. Vis dėlto aukščiausios rūšies veislė neišvengiamai laikinai atsiskies.

— Tai visiškai neišvengiama, — sumurmėjo Kaja Seponen.

Jie patraukė prie veislyno durų, kur kabojo lentelė su užrašu didelėmis raidėmis: BIURAS. Rani dirstelėjo į ilgus, žemus pastatus. Niekas čia nebuvo pasikeitę: karštis, dulkės, smarvė — viskas liko, kaip buvę. Tiesa, pastatai buvo naujai perdažyti. Fermą sudarė aptvarų zona — didelės aptvertos teritorijos, kuriose keritų bandos gyveno, rausė urvus bei tunelius, ieškojo pašaro, pjovėsi, poravosi, — be to, pats veislynas, kuriame gimdavo jaunikliai (silpni bei apsigimę čia pat būdavo atrenkami ir pjaunami), maisto ir chemikalų saugyklos ir pagaliau — kailių dyrimo cechas, kur savo gyvenimą užbaigdavo keritų patinai bei kai kurios patelės. Priežiūros grupė buvo atsakinga už aptvarus, taisydavo tvoras, šerdavo keritus, užversdavo tunelius, kai šie tapdavo pernelyg ilgi, ir rūpindavosi, kad keritai, pernelyg įdūkę ar nusinuobodžiavę, nesužalotų vieni kitų. Pirmasis Rani darbas čia ir buvo priežiūros grupėje — ji triūsė poroje su nuolat besišypsančia jauna verge iš Lėjaus.

Rani suraukė antakius, stengdamasi prisiminti mergaitės vardą.

— Kas nors negerai? — susirūpino Erita Alogonga.

— Ne… aš tik stengiuosi prisiminti vardą.

Džoana — taip, štai kuo ji buvo vardu. Džoanai andai pagailo „Irenės” dėl to, kad ši privalėjo taisyti tvoras ir valyti narvus, bet, nebūdama vergė, negaudavo ir dorazino. Tad ir pasiūlė — rimta auka, ne juokas — pasidalyti jos tabletę. Kitą dieną jiedvi kruopščiai perpjovė Džoanos tabletę perpus. Rani puikiai prisiminė ją supančią banguojančių laukų ramybę, prisiminė, kaip nepaprastai įdomu buvo raizgyti tvoros vielas… Tačiau Džoana juo toliau, juo labiau irzo. Ir, vakarui atėjus, jau visiškai nebenorėjo dalytis dorazinu.

Pasiekusi biuro duris, Rani atsigręžė į skyrių vadovus.

— Po to, kai susipažinsiu su Eritos ataskaitomis, paprašysiu jos palydėti mane į atskirus skyrius. Taigi galite jau dabar perspėti darbuotojus, kad, kai ateisiu, visi atrodytų dirbantys iš peties.

Kaja Seponen, tai išgirdusi, sukikeno. Bevisas Amo, priežiūros skyriaus viršininkas, regis, lengviau atsikvėpė.

Biure jos jau laukė ant Eritos darbo stalo sudėtos ataskaitos: tvarkingai atspausdinti popieriaus lapai — šiugždantys, švarūs, be menkiausios dėmelės.

— Kokio senumo įrašus saugote? — pasiteiravo Rani.

— Kiekvieną ataskaitą saugome dešimt metų, Domna, paskui kompiuteris automatiškai ją ištrina.

Rani atsiduso. Vadinasi, Irenė Sokol jau niekur nebeegzistuoja — tik jos prisiminimuose. Kažin kaip susiklostė Džoanos likimas? — dingtelėjo jai. Rani atsisėdo į krėslą. Skaityti ataskaitas buvo lengva. Išlaidos išaugo, o pajamos — sumažėjo, tačiau ferma vis dar nešė pakankamą pelną, nuogąstauti nebuvo pagrindo.

— Ar iškyla kokių nors personalo problemų?

— Ne, — atsakė Erita. — Tiesa, niekaip neišvengiame šiokios tokios nuolatinės trinties tarp priežiūros ir veislyno skyrių. Priežiūros darbuotojai visąlaik triūsia pasiraitoję rankoves, bet kai veislynui prireikia kokio nors remonto, jų manymu, šis turi būti atliktas dar prieš savaitę. Šitaip tęsiasi mažų mažiausiai dešimt metų — visą tą laiką, kol dirbu čia.

Rani linktelėjo. Atrodo, iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Jos žvilgsnis užkliuvo už įrašo lape: EKSKURSIJOS.

— O čia kas?

— Turbūt prisiminsite — maždaug prieš dvejus metus nutarėme įsileisti į veislyną turistų ekskursijas — pasitaiko tokių, kuriuos tai domina. Aukciono laikotarpiu sulaukiame kokių keturių penkių ekskursijų per savaitę. Kitu metų laiku — kiek mažiau. — Erita Alogonga išsišiepė. — Į kailių dyrimo cechą jie paprastai nė nosies nekiša, be to, mano, kad keritų jaunikliai „labai mieli”, o galiausiai dar ir nustemba, kodėl mes nepadovanojame jiems atminčiai kerito kailio.

Rani nusijuokė. Ji delnu perbraukė minkštą medžiagą, kuria buvo aptrauktas krėslas — tai ir buvo nugremžtas kerito kailis. Domna pakilo.

— Tavo ataskaitos atrodo puikiai, — pagyrė. — Aš labai patenkinta.

— Dėkoju, Domna.

— Norėčiau aplankyti maisto ir chemikalų saugyklas — užsukčiau tik trumpam, o paskui — kailių dyrimo cechą, aptvarus ir veislyną. Ar šiandien laukiate ekskursijos?

Erita sušuko:

— Marisa, ar šiandien atvyksta kokia nors ekskursija?

Marisa atsakė:

— Taip, maždaug po valandos.

— Pakvieskite mane, kai tik jie atvyks, — tarė Rani. — Smalsu pamatyti žmones, kuriems atrodo, kad keritų jaunikliai „mieli”.

Chemikalų saugykla, be daugybės smulkesnių užduočių, atliko tris pagrindines funkcijas: čia buvo ruošiami ir sandėliuojami chemikalai keritų kailių apdorojimui, diagnozuojamos ir gydomos ligos, skirstomos dorazino dozės fermoje dirbantiems vergams. Prie įėjimo Rani, Deiną, Eritą Alogongą ir jos pavaduotoją Dovą I-Kotomį pasitiko Kaja Seponen. Ji nulydėjo svečius per laboratorijas, aiškindama skirtingą kiekvienos šių paskirtį ir pristatinėdama savo pavaldinius vardais. Laborantai, palinkę prie mikroskopų plokštelių, beveik nė nepakėlė galvų. Mechanizmai blizgėjo iš tolo.

— Darbuotojai čia tikrai uolūs, — sumurmėjo Rani Kajai Seponen.

Greta chemikalų saugyklos įsikūręs maisto sandėlis buvo padalytas į dvi dideles dalis: viena rūpinosi darbuotojų maitinimu, kita — keritų pašaru. Valgykla atrodė pertvarkyta: didesnė ir švaresnė, nei prisiminė Rani. Ji paragavo žuvies. Ši buvo gardi. Rani pasidalijo savo porcija su Deinu.

— Kaip tavo skrandis, tvirtas? — paklausė ji.

— Nežinau, — atsakė jis. — Žiūrint kam.

— Kaip jis gali sureaguoti į padarų be odos reginį?

— Nieko tokio, jei tik jie negyvi.

— Jie negyvi.

Erita Alogonga nusivedė juos toliau. Rani užuodė pažįstamą kailių dyrimo cecho kvapų mišinį: trenkė rūgštimi ir krauju. Konvejerio juosta nejudėjo, tuščios buvo ir taburetės, ant kurių paprastai sėdėdavo kailių dyrėjai vergai ir šypsodamiesi švytruodavo mažyčiais, bet labai aštriais peiliukais.

Valdytoja paaiškino:

— Šiandien kailių nediriame, Domna.

Rani priėjo prie kubilo, kuriame kailiai buvo mirkomi. Užlipo kopėtėlėmis, dirstelėjo vidun. Skystis kubile tingiai sūkuriavo. Tai buvo ypatingos sudėties tirpalas — jis fiksuodavo kailį, bet neblukino spalvos ir blizgesio, nesumenkindavo atspindėjimo savybių. Fiksuoti ir išdžiovinti kailiai būdavo pakuojami. Iš kailių dyrimo cecho jie keliaudavo į Abanato pakraštyje įsikūrusią įmonę, kur virsdavo kilimėliais, apsiaustais, pirštinėmis, movomis rankoms, o jau iš ten gaminiai patekdavo į Abanato prekyvietes. Kas likdavo, buvo siunčiama į kitas planetas.

Erita Alogonga pasiūlė:

— Domna, gal jau eisime apžiūrėti aptvarų?

Tai reiškė, jog teks grįžti į lauką, į alpinantį karštį. Rani užsidėjo saulės akinius.

Artėjant prie aptvarų, nosį vėl ėmė kutenti pažįstami kvapai. Rani širdis suspurdėjo sparčiau. Ji traukė pirmyn, per kelis žingsnius aplenkusi Eritą Alogongą. Ištisus penkerius metus ji guldavo ir keldavosi, ir valgydavo su šituo dvoku šnervėse. Tvaikas tiesiog plūduriavo ore: riebus, tirštas. Rani išpylė prakaitas, kurį karštis čia pat džiovino: buvo jau visai įdienoję, ir Rani spėjo, kad oro temperatūra jau pasiekė nemažiau kaip keturiasdešimt laipsnių Celsijaus.

Aptvaruose niekas nejudėjo. Nepaisant gana ankstyvo meto, keritai galėjo būti jau sulindę į urvus. Erita Alogonga pasivijo Rani. Nors tokio masyvaus kūno sudėjimo, moteris judėjo lengvai ir vikriai.

— Pamėginkite užmesti akį į šeštąjį aptvarą, — pasiūlė ji. — Ten jie buvo gana aktyvūs.

Aptvarus vieną nuo kito skyrė takai, atitverti tinklinėmis tvoromis; juos saugojo budrūs vergai. Šitie sargybiniai buvo Sovkos vergų elitas — jų niekad nesvaigindavo dorazinu, maža to, jiems patikėdavo net ginklus. (Tiesa, be mirtino užtaiso; baisiausia, ką jie galėjo padaryti — tai paralyžiuoti.) Rani patraukė taku, vedančiu palei šeštąjį aptvarą. Deinas nesitraukė nuo jos nė per žingsnį. Staiga iš urvo angos kyštelėjo balta galva. Rani stvėrė Deiną už rankos.

— Matai? — sukuždėjo.

— Taip, matau, — atsakė jis.

Stebėdamas jų link kepėstuojantį keritą, Deinas nejučia pagalvojo: pasiutimas, tai bent bjaurybė! Jis tikėjosi išvysiąs nediduką, liauną gyvūną, panašų į Pelino kailinius žvėrelius. Tačiau šis buvo kitoks, visų pirma — netikėtai riebus. Šviesiai pilkšvos akys, nedidelė galva su šnipu, užtupdyta tiesiog ant drūto liemens. Uodegos gyvūnas neturėjo išvis. Kentas prisėdo ant pasturgalio, nukoręs priekines letenas, iš kokio metro nuotolio įsistebeilijo į žmones. Deinas apžiūrėjo jo letenas; iš karto krito į akis galingi nagai. Tikriausiai jiems net nelabai sunku rausti savo urvus, dingtelėjo jam. Kerito kailis buvo baltas, bet ne šiaip sau baltas — žaižaruojantis, kvapą gniaužiantis baltumas kone su žydru atspalviu, spindintis tarsi deimantas. Deinui šmėkštelėjo lyg ir nei šioks, nei toks palyginimas: labai panašu į Pelino Kamerašo aukštikalnių sniego kepures… Norėdamas geriau apžiūrėti gyvūną, jis atsitūpė prie pat tvoros ir pirštais įsikibo į tvoros tinklą.

Keritas nedelsdamas liuoktelėjo ant jo.

Priekinėmis letenomis įsirėmęs į tvorą, nagais įsikibęs į metalines šios akutes, gyvūnas maždaug juosmens lygyje svilino žmogų nuožmiu žvilgsniu. Ir staiga išsitiesė: visu svoriu atsirėmęs galingomis, raumeningomis užpakalinėmis kojomis, netikėtai tapo dvigubai augesnis. Be garso prasižiojo nasrai, sublykčiojo dvi eilės smulkių, lygių, aštrių dantų. Stvėrusi Deiną už peties, Rani trūktelėjo jį tolyn nuo tvoros. Taku jų link tekinas jau skubinosi vyriškis, vilkįs baltą kombinezoną su gobtuvu, jis mosavo ginklu su paralyžiuojančiu užtaisu. Rani šnipštelėjo:

— Nejudėk. Labai panorėjęs, keritas gali persiropšti per tvorą

— šitaip jau yra atsitikę.

Tačiau šitas keritas buvo gudrus. O gal kartą jau gavęs paragauti paralyžiuojančio užtaiso. Jis nedelsdamas šleptelėjo ant visų keturių ir juokingai krypuodamas nukuduliavo prie savojo urvo angos. Tuojau pat ir nėrė į ją. Rani, Erita Alogonga ir vergas lengviau atsikvėpė. Rani tarstelėjo:

— O dabar eime į veislyną.

Pakeliui ji palietė Deino ranką.

— Žinai, kai pirmąsyk išvydau keritą, — pusbalsiu tarė ji, — aš irgi pasielgiau taip pat, kaip ir tu.

Prie įėjimo į veislyną, Erita Alogonga atleido savo pavaduotoją ir skyriaus vadovą.

— Šitai ekskursijai vadovauju aš.

Įėjusi vidun ji nusišypsojo. Ir pasakė Rani:

— Privalau būti labai apdairi. Tenka nuolatos sau priminti, kad dabar aš vadovauju jau nebe vien šiam skyriui.

Jie suėjo vidun pro automatiškai slankiojančias duris. Palei didžiulės patalpos sienas nuo grindų iki pat lubų rikiavosi vielinio tinklo gardai. Čia buvo karšta. Visuose kituose pastatuose tvyrojo palaiminga vėsa. Erita Alogonga paaiškino:

— Veislyne stengiamės palaikyti maždaug tokią temperatūrą, kokia būna keritų urvų gilumoje.

Patalpa buvo persisunkusi tokiu pat kvapu, koks sklido ir nuo aptvarų. Artimiausiojo narvo kampe gulėjo didžiulė baltakailė kerito patelė, ji miegojo. Ant jos, aplink ją, o, galimas dalykas — ir po ja kūpsojo mažyčiai balti ir pilki gauruoti kamuoliukai; iš kailio tankumyno blykčiojo dantys ir nagai. Deinas suskaičiavo trylika jauniklių. Erita Alogonga vėl prašneko:

— Vos gimusius, mes apsvaiginame juos narkotikais. Tačiau gimdymo metu jokių preparatų pasitelkti negalime: apdujusios patelės atsiveda negyvus jauniklius. Bet jeigu ir toliau paliktume jas neapsvaigintas, jos tučtuojau pultų prižiūrėtojus. Puldinėja net apsvaigintos.

Ji ištiesė rankas. Deinas įsistebeilijo į šias marginantį persikryžiuojančių randų ornamentą. Nė pats nepajuto, kaip grįžtelėjo į taikiai miegančius jauniklius.

— Kas laukia jų visų? — paklausė jis.

— Neveislinius patinus įkurdiname atskiruose aptvaruose ir auginame, kol sulaukia brandos. Tada jų kailių kokybė būna ideali. Šiuos pjauname, diriame kailius. Veisimui skirti patinai apgyvendinami kartu su visa ruja. Apsigimusias pateles iš karto atskiriame ir sunaikiname. Jų neįmanoma išlaikyti niekur, kur jos gali užuosti bandą — tuojau pat pradeda raustis pas gentainius. Patinų nagai gerokai mažesni, tad jie urvus rausia retai. Įkaitusios patelės tampa labai agresyvios. Galų gale jos ima galabyti patinus. Vaikuotis turinčias pateles savaitę iš anksto patalpiname čia. Šitie jaunikliai gimę prieš aštuonias dienas. Dar po penkių dienų motiną ir jaunikles pateles grąžinsime į bandą. Kitos patelės maitinančių motinų ar mažylių nepuola. Mes kontroliuojame dauginimosi ciklą — keritų hormonų balansas priklauso nuo mitybos. Vaisingumą ir agresyvumą galima reguliuoti, duodant jiems daugiau ar mažiau mėsos. Poravimosi metu jie pjaunasi tarpusavyje: dėl teritorijos, dėl maisto ar paprasčiausiai dėl to, kad toks jau jų būdas. Keritai — apsigimę peštukai.

Rani ištarė:

— Iš tiesų nuožmūs padarai.

— Tikras siaubas, — paantrino Erita Alogonga.

Pro užpakalines duris jie sugrįžo į biurą. Iš šaldytuvo, stovinčio mažyčiame kambarėlyje, Erita Alogonga ištraukė ąsotį, padėjo ant stalo dvi taures. Įpylė vyno Rani ir sau. Rani mostelėjo Deinui. Šis susirado dar vieną taurę ir pripildė ją gėrimo iš ąsočio. Fermos valdytoja nė nemirktelėjusi galėjo patarnauti Rani Jago, tačiau jos vergui — ne; tai buvo tobulas ir objektyvus automatiškai veikiančios Čabado hierarchijos pavyzdys.

Iš biuro vestibiulio, kur sėdėjo sekretorė, atsklido sumiši balsai. Erita Alogonga paaiškino:

— Domna, atvyko turistai.

Rani pakreipė galvą ir įsiklausė.

— Atrodo, jie kažkuo piktinasi.

— Reikia manyti, jie iš tiesų niršta. Nuo tada, kai pradėjo kristi jaunikliai, mes nebeįleidžiame ekskursijų į veislyną — baiminomės kokio nors užkrato. Tikrąją diagnozę iš Kerėtojo gavome tik vakar, aš užmiršau atšaukti draudimą.

Ji atidarė duris į biuro vestibiulį.

— Mums žadėjo, kad galėsime apžiūrėti viską! — bambėjo irzlus vyriškas balsas. — Kokia gi čia nugaišusi įmonė?

Sekretorė atsakė ramiai, pasverdama kiekvieną žodį:

— Ši įmonė įkurta ne turistų pramogai. Tai gamykla. Mes išleidžiame produkciją. Taigi pasiliekame teisę apriboti lankymąsi kai kuriose įmonės sekcijose, jeigu manome, kad pašaliniai asmenys gali trukdyti gamybos procesui.

Deinas pastebėjo, kad Rani linkčioja sužavėta.

— Tobulai, — tarstelėjo ji.

Valandėlei kilo šurmulys. Vyriškis suniurnėjo kažką apie išsisukinėjimą.

— Visiškai teisingai, — piktai sucirpė kažkokia moteris. — Kai mano sesuo lankėsi čia praėjusiais metais, ji galėjo pasižiūrėti į mažylius. Visi jie buvo narveliuose. Sesuo sakė, kad jie atrodė tokie meilučiai. Noriu juos pamatyti.

Sušurmuliavo jai pritariančių balsų choras.

— Turistai, — tarstelėjo valdytoja ir užvertė akis. — Manding, bus geriausia, jei pati nueisiu ten.

Ji pastūmė į šalį duris. Rani mostelėjo Deinui. Juodu nusekė paskui Eritą Alogongą. Biuro vestibiulis buvo sausakimšas žmonių, vilkinčių ryškiaspalvius perregimus apdarus, rankose laikančių saulės akinius ir skėčius. Visi atrodė perkaitę ir pavargę, keletas — net pažaliavę, galbūt nuo ilgo skrydžio kateriu, o gal nuo dvoko. Erita Alogonga prašneko ramiai:

— Apgailestauju, bet fermos veislynas lankytojams šiuo metu uždarytas.

Liesa, išgeltusi moteriškė griežta lūpų linija paklausė:

— Kas jūs?

Ji įtariais žvilgsniais varstė valdytoją. Kaip tik jos balsas ir buvo girdėti anksčiau.

— Mano vardas — Erita Alogonga. Aš — Jago Seimo keritų fermos valdytoja.

— O jie kas? — Moteriškės žvilgsnis nukrypo į Rani ir Deiną.

— Kažkokie svarbūs asmenys, be jokios abejonės. Jei jau valdytoja esate jūs, įdomu, kodėl, užuot pati išėjusi, pasitikti svečių, paliekate mus aiškintis su… su kažkokia buvusia nusikaltėle!

Kažkas aiktelėjo. Kambaryje stojo tyla; Marisa jau kilo iš vietos, jos veidas buvo perbalęs iš įtūžio. Erita Alogonga uždėjo ranką jai ant peties.

Moteriškė įsistebeilijo į Rani.

— Galiu prisiekti — jūs mažylius matėte! — riktelėjo ji.

Rani nesiginčijo:

— Visiškai teisingai.

— Įdomu, kodėl jūs galite vaikščioti ten, kur mums draudžiama koją įkelti?

Rani atsakė nė nešyptelėjusi:

— Abanato gamybos kokybės kontrolė, inspekcijos biuras. Mes galime vaikščioti, kur tinkami.

Išgeltusioji moteriškė prasižiojo ir vėl užsičiaupė.

— Bet mano sesuo…

— Vienas apsilankymas nelygus kitam, — paaiškino Rani. — Valdytoja visiškai teisi, atsisakydama jus įsileisti.

— Bet kodėl?

— Bijau, kad priežasčių ji neprivalo jums aiškinti. Neprivalau ir aš. Vis dėlto galiu jus užtikrinti, kad pirminiai pranešimai apie užkratą pasirodė esą visiškai klaidingi.

Turistai visi kaip vienas žingtelėjo atatupsti durų link.

— Užkratas? — virpančiu balsu išspaudė vienas. — Kokie dar pranešimai apie užkratą?

Tas, kuris kalbėjo pirmasis, pareiškė:

— Aš galiu gyventi ir nepamatęs jauniklių.

— Aš galiu gyventi ir išvis nieko nepamačiusi.

— Noriu kuo greičiau nešdintis iš čia. Man dabar atostogos, ir atvykau čia ne tam, kad susigriebčiau kokią bjaurią ligą!

Išgeltusioji moteriškė įpykusi tėškė Rani:

— Privalėjote mus perspėti! Aš ketinu skųstis! Kuo jūs vardu?

Rani atsakė:

— Irenė Sokol.

Biuras ištuštėjo. Lydėdamas žvilgsniu angaro link plūstančius turistus, Deinas vis dar girdėjo iš būrio vidurio sklindantį šaižų balsą, kažką porinantį apie seserį.

Nejaukią tylą nutraukė Marisa:

— Ačiū jums, Domna.

Ji šypsojosi, veidas Vėl buvo normalios spalvos. Erita Alogonga skardžiai užsikvatojo. Deinas prisiminė nepatiklią išraišką moters veide. Ir išsišiepė. Šypsena netrukus virto kikenimu. Rani irgi nusišypsojo. Dar akimirka — ir pratrūko jie visi: ramstydamiesi į stalą, lentynas, kompiuterį, plūsdami prakaitu, kvatojo susirietę.

Atvykėliai pasiliko fermoje priešpiečių.

Erita Alogonga atkreipė Rani dėmesį:

— Domna, jau beveik vidudienis, o iki Abanato — dvi valandos skrydžio. Palūkėkite, kol atslūgs karštis.

Rani sutiko. Jie užkando valgykloje prie apskrito stalo drauge su Erita Alogonga ir skyrių valdytojais. Kai priešpiečių ėmė rinktis visi darbuotojai, Deinas pastebėjo, kaip galvos vis krypteli jų pusėn, girdėjo sūkuriuojančius aplinkui kuždesius. Protarpiais kas nors nusijuokdavo. Priešpiečius — ir visai neblogus, nors ir neprilygstančius nei Imeldos, nei Korioso gaminamiems valgiams — jie užbaigė nuolatiniu visų vietinių užkandžių palydovu — Čabado vaisių punšu, supilstytu į aukštas taures. Rani savąjį pasisaldino. Žemesnio rango darbuotojai netrukus ėmė skirstytis.

Kaja Seponen pastebėjo:

— Domna, manau, kuriam laikui jūs nutraukėte turistų apsilankymus čia — bent jau tol, kol pritils gandai.

Dovas I-Kotomi atsakė:

— Anoks čia nuostolis.

Rani paklausė:

— Ar jie trukdo jums dirbti? Jei taip, ekskursijų čionai neberengsime.

Skyrių valdytojai susižvalgė. Atsakė Kaja Seponen:

— Tiesą sakant, jie mūsų visiškai negaišina. O vergams — pramoga. Tik tiek, kad jie… na, suprantate. Turistai.

Erita Alogonga pridūrė:

— Daug atiduočiau, jei galėčiau pamatyti anos moteriškės veidą tą akimirką, kai sužinos, kad toks reiškinys, kaip „Abanato gamybos kokybės kontrolė, inspekcijos biuras” — visiškai iš piršto laužtas!

Rani gurkšnojo punšą. Atrodė pavargusi; gyvybingas žvilgesys akyse užgeso. Deinas pusbalsiu tarė jai:

— Rani-ka, jei ketiname dar čia gaišuoti, gal verčiau paskambinkite į Abanatą. Juk nenorėsite, kad Zedas pradėtų jaudintis.

Ji atstūmė ištuštintą taurę.

— Ne, mes nebegaišuosime. Aš jau pamačiau viską, ką norėjau pamatyti.

Erita Alogonga ir skyrių vadovai palydėjo juos dulkėtu taku iki angaro. Jie įsigrūdo į siauras sėdynes. Paklusdamas Deino rankoms, kateris suūžė; angaro stogas nuslydo į šalį, vidun siūbtelėjo dangaus spindėjimas. Deinas ir Rani ėmė kilti jo link.

Rani atsiduso. Ėmė rangytis, stengdamasi patogiau įsitaisyti kietame krėsle.

— Pavargau, — ištarė.

Apačioje, tai niurktelėdamas žemyn, tai šoktelėdamas aukštyn, banguota žeme slydo katerio šešėlis. Deinas pakilo aukščiau. Kairysis Rani skruostas buvo išteptas — jį ženklino dulkių dražė. Susirangiusi krėsle, išdrikusiais plaukais, ji priminė murziną vaiką, ką tik užbaigusį kažkokios laukinės, jam vienam tepažįstamos stebuklų šalies tyrinėjimus. Deinas moteriai nusišypsojo.

— Netrukus būsime namie.

— Ne, ne namie, — pataisė ji. — Mes grįžtame į Abanatą. O namai — dvare. Ar galėtum įpilti man vandens?

Deinas pripildė puodelį ir padavė jai. Gerdama Rani pakėlė galvą. Šviesoje aiškiai išryškėjo raukšlelės, susimetusios aplink akis. Dabar šeimininkė jau nebepriminė mažos mergaitės.

Deiną netikėtai užliejo švelnumo moteriai banga. Jis ištiesė ranką ir nubraukė dulkes jai nuo veido. Rani nusišypsojo. Ir ištarė:

— Mano Žvaigždžių Kapitone.

Ji pasuko galvą. Deinas delne pajuto drėgną jos lūpų ir liežuvio šilumą.