Sardonikso tinklas 1

Pirmas skyrius

Deinas Ikoro, kontrabandininkas, stovėjo žvaigždėlaivio „Lobis” kabinoje ir žvilgsniu varstė narkotikų kurjerę Monkę. Deinas kunkuliavo įniršiu.

Monkės oda buvo juodmedžio spalvos, kiaušas — glotnus, švariai nuskustas. Ji mūvėjo sidabrinius antblauzdžius, ausyse kadaravo auskarai su rubinais, o tarp krūtų kabojo blizgantis auksinis medalionas — lygiai toks pat, kokį po kaklu nešiojo ir Deinas Ikoro. Dorazino platinimo tinkle Monkė buvo žinoma asmenybė. Ji buvo dviejų metrų ūgio, tad Deinas turėjo žiūrėti į ją iš apačios į viršų.

Tokia padėtis jį ne itin žavėjo. Sugniaužęs kumščius kišenėse jis patyliukais išsiplūdo peliškai. Monkė dėbsojo į jį iš po padribusių akių vokų aiškiai nuobodžiaudama. Deinas pakartojo, ką buvo ne per seniausiai išgirdęs iš jos:

— Narkotikai jau iškeliavo?

Monkė glebiai linktelėjo.

— Visiškai teisingai.

Plika akimi buvo matyti: ji mėgaujasi, regėdama kontrabandininką tokį suglumusį, ir tai Deiną užsiutino.

— Ar nori man pasakyti, kad pragaišinai tris tūkstančius dorazino dozių?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Aš visada griežtai laikausi instrukcijų. O instrukcijos byloja štai ką: sulauk laivo, atvykstančio į šią vietą šiuo metu, suderink kodus — kodas turi būti toks ir toks. Taigi paimu prekę, atlieku Šuolį, atsiduriu čia. Prieš dvidešimt minučių iš Šuolio čionai išneria „Lamija”, pateikia man teisingą kodą. Aš pažįstu „Lamiją”. Pažįstu Tori Lamoniką. Esame jau ne kartą susidūrusios verslo reikalais. Kodai sutampa, prekę perkrauname į jos laivą. Praeina dvidešimt minučių — ir štai iš Šuolio išneri tu su tuo pačiu kodu. Tik va dorazinas jau iškeliavęs. Aš juk nekalta, kad taip atsitiko.

— Kalbėdama moteris žvelgė kažkur jam virš galvos.

Apmovė, dingtelėjo Deinui. Kad ją kur plynios, Lamonika mane apmovė!

Iki šiol dar niekam nepavyko nušvilpti prekės jam iš panosės. Dorazinas — ypač paklausus kvaišalas. Velniai raguoti griebtų, jis, Deinas, dar niekad nė negabeno dorazino! Jam teko įsigyti netgi specialią įrangą, mat narkotikas sugesdavo bet kokioje temperatūroje, žemesnėje nei šeši ir aukštesnėje nei keturiolika laipsnių Celsijaus. Už aušinimo įrenginį kontrabandininkas suplojo penkis šimtus kredų, bet vertėjo: tikėjosi pardavęs prekę Čabade gauti mažiausiai tris tūkstančius. Dabar jis liko ne tik be pinigų, bet dar ir apsikvailino, o nerašytas kontrabandininkų kodeksas bylojo: pajuoka — skurdo pranašas. Galbūt jam jau niekad nebepasitaikys kita proga gabenti narkotikus.

Deino nėmaž neguodė mintis, kad jį apie pirštą apsuko tikra dalyko žinovė. Tori Lamonika nuolat girdavosi savo sugebėjimais perimti krovinius bet kuriame Gyvenamų Pasaulių sektoriuje, planetoje, kosmouoste. Ne be pastangų jis pažabojo įtūžį. Juk jis — Monkės laive ir suplėšyti šio į skutelius tikriausiai nepavyks, o Monkei nei šilta, nei šalta dėl vakuumo, atsivėrusio jo kišenėje.

— Nuostabu, — pareiškė Deinas. — Tik štai tas krovinys buvo mano. Tai ką man dabar daryti? Turi kokių pasiūlymų?

Ji nusišypsojo, blykstelėdama tobulais dantimis.

— Nugvelbk iš kurio nors kito.

Deinas pasišiaušė.

— Na jau, ne mano stilius. Aš — ne vagis.

Aukštaūgė moteris nusižiovavo.

— Man neapsiverstų liežuvis išvadinti Tori Lamoniką vagiše, bent jau tiesiai jai į akis — tikrai ne. Ir kas tave įklampino į šitą verslą?

Klausimas buvo retorinis, maža to, dar ir įžeidžiantis, bet Deinas nutarė vis vien atsakyti — galbūt pavyks šį tą sužinoti.

— Iki šiol vežiodavau kominą, — pasakė. — Bet pamaniau, kad dirbdamas „Farmacijai” gali susižerti daugiau kredų.

— Žinoma, — sutiko Monkė. — Jei tik neatsidursi cypėje. — Ji žingtelėjo du žingsnius iki piloto krėslo, sudribo į jį, nerūpestingai palietė mygtuką. Prietaisų pulto ekranai nušvito. — Tiesą sakant, nenutuokiu, kodėl Tori užsikepė perimti tavo krovinį. Gabenti doraziną — nebesaugu.

— Ką?

— Negirdėjai? — Monkė pakreipė galvą. Netgi jos antakiai, ir tie buvo nuskusti. — Tasai naujasis faras, narkotikų policijos viršininkas A-Rae. Tiesiog kvanktelėjęs dėl dorazino prekybos. Lyg apsėstas. Farai liovėsi sukiojęsi aplink perkrovimo taškus — galima pamanyti, kad ten juos kada nors lydėdavo sėkmė. Dabar visi susispietė Sardonikso sektoriuje netoli Čabado ir ten žvejoja bandančius nusileisti kurjerius, patys šokinėdami iš vienos kosminės trasos į kitą.

— Ne, apie tai nieko negirdėjau, — prisipažino Deinas.

— Nuolatiniai vežėjai suskato ieškotis kito darbo, — pridūrė Monkė. Ištiestos jos kojos užgriozdino pusę žvaigždėlaivio kabinos. — „Farmacija” dėl to tikrai nedžiūgauja.

Visi nuolatiniai vežėjai — visi, išskyrus Lamoniką, pagalvojo Deinas. Jis dirstelėjo į žvaigždėlaivio apžvalgos ekraną. Jame tvyrojo normaliam erdvėlaikiui įprasta tamsa, šiek tiek atmiešta tik netoliese švytinčios Cefeidės pulsuojančios šviesos. Geltonoji žvaigždė neturėjo planetų sistemos, tad čia buvo labai patogi vieta įkurdinti perkrovimo tašką. Bent keli šimtai tokių taškų buvo išsibarstę po visus aštuonis Federacijos sektorius.

— Lamonika keliauja į Čabadą, — ištarė Deinas. Tai nebuvo klausimas. Hiperiai neklausinėja vieni kitų apie dar kitus hiperius.

Monkė dar kartą nusižiovavo.

— O kur kitur galėtų keliauti? Juk gabena doraziną. — Kalbėjo ji šiek tiek nuobodžiaudama, nuvargusiu balsu — kaip patyrusi specialistė, mėginanti kažką išaiškinti kiek kvailokam naujokui. Deinui plyšo kantrybė. Jis apsisuko ir nužirgliojo prie šliuzo, jungiančio Monkės laivą su jo paties laivu. Grakščiai, kaip ir kiekvienas hiperis, jis pranėrė per šliuzą — neprireikė nė susimąstyti, kad išlaikytų pusiausvyrą, kai grindys suraibuliavo po kojomis. Priglaudęs delną prie liuko plokštelės luktelėjo, kol atsivers anga, tada įsitvėrė strypo ir įsisiūbavęs peršoko tarp išlenktų savojo žvaigždėlaivio sienų. Slystelėjusios jam už nugaros užsitrenkė durys. Deinas patikrino užraktą.

— Atsijunk, — ištarė jis garso ryšiu.

„Užtrauktukas” krūptelėjo — antrasis laivas atsikabino ir įtraukė jungiamąjį šliuzo vamzdį vidun. Išorinio vaizdo ekrane Deinas stebėjo, kaip „Lobis” atlieka Šuolį — pilkšvai sidabrinis žvaigždėlaivis nusidažė mėlynai, paskui persimainė į žalią, į oranžinį, galiausiai tvykstelėjo vaiskiu raudoniu… Po to, kai laivas peršoko į hipererdvę, normalioje erdvėje dar kurį laiką visomis vaivorykštės spalvomis mirguliavo jo išspinduliuota energija.

Vos už pusės šviesmečio pulsavo geltonoji Cefeidė. Žiūrėdamas į ją, Deinas dar sykį išsiplūdo peliškai. Tą dieną, kai jį užkalbino „Liateroje”, Nekso hiperių bare, Deinui jau pasidingojo, kad sėkmė pagaliau nutarė jam šyptelėti. Bet kur tau — dabar jau atrodė, kad ji tiesiog žaidė su juo katę ir pelę. Tikriausiai jam jau niekad nebepasitaikys kita proga pačiupti dorazino krovinio. Ką gi, lieka vėl griebtis rizikingų atsitiktinių užsakymų, tarkime, vežioti džiugmą verdiečiams: čia sukrapštysi kokius du šimtus kredų, ten — penkis… Ir dar visą laiką dairykis per petį, ar nelipa ant kulnų hipererdvės farai. Prakeikimas! Šitaip jis jau gyveno ištisus šešis standartinius mėnesius, per kuriuos, kad juos kur plynios, saugus nesijautė nė minutės. Ne pats maloniausias išgyvenimo būdas: virš galvos nuolat kybo grėsmė, o pelno — katino ašaros.

Arba… jis nenorėjo net galvoti apie tai… arba dar galima parduoti laivą ir įsidarbinti kokiame nors suknistame korporacijos laive — tada jis jau nebebūtų Žvaigždžių Kapitonas, tik paprasčiausias pilotas, ir dar privalėtų paklusti kokio tuščiagalvio planetoje švinkstančio administratoriaus įsakymams.

Na jau ne, lai užgriūva visi prakeiksmai, jei jis įklampos į tokį gyvenimą. Čiupinėdamas po kaklu kabantį medalioną, Deinas susimąstė, kuris iš nuolatinių „Liateros” lankytojų galėjo nuklausyti jo pokalbį su „Farmacijos” agentu. Ką gi, galėjo būti bet kas, turįs geras ausis: nuklausai žodį šen, nugirsti kodą ten, palauki, kol bus sukirsta delnais, o jau tuomet — nosies tiesumu pas Tori Lamoniką parduoti informacijos. Kaip ten buvo iš tikrųjų, jam, Deinui, niekad nepavyks sužinoti. Kažin, kiek ji suplojo už tokią informaciją? — parūpo jam. Ir čia pat piktdžiugiškai pats sau atsakė: tikriausiai daug.

Taigi dabar jam išvis nieko neliko. Jis nebeturi pinigų — na, beveik nebeturi, tik menkus likučius, kurių užtektų nebent gyvastį palaikyti, nebeturi dorazino, kurį galėtų parduoti, neturi netgi jokio kontakto Sardonikso sektoriuje. Deinas išjungė apžvalgos ekraną, kad netrukdytų mąstyti, ir išsipleikė navigatoriaus krėsle. Šis sugirgždėjo. Visa kas „Užtrauktuke” girgždėjo, cypė ir barškėjo — viskas, išskyrus hipererdvinį variklį. Ir vis vien „Užtrauktukas” buvojo — jo, Deino, laivas, jo namai, jo galimybė pasinerti į hipererdvę. Nė vienas, nepriklausantis hiperių luomui, neįstengtų suprasti, ką reiškia turėti nuosavą laivą. Deinas išsirinko jį Nekso laivų statykloje, jam padėjo Raselas O’Neilas… O jei taip laimingas atsitiktinumas lemtų, kad Raselas kaip tik dabar dirbtų Sardonikso sektoriuje? — dingtelėjo Deinui. Raselas Piratas, Raselas vagis… Galbūt jis netgi pažįsta ką nors Čabade.

Tačiau Raselas niekad negabendavo narkotikų. Netgi priešingai: raudonplaukis primygtinai perspėjo Deiną, kad, jei šis ketinąs tapti narkotikų kurjeriu, verčiau jau kaip įmanydamas vengtų Sardonikso sektoriaus.

— Neimsiu aušinti burnos dėl moralinių nuostatų, — andai kalbėjo Raselas. — Bet siūlau gerai pagalvoti apie kai kuriuos dalykus. Tinklo savininkai — Jago šeima, o Tinklas laikosi dorazinu. Taigi gabendamas doraziną į Čabadą gali iš anksto būti tikras, kad didžioji prekės dalis skirta Tinklui. Tačiau gabenti doraziną į Sardonikso sektorių — taip pat nelegalu, kaip ir į bet kurį kitą Federacijos sektorių, o jeigu hipererdvės farai pričiups tave bet kurioje sektoriaus vietoje, neišvengsi teismo bei nuosprendžio ir atsidursi cypėje. O iš cypės — tiesus kelias į Tinklą, kur jau tave patį pripumpuos dorazino; nė mirktelėti nespėsi — ir atsidursi Čabade, tapęs vergu, tada liks tik pasakyti, kad gavai, ko pats prisiprašei. Nori gabenti narkotikus? Ką gi, tavo reikalas, ne mano. Renkiesi tu. Bet verčiau jau gerai pašniukštinėtum po trasas, Deinai, sukauptum daugiau patirties, tik tada imtumeis dorazino.

Prisimindamas tai Deinas išsišiepė… Tas pokalbis, kaip ir daugelis kitų per tuos šešis mėnesius, kol Deinas dirbo pilotu „Morganoje”, pasibaigė lovoje. Iki tol jis dar niekad nebuvo bandęs mylėtis su vyru, tačiau netruko įsitikinti, jog pasakyti „ne” Raselui — anaiptol nelengva. Mylėtis su juo buvo visai smagu.

Šiaip ar taip, perspėjimo Deinas neužmiršo gerus aštuonis mėnesius. Pirmuosius du iš jų net ieškojo kokio nors legalaus darbo. Jei sužinotų apie tai, Raselas kaip kažin ką griūtų iš juoko. Taip ir neradęs nieko, kas jį bent kiek sudomintų, Deinas persimetė į narkotikų verslą. Iš pat pradžių ir aferistų reisai jam pasirodė pakankamai patrauklūs, bet tas žavesys pernelyg greitai išsivadėjo. O paskui, „Liateroje”, jis susidūrė su agentu, kuris užkalbino jį tokiais žodžiais:

— Apie tave sklinda garsas. Gal tau tie aferisto reisai jau spėjo mažumėlę įgristi?

Deinas pripažino, kad tikrai taip ir yra.

— Tu — jaunas, kietas vyrukas. Gal norėtum susižerti šiek tiek daugiau grynųjų?

— Žinoma.

— Tuomet gal nori dirbti „Farmacijai”? Reikės šiokio tokio pradinio kapitalo — ne kažin kiek, gal kokių aštuonių šimtų kredų — ir kontaktų Sardonikso sektoriuje. Tu, be abejo, visa tai turi.

— Žinoma, — pakartojo Deinas.

Jis melavo. Čabade nepažinojo nė vienos gyvos dvasios. Bet agentas juk nežinojo, kad jis meluoja — o ir iš kur galėtų žinoti? Deinas nėmaž neabejojo, kad, prisistačius su pilnu šaldikliu dorazino, pakaktų pasisukioti po Čabadą kokias porą valandų, ir koks nors narkotikų prekeivis būtinai atsirastų. Agento nurodymai buvo visai nesudėtingi. Doraziną paprastai gabendavo du kurjeriai. Deinas turėjo būti antruoju, atsakingu už prekės pakrovimą ir perkėlimo mokestį. O paskui iš perkrovimo taško jam reikėjo nerti į hipererdvę ir iššokti iš jos netoli Čabado. Tada nutūpti „Užtrauktuku” nelegaliai, kateriu nusigauti į vienintelį planetos miestą Abanatą ir ten susitikti — surasti, pamanė Deinas — dilerį.

Aplenkusi jį geru pusvalandžiu, pasikrovusi jo doraziną į „Lamijos” šaldiklį, Tori Lamonika su visa savo šešerių metų darbo Sardonikso sektoriuje patirtimi galvojo apie jį ir juokėsi.

Susiraukęs Deinas stebeilijo į „Užtrauktuko” sieną. Paskui klaviatūra surinko laivo kompiuteriui nurodymą viduje sukurti pusės g traukos jėgą. Nusimetęs drabužius, Deinas stryktelėjo ir įsikibo skersinių. Glotnūs metro ilgumo per pusmetrį atsikišę nuo sienos strypai lygiais tarpais lyg kopėčių skersiniai vedė išlenkta siena aukštyn, paskui — lubomis ir galiausiai — kita siena, tiksliau, kita tos pačios nesibaigiančios sienos „puse” — žemyn. Kaitaliodamas rankas, Deinas vis prisitraukdamas ropštėsi strypais, kol paskaudo pečių raumenis, o dramblio kaulo gelsvumo odą išpylė prakaitas. Tada jis giliai alsuodamas lengvai nušoko ant grindų. Šitoks laipiojimas skersiniais buvo puiki mankšta, be to, jie nuostabiai praversdavo nulinės gravitacijos sąlygomis. Esant nesvarumui tokie skersiniai kur kas naudingesni už specialius magnetus.

Taigi — ką jam dabar daryti? Jis dar gali grįžti į Neksą. Juk iš tikrųjų neliko visiškai be pinigų, be to, sienoje įrengtoje slėptuvėje gabeno nediduką komino krovinį, kurį jam tikrai nebūtų sunku parduoti. Arba — Deinas išsišiepė — yra ir kitas variantas: skristi tiesiai į Čabadą ir pamėginti apmauti tą pačią Tori Lamoniką. Žinoma, jau vien toks bandymas būtų tikra beprotybė, jam pernelyg stinga patirties, be to, jis neturi nė vieno kontakto Abanate. Vienintelis jo privalumas būtų nebent tas, kad Lamonika iš jo tikrai šito nesitiki…

O kodėl gi ne? Deinas išsišiepė plačiau. Juk galima pamėginti. Iki šiol jis dar nė karto nesilankė Čabade, tad kodėl neapsidairius ten? Gal būtų netgi visai smagu. Deinas vėl užsitempė kombinezoną. Kominas, vis dar sandariai supakuotas, saugiai tūnojo sienos plokštėje išurbintoje skylėje. Deinas pastvėrė prekę, prispaudė delną prie vidinio šliuzo liuko, įstūmė maišelį su milteliais vidun, uždarė duris. Tada spūstelėjo mygtuką, atidarantį išorines šliuzo duris. Įjungė apžvalgos ekraną, norėdamas savo akimis matyti, kaip išlekia vėjais kominas: perregimi maišeliai sproginėjo, spjaudydami į vakuumą vieną granulę po kitos — jos debesiu apsiautė laivą. O kai laive narkotikų nėra, galima nesislapstant leistis Čabado palydove — net ir pati kruopščiausia apžiūra, kurios Deinas žinojo neišvengsiąs kosmouoste, neturėtų sukelti jam problemų. Švarutėlaitis kaip faras ar turistas jis maršrutiniu luotu persikeltų į Abanatą, gerokai aplenkdamas Tori Lamoniką, kuriai iš paslėpto laivo teks vargingai krapštytis antžeminiu kateriu. Taigi kai ji pagaliau pasieks Abanatą ir pradės dairytis dilerio, sutiks ne ką kitą, o jos jau laukiantį čia Deiną.

Jis susimąstė, ar nevertėtų išmesti už borto ir šaldiklio. Vos išvydęs laive šią įrangą, bet kuris faras susigaudys, ko Deinas iš tikrųjų atsibastė į Čabadą. Bet, velniai parautų, už tą šaldiklį Deinas suplojo penkis šimtus kredų, be to, šio jam dar prireiks, jei — kai — pavyks apvynioti apie pirštą Tori Lamoniką. Na taip, įtarimų jiems kils, kiltų bet kuriuo atveju, bet kas jiems iš tų įtarimų? Ketinimas įvykdyti nusikaltimą — dar anaiptol ne nusikaltimas.

Deinas spustelėjo mygtuką kompiuterio valdymo pulte. Laivą užliejo skaidrios muzikos srautas, stelbiantis variklių dūzgimą. Tai buvo senovinė muzika. Ją parašė kažkoks kompozitorius Strata dar tais keistais ir džiaugsmingais laikais, kai pirmieji Verdijos laivai nusileido Žemėje. Deinas pirmąsyk išgirdo jo kūrinius, atliekamus tiesiog Nekso gatvėje. Jam teko kone iškratyti kompozitoriaus pavardę iš persigandusio gatvės muzikanto. Iki tol muzika jam ne itin rūpėjo, bet ši buvo kažkokia kitokia: skaidri ir aiški lyg teorema, smelkianti ir jaudinanti. Deinas „Užtrauktuke” gabenosi Stratos kūrinių įrašų kolekciją — galimas dalykas, pačią gausiausią iš visų, kiek jų įmanoma rasti.

Jis paliepė kompiuteriui nustatyti artimiausią kelią į Čabadą. Netrukus ekrane sumirgėjo skaičiai. Kelionėje patogiausiu maršrutu tektų sugaišti tris standartines dienas: dvi — hipererdvėje, paskui — Šuolis iš šio į kitą hipererdvės srautą, tada — dar pusdienis hipererdvėje ir pagaliau — pusdienis kelio normalia erdve iki vienintelio Čabado palydovo. Deinas paliepė laivui rinktis šį maršrutą. Pats įsitaisė piloto krėsle; netrukus įsijungė hipererdvinis variklis. Normalų erdvėlaikį lyg kas būtų šluote nušlavęs iš apžvalgos ekrano. Netrukus vaivorykštinį mirguliavimą jame pakeitė beribė kvaitinanti hipererdvės juoduma. Protu neaprėpiamoje tolybėje kibirkščiavo raudonos — mirštančių, o gal dar tik užgimsiančių žvaigždžių — dulkelytės.

Kai jį ėmė skalauti muzikos audžiama melodija, Deinui Ikoro atlėgo širdyje. Jaunas, gana griežtas jo veidas atsipalaidavo. Akyse užgeso nuožmios kibirkštys. Taip, Lamonika jį apdūmė, bet pati užtruks kely mažų mažiausiai dieną, kol iš laukinių Čabado tyrų nusikrapštys iki Abanato. Deinas ėmė pirštais barbenti į taktą sudėtingai, bet gerai pažįstamai melodijai. Net jei jį iš tikrųjų užspeistų hipererdvės farai — ko gali ir neatsitikti, kontrabandininkų pasaulyje jis dar anokia ten garsenybė — bet visgi jeigu jį užspeistų, prisikabinti neturėtų prie ko, nebent prie pačios menkiausios įkalčio užuominos.

„Domnai Rani Jago — siuntėjas…”

Rani Jago sėdėjo miegamojo nišoje ir sklaidė tos dienos paštą. Ryški, kaitri Čabado saulė pliskino pro stiklo plokštes, aštriais atšvaitais blykčiodama popieriuose, nušviesindama sodriai mėlyna spalva dažytas sienas. Pluoštą kompiuteriu spausdintų pranešimų šios dienos pašte pagardino ir keletas elegantiškų, kaligrafiška rašysena išraitytų laiškų. Pats viršutinis — iš Jago Šeimos valdomos keritų fermos Sovkoje valdytojo. Pagarbiai isterišku tonu jis informavo, kad paskutiniųjų keturių vadų Pirmarūšės veislės keritų jaunikliai narvuose aptikti negyvi, ko gero, kritę nuo gausaus vidinio kraujavimo. Valdytojas pridėjo ir maitos tyrimų rezultatus, atliktus Sovkos laboratorijoje. Rani peržvelgė ataskaitas; išvertus iš medicininio žargono, išvada tokia: „Atsiprašome, bet priežasties mes nežinome”.

Kitas laiškas buvo iš Šeriksės Esbos — pagrindinės Jago Šeimos narkotikų dilerės Abanate. Šeriksė atsiprašinėdama, bet tvirtai pranešė niekaip negalėsianti surinkti įprasto ketvirtinio dorazino kiekio. Narkotikų kurjeriai gausiomis siuntomis gabeno kominą, džiugmą, tabaką, zimo žolę — bet niekas nesiūlė dorazino: gabenti šį į Sardonikso sektorių pastaruoju metu tapo pernelyg pavojinga.

Dar kitas vokas buvo suodinas. Rani atsargiai jį atplėšė, perskaitė bjaurių grasinimų kupiną laišką ir atidėjo į šalį. Po šiuo gulėjo namų ūkvedės laiškas. Rani atidėjo ir šį — nutarė perskaitysianti vėliau. Be jokios abejonės, tai būsianti ypač kruopšti ataskaita — Kara Moro tvarkė visus Jago valdos reikalus jau dvylika metų, pradėjo dar tais laikais, kai buvo gyva Rani motina Izobelė, ir jos ataskaitos visuomet būdavo nepriekaištingai tikslios. Ir pagaliau — paskutinis laiškas, užantspauduotas. Antspaude — Diurų šeimos herbo simbolis — smogti iškeltas akmeninis kirvis. „Siuntėjas — Ferisas Diuras, — bylojo užrašas. — Domnai Rani Jago”. Rani pirštų galiukais perbraukė dailiai grūdėtą popieriaus paviršių. Popierius buvo vienas tų nedaugelio produktų, kuriems gaminti tiko kieta oranžinė nykščio storumo Čabado žolė. Dar prieš mėnesį šitokį laišką būtų puošęs kitas užrašas: „Siuntėja — Domna Samanta Diur”. Tačiau Domna Sam mirė. Atrodė, kad bene pusė Abanato susiliejo į niaurią procesiją, lydėjusią jos karstą iki kapo. Domnos įpėdiniui Ferisui Diurui tikrai nebus lengva jai prilygti. Kol kas jis dar nesinaudojo Domnio titulu — pagarba reikalavo palaukti keturiasdešimt dienų po Domnos mirties. Diurai buvo Čabado Pirmoji Šeima — ir niekada neleisdavo to pamiršti; kad ir ką jie sakydavo ar darydavo, kad ir ką valdė — viskas buvo itin stilinga. Ar bent jau taip buvo esant gyvai Domnai Sam.

Rani perlaužė antspaudą. Su vis labiau augančia nuostaba perskaitė laišką: „…reikalauju kuo skubiau susitikti pokalbiui apie Čabado importo verslą… atsakykite kuo skubiau… tikiuosi, jums bus patogu…” Šitokios frazės toli gražu netiko vienos Šeimos galvos laiškui kitos Šeimos galvai. Tokiu tonu galėtų rašyti nebent pati Rani, tarkime, keritų fermos valdytojui. Vis dėlto ji sutramdė susierzinimą ir šitą laišką taip pat atidėjo į šalį. Paskui atsigręžė su visu krėslu ir dirstelėjo į savo sekretorių Binkį.

— Ar privalau tęsti?

— Galbūt jums vertėtų peržiūrėti VIN pranešimus.

VIN reiškė Viešąją Informaciją ir Naujienas, kitaip sakant — stulbinančiai plepią Čabado žiniasklaidą. Užvis labiausiai ji stengėsi įsiteikti turistams. Rani peržvelgė antraštes. „KĄ GALIMA NUVEIKTI IR PAMATYTI AUKCIONE”.

— Fu, — su panieka susiraukė ji. — „KERITO GYVENIMO CIKLAS”. Jie sugeba išspausdinti tik tai, ką patys jiems pakišame. — Ji palietė grasinantį laišką. — Atrodo, pastaruoju metu šitokių ateina dažniau nei paprastai, ar ne? Reikėtų ko nors imtis ir pamėginti atsekti jų šaltinį.

— Aš tuo pasirūpinsiu.

— Pasakyk Karai, kad šiandien po pietų priimsiu ją čia. A, ir dar vienas dalykas. Pasiųsk žinią mano broliui.

Binkis buvo puikiai išmuštruotas, tad jo veide nesutrūkčiojo nė raumenėlis, balsas nevirptelėjo, tiktai prie šonų nuleistos blyškios ilgapirštės plaštakos susigniaužė į kumščius.

— Ką jam pranešti?

— Nusiųsk šitų laiškų santrauką. Pirmiausia duosi ją peržiūrėti man. Įtrauk į ją šitą pranešimą iš Sovkos, Šeriksės laišką, taip pat — Feriso Diuro. Tą grasinimą — irgi. Tinklas šiuo metu turėtų būti Kerėtojo erdvėje. Pasiųsk pranešimo kapsulę su „Tik tavo akims” antspaudu. Visam sektoriui anaiptol nebūtina žinoti apie mūsų reikalus, tad Jago herbu kapsulės nežymėk, neįrašyk ir siuntėjo. Zedas supras.

— Kaip pasakysite, Rani-ka.

Binkis paėmė iš jos laiškus ir patraukė prie kompiuterio rašyti santraukos juodraščio. Rani užsižiūrėjo pro langą. Žvelgdama į puikiai pažįstamą, žaliuojantį peizažą, ji regėjo kitą, neką blogiau pažįstamą vaizdą: keritų veislininkystės ūkį Sovkoje — baltus pastatus, oranžinės žolės lankas, išraižytas pilkšvos vielos tvoromis, juosiančiomis keritų aptvarus. Aštuoniolika nudvėsusių veislinių jauniklių — veislininkystės programai tai, be abejo, pakenks. Valdytojas atrodė smarkiai susijaudinęs. Dar gerai, kad nenutekėjo informacija — valdytojas kažkaip sugebėjo užkirsti kelią VIN iššniukštinėti žinias apie kritusius jauniklius. Vyruką į šias pareigas paskyrė dar Rani motina, ji pati jau svarstė galimybę siūlyti jam išeiti užtarnauto poilsio.

Kažkas negerai ir su tuo Ferisu Diuru, jei jis jau mano galįs įsakinėti Rani, reikalauti skubiai susitikti, tarsi šioji būtų jo samdinė ar vergė, o ne jam lygi, pati — Čabado Trečiosios Šeimos galva. Rani blankiai prisiminė per pastaruosius kelis mėnesius, kai Domna Sam jau sunkiai sirgo, kartą kitą mačiusi, kaip Ferisas įsakinėja namų vergams; tąsyk ji susidarė įspūdį, kad šis — pasipūtęs ir nekantrus žmogus. Kažin, susimąstė ji, kas, jo nuomone, galėtų būti taip svarbu, kad Domna Rani turėtų mesti visus reikalus ir strimgalviais dumti susitikti su juo? Ir kodėl jis tiesiai nepasako, dėl kokios priežasties nori susitikti? Ką gi, anksčiau ar vėliau paaiškės.

Saulės spinduliai blykčiojo marmurinio jos rašomojo stalo paviršiaus gysliukėse. Dar vienas produktas, kurio nestinga čia pat, Čabade — akmuo. Tačiau marmuro gavybos karjerų planetoje buvo nedaug: nei darbininkai, nei mechanizmai neištverdavo svilinančios Čabado saulės — ir vieni, ir kiti subyrėdavo neįtikėtinai greitai. Rani pirštas slydo išsirangiusiomis marmuro gyslelėmis. Marmuras buvo nuostabaus grožio, vėsus. Rani rimtai nuogąstavo dėl senkančios narkotikų versmės — beliko viltis, kad ilgai tai netruks. Iki šiol padėtis dar niekad nebuvo tokia kebli.

Čabadui dorazinas — neišvengiama būtinybė. Tai tarsi klijai — tik jais sulipinta vergovinė sistema galėjo gyvuoti nesubyrėdama. Be dorazino vyrai ir moterys, nudirbantys Cabade didžiąją darbų dalį, netruktų pajusti nepasitenkinimą, imtų murmėti ir pykti, jų nebetenkintų atgailautojų padėtis; ilgainiui jie imtų regzti planus, o jau tada — tik žingsnis iki maišto. Be dorazino Čabadui prireiks visos armijos, kad išlaikytų darbininkus darbo vietose, tuo tarpu su dorazinu visa, ko reikėjo, ir buvo narkotikas. Rani neretai susimąstydavo, kokia absurdiška toji Federacijos nuostata, skelbianti dorazino gabenimą į sektorių nelegalų. Šitas įstatymas — ne kas kita, kaip kaulas, mestelėtas tiems, kurie manė, kad vergija (priešingai nei kalėjimai, smegenų plovimas, priverstinis gydymas bei panašūs malonumai) — amoralus reiškinys, tačiau tie patys moralistai niekaip nenorėjo suprasti, kad kaip tik dorazino dėka vergija tampa pakenčiama daugumai vergų — tik apkvaitę nuo narkotiko didžiąją laiko dalį jie išlieka romūs ir sveiko proto. Moralistai ir sukūrė „Farmaciją” bei narkotikų kurjerius — ne Čabadas.

Valandėlę Rani mąstė, ar nevertėtų pasiųsti Gyvenamų Pasaulių Federacijai oficialaus prašymo legalizuoti doraziną Čabade. Tai ženkliai numuštų narkotiko kainas juodojoje rinkoje. O gal net priverstų „Farmaciją” parduoti Rani dorazino formulę. Jau ištisus penkerius metus Šeriksė — ir Dominas, dar ketverius metus prieš ją — narkotikų prekeivių kanalais siuntinėjo žinią „Farmacijai”: „Sakykite kainą. Jago Šeima nupirks”. Tačiau iki pat šiol iš „Farmacijos” ji taip ir nesulaukė jokio atsakymo, net nežinojo, ar pasiūlymas juos pasiekė. Tiesa, kartą jau buvo atvejis, kai Jago Šeimai teko kreiptis į „Farmaciją”. Vis dėlto Rani papurtė galvą. Reikėtų išties ypatingų aplinkybių, kad ji ryžtųsi atkreipti Federacijos dėmesį į Čabadą. Visiems kur kas lengviau pirkti tą raminantį ir euforiją sukeliantį preparatą juodojoje rinkoje nei prisišaukti į Čabadą pašalinių ir užsitraukti visas jų sukeltas problemas.

Atstūmusi krėslą j i žengė kelis žingsnius iki stiklinių durų, vedančių į sodelį terasoje. Stumtelėjo duris, išėjo į balkoną. Sode Amri keturpėsčia laistė trapias aušražiedes, jaukiai sutūpusias plytelėmis išklotame grindinyje. Pastebėjusi Rani, ji liovėsi dirbusi. Rani nusišypsojo jai ir mostelėjo į blyškiai žydrus žiedus. Atrodė, kad gėlės išaugusios čia visiškai atsitiktinai — prasiskverbusios iš žemės per įskilimus plytelėse. Rani prisiminė, kaip Timitas mente rausiojo plyteles ir rankomis kaišiojo į plyšius kiekvieną mažytį sodinuką. Nė vienas žalias augalas Čabade nebuvo išdygęs savaime.

— Dirbk toliau, Amri, — ištarė ji.

Amri vėl paėmė laistytuvą.

Po terasa driekėsi lankos — žalios ir vešlios, neva natūralus kraštovaizdis. Valdos amžius siekė jau aštuoniasdešimt metų. Įkūrė ją Orina Jago, Rani senelė. Rani blankiai prisiminė Oriną — gunktelėjusią senučiukę sidabriniais plaukais, kuri vaikščiojo pasiramsčiuodama juoda lazdele. Už valdos ribų bangavo oranžinės kalvos. O į vakarus nuo Jago valdos, už devyniasdešimt septynių kilometrų, buvo įsikūręs Abanatas — Čabado sostinė ir vienintelis miestas, tarsi žaižaruojantis brangakmenis spindintis šiltos tingios jūros pakrantėje. Keliaudamas į šiaurę nuo Abanato, prieitum Sovką, o į pietus — Gemitą, Diurų Šeimos valdomų šachtų teritoriją. Juodi ir balti stogai bei žalumos lopinėliai ženklino sklypus, kuriuose gyveno Čabado kolonistai. Visame kitame sausumos plote driekėsi išdegusios, raudonai rudos, perdžiūvusios dykros. Dabar ten jau niekas nebegyveno.

Bet kadaise gyventojų būta ir ten. Rani atsirėmė į terasos sieną, žvelgdama per žaliuojančią Jago valdą į tolumoje dunksančias terakotos spalvos Čabado kalvas. Ji žinojo Čabado istoriją kur kas geriau nei visi tie turistai, užplūdę Abanato gatves. Baigiantis dvidešimt ketvirtajam amžiui (pagal Senosios Žemės kalendorių) toje planetoje nusileido pirmieji laivai iš Verdijos — jie atgabeno hipererdvinio variklio schemas, o tuo pačiu ir atvėrė žmonijai kelią į Galaktiką. Vos pralaužus tą neįveikiamą barjerą, žmonės energingai leidosi kolonizuoti žvaigždžių. Įkūrė Naująją Žemę ir Naująsias Žemes, Kerėtoją ir Lėjų, Galahadą ir Vasarą — ir dar daugybę kolonijų gausiose Paukščių Tako planetose. Jų visatos centru tapo Nekso Kompcentras. Čia įsikūrė ir žvaigždėlaivių laivyno bazė. Kolonijose kartais apsigyvendavo nedaugiau kaip keletas tūkstančių žmonių. Kartais — net mažiau. Ir išgyvendavo — grumdamiesi su karščiu ir šalčiu, su ligomis ir badu, su žmogiškosiomis ydomis.

Daugumoje kolonijų nusikaltėliai — kad ir kas vietinėmis sąlygomis laikyta nusikaltimais — būdavo arba žudomi vietoje, arba išvaromi iš bendruomenės. Bet viename sektoriuje kelios kolonijos, kurias normalioje erdvėje vieną nuo kitos skyrė šviesmečiai, tačiau keliaujant hipererdve — vos per kelias dienas įveikiamas atstumas, nutarė įkurti planetą-kalėjimą, kuriame būtų galima išlaipinti nusikaltėlius, kad šie, plūkdamiesi ten, išsigelbėtų ar pražūtų atokiau nuo tų, kuriuos nuskriaudė.

Jie pasirinko dar nekolonizuotą, beveik be jokios gyvybės pasaulį, besisukantį apie A0 tipo žvaigždę nykštukę; pavadino jį Čabadu. Planetos jūros buvo druskingos ir šiltos, sausumos masyvai — stabilūs, sausi, apaugę oranžiniais žolynais, kurių stiebelių storis prilygo maždaug vidutinio žmogaus nykščiui. Čia nesiveisė nei paukščiai, bei lokiai, nei ruoniai, nebuvo tigrų ar arklių, neaugo medžiai, nebrendo laukiniai kukurūzai. Užtat buvo vabalų ir gyvačių, ir dar gauruotų, naguotų, nuožmaus būdo grobuonių, kuriuos pavadino keritais. Šitaip Sardonikso sektoriaus kolonijos pradėjo siųsti savo nusikaltėlius čionai — su palapinėmis, įrankiais ir sėklų maišais.

Dauguma kalinių mirdavo. Bet kiekvieneriais metais atkeliaudavo vis naujų: rausti urvų, kamuotis iš troškulio, daugelis — mirti. Baigiantis pirmajam kosminių kelionių šimtmečiui, į Čabadą iš Nekso atsikraustė grupė investuotojų. Jų buvo ketvertas, viena iš jų — Liza Jago, Rani proproprosenelė. Jie ėmėsi žvalgyti planetą, tyrinėti ir kasinėti. Aptiko milžiniškas aukso bei sidabro gyslas. Išvystė būdus veisti nuožmiuosius keritus — dėl jų neįtikėtinai gražaus kailio. O paskui sumojo, kad galima pasinaudoti ir pačiomis nepalankiomis gyvenimui planetos sąlygomis, ir jūros pakrantėje įkūrė Abanato miestą. Vandenį jam gabendavo buksyruodami ledkalnius iš nedidelių Čabado ašigalių. Miestą jie pavertė tikru rojumi, žaižaruojančiu spalvomis bei šviesomis, užlietu muzika, o už rojaus ribų driekėsi begalinės dykos rūdžių spalvos Čabado kalvos.

Viso Sardonikso sektoriaus turtuoliai atvykdavo į Abanatą pramogauti. Turistai Čabade pirkdavo keritų kailius, rankomis pūstą stiklą, audeklus, auksines grandinėles ir sidabrinius žiedus. Ir vergus.

Rani užsižiūrėjo į Amri, vis dar laistančią gėles. Jaunosios vergės akys buvo skaidrios, žvilgsnis — nedrumstas, sutelktas, vyzdžiai — normalaus dydžio, kitaip sakant — nė menkiausio priklausomybės nuo dorazino ženklo. Jago Šeima didžiavosi tuo, kad namų vergų jiems nereikėdavo laikyti apkvaitintų narkotikais. Dorazinas, kurį pirkdavo Jago Šeima, iškeliaudavo į keritų fermą Sovkoje arba į Tinklą. Didžioji dalis — į Tinklą. Rani delnu perbraukė mūrinės sienelės viršų. Šis buvo padengtas plonyčiu dulkių sluoksniu. Investuotojams pasirodė visiškai logiška kasmet į Čabadą pristatomus kalinius versti vergais. Be jokios abejonės, vergo gyvenimas kur kas lengvesnis ir malonesnis nei vienutėje uždaryto belaisvio ar tremtinio, pasmerkto leipėti nuo karščio ir galuotis badu beribiuose Čabado kalvų slėniuose be menkiausios paunksmės. Rani prisiminė grasinantį laišką — jau ketvirtą per pastaruosius tris mėnesius. „MES PRIBAIGSIME TAVE, VERGVALDE”. Pasirašo — Laisvieji Čabado Žmonės.

Tie Laisvieji Čabado Žmonės bent jau nedaugiažodžiauja, dingtelėjo jai.

Į terasą be garso, švytruodama ilga uodega įtykino drakonkatė žioruojančiu liepsnos raudonumo kailiu; gyvūnas įbruko galvą Rani po delnu — prašėsi paglostomas. Rani išsiblaškiusi patapšnojo jai sprandą. Drakonkatė nucimpino apuostyti Amri — ši pakasė jai paausius. Drakonkatė ėmė murkti. Rani nusišypsojo — ją žavėjo tie grakštūs gyvūnai. Jie galėjo slampinėti kur tinkami po namus ir visą teritoriją. Drakonkatės būdavo įvežamos iš Kerėtojo, kurio laboratorijose joms ir sumanytas toks prašmatnus vardas. Drakonkatės puikavosi aštriais nagais, buvo itin greitos ir kur kas protingesnės už stambiąsias Žemės kates, iš kurių genų ir buvo išvestos. Tiesa, kartais jos irzdavo — dėl karščio, dėl kvapų monotonijos, dėl medžioklės galimybių stokos, o ypač — dėl aukštų sienų, supančių žaliuojančią teritoriją, kurių negalėjo įveikti, taigi — ir ikvaliai prisilakstyti. Tačiau išdegusiuose, bevandeniuose tyruose jų lauktų tik pražūtis.

Rani grįžo į kambarį ir spustelėjo interkomo mygtuką.

— Binki! — Jos balsas nuaidėjo per visas patalpas. Minkštai, be garso, tarsi viena drakonkačių, Binkis išdygo tarpduryje. — Duok šen keritų fermos darbuotojų bylas, — paliepė Rani. — Ką nors reikėtų paaukštinti — skirti naują valdytoją vietoj ano nevėkšlos.

Binkis pasilenkė prie kompiuterio.

— Klausau, Rani-ka.

Atsisėdusi prie rašomojo stalo, Rani iškasė lapą popieriaus ir savo mėgstamiausią rašiklį. Asmeniniu kodu parašė laišką Šeriksei, nurodydama mokėti už dorazino siuntą dvigubai, jei tik tai padėtų vėl išjudinti narkotiko prekybą. Vis dėlto pati abejojo, ar pavyks ką pešti. Paskui išskleidė priešais save ūkvedės ataskaitas ir netrukus visa galva pasinėrė į jas. Dabar gerai valandai namų ūkio pakilimai ir nuosmukiai jai bus nemažiau svarbu nei jos finansinės hegemonijos pakilimai ir nuosmukiai. Kai su atspausdintų lapų pluoštu pasirodė Binkis, Rani tarstelėjo net nepakeldama galvos:

— Palik juos čia.

Šviesiaplaukis sekretorius-vergas padėjo bylas ant marmurinio stalo kampo ir pasišalino.

Vyriausiasis Tinklo vadas Zedas Jago išlenktu savosios karalijos koridoriumi žingsniavo kajutės link. Jam perštėjo akis. Beveik dvi pamainas jis praleido ant kojų, vadovaudamas vergų perkėlimui iš Kerėtojo laivų-kalėjimų į Tinklo kameras, tad buvo visiškai nusivaręs. Tinklas sukosi normaliame erdvėlaikyje Kerėtojo orbitoje; trečioji pamaina tuo tarpu paskutinį kartą tikrino visas sistemas prieš taip ilgai lauktą Šuolį į Čabadą — namo.

Pro šalį prasliūkino du įgulos nariai — jau nusimetę skafandrus, kaip ir jis pats, be jokios abejonės, svajojantys apie užsitarnautą valandėlę miego. Jie pusbalsiu burbtelėjo pasisveikindami — Zedas atsakė jiems linktelėjimu, draugiškai, bet iš aukšto, mat Jago Šeimos Tinkle jis buvo karalius, šeimininkas, prižiūrėtojas, vyriausiasis gydytojas ir viršininkas. Jis palietė vidinę, ant krūtinės įsiūtą, kišenėlę, pirštais pajuto joje paslėptos mikrofišos kietumą. Pranešimo kapsulėje šioji atkeliavo per hipererdvę į Kerėtoją, o iš Kerėtojo ją persiuntė į šį milžinišką, grakštų sidabrinį žiedą.

Parėjęs į kajutę, Zedas įkišo mikrofišą į specialią peržiūros angą. Blausiame fone ėmė slysti žodžiai. Zedas atpažino sesers sekretoriaus stilių ir nusišypsojo.

Tačiau skaitant pranešimą, šypsena jo veide užgeso. Perskaitęs visą, įmetė plastiko juostelę į šiukšlinę ir siektelėjo komunikatoriaus jungiklio, tiesiogiai jungiančio jį su tilteliu.

— Kalba Zedas.

— Girdžiu, Zedai-ka. — Atsiliepė Džo Lėjakanava, pirmoji jo pavaduotoja ir antrasis žmogus laive, vyriausioji Tinklo navigatorė.

— Skirk dvigubai daugiau žmonių sistemų patikrai. Pargabenk mus namo.

— Klausau, Zedai-ka.

Komunikatorius pyptelėjo kartą ir nutilo. Zedas atsisėdo ant kieto gulto. Jis buvo rusvaplaukis, kaip ir sesuo, plaukus augino iki pečių, beveik visuomet susirišdavo į uodegėlę. Zedas ištiesė kojas ir įsmeigė neregintį žvilgsnį į pertvarą priešais.

Tris iš dešimties Čabado mėnesių jis praleisdavo Tinkle — anaiptol ne prabangioje aplinkoje. Didžiąją milžiniško laivo erdvės dalį užėmė variklio šerdis ir dviejų rūšių patalpos: triumai maistui, vandeniui, narkotikams bei kajutės, kuriose žmogus galėjo stovėti, sėdėti arba gulėti. Arba žengti nebent porą žingsnių — argi kaliniams Tinkle gali prireikti kur nors vaikščioti? Įgulos narių kajutės buvo neką erdvesnės už kalinių kameras. Kiekvieneriais metais Tinklas keliaudavo į Sabadą, Belę, Lėjų ir Kerėtoją, keturis Sardonikso sektoriaus pasaulius, kur įgula peržiūrėdavo kalinius ir, atsirinkę tinkamus, jais užpildydavo Tinklo vienutes. Sektoriaus pasauliai mokėjo Tinklui už šias paslaugas. Į Tinklą priimdavo ne visus kalinius, reikėjo laikytis tam tikrų standartų: kai kurie nusikaltėliai būdavo pernelyg žiaurūs, kad taptų naudingais vergais, kiti — pernelyg kvaili. Tinklo gydytojai, įskaitant ir patį Zedą, atsirinkdavo belaisvius, peržiūrėdavo jų bylas, ir tik paskui įsileisdavo į laivą. Kerėtojas buvo paskutinė kasmetinio maršruto rato planeta. Iš čia Tinklas turėjo grįžti į Čabadą, kur bus surengtas Aukcionas.

Šiuo metų laiku į Čabadą nenutrūkstamu srautu plūdo svetimšaliai, panūdę, nepaisydami net iki dangaus išaugusių pragyvenimo kainų, pasižvalgyti po Abanatą ir įsigyti vieną, du ar visą pulką vergų. Turtingi čabadiečiai pirkdavo vergus savo namams. Miestai įsigydavo vergų remonto ir priežiūros darbams. Atvykdavo ir vergai su savininkų kreditiniais diskais rankose — pirkti vergų darbui soduose, fabrikuose ar dirbtuvėse. Netrūkdavo ir buvusių vergų, įvaldžiusių amatą, įsigijusių nuosavą verslą

— šie irgi dairydavosi vergų. Tinklo įgulos nariai tuo tarpu švaistydavo savo kredus Abanato hiperių bare. O po septynių mėnesių atvykdavo luotas, susirinkdavo juos, nusilesusius ir nusinuobodžiavusius, ir išgabendavo iš Abanato į palydove įsikūrusį kosmouostą, kur jie vėl kibdavo ruošti Tinklą naujam Šuoliui.

— Dėmesio — trečiosios pamainos įgulai! Dėmesio — trečiosios pamainos įgulai!

Džo balsas aidėjo po visą laivą. Už uždarytų kajutės durų Zedas išgirdo bėgančiųjų kojų šlepsėjimą. Įgula, savaime aišku, niurzgės dėl naujų įsakymų — visiems teko sunkiai plūktis, visi jau buvo pavargę. Zedas gūžtelėjo pečiais. Jo akivaizdoje niekas nesiryš bambėti. Visus nusiskundimus teks išklausyti Džo — darbas su įgula buvo jos veiklos sritis. Ir su panašiomis užduotimis ji susidorodavo nepriekaištingai. Nors pats buvo vyriausiasis Tinklo vadas ir šeimininkas, Zedas puikiai žinojo, kad be Džo čia niekaip nesusitvarkytų. Tačiau tas žinojimas jo nėmaž netrikdė.

Zedas leido sau trumpai valandėlei atsipalaiduoti ir patinginiauti: jis įsivaizdavo Rani, stovinčią mėnesienos nutviekstoje žalioje Jago valdos pievelėje, o gal besišypsančią, kaitrios Čabado saulės spindulių skalaujamą — ir laukiančią jo. Šiuo vaizdiniu jis guosdavosi ištisus penkerius Nekso Kompcentre praleistus metus, kai mokėsi — iš pradžių žvaigždėlaivio valdymo paslapčių, paskui — ir medicinos. Net ir dabar pagalvojus apie seserį jam palengvėjo širdyje. Tačiau netrukus disciplinos įgūdžiai padėjo Zedui Jago atsikratyti malonių vaizdinių ir sutelkti mintis į ką kita: gautąjį pranešimą, ypač — žinią apie paslaptingą Feriso Diuro laišką. Kol dar nebuvo pastatytas Tinklas — statybas pradėjo Orina, o baigė Izobelė Jago, — Diurų Šeima turtais pranoko Jago Šeimą. Tačiau dabar, nors ir neturėdamas po ranka finansinių suvestinių, Zedas neabejojo, kad Jago Šeima pelnu lenkia Diurų

Šeimą — ir tai tęsiasi jau maždaug dešimt metų. Samanta Diur buvo ne iš tų moterų, kurios gali ramiai žiūrėti į plaukiančių pro šalį pinigų srautą, net nepamėgindamos įkišti į jį nagų pačios. Kadaise ji buvo įteikusi oficialų prašymą parduoti jai dalį keritų fermos. Jago Šeima jos pasiūlymą atmetė. Tada jos atstovas ėmėsi veiksmų Čabado Taryboje siekdamas, kad būtų padidintas ir taip jau nemažas kasmetinis mokestis, kurį Jago Šeima privalėjo mokėti už licenziją aptarnauti Tinklą. Taryba šias pastangas užgniaužė. Zedas susimąstė: ar gali būti, kad iš apmaudo, o gal seniokiško nukvakimo ji ėmėsi sabotažo keritų fermoje? Rani tai turėtų žinoti geriau nei jis — senąją ji pažinojo puikiai kaip niekas kitas. Vis dėlto Zedui nekėlė abejonių vienas dalykas: netgi sulaukusi devyniasdešimt trejų, Samanta Diur taip ir neišmoko išgirsti, kai kas nors jai sakydavo: „Ne”.

Galbūt Ferisas Diuras mėgina sekti tvirtu, nepermaldaujamu jos pėdsaku? Zedas pabandė prisiminti tą Diurų Šeimos įpėdinį. Tačiau šio išvaizda visai išsitrynė jam iš atminties. Kažin ar juodu susidurdavo dažniau nei kartą ar du per metus. Zedas nemėgo sukiotis visuomenėje, kur kas mieliau mėgaudavosi Jago valdos vienuma, užuot trainiojęsis po turistų apniktą Abanatą. O pokylių išvis negalėjo pakęsti.

Pyptelėjo jo rankinis komunikatorius.

— Klausau, Džo, — tarstelėjo Zedas.

— Zedai-ka, pasiruošimas kelionei vyksta pagal grafiką, jokių trikdžių, tačiau turime šiokią tokią medicininę problemą — šeštas lygis, blokas A, 170 kamera; Niva kažkodėl neatsiliepia. — Niva Kamileri buvo vyriausioji pamainos gydytoja.

— Tikriausiai miega, — atsakė Zedas. — Ji dirbo dvi pamainas be poilsio, kaip ir visi kiti. Kas atsitiko?

— Sulaukėme prašymo padidinti dorazino dozę.

— Einu, pasižiūrėsiu, kas ten.

Šeštame lygyje, sektoriuje A, trypčiojo sunerimusi jaunesnioji gydytoja, ji sutrikusi žvalgėsi pro 170 kameros poliarizuoto stiklo duris, rankoje žvangėjo raktai. Kameros įnamis buvo rudaodis nutukęs vyriškis. Pasipūtęs, kažką marmaliuodamas jis sėdėjo ant gulto, kaktą puošė šviežia purpurinė mėlynė. Zedui bežiūrint, storulis pakilo, truputį susikūprino ir iš visų spėkų rėžėsi į pliką sieną, rankas laikydamas nuleistas prie šonų. Galva ir petimi atsitrenkęs į sieną, jis pridusęs sudribo ant grindų. Tada vėl nušliaužė prie gulto ir iš naujo nusitaikė į sieną.

— Vyresnysis, ar jums neatrodo… — prasižiojo jauniklė medikė.

— Taip, atrodo, — pratarė Zedas.

Ranka persibraukęs viršugalvį, išlaisvino surištus plaukus, šie pažiro jam ant pečių. Paėmęs iš jaunesniosios gydytojos raktus, Zedas atsirakino kameros duris ir įėjo vidun.

Storulis pakėlė akis į jį. Prakirsta mėlynė ant kaktos jau kraujavo, kairiąja veido puse virvėjo kraujo siūlelis. Zedas dirstelėjo į sieninį ekraną, kuriame buvo surašyta informacija apie kalinį: vardas, amžius, įvykdytas nusikaltimas, gimtoji planeta, planeta, kurioje buvo nuteistas, dorazino dozė ir vergystės sutarties trukmė.

— Ką tu darai? — Belaisvis neatsakė. Zedas pakartojo: — Ką tu darai, Beka?

Bekai pagaliau pavyko sukoncentruoti žvilgsnį į jį. Vyzdžiai buvo išsiplėtę, bet nesmarkiai.

— Ga-ga-gadinu prekę.

— O kodėl?

— Bene manai, kad aš taip jau imsiu ir vergausiu? — Jis ne be vargo išsitiesė stačias. — Traukis iš kelio.

Beka giliai įkvėpė, ruošdamasis dar kartą tvotis į sieną. Zedas žingtelėjo į priekį ir pastvėrė jį už kairiosios rankos, pirštais mikliai apčiuopė nervą iškart virš alkūnės. Nuo netikėto skausmo Bekai sulinko kojos. Jis dribo ant grindų, veidą iškreipė grimasa.

— O tu, nors susišlavei dviejų pakankamai nuovokių bendrovių kredus, ne toks jau ir gudrus, — ištarė Zedas ir spūstelėjo stipriau. — Klausaisi, ką sakau?

— Eee… nereikia!.. Taip!

Zedas atpalaidavo gniaužtus. Beka dešiniosios rankos pirštais iškart apsivijo kairiąją alkūnę.

— Tu — finansininkas ir programuotojas. O vergas, apdovanotas talentu, Čabade gali daug ko pasiekti. Tavo vergystės sutartis — penkeriems metams. Taigi praeis penkeri metai, ir tu išeisi į Abanato gatves būdamas jau laisvas žmogus, be to, turėdamas tiek kredų, kad jų ikvaliai pakaks išskristi iš planetos ar nusipirkti namą, pradėti savo verslą, netgi įsigyti savų vergų. Pats nustebsi sužinojęs, kiek buvusių vergų pasilieka gyventi Čabade po to, kai baigiasi jų sutarties terminas. Bet jeigu pernelyg bruzdėsi, artimiausius penkerius metus praleisi apkvaitęs nuo dorazino, išsišiepęs kaip šuo, nesuvokdamas, nei kas, nei kur esi. O jei elgsies padoriai, galėsi gyventi sau švaria galva ir dirbti mėgstamą darbą. Viską supratai?

— Taip, — atsakė maištininkas.

— Tuomet liaukis kvailioti. Na kaip, gražiai elgsies? — Zedas vėl palietė kairiąją storulio ranką.

Sis pašoko ir sumiksėjo:

— Taip. Taip.

— Gerai. — Jis grįžtelėjo į gydytoją. — Aptvarkyk jį.

Tai taręs, Zedas išėjo iš kameros, palikęs jaunąją gydytoją darbuotis. Jautėsi beveik nusivylęs dėl to, kad storulis pasidavė taip greitai, bet nepakankamai nusivylęs, kad imtųsi tęsti. Beka pernelyg jo nesudomino — nei fiziškai, nei emociškai. Jaunoji gydytoja darbavosi sparčiai. Užbaigusi išėjo į koridorių ir užrakino paskui save duris. Beka liko romiai sėdėti kameroje su gelio tvarsčiu užlipinta žaizda.

— Pasakyk apsaugai, kad kas dvi valandas ateitų pažiūrėti, kaip jis laikosi, — paliepė Zedas. — Ir trims dienoms padidink dorazino dozę iki vienas kablelis penki penki — tol, kol pasieksime kosmouostą.

Jis grįžo į savo kajutę. Nuo susidūrimo su Beka jį išpylė prakaitas. Zedas išsirengė ir kelioms minutėms palindo po šiltu dušu. Atsitiktinai į jo kajutę užsukęs lankytojas tikriausiai būtų gerokai nustebęs. Čia nebuvo visiškai jokių puošmenų, jokių paveikslų, išskyrus nedidelį holokubą su Rani Jago atvaizdu, jokių pagalvėlių ar kilimėlių — išvis nieko, kas bent šiek tiek sušvelnintų plikas ir griežtas sienas bei grindis. Palyginti su šia Tinklo technikų kajutės galėjo pasirodyti tiesiog hedonistinės. Tačiau pažįstantys Zedą nėmaž tuo nesistebėtų. Zedo gašlumas pasireikšdavo visai kitose srityse.

Jis išsitiesė ant gulto. Laivo sienos tylutėliai dūzgė. Zedas Jago po tris mėnesius kasmet gyveno su šituo garsu, tad nė nebegirdėjo jo.

Garsas pasikeitė. Įrangos tikrinimas baigtas. Pačioje Tinklo Šerdyje įsijungė variklis. Laivas nėrė į Šuolį. Zedas susirietė į kamuolį, pritraukdamas kelius mažne iki krūtinės, ir užmerkė akis.