Sardonikso tinklas 1

Penktas skyrius

Likus trylikai dienų iki Aukciono, Abanate kunkuliavo gyvenimas. Pagrindiniame Nusileidimo terminale bruzdėjo spalvinga, triukšminga minia, išsipustę turistai grūdosi alkūnėmis skindamiesi kelią prie maršrutinių luotų. Nutupdęs Jago Šeimos katerį nusileidimo aikštelėje, Zedas pasijuto iš visos širdies trokštąs, kad jam nereikėtų kalbėtis su Tamu Orionu. Jei ne šis įsipareigojimas, jis būtų galėjęs skristi tiesiai į Rytų Nusileidimo terminalą, rezervuotą vien tik Keturių Šeimų bei jų svečių poreikiams. Bet Zedas nenorėjo kalbėtis su Tamu ryšių linijomis.

Jis išvengė turistų minios, įeidamas į Skrydžių valdymo bokštą pro tarnybines duris. Vos įžengus į Ryšio patalpas, kelią jam užtvėrė jaunas, gana aršiai nusiteikęs operatorius.

— Atleiskite, — jis prašneko mandagiai, tačiau nė akimirkai neprarasdamas budrumo, — bet įeiti į Bokštą galima tik Nusileidimo terminalo darbuotojams.

Zedas nusišypsojo jam — vaikinas jam pasirodė patrauklus.

— Tu naujokas, ar ne?

Jaunikliui už nugaros kiti ryšių operatoriai sukikeno.

— Čia jis gali vaikščioti kur tinkamas, — tarė vienas. — Pusgalvi, juk tai Zedas Jago.

Naujokas tik gurktelėjo seilę ir atsitraukė.

— Atleiskite, komandore.

Zedas gūžtelėjo pečiais.

— Nieko baisaus neatsitiko. Kur jūsų viršininkas?

— Savo kabinete, — atsišaukė kažkuris darbuotojų.

— Ačiū. Iki pasimatymo.

Išeidamas iš patalpos, Zedas dar išgirdo, kaip naujokas kažkam pasakė:

— O aš net nežinojau, kad viršininkas turi kabinetą.

Vyriausiojo piloto „kabinetas” buvo ankšta skylė pačioje Skrydžių valdymo bokšto viršūnėje. Tokie Skrydžių valdymo bokštai buvo visuose Nusileidimo terminaluose, išskyrus vieną, patį mažiausią. Šiame bokšte mažutį kambarėlį buvo galima pasiekti tik asmeniniu liftu. Pasinaudojęs asmens tapatybės disku, Zedas išsikvietė šį liftą ir per akimirką buvo užlakdintas į pačią smailės viršūnę. Ten pabeldė į vieninteles duris. Tamas Orionas atidarė jas pats. Jis blykstelėjo akimis į Zedą ir atsitraukė praleisdamas šį vidun. Tinklo šeimininkas įsmuko į kambarėlį.

— Neprieštarausi, jei valandėlę pasimėgausiu vaizdu?

Tamas mostelėjo į apačioje plytintį kraštovaizdį. Reginys buvo iš tiesų kvapą gniaužiantis: Abanatas iš čia atsivėrė kaip ant delno: Zedas matė vakarų pusėje tyvuliuojantį vandenyną ir dvynes ledkalnių viršūnes; rytuose, šiaurėje ir pietuose vingiavo miesto gatvės, o tolėliau dunksojo banguojančios išblukusios kalvos.

— Turiu šiokių tokių skundų, — lyg tarp kitko tarstelėjo Zedas.

Jis pažvelgė į Tamą — šis linktelėjo. Zedas nejučia susimąstė, kiek metų prireikė Tamui, kad užkalbintas įgustų atsakinėti pašnekovams ženklais, ir ar jis pats bent kiek nutuokia, kaip jo tylėjimas nervina gerai jo nepažįstančius žmones.

— Vakar apie pusiaudienį kažkoks dvivietis kateris įsiveržė į mūsų valdos oro erdvę. Saulė tvieskė pernelyg ryškiai, kad įžiūrėtume registracijos numerius. Štai ir pamaniau, kad vertėtų užsiminti apie tai tau. Galimas dalykas, tai buvo koks naujokas pilotas, savo kailiu dar nepatyręs, kaip pavojinga šiame uolienos luiste skraidyti vidury dienos.

Tamas linktelėjo; paskui akivaizdžiai stengdamasis timptelėjo ausies spenelį.

— Visiškai teisingai.

Tada Tamas smiliumi nubrėžė ore apskritimą. Zedas jau nuo seno žinojo, kad šis gestas reiškia Tinklą.

— Kelionė sekėsi puikiai, — pasakė. — Be jokių nesklandumų.

Bet Tamas jo jau nebematė ir nebegirdėjo. Kiek palinkęs į priekį, jis stebėjo didžiulį perkrautą katerį, kuris kaip tik pradėjo nevikriai, svirduliuodamas leistis. Kažin kokią žinią jis perdavinėja pilotui? — parūpo Zedui. Tamas Orionas buvo vienpusis telepatas: gebėjo pasiųsti informaciją, bet negalėjo priimti. Jo darbui tai nėmaž netrukdė — veikiau padėjo, — bet dėl to Tamas buvo balta varna ir tarp telepatų, ir tarp netelepatų. Zedas su juo susipažino Nekso bare — Tamas ten, regis, stengėsi mirtinai nusigerti.

Zedas išsiaiškino jo padėtį ir kadangi pats puikiai žinojo, ką reiškia būti nenormaliam, nutarė Tamą gelbėti.

Kateris liovėsi svirduliavęs ir lankstu ėmė tvarkingai leistis žemėn. Tamas atsipalaidavo.

— Čia jau reikia šiokių tokių įgūdžių, — įvertino Zedas.

Tamas linktelėjo ir ėmė barbenti pirštais energingu maršo ritmu. Barbenimas Zedui priminė Rani duotą pažadą pargabenti Deino Ikoro muziką.

— Tamai, — paprašė jis, — ar galiu pasinaudoti tavo ryšio įranga?

Tamas plačiu mostu parodė jam į ryšių kompiuterio klaviatūrą. Zedas prisiartino ir išsiuntė į Nusileidimo terminalą nurodymus surinkti Deino Ikoro muzikinius įrašus ir išsiųsti į Abanatą artimiausiu maršrutiniu kateriu.

— Ačiū, — padėkojo jis Tamui.

Sis išsišiepė ir pasistiebė ant pirštų galiukų. Zedas pasitraukė nuo ryšio įrangos, užleisdamas Nusileidimo terminalo viršininkui jo darbo vietą.

Kai vėl įlipo į liftą, Zedas susimąstė, ar jo sesuo numano apie Tamo talentą. Negalėjo prisiminti, kad pats būtų apie tai jai užsiminęs. Visi hiperiai, savaime suprantama, tai žinojo. Liftas sustojo smailės papėdėje. Zedas nužingsniavo per terminalą. Prie pat vartų bruzdėjo turistai, glaudžiu ratu apspitę iš pažiūros visai nusivariusį apsauginį.

— Juk kas nors turėtų nunešti mūsų daiktus! — šaukė vienas, baksnodamas į bagažo kaugę.

— Nusineškite patys, — atrėžė apsauginis.

Turistai tik akis išsprogino.

— O aš maniau, kad kur jau kur, o šioje planetoje tikrai yra kas padaro tai už tave, — atsiliepė vienas.

— Tampyti nešulius patiems? Koks absurdas.

— Atleiskite, — ištarė sargybinis, nė truputėlio neapgailestaudamas. — Tokios taisyklės. Vergams uždrausta kelti koją į bet kurią Abanato Nusileidimo terminalo vietą.

— Ką tuomet mums daryti? — gailiai sucypė kažkokia moteris.

Apsauginis nudelbė ją begalinio nuobodulio kupinu žvilgsniu.

— Galite pasisamdyti nešikus.

Jis mostelėjo į eilę nešikų, stoviniuojančių palei sieną. Turistai atsitraukė murmėdami ir kuždėdamiesi tarpusavyje. Zedas prasigrūdo pro juos. Išėjęs iš Nusileidimo terminalo teritorijos, jis pėsčias nužingsniavo kelis kvartalus, o paskui užlipo ant slenkančios šaligatvio juostos, gabenančios į hiperių kvartalą.

Judanti juosta slydo į pietryčius, o Zedas labai stengėsi nekreipti dėmesio į turistus. Tačiau nepastebėti jų anaiptol nebuvo lengva: aplinkui knibždėte knibždėjo ištisos jų minios. Visas slenkančias juostas užkimšo būriai atvykėlių, plepančių apie Čabadą, apie Aukcioną, apie Keturias Šeimas (apie šias jie beveik nieko nenutuokė), vieni apie kitus. Kai kurie jų plaikstėsi išvis nuogi, didžioji dauguma, atkeliavusiųjų iš G tipo saulių sistemų, kūną prisidengė tik menkiausiomis drabužių skiautėmis. Daugelio jų laukė tiesus kelias į Abanato ligonines: gydytojus netrukus užplūs srautas nusvilusiųjų saulėje, patyrusių saulės smūgį, kamuojamų aštrios dehidracijos, net susigriebusių melanomą.

Galų gale pasiekęs hiperių rajoną, Zedas lengviau atsipūtė. Turistų čia neliko nė kvapo: nuo seno visiems puikiai žinoma, kad hiperiai negali pakęsti, kai į juos kas vėpso išsižiojęs. Vingiuotomis gatvelėmis Zedas neskubėdamas nužingsniavo į „Žaliąją Šokėją”. Įėjęs pro duris, vyriškis stabtelėjo. Baras negarsiai dūzgė prislopintais pokalbiais. Keletas galvų kryptelėjo — vienas kitas iš susirinkusiųjų paskersakiavo į jį; pokalbių ritmas akimirkai sutriko, bet tuoj pat vėl išsilygino. Kai kuriuos svečius Zedas atpažino — tai buvo Tinklo įgulos nariai. Galbūt jie kalbėjosi apie mane? — dingtelėjo jam.

Džo Lėjakanavos galva styrojo virš būrelio žmonių. Zedas pasuko prie jos. Džo pastebėjo jį ir linktelėjo:

— Zedai-ka.

— Džo, — jis dūrė nykščiu į laisvą stalą. — Eikš, pasėdėk su manim. — Moteris atsiskyrė nuo savo draugijos ir atsisėdo priėjo stalo. — Nustebai, mane išvydusi?

— Nustebau, — nėmaž nesutrikusi atsakė ji. — Maniau, keliausi tiesiai namo. — Lygiame, grubių bruožų jos veide nuostabos nebūtum įžiūrėjęs nė šešėlio.

Prie stalo atžirgliojo Ember Maklein — barmenė ir viena iš baro bendrasavininkių.

— Ko pageidausit?

— Sauso vyno, — atsakė Zedas. Jis nė nesivargino siekti savo kreditinio disko: pagal seną paprotį pirmąjį dienos gėrimą „Žaliosios Šokėjos” svečias gaudavo nemokamai. Saulės nutviekstoje patalpoje viešpatavo ramybė. Virš baro kabojo klaikiai nutepliotas Verdijos šokėjos portretas — šokis Verdijoje buvo religinių apeigų dalis. Zedas prisiminė netgi to ritualinio šokio pavadinimą — K‘m ‘ta. Ember atnešė jam gėrimo, tada Zedas užsakė taurę ir Džo. Ember atnešė gėrimo ir jai, paėmė Zedo kreditinį diską ir nusliūkino atgal už baro.

Zedas pratarė:

— Atėjau prašyti tavęs pagalbos, Džo.

Džo gurkštelėjo vyno; milžiniškoje jos letenoje taurė atrodė it menkas stikliukas.

— Kuo galiu tau padėti, Zedai-ka?

— Nežinau, ar tikrai gali — gal ir ne. Padėtis gana kebli. Ar tu pažįsti Šeriksę Esbą?

— Pavardė girdėta.

— Atrodo, ji nusprendė dingti Jago Šeimai iš akių — ar bent jau mums nebepavyksta su ja susisiekti. — Komandoras keliais žodžiais paaiškino susiklosčiusią padėtį. — Man regis, mano sesuo baiminasi, jog Šeriksę galėjo susemti hipererdvės farai. Mano nuomone, labiau tikėtina, kad ji tiesiog nutarė išeiti neribotų atostogų. Galbūt ji net išvykusi iš Čabado. Norėčiau žinoti, kaip yra iš tikrųjų.

Džo abiem delnais apglėbė taurę.

— Galiu šen ten paklausinėti, — pasakė. — Kaip man tave surasti, jei prireiktų?

Zedas nusišypsojo. Jis ir tikėjosi, kad moteris sutiks, bet vis dėlto…

— Parašyk laišką. Maždaug po aštuonių dienų mes būsime Abanate, apsistosime savo name Įkūrėjų Lankoje.

Džo linktelėjo.

— Sutarta, Zedai-ka.

Prie stalo atšiūravo Ember.

— Jūs alkani, — ištarė. Tai nebuvo klausimas.

Zedas linktelėjo.

— Nešk čionai — mano sąskaita.

Ember grįžo už baro. „Žaliojoje Šokėjoje” galėjai gauti keptos žuvies ir jūržolių salotų — jokių kitų patiekalų čia niekada nebūdavo. Navigatorei barmenė prikrovė trigubas porcijas.

Artėjant vidudieniui, į barą sugužėjo daugiau lankytojų. Dabar jau pokalbiai gaudė sudėtingesniu ritmu. Atėjo pora apsikabinusių verdiečių. Kažin kokios tuodu lyties? — tingiai pagalvojo Zedas. Vėliau prisistatė keletas Nusileidimo terminalo nešikų; jau neblogai įgėrę, jie dairėsi, su kuo čia susikibus; Ember, palydėdama sodriais keiksmais, išgrūdo įkaušėlius lauk anksčiau, nei šiems pavyko užvirti muštynes.

Po vidudienio Zedas sugrįžo į Nusileidimo terminalą. Iš įpročio užmetė akį į displėjus — maršrutiniai kateriai kursavo pagal grafiką. Netikėtai žvilgsnis užkliuvo už jo paties pavardės pilotų skelbimų skyrelyje. „ZEDAI JAGO, — bylojo blyksinčios raidės, — KIEK ĮMANOMA GREIČIAU KREIPKITĖS Į RYŠIŲ INFORMACIJOS SKYRIŲ”.

Jis protekine nuskubėjo į ryšių skyrių. Nemaloni žvarba nutvilkė sprandą. Kad per balsų gaudesį jį išgirstų, Zedui teko užrikti:

— Turite man žinią?

Naujasis operatorius padavė jam popieriaus skiautę. Raštelyje buvo parašyta: „ VALDOJE SUSPROGDINTA BOMBA, R. J. NENUKENTĖJO, VIENAS VERGAS SUŽEISTAS, A. P. PRANEŠTA ”. Laiškelį pasirašė Tamas Orionas.

Zedas gurktelėjo seilę. Pirštai nuožmiai sugniaužė popiergalį. Kilstelėjęs galvą išvydo, kad visi operatoriai be amo dėbso į jį. Naujasis darbuotojas, tas pats, kuris andai jo neatpažino, stengėsi nemačiomis pasitraukti atatupstas; kažin kaip atrodo mano veidas? — dingtelėjo Zedui. Jis giliai įkvėpė ir prisivertė atitokti.

— Katerį, tučtuojau, aš išskrendu, — riktelėjo jis. — Leidimą skrydžiui, mikliai!

Operatorius pašoko, Zedas apsisuko ir pastūmė duris, net nelaukdamas atsakymo.

Zedas tekinas pasileido prie savo katerio, bet kažkas skubinosi jam iš paskos, šaukdamas vardu. Į nieką nekreipdamas dėmesio, Zedas prispaudė delną prie durų, o vos šios atsidarė, liuoktelėjo į piloto krėslą ir užvedė variklį. Kažkas pašėlo kumščiais daužyti katerio šoną. Nusmelktas ūmios nuojautos, kad tai gali būti naujas pranešimas iš namų, Zedas atidarė duris. Apačioje stovėjo moteris maršrutinio luoto darbuotojos uniforma. Ji ištiesė jam dėžutę.

— Komandore, jūs prašėte šito, — pasakė. — Štai ir atgabenome čionai.

Zedas stvėrė dėžutę ir nubloškė ant gretimos sėdynės.

— Ačiū, — mestelėjo.

Katerio durys užsitrenkė — pasiuntinė vos spėjo atitraukti ranką. Ir kūlversčia nėrė į šoną, nes Zedo kateris lyg pamėtėtas šovė aukštyn.

Priartėjęs prie namų, Zedas praskrido visai žemai virš valdos ir išvydo žalumoje tamsuojančią properšą — tarytum žemėje atsivėrusią žaizdą. Krūtinėje siūbtelėjo įniršio banga, atrodė, kažkieno pirštai sugniaužia širdį. Zedas valios pastangomis užslopino pyktį, įtikinėdamas save: vėliau, vėliau. Paskui tvirtomis, nedrebančiomis rankomis nuvairavo katerį žemyn ir pro atsidariusį stogą nutupdė į vietą.

Išsigriovęs iš katerio, jis tekinas nukūrė į namus. Prie virtuvės durų jį pasitiko Rani. Abi jos rankos buvo sutvarstytos gelio tvarsčiais. Zedas atsargiai uždėjo delnus seseriai ant pečių, baimindamasis ją liesti.

— Aš sveika, — patikino Rani, lūpomis glustelėdama priėjo lūpų. — Liepiau Binkiui, kad būtinai pabrėžtų tai laiške. Nieko man neatsitiko.

Ji ir iš tikrųjų atrodė nesužeista — neminint tų tvarsčių. Zedas palietė juos.

— O čia kas?

— Vienas kitas įbrėžimas, — linksmai atsakė sesuo. — Nieko baisiau už tas traumas, kurias patirdavau vaikystėje išdribusi iš medžio.

— Kas čia atsitiko?

— Vėl pasirodė tasai kateris. Ar bent jau Deinas sakė, kad tas pats. Priskrido visai arti ir… — Rani gūžtelėjo pečiais, — …kažkas iš jo numetė bombą. Štai ir viskas.

— Sužeistas kažkuris vergas?

— Deinas. Jis pridengė mane, ir kažkas kaukštelėjo jam per galvą. Iš pradžių maniau, kad akmuo, bet gavęs akmeniu jis būtų jau negyvas, argi ne taip? Tikriausiai jam smogė atlėkęs grumstas.

Ji per daug kalba, dingtelėjo Zedui. Šoko pasekmės.

— Iškvietei Abanato policiją?

— Jie žadėjo tučtuojau prisistatyti. — Moteris apsidairė. — Uždraudžiau Timitui ką nors liesti sode. Manding, iš visų mūsų jis labiausiai susikrimtęs.

Zedo širdis ėmė plakti beveik normaliu tempu. Jei tik būčiau buvęs čia… — pagalvojo jis ir tuoj pat užgniaužė tą mintį. Jei būtų buvęs čia, jis ničnieko nebūtų galėjęs padaryti.

— Noriu apžiūrėti Deiną, — pasakė Zedas. — Kur jis?

— Timitas nunešė jį į jo kambarį, — atsakė Rani. — Amri liko budėti prie vyruko.

Juodu nuėjo vidun. Zedas stebėjo, kaip sesuo eina koridoriumi. Ji iš tiesų nesužeista. O galėjo ir žūti, persmelkė mintis, jeigu būtų buvusi artėliau nukritusio sprogmens, jei Deinas nebūtų jos pridengęs, jeigu jai būtų kaukštelėjęs koks akmuo, jei… jei… Zedas pasistengė atgauti kvapą. Įniršis tarsi koks gyvas padaras čiurleno kaulų smegenimis. Zedui norėjosi ką nors sulaužyti.

Deinas gulėjo lovoje ant dešiniojo šono užklotas antklode. Kairioji pakaušio pusė apmuturiuota tvarsčiu. Greta jo sėdėjo Amri su lapeliu popieriaus ir rašikliu rankoje. Netarusi nė žodžio, ištiesė popierių Zedui. Pasirodo, mergaitė kas pusę valandos matavo sužeistajam pulsą, skaičiavo įkvėpimus ir iškvėpimus. Skaičiai visai normalūs. Deino kakta — Zedas ją palietė — buvo vėsi, sausa.

— Ar jis buvo bent kartą pabudęs? — paklausė Zedas Amri.

— Kartą buvo atsimerkęs. Pažino mane. Ištarė mano vardą ir vėl užmigo. Man pasirodė, kad jis kažko išsigandęs, o gal supykęs, negaliu tikrai pasakyti… — Mergaitė pasitrynė akis. — Ar jis pasveiks?

— Nagi, neverk, — tarė jai Zedas. — Leisk man prieiti prie jo, Amri. — Šioji skubiai atsitraukė nuo lovos. — Ar žaizda galvoje kraujuoja, Rani-ka?

— Ne, — atsakė sesuo. — Kraujo išvis nebuvo, tik iššoko balkšvas gumbas.

Zedas palietė tvarstį.

— Šitą ketinu nuimti, — pasakė. — Amri, atnešk šilto vandens, žirkles ir sterilų tvarstį.

— Aš nežinau, kas tai yra, Zedai-ka.

— Nueik į mano kambarį, atsidaryk spintą ir paimk visą vaistinėlę.

Vergė akimoju atnešė, ko paprašyta, įsikibusi abiem rankomis. Zedas nuėmė negrabiai užlipintą tvarstį. Išsipūtęs gumbas po juo buvo purpurinis. Zedas žirklėmis apkirpo aplink jį Deino plaukus žiūrėdamas, gal išvys kraujuojančią žaizdą. Bet kraujo taip ir neaptiko nė pėdsako.

— Reikėjo dėti ledo, ne tvarstį, — pratarė. — Bet blogiau nepadarėte.

Rani įsistebeilijo į gumbą.

— Atrodo klaikiai.

— Iš tikrųjų nieko labai baisaus. O kaip visa kita? — Jis nutraukė antklodę.

— Ar jam sukrėstos smegenys? — pasiteiravo Rani.

— Labai gali būti.

Amri proverksmiais paklausė:

— Kodėl jis nepabunda?

Deino nugara buvo subraižyta, nusėta rumbais — reikia manyti, odą suraižė po sprogimo į visas puses pažirusios atplaišos. Zedas ne be vargo atsispyrė poreikiui bent kuo švelniausiai prikišti pirštus prie tų skaudulių. Deinas alsavo lygiai, tankios jo blakstienos virpčiojo.

— Pabus, — pažadėjo Zedas. — Deinai, — ištarė. — Deinai, — pakartojo įsakmiau. — Paslikas kūnas krustelėjo. — Matote — jis mane girdi. Pabusk!

Deinas girdėjo, kad Zedas jį šaukia. Pabusk. Jis stengėsi atsispirti įsakymui, netrokšdamas nieko kita, tik ilsėtis. Tačiau vyrukas buvo įpratintas — ir ne itin švelniai — akimoju paklusti tam balsui. Mirkčiodamas Deinas išniro į pusiau sąmoningą būseną. Dienos šviesa akino. Visai nenoromis iš akių pasruvo ašaros; jam taip ir nepavyko atsipeikėti oriai.

Drobinė šluostė sugerėjo ašaras. Dabar jis jau įžiūrėjo aiškiai: Amri, Rani, Zedas. Šluostė — Zedo rankoje. Deinas prisiminė: ranka, mojanti iš katerio. Kažkas krinta. Triukšmas. Taip.

Rani ištarė virpančiu balsu:

— Deinai!

Jis sutelkė žvilgsnį į ją.

— Jeigu ne tu, aš jau būčiau negyva.

— Kas? — ištarė jis.

Atsakė Zedas:

— Mes nežinome. Kol kas dar nežinome.

Deinui graužė lūpas, jos atrodė sutinusios.

— Ar dar kas nors sužeistas?

Rani atsakė:

— Žuvo viena drakonkatė. G Timitas niršta, nes bomba išrausė didžiulę duobę jo gražiajame sode.

Deinas bandė nuryti seilę. Burnoje buvo sausa tarytum dykumoj. Zedas ištarė:

— Gerti nori?

— Taip.

— Gali atsigerti vandens. Valgyti — kol kas dar ne. Ir miegok, kiek lenda. Jokiu būdu nesikelk. Štai. — Jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė nedidelę dėžutę. Pakėlė ją virš lovos. Iš dėžutės pabiro mažyčiai kieti žirneliai — muzikos įrašai. — Čia tau, kad nebruzdėtum. Tik nepersistenk, kad nepradėtų skaudėti galvos. Bibliotekoje yra grotuvas. Amri galės jį tau atnešti.

Netikėdamas savo akimis, Deinas palietė įrašus. Jo pirštai virpėjo.

Zedas palietė jo petį, norėdamas atkreipti dėmesį į save.

— Gerai padirbėjai.

Deinas iš paskutiniųjų stengėsi nepraskysti.

— Ačiū, Zedai-ka.

Rani pasilenkė virš lovos.

— Tiktai nepervark, — ištarė ji. Buvojau visai susitvardžiusi. Ji įsikibo Zedui į parankę. — Zedai-ka.

— Aš su tavim, — ištarė jis.

Juodu išėjo. Deinas girdėjo, kaip koridoriumi tolsta idealiai tarpusavyje derantys jų žingsniai. Netrukus į kambarį atskubėjo Amri, apsiglėbusi grotuvą. Mergaitė padėjo jį taip, kad Deinas galėtų pasiekti. Rankos jo vis dar neklausė, sustingę it pagaliukai pirštai nenorėjo lankstytis. Jis ėmė naršyti įrašus, ieškodamas „Koncerto a minor”.

— Galiu tau padėti, — pasisiūlė Amri.

— Noriu pats, — paprieštaravo Deinas. Jis įdėjo žirnelį į grotuvą. Kambarį užliejo Stratos melodija.

— Kaip gražu, — ištarė Amri.

Deinas užmerkė akis.

Praslinkus valandai po Zedo sugrįžimo ir kelioms po to, kai paskambino Binkis, į dvarą prisistatė pora Abanato policijos pareigūnų.

Byla atiteko pareigūnei, vardu Sachiko Curada. Jos padėjėjas buvo pavarde Ronas. Rani taip ir neteko išgirsti policininko vardo; vėliau jai dingtelėjo, kad vardo jis galbūt išvis neturi. Curada buvo nedidukė, smulki, tamsaus gymio; iš karto krito į akis, kad iš jų dviejų tikrai triūsia kaip tik ji. Kai tik jų kateris nusileido prie angaro, Curada išsiropštė laukan pirmoji ir tuojau pat ištiesė ranką pasisveikinimui.

— Domna, — gyvai sučiauškėjo ji. Tada kyštelėjo ranką Zedui.

— Komandore. — Ji atidžiai nužvelgėjuos. — Džiugu matyti, kad jūsų nesužeidė. Privalau atsiprašyti, kad taip negreitai atsiliepėme į jūsų iškvietimą. — Ji teikėsi šyptelėti. — Supraskite, nuovadoje niekas nenorėjo imtis šitos bylos.

— Puikiausiai suprantu, — paniuręs burbtelėjo Zedas.

— Norėčiau pamatyti visus grasinamojo pobūdžio laiškus, kuriuos esate gavę iš Laisvųjų Čabado Žmonių, taip pat ir bet kokius kieno nors kito grasinimus, dar — bombos išraustą duobę ir būtinai — bombos skeveldras, jeigu jas surinkote.

— Nebuvo jokių skeveldrų, — atsakė Zedas. Jis ištisą valandą naršė šabakštyną aplink sprogimo vietą. — Ar bent jau neaptikau nieko, ką būtų galima palaikyti bombos skeveldromis.

— Be to, norėčiau apžiūrėti visą valdos teritoriją.

Rani atsakė:

— Aš jus palydėsiu.

Policininkė, regis, sutriko.

— Nebūtina, Domna, tai padaryti gali ir kuris nors vergas.

Rani rankomis įsisprendė į klubus.

— Sakau jums: aš viską aprodysiu. Juk tai mano valda.

Jai perštėjo suraižytas rankas ir kojas. Rani nusivedė pareigūnus į namus. Numanydama, kad policija norės juos apžiūrėti, ji iš anksto buvo liepusi Binkiui surinkti visus grėsmingus ar grasinančius laiškus. Pirmojo aukšto koridoriuje įtaisytu interkomo ryšiu ji išsikvietė sekretorių.

— Binki, prašau atnešti apačion visus grasinančius laiškus, — pasakė jam.

— Klausau, Rani-ka, — atsiliepė jis.

Po akimirkos nulipęs laiptais, įteikė laiškus šeimininkei. Ši perdavėjuos Curadai, kuri pasklaidė krūvelę su panieka ir akivaizdžiai bjaurėdamasi.

— Ar galėtume juos pasiimti, Domna?

— Jeigu manote, kad jums pravers — taip.

— Gal ir pravers, — atsakė Curada, perduodama tvarkingai sudėtą pluoštą pareigūnui Ronui. — Privalau pasakyti jums, Domna, kad Abanato policija iki šiol ničnieko nėra girdėjusi apie Laisvųjų Čabado Žmonių grupuotę. Anksčiau jie nė karto nepasirodė akiratyje. Žinoma, tokio pobūdžio grupelės protarpiais tai šen, tai ten susitelkia mieste, bet jas visas mes gerai žinome, į daugumą pavyko įterpti savų žmonių. Be to, nė viena jų nėra tokia organizuota, kad galėtų surengti antpuolį — ir dar su žvalgybiniu skrydžiu, be to, jie niekad neišsiblaivo tiek, kad sugebėtų pasigaminti bombą.

Įsiterpė Zedas:

— Anaiptol nesu tikras, kad šitas antpuolis — Laisvųjų Čabado Žmonių rankų darbas.

Rani paprieštaravo:

— Bet jei Abanato policija nieko apie juos nežino, tuomet labiau tikėtina, jog čia vis tik nagus prikišę jie, o ne kokia kita, gerai žinoma, grupuotė.

Pareigūnė Curada patikino:

— Išsiaiškinsime.

— Kaip? — pasidomėjo Zedas.

Curada nusišypsojo.

— Policija tiesiog parodys, ką sugebanti, kaip kitaip. Labai galimas dalykas, kad kuris nors iš tų vyrukų pridės į kelnes ir taps informatoriumi. Šitaip mes ir susirenkame didžiąją dalį informacijos apie panašaus plauko grupuotes. Manau, jūs tikrai nenorėtumėte, Domna, kad šis įvykis išplauktų į viešumą?

Rani susiraukė.

— Žinoma, nenorėčiau. Ar VIN jau ką nors suuodė?

— Jie nuolat pasiklauso policijos ryšių linijų, — atsakė Curada.

— Bet aš jau perspėjau juos: kad ir ką išgirstų, pasinaudoti tuo nevalia. Jie įpratę, kad retsykiais jiems neleidžiama viešinti įvykių.

— Ačiū, — padėkojo Rani.

— O dabar norėčiau pamatyti tą vietą, kur sprogo bomba.

Rani palydėjo pareigūnus ten. Nepaguodžiamas Timitas parietęs kojas sėdėjo netoliese ir niauriu žvilgsniu dėbsojo į bjaurų randą. Curada apėjo sprogimo vietą aplinkui.

— Iš kokio aukščio numesta bomba? — paklausė.

Rani palingavo galvą.

— Aš nežinau. Viskas įvyko labai staigiai.

— Galbūt Deinas galės pasakyti, — sumurmėjo Zedas.

— Kai tik pabus, iškart jo ir paklausiu, — pažadėjo Rani. — Deinas — vienas mano vergų, — paaiškino ji. — Buvo su manim, kai tai nutiko. Jis ir nukentėjo per sprogimą.

Curada dirstelėjo į Timitą.

— Jūsų sodininkas?

— Taip.

— Galbūt kur nors netoli duobės pastebėjai kokių nors metalo ar plastiko nuolaužų — bet ko, kas tau pasirodė nepažįstama ir galėtų būti bombos skeveldros?

Timitas atrodė išsigandęs.

— Mačiau akmenų, — droviai ištarė jis.

— Nemanau, kad Timitas atpažintų bombos skeveldrą, net jei ji kaukštelėtų jam pačiam per galvą, — įsiterpė Rani.

Abu su Zedu aprodė pareigūnams visą valdos teritoriją. Šie apžiūrėjo sienas, pasigrožėjo drakonkatėmis, kyštelėjo nosį pro vartus. Pakeliui atgal į namus Curada pripažino:

— Nemanau, kad būtų įmanoma padaryti ką nors, kad jūs galėtumėte jaustis čia visiškai saugi, Domna, nebent virš visos valdos įrengtumėte apsauginį lauką-narvą arba įkurdintumėte visą armiją tiesiog savo pievoje.

Rani atsakė:

— Armijos Čabade išvis nėra, o aš tikriausiai negalėčiau gyventi narve.

Curada linktelėjo.

— Aš irgi negalėčiau. — Ji suraukė antakius. — Būtų baisiai gerai turėti bent menkiausią tos bombos gabalėlį. Jeigu leisite, atsiųsiu čionai specialistų grupę, kad kruopščiai apieškotų valdą.

— Žinoma, leisiu, — atsakė Rani. — Bet kodėl tai šitaip svarbu?

— Pirmų pirmiausia bombos skeveldra padėtų įspėti tos bombos kilmę: ar ji pagaminta Čabade, ar kontrabanda atgabenta iš svetur. — Ji dirstelėjo į Timitą, kuris pusbalsiu kuždėjosi su drakonkatėmis. — Domna, ar jums neatėjo į galvą mintis, kad užpuolikai gali būti vergai?

— Turite omeny — buvę vergai? — pasitikslino Zedas. — Pagalvojau apie tai.

— Ne, aš turiu omeny visai ne tai, — atsakė Curada. — Kalbu apie vergus — vergus, kurie gyvena mūsų namuose, naudojasi mūsų kompiuteriais, tvarko mūsų gyvenimą. Vergai gali naudotis šeimininko vardu, šeimininko turtais — ir šitaip suregzti kone bet ką. Ir tokiu atveju atkapstyti įrodymų būtų beveik neįmanoma — nebent kuris nors iš vergų grubiai suklystų.

Rani nurijo seilę. Ne, tuo ji nė už ką nepatikėtų…

— Tik ne mano vergai, — užtikrintai tarė ji.

Curada gūžtelėjo pečiais.

— Ką gi, jūs juos pažįstate. Galbūt nagus prikišo ne jūsų vergai. — Ji sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Domna, privalote žinoti štai ką: vergų nuomone, jeigu kuri nors viena iš Čabado Šeimų yra atsakinga už vergiją, tai — Jago Šeima.

Grįžusi į angarą, Curada vėl pakratė ranką Rani, paskui — Zedui.

— Specialistų grupė atskris rytoj iš pat ryto, — pažadėjo ji. Tada įšoko į katerį, bet dar pasilenkė iš jo ir paklausė: — Ar ketinate laikytis senos tradicijos ir dalyvauti Aukcione Abanate?

Rani nė nesusimąstė apie galimybę atšaukti kelionę.

— Žinoma, — tvirtai atsakė ji.

— Tuomet, — pridūrė Curada, — kol būsite Abanate, jums galbūt vertėtų samdyti asmens sargybinį.

Kai sesuo su broliu traukė atgal į namus, Zedas tarė:

— Sumanymas tikrai neblogas.

— Samdyti asmens sargybinį? — Rani susiraukė. Ji ir šiaip negalėjo pakęsti Abanato, niekad nesijautė ten laiminga, o jei gatvėmis paskui ją visa kur dar plumpintų ir koks nors samdytas asmens sargybinis, būtų visai nekas. — Tfu!

— Šito galėtų imtis Džo. Skeliečiai — neprilygstami asmens sargybiniai.

— Džo negali būti dviejose vietose vienu metu, o ji dabar lyg ir turėtų ieškoti Šeriksės.

— Tiesa, — sutiko Zedas. — Bet sumanymas vis vien neblogas.

Rani susikišo rankas į kišenes. Galvoje sukosi maištinga mintis: neprisileisiu prie savęs jokio asmens sargybinio. Staiga ji sukikeno prisiminusi tą nuostabų pelišką žodį, kurio ją išmokė Deinas. Bersk. Sužvėrėsiu: tapsiu siaubinga pikčiurna ir niurzga, ir tada man teks ilgam laikui pasitraukti į vienumą.

Zedas paklausė:

— Ar bent pagalvosi apie tai, Rani?

Sesuo atsiduso.

— Gerai, pagalvosiu, Zedai-ka.

Per ilgus praktikos metus išsiugdyta savidisciplina padėjo jai išguiti Curadą iš galvos. Grįžusi į savo kambarį, Rani vėl pasiėmė šnipo Gemite laišką. Plunksna ant popieriaus ji susirašė pastabas, ką reikėtų j am pasakyti: ausylai klausytis, kruopščiai pranešinėti žinias, o kiekvienai patogiai progai pasitaikius — patyliukais kurstyti nesantaiką. Jago Šeimos pastaruoju metu gyvenimas nelepina, tad kodėl jis turėtų būti rožėmis klotas Diurų Šeimai? Binkis sėdėjo prie kompiuterio, peržiūrinėdamas kažką ekrane. Jis buvo kraupiai išblyškęs, ir Rani nejučia susimąstė: ar tik nebus Zedas vėl prikišęs prie jo nagų dėl kokio menko ar išvis iš piršto laužto nusižengimo?

— Binki, — ištarė ji. Vergas atsigręžė ir pažvelgė į ją. — Kas tau yra?

Jo rankos drebėjo.

— Rani-ka, aš… aš, rodos, būsiu suklydęs. Prieš keletą dienų liepėte man imtis žygių išsiaiškinti, kas siuntinėja tuos grasinančius laiškus. Aš parašiau policijai skirto laiško juodraštį, išdėsčiau visas smulkmenos. Maniau, kad tikrai išsiunčiau, bet dabar aptikau jį čia, vis dar juodraštinį variantą — o tai reiškia, kad aš laiško taip ir neišsiunčiau. Jei būčiau išsiuntęs, to antpuolio, tos bombos… viso to galėjo nė būt nebūti! — Vyruko balsas tapo spigus.

— Liaukis, — piktai pertarė jį Rani. — Juk ne tu numetei tą bombą. Tu tik suklydai.

— Bet…

— Pakaks! Kas jau padaryta — tai padaryta.

Ji šaltai stebėjo, kaip jaunasis vergas iš paskutiniųjų stengiasi susitvardyti.

— Bet jūs ne… Jūs ne…

Jis užduso ir gurktelėjo oro.

— Nepasakysiu to broliui? Žinoma, nepasakysiu, kodėl turėčiau? — patikino ji.

Suglebęs iš palengvėjimo Binkis atsirėmė į kambario sieną.

Rani vėl pasiėmė ataskaitą iš Gemito, ją mažumėlę pykino. Nelemtas Zedas! Ji niekad nė puse lūpų jam neprasitarė apie tai, bet iš tikrųjų tada dar iš vakaro nujautė, jog Binkis tą naktį ruošiasi bėgti.

Turėjau nė už ką neleisti Zedui padaryti to, ką jis padarė, pagalvojo ji ir čia pat atsiduso puikiai suprasdama, kad brolį deginantis neįveikiamas potraukis pernelyg stiprus, kad jį būtų galima imti ir pažaboti; ji žinojo, kad tam tikromis aplinkybėmis ir pati niekaip nevaliotų brolio sutramdyti. Moteris dar kartą vogčiomis dirstelėjo į Binkį. Baimė — išties galingas stimulas, tačiau ji sunaikina bet kokį pasitikėjimą. O Rani norėjo, kad vergai ja pasitikėtų. Jei įsigeistų, kad namuose jai patarnautų būrys besmegenių robotų, jau verčiau pasitelktų doraziną.

„MES IRGI GALIME ŠITAIP PADARYTI”.

Pašto kateris, atvykęs pagal grafiką kitą rytą, be visa kita, atgabeno ir purviną voką su popiergaliu viduje. Laišką pasirašė „Laisvieji Čabado Žmonės”.

Perskaičiusi bjaurią keverzonę, Rani įsiuto; įniršis kunkuliavo vis smarkiau, kol galiausiai ji nebeįstengė nusėdėti krėsle. Švystelėjo popieriaus skiautę Binkiui.

— Štai. Kai policija užbaigs apžiūrą, atiduok jiems.

Rani išpuolė į terasą. Apačioje grupė policininkų šniukštinėjo pakrūmiais, ieškodami įkalčių. Rani prisivertė atsiremti į sieną ir atsipalaiduoti. Ji pastebėjo, kad plytelių plyšiuose želiančios aušražiedės jau gerokai apvytusios. Atrodo, Amri bus visai apleidusi darbus, kad galėtų nesitraukti nuo Deino patalo.

Vienas policijos pareigūnų pasuko namo link. Rani grįžo vidun.

— Duokš man tą bjaurastį, — tarstelėjo ji Binkiui.

Laikydama voką už vieno kampo, nunešė žemyn. Policininkas buvo ką tik įėjęs į namus.

— Domna, — prašneko jis, — mes jau baigėme. Atleiskite už sutrukdymą.

— Ar ką nors radote? — paklausė Rani.

Policininkas papurtė galvą.

— Ničnieko.

— Štai. — Rani ištiesė laišką. — Gavau su šio ryto paštu. Būtų gerai, jei perduotumėte pareigūnei Curadai.

— Gerai, ponia. — Policininkas iš kažkur išsitraukė plastikinį maišelį, voką įsidėjo į jį. — Ačiū. — Jis linktelėjo Imeldai, kuri, įsitaisiusi ant aukštos virtuvinės kėdės, šypsojosi jam. — Dėkoju už limonadą. — Jau keldamas koją per slenkstį, jis dar atsigręžė. — Domna, aš tik norėjau pasakyti… jūsų namai iš tiesų žavūs.

Rani nusišypsojo.

— Ačiū, pareigūne.

Ji nusekė paskui policininką į lauką. Ūmai jai parūpo, kur galėjo pradingti brolis.

Surado jį prie duobės: pasirėmęs ant kastuvo nuogas iki pusės Zedas kalbėjosi su Timitu. Eidama artyn Rani susizgribo besižavinti lygia brolio oda ir po ja pūpsančiais pečių raumenimis.

— Ką čia veiki, Zedai-ka? — paklausė ji.

Brolis išsišiepė.

— Dirbu, kad išgaruotų įniršis, — atsakė. Pasilenkė, pasėmė kastuvą žemių, šiūstelėjo į duobę. — Iš pykčio nepeši jokios naudos.

— Tai jau taip, — sutiko Rani. — Pastebėjau. Šįryt gavau dar vieną laišką iš Laisvųjų Čabado Žmonių. Štai ką jie rašo: „Mes irgi galime šitaip padaryti”.

Zedo šonai žvilgėjo nuo prakaito.

— Ir ką tu su juo padarei?

— Atidaviau policininkui, paprašiau, kad perduotų pareigūnei Curadai.

Zedas susiraukė.

— Patys pridirba — patys parašą padeda, labai miela iš jų pusės. Kažin kodėl dar nesugalvojo pasiskelbti VIN skelbimų skiltyje?

Rani pasikasė smakrą.

— Vadinasi, tu manai, kad jie nusiteikę rimtai, ar ne? — ištarė.

— Be jokios abejonės, jie nusiteikę kuo rimčiausiai! Tu tik pažiūrėk! — Jis smakru parodė į perplėštą, apsvilusią žemę.

— Kodėl tuomet jie to nepadarė? — paklausė Rani.

— Ko nepadarė?

— Jie ištaškė sklypelį pievos, tuo tarpu galėjo numesti tą bombą tiesiai man ant galvos. — Rani išskėtė rankas. — Jie nenori manęs užmušti, Zedai-ka. Jie siekia kažko kitko.

Zedas susimąstė.

— Hm. O kaip manai, ko jie galėtų norėti?

— Galbūt mane įbauginti? — Rani pakėlė grumstą. Stipriai suspaudė kumštyje jusdama, kaip gurgžda rupi žemė. Ji maloniai kvepėjo. — Na, nežinau. — Išbėrusi iš saujos žemes, Domna nusipurtė delnus.

— Romantikai, — pratarė Zedas. — Kvailiai. — Jis stipriu judesiu įsmeigė kastuvą. — Žinai, Rani-ka, tau reikėtų čiupti kastuvą ir paplušėti drauge su manim. Puiki mankšta.

— Negaliu pakęsti mankštos.

— Žinau. Kadaise vis žadėdavai, kad kokį kartą keliausi su manim kopti į ledynus. Kažin ar pastebėjai, kad lioviausi tave kalbinęs?

— Aš tikrai ketinau kada nors keliauti su tavim, — liūdnai atsakė ji žinodama, kad dabar jau per vėlu, kad ji jau niekad drauge su broliu nekops į Abanato ledkalnius. Jos pečiai nusviro.

Zedas staiga sustingo.

— Tai kvailys neregėtas!

Rani tučtuojau pakėlė galvą. Viena ranka apglėbęs Amri, Deinas Ikoro stengėsi prasisprausti pro virtuvės duris. Zedas išsiplūdo ir nubloškė šalin kastuvą.

— Tuoj grįšiu, — mestelėjo ir nužirgliojo namų link.

Rani prasižiojo, ketindama jam šūktelėti, bet vėl užsičiaupė.

Išlaikyti Deino svorį buvo aiškiai ne Amri jėgoms. Kai atskubėjo Zedas, Deinas jau ranka grabinėjo sieną, keliai jam linko, dar kiek — ir būtų susmukęs. Zedas spėjo sugriebti sužeistąjį už pažastų.

— Kaip tau pačiam atrodo, ką tu darai? — paklausė.

Deinas susirietė ant žemės. Prisimerkęs pažvelgė į Zedą.

— Vaikščioju.

— O kas pasakė, kad tau galima vaikščioti? Tau sukrėstos smegenys, nežinojai? Kiek pirštų rodau?

Zedas nė nesistengė slėpti susierzinimo. Deinas sutelkė dėmesį į išskėstus jo pirštus.

— Tris.

— Hm. — Zedas nesitikėjo sulauksiąs teisingo atsakymo. — Parodyk pakaušį. — Deinas palenkė kaklą. Zedas ėmė švelniai spūsčioti aplink raudoną gumbą. Deinas susigūžė. — Jauti ką nors?

— Atrodo, kad gumbas dydžio sulig mano kumščiu.

— Bet toks jis tikrai nėra. Galvą skauda?

— Ne.

— Gerai. Žiūrėk tiesiai pirmyn. Sek žvilgsniu mano pirštą. Nesukiok galvos. Judink tik akis — ten, kur juda pirštas. Štai taip.

Deinas vartaliojo akis, sekdamas Zedo pirštą, judantį aukštyn žemyn, paskui — ratu ir galiausiai — į šonus. Paskui Zedas delnu apglėbė Deino smakrą. Šis pernelyg gerai pažįstamas judesys buvo skausmo pranašas; Deinui sutraukė raumenis. Zedas tylutėliai paklausė:

— Ar aš liepiau tau keltis iš lovos?

Deinas sujudino lūpas:

— Ne, Zedai-ka.

— Pasakyk aiškiai.

Deinas pakartojo — garsiau.

— Tad daugiau ir nesikelk, kol neleisiu. Mano seseriai tu reikalingas sveikas. Supratai?

— Taip, Zedai-ka.

Zedas patenkintas išsitiesė. Rani tebestovėjo prie duobės ir žiūrėjo į juos. Vis dar paslikas Deinas ištarė:

— Zedai-ka…

— Ką?

— Ačiū, kad grąžinote man muziką.

Zedas kreivai šyptelėjo prisimindamas, koks iššūkis jam buvo palaužti Deiną — ir kokį malonumą patyrė jį sugniuždydamas.

— Dėkok Rani, — tarė jis. — Tai ji manęs prašė parvežti tau įrašus.

Kitą rytą Rani ir Zedas pusryčiavo terasoje.

Apačioje Timitas triūsė prie sprogimo duobės, dabar paverstos gėlių klomba — sodino ten vijoklius. Miegamajame jiems už nugarų paklodes purtė Amri. Karai teko iškrapštyti mergaitę iš Deino kambario ir jėga nuvaryti prie darbo. Amri bandė ginčytis. Rani pamėgino įsivaizduoti nuolat džiugiai nusiteikusią mažylę Amri besiginčijančią — ir nepavyko. Ji pakėlė dubenėlį, gurkštelėjo sultinio su kiaušiniu.

— Zedai-ka, kaip šįryt laikosi Deinas?

— Geriau, — atsakė Zedas. — Jau nori keltis.

— Ar jam jau galima?

— Jei atsistojus pradės svaigti galva — dar ne. — Zedas nusišypsojo. — Ko tokia suniurusi, Rani-ka? Netrukus jis bus sveikutėlis.

— Galvojau apie Amri.

— O kas nutiko Amri?

Vadinasi, jis nieko nepastebėjo. Rani pagalvojo, kad toks nuovokus žmogus, kaip Zedas, kitąsyk sugeba būti stulbinančiai aklas.

— Ji iki ausų įsimylėjusi Deiną.

— Amri? — Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn. — Nė manyt nepamanyčiau, kad per visą trumpą gyvenimą ją bent kartą aplankė mintys apie seksą.

— Kalbu ne apie kūnišką meilę. O apie jausmą, kurį mudu su tavimi kadaise vadinome pūkine meile.

Zedas tarstelėjo:

— Kažin ką apie tai mano Deinas?

— Deinas sako, kad ji jam primena vieną jo maželių broliukų.

Zedas vyptelėjo:

— Matyt, vyrukui smegenys sukrėstos labiau, nei man atrodė, jei jau Amri jam primena kieno nors brolį.

— Manau, — atsakė Rani, — jis tiesiog turėjo omeny, kad jaučia jai vien šilumą ir prieraišumą.

— Jau susijaudinau, — nusišaipė Zedas. Ir kalbėjo toliau, kreipdamasis į sieną: — Praėjusią, o ir užpraeitą naktį gulėjau negalėdamas užmigti ir vis svarsčiau, kas būtų, jeigu tu būtum žuvusi. Galiausiai nusprendžiau, kad mano gyvenimas tada taptų nebepakeliamas. Kita vertus, tai, ką jaučiu tau, niekad nebuvo vien šiluma ir prieraišumas.

— Zedai-ka.

Ji per stalą ištiesė ranką prie brolio. Jis atsigręžė. Suspaustos jo lūpos virto brūkšniu veide. Akyse susimaišė meilė ir sielvartas.

— Zedai-ka, aš neketinu mirti — dar kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Ketinu nugyventi ilgą gyvenimą. Beje, praėjusią naktį irgi nemiegojau. Svarsčiau pasiūlymą įsitaisyti asmens sargybinį.

— Ir ką sugalvojai?

— Sugalvojau, kad judu su pareigūne Curada sakėte tiesą.

Zedas nusišypsojo. Jo veidą kausčiusi įtampa išsisklaidė.

— Bet tu juk žinai, kaip aš vertinu vienumą. Jei ko norėčiau užvis mažiausiai — tai kad į šeimyną įsibrautų dar vienas, svetimas, žmogus. — Ji paėmė vaisių ir dantimis ėmė graužti minkštimą. — O šįryt man dingtelėjo mintis: juk to nė nereikia. Kam man samdyti asmens sargybinį, jeigu jau turiu jį?

Zedas lyg ir sunerimo.

— Žinoma, aš galiu saugoti tave, kai esu šalia, Rani-ka, bet…

— Turiu omeny ne tave. — Ji padėjo išgraužtą vaisiaus žievelę ant lėkštės krašto. — Kalbu apie Deiną. Kartą jis jau išgelbėjo man gyvybę, be to, reikia, kad jis nesėdėtų dykas, kol būsime Abanate. Jis paklusnus ir mitrus, be to, ne kvailys.

Zedo kakta susiraukšlėjo.

— Kalbi taip, tarsi būtum jau apsisprendusi.

— Ar nemanai, kad tai geras sumanymas? — paklausė Rani.

Zedas mąsliai raukė antakius.

— Taip, sutinku, Deinas — ne kvailys, be to, jis oficialiai mokėsi bent kelių rūšių kovos menų. Jo refleksai pakankamai geri, jis gali kautis. — Zedas išsišiepė. — Jei tik nesigvieš susiimti su skeliečiais.

— Kaip šitai suprasti?

Zedas numojo ranka.

— Nesvarbu, Rani-ka, nieko ypatinga. Ar jau kalbėjai apie tai su Deinu?

— Dar ne.

— Tuomet leisk pasakyti man.

— Kaip išmanai, — atsakė Rani. Ji žvelgė į Timitą: šis stovėjo sode po laistyklės žarstomu lietučiu ir karpė vijoklį. Atrodė visiškai patenkintas. — Savaime suprantama, tai reiškia, kad turėsiu drauge pasiimti ir Amri.

— Kodėl? — nustebo Zedas.

Rani suirzusi dėbtelėjo į jį.

— Zedai-ka, tu nesiklausai manęs. Ji įsimylėjusi! Ir net jei tai — tik pūkinė meilė, Amri labai graušis, jeigu jai teks likti čia, kai Deinas išvažiuos į Abanatą.

Zedas šypsodamasis palingavo galvą.

— Nuolat kartoju tau, Rani: nereikėtų šitaip popinti vergų.

Rani irgi jam nusišypsojo.

— Žinau, Zedai-ka. Bet nors Amri akimis aš tikriausiai jau iškaršusi, kretanti senė, vis dėlto nenorėčiau, kad ji manytų, jog nežinau, ką reiškia būti įsimylėjusiai.