Sardonikso tinklas 1

Trečias skyrius

Susirangiusi savo mėgstamiausiame krėsle nišoje, apsiskleidusi popieriais, atsitvėrusi nuo visos likusios namo dalies, Rani Jago net neišgirdo tylaus savo sekretoriaus balso — jam teko pakartoti:

— Rani-ka, jūsų brolis namuose.

Ji pašoko iš krėslo, popieriai pažiro į visas puses. Ant kerito kailio kilimėlio snūduriavusi drakonkatė smalsiai kilstelėjo galvą.

— Ką, jis čia? Kur?

— Sode, — atsakė Binkis.

Rani nuskubėjo prie stiklinių durų, atstūmė jas ir išpuolė į terasą. Zedo niekur nebuvo matyti.

— Zedai-ka! — pašaukė ji.

— Ateinu, Rani-ka! — kažkur iš apačios atsišaukė Zedas.

Miegamajame Binkis rinko išsklaidytus popierius ir tvarkingai krovė ant gobelenu aptraukto suolelio kojoms. Jo veidas buvo blyškesnis nei paprastai, o ir žvilgsnis — kažkoks ne toks, koks turėtų būti. Rani žinojo priežastį.

— Binki.

Jis atsigręžė į ją su popieriaus lapu rankoje.

— Padėk tą popierių, surask Amri — pasakyk, kad ateitų, ji mus aptarnaus. O pats drožk į savo kambarį ir pasilik ten.

Jis nurijo seilę.

— To visai nereikia, Rani-ka…

— Reikia, — atrėžė ji. — Nesiginčyk.

Binkis paklusniai nulenkė galvą ir pasišalino. Po akimirkos į kambarį žengė Zedas plačiai išskėstomis rankomis. Rani puolė jam į glėbį. Nuo jo trenkė apkartusiais riebalais ir antiseptiku. Plaukai per tris mėnesius užaugo ir susivėlė į kaltūną. Rani iš visų jėgų spūstelėjo brolį glėbyje.

— Rani-ka, — sukuždėjo jis jai į ausį. — Atrodai nuostabiai.

Ji išsirangė iš brolio glėbio, kad galėtų atidžiau jį apžiūrėti.

— Taip pat ir tu. Tik kiek pablyškęs.

Visuomet pasakau tą patį, dingtelėjo jai.

— Tinkle saulė nešviečia.

— Vaikštinėjai sode.

— Virš Abanato nuo karščio susitelkė audra su perkūnija. Teko apskristi ją lankstu. Norėjau pasižiūrėti, kaip ji atrodo nuo žemės.

— Kaip tikras turistas, — pasišaipė ji.

Tuo metu į duris atsargiai pabarbeno Amri.

— Vyno, — tarstelėjo jai Rani. — O kaip tu, Zedai, ar valgei ko nors? Gal norėtum užkąsti?

— Čobio sėklų turi? — paklausė jis.

Rani linktelėjo įėjusiai vergei. Zedas ištiesė ranką ir prisitraukė seserį arčiau savęs.

— Kaip gera grįžti namo.

Meilužio judesiu — kas juodviem buvo įprasta nuo seno — Zedas pirštu perbraukė sesers žandikaulį. Paskui delnu apglėbė skruostą.

— Gaila, kad nebuvau namuose su tavimi, kai mirė Domna Sam.

Rani atsišliejo galva į jo delną.

— Taip. Tada man tavęs ypač trūko.

— Judvi buvote artimos.

— Ji buvo nuostabi moteris. — Rani neramiai krustelėjo. Zedas nuleido ranką. — Kieta ir stipri. Nuolat traukdavo mane per dantį — esą aš pernelyg minkšta. „Privalai būti tikra bjaurybė, — tvirtindavo ji. — Tik šitaip įmanoma išsilaikyti paviršiuje.” O aš tikindavau ją, kad Diurai šlykštumu niekada negalės prilygti Jago Šeimai. Ji tik juokdavosi tai išgirdusi. Vis dėlto šiais, paskutiniaisiais, metais su ja buvo… nelengva. Skambinėdavo man pačiais netikėčiausiais momentais. Ko gero, ir ji neišvengė senatvinio proto suskystėjimo. Vis dėlto viešumoje Domna Sam niekad nėra iškėlusi jokios scenos. Buvo tikra dama.

Zedas pridūrė:

— Ferisui nebus lengva jai prilygti.

Rani prunkštelėjo.

— Išmoks. Juk aš išmokau.

Zedas išsišiepė.

— Ferisas Diuras — tai ne tu, Rani-ka.

Įėjo Amri, nešina apkrautu padėklu. Zedas paėmė taurę. Ir iškėlė prieš šviesą, kol Amri pylė vyną.

— Kaip gaila, kad Čabade negalime užsiauginti padoresnių vynuogių, — pasakė jis. — Tai bene vienintelis dalykas, kurio mums tikrai trūksta.

— Vienintelis dalykas? — Rani paėmė antrąją vyno taurę. Vynas buvo atvežtinis — iš Kerėtojo. Rani gurkštelėjo saldaus rubino atspalvio skysčio. — Galiu pasakyti mažų mažiausiai dar vieną dalyką, kurio stokojame. Dorazino. — Ji nugrimzdo plačiame krėsle. Zedas nubraukė popierius nuo suolelio ir atsisėdo ištiesęs kojas, žemėtais batų kulnais išpurvindamas balto kailio kilimėlį. Jis pasisėmė saują čobio sėklų.

— Taip, — sutiko jis. — Aš visai užmiršau apie doraziną.

Rani šyptelėjo. Be jokios abejonės, jis tik erzino ją. Nė vienas iš Jago Šeimos niekada neužmirš apie doraziną. Zedas skambino jai dar iš Tinklo, pranešė, kad sėkmingai sugrįžo, kad viskas gerai, ir papasakojo apie susidūrimą su Maiklu A-Rae. Rani nedelsdama išsiutinėjo žinią po visą Sardonikso sektorių išsibarsčiusiems Jago Šeimos partneriams, prašydama surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie tą žmogų. Jago Šeimos žargonu „partneris⁴⁴ reiškė asmenį, kuriam Šeima slapčiomis mokėjo už informaciją ar leidimą pasinaudoti jo įtaka.

— Išsiuntinėjau prašymą surinkti visą turimą informaciją apie Maiklą A-Rae.

Zedas linktelėjo.

— Gerai. Tačiau tas fanatikas iš Kerėtojo per daug nerimo man nekelia.

— Jis gali būti pavojingas, — paprieštaravo Rani. — Jeigu tai jis iš tiesų kaltas dėl paaštrėjusio dorazino stygiaus…

— Gal ir kaltas, — atsakė Zedas. — Bet jeigu tikrai taip, esu tikras, tu su juo kaip nors susidorosi.

— Vadinasi, nemanai, kad tai gali būti svarbu?

Zedas suraukė antakius.

— Nerimauju dėl tavęs.

Rani nesumojo, apie ką jis čia šneka.

— Dėl manęs?

— Taip. Tinklo įgula mielai papasakotų tau, kaip mes strimgalviais skubinomės namo. Iš tiesų dar dabar turėtume būti kosmose. Ar bandei ką nors aiškintis dėl to grasinančiojo laiško, kurį pasirašė Laisvieji Čabado Žmonės?

— A, tie laiškai, — lengviau atsikvėpė Rani. — Liepiau Binkiui išsiaiškinti, kas juos siuntinėja.

— Juos? — Zedas išsitiesė. — Vadinasi, buvo daugiau nei vienas? Apie tai nieko man nesakei.

Rani nusišypsojo jam.

— Tokių laiškų ateina visada, Zedai-ka. Izobelė laikydavo juos stalčiuje. Kai aš pradėjau pernelyg puikautis dėl to, jog esu Trečiosios Čabado Šeimos įpėdinė, ji kartą pasisodino mane ir liepė tuos laiškus perskaityti.

Zedas suirzo.

— Rani, juk tuose laiškuose grasinama tavo gyvybei! Mažų mažiausia, ką galėtum padaryti — tai vertinti juos rimtai!

— O kaip turėtų pasireikšti tas vertinimas rimtai? — pasišiaušė ji ir pati užsiplieskusi. Piktai krimstelėjo čobio sėklą. Kevalas sutrupėjo tarp jos dantų. — Be reikalo išvis užsiminiau apie juos tau. Nejaugi visą laiką turėčiau tūnoti užsidariusi namuose? Slapstytis kaip kokiame urve, pastačiusi po sargybinį kiekviename koridoriaus posūkyje?

— Argi aš taip sakiau? — pastatė šerį brolis. — Argi sakiau?

— Bet galvojai būtent taip!

— Tu pati apie tai pagalvojai!

Brolis ir sesuo nutvilkė vienas kitą žvilgsniais, bet tuoj pat prapliupo kvatoti. Rani uždėjo delną Zedui ant rankos. Po lengvais marškinėliais pajuto įsitempusių raumenų virves. Būdami dar visai maži, juodu apsimetinėjo esą dvynukai — buvo tokie panašūs, kad norėjo rasti tam kad ir pramanytą paaiškinimą.

Juodu išliko panašūs iki pat šiol. Bet tuo pačiu esame ir labai skirtingi, pagalvojo Rani. Vis dėlto gerokai atitolome vienas nuo kito per tuos ilgus metus, kol gyvenome atskirai.

— Smagu, kai tu namuose, — ištarė ji.

Jis išsišiepė.

— Ilgas išsiskyrimas — kaip aštrus prieskonis. Aš atvežiau tau dovaną.

— Žvaigždę, kurią galėčiau pasikabinti ant sienos, — pasišaipė Rani. Zedas dažnai parveždavo jai visokiausių niekučių iš kitų sektoriaus pasaulių.

— Ne žvaigždę. Žvaigždžių Kapitoną.

Rani pasitrynė smakrą. Tarp Žvaigždžių Kapitonų draugų jį neturėjo, bet gal turėjo Zedas, galbūt jis su kuo nors susidraugavo dar mokydamasis pilotų mokykloje Nekse. Galbūt tai koks nors andai jam patikęs žmogus, kurį dabar susitiko visai atsitiktinai ir štai pasikvietė pasisvečiuoti. Tačiau Zedas niekad neparsivesdavo į namus svetimų žmonių.

— Kas jis?

— Tu jo nepažįsti. Jis keliavo į Abanatą, ketindamas susitikti ten su viena narkotikų kurjere. Istorija sudėtinga; jis ir pats kontrabandininkas, pabandęs įkelti koją į dorazino rinką, bet kita kontrabandininke jį apšovė ir iš panosės nusinešė jo krovinį.

— Nepaisydamas po visą sektorių šmirinėjančios hipererdvės policijos, jis vis vien ryžosi keliauti į Abanatą? — nusistebėjo Rani.

— Taip. — Zedas pasirąžė, rankomis siekdamas kubų. — Šitoks jo — na, akiplėšiškumas — ir patraukė mano dėmesį.

Rani pasikasė smakrą.

— Atrodo, jis — įdomus tipas, — ištarė. — Bet nemanau, kad žinotų, kur įsikūrusi „Farmacija”.

— Ne, — apgailestaudamas patvirtino Zedas. — Kurjeriai šito nežino.

— Nežino ir dileriai. Nežinome ir mes, vargšai pirkėjai. — Ji pakilo ir ėmė žingsniuoti po kambarį. — O aš maniau, kad hiperiai nesikalba su nepažįstamaisiais.

Zedas vos vos šyptelėjo.

— Tvirtinti, jog mes nepažįstami — ne visiškai tikslu.

— Ar jis — koks nors tavo draugas? Pažįstamas dar iš Nekso laikų?

Rani atsigręžė ir pažvelgė į brolį. Tai ją sudomino: vienintelis hiperis, kurį Zedas per visą gyvenimą buvo parsivežęs į svečius — neminint skelietės Džo Lėjakanavos, — buvo Tamas Orionas, vyriausiasis pagrindinio Abanato Nusileidimo terminalo pilotas. Rani svajojo išgirsti istorijų apie kitus pasaulius, kitas sistemas, hipererdvę — bet taip nieko ir neišgirdo, nes Tamas Orionas išvis niekada nieko nekalbėdavo.

— Aš nepažįstu nė vieno Žvaigždžių Kapitono. Kuo jis vardu?

— Deinas Ikoro. — Zedas keistokai vyptelėjo. — Tiesa, tvirtinti, kad jis — Žvaigždžių Kapitonas — irgi ne visai tikslu, Rani-ka. Bent jau šiuo metu. Jis — vergas.

— Ką?

— Nupirkau jį tau.

— Nupirkai man vergą? O ką aš su juo veiksiu, Zedai-ka? — Rani susiraukusi nužvelgė brolį. — Čia jam nebus kuo užsiimti, be to, vergai hiperiai rūpesčių pridaro daugiau, nei yra verti. Tenka nuolat pumpuoti jiems doraziną, o šito aš negaliu pakęsti.

— Šitam neprireiks pumpuoti dorazino.

— Tuomet jis nuolat tik ir tykos progos pasprukti.

— Šitas bėgti nė nemėgins, — užtikrino Zedas, visiškai tuo įsitikinęs.

Ant kilimėlio snūduriuojanti drakonkatė apsivertė aukštielninka. Zedas pasilenkė paglostyti minkšto sniego baltumo papilvės kailio. Išsirietęs gyvūnas palaižė jam delną.

— Kai buvau grįžęs praėjusį kartą, tu skundeisi, jog teko samdyti pilotą. Tad štai — dabar turėsi nuosavą pilotą. Rasi jam ir kitokio darbo. Jis darys viską, ką tik jam liepsi. Jis — paslaugus vyrukas.

Rani nudelbė akis į vyno taurę. Vieną akimirką taurės dugne jai šmėkštelėjo perbalęs Binkio veidas.

Zedas paklausė:

— O ką tu parašei Ferisui Diurui?

— Cha! — purkštelėjo Rani. — Ferisui Diurui aš nieko nerašiau. Tai jis parašė dar vieną laišką. Turiu jį čia po ranka. Kodėl tu nutėškei visus mano popierius ant grindų? — Atsiklaupusi ant kilimėlio, ji ėmė naršyti popierių krūvą. Drakonkatė nutarė, kad čia toks žaidimas, ir grybštelėjo jai pirštus. — Izide, liaukis. A, štai jis.

— Rani balsu perskaitė laišką. Šis ne kažin kiek tesiskyrė nuo pirmojo, tiktai skambėjo dar įsakmiau. Baigėsi dar primygtinesnių reikalavimu susitikti. — Gavau jį šįryt. Bet taip ir neatsakiau. Po dviejų savaičių keliauju į Abanatą. Jei Ferisas Diuras taip trokšta su manim pasikalbėti, galės užsukti į svečius.

— Tai bent neišauklėtas tipas, — patenkintas pareiškė Zedas.

Rani sumaigė laišką ir sviedė į jį. Zedas numušė popieriaus gumulėlį šalin. Drakonkatė išskėstomis priekinėmis letenėlėmis puolė paskui jį, žaisdama medžiotoją ir grobį.

— Galbūt jis vėl užsikepė nusipirkti dalį keritų fermos?

— Gal ir neblogai būtų žinoti, — atitarė Zedas.

— Manai, vis dėlto reikėtų važiuoti su juo susitikti? — paklausė Rani.

Zedas gūžtelėjo pečiais. Ir krimstelėjo sausainį.

— Aš tik manau, kad būtų neblogai žinoti, koks nelemtas reikalas, jo manymu, taip smarkiai mus primygo. — Jis baigė gerti vyną. — Eime žemyn, Rani-ka. Pristatysiu tau tavo naująjį vergą.

Deinas Ikoro sėdėjo krėsle atsirėmęs į sieną, iš paskutiniųjų gindamas nuo savęs snaudulį.

Zedas buvo prisakęs jam:

— Sėsk čia ir sėdėk, ir nemėgink užmigti.

Iš nedidelio Abanato Nusileidimo terminalo juodu dviviečiu kateriu drauge išskrido į kažkokią vietą, pasak Zedo — Jago Šeimos valdą. Zedas vairavo katerį lankstu aplink pratrūkusią audrą. Pakeliui malė liežuviu visokius niekus: apie orą, apie miestą, apie valdą ir panašius nereikšmingus dalykus. Katerį jis valdė išmaniai, lengva, bet tvirta ranka. Deinas tai pastebėjo; vos jis suspėjo pagalvoti apie tai, Zedas dirstelėjo į jį ir paliepė:

— Sakyk, apie ką galvoji.

— Pagalvojau, kad jūs meistriškai valdote katerį.

— Išmokau to Nekse. Ačiū. Bet tu tikriausiai susidorotum dar geriau.

Deino pirštai slystelėjo prie aiškiai matomos mėlynos „J„ raidės, ištatuiruotos ant kairiojo jo žasto. Tai buvo Jago Šeimos ženklas, bylojantis apie Deino priklausomybę jiems. Ženklą jam ištatuiravo iškart po teismo. Deinui neskaudėjo. Ombudsmene — guvi, žvali moteris — paaiškino jam apie pinigus, teisinę jo padėtį ir panašius dalykus. Už visą vergystės laikotarpį jis gausiąs kompensaciją, tvirtino ji. Pinigai bus pervesti į banko sąskaitą ir saugomi tol, kol baigsis terminas ir jis vėl tapsiąs laisvu žmogumi. Jo niekas negalėsiąs kankinti ar žaloti, bylojo ji. Tai išgirdęs, Deinas nejučia šyptelėjo. Pavojus būti nužudytam jam irgi tikrai negresiąs — nebent susiklosčius ypatingoms aplinkybėms.

Žodžiai skambėjo lyg ir suprantamai, bet jais perteikiama informacija — ne; viskas atrodė taip nereikšminga. Pirmasis asmuo, kurį Deinas pamatė išėjęs iš kambario, buvo Zedas. Juodu nužingsniavo į angarą, sėdo į katerį ir atkeliavo čionai. Namas buvo nudažytas baltai, plokščiu stogu su įtaisytomis saulės baterijomis — tai Deinas pastebėjo dar iš oro. O štai dabar jis sėdėjo mediniame krėsle, briauna skaudžiai spaudė pakinklius. Čia jį pasodino Zedas — pasodino ir liepė neužmigti, o paskui pirštu perbraukė žandikaulį ir tarstelėjo: „Neužmiršk”. Tada patraukė į sodą.

Deinas sėdėjo ant siuvinėtos krėslo pagalvėlės ir tirtėjo.

Zedas ir Rani Jago petys petin nulipo laiptais.

Deinas visai kitaip įsivaizdavo Rani Jago: manė, kad ji bus arba labai sena, arba labai jauna, galbūt kokia išsigimėlė, pabaisa. Bet iš tikrųjų ji buvo daugmaž tokio pat ūgio, kaip ir brolis, be to, prietemoje jie atrodė tokie panašūs, kad Deinui net dingtelėjo: bene bus dvyniai? Zedas mostelėjo jam, ir Deinas atsistojo, svirduliuodamas nuo silpnumo — teko delnu atsiremti į sieną, kad nepargriūtų.

Zedas tarė:

— Rani, tai — Deinas. — Viena ranka jis apglėbė sesers pečius.

— Lipu aukštyn, pasimatysime rytą.

Juodu apsikabino; Zedas apsisuko ir, nė nedirstelėjęs į Deiną, ėmė kopti plačiais laiptais į viršų. Vos jis pasišalino, atrodė, net kvėpuoti tapo lengviau. Rani Jago mūvėjo juodas kelnes, vilkėjo raudonus marškinius; jos akys, kaip ir Zedo, buvo gintarinės.

Deinas nevikriai jai nusilenkė. Iki šiol jam dar niekad prieš nieką neteko lankstytis. Rani visai nepriminė pabaisos. Tiesa, nestokodamas pinigų, ilgaamžiškumą galėjai nusipirkti — esama tam skirtų narkotikų, tad Rani amžiaus įspėti nebuvo įmanoma: galbūt jai trisdešimt, o gal devyniasdešimt, o gal ir visi du šimtai. Vis dėlto iš pažiūros ji atrodė gal dešimčia metų vyresnė už Deiną — nedaugiau.

— Kada paskutinį kartą valgei? — paklausė ji. Jos balsas buvo žemas, beveik toks pat kaip Zedo.

Deinas bandė prisiminti, kada ką nors turėjo burnoje.

— Nežinau, — ištarė pagaliau.

— Lik čia, — įsakė ji ir pradingo už dvivėrių durų.

Deinas atsišliejo į sieną patyliukais svarstydamas, kiek laiko dar įstengs išstovėti nesusmukęs. Jam suko visus kaulus, keliai drebėjo.

Ji grįžo greitai nešina padėklu; ant šio buvo lėkštė, taurė, maisto. Deinas užuodė mėsos, sūrio, šviežiai iškeptos duonos kvapus.

— Nagi, sėskis, tu! — šūktelėjo moteris. — Štai.

Jis atsisėdo, ji padėjo lėkštę jam ant kelių. Deino skrandis suurzgė. Jis paragavo gabalėlį mėsos.

— Valgyk lėtai, kitaip dar supykins, — perspėjo jį Rani.

Vyrukas prisivertė siųsti maistą į bumą mažyčiais kąsneliais.

Sukramtė porą gabalėlių mėsos, duonos žiauberę, sūrio luistelį. Staiga pajuto nebeįstengsiąs nuryti nė kąsnio.

Moteris stovėdama stebėjo, kaip naujasis vergas valgo.

— Ačiū, — ištarė jis ir pridūrė: — Atleiskite, nežinau, kaip jus vadinti.

— Į sveikatą. Mano titulas — Domna. Bet namuose visi mane vadina tiesiog Rani-ka. Taip gali vadinti ir tu. Ji pasitrynė smakrą. Jos plaukai buvo švelnesni ir ilgesni nei brolio, ji nešiojo juos supintus į storą kasą. Kažin, ar ji panaši į brolį ir kitais atžvilgiais? — dingtelėjo Deinui.

— Kiek tau metų? — paklausė Rani.

— Dvidešimt ketveri, — atsakė buvęs kontrabandininkas.

Jos veide šmėkštelėjo nuostaba.

— Tu dar labai jaunas Žvaigždžių Kapitonas. Kiek laiko nešioji medalioną?

Pastaba jį įskaudino.

— Aštuonis standartinius mėnesius, — pasakė Deinas ir pridūrė: — Prieš tai dar mokiausi pilotų mokykloje.

— O tavo sutartis — kokiam terminui?

— Dešimčiai metų, — atsakė vyrukas. Ko Zedas spėjo seseriai apie jį pripasakoti?

Rani dirstelėjo dvivėrių durų link. Deinas irgi pažvelgė ta pačia kryptimi. Ten šešėlyje lūkuriavo kažkoks tamsus pavidalas.

— Amri, jeigu Binkis nemiega, paprašyk, kad ateitų čionai.

Pavidalas išnyko.

Deinui parūpo, kas galėtų būti tasai Binkis. Vergas? O jeigu taip, kodėl tuomet Rani Jago liepė vergo kažko „paprašyti”? Tiesa, ir valgyti jam ji atnešė pati.

Durys atsivėrė, tarpduryje išdygo liaunas šviesiaplaukis vyriškis. Jis smalsiai pažvelgė į Deiną Ikoro.

— Binkis — mano sekretorius. Be jo aš nieko negalėčiau nuveikti. Binki, tai — Deinas. Zedas atgabeno jį čionai iš Tinklo. Parodyk jam lovą, kur miegoti, surask kokių nors drabužių. O rytoj aprodysi namus.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis ir mostelėjo Deinui. — Eime su manim.

Deinas atsistojo. Kojos atrodė lyg švino pripiltos. Jis dar kartą nusilenkė Rani Jago. Paskui abu suėjo pro duris į virtuvę su metalo bei medžio interjeru, o iš jos pateko į koridorių, abipus kurio rikiavosi lentelėmis apkaltos durys. Deinas išsyk prisiminė Tinklą.

— Kara, — ėmė vardyti Binkis. — Imelda. Aš. Amri. Timitas miega sode. Tu. — Jis atidarė penktąsias duris.

Už durų buvo kambarėlis — nedidelis ir šiltas, apkaltas medinėmis lentelėmis; blausią šviesą skleidė eilė palubėje sukabintų popierinių žibintų. Čia buvo siaura lova mediniu rėmu, ant sienos kabojo apskritas veidrodis. Deinas įsistebeilijo į savo atspindį. Atrodė vyresnis nei tada, kai matė save paskutinį kartą, sulysęs, veidas — išvagotas raukšlių, kurių, kiek prisiminė, anksčiau nebuvo, nepatikliomis akimis.

Binkis paaiškino:

— Tu miegosi čia. Rytą Amri tave pažadins. Pasakysiu jai, kad pernelyg nepasiankstintų.

Tai taręs, jis apsisuko eiti.

— Palauk… prašau tavęs, — ištarė Deinas. Jautėsi visiškai sutrikęs. Binkis atsigręžė. Jis žvelgė į Deiną su užuojauta, bet tuo pačiu kažkaip keistai, įsitempęs, tarsi pasiruošęs gintis. — Aš ne… Ar tu — vergas?

Netaręs nė žodžio, Binkis atsiraitojo rankovę ir parodė Deinui tatuiruotę ant kairiojo žasto — mėlyną „J”.

— O ką tu padarei?

Binkis atsakė:

— Šito mes neklausinėjame. Vergai neturi praeities, namų ar nuosavybės. Neturi ir pavardžių.

— Net jei taip priimta — juk nebūtina?

— O koks skirtumas? Juk aš galiu būti ir padegėjas ar žudikas, uždaužęs ką nors kirviu. Dabar aš esu čia. Ir nenoriu žinoti, kas tu toks.

Jis vėl apsisuko eiti. Deinas pajuto, kad kojos jo neberemia. Klestelėjo ant lovos.

— Labanakt, — ištarė Binkis.

— Labanakt, — atsakė Deinas jo nugarai.

Jis liko vienas.

Deinas nusispyrė batus ir užsikėlė kojas ant lovos. Jam krustelėjus, lova sugirgždėjo. Staiga Deinas susizgribo, kad, nė pats nejusdamas, klausosi, ar nepasigirs žingsniai.

Jau viskas baigta. Viskas gerai.

Jis atsišliejo į pagalvės minkštumą ir delnu perbraukė žvilgančią, gruoblėtą galvūgalio lentą. Jautė antklodės švelnumą. Koridoriuje už durų nebuvo girdėti nė garselio. Deinas išsiropštė iš lovos ir apėjo kambarį. Spinta buvo tuščia. Vonios kambarys, dušas. Deinas atidarė duris ir dirstelėjo į koridorių. Nė gyvos dvasios.

Naktis buvo saugus metas, o Rani sakė, kad jis galįs pamiegoti. Deinas uždarė duris. Nusivilko marškinius, bet čia pat sudvejojo. Nenorėjo miegoti nuogas. Abiem rankomis sugriebęs antklodę, susivyniojo į ją lyg į kokoną. Šviesos jungiklis buvo įtaisytas galvūgalio lentoje. Deinas spustelėjo jį nykščiu. Paskui atsigulė ant šono ir susirangė palaimingoje tamsoje, klausydamasis lygaus savo paties alsavimo.

Jis laukė, kol užslinks miegas.

Zedas Jago kaip visuomet išmiegojo visą naktį ramiai, netrikdomas sapnų.

Pabudęs dar valandėlę gulėjo nekrustelėdamas šiltoje lovoje, stebėdamas, kaip sienomis lėtai kopia ryškūs saulės šviesos ruožai. Sugrįžus iš Tinklo, kelias pirmąsias dienas visa kas Čabade jam rodėsi taip trapu, kad, regis, vos nukreipus žvilgsnį į šalį, tuoj pat išnyktų. Zedas kartais nutverdavo save nejučiomis įsispoksojusį į kokį žmogų ar daiktą, kad tas neišgaruotų. Šitas kambarys buvo jo gūžta nuo pat vaikystės. Ant vienos sienos lentynose rikiavosi jo knygų įrašai. Vienoje spintoje buvo sudėti drabužiai, kitoje — kopimo į ledynus įranga: kombinezonas, smaigai, kirvukai, kobiniai. Kampe kabojo viela sutvirtintas žmogaus skeletas — tas pats, kurį jis naudojo mokydamasis medicinos mokykloje Nekse; skeleto galva buvo kiek pakreipta į šoną, tarsi šis tokia groteskiška, neįmanoma poza dirsčiotų sau per petį. Zedui dingtelėjo, kad Amri veikiausiai bus jį valiusi. Gydytojo lagaminėlis stovėjo prie kadaruojančių kaulėtų skeleto kojų.

Zedas šoko iš lovos ir nuogas priėjo prie durų į terasą. Išvydo žydintį sodą, kiek padūmavusį nuo šnypščiančių, vaivorykštėmis mirguliuojančių purslų, žyrančių nuo plačiu lankstu trykštančios vandens srovės. Per susirangiusį vijoklį stryktelėjo drakonkatė. Timitas, įsitaisęs prie gėlių klombos, vyniojo laistymo žarną. Zedas trūktelėjęs atstūmė duris. Tiesiog į jį siūbtelėjo karščio banga. Oras alsavo kaitra lyg išsilydžiusi lava. Zedo pečius ir šonus akimoju nužėrė prakaito lašeliai. Tris mėnesius praleidus svetur, prie Čabado karščio reikėjo įprasti — netgi tam, kuris čia gimęs ir užaugęs. Zedas giliai įkvėpė. Ir susimąstė: kažin ar nebus tik beprasmis laiko gaišimas, jeigu jis pamėgins dar kartą užsiminti Rani apie tuos grasinančius laiškus? O gal jis tik be reikalo kelia paniką? Rani veikiausiai tik pasijuoktų iš jo. Zedas uždarė terasos duris ir žengė atgal į tykią namo vėsą. Buvo valanda po aušros.

Zedas apsirengė. Girdėjo iš apačios sklindančius balsus: virtuvėje šnekučiavosi Kara ir Imelda. Išlindęs į laiptus, Zedas susidūrė su aukštyn kopiančia Amri, kuri nešė padėklą su pusryčių vaisiais.

— Aš nunešiu, — tarstelėjo jis ir, balansuodamas padėklą ant vieno delno, pasuko atgal aukštyn. Jis pabarbeno į Rani kambario duris.

— Čia aš, — ištarė.

— Eikš!

Sesuo sėdėjo plačiame krėsle. Zedas pastatė padėklą ant suolelio kojoms. Rani vilkėjo blizgų sodriai mėlyną kombinezoną — tokios pat spalvos, kaip ir Jago Šeimos herbas, kaip ir Čabado dangus. Mėlynumo užtemdytos gintarinės jos akys atrodė šviesiai rudos lyg lazdyno riešutas.

— Labas rytas, Rani-ka.

Ji pakėlė veidą bučiniui.

— Labas rytas, Zedai-ka.

Prie jos kojų voliojosi trys skaičiais išmarginti popieriaus lakštai.

— Jau darbuojies? O ką čia tyrinėji?

Ji paėmė nuo padėklo vaisių.

— Dorazino išteklius. Binkis šįryt apskaičiavo mūsų turimus išteklius ir poreikius: kiek dorazino atsargų reikia, kad dar vienerius metus galėtume deramai aprūpinti Tinklą, Sardonikso sektoriaus kalinius ir mūsų darbuotojus keritų fermoje. Mes nebeturime pakankamai atsargų. Pažvelk. — Zedas paėmė ištiestą jam popieriaus lakštą. — Aš jau seniai parašiau Šeriksei — tą pačią dieną, kai išsiunčiau komunigramą tau. Pasisiūliau mokėti už doraziną dvigubą rinkos kainą. Vyliausi, kad šitai padės vėl išjudinti prekybą.

— Sakei man tai, kai skambinau tau iš palydovo, — priminė Zedas. — O tai irgi buvo prieš keletą dienų.

— Vyliausi, kad per tiek laiko sulauksiu atsakymo iš Šeriksės.

— Bet nesulaukei.

Rani papurtė galvą.

— Iki šiol dar niekad nebuvo taip, kad ji man neatsakytų. — Jos pečiai nusviro.

— Parašyk dar kartą, — pasiūlė Zedas.

— Taip, — mažne galvodama apie kažką kita sutiko ji. — Tai padaryti galiu.

Zedas pasidomėjo:

— O kas dar dedasi Čabade — be dorazino stygiaus?

— Ką?

— Kas nors susituokė, gimė, mirė?

Rani sutelkė dėmesį į jį.

— Atleisk, Zedai-ka. Užsigalvojau… be to, kad ir kaip smarkiai tavęs ilgėčiaus, kol būni išvykęs, praeina valanda po to, kai grįžti iš Tinklo — ir jau atrodo, tarsi niekur nė nebūtum iškeliavęs. Taigi mirė Domna Sam. O vienas iš Imrės ir Alizos Kynetų vaikų ketino tuoktis, bet vestuvės iširo. Nebeprisimenu, kuris iš jų. Imrė buvo perrinktas Tarybos pirmininku. Jis siūlė į šias pareigas mane, bet aš pasakiau: jeigu tai reiškia, kad turėsiu persikelti gyventi į Abanatą, tuomet nesutinku. Mudu su Imre smarkiai susiginčijome dėl vandens sąnaudų. Aš laimėjau. Tulė atidarė antrą krautuvėlę.

Zedas linktelėjo. Tulė trejus metus dirbo Jago Šeimos virėja — tai buvo tyki, išmintinga moteris. Kai baigėsi sutarties terminas, ji pasiėmė sukauptus pinigus ir nusipirko krautuvėlę Abanate.

— O kaip gyvenai tu? Viskas buvo gerai?

— Ilgėjausi tavęs, — atsakė ji. — Ir labai daug dirbau. Nuolat teko važinėti į Abanatą ir atgal. — Ji pasitrynė smakrą. — Žinai, pilotas man iš tiesų būtų pravertęs. Domna Sam vis atsiųsdavo man savo katerį. Ko gero, su ja praleidau kur kas daugiau laiko nei su Ferisu.

Zedas pratarė:

— Aš net nebeprisimenu, kaip tas Ferisas atrodo. — Rani nutaisė rūgščią miną. — Gaila, kad nebuvau čia, kai tau reikėjo piloto.

O ar buvai laiminga? — norėjo paklausti jis. — Gal buvai įsitaisiusi meilužį? Jei būtų uždavęs jai pirmąjį klausimą, ji, be jokios abejonės, būtų tik nusišypsojusi ir atsakiusi: „Na, žinoma”.

Apie meilužius jis niekad jos neklausinėdavo.

Rani pasakė:

— Reikės nuvažiuoti į Sovką.

— O ko?

— Išleidau į pensiją senąjį valdytoją ir paskyriau naują — Eritą Alogongą. Iki šiol ji vadovavo veislininkystės skyriui. Noriu savo akimis pamatyti, kaip ji tvarkosi. Be to, neramu dėl tų dvesiančių veislinių jauniklių.

— Apėmė nostalgija? — pasišaipė Zedas.

Ji nusijuokė.

— Manai, pasiilgau Sovkos? Zedai, pasiilgti Sovkos — visiškai neįmanoma.

Zedas nesuskubo laiku prikąsti liežuvio ir leptelėjo:

— Anuomet pakankamai noriai išvykai ten.

Tai buvo senas jų abiejų skaudulys. Rani delnu palietė brolio ranką.

— Zedai-ka, man buvo septyniolika, ir niekas manęs neklausė, ar noriu ten važiuoti. Liepė važiuoti — ir viskas. Man buvo baisu. Negalėjau atsikalbinėti ar spyriotis prieš Izobelės valią.

— Taip, žinau. Atleisk, kad taip pasakiau.

— Norėtum, kad papasakočiau daugiau gandų? Nieko nebegaliu sugalvoti. Turėsi išklausinėti Caritą Diamos. O gal paprašyti Binkio, kad atspausdintų keletą senų VIN egzempliorių?

Čarita Diamos buvo Jago Šeimos giminaitė — pikta, pagiežinga bobpalaikė, kuriai liežuvio nuodingumu negalėjo prilygti niekas visame Abadane. Zedas kone paspringo.

Rani nusijuokė.

— Tai tu ką nors man papasakok, — paprašė. — Pavyzdžiui, apie kelionę. Iki šiol taip ir neturiu Tinklo ataskaitos.

— Viskas mano kompiuteryje, gali sėsti ir perskaityti.

— Ne. Norėčiau, kad papasakotum pats.

Ji sėdėjo, šiek tiek pakreipusi galvą, sunerti pirštai laisvai gulėjo ant kelių — tokia poza sesuo įsitaisydavo visada, pasiruošusi klausytis. Zedas paėmė vaisių.

— Gerai jau, — nusileido. — Taigi kelionėje nepatyrėme jokių nuotykių, tik štai jau visai jai baigiantis…

Apačioje, atskirose vergų gyvenamosiose patalpose, Deinui Ikoro prisisapnavo žingsniai koridoriuje.

Jis pabudo išpiltas šalto prakaito. Kambaryje buvo labai šviesu: mirguliuojanti, dėmėta saulėkaita, o ne tolygiai tvieskiantis dirbtinis apšvietimas. Kažkas beldėsi į duris. Moteris pašaukė jį vardu, švelnus jos balsas vos prasismelkė per tvirtą medieną. Deinas atsisėdo lovoje. Prakaituotas kūnas buvo lipnus.

— Užeik, — atsiliepė Deinas.

Į kambarį įėjo šviesiaplaukė mergaičiukė.

— Labas, — pasisveikino ji. — Aš — Amri.

Ji vilkėjo laisvą tiesaus kirpimo suknelę, margintą geltonomis ir raudonomis dėmėmis; Deinui ji priminė drugelį. Vienoje rankoje mergaitė nešė porą šiaudinių sandalų, užsimetusi ant kitos — pilkšvą kombinezoną.

— Čia tau, — paaiškino. — Binkis sako, jog turėtų tikti.

Deinas atsisėdo ant lovos krašto.

— Koks dabar paros metas? — paklausė.

— Dvi valandos po aušros.

Švelnūs išblukę mergaitės plaukai siekėjai iki juosmens, oda buvo tokia pat blyški, kone perregima, kaip kūdikio. Mergaitės suknelė buvo be rankovių, tad Deinas įžiūrėjo mėlynąją tatuiruotę ant kairiojo žasto. Tai reiškė, kad ji — vergė. Priblokštas Deinas tik sumirksėjo. Iš pažiūros mergaitei galėjo būti nedaugiau kaip keturiolika; Deinui netilpo galvoj, kokį nusikaltimą ji galėjo įvykdyti. Šiaip ar taip, ji buvo čia.

Jis paėmė iš Amri drabužius.

— Kai apsirengsi, — pridūrė ji, — ateik pusryčių. Virtuvė kitame šio koridoriaus gale.

— Taip, prisimenu. Ačiū, — atsakė jis.

Žingsniuodamas koridoriumi į virtuvę, Deinas pajuto tokį su niekuo nesupainiojamą dilgtelėjimą galvoje, bylojantį: Tu jau visa tai matei, girdėjai, darei, užuodei, ragavai, tu jau esi buvęs čia anksčiau. Jis netruko perprasti, iš kur tasai deja vu pojūtis. Štai — jam šešiolika, jis žingsniuoja Nekso Pilotų Akademijos koridoriumi iš miegamojo į valgyklos salę; jis vilki uniformą, galvoje dūzgia šimtai nepažįstamų sąvokų bei priesakų, o plaukai vos siekia pečius — trumpesni, nei kada nors buvo Peline. Jis nenorėjo, kad juos nukirptų. Jam patiko nešioti ilgus plaukus. Deinas staiga užsimerkė: prisiminė „Užtrauktuką”, Raselą O‘Neilą, Monkę, Tori Lamoniką, Neksą, miškingas Pelino kalvas, savo šeimos narių veidus — laisvė, dingtelėjo mintis. Kažin, parūpo jam, kur dabar galėtų būti mano muzikos įrašai? Deinas įsivaizdavo kokį nors Tinklo įgulos narį, naršantį jo kolekciją — tikriausiai kokio vieno įrašo pasiklausė, nuobodžiaudamas susiraukė ir nubloškė viską šalin. „Nieko vertinga, komandore”. Jo galvoje suošė keletas greitų, paukščio trelę primenančių pasažų iš Vitorijo Stratos „Fugos Nr.2 C Mažor”. Džiugi senovinė muzika išspaudė ašaras.

Deinas atgalia ranka nusibraukė ašaras ir įžengė į virtuvę. Sienos čia buvo apkaltos raudono medžio lentutėmis, grindys išklotos rudomis kvadratinėmis plytelėmis. Prie bufeto, susėdę ant aukštų metalinių taburečių, pusryčiavo Binkis, Amri ir dar dvi jam nepažįstamos moterys.

Visi atsigręžę sužiuro į jį, bet veidų išraiškos nepasikeitė. Binkis juos supažindino:

— Tai Deinas. O tai — Kara Moro, Jago Šeimos valdos ūkvedė, ir Imelda — virėja.

Kara buvo kaulėta, rudaodė, sidabriniais plaukais, kurie netvarkingomis sruogomis sroveno jos nugara. Ant kairiojo jos žasto buvo matyti blyškus randas. Imelda — jaunesnė, gyva ir šneki.

— Vakar vakare mačiau, kaip atvykai, — pasakė ji, stumtelėdama jam pusdubenį. — Štai, užkąsk. Ten yra ir dar viena taburetė.

Atsigręžęs Deinas išvydo Amri, stumiančią jam kėdę. Kai atsisėdo, jo kojos vos pasiekė apatinę kėdės pakoją. Deinas pasiėmė iš lėkštės vaisių ir gabalėlį sūrio.

— Ar jie jau atsikėlę? — paklausė Imelda.

Amri atsakė:

— Zedas paėmė iš manęs padėklą, sakė nunešiąs pats.

— Praėjusią naktį kažkas šmirinėjo čia.

— Čia buvo Rani, — atsakė Amri. — Nešė užkąsti jam. — Ji bakstelėjo pirštu į Deiną.

— Kokiu metu?

— Gal trečią valandą po saulėlydžio, — atsakė Binkis. Ir pridūrė — neva Deinui: — Imelda visada nori viską žinoti.

— Taip pat, kaip ir tu, — šiurkščiai atrėžė Kara.

— Ar kas nors norės dar sūrio? — paklausė virėja.

Norinčių neatsirado. Ji padėjo pusdubenį atgal į šaldytuvą ir nerūpestingai paklausė:

— Kas nauja šį rytą? — Ji dirstelėjo į Binkį.

— Nieko nauja, — atsakė jis. — Rani dirba.

— Ką dirba? — susidomėjo virėja.

— Aš nekalbu apie Rani darbus, — atkirto Binkis. — Ir tu puikiai tai žinai.

Imelda sukikeno, nėmaž nesusidrovėjusi dėl savo nederamo smalsumo.

— Aš tik paklausiau.

— Po kelių dienų jie išvyksta į Abanatą? — pasiteiravo Amri.

— Po dešimties.

— Norėčiau ir aš važiuoti kartu, — pareiškė Amri, spirčiodama kėdės pakoją. — Man patinka Abanatas.

— O man — ne, — atsiliepė Binkis.

Vis dar neatitokdamas Deinas droviai paklausė:

— O koks Čabado kalendorius?

Binkis paaiškino:

— Savaitę sudaro devynios dienos, mėnesį — penkios savaitės, metus — dešimt mėnesių. Kas penkeri metai prie paskutiniojo mėnesio prisideda dvi dienos.

Įsiterpė Imelda:

— Čabade niekas nešvenčia gimtadienių. Man taip ilgu gimimo dienos šventės! Paprastai švęsdavau du kartus: standartiniu laiku ir…

— Ime! — griežtai tarstelėjo Kara ir suraukusi antakius dėbtelėjo į jaunesniąją moterį. — Apie praeitį mes nekalbame.

Imelda gūžtelėjo pečiais.

— Man vis vien ilgu gimtadienio šventės, — atkakliai pareiškė ji.

Deinas linktelėjo. Dauguma kolonijinių planetų laiką matuodavo dviem būdais: vietinės trukmės metais, mėnesiais bei dienomis ir standartiniais — atitinkančiais Senosios Žemės kalendorių. Kai kuriose planetose tai reiškė, kad kiekvienas žmogus galėjo susirengti dvi gimimo dienos šventes kasmet, kadangi daugumoje pasaulių pilnametystės amžius buvo keturiolika standartinių metų. Tačiau nemaža kolonijų gimtadienių išvis neminėdavo — tam, kuris sulaukdavo keturiolikos, paprasčiausiai apie tai pranešdavo. Peline ta proga būdavo rengiamos nedidelės apeigos.

Vėl prašneko Imelda:

— Rani ir Zedas per Aukcioną visuomet važiuoja į Abanatą. Rani į miestą pasiima ir vieną iš namų vergų. Tai yra vieną, neskaitant Binkio — Binkis lydi ją kiekvieneriais metais. Timitas, aišku, nevažiuoja — jam atgrasi vien mintis, jog teks palikti sodą.

— Kiek žmonių gyvena čia? — paklausė Deinas.

— Mes keturi, — atsakė Imelda. — Ir Timitas. Savaime aišku, dar juodu, o dabar — dar ir tu. Kokiems darbams tave įsigijo?

— Nežinau, — atsakė Deinas. — Niekas man to nepasakė.

Skimbtelėjo varpelis — dviem tonais: din-dan. Binkis žengė prie sienoje įtaisytų interkomo grotelių.

— Klausau, Rani-ka.

Visi kiti nutilo. Tačiau išgirdo tik murmesį — Rani kalbėjo pernelyg tyliai, kad būtų įmanoma išgirsti žodžius.

— Gerai, Rani-ka, — ištarė Binkis ir atsigręžęs nuo mikrofono pažvelgė į Deiną. — Kviečia tave.

Deinas paskubomis nurijo kąsnį.

— Kur man eiti?

Atsakė Amri:

— Aš tave palydėsiu. Vis vien turiu paimti padėklą.

Jis nusekė paskui ją plačiais marmuriniais laiptais aukštyn. Antrojo aukšto laiptų aikštelėje suskaičiavo septynerias duris. Amri sustojo prie trečiųjų. Pabarbeno į jas ir nusišypsojo Deinui.

— Nereikia jos bijoti, — ištarė drąsindama. — Ji labai miela.

— Įeik, — šūktelėjo Rani.

Deinas pakluso. Kambarys buvo šviesus ir erdvus. Grindys užklotos baltu kilimėliu, ant langų — baltos užuolaidos, sienos dažytos mėlynai. Rani vilkėjo mėlyną drabužį. Ji sėdėjo grietinėlės spalvos krėsle, kurio aptakus atlošas bei ranktūriai gaubė ją tarsi skraistė. Greta stovėjo Zedas, viena ranka jis glostė jai plaukus. Deinas sustingo priešais juos. Širdis pašėlo daužytis.

Amri paėmė padėklą nuo suolelio kojoms.

— Ar norite dar ko nors, Rani-ka? — paklausė.

— Ačiū, ne, — atsakė Rani.

Ji nusišypsojo mergaitei, o paskui įsmeigė akis į savąjį Žvaigždžių Kapitoną. Jis tvirtai atlaikė jos žvilgsnį. Rani pakako akimirkos, kad perprastų, kas jai nepatinka jo akyse. Ji pasisuko su visu krėslu ir pažvelgė į Zedą.

— Zedai-ka…

Zedas linktelėjo.

— Kai tau manęs prireiks, pasikviesk. Būsiu savo kambaryje. Jis išėjo pro terasos duris. Tarsi magneto traukiama, Deino Ikoro galva pasisuko: jis nulydėjo žvilgsniu išeinantį Zedą.

Rani kreipėsi į jį:

— Zedas tvirtina, kad tu — narkotikų kurjeris.

Jis paskubomis vėl sutelkė dėmesį į moterį.

— Buvau, — atsakė.

— Gabendavai doraziną.

Deinas paaiškino:

— Ne visai taip. Bandžiau verstis dorazino kontrabanda. Tačiau mano krovinį nušvilpė man iš panosės. Taigi aš nesu dorazino kurjeris.

— Bet kartą buvai sutaręs pergabenti krovinį.

— Taip.

Jis buvo įsitempęs ir pernelyg mandagus. Rani žinojo, kas lemia tokią jo laikyseną: iš dalies — baimė, iš dalies — gėda, iš dalies — nežinomybė, o didele dalimi — išdidumas. Ji visa tai suprato, ir viskas ją tenkino — viskas, išskyrus baimę. Išdidumas priversdavo vergą dirbti, o gėda ir nežinomybė darydavo jį paklusnų. Tačiau, priešingai nei Zedas, Rani labai menkai tevertino baimę.

O jeigu išdidumas išaugtų į maištą arba gėda — į nuolatinį niūrų uždarumą, ką gi, tuomet visada galima pasitelkti doraziną.

— Eikš čionai, — ištarė ji ir parodė į suoliuką kojoms. Deinas atsisėdo — susikaustęs, bet vis vien grakščiai. — Binkis tikriausiai jau sakė tau, kad čia, Čabade, praeitis ir lieka praeityje. Bet suprask: man kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, jog Čabade juntamas ženklus dorazino trūkumas. O Jago Šeimai tai — rimta problema. Mes superkame didžiąją dalį dorazino, kurį kurjeriai parduoda dileriams Abanate. Paskui prekė iškeliauja į Tinklą, taip pat — į Belės, Kerėtojo, Sabado ir Lėjaus kalėjimus. Dorazinas reikalingas mums ir keritų fermose Sovkoje. Kitos Šeimos, taip pat ir keturioms Šeimoms nepavaldžios įmonės, doraziną perka atskirai. — Deinas pastebimai atsipalaidavo, atrodė, kad Rani žodžiai sėkmingai jį ramina. Jo veidas buvo judrus, išraiškingas, o kol klausėsi, tamsūs antakiai susimetė tarpuakyje. — Taigi norėčiau šio to paklausti tavęs apie prekybą dorazinu. Iš savo dilerės žinau, kad dorazinas gaminamas ir apdorojamas ne mūsų sektoriuje, o jo gamyba užsiima įmonė, kurią visi vadina „Farmacija”.

— Taip, teisingai, — patvirtino Deinas.

— Ar tiesa, kad niekas nežino, kur įsikūrusi „Farmacija”?

— Niekada negirdėjau, kad kas nors būtų paminėjęs bent sektorių, — neužtikrintai atsakė Deinas. — Krovinį jie išsiunčia raketomis-robotais, šie keliauja į perkrovimo taškus visuose aštuoniuose sektoriuose. Jie turi tarpininkų, kurie ir užmezga ryšius su kurjeriais. Nė nenumanau, kaip tarpininkams perduodami nurodymai, bet girdėjau, kad šie gaunami be nuorodos, iš kurio sektoriaus yra išsiųsti. Ar bent jau šitaip tvirtina patys tarpininkai.

Rani perprato, kad vyrukas nėra visiškai tikras dėl to, ką sako, ir stengiasi kalbėti kuo tiksliau.

— Ar, be Čabado, dorazinas pardavinėjamas ir dar kur nors?

— Retsykiais pirkėjai iš kitų sektorių atsiunčia į Čabadą kurjerius nupirkti vienos kitos siuntos. Tačiau kominas — kur kas pigesnis. Svaigintis dorazinu — gana brangus malonumas. — Deino veidas staiga įsitempė. — Kaip tik šitaip iš pat pradžių ir pagalvojo jūsų brolis: palaikė mane kurjeriu, atvykusiu nupirkti vienos dozės.

Rani švelniai pasakė jam:

— Tai nesvarbu. — Ji atsargiai palietė jo ranką. — Žinai, dabar tu — mano. Tu — ne Zedo nuosavybė. Taigi dorazinas gabenamas į Čabadą. Kaip kurjeriai jį pristato? Kosminio uostamiesčio pareigūnai tikrina visus atvykstančius laivus, o pristvėrę ką nors, gabenantį kontrabandą, privalo tučtuojau perduoti tokį hipererdvės policijai. — Sakydama tai, ji šyptelėjo. Puikiai žinojo, kaip sunku Uosto pareigūnams tiksliai laikytis nuostatų.

— Kurjeriai nesileidžia Uoste, jie iš viso nesiartina prie palydovo. Mes — jie — atlieka Šuolį iš hipererdvės ir išneria į normalų erdvėlaikį netoli pačios planetos. Jie nusileidžia Čabade — o jeigu laivu keliauja, tarkime, kapitonas su įgula, tuomet įgula išveda laivą į orbitą, o kapitonas skrenda kateriu tiesiai į Abanatą.

— Kas tavo dileris Abanate?

Deinas šyptelėjo puse lūpų. Šypsena netikėtai patraukliai permainė šiaip jau gana rūstų jo veidą.

— Nepažįstu nė vieno dilerio. Aš blefavau. — Dramblio kaulo atspalvio jo oda ir šiaip nebuvo labai rausva, bet dabar akivaizdžiai dar labiau pabalo. — Tik štai klaidingai pasirinkau žmogų, kurį bandžiau apstumti, — skausmingai pridūrė jis.

Rani paklausė:

— Ar žinai ką nors apie Maiklą A-Rae?

— Ne, Rani-ka. Atsiprašau.

— Ar tu pavalgęs?

— Taip, Rani-ka.

— O kambarys patogus?

— Taip, Rani-ka.

— Ar jau turėjai progą apsižvalgyti po valdą?

Jis papurtė galvą.

— Eime. — Ji mostelėjo jam sekti iš paskos. Atstūmė stiklines duris, išėjo į terasą. — Tik nežiūrėk į saulę!

Bet jis jau ir pats suskubo prisidengti akis, sutelkdamas žvilgsnį į sodrią vejos žalumą. Šešėliai akinančioje šviesoje atrodė tarytum popierinės iškarpos. Rani pamojo jam prieiti prie sienos. Deinas abiem delnais atsirėmė į mūro plytas.

— Tai primena man kraštovaizdį tų vietų, kur praleidau vaikystę, — ištarė jis.

— Kokioje planetoje? — paklausė ji.

— Peline. — Jo žvilgsnis nuklydo vakarų pusėn, į banguojančius kalvų šlaitus. — Kaip gražu.

— Ir man gražu. Čia viską sukūrė mano senelė Orina. Jago Šeima — pirmoji iš keturių, įsikūrusi atokiau nuo Abanato. Dabar jau visos Šeimos turi privačias valdas kalvose, bet ši — pati seniausia. Tenka gerokai pasistengti, kad viskas čia žaliuotų.

— Girdėjau, kad Čabadas — sausringas pasaulis.

— Taip ir yra, — patvirtino Rani. Paskui parodė į medžius. — Ši valda — visai mažytė. Tik žalumos sklypelis kalvos šlaite. Vanduo laistymui atiteka čionai vamzdžiais iš paties Abanato. Bet sulig siena baigiasi ir žaluma. Per medžius sienos nematyti, bet ji tikrai ten yra. O už sienos plyti išdžiūvęs, bevandenis kraštas. Vartai štai ten. — Ji nykščiu bakstelėjo sau per petį, priešakinės namo pusės link. — Jei sugalvosi pro juos išeiti, niekas nė nemėgins tavęs sulaikyti. Bet jeigu ir išeisi, turėsi arba grįžti, arba mirti. Karštis pribaigs tave per pusdienį, o iki Abanato — trys dienos kelio pėsčiomis.

— Ar kas nors jau bandė?

Rani atsakė:

— Pabando visi.

Tai nebuvo visai tiesa. Tačiau ji vylėsi, kad Deinas ja patikės, kad jis pats nesusiruoš išeiti. Toli gražu ne džiugiai ji prisiminė tą atvejį prieš dvejus metus, kai bėgti pamėgino Binkis. Rani norėjo perspėti Deiną. Bet jeigu ji garsiai ištars Zedo vardą, Deino veidą akimoju sukaustys įtampa. Rani tuo nė trupučio neabejojo.

Į terasą išslinko drakonkatė. Užjutęs svetimą žmogų, gyvūnas akimoju sustingo ir keistai, melodingai suurzgė. Nugara išsirietė, uodegos kailis pasišiaušė.

— Liaukis! — paliepė jai Rani. Ji ištiesė ranką. — Eikš čionai, Izide. — Katė minkštai atslydo prie jos. Deinas stovėjo užgniaužęs kvapą. — Draugas, Izide. Draugas. — Ji glostė gyvulėlį tol, kol vėl tvarkingai sugulė piestu pasistoję kailio plaukai. — Ištiesk ranką. — Deinas ištiesė ranką delnu aukštyn. Katė ją apuostė. — Tai Izidė. Ji pati vyriausia. Dažniausiai leidžiu jai tūnoti namuose — ji jau nebe tokia vikri, be to, baigia apakti. Tačiau užuodžia vis dar puikiai. Turime čia ir jos kačiukus — Totą, Horąir Tifoną.

Izidės uodega tingiai vasnojo į šalis. Katė pasitrynė galva Deinui į šlaunį.

— Koks tai gyvūnas? — paklausė jis.

— Drakonkatė. Felis draco; jos išvestos Kerėtojo laboratorijose. Drakonkatės dvigubai protingesnės už pačius sumaniausius sarginius šunis. Dabar, kai jau pažįsta tave, ji praneš trims savo vaikams, koks tavo kvapas, kad susitikę jie nesudraskytų tavęs į skutus.

— Kaip ji gali perduoti, koks mano kvapas?

— Laboratorijose joms įdiegiami rudimentiniai telepatiniai sugebėjimai, tiesa, jais naudotis jos gali tik tarpusavyje. Drakonkatės labai brangios.

— Neabejoju, — sumurmėjo Deinas, glostydamas trikampę gyvūno galvą.

Rani prašneko vėl:

— Pasakodamas vakar apie tave, brolis užsiminė, kad galėtum tapti mano pilotu. Galėsi?

Jis atsakė:

— Aš juk mokiausi valdyti laivus.

— Gerai. Vis dėlto aš toli gražu ne visą laiką praleidžiu kelionėse. Galbūt prašysiu tavęs nuveikti ir ką nors kita.

Deinas nusišypsojo. Jo šypsena buvo graži.

— Virėjas ar sekretorius iš manęs išeitų labai jau prastas, Rani-ka.

— Prisiminsiu, — pažadėjo ji.

Slystelėjusios atsidarė kito kambario durys. Į terasą išėjo Zedas. Rani pajuto, kaip įsitempė greta jos stovįs Deinas. Drakonkatė liovėsi murkavusi. Uodega sutrūkčiojo. Gyvūnas lėtai atsitraukė, kailis vėl ėmė šiauštis.

— Izide, ne, — tarstelėjo Rani. Tikriausiai nuo jo trenkia baime, dingtelėjo jai.

Zedas paklausė:

— Na kaip, ar sulaukei atsakymų į savo klausimus, Rani-ka?

Jis pažvelgė į Deiną. Rani ramindama uždėjo delną ant nuogos Deino rankos.

Vyrukas krūptelėjo nuo moters prisilietimo, tarsi jos ranka būtų iš ledo, o gal rūgšties.

— Taip, — atsakė ji. — Deinas iš tikrųjų man pravers. Visiškai su tavim sutinku. Jis bus puikus pilotas.

— Džiugu tai girdėti, — atsakė Zedas. Ir paliepė Deinui: — Lipk žemyn.

Deinas nusilenkė — susikaustęs, kone grubiai — ir išskubėjo iš terasos. Rani išgirdo, kaip slystelėjo miegamojo durys. Ji subruko sugniaužtus kumščius į kišenes ir užsižiūrėjo į krintančio vėsaus vandens ornamentus, nusisukusi nuo brolio.

— Rani-ka.

Ji neatsigręžė.

— Rani, atleisk. — Dabar ji jau atsisuko. — Sakiau, kad jis tavo, tavo jis ir yra. — Jo veidas persikreipė, virto mažo berniuko veidu — sielvartingu, kupinu atgailos. Rani ištiesė ranką ir sugriebė jo pirštus.

Ji negalėjo ilgai ant brolio pykti. Niekada negalėjo. Sesers pyktis pernelyg skaudžiai jį žeidė.

— Eime, pasakysiu, ką jis man papasakojo, — pasiūlė Rani.