Sardonikso tinklas 1

Dvyliktas skyrius

Jie buvo jau beveik pasiekę namų laiptus, kai Deinas staiga išvydo kažką pažįstamą. Iš pradžių jam tik veidas pasirodė matytas, vardo negalėjo prisiminti. Ji buvo pusiau nusisukusi… o paskui atsigręžė, ir jis pamatė ją visiškai aiškiai.

Tai buvo Tori Lamonika.

Rusvai auksiniai hiperės plaukai buvo trumpai nukirpti — kai Deinas matė ją paskutinį kartą, dar nešiojo ilgus. Susibrukusi rankas į kišenes, žengdama grakščiais, spyruokliuojančiais žingsniais, moteris traukė šiaurės pusėn vis labiau toldama. Vilkėjo šviesiai violetinės ir juodos spalvos drabužį, o per nėriniuotą marškinių krūtinę blykčiojo Žvaigždžių Kapitonės medalionas. Ausyse kadaravo dideli auksiniai žiedai. Ji ėjo suraukusi antakius, nežiūrėdama Deino pusėn, ir vieną beprotišką akimirksnį Deinas jau įkvėpė ketindamas jai sušukti… Bet jie pasiekė namų laiptus, o Rani žiūrėjo į jį.

Gatvė buvo labai tyli — dauguma žmonių vis dar šurmuliavo Aukcione. Koriosas atidarė jiems duris. Amri, nešina savuoju mechaniniu drugeliu su saulės baterijomis sparnuose, buvo vienintelė iš jų, kuri neatrodė prislėgta. Binkis nosies tiesumu nėrė į vergų koridorių. Rani užlipo laiptais viršun. Deinas pasitraukė į savo kambarį. Nuo ilgo buvimo kaitrioje saulėje jam maudė galvą, jis niekaip negalėjo patikėti iš tiesų matęs Tori Lamoniką. Po šimts galų, ką ji veikia čia, Čabade? Juk jo doraziną turėjo būti pardavusi prieš geras kelias savaites. Nejaugi dėl tirštai sektoriuje zujančių A-Rae farų nesiryžta kilti iš planetos? O gal užsibuvo čia dėl kokių nors kitų priežasčių? Deinas stengėsi prisiminti, ką žino apie Žvaigždžių Kapitonę — apie jos pomėgius ar įpročius. Tačiau hiperiai vengia per daug kalbėti vieni apie kitus. Deinui pavyko atkapstyti atmintyje apie Tori tik tas kelias smulkmenas, kurias minėjo Raselas: kad ji garsėja įpročiu nušvilpti iš panosės krovinį, kad ji — neprilygstama pilotė, ir dar — kad mėgsta žaisti senovinį Žemės žaidimą, vadinamą „Go”.

Iš susimąstymo vyruką plėšte išplėšė Rani balsas, ištaręs jo vardą interkomo ryšiu:

— Deinai, prašau ateiti į mano kambarį.

— Gerai, Rani-ka.

Jis užlipo laiptais. Rani sėdėjo prie kompiuterio. Deinas grįžtelėjo į duris, norėdamas įsitikinti, kad neužmiršo jų uždaryti, tada pasilenkė ir lūpomis palietė švelnų bei kvapnų jos plaukų šilką.

Rani ištarė — taip tyliai, kad jis vos išgirdo:

— Ar esi kada girdėjęs apie Čerilo dėsnį?

Deinas suraukė antakius. Pavadinimas lyg ir girdėtas…

— Rodos, taip, bet neprisimenu, koks jis, — atsakė.

— Jis dar vadinamas ir Bredlio hipoteze. — Rani Jago pacitavo iš atminties: — „Kiekvienam gyvosios materijos trupinėliui, tiek organinės, tiek neorganinės kilmės, duotosios makroskopinės visatos ribose galima rasti vieną visiškai tikslią molekulinę kopiją tos pačios visatos ribose.”

— Taip, — atsakė Deinas. — Dabar prisimenu. Hipotezę mėginta remti kai kuriais labai jau teoriniais matematiniais modeliais, ji niekada nebuvo įrodyta.

Rani tyliai pridūrė:

— Neatmenamais laikais Senojoje Žemėje gyvavo tikėjimas, esą sutikti savo kopiją — nelaimės ženklas. Tai reiškė, kad pats geitai mirsi.

Deinas susiraukė.

— Rani, juk žinai, kad tai nesąmonės. — Pastvėręs kėdę už atlošo, užgulė ją visu svoriu taip, kad vos neapsivertė. — O iš kur tu iškapstei Bredlio hipotezę?

Ji gūžtelėjo pečiais. Skruostus išpylė raudonis;

— Nežinau. Reikia manyti, kur nors perskaičiau. — Ji staiga atsistojo. — Nesipainiok man po kojų, — aštriai tarstelėjo, ir Deinas pasitraukė, palikdamas jai erdvės žingsniuoti po kambarį.

Po valandėlės ji prašneko vėl:

— Kai grįžau iš Sovkos, buvau labai vieniša. Zedas mokėsi Nekse, o aš buvau įkalinta su Izobele, kuri bruko man į galvą, kokia turėtų būti Domna Rani Jago. Per tuos mėnesius labai daug skaičiau. — Ji susibruko rankas į kišenes ir kilstelėjo pečius.

— Zedas ir aš… žinai, mudu apsimetinėdavome, kad esame dvyniai. Kai Izobelė mus išskyrė, pasijutau tarsi perplėšta perpus; lyg manęs egzistuotų du egzemplioriai: vienas — čia, — ji patapšnojo sau krūtinę, — o kitas — kažkur kitur, laisvas… Niekada nemaniau, kad bus lemtą ją susitikti.

Jos liūdesys jį suerzino.

— Toji moteris — visai ne tavo dvynė, — pareiškė jis. — Jos vardas — Dariena Riis, ne Rani. Ji kilusi ne iš Čabado, ji — kompiuterių technikė, be to, ir jos akys ne gintarinės, o rudos. — Jis valandėlę patylėjo. — Ir dar, ji — ne laisva.

Rani akyse staiga plykstelėjo šelmiški žiburiukai.

— Ak, brangioji, panašumas tiesiog pribloškiantis, o jergutėliau, tikrai taip! — Ji nusijuokė. — Tavo tiesa. Šneku kvailystes.

Deinas susimąstė, ar verta surizikuoti prasitarti jai apie Tori Lamoniką.

— Be to, ir jos plaukai rausvesni nei tavo, — pridūrė jis.

— Žinau, — atsakė Rani. — Ji ne tokia jau ir panaši į mane. Bet… tu šito negali žinoti — ji atrodo lygiai taip, kaip aš atrodžiau kadaise. Kai buvau jaunesnė, mano plaukai buvo rausvesnio atspalvio. — Moteris pasitrynė smakrą. — Zedas šitaip pametė galvą dėl jos… man tai kelia nerimą. — Su aiškiai juntamu skausmu balse ji pridūrė: — Jis nesišnekėjo su manimi visą kelią iki pat namų.

— Išvis nesišnekėjo?

Rani linktelėjo. Staiga pripuolė prie kompiuterio ir suskato spaudyti klaviatūros mygtukus. Ekrane įsižiebė tekstas: JAGO ŠEIMOS TINKLO ĮRAŠAI — PASTARIEJI METAI — SULAIKYTIEJI. Rani atsisėdo į krėslą prie kompiuterio ir suvedė tolesnes nuorodas. Ekrane blykstelėjo: KROVINIŲ VAŽTARAŠTIS: ŽMONĖS. Stojo trumpa pertraukėlė, paskui ekrane sušvito ryškiai žalios raidės: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ.

Rani prispaudė nykštį prie ekrano.

Deinas paklausė:

— Ar tai Tinklo registras?

Rani linktelėjo.

— Šiuos duomenis atsidaryti gali tik įgalioti asmenys: aš, Zedas, Tinklo įgula, Barakų darbuotojai, ligoninės personalas…

Deinas pastebėjo:

— Juk tai daugybė žmonių.

Jis prisiminė, ką jam sakė pirmasis jo mokytojas, mokęs dirbti kompiuteriu: ‘‘Bet ką, ką vienas žmogus gali įvesti į kompiuterį, kitas žmogus gali iš ten iškapstyti. Visa, ko reikia — tai pakankamai laiko paieškoms.”

— Tikriausiai čia yra žinios ir apie mane, — tarė jis.

— Taip, — atsakė ji. — Žinoma, yra.

Ekrane ėmė žiebtis tekstas. Deinas skaitė Rani per petį. DARIENA RUS: LYTIS — MOT. AMŽIUS — 26 M. PROFESIJA — KOMPIUTERIŲ TECHNIKĖ. SUTARTIES TERMINAS — 4 M. KILMĖS PLANETA — KERĖTOJAS. DORAZINO DOZĖ — 1,25. TECHNINIAI DUOMENYS: NUOSPRENDIS UŽ KRIMINALINĮ NUSIKALTIMĄ, STRAIPSNIS 79R. Rani paspaudė dar vieną klavišą. Žaliosios raidės nepasikeitė.

— Ieškai dar ko nors? — paklausė Deinas. Jis buvo apstulbintas.

— Čia turėtų būti informacija ir apie jos įvykdytą nusikaltimą, — atsakė Rani. — Ką reiškia „Straipsnis 79” aš tiesiog neprisimenu, bet raidė „R” reiškia, kad informacija prieinama tik ribotam žmonių ratui. Nesuprantu, kas dedasi.

— Ar negali įvesti komandos, panaikinančios draudimą naudotis šia informacija?

— Mano nykščio atspaudas tokią komandą turėjo aktyvuoti automatiškai. Kad ir kas būtų suvedęs į kompiuterį pirminius duomenis, matyt, bus įvėlęs klaidą. O gal kažkas užstrigo pačios viršenybinės komandos grandinėje. — Jos pirštai dar kartą perbėgo klaviatūra. — Paprašiau pateikti 79 straipsnį.

Ekrane įsižiebė: STRAIPSNIS 79 — ASMENINIS SMURTAS PRIEŠ SUAUGUSĮ INDIVIDĄ.

— O, — tyliai ištarė Rani.

Deinas nejučia ėmė svarstyti, kokios galėjo susiklostyti aplinkybės, privertusios raudonplaukę dvidešimt šešerių metų kompiuterių technikę iš Kerėtojo griebtis fizinio smurto prieš asmenį. Rani piršto galiuku palietė plonyčio plastiko ekraną, tarsi mėgindama užčiuopti šviesos taškelius.

— Tavo tiesa, — tarstelėjo ji ir apsisuko su visu krėslu.

— Ką turi omeny?

— Ji — ne mano dvynė. Mano dvynė niekada nesigriebtų fizinio smurto prieš asmenį.

— Iš kur gali tai žinoti? — nustebo Deinas.

Rani pasitrynė smakrą.

— Nes nesigriebčiau aš. — Ji atsistojo. — Ačiū už paguodą, — pridūrė.

Ji atrodė tokia vieniša, stovėdama ja pačia prakvipusiame kambaryje, kalbėdama dusliu balsu, kuris skambėjo taip lygiai, beveik oficialiai — Deiną užplūdo noras prieiti, apkabinti ją, pajusti, kaip tiesus lyg styga jos kūnas išsiriečia ir suglemba, prigludęs priėjo… Bet dabar jis negalėjo šito daryti. Dabar ji buvo ne jo meilužė Rani, o Domna Rani Jago. Nereikia jai jokios dvynės, pagalvojo jis, ji ir šiaip — du asmenys viename kūne, lygiai taip pat, kaip ir Zedas, kaip ir aš pats: chirurgas-sadistas ir vergas — Žvaigždžių Kapitonas…

Kažkas aštriai pabeldė į duris ir tuojau pat jas pravėrė. Vidun kyštelėjo Zedo galva.

— Rani-ka, jei tau manęs prireiktų, būsiu ligoninėje, — išbėrė jis. Ir uždarė duris anksčiau, nei sesuo spėjo ką nors atsakyti.

Nusigandęs Deinas dirstelėjo į Rani. Kad Zedas šitaip stačiokiškai elgtųsi su seserimi — labai jau neįprasta. Rani nepajudėjo iš vietos, bet jos pečiai buvo gunktelėję, veidas atrodė lyg sublogęs, sukritęs.

Deinas priėjo prie moters ir tvirtai apkabino. Ji priglaudė galvą jam prie krūtinės. Deinas jautė, kaip ji stengiasi kvėpuoti giliai, ritmingai — galiausiai atsiduso ir atšlijo nuo jo.

— Viskas gerai, — rėžė Rani su kažkokiu įžūliu iššūkiu lyg vaikas.

— Taip, žinau, — sutiko jis.

Moteris abiem rankomis nusibraukė plaukus nuo veido ir pakėlė šį į Deiną.

Bučinys užsitęsė. Kai jie pagaliau atšlijo vienas nuo kito, Rani atsiduso — ar tai malonumo, ar liūdesio išraiška? Deinas nežinojo. Jos žvilgsnis jam pasirodė keistai vertinantis. Galbūt šeimininkė jau svarsto, kada kitą kartą galėsianti įsitempti jį į lovą? Deinas užuodė, kad ji kažką nusprendė — kažką, kas tiesiogiai siejasi su juo, tačiau koks tas sprendimas — šito neketino jam atskleisti.

Rani Jago palietė interkomo įtaisą.

— Binki? Koks tavo dokumentuose Loraso U-Eleno bylos numeris?

Binkio balsas atsakė:

— Numeris — 1216, Rani-ka.

— Ačiū. — Ji nužingsniavo prie kompiuterio ir klestelėjo į krėslą. Ir tarsi atsiprašydama tarstelėjo Deinui: — Dirbti man vis vien reikia.

Ji ėmė spaudyti klaviatūros klavišus.

— Prisimeni, klausiau tavęs apie Lorasą U-Eleną? Ką gi, domėjausi, ar jį pažįsti, dėl tos priežasties, kad jis, atrodo, yra narkotikų dileris.

Deinas net krūptelėjo — prisiminė Tori.

— Juk jau sakiau tau, Rani-ka, kai tik susipažinome, — atsakė jis. — Iš tikrųjų aš nepažįstu nė vieno narkotikų dilerio.

— Taip. Teisybė. — Ji vis dar maigė klavišus. — Norėčiau atsigerti ko nors šalto, — tarė ji. — Gal paprašytum Korioso, kad paruoštų man vaisių punšo?

Ji vėl virto Domna Rani Jago.

— Gerai, Rani-ka, — sumurmėjo Deinas.

Virtuvėje buvo vėsu ir — nė gyvos dvasios. Deinui parūpo, kur visi galėjo išnykti.

— Koriosai! — šūktelėjo jis.

Niekas neatsiliepė, tačiau Deino dėmesį patraukė iš valgomojo nišos sklindantys garsai. Jis pasuko ten ir pusiaukelėje susidūrė su Amri. Mėlynos jos akys buvo paraudusios, mergaitė šliurpčiojo nosimi.

— Kačiuk, kas nutiko? — Deinas apglėbė mergaitę viena ranka — šitaip būtų apkabinęs pravirkusį broliuką ar sesutę. — Ko dabar susisielojai?

Ji atsakė:

— Binkis mane aprėkė.

— Ką? Kodėl?

— Todėl, kad paklausiau, su kuo jis kalbėjosi ant laiptų.

— Ką?

— Kažkas atėjo prie galinių durų ir jie kalbėjosi. Aš tik norėjau sužinoti, kas tai buvo. Nė neketinau šniukštinėti. — Ji krumpliu pasitrynė vieną akį.

— Ar jis taip ir pasakė?

Ji linktelėjo. Deinui dingtelėjo, kad reikėtų susirasti sekretorių vergą ir kaip įmanoma griežčiau išdėti, ką apie visa tai galvojąs. Amri vėl šniurkštelėjo.

— Nekreipk dėmesio, kačiuk, — tarė Deinas, jau bene šimtąjį kartą klausdamas savęs, kiek mergaitei metų ir ką ji galėjo padaryti, kad būtų išsiųsta vergauti į Čabadą. — Jis — tikras kamšara.

— O ką tai reiškia?

— Tai reiškia tokį žmogų, kuris gali parduoti savo motinos kūną sušerti ožkoms.

— Fui! — Amri nutaisė grimasą. — Koks siaubas. Ar tai peliškas žodis?

— Aha.

— Na, nemanau, kad jis tikrai būtų toks, — paprieštaravo Amri. Ir staiga susimąstė. — Man atrodo, jam rūpi jo šeima, ir net labai. Jis iš Kerėtojo. Kai tik atsidūrė čia — turiu omeny, dvare, — parodė man savo mažosios mergytės nuotrauką, visur nešiojosi ją. Bet paskui jis bandė pabėgti ir Zedas… — Ji nutilo. — Na, žinai. Po to jis liovėsi kalbėjęs apie savo šeimą. Išvis apie nieką nebekalbėjo. — Mergaitė sumirksėjo. — Man reikia nusiprausti.

Deinas spustelėjo ją glėby ir paleido.

— Rani nori vaisių punšo, — pasakė. — Ar Koriosas kur nors išėjęs?

— Miega, — atsakė Rani. — Apie vidudienį jis visuomet mėgsta nusnūsti. Punšo paruošiu aš. — Ji staiga nusišypsojo ir švelniai stumtelėjo jį. — Grįžk pas ją. Punšą atnešiu pati.

Deinas irgi vyptelėjo jai.

— Gerai, — atsakė.

Jau lipdamas laiptais į viršų, jis staiga nutarė, kad tikriausiai jau pats metas liautis galvojus apie Amri kaip apie vaiką. Tasai stumtelėjimas buvo anaiptol ne mažos mergaitės judesys. Galbūt, dingtelėjo jam, tiesa, tik galbūt, šitoks paprastas Amri natūralumas — tiktai vaidyba. Arba — ne, ne vaidyba, o savotiška kaukė, priedanga, po kuria patogu paslėpti visa tai, ką ji galvoja ar jaučia iš tikrųjų. Juk visi mes dangstomės kaukėmis, niauriai pagalvojo jis. Kitaip nė negalime, nes prieštara tarp to, kas buvome, ir to, kas esame — tarp laisvo žmogaus ir vergo, — iš vidaus sudraskytų mus į gabalus.

Staiga, iki Rani durų likus kokiems trims žingsniams, Deiną užplūdo toks įsiūtis, kad teko atsiremti į sieną. Tegul skradžiai prasmenga šita skylė, tegul skradžiai prasmenga visas Sardonikso sektorius, tegul skradžiai prasmenga ir dar velniai nujoja šitos planetos žmones, kurie sukūrė ir įtvirtino visuomeninę sistemą, paremtą degradacija bei narkotikais. Dar didesnį siaubą jam sukėlė mintis, jog ir jis pats šiek tiek prisidėjo prie to, kad ši sistema sėkmingai veiktų. Netikėtai susizgribo pajutęs kone palankumą Maiklui A-Rae. Tegul jis suskaldo sistemą į šipulius! — pagalvojo. Man nusišvilpt, kuo ją pakeis — kamera grotuotais langais gali būti kur kas malonesnė už tai, kas jam atiteko dabar. Kai tūnai už grotų, akių bent nuolat nebado tai, ko netekai.

— Deinai! — šūktelėjo Rani.

— Ateinu, — atsiliepė Deinas.

Jis išsitiesė, giliai kvėpuodamas, valios pastangomis stengdamasis užslopinti įtampą, purtančią kiekvieną raumenėlį. Galiausiai ryžosi atlapoti duris, karštai vildamasis, jog veide neatsispindi tai, kas iš tikrųjų dedasi širdyje.

Rani sėdėjo ant lovos, apsiskleidusi spausdintais lapais.

— Amri ruošia punšą, — pranešė Deinas.

— Ačiū. — Moteris pakėlė galvą, riešu nubraukė nuo veido plaukus. — Ateik, pažvelk.

Deinas atsisėdo ant lovos greta jos. Rani padėjo lapą popieriaus jam ant kelių.

— Į ką aš čia žiūriu? — paklausė jis.

— Tai informacijos apie Lorasą U-Eleną santrauka. Asmeniniai duomenys, žinios apie šeimą, ekonominiai interesai.

— A. — Deinas peržvelgė popierių. — Kaip jis vienu metu gali būti ir keturiasdešimt septynerių, ir devyniasdešimt trejų?

— Vyresnysis — jo tėvas. O štai čia — apie jį patį. — Ji bakstelėjo pirštu pastraipą. — Nevedęs, tris kartus užmezgęs nesantuokinius ryšius, turi septynis vaikus, iš kurių trys gyvena kartu su juo…

— Matau. — Deinas paskubomis permetė akimis pastraipą. — Kas galėtų būti pinotas? — paklausė.

— Kerėtojo planetos fleita, — paaiškino Rani. — Jis groja mėgėjiškame orkestre.

— Tikrai? — Deinui staiga parūpo, kokią muziką jie groja, ar yra ką nors girdėję apie Vitoriją Stratą. — Vadinasi, jis turtingas, yra sukaupęs nemažą asmeninį kapitalą?

— Jis — atsakingas asmuo korporacijoje, — atsakė Rani. Ji palinko prie popieriaus, jos plaukų sruoga pakuteno Deinui kaklą. — Atkreipk dėmesį, kokia tai korporacija. — Ji bakstelėjo pirštu į atitinkamą eilutę. — „Vaistų gamyba, Inc.”. Jie gamina pentatiną — legalų dorazino pakaitalą.

Pro duris galvą kyštelėjo Amri.

— Rani-ka, atnešiau jums punšo, — ištarė.

Rani pakėlė galvą.

— Ačiū, Amri. Pastatyk jį čia.

Amri padėjo padėklą ant suolelio kojoms, pripylė taurę punšo ir atnešė ją Rani.

— Ačiū, — padėkojo Rani. — Viskas, gali eiti.

Amri pasišalino.

— Po šimts velnių, ką veikia korporacijos tarnautojas, šniukštinėdamas atkampiausiose Abanato gatvelėse ir apsimetinėdamas narkotikų dileriu?

Deinas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. Aš išvis nieko nenutuokiu apie korporacijas, Rani-ka.

Rani apstulbusi įsispitrijo į vergą.

— Peline išvis nėra jokių korporacijų, — paaiškino Deinas. — Visa pramonė ir visa pramonės produkcija priklauso visiems. Šitaip buvo nuo pat kolonijos įkūrimo.

— O, — tarstelėjo ji ir pasitrynė smakrą. — Labai jau neįprasta tvarka, patikėk manim. — Suraukusi antakius moteris peržiūrinėjo popierių. — Viešpatie, tai bent šeimynėlė! Ir kaip jie susitvarko su tokia gausybe žmonių?

Deinas šyptelėjo lūpų kampučiu. Akimirkai nuklydo į prisiminimus apie didelę savo paties šeimą. Pagal Pelino paprotį kiekviena šeima privalėjo turėti oficialų metraštininką — giminės narį, sugebantį įsiminti daugybę informacijos ir išmanantį istoriją. Deino tetulė Kobė galėjo išvardyti kiekvieno didžiulės šeimos nario giminystės liniją per tris kartas atgal. Šeima buvo tokia gausi, kad, kai išsiruošdavo į šiaurinius kalnus, į vadinamąją samšamą — tradicinį kasmetinį giminės sambūrį, — norint sutalpinti visus, prireikdavo trijų didžiulių furgonų. O visai netrukus šeimą turėtų papildyti dar vienas naujas narys. Deino sesuo Anvako laukėsi savo antrojo… apie tai jis sužinojo prieš keturis, ne, prieš šešis mėnesius. Galimas dalykas, kūdikis jau spėjo ir gimti. Paskutiniajame laiške ji parašė, kad vaiko tėvas — mėlynakis, tad visa šeima lažinosi, kokios bus kūdikio akys: ar juodos kaip beveik visų Ikoro klano atstovų, ar mėlynos…

— Na kaip? — tarė Rani.

Pasirodo, ji kažko jo klausė.

— Atleisk, — atsiprašė Deinas. — Užsigalvojau apie ką kita. Gal pakartotum klausimą, Rani-ka?

Moteris nekantriai dėbtelėjo į jį.

— Klausiau, koks, tavo nuomone, būtų geriausias būdas užmegzti ryšį su Lorasu U-Elenu.

— Pasiųsk jam laišką, — patarė Deinas.

Leptelėjo, kas pakliuvo ant seilės. Tačiau Rani žvilgsnis labai aiškiai bylojo, kad padarė klaidą.

— Atsiprašau, — tarė ji. — Tikriausiai visa tai tau siaubingai nuobodu. Gali eiti.

Deinas nurijo seilę ir pakilo. Jis visiškai nenorėjo jos įžeisti. Dievulėliau, dingtelėjo jam, retsykiais aš visiškai neperprantu šitos moters…

— Rani-ka, atleisk, — atsiprašė Deinas. — Aš tik nevykusiai bandžiau pajuokauti. Suprantu, kad prašoviau pro šikšnelę. Iš tiesų norėčiau padėti. — Sulig tais žodžiais kažkur sąmonės užkaboryje ištryško sumanymas ir tuojau pat siūbtelėjo srautu. — Sakei…

— Staiga jam užveržė gerklę, jis krenkštelėjo, kad galėtų kalbėti toliau. — Sakei… jis Čabade, apsimetinėja narkotikų dileriu?

— Taip, — atsakė Rani. — O tiksliau, atrodo, kad jis dosniai patepė mano nuolatinę dilerę Šeriksę Esbą, kad šioji išvyktų iš planetos, ir pats užėmė jos vietą. Tačiau dorazinu jis neprekiauja.

— Kaip tu sugebėjai išsiaiškinti šitai? — nustebo Deinas.

— Pagelbėjo Džo Lėjakanava, Tinklo navigatorė. Prisimeni, praėjus kelioms dienoms po to, kai tu pakliuvai pas mus, Zedas vieną dieną buvo išvykęs iš dvaro į Abanatą? Aš jau buvau parašiusi Šeriksei bent kelis laiškus, bet nė į vieną nesulaukiau jokio atsakymo. Džo jau ir anksčiau yra kalbėjusi su dileriais apie Jago Šeimos reikalus. Tad Zedas ir paprašė jos, kad iššniukštinėtų, kodėl tyli Šeriksė.

— Galėtum ir šįsyk pasitelkti pagalbon ją, — tarė Deinas.

Rani pečiai nusviro.

— Tai turėtų padaryti Zedas, — atsakė ji. — Turiu omeny — pasikalbėti su Džo. O jis… — Rani giliai atsikvėpė. — Nenutuokiu, kas su juo dedasi.

Tikiuosi, nieko gera, šmėstelėjo Deinui. Iš paskutiniųjų nutaisęs kuo nerūpestingesnį balsą, jis pasakė:

— Žinai, Rani-ka, tuo galėčiau pasirūpinti aš.

Ji suprato Deiną kuo puikiausiai.

— Galėtum surasti man Lorasą U-Eleną?

Moteris atsilošė pasiremdama į pagalves ir įsmeigė į jį įdėmų žvilgsnį.

Nuo to gintarinio žvilgsnio Deiną išpylė prakaitas. Pasitaikydavo akimirkų, kai jos panašumas į brolį tiesiog priblokšdavo.

— Reikia manyti, jis sukiojasi po hiperių kvartalą, — pasakė Deinas. — Galėčiau nueiti ten, pasikalbėti su žmonėmis.

— Ar jie kalbėtųsi su tavim?

— Manau, taip. — Jis dešiniąja ranka palietė kairįjį žastą. — Šitą, savaime suprantama, turėčiau paslėpti. Be to, man reikėtų šiek tiek pinigų, kreditinio disko…

— Ir medaliono? — paklausė ji.

Ar tu tebeturi mano medalioną? — vos nesuriko jis. Tačiau, jos intonacijos perspėtas, tik papurtė galvą.

— Ne. Medalionas nebūtinas.

Kai Rani tysojo šitaip atsilošusi ant pagalvių, per marškinius ir kelnes labai aiškiai švietė jos kūno formos. Deinas niekaip negalėjo susilaikyti nežvilgčiojęs į ją; moteris jam atrodė žavinga. Per akimirką jis ūmai suvokė visą juodu skiriančią prarają: netgi ne amžiaus ar turtinės padėties, o patirties. Ir vienas, ir kitas buvo sukaupę tokių žinių, kokios antrajam nė nesisapnavo. Jos skvarbaus, atidaus žvilgsnio varstomas Deinas tarytum išvydo savo paties atpindį veidrodyje — ir pasijuto geidžiamas.

Rani prašneko tyliai:

— Deinai, juk tu žinai, ar ne, ką padarė mano brolis, kai Binkis bandė pabėgti iš dvaro?

Jo bumą staiga perdžiūvo, lyg ten būtų nuošęs sausringas vėjas. Jis linktelėjo.

— Gerai. Aš… nenorėčiau, kad šitaip atsitiktų ir tau.

Jis trūksmingai įkvėpė.

— Nejaugi tu tam nesutrukdytum? — paklausė.

Ji išsitiesė, atsisėdo kiek susikūprinusi.

— Mėginčiau. Bet anaiptol nesu tikra, kad pavyktų. — Žiūrėdama tiesiai į jį, nė nemirktelėjusi pridūrė: — Žinok, kad ir aš ne visada galiu jį suvaldyti.

— Kodėl tu leidi?.. — prasižiojo Deinas, bet tuoj pat prikando liežuvį baimindamasis, kad šįsyk jau peržengtų visas ribas.

Vis dėlto Rani atsakė, gerokai Deiną priblokšdama:

— Kodėl aš leidžiu jam — ką? Būti tokiam, koks jis yra? O kaip galėčiau jam sukliudyti? Jis — medikas, jis pats puikiai supranta, kas esąs. Jeigu norėtų, galėtų apsilankyti psichikos centre, kreiptis pagalbos į telepatus. Nori sužinoti, kodėl aš leidžiu jam dirbti man, vadovauti Tinklui? Ogi todėl, kad tai pati saugiausia išeitis — bent jau aš negaliu sugalvoti geresnės.

— Šitaip saugiau Zedui, — tarė Deinas. — Bet ne jo aukoms.

Ji pakilo ir atsigręžė į jį.

— Nejaugi manai, kad aš nežinau, ką jis daro? Žinau ar bent nutuokiu. Rezultatus man teko matyti iš labai arti. Kokiame nors kitame pasaulyje jam tektų pasiieškoti savanorių aukų. Manai, nerastų? Esama tokių pasaulių, kuriuose niekas nė akimi nemirktelėtų dėl to, ką jis daro.

— Bet labai nedaug, — atrėmė Deinas. Jis suirzo, kad Rani ėmėsi aiškinti jam apie tai, kaip būna kituose pasauliuose. Juk jis

— Žvaigždžių Kapitonas.

— Neketinu ginčytis, — paprastai atsakė ji. — Bet kai atsidursi miesto hiperių kvartale, verčiau nemėgink sprukti.

— Nemėginsiu, — patikino Deinas, savo ruožtu ir pats atsistodamas. Dabar jų akys vėl atsidūrė viename lygyje.

— Kada eisi? — paklausė ji.

Jam niežėjo liežuvį atsakyti: dabar. Grąžink man laisvę. Aš vis vien padarysiu tau šią paslaugą. Padėsiu tau surasti Lorasą U-Eleną. Ir tik tada išvyksiu. Išlaisvink mane. Tačiau kažkas neleido šiems žodžiams nusprūsti nuo lūpų. Jis numanė neištversiąs, jeigu išgirsiąs neigiamą atsakymą, o kaip tik tokio žinojo ir sulauksiąs.

Prieš atsakydamas Deinas valandėlę pagalvojo. Aukcionas, be jokios abejonės, bus sujaukęs įprastą visų dienotvarkę. Taigi — jokios garantijos, kad šį pat vakarą pavyktų rasti Tori Lamoniką; juk tik laimingas atsitiktinumas lėmė, kad ji prašmėžavo jo akiratyje šiandien.

— Rytoj. Galbūt poryt, — pasakė jis.

— Gerai. Liepsiu Binkiui paruošti tau kreditinį diską keturioms dienoms. Galėsi išnaudoti šimtą kredų — nedaugiau. — Ji patylėjo, paskui pridūrė: — Tikiuosi, tiek pakaks?

— Keletui gėrimų hiperių bare? — atsiliepė jis. — Į valias.

— Gerai. Nenumanau, kaip tu ketini įvykdyti užduotį, bet man, ko gero, ir nereikia to žinoti. Štai ko iš tikrųjų viliuosi: kad perduosi nuo manęs žinią Lorasui U-Elenui. Aš noriu su juo susitikti.

— Tokia ir yra ta žinia?

— Taip.

Ji priėjo prie suolelio kojoms, įsipylė punšo, su taure rankoje grįžo prie lovos. Atsisėdo, pasidėjo spausdintą popieriaus lapą ant kelių. Tada kilstelėjo galvą.

— Ačiū, Deinai, — ištarė. — Tu tikrai labai man padėjai.

Perkrauta oro vėsinimo sistema piktai subraškėjo. Deinas jau buvo besisėdąs atgal, bet staiga suvokė, kad čia yra nebepageidaujamas.

— Nėra už ką, — kiek ironiškai mestelėjo jis; pasiekęs duris susigaudę, kad Rani jo net nebeišgirdo.

„FEDERACIJOS PAREIGŪNAS RAGINA SURENGTI VISO SEKTORIAUS REFERENDUMĄ! — kitą rytą klykte klykė VIN leidinių antraštės. — A-Rae TVIRTINA, KAD VERGIJA — AMORALUS REIŠKINYS, IR KVIEČIA BALSUOTI VISUS PENKIS PASAULIUS.” Naujienų skyrelyje buvo įdėta ir nuotrauka: Maiklas A-Rae ir Rani Jago Aukcione.

Paniurusi Rani ėmė skaityti straipsnį po antrašte. Mitruolis A-Rae, dingtelėjo jai, labai gudru kviesti surengti referendumą kaip tik kitą dieną po Aukciono. Ji jau pati nebesusigaudė, kada pradėjo galvoti apie A-Rae kaip apie priešininką.

Likusiąją pašto dalį peržiūrinėjo Binkis. Dėl vakarykščios nedarbo dienos šiandieninis laiškų pluoštas buvo itin storas. Daugiausia buvo oficialių atsakymų į kvietimą Jago Šeimos rengiamam pokyliui.

— Ar visoje toje krūvoje yra kas nors, ką man reikėtų perskaityti? — paklausė Rani.

— Kol kas dar ne, Rani-ka, — atsakė Binkis.

Rani vėl sutelkė dėmesį į VIN laikraštį. „FEDERACIJOS PAREIGŪNAS RAGINA SURENGTI VISO SEKTORIAUS REFERENDUMĄ.”

Ką gi, tai jis, be abejo, gali padaryti. Bet kuris aukštesnio nei tam tikro laipsnio Federacijos pareigūnas galėjo siūlyti balsuoti bet kokiu klausimu, susijusiu su Federacijos įstatymais. „A-Rae pasirašo pirmąją peticiją.” Greta — dar viena Maiklo A-Rae nuotrauka — dedančio parašą ant popieriaus lapo. Tam, kad būtų paskelbtas balsavimas viso sektoriaus mastu, kiekvieno pasaulio vyriausybei turėjo būti įteikta peticija, pasirašyta nemažiau nei dešimtadalio planetos gyventojų.

A-Rae, žinoma, buvo Kerėtojo pilietis. Rani stengėsi prisiminti, kiek gyventojų priskaičiuojama Čabade, bet jai nesisekė.

— Binki, kokie paskutinio Čabado gyventojų surašymo duomenys? — paklausė Rani. — Suapvalink iki milijonų.

Palikęs pašto kaugę, Binkis palinko prie kompiuterio.

— Penki milijonai, Rani-ka.

— Visų gyventojų ar tik piliečių?

— Visų gyventojų.

— O kiek turinčiųjų balso teisę? — Turistai ir vergai, savaime suprantama, negalėjo nei pasirašyti peticijos, nei dalyvauti balsavime.

— Šiek tiek mažiau nei du milijonai, — atsakė Binkis.

Rani pasitrynė smakrą. A-Rae tereikia surinkti vos du šimtus tūkstančių galiojančių parašų.

Ar Čabade atsiras du šimtai tūkstančių balso teisę turinčių piliečių, kurie nepritartų vergovinei sistemai? To Rani nežinojo. Valandėlę ji susimąstė, ką galėtų galvoti kitų keturių pasaulių balso teisę turintys piliečiai, paskui nutarė nenorinti to žinoti. Ji kibo skaityti toliau. „A-Rae ATSISTATYDINA IŠ NARKOTIKŲ POLICIJOS KAPITONO PAREIGŲ.” Na, žinoma, tai jis privalo padaryti. Asmuo, dirbantis jo darbą, privalo laikytis politinio neutraliteto, o šią taisyklę jis ką tik sulaužė. „LAIKINAI EINANČIA KAPITONO PAREIGAS PASKIRTA HENRIETA MELONS.” Tikriausiai ji buvo A-Rae pavaduotoja. Kada nors Federacijos biurokratai šioms pareigoms paskirs kitą žmogų, bet kol tai įvyks, praeis dar bent keli mėnesiai.

Rani susimąstė, kiek laiko A-Rae galėjo ruoštis šitokiam žingsniui. Savaime aišku, nebuvo jokių garantijų, kad jo planams tikrai lemta įsikūnyti. Jis teturėjo šešias savaites surinkti pakankamą kiekį parašų — ir pasirašyti peticiją turėjo ne tik Čabado, bet ir kitų keturių pasaulių: Lėjaus, Sabado, Kerėtojo ir Belės — piliečiai. O net jei būtų prieita iki referendumo, kaip A-Rae gali būti tikras, jog balsavimą laimės jis? Galbūt jis žino ką nors, ko nežinau aš, dingtelėjo Rani. Pirmą kartą per labai labai ilgą laiko tarpą ji pajuto, kad kažkas lenkia ją keliais ėjimais. Ji net nenutuokė, ką dar A-Rae gali padaryti ar pasakyti.

Privalau išsiaiškinti, kas jis toks… kas jis buvo, pagalvojo ji.

Interkomo ryšiu atsklido susijaudinusios Amri balselis:

— Rani-ka, pažvelkite laukan! Ant laiptų susirinko visas būrys žmonių!

— Ką?

Rani pakilo ir priėjo prie lango. Ryto saulė skalavo miesto gatves. Greta laiptų, vedančių prie namų durų, būriavosi žmonės, rodos, nepažįstami.

— Ką jie visi čia veikia? — balsu ištarė Rani.

— Rani-ka, tikriausiai norėsite užmesti akį į šitą, — tarė Binkis. Vienoje rankoje jis laikė purviną popiergalį.

Rani susiraukė.

— Aš žinau, kas tai, — pasakė. — Perskaityk, kas ten parašyta.

— „Tau nelemta išsilaisvinti nuo mūsų, kol neišlaisvinsi vergų”, — perskaitė Binkis.

Rani užgniaužė galugerklyje suspurdėjusį riksmą. Po šimts velnių raguotų, kaip dar šitai reikėtų suprasti?

— Kvailiai, — tarė ji. — Padėk tą popierių kur nors į saugią vietą, Binki. Jo prireiks pareigūnei Curadai.

Ji vėl pažvelgė pro langą.

— Kaip manai, kas visi tie žmonės? — paklausė.

Binkis gūžtelėjo pečiais.

— Žioplinėtojai, — atsakė. — Smalsuoliai, ištroškę reginių.

— Turistai?

— Bent jau dalis jų — tikriausiai turistai. — Jis sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Kaip ir tie, kurie sektoriaus pasauliuose susirenka pažiopsoti, kaip pakraunamas Tinklas. Jie iš to pasidaro šventę.

Rani susiraukė. Vaizdelis jai pasirodė mažumėlę atstumiantis.

— Ką gi, nepakęsiu, kad jie tryptų mano laiptus, — pareiškė ji.

— Prašau paskambinti į Abanato policiją ir pakviesti pareigūnę Curadą. — Ji vėl grįžo į krėslą, pakeliui kepštelėjusi interkomo mygtuką. — Koriosai, norėčiau, kad dabar pat patiektum pusryčius.

Padėklu nešina Amri dar net nesuskubo užlipti laiptais, kai ekrane pasirodė Sachiko Curados veidas.

— Labas rytas, Domna, — pasisveikino ji. — Kaip suprantu, prie jūsų namų susibūrė šiokia tokia minia. Išsiuntėme du būrius, kad išvaikytų žmones.

— Ačiū, — padėkojo Rani. — Nuoširdžiai dėkoju už pagalbą. Bet pasikalbėti norėjau ne apie tai. Gavau dar vieną laišką iš Laisvųjų Čabado Žmonių. Štai kas jame rašoma: „Neišsilaisvinsi nuo mūsų, kol neišlaisvinsi vergų”, — na, kažkaip panašiai.

Curada ramiai atsakė:

— Mums reikės to laiškelio. Atsiųsiu ką nors jo paimti. Tikiuosi, jau atsigavote po ano nelemto įvykio?

— Šįryt mėlynių jau beveik nė nebeprisiminiau, — atsakė Rani — tai buvo tiesa.

— Džiaugiuosi. — Policininkė atsikrenkštė. — Domna, manau, jūs jau matėte šiandieninį VIN numerį?

— Taip, — atsakė Rani.

— Tikriausiai jums bus įdomu išgirsti, kad Maiklas A-Rae, šiuo metu jau atsistatydinęs iš pareigų, iškart po to, kai davė interviu VIN rašeivoms, pradingo iš akiračio. Stengiamės kaip galėdami išsiaiškinti, kur jis nulindo; manome, jog policininkas tebėra kažkur mieste.

Rani atsakė:

— Neabejoju, jis nedelsdamas išlįs į paviršių, kai tik VIN liausis spausdinę jo vardą. Atrodo, tas vyrukas mėgsta viešumą. — Vis dėlto, vos spėjusi tai pasakyti, Rani suabejojo. Kuo daugiau ji galvojo apie Maiklą A-Rae, tuo paslaptingesnis jis atrodė. — Pareigūne Curada, ar Abanato policija turi kokios nors informacijos apie A-Rae praeitį?

Curada atsakė:

— Žinome, kad jis pasikeitė tapatybę.

— Taip, — atsakė Rani. — Tai aš irgi žinau. Bet gal turite kokių nors žinių iš senesnių, ankstesniosios jo tapatybės, laikų?

Curada papurtė galvą.

— Gaila, Domna, bet ne.

— Man irgi gaila, — atsakė Rani. — Ačiū jums, pareigūne.

Virstelėjo durys. Rani atsigręžė manydama, kad atėjo Amri, bet ant slenksčio išvydo Deiną. Vyrukas atnešė padėklą su pusryčiais ir padėjo jį ant suoliuko kojoms. Rani pajuto, kaip, Deiną išvydus, darosi šilčiau.

— Labas rytas, Rani-ka, — pasisveikino vergas.

Kai atsitiesė, ant kaktos užkrito plaukų sruoga. Jis nubraukė ją atgalia ranka. Kokie ilgi jo plaukai, pagalvojo Rani, žiūrėdama į jų aprėmintą Deino veidą. Norėjosi vyriškį paliesti, oda pajusti jo rankų prisilietimą… Moteris pasijuto lyg apgirtusi. Ne be vargo nurijo seilę.

— Ar tie žmonės vis dar būriuojasi ant laiptų? — paklausė ir pati nustebo išgirdusi savo balsą ramų bei aiškų — tokį pat kaip visada.

Deinas priėjo prie lango.

— Jau beveik išsiskirstė, — pranešė. — Du ar trys vis dar stoviniuoja po langu, ginčijasi su policininkais. Manau, tai kokie nors VIN žurnaliūgos — ginkluoti kameromis.

Rani susiraukė. Ir dirstelėjo į Binkį.

— Ačiū, Binki. Viskas, tu man nebereikalingas. — Binkis pasuko prie durų. Rani apsilaižė lūpas. — Deinai… — ištarė. Jis atsisuko į ją.

Tarpduryje bilstelėjo žingsniai. Į kambarį įėjo Zedas.

Jis vilkėjo mėlynos ir sidabrinės spalvos drabužiais. Plaukus buvo sidabrine sege susisegęs ant pakaušio. Zedas nužirgliojo per kambarį prie Rani. Ji ištiesė jam ranką, brolis ją suspaudė. Pirštai buvo šilti.

— Labas rytas, Rani-ka, — ištarė jis švelniai.

Jai labai magėjo jo paklausti… bet ne, nepaklaus.

— Labas rytas, Zedai-ka, — atsakė sesuo. Ir dirstelėjo į Deiną. Šis tebestovėjo prie lango, veidas ir akys — pabrėžtinai be jokios išraiškos.

— Ar skaitei šįryt VIN laikraštį? — paklausė Rani brolio.

— Ne. O turėčiau?

Ji mostelėjo į lovą:

— Užmesk akį.

Įsiterpė Deinas:

— Jus kviečia kompiuterio telefono linija.

Rani atsigręžė į kompiuterį. Pamatė blykčiojančią lemputę.

— Atsiliepk, — paliepė.

Deinas priėjo prie kompiuterio. Kai jo pirštai palietė klaviatūrą, lemputė užgeso. Ekrane pasirodė Imrės Kyneto veidas. Rani skubiai atsistojo šalia Deino.

— Labas rytas, Imre, — pasisveikino.

Deino šlaunis prisilietė jos kojos. Ant lovos jiems už nugarų įsitaisęs Zedas riktelėjo.

— Labas rytas, Rani, — atsakė Imrė Kynetas. Greta jo stovėjo Aliza; su balta plačia suknele ji atrodė milžiniška lyg palapinė. — VIN spaudą šįryt matei?

— Taip, Imre. Mačiau.

— Ir ką manai? — paklausė Aliza.

— Dar neapsisprendžiau, ką manyti, — atsakė Rani. — Visų pirma aš dar netgi nepusryčiavau.

Ji drėbtelėjo tai gerokai pikčiau, nei ketino, bet šnerves kuteno nuo padėklo už nugaros sklindantys kvapai, skrandis net susigniaužė iš alkio.

Vėl prašneko Imrė:

— Atleisk, Rani. Bet mano pusryčius jau pertraukė net septynis kartus, skambina visi, kas netingi, taip pat ir Teo bei Ferisas. Manau, reikia šaukti Tarybos susirinkimą.

Čabado Tarybą sudarė dvi grupės: Žemesnioji, tai yra Abanato rajonų, Gemito bei Sovkos atstovai, ir Aukštesnioji — šioje posėdžiaudavo Keturių Šeimų galvos. Parlamentaro vieta Aukštesniojoje Grupėje buvo paveldima, o į Žemesniąją atstovus balsų dauguma rinkdavo atitinkamo rajono gyventojai; balsuoti galėjo visi Čabado piliečiai, bet tinkamais Tarybai buvo pripažįstamas ne kiekvienas: kandidatas privalėjo atitikti tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, tokius, kaip gyvenimo planetoje trukmė, ankstesnieji darbai visuomenės labui (kas tai yra, niekas dorai nežinojo), o bene svarbiausias kriterijus buvo piniginės storis. Varguoliams Čabade kelias į valdžią buvo užkirstas. Kita vertus, varguolių Čabade beveik ir nebuvo, o jei vienas kitas ir pasitaikydavo, tai dažniausiai laikinas gyventojas, o ne pilietis. Oficialiai realią valdžią rankose laikė Žemesnioji Grupė; Aukštesnioji, bent teoriškai, turėjo tik patariamąją bei pritariamąją galią. Vis dėlto praktiškai — kadangi gauti arba negauti sutikimą buvo galima kur kas materialesniais būdais nei ginčai Taryboje — Žemesnioji Grupė priimdavo labai nedaug tokių sprendimų, kurių pirmiau nebūtų palaiminusios Keturios Šeimos.

Kažin, pagalvojo Rani, kaip pasielgtų Taryba šitomis aplinkybėmis? Referendumas buvo skelbiamas tik griežtai nustatyta tvarka.

— Kodėl, Imre? — paklausė ji.

— Todėl, — atsakė Imrė, — kad, mano manymu, netgi labai tikėtina, jog A-Rae surinks pakankamai parašų peticijoms ratifikuoti.

— A… — Rani pasitrynė smakrą. Jeigu tikrai taip… — Ar tu manai, kad ir referendumo rezultatai gali būti palankūs jam? — paklausė.

Kaip keista, pagalvojo ji, mes štai šnekamės taip, tarsi A-Rae būtų vienišas karys, plikomis rankomis stojęs prieš vergiją. Kaip ten sakoma? Kai norima palaikai už esama…

Imrė atrodė nusiteikęs gana niūriai.

— Visai gali atsitikti ir taip. Todėl būtina labai aiškiai paskelbti, kokia lemtis laukia Čabado, jeigu jis laimės.

— Ne vien Čabado, — pridūrė Aliza, — o ir viso sektoriaus. Tarybai teks prisiimti atsakomybę. Taigi ką manai?

Rani skrandis sugurgė.

— Manau, kad pirmiausia man būtinai reikia papusryčiauti, Aliza, — atsakė ji. — O valgydama pasišnekėsiu su Zedu, tada jums paskambinsiu. Ar tai jus tenkina?

Imrė nusišypsojo.

— Na, žinoma, brangioji, — atsakė. — O tuo tarpu nenustebk, jeigu paskambins Ferisas. Jis labai susijaudinęs.

— Ačiū, Imre.

Ji nenorėjo kalbėtis su Ferisu Diuru, bent jau kol kas. Luktelėjo, kol atsilaisvins linija, tada paliepė kompiuteriui atidėti visus skambučius. Paskui atsigręžė: Deinas vis dar stovėjo prie lango, o jos brolis sėdėjo ant lovos.

Zedas tylutėliai pasakė:

— Kaip aš norėčiau praleisti kokią valandą su Maiklu A-Rae — vienas, taip, kad niekas mums netrukdytų. Vienos valandos man visiškai pakaktų.

Jo pirštai susirietė. Deinas krūptelėjo, ir Rani tai neprasprūdo pro akis.

— Zedai-ka, šitaip mes ničnieko nelaimėtume, — pasakė ji.

— Užtat aš nuleisčiau garą, — atsakė Zedas ir susiraukė. — Žinai, nuo pat to pirmojo karto, kai dar Tinkle kalbėjausi su juo, manęs neapleidžia nuojauta, kad jau buvau kažkur su juo susidūręs — bet ne čia. — Jis palingavo galvą. — Ne, tikriausiai klystu.

Rani susimąstė: ar gali būti, kad jis vis tik neklysta?

— Ar mes turime kokių nors partnerių tarp hipererdvės farų, Zedai-ka?

Jis nusijuokė.

— Smarkiai abejoju, Rani-ka. Jie garsėja tuo, kad yra nepaperkami ir neprieinami. — Jis patapšnojo VIN laikraštį. — Ar A-Rae tikrai gali tai daryti? Kiek žinau, tam, kad įgytų teisę skelbti šitokį pasiūlymą, Federacijos pareigūnas privalo būti nežemesnio nei tam tikro rango.

Rani atsakė:

— Pasiklausiu savo teisininkų. Bet esu tikra: tokią teisę jis turi. — Ji pastebėjo, kad mirktelėjo kompiuterio telefono linijos lemputė — kažkas neprisiskambino ir paliko žinutę. Kažin ar tikrai Ferisas? — šmėstelėjo jai. — Imrė mano, jog jie surinks pakankamai parašų, kad peticijos būtų ratifikuotos ir tektų skelbti referendumą.

— Pats girdėjau, — atsakė Zedas. — Manau, jis, atsargus žmogus, tiesiog nori apsidrausti. — Jo pečiai nusviro, jis riešais pasitrynė akis.

— Zedai-ka, kada vakar išėjai iš ligoninės? — sunerimo Rani.

— Po vidurnakčio.

— Zedai-ka… — Rani įsisprendė kumščiais į klubus pasiruošusi bartis, bet čia pat susizgribo, jog kambaryje yra ir Deinas. Niršti ant Zedo Deino akivaizdoje ji niekaip negalėjo. — Deinai, — tarė, — gali eiti.

Sis nusilenkė ir pasišalino iš kambario. Rani žengė prie brolio. Jis atsistojo.

— Rani, — ištarė švelniai, delnu apglėbdamas jos skruostą. — Žinau, ką nori pasakyti. Nesakyk.

Tai ją sulaikė. Jo pirštai susirietė, gnybdami jai skruostą. Rani persmelkė noras šaukti: išrėkti jam, kad galįs viską jai pasakyti, kad jei kas nors negerai, jai privalu tai žinoti, kad ji pasitiki juo ir visada pasitikės… Po jo akimis juodavo tamsūs ratilai.

Nebepajėgdama bartis, sesuo tik glustelėjo prie brolio ir atsitraukė.

— Sėskime valgyti, — ištarė.

— Aš nelabai alkanas, — atsakė jis. Paėmė apskritą akytą bandelę, perlaužė, didesniąją pusę atidavė jai. — Būtų šaunu, jei Koriosas galėtų iškepti pyragaičių su kiaušininiu kremu.

— Aš jo paprašysiu, — pažadėjo Rani.

Ji perkando mėlynę. Saldžios sultys trykštelėjo ant liežuvio. Mėlynės, kaip ir visi vaisiai bei daržovės, į Čabadą atkeliaudavo iš svetur. Prieš keturiasdešimt metų Sabado žemės ūkio bendrija atgabeno į Čabadą citrinmedžių, pastatė milžiniškus šiltnamius. Jie primygtinai tvirtino, esą kruopščiai reguliuojant temperatūrą, būsią galima surinkti po tris derlius per metus, ir Levosų Šeima, nepaisydama jokių patarimų, nusprendė investuoti į šį projektą. Iš pradžių atrodė, kad citrinmedžiai kuo puikiausiai prigis, tačiau jau po dvejų metų šiltnamiai ištuštėjo. Tie, kurie įkalbėjo Levosus investuoti pinigus, neatsižvelgė į neįveikiamą Čabado dirvos šarmingumą.

Zedas perplėšė pusiau dar vieną bandelę.

— Šitos, pasirodo, nepaprastai skanios, — suniurzgė jis.

Rani lėtai kramtė antrąją pusę, stebėdama besimainančius saulės atšvaitų ornamentus ant sienos. Ji sėdėjo ant lovos, vienu delnu pasirėmusi sau už nugaros.

— Zedai-ka, — prašneko ji, — ar tu kada nors susimąstei, ką apie mus rašys istorikai savo knygose?

Jo antakiai šoktelėjo aukštyn.

— Kas įbruko tau tokią mintį?

Ji dūrė pirštu į VIN laikraštį.

— Štai kas. Jeigu Maiklas A-Rae pasieks savo tikslą, istorikai parašys, kad sulig penktąja kolonistų karta Čabado ekonomika subyrėjo.

— Ar tu manai, kad jam gali pavykti? — paklausė Zedas.

— Nežinau, — atsakė Rani. — Tikiuosi, ne. Liza Jago buvo viena pirmųjų šios kolonijos įkūrėjų. Irenė buvo pirmosios tarybos narė. Orina keliavo į Neksą. Mūsų motina pastatė Tinklą. O kas bus sakoma apie mane?

— O ko norėtum, kad būtų sakoma?

Rani atsakė:

— Norėčiau, kad istorijos vadovėliai pasakotų, kaip Rani Jago iškovojo Čabadui nepriklausomybę nuo išorinės įtakos, nupirkdama iš „Farmacijos” dorazino formulę.

— Ohoho, — įvertino Zedas. Jis nusišypsojo seseriai. — Man tai irgi netgi labai patiktų.

— Arba, — pridūrė ji, — jie dar gali pasakoti apie tai, kaip Rani Jago pakeitė Čabado politinę bei ekonominę struktūrą, kai jos dukteriai atiteko dviejų didžiųjų Šeimų jungtinis kapitalas bei įtaka.

Zedas akimirkai sustingo, akys prigeso, žvilgsnis tarytum nukrypo vidun, šypsenos neliko nė ženklo. Galiausiai jis tarė:

— Vadinasi, nusprendei atsakyti „taip”.

Ji linktelėjo.

— Nusprendžiau.

Jo lūpų kampučiai staiga sutrūkčiojo.

— Ar jau pranešei šią džiugią žinią Ferisui Diurui?

— Dar ne.

— Supratau, — nutęsė jis. — Ką gi, ačiū, kad man pranešei pirmam. Ar tu darai tai tam, kad įsiteiktum istorijai, ar kad numaldytum mūsų motinos šešėlį?..

Darau tai todėl, kad to noriu, pagalvojo Rani, ir dar todėl, kad radau tokį būdą tai padaryti, kuris, be kita ko, suteiktų ir malonumo… Bet kaip tik tai ji užvis mažiausiai galėjo sakyti Zedui.

— Man tiesiog atrodo, jog taip pasielgti būtų teisinga, — atsakė sesuo, tvirtai pasiryžusi neleisti įsiplieksti pykčiui. — Domna Sam nuolat kaldavo man į galvą, kad visuomet privalau kliautis savo nuojauta.

— Pilotai irgi šito mokomi, — pasakė Zedas ir apžvelgė kambarį. — O mūsų motina niekad neturėjo kuo pasitikėti.

Rani apstulbo. Zedas išvis retai kada užsimindavo apie Izobelę, o štai per pastarąją minutę tyčia paminėjo ją bent du kartus. Jis susikrimtęs, dingtelėjo jai, susikrimtęs dėl Maiklo A-Rae, dėl manęs, dėl Darienos Riis… Štai apie šitai jai visiškai nesinorėjo galvoti. Impulso pastūmėta, Rani pasilenkė per lovą, atsidarė galvūgalio lentoje įtaisytą spintelę ir ištraukė supakuotą stiklinę skulptūrėlę, kurią nusipirko Tulės krautuvėje.

— Zedai-ka, — tarė, — laikiau tai užslėpusi — norėjau padovanoti tau Įkūrėjų Dienos proga, bet, regis, užsinorėjau įteikti dovaną dabar pat. — Ji padavė jam ryšulėlį. — Atsargiau, tai stiklas.

Zedas išvyniojo dovaną, tvarkingai sulankstydamas kiekvieną popierių ir dėdamas į šalį. Pagaliau išsivadavusi iš pakuotės, skulptūrėlė sugavo saulės spindulį ir sublizgo; Rani išgirdo, kaip sušniokštė aštriai įkvepiamas oras brolio gerklėje. Skulptūrėlė vaizdavo vyriškį, stovintį ant ledo lyties: žmogus buvo mėlynas, ledas — juodas. Rankoje žmogus laikė ledo kirvuką, vilkėjo ledo alpinisto kostiumą ant nugaros atmestu gobtuvu. Tulė žadėjo, kad smulkiausios detalės bus išgraviruotos labai kruopščiai — taip ir buvo: mažulyčio alpinisto profilio išlinkiuose ir įdubimuose juvelyras sugebėjo perteikti Zedo Jago veido bruožus.

— Patinka? — paklausė ji.

— Rani-ka, tai išties nuostabu. — Brolis atsargiai sukiojo skulptūrėlę rankose, jos grožio užburtas, jo veidas valandėlei sušvelnėjo. — Man nepaprastai patinka. Ačiū tau. — Jis pabučiavo seserį į kaktą. Paskui pakilo ir patraukė prie durų, nešdamas žaižaruojančią mėlyną figūrėlę abiem rankomis. — Pasistatysiu savo kambaryje. Reikės perspėti Amri, kad nė pirštu jos neliestų.

Tarpduryje jis dar kartą atsisuko.

— Šiandien vėl eisiu į ligoninę, — pasakė.

— Ką, dabar pat? — sušuko Rani.

Jis linktelėjo. Palauk, norėjo šaukti ji, palauk, mums reikia pasikalbėti, man labai praverstų tavo patarimas… Tačiau Zedo jau nė padujų neliko. Ji dar išgirdo žingsnius koridoriuje, paskui — uždaromų durų trinktelėjimą ir galiausiai stojo tyla.

Nusiplūkęs oro vėsintuvas gailiai dūzgė. Rani sėdėjo labai tiesi, prie kelių prisispaudusi kumščius. Galiausiai atsistojo ir patraukė prie kompiuterio. Patikrino žinutę — ši tikrai buvo iš Feriso Diuro, — paskui liepė telefono linijai sujungti ją su Imre Kynetų.

Ekrane pasirodė moters atvaizdas.

— Laba diena, — prašneko ji. — Jūs susijungėte su Nialos Hamiš, Domnio Imrės sekretorės, atsakiklio įrašu. Gal malonėsite palikti žinutę?

— Kalba Rani Jago, — tarė Rani. — Imre, manau, mums reikėtų savaitę palaukti, įvertinti visuomenės reakcijas, o jau tada šaukti Tarybos susirinkimą. Pranešk, ar toks planas tave tenkina.

Ji išjungė ryšį, luktelėjo akimirką, tada paskambino Ferisui.

Šis tučtuojau pasirodė ekrane — pats, ne atsakiklio įrašas.

— Domna! — sušuko. — Vyliausi, kad paskambinsi.

Jis buvo susijaudinęs — apie tai labai aiškiai bylojo pasišiaušęs jo drabužio pamušalo kailis. Rani susikaupė, pasiryžusi sutvarkyti su Ferisu visus reikalus.

— Be abejo, tu jau girdėjai, — suburbuliavo jis.

— Taip, girdėjau, — atsakė Rani. — Pasiūliau Imrei, kad Aukštesnioji Grupė turėtų šaukti Tarybos susirinkimą po savaitės.

— Kam šitiek laukti? — subruzdo Ferisas. — Toji peticija — rimta grėsmė!

— Grėsmė — tai dar ne antpuolis, — atrėmė Rani. — Be to, verčiau jau išsaugoti orumą ir nepasirodyti išsigandusiems. Jeigu susirinkimą šauktume dabar pat… — Sakinį Rani Jago leido mintyse užbaigti jam pačiam, paskui prašneko vėl. — Bet iš tikrųjų skambinu tau ne dėl referendumo, Ferisai. Skambinu, nes apsisprendžiau atsakyti į tavo pasiūlymą — pasiūlymą, kuris svarbus visam Čabadui…

— Taip? — Diuras net palinko į priekį. — Ir koks tavo atsakymas?

— Taip, — pasakė Rani. — Aš tekėsiu už tavęs, Domni Ferisai.

— Šiam dar nespėjus prasižioti, moteris kilstelėjo ranką. — Aš nedelsdama subursiu teisininkų komandą, kad sudarytų sutartį dėl mūsų abiejų kapitalų suliejimo vaiko labui.

— Mūsų vaiko, — ištarė jis.

Ji atkirto:

— Mano vaiko. — Kai jis suprato, ką Rani turi omeny, net apatinis žandikaulis atkrago. — Tai turi būti įrašyta sutartyje, Ferisai, priešingu atveju nebus išvis jokios sutarties.

Rudose vyriškio akyse blykstelėjo pasipiktinimas. Ferisas jau abiem rankomis glamžė kailinius drabužio kraštus.

— Gerai, — sumurmėjo. — Su tuo galiu susitaikyti.

— Malonu girdėti, — atsakė Rani ir išjungė ryšį.

Ji susizgribo net nesusipratusi atsisėsti, tad dabar atsilošė krėsle ir ėmė giliai kvėpuoti, stengdamasi apmaldyti įsišėlusius jausmus ir sujauktą protą.

Paskui nuėjo į dušą, prisidengė plaukus ir nusiprausė. Kai kūnu pasipylė vandens čiurkšlės, ji pažvelgė į save taip, tarytum pati sau būtų nepažįstama. Bandė įsivaizduoti, kaip jaustųsi būdama nėščia, bet jos vaizduotė šito neaprėpė. Galėčiau paklausti Tulės, dingtelėjo jai. Tulė turi sūnų. O kas bus, jeigu ir man gims sūnus? Ji įsivaizdavo laikanti ant rankų kūdikį — visai taip, kaip laikė mažiausiąjį Kynetų palikuonį, tik juodais, ne skaisčiai raudonais plaukais… Visai Nesvarbu, tebūnie sūnus, tarė ji sau. Išlipo iš vonios, sausai nusišluostė. Ir tada, atsisukusi į veidrodį, siektelėjo greta jo stovinčio mažyčio buteliuko su piliulėmis.

Išgerdama po piliulę kas savaitę, ji negalėjo pastoti, o gėrė jas jau ištisus dvidešimt trejus metus.

Veidrodyje Rani stebėjo, kaip moteris vonios kambaryje, visai tokiame kaip jos pačios, išmetė buteliuką su piliulėmis į šiukšlių dėžę.

Tada ji pasuko prie interkomo įtaiso.

— Deinai, — ištarė.

Jis atsiliepė:

— Klausau, Rani-ka.

Fone ji girdėjo čiurlenančią muziką, paskui išgirdo Amri balsą — mergaitė kažko paklausė.

— Noriu su tavim pasikalbėti, — tarė Rani. — Prašau tuojau pat ateiti į mano kambarį.