Sardonikso tinklas 1

Aštuntas skyrius

Lipdama laiptais prie namų durų, Rani stabtelėjo ir atsigręžusi pažvelgė į Deiną. Grįžtant iš Nusileidimo terminalo, jis visą kelią tylus ir budrus žingsniavo šalia jos — tiesiog tobulas asmens sargybinio pavyzdys. Rani palietė jo riešą, baimindamasi pernelyg sureikšminti netikėtai tarp jų užsimezgusį ryšį.

— Pasisaugok, — ištarė ji. — Turėsi būti labai atsargus.

— Žinau, — atsakė jis.

Durys atsidarė, juodu suėjo vidun. Ir iškart išsiskyrė: Rani patraukė prie laiptų, Deinas pasuko į vergų koridorių. Prieš keldama koją ant laiptų pakopos, ji dar kartą atsigręžė. Deinas iš koridoriaus lydėjo ją žvilgsniu — visai bejausmis veidas, išskyrus šiluma spinduliuojančias akis.

Vos užlipusi į viršų, Rani prisiminė sutarusi tą pat pavakarę susitikti su Taku Rafaeliu, Jago Šeimos banko valdytoju. Ji atsiduso ir pasitrynė veidą. Jautėsi visa sudulkėjusi, purvina, suplukusi. Galbūt dar suskubsianti nusiprausti po dušu. Rani atidarė savo kambario duris.

Ten jos laukė Zedas.

Jis atrodė pavargęs ir įsitempęs. Rani galvą nusmelkė staigus skausmo dūris; dabar ji nepajėgė net pagalvoti apie dar vieną barnį su broliu, ji nesiruošia… Rani palietė interkomo mygtuką.

— Amri, — ištarė, — atnešk man atsigerti ko nors šalto.

Moteris ėmėsi traukioti iš plaukų dramblio kaulo smeigtukus.

Tuojau pat atėjo ir Amri su taurėmis ir ąsočiu atšaldyto vyno.

— Aš pats, — ištarė Zedas, kai vergė suskato pilti vyną.

Amri išėjo. Zedas atsikrenkštė.

— Rani-ka, — prašneko jis. — Vakar pasielgiau labai kvailai, aš pavyduliavau, kaip tu ir sakei. Be jokios abejonės, aš visuomet paremsiu tave, kad ir ką darytum. Net jeigu sugalvotum tekėti už Feriso Diuro. Ar galime vėl būti draugai?

Neišpasakytai dėkingąjį atsigręžė įbrolį. Ištiesė jam ranką. Zedas sugriebė ją, prisiglaudė delną prie skruosto. Jo veidas nuo išsekimo buvo sudubęs.

— Ačiū, Zedai-ka, — tarė ji.

Jis paleido sesers ranką ir padavė jai taurę vyno.

— Atrodai pavargusi, — ištarė.

— Iki Sovkos kelias tolimas. Tu irgi atrodai pavargęs.

— Mane buvo išsikvietusi Jukiko. Visą rytą bandžiau iš naujo sudėlioti sutrupintą alkūnės kaulą.

Ji linktelėjo supratusi, kad ten, po operacinės lempomis, jis ilgai grūmėsi su savimi, kol prisivertė kapituliuoti.

— Jie išsiaiškino, nuo ko Sovkoje krinta keritų jaunikliai, — pasakė Rani. — Tai liga, hemofiliją.

Zedas suraukė antakius.

— Pavadinimas girdėtas. — Jis palingavo galvą. — Papasakok apie ją.

Rani perpasakojo jam tai, ką aiškino Erita Alogonga.

— Na, žinoma. — Vyriškis atsilošė krėsle. — Reikia manyti, įvyko spontaniška mutacija. Kiek prisimenu, žmonėms ši liga būdavo susijusi su lytimi: moterys tapdavo nešiotojomis, bet susirgdavo tik vyrai… Ar didelė veislinių keritų dalis serga?

— Erita sakė — maždaug pusė aukščiausios rūšies veislinių keritų.

Zedas krūptelėjo.

— Visus juos reikia sunaikinti, taip pat ir jų jauniklius, netgi tuos, kurie iš pažiūros atrodo sveiki. Jų veisti nebegalima.

— Žinau, — atsakė Rani. — Jie jau išsiuntė žmones medžioti naujų.

— Aukščiausios rūšies kraujas neišvengiamai bus atskiestas… — Aukščiausio įvertinimo ši keritų veislė nusipelnė dėl ypatingos kailių spalvos, tankio ir atspindėjimo savybių. — Vis dėlto šito tikriausiai neįmanoma išvengti. Anksčiau ar vėliau kas nors panašu ir turėjo atsitikti.

Rani išgėrė vyną ir padėjo taurę. Tik dabar prisiminė gavusi Džo laišką ir išsitraukė jį iš kišenės.

— Zedai-ka, — tarė, — užmesk akį. — Ji ištiesė jam laišką.

Brolis paskubomis permetė popierių akimis.

— Šeriksės vietą užėmė kažkoks Lorasas U-Elenas. Kas čia toks, po galais? — Zedas ėmė skaityti toliau ir suraukė antakius.

— Ir jis, bent jau kiek žinoma, neprekiauja dorazinu? Juk šitaip versle jis neprasilaikys nė savaitės! Ir kaip jis sugebėjo įtikinti Šeriksę… a, suprantu. Turbūt pakišo kyšį. U-Elenas… U-Elenas. Pavardė — Kerėtojo gyventojo, bet nemanau, kad kada anksčiau būčiau ją girdėjęs. Verčiau pasakyk Binkiui, kad mėgintų apsiuostinėti.

Rani linktelėjo.

— Taip ir padarysiu. Nelabai suprantu, kas čia dedasi, Zedai-ka.

Ji susiraukė, ir smilkinį vėl persmelkė skausmo dūris. Domna Rani negalėjo pakęsti verslo reikalų su šešėliais, bekūniais vardais, kurių niekad nelemta sutikti akis į akį. Per penkerius metus ji nė karto nebuvo susidūrusi su Serikse Esba, netgi nesikalbėjo su ja. Tai buvo dar viena Federacijos draudimo pasekmė.

Moters dėmesį patraukė sušiugždėję žingsniai. Tarpduryje stovėjo Binkis. Jis prašneko nežiūrėdamas į Zedą:

— Atleiskite, Rani-ka, bet atvyko Takas Rafaelis, jis laukia apačioje. Ir dar — prašėte priminti apie Kynetų Šeimos rengiamą pokylį — jis šįvakar.

— O, prakeikimas! — išsprūdo Rani.

Jos pečiai nusviro. Pokyliai, bjaurėdamasi pagalvojo ji. Eiti visiškai nesinorėjo — po ilgo skrydžio jai vis dar maudė nugarą, jautėsi suplukusi ir pavargusi, dar ir galvą įsiskaudėjo… Ji pažvelgė į Zedą.

— Zedai-ka, — paprašė, — gal nueitum už mane? Vienas iš mūsų būtinai turi ten sudalyvauti.

Zedas suaimanavo. Rani puikiai žinojo, kaip jis negali pakęsti jokių pobūvių ir niekada juose nesilanko — nebent ten būtų ir ji. Tačiau, kaip ji ir numatė, broliui buvo labai sunku atsisakyti, kai ji tiesiai jo prašė.

— Tikriausiai nereikės užtrukti labai ilgai, — su viltimi ištarė Zedas.

Rani jam nusišypsojo.

— Gal valandą ar dvi, — paguodė. — Nedaugiau. Pasakysi jiems, kad aš prastai jaučiuosi ir kad tau reikia skubiai grįžti manęs slaugyti.

Vyriškis atsiduso.

— Gerai, nueisiu. — Jis dirstelėjo į kompiuterio laikrodį. — Turbūt pats metas užkąsti ir rengtis.

— Eik, bet prieš išeidamas užsuk su manim atsisveikinti, — paprašė ji ir ilgesingai dirstelėjo į vonios kambarį. Taip svajojo išsimaudyti… Ką gi, tai turės palaukti.

— Užsuksiu, — pažadėjo Zedas. Jis jau ėjo pro duris. — Neiššvaistyk per daug jėgų tam banko valdytojui, Rani-ka.

Sesuo nusišypsojo broliui pralinksmėjusi.

— Na jau, Zedai-ka, — tarė. — Juk jis — mano banko valdytojas.

Zedas išėjo. Rani pakilo iš krėslo ir nuskubėjo į vonios kambarį. Jai perštėjo akis, tad pirmiausia ji patapšnojo jas šaltu rankšluosčiu, tik paskui karštu vandeniu nusiplovė veidą. Susišukavo ir susipynė plaukus, tada interkomo ryšiu paliepė Amri kviesti Taką Rafaelį į jos kambarį. Šis įslinko kone be garso: liaunas, smulkaus sudėjimo rudaodis žmogelis pilkšvai žaliomis akimis.

— Domna Rani, — pasisveikino jis vos vos nusilenkdamas. — Labai malonu matyti jus, grįžusią į Abanatą.

— Ačiū, — atsakė šeimininkė ir mostelėjo į krėslą prie kompiuterio — žinojo, kad banko valdytojas mėgsta sėdėti būtent ten.

— Prašau sėstis.

Takas Rafaelis atsisėdo. Jis vilkėjo mėlynus — tradicinės Jago Šeimos spalvos — drabužius; vienintelė ryški jo aprangos detalė buvo raudoni saulės akinių rėmeliai.

— Turiu prisipažinti, kad taip ir nesuspėjau itin dėmesingai peržiūrėti visų šių metų pelno ataskaitų, ko jos tikrai vertos, — tarė Rani ir, prisistūmusi taburetę prie kompiuterio, atsisėdo greta banko valdytojo.

— Žinau, kad jūs užsiėmusi moteris, — atsakė šis. — Juk dėl to ir samdote mane.

Ji nusišypsojo.

— Taip. Vis dėlto, jei iškeltum į ekraną pastarojo ketvirčio ataskaitą… — Jo pirštai perbėgo klavišais, ir ekranas akimoju atgijo. — Taip, ačiū. Norėjau kai ko paklausti…

Tako atsakymai į klausimus ir po to sekusi diskusija užtruko dvi valandas. Bankas, savaime suprantama, nešė pelną, tačiau investicijos kai kuriose srityse patyrė ženklių nuostolių, ir Rani norėjo sužinoti kodėl. Pokalbiui baigiantis, ji paprašė Rafaelio, kad iš banko investicinio komiteto atsiųstų jai veiklos krypčių ataskaitą su jų pritaikymo pavyzdžiais iš keturių ankstesniųjų ataskaitų. O paskui — tuo šiek tiek nustebindama pati save — ji beveik droviai paklausė Rafaelio, ką šis galįs papasakoti jai apie pastarojo meto Diurų Šeimos investicijas.

Jis atsakė atsargiai:

— Šio pobūdžio informacijos jūs, Domna, turbūt turite daugiau nei aš.

— Sakyk, ką žinai.

— Jie, savaime suprantama, investuoja dažniausiai naudodamiesi Čabado Pirmojo banko paslaugomis. Be išlaidų naudingųjų iškasenų gavybos bei apdorojimo mechanizmams jie investuoja dideles sumas į povandeninių kasinėjimų įrangą, į deimantų prekybą Belėje, į kai kuriuos naujesniuosius gyvenamųjų namų bei viešbučių statybos projektus Abanate, taip pat aprūpinimą medikamentais.

— Ar tai stabilios investicijos? Nieko rizikinga?

— Abejoju, ar Pirmojo Čabado banko investuotojų komitetas imtųsi ko nors rizikinga.

Rani nusišypsojo.

— Tikiuosi, kad ne. — Ji pakilo nuo taburetės. — Dėkoju, kad pasivarginai ateiti, ir už sugaištą laiką.

Valdytojas irgi atsistojo ir nusilenkė.

— Man visuomet malonu jums pasitarnauti, Domna.

Ji pasikvietė Amri, kad palydėtų banko valdytoją į apačią. Išeidamas žmogelis kažkaip droviai pasakė:

— O žinote, Domna, tik visai neseniai sužinojau, kad aš — ne vienintelis iš mūsų giminės, kada nors dirbęs jūsų Šeimai.

— Štai kaip?

— Mano protėviai nuo seno gyveno Čabade, aš — jau penktoji karta, ir jūsų Šeima visada samdydavo darbuotojus iš mano giminės — po vieną iš kiekvienos kartos. Mano proproprosenelė buvo Lizos Jago sąskaitininkė.

Galų gale likusi viena, Rani nusispyrė sandalus ir sudribo ant lovos. Namuose buvo pernelyg karšta — oro vėsinimo sistema paseno, ją reikėjo remontuoti ar keisti. Rani aukštielninka išsidrėbė ant vėsios, glotnios lovatiesės. Ji užsimerkė ir atpalaidavo pertemptus raumenis, prieš akis slinko visokiausių reginių virtinė: Sovka kadaise ir Sovka dabar, keritų narvai, Eritos Alogongos randai, tokie balti tamsioje rankų odoje, Deinas Ikoro, jos Žvaigždžių Kapitonas…

Ilga ir sunki buvo diena. Rani negailestingai apkaltino dėl to Ferisą Diurą. Jei ne tas nelemtas jo pasiūlymas, ji nebūtų susinėjusi su Zedu, o tada nebūtų ir išskridusi galaižin kur per patį karštį. Rani prispaudė delną prie plokščio savo pilvo ir pabandė įsivaizduoti save nėščią. Pastoti būtų visiškai paprasta: pakaktų tik nebegerti tų piliulių, kurias vartojo nuo trylikos metų — po vieną per standartinę savaitę. Ji suraukė nosį: kažin ar jai patiktų būti nėščiai? Kai kurios moterys laukdavosi išties su malonumu. Kažkas dusliai džergžtelėjo oro vėsinimo sistemoje — garsas išblaškė Rani fantazijas; mintyse ji pasižymėjo, kad reikės pasakyti Binkiui, jog iškviestų ką nors pataisyti sistemų.

Binkis… vergai… dorazinas. Rani susiraukė ir atsimerkė. Velniai parautų tą Maiklą A-Rae! Štai kas yra pati svarbiausia jos problema. Jeigu policininkas galų gale pasieks savo, nebebus ko rūpintis dviejų kapitalų suliejimu, nes nei ji pati, nei Ferisas Diuras nebeturės jokio kapitalo, kurį galėtų sulieti. Staiga ji prisiminė knygą, kurią, Izobelės priversta, kadaise perskaitė — Nakamuros „Čabado istoriją”. Aršus vergijos priešininkas Nakamura pranašavo, kad moralinis pasipiktinimas bei nuolat kylančios kainos galų gale privers Čabadą išsižadėti vergovinės sistemos ir pakeisti ją laisvai samdomu darbu. Maiklas A-Rae, regis, ir bus tasai moralinio pasipiktinimo įsikūnijimas, dingtelėjo jai. Galbūt visa tai, kas vyksta dabar, ir yra nuosmukio pradžia, galbūt galiausiai paaiškės, kad Nakamura neklydo.

Vergovinė sistema anaiptol nebuvo iš pačių efektyviausių — Rani puikiai tai žinojo. Tačiau Čabado vergijos variantas veikė visai neblogai, o Jago Šeimai vergija buvo gyvybiškai reikalinga. Jago Šeimos pinigais buvo išlaikomas Tinklas ir organizuojamas Aukcionas — Jago Šeima iš to ir pelnėsi. Jei staiga neliktų vergijos, Sovkos fermos išsilaikytų. Tačiau Tinklas — ne. O jeigu nebebūtų Tinklo, pagalvojo Rani, ko tuomet imtųsi Zedas Jago?

Ji staigiai atsisėdo lovoje. Nenorėjo galvoti apie brolį — tik ne dabar. Ji basa nušlepsėjo prie miegamojo durų ir užtrenkė jas. Tada nusimetė kombinezoną, nuoga susirangė ant lovos ir įsipylė vyno. Tarp krūtų susitvenkęs prakaito lašelis nuslydo iki bambos; Rani net suvirpėjo. Čabade netgi prakaitas buvo prabanga. Rani nužiūrinėjo savo kūną svarstydama, kur šiuo metu galėtų būti Deinas: tikriausiai savo kambaryje, galbūt kalbasi su Amri, o gal klausosi tojo — kaip ten jį? — Vitorijo Stratos muzikos. Netikėtai ją nupurtė geismo virpulys.

Ryšys tarp jųdviejų plykstelėjo tarsi perkūnija iš giedro dangaus. Jai visuomet nutikdavo šitaip. Ji prisiminė prieš porą mėnesių patirtą trumpą nuotykį su vienu jaunu akrobatu, o prieš tai buvo malonus meilės laikotarpis su Klera Brion. Tai buvo nerūpestinga meilė, greita kaip vėjas, švelni ir smagi.

Iki šiol ji dar niekada nemylėjo vergo. Laikydama vyno taurę rankoje, ėmė žingsniuoti po kambarį. Ji netgi nežinojo, ar jis trokšta jos. Rani delnu palietė savo skruostą, perbraukė jį lygiai taip, kaip tai padarė jis. Žinoma, jis jos trokšta. Juk ji galėtų jį išsikviesti, kad pasėdėtų ir pasikalbėtų su ja, galėtų netgi įsitempti į lovą. Jos lūpos sutrūkčiojo nuo tramdomo juoko. Pamanykite, ir kas iš to, jeigu ji lieptų jam su ja pasimylėti? Staiga jai parūpo, kokią ją regi Deinas. Galbūt ji jam atrodo per maža, o gal kaip tik per aukšta, o gal pernelyg liesa?

Kažin ar jis geras lovoje?

Jos galvoje suskambėjo Deino balsas. „Taip, Rani-ka, ne, Rani-ka”. Vergo elgsena, regis, šitaip nederanti Žvaigždžių Kapitonui. Rani negalėjo atsistebėti, kaip greitai jis to išmoko, bet paskui prisiminė, kas buvojo mokytojas. Zedas neapkentė Kleros, niršo dėl tų naktų, kai Rani negrįždavo namo, o dar labiau siuto tada, kai ji parsivedė Klerą, kad galėtų pasismaginti su ja savo lovoje. Pažinties su akrobatu jis išvengė. Jeigu ji įsiviliotų į lovą Deiną, Zedas netartų jai nė pusės žodžio, bet visą įniršį išlietų ant Deino kailio. O tai jau būtų visai nepakenčiama. Rani susiraukė. Tai jau dabar nepakenčiama — arba bus taip, ir net labai greitai. Tiesa, ji galėjo grąžinti Deinui laisvę. Tada Zedas nebegalėtų jo nė pirštu paliesti.

Bet jeigu ji grąžintų Deinui laisvę, Čabade jo nė padujų neliktų — vyrukas kiek įkirsdamas dumtų kuo toliau nuo Sardonikso sektoriaus ir nuo jos gyvenimo…

Šito ji irgi nenorėjo.

Rani užsimetė chalatą ir susirišo diržą, tarsi užverždama kvėpavimo takus galėtų užkirsti kelią ir mintims. Paskui, stumtelėjusi delnu, atlapojo duris.

— Binki! — Šis po akimirkos įėjo į kambarį. — Noriu, kad šį laišką tuojau pat išsiuntinėtum Jago Šeimos partneriams.

„Tam ir tam, siuntėjas — Domna Jago. Jago Šeima bus labai dėkinga už bet kokią suteiktą informaciją apie šeimą iš Kerėtojo, pavarde U-Elenai. Nuoširdžiausiai dėkoju. Domna Rani Jago”. Binkis surinko tekstą. Rani stebėjo, kaip ekrane įsižiebia teksto eilutės.

— Ačiū, Binki. Šitą išsiųsk, o kai tai padarysi, prašau atidaryti man bylą su visa medžiaga, kokią tik esame gavę apie Maiklą A-Rae.

Zedas papietavo virtuvėje.

Čia atklydo ir Deinas, bet tuojau pat apsisukęs nėrė lauk, skubiai tarstelėjęs: „Atsiprašau”. Zedas nulydėjo jį žvilgsniu. Deino kūnas buvojau atsigavęs, po truputį jam grįžo pasitikėjimas savimi ir ta lengva, grakšti, visiems hiperiams būdinga eisena. Zedas šyptelėjo į ūsą. Būtų visai smagu, dingtelėjo jam, paskirti dar šiek tiek laiko visam tam atimti.

— Ar dar liko vyno? — paklausė jis.

Koriosas jam įpylė. Ne, to jis nedarysiąs. Juk pažadėjo Rani nebeliesiąs Deino, be to, susikaupė aibė kitų darbų, o ir laiko jis turi ne kažin kiek. Užlipęs į savo kambarį, Zedas išsimaudė po dušu ir apsirengė. Sidabrine sąsaga susisegė plaukus, iš spintos išsitraukė apsiaustą. Šis buvo mėlyno audeklo su kerito kailio pamušalu, puoštas sidabrinėmis juostelėmis.

Zedas nuėjo pasakyti labanakt Rani. Ji jau gulėjo lovoje, padėklas su maistu stovėjo greta jos. Rani nebuvo susipynusi kasos, palaidi plaukai vilnijo ant pagalvės mirguliuodami it vanduo. Pasilenkęs prie jos, Zedas lūpomis palietė švelnias sruogas. Rani patampė jo marškinių raukinius, kad geriau gulėtų.

— Zedai-ka, atrodai puikiai, — tarė ji.

— Ačiū. Ir kodėl aš leidausi įveliamas į visa tai? Grįšiu anksti.

Ji perspėjo:

— Tik neskubėk tuojau pat išeiti — Imrė pamanys, kad tu nemandagus.

— Nesirūpink, iš karto nepabėgsiu.

— Perduok jam ir visiems kitiems linkėjimus, pasakyk, kad labai apgailestauju, jog negalėjau atvykti pati.

Jis ramiai žvelgė į seserį.

— Gal nori, kad ką nors perduočiau asmeniškai Ferisui Diurui?

— Ne, — papurtė galvą ji. — Jei ir norėsiu jam ką nors pasakyti, pasakysiu pati.

Išeidamas pro laukujės duris, Zedas dar priminė Koriosui, kad užrakintų duris dvigubu užraktu ir neužmirštų įjungti signalizacijos. Paskui nužingsniavo skersai gatvę į parką. Atsigręžęs dar pažvelgė į namą — šis šmėžavo pro medžių šakas milžiniškas kaip pilis, pro užuolaidų plyšelius laukan skverbėsi šviesos dryžiai. Tą vakarą parke nebuvo nė gyvos dvasios: nei porelių, besivoliojančių drėgnoje žolėje, nei tirštėjančiose vakaro sutemose žaidžiančių vaikų. Parkas atrodė gana grėsmingas.

Zedas sukiojosi siaurutėmis gatvelėmis, įstrižu keliu taikydamas išeiti prie Kynetų dvaro, įsikūrusio Promenadoje. Jų namas buvo gerokai didesnis nei Jago Šeimos — Kynetai nuo seno garsėjo gausia gimine. Į Promenadą išeinančios durys buvo plačiai atlapotos. Abipus jų stovėjo po vergą. Kai Zedas žengė pro juos į vestibiulį, abu nusilenkė. Dar vienas vergas paėmė iš jo apsiaustą. Pro atviras pagrindinės salės duris Zedas įžiūrėjo gausių svečių nugaras. Iš ten atsklido ir spygaujantys balsai. Visai kaip turistai, dingtelėjo Zedui. Jis atlošė pečius.

Minia prasiskyrė. Iš spūsties tirštumos išniro Imrė Kynetas ir širdingai išskėtė rankas.

— Zedai, labas vakaras! Kaip malonu, kad suradai laiko ateiti.

— Ačiū, — tarė Zedas.

Jis tik trumpai bestelėjo šeimininko rankas. Imrę Kynetą jis nepaprastai gerbė. Po to, kai mirė Domna Sam, Imrė Kynetas liko vyriausias iš Keturių Šeimų galvų — septyniasdešimt septynerių metų senis, bet labai judrus, nedidukas, santūrus, jis pirmininkavo Čabado Tarybai, buvo gyvybingas ir veiklus. Turėjo visą būrį sūnų ir dukterų, tad pristigti įpėdinių jam tikrai negrėsė. Kynetų Šeima valdė pačius brangiausius Čabado išteklius — vandenį. Išsiraizgiusi vamzdynų sistema, kurios dėka žaliavo Abanato parkai, buvo jų, vamzdžius jiems priklausanti gamykla gamino iš plieno, lydomo Diurų Šeimai priklausančioje įmonėje. Jie išlaikė ir vandens gryninimo stotį. Laivai, buksyruojantys ledkalnius iš ašigalių iki miesto pakrančių, taip pat buvo jų. Kynetai buvo tvirtai sumegztas šeimos kamuolys, tačiau labai draugingi — tikra priešingybė, pagalvojo Zedas, atsiskyrėliams individualistams Jago.

Imrė pakreipė galvą, stengdamasis dirstelėti per plačius Zedo pečius.

— O kur Rani?

— Rani prašė perduoti linkėjimus, sakė labai apgailestaujanti, bet ateiti šįvakar negalės. Ji prastai jaučiasi. Sakė neabejojanti, kad jūs suprasite.

— Na, žinoma. Ar jai kas rimta?

— Ne, — atsakė Zedas. — Tiesiog įsimetė kažkoks menkas negalavimas, bet nerimauti tikrai neverta.

Prie jų atplaukė Aliza Kynet — masyvi moteriškė, aukšta, o platumu kone nenusileidžianti skeliečiams, stambių bruožų veidu, didžiulėmis juodomis akimis ir tokiais ryškiai raudonais plaukais, kad negalėjai nė žiūrėti neprisimerkęs. Greta jos vyresnis už ją sutuoktinis atrodė kone nykštukas. Balta plati, laisvomis klostėmis krintanti jos suknelė tik dar labiau pabrėžė įspūdingą stotą.

— Zedai, sveikas sugrįžęs iš Tinklo. Imre, kodėl stoviniuojate vestibiulyje? Kviesk svečią vidun! Zedai, o Rani neatėjo su tavim?

— Ji šiek tiek negaluoja.

— Kaip gaila. Ką gi, tikėsimės sutikti ją pokylyje pas Diurus. Ferisas labai nusivils. Tikėjosi, kad šįvakar ji ateis.

— Vadinasi, jis čia.

— Žinoma. Štai ten, žiūrėk. — Aliza dūrė pirštu į vieną nugarų.

— Perduok Rani mūsų nuoširdžiausius linkėjimus, pasakyk, kad visi nekantraujame ją pamatyti. Nagi, eikš į draugiją. Imre, ateina dar kažkas. — Ji reikšmingai pažvelgė į vyrą, kuris sukikeno ir nuėjo sutikti ant slenksčio stoviniuojančios moters. — Zedai, pasiskubink, jei nenori įkliūti. Tai Čarita Diamos.

— Aliza, aš tave myliu, — tarė Zedas.

— Gėrimai štai ten, dešinėje.

Zedas patraukė į dešinę.

Stalas su gėrimais stovėjo atremtas į veidrodinę sieną — prie jo prisiartinę žmonės veidrodžiuose matė savo atspindžius. Ir didžiulis kambarys dėl veidrodžio atrodė dar erdvesnis. Kynetų vaikai buvo įsitaisę strateginiuose taškuose. Po salę zujo vergai, nešini valgiais nukrautais padėklais: čia buvo tešloje keptos žuvies, saldumynų, pyragaičių, presuotų jūros dumblių, Lėjaus sūrio, vaisių. Zedas nuo plaukiančio pro šalį padėklo išsirinko pyragaitį su kiaušininiu kremu. Vergas nedelsdamas padavė jam mėlyno stiklo lėkštutę. Zedas nusišypsojo, tvirtai pasiryžęs atrodyti kuo draugingesnis. Galų gale juk kaip tik to šįvakar ir atėjo čionai. Salės viduryje visų dėmesio centre buvo Teo Levosas, Čabado Keturių Šeimų vyresnysis — jis kažką griausmingai pasakojo. Tai buvo stambus, triukšmingas žmogus, įpratęs prie erdvės. Zedas kantriai palaukė, kol jis stabtelės atsikvėpti.

— Labas vakaras, Teo.

— Zedai Jago, ak tu, tyleni! Kiek laiko šitaip stovėjai čia, nė burnos nepraverdamas? Kodėl nieko nesakei?

— Nenorėjau pertraukti tavęs.

— Kaip tik ir reikėjo mane pertraukti! Jūs, Jago, amžiais lyg vandens į burną prisisėmę.

— Rani prašė perduoti tau linkėjimus.

— Jos čia nėra? — Teo rankomis įsisprendė į klubus. Zedas paaiškino. — Ką, ji serga? Kaip ji gali sirgti, kai jos brolis — gydytojas? Ką gi, labai gaila, kad ji susirgo, taip jai ir pasakyk.

— Būtinai perduosiu.

— Pasisveikink ir su Džena, ji sukiojasi kažkur netoliese.

Jis mostelėjo į nedidelę nišą, kurios sienos buvo nukabinėtos lentynomis su knygų įrašais. Ten stovėjo Džena T‘ao, Levoso partnerė ir dviejų iš trijų jo vaikų motina, ji šnekučiavosi su Klera Brion. Zedas ne itin grakščiai linktelėjo abiejų moterų pusėn. Džena atsakė jam linktelėjimu. Ant raudono jos švarkelio puikavosi šokantis drakonas, dailiai išsiuvinėtas auksiniais bei juodais siūlais.

— Zedai Jago! — sucirpė balsas. Zedas atsigręžė, patyliukais keikdamasis. — Kaip miela tave išvysti! Kai tik įėjau paskui tave, iškart ir pasakiau sau: kaip elegantiškai jis šiandien atrodo, o jergutėliau, tikrai taip! Tačiau Imrė štai pasakė man, kad Rani nesveikuoja. Savaime suprantama, nieko rimta, ar ne? Juk kitaip tu nebūtum nė per žingsnį nuo jos atsitraukęs, visas Abanatas žino, kaip judu atsidavę vienas kitam, o jergutėliau, tikrai taip! Visi mes taip laukiame Aukciono! Aš štai dairausi naujos virėjos — senosios sutarties terminas ką tik pasibaigė, kad tu žinotum, koks nepatogumas. Nė nesitikiu rasianti ką nors, kas bent perpus įstengtų jai prilygti! Be to, šiais metais privažiavo šitiek turistų, baiminuosi, kad jei ne vienas, tai kitas būtinai mane nurungs. Be abejo, Jago Šeimai niekad neiškyla tokių rūpesčių. O jau koks gražuolis jaunas vergas anądien lydėjo Rani! Mačiau juos, einančius per parką. Sekretorius? — Ji įsistebeilijo į Zedą, akys užsiplieskė smalsumu ir pagieža.

— Jos naujasis pilotas, — paaiškino Zedas.

— O, tikrai taip, — suburbuliavo Čarita Diamos.

— Atsiprašau, — ištarė Zedas.

Kaip įmanydamas mitriau išsprūdęs iš jos gniaužtų, Zedas prasibrovė į izoliuotą, bent šiek tiek saugesnę salelę prie laiptų. Ant apatinės pakopos sėdėjo dailiai aprengtas berniukas. Išvydęs besiartinantį Zedą, vaikas pašoko.

— Kkkomandore… — užsikirsdamas išdaužė jis.

— Labas, — tarė jam Zedas. Kaip ir dauguma Kynetų vaikų, šis paveldėjo Imrės kūno sudėjimą, bet veido bruožai ir tankūs raudoni plaukai buvo Alizos. — Tu — kuris?

— Deivis, komandore.

— Nevadink manęs šitaip, — atsakė Zedas, pralinksmintas to garbinimo, kuris švietė žaliose berniuko akyse. Tikriausiai su tėvu vaikas kalbėdavo be tokio baimingo virpulio. — Mano vardas — Zedas. Kiek tau metų?

— Dešimt. Aš pats jauniausias.

— Jūsų, Kynetų, tiek daug, kad sunku ir susigaudyti. Dešimt… Kai man buvo dešimt, niekada nedalyvaudavau pokyliuose — mane nuvarydavo gulti anksčiau.

— O norėdavote dalyvauti?

Zedas išsišiepė.

— Ne.

Jis bandė prisiminti, kiek Kynetai turi vaikų. Net nežinojo visų jų vardų. Dauguma jų dirbo su tėvu ar tėvo įmonėse, Čabade, bet vienas, kiek žinojo Zedas, studijavo inžineriją, o dar vienas siekė tapti gydytoju. Taigi dabar namuose buvo tik patys vyriausieji ir patys jauniausi.

— Aš irgi visai nenoriu, — pareiškė Deivis, timpčiodamas apykaklės raukinukus. — Neapkenčiu pokylių.

— Kodėl tuomet tu čia?

— Visi mūsų vergai pernelyg užsiėmę. Tad mama liepė laiptus saugoti man. Privalau kiurksoti čia tol, kol ji nusiųs mane miegoti. Ir kalbėtis su žmonėmis.

— Zedai, — ištarė moteriškas balsas — bet ne Čaritos Diamos. Tai buvo Margarita Kynet — Imrės įpėdinė. Ji buvo tikra aukštaūgė, puse galvos aukštesnė už Zedą. — Ką čia veiki, pasislėpęs šešėliuose ir šnekučiuodamasis su vaikigaliu?

Deivis susiraukęs dėbtelėjo į vyresniąją seserį. Zedas atsakė šventą teisybę:

— Bandau pasprukti nuo Čaritos Diamos.

— A. Užuojauta. Deivi-ka, mama liepė tau bėgti prie vyno stalo. — Ji ištiesė ranką ir timptelėjo persikreipusią nubėgančio broliuko apykaklę. Šis vis dar buvo susiraukęs. — Ir apie ką judu šnekėjotės?

— Su Čarita?

— Žinoma, ne. Argi su ja išvis įmanoma šnekėtis? Su vaikigaliu.

— Atrodo, jis — gudrus bernaitis.

— Jis kur kas protingesnis negu aš, — sutiko Margarita. — Ar jis pasisakė tau norįs tapti hiperių?

— Ne. Bet kai man buvo dešimt, aš irgi apie tai svajojau.

— Ir aš, — pasakė Margarita. — Bet išaugau iš tokių svajų. Išaugs ir Deivis.

— Atrodo, tu tvirtai tuo įsitikinusi.

— Taip ir yra. Jis reikalingas Šeimai. Be to, ką čia prisvajosi? Juk jis — Kynetas. O Čabade tik tai ir yra svarbu. Atsiprašau.

Ji nužingsniavo knygų nišos link. Zedas lydėjo moterį akimis, stebėdamasis karališka jos eigastimi. Tikriausiai ji jau dabar mokosi, dingtelėjo jam, juk kai Imrė numirs, Šeimos galva taps būtent Margarita. Aplink Zedą čia pritildamos, čia vėl pagarsėdamos šurmuliavo šnekos. Aukcionas, pinigai, vergai, pinigai, pokyliai, turistai, karštis, pinigai, o jergutėliau, tikrai taip. Margarita sakė tiesą. Keturių Šeimų vaikams nebuvo jokios galimybės ištrūkti iš Čabado. Pro jį praplaukė moteris su raudono brokato suknia, išsiuvinėta mėlynomis plunksnomis. Zedui parūpo, ką dabar veikia Rani: galbūt jau miega, o gal dar ne, gal skaito ar dirba, o gal stovi prie lango ir žiūri į žvaigždes. Abanate toli gražu negalėjai įžiūrėti tokių ryškių žvaigždžių kaip užmiesčio dvare. Jas nublukindavo miesto pašvaistė.

Kitame kambaryje užgrojo muzika. Sutrepsėjo kojos. Svečiai pradėjo šokti. Čia buvo pernelyg daug žmonių, per daug triukšmo, ankšta ir karšta, ir šviesa pernelyg ryški… Zedas ūmai pajuto, kad ilgisi Tinklo — vėsios jo tylos, baltų išlenktų sienų…

Liūliuojančią viziją staiga perskrodė prisiminimas — balsas, gargždus, tarsi kas brėžtų nagu per stiklą: „.. koks gražuolis jaunas vergas… o jergutėliau, tikrai taip”.

Pro šalį prašlepsėjo Deivis su sklidina taure vyno rankose. Nešė ją tėvui. Pajutęs Zedo žvilgsnį, berniukas tvykstelėjo jam spindulingą šypseną ir sugebėjo išnerti per minią taip, kad atsidurtų greta Zedo.

— Gal norite vyno? — paklausė.

Vieną akimirką Zedo sąmonę užplūdo kvaitinantis regėjimas: Deivis, apdujęs nuo narkotikų, bejėgis, pririštas prie lovos — po jo rankomis… Zedui užgniaužė kvapą. Atitokęs jis atidavė savo lėkštę artimiausiam vergui ir pašiaušė berniukui garbanas — atsargus, apgalvotas judesys, tarsi burtininko, burtažodžiu atremiančio pragaištingus kerus.

— Ne, ačiū. Pasimatysim paskui.

Deivis apdovanojo jį susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Zedas nužingsniavo prie susispietusių besijuokiančių, besišnekučiuojančių jam nepažįstamų žmonių būrelio — lyg žmogus, stačia galva neriantis į ledinį ežero vandenį.

Zedas klausėsi dviejų vyriškių pokalbio apie trijų matmenų šachmatus — žaidimą, kuris jo nė trupučio nedomino, — bet čia greta jo išdygo Imrė Kynetas.

— Zedai Jago, — prašneko šeimininkas. — Ar gali skirti man minutę?

— Žinoma, — atsakė Zedas. — Čia pat?

— Ne. Eime.

Imrė nusivedė jį į kambario gilumą, iš ten, pro aukštas skliautuotas duris — prie mažyčių apskritų durelių plokštėmis apmuštoje sienoje.

— Čionai.

Jis atidarė dureles. Stakta buvo vos keliais centimetrais aukščiau Imrės galvos. Zedui įeinant teko pasilenkti. Tačiau viduje jis jau galėjo stovėti išsitiesęs. Imrė palietė jungiklį. Įsižiebė šviesos. Zedas apsidairė. Visos kambarėlio sienos buvo ne kas kita, kaip nuo grindų iki lubų sustatytos lentynos, prikrautos senoviškų, įrištų popierinių knygų.

— Tai mano irštva, — paaiškino Imrė ir nusišypsojo. — Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų turėti savą prieglobstį.

— Įspūdinga, — pripažino Zedas. Kairėje pusėje stovėjo rašomasis stalas. Kažkoks keistas. Zedas suraukė antakius. Kas… ak, taip. Stalo dydis — jam sėdėti čia nebūtų patogu. Zedas vėl peržvelgė knygas.

— Ar tu visas jas ir perskaitęs?

— Didžiąją dalį — taip. Bet ne šitas, bent jau ne tiesiogine prasme. Šitų stengiuosi be reikalo neliesti. Juk tai originalai. Dauguma jų išleistos dar Senojoje Žemėje. Kai kurios iš tikrųjų surašytos ant gyvulio odos — vaškytinė, štai kaip tai buvo vadinama. Turiu keletą, kurioms jau šeši šimtai metų, jos — iš audeklo ir odos, sutvirtintos klijais, bet vis dar puikiausiai laikosi. Savaime aišku, šiame kambarėlyje būtina palaikyti stabilią temperatūrą. — Jis dar kartą palietė jungiklį, užsidegė dar viena lempa. Po kojomis variu sušvito kilimas — jo spalva buvo priderinta prie lentynų spalvos. — Džiaugiuosi, kad tau patinka, Zedai.

— Iš tikrųjų labai gražu. — Zedas palietė minkštą satininį kėdės atlošą. Ši buvo trupučiuką mažesnė už visas kitas kėdes namuose. — Kuo galėčiau padėti, Domni?

Imrė suraukė antakius.

— Būk toks malonus, vadink mane tiesiog Imre. Argi mes nepažįstami, kad turėtume vienas į kitą kreiptis titulu, o gal priešai?

Zedas nusišypsojo mažesniajam vyriškiui.

— Jokiu būdu, Imre.

Imrė atsisėdo.

— Pasikviečiau tave čia, nes norėjau pasikalbėti su tavim apie Maiklą A-Rae. Tiesą sakant, ketinau šnektelėti su Rani…

— Aš papasakosiu jai viską, ką pasakysi, — pažadėjo Zedas.

— Dėkoju. Žinai, aš kviečiau jį į šį pokylį…

Zedas nustebo.

— Policininką? O kodėl?

Kiek jis žinojo, nė vienas iš Maiklo A-Rae pirmtakų niekad nebuvo sulaukęs tokio kvietimo.

— Norėjau sužinoti, ką jis pasakys, — atsakė Imrė. Suglaudęs delnus, jis pirštų galais parėmė smakrą. — Nemaniau, kad Maiklas A-Rae kvietimą priimtų — žinoma, ir nepriėmė. Vis dėlto atsakymo iš jo sulaukiau. Mudu kalbėjomės kompiuteriniu ryšiu. Jis man paskambino.

Zedas linktelėjo.

— Taigi, jis skambino ir man, kai dar buvau Tinkle.

Imrė, regis, lengviau atsipūtė.

— Tu pats kalbėjaisi su juo? Vadinasi, turėtum žinoti, koks jis.

— Kiek galima susidaryti įspūdį iš penkių minučių pokalbio, — atsakė Zedas, — taip.

— Jis pavojingas, — tvirtai pareiškė Imrė. — Fanatikas. Sprendžiant iš pavardės, turėtų būti iš Kerėtojo… Štai ir svarstau sau: galbūt jo praeityje įmanoma atkapstyti kokių nors smulkmenų, kurios bent šį tą mums paaiškintų… Žinai, jis tavęs neapkenčia.

— Man irgi taip pasirodė, — sutiko Zedas. — Bet neimsiu dėl to rautis plaukų nuo galvos, Imre.

— O be reikalo. Jis neapkenčia ir tavo sesers.

Zedo pečiai įsitempė.

— Iš kur žinai?

— Iš to, ką jis man sakė. — Imrė nudelbė žvilgsnį į savo rankas. — Jis išvadino ją nelabai gražiais žodžiais ir mestelėjo vieną kitą užuominą apie… na, apie judu.

Zedas šiurkščiai atrėžė:

— Nesistenk glaistyti to, ką jis pasakė. Panašių dalykų aš prisiklausęs į valias. — Staiga pajutęs nenumaldomą poreikį pajudėti, jis lėtu žingsniu patraukė aplink stalą. — Ar turi dar ką pridurti, Imre?

Imrė sulinksėjo.

— Taip. Norėčiau sužinoti, kaip Rani ketina spręsti dorazino stygiaus problemą.

Zedas liovėsi žingsniavęs.

— Ar jūs jau pajutote trūkumą? — paklausė.

— Taip, — atsakė Imrė. — Mums ypač striuka vandens gryninimo stotyje — ten atsargos visai baigia išsekti. Be dorazino negalėsime darbo patikėti vergams, o tai reiškia, kad, jei neatsinaujins dorazino tiekimas, mums reikės samdyti darbininkus iš šalies, užuot pirkus vergus. Nukentėsime ne mes vieni. Jeigu būsime priversti atsisakyti vergų ir pasitelkti samdomą darbo jėgą, sušlubuos prekyba Aukcione, o tai reiškia, kad celėse liks nemažas neparduotų vergų perteklius…

— Toliau gali nebetęsti, — pertraukė jį Zedas — šįsyk švelniau.

— Aš puikiai žinau, kas bus tada.

Jeigu nebus dorazino, vergų nebus galima laikyti celėse be tam tikrų apsaugos priemonių, be sargybinių, netgi ginklų… Galbūt kaip tik šiais metais prasidės grandininė reakcija, kuri, ko gero, ilgainiui susprogdins Sardonikso sektorių iš vidaus. Kalbant metaforiškai, žinoma, tarė sau Zedas.

— Man net šiek tiek gaila, kad Maiklas A-Rae atsisakė dalyvauti šiame pokylyje, — pridūrė jis.

Ir vėl šmėkštelėjo mintis: juk aš jį pažįstu. Arba pažinojau kadaise. Zedas suraukė antakius, naršydamas atmintyje to blankiai šmėžuojančio atpažįstamumo pojūčio šaltinio.

Bet taip ir nerado.

Imrė Kynetas trumpai nusijuokė.

— O man — ne.

Abu vyrai sužiuro kits į kitą. Galiausiai vėl prašneko Zedas:

— Imre, privalau eiti. Rani rūpinsis; pažadėjau jai, kad ilgai netruksiu.

— Tu vis tiek ilgai netruktum, — atitarė Imrė.

— Perduosiu Rani viską, ką man sakei. Ar jums jau labai striuka su dorazinu?

— Su tiek, kiek turime, išsiversime dar tris mėnesius.

— Žvaigždės! — išsprūdo Zedui. — Neilgai.

— Neabejoju, kad Jago Šeimos atsargos ne tokios apverktinos, — pridūrė Imrė.

— Gal ir taip, — atsargiai atsakė Zedas.

Imrė atsistojo.

— Šiaip ar taip, nuo šios problemos niekur nepasislėpsite ir jūs, — pareiškė. — Perduok Rani, kad aš nekantraudamas lauksiu žinių iš jos.

— Būtinai, — pažadėjo Zedas. — Rasiu kelią ir pats, Imre, nelydėk manęs.

Jis patraukė prie durų. Tarpduryje dar atsigręžė. Imrė stovėjo greta aukšto toršero, tarp delnų suspaudęs senovinę knygą odiniais viršeliais.

Zedui taip ir nepavyko be kliūčių nusigauti iki laukujų durų: kažkas ištarė jo vardą ir sugriebė už peties. Zedo raumenys įsitempė, jis atsisuko. Sučiupęs už rankos jį laikė kažkoks nepažįstamasis nemaloniai blyškiu veidu. Jis vilkėjo auksinės ir raudonos spalvos drabužį — tai buvo Diurų Šeimos spalvos. Zedas ne iš karto sumojo, kad tai — Ferisas Diuras.

Jis ištarė:

— Domni Ferisai, būkite toks malonus ir paleiskite mano ranką.

Ferisas Diuras jį paleido.

Zedas susiglostė marškinius.

— Labai ačiū.

Ferisas Diuras paklausė:

— Ar Rani čia nėra? Kodėl ji neatėjo su jumis?

Zedas atsakė:

— Ji liko namuose, prastai jaučiasi. Tikiuosi, suspės pasveikti ir jūsų pokylyje tikrai dalyvaus.

— Ar išsikvietėte ką nors iš ligoninės jos apžiūrėti?

Zedas atsakė:

— Aš pats — vyresnysis gydytojas.

Ferisas tik išsprogino akis.

— Tikrai, — ištarė. — Aš ir užmiršau. — Jo marškiniai buvo ištepti riebalais. Puikiausias jaukas keritams, dingtelėjo Zedui panieka persmelkta mintis. — Tikiuosi, jai nieko rimta?

Zedas sukando dantis. Prie šonų nuleistos plaštakos nejučia susigniaužė į kumščius.

— Ne, — atsakė jis. — O dabar, jei malonėsite man atleisti…

Jei nepasitrauksi man iš kelio per penkias sekundes, Ferisai Diurai, pagalvojo jis, — imsiu ir tiesiog peržengsiu tave. Ferisas pasitraukė; Zedas lengviau atsikvėpė ir praslydo pro jį. Deivis Kynetas spoksojo į jį iš kokių dviejų metrų atstumo tuo nelemtu, didvyrį garbinančiu žvilgsniu.

— Duok šen apsiaustą, — riktelėjo Zedas vergui, budinčiam prie durų. Vergas padavė jam drabužį. — Prašau perduoti labų dienų savo poniai.

Vergas pažvelgė į jį skaidriomis akimis ir nusilenkė:

— Komandore.

Naktis, kaip ir dauguma Čabado naktų, buvo šalta ir gaivi. Virš galvos mirgėjo žvaigždės tarytum ledo kristalėliai. Zedas glaudžiau susisiautę apsiaustu. Jis nužingsniavo Promenada į šiaurę. Būtinai papasakosiu Rani apie pokalbį su Imre, galvojo jis, laikėsi įsikibęs tos minties, neprisileisdamas jokių kitų. Tačiau skausmas jį pasivijo, siūbtelėjo tokia aitria banga, kad Zedas susverdėjo, lyg eidamas prieš stiprų vėją. Vaikų kankintojas — ar tai štai kuo jam lemta galiausiai tapti? Na jau ne, pirmiau pats save pribaigsiu, tarė jis sau. Akimirkai jį užplūdo karštas troškimas, kad egzistuotų koks nors lengvesnis būdas išsikapanoti iš to, į ką jis pats save įstūmė. Juk jis galėjo keliauti į Tinklą ar, dar geriau, į Psichikos centrą ir atsiduoti telepatų globai. Galėjo dar kartą pamėginti susirasti mylimąją. Galėjo visiems laikams iškeliauti iš Čabado, įsidarbinti pilotu kokioje nors korporacijoje, o gal net grįžti į Tinklą, mokytis toliau, galiausiai tapti Žvaigždžių Kapitonu.. Tačiau nenugalimas prisirišimas prie Rani jį sugadino, jos jam niekas niekada neatstos, kad ir kur keliautų, kad ir ko imtųsi — ir jis puikiai žinojo, kad niekas jam nepadės.

Staiga Zedas sustojo vidur gatvės it nudiegtas. Taip, jis protekine skubinosi namo, tačiau ginė jį mintis ne apie seserį, o apie Deiną, galbūt netgi Binkį. Zedas ėmė kvėpuoti lėtai ir giliai, kol įtampa pagaliau kiek atslūgo, raumenys atsipalaidavo. Zedas mokėjo save pažaboti: tokį, koks tapo, jį padarė ne tik atsitiktinumas, bet ir jo paties valia.

Namuose tvyrojo palaiminga tamsa ir ramybė. Lipdamas laiptais aukštyn, Zedas girdėjo, kaip Koriosas vaikščioja palei langus, iš naujo jungdamas signalizaciją. Reikės įsirengti signalizaciją ir valdoje, dingtelėjo jam. Kažin kodėl tokia mintis nė vienam jų neatėjo į galvą anksčiau? Ogi todėl, atsakė jis pats sau, kad mes niekad nepagalvojome, jog pavojus gali grėsti ir mums. Jis dirstelėjo į Rani miegamąjį. Ji buvo užmigusi neišjungusi šviesos. Zedas įžengė į kvapią prietemą ir sustojo prie lovos.

— Zedai-ka?..

Sesers balsas skambėjo visai mieguistai. Neatsimerkdama ji nusižiovavo.

Zedas užgniaužė įniršio pliūpsnį. O kas, jei atėjęs būtų ne jis? Deinas turėtų būti čia, turėtų gulėti prie durų skersai slenksčio… Ne be pastangų Zedas atgniaužė susirietusius pirštus.

— Taip, čia aš.

— Ar jau vėlu?

— Ne, nelabai.

Moteris atsimerkė.

— Ar Ferisas Diuras buvo ten?

— Taip. Klausinėjo apie tave. Aš gana įdomiai pasišnekėjau su Imre Kynetų. Primink rytoj, kad papasakočiau.

— Gerai. — Jos lūpos išsirietė į mieguistą šypseną.

Zedas piršto galiuku perbraukė lygų sesers skruostą.

— Labanaktis, Rani-ka, — ištarė.

Jis išėjo, palikęs duris atviras, ir patraukė į savo kambarį. Pastovėjo atsirėmęs į duris — siūbtelėjęs geismas dundėjo jo kūne, skvarbus lyg nuodai, mitrus lyg chirurgo peilis. Zedas prišoko prie savo kambario lango, plačiai jį atlapojo ir, sunėręs rankas, atsirėmė į palangę; prakaitas sruvo upeliais.

Apačioje mirguliavo miesto šviesos, virš galvos spindėjo ramios žvaigždės. Zedas užvertė galvą aukštyn.

Po geros valandėlės neįveikiamas potraukis nuslopo.

Zedas stovėjo nekrustelėdamas, išsigandęs. Jo savitvarda grėsmingai traškėjo per siūles. Dukart per vieną vakarą jis sugebėjo susijaudinti taip, kad nedaug trūko, jog būtų ėmęsis veiksmų — o juk vos prieš dvi savaites sugrįžo iš Tinklo. Jis buvo įsipratinęs nepasiduoti goduliui, kaip reikiant praalkti… Zedas pasirėmė galvą rankomis. Iš baimės ir savigraužos nieko nepeši. Tiesa, dar galima apsilankyti pas Lamartiną — žinoma, jie anaiptol neapsidžiaugs jo sulaukę, bet už du šimtus kredų leis išsirinkti bet kurį vergą ir daryti su juo, ką širdis geidžia. Patenkintas poreikis kuriam laikui užsnūs.

Lengvas vėjelis nubruožė jo skruostą. Vakaruose kabojo palydovo pjautuvas. Prisimerkęs Zedas dairėsi po vėlyvo vakaro dangų. Miesto žiburių švytėjimas atsispindėjo ledkalnių šlaituose.

Zedas nuleido galvą. Paskui pasiėmė vaistinėlę ir, nykščiu atkabinęs užraktą, išrausė skaidrią kapsulę — chloralio hidratas, ramaus miego be jokių sapnų garantas. Zedas prarijo kapsulę neužsigerdamas ir užtrenkė vaistinėlę. Paskui nusimetė drabužius, paleido plaukus, uždarė langą ir įsiropštė į lovą.

Nutarė išgaišinsiąs užpuolusias jį aistras Abanato ledynuose.