Sardonikso tinklas 1

Ketvirtas skyrius

Rani netruko perprasti negalinti broliui papasakoti apie Deiną Ikoro nieko tokio, ko tas nežinotų. Vis dėlto Zedas kantriai išklausė pokalbio santraukos. Kai Rani baigė, jis paklausė:

— Ką tu nori sužinoti, Rani-ka?

Ji lėtai žingsniavo po miegamąjį.

— Nė pati gerai nežinau, — prisipažino. — Čabadui dorazinas būtinas, Zedai-ka. Negaliu patikėti, kad pergabenimai nutrūko visiškai. Jei tik pavyktų susisiekti su Serikse… Bet ji galbūt nugulė ant dugno.

— Gaila, kad negali pasinaudoti tiesiogine linija, — tarė Zedas.

Tačiau tiesioginiai skambučiai sukeldavo problemų: didžiausia bėda buvo ta, jog kompiuteris išsaugodavo pokalbių įrašus. O juos įmanoma atsekti; pasitelkus tinkamą įrangą, galima net nuklausyti pokalbį.

— Galbūt jai teko netikėtai išvykti iš Čabado, — pridūrė jis.

— Bene ją bus išbaidžiusi hipererdvės policija? — Rani susiraukė. — Norėčiau sugalvoti ką nors, kas išbaidytų Maiklą A-Rae.

Zedas atsakė:

— Manau, kuo jau kuo, o savo saugumu jis pasirūpino, Rani. Ar žinai, kokiame rajone Seriksė dirbo?

— Hiperių rajone, — atsakė Rani. — Kaip manai, o jei taip jį ištiktų kokia nelaimė? Pavyzdžiui, nusilaužtų koją?

— Galbūt aš galėčiau tau padėti.

— Ką? — žioptelėjo Rani. — Sulaužytum Maiklui A-Rae koją?

Zedas suraukė antakius.

— Rani-ka…

Ji pasiskubino įsiterpti:

— Juk aš tik erzinu tave, Zedai-ka. Ar galėtum padėti man susisiekti su Šerikse?

Jis linktelėjo.

— Ar bent jau pamėginčiau išsiaiškinti, kur ji yra. Tau reikia žmogaus, kuris galėtų ramiai vaikštinėti hiperių rajone, neatkreipdamas į save dėmesio — tokio, kuris sugebėtų nepastebimai rinkti žinias ir uždavinėti klausimus, tokio, kuris išmano hiperių papročius…

— Manasis Žvaigždžių Kapitonas! — šūktelėjo Rani.

Bet Zedas papurtė galvą.

— Nemanau, jog tai geras sumanymas, Rani-ka. Vergauja jis dar visai neseniai, dar nespėjo apsiprasti. Jeigu sutiktų kokį pažįstamą kurjerį ar hiperį, žiūrėk, dar mėgintų pasprukti.

— Nenorėčiau, kad taip nutiktų, — pripažino Rani. Vis dėlto reikėtų papasakoti Deinui, kas ištiko Binkį, pagalvojo ji. Perspėjimas nepakenks. — Ar tu pats negalėtum šito padaryti, Zedai-ka?

— Ne. — Brolis prisėdo ant jos krėslo ranktūrio. — Tiesa, aš ne pašalinis, bet pernelyg gerai žinomas, kad iš manęs būtų kokios naudos. Nė vienas kurjeris ar dileris nesiims kalbėti apie padėtį narkotikų rinkoje su Tinklo valdytoju. Bet dar yra ir Džo Lėjakanava, mano pavaduotoja. Prisimeni, kažkuriais metais Tinkle turėjome šiokių tokių problemų? Vienas įgulos narys susigundė vogti doraziną…

— Iš Tinklo atsargų, — linktelėjo Rani. — Tada pargabendavo atgal į Abanatą ir parduodavo dileriams, kurie savo ruožtu vėl parduodavo prekę į Gemitą arba tiesiog mieste, šitaip susižerdami dvigubą pelną. Prisimenu. Tąsyk tu atsiuntei man komunigramą iš Kerėtojo.

— Apie tai ir kalbu. Mes taip niekad ir neišsiaiškinome, kuris iš įgulos narių vagiliauja. Bet Džo šnektelėjo su dileriais, ir vagystės kaipmat baigėsi.

— Galėčiau parašyti jai… — pratarė Rani. Bet tuoj pat suraukė antakius. — Vis dėlto net jeigu paskambinčiau į pašto tarnybą ir išsikviesčiau specialų katerį, laiškas visą dieną pragulėtų Abanate, kol pasiektų adresatą.

Zedas pasakė:

— Net jeigu parašytum jai, ji galbūt nesutiktų padėti.

Rani kilstelėjo antakius:

— Jeigu aš jos paprašyčiau?

Zedas skėstelėjo rankomis, prašneko atsiprašinėdamas:

— Taip, žinau, jos darbdavė — tu. Bet mudu su ja jau taip seniai dirbame drauge, kad, man atrodo, ji mano, jog dirba man.

— Pats sakei, kad ji galėtų padėti.

— Jeigu aš jos paprašyčiau. Galėčiau nuskristi atgal į Abanatą, susirasti ją ir pasakyti, kad surastų Šeriksę.

Kažkas jai nepatiko Zedo balse. Rani priėjo prie brolio ir palietė šlaunį.

— Jeigu nenori to daryti, Zedai-ka, tuomet ir nereikia.

Jis pakėlė akis į seserį, uždėjo delną ant jos rankos.

— Nieko tokio, aš tai padarysiu. Bet ne šiandien. Norėčiau dar dvi dienas pabūti su tavim.

Tie paprasti žodžiai jiems abiem suvirpino prisiminimus. Rani nukreipė akis nuo jo veido. Duok mums dar dvi dienas! — meldė jis motinos tą pavakarę, kai Izobelė susizgribo, kokie artimi vaikai tapo, ir nutarė juos išskirti, išsiųsdama Zedą į Neksą, o Rani — į Sovką. Zedui tuomet buvo penkiolika, Rani — septyniolika. Privalėjau pasakyti jai „ne”, graužėsi Rani, kamuojama tos įsisenėjusios kaltės. Juk aš vyresnė. Mudu privalėjome likti drauge. Aš galėjau pasakyti, kad niekur neišvažiuosiu.

Bet tąsyk ji nepasipriešino, dabar tai buvojau labai sena praeitis, o Izobelė — mirusi. Jei nebūtume išsiskyrę, galvojo Rani, Zedas nebūtų išvykęs į Neksą, nebūtų studijavęs medicinos, nebūtų tapęs pilotu, nebūtų toks, koks yra. Ji prisiminė, koks jis buvo kadaise: švelnus ir mylintis, jos akies vyzdys, kaip ir ji — jo. O kas, jeigu jie būtų — ko ir baiminosi Izobelė — sugulę drauge? Kas dėl to būtų nukentėjęs? O dabar… Bet Rani nesinorėjo apie tai galvoti. Zedas jau nebebuvo švelnus, nebebuvo ir vienintelė jos meilė.

— Palauksime dvi dienas, — sutiko ji. — O paskui pasiskubink sugrįžti.

Zedas nusišypsojo.

— Aš tikrai negaišuosiu Abanate. — Jis pakilo. — O dabar palieku tave ramybėj. Tavo darbai nenusidirbs patys vien dėl to, kad aš sugrįžau namo — ir aš tai žinau.

— O gaila, — pasakė ji.

Zedas nužingsniavo prie durų, bet dar sykį atsigręžė.

— Tikriausiai iš „Farmacijos” taip ir nesulaukei jokio atsakymo į pasiūlymą nupirkti dorazino formulę?

Ji papurtė galvą.

— Nematau priežasties, dėl kurios jie galėtų panorėti ją parduoti. Kol tai neša jiems pelną…

— O jeigu dorazino pergabenimas iš vieno sektoriaus į kitą būtų įteisintas? — pasiūlė išeitį Zedas. — Galbūt jau metas kreiptis į Federaciją su tokiu pasiūlymu?

— Jeigu Maiklas A-Rae — tipiškas dabartinio Federacijos požiūrio pavyzdys, nieko nepeši, — atsakė Rani.

Zedas pratarė:

— Ar tu manai, kad tikrai taip yra?

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Iš kur galėtume žinoti? Šiaip ar taip, jie patys ir paskyrė jį į šias pareigas. — Ji atsisėdo į minkštąjį krėslą. — Man jau bloga nuo kalbų apie jį, Zedai-ka. Eik sau, leisk man ramiai perskaityti ataskaitą, apie kurią pasakojai visą rytą.

Jis nusijuokė ir išėjo. Akimirką Rani grūmėsi su pagunda pasišaukti brolį atgal, paprašyti, kad neišvyktų ilgiau — savaitę, mėnesį. Vis dėlto tuoj pat ji paliepė sau nekvailioti: juk šią užduotį atlikti būtina, o Zedas, šiaip ar taip, greitai grįšiąs.

Rani susirangė minkštame krėsle. Jai iš tikrųjų reikėjo padirbėti: norėjo perskaityti Tinklo ataskaitas, pežvelgti paskutinįjį Tarybos susirinkimą, peržiūrėti Federacijos direktyvas dėl prekybos narkotikais. Be to, su paskutiniuoju paštu atėjo penki ranka smulkia rašysena primarginti puslapiai — laiškas iš Jago Šeimos šnipo Gemite. Motina niekad nebūtų vėjais paleidusi pusės rytmečio, šnekučiuodamasi su patrauklios išvaizdos vergu. Prisiminusi motiną, ji nejučia prisiminė ir seniai mirusią senelę, Oriną Jago. Izobelė buvo stipri, bet šalta moteris, nepalenkiama kaip Abanato ledynas. Orina, priešingai, kunkuliavo aistra — bent jau Čabadui tai tikrai. Kaip kiti žmonės apsaugai ar grasinimams naudojasi jėga, Izobelė andai naudojosi atstumu, grumdamasi už Jago Šeimos interesus iš užmiesčio valdos rojaus.

Tačiau dvarą įkūrė ne kas kitas, o Orina — tam, kad nuolat primintų savo dukteriai ir dukters vaikams, jog Visatoje esama ir kitokių pasaulių. Orina matė juos savo akimis. Izobelė — ne.

Domna Orina Jago stojo prieš visą Gyvenamų Pasaulių Federaciją — ir nugalėjo. Kol dar nebuvo pastatytas Tinklas, laivai iš Belės, Sabado, Lėjaus ir Kerėtojo patys gabendavo savo nusikaltėlius į Čabado vergų Barakus, kur juos apkvaitindavo narkotikais ir paruošdavo Aukcionui. Tais laikais, kaip ir dabar, į Aukcioną pažiopsoti suplūsdavo gausybė turistų iš kitų pasaulių — juos gundydavo tokie dalykai, kuriuos namuose draudžia įstatymas. Kai kurie iš jų net nusipirkdavo vergų ir parsigabendavo į savo pasaulius. Ir čia jų laukdavo nemaloni staigmena: jų planetose vergai staiga tapdavo nebevergais.

Balsingi skundai dėl apgavysčių bei nelegalios prekybos pasiekė netgi Nekso Kompcentrą, kur buvo įsikūrusi Federacijos Asamblėja. Remdamasi savo pačios taisyklėmis, Asamblėja negalėjo kištis į atskirų pasaulių vidaus įstatymus. Tačiau vergų eksportas iš Čabado buvo anaiptol ne vietinės reikšmės problema. Taigi Asamblėjoje pasiūlytas įstatymo projektas uždrausti vergiją Čabade, o į projekto svarstymą pakviestas Čabado Tarybos atstovas. Taryba išsiuntė Oriną Jago. Rani bandė įsivaizduoti, kaip tuomet turėjo atrodyti senelė: nedidukė smulki moteris, kalbanti žemu balsu — gintarinėmis akimis, anksti pasidabravusiais vešliais, trumpai kirptais plaukais. Lazdelės pasiramsčiuoti anuomet jai, savaime suprantama, dar nereikėjo. Žvaigždėlaiviu ji nuskrido į Neksą — iki tol nė kojos nebuvo iškėlusi iš gimtosios planetos — išklausyti karštų debatų. Galiausiai pakilo pati — ir kreipėsi į susirinkusius penkiasdešimt šešių gyvenamų pasaulių atstovus.

Lauke čiulbėjo medžiuose sutūpę paukščiai. Orina Jago iki tol niekada nebuvo girdėjusi tikrų, gyvų paukščių giesmių.

— Štai ką siūlau aš, — sakė ji. — Vergovės tradicija Sardonikso sektoriuje turi išlikti. Vis dėlto mes imsimės griežtai riboti atvykėlių iš už Čabado ribų dalyvavimą vergų rinkoje. Bet kuris ne Čabado planetos gyventojas, panorėjęs įsigyti vergą, privalės sutikti įsikurti Čabade visam tam laikotarpiui, kiek galios sutartis su įsigytuoju vergu. Ne Čabado teritorijoje vergystės sutartys savaime tampa niekinėmis ir negaliojančiomis. Nė vienas vergas niekad negalės būti išgabentas iš Čabado teritorijos. Vergais tapti gali tik Sardonikso sektoriaus ribose suimti ir už nusikalstamą veiklą nuteisti asmenys, be to, tik Sardonikso sektoriaus pasauliai gali siūlyti savo kalinius vergų Aukcionui — suvokdami, kad tokiu atveju tie nusikaltėliai, kad ir kokie būtų jų nusikaltimai, talentai ar gimtasis pasaulis, atitarnavę skirtąjį bausmės terminą gali tapti Čabado piliečiais su visomis piliečių teisėmis, privilegijomis ir įsipareigojimais.

Šią kalbą Abanato mokyklų mokiniai mokydavosi atmintinai. Ne išimtis ir Rani. Dabar ji perklausė šią kalbą mintyse. Kai Orina baigė kalbėti, vėl įsiplieskė ginčai — tokie pat karšti. Vergija pati savaime buvo laikoma neteisėta, daugelyje Federacijos pasaulių — ir nemoralia.

Tačiau Federacijos rankos buvo surištos: laikydamasi savo pačios įstatymų, ji negalėjo kištis į vietinius papročius, o visi Sardonikso sektoriaus pasauliai palaikė Čabadą. Dalyviams teko ieškoti Orinos Jago, kad galėtų pranešti jai, jog ji laimėjo. Surado sėdinčią ant suoliuko dulkėtame parke ir klausančią paukščių čiulbėjimo.

Aš tokia pat, kaip ir mano motina, pagalvojo Rani. Tūnau pasislėpusi čia, nemėgstu keliauti. Net Abanato, ir to negaliu pakęsti.

Vis dėlto šį tą ji paveldėjo ir iš Orinos Jago. Į tai dėmesį atkreipė dar Domna Sam. „Būti Jago tu mokeisi iš savo motinos, — kuždėjo ji, gulėdama savo didžiulėje lovoje, prasmegusi šilkiniuose pataluose. Pasirėmusi alkūne, stebeilijo į jaunesniąją moterį. — Bet tu ne tokia, kokia buvo Izobelė. Tu — tokia pat kaip tavo senelė, net išvaizda panaši į ją — smulki ir kieta. Tu — tarsi riešuto kevalas, o kevale kunkuliuoja liepsna. Ir neįsispoksok į mane šitaip, mergaite! Žinau, kad tavyje siaučia gaisro liepsna, net jei tu pati šito nežinai. Kada nors tu tai suprasi, o kai šitaip atsitiks, Rani Jago, būsi dvigubai kietesnė ir dvigubai pavojingesnė, nei kada nors buvo tavo motina! Būsi dvigubai pavojingesnė, nei esi pati, nors jau dabar tu labai pavojinga. Ir vis dėlto — ne tokia pavojinga kaip aš. Žinok ir nepamiršk: Diurų Šeimos simbolis — kirvis, iškeltas smogti, o jeigu stosi prieš kirvį, jis kirs.

Šitaip ji marmaliavo ir toliau, žarstydama grasinimus ir pažadus — Rani liovėsi klausytis. Vargšė Domna Diur, pagalvojo ji dabar ir pasirąžė. O gal ji tada ir neklydo? Jeigu Maiklas A-Rae ir toliau tęs savo priešišką veiklą ta pačia gaida, man tikrai prireiks Orinos Jago tvirtumo.

Ji pabandė įsivaizduoti save Gyvenamų Pasaulių Asamblėjoje Nekse — reikalaujančią, kad Federacija įteisintų prekybą dorazinu. Bet pati netikėjo, kad jie kada nors pritartų šitokiam pasiūlymui. Aštuoniuose sektoriuose buvo pernelyg daug žmonių, mąstančių taip pat, kaip ir Maiklas A-Rae.

Rani dirstelėjo į sekretorių.

— Binki!

Šis atsigręžė — dėmesingas, kaip ir visada.

— Klausau, Rani-ka.

— Gal jau sulaukėme kokių nors žinių apie Maiklą A-Rae?

— Kol kas dar ne, Rani-ka.

— Kai tik sulauksime, prašau tavęs, nedelsdamas pranešk man. O ką nuveikei, mėgindamas išsiaiškinti, kas tie Laisvieji Čabado Žmonės? — Tardama grupuotės pavadinimą, ji susiraukė.

— Išsiunčiau užklausimą į Abanato policiją.

— Ačiū. — Ji dėkingai jam nusišypsojo. — Žinai, Binki, man atrodo, kad be tavęs Jago Šeimai būtų tikra prapultis.

Jis nulenkė galvą, krenkštelėjo, užsikirsdamas kažką sumurmėjo ir nukreipė žvilgsnį į šalį.

— Ką gi, reikia pagaliau imtis tos ataskaitos iš Gemito, — tarė ji.

Pasiraususi popierių šūsnyje, išsitraukė laišką. „Domnai Rani Jago…” Rašysena buvo tiesiog klaiki. Rani suraukė antakius, širdies gilumoje trokšdama, kad šnipas Gemite ataskaitą būtų atspausdinęs. Tačiau bet kokius bandymus spausdinti, be jokios abejonės, būtų suuodusios Gemito apsaugos pajėgos.

Rani atsiduso ir susikėlė kojas ant krėslo.

— Pasakyk Karai, kad priešpiečius atneštų man čionai, — paliepė ji.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis.

Dievulėliau! Rani tik dabar pastebėjo, kad šnipas prikraigliojęs ir antroje lapo pusėje.

— Binki, — ištarė ji, — ko gero, turėsiu čia ir pietauti.

Tačiau iki pietų ji suspėjo užbaigti šifruoti ataskaitą. Tad prie stalo sėdo drauge su Zedu nedidelėje pirmojo aukšto valgomojo nišoje, išeinančioje į sodą. Virš galvos ryškiai švietė priešpilnis mėnulis; mėnesienoje be garso šmėžavo drakonkatės, vaikštinėjančios savo katiškais reikalais tarp susitelkusių po medžiais šešėlių.

— Kažkas dedasi Gemite, — pranešė Rani.

— Senka aukso gyslos? — bandė spėti Zedas.

— Ne. Tai, ko gero, mane nelabai tedomintų. Bet ne — problemos vidinės. Vienas jų tyrinėtojų sugalvojo metodą patobulinti valymo procesą. Jį įdiegus, per pusę sutrumpėtų gryno metalo atskyrimo nuo rūdos laikas, tačiau tam reikėtų iš tiesų milžiniško pradinio kapitalo. Diurų finansininkai tvirtina, esą tai — beprasmis lėšų švaistymas, ir atsisako skirti tam pinigų. Mokslinių tyrimų skyriaus vadovas protestuodamas atsistatydino. Užvirė rimtos kautynės.

— Labai miela, — pareiškė Zedas.

— Galbūt, — susimąstė Rani, — kaip tik apie tai Ferisas Diuras ir nori su manim pasikalbėti?

— Nori prašyti tavo patarimo?

Rani išsišiepė.

— Tai jau kažin.

— Įdomu, kas Gemito kasyklose galėtų dominti tave? Turiu omeny neužmaskuotus interesus.

— Galbūt jis nori pasiūlyti mainus? — pratarė Rani. — Man suteikiami vykdomosios valdžios įgaliojimai — jis už tai gauna kupiną narvą negyvų keritų?

— Manai, jis apie tai žino?

Zedas pasiuntė į bumą paskutiniuosius mėsos trupinėlius ir atstūmė lėkštę. Amri ją paėmė.

— Reikia manyti, žino. Esu tikra — jis turi savo šnipų Sovkoje lygiai taip pat, kaip aš turiu šnipų Gemite. Ne pačių geriausių, — pridūrė ji. — Tikiuosi. — Ji atsigręžė krėsle. — Amri, pasakyk Imeldai, kad rytojaus pusryčiams paruoštų pyragėlių su kiaušinių kremu.

— Gerai, Rani-ka, — atsiliepė mergaitė, ir Zedas nusišypsojo. Imeldos pyragėlius su saldžiu kremu jis galėjo kimšti be saiko.

— Žinai, — vėl prašneko Rani, — jei hipererdvės policija tikrai išbaidys visus kurjerius iš Sardonikso sektoriaus, mums teks persitvarkyti ir Tinklui naudoti kitą narkotiką, kokį nors dorazino pakaitalą. Gal net galėtume išpirkti patentą iš to, kas šiuo metu jį turi.

— Nė vienas iš jų dorai netinka, — pasakė Zedas.

— Bet vis geriau nei nieko.

Zedo veide vienu metu sugebėjo pasirodyti ir mąslumas, ir abejonė.

— Geriausias iš jų — pentatinas.

— Liepsiu Binkiui išsiaiškinti, kas turi patentą.

— Vis dėlto man atrodo, kad tu pervertini Maiklą A-Rae.

Rani mostelėjo šakute jo link.

— Juk pats sakei, kad jis — visiškai savo tikslui atsidavęs fanatikas!

— Toks jis ir yra. Bet hipererdvės policija privalo prižiūrėti aštuonis sektorius, o Gyvenamuose Pasauliuose gausu visokių nelegalių narkotikų. Tad jis niekaip negali viso savo laiko ir visų išteklių sutelkti vien kovai su dorazinu. Šias pareigas Maiklas A-Rae eina vos kelis mėnesius; gerai, tarkime, jam pavyko užkaišioti visas landas čia, bet neabejoju, kad kitur prekyba narkotikais suklestėjo kaip niekad. Kitų sektorių pasauliams tai tikrai nepatiks; paminėsi mano žodį: jau labai greitai vienas kitas, o gal ir daugiau pradės skųstis.

Rani palingavo galvą.

— Tas, kurį apsėdusi įkyri mintis, nemąsto šitaip, Zedai-ka. Jis nesitrauks tol, kol jo kas nors nepergudraus arba nesustabdys.

— Jam juk mokama už tai, kad dirbtų savo darbą. Tad anksčiau ar vėliau privalės jo imtis, — nesutiko Zedas.

Rani skėstelėjo rankomis. Ginčytis su broliu apie apsėdusias įkyrias idėjas — beviltiška; vienintelės įkyrios idėjos, kurias jis valiojo suprasti, buvo jo paties.

— Gal ir taip, — nusileido ji. — Be jokios abejonės, aš apsvarstysiu tavo žodžius.

Deinas Ikoro sėdėjo virtuvėje nelabai susigaudydamas, apie ką šnekama ir — jam taip atrodė — jau pradėdamas po trupučiuką kraustytis iš proto.

Po to, kai Zedas išsiuntė jį iš terasos, Deinui prireikė gero pusvalandžio, kad nustotų drebėti. Tą pusvalandį jis pratūnojo savo kambaryje. Kai pasijuto pakankamai atitokęs, kad įstengtų judėti, išslinko į sodą — tarsi šuo, ieškantis kokios užuoglaudos pasislėpti. Sode jis susitiko Timitą — tvirtą tamsaus gymio vyriškį žemių prilindusiomis panagėmis; saulės nusvilinti jo plaukai buvo šiaudų blyškumo. Kai Deinas jį užkalbino, Timitas tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. Jo apuostyti prisistatė drakonkatės; susiradęs virvutę Deinas ėmė ją tampyti, ir gyvūnai malonėjo valandėlę su juo pažaisti, bet pramoga jiems nusibodo anksčiau nei jam. Neturėdamas ką veikti, Deinas nebesitvėrė savame kailyje. Norėjo paprašyti leidimo apsilankyti už namo įsikūrusiame angare, bet, norint tai padaryti, reikėjo susirasti Zedą. Nebežinodamas, kur dėtis, Deinas net patraukė prie pagrindinių vartų — kas bus, tas tebūnie, ir velniop viską, bet sveiko proto likučiai vis dėlto jį sulaikė.

Galų gale Kara jo pasigailėjo.

— Eikš čionai! — pasišaukė ir nusivedė į virtuvę.

Pjaustydamas daržoves, Deinas toli gražu nepasijuto geriau, bet dabar bent buvo užsiėmęs. Po truputį jis ėmė suprasti nuolatinį Imeldos smalsavimą, apie ką šnekasi Zedas ir Rani. Atėjus pietų metui, vergai susirinko valgyti į virtuvę. Amri užkando pirma, nes jai reikėjo patarnauti šeimininkams. Kažin kas būtų, dingtelėjo Deinui, jei vidur pietų taip imčiau ir visa gerkle suklykčiau?

Čia pat jis nutarė dar nesąs susipykęs su sveiku protu tiek, kad ryžtųsi tai aiškintis.

— Štai, — tarstelėjo Imelda, įbrukdama jam į rankas dubenį.

Deinas instinktyviai sugniaužė pirštus. Dirstelėjo į dubenį:

šerbetas, apibarstytas riešutais.

— Kodėl tu man įbrukai šitą dubenį? — nesusigaudė jis.

— Todėl, kad man jau bloga nuolat matyti tave, besitrainiojantį aplinkui, — atrėžė ji. — Štai šaukštas, pridėk šerbeto į antai tuos du stiklinius dubenėlius.

Deinas padarė, ką lieptas. Binkis, įsitaisęs ant aukštos taburetės, šypsojosi paslaptinga, ironiška šypsena.

— O kas toliau? — paklausė Deinas.

— O dabar nešk juos į valgomojo nišą, — atsakė Kara. — Tu ką, gal trenktas? Juk čia desertas.

— A, — žioptelėjo Deinas. — Na taip.

Kažin ką pasakys Rani, išvydusi mane atkėblinantį su dubenėliais? — parūpo jam. O Zedas? Ar tas mestelės kokią pastabą? Dievulėliau, juk tai nieko ypatinga, sudraudė jis pats save, paprasčiausiai patieksi jiems desertą! Jis nuspūdino iš virtuvės į valgomąjį, vieną dubenėlį pastatė priešais Rani, antrą — priešais Zedą. Tinklo šeimininkas net nepasivargino pakelti į jį akių. Patyliukais lengviau atsidusęs, Deinas parskubėjo atgal į virtuvę. Čia jau buvo atėjęs Timitas, lydimas vienos drakonkačių. Imelda padavėjam uždengtą rudą puodą su maistu. Timitas visiems nusišypsojo, suniurzgė kažką nesuprantama ir vėl išėjo.

Prašneko Binkis:

— Tas žmogėnas kvailas. Beveik nesugeba šnekėti. Netgi nenori miegoti po stogu.

Atsiliepė Amri:

— Naktį sode labai gera.

— Norėtum ten ir miegoti?

— Negaliu. Aš juk turiu darbo.

— Taigi. Atrodo, Timitas pernelyg jau mėgsta savo darbą.

Amri atsakė:

— Na ir kas? Aš irgi mėgstu savo darbą.

— Kurgi ne.

— Nekamuok mergaitės, — įsikišo Kara.

Imelda uždengė puodą, skambiai tėkšdama dangtį, ir susiraukė.

— Argi tau nepatinka tavo darbas? — paklausė Amri.

Binkis atsakė:

— Yra šiokių tokių privalumų.

— Apie ką jie šnekasi šįvakar? — susidomėjo Imelda.

— Apie Gemito kasyklas, — atsakė Amri. — Ir dar apie doraziną.

— Apie dorazino stygių, — pridūrė Imelda.

Kara pastebėjo:

— Mums dėl to nei šilta nei šalta.

Atsiliepė Binkis:

— Tau iš tikrųjų visiškai nesvarbu: yra dorazino, nėra dorazino — koks skirtumas?

— Nedraskyk man akių, — atrėžė Kara ir dirstelėjo į blyškų randą ant žasto. — Buvo metas, kai man nebuvo nesvarbu.

— Taip, žinau, — atsakė sekretorius. — Tau pasisekė. — Jis pažvelgė į Deiną. — Kara tokia atsidavusi Jago Seimai, kad liko dirbti čia ūkvede ir po to, kai baigėsi jos vergystės sutartis.

— Tai geras darbas, — atsiliepė Kara.

— Mano darbas irgi neblogas, — atrėžė Binkis. Traškus it stiklas jo balsas nuskambėjo su karčia ironija. — Tačiau kai tik pasibaigs mano sutarties terminas, Čabade manęs nė padujų neliks, o visas Sardonikso sektorius ir Jago šeimyna galės prasmegti skradžiai!

Kara ramiai jį perspėjo:

— Prisivirsi košės, šitaip šnekėdamas.

Binkis suspaudė lūpas. Apsisuko, nušoko nuo kėdės ir nėrė iš virtuvės į tamsų vergų priestato koridorių.

— Vargšelis Binkis, — ištarė Amri. Ji išturseno iš virtuvės ir tuoj pat grįžo su lėkštėmis. — Jie jau lipa aukštyn.

Imelda sudėjo maisto likučius į dėžutes, o šias paslėpė šaldytuve.

— Iki rytojaus — viskas, — atsidūsėjusi ištarė ji.

Abi su Kara apsikabinusios patraukė į vergų koridorių.

Amri nušluostė stalą, nuvalė bufetą. Deinas išblizgino puodus ir lėkštes. Sugaišo vos kelias akimirkas.

— Ką Binkis sakė… — jis sudvejojo ir užsikirto.

— Apie ką?

— Apie Karą… Ar reikia suprasti, kad ji — ne vergė?

— Taip, — atsakė Amri. — Imeina man pasakojo apie tai. Kara buvo vergė — jai vergaujant kaip tik mirė Izobelė Jago — Rani-ka motina. Po to Karos sutartis nustojo galios. Toks įstatymas. Jei tavo savininkas miršta, tampi laisvas. Kitaip jos sutartis būtų galiojusi dar trejus metus. Bet Kara pasiliko. Nuo tų laikų ji ir gyvena čia.

— O jeigu mirtų Rani, tu pasiliktum?

Amri krūptelėjo.

— Nekalbėk šitaip, — sudraudė jį. — Šnekomis apie kieno nors mirtį gali prišaukti nelaimę.

— Atleisk, — atsiprašė Deinas. — Nori, kad nebekalbėčiau?

— Nenoriu. — Amri įsitaisė ant aukštos taburetės. — Man patinka kalbėtis. Kara ir Imeina su manim beveik nesišneka.

— Ar ilgai tu dirbi Jago Šeimai?

— Jau treji metai, — atsakė mergaitė. — Mane nusipirko, kad talkinčiau Imeldai.

Ji ištiesė ranką ir pritemdė virtuvės šviesas.

— Tai ką tu dirbi?

— Prižiūriu namus. Tvarkau kambarius, skalbiu. Laistau kambarines gėles. Valau langus. Galėsiu viską parodyti. Jei nori, rytoj gali man padėti.

— Norėčiau, — pasakė Deinas. — Ar galiu dar kai ko paklausti?

— Žinoma.

— Kas atsitiko Binkiui?

Amri nuleido galvą. Ant kelių gulinčios rankos sutrūkčiojo. Deinas net suabejojo, ar mergaitė suprato, ko jis klausia. Bet ji pagaliau atsakė:

— Atsitiko Zedas.

— O, — tik žioptelėjo Deinas. Galėjo ir pats susigaudyti.

— Binkis bandė bėgti. Pro vartus. Sumanymas buvo visai kvailas — išgyventi ten neįmanoma, pernelyg karšta. Jis paspruko naktį. Rytą Zedas sėdo į katerį ir parsigabeno jį atgal. Binkio lūpos buvo visos kruvinos — pats susikandžiojo, trokšdamas bent lašelio drėgmės, be to, jis apsinuodijo, nes bandė graužti augalus. Zedas išslaugė jį, o kai Binkis sustiprėjo…

— Gali nepasakoti, — ištarė Deinas.

— …jį nubaudė, — užbaigė Amri. — Rani įpyko. Tąsyk juodu su Zedu siaubingai susikivirčijo.

— Ir gerai, — niauriai ištarė Deinas.

— Nieko gera, — užginčijo Amri. — Kai juodu susipjauna, būna siaubinga. Bet paskui Zedas išlėkė į Abanatą kopti į ledkalnius, o kai grįžo, viskas jau buvo gerai. Jis nebeliečia Binkio, bet Binkis jo neapkenčia.

Deinas atsakė:

— Puikiai suprantu, už ką. Kada visa tai įvyko?

— Man rodos, gal prieš metus. — Amri suraukė antakius. — Jau nebeprisimenu. Šiaip ar taip — tikrai dar prieš aną Aukcioną. Kai orai niekada nesikeičia, sunku sekti, kiek praėjo laiko.

Tamsioje virtuvėje pastarasis sakinys, ištartas laibu, vaikišku Amri balsu, nuskambėjo gailiai nelyginant verksmas.

— Iš kur tu? — paklausė Deinas.

Ji sunėrė rankas.

— Apie tai mums nedera kalbėti. — Didžiulės pilkos jos akys prietemoje išsiplėtusiais vyzdžiais žvelgė kažkur Deinui pro petį.

— Iš Belės, — sukuždėjo Amri. — Ten visą laiką lyja. Aš taip ilgiuosi lietaus.

Deinas viena ranka apglėbė jos pečius.

— Tik neverk.

Ji įsitempė.

— Aš ir neverkiu!

Nuskambėjo beveik lygiai taip, tarsi tai būtų šūktelėjęs vienas mažųjų Deino broliukų. Amri nusižiovavo plačiai prasižiodama, net sutreškėjo žandikaulis. Tik pavėluotai susizgribo delnu prisidengti bumą.

— Tau jau tikrai metas gulti.

Deinas palydėjo ją iki durų. Akimirką mergaitė glustelėjo priėjo tykiame koridoriuje.

— Tu man patinki, — ištarė ji.

Deinas lūpomis atsargiai palietė jos viršugalvį. Mergaitės plaukai dvelkė cinamonu.

— Labanakt.

— Labanakt.

Be garso, lyg vaiduoklis, ji šmurkštelėjo į savo kambarį. Deinas jau ne pirmą kartą susimąstė, už ką ji galėjo patekti į Čabadą. Kokia turi būti sistema, kuri verčia vergais vaikus?

Binkio kambaryje degė šviesa, Imeldos — buvo jau visai tamsu, Karos būste pleveno žvakės liepnelė. Deinas nusliūkino į savo kambarį ir atsisėdo ant lovos. Suvokė niekaip neištversiąs dešimties metų šitokio gyvenimo: iš dyko buvimo per dienų dienas slampinėti po vienišą dvarą — be jokio rimtesnio užsiėmimo, kuris padėtų prastumti laiką. Na, nebent retsykiais prireiktų kur nors nuskraidinti Rani Jago. Ir dar kautis su drebuliu kaskart atsidūrus pavojingai arti Zedo. Ne, neįmanoma, jis išprotėsiąs. Niekas neįstengtų šito ištverti.

Gerklę užgniaužė pasruvusios įniršio ir nevilties ašaros. Deinas pašoko, net lova susiūbavo.

— Tik nebandyk verkti! — įsakė jis pats sau — beveik taip pat, kaip dar visai neseniai sakė mergaitei. Deinas jau prisiraudojo pakankamai, kad įsitikintų ašaromis nieko nepešiąs.

Panika — štai kas tai buvo iš tikrųjų — atslūgo.

Pro sielvartingas aimanas galvoje netikėtai ištryško melodija.

Deinas girdėjo muziką labai aiškiai — Stratos „Koncertas A minor”. Ji vis labiau stiprėjo: švelni ir išraiškinga, bet veržli melodija. Ji nudžiovino ašaras. Deinui vienu metu praskaidrėjo ir akyse, ir širdyje, jis pakėlė galvą. Klausėsi, kol galvoje skambanti muzika ėmė trūkinėti ir galiausiai visai išsisklaidė. Tada nuėjo į vonią nusiprausti veido. Iš veidrodžio į jį žvelgė nusmurgęs, susisielojęs atvaizdas. Deinas privertė jį šyptelėti. Ne, tu nieku gyvu neišprotėsi, tarė sau jis.

Kitą dieną Rani netruko pastebėti keistenybę namuose: kur tik pasirodydavo Amri: kloti lovos, tvarkyti kambario, pakeisti rankšluosčio — jai įpėdžiui visur sekiojo Deinas.

Mergaitė gyvai kažką tarškėjo, daugiausia — apie Abanatą. Deinas klausėsi šypsodamasis. Atrodė beveik laimingas. Rani jokiu būdu nesitikėjo, kad jis sugebės apsiprasti taip greitai. Žinoma, Deinas dar jaunas ir lankstus, prie bet ko gali prisitaikyti, bet toks romus jo paklusnumas nustebino Rani — ji nutarė nenuleisti nuo vyruko akių. Kartą jis kaip tik buvo kambaryje, kai ten įėjo Zedas; Deinas išsyk sustingo, Rani pastebėjo, kaip nusviro jo pečiai. Amri suglumusi atsigręžė į jį. Zedas tarstelėjo:

— Daryk, ką darai.

Po akimirkos Deino rankos vėl ėmė judėti. Zedas nusisuko nuo jo.

— Norėjai ką nors man parodyti, Rani-ka?

— Paklausti. — Ji ėmė naršyti paskleistus Tinklo ataskaitos lapus. — Kaip suprantu, praradome dar vieną techniką. Nejaugi neįmanoma sugalvoti ko nors, kad tai baigtųsi? Mūsų technikai išgaruoja tai šen, tai ten bet kurioje sektoriaus vietoje — o manęs visiškai nežavi mintis, jog kažkas kažkur gali pernelyg daug prišnekėti apie Tinklą. Niekaip nesuprantu: kur visi jie išnyksta?

— Iškeliauja į Kerėtoją, į Lėjų arba Sabadą. Pamato žalumą, vandenį, lietų — ir prašampa iš laivo pirmai progai pasitaikius.

Rani išsyk įsitraukė į pokalbį.

Vis dėlto kai jie baigė kalbėtis ir Zedas išėjo, Rani prieš akis stojo vaizdas: Deinas, pasilenkęs prie lovos. Jo čia nebebuvo — tik vaizdinys, įsispaudęs atmintyje. Deinas… jis juk buvo Žvaigždžių Kapitonas. Nejaugi jam patinka kloti lovas?

Prieš pietus ji patraukė į sodą — pasivaikščioti, o tuo pačiu ir paieškoti Karos, pasakyti jai, kad Zedas išvyksta rytoj su aušra ir turėtų grįžti vėlyvą tos pačios dienos vakarą. Ji išgirdo vergų patalpose ne visai tiksliu tonu dainuojančią Amri. Rani ėjo per virtuvę — Deinas sėdėjo čia ant aukštos taburetės, jo rankos gulėjo ant šlaunų. Veidas buvo sutelktas, įsitempęs. Atrodė, kad Deinas kažko klausosi. Rani įsiklausė, mėgindama perprasti, ką vergas girdi, bet taip ir neišgirdo nieko, tik tylų oro vėsinimo sistemos dūzgimą ir šaižų Amri balsą.

— Deinai…

Jis kelias sekundes sudelsė, tik tada atsiliepė:

— Ką pasakysite, Rani-ka?

— Ką darai?

— Klausiausi.

— Klauseisi — ko?

— Stratos „Koncerto A minor„ elektrinei fleitai.

— Niekada apie tokį negirdėjau.

— Apie jį girdėjo nedaugelis.

— Pavardė skamba nelabai šiuolaikiškai.

— Jis ir nėra šiuolaikinis. Strata savo kūrinius parašė maždaug prieš keturis šimtus metų. Jis mažai kam žinomas… Bet man jo muzika patinka. „Užtrauktuke” turėjau daugybę jo įrašų. — Jis nukreipė žvilgsnį. — Tikriausiai dabar jie jau sunaikinti.

— „Užtrauktuke”?

— Tai mano žvaigždėlaivis.

Kažin ar jis žino, kad Zedas nupirko jo laivą Jago Šeimai? — dingtelėjo jai. Paprastai konfiskuota vergo nuosavybė atitekdavo tam pasauliui, kuriame įvykdytas nusikaltimas.

— Ir tu girdi jo muziką galvoje?

— Nelabai aiškiai. Bet stengiuosi. Ar galiu kuo nors jums padėti, Rani-ka?

Rani prikando lūpą. Deinas mitriai ir pagarbiai bandė nukreipti kalbą kitur — panašiai sugebėtų ir Binkis.

— Ieškojau Karos.

— Jiedvi su Imelda vaikščioja sode.

Jo veide pasirodė kantraus laukimo išraiška, būdinga, pagalvojo Rani, nebent vergams ir vaikams. Jis neatrodė šitaip, kai šypsojosi Amri. Rani norėjo pamatyti jį atsipalaidavusį. Nepaisydama krepštelėjusio keistoko neištikimybės pojūčio, moteris pasakė:

— Zedas rytoj išvyksta į Abanatą.

Tamsiose Deino akyse įsižiebė gyvybė.

— Tik vienai dienai. Jam reikia pasikalbėti su Džo Lėjakanava, antrąja pagal rangą Tinkle. Ieškome žmogaus, turinčio pažinčių Abanato narkotikų rinkoje… — Ji užsikirto. Net nepatikėjo savo ausimis, išgirdusi savo pačios balsą, porinantį Jago Šeimos verslo reikalus nepažįstamam žmogui, vergui, netgi ne sekretoriui. Priblokšta ji prikando liežuvį.

Deinas stovėjo sustingęs, kiek pakreipęs galvą, tarytum ko klausydamasis. Rani žiojosi dar kažką sakyti. Deinas kilstelėjo ranką. Rani įsiklausė — ir išgirdo per namų bruzdesį prasimušantį laibą dūzgimą.

— Kas tai? — paklausė Rani ir tuojau pati atsakė: — Juk tai kateris. Tačiau pašto kateris visada atskrenda auštant, be to, ir nelaukiu jo anksčiau nei po dviejų dienų.

Juodu drauge išėjo pro virtuvės duris. Prisidengę akis nuo ryškios saulėkaitos, sužiuro į dangų. Deinas dūrė pirštu vakarų pusėn. Rani pažvelgė ten link. Dūzgimas nesiliovė. Blykstelėjo atspindys — saulės spindulys, atsimušęs nuo metalinio paviršiaus. Rani atsigręžė — į terasą jau buvo išėjęs ir Zedas. Jo akis dengė tamsūs akiniai.

Valandą prieš vidudienį kaitra svilino netgi medžių paunksnėje. Timitas buvo išjungęs laistymo sistemą. Vidudienį sulig kiekvienu gurkšniu oro pasijusdavai tarsi įtraukęs į plaučius smėlio, o prakaitas akimoju išgaruodavo nuo odos. Net patys ištvermingiausi turistai tokiu metu snūduriuodavo. Kas galėjo ryžtis skraidyti kateriu vidur dienos ir dar šitaip arti privačios valdos? Visi Abanato pilotai puikiai žinojo, kaip Keturios Šeimos vertino savo nuošalumą.

Dabar Rani jau aiškiai įžiūrėjo nedidukę skraidyklę. Kateris visai priartėjo, bet paskutinę akimirką pakeitė kryptį. Plačiu lankstu apsukęs valdos tvorą, jis nuskriejo atgal Abanato pusėn.

Rani bandė spėti:

— Galbūt pilotas pasiklydo? Zedas sakė, kad skraidyti tvieskiant vidudienio saulei — pavojinga.

— O gal tasai pilotas tik neseniai atvykęs į Čabadą? — atitarė Deinas.

— Arba koks nors turistas įbruko pilotui kyšį, kad šis atskristų taip arti Jago Šeimos valdos, kaip tik išdrįs, — pridūrė Rani. — Taip jau yra atsitikę anksčiau.

— Aš pagalvojau… — ištarė Deinas ir užsikirto.

— Ką galvojai?

— Galvojau apie pašto katerį.

— O ką tu apie jį pagalvojai?

— Peline, taip pat ir Nekse visas susirašinėjimas vyksta kompiuterių tinklais.

Rani nusišypsojo.

— Čabade tradicijos kitokios. Vieši laiškai, visokie nereikšmingi pranešimai, naujienos — visa tai, žinoma, klaidžioja kompiuteriniais tinklais. Tačiau Šeimos reikalus, verslo sutartis, asmeninius laiškus mes rašome ant popieriaus — rašalu.

Deinas tarstelėjo:

— Kai kurie žmonės pavadintų tai gana archajišku bendravimo būdu.

— Jis ir yra archajiškas. Bet mes Čabade labiau mėgstame apibūdinimą „tradicinis”. Įkūrėjai — pirmieji keturių Šeimų nariai, kurie Čabadą iš planetos-kalėjimo pavertė klestinčia naudingųjų iškasenų gavybos kolonija — buvo ypač prisirišę prie tradicijų.

— Vis vien nesuprantu, kokia prasmė vengti bendravimo kompiuteriniuose tinkluose.

— Šitaip mes apsisaugome, kad į mūsų asmeninę informaciją neįkištų snapo prašalaičiai, kuriuos ji galbūt domintų.

Deinas neatrodė įtikintas.

— Rašalu ant popieriaus… Nejaugi jūs nesibaiminate, kad kas nors gali pagrobti laiškus? Juk tai kur kas paprasčiau nei įsilaužti į kompiuterių tinklus. Be to… — atrodė, jis kalba visiškai rimtai, — jeigu jau norite, kad kokia nors informacija nebūtų pasiekiama jokiems pašaliniams, kodėl jos neįslaptinus kodu „Tik tarnybiniam naudojimui”?

— Juk jau sakiau, kad mes itin linkę laikytis tradicijų! — sušuko Rani. — Bet anaiptol nesame paranojikai. Tiesą sakant… — ji pasitrynė smakrą, — manau, čia, Čabade, mes rašome tiek daug laiškų todėl, kad viena nedaugelio prekių, kurias, be brangiųjų metalų ir keritų kailiukų, gaminame vietoje, yra popierius.

Deinas atsiduso.

— Tai jau kas kita, — pripažino.

— Priprasi, — ištarė ji — kuo švelniau, kad jis nepajustų užuominos į apverktiną savo padėtį.

Kara ir Imelda, susikibusios už parankių, ėjo jų link. Rani paklausė:

— Ar matėte katerį, kuris ką tik sukiojosi čia?

Kara linktelėjo. Imelda atsakė:

— Labai jau arti jis priskrido. Anksčiau niekada šitaip neprisiartindavo.

Kara susimąsčiusi ištarė:

— Juk jie neturėtų šitaip elgtis.

— Neturėtų, — sutiko Rani. — Pasakysiu Binkiui, kad paskambintų į pagrindinį Nusileidimo terminalą ir primintų jiems apie tai. Kara, Zedas rytoj išvažiuoja į Abanatą, tik vienai dienai. Vakare grįš.

Deinas staiga pradėjo juoktis.

Visos trys moterys sužiuro į jį.

— Ko juokiesi? — paklausė Rani.

Tramdydamas juoką jis net žagtelėjo.

— Atleiskite, Rani-ka. Tiesiog man dingtelėjo mintis, kad tą katerį galėjo pilotuoti viena mano pažįstama.

— Kas? — paklausė Imelda.

Kara suraukusi antakius dėbtelėjo į ją ir suspaudė jai ranką.

— Nesvarbu, — atsakė Deinas. — Tai tikrai negalėjo būti ji. Pernelyg jau neatitinka laikas.

— O aš maniau, kad Čabade tu nepažįsti nė gyvos dvasios, — tarė Rani. Bet čia pat prisiminė, kad šito jis nesakė.

— Nepažįstu.

— Tuomet apie ką pagalvojai? — mygo ji.

Vergo veidas susigniaužė lyg kumštis.

— Apie vieną tokią Žvaigždžių Kapitonę, — atsakė jis. — Vardu Tori Lamonika.

Zedas Jago išskrido prisidengęs nakties tamsa, dar prieš aušrą.

Rani palydėjo jį iki katerio angaro. Vakarų pusėje Čabado horizonte žėrėjo žvaigždžių lankas tarsi šarmota diadema.

— Laimingos medžioklės Abanate, — palinkėjo sesuo. — Pasiilgsiu.

— Ilgai netruksiu. Džo mirksta „Žaliojoje Šokėjoje”. Šnektelėsiu su ja apie Šeriksę ir — iškart atgal. Norėčiau dar stabtelėti Pagrindiniame Nusileidimo terminale ir tarti žodelį kitą Tamui Orionui apie tą pas mus landžiojantį katerį.

— Ketinau liepti Binkiui, kad parašytų jiems.

— Verčiau pasiskųsiu pats. Tikriausiai ten buvo koks naujokas pilotas, bet tai — ne pasiteisinimas.

Rani atsakė:

— Tą pat sakė ir Deinas. Aš maniau, gal koks turistas gerai sumokėjo kokiam nors pilotui už tai.

Zedas delnu atsirėmė į katerio duris.

— Pilotai gauna atlyginimus pagal Nekso tarifus. Jiems nereikia jokių kyšių.

Jis jau siekė turėklo, kurio įsikibęs liuoktelėtų į katerį, bet Rani dar pastvėrė jį už rankovės.

— Zedai-ka… o kur Deino laivas? Sakei man, kad nusipirkai jį iš Tarybos.

— „Užtrauktukas”? — Zedas lengvai nušoko atgal ant žemės.

— Kosmouoste, nusileidimo lauke, užplombuotas Jago antspaudu. Vyrukas turėtų suprasti, kad jam nevertėtų kvaršinti tau galvos dėl laivo.

— Jis ir nekvaršina man galvos. Bet vakar užklupau jį klausantis tylos… tai yra muzikos, skambančios jo galvoje. — Zedas sulinksėjo. — Ar tu žinai apie jo muziką, Zedai-ka?

— Taip, žinau, — atsakė Zedas.

— Jis iš tiesų sparčiai apsipranta su gyvenimo pokyčiais.

— Juo geriau jam pačiam.

— Bet aš manau, kad jis būtų dar labiau patenkintas ir tikrai nepuoselėtų vilčių bėgti, jeigu turėtų savo muziką. Jis manė, kad įrašai sunaikinti.

Zedas atsakė:

— Jokie įrašai nesunaikinti. Pats įsakiau, kad „Užtrauktuke” niekas nieko neliestų. Jeigu tu nori, Rani-ka, galiu paskambinti į Uostą ir paprašyti, kad jie maršrutiniu kateriu atsiųstų įrašus į Abanatą. Jei pakambinčiau šį pat rytą, vakare tikriausiai juos jau turėčiau rankose.

— Būtų šaunu, Zedai-ka.

Rani nusišypsojo, įsivaizduodama Deino nuostabą ir džiaugsmą.

Zedas pridūrė:

— Verčiau nelepink jo, Rani-ka.

— Laimingas vergas kur kas geriau dirba.

Zedas nusišypsojo jai.

— Rodos, kažkada jau kalbėjomės apie tai. — Jis pirštu perbraukė jai skruostą. — Parvešiu įrašus.

— Ačiū, Zedai-ka. Tik nepratūnok visą dieną Nusileidimo terminale, porindamas vyriausiajam pilotui visokius niekus ir klausydamasis jo melų.

— Jokiu būdu, — oriai patikino brolis.

Paskui vėl įsikibo lubų turėklo. Ir tuojau pat pradingo kateryje. Rani atsitraukė — angaro stogas jau perskilo pusiau, abi pusės ėmė slysti į priešingas puses. Kateris sudūzgė. Rani delnais užsispaudė ausis. Zedas akimirkai nuskaidrino katerio sienas, pamojo jai, tada vėl jas užtemdė. Kateris suvirpėjo ir šoko tiesiog aukštyn.

Deinas pabudęs gulėjo savo lovoje, kai išgirdo pažįstamą gausmą.

Ūžesys išaugo iki griausmo, o paskui ėmė tilti; galiausiai Deinas nebegirdėjo nieko, tik laibą tarytum vabzdžio dūzgimą.

Zedas išsinešdino. Deino galvoje nuaidėjo džiaugsmo trimitai. Jis išsirito iš lovos šypsodamasis. Nusiprausė, apsirengė. Šiaudiniai sandalai jau prisitaikė prie jo pėdų formos. Deinas patraukė į virtuvę, pusryčiams sudorojo vaisių. Namuose viešpatavo tyla. Virtuvės durys buvo atrakintos. Deinas pastūmė jas ir išėjo laukan.

Šviesa be šešėlių maloniai glostė akį. Net oras atrodė atvėsęs, gaivesnis. Deinas nužingsniavo aplink pastatą — ten, kur stovėjo katerio angaras. Ant statramsčio išvydo kiūtančią smulkią figūrėlę sunertomis ant krūtinės rankomis. Deinas sudvejojo. Bet Rani jį jau pastebėjo. Ji atšlijo nuo angaro sienos ir kiek pakeltais pečiais, susibrukusi rankas į kišenes priėjo priėjo. Atrodė susimąsčiusi.

Grakščiu judesiu moteris pakėlė galvą lyg drakonkatė ir pauostė orą.

— Užuodi drėgmę?

Deinas atsakė:

— Ir man pasirodė, kad šiandien oras ne toks sausas.

— Slėniuose saulei tekant kartais susitelkia rasa ant žolės. O žiemą kitąsyk net prapliumpa lietus — kokios trys audros per sezoną. Kai pradeda lyti Abanate, užsidaro visos parduotuvės. Žmonės išeina iš namų ir vaikštinėja merkiami lietaus.

— Amri man sakė, kad metų laikai čia niekad nesikeičia.

— Ji gimusi ne čia.

— Ji dažnai prisimena Belę.

— O tu, atrodo, kritai jai į akį, — pastebėjo Rani.

— Ji primena man vieną iš mano mažųjų broliukų.

— Nori pasakyti, kad turi daugiau nei vieną?

Deinas nusišypsojo.

— Septynis.

— Septynis! — Rani apstulbo. — Ir visi aštuoni — vienos motinos sūnūs?

— Na ne, — jis nusijuokė. — Ne. Peline įprastos tokios didelės išplėstinės šeimos. Sūnų iš tiesų esama devynių, dar — dešimt dukterų, aštuonios motinos, penki tėvai.

— Ir visi jie gyvena kartu? — paklausė Rani.

— Ne. Bet nuolat bendrauja, susitinka per šventes, kartais — tiesiog pašokti ir padainuoti arba keliauja vilkstinėmis. Kad sutilptų visi, prireikia trijų furgonų — šitaip ir keliauja po kraštą bene kelis mėnesius.

Rani ištarė:

— Tokia gausybė žmonių… nemanau, kad man tai patiktų.

— Peline tai irgi ne visiems patinka, — užtikrino jis. — Pasitaiko, kad tai vienas, tai kitas, kaip mes sakome, sužvėrėja. Turime netgi atskirą terminą tam pavadinti — bersk. Tai reiškia, kad žmogus tampa labai piktas ir irzlus, ir tada jam reikia kurį laiką pabūti vienam. Aš ir pats, kai sykį buvau sužvėrėjęs, bersk, ištisus dvejus metus pragyvenau trobelėje vienas pats, beveik nė nosies iš jos neiškišdamas.

Juodu neskubėdami žingsniavo sodo link.

— Kaip suprantu, — vėl prašneko Deinas, — Čabade šeimos tradicijos visai kitokios.

— Tai jau taip, — sausai atsakė Rani.

— Jūs ir vaikų susilaukiate nelabai jauni, ar ne?

— Bent jau šitokiais kiekiais — tikrai ne. — Ji sukikeno. — Ak ne, meluoju. Imrė ir Aliza Kynetai turi visą pulką vaikų — pakaktų užpildyti furgoną. Bet jie jau trisdešimt penkeri metai drauge, seniai susituokę, o jų duktė Margarita, Kynetų Šeimos įpėdinė, tik trejais metais jaunesnė už mane.

Deinas nelabai suprato, kas jai yra tie žmonės. Draugai? Giminaičiai? Nejučia Deiną pagavo smalsumas sužinoti apie jos gyvenimą daugiau. Rani atrodė švelni, atlaidi ir visai ne pabaisa. Juodu pasiekė pliką žemės sklypelį; Rani atsiklaupė ir delnu palietė dulkėtą dirvą. Jos plaukai viršugalvyje buvo veikiau rausvi nei rudi.

— Šitas sklypelis tiesiog sugeria vandenį, bet niekas čia neauga, — pasakė ji.

Tada atsistojo, nusibraukė smiltis nuo pirštų. Deinas dar kartą labai aiškiai išvydo, kokia ji panaši į brolį. Kaip ir Zedas, buvo šviesaus gymio. Ant plaštakų ir rankų blykčiojo plonyčiai, vos įžiūrimi šviesūs plaukeliai. Zedas nupirko jį, Deiną, jai. Įdomu, ar ji žino? — parūpo jam. Ar ji žino, koks iš tiesų yra jos brolis? Jis ryžosi užduoti asmeninį klausimą:

— Ar Jago Šeimoje niekas nesituokia?

— Ne. Mūsų moterys niekada neištekėdavo. Mano motina, Izobelė, buvo vienintelė, pagimdžiusi daugiau nei vieną vaiką. Aš niekada nepažinojau savo tėvo, net nežinau, kuo jis vardu. — Ji nusišypsojo. — Tave tai stulbina?

— Taip, — atsakė jis.

— Toks jau mūsų paprotys. Be to, vaikų susilaukiame labai vėlai. Kai gimiau aš, motinai buvo penkiasdešimt penkeri. Dabar Zedas — mano įpėdinis, ir taip bus tol, kol aš pati susilauksiu vaiko. O jeigu kas nors atsitiktų mums abiem, paveldėtojais taptų pusbroliai — Diamosų šeima. Liza Jago turėjo brolį. Iš čia dar viena giminės linija. Štai jų prisiveisę devynios galybės. Vienišiai — tik mes: geriausius savo metus atiduodame Čabadui. Izobelė mirė aštuoniasdešimties.

Valandėlę atrodė, kad ji visai užmiršo Deiną. Bet paskui kreipėsi į jį:

— Kiek tau metų, aš žinau. O kiek man?

— Trisdešimt penkeri?

— Trisdešimt šešeri. — Jos veidą lyžtelėjo saulės spindulys; Deinas pastebėjo smulkulyčių raukšlelių raizginius, nuo akių kampučių nusidriekusius iki plaukų linijos. — Beveik atspėjai. Zedas dvejais metais jaunesnis už mane. — Ji pakreipė galvą. — Nieko negirdi?

Deinas įsiklausė.

— Kateris, — ištarė sutelkdamas dėmesį į garsą. Prisidengė akis ir greitai žvilgsniu surado skraidyklę. — Štai kur jis.

— Kaip keista.

Kateris švystelėjo vakarų pusėje — dangaus skliautu slystanti žiežirba.

— Ar tai gali būti pašto kateris?

— Gal ir taip. Nors jo laukiau tik rytoj.

— Sprendžiant iš garso, čia turėtų būti tas pats, kuris praskrido mums virš galvų vakar.

Rani nustebo.

— Nori pasakyti, sugebi atpažinti katerį vien iš garso?

Kateris greitai artėjo. Bet prisiartinęs prie valdos sulėtėjo, dabar jau skriejo maždaug leidimosi greičiu. Netrukus perskrido sieną. Rani pamojo. Kateris, regis, pakibo ore. Durelės nuslydo į šalį. Pro jas išlindo ranka. Iš saujos iškrito kažkoks nedidelis tamsus daiktelis. Jis įsirėžė į žole apaugusią dirvą.

Kateris maksimaliu greičiu šovė tolyn.

— Kas…

Deinas reagavo pastūmėtas vien instinkto. Stvėręs Rani per juosmenį, parbloškė žemėn ir iš visų spėkų pastūmė netoliese augančio medžių guoto link. Jam prieš akis dar šmėkštelėjo jos veidas, kupinas išgąsčio ir įsiūčio.

— Nesikelk! — užriko jis; ir moteris nusirito žeme.

Deinas nėrė paskui ją ir užgriuvo iš viršaus, prispausdamas prie žemės. Ji pašėlo rangytis, stengdamasi išsivaduoti. Delnu pliaukštelėjo jam per skruostą.

— Aš ne… — dar žiojosi sakyti jis, bet jo balsą nustelbė žemę sudrebinęs sprogimo griausmas. Deinas saujomis sugniaužė žolės kuokštus, visu kūnu mygdamas žemėn Rani. Triukšmas užgulė ausis. Staiga kažkas iš užnugario kaukštelėjo jam per pakaušį. Rani suriko. Klaikus skausmas perplėšė Deinui galvą. Jis dar bandė perspėti Rani, kad gulėtų, kad nesikeltų, bet čia pat jį susupo tamsa, neįveikiama kaip pati mirtis.