Sardonikso tinklas 1

Antras skyrius

Priartėjus prie kosmouosto, įsikūrusio Čabado palydove, danguje buvo tiesiog tiršta laivų — jei tik, vyptelėjo Deinas, sugebėsi įsivaizduoti beorio planetoido dangų.

Visi tie laivai buvo nematomi, užtat girdimi — dar ir kaip.

— Skrydžių valdymo bokštas, kviečiu „Seminolą”.

— „Seminolas” čia, prie pulto Junona. Sveikutis, Centre. Gal malonėtum paprašyti Ramireso, kad ištrauktų nosį man iš subinės?

— Valdymo Centras — Ramiresui. Atsitrauk! Kviečiu „Mirabelę”. „Mirabele”, atsiliepk.

— Kalba „Mirabelė”, Centre. Prie pulto Ramiresas. Gerai jau, gerai, atsitraukiu. Pastarąsias dvi valandas nieko daugiau ir neveikiu, vien atsitraukinėju. Mano keleiviams jau bloga nuo vėpsojimo į tviskantį uolos paviršių!

— Nenuskilo, Ramiresai. Kviečiu „Čolą”. Labas, „Čola”…

Vis dar pusiaumiegis tysodamas ant gulto, Deinas išsišiepė klausydamasis, kaip pilotai iš skirtingų kosminių takų vainoja vieni kitus ir traukia per dantį. Deinas prasikrapštė akis. Po Šuolio iš hipererdvės į normalų erdvėlaikį jis beveik visą laiką snūduriavo. Sliūkindamas per visą laivą prie valdymo pulto, pakeliui pasičiupo maistinę lazdelę, tada klestelėjo į piloto krėslą. Netrukus į bendrą triukšmą įsiliejo ir jo balsas.

— „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą. „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą.

Neilga pauzė. Paskui sutreškėjo balsas:

— Skrydžių valdymo bokštas — „Užtrauktukui”. Prašome prisistatyti.

Deinas papūtė lūpas. Na, žinoma, čia niekas jo nepažįsta, kaip kad pažįsta Junoną ar Ramiresą, ar kitus keleivinių kosminių lainerių pilotus. Jis prašneko:

— „Užtrauktukas”, klasė — MPL-48, registruota Nekse, pilotas ir savininkas — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. Prašau leidimo švartuotis.

Beasmenis Centro balsas ūmai sušvelnėjo, jame suskambo netgi pagarba:

— Leidimas patvirtintas, Žvaigždžių Kapitone. Sveiki atvykę į Čabadą.

— Sveiki atvykę, — atsiliepė dar vienas, moteriškas, balsas. — Kalba Junona iš „Seminolo”.

— Ačiū, Junona, — padėkojo Deinas.

Jai ėmė antrinti ir kiti pilotai, maloniai sveikindami atvykusįjį. Į sveikinimus vėl įsiterpė Valdymo Centro balsas:

— Žvaigždžių Kapitone, malonėkite perjungti kompiuterį automatinio nusileidimo režimu.

Deinas purkštelėjo. Ir pabrėžtinai pareiškė:

— Žiūrėk savo paties subinės, Centre.

Tačiau Valdymo Centras jau barėsi su kažkuo kitu.

Laivo kompiuteris ėmė pats sau patyliukais murmėti skaičius. Jie išplaukė ir į ekraną. Iš tikrųjų Deinui nė nereikėjo būdrauti; leidžiantis niekada nenutikdavo nieko, su kuo laivo kompiuteris nesugebėtų susidoroti pats. Tačiau Deinas vis tiek žvilgčiojo ir į kompiuterio, ir į išorinio vaizdo ekranus, tuo pačiu viena ausimi klausydamasis pranešimų iš kitų artėjančių laivų. Lygiai taip pat elgdavosi ir visi kiti pilotai — toks elgesys greitai tapdavo tiesiog įpročiu.

Iš kur čia tokia grūstis? — niekaip nesusigaudė jis. Gausybės persimaišiusių balsų gausmas gerokai priminė jam Nekso Kompcentro kosmouosto apylinkes. Priežastį sarkastiška pastaba jam priminė Ramiresas:

— Centre, jei dar ilgai gaišinsi mus čia, turėsiu pranešti keleiviams, kad į Aukcioną jie pavėluos.

— Iki Aukciono — dar dvidešimt septynios standartinės dienos, — karktelėjo Valdymo Centras. — Pasakyk jiems, tegul eina nusnausti.

— Ak, atleisk, Valdymo Centre, — saldžiai pragydo Ramiresas. — Nenorėjau šitaip tavęs sujaudinti.

Kiti pilotai sukrizeno.

— „Mirabele”, — suurzgė Valdymo Centras, — praneškite savo keleiviams, kad leisitės po vienos standartinės valandos.

— Valdymo Centre, — prašneko Deinas. — Kalba „Užtrauktukas”. Prašau pranešti numatomą mano leidimosi laiką.

— „Užtrauktuke”, kalba Valdymo Centras. Numatomas jūsų leidimosi laikas — maždaug po šešių valandų.

— Ačiū, Valdymo Centre, — tarstelėjo Deinas.

Atsidusęs jis išjungė garsą, nustatęs suveikti tik ypatingu atveju. Jeigu kas nors pasikeistų, Valdymo Centras perduotų signalą į laivo kompiuterį, tada žybtelėtų perspėjanti švieselė. Deinas kibo raustis įrašų kolekcijoje, ieškodamas kokios nors greitos, lengvos, išblaškančios muzikos; netikėtai jis ėmė nekantrauti kuo greičiau atsidurti planetoje.

Galiausiai Deinas susirado Stratos dviejų dalių „Fantaziją C mažor”. Pasirūpinęs muzikiniu fonu, liepė kompiuteriui ekrane parodyti visą apie Čabadą sukauptą informaciją.

Žvilgsniu jis ėmė tyrinėti blyksinčias faktų sankaupas. Nesistengė nieko įsiminti, veikiau norėjo pajusti, kokia turėtų būti ta planeta, kurioje jis štai tuojau leisis. Čabadas — Gyvenamų Pasaulių Federacijos narys nuo 72-ųjų FĮ metų. Puiku. Sostinė — Abanatas, tai vienintelis planetos miestas. Puiku. Abanate yra hiperių baras „Žalioji Šokėja”. O tai jau tikrai gera žinia; be jokios abejonės, jam teks ten apsilankyti, kai mėgins susirasti dilerį ir pričiupti Lamoniką. Politinė Čabado santvarka — atstovaujamoji oligarchija, kurią valdo Taryba… Politinius išvedžiojimus Deinas nutarė praleisti. Temperatūra vidutinio klimato juostose neretai pakyla iki 62 laipsnių Celsijaus… Dievulėliau, na ir karštoka gi ten… Eksportuojamos prekės: auksas, sidabras, platina, stiklas, popierius, keritų kailiai, jūros dumbliai, aptonas — tai kažkoks audeklas — ir dar Osub RNsub (mažoji p) — šitai, pasak kompiuterio, turėjo būti kažkokios retos grupės kraujas.

Pakaks. Deinas išjungė kompiuterio ekraną ir susimąstė: kažin, kokios muzikos jie klausosi, ar kas nors čia yra girdėjęs apie Vitoriją Stratą? Į šį klausimą kompiuteris atsakyti negalėjo. Vis dėlto Deinas tuo abejojo — iš visų jam žinomų pasaulių Stratos kūrinių įrašų pavyko rasti tiktai Nekse ir Senojoje Žemėje. Jis svajojo kada nors nukeliauti į Žemę, apsilankyti Florencijoje — mieste, kuriame Strata gyveno. Ką gali žinoti, dingtelėjo jam, galbūt netgi dabar esu kur nors visai netoli jos — bet kuri normaliame erdvėlaikyje egzistuojanti vieta buvo arti bet kurios kitos.

Vis dėlto hipererdviniame žvaigždėlapyje Žemė toli gražu nebuvo arti — Alizarino sektoriuje; net jeigu nuo jos skirtų vos dešimt ar dvylika šviesmečių, keliaujant nehipererdviniais greičiais, atstumas būtų neįsivaizduojamai milžiniškas. Vis dėlto hipererdviniai maršrutai ir atstumai retai kada sutampa su maršrutais ir atstumais normaliame erdvėlaikyje. Norėdamas nusigauti iš Čabado į Senąją Žemę, Deinas turėtų pirmiausia parsirasti atgal į Nekso Kompcentrą ir užprogramuoti maršrutą iš Nekso per Alizarino sektorių į Žemę.

Keista buvo žiūrėti į dangų ir žinoti, kad aplink plika akimi matomas žvaigždes galbūt sukasi pasauliai, į kuriuos tau niekad nelemta nukeliauti. Keliai į Gyvenamus Pasaulius driekėsi per išvirkščią, sujauktą visatą, kurioje neegizstuoja nei saulės, nei planetos, nei kokie nors gyventojai — vien tik kosminiuose laivuose įkalinti keliautojai, negalintys čia sustoti.

Muzikos tema staiga pasikeitė, permaina pažadino Deiną iš apmąstymų. Jis dirstelėjo į išorinio vaizdo ekraną. Nuo Čabado palydovo jį vis dar skyrė nemenkas atstumas, bet vieną kraują stingdančią akimirką Deinui pasirodė, kad „Užtrauktukas” galaižin kaip įmoklino į trajektoriją, kuria skriedamas neišvengiamai susidurs su kitu laivu. Kone per visą ekraną driekėsi didžiulis sidabrinis ratas. Kosmine stotis, pirmiausia dingtelėjo Deinui, bet tuoj pat jis susizgribo: ne, negali būti kosminė stotis, Čabadui ji nė nereikalinga. Iš tiesų tik labai nedaugeliui pasaulių prireikia įsitaisyti kosminę stotį, be to, dabar jau aišku, kad tasai sidabrinis milžinas — ne kas kita, o kosminis laivas — Deinas įžiūrėjo reaktyvinių variklių tūtas, kyšančias iš vieno briaunos segmento. Jis jau siektelėjo garso jungiklio — bene iš kitų pilotų pokalbių pavyks ką nors sužinoti? — bet tuoj pat atitraukė ranką susigaudęs, kas turėtų būti tasai rato formos laivas. Juk tai Čabado nuosavybė, Sardonikso Tinklas, tikriausiai, spėjo Deinas, grįžtantis namo iš eilinės kelionės po sektorių.

Pasibjaurėjęs jis virptelėjo, bet pasiskubino pažaboti drebulį. Vergovinių sutarčių sistema, kurią Sardonikso sektorius primetė savo nusikaltėliams — nei geresnė, nei blogesnė už įvairius įkalinimo metodus, taikomus kitur. Deinas žinojo, kad esama ir tokių pasaulių, kuriuose nuteistiems nusikaltėliams praplaunamos smegenys. Maža to, dorazino kurjeris negali leisti sau jokių skrupulų. Čabado vergai tam tikra prasme yra jo rinka; sistema, pagimdžiusi juos, pagimdė ir jį. Tad nori nenori teks su tuo taikstytis.

Deinas išklausė Stratos „Fantaziją” iki galo, o paskui vėl užmigo, užsistatęs žadintuvą skambėti po keturių valandų. Jo pažadintas, Deinas dirstelėjo į ekranus, tada vėl įjungė garso ryšį. Iki šiol taip ir nepasirodė nė pats menkiausias hipererdvės faras, tad Deinas net suabejojo: bene Monkė bus suklydusi? Pilotai ir toliau svaidėsi dygiomis pastabomis su Valdymo Centru. Deinas buvo jau pakankamai arti palydovo paviršiaus, kad įžiūrėtų Nusileidimo terminalo kupolus. Nebuvo ko nusitverti — liko tik dairytis ir klausytis. Vien tik nepatvarioje, nuolat besimainančioje hipererdvėje laivo valdymo nebuvo galima patikėti mašinai. Sūkuriuojančios rubininių dulkių srovės, kai kurių nuomone, buvo pernelyg nenuspėjamos, pernelyg neišmatuojamos ir nesuvokiamos jokiam kitam protui, išskyrus organinį.

Įkalintas savo aptakioje metalinėje skardinėje Deinas švilpė Nusileidimo terminalo link tarytum sviestas akmuo.

Skrydžių Laukas, kur jis nusileido, buvo kiek atokiau nuo gyvenamųjų kupolų. Prieš išlipdamas iš laivo, Deinas sidabriniu blizgesiu persibraukė lygius tamsius plaukus, į ausis įsisegė rubinų auskarus. Nė už ką neketino leistis supainiojamas su kokiu apkvaitusiu išsižiojėliu turistu. Iš Uosto jis išsikvietė katerį ir į valdymo plyšį įkišo savąjį Žvaigždžių Kapitono medalioną, ketindamas nurodyti gabenti jį tiesiai į maršrutinių luotų uostą.

Tačiau vos atsiplėšęs nuo paviršiaus, kateris nė nemanė klausyti jo nurodymų — apsisuko ir išleido jį prie patikrinimo portalo. Deinas susiraukė, bet žengė pro vartus. Jį pasitiko griežto veido pareigūnas.

— Sveiki atvykę į Čabadą, Žvaigždžių Kapitone Ikoro.

— Ačiū, — atsakė Deinas.

— Kokiu tikslu atvykstate į Čabadą? — pasiteiravo pareigūnas.

— O kam tai parūpo? — paklausė Deinas.

Vyriškis išsitraukė pažymėjimą. I.D. NARKOTIKŲ KONTROLĖ, buvo parašytajame.

— Aišku, — tarstelėjo Deinas.

Pareigūnas pakartojo klausimą. Deinas atsakė mandagiai:

— Turizmo. Mano laivas prišvartuotas, ruošiuosi leistis į planetą. Man dar niekad neteko lankytis Čabade — neabejoju, kad patys galite tuo įsitikinti, peržiūrėję savo įrašus. Atvykau pasižiūrėti Aukciono.

Pareigūnas neatrodė įtikintas.

— Gabenate krovinį?

— Ne.

— Jei gabenate kokį nors krovinį, privalote pateikti mums prekių sąrašą. Kai kuriuos produktus įsivežti į Čabadą draudžiama, pavyzdžiui, stiklą, popierių, sidabrą, platiną. Taip pat draudžiama įvežti bet kokį gyvą krovinį, nebent jei turite išankstinį leidimą…

— Negabenu aš jokio krovinio. Atvykstu kaip turistas, ir tiek.

— Norėtume patikrinti.

— Kokiu pagrindu? — pasišiaušė Deinas — kaip turėtų pasišiaušti bet kuris tikras turistas.

— Federacijos kodeksas, Skyrius D, 49307 straipsnis: „Jeigu koks nors laivas arba minėto laivo savininkas yra įtariamas ar kada nors buvo įtariamas įsako dėl nelegalių prekių gabenimo pažeidimu…”

Deinas kilstelėjo ranką.

— Gerai, gerai.

Pareigūnas atkėlė vieną sienos plokštę.

— Malonėkite įvesti kodą, kad galėtume įeiti.

Deinas į įrenginio plyšį įkišo savo asmens tapatybės diską. Įrenginys buvo sukurtas specialiai užmegzti ryšį su Skrydžių Lauku, prireikus juo buvo galima perduoti nurodymus bet kuriam prišvartuotam ten laivui ar net visiems laivams iš karto. Deinas įvedė kodą, turintį atverti „Užtrauktuko” duris Uosto inspektoriams.

Pareigūnas pabrėžtinai mandagiai linktelėjo:

— Ačiū.

Deinas pridūrė paniuręs:

— Jeigu jūsų inspektoriai ką nors sugadins mano laive, aš asmeniškai nusuksiu jums sprandą.

Pareigūnas šliurptelėjo nosimi. Paskui įkišo plyšin kitą diską ir surinko kodą, kuriuo užregistravo Uosto garantijas, kad apžiūra vyks tvarkingai ir niekas „Užtrauktuke⁴⁴ nebus pajudinta iš vietos.

Tai velnias, galvojo Deinas, juk tai kvaila. Niekas negabena narkotikų kontrabandos į Čabadą šitaip. Be to, jei čabadiečiams kada nors šautų į galvą griežtai laikytis Federacijos kodekso, Skyriaus D, 49307 straipsnio, visa tos nelemtos planetos ekonomika subyrėtų į druzgus.

— Baigėte? — paklausė jis. — Gal jau galiu eiti?

Pareigūnas šaltai atsakė:

— Nusileidimo Terminalas prisiima atsakomybę už jūsų laivo saugumą tol, kol jį vėl perimsite jūs, išskyrus nenumatytų nelaimingų atsitikimų, piktavališkų kėslų, apgaulės, maišto ar Dievo valios pasireiškimo atvejus. Nuorodas, kaip susigaudyti uoste, jums suteiks bet kuris uosto tarnautojas arba rodyklės ant sienų. Koridoriai ženklinami spalviniu kodu, malonėkite sekti rodykles ir neiti toliau už nurodytų taškų. Mėlyna juosta nuves jus tiesiai į mašrutinių luotų prieplauką.

— Ačiū, — tarstelėjo Deinas. Tikriausiai šito motina pati patyliukais verčiasi dorazino kontrabanda, dingtelėjo jam.

— Nėra už ką. Linkiu smagios viešnagės Čabade.

— Ir jums to paties.

Piktai dėbtelėjęs pareigūnas pliaukštelėjo plokštelę sienoje, šitaip atrakindamas duris. Deinas jam nusišypsojo. Koridoriaus gale jis pasuko į dešinę ir nužingsniavo mėlyna juosta paženklintu taku.

Jago Šeimos Tinklas Čabado palydovą pasiekė laiku. Abanate laikrodžiai mušė penktą valandą. Zedas Jago stovėjo prie piloto išorinio vaizdo ekrano žvelgdamas — akys bylojo: žemyn, tačiau patirtis ginčijo — ne, anaiptol ne žemyn — į savąją planetą — baltą, mėlyną ir oranžinį pjautuvą (regimosios planetos fazės keitėsi priklausomai nuo palydovo padėties). Abanatą šiuo metu dengė šešėlis. Jeigu būtų diena, Zedas galbūt netgi kaip tik dabar jau kalbėtųsi su Rani. Iš koridorių atsklido balsai, įsakymai, žingsnių dundėjimas. Prasidėjo masinis beveik keturių tūkstančių vergų pergabenimas luotais iš Tinklo į Abanato Barakus. Procesas užtruks penketą dienų. O po penkių dienų jis pats, Džo ir vyriausiasis pilotas Gendži Kijohara apleis Tinklą — jų vietą užims valytojų brigada. Zedas negalėjo pakęsti tų kelių persikraustymo dienų: nei Uoste verdantys darbai, nei turistų srautas jo seniai nebedomino. Jis troško kuo greičiau atsidurti namuose.

Zedas akis įsmeigęs žvelgė į platų, švytintį savo pasaulio pjautuvą ir suirzęs ragino šį suktis sparčiau.

— Zedai-ka.

Jam iš užnugario prisiartino Džo. Visame Tinkle tik ji vienintelė kreipdavosi į jį vardu. Visiems kitiems jis buvo „komandoras”, o medikų personalo nariams — „vyresnysis Jago”. Tačiau Džo ėjo jo pavaduotojo pareigas jau devynerius metus — tiek pat, kiek Zedas vadovavo Tinklui.

— Kas yra?

— Jago Tinklo viršininką tiesioginio ryšio linija kviečia policijos pareigūnas, pavarde Maiklas A-Rae.

— Tas…

Džo sulinksėjo:

— Aha, tas pats.

Zedas susiraukė. Daugmaž kas penkerius metus Federacija į narkotikų kontrolės viršininko pareigas paskirdavo naują žmogų. Pastarasis buvo šviežiena, dar nepažįstamas.

— Ko jam prireikė?

— Nežinau, — atsakė Džo.

Zedas priėjo prie ryšio aparato, palietęs mygtuką aptemdė dėmesį blaškantį išorinio vaizdo ekraną. Zedas bandė prisiminti, ką žino apie naująjį narkotikų kontrolės viršininką, bet taip nieko ir neprisiminė, išskydusį atvaizdą iš VIN transliacijos. Tačiau iki šiol dar nė vienas A-Rae pirmtakų nebandė susisiekti su Tinklu.

— Gerai, pasikalbėsiu su juo.

Galbūt, pagalvojo jis, tasai A-Rae ims ir pasakys, kur pradingo visas dorazinas. Nušvito kompiuterio ekranas. Zedas pajuto, kad prisiartinusi Džo žiūri jam per petį. Patalpą užtvindė tykus kuždesys — pilotai girdėjo, kas vyksta. Zedas kreipėsi į išryškėjusį atvaizdą:

— Aš — Zedas Jago, Tinklo viršininkas.

Žmogus iš ekrano atsakė:

— Aš — Maiklas A-Rae.

Juk aš pažįstu šitą balsą, dingtelėjo Zedui. Mintyse jis dar kartą perklausė išgirstą sakinį, bet jokia smulkmena taip ir neišniro iš atminties gelmių, o kol Zedas stengėsi ją užčiuopti, balsas jau tapo lyg ir nebepažįstamas. A-Rae veidas niekuo nekrito į akis: rusva oda, taisyklingi bruožai — toks veidas būdingas daugeliui Kerėtojo gyventojų. Transliacijos laiko uždelsimo trukmė buvo vos viena minutė — iš to Zedas suprato, kad A-Rae laivas turėtų sukiotis kažkur visai netoli.

— Norėjote ką nors man pasakyti? — paklausė jis.

— Na, ne visai, — atsakė A-Rae ir kiek atsitraukė, kad pašnekovas galėtų matyti jį įrėmintą. Jo uniforma buvo visiškai paprasta, juoda, be jokių puošmenų, išskyrus ant krūtinės prisegtą sidabrinį rango ženklą. A-Rae už nugaros mirguliavo šešėliai: susispietę jo įgulos nariai dirsčiojo jam per petį taip pat, kaip Džo — Zedui, tačiau jie buvo matyti neryškiai, vos įžiūrimi. — Jūs, be abejo, žinote, kas aš.

Bene jis laiko mane kvailiu? — šmėstelėjo Zedui.

— Jūs — Gyvenamų Pasaulių Federacijos policijos padalinio narkotikų skyriaus viršininkas.

A-Rae susibruko rankas už juodo odinio diržo.

— Su įgaliojimais kontroliuoti visą transportą tarp sektorių ir uždraustų narkotikų platinimą visoje Galaktikoje.

Zedas į tai atsakė:

— Jago Tinklas paiso Federacijos direktyvų. Jago Tinklas gabena doraziną į Sardonikso sektoriaus kalėjimus — ir niekur kitur.

Dabar jau Zedas neabejojo nepažįstąs A-Rae. Greta stovinti Džo raukėsi.

— Aš tai žinau, komandore, — atsakė A-Rae. — Vis dėlto, jei malonėsite, verčiau nemėginkime vienas kito mulkinti. Jago Šeima negamina dorazino nei Čabade, nei bet kurioje kitoje sektoriaus vietoje. Jago Tinklas dorazino įsigyja iš dilerių, o šie — iš kontrabandininkų, savo ruožtu pastarieji narkotiko gauna iš „Farmacijos”, tad visi jūs susijungę į pragaištingą neteisėtą grandinę. — Jo balse pasigirdo fanatiškos gaidelės. — Jums tikriausiai ne paslaptis, kad mano žmonės stebi kosmines trasas — gal kur pasirodys žinomi narkotikų kurjeriai. Įtikinau Federaciją, kad man būtinai reikia daugiau žmonių — ir mano prašymas buvo patenkintas. Mes rimtai nusiteikę sutraukyti tą grandinę, komandore. Smarkiai abejoju, ar tie, kurie pelnosi iš tokių blogio apraiškų, kaip narkotikai ir vergija, sugebės mums sutrukdyti.

Zedas atsakė:

— Numanau, kad turite omeny mane. Patikėkite, esu nuoširdžiai dėkingas už perspėjimą. Tik kam jis man? Grasinimais manęs neįbauginsite.

— Aš tai žinau, — užtikrino juodarūbis pareigūnas. — Daug žinau ir apie jus, ir apie Jago Šeimą, ir apie Čabadą. O jums tikriausiai žinoma, kad aš pats — iš Kerėtojo. Nemanykite, komandore, aš nė nesitikėjau jūsų įbauginti. Tiesiog norėjau susipažinti su priešu.

Ekranas aptemo.

— Vyrukas išties linkęs į melodramas, — tarstelėjo Zedas. Pareigūno veido atvaizdas valandėlę dar plūduriavo jo sąmonėje. — Tai buvo tikrai įdomu.

Atrodė, policijos viršininkas turi neblogą uoslę. Deja, jam pavyko į savo pusę palenkti Federacijos vyresnybę. O tai puikiausiai paaiškino, kur prašapo visi narkotikų kurjeriai: mažyčiais greitais laiveliais šmirinėjantys A-Rae žmonės juos išbaidė. Apie tai Zedas nutarė papasakosiąs Rani, bet žinia jos tikrai nepradžiugins.

Dar kelios valandos, ir Čabade išauš. Tada jis galės jai paskambinti.

Vėl prasižiojo Džo:

— Zedai-ka.

— Klausau, Džo.

Tos kelios paskutiniosios dienos Tinkle lyg tyčia kupinos visokių smulkių rūpesčių rūpestėlių — ir atrodo, kad visi jie reikalauja asmeninio Zedo dėmesio.

— Vietinis inspektorius į kai ką atkreipė mano dėmesį. Visai neseniai Uoste nusileido MPL tipo žvaigždėlaivis, pilotuojamas paties savininko, kažkokio Žvaigždžių Kapitono Deino Ikoro. Įrašai byloja, jog tasai Ikoro — narkotikų kurjeris; paprastai jis dirba Sinabaro sektoriuje, gabena kominą, tabaką ir Verdijos džiugmą. Jis ruošiasi leistis į Abanatą maršrutiniu luotu, tvirtina esąs turistas. Jo laive aptiktas tuščias dorazino šaldiklis.

— Labai keista.

Retsykiais pasitaikydavo, kad įjunkusieji į doraziną iš kitų sektorių (o tokių buvo labai nedaug, ir visi — ypač turtingi) pasiųsdavo kurjerį į Abanatą nupirkti vienos dorazino siuntos. Bet jeigu jau A-Rae žmonės taip kruopščiai gaudė kurjerius, bet kuris kontrabandininkas turėjo žinoti, kad dorazino šiuo metu čia nerasi — nei nusipirkti, nei netgi pavogti…

— Džo… — Zedas atsisuko. — Juk tu, prieš atiduodama tą mikrofišą man, pati ją peržiūrėjai?

— Taip, Zedai-ka.

— Ji buvo paženklinta „Tik tavo akims” spaudu.

Džo gūžtelėjo pečiais.

Zedas tik palingavo galvą.

— Turbūt reikėtų įsakyti tau niekada taip nebedaryti, bet žinau, kad vis vien nepaklausysi. Pasikalbėk su tuo Žvaigždžių Kapitonu. Netikiu, kad jis — tik paprasčiausias turistas. Išsiaiškink, ką jis čia veikia. Jis — anomalija. O anomalijos man nepatinka.

— Supratau, Zedai-ka.

— Kai kalbėsies su juo, įjunk ryšį su mano kambariu. Noriu viską girdėti.

Džo palenkė žilstelėjusią galvą. Zedas atsitraukė nuo eilės išorinio vaizdo ekranų, užleisdamas vietą pilotams.

Tinkle Deiną apniko uždaros patalpos baimė.

Tiesa, jis buvo pripratęs prie išlenktų sienų — tokios buvo visuose MPL tipo laivuose. „Užtrauktuke” Deinas visuomet jautėsi jaukiai tarsi paukštis savame lizde. Tačiau ilgi Tinklo koridoriai rietėsi ir prieš akis, ir už nugaros, begaliniai lyg kokie bėgtakiai. Retsykiais jie susikirsdavo. Deinui atrodė, tarsi kažkas būtų panaikinęs geometrijos dėsnius, tarsi milžiniška sidabrinė konstrukcija egzistuotų kitame lygmenyje, o jis pats žingsniuotų niekada nesibaigiančia vienpuse Miobijaus juosta.

Jis vogčiomis dirsčiojo į greta jo žingsniuojančius įgulos narius ir suko galvą, kur jie galėtų jį vesti. Tie žmonės pasitiko atvykėlį prie maršrutinių luotų prieplaukos.

— Jūs — Žvaigždžių Kapitonas Ikoro? — pasiteiravo moteris.

— Taip, aš, — nesiginčijo jis.

— Gal malonėsite sekti paskui mus? Esate laukiamas Jago Tinkle.

Deinas pats manė tikriausiai galėjęs paprieštarauti. Tačiau įsakmus moters tonas privertė jį sudvejoti, be to, apėmė ir smalsumas. Taigi buvo įsodintas į privatų luotą ir nuskraidintas į Tinklą. Prie oro šliuzo jie prasilenkė su būriu belaisvių, laukiančių maršrutinio luoto, kuris turėjo pergabenti juos į Uostą. Nė vienas net nedirstelėjo į Deiną. Visi vilkėjo vienodus mėlynus kombinezonus. Vienodos atrodė net jų veidų išraiškos, tarsi Tinklas, o gal dorazinas būtų iščiulpęs iš jų visą individualybę ir pakeitęs ją tuo… Deinas nė pats nesusigaudė kuo.

Jam buvo šalta. Kontrabandininkas pasitrynė rankas, be paliovos sukdamas galvą, į kokią pragaro skylę šitie jį vedasi. Kažkodėl neabejojo, kad kamantinėdamas palydovus nieko nepeštų. Pats koridorius irgi nepakišo jokios užuominos: lankstu driekėsi pirmyn visiškai vienodas, tik sienose margavo raudonos, mėlynos, žalios, geltonos durys. Galų gale priekyje ėjęs žmogus sustojo. Iš netikėtumo Deinas vos neįsirėžė į jį, sutrikęs taip ir sustingo per pusę žingsnio. Mėlynos durys nuslydo į šoną.

— Eikite vidun, — paragino jį palydovas.

Įžengęs pro duris, Deinas išgirdo, kaip už nugaros jos šnypšdamos užsiveria. Paskubomis apsidairė kito išėjimo, ir čia jo dėmesį prikaustė žmogysta — tokios milžinės hiperės jis kaip gyvas nebuvo regėjęs.

Ji buvo gerokai aukštesnė už jį, masyvių kaulų, bet labai proporcingai sudėta — panašiai proporcingas atrodo kalnas. Ji atsisėdo prie stalo, mostelėjo sėstis ir Deinui. Šiam pasidingojo, kad jos sąnariai sukiojasi ant plieninių vyrių. Deinas kartą kitą buvo matęs skeliečių, bet niekada — iš taip arti. Sutikti jų kosmose pasitaikydavo itin retai. Skeliečiai darbavosi visų Gyvenamų Pasaulių kosminiuose uostamiesčiuose, tačiau hiperiais beveik niekada netapdavo — pernelyg dažna nesvarumo būklė, juos greitai nusilpnindavo. Nulinės gravitacijos sąlygomis jų kauluose suirdavo kalcis, kaulai tapdavo trapūs.

Milžinė atrodė visai nepalytėta amžiaus, o gal ir išvis nesenstanti.

— Mano vardas — Džehosopata Lėjakanava, — prisistatė moteris. Jos balsas buvo žemas, melodingas. — Aš — antroji pagal rangą Jago Tinklo įgulos narė. O jūs, žinau, — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. — Ji spustelėjo valdymo svertą stalviršyje, ir iš paslėptos saugyklos išniro ąsotis su taurėmis. — Labai malonu, kad sutikote atidėti skrydį į Abanatą. Prašau priimti Tinklo padėką už pagalbą.

Kalbėjo ji oficialiu tonu kaip kokia Federacijos diplomatė. Deinas tyčia atsakė grubokai:

— Nieko tokio. Maršrutinių luotų kaip buvo, taip ir bus.

— Žinoma, — sutiko ji. — O jūs niekur neskubate. — Ji buvo puikiai įvaldžiusi hiperių gebėjimą klausimą ištarti taip, kad šis nuskambėtų kaip tvirtinimas. — Iki Aukciono liko dar geros trys savaitės. Tiesa, viešbučiai perpildyti; tikiuosi, jūs turite Abanate draugų.

— Neprapulsiu, — trumpai atsakė Deinas.

Visas tas manieringas mandagumas jau ėmė jį bauginti. Delnus išpylė prakaitas.

Ką gi jis veikia šiame… šiame… kalėjime? Nepaisant oro filtravimo, vyrukas užuodė tiktai kalėjimui būdingą kvapą: jį lygiomis dalimis sudarė nuobodulio, nevilties ir baimės tvaikas.

— Kuo aš galėčiau pasitarnauti Jago Tinklui, komandore?

— Aš navigatorė, — pataisė jį Lėjakanava. — Šio laivo komandoras yra Zedas Jago. — Masyviomis rankomis moteris pasirėmė į stalą. — Šiek tiek nejauku apie tai kalbėti… — Ji toli gražu neatrodė nė truputėlio sutrikusi. — Uoste jūs pasisakėte atvykęs čionai kaip turistas, Žvaigždžių Kapitone. Tačiau jūsų veikla… na, sakykime, jūsų šlovė kituose sektoriuose pasiekė Čabadą anksčiau nei jūs.

Tas prakeiktas kalės sūnus inspektorius, dingtelėjo Deinui.

— Norėčiau pasakyti jums štai ką: Čabade jūs nieko nenustebinsite, jei, lankydamasis Abanate, nutarsite suderinti reikalus su malonumais.

Kaip tik to ir tikiuosi, pagalvojo Deinas.

— Navigatorė, aš ketinu pasižvalgyti Aukcione, — pasakė.

— Na, žinoma, — sutiko Lėjakanava. — Visi esantys Čabade apsilanko Aukcione. — Ji šiek tiek atsilošė krėsle. Šis suaimanavo. — Gal verčiau iš karto stverti jautį už ragų.

Taip jau taip, pagalvojo Deinas.

— Uosto policijai jūs žinomas kaip narkotikų kurjeris, Žvaigždžių Kapitone. O aš pasiruošusi sumokėti jums už bet kokią informaciją apie dabartinę padėtį narkotikų rinkoje.

Deino širdis suspurdėjo krūtinėje. Burna perdžiūvo. Jis prisitraukė ąsotį, prisipylė stiklą skaidraus gėrimo, gurkštelėjo. Kaip ir tikėjosi, tai buvo šaltas vanduo.

— Ar šis pokalbis įrašinėjamas? — paklausė Deinas.

— Savaime suprantama, — atsakė skelietė. — Tačiau joks pavojus jums negresia, Žvaigždžių Kapitone. Tinkle hipererdvės farų nėra nė kvapo.

Deinas linktelėjo. Jis mielai būtų padėjęs, visa bėda, kad pats žinojo nedaug.

— O kam iš tikrųjų reikalinga ši informacija? — pasidomėjo jis.

— Jago Šeimai.

Deinui parūpo, ką jie norėtų sužinoti.

— Kiek jie pasirengę man sumokėti? — paklausė jis. Tai visuomet būdavo keblus klausimas.

— Penkis šimtus kredų, — lyg iš natų išbarškino Lėjakanava.

Penki šimtai kredų — tai mažų mažiausiai kompensuotų išlaidas tam nelemtam šaldikliui. Deinas apsilaižė lūpas. Prakeikimas, kaip džiūsta burna. Jis dar kartą gurkštelėjo vandens karštai trokšdamas, kad dabar jo vietoje sėdėtų Tori Lamonika.

— O jeigu aš nepanorėsiu su jumis kalbėtis? — tarstelėjo jis.

Lėjakanava sunėrė pirštus ant kelių. Deinui navigatorė priminė Žemės lokę, kartą matytą Pelino zoologijos sode: net atsipalaidavusi ji spinduliavo grakščia ir šiurpia jėga.

— Pyktis su Jago Šeima — nelabai išmintinga, — atsakė ji.

Apie Jago Šeimą Deinas žinojo labai nedaug. Čabadą valdė keturios Šeimos, ir Jago Šeima buvo viena iš jų. Vis dėlto kaip tik jie organizuoja Aukcioną, jiems priklauso ir Tinklas. Jie perka doraziną.

Tačiau nevertėtų pernelyg entuziastingai prapliupti kalbėti.

— Šeši šimtai kredų, — užkėlė kainą jis.

— Ar jūsų informacija šitiek verta? — sausai paklausė navigatorė.

— Versle, kuriame sukuosi, nepatartina parsiduoti pigiai.

— Vadinasi, vertinate save brangiai. Gerai. Tegul bus šeši šimtai kredų.

Deinas ėmėsi porinti:

— Keliauju į Čabadą perimti džiugmos siuntos.

— Man reikia žinoti jūsų pirkėjo, taip pat ir jūsų kontakto Abanate vardą.

— Žinoti mano pirkėjo vardo jums visai nereikia. Pirkėjo netgi nėra Sardonikso sektoriuje. O kontakto vardo aš ir pats nežinau. Mes nepažįstami. Turėčiau susitikti su juo bare. Vienas mano draugas — nesakysiu kas — parodė man keletą atpažinimo ženklų, kuriuos visada naudoja pats.

Šitaip jis skiedė ir toliau, prasimanymus atmiešdamas tiesa — apie pusmečio senumo reisą Sinabaro sektoriuje.

— Po šimts, o iš kur man žinoti, kad ši informacija nepasklis? — staiga paklausė kontrabandininkas.

— O kodėl ji turėtų pasklisti? — atitarė Lėjakanava.

— Paklausykite, žinau, kad visa tai įrašinėjama — kiekvienas mano ištartas žodis. Kur garantija, kad neketinate paprasčiausiai parduoti manęs farams?

— Jūs užmiršote, — pabrėžė Lėjakanava, — kad siūlydamas pinigus už informaciją Tinklas įsivelia į viską, ką sakote.

— Na, nežinau…

Deinas sunėrė pirštus, atpalaidavo, vėl sunėrė — suprask: nervinasi. Bet jo nervingumas tik iš dalies buvo apsimestinis. Tai tas nelemtas laivas kaltas, tikino jis save. Suręstas kaip kokia metalinė dešra.

Be perspėjimo virstelėjo durys. Vidun įėjo vyriškis. Lėjakanava, kuri jau žiojosi tarti kokį raminantį žodį, staiga nutilo. Vyriškis judėjo kaip tikras hiperis: tobulas grakštumo ir išdidumo derinys. Buvo lieknas, nelabai aukštas, ilgokais rusvais plaukais, sidabriniu segtuku susegtais ant pakaušio. Platūs jo pečiai — bauginančiai raumeningi, o akys — pritrenkiančios gintarinės spalvos. Jis prašneko:

— Žvaigždžių Kapitone, jūs suklydote rinkdamasis profesiją. Jums reikėjo tapti aktoriumi.

Deinas nieko nesuprasdamas įsistebeilijo į jį, bet tuoj pat atitoko ir nutarė, kad jau pats metas supykti. Jis pabrėžtinai sugniaužė kumščius, atstūmė krėslą ir atsistojo. Buvo šiek tiek aukštesnis už įėjusįjį.

— Vadinate mane melagiu?

— Taip, — atrėžė įsibrovėlis. — Verdijos džiugma gaminama iš augalo, kuris Čabade neauga, Žvaigždžių Kapitone. Taigi džiugiuos jūs čia tikrai neperkate. O jūsų laive puikuojasi dorazinui skirtas šaldiklis.

— Kaip tik ketinau kalbėti apie tai…

— Tiek jau to. Jeigu ketinate Čabade nusipirkti dorazino, jums teks skaudžiai nusivilti. Šiuo metu dorazino pasiūla čia — itin kukli. Atvykote iš Nekso? Ko gero, nenorėsite pasakyti, kam Nekse ieškote prekės, ar ne? Kokiam nors retsykiais mėgstančiam pasmaguriauti vienišam vartotojui? Na, ne kažin kas, bet už jo vardą sumokėčiau, tarkime, du šimtus kredų.

— Eikite po velnių, — išsiplūdo Deinas. — Jeigu jums nepatinka tai, ką papasakojau, žinokitės. O savo klientų aš nepardavinėju. Taigi plaunuos. Traukitės iš kelio.

Jis žengė prie durų. Išsidrėbusi krėsle skelietė negalėjo pašokti taip staigiai, kad suskubtų jį sustabdyti. Tačiau rusvaplaukis vyras lyg niekur nieko užtvėrė svečiui kelią. Deinas smogė jam plaštaka. Smūgis buvo puikus, išlavintas ir tikrai būtų sužalojęs auką — jei tik būtų pasiekęs tikslą. Tačiau vyriškis pastvėrė priartėjusį Deino riešą ir užsuko žemyn su nepaaiškinama, bauginančia jėga. Skausmas siūbtelėjo Deino ranka aukštyn iki pat alkūnės. Priešininkas galingu trūktelėjimu parklupdė jį ant grindų. O jau tada iš užnugario jam į smilkinį kaukštelėjo kumštis tarsi kūjis. Apdujęs, kone praradęs sąmonę Deinas susmuko, ir skelietė be vargo pakėlė jį milžiniškomis rankomis.

Moteris pasodino jį atgal į krėslą ir sudėjo letenas ant pečių, kad jis negalėtų nė krustelėti. Rusvaplaukis vyriškis apžiūrėjo Deino galvą, žibintuvėliu dukart tvykstelėjo į akis, švelniai, bet valdingai pamasažavo kaklo raumenis.

— Dabar jums skaudės galvą, — pratarė jis. — Nejaugi mama niekad nesakė jums, kad kumštynės su skeliečiais kenkia sveikatai?

Deinas neatsakė. Jam skaudėjo šonkaulius, maudė alkūnę, o smegenys nuo skelietės smūgio liulėjo tarsi drebučiai.

Vėl prašneko rusvaplaukis vyras:

— Ačiū, Džo. Tai viskas.

Skelietė išėjo. Deinas prarijo galugerklyje susikaupusį kraują.

— Na? — ištarė jis.

Rusvaplaukis vyras tarė jam:

— Aš — Zedas Jago, Tinklo viršininkas.

Deinas burbtelėjo:

— Visai nemalonu su jumis susipažinti.

Vis dėlto, nepaisant apsimestinės jo žodžių narsos, jį kaustė baimė. Nugarkauliu perbėgo šiurpulys.

Tinklo viršininkas nusišypsojo, vienas lūpų kamputis sutrūkčiojo. Keistu, beveik meilingu judesiu jis dviem pirštais perbraukė Deino smakrą, paskui atsitraukė.

— Gal norėtumėte pasakyti, Žvaigždžių Kapitone, kokie reikalai iš tiesų atginė jus į Abanatą?

Deinas prasižiojo:

— Ne. Nenorėkite, kad pats sau persirėžčiau gerklę. Jei garsas apie tai pasklis — o šitaip būtinai atsitiks, — aš niekad nebegalėsiu dirbti Sardonikso sektoriuje, beje, kaip ir bet kuriame kitame. Užmirškite tai.

Jis giliai įkvėpė, kad bent kiek apmalštų skausmas šone, ir lėtai išsitiesė.

Zedas Jago prašneko griežčiau:

— Jūs dar nesuprantate, į kokią padėtį pakliuvote.

Vyriškis priėjo prie stalo ir pasilenkęs dingo iš Deino regėjimo lauko. Kai atsitiesė, kažką laikė rankoje — spausdintą popieriaus lapą. Deinas paėmė jį kairiąja ranka. Galvoje ūžė taip, kad sunku buvo sutelkti dėmesį. Galų gale jis šiaip taip išgliaudė painios teisinės terminologijos prasmę. Jis žvelgė į čabadietišką sutartį — vergystės sutartį dešimčiai metų.

Sutartyje buvo įrašytas jo vardas.

Deinui net padai atšalo. Zedas Jago paėmė iš jo popierių.

— Jūs — narkotikų kontrabandininkas, Žvaigždžių Kapitone, ir visai nesvarbu, kad niekad nebuvote įkliuvęs ar nuteistas. Saldiklis jūsų laive įrodo, kad verčiatės dorazino pergabenimu, o tai — federalinis nusikaltimas. Transportuoti doraziną iš vieno sektoriaus į kitą — nelegalu, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė — didelė bauda ir kalėjimas, kas Sardonikso sektoriuje virsta štai kuo. — Jis ištiesė sutartį. — Sutartis tikra, joje užfiksuotas net jūsų akių tinklainės atspaudas. Jį aš įsirašiau, tikrindamas jūsų akis. Tiesa, aš dar galiu sutartį suplėšyti… galiu ištrinti duomenis iš kompiuterio, grąžinti jums laivą ir leisti jums stebėti Aukcioną Abanate — jei tik jūs kalbėsitės su manim. Jei.

Deinas ėmė lankstyti dešiniosios rankos pirštus, kad atslūgtų nutirpimas.

— Aš jumis netikiu, — pareiškė jis. — Jei mano laive ir yra šaldiklis — teisiniu požiūriu tai dar ne įrodymas. Pergabenti doraziną iš vieno sektoriaus į kitą — be jokios abejonės, nelegalu, bet jūs negalite įrodyti, kad aš tai dariau. Jūs netgi negalite pateikti oficialių kaltinimų, kol jūsų parodymų nepatvirtins hipererdvės policija. Tegul mane griausmas, jei ką nors jums pasakysiu. Jūs blefuojate.

Abiem rankomis įsirėmęs į krėslo ranktūrius, jis pabandė pasikelti — bergždžiai.

Zedas Jago švelniai jam atsakė:

— Žinote, jūs klystate. Nelabai atidžiai viską perskaitėte. Šią sutartį išdavė Nusileidimo Terminalo Narkotikų Kontrolės tarnyba, ji jau pasirašyta.

Deinui nespėjus nė prasižioti, Zedas ištiesė ranką ir prispaudė Deinui prie kaklo gelio kapsulę. Ji buvo vėsi. Deinas dar pajuto, kaip ji skaidosi.

— Dabar jūs užmigsite, Žvaigždžių Kapitone, — vis dar tuo pat švelniu balsu tęsė Zedas Jago. Viena ranka jis atsisegė plaukų segtuką, ir šie pažiro ant pečių. — O kai pabusite, tuomet ir pasikalbėsime.

Palaukite! — dar bandė tarti Deinas Ikoro. Palaukite, pasikalbėkime dabar… Bet jam užgniaužė gerklę, nutirpusios lūpos nė nekrustelėjo. Deinas nebegalėjo net mirktelėti. Durys atsivėrė, o jis sėdėjo paralyžiuotas, skruostais sruvo ašaros. Netgi suverti akių vokų — ir to jis nepajėgė. Zedas tarstelėjo keletą įsakymų. Atskubėję du įgulos nariai stojo abipus Deino ir jį pakėlė — anaiptol ne grubiai. Tada paklausė Zedo, kur jį dėti, ir Zedas atsakė:

— Į sulaikymo kamerą.

Bet aš juk ne… aš tikrai ne… — Deinas bandė kalbėti, bet iš burnos neištrūko nė garselis. Jis nebejautė net savo paties kvėpavimo; įsiklausė — net akmuo nuo širdies nusirito, kai išgirdo ritmingą oro šiugždėjimą plaučiuose.

Abipus jo šokčiojo sienos — vadinasi, jį pajudino iš vietos.

— Atsargiai, — tarė Zedo Jago balsas.

Kai Deiną nešė iš kambario, jis pajuto, kaip kažkieno pirštai brūkštelėjo jam per veidą. Švelniai tarsi įsimylėjėlis Tinklo šeimininkas perbraukė Deino vokus, užmerkdamas perštinčias jo akis.

Jis gulėjo kažkokiame kambaryje, lovoje.

Kambario sienos buvo lenktos. Jis bandė pasukti galvą ir žvilgsniu pasekti sienos išlinkį, bet galva nė nekrustelėjo. Milžiniškomis pastangomis jam pavyko pražioti ir vėl užčiaupti bumą, prasimerkti ir vėl užsimerkti. Matyt, paralyžiuojantis poveikis po truputį pradėjo išsivadėti. Nelaimėlis susivokė gulįs nuogas ir sužvarbęs, bet dar pakenčiamai. Basos kojos atrodė deformuotos ir labai toli. Žemiau juosmens jam taip ir nepavyko ničnieko pajudinti. Net ir nematydamas jautė, kad rankos guli prie šonų, pririštos per riešus.

Jis girdėjo tykų dūzgimą. Girdėjo ir balsus — už kambario durų, tikriausiai koridoriuje. Girdėjo ir savo širdies plakimą — stiprų, ritmingą, girdėjo savo alsavimą. Jam netgi pasirodė, kad girdi kraujo srovenimą gyslose.

Paskui jis išgirdo žingsnius.

Kambario durys atsivėrė.

Įėjo Zedas Jago. Atsisėdo ant lovos krašto. Deinas pajuto, kaip lova įdubo. Zedas atrodė susikaupęs ir patenkintas. Delnu suėmė Deino smakrą, nykštys atsirėmė į minkštos odos sklypelį po ausimi, kiek žemėliau žandikaulio.

— Jauti mano pirštą? — paklausė Zedas. — Nemėgink kalbėti. Matau, kad jauti.

Jis patraukė ranką.

— Narkotikas, kurio tau daviau, — tas pats dorazinas, tik šiek tiek pakeistas. Jis buvo sukurtas gydyti katatoniją. Preparatas ženkliai padidina nervų sistemos jautrumą pojūčiams. Teoriškai jis turėjo išpurtyti katatoniką iš iliuzinės apdujimo būsenos, verste priversdamas pajusti aplinkinį pasaulį. Tačiau pakankamai daug juo gydomų ligonių tik dar giliau nugrimzdo į save, galutinai prarasdami ryšį su pasauliu, tad vaisto vartojimas nutrauktas. Dabar jo prekyba, kad ir labai gyva, jau senokai paskelbta už įstatymo ribų — galbūt net tau pačiam kada nors teko jį gabenti. Neišsigąsk to paralyžiuojančio poveikio. Ilgainiui praeis.

Deinas pabandė pajudinti lūpas. Jos vis dar tebebuvo nutirpusios. Deinas prikando apatinę. Mėgino kostelėti.

— U, — išsprūdo jam. — A?

Zedas prispaudė pirštus jam prie lūpų, šitaip jį vėl nutildydamas.

Tada vėl delnu apglėbė Deino smakrą. Nykštys nuslydo žandikauliu. Ir staiga Zedas spūstelėjo. Smarkiai.

Nežmoniškas skausmas pervėrė Deino veidą ir visą galvą. Kairioji akis aptemo. Įtempęs raumenis, jis bandė kryptelėti galvą toliau nuo skausmo. Bandė surikti, bet įstengė tik dusliai niurgztelėti. Skruostais pasruvo ašaros.

Skausmas atlėgo. Zedas Jago audeklo skiaute nušluostė jam ašaras.

— Čia yra nervų rezginys, — pasakė.

Paskui jis palietė Deino petį; jo pirštai nuslydo nuoga Deino ranka iki alkūnės. Šįsyk Deinas jau suklykė, kai alkūnėje prasprogęs skausmas išsklido tarsi gaisro liepsna. Zedas kiek atleido pirštus, bet neatitraukė jų nuo to taško, kur kliudė nervą.

— Čia — irgi, — ištarė.

Deinas gokčiojo, stengdamasis atgauti kvapą. Ausyse grumėjo perkūnija.

— Kodėl? — išspaudė jis, pajuto ašarų sūrumą lūpų kamputyje.

Zedas vėl nusišypsojo jam laimingo žmogaus šypsena.

— Man nepatinka, kai žmonės man meluoja, — paaiškino. — Tai viena priežastis. Svaresnė priežastis ta, kad tavo turima informacija apie narkotikų rinką galbūt svarbi Jago Šeimai. Trečia priežastis — nuo šiol tu vergas, o vergams nereikia aiškinti jokių priežasčių. Nieko, priprasi. O ketvirtoji, ir, tiesą sakant, vienintelė, rimta priežastis štai kokia: man patinka tai daryti.

Jo ranka nuslydo Deino žastu prie peties, o nuo peties lėtai — prie žandikaulio.

Deinas pats nepajuto, kaip užsimerkė. Dar bandė ištverti neklykęs.

Pasaulis susitraukė. Rytas būdavo tada, kai jis pabusdavo, išgirdęs Zedo žingsnius koridoriuje. Išmoko neklysdamas atskirti juos iš penkiasdešimties kitų. Naktis būdavo tada, kai Zedas palikdavo jį ramybėj. Naktį kiti žmonės, ne Zedas, jį nuprausdavo ir pamaitindavo, duodavo vandens, tada leisdavo pamiegoti. Jis nežinojo, nei kiek laiko trunka diena, nei kiek — naktis, neilgai trukus nebežinojo, ir kur esąs. Jo pasaulio kontūras susitraukė iki mažytės salelės, o jos vardas buvo Skausmas.

Baigiantis antrajai dienai, jis išklojo savo švelniabalsiui kankintojui viską, kas tik šiam galėjo būti įdomu apie narkotikų prekybą, taip pat ir apie Deino Ikoro gyvenimą. Raitydamasis pančiuose, jis išmoko perprasti menkiausią Zedo balso niuansą, galvos kryptelėjimą, lūpų trūkčiojimą, kiekvieną rankų judesį. Trečiąją dieną klausimų srautas išseko. Zedui Jago iš jo reikėjo anaiptol ne tik informacijos. Nežmonišku skausmu svilinančios rankos darbavosi taip kruopščiai ir tiksliai, kad Deinas netruko suvokti, jog visa tai — savotiškas seksualinis aktas, akinančiu pojūčių intensyvumu prilygstantis orgazmui. Zedas leisdavo jam pačiam normuoti atokvėpio akimirkas.

— Penkios minutės, — sušvogždavo Deinas.

Ir jis gulėdavo neliečiamas, palaimingai laisvas nuo skausmo, ištisas penkias minutes. O paskui rankos sugrįždavo. Tačiau jeigu pasigailėjimo jis melsdavo per dažnai, išvis jo nesulaukdavo.

Ketvirtąją dieną jis jau nebeturėjo jėgų maldauti. Tiesiog gulėjo be žado, nekrustelėdamas. Zedas prašneko maloniai, palankiai:

— O tu labai stiprus. — Jis nusišypsojo. — Bet jeigu manai, kad jau pasiekei savo ištvermės ribą — klysti.

Penktosios dienos rytą, kai Deinas išgirdo koridoriumi artėjančius šiurpiai pažįstamus žingsnius, visi raumenys susimetė mazgais. Jis ėmė nevaldomai drebėti. Zedas atidarė duris. Deinas laukė, kad jis štai tuojau prieis prie lovos. Tačiau Zedas tik pažvelgė į jį. Linktelėjo kaip žmogus, užbaigęs darbą, tada vėl išėjo ir uždarė paskui save duris.

Deinas pats nesuvokė, kiek laiko praėjo, kol mėšlungio sutraukti raumenys ėmė atsileidinėti. Tiktai labai negreitai jis pagaliau įstengė pravirkti.

Atėjęs kitą kartą, Zedas prisiartino ir sustojo prie lovos. Valandėlę stebėjo, kaip Deinas tirta visu kūnu. Paskui ištiesė ranką ir paglostė Deinui plaukus.

— Viskas gerai, — ištarė. — Viskas, jau viskas. Viskas baigta.

Deinui perštėjo gerklę. Lengvas, siaubingas glostymas vis nesiliovė. Gana negreitai Deinas suvokė tai kaip paguodą. Galiausiai liovėsi drebėjęs. Zedas kilstelėjo puodelį jam priešais akis.

— Vanduo, — ištarė. — Atsigerk, aš prilaikysiu tau galvą.

Jis viena ranka parėmė Deino galvą, kol šis atsigėrė. Paskui padėjo puodelį į šalį, o Deiną paguldė atgal ant pagalvės.

Zedas prašneko:

— Rytą tu drauge su manimi išvyksi iš Tinklo paskutiniuoju maršrutiniu luotu. Į palydovą jis neužsuks, skris tiesiai į Abanato Nusileidimo terminalą. Ten tu būsi nuteistas už narkotikų kontrabandą: Nusileidimo terminalo narkotikų kontrolės skyrius jau surinko įkalčius, o tavo prisipažinimas man — taip pat įkaltis. — Jis nusišypsojo. — Įprastu atveju paskelbus nuosprendį ombudsmenas paaiškintų tau vergo teises ir pareigas, o paskui keliautum į Barakus ruoštis Aukcionui. Tačiau tu į Aukcioną nepateksi, Delnai. Tave ketinu nusipirkti aš. Tiesa, ne sau — aš nelaikau vergų. Tačiau tu — ne visai paprastas vergas, tu — Žvaigždžių Kapitonas, kontrabandininkas; Jago Šeimai pravers tavo žinios ir patirtis. Taigi atiteksi mano seseriai Rani. Ji jau sugalvos, ką su tavimi daryti. Ir tu dorai jai tarnausi. Jeigu tarnausi ypač gerai, galbūt ji net nutars anksčiau laiko paleisti tave į laisvę. Ji tokiais atvejais kartais būna labai jautri. Aš — ne. Prisimink tai, Deinai, jei kada nors, tarnaudamas mano seseriai, pajusi pagundą bėgti arba ką nors iš jos pavogti, arba meluoti jai — ar net jei darysi klaidas. Prisimink tai. — Jis piršto galiuku perbraukė Deino žandikaulį. Deinas sudrebėjo. Zedas palietė kitas jo kūno vietas, primindamas neseniai išgyventus pojūčius; Deinas sukūkčiojo net nuo tų lengvų prisilietimų. O paskui Tinklo šeimininkas tyliai pasišalino iš kambario, palikdamas Deiną gulėti vieną.