Sardonikso tinklas 1

Dešimtas skyrius

Dienos prieš Aukcioną rytą Abanato vaikai lakdino aitvarus.

Rani matė juos pro vonios kambario langą. Šluostydamasi veidą ji stebėjo netvarkingą padangėje šokančių ryškiaspalvių aitvarų būrį ir bandė įsivaizduoti, jog tai pulkelis paukščių. Aitvarų buvo visokiausių, išdažytų pačiomis įvairiausiomis spalvomis: dėžinių aitvarų, sklendžiančių lapuotų vijoklių, rombo formos aitvarų, parasparnių, drakonų, žuvų, Mūšos aitvarų ir visokiausių kitokių; tarp jų buvo nemaža sidabrinių su įspaustu mėlynu „J” simboliu. Jago bankas visą savaitę dalijo tokius aitvarus. Vaikai spietėsi ant raudonai rusvo kupsto — kalvos, vadinamos Dykviete; Rani juos vos galėjo įžiūrėti — tik tamsios figūrėlės švytinčiame šiaurės rytų dangaus fone, apsirengusios ryškiaspalviais, šviesą atspindinčiais drabužiais, lyg vaikai patys norėtų būti panašūs į aitvarus.

Ji pati niekad neleido aitvarų nuo Dykvietės kalvos Aukciono išvakarėse. Ten susirinkdavo visi vaikai, tik Jago Šeimos atžalos — ne. Rani išėjo iš vonios į miegamąjį. Čia jos jau laukė Amri, ant ištiestų rankų laikydama ilgą sidabrinio audeklo atraižą. Rani paėmė iš mergaitės audeklą ir įmantriomis klostėmis ėmė vynioti apie save.

Amri spoksojo net prasižiojusi.

— Kaip gražu, Rani-ka, — sukuždėjo ji.

— Ačiū, — atsakė Rani. — Šis drabužis vadinamas sariu. Jo kilmė siekia dar Senąją Žemę.

Susisiausti sariu, kas buvo ne taip paprasta, ji išmoko iš savo motinos, ši savo ruožtu — iš savo motinos Orinos, Orina — iš Irenės, o Irenė — iš Lizos Jago. Tradiciškai saris buvo dėvimas ant aptemptos palaidinės trumpomis rankovėmis. Tačiau palaidinė varžė judesius, tad Rani nutarė apsieiti be jos. Rūbas buvo iš aptono — plonytis, blizgantis, lengvas. Rani apsikamšė paskutiniąją klostę apie juosmenį, o likusį kadaruoti ilgą galą apsisuko aplink galvą.

— Kur tas segtukas, kurį specialiai pasidėjau šįryt? — paklausė ji.

Amri paėmė segtuką nuo stalo ir padavėjai. Rani persimetė laisvąjį galą per petį ir stovėjo nekrustelėdama, kol Amri pritvirtins jį paprastu sidabriniu smeigtuku.

Po kaklu jai kabojo Zedo dovana — pakabutis su miniatiūriniu paralyžiuojančiu užtaisu. Plaukai, supinti į kietą kasą, vainiku juosė galvą. Rani jau buvo besukanti į drabužinės nišą, kai beldimas į duris pranešėjai, kad atėjo Deinas.

— Pasakyk Deinui, kad jis gali įeiti.

Deinas vilkėjo kaip tik tokius drabužius, kokius Rani buvo liepusi Binkiui jam paruošti: tamsiai mėlynas kelnes, tamsiai mėlyną tuniką, avėjo sandalus — visi drabužiai buvo labai paprasti. Saulės akinius jis buvo nusismaukęs ant viršugalvio.

— Laba diena, — pasisveikino Rani.

— Labas rytas, Rani-ka.

Atsakė Deinas kiek įsitempęs. Ji suraukė antakius svarstydama kodėl. Aha! Jis nesegėjo auskarų.

— Ar Binkis nedavė tau auskarų? — paklausė šeimininkė.

Deinas ištiesė dešiniąją ranką. Safyrų kekės spindėjo delne.

— Nenorėčiau jų segėti, — tarė jis.

Rani pasitrynė smakrą.

— O kodėl?

Vyrukas atsakė:

— Auskarus paprastai nešioja hiperiai. Nekse laikoma rimtu įžeidimu, jeigu kas nors, nebūdamas hiperis, vaikštinėja gatvėmis su auskarais ar apsikarstęs kokiomis kitomis brangenybėmis.

Rani atsiliepė:

— Čia — ne Neksas, o tu, šiaip ar taip — Žvaigždžių Kapitonas.

— Aš — vergas, — paprieštaravo Deinas.

Suirzusi Rani dėbtelėjo į jį. Ar čia tas pats žmogus, kuris pakeliui į Sovką lyg niekur nieko įžūliai pareiškė: „Aš — Žvaigždžių Kapitonas”? Galbūt Zedas vėl jį kankino? Vis dėlto — ne, ji buvo tuo tikra. Rani prašneko švelniau:

— Abanate mes tokios tradicijos nesilaikome. Man būtų malonu, jei tu įsisegtum auskarus.

Deinas nusilenkė.

— Kaip pasakysite, Rani-ka.

Ji apsisuko ant kulno norėdama, kad jis atkreiptų dėmesį.

— Na, ką manai? — paklausė.

— Audinys tikrai labai gražus!

Pyktelėjusi moteris nutvilkė Deiną žvilgsniu. Jis apsimetė to nepastebėjęs. Prakeikimas, kodėl jis nė žiūrėt nežiūri į ją?

— Užsimerk, — įsakė Rani.

Deinas pakluso. Akių vokai vos vos virpčiojo. Šeimininkė mostelėjo Amri. Mergaitė nuskubėjo į drabužinę ir tuoj pat grįžo nešina juodų plaukų peruku. Rani atsisėdo ant taburetės, Amri kruopščiai uždėjo peruką jai ant galvos. Šis buvo lengvas kaip skrybėlaitė, plaukai, nors dirbtiniai, buvo tokie liauni, kad atrodė visai kaip tikri. Juoda banga nuvilnijo jai žemiau juosmens. Rani kryptelėjo galvą į vieną, paskui — į kitą pusę, plaukai šiūstelėjo per kaklą, pečius ir nugarą. Deinas vis dar tebestovėjo užsimerkęs. Rani tarė jam:

— Dabar gali atsimerkti.

Jis padarė kaip lieptas ir sutelkė dėmesį į ją. Moteris nusišypsojo ir apsisuko švystelėdama plaukais.

— Na, kaip? — paklausė.

Deinas atsiliepė:

— Ar perukai madingi Abanate, ar tai tik Jago Šeimos pomėgis?

— Pasidirbdinau jį prieš kelerius metų, — atsakė Rani. — Tai buvo paprasčiausia užgaida.

Kažin, dingtelėjo Deinui, kokiam meilužiui ji paskutinį kartą apsuko galvą su šituo žaislu? Juodų plaukų apgaubta Rani oda atrodė bronzinio atspalvio. Po kaklu žiburiavo pakabutis, o sidabrinis drabužio audeklas apgulė jos kūną tarsi antra oda. Deinas visiškai nuoširdžiai ištarė:

— Jūs labai graži, Rani-ka.

Ji nusišypsojo.

— Ačiū tau. — Įsispyrė į porą jau paruoštų sidabrinių sandalų.

— Aš pasiruošusi. Eime.

Amri pirm jų nuskubėjo laiptais žemyn. Mergaitė šmurkštelėjo į vergų koridorių, Deinas išgirdo ją atidarant vieną sandėliukų. Amri sugrįžo su dviem skėčiais nuo saulės; Deinas paėmė abu manydamas, kad jo pareiga — laikyti išskleistą skėtį Rani virš galvos, bet ji vieną pasiėmė pati. Binkis ir Koriosas stoviniavo prie durų.

— Grįšiu po vidudienio, — pasakė Rani. — Zedas dabar ligoninėje, tikriausiai prabus ten iki vėlyvo vakaro.

— Taip, Rani-ka, — atsiliepė Binkis.

Koriosas linktelėjo.

— Būsiu, savaime aišku, Diurų namuose. Jeigu ko nors prireiktų, atsiųskite pasiuntinį. Kompiuteriniu ryšiu nesinaudokite.

Binkis atsakė:

— Gerai, Rani-ka.

Koriosas atidarė duris. Rani žengė į mirguliuojančią šviesą, iškart išsiskleidė skėtį. Dabar prie jos kojų krito apskritas šešėlis. Ji prisimerkė ir grįžtelėjo į duris.

— Nepasiėmiau saulės akinių.

Deinas sugrįžo jų paimti. Koriosas uždarė duris. Juodu nulipo laipteliais žemyn ir, perėję gatvę, nėrė į Įkūrėjų Lankos žalumą. Deinas apsidairė, bet jei juos kas nors ir sekė, asmens sargybinis ničnieko nepastebėjo. Aptvertoje teritorijoje žmonių buvo nedaug. Juodu perėjo parką, išėjo pro kitus vartus ir patraukė Bulvaru į vakarus. Rani perukas nervino Deiną: jam atrodė, kad šalia žingsniuoja kažkokia nepažįstama moteris, kuri gali bet kurią akimirką išnykti.

Tarsi perpratusi vergo mintį, Rani įsikibo jam į parankę.

— Nepasimesk, — ištarė.

Aštrūs saulės spinduliai barbeno į skėčius. Lėtai irdamiesi per karštį, juodu praėjo visą eilę kalinėtų, išraitymais puoštų vartelių. Dauguma praeivių įsitaisė ant slenkančių šaligatvio juostų, jie lenkė tuos, kurie žingsniavo savomis kojomis. Virš miesto tai šen, tai ten kybojo sidabrapilviai kateriai, švysčiojantys mentėmis — tarsi kokie peraugę paukščiai. Deinas su Rani patraukė per turgaus aikštę; čia jiems virš galvų ant ištemptos virvės balansavo nuogas akrobatas. Po medžiu sėdėjo moteris, rankoje suspaudusi mėlyną butelį; ji dainavo. Kažkoks prekeivis mosavo savaime užsidegančių smilkalų lazdelėmis — Rani nuo dūmų užpuolė čiaudulys. Pačiame aikštės centre tryško fontanas: vanduo pliūpčiojo iš negilaus tvenkinėlio, liedamasis per dirbtinio kupolo groteles.

— Atrodo labai jau smagiai, — ištarė Deinas.

Rani linktelėjo.

— Kartą, kai Izobelės nebuvo namie, Koriosas atsivedė mudu su Zedu čia pažaisti fontane. Buvo tikrai labai smagu.

Deinui parūpo, kokia turėjo būti Rani vaikystė, jei net mėgautis pramogomis mergaitė galėjo tik motinai už nugaros. Tačiau paklausti to jis negalėjo — kol kas dar ne. Vis dėlto kitą klausimą, ko gero, galima užduoti.

— Ar galiu jūsų kai ko paklausti?

Jis pajuto, kaip įsitempė Rani ranka.

— Klausk.

— Koriosas… ant jo rankos nėra rando, koks lieka pašalinus tatuiruotę.

— Koriosas niekada nebuvo vergas.

— Kodėl tuomet jis Čabade? Juk esama daugybės pasaulių, kur saulė ne tokia kaitri — galėtų apsigyventi bet kuriame iš jų.

— Jis pats nusprendė likti čia, — atsakė Rani. — Jis gimęs Čabade. Dirba Jago Šeimai jau penkiasdešimt metų — nuo pat keturiolikos.

— Kažkaip galvoj netelpa…

— Gal ir tikrai atrodo keistokai, — sutiko Rani. — Koriosą daugiau nei prieš šešiasdešimt metų pagimdė viena iš mano motinos vergių. Tokių dalykų atsitinka, netgi ne taip jau retai. Pagal Čabado įstatymus, jei vergė pagimdo kūdikį, šis tampa globotiniu asmens ar Šeimos, kuri yra vergės savininkė, jeigu vergė pati pareiškia teises į rūpybą. Korioso motina tokias teises pareiškė. Taigi Koriosą užaugino Jago Šeima. Kai baigėsi vergystės sutarties terminas, Korioso motina nusprendė likti gyventi Čabade. Izobelė pasiūlė oficialiai perduoti sūnaus globą jai, tačiau ji atsisakė. Pati nebenorėjo auginti sūnaus. Šitaip Koriosas ir liko Jago Šeimos valdoje. Kai jam sukako keturiolika, oficialiai tapo pilnamečiu — tada jis ir paprašė Izobelės leidimo likti valdoje dirbti. Jis ėmėsi tų darbų, kuriuos dabar atlieka Kara, buvo ir ūkvedys, ir virėjas. Kai man sukako dešimt, Izobelė perkėlė jį rūpintis namais Abanate. Jis gauna tikrai neblogą algą, galėtų persikelti į bet kurį iš Gyvenamų Pasaulių. Tačiau Koriosas nenori niekur išvykti. Aš jo klausiau.

Deinas ištarė:

— Skamba nelabai įtikėtinai.

Rani nesutiko:

— O kodėl jis turėtų norėti išvykti? Šioje planetoje gyventi ne taip jau bloga netgi albinosui, jei jis dirba Jago Šeimai. — Ji nusišypsojo. — Štai Jago banko valdytojas prisipažino man, kad jau penkios jo šeimos kartos dirba manajai.

Ji kalbėjo taip, tarsi šitokia ištikimybė būtų savaime suprantamas dalykas. Deinas ūmai suvokė, jog Rani tiesiog įpratusi, kad kiti skaitytųsi su jos nuomone, jai patarnautų. Visi jai buvo tarsi savotiški antraeiliai papildai: Kara, Imelda, Koriosas, Timitas, Amri, jis pats, netgi Zedas. Atrodė, kad ji išvis neturi jokių draugų, nebent jei laikytume draugais tuos, su kuriais susitinka pobūviuose. Ir dar Binkis. Pasirodo, labai jau lengva tylųjį sekretorių tiesiog išvis užmiršti. Judėdavo jis be garso, beveik nepraverdavo burnos — nebent jei Rani pati jį užkalbindavo. Rani niekad neužmiršdavo vergui padėkoti, tačiau naudojosi juo taip pat atsainiai, kaip ir bet kuriuo namuose esančiu mechaniniu prietaisu.

Deinui niežėjo liežuvis paklausti apie Binkį, apie Amri. Bet jis nemanė — toks jau tasai keistasis Čabado etiketas, — kad Rani sutiktų pasakoti apie juos: jie, priešingai nei Koriosas Rulas, buvo vergai.

— Argi jums nekaršta po tuo peruku? — paklausė jis. Paties drabužiai jau permirko prakaitu.

— Gal šiek tiek. — Moteris papurtė galvą, plaukai suplevėsavo.

— Iš tikrųjų jis plonytis, labai kruopščiai nuaustas.

Juodu praėjo pro muzikantą, palinkusį prie būgnų, ir nejučia paspartino žingsnį, prisitaikydami prie dundėjimo ritmo.

— Ar Abanate dažni štai tokie pobūviai vidury dienos?

— Ne. — Rani nusišypsojo. — Kas jį žino, galbūt Ferisas Diuras nori įvesti naują madą. Diurų Šeima yra Pirmoji Čabado Šeima, tad pasitaiko, kad kitos Šeimos paseka jų parodytu pavyzdžiu.

— Ar Jago Šeima rengia pobūvius? — paklausė Deinas.

— Žinoma. Šįmet pobūvį iškelsime šeštąją dieną po Aukciono. — Ji paskersakiavo į Deiną. — Juk žinai, Aukcionas — rytoj.

— Žinau, — atsakė buvęs Žvaigždžių Kapitonas.

Tunika lipo Deinui prie kūno. Jis jau žiojosi klausti, ar toli dar liko eiti, bet čia pat už pastelinių mažesnių namų sienų išvydo milžinišką, Barakus primenantį pastatą, sumūrytą iš pilko akmens.

— Diurų Šeimos namas? — paklausė.

Rani linktelėjo. Virš namo durų plevėsavo raudona ir auksinė vėliava su išpieštu herbu: kirsti iškeltas kirvis, vienašmenis, trumpu kotu.

— Diurų Šeimos simbolis, — pusbalsiu tarstelėjo Rani. Ir, tarsi cituodama, pridūrė: — Jei stosi prieš kirvį, jis kirs.

Laukujės namo durys buvo atviros. Prie įėjimo sustingęs it statula budėjo vergas. Iš kitos Bulvaro pusės prie laiptų artinosi būrelis žmonių — visi šventiškai pasipuošę, visi nešini skėčiais nuo saulės. Deinas jų suskaičiavo devynis. Draugijos priešakyje žingsniavo nedidukas liesas vyriškis ir įspūdingo stoto moteris vešliais liepsnos atspalvio plaukais. Rani sustojo.

— Tai, — šnipštelėjo ji, — Imrė ir Aliza Kynetai bei jų vaikai.

Ji nemačiomis ištraukė ranką iš Deino parankės.

Deinas tikėjosi, kad ji jiems šūktelės ar pamojuos. Tačiau Rani tik nežymiai vyptelėjo — tas lūpų krustelėjimas Deinui staiga gyvai priminė Zedą — ir mandagiai atsitraukė, tarsi laukdama, kol būrelis praeis. Nedidukas vyriškis linktelėjo galvą, dėkodamas už parodytą pagarbą. Bet, jau užlipęs ant pirmojo laiptelio, stabtelėjo ir atsisuko.

— Ar tai tu… Rani?

Ji išsišiepė.

— Laba diena, Imre. O aš tikėjausi, kad manęs neatpažinsite ir paskui galėsiu traukti jus per dantį.

Raudonplaukė moteris nusijuokė.

— Tai bent maskuotė! — šūktelėjo ji ir pasilenkė pabučiuoti Rani į skruostą. — Labai malonu tave matyti, brangioji. Ar jau geriau jautiesi?

— Taip, Aliza, ačiū, aš jau sveika, — atsakė Rani. — Labai gaila, kad buvau priversta praleisti jūsų pokylį. — Ji linktelėjo aukštaūgei moteriai, stovinčiai vyriškiui už nugaros. — Margarita.

— Domna.

— Gal eisime vidun? — tarė Imrė Kynetas.

Mostelėjo Rani lipti pirm jo. Moteris priekyje kiek kilstelėjo ilgo apdaro kraštą ir suglaudė skėtį nuo saulės.

Deinas paėmė iš jos skėtį. Jis nesusigaudė, kaip jam dabar derėtų elgtis: sekti paskui ją ar praleisti į priekį visą Kynetų būrį? Rani, regis, pajuto jo dvejones.

— Laikykis arčiau manęs, — šnipštelėjo jam vidur sakinio — tuo pat metu ji kalbėjosi su Aliza Kynet.

Laiptuose susigrūdo daugybė žmonių. Tarpduryje svečius sutikinėjo blyškiaveidis vyriškis trumpai kirptais juodais plaukais. Jo apdaras buvo raudonos ir auksinės spalvos — tai ir bus Ferisas Diuras, susigaudę Deinas. Jis stebėjo, kaip Ferisas pasitinka Rani — ištiesė abi rankas, atrodė, norėjo su ja šnektelėti. Rani tarstelėjo kažką nereikšminga, paspaudė Diurui rankas ir smuko vidun.

Deinas stengėsi nesitraukti nuo jos nė per žingsnį. Kai atsidūrė viduje, jo pareigos lyg ir kažkiek pasikeitė: iš asmens sargybinio jis virto palydovu. Rani įsikibo jo rankos ir abu drauge įėjo į menę. Iš kažkur sroveno muzika: Deinas išgirdo varpelių tilindžiavimą ir minorinius styginio instrumento atodūsius. Per kokius septynis metrus priešakyje garsiai prašneko kažkieno balsas:

— Jūs tik pažvelkite į šitą sieną!

Menėje staiga padvelkė nežinia iš kur sklindančiu šalčiu. Minia siūbtelėjo pirmyn, į nedidelį kambarėlį blausiai balzganomis sienomis.

— Tai ledas! — paskelbė tas pats balsas.

Deinas apsidairė, paskui pažvelgė aukštyn. Visos keturios kambarėlio sienos ir netgi lubos buvo padengtos ledu.

Tai šen, tai ten praskleistos užuolaidos įleido vidun plačias saulės spindulių juostas. Atrodė, kad saulė ledo visiškai niekaip neveikia. Po visą patalpą zujo vergai, nešiojantys įvairių rūšių vyną. Deinas paklausė:

— Rani-ka, ar norite, kad visą laiką būčiau greta jūsų?

Po juodu peruku netgi jos veido forma atrodė pasikeitusi.

— Ne. Bet niekur neišnyk, kad galėčiau surasti tave, kai prireiks.

Su Rani pasisveikino moteris, prisikaišiusi plunksnų į plaukus; ji įsiskverbė tarp jųdviejų. Deinas liko neramiai trypčioti netoliese. Jautėsi lyg atsidūręs vitrinoje, ir tai gerokai trikdė. Niekaip neperprato, kaip įvykdyti šeimininkės įsakymą ir tuo pačiu netapti kliūtimi, kurią visiems čia susirinkusiems tektų apeiti.

Balsų gaudesys vis labiau garsėjo — į ledinį kambarėlį iš salės plūstelėjo dar viena banga svečių. Čia buvo tik suaugusieji, jokių vaikų, išskyrus laibą mergaitę balta suknele ir garbanių Kynetų berniuką, iš pažiūros — kokių dešimties metų. Kažkokia moteris mėlynomis akimis sustojo netoliese ir ėmėsi nužiūrinėti Deiną nuo galvos iki kojų. Deinas atpažino Caritą Diamos. Jis nusekė paskui Rani į dar kitą kambarį, medinėmis plokštėmis išmuštomis sienomis. Staiga susizgribo esąs anaiptol ne vienas toks. Vergų namuose knibždėte knibždėjo: jie aptarnavo svečius, nešiojo maistą ir gėrimus ar stovėjo lyg statulos už šeimininko peties. Čabadiečiai įjuos dėmesio kreipė nedaugiau nei į saulėkaitą. Rani pamojo. Deinas nuskubėjo pas ją. Ji paliepė atnešti gėrimo moteriai, su kuria kalbėjosi. Deinas atsipalaidavo. Suprato esąs nematomas — visiems, išskyrus Rani. Jis atnešė taurę. Jam liko vienintelis rūpestis: baiminosi pamesiąs Rani iš akių ir nebesugebėsiąs jos, užsimaskavusios peruku, rasti.

Vis dėlto visiškai nematomas jis nebuvo. Atsišliejęs į koloną, staiga pajuto ilgapirštę ranką, lėtai šliaužiančią jo šlaunimi; spūstyje jis net nesužiūrėjo, kieno ta ranka. Susimaišiusius įvairių vynų aromatus atmiešė aitrokas marihuanos dūmo kvapas. Apytiksliais Deino apskaičiavimais, dviejuose kambariuose galėjo būti apie su šimtus žmonių. Darėsi vis karščiau. Deinas susimąstė, kas atsitiktų, jeigu imtų tirpti ledinės sienos. Atsiriboti nuo šitokios žmonių masės buvo nelengva. Deinas užsižiūrėjo pro vieną langų — pro jį buvo matyti spiečius aitvarų, narsiai plevenančių dangaus srovėse.

Jį užplūdo nepakeliamas troškimas ištrūkti — laisvės, hipererdvės ilgesys… Deinas grubiai šį jausmą užgniaužė. Jis vėl atsisuko į šurmuliuojančius žmones, žvilgsniu ieškodamas Rani. Bet nepamatė jos. Prisimerkęs vyrukas ėmė sukti ratu, dairydamasis sidabrinio drabužio ir juodų plaukų kupetos. Žvilgsnis užkliuvo už Imrės Kyneto, Margaritos Kynet, net Čaritos Diamos — bet Rani niekur nebuvo. Deinui išdžiūvo burna. O gal ją išvargino perukas ir šeimininkė jį nusiėmė? Dabar jis leidosi irtis per abu kambarius, ieškodamas rusvų plaukų ir sidabrinio drabužio. Aptiko tris sidabriniais drabužiais vilkinčius žmones, bet nė vienas jų nebuvo Rani. Deinas stvėrė už rankos artimiausią vergą.

— Gal kur matei Domną Rani Jago?

Vergas papurtė galvą, šypsodamasis nervinančia, dorazino apkvaitinta šypsena.

Rani tikrai negalėjo išeiti iš namo. Deinas dar kartą apsuko abu kambarius. Jautėsi tarsi įkalintas tarp tų ledinių sienų. Niekur jos nerado. Jam ėmė mausti šlapimo pūslę. Ne, joks pavojus jai tikrai negali grėsti… tik ne šituose namuose. Galbūt ji užlipo į kitą aukštą? Jis ėmėsi stebėti padėklus nešiojančius vergus, kol surado virtuvės duris. Nusiplūkę virėjai net akių nepakėlė, kai jis prašmėžavo pro juos. Deinas pasiekė aukštyn vedančius laiptus ir nedvejodamas jais užkopė. Apžvelgė lenktus, išsišakojančius koridorius ir susimąstė, ar rasiąs kelią atgal, bet čia pat pasijuokė pats iš savęs. Juk jis — Žvaigždžių Kapitonas, įgudęs vesti laivą hipererdvėje. Jis niekada beviltiškai nepasiklys — nei šitame pasaulyje, nei kokiame kitame!

Rani sėdėjo ant kėdės kraštelio Feriso Diuro miegamajame.

Jai norėjosi, ir net labai, būti bet kur kitur — tik ne čia. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame andai gyveno Domna Sam. Čia vis dar tebetvyrojo suplėkęs vaško tvaikas. Rani apsižvalgė. Ferisas čia viską pakeitė; vienintelis baldas, užsilikęs iš tų laikų, kai dar tebegyveno Domna Sam, buvo lova su raudona bei auksine drapiruote. Joje senoji Domna ir mirė. Visa kita tvieskė naujumu: krėslai, kompiuterio terminalas, rašomasis stalas, viskas — iš metalo, putplasčio ir plastiko. Ferisas įsitaisė juodame presuoto putplasčio krėsle, pats vilkėjo raudonos ir auksinės spalvos drabužį. Atrodė tarsi ne savo vietoje. Ferisas buvo perklojęs net grindų plyteles — pasirinko juodas. Rani nuomone, verčiau jau jis būtų nieko kambaryje nelietęs.

Staiga jai parūpo, kur Domnis galėjo nukišti juodą kerito kailio kilimėlį. Tai buvo Orinos Jago dovana Samantai Diur Feriso gimimo proga. Juodas keritas Čabade — tokia pat retenybė kaip ir albinosas. Laisvėje tokie neišgyvendavo, bet Sovkos veislynas puoselėjo specialiai išvestą juodųjų keritų veislę. Juodi kailiai buvo visos prekybos kailiais pažiba.

Ferisas kalbėjo:

— Rani, ar jau suradai laiko apsvarstyti mano pasiūlymą?

Rani, kad ir nenoriai, sutelkė dėmesį į vyriškį. Sunkiai sekėsi atsikratyti prisiminimų apie paskutinįjį kartą, kai lankėsi čia. Domna Sam gulėjo didžiulėje lovoje po baldakimu, veidas — melzganomis dėmėmis išmušta kaukė, aplinkui — gyvybę palaikančių sistemų raizgalynė, deguonies talpos… Sena sena moteris, neketinanti taikstytis su tuo, jog miršta.

— Na, kaip? — neatlyžo Ferisas.

Rani atsakė:

— Vis dar mąstau apie tai, Ferisai.

— Bet pasiūlymo neatmeti? — kamantinėjo jis.

— Kol kas dar ne.

— Gerai.

Domnis atsilošė putplasčio krėsle. Netgi šitame kambaryje jis atrodo kažkoks negrabus, pagalvojo Rani, tik čia tai ne taip krinta į akis. Galbūt jis dar prisijaukins šitą būstą.

— Kaip reikalai Gemite? — paklausė Rani.

Ferisas sumirksėjo.

— O kaip klostosi reikalai Sovkoje? — klausimu atsakė į klausimą.

— Neblogai, — pasakė viešnia. — Prieš kelias dienas buvau nukeliavusi ten apsidairyti. Jei ir buvo iškilę tam tikrų problemų, visos jos jau išspręstos.

— Džiaugiuosi, — patikino Diuras. — Gemite šiuo metu viskas mažumėlę virsta aukštyn kojom. Bet nieko tokio, ko neįstengtume sutvarkyti. Nežinau, ar girdėjai apie tai… įvyko nelaimingas atsitikimas, keli darbininkai sunkiai sužeisti.

Rani tik akis išsprogino. Kodėl jis porina jai šitokius dalykus?

Domnis nusišypsojo — šypsena gerokai papuošė šiaip jau nuolat prarūgusį jo veidą.

— Keista išgirsti nuoširdžią šneką, ar ne? — tarė jis. — Aš tiesiog noriu, kad abu po truputį įprastume laikyti vienas kitą sąjungininkais.

Na taip, žinoma. Rani pasitrynė smakrą. Ir susimąstė: gal ėmus ir papasakojus jam apie keritų jauniklius — dabar, kai problema jau išspręsta, nieko tragiška neatsitiks, jeigu jis sužinos.

Bet tuoj pat persigalvojo: juk jis neabejotinai turi Sovkoje šnipų ir pats žino, kas ten dedasi…

— Ar turi sukaupęs pakankamai dorazino atsargų? — nerūpestingai paklausė moteris.

Ferisas susiglostė šilkinę rūbo klostę ant kelių.

— Reikia pripažinti, atsargos šiek tiek senka. Mano agentai praneša, kad nusipirkti jo darosi vis sunkiau.

— Tas pat dedasi visoje planetoje, — atsakė Rani. — Naujasis Federacijos policijos narkotikų skyriaus viršininkas — fanatiškas vergovės priešininkas. Jis baigia sutraukti visas savo pajėgas į šį sektorių.

— Suprantu, — nutęsė Ferisas.

Šitokie atsargūs mėginimai pradėjo panėšėti į seksą, bent jau į pirmuosius meilės žaidimus. Seksas… Rani susiraukė, bet tuojau susizgribo, jos kakta kaipmat išsilygino. Jos visiškai netraukė mylėtis su Ferisu Diuru — netgi tam, kad pradėtų vaiką.

— Rani, — ištarė vyriškis. Domna Jago pažvelgė į jį. Ferisas stovėjo visa šalia, pasilenkęs prie jos. O ji net neišgirdo, kaip jis prisiartino. — Tikiuosi, tau nebereikės labai daug laiko apmąstymams.

Kalbėjo beveik maldaudamas. Rani troško, kad jis atsisėstų — negalėjo pakęsti, kai tekdavo žiūrėti į žmogų iš apačios aukštyn. Kodėl jam tai šitaip svarbu? — niekaip nesusigaudė ji. Verslo reikalai negali būti vienintelė priežastis, Ferisas ne taip sukirptas, kad jam galva būtų pramušta vien finansinėmis sutartimis…

O gal, svarstė ji, jis tiesiog nori, kad jam kas nors nuolat patarinėtų, ką daryti? Šiaip ar taip, prie šito jis turėtų būti pripratęs, juk didžiąją gyvenimo dalį jam per petį nuolat dirsčiojo Domna Sam. Rani kilstelėjo. Bet Ferisas neatsitraukė. Priešingai — sudėjo rankas jai ant pečių.

Juodo metalo kėdė virto spąstais — Rani negalėjo atšlyti.

— Ferisai! — aštriai riktelėjo ji.

Drėgni vyriškio pirštai nuslydo nuoga jos oda. Supykusi Rani bandė atsitraukti, bet Ferisas staiga prikišo veidą prie pat jos, trūktelėjo viešnią arčiau savęs, prispaudė lūpas prie jos lūpų ir kyštelėjo liežuvį jai į bumą.

Persiutusi Rani atsiplėšė nuo jo.

— Velniai parautų, Ferisai, paleisk! — užriko.

Bet jis jau buvo ją paleidęs — stovėjo neryžtingas, išblyškęs, gniaužydamas kumščius.

— Aš pamaniau… — prasižiojo jis.

— Nieko tu nepamanei! — atrėžė moteris ir nusišluostė lūpas.

Diuras nudelbė ją žvilgsniu — vėl toks pat aikštingas, kaip ir anksčiau.

— Tiktai nereikia šaukti.

Dievulėliau, pagalvojo Domna, juk jis dar tikras vaikėzas. Staiga už nugaros ji išgirdo virstelint duris ir pasigirdo pažįstamas balsas — kaip tik tas, kurį dabar buvo itin malonu išgirsti:

— Rani-ka?

Perbalusį Feriso veidą ūmai išpylė raudonis, jis dėbtelėjo Rani virš galvos.

— Niekas tavęs nekvietė! — riktelėjo. — Lauk iš čia!

Rani suskubo paprieštarauti:

— Ne, pasilik.

Ji atsigręžė, susiglostė drabužį ant krūtinės. Juodasis perukas buvo nuslydęs ant šono, dirbtiniai plaukai krito ant dešiniosios akies. Rani jį pasitaisė.

Deinas prašneko:

— Domna, atleiskite, kad sutrukdžiau, bet Binkis atsiuntė pasiuntinį. Jums skubiai reikia grįžti namo.

Jo veidas buvo visiškai bejausmis — tikra kaukė, bet Rani pasirodė, jog puikiai įžiūri po šia slypinčią kreivą šypsenėlę. Bene jam smagu pamatyti ją tokią sutrikusią? Ferisas jau buvo atgavęs savitvardą — tiek, kiek jos dar buvo likę.

— Apgailestauju, Domna, kad jums tenka išvykti.

— Atleiskite, — lediniu balsu atsiliepė ji. — Netrukus sulauksite iš manęs žinių, Domni.

Juodu su Deinu patraukė virtuvės laiptais žemyn. Deinas lipo per žingsnį atsilikęs. Pasiekusi laiptų papėdę, Rani luktelėjo, kol jis ją pasivys.

— Ar tikrai atvyko pasiuntinys?

Kaip kažin ką, po prideramai rimta vergo veido išraiška slėpėsi šypsena.

— Ne, Rani-ka. Aš pamelavau.

Ji linktelėjo.

— Vis vien mes išeiname, — tarė ji.

Deinas nusilenkė ir atidarė jai virtuvės duris. Abu drauge išėjo į ledinį vestibiulį. Čia buvo tuščia: visi svečiai susigrūdo linksmintis į kambarį medinėmis plokštėmis išmuštomis sienomis. Tilindžiavo varpeliai, netrukus atėjo ir šokėjas blizgančiu, riebalais išteptu kūnu, visai nuogas, išskyrus blizgučiais nusagstytą strėnraištį, apvyniotą apie raumeningas šlaunis.

Bulvaras alsavo karščiu, nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Rani prisiminė nepasiėmusi saulės akinių ir skėčių. Bet grįžti nebesinorėjo. Buvo beveik vidudienis: po šokėjo pasirodymo Feriso vergai patieks svečiams priešpiečius: salotų, šaltos žuvies, marinuotų žalumynų, ledų… Rani dirstelėjo į Deiną, kuris netardamas nė žodžio žingsniavo greta jos. Kažin ką jis spėjo pamatyti, išgirsti ar įspėti? Ji net nenutuokė, kiek laiko vyrukas lūkuriavo už durų. Rani įsikibo jam į parankę.

— Jis nori mane vesti, — tarė.

Deinas prunkštelėjo.

— Šitas?

— Šitas turi vardą ir pavardę, jis — Ferisas Diuras, — pasakė Rani. — Be to, jis — Čabado Pirmosios Šeimos galva. Verčiau įsimintum tai.

Deinas atsiprašė:

— Meldžiu atleisti, Domna. Nenorėjau pasirodyti nepagarbus.

Saulė tvieskė, atsispindėdama nuo baltų šaligatvių.

— Apie ką galvoji? — paklausė Rani.

Deinas neatsakė, ir ji sustojo. Jis žvelgė šeimininkei į akis.

— Pasakyk.

Deinas nusišypsojo:

— Pagalvojau, kad, na, sprendžiant iš jo išvaizdos, lovoje jis tikriausiai nėra labai išradingas.

Jo akys žilpinančioje vidudienio šviesoje atrodė labai tamsios. Rani atsakė šaltai:

— Tai būtų tik verslo sutartis.

— Suprantu, — tarė jis. Ir kostelėjo. — Ar ketinate pasakyti broliui apie jo elgesį, lyg ir nederantį verslo partneriui?

Rani suraukė antakius ir vėl patraukė pirmyn.

— Turi omeny — ar pasakysiu Zedui, kad Ferisas mane pabučiavo, nors man tai visiškai nepatiko? — Ji žvelgė į trumpus savo ir Deino šešėlius, beveik sutelpančius jiems po kojomis. — Ne. Zedas už tai jam kailį nudirtų. Ar bent norėtų tai padaryti.

— Jam — arba man, — ramiai pastebėjo Deinas. — Už tai, kad leidau šitaip atsitikti. Juk aš jūsų asmens sargybinis.

— Net Zedas negali tikėtis, kad tu jėga imsi brautis tarp manęs ir Feriso, — kandžiai atšovė Rani. Prakaitas sroveno iš po peruko ir džiūvo jai ant sprando. — Ne, aš neketinu jam apie tai sakyti.

Karštis svilino taip, kad net pats oras alsavo vario prieskoniu. Prie namų iškeltos vėliavos kadaravo nusvirusios, atrodė tarytum permirkusios. Bulvare pasirodė trys žmonės — apsikabinę traukė kažkur svirduliuodami. Vienas jų — moteris su mėlynu buteliu rankoje — plėšė dainą. Plėšė nusidainuodama, melodija trūkinėjo.

— Girtuokliai, — pasibjaurėjusi burbtelėjo Rani. Jai bežiūrint jie susimetė į kupetą ant šaligatvio ir ėmė kikenti. Rani ir Deinui priartėjus, dainininkė įsistebeilijo į Rani ir pratrūko per jėgą švebeldžiuoti populiarios dainelės žodžius.

— Rani-ka, — tarstelėjo Deinas kapodamas žodžius, — eime čionai…

Jis švelniai stumtelėjo šeimininkę į vidurį gatvės. Girtuokliai vis dar tebedėbsojo į ją. Moteris staiga kilstelėjo ranką ir iš visų jėgų tvojo butelį į akmenį. Sužvangėjo tiesiog kurtinamai. Išvydęs, kaip moteris pašoko ant kojų, Deinas suriko. Ji anaiptol nebeatrodė girta. Jos dešiniojoje rankoje blykčiojo dantyta stiklo šukė.

Rani suklykė. Kažkieno rankos sugriebė ją už pečių — tai Deinas kilstelėjo šeimininkę ir bloškė į šalį. Moteris kaip tik šoko ant jos. Ir kaip tik laiku spėjo atgauti pusiausvyrą, kad dar pamatytų ore skriejantį butelį, kurį Deinas išspyrė jai iš rankos. Blykstelėjęs saulėje, jis krito žemėn ir ištiško į smulkulytes šukeles.

Deinas šoko ant moters ir ją parklupdė. Tada iš visų spėkų ranka tvojo per galvą. Kiti du girtuokliai jau tekini skuto jų link. Vienas jų staiga pakeitė kryptį ir puolė Rani. Aiktelėjusi ši paskutinę akimirką išsilenkė ištiestų jo rankų. Žilpinančioje, vaizdą iškraipančioje šviesoje jo veido bruožai atrodė neįtikėtinai stambūs tarsi kokio siaubūno. Rani išgirdo, kaip nusikeikė Deinas, tuoj pat pasigirdo ir duslus dunkstelėjimas — kažkas nugriuvo. Vyriškis išsišiepė ir vėl puolė; Rani apsisuko ir pasipustė padus persigandusi ir įdūkusi, kad tenka šitaip sprukti, kad jos niekas neišmokė muštis.

Kažkas masyvus įsirėžė jai į nugarą. Ji neišlaikė pusiausvyros ir griuvo ant akmeninio grindinio. Skausmas nusmelkė dešinįjį petį, Rani sukliko. Užpuolikas plūsdamasis sugriebė ją už riešų ir užlaužė rankas už nugaros, Rani vėl suklykė nuo nepakeliamo skausmo, pervėrusio dešinįjį petį bei ranką.

— Jago kalė! — sušniokštė užpuolikas.

Prie pat ausies ji išgirdo žingsnius. Vyriškis kvyktelėjo ir paleido jos riešus. Ji girdėjo visai čia pat kažką sunkiai alsuojant, kažkieno kojos braižė akmenį. Rani sukūkčiojo, nedrįsdama nė krustelėti. Kažkas žvangtelėjo — pakabutis su miniatiūriniu paralyžiuokliu, Zedo dovana. Juk aš turėjau… juk galėjau… — mintys vilkosi labai jau lėtai. Staiga ją užklojo šešėlis, ji sustingo.

— Čia aš, — sušvogždė Deinas, vos atgaudamas kvapą.

— Kur… — išspaudė ji.

— Pabėgo, — tarė jis. — Jų nebėra. Ar jūs sužeista?

Rani pabandė apsiversti. Dešinioji ranka visiškai neklausė. Atrodė, kad ją apleido visos jėgos, nuo skausmo kamavo šleikštulys. Rani atsisėdo. Iš perrėžto Deino skruosto sunkėsi kraujas.

— Labai skauda petį, — prasižiojo ji ir tuoj pat užspringo, kai Deino pirštai ėmė švelniai spūsčioti jai kaklą ir raktikaulį.

— Išniręs, — pratarė jis.

Be jokio perspėjimo viena ranka stvėrė ją už peties, o antrąja trūktelėjo ir pasuko kadaruojančią bejėgę ranką. Rani vėl suklykė, iš akių pasipylė ašaros. Petyje supulsavo skausmas. Deinas apglėbė ją viena ranka.

— Štai, tvarka.

— Ką tu padarei?

— Grąžinau išnarintą sąnarį į vietą.

Rani pakrutino pirštus. Šie judėjo. Ji atsargiai pabandė mostelėti ranka.

— Pastovėti galėsite? — paklausė Deinas.

Jis padėjo moteriai atsistoti. Segtukas, prilaikęs medžiagos klostę ant peties, buvo atsisegęs, bet kažkokio stebuklo dėka, užuot susmigęs į kūną, taip ir liko medžiagoje. Kruopščiai sudėtos sario klostės išsidraikė. Drebančiomis rankomis Rani kaip išmanydama vėl susisiaustė audeklo atraiža. Deinas nebe pirmą sykį ištarė:

— Eime.

— Tavo veidas…

Ji ištiesė ranką ir pirštų galiukais palietė kraują.

— Niekis, tuojau uždžius. Pasiutimas, Rani, liaukis drebėjusi ir žingsniuok! Privalome parsikapstyti namo.

Ji pametė sandalus. Basa ėjo klupinėdama. Deinas vis dar laikė moterį apglėbęs per pečius. Ji niekaip negalėjo liautis drebėjusi; Čabade buvo pats vidudienis, o ją krėtė šaltis. Tai šokas, tarė Rani sau. Kraujo juostelė vingiavo Deino skruostu. Reikės tučtuojau pranešti policijai, dingtelėjo jai. Staiga sugniaužė skrandį. Plykstelėjo įsiūtis. Ją drįso užpulti — Abanate, jos mieste, vidury gatvės, kurią ji pažinojo kaip savo penkis pirštus! Kvėpavimas po truputį ėmė rimti. O jei taip Zedas, pagalvojo ji, kokio laimingo atsitiktinumo dėka būtų ėmęs ir anksti užbaigęs visus darbus ligoninėje? Galbūt jis jau dabar namuose?

Slenkančia šaligatvio juosta juodu pasiekė Įkūrėjų Lanką. Kai stabtelėjusi parko pakraštyje Rani pažvelgė į tankią, vešlią žalumą, ją vėl apėmė baimė.

— Negaliu čia eiti, — ištarė ji. — Ne, per parką aš neisiu.

Deinas linktelėjo. Ir trumpai ištarė:

— Geriau nereikia.

Pagaliau jie užkopė laiptais prie durų. Rani maudė kojas. Ji visa drebėjo iš nuovargio. Durys atsivėrė anksčiau, nei jie jas pasiekė, ant slenksčio išdygo Koriosas. Rani nespėjo nė prasižioti — ūkvedys pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų. Rani pasidėjo galvą jam ant peties. Jau vien pats Korioso didumas veikė raminančiai. Vyriškis apsisuko ir nunešė šeimininkę į koridorių.

Namų aplinka grąžino Rani jėgas. Koriosas, atrodė, ketino nešti Rani tiesiai į jos kambarį.

— Paleisk mane, — tarė ji.

Stengėsi nekreipti dėmesio į dešiniajame šone plintantį pulsuojantį skausmą. Amri ir Binkis palinko prie jos.

— Man nieko baisaus nenutiko. Deinui perrėžtas veidas. Amri, atnešk mums ko nors atsigerti ir prileisk man vonią. Binki, paskambink į ligoninę, palik žinutę Zedui. Nieko nepasakok, pasakyk tik tiek, kad aš noriu, jog jis tuoj pat man paskambintų. O paskui sujunk mane su pareigūne Curada iš Abanato policijos.

Ji niekieno nepadedama ėmė kopti laiptais aukštyn. Binkis strapinėjo greta, absurdiškai veblendamas: Ar ji sužeista, ar ji buvo viena, ar išsikvietė gydytoją?..

— Savaime aišku, aš nebuvau viena, — pareiškė Rani. — Su manim buvo Deinas.

Ji nusimetė purviną, suplėšytą sarį ir susisiautę chalatu.

Po kaklu kadaravo pakabutis. Kvaiša, išbarė ji pati save. Mažų mažiausiai galėjai pasinaudoti bent šituo. Suirzusi ji nusikabino pakabutį. Amri atnešė padėklą ir taurę, tada nuskubėjo prileisti vonios. Tarnaitė šniurkščiojo. Binkis pasilenkė prie kompiuterio terminalo, iš paskutiniųjų stengdamasis susitvardyti.

— Rani-ka, — ištarė kimiai. — Yra ryšys su pareigūne Curada.

Rani priėjo prie ekrano. Iš jo niauriai žvelgė Sachiko Curada.

— Domna, — ištarė ji. — Labai apgailestauju, priimkite nuoširdžiausią užuojautą. Tikiuosi, rimtų sužalojimų išvengėte?

— Taip, — atsakė Rani. — Aš tik sukrėsta, ir tiek.

— Ar galite pasakyti, kaip tie užpuolikai atrodė?

— Pamėginsiu, — pasakė Rani, sėsdama į krėslą. — Jų buvo trejetas, du vyrai ir moteris.

Ji bandė atmintyje atkurti veidus, tačiau bruožai, kuriuos matė iš taip arti akinančioje saulėkaitoje, dabar buvo beviltiškai išskydę.

— Luktelėkite, — tarė ji ir paliepė Binkiui surasti Deiną. Po kelių akimirkų šis atskubėjo į miegamąjį. Jo skruostą puošė gelio pleistras. — Policija nori žinoti, kaip atrodė tie žmonės, — perdavė jam Rani.

Deinas linktelėjo:

— Pasistengsiu.

Rani užleido jam krėslą prie kompiuterio. Jai maudė jau visą kūną, tarsi būtų pertemptas kiekvienas raumenėlis. Viena ausimi ji klausėsi, kaip Deinas apibūdina užpuolikus:

— Šviesi oda, tamsūs plaukai, nosis sulaužyta — kiek pakrypusi į kairę. Ji buvo dešiniarankė. Ant to sudaužyto butelio šukių galėjo likti pirštų atspaudų.

Įsiterpė Amri:

— Rani-ka, vonia paruošta.

Rani nusliūkino į vonios kambarį. Veidrodžiai buvo aprasoję. Rani kryptelėjo pečius, nusimetė chalatą ir atidavė jį Amri. Vergė net aiktelėjo:

— Rani-ka, koks jūsų šonas!

Rani dirstelėjo į save aprūkusiame veidrodyje. Visas dešinysis šonas mėlynavo milžiniška kraujosruva nuo peties iki pat klubo. Rani lėtai nugrimzdo į karštą vandenį. Teko stipriai sukąsti dantis, kad neištrūktų riksmas.

Nuo karščio maudulys kiek atlėgo. Rani pasilenkė, kad Amri kempine nutrintų nugarą. Vanduo graužė kojas — nuo kritimo ant šaligatvio šios buvo visos subraižytos. Rani pakėlė rankas, norėdama paleisti ant viršugalvio sudėtus plaukus, ir čia prisiminė peruką. Jo nebebuvo. Rani net neprisiminė, kada per peštynes jį prarado.

— Rani-ka, — nusiskundė Amri, — jūsų gražioji suknelė visa suplėšyta.

— Niekis, — atsakė Rani.

Ji išsitiesė vonioje. Gulėjo tol, kol atvėso vanduo. Galiausiai, stengdamasi judėti kuo lėčiau, išslinko iš vonios. Ten, kur nemargavo mėlynomis ir juodomis dėmėmis, jos oda buvo įraudusi.

Rani išgėrė taurę vaisių punšo, mėgaudamasi gėrimo saldumu. Tikriausiai būtų neblogai ko nors užvalgius, dingtelėjo jai. Tačiau apie maistą nesinorėjo net galvoti. Amri atmetė į šalį antklodę, ir Rani įsiropštė į patalus.

Jai akyse pramirguliavo moters su stiklo šuke rankoje veidas.

„Jago kalė” — šitaip ją išvadino užpuolikai. Rani bandė įsivaizduoti, kaip policininkai vaikosi juos gatvėmis. Išdavikės ašaros susitvenkė po nuleistais akių vokais. Rani įsiraudojo, siusdama dėl savo kūno silpnumo. Juk ji — Rani Jago, Domna Rani Jago, tad ką ji čia veikia tysodama savo lovoje ir liedama ašaras kaip vaikas?

Į kambarį įslinko Amri.

— Rani-ka, ar jums skauda? Gal ko nors norite?

— Ne, — atsakė Rani ir pasitrynė veidą. — Ar Zedas dar neskambino?

— Dar ne, Rani-ka.

— O kur Deinas?

— Man rodos, vėl nulipo į apačią, — atsakė Amri.

— Noriu, kad jis ateitų, — tarė Rani.

— Tuojau einu, surasiu jį.

— Ačiū, Amri, — padėkojo Rani.

Sutelkusi jėgas, pabandė atsisėsti. Norėjo, kad atėjęs jis rastų ją sėdinčią. Sėdinčią ir neverkiančią.

Durys slystelėjo į šalį. Į miegamąjį įėjo Deinas.

— Kvietėte mane, Rani-ka?

— Taip, — atsakė Rani.

Išdavikės ašaros vėl ėmė nesulaikomai riedėti nosimi. Rani pati nebežinojo, kam jai prisireikė Deino. Galbūt norėjo paguodos… o gal įsitikinti, kad jis neniekina jos už tai, kad pasirodė tokia beviltiška muštynėse?

— Prakeikimas, aš…

Žodžiai įstrigo gerklėje. Rani teko išsišnypšti nosį. Deinas apsisuko ir išnyko vonios kambaryje. Grįžo iš ten su šlapia šluoste ir sausu rankšluosčiu. Atsisėdęs ant lovos, nušluostė jai veidą, o paskui nusausino rankšluosčiu — lyg kokiai ketverių metų mergytei.

— Geriau? — ištarė jis.

Jo balse nebuvo nei priekaišto, nei paniekos. Rani atsilošė ant pagalvių, jos širdis, trinksėjusi į šonkaulius lyg švytuoklė, pamažu aprimo. Rani žvelgė į Deiną vertinančiu žvilgsniu. Dabar jau puikiai žinojo, ko norinti.

— Uždaryk duris, — ištarė.

Jis atsistojo ir uždarė duris. Rani atmetė antklodę. Pasislinko į didelės lovos kraštą, padarydama vietos jam.

— Eikš.

Jis nusirengė. Jo kūnas prislopintoje, pro užtrauktas užuolaidas besiskverbiančioje dienos šviesoje atrodė grubus, šaltas. Bet kai jis išsitiesė greta jos lovoje, pasirodė visai šiltas. Deinas atsargiai lietė ją, stengdamasis neužkliudyti mėlynių. Toli gražu nebuvo nei grubus, nei negrabus. Jo svorio prislėgta ji jautėsi nepatogiai — mostelėjo, ir jis nusirito į šalį, vienu judesiu užsikeldamas Rani ant savęs ir įeidamas į ją. Kilstelėję vyriškio klubai susiliejo sujos klubais. Nuleidusi galvą, moteris ėmė plaukais kutenti jam krūtinę. Deinas nekantriais pirštais ėmė glamonėti jos spenelius — ji pastebėjo, kaip sušvelnėjo jo lūpų linija; kai Rani ėmė judinti klubus, jis nebesulaikė saldaus atodūsio.