Sardonikso tinklas 1

Devintas skyrius

Kitą rytą, nešinas krepšiu su ledo alpinizmo įranga ant peties, Zedas Jago nulipo nuo slenkančios juostos, užsibaigiančios pačioje vakariausioje Abanato gatvėje. Jam už nugaros spindėjo vaiskus apyaušrio dangus. Miestą nuo vandenyno pakrantės skyrė oranžine žole apaugusi kalva. Zedas patraukė per ją, jautė, kaip stangri žolė po jo kojomis linksta, bet nelūžinėja. Paplūdimio smėlis buvo smulkus kaip pudra. Netgi tokį ankstyvą metą kopose jau knibždėjo turistų, nuo galvos iki kojų išsitepliojusių apsauginiu kremu, dėvinčių saulės akinius — ir daugiau beveik nieko. Dar pora valandų — ir jau šimtai jų voliosis po kaitria Čabado saule, išsitepusių storu apsauginio kremo sluoksniu. Vėjų košiamas paplūdimys buvo bene vienintelė vieta Abanate, kur net vidudienį galėjai išbūti po atviru dangumi, galutinai neišteždamas nuo karščio.

Zedas žingsniavo į šiaurę, kol pasiekė grįstą šaligatvį ir metalinius vartelius. Iškaba ant vartelių bylojo: PRIVATI VALDA. Kitapus vartelių buvo prieplauka su vandenyje siūbuojančiomis valtimis. Zedas pastūmė neužrakintus vartelius; už jų pritūpęs žmogus su plaktuku rankoje pakėlė galvą, linktelėjo ir vėl kibo kažką remontuoti. Virš palenktos jo galvos dunksojo Abanato ledkalniai, kvapą gniaužiantys apgaulingu grožiu, nepakeliamu žėrėjimu tvilkantys akis.

Ledkalniai yra nuo ledynų atskilę ledo luistai. Ledynų buvo netgi Čabade, užsilikusių iš tų laikų, kai maždaug prieš dvylika tūkstančių standartinių metų visą planetą, išskyrus pusiaujo juostą, kaustė ledas. Dabartinį Čabado klimatą lėmė milžiniškas dulkių debesis, per kurį daugmaž tiek laiko ir skriejo visa Čabado saulės sistema — tarpžvaigždinės dulkės, kažkokios senų senovėje užgesusios ir subyrėjusios žvaigždės likučiai, gerokai sumažino planetos paviršiaus atspindėjimo lygį, tuo pačiu pakilo ir temperatūra.

Kiekvieneriais metais nuo poliarinės ledo dangos atskildavo ledkalnių luistai, jie krisdavo į vandenį ir imdavo lėtai šliaužti pusiaujo link. Pirmasis Abanato ledkalnis, pavadintas Primo, buvo atitemptas iš pietinio ašigalio šešiasdešimt septintaisiais naudingųjų iškasenų gavybos kolonijos įkūrimo metais. Kol nebuvo ledkalnio, kolonistams teko vartoti nugėlintą jūros vandenį — griežtai normuojamą ir perdirbamą. Šešiasdešimt pirmaisiais kolonijos metais vienas chemikas mėgėjas iš Lėjaus, dirbęs visiems prieinamoje Krioberio Universiteto laboratorijoje Nekse, išrado ir ištobulino netoksišką substanciją, kuri gerokai lėtino tirpimo procesą. Užtepta ant bet kokio paviršiaus, ši medžiaga sukurdavo izoliacinį sluoksnį ir apsaugodavo kone bet kokį kietą kūną, neleisdama jo pasiglemžti karščiui. Chemikas užpatentavo savo išradimą, paskui pardavė licenciją Kynetų Šeimai ir ramiai pasitraukė atgal į Lėjų auginti rododendrų.

Kynetų Šeima nusisamdę visą būrį chemikų inžinierių ir paaiškino šiems, ką jie turėsią padaryti su medžiaga, pavadinta Antitirpikliu. Ruošdamiesi laukiantiems darbams, jie pasistatydino keturis milžiniškus laivus, žinomus bendru Plūduriuojančių Salų pavadinimu. Po to ištisus penkerius metus kiekvieną poliarinį pavasarį išsiųsdavo žvalgybinį katerį dairytis plaukiojančių ledkalnių. Pakankamai didelį pavyko aptikti tik šeštaisiais metais.

Jis buvo penkių šimtų metrų aukščio, šešių šimtų keturiasdešimties metrų pločio ir dviejų tūkstančių keturių šimtų metrų ilgio.

Milžiniška ledo lytis buvo atsiskyrusi nuo pietų ašigalio Komarkovos ledyno ir srovės nešama judėjo į šiaurę. Plūduriuojančios Salos išplaukė jos pasitikti. Laivai išsirikiavo palei pietinį ledkalnio kraštą, masyviais pirmgaliais įsirėmė į ledo sieną ir sutartinai stumtelėjo. Ledkalnis pasidavė. Išstūmę iš srovės, laivai nubuksyravo jį į ramius vandenis, kur ledkalnis sustojo, tada pasitelkė žarnas ir purkštuvus, naro skafandrus, oro balionus ir dvidešimt dvi talpas Antitirpiklio. Laivų įgulos aptepė ledkalnį izoliacine medžiaga iš viršaus ir apipurškė iš apačios. Darbai užtruko ištisus keturis mėnesius. Ir pagaliau jie ėmėsi švelniai varyti ledkalnį Abanato link — priartėjęs prie kranto, jis apačia galų gale įsirėžė į Abanato pakrančių dumblą. Aplinkui jį buvo įrengta dirbtinė įlanka — didžiulis dubuo; inžinieriai apraizgė ledkalnį vamzdžiais ir šliuzais — ši sistema padėjo surinkti gėlą vandenį ir nukreipti jo tėkmę. Trintis su jūros vandeniu po truputį graužė apsauginį sluoksnį, tad ties vandens linija ledkalnis lėtai tirpo. Mažėjant apimčiai, ledkalnis lengvėjo, vis aukščiau iškildamas iš jūros. Maždaug kas penkeri metai Kynetų Šeima — beje, už miesto bendruomenės pinigus — pagamindavo naują Antitirpiklio porciją ir išsiųsdavo brigadą atnaujinti apsauginio sluoksnio.

Be Antitirpiklio Primo veikiausiai būtų išlaikęs kokius penkerius metus — ir tada sutirpęs tiek, kad naudotis juo nebebūtų prasmės. Su Antitirpikliu jo pakako keturiasdešimt penkeriems metams. Šimtas dvyliktaisiais kolonijos įkūrimo metais Kynetų Šeima dar kartą išsiuntė Plūduriuojančias Salas į pietus, ir jos šįsyk atvilko jau du ledkalnius: vieną šiek tiek didesnį už pirmąjį ir vieną šiek tiek mažesnį. Šie buvo pavadinti Primo II ir Secundo.

Zedas suvertė savo nešulį į artimiausią valtį, įlipo pats ir pasuko laivelį įlankos link. Priekyje pienišku matinio stiklo baltumu švytėjo regimoji Primo II dalis. Kiek į pietus nuo jo dunksantis Secundo žaižaravo vandens atspalviu. Iš po valties nosies švytinčia vėduokle žiro purslai. Per kokius tris metrus nuo jos iš vandens galvą kyštelėjo smalsus ir visiškai nebaugštus ruonis, jis įdėmiai nužiūrėjo žmogų. Zedas padidino greitį ir lengva tarsi kevalas valtelė, šoktelėjusi aukštyn, nuslydo pačiu jūros paviršiumi. Artėdamas prie Primo II, Zedas išgirdo tykų miegančio milžino murmėjimą. Tokius garsus skleisdavo visi ledkalniai: jie dundėjo ir šnypštė, tirpstant ir persiformuojant ledo sluoksniams. Abanato ledkalnis tirpo labai lėtai, tad tarp savo gentainių buvo bene pats tyliausias.

Zedas jautėsi ramus, atsipalaidavęs, lengvas. Jis pasuko valtį ir priplaukė prie Primo II iš pietvakarinės pusės. Ruonių čia nebuvo — gyvūnams kur kas labiau patiko nuožulnus rytinis šlaitas. Vientisą žvilgantį ledkalnio paviršių čia trikdė prieplauka, takas ir ilgas žemas pastatas. Zedas pririšo valtį prieplaukoje, užsimetė ant peties krepšį ir nužingsniavo į pastatą.

— Lorena! — šūktelėjo.

Ji išniro iš vieno įrangos sandėliuko, šiek tiek vilkdama koją — pasekmė stuburo sužalojimo, kurį patyrė prieš ketverius metus, kai kopdama į ledyną su specialiais nagais neišsilaikė ir krito. Kopti ji jau nebegalėjo, bet vaikščioti trauma beveik netrukdė.

— O aš jau laukiau, kada pagaliau pasirodysi, — tarė moteris.

— Girdėjau, kad Tinklas jau grįžęs.

Ji buvo panaši į Juki: taip pat apsėsta vienintelės įkyrios minties. Lorenai Basami gyvenimas egzistavo tik ant ledo ar aplink jį.

— Ar yra daugiau kopiančiųjų? — pasiteiravo Zedas.

— Yra du.

Ji pasakė vardus. Abu alpinistai buvo iš mėgėjų kopti su specialiais nagais. Kažin kiek iš viso jų dabar dar likę? — pagalvojo Zedas. Gal trisdešimt? Jis palankstė pirštus. Kartu buvo atsigabenęs visą tradicinę ledo alpinisto įrangą: batų kapliukus, ledo kirvuką bei kūjelį, varžtus ir kobinius, specialius batus. Bet taip pat turėjo ir ledo kombinezoną su nagais.

— Kaip ketini kopti?

— Su nagais, — atsakė jis.

— Krepšį gali palikti devintojoje kabinoje.

Nusekęs paskui ją į devintąją kabiną, Zedas išpurtė minkštas, gauruotas ledo kostiumo klostes, ištiesė jį ant vienintelės kėdės. Paskui išsirengė, atsagstė kostiumą, įsinėrė į jį. Medžiaga glaudžiai apgulėjo kūną nuo čiurnų iki kaklo. Zedas sukišo rankas į kostiumo rankoves, plaštakos šmurkštelėjo į pirštines su lanksčiais, pirštams skirtais rėmeliais. Jei ne stangrūs, apgaulingai minkšti paramsčiai nagams, mūvėdamas šias galėjai pasijusti beveik kaip su chirurginėmis pirštinėmis.

— Norėsi įrangos diržo? — paklausė Lorena. Zedas papurtė galvą. — O virvės?

— Ne.

Jis užsivarstė batus. Lorena pasilenkė patikrinti.

— Paimk bent dėklus prie diržo, — pasiūlė ji.

Zedas suraukė antakius. Bet galiausiai apsisprendė pasiimti kirvuką ir kūjelį. Juk gali atsitikti ir taip, kad kopdamas vien nagais pavargs, štai tuomet ir pravers įrankiai. Iš krepšio jis išsikraustė kirvuką, kūjelį, batų kapliukus ir specialius akinius; kirvuką ir kūjelį priglaudė dėkluose prie diržo.

— Tvarka, — pratarė.

Vyriškis nusekė paskui Loreną į garso patalpą. Užsiverdamos sunkios durys atkirto visus išorės triukšmus: ruonių kosčiojimą, praplaukiančių valčių dūzgimą, švelnų bangelių plekšenimą. Staiga neįprastai garsiai ėmė aidėti dviejų žmonių, kvėpuojančių skirtingu ritmu, šniokštavimas. Visiškai abejingu judesiu Lorena pirštais ėmė braukyti Zedo kostiumo tarpukojį, kol užčiuopė nago dydžio diską, sujungtą su kostiumo baterijomis. Iš greta jos stovinčio aparato ji trūktelėjo laidą ir pritvirtino prie kostiumo. Tada linktelėjo ir Zedas ištarė savo vardą. Dauguma ledo alpinistų nagams valdyti pasirinkdavo savo vardą — kaip tik savo vardą, kau kopi į ledynus, užvis mažiausiai tikėtina sušukti kaip nors atsitiktinai.

— Zedas. Zedas. — Jo balsas skambėjo keistai, bet tik todėl, kad garso patalpoje jis visiškai nesimaišė su jokiais kitais garsais.

— Zedas.

Jis kartojo savo vardą — kuždėdamas, rėkdamas, tardamas normaliu balsu, kol pagaliau Lorena mostelėjo jam liautis. Tada perjungė laidelį.

— Jago, — tarė Zedas. — Jago.

— Pakaks, — pasakė Lorena. Atjungė laidą, diską vėl užlipino apsaugine juosta.

Zedas ištiesė rankas.

— Zedas.

Pirštinės akimoju sureagavo ir išleido nagus — penkių centimetrų ilgumo, lengvus, nelanksčius, nepaprastai tvirtus, pagamintus iš plieno bei keramikos sluoksnių.

— Jago, — tarė Zedas — ir nagai vėl sulindo į pirštines.

Zedas pakartojo procedūrą dar kelis kartus, vis keisdamas intonaciją — ir nagai kaskart paklusdavo.

— Gerai.

Lorena ištarė jo vardą. Nagai nereagavo.

— Tvarka, — ištarė ji ir atidarė garso kambario duris. Juodu išėjo iš pastato. — Kopk ketvirtuoju maršrutu, — paliepė ji.

— Gerai, — atsakė Zedas.

Kartą, prieš kelerius metus, jis jau kopė šiuo maršrutu, bet dabar takas turėjo būti pasikeitęs — ledas po Antitirpiklio sluoksniu, nuolat mindomas alpinistų kojų, susiplūkdavo, judėdavo, keisdavo formą.

— Jei negrįši iki sutemų, mums teks prisistatyti tavęs nukelti, — pasakė Lorena.

Ji visuomet taip sakydavo. Retsykiais iš tikrųjų atsitikdavo taip, jog tekdavo kviesti katerį, kad sugrąžintų iš ledynų kokį jėgų netekusį alpinistą. Tačiau tam, kuris kopia vienas, apsirūpinęs tik nagais, be porininko ir neprisitvirtinęs virvėmis, keliai žemyn buvo tik du. Vienas — pasiekti rytinį šlaitą, kur lede buvo iškirstos pakopos. Ir kitas — stačia galva kristi.

— Iki, — tarstelėjo Zedas.

Jis priėjo prie maršruto žymos ir sustojo melzganos beveik visiškai vertikalios sienos papėdėje. Čia juostele prisitvirtino prie galvos apsauginius akinius, ant batų prisirišo kapliukus. Dabar nagus turėjo ir jo kojos: po dešimt nukreiptų žemyn ir po du — styrančius į priekį ties kojų pirštais. Virš galvos dunksojo Primo II — negailestingas ir atšiaurus. Ledą dengęs sniego sluoksnis buvo jau kadai nutirpęs — dar tada, kai ledkalnis plaukė pusiaujo link, tad dabar akinančiai tviskėjo į aukštybes šaunantis grynas poliarinis Čabado ledas — raukšlėtas, išvarpytas properšų, tūkstančių metų senumo.

Po ledu, tik protarpiais išnirdami į paviršių, raizgėsi vandentiekio sistemos vamzdžiai. Tas vietas ženklino raudonos žymos, ir alpinistai prie jų net nesiartindavo. Vamzdynai driekėsi iki kelių metrų aukščio virš vaterlinijos. Aukščiau jau nebebuvo nieko, niekas nebetrikdė gryno ledo: nei saulės šviesa, nei trintis nuo retsykiais praūžiančio gūsingo vėjo, nei didžiuliai rūko tumulai, susitelkiantys apie ledines viršūnes ir pasišiaušusiomis pilkšvomis klostėmis slenkantys sausumos link. Zedas pasitikrino, kokią maršruto atkarpą gali matyti iš apačios. Maždaug dvidešimties metrų aukštyje jam virš galvos kyšojo atbraila. Mirguliavimas akyse trukdė įžiūrėti, kas yra virš jos. Kvaila būtų dar ilgiau delsti, tarė jis sau, širdis ėmė plakti stipriau. „Zedas”, — tarstelėjo jis. Pirštinės tučtuojau išleido nagus. Zedas iškėlė kairiąją ranką ir kaip įmanydamas aukščiau įsikirto nagais į ledinį paviršių. Tada dešiniosios kojos priekinius kapliukus spyriu įsmeigė į ledą gal metro aukštyje ir prisitraukė, mostelėdamas aukštyn dešiniąją ranką. Nagai susmigo į ledą. Jis jau atsiplėšė nuo lygaus paviršiaus. Subedęs kairiosios kojos kapliukus, Zedas perkėlė svorį ant jų, atsargiai išlaisvino kairiosios rankos nagus. Iškėlė ranką, vėl susmeigė nagus — šįsyk dar aukščiau. Prisitraukė, spyrė dešiniąja koja. Kopti į ledą — visai kas kita nei kopti į uolas, kur gausu įvairiausių atsikišimų, į kuriuos galima įsikibti, riedulių, kurių patogu įsistverti, pagaliau ir pats akmuo — tvirtas ir saugus. Kiek atsilošęs, nuleidęs kulnus ir pernelyg neįtempdamas raumenų, Zedas lėtai tarsi gyvatė rangėsi drumzlina žydra siena aukštyn, staipydamasis tik ant rankų ir kojų pirštų galiukų. Nepaisant vėsaus vėjo, oras įkaito iki gerų trisdešimt dviejų laipsnių Celsijaus; po ledo kostiumu Zedo kūnu upeliais žliaugė prakaitas. Pasiūtas iš pačios geriausios medžiagos, kada nors sugalvotos ledynų alpinizmo aprangai — aptono ir kerito kailio, — kostiumas buvo elastingas, beveik besvoris, tuo pat metu ir apsaugantis nuo šalčio, ir atspindintis šviesą.

Tačiau ir jis nebuvo tobulas. Nuolat spaudžiami prie ledo, Zedui įsiskaudėjo delnai. Toli gražu ne vieną kartą jis liko kadaruoti prisitvirtinęs tik nagais, stengdamasis tvirčiau įspirti į ledą priekinius kojų kapliukus. Ėmė mausti dilbius. Reikėjo iš pat pradžių pasinaudoti kirvuku ir kūjeliu. Ar mažų mažiausiai — pasiimti virvę ir prisitvirtinti kilpa… Nutilk, sudraudė jis svarstantį, abejojantį sveiko proto balsą. Negalvok. Kairioji ranka. Dešinioji koja. Dešinioji ranka. Kairioji koja. Štai taip, dabar — viskas iš naujo. Prakaitas graužė akis, netrukus jos jau degte degė. Ledo kostiumo vidinė pusė išlaikė kūno temperatūrą, tokia ji ir liks iki galo. Tačiau plaštakos jau baigė užtirpti. Zedas ėmė lankstu slinkti apie pūpsantį kauburį, tokį didelį, kad net nematė, kas kitapus jo. Tačiau žinojo ir nematydamas: toliau — tik tokia pat ledo siena. Ji mirguliuodama negailestingai kilo aukštyn, regis, į pačią begalybę. Zedo koja slystelėjo. Jis spyrė dar kartą, pasislinko dvidešimt centimetrų aukštyn ir pagaliau atsidūrė ant atbrailos.

Ši buvo gana plati — vietos pakako ir atsisėsti, ir atsistoti bei apsisukti, kai ateis metas kopti toliau. Zedas luktelėjo, kol apšils rankos. Nusibraukė prakaitą nuo akių. Ir nebelaukdamas, kol smegenys sumąstys kokią nors itin įtikinamą priežastį dar trupučiuką — visai visai trumpą valandėlę — pailsėti ant atbrailos, vėl ėmė ropštis aukštyn. Nagais kabinosi į ledą. Atsipalaidavimą buvo pakeitusi įtampa, bet atsipūtęs jis vėl atsipalaidavo. Jautėsi taip, tarsi visu kūnu būtų paniręs į šilto aliejaus vonią. Fizinė, jutiminė tikrovė sugniaužė jį tarsi milžiniškas nepermaldaujamas kumštis. Tas pats kumštis nepaliaujamai stūmė vyriškį ledine siena aukštyn. Zedas patyliukais plūdo karštį, akinantį žėrėjimą, šaltį, nuo kurio apmirę delnų audiniai, regis, lipo prie kaulų. Jis jau nebejautė pirštų. Tik vieną kartą dirstelėjo žemyn.

Jūra kažin kur apačioje tviskėjo tarsi melzganai žalias krištolas.

Iki antrosios atbrailos jam teko įveikti dar šešiasdešimt metrų. Ši irgi buvo plati. Zedas prisitraukė ir užsirito ant jos. „Jago”, — ištarė ir nagai sulindo į pirštines. Jis maigė ir gniaužė sušalusias, pavargusias, nutirpusias rankas, kol atsikūrė kraujotaka — plaštakas ėmė varstyti tūkstančiai adatėlių, skausmas svilino lyg ugnis. Tačiau tai buvo malonus skausmas. Zedas atsišliejo į kietą ledinį paviršių ir vyptelėjo. Skausmas nuskaidrino pojūčius, visas pasaulis dabar atrodė šviesus ir aiškus, kontūrai — ryškūs. Kažin ką apie tai pasakytų Deinas Ikoro? — šmėkštelėjo Zedui.

Už tam tikrą mokestį Čabade buvo galima įsigyti ir dar tobulesnių kopimo į ledynus technologijų. Operacija gana rizikinga, tačiau visiems buvo žinoma, kad chirurgas Ja Narajanas tokias atlieka. Zedas pažinojo bent du ledo alpinistus, kuriems buvo įdiegtas toks patobulinimas. Per operaciją būdavo išimami plaštakų bei dilbių kaulai, prie jų pritvirtinami dirbtiniai kaulų papildai, tada audinių sluoksniai vėl užklojami į vietą. Tokie dirbtiniai kaulai pirštų galiukuose užsibaigė įtraukiamais nagais. Operacija atsieidavo plaštakų jautrumą, be to, išleidus nagus nebebuvo įmanoma sugniaužti kumščio.

Kartą viename pokylyje Zedui teko išklausyti kažkokio didžiai išsimokslinusio Teo Levoso svečio prakalbą apie „iškrypėlišką ledo alpinizmo egotizmą”. Tasai žmogus tvirtino, neva šitokio egotizmo nesąmoningu patvirtinimu ir simboliu drąsiai galima laikyti tai, kad kopiantysis su nagais ledynuose begalinę daugybę kartų išrėkia savo vardą. O tai, porino filosofas, atskleidžia, kokia iš esmės sugedusi yra Čabado visuomenė. Svečiai, kurie jo klausėsi, tik mandagiai linksėjo ir susilaikė nebaksnoję pirštu į, pavyzdžiui, tokias smulkmenas: prakalbos autorius pats buvo Levoso svečias, taigi, murkdėsi pačioje pergedusios visuomenės grietinėlėje, jį aptarnavo vergai, jis nerausdamas gurkšnojo importinį nuosmukio vyną.

Zedas tąsyk sutramdė pagundą čia pat pasmaugti tą pusprotį. Jis tik paklausė, ar tasai žmogus pats kada nors yra kopęs į ledynus. Atsakymas buvo toks: „Na, žinoma, ne!”

Prisiminęs tai, Zedas išsišiepė. Tokio lygio nesąmonių jam nedažnai tekdavo išgirsti. Kopiant į ledo sieną, prireikdavo labai nedaug laiko, kad tariamas vardas prarastų bet kokią prasmę, virstų tiesiog garsu, nereiškiančiu jokio asmens. Vardas nebeturėdavo savininko — tai būdavo tik paprasčiausias, su niekuo nesusijęs žodis.

Zedas atsistojo ant atbrailos. Dirstelėjo į kairįjį riešą, kur buvo įtaisytas kostiumo laikmatis, pasitikrino, kiek laiko jau kopia. Nelabai nustebo sužinojęs, kad praleido ant ledo sienos jau beveik tris valandas. Pečius ir rankas varstė skausmas, bet Zedas nekreipė dėmesio. Skruostus paglostė švelnus vėjelis. Zedas ištarė savo vardą — tuoj pat išlindo nagai. Jis mostelėjo maudžiančia ranka, įsikirto nagais į ledo sieną, žingtelėjo aukštyn, smeigė į ledą priekinius dešiniosios kojos kapliukus.

Kopė vis aukščiau ir aukščiau.

Tą rytą per pusryčius Rani prisiminė vakarykščią Zedo užuominą ir nekantriai laukė, kol jis ateis pusryčiauti. Tik tada, kai Amri atskubėjo įjos kambarį nurinkti lėkščių, Rani susizgribo, kad Zedas tikriausiai nebepasirodys.

— Amri, ar mano brolis vis dar miega? — paklausė ji.

Amri papurtė galvą.

— Ne, Rani-ka. Jo kambario durys atviros. Jo nėra namuose.

— Gal žinai, kur jis išėjo?

— Ne. Bet man atrodo, išėjo iš namų anksti rytą.

Koriosas, kuris su glėbiu pašto plumpino laiptais aukštyn, patvirtino:

— Taip.

— Ar žinai, kur jis išėjo, Koriosai?

— Ledas, — nedaugiažodžiaudamas atsakė milžinas.

— A, — murmtelėjo Rani.

Ji pasiėmė paštą. Domnai buvo smalsu, koks pokylyje nutikęs įvykis galėjo išginti Zedą kopti į ledkalnį. Vargu ar pokalbis su Imre būtų paakinęs jį tokiam žygiui.

O gal priežastis — susidūrimas su Ferisu? Rani apsvarstė tokią tikimybę ir gūžtelėjo pečiais. Ir sulig šiuo judesiu užčiuopė užantspauduotą laišką.

Laišką atsiuntė Ferisas Diuras. Rani jį atplėšė. Ferisas teiravosi apie jos sveikatą ir išreiškė apgailestavimą dėl to, kad ji negalėjusi dalyvauti pokylyje. Buvo dar vienas laiškas — iš Abanato policijos. Šį Rani atplėšė nedelsdama. Pareigūnė Curada rašė štai ką: „Mėgindami susekti Laisvių Čabado Žmonių grupuotę mes susidūrėme su tam tikrais keblumais. Arba jų grupė mažesnė, nei manėme, arba labai gerai organizuota. Tik keletas iš mūsų informatorių išvis yra apie ją girdėję, o jų pateiktos informacijos nuotrupos iš esmės pasirodė bevertės”.

— Nuostabu, — balsu ištarė Rani.

— Atsiprašau, Rani-ka? — prakalbo Binkis.

Rani pakėlė galvą.

— Labas rytas, — pasisveikino. — Neišgirdau, kaip įėjai.

Ji ištiesė jam laišką. Binkis atidžiai jį perskaitė.

— Man labai gaila, Rani-ka, — pasakė.

— Man irgi gaila. — Moteris pasirąžė. — Ar visoje šitoje krūvoje esama dar ko nors, į ką turėčiau užmesti akį?

Binkis pasklaidė likusius laiškus.

— Atrodo, čia vien visokie pakvietimai, Rani-ka.

— Fui.

Ji vėl pasirąžė. Jautėsi kažkokia sustingusi, tarsi apmirusi. Galbūt nė pati nepajuto, kad miegodama buvo susirangiusi nepatogia poza. Rani pakilo ir porą kartų perėjo kambarį.

— Zedo nėra namuose, — tarė ji Binkiui. — Iškeliavo kopti į ledkalnį.

Binkis nulenkė galvą. Rani ūmai parūpo, kur galėtų būti Deinas. Staiga šmėkštelėjo netikėtas prisiminimas: vergo ranka, liečianti jos skruostą… Ji suvirpėjo.

Atsigręžė į interkomo įtaisą ir pakvietė:

— Deinai!

— Ką pasakysite, Rani-ka?

— Prašau ateiti į mano kambarį. — Rani atsitraukė nuo interkomo ir nusišypsojo Binkiui. — Binki, tavęs man šįryt nebereikės.

Jis nusilenkė.

— Kaip pasakysite, Rani-ka. — Akimirką sudvejojęs pridūrė: — Turiu sutvarkyti keletą reikalų mieste. Ar galėčiau…

— Žinoma, — atsakė ji. — Eik.

— Ačiū, — padėkojo vyrukas ir pasišalino.

Rani išgirdo Deino žingsnius laiptuose, paskui — jo balsą: jis sustojo pasisveikinti su Binkių. Kažin ar jis manęs geidžia? — vis klausė ji savęs. Ir pati sau atsakinėjo: taip, manau, taip. Deinas įėjo į kambarį. Vilkėjo šviesiai pilką kombinezoną, nuo blausios audinio spalvos jo plaukai atrodė dar tamsesni.

Rani nusišypsojo jam.

— Panorau tavo draugijos. Zedas iškeliavo kopti į ledkalnius… — ji įdėmiai stebėjo, kaip vergas reaguos, bet gavo nusivilti, — …o aš turiu baisybę darbo. Vyliausi, kad tu pasėdėsi su manim.

Deinas prisėdo ant taburetės.

— Kaip pasakysite, Rani-ka.

Nuolankus Deino paklusnumas moteriai paglostė širdį, bet tuo pat metu ir suerzino. Velniai parautų, dingtelėjo jai, šitaip galėtų pasakyti Binkis. Bet čia pat jai dingtelėjo, kad Deiną ir Binkį sieja viena gana svarbi tam tikros patirties detalė. Ji atsisėdo prie kompiuterio ir įvedė kodą, norėdama pasiekti pageidaujamą informaciją. Ekrane sumirgėjo skaičiai, paskui užsižiebė užrašas: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ. Rani prispaudė kairįjį nykštį prie vėsaus plastiko.

Tyliai prisiartinęs Deinas sustojo greta jos.

— Ką darote? — paklausė jis.

— Paprašiau pateikti pastarojo meto mūsų dorazino atsargų bei sunaudojimo analizę. Būtina paskirstyti ribotus išteklius taip, kad nepristigtume preparato ten, kur labiausiai reikia. Šiuo metu didžiausias dorazino pareikalavimas yra Barakuose; tiesa, po Aukciono jis ženkliai sumažės, bet jei padėtis nesikeis, mums galbūt teks pradėti vartoti kurį nors iš legalių dorazino pakaitalų, nors nė vienas jų nėra toks efektyvus. Zedas tvirtina, kad geriausias iš jų — pentatinas.

— Suprantu, — atsakė Deinas.

Rani labai aiškiai suvokė čia pat esant vyriškį visą: jo rankos, vos per kelis centimetrus nuo jos, truputį pakreipta jo galva, jo akys, tamsios kaip juodasis gintaras, jo kvapas… kažkodėl primenantis lietaus kvapą. Lyg kas būtų timptelėjęs už liežuvio, ji nė pati nepajuto, kaip paklausė:

— Deinai, kur tu buvai nuėjęs aną dieną? Tada, kai aš buvau tokia sudirgusi?

Rani išsyk pastebėjo, kad klausimas netikęs; jei tik būtų galėjusi, ko gero, būtų susibrukusi žodžius atgal į bumą. Deinas pažvelgė į kompiuterio ekraną ir nurijo seiles.

— Buvau nuėjęs į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, Rani-ka.

— Į Pagrindinį Nusileidimo terminalą? — pakartojo ji. Vyrukas linktelėjo. — Ir kas atsitiko?

Deinas prikando apatinę lūpą.

— Įsijungė signalizacija ir aš pakliuvau į Narvą.

Ji staiga pajuto užuojautos vergui pliūpsnį.

— Tu nežinojai, kad vergams uždrausta kelti koją į Pagrindinio Nusileidimo terminalo teritoriją.

— Turėjau susiprasti. — Deinas akivaizdžiai stengėsi nutaisyti neutralią išraišką: veido raumenys trūkčiojo. — Net nepagalvojau apie tai. Pamačiau laivus… ir visai išgaravo, kad aš — jau nebe Žvaigždžių Kapitonas.

— O kas nutiko, kai atsidūrei Narve?

Jai pasidarė smalsu. Paprastai ji net neatkreipdavo dėmesio į elektroninį tinklą, mirguliuojantį virš kiekvienerių vartų. Kaip gyva nebuvo mačiusi nė vieno, pakliuvusio į Narvą.

— Apsauginiai išsitraukė paralyžiuoklius. Ėmė klausinėti. Aš… — jis atsikvėpė, — …apsimečiau kvaileliu. Jie užregistravo mano vardą kompiuteryje ir liepė nešdintis.

— Ką tai reiškia — užregistravo vardą kompiuteryje?

— Įrašė, kad Deinas Ikoro, Jago Šeimos vergas, buvo pakliuvęs į Narvą Abanato Nusileidimo terminale.

Jo balsas skambėjo lygiai, bet Rani užjuto giluminę įtampą — ir suprato, kad Deinas nepasakys, kas ją sukėlė.

— Hmmm…

Moteris suraukė antakius, o paskui, dėbtelėjusi į Deiną skersa akimi, įsakė kompiuteriui parodyti jai pastarųjų dviejų dienų Abanato Nusileidimo terminalo Narvo įrašus. Akimirka — ir ekrane įsižiebė vardų virtinė. Rani perbėgo juos akimis: daugiausia tai buvo turistai, bandę be atitinkamo leidimo prasibrauti į ryšių ar kompiuterių skyrius, dar — agresyviai nusiteikęs vieno maršrutinių luotų įgulos narys, kažkoks gatvės girtuoklis… Aha, štai. DEINAS IKORO, VERGAS, JAGO ŠEIMA, 56488B SISTEMA. Neskubėdama, atsargiai — iki šiol dar niekad nebuvo to dariusi — ji paliepė kompiuteriui ištrinti įrašą.

Kai moteris prispaudė nykštį prie ekrano, šitaip patvirtindama savo įgaliojimus atlikti tokią operaciją, Deinas paklausė:

— Ką jūs darote?

— Trinu įrašą, — atsakė Rani ir atsilošė krėsle. — Dabar jei kam nors, tarkime, mano broliui, parups šita informacija, tavo vardo sąraše nebebus. Tu — Jago Šeimos nuosavybė, aš turiu teisę šitaip padaryti.

Rani manė, kad jį tai pradžiugins. Tačiau Deino veidas tik dar labiau įsitempė.

— Jeigu jūsų brolis manęs paklaus, — pasakė vyriškis, — privalėsiu pasisakyti jam — taip pat, kaip pasakiau jums. Jeigu jis sumanys patikrinti įrašus, kaip aš paaiškinsiu, kodėl šis įvykis neužfiksuotas?

— Pasakysi, kad įrašą ištryniau aš dėl kažkokių savų priežasčių, — aštriai kirto ji.

Deinas linktelėjo. Ir po valandėlės ištarė:

— Ačiū.

Jis atsisėdo ant taburetės. Rani vėl atsigręžė į ekraną ir išsikvietė dorazino duomenis.

Ji tiesiog neįstengė nesižavėti Deino savitvarda. Taip ir nepaklausė, kas nunešė jį į Abanato Nusileidimo terminalą. Galbūt jis paprasčiausiai norėjo paganyti akis į laivus. O gal — apsidairyti kokio nors būdo ištrūkti iš planetos. Bet jeigu tikrai taip, šito jai visai nereikėjo, o ir nesinorėjo žinoti.

Moteris sutelkė dėmesį į skaičius ekrane. Šiuo metu pagrindinis jos rūpestis buvo Aukcionas. Aukcionui dorazino trūks plyš turėjo pakakti. O po Aukciono… Ji padalijo ekraną į kelis langus ir paprašė kompiuterio išskirstyti skaičius. Kiek iš tikrųjų sunaudojama Aukcionui skirtų dorazino atsargų, kiek jo prireikia Aukcionui pasibaigus — tam, kad nepradėtų bruzdėti vergai, likę sulaikymo celėse?

Šiek tiek prireikia. Nelabai daug. Vis dėlto šiais atvejais doraziną galima visiškai saugiai pakeisti pentatinu ir šitaip — kompiuteris greitai atliko apskaičiavimus — sutaupyti maždaug penkis tūkstančius dozių. Gerai. Rani patenkinta nusišypsojo ir atsigręžė pasakyti Deinui, ką jai pavyko išsiaiškinti.

Tačiau ant taburetės vergo nebebuvo. Deinas užsiglaudęs stovėjo greta lango ir žiūrėjo į gatvę.

— Kas nutiko? — paklausė Rani.

Jis pamojo. Smalsumo apimta moteris pakilo ir žengė prie lango.

— Tik nestovėkite tiesiai priešais langą, — perspėjo Deinas.

Suglumusi Rani prisigretino prie jo, ir Deinas pasitraukė atatupstas, užleisdamas šeimininkei savo vietą.

— Ten, parke, yra žmogus, — tarė jis. — Man atrodo, jis stebi namą.

Rani įsitempė.

— Koks žmogus?

— Pažiūrėkite į vartus, — nurodė Deinas. — Tada pakreipkite žvilgsnį į kairę, per kokius dešimt metrų, bet šiapus didelio medžio. Jis vilki rudais drabužiais.

Rani ėmė žvilgsniu naršyti žalią tirštumą. Bet taip ir neįžiūrėjo jokio vyriškio, tik margaspalviais drabužėliais vilkinčius vaikus.

— Nieko ne… — pradėjo ji, ir su šiais žodžiais pastebėjo jį. Vyriškis akis įbedęs stebeilijo į namą.

Rani nė pati nepajuto, kaip atšlijo. Ir supykusi riktelėjo:

— Kas čia toks, po šimts velnių?

— Nežinau, — atsakė Deinas. — Galbūt koks nors trenktas. — Jis patapšnojo sau per smilkinį. — Na, mažumėlę ne viso proto.

— Įkūrėjų Lankoje? — nustebo Rani. — Kaip jis galėjo prasmukti pro vartus?

Ji nužirgliojo prie kompiuterio ir, išvaliusi ekraną, paliepė sujungti ją su Abanato policijos nuovada.

— Prašau pakviesti pareigūnę Curadą, — paprašė Domna, kai atsiliepė budintis tarnautojas. — Kalba Rani Jago, turiu pirmenybės teisę.

— Klausau, Domna, — atsakė tarnautojas, ir ekranas aptemo.

— Ar jis vis dar ten?

— Taip.

Kunkuliuodama nekantrumu Rani laukė, kol ekrane išryškės Sachiko Curados veidas. Tačiau sulaukė tik blykstelėjusio užrašo: VAIZDINIS PERDAVIMAS NEGALIMAS. PASIRUOŠKITE GARSO RYŠIUI.

— Aš ir pasiruošusi, — burbtelėjo ji.

Iš kompiuterio garsiakalbio atsklido Sachiko Curados balsas:

— Domna, mus jau sujungė. Kuo galėčiau padėti?

— Vis dar čia, — jai už nugaros tarstelėjo Deinas.

— Įkūrėjų Lankoje tūno kažkoks nepažįstamas vyras, — pasakė Rani. Atrodo, jis stebi namą. Šitą namą.

— Ar galite nupasakoti, kaip jis atrodo?

Rani suraukė antakius.

— Aš galiu, — tarė Deinas.

— Sakyk, — paliepė ji.

Deinas priėjo prie kompiuterio.

— Jis maždaug metro aštuoniasdešimties ūgio, blyškios odos, tamsiais trumpai kirptais plaukais. Drabužiai rudi, jei neklystu, su žaliomis detalėmis…

— Akys? — paklausė balsas iš garsiakalbio.

— Neįžiūriu, jis per toli. — Deinas dirstelėjo į langą. — Rani-ka, gal būtų gerai, jei pažiūrėtumėt…

— Gerai.

Prisišliejusi prie lango iš vienos pusės, ji įžambiai pažvelgė žemyn. Žmogus tebebuvo, kur buvęs. Deinas dar valandėlę kalbėjosi su Curada, paskui pats prisigretino prie lango.

— Pareigūnė Curada pažadėjo, kad per penkias minutes prisistatys policija patikrinti jo tapatybės.

— Gerai.

Penkios minutės gerokai prailgo. Galų gale Rani išvydo prie vartų artinantis ketvertą vyriškių su grietinėlės spalvos Abanato policijos pajėgų uniformomis. Neatrodė, kad stebėtojas būtų labai sutrikęs, kai jie atkirto plytelėmis grįstus takus. Du iš jų prisiartino priėjo iš skirtingų pusių. Rani matė, kaip žmogus kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė tapatybės kortelę.

— Tikriausiai jie turi mini skenerį, — susidomėjęs ištarė Deinas. — Arba…

Jis taip ir neužbaigė. Arba — kas? — pagalvojo Rani. Persimetęs keliais žodžiais su pareigūnais, stebėtojas nesipriešindamas pasišalino kartu su jais. Nepaprastai ramus ir širdingas vaizdelis. Aplink fontaną lakstę vaikai žaidė sau nė nepastebėję, kad čia kažkas atsitiko.

Pyptelėjo iškvietimo signalas. Rani pripuolė prie kompiuterio ir nuspaudė telefono linijos mygtuką.

— Kalba Rani Jago, — tarė ji.

— Domna, čia Leandras Morelis iš Abanato policijos. Prašėte, kad mes patikrintume tapatybę asmens, kuris, kaip manote, stebėjo jūsų namą.

— Taip, prašiau. Tai kas jis?

Vyriškis kitame laido gale atsikrenkštė.

— Domna, jis — iš Federalinės policijos pajėgų, narkotikų skyriaus. Patikrinome jo įgaliojimus, reikalavome, kad pasisakytų ir vardą, bet šį jis atsisakė atskleisti — tam jis turi teisę. Bandėme apklausti, tačiau jis pareiškė neatsakinėsiąs į jokius klausimus, o jeigu mes norime ką nors sužinoti apie jo užduotį, pasiūlė kreiptis į jo viršininką Maiklą A-Rae. Paprašėme federalo apleisti parką, ką jis ir padarė.?

— Hipererdvės faras! — žioptelėjo Deinas.

Rani valandėlę žvelgė į užtemusį ekraną.

— Ačiū, pareigūne Moreli, — galiausiai ištarė.

— Malonu jums pasitarnauti, Domna. Gal dar ko nors reikia?

Rani pasitrynė smakrą.

— Įkūrėjų Lanka yra privatus parkas. Man nepatinka, kai ten landžioja svetimi. Ar galėtume… — Ji taip ir neužbaigė sakinio.

Morelis dar kartą atsikrenkštė.

— Atleiskite, Domna, — tarė policininkas. — Žinoma, galite pasikonsultuoti su savo teisininkais, bet nemanau, kad esama kokio nors būdo tuos šunsnukius išvaikyti.

Deinas sukikeno. Rani išsišiepė.

— Ką gi, ačiū. Nieko daugiau nereikia. — Ji išjungė ryšį. — Narkotikų policija, — nutęsė moteris. — Po šimts, kuriems velniams narkotikų policija susibaudę stebėti mano namą?

Į tai Deinas neturėjo ką atsakyti.

Vakare Rani tą patį klausimą uždavė Zedui.

Iš ledyno šis grįžo iškart po vidudienio ir tučtuojau pasišalino į savo kambarį, tarstelėjęs tik tiek:

— Jei kam nors šautų į galvą mane pažadinti, tegul verčiau pasirūpina ypač svaria priežastimi.

Vyriškio kakta ir skruostai buvo patamsėję, jis atrodė neįtikėtinai išsekęs. Tačiau po keturių valandų pabudo išbadėjęs kaip vilkas ir tiesiu taikymu patraukė į virtuvę naikinti Korioso atsargų. Tik paskui nusiprausė po dušu ir nuėjo pas Rani įjos kambarį. Kai tik jis įžengė pro duris, Deinas, kuris tysojo ant kilimėlio, skubiai pakilo ant kojų. Prieš pasirodant Zedui, vergas sėdėjo ant grindų, įsigilinęs į knygos įrašą, kurį jam davė Rani.

Tačiau Zedas tik paprasčiausiai linktelėjo jam. Nuskubėjęs pas Rani, sėdinčią prie kompiuterio, pasilenkė ir lūpomis švelniai palietė jos sprandą. Sesuo atsigręžė.

— Zedai-ka.

Ji nusišypsojo broliui; jos veidas — tikras jo veido atspindys, tik šiek tiek švelnesnis. Zedas pirštais perbraukė sesers skruostą. Deinas nusigręžė.

— Kaip sekėsi kopti į ledkalnį, Zedai-ka? — paklausė Rani.

— Gerai, — atsakė Zedas. — Puikiai.

Deinas smalsiai dirstelėjo į jį. Jis tarsi koks imtuvas gaudė kiekvieną Zedo nuotaikos niuansą — ir nieko negalėjo padaryti. Tinklo šeimininkas sėdėjo atlošęs galvą, palei krėslo šonus nusvarinęs rankas — Deinas dar nė karto nebuvo matęs jo šitokio atsipalaidavusio. Zedas atrodė pasisotinęs — ir ne kokiu nors intensyviu jusliniu malonumu, kurį jam sukeldavo kito žmogaus skausmas, o kažkuo kitu — gilesniu ir ne tokiu siaubingu. Staiga jo galva krustelėjo: Zedas pažvelgė į Deiną ir išsišiepė.

— Kada nors bandei kopti į ledkalnį? — paklausė.

— Ne, — atsakė Deinas. — Peline kartais kopdavau į kalnus.

— A, — tarstelėjo Zedas. — Kopti į ledkalnį — visai kas kita. Kada nors tau reikėtų pamėginti.

Rani atsisuko su visu krėslu ir pažvelgė į brolį.

— Zedai-ka, šiandien namus stebėjo narkotikų policija.

Zedas išsitiesė.

— Ką? Pasakok.

Rani papasakojo. Jų veidai švytėjo švelnioje lempų šviesoje — du to paties profilio variantai. Deinas stebėjo juos ir klausėsi neatsistebėdamas, kokie tuodu panašūs — ir kokie nepanašūs.

Zedas pirštais ėmė barbenti į krėslo ranktūrį.

— Niekaip nesuprantu, kodėl jie šitaip varginosi, — tarė jis. — Negali būti, kad farai mano, jog tu imsi ir atsivesi tiekėjus į namus.

— Na, nežinau, — susimąstė Rani. — Jei tik pavyktų rasti ką nors, kas panorėtų parduoti man partiją dorazino, galbūt atsivesčiau net į namus. — Ji pasilenkė prie kompiuterio. — Zedai-ka, norėčiau parodyti tau, ką šiandien nuveikiau.

Zedas pakilo ir priėjo arčiau, kad galėtų žiūrėti jai per petį. Ekrane sumirgėjo žalių skaičių virtinės.

— Jeigu čia, čia ir dar štai čia doraziną pakeistume pentatinu, — pasakė Rani, — per artimiausius tris mėnesius sutaupytume šešiolika tūkstančių dozių.

Ji ėmė vardinti skaičius. Deino dėmesys nuklydo kitur.

Jis dirstelėjo į diaprojektorių rankoje. Knyga, kurią jam davė Rani, buvo Nekso istoriko rašyta „Čabado istorija”. Deinas nustebo, kad Rani išvis turi šią knygą: istorikas net nebandė apsimetinėti objektyviu — buvo nuožmus vergijos priešininkas. Deinas prisiminė kelias eilutes iš knygos. „Jei neminėsime turtų bei karštligiškai malonumus saujomis semiančių turistų, — rašė Nakamura, — Cabadas kaip buvo, taip ir liko kalėjimu. Niekas iš jo piliečių nėra iš tikrųjų laisvas: vieni jų — vergai, kiti — kalėjimo prižiūrėtojai. Pastarajai kategorijai priklauso ir vadinamųjų Keturių Seimų nariai”.

Peržvelgęs pavardžių rodyklę, Deinas susirado puslapius, kur buvo minima Jago Šeima, tačiau nerado ničnieko nei apie Rani, nei apie Zedą, nei apie Tinklą. Jis net išsišiepė pagalvojęs, kokių nuostabių šlykštynių Nakamura būtų prirašęs apie Tinklą.

— Deinai, — iš viršaus atsklido Zedo balsas. — Ką veiki?

Staigiu, nevalingu judesiu Deinas išjungė diaprojektorių.

— Skaitau, Zedai-ka, — atsakė.

Zedas ištiesė į jį ranką, ir pulsas ėmė tvinkčioti Deinui gerklėje.

— Duokš pažiūrėti.

Deinas atidavė diaprojektorių. Zedas jį įjungė, peržvelgė kelis puslapius ir sukikeno.

— Nakamura! Ir iš kur tu jį išknisai?

— Aš daviau, — atsiliepė Rani.

— „Oficialiai įtvirtiną piktybišką, reakcingą sistemą ir padarą ją ekonomiškai stabilią, Cabadas bei kiti Sardonikso sektoriaus pasauliai apgynė savo sistemos teisėtumą Federacijos diplomatų akivaizdoje, pasitelkę daugybę racionalių teisinių paaiškinimų…” — perskaitė Zedas. — Kai mano esąs teisus, Nakamura sugeba priblokšti savo pompastika, — tarė jis ir numetė diaprojektorių Deinui ant kelių. — Galvą guldau: Maiklas A-Rae jį dievina. Rani, gal turi čia Maiklo A-Rae asmens bylą?

— Žinoma. — Rani suvedė į kompiuterį atitinkamus nurodymus. — Štai ji.

Zedas ėmė skaityti jai per petį.

— Tokioms pareigoms jis dar gerokai jaunas, jam tik dvidešimt aštuoneri. Kilęs iš Kerėtojo. Policininko darbo mokėsi Santjage Kamelijos sektoriuje, taip pat ir Senojoje Žemėje. Įdomu. Apmokymai narkotikų skyriuje Nekse. Hmmm. Dar lankė hipererdvės navigatorių mokyklą, bet jos taip ir neužbaigė… Deinai!

— Ką pasakysite, Zedai-ka?

— Ar gali būti, kad tu jį andai pažinojai?

Deinas suraukė antakius, vartaliodamas atmintyje vardą.

— Ne, nemanau. Gal įturite jo nuotrauką?

— Eikš, pasižiūrėk, — pasakė Zedas.

Deinas pakilo, palikęs diaprojektorių ant kilimėlio, ir atsistojo už krėslo prie kompiuterio.

Jis įsmeigė žvilgsnį į veidą ekrane. Tamsūs plaukai, tamsios akys, šokolado rudumo oda — atspalvis, būdingas daugumai Kerėtojo gyventojų… Deinas papurtė galvą.

— Niekuo neišsiskiriantis veidas — atrodo kaip visi, — tarė jis.

— Taip, — sutiko Zedas.

Rani ėmė skaityti bylą toliau:

— Šeimyniniai ryšiai nežinomi; asmens istorija — taip pat nežinoma dėl I.D. ex. O kas yra I.D. ex?

— Tapatybės pakeitimas, — paaiškino Zedas. — Kur tu apie tai radai? Kada jis tai padarė?

Jis pasilenkė arčiau ekrano, žvilgsniu nekantriai naršydamas bylos eilutes.

— Bet ką tai reiškia? — paklausė Rani.

Atsakė Deinas:

— Tai reiškia, kad jis pasikeitė pavardę.

— A.

Prašneko Zedas:

— Kiek jam tuo metu buvo metų? Aštuoniolika? O, žvaigždės… Reikia manyti, jo šeima buvo sužavėta. Jis susišlavė pilnametystės proga skiriamus pinigėlius ir tarė jiems visiems: papūskit man į uodegą! Ir kur iškeliavo? Aha, į Neksą. Paskui — Santjagas, Senoji Žemė ir — atgal į Neksą. — Zedas išsišiepė. — Pažinojau Nekse keletą tokių, kurie pavardę keitėsi tris ar keturis kartus.

Deinas linktelėjo — jam irgi teko su tokiais susidurti.

— O tu galėtum tai padaryti? — paklausė Rani.

— Savaime aišku. Pirmiausia pateiki prašymą Kompcentrui. Jie patikrina, ar nerezgi kokios apgaulės, pasiima visus tavo pinigus, atseikėja tau dešimt procentų — arba tą sumą, kuri buvo skirta sulaukus pilnametystės, žiūrint, kuri mažesnė — ir pakeičia tavo pavardę, tuo pačiu iš savo archyvų ištrina bet kokius duomenis apie asmenį, kuris buvai iki tol, taip pat ir visą informaciją apie pakeitimą.

— Kuriems galams žmonės taip daro? — nesuprato Rani.

Deinas ir Zedas susižvalgė.

— Tam, kad pabėgtų nuo praeities, — paaiškino Zedas. — Kad išdildytų visus pėdsakus to asmens, kuriuo nebenori būti… — Jis pasitraukė nuo kompiuterio.

— Bet aš noriu sužinoti, kas buvo Maiklas A-Rae, — tarė Rani.

Zedas pakėlė nuo kilimėlio diaprojektorių. Įjungė jį, vėl išjungė.

— Neįsivaizduoju, kaip būtų galima tai padaryti, Rani-ka. Jokie oficialūs įrašai nebeegzistuoja.

Deinas pasiūlė:

— Galbūt ką nors atskleistų pati jo pavardė?

Rani sušuko:

— Na, žinoma! Visos Kerėtojo gyventojų pavardės nominalios. Nagi, pažiūrėkime, ką reiškia „A-Rae”.

Ji suvedė nuorodas į kompiuterį. Zedas priėjo arčiau. Visi trys susmeigė akis į ekraną.

— A-Rae. Pavardė, nepriklausanti jokiai kategorijai, tikėtina — pramanyta. Kalambūras vietiniu Kerėtojo dialektu. Reiškia „niekas”.

Rani prunkštelėjo ir išjungė displėjų.

— Ką gi. — Ji nuleido rankas ant kelių. — Net nuostabu, kaip kartais pavyksta nepešti visiškai jokios naudos. — Moteris apsisuko su visu krėslu. — Aš alkana. Deinai, gal būsi toks malonus ir pasakysi Koriosui, kad mes norėtume užkąsti?

— Gerai, Rani-ka.

Deinui ir pačiam parūpo, kas toks galėjo būti Maiklas A-Rae. Jei Maiklas A-Rae nesišlaistytų po Sardonikso sektorių, draskydamas dorazino prekybos tinklą, jis, Deinas Ikoro, būtų nepastebėtas praslydęs į Čabado palydovą. Tik Maiklas A-Rae kaltas dėl to, kad Žvaigždžių Kapitonas pakliuvo į Zedo Jago akiratį. Šunsnukis, pagalvojo Deinas, veidmainis šventeiva, fanatikas… Staiga pats susizgribo bebaigiąs užkunkuliuoti ir nusijuokė.

— Džiaugiuosi, kad tu turi dėl ko juoktis, — rūgščiai mestelėjo jam Binkis. Jis sėdėjo virtuvėje kramsnodamas duoną su sūriu.

Deinas nekreipė į jį dėmesio.

— Jie nori valgyti, — tarė jis Koriosui.

Milžinas tik linktelėjo, akys po saulės akinių stiklais buvo neišskaitomos.

— Ar Rani kvietė mane? — paklausė Binkis.

— Ne, — atsakė Deinas ir nors nemėgo blyškiavėidžio sekretoriaus, bet, neužmiršdamas bendros jų patirties, pridūrė: — Zedas sugrįžo iš ledynų.

— Jau supratau, — atsakė Binkis.

Deinas patraukė į valgomojo nišą. Ten įsitaisiusi Amri žaidė su trijų matmenų žaislu. Mergaitė vartaliojo jį į visas puses, kad visos figūrėlės sukristų į skyles, tik jai nelabai kaip sekėsi.

— Ar gali padaryti taip, kad jos sukristų? — išvydusi artėjantį Deiną paklausė Amri, tiesdama jam sluoksniuotą kubą.

— Ne, — atsakė jis, — aš nemoku. Rani išalko, kačiuk.

— A. — Ji padėjo žaidimą į šalį. — Tuomet turiu čia apsitvarkyti. Kodėl tu mane taip pavadinai?

Vyriškis gūžtelėjo pečiais.

— Šiaip sau. Tokia malonybinė pravardė. Ar tau nepatinka?

Ji nusišypsojo.

— Patinka.

Krestelėjusi galvą, apsuptą plaukų debesiu, mergaitė nukurnėjo į virtuvę.

Kol Zedas ir Rani valgė, Deinas, Koriosas ir Amri sėdėjo virtuvėje: Koriosas mėgo viską stebėti, Amri turėjo patarnauti šeimininkams, o Deinui tiesiog patiko leisti laiką su Amri. Po pietų jis pasišalino į savo kambarį. Vos spėjo įsijungti grotuvą ir užleisti Stratos „Fugą trims fleitoms”, netikėtai atsidarė kambario durys ir vidun įžirgliojo Zedas.

Deinas taip ir sustingo, sprandą kaipmat išbėrė prakaito lašeliai. Prisiminimas apie tai, kaip Zedas įeina į jo kambarį, buvo nemaloniai gyvas jo atmintyje. Zedas mostelėjo į grotuvą. Deinas paskubomis jį išjungė. Tinklo šeimininkas vyptelėjo jam:

— Atsipalaiduok.

Jis atgalia ranka kažką mestelėjo ant lovos. Tai buvo diaprojektorius su taip ir neišimta knyga.

— Rani per pietus užsiminė, jog tai tu pastebėjai tą tipą parke, — tarė Zedas.

— Taip, Zedai-ka.

— Tai gerai. Štai pagalvojau, kad hipererdvės farai, ko gero, nepasitenkins tik slampinėdami po parkus. Ar tu sugebi pastebėti iš paskos slenkantį šešėlį?

Deinas apsilaižė lūpas.

— Nežinau, — atsakė.

Zedas prunkštelėjo.

— Juk tu buvai kontrabandininkas, Deinai. Ką jau ką, o dairytis per petį tikrai turėtum būti įpratęs.

— Taip, — sutiko Deinas. — Bet hiperių kvartale pastebėti šešėlį kur kas paprasčiau…

— Žinau, — nesiginčijo Zedas. — Tačiau kai Rani susiruoš kur nors eiti, noriu, kad dairytumeis akis išpūtęs. Gali atsitikti ir taip, kad A-Rae sumąstys prikabinti jai uodegą.

— Arba jums, — pridūrė Deinas.

Zedas linktelėjo.

— Arba man. Ačiū, kad priminei. Juk mes net nežinome, ko jis nori. Galbūt tikisi, kad aš nuvesiu jį tiesiai pas Jago Šeimos narkotikų dilerį. — Jis nutaisė grimasą. — Vis dėlto vieną dalyką apie A-Rae galiu pasakyti: veikia jis anaiptol ne subtiliai. — Zedas žingtelėjo atatupstas. — Labos nakties.

— Labos nakties, — priblokštas atsiliepė Deinas.

Zedo žingsniai nutolo koridoriumi. Naktis, galvojo Deinas, naktis — saugus metas… Jį užgriuvo Tinklo prisiminimai, jis suvirpėjo.

Deinas sandariai uždarė duris ir vėl įjungė grotuvą. Kambarį užliejo „Fuga trims fleitoms”. Deinas prigesino šviesas ir nusirengė. Patalynė buvo gaiviai vėsi, dvelkė maloniu aromatu. Šmurkštelėjęs po antklode, Deinas pagalvojo apie Rani, apie Rani ir Zedą. Tąsyk šeimininkė pabrėžė, kad jie niekada nebuvo meilužiai. Ji ir dabar graži — septyniolikos turėjo būti tiesiog žavinga, dingtelėjo jam.

Deinas sugniaužė kumščius prisimindamas šiltą ir drėgną jos liežuvio prisilietimą prie jo delno. Ji geidė jo — Deinas žinojo tai, ir tas žinojimas kėlė jam siaubą, mat jei ką nors suuostų Zedas, Deinui tai kainuotų sveiką protą, jei ne gyvybę. Deinui atrodė, kad į meilės nuotykius ji leidžiasi tik tada, kai Zedas būna išvykęs Tinklu. Kažin kaip turi jaustis jis? Kažkaip absurdiška būtų jausti užuojautą Zedui Jago, bet Deinas labai aiškiai prisiminė tą valandėlę Rani kambaryje šią pat pavakarę, kai Rani paklausė, kodėl žmonėms kartais šauna į galvą pasikeisti pavardę, o Zedas atsakė: „Kad išdildytų visus pėdsakus to asmens, kuriuo nebenori būti”.

Deinas išjungė lempą. Dabar kambarį apšvietė tik pro langą prasiskverbianti miesto pašvaistė. Name viešpatavo tyla. Stratos fleitos audė minkštus, švelnius melodijos raštus. Kažin kur dabar galėtų būti Tori Lamoniką? — netikėtai parūpo Deinui. Jis sukando dantis, net sušnypštė iškvepiamas oras — galvojo apie hipererdvę, apie beribę, svaiginančią tamsą, nuaustą tamsraudonių dulkių hieroglifais, įsivaizdavo save ir savo laivą, vibruojantį po kojomis…

Jis pasisuko ir atsigulė ant šono. Dabar galėjo matyti langą. Rani Jago. Jeigu ji geidžia jo — ką gi, galės jį turėti. Juk jis — jos vergas. O jeigu sugebės kaip reikiant šeimininkę patenkinti, galbūt ji net grąžins jam laisvę.

Galbūt.