Sardonikso tinklas 1

Vienuoliktas skyrius

Pasimylėjęs Deinas pakilo ir atitraukė užuolaidas.

Kambarį užliejo šviesa, ji čiurleno lentelėmis apmuštomis sienomis. Pavakary gatvėmis vėl plūdo minios turistų, prislopintas jų šurmuliavimas skverbėsi vidun — duslus bežodis murmesys tarsi tolimos upės gurgėjimas. Namuose buvo tylu, tik negarsiai dūzgė oro vėsinimo sistema. Kodėl aš pagalvojau apie upę? — pati nustebo Rani. Visos Čabado upės tekėjo po žeme.

Deinas grįžo prie lovos. Pasilenkė pabučiuoti Rani, o ji paglostė jo gelsvą, beplaukę krūtinę, čiuopdama po oda pulsuojančią širdį. Kambaryje kvepėjo seksu ir sėkla.

— Privalau eiti, — ištarė jis.

— Taip.

Jis pasilenkė, ėmė bučiuoti jos akių vokus, nosį, ausis. Ji lūpomis sugraibė Deino lūpas ir įsisiurbė į jas, mėgaudamasi jo skoniu.

Kai pagaliau jį paleido, Deinas paskubomis apsirengė. Be garso atstūmė duris. Tylutėliai užvėrė jas paskui save. Rani išsitiesė ir apsivertė kniūbsčia. Vis dar užuodė jo kvapą paklodės raukšlėse.

Vėl ėmė mausti sumušimus. Rani stebėjo saulės atšvaitą, lėtai slenkantį tamsaus medžio siena. Galiausiai pakilo, nuėjo į vonią, palindo po dušu. Vanduo maloniai gaivino kūną, tik graužė nubrozdinimus. Rani grįžo prie lovos ir šiek tiek ją aptvarkė, išlygino paklodę, išpurtė pagalves. Paskui vėl nėrė į patalus, nors ir žinojo, kad turėtų keltis ir sėsti prie darbo, užuot sukusi sau galvą dėl to, kas įvyko. Tyla namuose migdė taip, kad nebeįmanoma buvo atsispirti.

Ją pažadino Zedo žingsniai laiptuose. Jis lėkė viršun, peršokdamas per dvi pakopas. Kambaryje buvo vėsu. Dangus už lango jau mirguliavo švytinčiais purpuriniais gaisais.

Zedas atstūmė jos kambario duris, nė nepasivarginęs belstis. Tuojau pat atžirgliojo prie lovos. Rani kilstelėjo ranką sveikindamasi:

— Zedai-ka.

Brolis atsisėdo ant lovos krašto. Vilkėjo žalią chalatą, surištą po kaklu.

— Nejaugi atlėkei per visą miestą su tokia apranga? — paklausė ji.

— Taip. Chirurgo chalatas. Kaip tu, gerai jautiesi? Atskubėjau iš karto, kai tik pavyko ištrūkti. Visi jaunesnieji gydytojai iškeliavę į Adatų Gatvę arba į Barakus. Man teko priiminėti skubius atvejus. — Jo veidas atrodė sukritęs.

— Juk liepiau Binkiui nieko tau nesakyti! — prapliupo sesuo. — Jis turėjo perduoti tau tik tiek, kad paskambintum…

— Aš ir skambinau, — atsakė jis. — Skambinau ir skambinau. Ištisas šešias valandas niekas neatsakė.

— O… — Rani dirstelėjo į kompiuterio terminalą. Ritmingai blykčiojo pranešimų gaviklio lemputė. — Aš… aš miegojau.

— Miesto kompiuteris man pranešė, kad linija nesutrikusi. Sunerimau. Parskubėjau namo. Binkis pasakė man, kad susilaukei antro antpuolio. Jų buvo trys, viena — moteris su buteliu?

— Taip, teisingai. Manęs nesužeidė, aš tik sukrėsta. Skauda šoną.

— Papasakok. — Rani kaip sugebėdama nupasakojo užpuolimą. — Parodyk šoną, noriu pasižiūrėti.

Sesuo nusiklojo ir parodė broliui sumušimus. Kraujosruvos jau keitė spalvą: buvo žalzganai purpurinio atspalvio, labai didelės. Atrodė bjauriai. Vietomis oda buvo pabrinkusi. Atsargiai kaip tikras gydytojas Zedas apčiupinėjo šonkaulius. Rani nė į galvą neatėjo, kad jie galėjo įskilti.

— Na, matai? — tarė ji. — Aš sveika gyva. — Norėdama tai patvirtinti, sesuo nusišypsojo.

Zedas neatsakė jai šypsena.

— Rani, gal nori grįžti į dvarą? — paklausė.

— Kitaip sakant — pabėgti? — Jis linktelėjo. — Nieku gyvu! O kaip man pasiūlysi elgtis dvare? Įsitaisyti Narvo lauką? Gyventi už grotų? Na jau ne. Rytoj aš dalyvausiu Aukcione, o po šešių dienų surengsime Jago Šeimos pokylį. O jau po to išvyksime atgal į užmiesčio valdą — lygiai taip pat, kaip ir kiekvieneriais metais. Jago Šeima įkūrė šį miestą, nesileisiu iš jo išgenama!

Brolis švelniai atsakė:

— Juk turėjau paklausti.

— Turbūt taip.

— Ar apie užpuolimą pranešei Abanato policijai?

— Savaime suprantama.

Rani išsiropštė iš lovos ir siektelėjo chalato. Krūptelėjo, kai skausmas nusmelkė dešiniąją ranką.

— Kas yra? — tuojau pat pasiteiravo Zedas.

— Mano ranka… nugriuvau ant jos. Rodos, buvau išsisukusi. Deinas atstatė į vietą išnirusį sąnarį.

Deino vardas nuaidėjo jos smegenyse tarsi varpelio skambėjimas. Rani nusigręžė, slėpdama veidą nuo akylo brolio žvilgsnio, nors taip elgtis jai buvo visai neįprasta. Rani įžiebė šviesas. Purpurinė žara danguje išblėso, užleisdama vietą sodriam mėlynumui be šešėlių — nakties tamsos pranašui. Rani svarstė, kiek laiko truks, kol Zedas suuos, kad ji mylėjosi su Deinu. Amri gali nejučia prasitarti. Koriosas — tikrai ne. Binkis savo noru išvis netars Zedui nė pusės žodžio.

Interkomo ryšiu ji susisiekė su virtuve.

— Amri, pasakyk Koriosui, kad mudu su Zedu pietausime valgomojo nišoje. — Ji atsigręžė į Zedą. — Ar tu alkanas? Tikrai turėjai išalkti. Man štai žarna žarną ryja. Išėjau iš Diurų pokylio kaip tik tuo metu, kai pradėjo dengti stalą priešpiečiams.

— Ankstokai, — tarė Zedas. — Nejaugi buvo taip nuobodu?

— Taip, — atsakė ji ir nejučia šyptelėjo prisiminusi, kaip Ferisas Diuras įsisiurbė jai į lūpas. Taip negrabiai… Visai ne taip kaip Deinas. — Buvo siaubingai nuobodu. Zedai-ka, gal norėtum persirengti?

Jis dirstelėjo į žaliąjį chirurgo chalatą.

— O! Taip, žinoma.

Jis pakilo, priėjo prie jos ir apkabino, labai švelniai, tarsi ji būtų iš stiklo. Akimirkai panardino veidą jos plaukuose.

— Rani, — sukuždėjo.

Ji glustelėjo priėjo.

— Zedai, man viskas gerai. Aš sveika gyva, dvyny.

— Taip, — sušnibždėjo jis, ir jo rankos nusviro.

Deinas stebėjo Zedą ir Rani, petys petin lipančius žemyn įvijais marmuriniais laiptais.

Kaip ir anąsyk, kai pirmąsyk išvydo juos šitaip lipančius laiptais dar užmiesčio dvare, jį pribloškė brolio ir sesers panašumas. Tačiau dabar jis matė ir tai, kas slypi po tuo panašumu, po vienodomis gintarinėmis akimis, rusvais plaukais — Rani tamsesniais, Zedo — šviesesniais, po vienodu ūgiu, net panašiais balsais. Jie buvo skirtingi taip, kaip šviesa skiriasi nuo tamsos, kaip malonumas skiriasi nuo skausmo. Deinas prisiminė stangrų moters plaukų svorį ant gerklės ir sudrebėjo. O kas dabar esu aš? — pagalvojo jis. Vergas, Žvaigždžių Kapitonas, pilotas, draugas, meilužis, asmens sargybinis…

Pro jį prasibrovė Amri, nešina padėklu. Deinas pasitraukė jai iš kelio ir pasuko į virtuvę. Zedas ir Rani nuėjo į valgomojo nišą. Koriosas kažką murmėjo, palinkęs prie savo puodų. Binkis sėdėjo ant taburetės ir valgė. Toli gražų neatrodė draugiškai nusiteikęs.

Koriosas alkūne bakstelėjo Deinui į šonkaulius.

— Valgyk, — tarstelėjo.

— Gerai.

Deinas prisikrovė lėkštę ir įsitaisė ant kitos kėdės.

Jis labai norėjo užmegzti su Binkių nerūpestingą, neįpareigojantį pokalbį, bet taip ir nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti. Tad abu valgė tylėdami. Staiga iš pietų nišos išniro Amri.

— Deinai, tave kviečia Zedas.

— Kviečia? Dabar? — kilstelėdamas paklausė Deinas.

Amri linktelėjo. Deinas ne be vargo nurijo seilę. Binkis tik dėbtelėjo į jį be jokios išraiškos. Deinas išsliūkino iš virtuvės, kaipmat ėmė mausti visus sumušimus. Jis buvo nusibrozdinęs kairiąją ranką į Bulvaro akmenis, o ant kairiosios šlaunies, kur įspyrė kažkuris užpuolikų, iššoko tamsus, skausmingas gumbas.

Jis nuspūdino į valgomojo nišą. Rani buvo ten. Deinas valios pastangomis prisivertė pernelyg ilgai nesulaikyti žvilgsnio ties ja. Pasisaugok, perspėjo krūtinėje užkunkuliavęs kraujas, būk labai labai atsargus. Jis pasitelkė savidiscipliną, kurios išmoko dar Nekse, ir sąmoningai atsiribojo nuo Rani vaizdinio. O paskui atsigręžė į tą, kuris panorėjęs galėjo vienu prisilietimu sutrupinti jo savidiscipliną į šipulius.

— Kvietėte mane, Zedai-ka?

— Taip, — atsakė Zedas, atsilošdamas krėsle. — Papasakok apie tą šiandieninį antpuolį.

— Jų buvo trys, — ėmė pasakoti Deinas. — Jie mūsų tykojo — Bulvare, maždaug pusiaukelėje tarp Įkūrėjų Lankos ir Diurų namų. Apsimetė girtuokliais. Buvo pats vidudienis — laiką jie pasirinko idealiai: kiek akys aprėpė, gatvėje nebuvo jokių praeivių. Juodas Rani perukas jų neapmulkino, matyt, jie žinojo, kad ji bus jį užsidėjusi.

Zedas suraukė antakius.

— Juodas perukas? — Jis atsigręžė į Rani.

— Buvau užsidėjusi juodą peruką — tą patį, kurį nusipirkau prieš ketvertą metų, — atsakė sesuo. — Vilkėjau sidabrinį sarį.

Zedas linktelėjo.

— Pasakok toliau.

Deinas stengėsi kuo tiksliau prisiminti įvykių eigą.

— Toji moteris su buteliu, man rodos, puolė Rani pirmoji. Taip. Aš įsibroviau tarp jų. Išspyriau butelį jai iš rankos. — Jis susiraukė. — Ėjimas buvo visai kvailas, bet suveikė. Pargrioviau tą moterį ir smogiau jai. Vienas vyriškių užgriuvo mane, valandėlę mudu ritinėjomės. O trečias puolė Rani. Kai pagaliau atsidūriau priėjo, kaip tik buvo užlaužęs jai rankas. Man pavyko nutempti jį nuo jos, tada jie išsigando ir pasipustė padus. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, niekas šito nematė.

— Ar sunku buvo juos nubaidyti? — paklausė Zedas.

Deinui skausmas nusmelkė šlaunį.

— Tai tikrai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas.

Zedas paklausė:

— Kaip tu manai, ko jie norėjo? Pagrobti Rani? Sužaloti? Įbauginti?

Deinas pagalvojo.

— Aš… aš nežinau, Zedai-ka, — pagaliau atsakė. — Abejoju, ar jie siekė ją nužudyti — juk galėjo padaryti tai iš tolo, aš net nebūčiau įžiūrėjęs jų veidų.

Zedas susižvalgė su Rani.

— Jau galima įžvelgti ir tam tikrų dėsningumų, — tarė jis.

Rani linkčiojo galvą.

— Taip. O poryt turėčiau gauti laišką iš laisvųjų Čabado Žmonių.

Zedo žvilgsnis nutvilkė Deino veidą.

— Gerai padirbėjai, — ištarė jis.

— Ačiū, Zedai-ka, — atsakė Deinas.

— Sakyk… — Zedas gurkštelėjo vyno, nenuleisdamas akių nuo Deino, — argi neturėjai galimybės bent vieno jų smarkiau pritrenkti? Būtų užtekę kartą kaip reikiant vožtelėti per galvą, ir policija jau turėtų ką apklausti.

Deinas gurktelėjo seilę. Šito klausimo jis laukė. Ir bijojo. Atsakė gryną teisybę:

— Kai atplėšiau tą trečiąjį nuo Rani, baiminausi tik dėl jos. Pamaniau, kad jai, ko gero, bus lūžusi ranka. Užpuolikas man neberūpėjo, nė nebekreipiau dėmesio į jį.

Akys tarytum du dygūs ledokšniai gręžte gręžė vergo akis. Pagaliau Zedas tarstelėjo:

— Gerai, Deinai. Grįžk į virtuvę.

Parsiradęs į virtuvę ir pagaliau pasijutęs saugus, Deinas atsišliejo į sieną. Amri palietė jo ranką, apskritas jos veidelis spinduliavo rūpesčiu. Deinas drąsinančiai nusišypsojo mergaitei.

— Viskas gerai, kačiuk, — ištarė. — Nieko man nenutiko.

Tačiau širdis vis dar daužėsi krūtinėje. Taip, jis sakė tiesą — bet pasakė ją ne visą. Jei Zedas būtų mygęs toliau, neišvengiamai būtų sužinojęs, kad Deinas sąmoningai nutarė net nemėginti gaudyti kurio nors iš užpuolikų. Jis tiesiog neištvėrė minties, kad reikėtų pargabenti ką nors į namus ir atiduoti į nagus Zedui, kuris jau pasirūpintų nelaimėlį pusprotį sudraskyti į gabalėlius lėtai ir skausmingai.

Vyrukas atsisėdo ir kibo valgyti atvėsusį maistą. Koriosas tvarkėsi virtuvėje. Rani ir Zedas jau apleido valgomojo nišą; Deinas girdėjo, kaip juodu juokiasi, kopdami laiptais aukštyn. Amri nurinko indus nišoje, paskui grįžo į virtuvę.

— Baigiau, — tarė ji Koriosui.

Milžinas albinosas patikrino maisto atsargas, kyštelėjo nosį į sandėliukus bei šaldytuvą, linktelėjo visiems ir išspūdino sau.

Amri užgesino šviesas virtuvėje.

— Pasilieki čia? — paklausė ji Deino.

Jis galva mostelėjo į rietuvę nešvarių lėkščių.

— Ketinu dar jas išplauti.

— Tai padaryti galiu aš, — droviai pasisiūlė Amri.

— Ne, — atsakė jis. — Susitvarkysiu pats, kačiuk. Bėk gulti.

Mergaitė išėjo. Tykioje prietemoje Deinas sukrovė lėkštes į indaplovę, paskui išdėliojo į vietas. Šitaip likęs vienui vienas, jis galėjo bent įsivaizduoti esąs Peline — laisvas. Bet staiga susizgribo esąs anaiptol ne vienas. Binkis tebesėdėjo ant aukštos taburetės, tylus lyg koks virtuvės rakandas, ir sekiojo jį žvilgsniu.

Deinas įsispitrijo į jį.

— Neini gulti? — paklausė.

Binkis krustelėjo ir nuslydo nuo taburetės. Atsakė beveik maloniai:

— O koks tavo sumautas reikalas?

Jis ištiesė ranką ir sugriebė Deiną už žasto. Deinas net sustingo — šitaip ranką sugriebdavo Zedas — atkištu nykščiu, paruoštu pritrėkšti nervą prie kaulo.

Supykęs jis nusipurtė blyškiaveidį sekretorių.

— Ką sau manai darąs? — riktelėjo.

Blausioje prietemoje Binkio bruožai atrodė neryškūs ir kieti kaip akmuo.

— Tau žiauriai nuskilo, pats žinai, — tarė jis.

Deinas atsakė:

— Net nenuraukiu, apie ką kalbi.

Binkis jam nusišypsojo.

— Apie Rani, — atsakė labai tyliai. — Gal nori atspėti, kas išjungė kompiuterio terminalo garsinį signalą?

Deinas pasijuto raustąs. Dar laimė, kad virtuvė skendėjo prietemoje.

— Štai kaip? — pastatė šerį jis. — Ką gi, vadinasi, aš skolingas tau paslaugą.

— Visiškai teisingai, — atsakė Binkis. — Tikrai skolingas.

— Tuomet tik pašvilpk, ir aš atbėgsiu grąžinti skolos, — sarkastiškai sviedė Deinas. Ir nužingsniavo į vergų koridorių.

Binkis nenusekė paskui jį. Kai galiausiai atsidūrė savo kambaryje, Deinui parūpo, kodėl Binkiui šovė į galvą išjungti garso signalą. Nejaugi priežastis tik ta, kad jis norėjo priversti Deiną pasijusti jo skolininku? O gal esama ir kokios nors kitos? Galbūt Binkis turėjo kokią nors kruopščiai sergstimą paslaptį, galbūt kokį Abanate paslėptą lobį, o gal mylimąją, kurią ir lankydavo tomis retomis progomis, kai Rani rytais duodavo jam laisvą valandėlę?

Žvaigždės, pagalvojo Deinas, juk mudu gyvename tuose pačiuose namuose, mudu — nelaimės broliai, tapę to paties žmogaus aukomis, o vis vien nieko apie kits kitą nežinome. Visiškai nieko.

Išaušo Aukciono diena.

Ištyrinėjęs žemėlapius Deinas jau žinojo, kad Aukcionas rengiamas aikštėje pačiame miesto centre; ji taip ir buvo vadinama — Aukciono Aikšte. Rytas išaušo saulėtas. Kažin, dingtelėjo Deinui, ar bent kartą yra buvę taip, kad Aukciono dieną lytų? Savaime suprantama, abu: ir Rani, ir Zedas — turėjo dalyvauti Aukcione; jis, Deinas irgi būsiąs ten — nesitrauksiąs nuo Rani, kaip ir dera asmens sargybiniui. Jis nusiprausė ir pasimankštino. Kai rengėsi, į duris pabarbeno Amri. Ji vilkėjo blyškiai geltoną suknelę, kuri priminė Deinui pirmąją dieną dvare, kai susipažino su mergaite. Dabar ji labiau nei bet kada priminė drugelį.

Mergaitė ištiesė jam porą mėlynų batų.

— Situos tau siunčia Rani, — pasakė ji.

Deinas paėmė iš jos batus. Šie buvo nepaprastai lengvi; jam net parūpo, iš kokio gyvūno odos pasiūti.

Amri užduotis tuo dar nesibaigė.

— Rani sakė norinti, kad tu vilkėtum mėlynus drabužius, taip pat įsisegtum auskarus su safyrais, kuriuos segėjai vakar.

— Gerai, — atsakė Deinas.

Niekaip neperprasdamas, kodėl staiga tapo svarbu, ką jis vilki, Deinas persirengė. Sumuštos šlaunies beveik visai nebeskaudėjo, gelio pleistras ant skruosto išdžiūvo. Deinas nusiplėšė jį ir apsičiupinėjo žaizdą pirštų galiukais. Paskui pažvelgė į veidrodį: žaizdos kraštai jau užsitraukė. Nė rando neliks. Deinas nuskubėjo į virtuvę. Dabar jau aiškiai išgirdo jį pažadinusį garsą: melodingai tilindžiavo gausybė varpelių.

Binkis sėdėjo ant tos pačios kėdės, kaip ir vakar. Jis irgi vilkėjo mėlynais drabužiais: jeigu nebūtų persirengęs, galėtum pamanyti, kad taip ir nebuvo pakilęs nuo kėdės per naktį.

— Pasistenk kaip reikiant pavalgyti, — tarė jis Deinui. — Pravers.

Visi susirinko pagrindiniame koridoriuje: Rani, Zedas, Deinas, Binkis, Amri. Rani vilkėjo sidabrinės ir mėlynos spalvų drabužį, Zedas buvo sidabrine Tinklo viršininko uniforma su Jago Šeimos simboliu „J” ant rankovės. Išvydus jį tokį, Deino skrandis susigniaužė į dygų kamuoliuką. Rani buvo palaidais plaukais. Po kaklu kabantis pakabutis su topazu pabrėžė gintarinį jos akių atspalvį. Ji šnekėjosi su Zedu: pokalbis, matyt, prasidėjo dar jos kambaryje.

— Zedai-ka, — sakė ji, — nenoriu kalbėti nei apie savo mėlynes, nei apie užpuolimą. Norėčiau ramiai eiti į Aukcioną ir smagiai praleisti laiką ten. O rūpintis ir nuogąstauti suspėsime ir vakare.

Pabrėžtinai mandagiai Zedas atsakė:

— Kaip pageidausi, Rani-ka.

Varpų gausmas nutilo. Koriosas atidarė jiems duris. Jie visi išėjo į gatvę. Per naktį Bulvare pridygo gausybė stiebų, ant kurių iškeltos plevėsavo įvairiaspalvės vėliavos: Keturių Šeimų, taip pat ir visų penkių gyvenamų Sardonikso sektoriaus pasaulių. O po vėliavomis visas Abanatas, regis, plaukė viena kryptimi: į rytus, į Aukciono Aikštę. Buvo dar ankstyvas rytas. Žmonės šviesesnėmis akimis dėvėjo saulės akinius, tačiau dauguma praeivių gatvėje tiesiog nešėsi juos rankose. Deinas užsismaukė savuosius ant viršugalvio. Rani tarė:

— Šiandien nedirba bankai, sustoja bet koks verslas. Visi, kas gyvas, traukia į Aukcioną. Tai viena mūsų švenčių.

Ji drauge su Zedu nulipo laiptais. Deinas, žingsniuojantis greta Binkio, atkreipė dėmesį, kaip persikreipė sekretoriaus veidas, išgirdus žodį „švenčių”, tarsi jis būtų užuodęs kokį puvėsių tvaiką. Jie įsiliejo į minią. Deinas paspartino žingsnį, kad atsidurtų petys petin su Rani. Ši sukikeno.

— Niekas šiandien neišdrįs manęs pulti, Zedai-ka. Turiu netgi du asmens sargybinius.

Ji akimirkai pirštais palietė nuogą kairiąją Deino ranką. Prisilietimas nudilgino, bet Deinas užmaskavo savo reakciją apsimesdamas, kad kluptelėjo ir tuoj pat atgavo pusiausvyrą. Zedas smalsiai dirstelėjo į jį. Deinas paaiškino:

— Dar neįpratau vaikščioti su tokiais batais.

Zedas atsakė:

— Atrodo, baigi priprasti prie tvirtos žemės po kojomis.

Tai reiškė, kad Deinas, jo manymu, jau ėmė prarasti grakščią, spyruokliuojančią hiperio eigastį — taip neišvengiamai atsitikdavo visiems hiperiams, pernelyg ilgai užsibuvusiems atokiau nuo žvaigždėlaivių.

— Tikiuosi, dar ne, — atsakė Deinas.

Zedas pažvelgė į jį su užuojauta, kas atsitikdavo tikrai nedažnai.

— Šito niekaip neišvengsi, — ištarė.

Deinas nusigręžė: žvilgtelėjo į mėlyną dangų, į tolį, į oro mirgėjimo iškreiptus sausų kalvų kontūrus. To neišvengia kiti, pagalvojo jis. Man šitaip nieku gyvu neatsitiks.

Binkis šnipštelėjo jam į ausį:

— Galbūt nori ką nors sužinoti apie Aukcioną?

Deinas apsidžiaugė proga pakeisti temą.

— Prašau papasakoti.

Klausydamasis Binkio jis akylai stebėjo margaspalvę minią gatvėje.

— Tie ilgi pastatai, iš visų pusių supantys Aukciono Aikštę, vadinami Barakais. Juose iškart ir įkurdinami iš Tinklo atgabenti vergai, ten jie laikomi, rengiami, maitinami, kvaitinami narkotikais.

— Kiek jų ten? — paklausė Deinas.

Jis manė, kad Zedas jau nukreipė dėmesį nuo jo kur nors kitur. Tačiau į jo klausimą atsakė Tinklo šeimininkas:

— Tinkle galime sutalpinti keturis tūkstančius vergų. Šiais metais atsigabenome tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt devynis.

— Ačiū, Zedai-ka, — padėkojo Deinas.

— Iš Barakų vergai išvedami atskirais būriais, — toliau aiškino Binkis. — O į būrius išskirstomi pagal kvalifikaciją. Pirmiausia išvedami darbininkai. Juos superka statybų rangovai, kosmouosto atstovai, miesto aptarnavimo skyrius, taip pat jie perkami ir į Gemito kasyklas. Vėliau ateina eilė kvalifikuotiems darbuotojams: technikams, amatininkams, įvairių profesijų specialistams. Vidudienį skelbiama pertrauka — tada visi skuba slėptis šešėlyje. Pirmojo būrio pasirodymą mes jau pražiopsojome, galbūt ir antrojo.

Bulvaras išplatėjo.

— Žinai, — kalbėjo balsas į dešinę nuo Deino, — viskas vyksta automatiškai. Įkiši kreditinį diską į specialią angą ir surenki sumą, kurią esi pasirengęs mokėti. Ekrane matai paskutinę pasiūlytą sumą. Pamatysi. Smagu būna nueiti ten anksčiau, kai tik prasideda varžytinės dėl naujo būrio. Gali pasiūlyti sumą puikiai žinodamas, kad kas nors kitas pasiūlys didesnę! Panašu į lošimą iš pinigų!

Tarsi bičių spiečius žmonių srautai bangavo Aukciono Aikštėje. Baltai dažytos pastatų sienos atspindėjo šviesą, atšvaitai blykčiojo tviskančioje minioje. Kūnai siurbte siurbė karštį. Deinas nusišluostė prakaitą nuo veido. Atvira aikštė kunkuliavo tarsi puodas ant ugnies. Staiga nuošė kuždesys: „Rani Jago, Jago, Jago”. Turistai lyg pagal komandą atsigręžė ir įsistebeilijo į juos. Sidabrine tunika vilkinti, visiškai rami Rani petys petin su Zedu žingsniavo pirmyn. Žmonės priekyje prasiskyrė, leisdami jai praeiti.

Binkis kepštelėjo Deiną iš užnugario.

— Štai.

Baltųjų pastatų šonuose atsilapojo durys — lyg būtų prasižiojusios juodos burnos. Deinas pamatė maždaug metro aukštumo pakylas, suręstas lygiagrečiai pastatams. Pro duris siūbtelėjo žmonės.

— Tie yra vergai, — tarė Rani.

Iš šonų ėjo būrelis vyrų ir moterų mėlynomis uniformomis. Vergai vilkėjo baltai. Paklusdami sargybinių nurodymams, jie vienodais atstumais rikiavosi ant pakylų. Kuždesys į ausį pranešė Deinui, kad tai paskutinis kvalifikuotų darbuotojų būrys.

Rani priėjo prie pakylos. Deinas pakėlė galvą. Virš jo ant pakylos stovėjo vergė. Ekrane švietė informacija apie ją: AMALIJA O-TORIS. AMŽIUS: KETURIASDEŠIMT DEVYNERI METAI, KVALIFIKUOTA MECHANIKE. SUTARTIES TERMINAS — PENKERI METAI. DORAZINO DOZĖ: 1,75.

Atrodė, moteris net nejunta, kad ją nužiūrinėja. Ji žvelgė viršum siūbuojančios galvų jūros — į dangų, į tolimą horizontą.

Binkis sukuždėjo Deinui į ausį:

— Šitą nusipirks miestas — jiems reikia mechanikų prižiūrėti ir remontuoti slenkančius šaligatvius. O jei ne, jos laukia Gemito kasyklos. Be mechanikų neišsiverčiama ir ten.

Deinui parūpo, kokį nusikaltimą galėjo įvykdyti Amalija O-Toris ir kokia bus galutinė kaina už ją.

— Atleiskite, — ištarė kažkieno balsas.

Deinas atsitraukė. Tamsaus gymio moteris įniko skaityti informaciją ekrane. Ji krimstelėjo nykštį, o paskui įkišo į angą kreditinį diską ir ėmė spaudyti mygtukus. Ekrane virpčiodami sužibo oranžiniai skaičiai. Moteris vilkėjo baltą kombinezoną su tamsia emblema: kirviu, iškeltu smogti — Diurų Šeimos simboliu.

Deinas paklausė:

— Jeigu nusipirksite ją, kur ji pateks?

— Į kasyklas, — atsakė baltarūbė moteris.

— Na, ar nesakiau? — sušnypštė Binkis.

Oras persisunkė drėgme: garavo tūkstančiai prakaituojančių, iškvėpintų kūnų.

Deinas stebeilijo į nejudančias figūras, sulindusias į nepastebimas pakylų nišas.

— Ar jie taip ir stovi be jokio šešėlio? — paklausė jis.

Binkis atsakė:

— Vergai? Taip.

Atsigręžė Rani.

— Kiekvienas būrys stovi lygiai valandą. Per tą valandą skelbiamos trys pertraukos, kai vergai gali atsisėsti pailsėti. Vandens atsigerti jie gauna į valias. Be to, dauguma jų apkvaitę nuo dorazino, o tokios būsenos nebaisūs jokie nepatogumai — šitaip stovėti jiems pakankamai malonu.

Binkis kažką sumurmėjo, kas galėjo būti, o galėjo ir nebūti: „Taip, Rani-ka”. Po minią šmirinėjantys prekeiviai įkyriai bruko pyragaičius ir jūrų dumblių paplotėlius, sausainėlius su drebučiais ir ledus. Kažkokia moteris pardavinėjo balionėlius su išpieštu Jago Šeimos simboliu „J” ir mažytes sidabrines vėliavėles. Vergai ant platformų mindžikavo ir dūsavo, nugrimzdę narkotinėse svajose.

Nenutoldami nuo pakylų, Rani ir Zedas iš lėto ėjo aplink aikštę. Deinas pastebėjo, kaip moteris su Jago simboliu „J” ant tunikos surinko siūlomą sumą už kažkokį plačiapetį trumpulį. Ekranuose nuolat mainėsi skaičiai. Prie vieno ekrano stumdėsi du pirkėjai — atkišę apatinius žandikaulius, varstydami vienas kitą nuožmiais žvilgsniais, juodu pakaitomis maigė mygtukus, siūlydami vis didesnę sumą. Zedas nupirko Rani pyragaitį iš presuotų jūros dumblių. Prekeivis atsisakė imti iš jo pinigus.

— Zedai! Rani!

Jų link yrėsi moteris. Deinas atpažino didingąją raudonplaukę, su kuria Rani pasisveikino ant Diurų namų laiptų. Moteris vilkėjo plačią baltą suknelę; skaisčioje saulėkaitoje ji plaukė per minią grakščiai ir galingai lyg burinis laivas.

— Priimkite padėką Jago Tinklui. Imrės atstovai pranešė, kad jau įsigijo trūkstamų darbininkų į visas laisvas darbo vietas, o aš apsirūpinau nauju sodininku, taigi visi mes labai patenkinti.

— Dėkoju, Aliza, — tarė Zedas.

— Ar jau girdėjote apie nelaimę Gemite?

— Kažką girdėjau, — neaiškiai numykė Rani.

— Tai pasiutimas, — išsiplūdo Zedas. — Aš apie tai girdėjau — ligoninėje pasakojo Saja. Ketinau tau papasakoti. Jiems šiandien teks užsipirkti visą būrį. Juk tai įvyko prieš savaitę, ar ne, Aliza? Saja nežinojo tikslių skaičių, ji išvis tenorėjo kalbėti apie nutraukytų galūnių prisiuvimą.

— Geros dvi darbininkų brigados iškrito iš rikiuotės, — pranešė Aliza.

— Kaip negerai, — maloniai tarė Rani.

Abi moterys nusišypsojo viena kitai.

Nuskambėjo varpas. Mėlynarūbiai prižiūrėtojai užlipo ant pakylų ir suvarė vergus atgal į Barakus. Kokias penkias minutes ant pakylų nebuvo nė gyvos dvasios, paskui pro duris išniro dar vienas vergų būrys.

— Kokie šitie vergai? — paklausė Aliza Kynet.

Zedas atsakė:

— Įvairūs specialistai.

Deinas uždavė Binkiui klausimą, kuris jau senokai nedavė jam ramybės:

— O kas nutinka tiems vergams, kurių niekas nenuperka?

— Juos superka prekybos agentai, — paaiškino Binkis. — Jie iškraustomi iš Barakų, įkurdinami ir maitinami prekybos agentų lėšomis. Taigi jei kokio nors vergo sutarties terminas pasibaigia metų viduryje arba jei vergas paleidžiamas į laisvę, arba jei miršta, galima tuojau pat rasti tokiam pamainą. Be jokios abejonės, perkant vergą iš prekybos agento, mokėti tenka kur kas daugiau nei Aukcione.

Aliza Kynet klausėsi jo aiškinimo.

— Visiškai teisingai, — pagyrė ji. — Rani, tavo sekretorius puikiai sugeba viską išdėstyti glaustai bei aiškiai.

Rani nusišypsojo. Binkis nusilenkė; blyškų jo veidą išpylė raudonis.

Už šio būrio vergus kainos buvo siūlomos ypač gyvai. Bendrame žmonių sraute Jago šeimyna ir Aliza Kynet buvo labai jau į akis krintantis gniutulas. Kažkoks apsukrus prekijas paleido į orą visą maišą dirbtinių plaštakių. Sparneliuose įtaisytomis saulės baterijomis varomos, jos grakščiai pleveno ir sklandė visai kaip tikri drugeliai. Žmonės urmu puolė jų pirkti, visa minia siūbtelėjo į rytinį Aikštės pakraštį.

Staiga už nugarų pasigirdo balsas:

— Labas rytas, Domna, komandore.

Visi atsigręžė. Priešais juos stovėjo juodarūbis vyriškis, jam iš šonų — dar du, taip pat vilkintys juodai. Ant vyriškio marškinių krūtinės spindėjo sidabrinis ženklas. Hiperis, pirmiausia šmėkštelėjo Deinui, bet tuojau pat jis atpažino ir sidabrinį ženklą — dar ir faras. Iš Rani veido buvo matyti, kad ji to žmogaus nepažįsta. Užtat atpažino Zedas.

— Rani-ka, — tarė jis, šypsodamasis vien lūpomis. — Leisk supažindinti tave su Maiklu A-Rae, pačiu Sardonikso sektoriaus teisingumo įsikūnijimu.

Nieko nesakiusi, Aliza nedelsdama pasisuko šonu į juos, savo masyviu kūnu atstodama širmą, pridengiančią nuo smalsių turistų žvilgsnių. Rani linktelėjo juodarūbiui vyriškiui.

— Labas rytas, — pasisveikino. — Tikiuosi, jums patinka Aukcionas.

Žvaigždės, o čia tai bent, pagalvojo Deinas, žavėdamasis neprilygstama jos savitvarda. Gyvas Maiklas A-Rae traukė žvilgsnį kur kas labiau nei nuotraukose. Kairiojoje ausyje jis segėjo auskarą su juodu perlu; Deinas beveik galėjo galvą guldyti, kad papuošale įmontuotas miniatiūrinis siųstuvas-imtuvas. A-Rae neturėjo jokio ginklo, bet jei Deino akys nemelavo, abu jo palydovai nešiojosi paralyžiuoklius, lyg tarp kitko prisegtus prie diržų.

— Žinoma, ne, — atsakė A-Rae. — Aš ir nesitikėjau, kad jis galėtų man patikti. Tačiau kartais mums tiesiog tenka atlikti pareigą. Dabar ir yra vienas tokių kartų.

Rani meiliai jam nusišypsojo.

— Kaip kilnu iš jūsų pusės, kapitone A-Rae.

Jis papūtė lūpas:

— Nuostabu, kad jūs žinote mano rangą.

Rani atsakė:

— Apie jus aš žinau labai mažai. Bet, turiu prisipažinti, mielai sužinočiau daugiau.

— Tikrai? — Atrodė, policininkui smagu buvo tai išgirsti. — Ir kas jus domina?

— Na… — Rani pasitrynė smakrą. — Pavyzdžiui, man smalsu, kodėl jūs puoselėjate ypatingus keršto Čabadui planus. Ar kada nors buvote vergas?

Vienas iš lydinčiųjų policininkų aiktelėjo. A-Rae papurtė galvą.

— Ne, Domna, vergas aš niekada nebuvau. Aš — iš Kerėtojo. Kai dar buvau vaikas, man teko stebėti, kaip pakraunamas vienas iš Tinklo luotų. Man tai sukėlė siaubą. Šiek tiek ūgtelėjęs sužinojau, kad ir mano paties šeima karštai palaiko vergovinę sistemą, netgi pelnosi iš jos — šitai man irgi pasirodė siaubinga. Tada išsižadėjau savo šeimos ir paskyriau gyvenimą vieninteliam tikslui — sunaikinti vergiją.

— Dėl tos vienintelės priežasties, kad ji kelia jums moralinį pasibjaurėjimą?

— Argi reikia daugiau priežasčių?

— Jums gal ir ne, — atsakė Rani. — O man tikriausiai taip.

A-Rae užsikišo nykščius už diržo.

— Kadangi jūsų motina pastatė Tinklą, o jūsų brolis jam vadovauja, aš nė nesitikiu, kad suprasite, ką jaučiu, — pareiškė jis.

— Kita vertus, man visuomet atrodė, kad apie tų, kurie pelnosi iš kitų žmonių kančios, moralę išvis nėra ko kalbėti. — Jis nesislėpdamas stebeilijo tiesiai į Zedą. Deinas pastebėjo, kad Zedo pečiai loštelėjo atgal.

Rani delnu lengvai palietė brolio ranką.

— Man atrodo, jūs mažumėlę pernelyg grubus, Maiklai A-Rae, — tarė ji.

Policininkas nelinksmai vyptelėjo moteriai.

— Bene mano grubumas jus liūdina, Domna? Bet jūsų kažkodėl visai nepykina, regint visa tai! — Jis plačiu rankos mostu apvedė nejudančius, prakaituojančius vergus.

Deinui nuo įtampos ėmė mausti skrandį. Rani, regis, sugebėjo nekreipti į ją dėmesio.

— Tai jums atrodo pasišlykštėtina, — tyliai ištarė Domna Jago.

— O štai kalėjimai jums nesukelia jokių nemalonių jausmų?

— Kalėjime žmogus dar gali išsaugoti bent dalelę orumo. Kai tampi kieno nors nuosavybe, apie jokį orumą nebegali būti nė kalbos.

Deinas nė pats nepajuto, kaip linktelėjo. Akies krašteliu jis pastebėjo Binkio veidą: sekretorius vergas gerte gėrė į save kiekvieną Maiklo A-Rae žodį, jo lūpos buvo pračiauptos, akys — išplėstos.

— Suprantu, — tarė Rani nepatikliai, bet visgi mandagiai. — Neabejoju, jūs sėdėjote kalėjime ir viską puikiai žinote.

A-Rae susiraukė.

— Ne, Domna, kalėjime aš nesėdėjau. Ar tai jau viskas, ko norėjote manęs paklausti?

— Na, — tarė ji, — turiu prisipažinti, man smalsu, kodėl jūsų žmonės stebi mano namus.

A-Rae kilstelėjo antakius.

— Mano žmonės — kaip suprantu, jūs turite omeny man pavaldžius darbuotojus, Domna — nė nemano stebėti jūsų namo.

— Vadinasi, jie stebi mane?

A-Rae veidas tapo rūstus.

— Bijau, kad tai — Federacijos reikalai. O jūs puikiai žinote, kad aš neatsakinėju į klausimus apie Federacijos reikalus.

Deinui dingtelėjo mintis: o juk faras smaginasi išsijuosęs, argi ne taip? Jam atrodo, kad štai taip šauniai pažemino Rani Jago, ir jis mėgaujasi tuo. Šis suvokimas sukėlė Deinui kažkokį giluminį, nelabai aiškų nerimą. Jis nekantraudamas laukė, ką atsakys Rani.

Moteris paprasčiausiai linktelėjo.

— Manau, jūs labai įskaudinote savo šeimą, kai pasikeitėte pavardę, — pasakė ji. — Įdomu, ar po šitiekos metų susitaikėte su jais visais?

Tamsios A-Rae akys sužioravo pykčiu.

— Mano šeima — taip pat visiškai ne jūsų reikalas, Domna! — riktelėjo jis, kapodamas žodžius. Paskui trumpai palietė savo palydovų pečius. — Štai mano šeima!

— Labai jaudinama, — tarė Rani.

Atrodė, kad nepajudinama jos ramybė neapsakomai siutina policininką.

— Jūs, be abejo, tvirtai įsitikinusi, kad esate nepaliečiama, ar ne? — sviedė jis. — Tad štai: jūs klystate. Ir aš tikiuosi jums įrodyti, kad žiauriai klystate!

Vienas jo palydovų ramindamas ėmė kažką kuždėti jam į ausį. A-Rae veido raumenys sutrūkčiojo nuo pastangų susitvardyti; netrukus jo veidas išsilygino, vėl virto mandagia kauke.

— Tikiuosi, atleisite, jeigu jau paliksime jus, Domna, — tarė jis. Trejetas policininkų atsitraukė ir visi drauge nusilenkė.

Nuaidėjo Barakų varpas. Zedas pusbalsiu burbtelėjo:

— Prakeiktas savim pasitikintis pasipūtėlis.

Deinas dirstelėjo į Tinklo viršininką. Zedas niauriu žvilgsniu lydėjo trejetą į kupetą susimetusių policininkų.

Rani tvirčiau sugniaužė brolio ranką.

— Jis — tiesiog netašytas stuobrys, — pasakė Rani. — Bet aš norėčiau, kad viešumoje nekeltum jam jokių scenų, Zedai-ka.

Zedas suraukė antakius:

— Jis sakė, kad apie tavo moralumą nėra ko nė šnekėti.

— Į jo nuomonę apie mane man nusispjaut, Zedai-ka.

Įsiterpė Deinas:

— Jo palydovai ginkluoti paralyžiuokliais.

Zedo pečiai įsitempė.

— Manai, jie pasinaudotų ginklais? Manai, ryžtųsi šauti į mane?

— Kai jų nuomonė apie Tinklą tokia… taip, — atsakė Deinas.

Zedas nutvilkė jį žvilgsniu, ir Deinas akimirką pabūgo, ar tik Zedas nesiruošia galų gale išlieti susikaupusio įtūžio ant jo kailio. Tačiau Tinklo viršininkas tik linktelėjo.

— Tikriausiai tavo tiesa, — pasakė.

Jis vis dar negalėjo atplėšti akių nuo margumyno, sūkuriuojančio toje vietoje, kur dar neseniai stovėjo juodarūbių farų trijulė.

Aliza Kynet, girdėjusi visą pokalbį, tarė:

— Rani, žaviuosi tavo sugebėjimu tvardytis.

Rani nusišypsojo.

— O Izobelė visuomet sakydavo, kad aš pernelyg greitai pratrūkstu.

Aliza Kynet atsakė:

— Šįryt Izobelė tikrai tavimi didžiuotųsi. — Ji nusigręžė net nuo tos pusės, kur pasitraukė A-Rae. — Tasai žmogėnas erzina, bet jis — tik vabzdys.

— Vabzdys su geluonimi, — patikslino Rani.

— Galbūt, — sutiko Aliza. Ir mostelėjo. — Eime valandėlę pasivaikščioti, Rani. Noriu kai ko tavęs paprašyti.

Deinas sudvejojo neapsispręsdamas, ar jam reikia sekti paskui Rani ir Alizą, ar ne. Jis grįžtelėjo paklausti Zedo, kaip jam dabar elgtis.

— Zedai-ka, ar man…

Tačiau Zedas nesiklausė. Jo akys taip ir prilipo prie vieno taško už kokių penkiolikos metrų.

Deinas susimąstė, ar tik Tinklo viršininkas nesvarsto, ką mielai padarytų su Maiklu A-Rae. Zedas atrodė stačiai įaugęs į grindinio akmenis po kojomis.

Staiga Zedas pajudėjo iš vietos; jis yrėsi per turistų minią taip, tarsi šių čia nė būt nebūtų. Jo kelią ženklino nepasitenkinimo murmesys. Deinas nuskubėjo jam iš paskos.

— Atleiskite, — murmėjo jis. — Atsiprašau. Jis atsiprašo. Mes atsiprašome.

Jis užtruko gerą minutę, kol prasibrovė pro glaudžiai susigrūdusią minią. Kai pagaliau išsprūdo iš paties knibždėlyno, susigaudę atsidūręs per metrą nuo pakylos. Zedas stovėjo tiesiog priešais jį — įsmeigęs akis viršun, visiškai kurčias aplinkiniam šurmuliui.

Deinas pažvelgė aukštyn.

Ant pakylos stovėjo vergė, ramiu žvilgsniu žiūrinti virš minios galvų. Jos plaukai buvo ilgi, palaidi, rusvo atspalvio; nutvieksti saulės jie blizgėjo lyg auksintas kaštonas. Vergė buvo liauna, nelabai aukšta. Rudų akių. Dar nenorėdamas patikėti savo akimis, Deinas gavo pripažinti, kad vergė stulbinančiai panaši į Rani. Toks pat santūrus, dailių bruožų trikampio formos veidas — Rani veidas, Rani akių forma, net aštrūs, atsikišę žandikauliai, ir tie tokie pat kaip Rani. Ji net stovėjo tokia pat poza kaip Rani — šiek tiek pakreipusi į šoną galvą, truputį praskėtusi kojų pirštus. Atrodė, kad ir ūgio tokio pat kaip Rani. Deinas atplėšė žvilgsnį nuo jos ir dirstelėjo į ekraną.

DARIENA RUS. AMŽIUS — DVIDEŠIMT ŠEŠERI METAI. KOMPIUTERIŲ TECHNIKĖ. SUTARTIES TERMINAS — KETVERI METAI. DORAZINO DOZĖ — 1,25. Ji buvo dešimčia metų jaunesnė už Rani.

Zedo pirštai it plieniniai nagai sugniaužė Deino žastą.

— Kur Binkis?

— Aš nežinau, Zedai-ka.

— Surask jį.

Zedas jį paleido; Deinas atsikvėpė.

— Surask jį, — įsakė Tinklo šeimininkas. — Eik ir surask jį.

Deinas apsidairė. Dar ką tik Binkis trynėsi prie pat jo, taip pat ir Amri. Kur nelabasis galėjo juos nujoti? Zedas vėl įsispoksojo į vergę. Deinas ėmė skverbtis per minią tolyn nuo jo, dairydamasis į šalis, stengdamasis prisiminti, kurioje vietoje jie neseniai stovėjo, mėgindamas grįžti tuo pačiu keliu atgal. Jam parūpo, ir kur galėtų būti Rani — ar ji suras juos tokioje kamšalynėje? Visi aplinkui mirguliuojantys veidai Deinui atrodė vienodi — vienodai nepažįstami. Nervų galiukus jau ėmė kutenti panika, bet jis valios pastangomis ją užgniaužė. Vien tik ramybė gali padėti jam surasti Binkį.

Staiga kažkas stvėrė jam už rankos. Tai buvo Amri — spindinčiomis akimis, taip ir trykštanti džiugesiu. Kažkas padovanojo jai dirbtinį drugelį. Atgniaužusi rieškučias, mergaitė leido jį paliesti saulės spinduliui, sparneliai lėtai suplazdėjo.

— Gal žinai, kur rasti Binkį, kačiuk? — paklausė Deinas.

— Jis štai ten, prie tos pakylos. O man palinkėjo pasiklysti. — Ji sukikeno.

— Nelabai malonus linkėjimas.

— Jis su kažkuo kalbėjosi, — pasakė Amri, — ir nenorėjo, kad aš klausyčiaus. — Ji oriai pridūrė: — Tarsi aš klausyčiausi pokalbių žmonių, kurių net nepažįstu.

Laibas varpelio skimbtelėjimas paskelbė poilsio pertraukėlę. Ant pakylos vergams už nugarų lyg grybai po lietaus išdygo kėdės. Dauguma susėdo. Kai kurie, pernelyg apsvaigę nuo narkotikų, kad jiems tai dar rūpėtų, liko stovėti.

— Palauk čia, — tarė Deinas Amri ir ėmė brautis prie pakylos, kol pagaliau pastebėjo Binkį. — Binki! — užriko.

Sekretorius energingai kalbėjosi su kažkokia žmogysta — trumpai kirptais plaukais, lyg ir sutvarstyta viena ranka. Deinas nusiyrė artyn. Kai atsidūrė prie pat jų, nepažįstamasis — moteris, pasirodė Deinui — tik dirstelėjo į jį ir akimoju ištirpo minioje. Binkis persiutęs atsigręžė ir suurzgė:

— Kokio velnio?

— Atleisk, — tarė Deinas, — bet neturiu kitos išeities. Dar vakar privalėjai prisistatyti Zedui.

Binkis išsiplūdo su labai jau aiškia pagieža.

— Kur jis? — paklausė jau ramiau.

Deinas parodė. Jie ėmė brautis atgal, pakeliui pasiimdami ir Amri, kuri kantriai laukė jų. Binkis dirstelėjo pasižiūrėti, į ką spigina Zedas. Jo galva loštelėjo — ir paliko atlošta. Jis sustingo vietoje pražiota burna.

Zedas tarė:

— Nupirk ją.

— Bet…

— Juk tu nešiojies šeimynykščių kreditinį diską. Nupirk ją.

Per skubėjimą kliuvinėjančiais pirštais Binkis išžvejojo diską iš kišenės ir įkišo į plyšį. Zedas įsakė:

— Lik čia. Kad ir kiek už ją siūlytų, sumokėk daugiau. Supratai mane, Binki? — Prie šonų nuleistų rankų pirštai susirietė tarsi žvėries nagai.

— Taip, Zedai-ka.

Zedo veidą ir rankas kausčiusi įtampa mažumėlę atlėgo. Jis atsigręžė į Deiną.

— O kur mano sesuo?

Deinas užspringo, bet tuoj pat atitoko.

— Ji vaikštinėja… štai ten. — Per minią jis įžiūrėjo šmėkštelint Alizos Kynet suknelę ir plevėsuojančius raudonus plaukus.

Zedas prisimerkė ryškioje šviesoje.

— Aha. Matau. Su Aliza. Eik, pakviesk ją.

Deinas nuskubėjo pas Rani. Jos veido išraiška buvo kažkokia keista — tarsi būtų paragavusi neregėto patiekalo ir vis dar negalėtų suprasti, ar jai skanu.

— Jei tik galėsiu, tikrai padėsiu tau, Aliza, — kaip tik sakė ji.

— Ačiū, — širdingai padėkojo Aliza. — Nieko daugiau ir neprašau. — Ji kilstelėjo smakrą. — O dabar man jau pats metas susirasti Imrę. Jis, ko gero, ieško manęs. — Kynetų moteris karališkai nuplaukė per minią — tikras banginis mailiaus būryje.

— Įsikibk man į parankę, — tarė Rani.

Deinas padarė, kaip lieptas. Rani net virpėjo iš juoko. Eidama ji klubu glustelėjo priėjo šlaunies; nuo šio trumpo prisilietimo Deino kūnu perbėgo šiurpuliai.

— Įsivaizduok sau — Aliza nori, kad padėčiau jai suorganizuoti pokylį-staigmeną!

— O kas čia taip juokinga? — suglumo Deinas.

— Juk aš negaliu pakęsti pokylių! O Aliza tvirtina norinti suruošti tokią šventę, kurioje smagu būtų netgi man. Tai turėtų būti Imrės gimimo dienos pokylis. O kur nešioja mano brolį?

Vienai akimirkai Deinas buvo kone pamiršęs Zedą. Ir dabar tiesiai leptelėjo:

— Jis perka vergę.

— Perka vergę! Mūsų namams? — Rani suraukė antakius. — O kodėl?

— Eime.

Deinas nusivedė ją prie pakylos, ant kurios stovėjo Dariena Riis.

— Zedai-ka, kas tau?… — Rani pažvelgė aukštyn, ir klausimas nebaigtas pakibo ore.

Neatsigręždamas Zedas mestelėjo:

— Jos vardas Dariena.

Nuaidėjo varpo dūžis. Vergai sukruto lyg pagal komandą. Aikštėje susispietę pirkėjai traukėsi nuo pakylų garsiai kalbėdamiesi. Statymai už šio būrio vergus baigėsi. Vergai eile po vieną pajudėjo prie durų tarsi puošnaus senovinio laikrodžio figūrėlės. Zedas tarstelėjo:

— Eime.

Paėmęs Rani už rankos, pasikišo šią sau po pažastimi — labai panašiai, kaip anksčiau tai padarė Aliza Kynet.

Deinas patyliukais paklausė Binkio:

— O kas bus dabar?

Sekretorius atsakė:

— Jai padarys tatuiruotę, o rytoj iš ryto pristatys į namus.

Visai kaip kokį siuntinį, dingtelėjo Deinui.

Zedas paliepė:

— Binki, kai tik pareisime, iš karto paskambink į Barakus. Pasakyk, tegul palaiko ją ten, kol susiruošime išvykti iš Abanato. Nenoriu jos matyti, kol negrįšime į dvarą.

— Klausau, Zedai-ka, — atsakė Binkis.

Aukciono Aikštės pakraštyje minia praretėjo. Deinas paspartino žingsnį, kad atsidurtų greta Rani iš dešinės. Jos alkūnė brūkštelėjo jo ranką — šįsyk, atrodė, visai atsitiktinai. Moteris prasižiojo:

— Zedai-ka, kodėl?..

Zedo kairioji ranka nejučia šaute šovė aukštyn. Staigus jo mostas nutildė Rani. Tinklo šeimininkas giliai atsikvėpė.

— Neklausinėk, — ištarė.

Rani prikando apatinę lūpą. Priešais juos driekėsi Bulvaras: jie jau išėjo iš aikštės. Tolumoje sugaudė varpas. Deinas atsigręžė, bet nieko neišvydo. Jis prisidengė akis nuo žilpinančios šviesos.

Pro skliautuotas duris ant pakylų jau žengė naujas vergų būrys.