Sardonikso tinklas 2

Devynioliktas skyrius

Nusileisti į užmiesčio valdos angarą, galvojo Rani, — tas pat, kas paukščiui grįžti į gimtąjį lizdą, su sąlyga, žinoma, jei katerį galima vadinti paukščiu ir jei Čabade išvis būtų kokių nors paukščių. Deinas išjungė variklį. Rani stryktelėjo laukan, nė nemėgindama slėpti palengvėjimo šypsenos. Gera buvo grįžti namo. Ji pasirąžė, iškėlusi rankas į dangų.

— Jaučiuosi taip, lyg būčiau svetur praleidusi mėnesių mėnesius, — tarė ji Deinui.

Angaro stogas užsivėrė lyg dvi susineriančios rankos. Juodu išėjo į saulėkaitą. Ant laiptų prie laukujų durų susirinko Imelda, Kara, Timitas. Kara atrodė sugižusi. Rani pagalvojo apie Amri. Ir apie Binkį.

Ūkvedė prisiartino ir pakštelėjo Rani į skruostą. Nuo jos sklido muilo kvapas.

— Sveika sugrįžusi, Rani-ka.

Jai paantrino Imelda. Timitas nutrepeno į angarą iškrauti daiktų iš katerio. Iš už namo kampo švytruodamos uodegomis išniro trys drakonkatės; Rani nepajudėjo iš vietos, tik ištiesė rankas joms apuostyti. Atpažinę Rani kvapą, gyvūnai ėmė meiliai trintis jai į šlaunis. Vienas jų — lyg ir Totas — palaižė šeimininkei kairįjį delną.

— O kur mano brolis? — paklausė Rani.

Kara pažvelgė į Imeldą.

— Sode, — po akimirkos atsakė. — Su ja.

Rani prikando lūpą. Buvo valios pastangomis išgujusi iš galvos merginos, stovinčios ant pakylos, reginį. Valandėlę ji svarstė, ar reikėtų palaukti, kol Zedas pats ateis su ja pasisveikinti; nutarė: ne.

— Pasakykite Deinui, kad ateitų pas mane iš karto, kai tik jie baigs krapštytis angare, — tarė ji ir patraukė į namą.

O čia nedaug kas pasikeitę, pagalvojo ji, bet, vos išvydusi valgomojo nišą, pakeitė nuomonę. Ant grindų išmėtytos pagalvėlės… labai jauku. Atsispyrusi impulsui smukti tiesiai į savo kambarį, Rani nužingsniavo į virtuvę ir pro galines duris išėjo susitikti su broliu ir Dariena Riis.

Surado juos po karčiąja kriauše. Zedas tysojo žolėje, pasidėjęs galvą merginai ant kelių. Šioji glostė jam kaktą. Jis kažką kalbėjo apie Tinklą, rankomis ore vis brėždamas ratą. Gulėjo užsimerkęs, kad į akis nepliskintų pro karčiosios kriaušės lapus trykštantys saulės spindulių purslai.

Mergina pastebėjo ją pirmoji ir greitai patyliukais kažką tarstelėjo Zedui. Šis pasisuko, apsivertė ir atsistojo.

— Rani-ka, — ištarė.

Dariena Riis pakilo, jis sugriebė ją už rankos. Rani laukė, kad Zedas prieitų prie jos, ją apkabintų. Brolis nepajudėjo iš vietos. Mergina stebėjo juos su šiokiu tokiu susidomėjimu, atsispindinčiu šiaip neperprantamame veide.

— Kaip praėjo susitikimas su U-Elenu? — paklausė Zedas.

Rani atsakė:

— Gerai.

— Gali viską sakyti Darienai girdint, — tarė Zedas. Ir nusišypsojo merginai — mylinčia, švelnia šypsena. — Ar peši iš to kokios nors naudos?

— Šiokios tokios, — atsakė Rani.

— Gerai, — tarė Zedas ir vėl nusišypsojo. — Nuostabu.

Jo plaukai buvo palaidi, susivėlę; jis persibraukė juos pirštais. Į žolę nupleveno sudžiūvęs lapelis.

Rani pridūrė:

— Jis nori parduoti man prekybos dorazinu dalį.

— Ketini pirkti?

— Dar nežinau.

Rani laukė, kol brolis užduos visus tuos klausimus, kurių ji tikėjosi: Ką U-Elenas žino apie dorazino verslą? Kam tas verslas šiuo metu priklauso? Kokios sumos užsiprašė U-Elenas? Galų gale ji laukė, kad jis paklaustų: ar Abanato policija jau susekė Maiklą A-Rae?

Tačiau jis nieko to nepaklausė, išvis nepratarė nė žodžio. Net dorai nepažvelgė į ją. Kaip išbadėjęs žmogus žiūri į maistą, taip Zedas žvelgė į Darieną.

Kažkas atsitiko; Rani dar nesuprato kas. Jai pasidingojo, kad žemė po kojomis virto smėliu, nuolat besimainančiu, sūkuriuojančiu, vėjo nešiojamu po pievą. Deinas šūktelėjo ją vardu, ir ji su palengvėjimu atsigręžė.

— Aš čia! — sušuko.

Vyrukas išniro iš už gėlių lysvės. Buvo persivilkęs švariais marškiniais, atrodė toks tvirtas, patikimas, nekintantis. Priėjęs jis atsistojo greta jos, bet staiga jo veidas pablyško — Rani tai neprasprūdo pro akis. Ji dirstelėjo į brolį. Zedo akys buvo plačiai atmerktos, padūmavusios, o laisvosios rankos pirštai rietėsi, virsdami ilgais, aštriais žvėries nagais.

Zedas žingtelėjo Deino link, bet jį sulaikė už riešo sučiupusi Dariena. Rani skubomis atsigręžė į Deiną.

— Eik vidun, — įsakė jam.

Deinas žingtelėjo atatupstas, apsisuko ir nukūrė tekinas. Zedas atsipalaidavo. Dariena paleido jo riešą ir ėmė lankstyti pirštus, nežinia kam šypsodamasi. Zedas ištiesė ranką ir paglostė jai skruostą — galėjai pamanyti, jog Deinas nė nebuvo pasirodęs.

Jis tarė:

— Rani, aš išvykstu iš Čabado.

Perdžiūvusia burna sesuo įstengė išspausti:

— Tikrai?

— Taip. Mudu su Dariena iškeliaujame į Neksą. Dariena niekada nėra ten buvusi. Aš tau nereikalingas — Tinklui vadovauti puikiausiai gali ir Džo. Ji bus netgi geresnė valdytoja, nei buvau aš. O Nivai tikrai pakanka kompetencijos, kad galėtum skirti ją vyriausiąja gydytoja. Mes išvykstame… — Jis gūžtelėjo pečiais ir palietė rusvus merginos plaukus. — Na, nežinau. Netrukus.

Rani jautė, kaip virpa kojos, tarsi būtų ką tik įkopusi į aukštą kalną Ji apsilaižė lūpas. Ne, negali būti, jog tai vyksta iš tikrųjų, galvojo ji, man tik rodosi akyse… Sutelkusi jėgas moteris ištiesė ranką.

— Dvyny! — ištarė.

Zedas žiūrėjo į Darieną. Net neišgirdo, ką sakė Rani. Mergina kažką jam sukuždėjo — visai patyliukais, Rani neišgirdo žodžių. Ji nurijo šleikštulį ir paliko tuodu po karčiąja kriauše.

Deiną ji rado savo kambaryje. Išvydęs ją įeinant, jis atsistojo. Rani priėjo priėjo, pakišo rankas po marškiniais; valandėlę jie taip ir stovėjo apsikabinę. Dundanti Deino širdis palengva rimo. Jos pačios širdis spurdėjo krūtinėje… Ji timptelėjo vyruką už marškinių.

— Nusivilk, — ištarė.

Deinas nusimetė marškinius, ir Rani tvirtai jį apglėbė, panirdama į jo kūno šilumą, pirštais švelniai braukydama odą.

Galų gale jį paleido. Deinas stumtelėjo ją į platų krėslą. Pats iš kitos kambario pusės atsinešė suoliuką kojoms, atsisėdo greta jos, paėmė už rankų.

— Ar nori pasikalbėti? — paklausė.

Rani prisispaudė pirštus prie kaktos.

— Ne. Taip. — Ji giliai įkvėpė. — Net nežinau, ką sakyti. Jis išvyksta iš Čabado — kartu su Dariena. Vežasi ją į Neksą. — Ji apžvelgė kambarį; kažkodėl šis atrodė mažesnis, nei ji prisiminė. — Štai ką jis pasakė: „Aš tau nereikalingas”.

Deinas atsakė:

— Jam pačiam norisi tuo tikėti.

— Apsieik be tų vingrybių! — riktelėjo Rani. — Iš kur gali žinoti, kas dedasi jo galvoje?

Deinas perkreipė lūpas.

— Aš jį pažįstu pakankamai gerai, — atsakė. — Tiesa, ne taip kaip tu. Kitaip. — Jis ištraukė rankas iš moters delnų. Lėtai atsistojo, žengė kelis žingsnius tolyn nuo jos, terasos durų link. — Aš manau, kad jis pamišęs, Rani.

— Nekalbėk šitaip. — Rani sugniaužė kumščius, prisispaudė juos prie šlaunų. — Pamišimas yra klinikinis cheminis sutrikimas; jį galima nustatyti ištyrus kraują. Zedas juk gydytojas. Jeigu jis būtų pamišęs, apie tai būtų žinoma.

— Aš — ne gydytojas, — laikėsi savo Deinas, — bet žinau, kad kraujo cheminė sudėtis keičiasi priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Dėl entropinio neatitikimo tarp normalaus erdvėlaikio ir hipererdvės ne vienas iš ankstyvųjų hipererdvės tyrinėtojų beviltiškai nusprūdo nuo koto. Kiek laiko Zedas jau vadovauja Tinklui? Man regis, ilgai. Pasirūpink, kad jam atliktų kraujo tyrimus. Jis tikrai išprotėjęs.

Rani atsakė:

— Ne. Niekada tuo nepatikėsiu.

Deinas gūžtelėjo pečiais.

— O štai ir jie.

Rani atsistojo greta Deino. Pro terasos duris juodu matė Zedą ir Darieną — jie ėjo per pievą susikibę už rankų ir juokėsi.

— Ne, — išgirdo Rani savo pačios balsą. Nusisukusi nuo to reginio, ji atsisėdo į krėslą, kumščiais pasirėmė smakrą. Zedas negali būti beprotis. Kažkas… kažkas jame pasikeitė, ir tiek. Jis susirado mylimąją — štai kur visa esmė, juk nei ji, nei jis pats nesitikėjo, kad tai išvis įmanoma. Turėčiau tik džiaugtis dėl jo, šmėkštelėjo mintis.

Ji pratarė:

— Man atrodo, vien tave išvydus, jame prabunda polinkis smurtauti.

Deinas triukšmingai iškvėpė.

— Taip. Juk jam reikia kur nors nuleisti garą.

— O kaip šitai suprasti?

Deinas paaiškino:

— Jis — žmogus, linkęs į smurtą. Daugelį metų pats savyje kūrė tam tikras nuostatas… — Deinas sudvejojo, bet nutarė pasakyti viską: — …jis išsiugdė sadistinius polinkius, kurie jam siejasi su kiekvienu lytiniu aktu. Toji mergina nepaprastai panaši į tave, Rani. O tavęs jis nieku gyvu nekankintų. Tad jos, bent jau tyčia, jis irgi nė už ką neįskaudins. Tačiau sadizmas įsišaknijęs jame — ir būtinai turi kur nors prasiveržti.

Staiga jai užgniaužė kvapą, žodžiai įstrigo gerklėje.

— Ar gali būti, kad jis žino…

— …jog mes mylėjomės? — už ją užbaigė Deinas. — Tikiuosi, ne. O žvaigždės, Rani, tikrai tikiuosi, kad ne.

Rani išgirdo žingsnius laiptuose, netrukus koridoriuje nuaidėjo moters juokas.

— Nenutuokiu, kaip jis būtų galėjęs tai suuosti, — tarė ji. — Bet vis vien pasistenk be reikalo nesipainioti jam po kojų.

Namai skeldėjo. Zedas ir Dariena daug laiko praleisdavo Zedo kambaryje. Juodu pietaudavo valgomojo nišoje, juodu vaikštinėdavo sode. Rani jų beveik nematydavo, nebent retsykiais jie sušmėžuodavo pro terasos langą. Tačiau ji girdėdavo jų juoką laiptuose, o naktimis iš už sienos, kuri nepaaiškinamai virto plona it popierius, kartais atsklisdavo meilės aimanos. Galų gale Rani teko prisipažinti sau, kad pati klausosi ištempusi ausis. Ji beveik nebeišeidavo iš savo kambario. Ten ir valgydavo. Deinas, nors ir miegodavo savo kambarėlyje vergų korpuse, ištisas dienas praleisdavo su ja. Vos atsitraukęs nuo jos, vergas vaikščiodavo itin atsargiai; neretai Rani užklupdavo jį lūkuriuojantį prie kambario durų — suprato, kad jis irgi klausosi. Deinas nėrėsi iš kailio, kad tik išvengtų susidūrimo su Zedu. Kartą įpuolė į Rani kambarį visas drebėdamas. Ji prišoko prie Deino.

— Ar tau ką nors padarė?

Jis papurtė galvą.

— Kas atsitiko?

Jis nenorėjo apie tai kalbėti. Rani jautėsi tarsi įklimpusi beviltiškoje kebeknėje, panašioje į tuos žaislus-labirintus, kuriuos taip įkyriai brukdavo prekeiviai Abanato gatvėse. Ji virto mažulyčiu kamuoliuku, kuris, nuolat atsitrenkdamas į sienas, ritinėjasi į visas puses rankose purtomame plastikinių koridoriukų raizginyje.

Deinas kartą kitą šnektelėjo su Dariena, susidūręs su ja ant laiptų ar virtuvėje — tais retais atvejais, kai ji pasirodydavo be Zedo. Rani susidomėjo, apie ką juodu kalbėjosi. Deinas tik gūžtelėjo pečiais.

— Nieko įdomaus vienas kitam nepasakėme. Ji kažką užsiminė apie orą. Sykį ar du paklausė, kaip laikaisi tu, bet neatrodė, kad mano atsakymai ją labai domintų.

— Ar gali nupasakoti, kokia ji?

Jis skėstelėjo rankomis.

— Ji panaši į tave: atrodo taip pat kaip tu, net kalba taip pat kaip tu.

— Ar ji… ar jis tikrai jai rūpi? Ar ji myli jį? Iš tikrųjų?

— Po šimts, iš kur man žinoti? — atsakė Deinas. — Ko gero.

Juk tai nelogiška, mąstė Rani, tai visiškai neįtikėtina. Kaip gali šitaip būti: jis pametė galvą dėl jos ir visiškai atsiribojo nuo manęs? Rani įsiklausė, tačiau tuodu buvo sode, ji net negirdėjo jų balsų.

Rani ketino vos grįžusi į užmiesčio valdą paskambinti įdarbinimo agentūron ir nusisamdyti sekretorių, gal netgi du. Bet nepadarė to. Pirmąsias kelias dienas po sugrįžimo ji beveik išvis neatsitraukė nuo kompiuterio. Pirštai netrukus prisiminė įgūdžius vikriai lakstyti klaviatūra. Kalnai užgriuvusių darbų veikė raminančiai — įnikusi įjuos, Rani galėdavo nebegalvoti apie nieką kita. Paštą jai išrūšiuodavo Deinas. Rani skaitydavo VIN leidinius; pasak jų, referendumas jau beveik neabejotinai buvo pasmerktas žlugti. Parašų rinkimo akcija dar teberuseno tik Belėje.

Kompiuterine telefono linija Rani kalbėjosi su Imre ir Teo Levosu. Visi drauge sutarė, kad judinti Tarybos Aukštesniosios Grupės kol kas tikrai neverta. Tačiau dorazino stygiaus problema kaip buvo, taip ir liko itin aštri. Rani karštai troško aptarti Loraso U-Eleno pasiūlymą su Zedu. Keletą naktų iš eilės ji prasėdėjo įsigilinusi į finansines ataskaitas ir galiausiai įsitikino, kad, jei neatsitiks ko nors nenumatyta, kas iš Jago Šeimos pareikalautų didelių išlaidų, jai kaip tik pavyks surinkti penkiolika milijonų kredų. Ją pakankamai blaiviai paveikė mintis, kad „Farmacija”, ko gero, šitiek pinigų išleidžia kiekvieną standartinį mėnesį.

Ketvirtąją dieną į valdą atvyko pašto kateris. Tarp kitų Rani rado ir Loraso U-Eleno laišką, kuriuo šis priminė, jog apsispręsti jai liko septyniolika dienų. Susiraukusi Rani švystelėjo popierių į šiukšliadėžę. Po to, kai sužinojo esanti nėščia, regis, jai tapo sunku priimti bet kokį sprendimą. Vos ji atsistodavo pamąstyti, žingsniuodama po kambarį išgirsdavo iš sodo sklindantį juoką — ir užsispausdavo delnais ausis, norėdama atsiriboti nuo to garso.

Viena gulėdama lovoje naktimis, ji nejučia susimąstydavo, ar nereikėtų susiorganizuoti persileidimo. Bet šito jai labai nesinorėjo — juk teko įdėti tiek pastangų, kol pastojo, be to, pasitaikydavo, ji prabunda paryčiais ir išvysta tamsoje mažą širdelės formos veiduką topazo spalvos akimis, apsuptą kviečių gelsvumo plaukų. Retsykiais vaiko akys būdavo juodos. Ji susimąstydavo apie Deiną. Žinojo turinti grąžinti jam laisvę, tuojau pat.

Bet jeigu ji grąžins vergui laisvę dabar, jis nedelsdamas ir išvyks — tada ji liks visiškai viena.

Kompiuteriniuose tinkluose moteris susirado informacijos apie Ketę Graem. Katriona Graem — gimusi Foralyje, Diksono Pasaulyje, trisdešimt aštuonerių metų, profesionali karė — Rani išsiaiškino, jog tai Senosios Žemės terminas, atrodo, reiškiantis ir samdinį, ir policininką. Dalyvavusi keturiose reikšmingose kampanijose, tarp jų — ir Kinijoje III; trys vaikai, vienas iš jų — jau suaugęs, pats vadovauja daliniui — kas, po šimts, galėtų būti dalinys? — parūpo Rani. Skaitydama apie šią moterį, kurios gyvenimas taip smarkiai skyrėsi nuo jos pačios gyvenimo, Rani suvokė, kiek daug esama Gyvenamų Pasaulių, apie kuriuos ji net ničnieko negirdėjusi.

Antrasis Loraso U-Eleno priminimo laiškas išpurtė ją iš sąstingio. Rani parašė į Jago Šeimos banką Takui Rafaeliui. Laiške pranešė šiam, kad Jago Šeima ketina imtis naujo verslo — kol kas konkrečiai nenurodomo produkto gamybos, ir tam prireiksią investuoti penkiolika milijonų kredų. Rani užantspaudavo laišką ir padavė Deinui, kad įdėtų į pašto krepšį.

Deinas sėdėjo prie kompiuterio ir skaitė VIN leidinius.

— Kas nauja girdėti? — paklausė Rani.

Deinas papurtė galvą suprasdamas, ką ji norėtų išgirsti.

— Apie Ketę Graem — kol kas nieko.

— O apie Maiklą A-Rae? Irgi nieko?

— Tik tiek, kad Abanato policijai iki šiol taip ir nepavyko jo surasti.

— Kvailių gauja, — ištarė Rani.

Ji pakilo, nužingsniavo iki terasos durų, pasuko atgal. Sode smaginosi Zedas su Dariena; Deinas puikiausiai matė, kaip Rani stengiasi žiūrėti kur nors kitur — bet kur, tik ne laukan… Ji buvo lyg medinė nuo įtampos — štai jau daugiau nei standartinę savaitę. Praleidęs greta jos aštuonias dienas, Deinas pajuto, kad ir jo paties nervų sistema pradeda irti per siūles.

Jis žinojo, kad po trylikos dienų Rani turės atsakyti Lorasui U-Elenui: taip arba ne. Tačiau jau po dešimties dienų paties Deino Čabade nebebus. Prieš porą dienų kompiuteriniu tinklu jis sėkmingai išsiuntė Raselui O’Neilui adresuotą laišką navigatorių kodu. Tad dabar užvis labiausiai baiminosi, kad Zedas gali pričiupti jį koridoriuje arba sode — ir padaryti ką nors, Deinas nežinojo ką, kas sutrukdytų jam ištrūkti iš Čabado. Jam vėl ėmė sapnuotis Tinklas, nuo ko padėtis nėmaž nepasitaisė. Kartą nelaiku įrėpliojęs į virtuvę užklupo ten Zedą ir Darieną apsikabinusius. Tokio žvilgsnio, kokiu jį nudelbė Zedas — kupinu laukinio, kraują stingdančio įtūžio, — Deinui neteko susilaukti nei šiame, nei bet kuriame kitame pasaulyje.

Dešimt dienų, įtikinėjo jis pats save. Juk tu gali ištverti dar dešimt šitokių dienų. Vis dėlto jis nebuvo toks tikras, ar ištvers Rani. Jis puikiai suprato, kaip jai bus skaudu, kai jis netikėtai pradings. Tačiau jis privalėjo išvykti — nieku gyvu nevalia praleisti šitokios progos. O jeigu ji vis dėlto negrąžins jam laisvės, nors ir prisiekė tai padarysianti? O jeigu Zedas ir Dariena vis dėlto neišvyks į Neksą?

— Šitą dėk į skyrelį, paženklintą „R”, — tarė Rani, paduodama jam ataskaitą.

Deinas nejučia dirstelėjo, kas ten yra. Ataskaitos turinys, savaime aišku, buvo nėjo reikalas, bet Rani, regis, nė nepastebėjo jo šniukštinėjant, o jei ir pastebėjo — nekreipė dėmesio. Tai buvo ataskaitos iš Barakų: vien skaičiai — kiek vergų parduota Aukcione praėjusiais metais, kiek po Aukciono parduota prekybos agentams, kiek pinigų išleista narkotikams, maistui, darbuotojų atlyginimams, kiek surinkta pinigų, koks gautas pelnas.

Kambario durys, buvusios vos vos praviros, staiga plačiai atsilapojo. Deinas pašoko lyg užkluptas vagis, paskui suakmenėjo. Tarpduryje stovėjo Zedas.

Rani skubiai tarstelėjo:

— Deinai, eik į terasą.

Deinas padėjo į šalį ataskaitas iš Barakų. Jis pakilo ir atsitraukė nuo krėslo, stengdamasis judėti be garso. Nuo karščio išbrinkusios terasos durys užstrigo. Deinas atlapojo jas tik trūktelėjęs iš visų jėgų, prakaitas išpylė delnus, sroveno šonais. Jau nerdamas pro duris, Deinas išgirdo Rani sakant:

— Labas rytas, Zedai-ka.

Jis stebėjo juos pro stiklą dengiančios užuolaidos kraštą. Palaidi Zedo plaukai draikėsi ant pečių. Jis atrodė jaunesnis, ne toks rūstus, tarsi kažkas — vienas toks asmuo, pagalvojo Deinas — būtų nulaupęs nuo jo laiko paliktus ženklus. Koridoriuje, Zedui už nugaros, stovėjo Dariena.

Zedas prašneko:

— Man nėra reikalo užeiti. Norėjau tik pranešti tau, kad mes išvykstame. Pirmiausia keliaujame į Abanatą, ten susirasime Džo Lėjakanavą ir skrisime į Tinklą. Paskui persikelsime į palydovą, iš ten keleiviniu laivu skrisime į Neksą. Ant savo stalo palikau laišką tau — tai oficialus mano atsistatydinimo iš Tinklo valdytojo pareigų prašymas.

Rani buvo atsisukusi nugara į terasą, tad Deinas nematė jos veido. Išgirdo tik balsą:

— Kaip jūs keliausite?

— Skrisime Jago Šeimos luotu.

Ji linktelėjo. Į kambarį dryktelėjo drakonkatė. Nekreipdama dėmesio nei į Rani, nei į Zedą, ji sustingo ant kilimėlio ir gailiai sukniaukė. Rani ištarė:

— Izide, prašau eiti sau.

Gyvūnas ištykino laukan. Rani įsisprendė rankomis į klubus. Deinui buvo pasiutusiai jos gaila. Ramiu, nė nevirptelėjusiu balsu ji ištarė:

— Kiek suprantu, judu jau viską suplanavote.

— Liko sutvarkyti vieną dalyką, — tarė Zedas ir mostelėjo į merginą. — Darienai reikia grąžinti laisvę.

— Na, žinoma, — atsakė Rani.

Ji priėjo prie kompiuterio. Pirštai ėmė lakstyti klavišais. Po kelių akimirkų iš spausdintuvo išlindo dokumentas. Rani paėmė jį ir ištiesė broliui.

— Nori peržiūrėti?

— Nereikia, — atsakė jis. Ir staiga nušvito spindulinga šypsena.

— Ar tu sutiktum pasirūpinti dar dviem smulkmenomis?

Rani atsisėdo į krėslą prie kompiuterio.

— Jei tik galėsiu, — pasakė.

— Norėčiau padovanoti savo medicininį skeletą Janiui Kynetui.

Sesuo atsakė:

— Pasirūpinsiu, kad jaunuolis gautų jį.

— Ačiū. Ir dar — gal atsisveikintum už mane su Deiviu, jauniausiuoju Kynetų sūnumi?

— Gerai, — pažadėjo Rani.

Deinas labai gerai jautė nuovargį jos balse. Jis laukė, kad Zedas prieitų prie sesers, suspaustų glėbyje, paliestų jos veidą tuo kraupiu, dviprasmišku judesiu.

Tačiau Zedas taip ir liko stovėti tarpduryje. Tik kilstelėjo ranką.

— Lik sveika, — tarė.

Laikydama galvą iškeltą, Rani sulaukė, kol brolis nutols nuo durų. Tada rankomis užsispaudė ausis ir suglebo, kaktą priglaudusi prie kelių.

Deinas atlapojo terasos duris ir pripuolė prie moters. Jėga atitraukė jos pirštus nuo ausų.

— Rani, — ištarė.

Gintarinės jos akys buvo užgesusios, jose sustingo tik šokas ir sielvartas. Ji atrodė lyg neregė. Deinas pakėlė ją iš krėslo lyg vaiką ir paguldė ant lovos.

— Rani…

Jis išgirdo laibą katerio dūzgimą tolumoje. Rani žvilgsnis palytėjo jo veidą ir tuoj pat nukrypo kažkur kitur — vidun. Deinas atsisėdo ant lovos krašto, suspaudė Rani ranką ir pakuždomis prašneko: ėmė porinti visokias neįtikėtinas istorijas — pasakojo apie Peliną, rietė gudriausius pramanus apie savo nuotykius hipererdvėje, stengėsi kalbėti bet ką, kad tik Rani jį išgirstų. Kvėpavo ji lygiai ir giliai, krūtinė ritmingai kilnojosi. Bet pulsas plazdėjo pernelyg tankiai. Akys liko atmerktos, žvelgiančios į niekur. Moteris taip ir neišliejo nė vienos ašaros.

Rani prisivertė išsikapanoti iš šitokios būsenos. Deinas nuėjo atnešti ledinio vandens iš šaldytuvo, o kai grįžo prie lovos, Rani jau žvelgė į jį sutelktu žvilgsniu. Per sujauktus patalus ištiesė jam ranką. Apsilaižė sukepusias lūpas. Deinas paskubomis puolė prie pusryčių likučių ir atnešė jai stiklinę sulčių. Ji godžiai išgėrė.

— Deinai, — sukuždėjo.

Jis ėmė glostyti jai veidą. Kraupus skruostų blyškis jau po truputį traukėsi.

— Taip, Rani-ka. Aš čia.

Sutelkusi jėgas, ji ėmė rangytis.

— Noriu atsisėsti.

Apglėbęs rankomis moters pečius, Deinas švelniai ją pakėlė. Ji prigludo jam prie krūtinės.

— Zedas išvyko.

Jis linktelėjo.

— Tai nebuvo tik sapnas.

— Ne, Rani-ka. Apgailestauju.

Jos akys tvykstelėjo netikėtai nuožmiu pykčiu.

— Kaip tu gali šitaip sakyti? Juk neapkenti jo.

Nejaugi ji tikisi, kad imsiu tai neigti? — nustebo Deinas.

— Jo aš iš tikrųjų neapkenčiu, — atsakė. — Bet apgailestauju, kad tau tenka šitaip kentėti.

Rani nuleido galvą, kakta pasiekdama kelius; Deinui dingtelėjo, kad galbūt ji pagaliau pravirko. To jis ir vylėsi. Bet kai moteris pakėlė galvą, jis įsitikino, kad jos akys sausos.

— Noriu atsikelti, — tarė Rani.

Deinas padėjo jai pasiekti vonios kambarį. Iš ten ji dar šūktelėjo:

— Pasakyk Imeldai, kad aš noriu sriubos. Ir vyno.

— Manai, padės, o ne pakenks? — suabejojo vyriškis.

Ji susiraukusi dėbtelėjo į Deiną iš vonios:

— Kas aš tau — mažas vaikas? Atnešk, ko prašiau.

Deinas nulipo į virtuvę. Kara ir Imelda sėdėjo viena priešais kitą prie stalo, susikibusios už rankų.

— Rani nori sriubos ir vyno, — tarė jis.

Imelda atsistojo.

— Sriubos… — suniurzgė ji. — Sriubos tokiu metu — juk pernelyg karšta. Kada Zedas ir toji moteris grįžta?

Tikiuosi, niekad, pagalvojo Deinas.

— Klausk Rani, — atsakė.

Jis pats nunešė padėklą viršun. Rani išgėrė pusę taurės vyno ir atsiduso.

— Jau viskas gerai, — ištarė.

Deinas paklausė:

— Ar norėtum, kad dar ką nors padaryčiau?

Domna įsmeigė žvilgsnį į jį, jos lūpose virptelėjo keista šypsenėlė.

— Paguldyk mane į lovą, — paprašė.

— Tu ir taip lovoje, — atitarė Deinas.

— Kvailys. — Ji ištiesė ranką ir sugriebusi prisitraukė jį artyn.

— Pamylėk mane. Noriu su tavimi mylėtis.

Jis išsinėrė iš drabužių. Praėjo jau nemažai dienų nuo tos, kada jie paskutinį kartą mylėjosi. Deinas šmurkštelėjo pas ją po antklode. Rani raumenys buvo susimetę mazgais. Deinas masažavo moters nugarą ir pečius tol, kol kaustanti įtampa ėmė slūgti, išpampę gumburai atsipalaidavo. Ji atsiduso ir prigludo prie jo visu šiltu, lanksčiu kūnu. Juodu ėmė siūbuoti vienu ritmu, kol juos užliejo kvaitinantis orgazmo srautas.

Pažadino juos kažkoks šaižus garsas. Deinas jau buvo spėjęs išsiristi iš lovos, kai pagaliau susivokė, iš kur garsas sklinda. Buvo naktis. Deinas prasikrapštė akis ir dirstelėjo į laikmatį. Valanda prieš vidurnaktį. Žvaigždės, dingtelėjo jam, miegojome kaip užmušti. It pašėlusi blykčiojo kompiuterio lemputė, bylojanti apie gautą pranešimą; Deinas nugūrino prie jo, surinko klaviatūra reikalingas kombinacijas, priimančias pranešimą ir nutildančias garsinį signalą. Jam į akis tvykstelėjo ryškiai žalios raidės: VYRIAUSIASIS PILOTAS ORIONAS KVIEČIA DOMNĄ RANI JAGO.

Iš lovos šūktelėjo Rani:

— Kas ten?

Perdžiūvusia burna Deinas tebekiūtojo prie kompiuterio, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo teksto. Jis išgirdo sušiugždant patalus — Rani išsiropštė iš lovos.

— Pranešimas tau. Atsiuntė Tamas Orionas.

— Vyriausiasis pilotas? Ko jam galėjo prireikti? Dievulėliau! Turbūt jau vidurys nakties? — Ji priėjo artyn.

— Tikriausiai svarbu, — ištarė Deinas.

— Tegul tik pabando būti nesvarbu.

Ji nekantriai paspaudė priėmimo klavišą. Tačiau ekranas nenušvito, tik plykstelėjo kitas užrašas: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ. Suraukusi antakius Rani prispaudė nykštį prie ekrano.

Ekrane ėmė slinkti tekstas:

PRIEŠ DVIDEŠIMT MINUČIŲ NUSILEIDIMO TERMINALO RYŠIŲ SKYRIUS PRANEŠĖ APIE NELAIMĖS SIGNALĄ GAUTĄ IŠ SARDONIKSO TINKLO NAVIGATORIŲ KODU NUTRŪKO PERDAVIMO VIDURYJE NUSILEIDIMO TERMINALUI NEBEPAVYKSTA UŽMEGZTI RYŠIO SU TINKLU PER MANE PERDUOTAS PRAŠYMAS PATARTI. Ir parašas: TAMERLANAS ORIONAS, VYRIAUSIASIS PILOTAS, ABANATO PAGRINDINIS NUSILEIDIMO TERMINALAS.

Rani mestelėjo:

— Įjunk šviesą.

Deinas pakluso.

— Zedas Tinkle, — pasakė ji.

Deinas gūžtelėjo pečiais.

— Na ir kas? Jis — ten, tu — čia. Nieko negali padaryti.

Rani įsmeigė žvilgsnį į jį.

— Tau nerūpi, — ištarė.

— Rani, aš net nespėjau dorai pabusti! — Jis dar kartą permetė pranešimą žvilgsniu. Net jeigu Tinkle įvyko kas nors nenumatyta — koks gi skirtumas? Juk jie jau atsisveikino. — Rani, jis išvyko. Ir tegul keliauja sau, kur tinkamas.

Ji nekreipė į Deiną dėmesio. Pripuolė prie spintos, ėmė paskubomis rengtis.

— Vykstu į Abanatą, — tarė.

Deinas suprato, kad nusiteikusi Rani visiškai rimtai. Ir stvėrė ją už rankos.

— Ir ką tuo laimėsi?

— Kažkas negerai. Noriu sužinoti kas.

Deinas pasakė:

— Galbūt sugedo kompiuterinė ryšio įranga. Paskambink Tamui Orionui, pasakyk, tegul išsiunčia jiems Nusileidimo terminalo remontininkų brigadą. Sugedusią ryšio įrangą sutaisys bet kuris inžinierius hiperis.

— Bėda visai ne ta, — tarė Rani.

— Iš kur žinai?

Stipriai trūktelėjusi moteris ištraukė ranką iš jo delno.

— Deinai, nagi, pakrutink smegenis! Tinklas yra žvaigždėlaivis, vadinasi, aprūpintas visa įmanoma ryšių įranga. Ten yra ir radijo bangų, ir lazerio spindulio siųstuvai, kompiuterinė telefono linija, pranešimų kapsulė, šviesos signalų sistema. Kad ir kas ten būtų nutikę — gedimas tikrai ne toks, kokį įstengtų sutaisyti remontininkų brigada.

Ji sakė tiesą. Deinas krumpliais ėmė trintis akis, norėdamas greičiau išjudinti apsnūdusias smegenis. Rani įsirangę į marškinius, jos galva išlindo pro tampraus audinio apykaklę.

— Paskambink Džo, skelietei, — pasiūlė Deinas. — Tegul ji skrenda pažiūrėti, kas ten nutiko.

— Ji Tinkle, su Zedu.

— A.

Jis žiūrėjo, kaip Rani pirštais bando išsišukuoti plaukus. Nerimas vis labiau augo. Deinas prisiminė, kad nelaimės signalas pasiųstas navigatorių kodu. Džo Lėjakanava ir buvo navigatorė. O jeigu jau skelietė ryžosi šauktis pagalbos, turėjo nutikti kažkas iš tiesų rimta. Deinas apsidairė savo kelnių. Rani jau avėsi batus.

— Rani. Ar supranti, kad tai gali būti pavojinga?

Ji niekinamai timptelėjo lūpą.

— Žinoma.

Deinas svarstė visus įmanomus variantus, kokia bėda galėtų ištikti žvaigždėlaivio variklio šerdį.

— Tu tik painiosies visiems po kojų.

Domna Jago tik dėbtelėjo į jį. Jis žengė žingsnį atatupstas; sprando plaukeliai pasistojo piestu. Rani veidas virto akmeniu, tik akys degė. Dabar ji buvo nepaprastai panaši į Zedą.

— Privalau žinoti, — tarė ji. Deinas stovėjo nedrįsdamas net kvėpuoti. Kraupi liepsna jos akyse užgeso. Staiga Rani pakreipė galvą, žvilgsnis tapo mąslus, šaltas. — Tu galėtum nuskristi ten.

Deinas vos nepargriuvo susipainiojęs savo paties kelnėse.

— Ką?

— Tu galėtum nuskristi į Tinklą. Duočiau tau jo brėžinius. Galėtum įsigauti vidun. Juk tu — Žvaigždžių Kapitonas, tai reiškia, kad esi ir kvalifikuotas inžinierius. Tu galėtum padėti.

Ji stengėsi Deiną įvertinti — panašiai, kaip inžinierius vertintų įnagį. Ji vėl buvo ta pati Domna Rani Jago, kuri andai pasakė jam: „Užmiršai, kad tu priklausai man.”

Ji buvo nusiteikusi visiškai rimtai. Žvelgė į jį taip, tarsi jis ūmai būtų virtęs kažkuo svetimu. Ji nė nemirktelėjusi pasiųs Deiną į Tinklą — padėti žmogui, kurio jis siaubingai bijojo ir visa širdimi neapkentė, pasiųs jį ten, kur dar tebetvyro pernelyg gyvi išlietų ašarų ir patirto pažeminimo prisiminimai. Kažin ko ji imsis, jei aš atsisakysiu? — dingtelėjo jam. Tikriausiai pripumpuos dorazino…

Rani tarė:

— Juk tu nenori ten skristi, ar ne? — Jis papurtė galvą. — Neketinu įsakinėti. — Ji pasuko prie kompiuterio. — Aš tau sumokėsiu.

— Rani ėmė maigyti klavišus. Ekranas blykstelėjo. Moteris prispaudė nykštį prie švytinčio plastiko. Iš specialaus plyšio išslydo popieriaus lapas; Rani jį paėmė ir ištiesė Deinui. — Ar toks užmokestis tave patenkintų, Žvaigždžių Kapitone?

Jis sukiojo rankose plonyčio popieriaus lapą. Tai buvo jo vergystės sutartis. Apačioje, laukelyje su Jago Šeimos antspaudu, kompiuteris tvarkingomis raudonomis raidėmis buvo išspausdinęs: PALEISTAS Į LAISVĘ. Greta — mėnuo ir diena. Rani įteikėjam laisvę.

Deinas suvedė į kompiuterį komandas: STATUSO PAKEITIMAS: GRĄŽINTI KREDITINĮ DISKĄ IR TAPATYBĖS PATVIRTINIMO DISKĄ. Kompiuteris pareikalavo įvesti vardą. Deinas surinko: DEINAS IKORO, ŽVAIGŽDŽIŲ KAPITONAS. Kompiuteris paprašė asmens kodo. Deinui teko nurašyti šį nuo nutrauktos sutarties. PELINAS NWC26R7P21-7669. Tada jis prispaudė nykštį prie vėsaus ekrano. Kompiuteris garsiai sudūzgė ir išspjovė jam du diskus: raudoną ir juodą. Deinas pirštais perbraukė jų paviršių, čiuopdamas iškilumus ir įdubas, bylojančius apie jo asmenį.

Jis patapšnojo tatuiruotę ant žasto.

— Kaip atsikratyti šito?

— Tam skirtas specialus gelis. Gausi jo ligoninėje.

— Tam nebėra laiko.

Jam surakino žandikaulį. Rani suvedė sutartį į kompiuterį. Ši bylojo maždaug štai ką (Rani turėjo išversti jam iš juridinės kalbos): už tam tikras paslaugas, konkrečiau — pagalbą, suteiktą iškilus problemai Jago Šeimos Tinkle, jis, Deinas Ikoro, Jago Šeimos pilotas-vergas, paleidžiamas į laisvę. Deinas dar netikėjo savo akimis. Nuskubėjo į savo kambarį vergų korpuse pasiimti batų. Surado juos po lova. Sustirusiais pirštais susivarstė raištelius. Dabar paimsiąs katerį, juo nuskrisiąs į Abanatą, o iš ten maršrutiniu luotu persikelsiąs į Tinklą… ne, tai neįmanoma. Sureagavusi į jo tatuiruotę, pašėls kaukti visa signalizacijos sistema, be to, net jei varytų katerį maksimaliu greičiu, sugaištų daugiau nei valandą, kol nusikapstytų iki Abanato. Tačiau koks nors sprendimas juk turi būti! Mąstyti Deinas nepajėgė, bet jam vis vien atrodė, kad juda didžiausiu įmanomu greičiu — kai tenka staigiai pašokti iš miego, tokia iliuzija apninka neretai. Deinas pažvelgė pro kambario langą. Mėnesienos nutvieksta pievelė mirguliavo kone taip pat ryškiai kaip galingų žibintų apšviestas skrydžio laukas. Deinas pliaukštelėjo sau per kaktą.

— Kvailys, — burbtelėjo.

Be jokios abejonės, nei kateris, nei luotas dabar negalėjo deramai jam pasitarnauti. Jam reikėjo žvaigždėlaivio.

Deinas pagalvojo apie „Užtrauktuką”. Jis ilgėjosi „Užtrauktuko”, tačiau šis liko palydove, o laiko nusigauti į palydovą prireiktų nemažiau nei nuskristi tiesiai į Tinklą. Vis dėlto jis gali puikiausiai apsieiti ir be „Užtrauktuko”. Jau žinojo, kur galima gauti laivą. Deinas užlėkė laiptais aukštyn. Rani žingsniais matavo kambarį — nusvirusiais pečiais, rankas susibrukusi į kišenes. Deinas puolė prie kompiuterio.

Jis paskambino į „Žaliąją Šokėją”. Ekrane suraibuliavo suvytęs Ember veidas. Deinas springdamas išbėrė:

— Klausyk, Ember. Ypatingas atvejis. Man reikia pasikalbėti su Žvaigždžių Kapitone Lamonika.

Ember gūžtelėjo pečiais.

— Jos čia nėra.

— Žinau. Bet tu žinai, kur ji — juk laiškus ji gauna per tave. Jei negali pasakyti man jos numerio, kad galėčiau paskambinti pats, tuomet pasiųsk ką nors, kad paprašytų jos tučtuojau paskambinti man.

— Jau beveik vidurnaktis…

— Velniai parautų, kuo puikiausiai žinau, kiek valandų! Pasakyk jai — skambino Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. Perduok jai šitą telefono numerį… — Jis padiktavo numerį.

Ember antakiai šoktelėjo iki pat plaukų linijos.

— Supratau, Žvaigždžių Kapitone, — pasakė ji ir išsijungė.

— Ką tu darai? — paklausė Rani.

— Ieškau paties greičiausio būdo nusigauti į Tinklą.

Lamonika paskambino. Iš garsiakalbio atsklido gargždus jos balsas, bet ekranas taip ir liko tamsus.

— Deinai, kas dedasi? Maniau, mes susitarėme.

— Atšaukta. Noriu pasiūlyti tau naują sutartį. Velniai griebtų, įjunk vaizdo ryšį, kad galėčiau tave matyti! — Dar akimirka — ir hiperė jau spigino į jį iš ekrano. Jos plaukai stovėjo piestu, ant veido — nė menkiausio blizgesio pėdsako. Deinas kyštelėjo rankas į kišenes ir išsitraukė du diskus. — Kreditinis diskas. Asmens tapatybės diskas. Aš laisvas. Tačiau tam, kad mano išlaisvinimas įsiteisėtų, dar privalau užšokti į Jago Šeimos Tinklą. Jei pametėtum, tau nubyrėtų tūkstantis kredų.

Joje susigrūmė godulys ir įtarumas — tai buvo aiškiai matyti veide. Hiperė suraukė antakius.

— Man nepatinka griebtis darbo strimgalviais.

— Ypatingas atvejis.

— Du tūkstančiai kredų.

Deinas dirstelėjo į Rani. Ši linktelėjo.

— Sutarta, — tarė jis.

— Kada tau reikia transporto?

— Tučtuojau. Per kiek laiko įveiktum kateriu šimtą kilometrų?

Ji išsišiepė.

— Paklausk ko nors sunkesnio.

— Pasimatysime, kai prisistatysi čionai.

Kaip jis ir numanė, kelyje ji užtruko dvidešimt minučių — penktadalį to laiko, kurį būtų sugaišęs jis, krapštydamasis solidžiu, judėti tik planetos sąlygomis pritaikytu kateriu. Pirmiausia Deinas išgirdo ūžesį, kur kas sodresnį už miesto katerio dūzgimą, o tik paskui pamatė ir patį katerį, tviskantį neperregimu korpusu mėnesienoje, krintantį iš naktinio dangaus lyg meteoritas. Kateris nusileido prie pat valdos vartų. Drakonkatės sujudo, pasirengusios pulti, tačiau iškart ir sustojo, paklusdamos Timito švilpimui — Rani buvo iš anksto perspėjusi jį neišleisti gyvūnų laukan. Lamonika iššoko iš katerio. Deinas ir Rani nuskubėjo jos pasitikti. Lamonika vilkėjo sidabrinės ir šviesiai violetinės spalvų kombinezoną.

— Labas vakarėlis, — pasisveikino ji.

— Domna Rani Jago — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika.

Lamonika paprasčiausiai linktelėjo — jokių ceremonijų.

— Jei kam nors šautų į galvą manęs ieškoti, rastų be jokio vargo, — pareiškė ji. — Pakaktų paprasčiausiai sekti pavėjui.

— Niekas tavęs neieškos. Ar perkėlei „Lamiją”?

— Juk pažadėjau.

Deinas atsiduso.

— Tuomet tvarka. Kitaip tektų apsisukti ir nosies tiesumu lėkti atgal į Abanatą.

Rani paklausė:

— Ką darysite dabar?

— Keliausime tiesiai į Tinklą. Kai tik išsiaiškinsiu, kas ten dedasi, susisieksiu su Tamu Orionu. Persiusiu skambutį per Nusileidimo terminalo ryšių skyrių.

— Supratau. — Rani įsmeigė žvilgsnį į šviesiaplaukę Žvaigždžių Kapitonę. — Jūsų užmokestis jau pervestas, Žvaigždžių Kapitone Lamonika. Dabar jums lieka tik jį išleisti.

Lamonika atsakė:

— Dirbti su jumis — vienas malonumas, ponia.

Deinas tarstelėjo:

— Mes juk skubame, judinkimės.

Jis nebevaliojo tverti — norėjosi kuo greičiau dingti iš čia. Jam atrodė, kad kraujas tiesiog svilina gyslas. Rani žvelgė į jį, tarytum norėdama kažką pasakyti. Deinas palietė jos petį; ji uždėjo delną ant jo rankos. Švelnumas, apgailestavimas — Deinas nebeįstengė perprasti jausmų, šviesos greičiu blykčiojančių tarp jų.

Prasižiojęs jis sugebėjo pasakyti tik visiškai bereikšmę frazę:

— Viskas bus gerai, Rani-ka.

Ji nusišypsojo. Katerio durelės atsidarė. Įsikibusi lubose įtaisyto strypo, Lamonika įsisiūbavo ir klestelėjo į piloto krėslą. Deinas stryktelėjo jai iš paskos. Jis nusileido keleivio krėsle. Rani pamojavo. Kateris sudrebėjo ir šovė aukštyn.

„Lamijos” korpusas buvo alavo spalvos. Kai jie pradėjo leistis prie laivo, Deinas išvydo jį, blausiai švytintį žvaigždžių šviesoje. Lamonika buvo nutupdžiusi laivą idealiai, tarp dviejų kalvų dvidešimt penkių kilometrų atstumu nuo Jago Šeimos valdos.

Vos įlipusi į laivą, Lamonika sėdo į piloto krėslą. Deinas įsitaisė navigatoriaus vietoje. Įvykiai ritosi vienas paskui kitą pernelyg greitai; Deinas prisivertė apsiraminti — nagi, sulėtink apsukas, atsipalaiduok, kvėpuok, po galais. Pirštų galiukais jis palietė valdymo pultą. Jam norėjosi įsižnybti, kad įsitikintų, jog bent jau jis pats yra tikras.

Lamonika paskubomis kibo į priešstartines įrenginių tikrinimo procedūras.

— Gal paaiškinsi, kas čia dedasi? — paklausė ji. — Ar tikėtina, kad mane sulaikys?

— Ne. Rani apskambino pusę pasaulio. Tau — pirmenybinis ryšys su kosmouosto ryšių skyriumi, be to, galėsi drąsiai leistis Abanato Nusileidimo terminale.

— Taigi skrendame į Tinklą. Ten mūsų laukia?

— Ne. Kaip tik todėl mes ten ir skrendame. Niekas negali su jais susisiekti, jie neatsako jokia linija. Maždaug prieš valandą jie pasiuntė nelaimės signalą navigatorių kodu, bet signalas nutrūko.

— Vadinasi, ten kažko esama.

— Ten Tinklo viršininkas, vyriausioji navigatorė ir keleivė.

— O ką reikės nuveikti mums?

— Mums — nieko. Tau tereikia nugabenti mane iki Tinklo, o aš lįsiu vidun pasižiūrėti, kas ten vyksta. Palydove jau laukia ryšių remonto brigada. Jei duosiu tau ženklą, iškviesi juos.

— Tvarkelė. Jungiu normalios erdvės variklį, — tarė Lamonika.

Laivas sudrebėjo. Deinas užsimerkė. Erdvią apskritą kabiną užtvindė ūžesys — pusiau girdimas, pusiau juntamas pačiomis kaulų smegenimis. Kaipmat išaugo slėgis. Deinas suglebo stangriame krėsle. Toli gražu nesijautė nepatogiai: jam teko patirti tai tokią daugybę kartų, kad kūnas prisitaikė tarsi savaime, nė nemėgindamas priešintis prislėgusiam svoriui, laukdamas, kol šis atlėgs… Jis ir atlėgo. Deinas vėl ėmė kvėpuoti įprastu ritmu, atsimerkė. Priešais jį įtaisytame išorinio vaizdo ekrane jis išvydo pampstančią tamsą, vos vos atmieštą rauzganu švytėjimu — Deinas žinojo, kad švyti ne kas kita, o įkaitęs pačios „Lamijos” išorinis korpusas. Pašvaistė netrukus išblėso. Sparčiai besiplečiančiame prieš akis planetos paviršiuje jis aiškiai įžvelgė vieną didelį šviesos lopinėlį ir dar tris mažus švytinčius taškus. O paskui, kaip tai nutikdavo visuomet, vaizdas staiga apsivertė, išsipūtusi planeta ėmė trauktis. Ekrane pasirodė ir planetos briauna — vis labiau išsiriečiantis, vis ryškesne šviesa spinduliuojantis lankas. „Lamija” skriejo iš šešėlio į saulę. Deinas ištiesė ranką įjungti ekrano aptemdymą — instinktyvus, įgūdžio padiktuotas judesys.

— Ei! — tarstelėjo Lamonika.

Deinas pažvelgė į ją, ir tik dabar susizgribo, kad verkia, pats to nejusdamas. Akys perštėjo, užgulė nosį. Lamonika padavė jam rankšluostį, jis nusišluostė šlapią nuo ašarų veidą. Atsistojo, nuėjo įsipilti vandens, išmaukė visą puodelį. Ėjo kiek pasišokinėdamas — Lamonika laive buvo nustačiusi dviejų trečdalių g traukos jėgą. Ekranas dabar jau buvo užtemęs, jo centre buvo matyti tik palydovo pjautuvas; jie vis dar skriejo ta pačia kryptimi, bet Lamonika perjungė į vaizdo ekraną kitos kameros rodmenis.

— Ačiū, — tarstelėjo Deinas, vėl nutūpdamas krėsle.

Lamonika neatitraukė žvilgsnio nuo prietaisų.

— Išgyvenai nelabai kokį metą?

— Esu matęs ir geresnių laikų.

— Jau viskas baigta, — ištarė ji.

— Aha. — Jis suleido pirštus į elastingą krėslo putplastį. — Jau greičiau saulė užšals, — tarė, — nei aš dar kartą grįšiu į Sardonikso sektorių.

Ji atsakė:

— Neskubėk taip kalbėti — kol kas dar tebesi Sardonikso sektoriuje.

Jos žodžiai nusmelkė aštriu skausmu lyg druska, užberta ant žaizdos. Jis pats jau gali palikti Sardonikso sektorių toli už nugaros, bet šis niekada nebepaliks jo. Deinas suvokė, kad visas patirtas skausmas ir bejėgiškumas tūno amžiams giliai įsigraužęs kažkur smegenų kamputyje.

— Paaiškink man šį tą, — paprašė Lamonika.

— Ką paaiškinti?

— Kai mudu susitikome bare, tu buvai vergas. O šiąnakt paskambini man — jau laisvas.

— Šita kelionė į Tinklą ir yra mokestis už laisvę.

— Tai įrašyta sutartyje? — paklausė Lamonika.

— Taip, žinoma.

— O aš štai galvoju… — Ji smiliumi braižė apskritimus ant krėslo ranktūrio. — Bet kokia vergystės sutartis galioja tik Sardonikso sektoriuje — ir nebegalioja už jo ribų, tiesa?

— Taip. — Deino gerklės raumenys įsitempė.

— Ką tuomet mes čia veikiame? — burbtelėjo ji. — Tik tark žodį — ir aš pakeičiu „Lamijos” trajektoriją, prazvimbiame pro šitą didelį sidabrinį kalėjimą ir neriame į Šuolį. Dvi savaitės hipererdvėje — ir nusileidžiame Nekse. Ir tada jau niekada nebeišgirsi Jago pavardės.

Deinas užsižiūrėjo į palydovą. Jam atrodė, kad jau įžiūri ir Tinklą — sidabru tviskančią kibirkštį dėmėto palydovo paviršiaus fone. Deinas įsivaizdavo, kaip staiga pasikeičia vaizdas ekrane: pirmiausia tvyksteli visomis vaivorykštės spalvomis, o paskui jį užlieja beribė hipererdvės juoduma… Juk „Lamija” — Tori Lamonikos laivas. Kursą renkasi ji, ji už viską atsako… O jam tereikia ištarti vieną žodį: taip.

Tačiau Rani Jago žinos, kad jis sulaužė pažadą — kad nesilaikė sutarties. Ir Tori Lamonika tai žinos. Žinos ir jis pats. O juk būtų neįtikėtinai ironiška, mąstė jis, jeigu ištrukčiau iš Sardonikso sektoriaus, susimokėjęs už tai Zedo Jago „išgelbėjimu” iš Tinklo. Pažvelgus iš tos pusės, visas šis žygis ėmė atrodyti kaip koks milžiniškas gauruotas pokštas — Visatos, o gal lemties kosminio ir komiško teisingumo supratimo išraiška.

Visatai nėmaž nerūpėjo nei Deino Ikoro skausmas, nei prisiminimai, nuo kurių kaklo raumenys susivydavo it virvės, perdžiūvusią gerklę užkimšdavo vatos gumulas, o skrandį imdavo gniaužyti spazmai.

— Ne, negaliu, — tarė jis.

Lamonika tik mostelėjo ranka.

— Tavo valia.

Jiems artėjant prie žvaigždėlaivio, Deinas iš kišenės išsitraukė kompiuterinį kubelį su duomenimis ir kyštelėjo jį Lamonikai po nosimi. Ji dūrė pirštu į kompiuterio konsolę.

— Užsiimk pats.

Deinas ėmė rankose vartalioti kubelį (mėlyną, trijų centimetrų ilgio briauna), kol aptiko plokštumą su mažyliuku vaizdiniu — apčiuopiamu simboliu. Jis surado tokį pat simbolį konsolėje. Kitas simbolis ženklino slankiojančią plokštelę. Deinas stumtelėjo ją į šalį, įdėjo į atsivėrusią angą kubelį, atsukęs plokštuma su simboliu į priekį, vėl užstūmė plokštelę. Kaip ir buvo žadėjusi Rani, kubelyje buvo visi Tinklo planai.

— Nagi, pažiūrėkime, — tarstelėjo Lamonika.

Deinas suvedė nurodymus į kompiuterį. Ekrane sumirgėjo diagramos.

Lamonika ištarė:

— O tasai kubelis vertas viso lobio.

Deinas nusišypsojo.

— Perrašyti jo neįmanoma, be to, jis užprogramuotas automatiškai išsitrinti.

— Kaip gaila.

Atsilošęs krėsle Deinas ėmėsi nagrinėti diagramas. Nepaisant sudėtingos struktūros, persipynusių koridorių, kamerų, sandėliavimo patalpų, vis dėlto milžiniškame Tinklo žiede buvo ir atpažįstamų detalių. Hipererdvinis variklis ir laivo kompiuteris buvo įkurdinti vidinėje žiedo dalyje. Išorinėje briaunoje lygiais tarpais įrengtos šliuzo kameros. Tiltelis drauge su išorinio vaizdo langais šiuo metu atsidūrė toje pusėje, kurią Deinas sąlygiškai (ir laikinai) pavadino „atsisukusia į Čabadą”. Reaktyvinių variklių tūtos puošė priešingą žiedo „pusę”. Dėl tų atsikišusių ataugų ratas, bent jau diagramoje, atrodė kiek kreivašonis. Deinas susimąstė, kodėl Izobelei Jago šovė į galvą statyti laivą-kalėjimą toro formos; juk sferą būtų buvę lengviau sukonstruoti, be to, rutulio formos laivas kur kas efektyvesnis skrendant kosminėje erdvėje. Visas milžiniškas riestainis buvo išvarpytas koridorių. Deinas paprašė padidinti ekrane laivo dalį, kurioje buvo tiltelis. Kompiuteris tučtuojau pakluso. Planai buvo labai smulkūs, su aprašais ir ženklinimais spalviniu kodu. Rani iš tikrųjų davė jam visą informaciją, kiek jos turėjo pati.

Deinas svarstė, kurioje laivo vietoje galėjo kilti pavojus, koks jis ir kiek laiko jis pats gali skirti gedimo paieškoms. Jis tarė:

— Patikrinkime, ar pavyks su jais susisiekti.

— Teisingai.

Lamonikos pirštai perbėgo klavišais. Jeigu Tinklo kompiuterinis ryšys veikia, pranešimą jis turėtų priimti ir atsakyti į jį automatiškai.

Atsakymo jie taip ir nesulaukė.

— Mėginsiu paskambinti, — tarė Lamonika.

Pilotė siektelėjo radijo siųstuvo mygtuko, bet Deinas pastvėrė ją už rankos.

— Ne. Palauk.

— Kodėl?

— Palydove įkurdinta bazė bando susisiekti su jais nuo pat tos akimirkos, kai gavo nelaimės signalą. Tad į bazę ir skambink.

Lamonika paskambino.

— Nusileidimo terminalo ryšių skyriui — čia „Lamija”, kalba Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika. Girdite mane?

— „Lamija”, jus girdime.

— Kas girdėti iš Sardonikso Tinklo?

— Ničnieko, Žvaigždžių Kapitone. Norite, kad ir toliau bandytume juos prisišaukti?

— Taip, — įsiterpė Deinas. — Bandykite be perstojo.

— Supratome. Ketinate prisijungti?

— Taip. Pamėginsiu patekti vidun.

— Sėkmės jums, „Lamija” ir kapitonai.

Tinklas buvo jau visai čia pat. Lamonika paklausė:

— Pro kurią skylę ketini lįsti vidun, Deinai? Mes jau įskriejome į Tinklo orbitą.

Deinas susiraukė. Žvilgsniu tyrinėjo projekcijas kompiuterio ekrane. Jeigu kažkas išklibo pačioje variklio šerdyje, tuomet, mėgindamas įeiti į laivą per šliuzą, esantį arčiausiai kompiuterio, jis tik sugaištų nemaža laiko.

— Kažkas bandė pasiųsti nelaimės signalą, — tarė jis, tapšnodamas ekrano plastiką. — Galbūt ir dabar vis dar bando. Prisijunk prie ketvirtosios angos. Juk reikia nuo kažko pradėti. Tad kodėl nepradėjus nuo tiltelio?

Išorinio vaizdo ekrane milžiniškas ratas jau nebeatrodė lygus. Sidabriniame jo korpuse margavo gumburai, skaidulos, statramsčiai.

Lamonika pakreipė krėslų atlošus.

— Mažinu greitį, — pranešė.

Vėl padidėjo slėgis. „Lamija” uždainavo, ištįsusią uodegą su varikliais sukdama kelionės tikslo pusėn, o į išorinio vaizdo ekraną vėl atplaukė rudomis, baltomis bei mėlynomis dėmėmis marguojantis pasaulis, kurį jie ką tik paliko.