Sardonikso tinklas 2

Penkioliktas skyrius

Vos išniręs iš šiaurinės Bulvaro pusės šešėlių, Deinas išvydo liepsnas. Tik dabar susizgribo jau kelias minutes girdėjęs sirenos kauksmą. Galvoje prašmėžavo blausi mintis: kažin kur ir kas dega, o jei tai iš tikrųjų gaisras, ar jis didelis, ar netoli nuo Jago Šeimos namų… Suvokimas, kad vis dėlto pernelyg arti, smogė staiga; Deinas pasileido tekinas. Virš galvos šmaižiojo kateriai, gausiai spjaudydami kažkokius baltus chemikalus: pusiau skystį, pusiau dūmus. Deinas prabėgo Įkūrėjų Lanką ir sustojo įsirėžęs į susimetusį žioplių būrelį. Šie jį apurzgė. Deinas išsprogino akis. Jago Šeimos namo nebebuvo. Tiesa, sienos tebestovėjo, bet stogas išnyko, lyg nebuvęs, taip pat ir durys, langai; nebeliko vidinių koridorių, išgaravo ir visas antras aukštas, tarsi sieros rūgšties nuėstas. Abanato ungniagesių gausiai liejama cheminė medžiaga ugniai slopinti ilgomis žaižaruojančiomis vijomis rangėsi ant šen ten vis dar pliūpčiojančių liepsnos liežuvėlių, ant akmeninių laiptų, ant gatvės. Ugniagesiai, vilkintys apsauginius kostiumus, nešini talpyklomis su ilgomis žarnomis, braidė po tuos šiurpius griuvėsius, baltais debesimis apipurkšdami vis ištrykštančius žiežirbų spiečius.

— Girdėjau, jie surado vieną kūną, — netoliese pasigirdo moters balsas — tai buvo viena žiūrovių. — Įdomu kieno.

Deinas nurijo seilę. Ne, galvojo jis, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo namo, virtusio nuolaužų krūva; dūmai jau ėmė graužti akis. Ne, šito negali būti…

— Prašome išsiskirstyti, — atsklido kažkieno kito, oficialus, balsas. Žibinto spindulys plykstelėjo Deinui į veidą, jis žengė atatupstas. — Pasitraukite… Ei, stok!

Kažkieno rankos stvėrė jį. Dievulėliau, spėjo pagalvoti Deinas, visą kelią skutau tekinas — tiesiai Abanato policijai į glėbį! Jis kryptelėjo, stengdamasis išsukti riešą iš pareigūno gniaužtų, ir jau pasiruošė bėgti, bet kažkas sunkus vožėsi jam į nugarą. Skaudžiai. Deinas dar bandė muistytis. Jį sučiupo dviese ir privertė išsitiesti.

— Vardas?

Jis papurtė galvą.

Jie trūktelėjo aukštyn jo rankovę. Šviesos spindulys vėl ėmė slankioti veidu.

— Tai tikrai jis, — sumurmėjo kažkas. — O štai ir „J”. Kuo tu vardu?

— O tu kas? — atsiliepė jis.

Vietoj atsakymo jis susilaukė stipraus smūgio atgalia ranka, po kurio neišsilaikė ant kojų. Pargriovę kniūbsčią, policininkai surišo jam už nugaros rankas.

— Vardas! — nieko gera nežadančiu tonu pareikalavo balsas.

Deinas nurijo galugerklyje susitelkusį kraują ir atsikosėjo.

— Deinas Ikoro.

Jie grubiai pastatė jį ant kojų, šviesa plykstelėjo į akis. Jis užsimerkė ir buvo pavaišintas skambiu antausiu. Prašneko jau kitas balsas:

— Elkis su juo švelniai — pamiršai?

Pirmasis balsas atsakė:

— Tai šūdas, nieko jam nenutiko.

Deinas prasimerkė. Aplink jį spietėsi keturi policininkai.

— Jo veidas tinsta, — tarė vienas.

Tas, kuris jam smogė, susiraukė.

— Kam rūpi, kaip jis atrodo? Elkitės su juo švelniai… Kaip panorėsiu, taip ir pasielgsiu, štai kas. Tasai, kuris taip įsakė, spirga kažkur tame sukruštame gaisre.

— Dar ne visus kūnus pavyko rasti, — tarė kažkuris.

Deinas prasižiojo:

— Kas čia atsitiko? — Jam jau skėlė galvą.

Tasai, kuris jam smogė, atsigręžė.

— Kaip tik šito mes dar paklausime tavęs. Turėtum žinoti, kad vergas neišleidžiamas į laisvę, jeigu jo šeimininkas miršta smurtine mirtimi. Vieną kūną tame pragarėjau suradome. — Jo veido raumenys slankiojo po oda. — Man regis, tau reikėtų jį pamatyti. Mėgsti gerai paskrudintą kepsnį? Kas nors juk turi atpažinti lavoną. — Jo pirštai susmigo Deinui į žastą. — Eime.

Jie nužingsniavo prie namo griuvėsių, po kojomis treškėjo chemikalų kristalai. Staiga kažkas suriko, vienintelį žodį atkartojo aidas:

— Gyvi! Gyvi!

Deiną laikęs policininkas sustingo, visi kiti pasileido tekini riksmų link. Kiek įmanoma žemiau nusileidęs kateris nukreipė į griuvėsius baltą galingo žibinto spindulį. Deinas prisimerkė. Staiga tarsi iš niekur, iš po žemių, iš pačios griuvėsių tirštumos, išdygo trys pavidalai — trys juodos figūros baltos šviesos sraute. Viena jų tikrai buvo Koriosas; iškėlęs ranką jis dangstėsi veidą. Kiti du stovėjo susiglaudę ir buvo vienodo ūgio.

Ugniagesiai džiaugsmingai stūgavo. Deinas atsišliejo į policijos autobusiuką. Nuo smūgio jam maudė žandikaulį. Zedas ir Rani lėtai patraukėjų link apsupti policininkų. Vadinasi, žuvo Amri, sumojo Deinas. Žibintas staiga užgeso, kateris šovė aukštyn. Deino akys pasruvo ašaromis, kurios jau niekuo negalėjo padėti.

Netoliese sušnarėjo balsai. Staiga kažkas ištarė:

— Palaukite.

Sunki ranka šleptelėjo jam ant peties.

— Deinai. — Tai buvo Zedas. Deino akys palengva ėmė vėl apsiprasti su tamsa. Zedo skruostą puošė juodų suodžių dryžis, drabužiai buvo virtę skarmalais. — Deinai, kodėl tu bėgai?

Deinas apsilaižė lūpas. Zedo pirštai įsikirto jam į petį.

— Binkis liepė man bėgti, — ištarė jis.

Zedas linktelėjo ir jį paleido.

— Atriškite jį, — įsakė.

Tasai, kuris jam smogė, prasižiojo:

— Bet, komandore, sakėte, kad jis — pabėgęs vergas, tad mes pamanėme…

— Suklydau, — pratarė Zedas. Sprendžiant iš balso, turėjo būti neišpasakytai pavargęs. — Velniai griebtų, atriškite jį. Jis nė nemano bėgti.

Deinas stovėjo nekrustelėdamas, kol kažkas perpjovė pančius. Tada pasimasažavo riešus.

— Rani…

— Ji sveika gyva, — patikino Zedas. — Eime.

Deinas nukėblino paskui jį svarstydamas, kur jie dabar traukia. Zedas atsakė į neišsakytą jo klausimą:

— Važiuojame pas Kynetus, jie mus priglaus. — Paskui jis grįžtelėjo į policininką: — O tą kitą jau suradote?

— Dar ne, komandore.

— Ieškokite, kol surasite, — paliepė Zedas.

Policijos autobusiuko durelės nuslydo į šalį. Jie sulipo vidun. Vyriškas balsas ištarė:

— Leiskite jums padėti, Domna.

Rani įlipo į autobusiuką ir klestelėjo ant sėdynės. Pažvelgė į Deiną, paskui — į Zedą. Paskutinis kiek neryžtingai įlipo Koriosas, prisimerkęs net nuo blausios šviesos palubėje. Be saulės akinių jo veidas atrodė susitraukęs ir kažkoks tarytum apsinuoginęs. Durelės užsivėrė, autobusiukas trūktelėjo iš vietos.

Rani paklausė:

— Gerai jautiesi?

Deinas ne iš karto susizgribo, kad moteris kreipiasi į jį. Nelabai žinojo, ką reikėtų atsakyti.

— Na, ne visai, — pasakė. Ir pabandė nusišypsoti, kad ji, jei panorės, galėtų pamanyti, jog jis juokauja. — O jūs?

— Ne, — pasakė ji.

Rani sukryžiavo rankas ant krūtinės. Buvo visa suplukusi, aplipusi purvu. Kažin kur ji spėjo praganyti marškinius? — šmėkštelėjo Deinui.

— Amri žuvo.

Zedas tyliai ištarė:

— Negalvok apie tai, Rani-ka.

Sesuo atsakė:

— Privalau apie tai galvoti! — Jos lūpos trūkčiojo. — Kad jį kur skradžiai! Tegul jį skradžiai ir te velniai nujoja! Norėčiau, kad pragaras iš tikrųjų egzistuotų, kad jis galėtų spirgėti ten per amžius!

Kas? — parūpo Deinui. Šitokios Rani jis dar niekad nebuvo matęs. Kunkuliuojantis jos įniršis baugino. Akys priminė du lydyto vario telkinius purviname veide.

— Tu nežinai, — sušvogždė ji, — tu net nenutuoki, ką reiškia girdėti degančios mergaitės klyksmą.

Deinas susizgribo, kad šie žodžiai skirti jam.

— Ne, — ištarė jis. — Nežinau.

— Tasai bailus apsimelavęs klastūnas… — Ji pristigo kvapo, atsikvėpė ir tęsė: — Aš dar pamatysiu jo lavoną, prisiekiu. Savomis akimis pamatysiu, kaip jis miršta.

Stipriai sugniaužusi kumščius ji užsimerkė. Zedas apglėbė seserį per pečius, atsidususi ji veidu prigludo jam prie krūtinės. Ramindamas brolis ėmė glostyti jai galvą.

Binkis, dingtelėjo Deinui. Tikriausiai ji kalbėjo apie Binkį. Juk Koriosas čia, o Amri negyva. Autobusiukas barškėjo gatvėmis, kol pagaliau atvežė juos į Promenadą ir sustojo prie Kynetų namų. Durys buvo atviros, ant laiptų lūkuriavo Aliza.

Ji iš karto atskubėjo artyn ir stvėrė Rani į glėbį. Margarita Kynet stovėjo tarpduryje, drauge su ja — ir keletas vergų.

— Vonią, — mestelėjo Aliza. — Pavalgyt ir į lovą. Rani, Margarita palydės tave viršun. — Ji pabučiavo Rani į skruostą ir stumtelėjo arčiau Margaritos, kuri pastvėrė moterį už rankos visai kaip vaiką. — Zedai, labai džiugu matyti, kad tu sveikas gyvas. Paruošėme tau kambarį greta Rani, šeimyniniame sparne.

— Aliza… — prasižiojo Zedas.

Ji kilstelėjo ranką, šitaip jį nutildydama.

— Zedai Jago, jei pradėsi dėkoti, man tai labai nepatiks. Vergų pusėje įkurdinsime jūsų vergą ir jūsų tarnautoją — jei tik jis neįsižeis. — Ji dirstelėjo į Koriosą.

Milžinas suniurnėjo kažką nesuprantama ir papurtė galvą.

Deinas ypač aštriai jautė, kokie purvini ir sudriskę jo drabužiai. Norėjosi padėkoti tai moteriai, kad įsileido į namus… Žvaigždės, pagalvojo, man svaigsta galva. Jis pasilenkė, kad neprarastų pusiausvyros, ir atitoko sėdįs ant laiptų; skrandis vartaliojosi kūliais. Tai tas prakeiktas gesinimo purškalas kaltas, dingtelėjo jam. Tikriausiai prisiuosčiau chemikalų.

Ant sprando nusileidusi Zedo ranka paveikė lyg elektros iškrova. Deinas atsikvošėjo akimirksniu, kraujas supulsavo gyslose. Virpančios kojos beveik neberėmė.

— Truputį vėliau norėsiu su tavim pasikalbėti, — tarė komandoras. — Neužmik.

Jis užkopė laiptais aukštyn. Deinas užsimerkė. Jautėsi visiškai išsekęs. Neužmik. O dievulėliau, šmėkštelėjo jam, tik ne dabar… Jis prisivertė atsistoti. Vienas vergų padėjo jam užlipti laiptais. Vos įžengęs į vėsius, gaiviai kvepiančius namus, Deinas suglebo atsirėmęs į sieną; jis karštai vylėsi, kad Zedas užmirš, kad susmuks, kad paliks jį ramybėje. Deinas juk turėjo ką slėpti — net pernelyg daug ką, dingtelėjo jam. Vergas nulydėjo jį skliautuotu koridoriumi ir įleido į kambarį baltais bei žaliais tapetais išklijuotomis sienomis.

— Čia bus tavo kambarys, — tarė jis.

Paskui parodė Deinui, kur vonia, ir susiprato pasišalinti. Deinas sudribo ant lovos. Reikėtų nusiprausti, įkalbinėjo save, bet, sykį atsisėdus, sunku buvo prisiversti net krustelėti. Akys lipte lipo. Ne, tikino jis save, nemiegok. Juk nenorėtum būti išsijungęs, kai pasirodys Zedas. Jeigu jis pasirodys. Velniai jį nujotų. Su pasibjaurėjimu apžvelgęs purvo sluoksnį, kuriuo buvo aplipusios jo rankos ir drabužiai, Deinas leido apsiaustui nuslysti žemėn ir vargais negalais pasikėlė.

Kambarys, į kurį Margarita atvedė Rani, buvo didelis ir visas rausvas. Neapkenčiu rausvos spalvos, pagalvojo Rani. Ji išgirdo, kaip šniokšdamas į vonią bėga vanduo. Į kambarį ir atgal zujo vergai: nešiojo patalynę, drabužius, maistą. Užuodus gardžius iš lėkščių sklindančius kvapus, Rani burna pritvinko seilių, bet, pamėginusi šio to užvalgyti, ji neįstengė nuryti nė kąsnio. Rani nusimetė drabužių likučius, o vergė atnešė jai chalatą — rausvą, gauruotą, pernelyg didelį.

Į kambarį įžirgliojo Margarita.

— Rani, ar tau dar pakaks jėgų šnektelėti su mano tėvu? — paklausė.

— Žinoma, — atsakė Rani, keldamasi iš krėslo.

Tuojau pat atėjo Imre. Net vidur nakties jis įsigudrino atrodyti puošniai, nors skruostai jau buvo apšepę.

— Domni, dėkoju, kad priėmei mano šeimyną į savo namus, — prašneko Rani.

Imre sugriebė abi jos rankas.

— Rani, nešnekėk nesąmonių, — tarė. — Šiąnakt visi namai Abanate — tavo. — Čia pat jam išgaravo visas santūrumas. Jis prapliupo: — Ak, brangioji, man… mums… mums visiems taip siaubingai gaila!

Rani lyg ir turėjo branginti tokius jo jausmus. Bet…

— Ne, — tarė. — Mes tik liūdime. O skaudžiai gailėsis tie, kurie šį gaisrą sukėlė.

Imrės akyse tvykstelėjo išgąstis, bet tuojau pat jis susitvardė ir puikiai ištreniruota ramybe pridengė savo reakciją. Paleidęs jos rankas, pasakė:

— Beje, jei jau prakalbome apie tai… Skambino iš Abanato policijos. Pareigūnė Curada. Prašė pasakyti tau, kad sugautas pabėgęs jūsų vergas, drauge su juo — ir dar keletas žmonių.

— Binkis… — Rani išsitiesė, įsitempė kiekvienas menkiausias raumenėlis.

— Taip, ji minėjo tokį vardą, — patvirtino Imre.

— Ar Zedas žino?

Imre papurtė galvą.

— Gerai. Nesakyk jam. Tegul Abanato policija laiko bėglį uždarytą, kol sulauks žinių iš manęs. — Rani pati išgirdo, ką kalbanti, ir išraudo. — Imre, atleisk man. Įsakinėju tau, lyg būtum mano sekretorius — tai neatleistina.

Kynetas nusišypsojo.

— Dar ir kaip atleistina. Su didžiausiu malonumu paskambinsiu į Abanato policiją ir perduosiu, ką sakei, o Zedui apie tai neprasitarsiu nė puse lūpų. Gal tau dar ko nors reikia?

— Ačiū, ne. — Man reikia naujo namo, pagalvojo ji, naujo pasaulio ir — o, Amri!

— Tuomet iškart tave ir paliksiu. Šiuose namuose gali visiškai nesibaiminti dėl savo saugumo. Policija sutelkė aplink jį beveik kariuomenės pajėgas, be to, vienas iš mano šeimynykščių visą naktį budės prie tavo ir Zedo durų.

Rani nurijo beišsprūstančią pastabą apie policijos pajėgų efektyvumą.

— Ar Zedas tai žino? Verčiau pasakyk jam, kitaip apsauginiui gali tekti nemaloniai nustebti, jei mano brolis vidury nakties sumąstys išeiti iš kambario.

Imre atsakė švelniai:

— Brangioji, dabar ir yra vidurys nakties. Bet pasakysiu jam.

Jis išėjo; jam įpėdžiui išsekė ir Margarita. Rani nuslinko į vonią. Vonios kambarys buvo milžiniškas, beveik tokio pat dydžio, kaip ir miegamasis; čia buvo matinio stiklo langai, visa įranga puošta aukso plokštelėmis. Rani trynė nuo savęs purvus tol, kol oda ėmė degte degti. Kai pagaliau ji išlipo iš didžiulės į grindis įleistos vonios, jos jau laukė vergė su rankšluosčiais, kvepalais, kremais.

— Palik viską čia, — tarė Rani. — Aš pati.

— Klausau, Domna.

Nuskalavusi nuo savęs gaisro ir mirties dvoką, Rani nuoga, nepasikvėpinusi šmurkštelėjo į rožinę lovą. Rausva patalynė buvo vėsi, nuostabiai maloni paliesti. Rani prisiminė, kaip gruzdėdamos rangėsi liepsną pagavusios užuolaidos. Negalvok apie tai, įsakė ji sau. Kambario durys virstelėjo.

— Rani-ka…

Ji kilstelėjo pasirėmusi alkūne.

— Zedai? Įeik, aš nemiegu.

Zedas įėjo vidun. Vilkėjo tamsiai žalią chalatą, kuris ties pečiais vos neiro per siūles.

— Kieno drabužius vilki? — paklausė Rani.

— Imrės. O tu?

— Tikriausiai Margaritos. O tu išsiprausęs kaip reikiant.

Ji pakėlė brolio ranką, priglaudė delną prie savo skruosto. Zedas neatitraukė rankos. Rani jautė, kaip jis dreba. Paskui brolis nuėjo į vonios kambarį, ji išgirdo tekant vandenį.

— Žiūriu, jie mėgsta nepaprastai prašmatnius vonios kambarius. Manoji vonia tokia didelė, kad panorėjęs galėčiau nardyti. — Jis parspūdino atgal, rankoje nešėsi puspilnę vandens stiklinę. — Štai. — Zedas ištiesė abi rankas. Kairiajame delne gulėjo dvi juodai baltos kapsulės.

— Kas tai? — paklausė Rani.

— Miegas.

— Nenoriu, — atšlydama ištarė sesuo.

— Išgerk. Tau šito reikia, reikia mums abiem. Paimk vieną kapsulę. Antroji — man.

Rani dvejojo. Paskui vis dėlto paėmė kapsulę, įsimetė į burną, paėmė iš brolio stiklinę su vandeniu. Zedas įsidėjo į bumą savąją. Rani nurijo kapsulę, jautė, kaip ši slysta stemple žemyn — dirbtinė užmarštis, pagalvojo. Kaip paprasta. Ji atidavė stiklinę Zedui, žiūrėjo, kaip sutrūkčiojo jo Adomo obuolys. Zedas padėjo stiklinę ant marmurinio staliuko prie lovos.

— Kodėl tau neatsigulus? — pasiūlė.

Rani išsitiesė ant pagalvių.

— Kol kas dar neima miegas.

Jis nusišypsojo.

— Nesibaimink. Tuojau užmigsi.

Staiga sesuo sunerimo.

— Nenorėčiau nieko sapnuoti.

— Ir nesapnuosi. — Zedas atsisėdo ant lovos krašto.

Aprimusi ji leido raumenims atsipalaiduoti. Netrukus pasijuto grimztanti. Gerai, pagalvojo Rani. Tačiau kai ją jau ėmė semti be galo ilga naktis, dar įstengė apversti liežuvį:

— Zedai-ka. Deinas… ar jis žinojo?

Pajuto, kaip brolis krustelėjo.

— Manau, ne, — tarė.

— Aš irgi taip manau.

Pirštų galiukais jis švelniai paglostė jos skruostą.

— Nesirūpink dėl šito, Rani-ka. Miegok. — Lova sujudėjo — jis pakilo. — Labanakt, dvyne.

— Labos nakties, Zedai, — sukuždėjo sesuo.

Išlindęs į koridorių Zedas linktelėjo moteriai, kuri su paralyžiuokliu rankoje stovėjo kiek į kairę nuo Rani durų. Ji irgi atsakė jam linktelėjimu, bet jos žvilgsnis nė akimirkai nenukrypo nuo koridoriaus bei šešėliuose skendinčių laiptų pakopų. Zedas liežuviu išstūmė neprarytą kapsulę iš burnos. Negalėjo eiti ilsėtis, kol nesutvarkys dar vieno reikalo. Jis nužingsniavo koridoriumi ir susirado vergą.

— Parodyk man, kur apsigyveno tie žmonės, kurie atvyko su mumis.

Jis ketino prislinkti prie durų be garso, tačiau pervargęs kūnas atsisakė klausyti: žingsniai gaudžiai aidėjo vergų koridoriuje. Kai Zedas atidarė Deino kambario duris, šis jau buvo pabudęs. Viename kampe spingsojo lempa. Kambarėlis buvo siauras, be jokios puošybos: lova, drabužių spinta ir beveik nieko daugiau. Lentynėlė tuo pačiu atstojo ir rašomąjį stalą. Nišoje greta jos stovėjo kėdė su skersine lentele vietoj atlošo. Zedas ją apsuko, atsisėdo apžargomis, sukryžiavo rankas ant krūtinės, nugara atsirėmė į beveik visai statmeną atlošą.

Deino plaukai buvo šlapi, kambaryje dvelkė muilu. Viena pusė Deino veido buvo pamėlynijusi ir išpurtusi. Zedas pasitapšnojo per skruostą.

— Čia skauda?

Deinas papurtė galvą.

— Ne, Zedai-ka.

Jis atrodė sukrėstas, tačiau ne ištiktas šoko. Gerai.

— Kaip tai atsitiko?

— Man smogė policijos pareigūnas.

Abiem rankomis jis laikė sugniaužęs antklodės kraštą, tarytum baimindamasis, kad ją gali iš jo atimti. Zedas pasistengė labiau atsilošti. Deino gniaužtai kiek atsipalaidavo. Zedas tarė:

— Šįvakar Rani buvo išsiuntusi tave su užduotimi.

Deinas vėl įsitempė.

— Taip, — atsakė.

— Turėjai surasti Lorasą U-Eleną.

Įtampa neatlėgo.

— Taip.

— Suradai?

Deinas nurijo seilę.

— Radau kai ką, kas gali surasti jį, Zedai-ka. Sumokėjau jai aštuoniasdešimt penkis kredus, kad perduotų Rani žinią.

— O paskui? — paragino jį Zedas.

— Paskui išėjau ir grįžau iki namų. Prie kampo mane pasitiko Binkis.

— Gatvėje.

— Taip. Jis pasakė… — Deino pečiai kilstelėjo. — Jis pasakė, kad judu su Rani susikivirčijote… kad jūs labai įpykęs. Dar jis pasakė, neva Rani pasiuntusi jį manęs pasitikti ir perspėti neiti į namus. Jis net atnešė man apsiaustą. — Deinas dirstelėjo į drabužių spintą. — Apsiaustas ten.

Zedui parūpo, ar tik tai nebūsiąs jo paties apsiaustas.

— Ar tiek jis ir tesakė?

Deinas linktelėjo, paskui pridūrė:

— Ne… dar jis pasakė, kad nesirodyčiau šešias valandas. Tai ir viskas.

— Ar jis pasakė, dėl ko mudu su Rani susivaidijome?

Deino akių vokai virptelėjo.

— Ne, — atsakė jis.

Zedas išsitiesė. Deinas nenuleisdamas akių sekė kiekvieną jo judesį. Zedo rankos nusviro prie šlaunų.

— Namą padegė Binkis, — tyliai prašneko jis. — Ir pasistengė atsikratyti tavęs, kad vėliau, kai visi, išskyrus judu, jau bus žuvę, galėtų dėl gaisro apkaltinti tave. Mums jis pasakė — pasakė labai įtaigiai, mes juo patikėjome, — kad tu ketini bėgti. — Deino akys išsiplėtė. — Aš pranešiau policijai, liepiau tavęs ieškoti. Bet paskui tu paskambinai. Binkis girdėjo, kaip Rani pasakė man, jog tu skambinai. Tada jis ir išsmuko pro duris. O kai atsidarė durys, pratrūko kaukti sirena. Matyt, Binkis sutriko ir įplieskė gaisrą — kaip, šito kol kas nežinau — ir pasipustė padus. Galimas dalykas, jam kažkas talkino. Jį sugaus, savaime suprantama. Rani, Koriosas ir aš išsigelbėjome nulindę į rūsį. Tikriausiai šito jis nenumatė. Amri stovėjo pernelyg arti sprogimo epicentro. Jos drabužiai akimirksniu užsiliepsnojo.

Iš Deino veido buvo matyti, kad jis rimtai priblokštas.

— Tai šunsnukis, — tyliai ištarė jis.

— Taip, — sutiko Zedas. Jis pakilo, kėdę nuspyrė šalin.

— Ar tu žinojai, kas rengiama, Deinai? Ar Binkis tau pasakė, o gal tu padėjai jam viską parengti? Ar dėl to negrįžai namo laiku?

Praėjo gera sekundė, kol Deinas įsisąmonino jam sviestus kaltinimus. Jis prasižiojo.

— Ne, — ištarė. — Ne!

Zedas priėjo prie lovos ir pasilenkė prie Deino. Šis atšlijo — traukėsi tol, kol pakaušiu atsirėmė į sieną. Delnu apglėbęs jo smakrą, Zedas jautriais pirštais apčiupinėjo žandikaulį. Užčiuopė pulsą. Šis tvaksėjo it padūkęs. Zedas surado nervą ir lengvai spustelėjo; Deinas jau alsavo trūksmingais gurkšniais. Zedas luktelėjo, kol pajuto, kaip nevalingas drebulys ima purtyti Deino raumenis.

— Jeigu man pamelavai, — Zedas prašneko labai švelniai, priversdamas persigandusį Deiną atidžiai klausytis, — jeigu pamelavai, prisiekiu, sudraskysiu tave į gabalus.

Jis palaukė, kad Deinas gerai suvirškintų, ką išgirdęs, paskui nuleido ranką. Deinas nekrustelėjo. Visas jo veidas žvilgėjo prakaito karoliukais. Zedas paliepė:

— Pasakyk dar kartą.

Deinas sukuždėjo:

— Aš nieko nežinojau.

Zedas stebėjo, kaip palengva slūgsta drebulys. Kol dar galutinai neišsivadėjo, Zedas ištiesė ranką ir piršto galiuku perbraukė bjaurią mėlynę ant Deino skruosto.

— Aš tavimi tikiu. — Jis pirštu lengvai patapšnojo Deino smakrą. — Bet aš pavargęs, šiąnakt mano akyse žuvo niekuo dėtas vaikas, tad mano nuotaika gana prasta. Ir dar — aš tave pažįstu, Deinai. Tu kažką sumelavai, kažką nuo manęs slepi.

Raumenys aplink Deino akis susitraukė, vėl atsipalaidavo. Jis pasakė:

— Taip, slepiu. Tačiau tai visiškai nesusiję nei su Binkių, nei su gaisru… nei su dar kuo nors panašaus. Tai ne mano paslaptis — kai kieno kito.

Zedas linktelėjo.

— Taigi, — tarė jis, — norėtum, kad leisčiau tau iškloti viską iki galo.

— Prašau… — ištarė Deinas.

Zedas svarstė, kaip jam pasielgus. Neatitraukdamas rankos nuo Deino gerklės, žvilgsniu jis skvarbė jauną jo veidą, ieškodamas išdidumo, išpuikimo, kuris bylotų apie polinkį į manipuliacijas. Bet taip ir neįžvelgė nieko panašaus. Jis labai stipriai jautė poreikį spjauti į prašymą ir priversti Deiną kalbėti — tam prireiktų dešimties minučių, tikrai nedaugiau, — bet pats suprato, jog tai darytų tik pykčio akinamas. Toli gražu nebuvo lengva sėdėti įkaitusiame, prirūkusiame tamsiame rūsyje ir laukti, kol namas visiškai sudegs arba kol kas nors užgesins gaisrą — laukti ir justi, kokia persigandusi Rani, ir žinoti, kad jam pačiam labai baisu ir kad jis ničnieko negali padaryti…

Komandoras atitraukė ranką. Tai buvo geležinė jo taisyklė: žaisti su aukomis sąžiningai. Priėjęs prie durų, Zedas atidarė jas, bet dar atsisuko. Deinas spoksojo į jį akis įsmeigęs, jo veide sustingo begalinė nuostaba. Zedas pridūrė:

— Manau, kad tiek aš tau skolingas. Perspėjau policiją, kad elgtųsi su tavim švelniai, bet jie nė nemanė klausyti. Kitąsyk tikriausiai taip paprastai neišeičiau, bet dabar jau vėlu, mes abu pavargę, pagaliau čia ne mano namai. Leisiu tau pasilikti vieną paslaptį, Deinai.

Rani atplėšė galvą nuo pagalvės.

Akimirką ji nesusigaudė, kur atsidūrusi. Patalynė palietus atrodė nepažįstama. Saulės spinduliai, besiskverbiantys pro rausvas (rausvas?!) užuolaidas, užtvindė kambarį blausiai rožiniu švytėjimu. Šviesa kažkodėl įžiebė mintį apie ugnį… Rani pirštai susirietė po antklode — ji prisiminė gaisrą, prisiminė akimoju užsiliepsnojusias užuolaidas, prisiminė Amri klyksmą. Akys perštėjo nuo taip ir neišlietų ašarų. Na taip, jos atsidurta Kynetų namuose — atvažiavo čia vakar naktį policijos autobusiuku drauge su Zedu, Koriosu ir Deinu. Tačiau be Binkio… Binkis sėdi kalėjimo kameroje, Binkis nužudė Amri, Binkis supleškino jos namus.

Rani išsiropštė iš lovos. Ant sienos kadaravo išsiuvinėta juosta, sujungta su varpeliu; Rani ją timptelėjo. Po akimirkos kažkas pabeldė į duris.

— Įeikite! — šūktelėjo Rani.

Į kambarį įėjo vergė, nešina glėbiu drabužių.

— Domna, — ištarė ji, mėgindama nusilenkti su visu nešuliu, — štai jums drabužiai.

Vergė užrioglino drabužių kaugę ant kėdės ir nutrepsėjo į vonios kambarį — prileisti vonios, dingtelėjo Rani. Ji peržiūrėjo drabužius. Purvinų jos pačios kelnių niekur nebebuvo matyti; tikriausiai Aliza išardė jas ir suvedė matmenis į kompiuterį, o paskui išmetė. Rani aptiko ketverius marškinius, ketverias kelnes, dvi tunikas ir suknelę, visa kas — iš jos mėgstamų audinių ir net jos mėgstamų spalvų: blizgančios sidabrinės, mėlynos, gintaro ir raudonai rudos.

— Kiek dabar valandų? — paklausė ji vergės.

— Domna, dabar trys valandos po saulėtekio.

Tokių nekonkrečių atsakymų Rani negalėjo pakęsti. Ji apžiūrėjo kambarį, kol galiausiai surado sieninį laikrodį. Jis buvo spintelėje lovos galvūgalyje. Nusimetusi rausvąjį chalatą Rani nužingsniavo į vonios kambarį ir apsišlakstė veidą šaltu vandeniu. Jos jau laukė vandens pripilta vonia. Moteris paskubomis išsimaudė. Matyt, Kynetai kur kas labiau mėgo vonią nei dušą. Kai ji išniro iš vandens, oda buvo glotni kaip šilkas — vergė buvo įpylusi į vonią kažkokio gaiviai kvepiančio aliejaus. Kol Rani grįžo į miegamąjį, susivyniojusi į rankšluostį, didesnį už ją pačią, lova jau buvo kuo dailiausiai paklota, užuolaidos, išskyrus nėriniuotą dieninę — atitrauktos. Per užuolaidos miglelę Rani išvydo išsikėtojusią geometriškai tikslios formos pagrindinę ligoninę, o kiek tolėliau — rudą pliką Dykvietės viršugalvį. Mintys galvoje ėmė burbuliuoti. Jai reikėjo pasikalbėti su Imre, pasikalbėti su Zedu, susirasti naują sekretorių, pasikalbėti su Deinu… Kažin ar jam pavyko užtikti Loraso U-Eleno pėdsaką?

Rani apsirengė sidabriniais bei mėlynais drabužiais. Staiga užgriuvo savojo kambario ilgesys: šioje svetimoje vietoje sunku buvo susikaupti ir galvoti, nuo pastelinių spalvų, regis, mirguliavo pats oras. Rani skausmingai pasigedo ryškių, griežtų savo namų apybrėžų. Anksčiau, regis, niekada nekreipdavo į tai dėmesio.

Visa tai sudegino Binkis. Siūbtelėjęs pyktis palaimingai atgaivino. Staiga plačiai atsilapojo durys, į kambarį įžengė Zedas. Jis irgi buvo apsirengęs sidabriniais bei mėlynais — Jago Šeimos spalvų — drabužiais; Rani akimirką tvirtai suspaudė brolį glėbyje. Ir vėl jųdviejų reakcija buvo vienoda. Dvyny! — mintyse kreipėsi ji.

— Miegojai? — ėmė kamantinėti jis.

Sesuo nusišypsojo.

— Štai tau užkietėjęs medikas. Taip, pone vyresnysis gydytojau, miegojau kaip užmušta.

— Ką veiksi šįryt?

Binkis… Tačiau ji neketino prasitarti Zedui apie Binkį.

— Kažką veiksiu, — miglotai numykė ji. — Man reikės naujo sekretoriaus.

— Aš štai pamaniau, kad reikėtų nueiti pasižiūrėti, kaip atrodo mūsų namas, — tarė Zedas.

— Abejoju, ar jį dar pavyks atstatyti, — švelniai atsiliepė Rani.

— Bent jau tokį, koks buvo.

— Aš ir nebenorėčiau tokio, koks buvo. O tu? — paklausė brolis.

— Nežinau, — atsakė ji. — Dar negalvojau apie tai.

— O aš maniau, kad jis tau nepatinka, — pasakė Zedas.

Man jis iš tikrųjų nepatiko, pagalvojo Rani. Tačiau tą namą statė dar Liza Jago. Tai šioks toks simbolis, reiškiantis šį tą daugiau nei asmeninę Šeimos istoriją. Staiga jai kilo įtarimas. O jeigu Imre nesilaikė pažado?

— Kodėl atsikėlei taip anksti? — paklausė ji.

— O tu? — klausimu į klausimą atsakė Zedas.

Ji šyptelėjo ir nerūpestingai atsakė žinodama, kad brolis nepatikės:

— Zedai-ka, aš šį bei tą nuo tavęs slepiu.

Bet jis nenusijuokė, tuo mažumėlę seserį suglumindamas.

— Tikrai? — Jo žvilgsnis staiga paaštrėjo. — Rani…

Jį pertraukė beldimas į ir šiaip atviras duris. Garsiai linkėdamas labo ryto vidun įėjo vergas, nešinas padėklu su milžiniška kauge popierių. Lygiai taip pat paštą atnešdavo Amri, pagalvojo Rani ir pajuto, kaip širdis susigniaužia krūtinėje lyg suspaustas minkštas žaisliukas.

Vergui iš paskos atsekė Aliza Kynet.

— Labas rytas, brangioji, — pasisveikino.

Ji pabučiavo Rani ir nusišypsojo taip, kaip galėtų nusišypsoti vyriausiajai dukteriai, paskui atsisuko į Zedą. Didžiai Rani nuostabai, šis stovėjo nė nekrustelėdamas, kol Aliza pabučiavo ir jį.

— Miegojote? — paklausė ji jų abiejų.

Zedas atsakė:

— Taip, Aliza. Ačiū.

Rani tarė:

— Ačiū, puikiai. — Ji mostelėjo į padėklą. — O čia kas?

— Laiškai, atėję tavo vardu su rytiniu paštu. Daugumą jų pasiuntiniai įteikė tiesiai į rankas. Laiškai iš viso Abanato — žmonės reiškia užuojautą, galbūt siūlo prieglobstį… — Ji nusišypsojo be lašelio pagiežos. — Ir kas galėjo pagalvoti, kad Jago Šeimai Čabade prireiks prieglobsčio?

— Nė vienas iš mūsų, — atsakė Rani.

Ji pasklaidė popierius. Laiškus buvo atsiuntę Ferisas Diuras ir Teo Levosas, daugybė smulkesnių Abanato šeimų, Jago verslo partneriai, bankai, netgi Čarita Diamos — šį laišką Rani pakėlė, kad pamatytų Zedas ir Aliza. Šie nusijuokė. Atėjo oficialus pranešimas iš Čabado Tarybos Žemesniosios Grupės — šie reiškė užuojautą ir siūlė pagalbą, tiesa, konkrečiai nenurodydami kokią. Buvo laiškas ir iš Kleros Brion; be kita ko, ji rašė: „Jei tik galiu kuo nors padėti, paskambink man. ” Iš Tulės laiško nebuvo. Popierių šūsnyje Rani aptiko ir spausdintą Abanato policijos raštą, pranešantį, kad Ramasas I-Okadas kalinamas centrinėje policijos nuovadoje drauge su dar penkiais Laisvųjų Čabado Žmonių grupuotės nariais, kurie pasidavė patys. Šį Rani vogčiomis įsibruko į kišenę. Krūvos apačioje buvo VIN laikraštis rėkiančia antrašte: „JAGO ŠEIMOS NAMAS NUŠLUOTAS NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS!” Rani susiraukusi tik dėbtelėjo į jį.

— Rani, Aliza, tikiuosi, atleisite man… — prasižiojo Zedas ir žengė durų link. Tarpduryje vos nesusidūrė su trečiu vergu, nešančiu dar vieną padėklą, nukrautą šešių ar septynių patiekalų pusryčiais. Zedas pasičiupo nuo padėklo pyragėlį su kiaušininiu kremu ir išžirgliojo lauk.

Rani tarė Alizai:

— Norėčiau pasisamdyti sekretorių.

Aliza atsakė:

— Na, žinoma, brangioji. O kol kas Imre liepė vienai iš savo sekretorių pagelbėti tau, kiek tik reikės. Jos vardas — Niala Hamiš, ji labai sumani.

— Vienai iš savo sekretorių?

— Jis samdo tris, — paaiškino Aliza. — Atleisk, brangioji, ar tau iškart reikės daugiau nei vienos? Žinoma, mes galėtume…

— Ne, ne, — pasiskubino paprieštarauti Rani. — Vienos pakaks į valias. Tiesiog man išvis niekad nereikėjo daugiau nei vieno sekretoriaus.

Aliza papūtė putnias lūpas.

— Tasai vienas turėtų būti išties neeilinis.

— Taip, — sutiko Rani. — Toks ir buvo. O kur galėtų būti vergas, atkeliavęs vakar su manimi, ir namų ūkvedys?

— Abu juos apgyvendinome vergų kambariuose.

— Norėčiau pamatyti Deiną. Vergą.

Aliza mostelėjo vienai savo vergių ir pusbalsiu sumurmėjo įsakymą.

— Ir paprašyk Nialos, kad ateitų čionai, — pridūrė ji. — Rani, kol dar nieko nepradėjai planuoti, norėčiau pasakyti, kad šį namą gali vadinti savo namais tiek, kiek tik norėsi.

Rani papurtė galvą.

— Aliza, niekur nerasi tokios kilnios širdies kaip tavo, — pasakė, — bet nemanau, kad tavo namų darbininkai bus labai patenkinti, jei reikės rūpintis dviem šeimynomis. Kai tik galėsime, mudu su Zedu grįšime į užmiesčio valdą. Puikiausiai galime gyventi ir ten.

— Bet namą vis vien atstatysite? — šūktelėjo Aliza.

— Būtinai, — užtikrino Rani.

Koridoriuje sušnarėjo žingsniai. Ant slenksčio išdygusi nedidukė apvalaina moteriškutė nusilenkė. Rani ją atpažino — telefono atsakiklyje jau buvo mačiusi jos veidą.

— Domna, — tarė ji. — Aš — Niala Hamiš.

Rani jai nusišypsojo.

— Prašau užeiti, — pakvietė ją; Rani išsyk patiko ir moters balsas, ir laikysena. Atrodė rami ir išmananti savo darbą. — Mano šeimynykščiai vadina mane Rani-ka. Esu labai dėkinga, kad Domnis Imrė laikinai atleido tave nuo darbų, kad galėtum pagelbėti man. Pirmų pirmiausia reikia susidoroti su šita krūvai. — Ji parodė į popierių šūsnimi apkrautą padėklą. — Reikia į visus juos atsakyti, kai kuriems teks rašyti laiškus ranka. Ar galėtum surasti man kaligrafą?

Niala atsakė:

— Aš pati kaligrafe, Domna… atleiskite, Rani-ka.

— Nuostabu, — pasakė Rani.

Staiga ji pajuto, kokie gundantys pusryčių kvapai tvyro kambaryje. Priėjusi prie apkrauto padėklo, išsirinko gabalėlį keptos žuvies.

Vėl prašneko Aliza:

— Rani, brangioji, dabar jau turiu tave palikti. Jei tau ko nors reikės — tik pasakyk Nialai.

Ji nulingavo prie durų. O dar po kelių akimirkų pro jas įėjo Deinas. Jis irgi vilkėjo švariais drabužiais, o jo veidas buvo sutinęs; kodėl? — parūpo Rani.

Jis sustojo per kelis metrus nuo šeimininkės ir nusilenkė.

— Labas rytas, Rani-ka, — pasisveikino.

Jai labai magėjo pasakyti jam: o aš jau buvau patikėjusi, kad tu pabėgai. Knietėjo paklausti: ar tikrai bėgtum, progai pasitaikius? Ir dar labai norėjosi jį paliesti, apglėbti…

— Jeigu neprieštarausi… — grįžtelėjo ji į Nialą.

Sekretorė suprato iš pusės žodžio ir nedelsdama pasišalino; paskui ją išsekė ir vergai. Rani luktelėjo, kol spragtelės užsitrenkusių durų užraktas, ir tik tada įveikė atstumą, skiriantį ją nuo Deino. Abiem delnais palietė vyriškio rankas. Nuo jo sklido tas pats vonios aliejaus aromatas, kokiu dvelkė ir ji. Deinas stvėrė Rani į glėbį, patyliukais ištarė jos vardą, bet tuoj pat vėl paleido.

— Užmiršau tavo mėlynę.

Rani tik nusijuokė.

— Seniai sugijo. — Ji labai švelniai palietė jo skruostą. — O kaip įsitaisei šitą?

— Įtaisė policininkas, — atsakė jis, — vakar naktį. Kai jie dar manė, kad tai aš sudeginau namą.

— Namą sudegino Binkis.

— Žinau, — pasakė Deinas.

— Iš kur žinai?

— Atspėjau. Tiesiog jo ten nebuvo, supranti? O paskui, vakar naktį, tą pat pasakė ir Zedas.

— Ar mano brolis?… — Rani taip ir neįstengė užbaigti klausimo. Tačiau Deinas suprato ir papurtė galvą, atrodė kiek suglumęs.

— Ne. — Rani uždėjo delną jam ant krūtinės. Po plonu tunikos audiniu pajuto jo širdies tvaksėjimą, skubrų it sravus upeliukas.

— Binkis… jis liepė man bėgti. Pasakė: „Zedas žino”. Pati gali įspėti, ką aš pamaniau.

— O, taip, žinoma.

Ji iš tiesų galėjo tai įsivaizduoti, ir net labai gyvai. Bendra vizija pastūmėjo juos vienas kitam į glėbį. Deinas sudvejojo, paskui palietė jos plaukus.

— Aš taip jaudinausi dėl tavęs, Rani, — ištarė jis.

— O aš — dėl tavęs. Labai džiaugiuosi, kad paskambinai. Jei nebūtum paskambinęs…

— Nedaug trūko, kad ir nebūčiau, — prisipažino jis. — Bet Binkio elgesys sukėlė kažkokį neaiškų nerimą. Jis buvo… na, keistas kažkoks. — Deinas giliai įkvėpė. — Žvaigždės, buvau kvailys paskutinis.

— Visi mes elgėmės kaip tikri kvailiai, — atsakė ji. — Ar tu papusryčiavęs? Eikš, užvalgyk.

Ji žiūrėjo, kaip vyrukas valgo. Deinas nesirinkdamas kimšo stačiais kąsniais. Kai šiek tiek sulėtino tempą, Rani paklausė:

— Ar tau pavyko susisiekti su Lorasu U-Elenu?

Kąsnis, kurį jis kaip tik siuntė į burną, sustingo pusiaukelėje.

— Sutikau kai ką, kas gali jį surasti. Sumokėjau jai aštuoniasdešimt penkis kredus. Pasakiau, kad perduotų jam, jog tu nori su juo pasikalbėti — jis turėtų atsiliepti laišku.

— Ar esi tikras, kad žinia jį pasieks?

Deinas, rodos, nustebo.

— Taip, — atsakė. — Esu tikras. Ji… na, kai ji pažada ką nors padarysianti, paprastai ir padaro.

Kas? — knietėjo paklausti Rani. Bet čia pat ji prisiminė prižadėjusi Deinu pasitikėti. Be to, jai nesinorėjo matyti, kaip vergo akis aptraukia migla, labai aiškiai išduodanti, kad jis svarsto, kaip geriau pamelavus.

— Binkis uždarytas centrinėje policijos nuovadoje, — tarė Rani.

— Zedas to nežino. Noriu jį pamatyti.

Deinas susimąstė.

— Nejaugi jie negali atgabenti jo čionai?

— Ne, — atsakė ji. — Tuomet Zedas neišvengiamai sužinotų. Dabar jis išėjęs, ketino apžiūrėti… na, namą, tačiau bet kuriuo metu gali grįžti. Be to, noriu pamatyti jį ten — už visų tų durų, užraktų ir grotų.

— O kas girdėti apie Laisvuosius Čabado Žmones? — pasiteiravo Deinas.

— Jie irgi sutupdyti į kameras.

Pagrabaliojusi kišenėje ji užčiuopė policijos pranešimą. Ištraukė, padavė Deinui.

Skaitydamas jis sudorojo dar vieną gabalėlį žuvies.

— Ramasas I-Okadas? — tarstelėjo nesupratęs.

— Tai tikrasis Binkio vardas, — paaiškino ji.

— Dievulėliau. Kodėl tuomet tu vadinai jį Binkiu?

Rani atsakė:

— Kadaise turėjau žaislą tokiu vardu.

Deinas išsprogino akis.

— Žaislą? Kokį žaislą?

Deino intonacija ją suerzino.

— Koks dabar skirtumas? Kiek prisimenu, tai buvo žaislinis gyvuliukas. Na, minkštas žaislas. Kažkoks Senosios Žemės gyvūnas — žirafa. — Ji skėstelėjo rankomis. — Žvėris ilgu kaklu. Deinai, dabar tai visiškai nesvarbu.

— Taip, — sutiko jis. — Tikiu, kad tau taip atrodo.

Ji suraukė antakius:

— Gal malonėsi paaiškinti, ką nori tuo pasakyti?

Jis raustelėjo.

— Atleisk, Rani-ka. Prašau užmiršti apie tai. Jeigu nori keliauti į Abanato policijos nuovadą — kada ketini eiti? Dabar pat?

— Ar tu pasiruošęs? — tiesiai rėžė ji.

Jis linktelėjo.

Rani pagalvojo: tikriausiai reikėtų perspėti juos, kad atvykstu. Ji apsidairė po kambarį, bet kompiuterio niekur nepastebėjo.

Jei jis kur nors čia ir buvo, moteris tiesiog jo nematė. Priėjusi prie durų, atvėrė jas ir kyštelėjo galvą į koridorių.

— Niala! — Sekretorė akimoju išniro iš gretimo kambario. — Nuoširdžiai dėkoju už kantrybę. O dabar gal galėtum ateiti?

Niala šypsodamasi įžengė į kambarį.

— Ieškojau kompiuterio, — tarė Rani.

— Taip, žinoma, Do… Rani-ka.

Apskritaveidė moteris priėjo prie rausvais apmušalais aptrauktos sienos ir spustelėjo kažką, kas atrodė panašu į šilumai jautrią plokštelę. Sienos segmentas pasisuko, atverdamas nišą su ekranu, ryšio įranga bei klaviatūra.

— Neblogai, — įvertino Rani. — Gal sujungtum mane su Abanato policijos nuovada? Paprašyk Sachiko Curados… pareigūnės Curados.

— Žinoma, Rani-ka.

Smulkūs Nialos pirštai ėmė vikriai lakstyti klavišais. Ją stebint, Rani užplūdo skausmingi prisiminimai apie Binkį, apie tą pirmąją dieną, kai jis tapo jos sekretoriumi. Rani įsigijo jį per Aukcioną; kažkas jame moterį patraukė — galbūt vergo santūrumas? Ji nė pati nebežinojo, tačiau tai, kad ir kas tai buvo, švietė net iš po dorazino sukelto kvaitulio. Binkis iš tiesų buvo santūrus, uždaras žmogus. Ilgainiui jis atsipalaidavo, nebebūdavo toks įsitempęs jos akivaizdoje, apsiprato ir su namų papročiais; jis buvo mandagus, o retsykiais su juo net būdavo visai smagu. Juodu net pajuokaudavo, pralinksmindavo vienas kitą. Rani pasakodavo jam apie savo vaikystę, savo ruožtu Binkis su ja dalijosi — tiesa, labai labai šykščiai — slapčiausiais troškimais ir sielvartais.

Rani tiksliai prisiminė datą tos vasaros nakties, kai juokas nutilo visam laikui.

Ji tikrai nenorėjo, kad sekretoriui tektų šitaip kentėti. Perspėjo jį — toli gražu ne vieną kartą. Bet jis nesiklausė…

— Rani-ka… — tarstelėjo Niala.

Rani ne be pastangų prisivertė grįžti į dabartį.

— Ką?

— Sujungiau jus su Sachiko Curada.

Rani nuėjo prie kompiuterio. Iš ekrano į ją žvelgė tamsus Curados veidas. Ekrano pakraščiai mirguliavo: Curadai už nugaros vaikščiojo žmonės, tai patekdami į regėjimo lauką, tai vėl išnykdami.

— Domna Rani, — prašneko policininkė. Atrodė išsekusi, taip pat skambėjo ir balsas. — Džiaugiuosi matydama, kad jūs saugi.

— Ji krenkštelėjo. — Jūsų vergas — Ramasas I-Okadas — suimtas, jis čia. Jam pateikti oficialūs kaltinimai: pasikėsinimas nužudyti savo šeimininkę ir kitos vergės, Amri Utasdatter, nužudymas. Taip pat areštinėje laikome penkis Laisvųjų Čabado Žmonių organizacijos narius. Jų pavardės… bet jūs tikriausiai nė nenorėsite sužinoti jų pavardžių, ar ne, Domna? Visi jie — Federacijos policijos pajėgų narkotikų skyriaus darbuotojai.

Rani išgirdo, kaip aiktelėjo Deinas.

— Beprotybė kažkokia, — burbtelėjo jis.

— Turime visų jų pasirašytus prisipažinimus, Domna, — kalbėjo toliau Curada. Ji netgi šyptelėjo. — Taip pat turime ir jų atsistatydinimo prašymus — laukiame, kol laikinai einanti kapitono pareigas juos patvirtins.

— Ar, be prisipažinimų, turite kokių nors kitų įrodymų? — pasiteiravo Rani.

— Anas piršto atspaudas ant laiško sutampa su vieno iš jų piršto atspaudu. Be to, paėmėme visą jų įrangą. Galbūt vieną kitą iš jų jūs net atpažintumėte, Domna. Jie saikstosi, kad užpuldinėdami jus neketino nužudyti.

Rani atsakė:

— Tuo aš tikiu. Ar jau pričiupote A-Rae?

— Ne. Niekaip nepavyksta jo rasti. — Curados balsas nuskambėjo piktai.

— Dievulėliau, — suniurnėjo Deinas. — Hipererdvės farai tapo žudikais?

Rani pranešė:

— Pareigūne Curada, norėčiau atvykti aplankyti Bi… savo vergo.

— Jo apklausos įrašą saugome kompiuteryje, Domna. Norite jį paskaityti?

— Ne. Noriu pati su juo pasikalbėti. Sakėte… — Ji sudvejojo, bet paskui prašneko vėl: — Sakėte, kad jam pareikšti oficialūs kaltinimai. Bet aš nepateikiau jokių kaltinimų.

— Kaltinimus pateikia įstatymas, Domna. Procesas pradedamas automatiškai. — Curada pasitrynė akis. — Atleiskite, turėjau pasakyti aiškiau. I-Okadas ne tik kaltinamas pasikėsinimu jus nužudyti, Domna. Jis jau nuteistas, paskelbtas ir nuosprendis.

— Taip greitai, — sumurmėjo Deinas.

Rani pareiškė:

— Noriu su juo pasimatyti, pareigūne Curada. Nuosprendžio vykdymą prašau atidėti tol, kol aš su juo pasikalbėsiu. Jeigu dabar pat išeisiu iš šių namų, slenkančiomis šaligatvių juostomis atkaksiu iki jūsų durų per trisdešimt minučių. Taigi ateinu. Palaukite manęs.

— Gerai, Domna, — atsakė Curada ir nutraukė ryšį.

Niala tyliai paklausė:

— Ar tai jau viskas, Rani-ka?

Rani jautė maudulį plaučiuose, tarsi gana ilgokai būtų pamiršusi kvėpuoti.

— Taip, — tarė ji. — Deinai?..

— Taip, Rani-ka. Galime eiti. Bet…

Ji susiraukusi dėbtelėjo į vergą.

— Kas dar nutiko?

— Nemanau, kad jums verta keliauti per visą miestą slenkančiomis šaligatvių juostomis, — pasakė jis. — Juk jūsų atvaizdas puikuojasi kiekvieno VIN laikraščio pirmajame puslapyje.

— Velnias, — suniurnėjo Rani — apie tai nebuvo pagalvojusi. — Tavo tiesa.

Niala pasakė:

— Ant stogo yra įrengtas katerių angaras, Rani-ka. Jei nusisamdytumėte pilotą…

— Aš turiu savo pilotą, — atsakė Rani.