Sardonikso tinklas 2

Dvidešimt pirmas skyrius

Pooperacinio skyriaus vestibiulyje Rani Jago sustojo šnektelėti su Ja Narajanu.

— Zedas mane atpažino, — tarė moteris. — Jis kalbėjosi su manim.

Mažasis chirurgas pralinksmėjo. Tamsios jo akys žybtelėjo.

— Nieko nuostabaus, kad jis atpažino jus, Domna. Jo smegenys nėmaž nepakenktos. Rytoj jau pakils iš lovos, o po keturių dienų galėsite vežtis jį namo.

— Labai ačiū, — padėkojo Rani. — Sąskaitą prašau siųsti man, į Jago Šeimos užmiesčio valdą.

— Kaip norite, — atsakė jis.

— Kaip tik taip ir noriu, — tarė Rani ir dirstelėjo į išsinuomoto katerio pilotą, kuris kantriai laukė keleivės visą tą laiką, kol ji buvo ligoninėje. Prieš pat Deino Ikoro skambutį ji susisiekė su Rytų Nusileidimo terminalu ir nusisamdę pilotą su kateriu.

— Ačiū, — padėkojo jam Rani. — Nuoširdžiai dėkinga už pagalbą.

Vaikinukas — ištįsęs, kaulėtas, nevikrus ir iš pažiūros labai jaunas — droviai nusišypsojo.

— Nėra už ką, ponia. — Jis kalbėjo maloniu balsu, tęsdamas žodžius. — Tikiuosi, komandoras greitai pasveiks.

Rani atsakė:

— Mano brolis iš tiesų netrukus bus visiškai sveikas.

— Tai gerai. Ar norėsite dabar pat keliauti namo, ponia?

Taip, pagalvojo Rani.

— Ne, — atsakė. — Ačiū. Jeigu man dar prireiks tavo paslaugų, paskambinsiu į Rytų Nusileidimo terminalą.

Ji žiūrėjo, kaip pilotas tolsta išlenktu koridoriumi. Netrukus ir pati nusekė paskui jį maršrutu, kurį jai buvo nurodę iš anksto: iš pooperacinio skyriaus — į LAS, iš LAS — į ambularotiją, o jau iš ambulatorijos buvo galima išeiti ir į gatvę. Dukart ji prasilenkė su žmonėmis, vilkinčiais mėlyną ir sidabrinę uniformą. Ligoninės darbuotojai sakė jai, kad šie žmonės pradėjo rinktis netrukus po to, kai buvo atgabentas Zedas; Rani parūpo, kas galėjo juos iškviesti, kaip jie sužinojo.

Ambulatorijoje ji išvydo stovą su VIN spauda. „JAGO ŠEIMOS TINKLAS SUNAIKINTAS!” — stūgavo antraštės riebiomis raidėmis. Keletas iš laukiamajame besibūriuojančių žmonių Domną atpažino: ji suprato tai iš jų žvilgsnių, kurie akimirkai tarsi prisitvirtindavo prie jos veido, o paskui paskubomis nukrypdavo į šalį. Niekas jos nekalbino; ji jautėsi nematoma tarytum šmėkla. Staiga kažkas palietė moters petį. Rani atsigręžė ir išvydo greta savęs Ferisą Diurą Nors buvo visiškai apdujusi iš nuovargio, šitoks netikėtumas ją valandėlei atgaivino.

— Ferisai, o ką tu čia veiki? — šūktelėjo ji.

Domnis krūptelėjo, tarsi Rani būtų jam smogusi. Vilkėjo raudonos ir auksinės spalvos drabužius, kurie čia, sterilioje ligoninės aplinkoje, labai jau smarkiai rėžė akį.

— Išgirdau žinią, — prašneko jis. — Apie Tinklą ir tavo brolį. Atvykau pažiūrėti, gal galėčiau kuo nors padėti.

— Juk dar tik aušta… — ištarė Rani. Pirmieji brėkšmos atšvaitai smelkėsi pro koridoriaus langus.

— Žinau, — atsakė Ferisas, — Rani… ar tu jau žinai, kur apsistosi?

Rani sumirksėjo. Apie tai ji net nepagalvojo. Nebesinorėjo dar kartą prašytis pas Kynetus.

— Turbūt viešbutyje, — tarė Domna Jago.

— Tarp visų tų turistų? — vyptelėjo jis, pademonstruodamas vieną iš tokių retų humoro proveržių. — Aš pamaniau… vyliausi… na, norėjau pakviesti tave įsikurti mano namuose. — Diuras nervingai timpčiojo sunertus pirštus.

Rani vaizduotės akimis išvydo Diuru Šeimos namus: sunkiasvorės, slegiančios akmeninės sienos, keistas apstatymo stilių kratinys: pusiau atitinkantis Domnos Sam skonį, pusiau — jos sūnaus… Ji atsiduso. Ėmė mausti kaulus.

— Ar turėčiau miegoti toje nelemtoje auksinėje lovoje? — paklausė.

Ferisas atsakė labai jau energingai:

— Ne! Yra vienas toks kambarys… specialiai įrengiau… — Jis užspringo savo paties žodžiais ir nutilo. — Neketinu tavęs liesti, jeigu tai turi omeny, — pridūrė jis tyliai, sielvartingu balsu.

Pro šalį praėjo sanitaras, stumdamas instrumentais apkrautą vežimėlį. Ką gi, dingtelėjo Rani, čia nakvoti, šiaip ar taip, negaliu…

— Gerai, Ferisai. Pasinaudosiu tavo svetingumu. Ačiū, — padėkojo moteris.

Stambių bruožų jo veidas nušvito.

— Aš atskridau kateriu, — pasakė Domnis.

Neišpasakytai atsargiai, tarytum Rani būtų iš stiklo ar krištolo, tarsi galėtų pažirti į šipulius vien nuo jo prisilietimo, jis pakišo delnąjai po alkūne.

Juodu patraukė į ligoninės angarą. Ten laukė kateris su emblema — iškeltu kirviu — ant durelių. Kai juodu nužingsniavo jo link, iš šiaurės vakarų pusės, sukdamas spirale, atidūzgė dar vienas kateris. Vos spėjo nusileisti, iš jo išlipo dar šeši uniformuoti Tinklo įgulos nariai. Visi atrodė niūrūs. Jie pasuko ambulatorijos durų link.

— Luktelėk, — mestelėjo Rani per petį Ferisui ir nuskubėjo pasitikti uniformuotųjų.

Išgirdę ją artinantis, jie atsisuko; Rani pastebėjo, kaip viena moteris iš kišenės išsitraukė mažyliuką cilindrą. Šis įtartinai priminė tą miniatiūrinį paralyžiuoklį, kurį jai buvo padovanojęs brolis. Bet tai, dingtelėjo Rani, buvojau taip seniai… Kažin kur jis dabar? — pagalvojo ji. Išlėkęs plėnimis drauge su mano namu.

— Domna Rani, — ištarė moteris. Šešetas susispietė aplinkui. Visi buvo gerokai aukštesni už ją — Rani pasijuto tarsi apsupta plieninių kolonų. — Kaip laikosi komandoras? Ar jis pasveiks?

— Taip, — atsakė Rani. — Ačiū.

— Ar galime kuo nors jums padėti?

— Ne. Man nieko nereikia. Tiesiog norėjau sužinoti, kodėl jūs čia.

— Atvykome saugoti komandoro, — rimtai paaiškino moteris.

— Kodėl?

— Tasai faras… A-Rae, — atsakė moteris. — Jis vis dar tebesislapsto kažkur mieste. Nusileidimo terminale sulaikyti visi laivai — bet kam draudžiama pakilti tol, kol bus surastas A-Rae. Bet kam, išskyrus mus, žinoma. — Ji nykščiu bakstelėjo į katerį, kuriuo atskrido. — Mes turime specialų leidimą.

— Kas išdavė jums tą leidimą? — paklausė Rani. — Iš kur jūs sužinojote?

— Tamas Orionas, — atsakė vienas vyrų. — Jis mums ir pranešė. Pažadino mane.

Moteris prunkštelėjo.

— O aš ir nemiegojau. — Ji vyptelėjo ir patapšnojo Rani ranką.

— Nesijaudinkite, Domna. Kol komandoras čia, jam plaukas nuo galvos nenukris.

— O jei kas pamėgintų brautis pas jį, — įsiterpė kita moteris, — skaudžiai dėl to pasigailės. Man tiesiog niežti nagai pakutenti tuos, kurie nužudė Džo Lėjakanavą.

— Suprantu, — ištarė Rani. — Ačiū jums.

Ji nurijo seilę. Visas šešetas kažką padrąsinamai Sušurmuliavo jai pavymui. Rani grįžo pas Ferisą svarstydama, kaip Tamas Orionas galėjo visiems jiems paskambinti, jeigu išvis niekad netardavo nė žodžio. Ak taip, juk jis telepatas, staiga prisiminė ji. Keista — nė nežinojo to, kol jai nepasakė Deinas. Deinas… vadinasi, jis taip ir liko įstrigęs Čabade? O gal jam pavyko išsprūsti anksčiau, nei buvo sulaikyti visi laivai?

Rani įlipo į Feriso katerį ir užsimerkė. Po akimirkos jis jau purtė ją, mėgindamas pažadinti.

— Rani, atskridome, — tarė.

Ji prasikrapštė akis ir apžvelgė šešėliuotą angarą. Ar tik nebūsiu padariusi kvailystės? — dingtelėjo jai. Gal vis dėlto reikėjo pasiprašyti prieglobsčio pas Kynetus?

Vis dėlto, vos atsidūrusi tarp Diurų Šeimos namų sienų, pasijuto jei ir nemažiau pavargusi, tai bent mažiau mieguista; ji atpažino tą būseną — šitoks nenatūralus proto aiškumas apninka tada, kai nuovargis peržengia bet kokias ribas. Jos akys degė, po daugybės bemiegių valandų tarsi žvyro pribertos, prakaitu permirkę drabužiai lipo prie kūno.

— Norėčiau nusiprausti, — tarė ji Ferisui.

— Čionai, — ištarė jis, vesdamasis ją antrojo aukšto koridoriumi. Iš virtuvės apačioje atsklido triukšmas — sužvangėjo numestas puodas. Ferisas atidarė duris. — Štai čia. Pažvelk.

Jis švelniai stumtelėjo ją pro duris. Rani aiktelėjo.

Kambarys nebuvo panašus į nieką, ką jai kada nors teko matyti niauriose Diurų Šeimos namo gelmėse. Mėlynai dažytos sienos. Lova — žema, be baldakimo — užtiesta mėlyna ir balta lovatiese. Ant grindų paklotas baltas kerito kailio kilimėlis. Vienas langų žvelgė į pietus, kitas — į vakarus; pro skaidrų stiklą Rani išvydo Abanato ledkalniuose atsispindinčius tekančios saulės atšvaitus. Prie lango stovėjo krėslas, kurio kojos rėmėsi į išlenktas pavažas.

— O kas tai? — ištarė Rani.

— Tai vadinama supamuoju krėslu. Pamaniau, gal tau patiks, — paaiškino Ferisas.

Rani priėjo arčiau ir atsargiai stumtelėjo atlošą. Krėslas ėmė siūbuoti. Ritmingas, raminantis judėjimas — labai gerai kūdikiui, dingtelėjo jai. Ne iš karto ji suvokė Feriso žodžių reikšmę. O kai pagaliau suvokė, paklausė:

— Manei, kad man jis patiks? Tu pastatei jį čia — specialiai man?

Ferisas linktelėjo; jo pirštai nevalingai sukiojo auksines drabužio sagas.

— Taip. Kai pirmą kartą šovė į galvą mintis… na, supranti, apie vestuves… štai ir pradėjau klausinėti žmonių, kaip atrodo tavo kambarys užmiesčio dvare — na, tų, kurie ten lankėsi, turiu omeny. Juk žinau, kaip tau patinka gyventi dvare. Tad ir norėjau sukurti tokį kampelį, kuriame tu jaustumeis jaukiai.

Rani ištarė:

— Šį kambarį tu įrengei specialiai man… — Vyriškis dar kartą linktelėjo. — Kada?

— Šiek tiek anksčiau. Pradėjau rūpintis juo tada, kai… na, kai susirgo mano motina. Ji sakydavo, kad tu jai — labiau duktė, nei aš — sūnus. Tada ir sumaniau: reikės pasiūlyti tau už manęs tekėti… — Jis prikando apatinę lūpą ir jau tyliau pridūrė: — Su manim pasikalbėjo advokatė Vu. Sakė, neva tai kvaila ir nesąžininga… na, kad nepasakiau tau, jog iš tikrųjų nesu Šeimos galva.

Rani susiraukė. Nereikėjo Kristinai kištis į tai, suirzusi pagalvojo.

— Tai anaiptol nebuvo kvaila, — pasakė ji. — Šiaip ar taip, tu — Ferisas Diuras, Domnis Ferisas Diuras, ir esi savosios Šeimos galva, net jei ir nesi atsakingas už visus jos sprendimus.

Kad ir ko tebūtų vertas tas titulas, pridūrė ji mintyse. Gerai dar, kad Domnai Sam užteko sveiko proto neatimti iš Feriso ir šito. Ji apžvelgė kambarį, negalėdama atsistebėti, kaip rūpestingai ir kruopščiai šis apstatytas. Lovos užtiesalas — iš aptono ir šilko, užuolaidos — gazinės, baltos. Baltas ir lovos galvūgalis — medinis, su trimis ištraukiamomis lentynėlėmis.

Kažkas pasivargino iš tiesų smulkiai nupasakoti jam mano kambarį, dingtelėjo jai.

— Ferisai, kas tau padėjo įrengti šitą kambarį?

— Pyksti? — paklausė jis.

Dievulėliau…

— Ne, — atsakė Rani. — Visai nepykstu. Man jis labai patinka.

Ferisas apsilaižė lūpas.

— Man padėjo Klera.

— Klera Brion?

Jis linktelėjo.

— Ir dar Aliza Kynet — trupučiuką. Tiesa, ji visiškai nesuprato, kodėl man parūpo, kaip atrodo tavo kambarys. Bijojau pasakyti jai teisybę. Tikriausiai ji palaikė mane įkyruoliu. Jos vaikai visi tokie protingi…

Rani pasakė:

— Tai byloja apie šį tą daugiau nei protas. Apie gerumą. — Ji paleido supamojo krėslo atlošą, priėjo prie Feriso ir pasistiebusi ant pirštų galiukų pabučiavo į skruostą. — Tu man toks geras, kad aš mielai pagyvensiu čia kurį laiką — mažų mažiausiai tol, kol Zedą išrašys iš ligoninės. Ar galima?

Ferisui iš nuostabos net apatinis žandikaulis atkrago. Bet tuoj pat jis išsitiesė ir oriai pareiškė:

— Domna, jaučiuosi pagerbtas.

— Tau aš — tiesiog Rani, — tarė ji.

Moteris dirstelėjo spintos pusėn: kažin ar ten esama ir drabužių? Būtų ryžusis net lažintis, kad jų ten yra ir kad visi — kaip tik jos dydžio. Rani pasidarė smalsu: nejaugi vonios kambaryje rasianti ir mėlynomis bei kreminėmis plytelėmis išklotą dušo kabiną?

— Ar šiame kambaryje yra kompiuteris su telefono ryšiu?

— Galiu pajungti, — atsakė Ferisas. — Norėtum?

— Taip, būtų puiku, — atsakė ji.

Jos dar laukė pokalbis su Kristina Vu, taip pat ir su Lorasu U-Elenu, jeigu tik šis kalbėsis su ja — ką gali žinoti, galbūt U-Elenas vis dar slapstosi nuo Maiklo A-Rae; o jeigu Kristina palaimins jos planus, dar reikės pasikalbėti su Taku Rafaeliu…

Ji net sumirksėjo, kai spragtelėjo užsidarančios durys. Pademonstruodamas nebūdingą j am takto jausmą, Ferisas pasišalino taip tyliai, kad Domna net neišgirdo jo išeinant. Nusispyrusi batus, Rani kojų pirštais ėmė gniaužyti kerito kailį. Kairėje pusėje mėlynoje sienoje metalu blizgėjo interkomo grotelės. Vonios kambaryje ant lentynėlės gulėjo jos mėgstamos rūšies muilas, o greta — visai toks pat dantų šepetėlis, kokį Zedas kadaise buvo parvežęs jai dovanų iš kažkurio pasaulio, kurį aplankė Tinklas, baigdamas apsukti maršruto ratą. Atrodo, iš Sabado.

Prisiminti Tinklo jai visiškai nesinorėjo. Rani nusimetė drabužius, vis negalėdama atsistebėti dviejų kambarių panašumu. Šitiek laiko paskirta tuščioms fantazijoms… Rani palinko arčiau apskrito veidrodžio ir dabar jau aiškiai įžiūrėjo per pastarąsias kelias savaites išgyventos įtampos pėdsakus: jos veide lyg siūleliai vingiavo raukšlės.

Senstu, pagalvojo moteris. Netrukus atrodysiu taip pat, kaip atrodė mano motina.

Tokia mintis ją suglumino. Ji visiškai nenorėjo tapti panaši į Izobelę. Ne, to nebus! — tarė Rani savo antrininkei, žvelgiančiai į ją iš veidrodžio. Išsirengusi nuoga, ji prisispaudė delnus prie pilvo. Nepajuto jokio skirtumo. Aš nėščia, tarė ji atspindžiui veidrodyje, aš nešioju Žvaigždžių Kapitono kūdikį… Tai bent romantiški svaičiojimai — Izobelė, jei tik galėtų išgirsti, akimoju ją nutildytų. Žvelgdama į veidrodį Rani pasitrynė rankas. Užteko prisiminti motiną, kad pašiurptų oda.

Kad ir kas tu būtum, — kalbėjo ji dar negimusiam kūdikiui savo įsčiose, — pažadu, tau nereikės augti taip, kaip augau aš, tau nereikės mylėti ir neapkęsti savo motinos, kaip kad aš mylėjau savąją ir jos neapkenčiau, tau nereikės gyventi pririštai prie vieno pasaulio be menkiausios galimybės ištrūkti. Prižadu: tau aš tokią galimybę suteiksiu.

Paskui, linktelėjusi veidrodžiui, kuriame, šiaip ar taip, nebuvo nieko baisiau už jos pačios atspindį, Rani žengė į mėlynomis bei kreminėmis plytelėmis išklotą dušo kabiną.

Tą patį vakarą nuvažiavusi į ligoninę aplankyti Zedo, šį rado pakilusį ant kojų.

Apsauginiai mėlynomis ir sidabrinėmis uniformomis spietėsi koridoriuje prie palatos durų ir šnekučiavosi prislopintais balsais. Kai tik Rani prisiartino, jie prasiskyrė.

— Labas vakaras, — pasisveikino Rani.

— Labas vakaras, — atsiliepė vienas jų — stambus žaliūkas, beveik toks pat milžinas, kokia buvo skelietė Džo.

— Kaip laikosi mano brolis? — paklausė ji.

— Nemiega. — Vyriškis kryptelėjo galvą. — Ir dar kuo bjauriausiai nusiteikęs. Tasai trumpulis — chirurgas — neleidžia jam per daug šokinėti.

— A, — tarstelėjo Rani ir pabeldė į duris. — Zedai-ka, čia aš.

— Įeik!

Nekantriai nuskambėjęs balsas ją padrąsino. Stumtelėjusi delnu, ji atidarė duris. Zedas stovėjo prie lango. Jo rankos buvo sutvarstytos nuo alkūnių iki pirštų galiukų ir dar toliau.

— Rani, — ištarė jis. Kilstelėjo sugipsuotą kairiąją ranką, priglaudė tvarstį seseriai prie skruosto.

Tvarstis trenkė vaistais. Rani žinojo: po galaižin kiek marlės sluoksnių slepiasi nauji audiniai, po jais — kaulai ir dar sudėtingas nuolatinių įtraukiamų nagų mechanizmas, ir visa tai padengta keliais įvairių atkuriamųjų tepalų sluoksniais. Zedo veidas virš to groteskiško tvarsčio luito atrodė sulysęs, budresnis nei iki tol. Kas atsitiko Tinkle? — Rani niežėjo liežuvį paklausti. Dariena Riis tave išdavė ir tu ją nužudei — tai žinau. Bet kas po viso šito atsitiko tau pačiam? Garsiai sesuo paklausė visai ko kito:

— Kaip jautiesi?

— Nekantrauju, — atsakė brolis.

Nužingsniavo iki lovos, paskui grįžo atgal prie Rani. Pro langą ji matė tamsą, kurioje tyvuliavo lempų nutvieksti šviesos ežerėliai, o už tamsos ruožo švietė kitas ligoninės korpusas. Kažin kuris? — parūpo jai.

— Ja nesutinka manęs iš čia išleisti, — pasiskundė Zedas.

— O ką tu nori daryti? — paklausė Rani.

Brolio veidas virto akmeniu.

— Noriu surasti Maiklą A-Rae, — atsakė.

Rani ant liežuvio galo sukosi frazė: Aš žinau tikrąją jo pavardę, Zedai-ka. Tačiau jo žvilgsnis buvo pernelyg nuožmus, kad ji ryžtųsi dabar pat tai iškloti.

Pasakė ji ką kita:

— Tikiuosi, Abanato policijai galų gale pavyks jį surasti, Zedai-ka. Beje, atrodo, kad referendumas jau tikrai nebeįvyks.

— Aha. — Jo pečiai smuktelėjo žemyn. — Džiaugiuosi.

— Buvau susitikusi su Lorasu U-Elenu. Deinas nuvedė mane pas jį.

— O, tikrai? — Jis, regis, visu kūnu kiek atšlijo nuo jos. — Mes apie tai nesikalbėjome, ar ne?

— Ne.

— Mes taip ir nepasikalbėjome apie tokią daugybę visokių dalykų…

Zedas apsisuko, atsigręždamas veidu į seserį, alkūnėmis įsiremdamas į lovą. Sutvarstytos jo rankos kadaravo tarp jųdviejų. Staiga Rani suprato, kad Zedas laukia, kol ji prašneks — kol ims kamantinėti visų tų dalykų, kurių negalėjo išklausti iš Deino Ikoro, užduos visus tuos klausimus, į kuriuos Deinas negalėjo žinoti atsakymų… Ar tu iš tiesų ją mylėjai? Ar tikrai būtum išvykęs iš Čabado? Rani sugniaužė kumščius ir įsmeigė žvilgsnį į blizgančias duris. Šios margavo rombų ornamentais.

Tačiau ji — ne Izobelė. Ji neketino Zedo bausti. Pasakė:

— Tu netgi nepaklausei, kur aš apsistojau.

Rani išgirdo, kaip jis iškvepia sulaikytą orą.

— O kur tu apsistojai?

Sesuo pažvelgė į brolį ir nusišypsojo.

— Diuru Šeimos namuose.

Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn.

— Ar nemanai, kad dar mažumėlę per anksti?

— Nemanau, — atsakė ji. — Aš nebetekėsiu už Feriso Diuro.

— Papasakok.

Rani paaiškino jam padėtį.

Ji manė, kad Zedas ims šaipytis, kad mestelės vieną kitą pastabą ta dygia intonacija, kokią paprastai pasitaupydavo išreikšti tiems jausmams, kurių nepažino arba nenorėjo pažinti. Bet ne: jo akyse šmėkštelėjo užuojauta ar bent jau gailestis.

— Vargšas žmogėnas, — ištarė Zedas. Ir nuleido rankas, kurias lig tol laikė nei šiaip, nei taip atkišęs priešais save. Rani netilpo galvoj, kaip jis galėjo miegoti, šitaip nepatogiai supančiotas.

— Ar norėsi ilgėliau pagyventi ten? — paklausė sesers.

— Ne! — priblokšta šūktelėjo Rani. — Žinoma, ne. Chirurgas sakė man paleisiąs tave iš ligoninės po keturių dienų. Ketinau išsinuomoti namą.

Jis nusišypsojo.

— Būtų šaunu, Rani-ka.

Kažin ką jis daro, jei prireikia pasikasyti ar išsišnypšti nosį? — dingtelėjo jai.

— Ar nori, kad papasakočiau tau apie Lorasą U-Eleną? — paklausė.

— Prašau papasakoti.

Ji pasitrynė smakrą.

— Zedai-ka, nepatikėsi savo ausimis. Jis atsibastė į Čabadą tam, kad parduotų man dorazino formulę.

— Ar jis pats ją žino? — paklausė Zedas.

— Ne. Bet jis pažįsta tuos, kurie žino. — Rani paaiškino broliui nuo seno susiklosčiusius santykius tarp „Vaistų gamybos, Inc.” ir „Farmacijos”.

Zedas iš tiesų negalėjo patikėti.

— Ar nori pasakyti, kad visai dorazino gamybai vadovauja įmonė, įsikūrusi Kerėtojuje, drauge su nusikalstamu konsorciumu, įsikūrusiu galaižin kur, Vermiliono sektoriuje ar dar kokiame užkaboryje? — Jis garsiai iškvėpė. — Ir šitai tęsiasi jau penkiasdešimt metų?

Rani linktelėjo.

Zedas tyliai ištarė:

— O mūsų motina taip ir nesugebėjo to iššniukštinėti.

— Taigi, — sutiko Rani.

— Jie prašo penkiolikos milijonų kredų… ar mes tiek turime?

Jis pasakė „mes”. Rani nusišypsojo.

— Taip, Zedai-ka. Kaip tik maždaug tiek ir turime. — Ji sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Savaime aišku, sunaikinus Tinklą, mūsų finansiniai reikalai gerokai komplikavosi.

Zedas atsakė ramiai:

— Be jokios abejonės, Tinklas turėjo būti apdraustas. Izobelė nieku gyvu negalėjo pamiršti tuo pasirūpinti.

— Tinklas, aišku, apdraustas, — sutiko Rani. — Tačiau draudimas, kaip žinai, atlygina nuostolius visada, išskyrus nenumatytų nelaimingų atsitikimų, piktavališkų kėslų, apgaulės, maišto ar Dievo valios pasireiškimo atvejus. O Tinklo sunaikinimą galima be vargo priskirti trims iš šių nedraudiminių kategorijų — jei ne visoms penkioms.

— Tai ką tu darysi? — paklausė jis. — Statysi naują Tinklą?

— Už kieno pinigus? — paklausė ji. — Ne. Aš galvoju apie gamyklą. Visi pinigai, kiek jų pavyks sukaupti, bus skirti jai.

Jo kaklo raumenys sutrūkčiojo:

— Rani, aš…

Ji negalėjo leisti jam to pasakyti.

— Zedai-ka… Man prireiks tavo pagalbos.

— Pagalbos? — Brolis dirstelėjo į savo rankas. — Nežinau, kuo dar galėčiau tau praversti, Rani-ka. Chirurgo įgūdžius aš išmainiau į ledo alpinizmo įrangą.

Ji atsakė:

— Žinai, yra tokia daugybė ledkalnių, į kuriuos tu galėtum kopti, Zedai-ka. Mūsų įmonei, mūsų fabrikui, mūsų ūkiui reikės valdytojo. Galvojau apie tave.

— Turėsiu vadovauti ūkiui?

— Tau nestinga patirties, — kalbėjo sesuo. — Tu moki susidoroti su iškylančiomis problemomis. Sugebi įsakinėti. Ir dar labai gerai nusimanai apie narkotikus.

Jis žvelgė kažkur pro ją. Rani parūpo, ką jis ten mato. Galiausiai Zedas paklausė:

— Ar toje gamykloje bus vergų?

— Be abejo, — atsakė ji.

Zedas giliai įkvėpė, paskui išpūtė orą, regis, iš pačios plaučių gilumos.

— Gerai, imsiuos to darbo, — tarė.

Rani susimąstė, ką jam reikėtų daryti, jei sesuo nebūtų pasiūliusi tokios išeities. Galbūt jis ieškotų aukų kur nors kitur? Gatvėse, hiperių bare, o gal tose Abanato landynėse, kuriose seksas perkamas už pinigus? Kadaise ji vylėsi, kad vieną gražią dieną broliui dar pavyks pasikeisti, bet jei tokia miglota galimybė kada nors ir egzistavo, Dariena Riis sunaikino ją galutinai. Rani prisispaudė delną prie pilvo. Reikėtų pasakyti jam apie būsimą kūdikį. Bet dar ne dabar — pirmiau būtina įsitikinti, kad Deino nė padujų neliko planetoje.

Zedas paklausė:

— Jeigu mes sumokėsime „Farmacijai” penkiolika milijonų kredų už dorazino formulę, iš kur gausime kapitalo gamyklai statyti?

Rani nusišypsojo:

— Atspėk.

Zedas suraukė antakius:

— Pasiskolinsime?

Ji papurtė galvą.

— Neatspėjai. Bandyk dar kartą.

Dabar jau galvą papurtė jis.

— Pasakyk.

Rani atsakė:

— Iš Federacijos.

— Ką?

— Tai Kristinos sumanymas, — paaiškino Rani. — Ji sako, esą Taryba turėtų pateikti Federacijai oficialų ieškinį, kad ši sumokėtų Jago Šeimai kompensaciją už Tinklo sunaikinimą.

Zedas vyptelėjo puse lūpų.

— Sumanu.

— Kristina tikrai sumani, — pritarė Rani. — Ji tvirtina, kad jau esama panašaus juridinio precedento. — Rani suvokė, kad nė nereikia pernelyg pabrėžti, kokia ironija slypi šitokiame reikalavime. Ji nutarė pakeisti temą: — Beje, ar girdėjai, Zedai-ka? Iš Pagrindinio Nusileidimo terminalo atšaukti visi skrydžiai tol, kol bus surastas Maiklas A-Rae.

— Girdėjau, — atsakė Zedas. — Žvaigždės, kaip man norisi dingti iš čia, — suaimanavo jis. — Neapkenčiu šitos palatos. Pernelyg primena kalėjimo kamerą.

— Durys neužrakintos, — pastebėjo Rani.

— Taip, bet išeiti iš korpuso man niekas neleis.

Stojo tyla. Rani pagalvojo apie Binkį, uždarytą Abanato policijos nuovadoje — pripumpuotą narkotikų, pritvinkusį neapykantos. Ji vėl prašneko:

— Zedai-ka, man rodos, nė neužsiminiau tau apie tai, bet, kai dar ketinau tekėti už Feriso Diuro, galvojau ta proga paleisti į laisvę visus savo namų vergus.

— Ne, — atsiliepė jis, — tu iš tiesų nieko man nesakei.

Rani žvelgė į savo rankas.

— Neprasitariau ir Binkiui. Nors esu prišnekėjusi jam gerokai per daug kitokių dalykų. Bet jei būčiau užsiminusi apie tai…

— Galbūt jis nebūtų sudeginęs namo.

— Taigi.

Brolis švelniai paprieštaravo:

— Tu negali šito žinoti, Rani-ka. „Jei kas nors būtų ką nors padaręs — jei nebūčiau šito padariusi” — tai jau nieko nebereiškia.

O jeigu Maiklas A-Rae niekad nebūtų gimęs, tavo rankos dabar būtų sveikos, pagalvojo Rani. O balsu pasakė:

— Aš nebenoriu gyventi užmiesčio valdoje. Manau, reikėtų įsikurti Abanate.

— Aš irgi nebenoriu ten grįžti, — sutiko jis.

Atsidarė durys. Į palatą įėjo apskritutis vyriškis žalia chirurgo apranga.

— Atleiskite, — prašneko jis, — bet jums, vyresnysis, jau metas gerti vaistus. Be to, netrukus užrakins ligoninės duris. Galbūt jūsų viešnia norėtų aplankyti jus rytoj?

Zedo akys blykstelėjo; Rani išvydo, kaip jis tiesiog jos akivaizdoje vėl virsta vyresniuoju Zedo Jago, nepatenkintu įkyriai priėjo lendančiu pavaldiniu. Pro sukąstus dantis jis iškošė:

— Tai mano sesuo Rani Jago. Rani, susipažink su mano sanitaru ir prižiūrėtoju Haldanu Ku.

Ku palenkė galvą:

— Labai malonu su jumis susipažinti, Domna. — Jo išraiška buvo tiesiog angeliška. Irzlus Zedo tonas nepadarė sanitarui jokio įspūdžio. — Jūsų brolis sveiksta greičiau nei bet kuris kitas ligonis, kiek man jų teko regėti, kuo iš tiesų labai džiaugiuosi, nes jis — pasibaisėtinas pacientas.

Zedas atrėžė:

— Pats irgi būtum ne kitoks, jei be pagalbos negalėtum nė užpakalio nusišluostyti. — Jis ištiesė priešais save sutvarstytas rankas. — Negaliu pakęsti, kai mane maitina.

— Tai jau tikrai, — sutiko Ku. Pasukęs prie spintelės, ją atidarė ir iš specialių skyrelių pradėjo traukti tabletes. — Domna…

Rani pasiskubino patikinti:

— Einu jau, einu. — Ji pasilenkė prie Zedo jo pabučiuoti. — Zedai-ka, nebūk bjaurybė.

— Nuostabus patarimas, tik kiek pavėluotas, — atsiliepė Ku. Jis atsisuko, vienoje rankoje laikė plastikinę stiklinaitę su vandeniu. Rani nedelsdama išėjo — žinojo, kad Zedui nepatiks, jeigu ji pamatys jį tokį bejėgį. Vos atsidūrusi vėsiame, skaisčiai apšviestame koridoriuje, Rani sudvejojo. Stambuolis apsauginis šyptelėjo jai.

— Čia jau tikrai nepasiklysite, — tarė.

Kitapus durų budinti moteris paklausė:

— Domna, tikiuosi, neketinate pėsčiomis eiti per miestą?

Rani buvo atvykusi į ligoninę Diurų Šeimos kateriu.

— Ne, — atsakė. — O ką?

Moteris pasilenkė arčiau jos. Vienas iltinis jos dantis buvo auksinis, o visas veidas nusėtas mažyčiais apskritais randeliais.

— Klausiu dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes esame čia.

— Dėl Maiklo A-Rae? — pasitikslino Rani. — Jeigu jis negali ištrūkti iš planetos, būtų baisiai kvaila, jei imtųsi dar labiau sunkinti savo padėtį, pridurdamas dar ką nors prie to, ko jau man pridirbo.

Moteris gūžtelėjo pečiais.

— Velniai rautų, Domna, jis ir yra kvailys.

Stambuolis apsauginis pridūrė:

— Jei norite, kad jus palydėtų, tik tarkite žodį.

— Ačiū, — padėkojo Rani.

Abu apsauginiai susižvalgė. Prasižiojo moteris:

— Domna, ką jūs darysite dabar, kai Tinklas sunaikintas? Pasistatysite naują?

— Naują Tinklą? — atsiliepė Rani. — Ne. — Ji nusišypsojo apsaugininkams, puikiai suprasdama jų nuogąstavimus. — Nerimauti neverta. Darbo jūs nepraradote.

Abu atsiduso.

— Ačiū, — ištarė stambuolis. Iš palatos atsklido aštrus Zedo balsas. Abu apsauginiai instinktyviai prišoko prie durų iš abiejų pusių. — Kaip ištversi nesusirūpinęs…

— Vaikus reikia maitinti, — pridūrė moteris. — Supraskite, šeimai praverčia visos pajamos, kiek įmanoma jų gauti. Abanatas — brangus miestas.

— Tai apsigyvenk kur nors kitur — pasaulis didelis, — pasiūlė jai išsišiepęs porininkas.

Žingsniuodama koridoriumi į žiedo formos ligoninės centrą, Rani susimąstė, ar tik nebus suklydusi atsisakydama palydovo. Tačiau pastaruoju metu kas nors nuolat sekiojo jai iš paskos — nuo to jau ėmė pykinti. Bet ji žinojo, kad moteris su auksiniu dantimi sakė tiesą: Maiklas A-Rae — kvailys, taigi neprognozuojamas. Įlipusi į laukiantį jos katerį, Rani paklausė piloto:

— Gal kas nors klausė tavęs, kokį keleivį skraidinsi šįvakar?

— Ne, Domna.

— Jeigu kas nors ir klaustų — nesakyk.

Atrodė, kad jos žodžiai pilotą mažumėlę užgavo.

— Tai Diurų Šeimos reikalai. Aš į juos nesikišu.

— Jeigu kas nors imtų domėtis, kas aš tokia ar kokia viešnia apsistojo Diurų Šeimos namuose, tuojau pat pranešk man.

— Gerai.

Kateris atsiplėšė nuo žemės. Mašinos korpusas buvo užtemdytas, bet per siaurą lango juostą Rani matė apačioje paklotą žaižaruojantį miestą, nusagstytą šviesų virtinėmis.

Reginys buvo kerinčiai gražus, toks gražus, kad kone spaudė ašarą. Kateris sukosi spirale, o miestas apačioje, regis, skleidėsi tarsi gėlės žiedas. Iš paties centro — Aukciono Aikštės, dabar tamsios — į visas puses driekėsi šviesų virtinės. Šiaurės rytuose švytintis srautas skalavo Dykvietės papėdę, vakaruose nutrūko įtekėjęs į įlanką bet visomis kitomis kryptimis žėrintys kaspinai tęsėsi kiek akys aprėpė; Rani ėmė atrodyti, kad kaip tik jos, šviesos, ir yra tikrasis miestas — ne pastatai, paprasčiausiai atspindintys ryškiai tvieskiančius žibintus, ir ne žmonės, kurių iš tokio aukščio ji net negalėjo įžiūrėti. Įlankoje tviskėjo ledkalniai — atrodė, kad šviesą skleidžia patys, nors iš tikrųjų tai buvo tik miesto atšvaitas jų šlaituose. Rani pasilenkė prie katerio lango, norėdama geriau matyti apačioje praplaukiančius ledkalnius; pilotas staiga pakreipė skraidyklę tiesiai į vakarus — iš pradžių Rani pamanė, kad be jokio konkretaus tikslo. Bet tuojau pat ji net riktelėjo apstulbusi ir sužavėta. Pačiame pietiniame ledkalnio šlaite tvykstelėjo įsispaudęs miesto atvaizdas. Iš pradžių Rani net neįžiūrėjo skirtumo tarp tikrojo miesto ir jo atspindžio, bet po akimirkos suvokė, kad miestas lede — apverstas aukštyn kojom. Neįtikėtinas tarsi sapnas, miražas įsiliepsnojo, sumirgėjo ir tuojau išsisklaidė, liko tik glotnus ledo paviršius, šen bei ten nužertas atspindėtos oranžinės šviesos lopinėliais.

— Kas tai buvo? — sukuždėjo Rani.

— Optinė iliuzija, — paaiškino pilotas. — Pamatyti ją galima tiktai naktį, ir tik tada, jei pavyksta priartėti prie ledkalnio labai tiksliu kampu. Šįsyk mums pasisekė.

Norėčiau pamatyti tai dar kartą, galvojo Rani. Beveik žiojosi iš tiesų to paprašyti, tačiau kateris jau sparčiai leidosi — Diurų Šeimos namai buvo visai čia pat.

— Ačiū, — ištarė Rani. — Buvo nuostabu.

— Nėra už ką, Domna, — atsakė pilotas.

Kateris įsmuko į angarą. Stoge įtaisytos durys užsivėrė lyg susiglaudžiantys delnai. Rani išlipo iš katerio. Ferisas jau laukė jos.

— Kaip sekėsi skrydis? Ar tavo brolis jaučiasi geriau?

Ji valandėlę žvelgė į jį, o paskui delnu švelniai palietė jo lūpas.

— Tššš, — ištarė. — Nekalbėk.

Ferisas tik gurktelėjo seilę ir nutilo. Tylėdama Domna pirm jo nužingsniavo į namą. Mirguliuojančio reginio prisiminimas greitai išblėso; Rani atsiduso.

— Viskas gerai, — ištarė.

— Ar kas atsitiko? — sunerimo Ferisas.

Ji papurtė galvą.

— Regėjau optinę iliuziją, — atsakė. Nuo ore tvyrančio maisto kvapo jos burnoje staiga susitvenkė seilės. — Aš alkana kaip žvėris.

— Gerai. Vakarienė tavęs jau laukia. — Ferisas droviai dirstelėjo į Rani. — Ir dar pamaniau štai… na, kai pavalgysi… galbūt norėtum pažiūrėti mano modelių?

„…jo tikslas — atkurti namo rūsyje visą Abanatą… ” Rani nusišypsojo.

— Mielai juos apžiūrėčiau, Ferisai, — pasakė ji.

O po to, tarė Rani sau, kai juodu žingsniavo į valgomąjį, po to paskambinsiu Nialai Hamiš ir sužinosiu kodą bylos, į kurią prašiau jos surinkti visą įmanomą informaciją apie Maiklą U-Anasį.

Miesto maketas pasirodė įdomesnis, nei Rani Jago tikėjosi.

Jis užėmė kone visą erdvaus Diurų Šeimos namų rūsio plotą: pastatų modeliai spietėsi ant didžiulio tvirto stalo maždaug juosmens aukštyje, apšviesti palubėje paslėptų lempų, nuostabiai tikroviški ir konstrukcija, ir statybinėmis medžiagomis. Ferisas didžiuodamasis paaiškino, kad gatvės ir pastatai, netgi mažulytės tvorelės ir puošnūs tiltai pagaminti iš tų pačių medžiagų, kaip ir tikros miesto gatvės, pastatai bei tiltai. Parkai buvo nulipdyti iš žalio plastiko, tačiau vanduo fontanuose tryško tikras. Slenkančios šaligatvių juostos iš tikrų jų judėjo, o Rytų Nusileidimo terminalo makete ore kybojo netgi mažulytis kateris. Stalas buvo gerų dvidešimties kvadratinių metrų ploto. Tušti lopinėliai ženklino dar neužbaigtas vietas: hiperių rajone raizgėsi gatvės, tačiau pastatų dar nebuvo, tuščias sklypas žiojėjo ir ten, kur turėtų būti pagrindinis Nusileidimo terminalas. Bet miesto centras: Aukciono Aikštė, Barakai, Šeimų namai — atrodė visiškai užbaigti.

— Kaip tu įsigudrinai viską sustatyti pačiame viduryje? — pasmalsavo Rani.

Ferisas atsakė:

— Nuo vidurio ir pradėjau.

— O ką darytum, jei reikėtų ką nors pakeisti?

— Šitas stalas — sudedamas.

Ferisas paspaudė sienoje įtaisytą mygtuką — stalas sudūzgė ir persiskyrė į kelias dalis. Ferisas vėl paspaudė mygtuką — ir atskiros dalys susijungė.

Rani prisimerkė, stengdamasi įžiūrėti savo pačios namą. Pažvelgė į vakarus, mintyse bandė pereiti du kvartalus nuo Aukciono Aikštės… Surado Įkūrėjų Lanką. Tada dirstelėjo į šiaurę.

— Kur mano namas? — paklausė.

Ferisas krenkštelėjo.

— Jį nuėmiau.

Na, žinoma. Štai kodėl jai nepavyko jo surasti. O griuvėsių tiesiog neatpažino — juk matė juos tik kartą, ir tik nakties tamsoje… Rani giliai įkvėpė. Dievulėliau, dingtelėjo jai, išties patrauklus dalykėlis. Šiaurės rytuose dunksojo ruda Dykvietės kalva. Ant jos stypsojo žmogeliukas — vienintelė žmogaus figūrėlė visame mieste. Rani įsižiūrėjo — juk tai mažas berniukas. Rankoje jis gniaužė aitvaro virvutę. Pats aitvaras kybojo pritvirtintas jam virš galvos — pražioti drakono nasrai sklendė vienoje vietoje, įkalinti neegzistuojančio vėjo šuore.

— Žiūrėk, — tarė Ferisas.

Jis išjungė lubose įtaisytas lempas. Rani aiktelėjo. Tą pat akimirką plykstelėjo miesto žiburiai. Rani matė miestą tokį, kokį dar neseniai regėjo pro katerio langą: Abanatas skleidėsi prieš akis, suspaustas, sumažėjęs… Čia trūko tik Abanato ledkalnių.

— Pažvelk aukštyn, — ištarė Ferisas.

Rani užvertė galvą. Aukštose lubose vijomis rangėsi žybsintys žvaigždžių žiburėliai.

Paskui Ferisas vėl įjungė lempas, žvaigždės išnyko.

— Patinka? — paklausė jis.

Rani atsakė:

— Ferisai, tai tikrai nepaprastai įspūdinga. Kodėl tau neparodžius to visiems? Surenk pokylį — ir leisk svečiams tai apžiūrėti.

— O, ne, — sunerimo jis. — Negaliu. Rani, pažadėk, kad niekam apie tai nesakysi. Tai labai asmeniška.

— Pažadu, — atsakė ji. — Bet tikrai manau, kad tai nepaprastai gražu, Ferisai. Ir viską padarei tu pats? Savomis rankomis? — Jis linktelėjo. — Įspūdinga.

Diuras pasakė:

— Mano motina nepaliaudavo kartoti, kad visa, ką aš sugebu — tai žaisti su žaislais. Suprask, kai tenka susidurti su rimtais reikalais, iš manęs jokios naudos. Žmonės ir pinigai mane glumina.

Rani atsakė:

— O aš norėčiau mokėti apsieiti su žmonėmis ir pinigais taip pat puikiai, kaip tau išeina šitai.

Rani užsižiūrėjo į makete judančias šaligatvių juostas, į trykštantį fontanų vandenį. Jai pasirodė, kad, nesant žmonių, ši kopija taip pat išvaduota ir nuo visų mieste kunkuliuojančių emocijų: garbėtroškos ir skausmo, geismo ir baimės.

— Ferisai, — tarė ji žinodama, kad privalo tai pasakyti, nors iškloti tiesiai šviesiai anaiptol nebuvo malonu, — turbūt supranti, kad aš nebetekėsiu už tavęs, ar ne?

— Taip, — atsakė jis.

— Ar Kristina Vu pasakė tau ir šitai?

Jis papurtė galvą.

— Susipratau pats. Retkarčiais ir mano spėjimai būna teisingi.

— Jaudrios jo rankos bent šį kartą liko visai ramios.

— Atleisk, — ištarė Rani. — Tu man buvai toks geras. Bet aš negaliu tekėti už tavęs vien tam, kad už gerumą atsilyginčiau tuo pačiu.

— Suprantu. — Jis delnu persibraukė veidą. — O ką ketini daryti dabar? Juk turbūt nenorėsi ilgiau gyventi čia.

— Kai Zedą išleis iš ligoninės, išsinuomosiu namą, — atsakė ji.

Ferisas susidomėjo.

— Tikrai? Kur?

— Kol kas dar nežinau. — Rani pasitrynė smakrą. — Galbūt tu sutiktum padėti man susirasti tinkamą būstą?

— Su malonumu.

— Ačiū. Jei galima, norėčiau paprašyti tavęs dar kai ko.

— Prašyk, ko tik nori, — atsakė jis.

— Norėčiau, — tarė Rani, — retsykiais apsilankyti čia, pamatyti tavo miestą. O jeigu tau netrukdyčiau, kada nors norėčiau pasižiūrėti, ir kaip dirbi.

Jis nurijo seilę.

— Man tai labai patiktų, — ištarė.

Ištiesęs delną vyriškis palietė šviesos jungiklį, rūsys aptemo. Juodu drauge patraukė prie lifto. Tarpduryje Rani dar sykį atsigręžė. Šešėlio užklotas miestas blausiai švytėjo įsivaizduojamų žvaigždžių šviesoje.

Galiausiai likusi viena savo kambaryje, Rani paskambino ką tik įtaisyto kompiuterio telefono linija.

Įjungusi ryšį ir supratusi, kas skambina, sekretorė kaipmat subruzdo.

— Domna, jums, žinoma, reikia ne manęs, tikriausiai norite pasikalbėti su Domniu Imre. Valandėlę, tuojau aš…

— Ne, — paskubomis nutraukė ją Rani. — Ne, Niala, man reikalinga kaip tik tu. Jei gali, perduok Imrei nuoširdžiausius linkėjimus, pasakyk, kad netrukus jam paskambinsiu. Ir dar pasakyk, kad atkakliai reikalavau apriboti pokalbio trukmę tiek, kad spėčiau paprašyti tavęs šiokios tokios informacijos.

— Na, žinoma, Dom… Rani-ka, — atsakė Niala ir nusišypsojo — gana droviai. — Kaip matote, nepamiršau.

— Niekas neišdrįstų kaltinti tavęs tokia kasdieniška nuodėme, kaip spragos atmintyje, Niala, — rimtai pasakė Rani. — Ar prisimeni: prieš pat išvykdama iš Abanato, palikau kompiuteryje tau prašymą surinkti visą įmanomą informaciją apie tokį Maiklą U-Anasį iš Kerėtojo? Ar perkėlei užklausimą į kompiuterinius tinklus?

— Savaime suprantama, Domna, — atsakė Niala.

— Pasakyk man tos bylos kodą.

— Byla R5574. Pamaniau, norėsite, kad priskirčiau ją „asmeninio naudojimosi” kategorijai…

— Kaip tik šito ir norėjau. Ir kaip tu įspėjai? — Niala išraudo. — Tu nuostabi. Labai ačiū tau, Niala. Kai kalbėsies su Imre, perduok šilčiausius linkėjimus, pasakyk, kad aš laikausi gerai, o Zedas sveiksta, tik nevalia drumsti jam ramybės.

Tai tarusi, ji nutraukė ryšį ir nekantriai surinko bylos kodą.

Prieš kibdama skaityti žaliai švytinčias eilutes, Rani priėjo prie interkomo ir paprašė virtuvės vergų atnešti jai vaisių. Netrukus įėjo vergė, nešina paauksuota lėkšte su trimis smulkiomis kriaušėmis.

— Padėk lėkštę ten, — mostelėjo Rani.

Vergė apdovanojo ją dorazino kvaitulio sukelta šypsena ir pasišalino. Rani pirštu palietė kriaušę, plūstelėjo prisiminimai. Galiausiai ji paėmė vieną vaisių, suleido į jį dantis. Kriaušė buvo sultinga, saldi. Rani nusibraukė nuo smakro nutekėjusį sulčių lašęlį ir sutelkė dėmesį į ekraną. Iš pirmo žvilgsnio jai pasirodė, kad informacijos labai jau nedaug, bet tuojau pat prisiminė, kad Maiklas U-Anasis, vos sulaukęs aštuoniolikos, pasikeitė pavardę.

Gimė jis Logo miestelyje, Kerėtojo Pietiniame žemyne; jo asmens tapatybės kodas — SC33L8Y32-9914. Mokėsi keturiose mokyklose — Rani nesivargino skaityti šių pavadinimų. Šešiolikos metų stojo į Jelou universitetinę kliniką mokytis medicinos. Užbaigęs pirmą kursą, padavė prašymą įsidarbinti Jago Šeimos Tinkle. Tačiau į darbą jo nepriėmė. Rani triaukštelėjo kąsnį kriaušės. Prašymas atmestas dėl kažkokių priežasčių, susijusių su psichologinio įvertinimo tyrimų, kokius Tinklo darbuotojai atlikdavo visiems kandidatams, rezultatais. Ar tai gali būti priežastis? — susimąstė Rani. Kažkokia nesąmonė — argi kas ryžtųsi susprogdinti žvaigždėlaivį vien dėl to, kad prieš devynerius metus jo nepriėmė į darbą? Ji atsikando dar kąsnelį kriaušės ir įvedė nurodymą pateikti anų psichologinių tyrimų išvadas. Ekrane plykstelėjo tekstas: „NEADEKVAČIOS EROTINĖS REAKCIJOS Į KITIEMS SUKELIAMUS NEGATYVIUS DIRGIKLIUS; POLINKIS SUKELTI KANČIĄ KITAM ASMENIUI BE JO PATIES SUTIKIMO; REAŽĖ TESTO REZULTATAS NESIEKIA KETURIŲ PROCENTILIŲ…”

— Po šimts velnių, kas gi tai? — balsu ištarė Rani.

Tačiau panašius analizių rezultatus kartą ji jau matė — visai atsitiktinai. Rani padėjo kriaušę atgal į lėkštę. Kadaise ji peržiūrinėjo Tinklo įgulos aukščiausiojo rango narių psichologines charakteristikas ir nelauktai netikėtai aptiko savo pačios brolio įrašus. Kai kurios formuluotės gal ir skyrėsi, bet išvados… išvados, bent šitaip jai atrodė dabar, buvo lygiai tokios pat…

Ji pakilo. Aštuoniolikmetį Maiklą U-Anasį, įgijusį pirminį gydytojo išsilavinimą, tikriausiai neapsakomai traukė Tinklas, mat ten jis įžvelgė progų tenkinti kai kuriuos seksualinius įgeidžius — progų, kokių negali pasitaikyti niekur kitur. Tiesa, visos kameros buvo nuolat stebimos, bet kam šaus į galvą tikrinti, ką veikia vergus apžiūrinėjantis gydytojas? Dauguma vergų, kuriems jis skirtų šiek tiek ypatingo dėmesio, veikiausiai būtų pernelyg apkvaišę nuo narkotikų, kad ką nors aštriau pajustų. O jau skųstis, savaime aišku, nė vienas iš jų nesiskųstų. Ir še tau — jo prašymas buvo atmestas. Rani vaikinuko kone pagailo. Kažin ar jam kas nors paaiškino, kodėl nepriėmė į darbą? Tikriausiai jis nebūtų patikėjęs, net jeigu jam ir būtų tai pasakę. Rani susibruko rankas į kišenes. Prieš devynerius metus Tinklo valdytojas buvo Juičis Heika, o Zedas Jago — ką tik paskirtas vyriausiojo gydytojo pavaduotoju..

Kažin ar tais laikais jau plačiai sklido gandai? — svarstė ji. To ji negalėjo žinoti. Bet puikiai įsivaizdavo, kaip turėjo įdūkti Maiklas U-Anasis, kai išgirdo — o tuo, kad išgirdo, neverta net abejoti — kalbas, pakankamai aiškiai bylojančias, jog Zedas Jago yra sadistas, ir netgi tam tikros, gana retai pasitaikančios, rūšies.

O paskui tasai pats Zedas Jago paaukštinamas pareigomis — tampa vyriausiuoju gydytoju ir viso Tinklo valdytoju…

Tai turėjo atrodyti — o ir buvo — siaubingai neteisinga. Tai, bent pati sau, Rani turėjo pripažinti. Jeigu Zedas nebūtų Jago… Ne, vis dėlto kvaila svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Rani nenutuokė, ar U-Anasis — veikiau reikėtų sakyti A-Rae — pats suvokia, kas esąs. Visos jo kategoriškos moralinės nuostatos — savaime suprantama, tik priedanga. Bet, daugelį metų stebėjusi brolį, Rani puikiai žinojo, kaip sunku jaustis visateisiu visuomenės nariu, kai ta pati visuomenė tavo giliausias erotines paskatas laiko griežtai smerktinomis. Nieko nuostabaus, kad A-Rae šitaip neapkentė Tinklo. O jo paties šeima dalyvavo nelegalioje prekyboje, tiekiančioje Tinklui draudžiamus preparatus — vadinasi, jų jis irgi turėjo neapkęsti. Rani gurktelėjo. Kriaušės skonis galugerklyje pasirodė kartus. Dabar jau Maiklo A-Rae neapykantos Zedui priežastys atrodė visiškai logiškos. Jis pats juk karštai troško būti Zedas, turėti tai, ką turėjo Zedas Jago. O kadangi tai nepavyko, beliko Zedo neapkęsti. Be jokios abejonės, niekinti Zedą Jago — kur kas lengviau negu niekinti patį save.

Ir vis dėlto… Rani piktai pakratė galvą. Kad ir kokios būtų priežastys, pateisinti jo nieku gyvu negalima. Ji pagalvojo apie Amri, mirštančią liepsnojančiame name, apie Džo Lėjakanavą, apie beprasmiškai sunaikintą Tinklą. Netgi ji, Dariena Riis, nenusipelnė vinkliomis manipuliacijomis būti šitaip įtraukta į nusikalstamą veiklą. Kažin ko griebsis A-Rae, kai supras nebegalįs ištrūkti iš miesto? Nusižudys? Rani taip nemanė. Puls į šeimos glėbį — šeimos, kurią pats ir atstūmė? Rani neabejojo, kad jie nebenorės jo nė akyse matyti. Kaip Federacijos pareigūnas, jis tikriausiai pareikalaus, kad jį išsiųstų teisti į Neksą. Rani susiraukė. Tai nebūtų teisinga. Visus nusikaltimus jis įvykdė čia, Čabade. Kodėl Federacijos pareigūnas turėtų būti atleistas nuo bausmės, kuri grėstų bet kuriam kitam piliečiui? Prišokusi prie kompiuterio, ji pašalino U-Anasio bylą iš ekrano. Paskui pasiėmė iš stalčiaus lovos galvūgalyje lapą popieriaus bei pieštuką, sėdo prie rašomojo stalo, kurį specialiai jai parūpino Ferisas Diuras, ir ėmėsi dėlioti laiško Federacijai juodraštį: aprašė visą žalą Čabadui bei Jago Šeimai, kurią nulėmė Maiklo A-Rae veiksmai. Juodraščio kopijas ji ketino pasiųsti Ferisui, Imrei, Teo Levosui ir Kristinai.

Rani nutarė reikalausianti kompensacijos: be kitų dalykų — dar ir užtikrinti, kad Maiklas A-Rae būtų teisiamas ir nuosprendis jam skelbiamas tame pasaulyje, kurio gyventojais jis manipuliavo, jiems melavo, juos žudė.