Sardonikso tinklas 2

Dvidešimtas skyrius

Ruošdamasis perlipti į Tinklą, Deinas apsivilko skafandrą.

Dauguma skafandrų būdavo ryškiaspalviai — dėl tos pačios priežasties, dėl kurios alpinistai kopdami į kalnus naudojasi skaisčiai oranžine, šviesą atspindinčia, įranga. Lamonikos skafandrai — be savojo, ji gabenosi dar keturis atsarginius — buvo išmarginti kaštoninėmis ir sidabrinėmis juostomis. Skafandras buvo vientisas: nuo viršugalvio iki tarpkojo ir iki kulnų; jame buvo įmontuota oro tiekimo ir drėgmės išgarinimo sistema. Šitoks skafandras buvo pritaikytas didžiulio slėgio sąlygoms, taip pat galėjo atlaikyti temperatūros svyravimo kraštutinumus nuo itin didelio karščio iki itin didelio šalčio. Tačiau juo vilkėti neįmanoma ilgesnį laiką: kartą apsivilkęs, nebegalėjai nei šlapintis, nei tuštintis, nei valgyti.

Lanksčiam „Lamijos” šliuzui taip ir nepavyko prisitvirtinti prie ketvirtosios angos. Deinas pats nuplaukė iki liuko ir sutvirtino jungtis rankomis. Kai į šliuzą ėmė veržtis oras, atsirado traukos jėga, lanksčios šliuzo sienos sukietėjo.

Išorinės Tinklo šliuzo kameros durys buvo užstrigusios. Deinui teko grįžti atgal į „Lamiją”.

— Man prireiks įrankių.

Tori mostelėjo į spintelę su įrankiais; Deinas prisirinko jų visą glėbį, tarp jų — ir pjaunamąjį lazerį, viską susikabino ant įmagnetinto skafandro diržo. Įrankiai nebuvo labai sunkūs. Išorinis oro matuoklis, atrodė, veikia ar bent jau bylojo, kad vidiniame šliuze oro esama. Deinas ėmėsi išorinio liuko. Kad ir kas pasirūpino sugadinti užraktą, akivaizdžiai darbavosi paskubomis. Gana greitai duris pavyko atplėšti. Pačioje šliuzo kameroje oro iš tiesų buvo. O vidines duris, laimė, sugadinti buvo jau kur kas kebliau, tad tasai, kuris čia siautėjo, nė nesivargino mėginti. Patekęs vidun, Deinas jas uždarė, bet, prieš leisdamasis toliau, užsitikrino, kad išorinis liukas liktų atviras.

— Aš viduje, — ištarė jis į skafandro mikrofoną.

— Supratau, Deinai. Jeigu ko prireiktų — rėk.

— Gali neabejoti — išgirsi, — atsakė jis.

Deinas įžengė į Tinklą. Traukos jėga čia buvo normali. Jis stovėjo paprasčiausiame koridoriuje baltai dažytomis sienomis. Mintyse peržvelgęs tiltelio planą, prisimindamas surašytas nuorodas, jis susigaudę atsidūręs ketvirtajame skersiniame koridoriuje: į tiltelį turėjo nuvesti pirmas koridorius, atsišakojantis į kairę nuo šio. Tinkle viešpatavo visiška tyla. Deinas prisiminė savo pirmąjį įspūdį, kai Tinklo koridoriuose pasijuto tarsi žingsniuojąs begaline vienplokštume Miobijaus juosta ar milžinišku treniruoklių salės bėgtakiu. Tačiau dabar jam vaidenosi, kad Tinklas yra gyva esybė, jaučianti, kaip kažkoks įsibrovėlis šmirinėja jos viduriuose — didžiulis, mąstantis metalo ir plastiko kirminas. Nors aklinai uždaryti nepralaidžiame skafandre, sprando plaukeliai vis vien sugebėjo atsistoti piestu.

Patyliukais išplūdęs pernelyg įsismarkavusią vaizduotę, Deinas spirtelėjo sieną ir patraukė pirmyn.

Pasiekęs tiltelio angą, jis sustojo išplėtęs akis ir ištempęs ausis. Milžiniškuose, visą patalpą aprėpiančiuose apžvalgos ekranuose ničnieko nebuvo matyti. Juos dengė apsauginės širmos, kameros buvo išjungtos. Tiltelis buvo tik didžiulė valdymo patalpa, grūste prigrūsta kompiuterių terminalų, ekranų, plokščių, mygtukų, ciferblatų, matuoklių, be to, stovėjo piloto ir navigatoriaus krėslai. Patalpa buvo išlenkta. Deinas patraukė prie ryšio įrangos. Tačiau kai iki jos liko kokie trys metrai, jis išvydo tai, ką iki tol jam užstojo pertvaros. Ant grindų tysojo masyvus skelietės Džo kūnas. Ji vilkėjo mėlynos bei sidabro spalvų uniformą su Jago Šeimos simboliu „J” ant peties. Deinas pamėgino navigatorę apversti, bet darbelis pasirodė ne iš lengvųjų. Jo manymu, gyva ji galėjo sverti kokius šimtą trisdešimt kilogramų, tačiau suglebusio, negyvo kūno svoris išaugo, regis, iki visos tonos. Stangrus it guma, atsipalaidavęs kūnas nepasidavė; galiausiai Deinui pavyko paristi ją ant šono — ir tada jis išvydo, kas pražudė skelietę. Po kairiąja pažastimi žiojėjo keistos formos skylė: horizontali, maždaug penkiolikos centimetrų ilgio ir dviejų — pločio; perrėžta buvo tiksliai tarsi chirurgo skalpeliu. Kažin ar žaizda gili? — pagalvojo Deinas. Šiaip ar taip — pakankamai gili, kad kliudytų kokį nors gyvybiškai svarbų organą: širdį, o gal plaučius. Kaip kažin ką — perrėžta lazerio spinduliu. Deinas ėmė svarstyti, ar nevertėtų grįžti į „Lamiją” pasiimti lazerinio pistoleto ar bent paralyžiuoklio. Iki šiol jis galvojo tik apie kokį nors mechaninį gedimą — apie žmogaus keliamą pavojų net nesusimąstė.

Atsisagstęs skafandrą, Deinas praskleidė jį ir užsimetė viršutinę drabužio dalį už nugaros tarsi gobtuvą. Dabar jam gali praversti visi pojūčiai, o skafandras slopino skonį ir uoslę, nors svarbiausi pojūčiai: regėjimas, klausa ir pusiausvyros jausmas — likdavo nepakitę. Dabar jis jau iš tikrųjų užuodė tai, ką jam įkyriai piršo vaizduotė: išmatų ir mirties tvaiką. Deinas išsitiesė. Adrenalino pliūpsnis privertė širdį plakti sparčiau. Jam trūks plyš reikėjo surasti Zedą Jago. Žvaigždžių Kapitonas žingtelėjo kompiuterių link, bet vėl sustojo. Net jeigu laivo interkomo ryšys vis dar veikė — visai galėjo būti ir taip, kad nebeveikė, — Deinas vis vien negalėtų juo pasinaudoti: juk nepradėsi skelbtis esąs čia, kai po laivą laisvas blaškosi kažkas, ginkluotas lazeriniu šautuvu.

Sukiodamasis po pertvarų labirintą atgal įėjimo link, Deinas vos neišsitiesė kaip ilgas, užkliuvęs už kojų.

Tai buvo Zedas: susmukęs krėsle atlošta galva ir užmerktomis akimis, kvėpavo giliai ir lygiai. Akivaizdu: be sąmonės, bet ne sužalotas, tik apkvaitęs. Atsipalaidavus veido raumenims, bruožai atrodė dar stambesni. Didelės rankos bejėgiškai kadaravo, kone siekdamos grindis. Vadinasi, tasai kažkas ginkluotas ne tik lazeriniu šautuvu, bet dar ir paralyžiuokliu. Deinas atsiklaupė ir užsivertė Zedo kūną ant nugaros. Kai trūktelėjo už maskatuojančių rankų, Zedas krustelėjo ir kažką suniurnėjo. Deinas vos nenudrėbė jo žemėn. Tačiau Tinklo šeimininkas taip ir neatsigaivelėjo. Deinas bandė įspėti, kiek šis sveria. Aštuoniasdešimt kilogramų? Aštuoniasdešimt penkis? Sunkus kaip akmuo. Žvaigždžių Kapitonas įtempė pilvo raumenis ir ištiesė kojas, gremėzdišką nešulį persimetęs per petį.

Staiga prabilo ledinis balsas:

— Padėk jį atgal.

Deinas pasuko galvą. Būdamas šitaip susilenkęs, vien pasukęs galvą jis ne kažin ką tepamatė. Vis dėlto išvydo moterį blyškiai žalsvu kombinezonu, rusvais plaukais ir rudomis akimis; lazerinis šautuvas dešiniojoje jos rankoje buvo nukreiptas tiesiai į jį… Deinas paleido Zedą — nuslydęs jam nuo peties, šis šlumštelėjo atgal į piloto krėslą. Tada Deinas lėtai išsitiesė, rankas laikydamas išskėstas, delnais aukštyn.

— Pasitrauk nuo jo.

Šautuvas kryptelėjo per centimetrą į kairę. Deinas žengė žingsnį ton pusėn. Dabar jis atsidūrė atviroje erdvėje, tiesiog priešais šautuvo vamzdį; tarp jų nebuvo jokios kėdės ar pertvaros, už kurios galėtų šmurkštelėti. Deinui maudė nugarą, norėjosi ir šlapintis.

— Kurį pričiupai pirmą? — paklausė jis.

— Zedą, — atsakė Dariena. — Skelietė spėjo nuspausti pavojaus signalo mygtuką. Negalėjau rizikuoti apšaudydama ją paralyžiuojančiais užtaisais — ko gero, nebūtų suveikę. Skeliečių organizmas į kvaišalus reaguoja kitaip nei kitų žmonių. Teko ją nužudyti.

— Kodėl?

— Todėl, kad ji būtų sutrukdžiusi man atlikti užduotį. Kokiais čia padargais tu apsikarstęs skafandrą?

— Tai įrankiai šliuzui atidaryti.

— Nusiimk juos. Mesk žemėn.

Deinas pakluso. Vieną po kito svaidė įnagius žemėn net nesivargindamas pasižiūrėti, kur nukris, bet, mesdamas pjaunamąjį lazerį, pasirūpino, kad šis atsidurtų per du trečdalius metro nuo jo pėdos.

Darienos ranka nėmaž neatsipalaidavo.

— O kokia ta tavo užduotis? — paklausė jis: ir iš tiesų norėdamas sužinoti, ir siekdamas priversti ją kalbėti, kad šitaip laimėtų bent trupučiuką laiko pagalvoti. Ji nesusigaudė, kas yra pjaunamasis lazeris — labai gerai. Tačiau savo šautuvu per pusę perpjautų Deiną anksčiau, nei jis spėtų pasičiupti įnagį.

— Sunaikinti Jago Šeimos Tinklą.

Dariena atsirėmė į pertvarą.

— Kaip tu ketini tai padaryti?

— Juk aš — kompiuterių technikė, — atsakė ji. — Tai — ne pramanas. Sugaišau ištisas dvi valandas, kol užprogramavau šitą siaubūną, kad pats išlakstytų į druzgus.

— O kas tu iš tikrųjų?

Ji nusišypsojo.

— Policininkė. — Moters balsas vis dar skambėjo visai kaip Rani.

Deinas nepatikliai prunkštelėjo.

— Nuo kada policininkai šmirinėja naikindami sektoriaus nuosavybę?

Jos akys tvykstelėjo pykčiu.

— Ir tai tu šitaip sakai? Juk pats buvai čia įkalintas! Juk tai valdžios ir blogio simbolis, jis tarnauja pasišlykštėtinam verslui, jis skirtas tik tam, kad be paliovos augtų vergvaldžių šeimos pelnai — pati jo egzistencija nesuderinama su bet kokiu padorumu! — Sekundės dalelytei Dariena nukreipė žvilgsnį į paralyžiuokliu apkvaitintą vyriškį.

Deinas tarė:

— Tinklas neblogesnis už bet kurį kitą kalėjimą.

— Nė vienas kitas kalėjimas nėra asmeninė Zedo Jago žaidimų aikštelė.

Deinas krustelėjo ir pasislinko per centimetrą arčiau pjaunamojo lazerio.

— O aš maniau, kad tu jį myli.

— Tu ir turėjai taip manyti. Ir jis — taip pat. Aš jo nemylėjau, aš su juo dulkinausi. O tai visai kas kita.

— Ar tavo plaukai tikrai tokios spalvos?

Ji nusijuokė.

— Žinoma, ne. Nors ne taipjau smarkiai ir skiriasi. Ne tokios spalvos ir mano oda, o ir balsas ne toks kimus. Siek tiek užtrunka, kol nublunka dažai ir išsivadėja kitos specialios išvaizdos pakeitimo priemonės. Aš esu ginklas, Žvaigždžių Kapitone. Aš kilusi iš Kerėtojo ir dirbau kompiuterių technike Federacijos būstinėje, kol mane atrinko, paruošė ir nutaikė į Zedą Jago.

— Nutaikė?.. Kas nutaikė?

— Tai Maiklo sumanymas. Jis mąstė šitaip: jei nori sutraukyti visą grandinę, pirmiausia nutrauk stipriausią jos grandį. Po to silpnesnės subyrės pačios. Vergų prekybos grandinėje stipriausia grandis yra Rani Jago, o būdas ją palaužti — visiems laikams atimti Zedą. Iš pradžių ketinta šiam darbui pasiųsti vyrą, bet psichologai nusprendė, kad vyrui tokia užduotis pernelyg pavojinga. Zedas kankina vyrus, tačiau moters jis niekada nėra nė pirštu palietęs. Be jokios abejonės, vyras irgi būtų buvęs labai panašus į Rani Jago.

— Argi nebūtų pakakę jį nužudyti?

— Šitaip nieko nebūtume pešę. Apsvarstėme ir tokį variantą, bet psichologai nutarė, kad tokiu atveju Rani Jago liktų tik dar tvirčiau pasiryžusi išlaikyti vergovinę sistemą veikiančią. — Deinas pasislinko dar per du centimetrus arčiau pjaunamojo lazerio.

— O jeigu būtume nugalabiję ją, tuomet visa Šeimos valdžia būtų atitekusi jam, o jis — dar blogiau nei ji, ar nemanai taip? — Deinui neliko nieko kita, tik sutikti. — Be to, žudyti — nedora.

— Kaip gaila, — atsakė Deinas. — Jeigu ne šitokia moralinė nuostata, būtumėte galėję nužudyti juos abu.

— Tavo tiesa, — akivaizdžiai apgailestaudama sutiko ji. Jos akys susiaurėjo. — Bet jeigu tu taip manai, kodėl tuomet esi čia?

— Rani Jago atsiuntė mane išsiaiškinti, kas atsitiko.

— Štai kaip. Vadinasi, tu — vis dar vergas. — Ji dirstelėjo į sieną jam už galvos. — Šita kosminė stotis išlakstys į šipulius po dvidešimt penkių minučių, — pasakė. — Aš tučtuojau nešdinuosi iš čia luotu. Nori drauge? Tave aš pasiimčiau. Apie kokią nors tavo ištikimybę Jago padermei negali būti nė kalbos.

Deinas dirstelėjo į Zedą, kuris vis dar paslikas tebetysojo krėsle. Neatrodė, kad būtų bent sukrutėjęs. Tačiau jo skruostai jau mažumėlę raustelėjo.

— O ką darysime su juo?

— Jis ramiai gali pasilikti čia. — Darienos Riis balsas skambėjo nepaprastai šaltai. — Kai Tinklas sprogs, kartu susprogs ir jis.

— Ir tau bus visiškai vis vien? Tu ničnieko jam nejauti? — Vos paklausęs Deinas pats nusistebėjo: o kodėl man knieti tai sužinoti? — Juk jis mylėjo tave.

— Ne! — atrėžė Dariena ir kairiąja ranka nusibraukė nuo kaktos plaukus. — Štai skelietės man tikrai gaila. Visiškai nenorėjau jos žudyti. Bet jis… — Policininkė gerai sekundei sulaikė žvilgsnį prie Zedo, ir tik tada vėl įsmeigė akis į Deiną. — Jis manęs nemylėjo. Jis mylėjo tik įvaizdį — mylėjo savo seserį manyje.

— Argi ne kaip tik šito jūs ir siekėte? Jeigu jau specialiai pakeitėte tavo išvaizdą taip, kad beveik niekuo nesiskirtum nuo Rani…

— Taip. Kaip tik šito mes ir siekėme. Kerėtojo laboratorijose įmanoma pasiekti išties stulbinančių rezultatų, ar ne? — Ji vėl prašneko ankstesne, pedantiška, intonacija. Truputį pakreipė į šoną galvą. — Beje, suveikė tobulai. Net nuostabu, kaip lengva buvo juo manipuliuoti.

Deinui netilpo galvoj, kokios reikia narsos, kad ryžtumeis paversti Zedą Jago seksualiniu įrankiu. Vien nuo minties apie tai, kad kažkas gali savo noru dalytis patalu su žmogumi — visiems žinomu praktikuojančiu sadistu, jam pašiurpo oda ir nudiegė tarpukojį.

— Na kaip? — paklausė Dariena. — Eini su manimi ar ne?

Deinas nusišypsojo.

— Ar turiu iš ko rinktis? — paklausė. — Mirti kažkaip dar nesinori.

Kažin kada ji susipras paklausti, kaip jis pats atsidūrė Tinkle? Galbūt pavyktų vožtelėti jai per galvą taip, kad išsijungtų, tada nunešti į „Lamiją”, pernešti į „Lamiją” Zedą ir pasipustyti padus — ir viską suskubti per dvidešimt minučių?.. Deinas išgirdo tyliai dūzgiantį vidinį balselį: velniai nematė Zedo. Palik jį. Perspėk Tori ir nešk kudašių iš čia. Jeigu jau reikia ką nors išgelbėti, gelbėk tą farę…

O kodėl? — paklausė jis pats savęs. Iš kur tokia šiurpi jos neapykanta — Jago Šeimai, Tinklui, Zedui? Jos neapykantą įskėlė ir įpūtė iki gaisro liepsnos ne kas kitas — Maiklas A-Rae. Kažin kokios priežastys sukėlė šitokius jausmus jam pačiam? Dariena Riis nepasakytų j am to, net jei ir žinotų, bet Deinas smarkiai abejojo, ar ji tai žino…

Staiga iš skafandro garsiakalbio atsklido labai aiškus Tori Lamonikos balsas:

— Deinai, ar tu ten dar gyvas?

Darienos šautuvas kryptelėjo. Deinas šoko ant jos, stvėrė už riešo ir prispaudė prie pertvaros. Policininkė nepasidavė, priešinosi kaip pašėlusi. Pasilenkęs prie pat jos ausies, Deinas suriko:

— Tai tik…

Taip ir neužbaigė — aiktelėjo ir atšlijo, vos nepaleisdamas Darienos rankos, kai ji alkūne nusitaikė tiesiai jam į gerklę.

— Ak tu, šunsnuki!

— Paklausyk, — sušniokštė Žvaigždžių Kapitonas, mėgindamas prisispausti prie jos.

Ji žingtelėjo atatupsta ir vos nenunešė jam galvos spyriu iš šono. Deinas dryktelėjo atbulas ir vos nepargriuvo. Ji spyrė dar kartą. Dievulėliau, tai bent mitrumas moteriškės! Tori kažką kaukė skafandro radijo ryšiu. Deinas vėl šoko pirmyn, sugniaužė Darienos riešą. Staiga šioji liovėsi priešintis, dešinioji ranka suglebo. Deinas išgirdo dunkstelėjimą, tarsi kas būtų nukritęs. Ūmai kairioji Darienos ranka švystelėjo aukštyn su kumštyje sugniaužtu lazeriniu šautuvu, tačiau taikėsi ji ne į Deiną, o į patalpos gilumą. Deinas akies kraštu pastebėjo, kad Zedas jau nusiritęs ant grindų. Ir taikosi pjaunamuoju lazeriu. Deinas stačia galva nėrė į šalį. Tvykstelėjo šviesos spinduliai, ir Dariena susmuko. Zedas Jago suklykė nesavu balsu, visas jo kūnas skausmingai išsirietė, galva loštelėjo. Kvėpavo jis triukšmingai, godžiais gurkšniais gaudydamas orą: ach-achach, ach-achach.

— Užsičiaupk kokiai minutei! — užriko Deinas į skafandro mikrofoną.

Tori užsičiaupė. Deinas sverdėdamas atsistojo ir pasitrynė kelį, kuriuo rėžėsi į grindis. Jis nušlubavo prie Zedo. Tinklo šeimininkas kilstelėjo galvą, ir Deinas nejučia skausmingai nugurkė seilę. Lazerio spindulys kliudė ištiestas Zedo rankas. Plaštakos virto pajuodusiomis, apanglėjusiomis letenomis, šiurpiais padargais, primenančiais apdegusius skeleto kaulus. Skaudėti turėjo neįtikėtinai. Deinui netilpo galvoj, kaip Zedas sugebėjo neprarasti sąmonės.

Jis atsiklaupė.

— Zedai, girdi mane?

Gintarinės akys plykstelėjo tiesiai jam į akis. Zedas sukriokė:

— Nešdinkis.

— Čia pat yra laivas, — kliūvančiu liežuviu išspaudė Deinas.

Zedo veidą perkreipė konvulsija.

— Ne.

— Velniai griebtų, šitas laivas po penkiolikos minučių sprogs! Tori Lamonika su „Lamija” laukia prie ketvirtosios angos. Nagi… Nunešiu tave ten.

— Ne.

— Nori čia ir nusibaigti?

Zedo veidas vėl sutrūkčiojo, bet ne iš skausmo; jo lūpas perkreipė šiurpi, groteskiška šypsena.

— Taip.

Jis žvelgė Deinui per petį — į pasliką Darienos kūną.

— Tu beprotis, — rėžė Deinas. — Rani atsiuntė mane tavęs iš čia ištraukti, ir aš ketinu padaryti tai, net jei tektų pykštelėti į tave Darienos paralyžiuokliu ir vilkti ant pečių!

Įniršio apakintas Zedas nė pats nepajuto, kaip tiestelėjo ranką jo link. Ir tuoj pat susirietė kūkčiodamas iš skausmo. Jo veidas persikreipė. Deinas stebėjo jį, neįstengdamas nukreipti žvilgsnio. Prakaitas sruvo upeliais, skafandras nebeįstengė susidoroti su drėgmės pertekliumi. Vidinis balsas, kuždėjęs jam kiek anksčiau, prabilo vėl: tai jam atlygis, ir jis teisingas. Gal užmiršai, ką jis padarė tau?

Tačiau prakaitas vis vien sruvo Deino šonais lyg uolas skalaujantis vanduo; jam teko be paliovos ryti seiles.

Kol nespėjo persigalvoti, jis pašoko ir nuskubėjo prie Darienos lavono. Raute nurovęs paralyžiuoklį nuo jos diržo, prišoko prie Zedo ir atkišo ginklą.

— Kalbu visiškai rimtai.

Jis nukreipė žvilgsnį į skalę ir nustatė vienai valandai paralyžiuojantį užtaisą.

Kai pakėlė akis, Zedas jau klūpojo.

— Ne, — ištarė.

Deinas buvo bepuoląs jam padėti. Tinklo šeimininkas tik suurzgė ir svirduliuodamas atsistojo pats. Laikydamas rankas priešais save, nudūlino prie ketvirtosios angos. Deinas ėjo iš paskos, neatsilikdamas nė per žingsnį. Pasiekęs uždarytas duris, Zedas atsitraukė į šalį, praleisdamas Deiną jų atidaryti.

— Tori, atsivedu sužeistą keleivį. Pasirūpink purškiamo anestetiko ir pasiruošk nešdintis iš čia. Ši kosminė stotis po dešimties minučių ištikš į gabalėlius.

— Supratau, — atsakė Tori.

Zedas pirmas žengė į šliuzo kamerą. Dukart turėjo sustoti ir atsiremti į sieną. Tori laikė „Lamijos” liuką atkeltą, pati stovėjo angoje su purškiamo anestetiko buteliuku rankoje. Kai Zedas pasiekė liuką, ji pastebimai pabalo.

— Dievulėliau… — aiktelėjo.

Tori nedelsdama švirkštelėjo anestetiko. Kai šis pasklido ant suanglėjusios mėsos, Zedas sukūkčiojo ir vos nepargriuvo. Deinas sugriebė jį už pažastų, nuvilko prie triaukščio gulto, įvertė į apatinį. Jis pajuto krestelėjimą — tai lanksti oro šliuzo žarna susivyniojusi dunkstelėjo į vietą. Deinas paskubomis nusigavo iki navigatoriaus krėslo.

— Penkios minutės, — tarstelėjo Tori. — Prakeikimas, jeigu koks grumstas nuo to daikto kaukštelės mums, perrėš korpusą, kaip peilis — sūrį. Jei taip galėtume iš karto nerti į Šuolį…

Tačiau nerti į Šuolį jie negalėjo. Čabadas, priešingai nei kai kurios kitos planetos, nebuvo pačioje hipererdvės srovėje. Deinas net nenutuokė, kas gali ištikti laivą, pabandžiusį jungti hipererdvės variklį, prieš tai nepanėrus į hipererdvės srautą. Jeigu kas nors tai ir bandė, taip niekad ir nebesugrįžo iš ten, kur pateko, kad ir kur tai būtų.

— Didinu greitį, — tarstelėjo Lamonika. — Dabar laikykis!

Deinas giliai įkvėpė. Tori švystelėjo jam kreivą šypsenėlę.

Deinas nebespėjo net dorai vyptelėti. Laivas suūžė. Deinas pasijuto slegiamas į krėslą, labiau, vis labiau ir labiau, kol pašėlo aimanuoti kiekvienas raumenėlis — Tori susibaudė išspausti iš laivo viską, kas įmanoma. Pagreitis — dešimt g. Deinas stebėjo augančius rodmenis skalėje. Dvylika g. Penkiolika g. Deinui pasirodė, kad visas kraujas baigia ištekėti iš galvos ir telkiasi kojose. Jeigu pagreitis viršys penkiolika g, jis neišvengiamai neteks sąmonės. Vienoje akyje ėmė raudonuoti; na štai, trūko kapiliaras, dingtelėjo Deinui.

Lamonika spaudė penkiolikos g pagreitį ištisas penkiolika sekundžių, kol skaičiai kompiuterio ekrane pranešė, kad jie jau sukorė ketvirtį kelio planetos link. Pagaliau Tori ėmė mažinti greitį, kol šis pasiekė vieną g. Įjungusi kompensatorių, traukos jėgą kabinoje ji sumažino iki trijų ketvirčių g. Įtampa atsileido, Deinas pasirąžė.

— Verčiau patikrink, kaip laikosi tavo ligonis, — perspėjo Tori.

— Žvaigždės…

Jis nuskubėjo prie Zedo gulto. Tinklo šeimininko akys buvo plačiai atmerktos. Iš lūpų kampučio lašėjo kraujas, bet sąmonės jis nebuvo praradęs. Deinas stvėrė audeklo skiautę, nubraukė kraują.

— Prastai? — paklausė. — Nori dar anestetiko? Nuskausminančiųjų tabletės?

— Ne, — atsakė Zedas. Ir atsisėdo — labai iš lėto. Deiną kone pakerėjo jo stiprybė. — Aš. Tik. Įsikandau. Liežuvį.

Iš priešingos kabinos pusės atsklido Tori Lamonikos balsas:

— Nusileidimo terminalo ryšių skyriui — kalba „Lamija”. Praneškite į Čabadą: užduotį atlikome, vykstame namo.

— Supratau jus, Žvaigždžių Kapitone. Sveikiname sėkmingai atlikus užduotį. Perduosime žinią… — Balsas staiga užlūžo, kvėptelėjęs kažkokį nesuprantamą keiksmą.

Įsijungė kitas balsas — kone spigus iš baimės; atrodė, žmogus netiki tuo, ką regi akys:

— Viešpatie Jėzau…

Tori mygtuko spustelėjimu nutraukė ryšį.

— Ko gero, mes žinome, ką jie pamatė.

Tori Lamonika nustatė kursą į Abanato Nusileidimo terminalą.

Deinas neturėjo ko nusitverti. Nusliūkino prie maisto saugyklos, įsipylė vandens, pasiėmė maistinę lazdelę. Dirstelėjo į žmogų sidabrine ir mėlyna uniforma, susigūžusį ant apatinio gulto, ir šūktelėjo pakėlęs balsą:

— Zedai! Narkotiko nori?

„Lamijos”, kaip ir bet kurio kito MPL tipo žvaigždėlaivio, vaistinėlėje buvo bent kelių rūšių narkotikų.

— Ne.

Deinas priėjo prie gulto. Zedas buvo blyškesnis už popierių. Veido raumenys trūkčiojo. Nuo suskrudusių rankų varvėjo skystis. Paklodė buvo sudrėkusi. Vyzdžiai virto mažyčiais juodais taškeliais, nuo lūpų kampučių driekėsi gilios it griovos skausmo raukšlės. Lengviau buvo žiūrėti jam į veidą nei į pirštus, stirksančius tiesiog iš riešų, kaip pagaikščiai iš laužo, storai aplipusius sukietėjusiu anestetiku. Akys atrodė padūmavusios. Bet staiga Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn. Jis sukarkė:

— Tau. Gera. Tai. Matyti?

— Ne!

Zedo akių vokai nusileido. Krūtinė sunkiai kilnojosi. Kietai užsimerkęs jis pasakė:

— Man. Reikia. Kad. Paskambintum.

— Kam paskambinti?

— Tamui Orionui. Tegul. Perduoda… Sajai Tomas. Gydytoja. Centrinė ligoninė. Pasakyk jai… — Jis grūmėsi iš paskutiniųjų, stengdamasis neuždusti, giliai įtraukė gurkšnį oro, tada prašneko vėl: — Iškviesk nudegimų specialistų grupę. Tegul atvyksta Ja. Narajanas. Svarbu — Ja Narajanas. Chirurgas.

— Kodėl? — paklausė Deinas.

Zedas neatsakė.

— Jei nori, kad paskambinčiau, pasakyk kodėl.

Oras švilpdamas veržėsi pro sukąstus Zedo dantis. Jo veidas kraupiai persikreipė. Tau gera tai matyti? Pašaipus klausimas erzinančiai dūzgė Deino smegenyse. Susvilusios mėsos kvapas persmelkė visą kabiną tarsi kažkokio narkotiko tvaikas. Deinas vylėsi savo akimis išvysiąs, kaip suardomi Zedo planai, bet nė už ką nesitikėjo pamatysiąs jį tokį bejėgį, kenčiantį. Matyti tai jam anaiptol nebuvo gera. Priešingai — teko sukąsti dantis, kad nesupykintų. Deinas dirstelėjo į sieninį laikrodį. Gali būti, kad Tamas Orionas šiuo metu ramiai miega namuose. Laikrodis buvo kalibruotas rodyti standartinį laiką. Deinas jautėsi klaikiai pavargęs. Sliūkindamas atgal į navigatoriaus krėslą, stengėsi perskaičiuoti laiką: Abanate, ko gero, dar net nebrėkšta.

Išorinio vaizdo ekrane vis labiau augo Čabadas. Deinas įsijungė garso ryšį.

— Kviečiu Abanato skrydžių valdymo bokštą. Kalba „Lamija”, MPL48, registruota Nekse; pilotė ir savininkė — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika, navigatorius — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, keleivis — Zedas Jago. Prašome leidimo leistis.

— Leistis galite, Žvaigždžių Kapitonai. Laukėme žinios iš jūsų.

— Ačiū, skrydžių valdymo bokšte. Prašome perduoti asmeninį Zedo Jago pranešimą vyriausiajam pilotui Tamui Orionui. Skubu. Žinią reikia persiųsti gydytojai Sajai Tomas į Abanato centrinę ligoninę. Prašome į Nusileidimo terminalą atsiųsti nudegimų specialistų grupę mūsų pasitikti, taip pat iškvieskite chirurgą Ja Narajaną. Tai svarbu, valdymo bokšte.

— Viską supratome, Žvaigždžių Kapitone. Jūsų žinią perduosime. Malonėkite perjungti mums laivo kompiuterio valdymą.

— Sukrušta skrydžių kontrolė, — burbtelėjo Tori.

Deinas pasitrynė akis. Galva buvo tarsi vatos prikimšta. Jis ilgesingai pagalvojo apie gerų dešimties valandų miegą. Paskui vėl nurėpliojo prie Zedo gulto. Vyriškis suanglėjusiomis rankomis nebuvo nė krustelėjęs. Kai Deinas pasilenkė prie jo, jis atsimerkė.

— Paskambinau, kam prašei, — ištarė Deinas.

Zedo lūpos virptelėjo — galbūt tai buvo šypsena.

Tori tupdė „Lamiją” lyg vėjo nešamą sniegulę. Kai tik jie nusileido ant juodo, biraus skrydžių lauko paviršiaus, išsyk sutreškėjo kompiuterio telefono linija:

— „Lamija”, kalba kosmouosto administracija. Kaip suprantame, jūsų laive yra sužeistas asmuo. Medikų brigada jau laukia. Įleiskite juos į laivą.

Deinas atsakė:

— Administracija, mes išsikvietėme savo gydytojų grupę. Kol jie neatvyks, nieko į laivą neįsileisime.

— Mes įgalioti patikrinti jūsų sužeistojo sveikatos būklę!

Atsiliepė Tori:

— Kalba Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika. Susikiškite savo įgaliojimus patys žinote kur.

Deinas pasitrynė ranką. Vergo tatuiruotė buvo visiškai išrūkusi jam iš galvos. Jis vėl nusliūkino prie gulto.

— Zedai, — tarė.

— A?

— Kaip man pašalinti tatuiruotę nuo žasto?

— Gelis. Saja. Žinos. — Jis kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į Deiną. — Reikia. — Jo veidas persikreipė. — Vandens.

Dinas atnešė jam puodelį vandens ir prikišo prie lūpų, kad berankis žmogus galėtų atsigerti.

Pasigirdo moters balsas:

— „Lamija”, kalba Saja Tomas. Atleiskite, kad taip ilgai užtrukau. Pirmiausia jiems teko mane surasti, o paskui — dar ir pažadinti. Kvietėte mane pas ligonį?

— Ja. Narajanas, — ištarė Zedas.

Deinas atsakė:

— Taip, daktare. Ar Ja Narajanas su jumis?

— Ja atvyksta iš namų.

Deinas dirstelėjo į Zedą; šis linktelėjo.

— Manau, galime atidaryti liuką.

Tori atrakino liuko užraktą. Vidun siūbtelėjo žmonės. Jie akivaizdžiai buvo naujokai žvaigždėlaivyje. Nevikriai ropštėsi per liuko briauną, net nesusigaudydami, kam skirtas lubose įtaisytas skersinis. Tori Lamonika tik dūrė pirštu gulto link. Zedas iškvėpė:

— Sveika, Saja.

Moteris išvydo jo rankas ir aštriai įkvėpė. Paskui ėmėsi įsakinėti. Sanitarai įsmeigė adatą Zedui į ranką, pritvirtino prie jos vamzdelį ir buteliuką. Paskui apipurškė plaštakas baltomis putomis. Į kaklą ir abu žastus įtrėškė po gelio ampulę. Galiausiai atsinešė neštuvus ir užrito Zedą ant jų.

Viena gydytojų išlipo iš laivo, bet tuojau sugrįžo. Iškart pasuko prie hiperių.

— Ar vienam iš jūsų reikia pašalinti vergo tatuiruotę? — paklausė.

Deinas pabandė atsiraitoti rankovę ir tik dabar susizgribo iki šiol tebesėdįs su skafandru. Nusimetė jį, atkišo ranką. Gydytoja išspaudė iš tūbelės gelio, patepė juo tatuiruotę. Tepalas buvo vėsus. Ji paaiškino:

— Palaukite, kol sukietės. Maždaug po šešių valandų nupieškite — ir tatuiruotės nebebus. Jūsų odos pigmentacija tokia, kad neturėtų likti nė rando.

Pro liuką vidun kyštelėjo ilga kažkieno ranka. Kažkoks ilgakojis žmogus pasišokėjęs įsikibo lubų skersinio. Deinas įsistebeilijo į nepažįstamąjį, kuris driuoktelėjo į „Lamiją” tarsi išsivyniojanti virvė. Balsas prašneko tiesiog Deino galvoje: Vadinasi, tai jūs — Deinas Ikoro. Dėkoju, kad pasirūpinote mano draugu. Aš — vyriausiasis pilotas Orionas. Deinas pravėrė burną, bet vėl užsičiaupė. Atsigręžė į Tori.

— Vyriausiasis pilote Orionai — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika.

Tori ištiesė jam ranką. Aukštaūgis rankos jai nepaspaudė, bet Lamonika staiga nusišypsojo. Orionas spėriai nužirgliojo prie Zedo gulto ir pasistiebė triūsiantiems gydytojams už nugarų.

Pusbalsiu murmėdami tarpusavyje gydytojai išsirikiavo į eilę, eisenai vadovavo Saja Tomas. Jie ruošėsi nešti Zedą laukan. Juos sulaikė liuko angoje išdygęs Tamas Orionas.

— Prašau pasitraukti, — tarė Saja Tomas.

— Palaukite. — Zedas buvo atsimerkęs. — Tamai.

Orionas kažkaip sugebėjo susilankstyti taip, kad jo veidas atsidurtų viename lygyje su Zedo galva.

— Skauda?

Zedas kvėptelėjo:

— Pusė. Bėdos.

— Padėti?

— Tu. Nieko. Negali. Padaryti.

Saja Tomas mestelėjo gana šiurkščiai:

— Kuo greičiau nugabensime tave į ligoninę, Zedai, tuo greičiau Ja galės kibti lopyti tavo rankas.

— Taip, — atsakė Zedas. Paskui dirstelėjo į Tori Lamoniką. — Įrankiai, — tarė. — Naujus. Įrankius.

Tarnas Orionas mostelėjo supratęs ir atsitraukė nuo liuko. Viskas aišku? — paklausė. — Zedas prašė manęs aprūpinti jus nauja įranga vietoj tos, kurią praradote jį gelbėdami.

Tegul jį galas, pagalvojo Deinas, nieko mums iš jo nereikia! Tačiau jo atsakas Tamo Oriono sąmonės nepasiekė, o Lamonika, ko ir reikėjo tikėtis, džiaugsmingai priėmė pasiūlymą.

Laimingos kelionės namo, kapitonai, — palinkėjo vyriausiasis pilotas. Įsikibęs skersinio jis vienu šuoliu apleido laivą. Deinas žvilgsniu lydėjo gydytojų grupę, manevruojančią su Zedo neštuvais. Kabinoje atkakliai tebetvyrojo suspėjęs įsismelkti gydomųjų putų bei susvilusios mėsos tvaikas. Prisistatė Nusileidimo terminalo mechanikas; pro atvirą liuką jis įkėlė glėbį įrankių ir pasišalino. Deinas atbulais dantimis žiaumojo maistinę lazdelę. Galva buvo tartum vatinė. Jis klestelėjo atgal į navigatoriaus krėslą ir užsižiūrėjo į skaičius, mirgančius ekranuose.

— Noriu paskambinti tiesiogine linija.

Tori įdėmiai stebėjo skaičius.

— Tik neplepėk ilgai. Man pasiutusiai maga mauti iš čia.

Jis paskambino Rani. Šioji atsakė akimoju.

— Atrodai taip pat, kaip aš jaučiuosi, — tarstelėjo Deinas. Jos skruostuose neliko nė šešėlio rausvumo, veidas buvo blyškus lyg išdžiūvęs kaulas.

Deinas paskubomis išbėrė:

— Dariena Riis buvo farė; Maiklas A-Rae tyčia pakišo ją Zedui. Jam atrodė, kad, atimdamas Zedą, sugebės tave palaužti. Dariena nužudė Džo Lėjakanavą ir susprogdino Tinklą. Ji buvo labai jau aršiai nusiteikusi prieš vergiją. Ją pribaigė Zedas — pykštelėjo pjaunamojo lazerio spinduliu. Jis pats dabar Abanato ligoninėje, juo rūpinasi gydytoja Saja Tomas ir chirurgas, vardu Ja Narajanas. O aš išvykstu „Lamija”.

Ji atsakė:

— Man paskambino iš Nusileidimo terminalo ryšių skyriaus. Pasakė, kad jis gyvas. — Rani akis temdė begalinis nuovargis. — Aš labai tau dėkinga.

— Juk mudu buvome sutarę.

Ji ištiesė jam ranką, palietė ekraną ir atitraukė pirštus. Tada atlošė pečius.

— Lik sveikas, Žvaigždžių Kapitone.

Nežinia kodėl, bet jam buvo skaudu, kad Rani kreipėsi į jį šitaip. Deinas bandė įsivaizduoti, ką ji turėjo išgyventi per tas laukimo valandas. Nusileidimo terminalo ryšių skyrius, reikia manyti, pranešė jai, kad Tinklo nebėra — subyrėjęs į dulkes. Dabar Domna Jago žino, kad jai pavyko susigrąžinti Zedą — kažin, parūpo Deinui, ką ji galvoja apie kainą?

— Rani…

Jos balsas virptelėjo:

— Ką, Žvaigždžių Kapitone?

— Prašau nevadinti manęs šitaip.

Rani veidas šiek tiek priartėjo prie ekrano, ir Deinas pamatė, kad ji verkia.

— Sudie, Deinai. Keliauk laimingai, tučtuojau. Ir niekada nebegrįžk į Čabadą. Linkiu tau kuo geriausios kloties. Apsigyvenk kokiame nors jaukiame žaliame pasaulyje su mylimąja, kuri bus tau geresnė nei šita.

Ji nutraukė ryšį. Deinas atlošė galvą ant krėslo atkaltės. Kažkodėl sužnybo širdį.

Tori šiurkščiai jį papurtė.

— Šiaušk, atsigulk.

Jis mostelėjo į valdymo pultą.

— O kaip?..

— Dievulėliau! Nejaugi manai, kad aš nesugebėsiu suvaldyti savo laivo pati? Marš į lovą.

— O kur mes keliausime?

— Į Neksą. Kur kitur? Nebent tu nori, kad nugabenčiau tave į kokią kitą planetą.

Deinas pagalvojo apie Peliną. Tai iš tiesų buvo jaukus, žalias pasaulis. Ir gausi šeima apsidžiaugtų jį pamačiusi… Bet kol kas jis dar nesijautė pasiruošęs ilgam nutūpti planetoje.

— Tegul bus Neksas.

— Čiuožk gulti.

Jis kilstelėjo galvą. Ši svėrė kokią toną.

— Ne.

— Kaip išmanai, — tarė Tori ir ėmė kalbėtis su skrydžių valdymo bokštu. Gelio sluoksnis ant Deino žasto sušilo. Jau snūduriuodamas jis ūmai suvokė, kad prie kompiuterio sėdinti Lamonika plūstasi — vadinasi, kažkur kažkas negerai.

— Kas atsitiko? — paklausė Deinas.

— Suknisti farai! — Lamonika apsisuko su visu krėslu ir įsmeigė žvilgsnį į jį. — Nebegalime kilti, drauguži.

— Kodėl?

— Kilti neleidžiama ničniekam — tol, kol jie atkapstys tą kalės vaiką, kuris ir užvirė visą šitą kebeknę — Maiklą A-Rae. — Ji prašneko, mėgdžiodama beasmenį skrydžių valdymo bokšto balsą:

— „Vi-siems lai-vams: pa-ki-li-mo pro-ce-są nu-trauk-ti. ” Maršrutinių luotų pilotai kraustosi iš galvos. Jie ten turi glėbius keleivių, kuriuos reikia pristatyti į palydovą.

— Kada galėsime išskristi? — paklausė Deinas.

— O kas žino? — Tori vėl ėmė murmėti pakilimo komandas, tik šįsyk jau atvirkščia tvarka.

Atgijo radijo ryšys:

— „Lamija”, girdite mane? Pasiruoškite įlaipinimui.

— Ką? — Tori pliaukštelėjo delnu per krėslo ranktūrį. — Kam ko prisireikė mano laive?

— Hipererdvės policija, narkotikų skyrius, — pragydo balsas.

Deinas akimoju išsitiesė krėsle. Kairioji jo ranka nutirpo, jis ją papurtė. Per nervų sistemą nuvinguriavo silpnas pavojaus signalas.

— Ei, — tarstelėjo jis, — žiūrėk, kad jie tau parodytų leidimą įlipti.

Kompiuterio garsiakalbyje sutreškėjo kitas balsas:

— „Lamija”, kalba hipererdvės policijos narkotikų skyriaus kapitonė Graem. Reikalaujame įsileisti mus į laivą.

— Argi paliekate man kitą išeitį? — suniurzgė Tori.

Ji delnu palietė liuką atidarantį mechanizmą. Žvaigždėlaivio durys atsivėrė. Kyštelėjo ranka, sugrabaliojo skersinį ant lubų, paskui dar viena ir dar — suglumęs Deinas žiūrėjo, kaip keturi pareigūnai juodai sidabrinėmis uniformomis vienas paskui kitą įšoka į nedidelį žvaigždėlaivį.

— Norėčiau pamatyti leidimą, — tarė Tori, žingtelėdama prie jų.

Vyriškis su radijo siųstuvu rankoje ištiesėjai popieriaus lapą. Likusieji trys ramiai lūkuriavo prie pat angos. Staiga strypo lubose įsikibo dar dvi rankos, ir į laivą grakščiu, kone akrobato šuoliu dryktelėjo penktas asmuo. Hipererdvės farai taip ir sustingo. Atvykėlė išsitiesė, nužvelgė paeiliui kiekvieną iš jų, o paskui žengė pirmyn ir ištiesė ranką Tori Lamonikai.

— Atleiskite dėl užlaikymo, Žvaigždžių Kapitone, — prašneko.

— Aš — Kėtė Graem iš hipererdvės policijos.

Iš pirmo žvilgsnio Deinui pasirodė, kad negražesnės moters jis gyvenime nėra matęs. Su juoda uniforma ji toli gražu neatrodė elegantiškai. Jos plaukai buvo tamsūs, šiurkštūs, oda — vėjų nugairinta, rankos — gumbuotos, nusėtos nuospaudomis, tarsi kadaise ji ilgai būtų dirbusi sunkų fizinį darbą. Dešinįjį smilkinį bjaurojo dantytas randas. Jos akys buvo mėlynos. Nedidukė, tvirtai suręsta, ji sustojo MPL klasės žvaigždėlaivio viduryje — atrodė, kad jos net neįmanoma stumtelėti iš vietos.

— Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, — ištarė ji.

Deinas vargais negalais pasikėlė iš krėslo.

— Tai aš, — ištarė.

— Hipererdvės policijos narkotikų skyrius pagarbiai prašo jūsų pagalbos.

Deinas atsiduso. Jam neišpasakytai magėjo pasiųsti tą moteriškę nuveikti ką nors anatomiškai neįmanomą su juodąja skyle.

— Kokios dar pagalbos? — paklausė jis.

— Tai nuobodus, varginantis darbas, — atsakė ji. — Norėtume, kad atsisėdęs prie aparato smulkiai papasakotumėte viską, kas atsitiko Sardonikso Tinkle, prieš šiam susprogstant.

Deinas atsilošė krėsle.

— O kas, jeigu aš nenorėsiu padėti? — paklausė.

Ji atsakė:

— Na jau, kapitone. Žinau, jūs pavargęs, jums norisi namo, bet juk nesate mažas vaikas. Mums reikalingas tas liudijimas. O jūs — vienintelis žmogus, galintis viską papasakoti.

— Klauskite Zedo Jago, — pasiūlė Deinas.

Graem papurtė galvą. Deinas nutarė, kad jos nosis sulaužyta mažų mažiausiai vieną kartą — buvo pastebimai nukrypusi į dešinę pusę.

— Zedas Jago šiuo metu — centrinėje ligoninėje, kalbėtis su mumis jis negali. O net jei ir turėtų sąmonę, dar nežinia, ar norėtų kalbėtis.

Deinas nejučia prisiminė sudegusių Zedo rankų vaizdą. Ir kvapą. Nuo to prisiminimo ėmė mausti skrandį.

— Gerai jau, — ištarė. — Kadangi vis vien negaliu tuoj pat išsikrapštyti iš čia… — Jis nusižiovavo. — Tori…

Hiperė linktelėjo jam.

— Buvo smagu, — pasakė. — Gal kada nors pakartosime dar sykį. — Ji klestelėjo į piloto krėslą.

— Geriau nereikia, — atsakė Deinas.

Kėtė Graem mostelėjo į atvirą liuką. Du farai išlipo iš laivo pirm Deino, dar du sekė iš paskos. Naktis buvo tamsi ir šalta, bet galingų žibintų nutviekstame skrydžių lauke buvo šviesu kaip dieną. Deinas stabtelėjo ant liuko briaunos. O jau maniau, kad iškeliauju namo… Jis palinko į priekį, jo delnai apgniaužė vėsų lubų skersinio metalą.

Abanato ligoninėje Zedas Jago plūduriavo tykaus kambario palubėje virš baltos lovos, žvelgdamas į gulintį joje žmogų sudegusiomis plaštakomis.

Kol nesusivokė esąs bekūnis ir nematomas, jis trupučiuką nuogąstavo, kodėl tasai žmogus lovoje jo nemato ar bent niekaip neparodo matąs. Kita vertus, jo nematė išvis niekas iš esančiųjų kambaryje: nei susispietę prie lovos gydytojai, nei apsauginiai mėlynai sidabrinėmis uniformomis. Į palatą įėjo dar du žmonės — jis atpažino Sają Tomas ir Ja Narajaną. Juodu ėmė kalbinti žmogų sudegusiomis rankomis.

— Galiu tai padaryti, — pasakė chirurgas. — Medicininiu požiūriu tai netgi visai paprasta: didžiąją darbo dalį jau nuveikė lazerio spindulys. Kraujo apytaka žemiau alkūnės normali, neįsimetė joks užkratas. Galiu švariai nugrandyti apanglėjusį kaulą, o po to, įtaisęs nagų mechanizmą, priauginti naujus audinius. LAS turi kaip tik tinkamų audinių pavyzdžių.

Saja Tomas paklausė:

— Zedai, ar esi tikras, kad nori šito?

— Esu tikras, — atsakė lovoje gulintis žmogus. Esu tikras, sukuždėjo Zedas Jago.

Regėdamas raukšleles, susimetusiais palei jos akis, jis suprato, kad toks jo sprendimas Sajos anaiptol nedžiugina. Nesibaimink, bandė padrąsinti ją užmiršęs, kad plevena bekūnis, kad ji jo negirdi. Jis norėjo pasakyti jai, kad jam buvo gerokai pasimaišę, bet dabar jis jau vėl esąs sveiko proto sveikas tiek, kiek jam tai skirta. Kitais laikais ir kitame pasaulyje kas nors galbūt pasakytų, kad jis buvo apkerėtas.

— Nesibaimink, — ištarė lovoje gulintis žmogus.

— Pasakysiu Jukiko, — tarė Saja Tomas.

Gydytojai išėjo. Zedas Jago įsirangę atgal į savo kūną. Prireikė šiek tiek pastangų, kad ten ir pasiliktų. Jis ničnieko nejautė. Suglebęs kūnas buvo tarytum koks kiautas — nedaugiau. Kažin, dingtelėjo jam, ką pamanytų Ja Narajanas, jeigu žinotų, kad jam lemta ne tik įtaisyti šitoms plaštakoms įtraukiamus žvėries nagus, bet dar ir pritvirtinti prie kūno sielą?

Operacijai jam pritaikė bendrąją nejautrą. Jausdamas, kaip grimzta į cheminių kvaišalų sukeltą užmarštį, Zedas dar spėjo pasigailėti negalįs bekūnis sklandyti virš stalo ir stebėti, kas su juo daroma. Vos pagalvojęs apie tai, išsyk užmigo. Atsipeikėjo pooperacinėje palatoje — vis dar gerokai apkvaitęs, perdžiūvusia burną, bet vientisas, vėl — jis pats. Zedas bandė pakrutinti rekonstruotus pirštus gydomojo gelio tvarstyje. Bet pats nesuprato, ar pirštai jam pakluso.

Priartėjo kažkokia moteris, sustojo prie lovos krašto. Tai buvo Rani. Ji vilkėjo žalią ligoninės drabužį, bet Zedas ją atpažino. Jam parūpo, ar sesuo pyksta ant jo. Žinojo, kad esama priežasties ant jo pykti, bet kokia ji, nebeįstengė prisiminti. Jam perštėjo gerklę, kalbėti jis galėjo tik pakuždomis.

— Rani-ka…

— Zedai-ka, — atsakė ji.

Priartėjo dar vienas žaliarūbis pavidalas, prikišo jam prie lūpų drėgną skepetą pačiulpti. Stemple nuriedėjo keli vandens lašeliai.

— Tinklas… — ištarė jis.

— Žinau, — pasakė ji. — Žinau. Bet nesuk sau galvos dėl to. Turiu kitų planų. Kai šiek tiek sustiprėsi, papasakosiu tau apie juos.

Zedui labai norėjosi pasakyti seseriai, kad jis jau nebepamišęs.

— Ateisiu rytoj, — pažadėjo ji. — Jie nenori, kad užsibūčiau čia dabar. Sveik greičiau, Zedai-ka.

Jau eidama pro duris, ji pasiuntė jam oro bučinį. Zedą užliejo staigus, netikėtas džiaugsmo šuoras tarytum akinančios šviesos tvyksnis. Jis sudejavo.

Priėjo pripuolė sunerimęs gydytojas.

— Ar jums skauda?

— Ne. O, ne. Aš laimingas, — atsakė Zedas Jago.