Sardonikso tinklas 2

Dvidešimt antras skyrius

Deinas Ikoro buvo girtas kaip pėdas.

Jis jau nebeprisiminė, kada paskutinį kartą buvo šitaip prisigėręs, bet atminė — miglotai, — kur tai buvo: „Liateroje”, o gal „Rine”, šiaip ar taip, kažkokiame hiperių bare Nekse. Tačiau dabar jis buvo Čabade, „Žaliojoje Šokėjoje”, ir iš visos širdies troško atsidurti Nekse. „Žaliojoje Šokėjoje” nebebuvo uodui snapo kur įkišti, prakaituoti kūnai grumdėsi alkūnėmis, o Roza ir Ember sukosi tokiu greičiu, kad Deinas net nebeįžiūrėjo gėrimus pilstančiųjų rankų judesių; kita vertus, šitokios būklės jis jau nieko nebeįžiūrėjo aiškiai. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl skauda galvą. A, tikriausiai skystimėlis kaltas, nutarė ir pats sukikeno iš tokio grakštaus pokšto.

Šįvakar į barą susigrūdo du trečdaliai visų Čabado hiperių, o likęs trečdalis šlaistėsi aplinkinėmis gatvėmis: gurkšnodami, traukdami dūmą susistūgaudami su draugais ar vemdami tiesiog po įmantriai išpuoštais gatvės žibintais. Tori Lamonika sėdėjo kamputyje prie baro. Pastebėjusi, kad Deinas žiūri į ją, kilstelėjo taurę. Junona ir Lyn karštai ginčijosi: Lyn bambėjo pakuždomis, tad jos žodžių nebuvo įmanoma nugirsti, užtat Junonos baubimas aidėjo visame bare — tiesa, suregzti rišlų sakinį jai nelabai sekėsi. Tu pamėgink kalbėti, tarė sau Deinas. Kaip kažin ką, išspaustum iš savęs ką nors geriau už tokį marmaliavimą.

Jis dvi dienas — ištisas dvi dienas nuo ryto iki vakaro, kaip jam atrodė dabar, nors būdamas blaivus suvokė, kad tai truko maždaug po keturias valandas per dieną — makalavo liežuviu patupdytas priešais kompiuterį Abanato policijos nuovadoje. Po to dar valandą jam malonėdavo leisti pasikalbėti su žmogumi. Aparatui jis papasakojo visus Čabade jį ištikusius įvykius, bent truputį susijusius su Maiklu A-Rae. Šį bei tą pasakoti buvo nesmagu, kitąsyk jis net pasijusdavo pažemintas. O apie kai kuriuos dalykus ir išvis neprasižiojo: netgi Čabado policijos kompiuteriui neketino prisipažinti miegojęs su Rani Jago. Pirmąjį vakarą jį apnakvindino tiesiog policijos nuovadoje — prisigerti ten nebuvo galimybių. Bet šįvakar Deinas primygtinai išsiprašė išleidžiamas, nors ir turėjo pažadėti, kad rytą sugrįš ir atsakys į visus klausimus, kokių tik per naktį suspės prigalvoti žmonės ir mašinos.

Jis prisigėrė kaip dūmas, nes taip nepakenčiamai troško nešti kudašių iš Čabado, jog teko rinktis: nusilakti iki žemės graibymo arba sėdėti ir raudoti. Dar ko, nėra ko tau žliumbti, juk tu — suknistas didvyris, priminė jis sau. Juk tu išgelbėjai gyvybę Zedui Jago — bandei išgelbėti ir Džo Lėjakanavą, tik nesuskubai prisistatyti į vietą laiku. Vis dėlto ir vien už pastangas, tegul bevaises, visi Abanato Nusileidimo terminalo krovikai, kurių dauguma buvo skeliečiai, kone rikiavosi į eilę, kad galėtų jį pavaišinti. Jis ištuštino kokį trečdalį jam po nosimi kišamų taurių, bet ir to pakako, kad nebevaliotų paeiti. Jis nebejautė ir nuosavų ausų. Šios buvo maloniai aptirpusios — tikriausiai nuo triukšmo, nutarė jis.

Greta jo švystelėjo nuogos odos lopinėlis. Jis pakėlė galvą: tai Roza, apsitempusi tinklinėmis kelnėmis ir trumpute, žaižaruojančia aptono palaidine, kuri atrodė tarsi pasiūta iš žuvies žvynų, kyštelėjo padėklą jam po nosimi.

— Nnnoooriu gert, — pareiškė jis.

— Pažiūrėk į padėklą, — pasiūlė ji. — Jau prisiliuobei negyvai.

Įsižeidęs dėl tokios pastabos, Deinas išsprogino akis į padėklą. Galiausiai šis liovėsi siūbavęs — o gal tai liovėsi tavaruoti akyse — pakankamai, kad jis įžiūrėtų dvi nedideles raudonas piliules ant padėklo.

— Kstsyr?

— Sobitreksas, — paaiškino Roza. — Prablaivins galvą. Verčiau imtum ir prarytum. Tau jas siunčia Tori.

Deino skrandis ėmė vartaliotis vien nuo minties, kad dar kažkas tuojau bus pasiųsta į jį — net jei tai būtų mažytėlaitės raudonos piliulės. Bet kažkada, regis, labai labai negreit, smegenys pasiuntė signalą, kad prablaivėti, ko gero, būtų neprašai. Deinas ištiesė ranką ir, gerą minutę pagrabaliojęs, galiausiai susėmė piliules į dešinįjį delną.

— Ačiū, — pasakė.

Roza nusijuokė ir nuskubėjo sau. Baras siūbavo prieš akis. Deinui atrodė, kad visos jo kūno dalys pavieniui blaškosi į visas puses, jis išsigando tuojau apsivemsiąs… Susigrūdęs piliules į burną, nurijo net neužgerdamas.

— Nemėgink apsišliaukinti, — įsakė jis sau, bumą prisidengęs delnais.

— Ei, bičiuli, kaip gyvuliuoji? — užbaubė kažkieno balsas.

Iš pradžių Deinas pamanė, jog tai Junona atspūdino supilti į jį dar keleto taurių, bet, daugmaž sutelkęs dėmesį į veidą, įsitikino, kad jį užkalbinęs žmogus nepažįstamas.

Stengdamasis kuo vikriau vartalioti liežuvį, Deinas paklausė:

— Ar aš tave pažįstu?

— Ne, — atsakė tas. — Nori išgerti?

— Ne.

— O gal nori pasivaikščioti? Pažiūrėjus atrodo, kad gurkšnis tyro oro tau nepakenktų.

Deinas smarkiai abejojo, ar pajėgtų išstovėti ant kojų.

— Pernelyg šalta, — paprieštaravo.

— Na jau, lauke visiškai nešalta, — patikino žmogynas.

Nežinia, kaip ir kada, bet jis sugebėjo nemačiomis prisitraukti kėdę prie pat Deino. O dabar atsistojo; Deinas pajuto, kaip ranka apglėbia jo pečius ir kelia nuo kėdės — nori nenori, jam irgi teko atsistoti.

Mirksėdamas Žvaigždžių Kapitonas stengėsi įžiūrėti jį apglėbusį žmogų, tačiau visa, ką matė, tebuvo plazdantis apsiaustas, nelabai tesiskiriantis nuo to, kurį, eidamas į pokylį, užsimesdavo Zedas… Mintis apie Zedą pralaužė užtvanką, paplūdo prisiminimai: apanglėjusios rankos susirietusiais pirštais, svylančios mėsos tvaikas… drauge su šiais vaizdiniais kraujas siūbtelėjo Deinui į galvą. Apkvaitęs jis pakibo ant savo naujojo draugo pečių ir čia pat pajuto, kad apsiaustas gobia ir jį. Audeklas trenkė pelėsiais, o Deinas bandė paaiškinti apsiaustą vilkinčiam žmogui, kaip jį pykina nuo paties Čabado, nuo karščio, nuo kvapų, nuo žmonių. Jis bandė graibytis kėdės atlošo, kad neprarastų pusiausvyros, bet susizgribo čiupinėjąs sieną. Greta jo ant šaligatvio telkšojo šviesos klanelis. Žmogus su apsiaustu ištarė:

— Jau nebetoli.

Deinas kulnais bandė įsispirti į žemę. Šaltas oras svilino šnerves, bet galvoje praskaidrėjo — galbūt ne nuo nakties žvarbos, o vis tik nuo sorbitrekso.

— Neketinu su tavim sugulti, — perspėjo Deinas savo bendrą.

Tasai nusijuokė.

— Šito tavęs ir neprašau.

— Po šimts velnių, kur mes šliaužiam? — suniurzgė Deinas, įsitverdamas nepažįstamojo apsiausto. — Ei, stovėk ir nejudėk. — Žmogus sustojo. Deinas apsižvalgė. Šviesos aureole karūnuotas Nusileidimo terminalas liko už nugarų. — Man ne į tą pusę, — pareiškė Deinas, nors neturėjo nė menkiausio supratimo, kur ketinąs nakvoti. Vylėsi nusnausiąs pas kokį nors sugėrovą ant grindų. Vis dėlto šitas netikėtas pasivaikštinėjimas pažadino nerimo kirminėlį. Deinas apsisuko, mėgindamas susigaudyti, kur esąs. Gatvė atrodė lyg ir pažįstama. Tikriausiai nebetoli ir Abanato policijos nuovada, dingtelėjo jam. Gal už dviejų ar trijų kvartalų į šiaurę. — Ar tu faras? — paklausė jis.

Žmogus išsišiepė. Kairiojoje ausyje jis segėjo auskarą su juodu perlu.

— Ką tik pasakei slaptažodį, Žvaigždžių Kapitone.

Jis delnu pliaukštelėjo Deinui per kaklą. Kažkas nutvilkė jam odą.

— Ei! — Deinas žingtelėjo atatupstas. — Tu…

Gatvė susiūbavo. Iškvepiant iš burnos ėmė virsti garas, nusidriekiantis ištįsusiu debesiu į pačią begalybę… Viskas, krentu, dingtelėjo Deinui. Tačiau nepažįstamasis sugavo jį begriūnantį ir su stulbinančiu, panieka atmieštu lengvumu užsivertė ant peties.

— Atsipalaiduok, drauguži, ir nespurdėk, greitai išsivadės.

Deino diržas daužėsi jam į pilvą žmogėno žingsnių ritmu.

Nepažįstamasis kalbėjo toliau, į nieką nesikreipdamas:

— Aha, viena žuvelė pakliuvo. Juokų darbas. Tik būtų nuostabu, jei ant kampo kas nors mane pasitiktų ir padėtų pristatyti jį vidun.

Jie įnešė Deiną į kažkokį pastatą ir nudrėbė ant lovos. Ir pririšo prie jos: Deinas pašėlo priešintis, mat narkotiko, kurio jam uždavė, poveikis išsivadėjo, be to, pradėjo veikti sorbitreksas. Jam pavyko keli pusėtini smūgiai, bet čia jį atnešęs stambuolis kaip reikiant vožtelėjo į pilvą. Deinas iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neapsivemtų; tuo tarpu pagrobėjai suveržė pančius, atidarė langą virš galvos ir paliko vieną. Vis labiau blaivėdamas Deinas susivokė pažįstąs vyriškį, kuris nešė jį gatve — Aukciono dieną

šis vilkėjo juodos bei sidabrinės spalvų uniformą ir stovėjo Maiklui A-Rae iš dešinės.

Šis atradimas padėjo jam susigaudyti, kur atsidūręs. Galugerklyje suburbuliavo rūgštis; Deinas nevalingai kryptelėjo, mėgindamas persisverti per lovos — iš tiesų tai buvo net ne lova, paprasčiausia sudedama lovelė — kraštą ir išsivėmė. Ir kokio velnio jiems iš manęs prisireikė? — susimąstė jis. Neliko nė menkiausios abejonės, kad iš baro jį išviliojo tyčia. Ko jie nori? Informacijos? Atkeršyti? Juk ne kas kitas — jis išgelbėjo gyvybę Zedui Jago; kažin ar jie žino, kad jis nudėjo ir Darieną Riis? Na, ne visai jis — lazerį laikė Zedo ranka, — tačiau tas lazeris buvo jo. Pro atvirą langą košė vėjas; Deinas sužvarbo taip, kad ėmė drebėti, o jo paties vėmalų tvaikas išsisklaidė po visą ankštą patalpą.

Kai jie sugrįžo, jau brėško rytas. Vėjas susilpnėjo; nors šaltis vis dar stingdė kaip reikiant, naktis ėmė blykšti, iš juodos virsdama sodriai mėlyna. Durys pokštelėjusios atsidarė, vidun suėjo du vyrai ir moteris. Moterį Deinas atpažino akimoju: kaip tik jai iš rankos išspyrė butelio nuoskalą. Dabar ji nešėsi paralyžiuoklį. Vyrus jis irgi pažino abu: vienas buvo tasai pats, kuris apvyniojo jį apie pirštą bare, o antrasis — Maiklas A-Rae. Stambuolis — labai tamsaus gymio, apžėlęs plaukais, styrančiais ant kiaušo tarsi stangrios susivijusios spyruoklės — vienu lanksčiu judesiu atlaisvino pančius ir trūktelėjęs pastatė Deiną ant kojų.

— Paršas, — ištarė jis.

— Pats paršas, — atšovė Deinas.

Žaliūkas pliaukštelėjo jam per veidą, nuo smūgio Deinas neišsilaikė ant kojų. Nulėkė per visą kambarėlį ir sudribo pasienyje.

— Išnešk šitą iš čia, — tarstelėjo A-Rae, smakru rodydamas sudedamą lovelę.

Stambuolis priėjo prie jos, perlenkė suterštą čiužinį pusiau ir išnešė pro duris. Grįždamas atsinešė siurblį. Nutaikė jį į išdžiūvusių vėmalų krūvą ir įjungė: siurblys kostelėjo ir surijo nešvarumus, nepalikdamas nė pėdsako, išskyrus dėmę. Viena ranka sugriebęs siurblį, kita — lovos rėmą, žaliūkas išsliūkino lauk.

Maiklas A-Rae neskubėdamas nuslimpino į kampą, kur tysojo Deinas. Juodai sidabrinė A-Rae uniforma buvo purvina, akys — paklaikusios. Deinas įsitempė.

— Nepatariu, — sugergždė moteris su šautuvu.

Deinas grįžtelėjo — paralyžiuoklis buvo nutaikytas tiesiai į jį.

— Nustačiau mirtiną užtaisą, — perspėjo moteris.

Deinas atgniaužė kumščius. Lėtai pabandė pasikelti ir kiek patogiau įsitaisyti ant grindų.

— Pažiūrėk į mane, — tarė Maiklas A-Rae.

Krūptelėjęs Deinas pakėlė akis. A-Rae žingtelėjo į priekį ir gerai atsivedėjęs dešiniąja koja spyrė Deinui į šoną.

Deinas tik goktelėjo ir susirietė.

— Už ką, velniai griebtų? — iškošė.

Kvėpuoti jis galėjo tik negiliais gurkšniais. Sulig kiekvienu įkvėpimu skausmas perverdavo šonkaulius. Jis pabandė stotis.

— Nepatariu, — pakartojo moteris su šautuvu. Ji stebėjo Deiną šiek tiek pračiaupusi lūpas, jos akyse nebuvo nė lašelio gailesčio.

— Kiekviename žingsnyje šitame pasaulyje, — prašneko A-Rae, — tu painiojaisi man po kojomis.

— Nesąmonės, — sušvogždė Deinas ir kryptelėjo — nepakankamai vikriai. A-Rae spyris rėžėsi tiesiai jam į šonkaulius. Deinas susirietė dvilinkas, apglėbdamas save rankomis. Prakeikimas, dingtelėjo jam, atsakymas neteisingas, amžinai nepataikai atsakyti, kvaily tu… Jis suabejojo, ar išvis egzistuoja toks atsakymas, kuris būtų teisingas. Apniko šiurpi nuojauta, kad Maiklas A-Rae nieko kita ir netrokšta, tik pamažėle mirtinai jį užspardyti.

— Bomba, — kalbėjo A-Rae. — Pasipainiojai tu. Antpuolis gatvėje — vėl įsikišai tu. Namas… — Jis patylėjo. — Na, čia tu niekuo dėtas, — pripažino nenoriai. — Tačiau Tinkle… — Jo akys tvokstelėjo bauginančiu karščiu. — Tu nužudei Darieną. Vien už tai galėčiau tave pribaigti.

— Nežudyk manęs, — sukuždėjo Deinas.

Tai, savaime aišku, jau buvo maldavimas. Tačiau savigarbos kančios Deino nebejaudino: jei tai atrodys tikslinga, jis maldaus nesusimąstydamas. Deinas matė, kaip Maiklas A-Rae užsiplieskia teisuolio įtūžiu tarsi pakurstytas laužas.

— Tu pasibjaurėtinas, — tarė jis.

Nuostabu, pagalvojo Deinas, skaityk man moralus. Ne spardyk.

— Papasakok man, kas atsitiko Tinkle.

Deinas atsakė:

— Aš nežudžiau Darienos Riis. Net nežinojau, kad ji — farė, kol pati man to nepasakė, kai įėjau į Tinklą. Ten mane nusiuntė Rani Jago — išsiaiškinti, kas atsitiko. Kai atsidūriau Tinkle, Džo Lėjakanava buvo jau negyva, o Zedas Jago tysojo paslikas. Dariena pasakė man, kad Tinklas sprogs. Pamaniau, kad ji ketina mane nužudyti, mudu susirėmėme. Bet tada atsipeikėjo Zedas Jago ir pašovė ją mano pjaunamuoju lazeriu, kurį buvau numetęs ant grindų — jos pačios paliepimu.

— Tu išnešei jį iš ten, — tarė Maiklas A-Rae.

— Teisybė.

— O kodėl?

Deinas nesumojo, ką į tai atsakyti. Pats nežinojo atsakymo.

— Tiesiog negalėjau jo taip imti ir palikti, — galiausiai numykė.

— Ogi todėl, kad tu — moralinis supuvėlis, — pareiškė A-Rae ir švytėdamas dorybingu pasitenkinimu spyrė jam trečią kartą.

Deinas suskubo pasisukti pakankamai mitriai, kad didžioji smūgio jėga tektų į petį. Ir tada, nepaisydamas klaikaus šoną varstančio skausmo, pašoko ir suvarė abu nykščius A-Rae į gerklę. Moteris su šautuvu nusikeikė ir garsiai riktelėjo; pro atviras duris įpuolęs stambuolis kaipmat atplėšė Deiną nuo A-Rae.

A-Rae sunkiai dvėsavo.

— Tai kalės vaikas, — sušniokštė jis, tačiau netgi per piktą grimasą Deinas įžvelgė išraišką, kurią tiek kartų buvo matęs kitame veide — beribį pasimėgavimą aukos bejėgiškumu.

— Tu, šunsnuki, — ištarė belaisvis. — Juk tu — toks pat kaip jis, štai kodėl šitaip jo nekenti!

A-Rae į Deino žodžius nekreipė jokio dėmesio. Tarstelėjo žaliūkui:

— Jis bandė mane sužeisti, Elonai. Tegul pats tai pajunta.

— Žinoma, — geraširdiškai atsakė tas ir smeigė abu nykščius Deinui į kaklą.

Deinas staiga pajuto nebegalįs įkvėpti. Jis dar bandė delnais užtvoti žaliūkui per ausis, ir jam į sprandą įsirėžė kelis. Paskui jį nudrėbė kaip maišą ant betoninių grindų. A-Rae įsakė Deiną surišti, ir stambuolis atsiklaupęs suveržė Deinui rankas už nugaros, virvės kilpą užnerdamas ant kaklo.

A-Rae bakstelėjo jį koja.

— Na štai, — tarė. — Dabar apsiraminsi. — Deinas papurtė galvą ir bandė stotis. A-Rae vyptelėjo ir smūgiu vėl jį pargriovė. Deinas pasisuko, kad griūtų ant šono, ne ant galvos. — Surišk jam ir kojas.

Elonas pakluso: virve tvirtai apnarpliojo Deino čiurnas. A-Rae pritūpė greta jo, delnu švelniai perbraukė veidą. O paskui įsikibo plaukų kuokšto ir trūktelėjo iš visų jėgų. Deinui iš akių pasipylė ašaros. Jis mostelėjo galva, išlaisvindamas plaukus.

— O jis gyvybingas, — susižavėjęs pratarė žaliūkas.

— Tai jau taip, — sutiko A-Rae. — Sakyk, Deinai Ikoro, kur yra Rani Jago?

— Ką? — žioptelėjo Deinas. — Kaip suprasti — kur ji yra? Kai išvykau, ji buvo dvare.

— Dabar jos ten nėra.

— Tuomet nežinau, kur ji.

— Bandyk atspėti, — paragino A-Rae.

Deinas nurijo seilę. Visi trys godžiai dėbsojo į jį. Šonais ėmė ristis šalto prakaito lašai.

— Ji ten, kur ir Zedas, kad ir kur jis būtų, — spėjo jis.

A-Rae atsiduso.

— Zedas Jago ligoninėje, ir ten Tinklo įgula saugo jį kaip kokią aukso kasyklą. Bandyk dar kartą.

Jis priglaudė nykštį prie užmerktos kairiosios Deino akies voko.

— Nežinau, — ištarė Deinas.

Jis stengėsi kalbėti tvirtai, bet čia pat nutarė, kad neverta stengtis, be to, vis vien nepavyks — tegul sau dreba tas balsas. Ji Kynetų Šeimos namuose, pagalvojo, bet nepasakė jis. Ėmė veržti šlapimo pūslę… A-Rae atitraukė nykštį.

Per ausyse dundantį širdies plakimą Deinas išgirdo, kaip A-Rae tarė bendrams:

— Ji gali būti ligoninėje, pasivadinusi kitu vardu. Ar įmanoma tai patikrinti?

Moteris atsakė:

— Falonas kaip tik šukuoja viešbučius. Galbūt Sindikas gali užsiimti ligonine. O ką darysime su šituo? — Ji mostelėjo paralyžiuokliu į Deiną.

Stambuolis pareiškė:

— O man atrodo, kad jis žino.

Jis priglaudė didžiulį gumbuotą nykštį prie Deino dešiniosios akies voko ir spūstelėjo — stipriai… Deinas loštelėjo, kol atsirėmė pakaušiu į sieną — toliau nebuvo kur trauktis. Nuo slėgio po voku ėmė raizgytis geltoni ornamentai, akį suskaudo.

— Pakaks! — sudraudė žaliūką A-Rae.

Nykštys atsitraukė.

Deinas sumirksėjo. Pro skystėjančią miglą akyje matė A-Rae: šis atsistojo, apsuko ratą mažyčiame kambarėlyje ir galiausiai sustingo greta jo tarsi teisėjas, pasirengęs skelbti nuosprendį. Jo akys jau nebeatrodė paklaikusios.

— Jis viską mums pasakys, — tarė A-Rae. — Laiko turime pakankamai: praeis dar ne viena diena, kol jie mus suras. Daugybė dienų.

Žaliūkas sulinksėjo, lyg būtų išgirdęs skelbiant kokią neprilygstamą išmintį.

— Tai ką su juo daryti? — paklausė.

— Tegul drybso surištas. Užklok jį kuo nors. O mes kol kas turime ir kitų darbų, su juo pasišnekėsime vėliau.

Moteris paslėpė paralyžiuoklį dėkle. Elonas atsiduso ir iššliumpsėjo pro duris, bet tuoj pat grįžo su antklode, kurią užmetė ant pasliko tysančio Deino.

— Daugybė dienų, — paantrino jis.

Juodu su moterimi pasišalino. Ji išėjo pirma. A-Rae sudvejojo. Apsilaižė lūpas.

— Daugybė dienų, — pakartojo dar kartą.

Vis dėlto pasitenkinimo jo balse nebuvo justi. Priešingai, A-Rae atrodė išsigandęs. Galiausiai išėjo ir jis. Kiek įmanoma užrietęs viršun už nugaros surištus riešus, Deinas ėmė sukiotis ir rangytis, kol pagaliau pavyko atsisėsti. Jis žinojo, kad šitaip surištas žmogus teoriškai gali išsilaisvinti, bet tam reikėjo ypač lanksčių abiejų pečių sąnarių, o jis tokiais negalėjo pasigirti. Virvė, jo manymu, buvo veikiausiai iš aptono ir nailono — tokios nei nutrauksi, nei nubrūžinsi. Tačiau perpjauti įmanoma — jei tik pavyktų aptikti pakankamai aštrią atbrailą ir prisitaikyti tinkamu kampu… Deinas ėmė lėtai ropoti grindimis, ieškodamas kokios nors aštresnės briaunos. Nė nesitikėjo rasti, bet tai buvo vis geriau nei tiesiog drybsoti ir laukti, kol A-Rae pademonstruos, ką dar turi jam parengęs.

Nieko jis ir nerado, o kai liovėsi judėjęs, virvės pratrintas kaklas jau kraujavo.

Ketvirtąją dieną po Jago Šeimos Tinklo sprogimo smagiai nusiteikęs Ja Narajanas užsuko į Zedo Jago ligoninės palatą.

— Nusinuobodžiavęs? — paklausė jis Zedo. — Nori susigrąžinti rankas? Žinai, visų pirma baisiai jau kvaila buvo jų netekti.

— Žinau, — atsakė Zedas. Jis pakilo iš kėdės prie lango ir nusliūkino prie lovos.

— Kaip jautiesi?

— Yra buvę ir geriau.

Zedas buvo pavargęs. Ne taip jau paprasta miegoti, rankas nuolat atkišus prieš save, ištiesus palei šonus ar iškėlus virš galvos.

— Gali skaityti, — pastebėjo Ja. Jis neskubriai slampinėjo po palatą, kol galiausiai tarsi visai netyčia atsidūrė greta Zedo. — Žaisti žaidimus.

— Bandžiau, — atsakė Zedas.

Jis iš tikrųjų buvo pasikvietęs Tinklo įgulos narius, drauge su jais leisdavosi į be galo be krašto trunkančias partijas kauliukais — jie mokėjo gal šešis ar septynis žaidimo variantus… Tačiau žaidimų Zedas nemėgo, o juo labiau dėl to, kad pats net negalėjo mesti kauliukų. Rankomis jis negalėjo nuveikti nė paties menkiausio darbelio, ir tai jį neišpasakytai siutino. Vandens automatą ar knygų diaprojektorių dar buvo galima pritaikyti valdyti kojomis, bet kai kurių dalykų kojų pirštais niekaip nenuveiksi. Tą rytą Zedas gavo laišką iš Rani — ji rašė išsikrausčiusi iš Diuru Šeimos namų ir pranešė, kur įsikūrusi. Zedui teko prašyti Halo Ku, kad atplėštų laišką.

Maža to, jam pasiutusiai niežėjo, tarsi po oda būtų pribyrėję smėlio. Nuobodulys ir smarkiai apribota judėjimo laisvė komandorą siutino, bet niežulys buvo jau tikra kančia, juo labiau kad — Zedas puikiai tai žinojo — niežėjo jam tik vaizduotėje. Kiekvieną rytą jį nuprausdavo. Zedas negalėjo ištverti ir šito, nepakentė, kai su juo elgiamasi tarytum su mažu vaiku. Jau po pirmojo ryto Halas perprato, kad šią procedūrą dera atlikti kuo greičiau ir nepravėrus burnos.

Ja paprašė laboranto atnešti padėklą su steriliais instrumentais.

— Ką jauti plaštakose? — paklausė.

Zedas atsakė:

— Išvis nieko nejaučiu.

— Gerai.

Sugrįžo laborantas.

— Pastatyk padėklą, atidenk ir išeik, — paliepė Ja.

Laborantas pakluso akivaizdžiai nusivylęs. Specialioje dėtuvėje gulėjo sterilios pirštinės išskleistais riešais: Ja įkišo į juos pirštus ir stipriai stumtelėjo. Pirštinės glaudžiai aplipo jo rankas. Chirurgas ištraukė plaštakas iš įtaiso, pakrutino pirštus.

— Tinka idealiai, — tarstelėjo jis, nors išstumiamos pirštinės visuomet tikdavo idealiai — specialiai buvo taip pagamintos. — Prašau ištiesti dešiniąją ranką, — pridūrė Ja, imdamas nuo padėklo chirurgines žnyples. Zedas įrėmė alkūnę į kelį. Dešinioji plaštaka siūbavo ore tarsi koks baltas sluoksniuotas balionas. — Laikyk nejudindamas. — Jis žnyplėmis ėmė laupyti viršutinį tvarsčio sluoksnį, mesdamas nuoplaišas į atliekų dėžę. Po marliniu tvarsčiu plaštaka buvo supakuota į kelis sluoksnius regeneruojančiojo gelio.

— Jei dar ilgiau nebūtum pasirodęs, — suniurzgė Zedas, — tikriausiai jau būčiau kibęs draskyti visa tai dantimis.

Narajanas sukikeno.

— Ne itin pažangus metodas, — tarstelėjo ir žnyplėmis sugriebė sukietėjusio gelio kraštą. — Štai vienas… — Nulupo gelio juostelę.

— O štai antras… — Jis triūsė toliau, marmaliuodamas po nosimi skaičius. Kai baigė, sukietėjusio gelio skivytai liko kadaruoti ant Zedo riešo tarsi nulupta vaisiaus odelė.

Plaštaka vis vien tebeatrodė kažkokia dirbtinė, tarsi pagaminta, o ne iš gyvų kūno audinių, be to, ji dar neturėjo ir pirštų. Gremėzdišką luistą tebedengė atkuriamojo tepalo sluoksnis — stora, plėvę primenanti substancija. Tepalo sluoksnis dulsvai švytėjo lyg patamsėjęs sidabras. Ja paėmė iš padėklo kempinėlę ir ėmė tekšnoti tepalo plutelę. Tepalas ėmė lėtai težti, skystėti, kol galiausiai nuvarvėjo nuo rankos. Iš gumburiuoto luisto pamažėle vadavosi pirštai. Jie buvo paraudę, atrodė kažkokie groteskiški, bjaurūs…

— Atrodo puikiai, — pareiškė Ja. Kempinėle jis nušluostė paskutinius tepalo skivytus. — Pakrutink pirštus, — paliepė.

Zedas pabandė krustelėti pirštus. Pajuto dilgčiojimą rieše. Galų gale pirštai sujudėjo.

— Reakcijos trukmė — viena kablelis trys sekundės, — pasakė Ja. — Gana normalu. O dabar prašom kairiąją ranką.

Kol Ja laupė tvarsčius nuo kairiosios rankos, Zedas mėgino judinti dešiniąją. Jam jau anksčiau ne kartą teko matyti, kaip funkcionuoja prisiūtos galūnės ar priderinti nauji audiniai: nesvarbu, koks auksarankis meistras būtų chirurgas — o Ja Narajanas buvo tikrai vienas iš pačių geriausių, — visuomet turėdavo praeiti šiek tiek laiko, kol susiderindavo senųjų ir naujųjų audinių neuronais sklindantys impulsai. Reakcijos vėlavimas be paliovos mažės, kol ilgainiui visai išnyks — tai Zedas žinojo. Tačiau plaštakos buvo lyg nutirpusios, ir tai kėlė jam nerimą. Jis krutino pirštus, sukiojo ranką per riešą, mėgindamas pajusti bent šiokį tokį jautrumą atkurtoje plaštakoje.

Galų gale Ja išlaisvino iš tvarsčių ir kairiąją ranką.

— Pajudink ją, — tarė. Zedas pakrutino pirštus. — Sinapsinis uždelsimas lyg ir kiek mažesnis, ar tau taip neatrodo?

— Na, ką manai? — paklausė Zedas.

— Manau, kad tau jau užteks voliotis lovoje, — atsakė Ja.

— Kiek galiu naudotis tomis rankomis?

— Priklauso nuo to, ką ketini daryti, — atsakė chirurgas. — Nekilnok nieko sunkaus, nesiimk jokio darbo, reikalaujančio kruopštumo. Apsaugai apsirūpink pirštinėmis nupjautais pirštų galiukais.

— Gera mintis, — sutiko Zedas.

Užsimerkęs jis bandė liete įlieti į plaštakas bent kiek jutimo, stengėsi pažadinti apmirusius nervus. Nieko nepešė ir atsimerkė.

Ja pasiūlė:

— Išmėgink nagus.

Zedas apsilaižė lūpas. Nagai galėjo išlįsti tik šiek tiek sulenkus pirštus. Zedas trupučiuką juos parietė. Ja patarė:

— Laikyk pirštus ištiestus ir sugniaužk kumštį.

— Prisimenu.

Patarimas skambėjo labai jau prieštaringai, bet iš tikrųjų toks nebuvo. Įsitempęs Zedas bandė įsivaizduoti, kaip neuroniniai impulsai sklinda rankomis.

Jo pirštai išleido nagus.

Šie buvo išties įspūdingi: maždaug dviejų su puse centimetrų ilgio, spindintys, metaliniai, aštrūs lyg skalpelis. Zedas susižavėjęs pakraipė rankas ore. Paskui atpalaidavo įtemptus raumenis, ir nagai sklandžiai įslydo atgal.

— Ačiū, Ja, — tarė jis. — Kaip tik šito ir norėjau.

Ja apžiūrinėjo savo rankų darbą taip, tarsi dar niekad nebūtų regėjęs nieko panašaus.

— Visai neblogai, — įvertino. — Kam ketini juos naudoti?

— Kopsiu į ledkalnius, — atsakė Zedas. — Ir dar kai kam.

— Prieš išeidamas iš čia, užsitepk gelio sluoksnį, — patarė Ja.

— O kada galėsiu?..

— Kopti į ledkalnius? Grįžk čionai apžiūrai po trijų savaičių. Mažų mažiausiai tiek laiko prireiks, kad visi audiniai deramai suaugtų. Galbūt daugiau.

— Ar aš galiu kasytis? — paklausė Zedas. — Ar galiu maudytis?

— Gali kasytis kiek širdis geidžia, — atsakė Ja. — O kalbant apie maudymąsi — na, jie tikrai nesurūdys, jeigu tai turi omeny. — Zedas pareigingai šyptelėjo. — Beje, nagai tikrai neišlįs netyčia. Kol kas gali truputį paskaudėti pirštų galiukus.

Zedas linktelėjo.

— Viską supratau, — tarė. — Ja, širdingai dėkoju.

— Palauk, kol gausi sąskaitą, — atrėmė chirurgas.

Jis nusitraukė pirštines, išmetė jas į atliekų dėžę ir išėjo. Zedas atsiduso, o paskui labai atsargiai dešiniosios rankos pirštais pasikasė kairiąją ranką. Komandoras taip ir nepajuto nei savo odos paviršiaus, nei — palengva judino ranką — plaukų, nei drabužių audinio tekstūros. Nieko tokio, tikino jis save, lytėjimo pojūtis dar sugrįš. Paskubomis apžiūrėjo palatą rinkdamasis daiktus, bet savo rado tik drabužius bei Rani laišką. Visa kita: knygų diaprojektorius, įrašai, seni VIN leidiniai — buvo ligoninės nuosavybė.

Į palatą įėjo Haldanas Ku.

— Na, kaip rankos? — paklausė.

Zedas ištiesė jam parodyti nevikrias plaštakas.

— Malonu galų gale atsikratyti tvarsčių.

— Tai jau taip, — sutiko sanitaras. — Tikriausiai norėsite tuoj pat ir keliauti sau?

— Taip. Tiktai dar reikia apsauginio gelio.

Ku nušlepsėjo prie spintelės su vaistais ir surado tūbelę. Zedas ištiesė rankas. Ku labai atsargiai padengė plaštakas plonyčiu tepalo sluoksniu.

— Na kaip? — paklausė.

Zedas palankstė pirštus. Jau trupučiuką pajuto pro naująją odą besismelkiančią tepalo vėsą. Pojūtis jį sužavėjo.

— Puiku. O dabar — pirštines.

Ku išrausė spintelę ir ištraukė porą pirštinių.

— Hmmm… — suniurzgėjas apžiūrinėdamas. — Ar tik nebus per mažos? Taip, ko gero. — Jis surado kitas, didesnes. — Leiskite, padėsiu.

Zedas leido — tai paskutinis kartas, pažadėjo jis pats sau, kai leidžiuosi, kad kas nors padėtų man užsivilkti bet kokį drabužį.

— Reikia nukirpti galiukus, — perspėjo jis.

— Teisybė, — sutiko Ku. — Iš spintelės jis išsitraukė žirkles ir nurėžė pirštinių pirštų galus. — O dabar… — Sanitaras užsmaukė pirštines Zedui ant rankų.

Papildomas sluoksnis tik sustiprino apmirimo jausmą, bet Zedas atkakliai tikino save, kad ilgai tai netruks, kad jau labai greitai lytėjimo pojūtis vėl bus toks, koks buvęs.

— Ačiū, — padėkojo jis Ku.

Sanitaras nusišypsojo.

— Džiaugiuosi, kad išvykstate namo, — pasakė.

— Apgailestauju, kad buvau toks bjaurus ligonis.

— Visai ne, — ramiai atrėmė Ku. — Turiu omeny — visai jūs neapgailestaujate. Nėmaž netikiu, kad būtumėte galėjęs elgtis kaip nors kitaip.

Priblokštas Zedas nutvilkė jį žvilgsniu. Bet nori nenori turėjo pripažinti, kad sanitaras sako tiesą, ir nusijuokė.

— Taip, tavo tiesa.

— Žinau. Geros jums dienos, vyresnysis. Linkiu visokeriopos sėkmės. — Ku šyptelėjo, nusigręžė ir kibo nuvilkinėti patalynę.

Zedas išėjo į koridorių.

Tingiai stoviniuojančios dvi apsauginės akimoju išsitempė, bet tuoj pat vėl atsipalaidavo. Zedas miglotai jas prisiminė: abi buvo iš Tinklo ryšių skyriaus.

— Kaip laikotės, komandore? — paklausė viena jų, žemesnioji.

Jai prie šlaunies kabojo paralyžiuoklis. Zedas apstulbo išvydęs, kad ligoninė leidžia šitaip atvirai nešiotis ginklą. Apsauginė pasekėjo žvilgsnį ir išsišiepė.

— Jis neužtaisytas, — paaiškino. Staiga tarp jos kairiosios rankos pirštų blykstelėjo mažulytis cilindras su paralyžiuojančiu užtaisu ir akies mirksniu vėl išnyko. — Užtat šitas — taip.

Zedas nerūpestingai tarstelėjo:

— Nagi, parodyk jį man.

Ji ištiesė jam cilindrą, ir Zedas sugriebė šį dešiniąja ranka. Sekundei apsauginė nustėro, bet tuojau pat nusijuokė.

— Nagi! — šūktelėjo. — Jums nuėmė tvarsčius! Vadinasi, suvis išeinat iš ligoninės?

— Taip, — atsakė Zedas ir numetė cilindriuką moteriai į kairįjį delną.

— Ei, Raeka, pranešk kitiems, — tarė ji savo porininkei.

Aukštesnioji moteris nusikabino nuo diržo radijo siųstuvą-imtuvą ir pakėlė prie lūpų. Nykščiu spustelėjo jungiklį ir tyliai prašneko. Zedas išgirdo minint jo vardą.

— Kur keliausite, komandore?

— Namo… ar bent jau ten, kur yra mano sesuo, — atsakė jis.

— Gerai. Mes pasiruošę.

Raeka išjungė aparatą ir vėl užsikišo už diržo.

Zedas susiraukė. Jis nėmaž netroško, kad jį kas vedžiotų po miestą už rankutės kaip kokį beviltišką žioplį ar turistą.

— Aš neprašiau palydos, — mestelėjo.

Abi moterys susižvalgė, paskui mažesnioji — vardu Barbara, staiga prisiminė Zedas — tarė:

— Mes tai žinome, komandore. Bet taip nusprendėme: saugoti jus ir toliau — tol, kol bus sučiuptas tas močkrušys A-Rae. Jeigu nenorite mūsų matyti, pasistengsime likti nematomi, bet trauktis neketiname. Atleiskite.

Nejučiomis Zedo pirštai ėmė riestis. Jis atpažino judesį ir išsigandęs atpalaidavo pirštus. Apsauginė juk sakė tiesą. Dabar, kai Tinklo nebėra, visa jo įgula gali daryti, ką įsigeidę, iš esmės jie buvo lyg ir paleisti neterminuotų atostogų ir jau tikrai neprivalėjo paklusti jo įsakymams… Po valandėlės jo kvėpavimas išsilygino. Nė viena moterų nepajudėjo iš vietos, tačiau Barbaros rankoje blizgėjo cilindriukas su paralyžiuojančiu užtaisu. Nejaugi būtų juo pasinaudojusi? — šmėstelėjo mintis. Zedui ėmė perštėti gerklę.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Gerai jau, nesiginčysiu.

Iš pooperacinio skyriaus jie nužingsniavo į LAS, iš LAS — į ambulatoriją, iš ambulatorijos pagaliau išėjo į gatvę. Prie ambulatorijos laukujų durų Zedas stabtelėjo. Laukiamajame kaip visuomet knibždėte knibždėjo žmonių: jie maigė kompiuterio klaviatūrą, laikė atkištas rankas laborantams, stoviniavo gniauždami indelius su šlapimo pavyzdžiais analizėms, skaitė knygas ar klausėsi muzikos laukdami ko nors pasirodant iš pastato gelmių… Zedas pagalvojo, ar nevertėtų užsukti į chirurginį skyrių atsisveikinti su buvusiais bendradarbiais.

Tačiau vienintelės, kurias jam dar norėjosi išvysti, buvo Saja Tomas ir Jukiko.

Vos iškėlęs koją į gatvę, jis aiktelėjo. Visoje ligoninėje veikė oro kondicionieriai; net keturių dienų visiškai pakako, kad jis užmirštų, kas yra Abanaro karštis. Sugraibęs kišenėje Rani laišką, Zedas dar kartą perskaitė adresą. Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Zedas stabtelėjo prie gatvės žemėlapio. Surado Kabelo gatvę — ši driekėsi per du kvartalus pietvakarinėje miesto dalyje, vienodu atstumu ir nuo ligoninės, ir nuo Rytų Nusileidimo terminalo. Zedui parūpo, kodėl sesuo pasirinko apsigyventi tokiame neprašmatniame rajone. Namai ten gerokai skyrėsi nuo būstų, įsikūrusių vakarinėje Abanato dalyje — galbūt kaip tik tai ir buvo priežastis. Staiga jų link pasuko gatvės prekeivis; Zedas pastebėjo, kad Raeka, ėjusi jam iš dešinės, žingtelėjo nieko pikta neįtariančio žmogaus link. Jis mostelėjo apsauginei palikti prekeivį ramybėj.

— Čobio sėklų, — paprašė.

Prekeivis vogčiomis kyštelėjo jam saujelę sėklų.

— Vaišinkitės į sveikatą, komandore, — šūktelėjo, kai Zedas panardino ranką į kišenę, ieškodamas kreditinio disko.

Kabelo gatvės keturiasdešimt septintas numeris buvo kampinis namas. Vieno aukšto ir taip apaugęs vijokliais, kad beveik nebebuvo matyti stogo kontūro. Pabeldęs į laukujės duris Zedas dar spėjo pastebėti Barbarą ir Raeką, išnykstančias sode. Durys atsivėrė; laibas rudaodis vyriškis be tatuiruotės linktelėjo jam ir atsitraukė, praleisdamas vidun.

— Sveiki atvykę, komandore.

— Ačiū, — tarė Zedas.

Jis apsidairė, kur pakliuvęs. Iš gatvės pateko ne į koridorių, o tiesiai į kambarį. Šis buvo visas užlietas blyškiai žalzgana šviesa — saulės spinduliai smelkėsi vidun pro langus dengiančius lapus. Ant grindų patiestas pintas šiaudinis kilimėlis. Kai kurios vidinės sienos priminė veikiau ne sienas, o pinučius; kiaurai juos Zedas įžiūrėjo miglotus kitų žmonių šešėlius.

— Rani?.. — ištarė jis.

— Zedai-ka.

Vienoje grotelių sienoje netikėtai atsivėrė durys. Tarpduryje stovėjo Rani, vilkinti mėlynus — Jago Šeimos spalvos — drabužius. Plaukus buvo susipynusi, kasas pritvirtinusi viršugalvyje sidabrinėmis šukomis.

— Ačiū, Kolai, — ištarė ji, ir tamsaus gymio vyriškis ištirpo šešėlyje.

Zedo širdis ėmė daužytis krūtinėje. Staiga jis panūdo bėgti neatsigręždamas. Jame suspurdėjo prisiminimai, o už jų slypėjo kančia, kurios jis nenorėjo — nedrįso — prisiminti… Jis ištiesė atkurtąsias rankas. Rani jas pastvėrė. Ir tarė:

— Prašei, kad atiduočiau tavąjį skeletą Janiui Kynetui, bet man širdis neleido taip padaryti. Skeletas tavo kambaryje.

Jo kambarys buvo tiesiai priešais sesers kambarį; langai išėjo į sodą. Rani atlydėjo brolį į kambarį, pabučiavo į skruostą ir paliko vieną. Skeletas buvo čia; eidamas pro šalį, Zedas perbraukė delnu pliką jo viršugalvį — pajuto kaulo kietumą, bet jokie kiti pojūčiai neprasiskverbė per apmarinantį gelio bei pirštinės sluoksnį. Zedas atsisėdo ant lovos ir pabandė sulenkti rankas. Raumenys neatrodė nusilpę. Jis abiem delnais atsistūmė nuo sienos. Rankos virpėjo. Reikia mankštintis, galvojo jis, reikia susigrąžinti raumenų jėgą, kurią iš senųjų raumenų audinių išdegino… išdegino… Perspėtas įsibėgėjusio pulso, jis tvojo kumščiu į sieną. Ne, jis jokiu būdu neprisimins. Nubaustąją ranką iki pat peties persmelkė skausmas tarsi šalto vėjo gūsis.

Šiurpi, lipni tamsa, regis, kybojo kažkur visai arti, prie pat regėjimo lauko ribos, pasirengusi bet kurią akimirką užgriūti ir nuskandinti. Kietai suspaudęs lūpas Zedas laukė, kol apmalš tvinkčiojimas. Pagaliau skausmas atlėgo, Zedas ištiesė ranką ir, surietęs pirštus, įsivaizdavo gniaužiąs kumštį. Akimoju išdygo nagai. Zedas nejučia susižavėjo Ja sukonstruotomis vidinėmis movomis, saugančiomis pirštų galus, kad šių nesužalotų aštrios išlendančių nagų briaunos.

Reikės įsitaisyti naują porą pirštinių, galvojo jis — sidabrinių, apkraštuotų mėlyna juostele. Būtinai pasirūpinsiąs tokias įsigyti. Zedas atpalaidavo ranką ir nagai įsitraukė — nereikėjo nė žiūrėti, kad įsitikintų. Staiga net krūptelėjo, išgirdęs kažkokį triukšmą; dirstelėjo pro langą ir išvydo krūmuose šmirinėjančią Raeką. Jį pašaukė Rani. Zedas išėjo į koridorių ir ėmė dairytis sesers pro pinučius. Tamsiai apsirengusi moteris nurodė jam eiti į vieną kambarį tikromis sienomis, pavadino jį „biblioteka”.

Zedas sėkmingai surado kambarį. Pasieniais čia rikiavosi knygų lentynos, tik kol kas tuščios. Viename kampe ant metalinio stovo kėpsojo senovinis diaprojektorius. Rani stovėjo greta jo ir skaitė laišką. Paskui ištiesė popierius jam. Zedas skubiai permetė juos akimis ir įsitikino, jog tai keturi to paties laiško egzemplioriai. Laišką pasirašė Jago Šeima, adresuotas jis buvo Federacijai. Viename egzemplioriuje paraštėje buvo brūkštelėti inicialai „FD”. Antras ir trečias primarginti komentarų. O prie trečiojo prisegtas atskiras lapas su pastabomis, pasirašytas „K. Vu”.

Rani paaiškino:

— Kristina nori, kad pasiremčiau teisinėmis nuorodomis. Teo siūlo pakeisti vieną kitą smulkmeną, bet jo pastabos nereikšmingos. Imre siunčia linkėjimus ir sako visiškai sutinkąs. Ferisui bent jau užteko sumanumo pasirašyti paraštėje.

— Kokios sumos ketini reikalauti, Rani-ka?

Ji nusišypsojo.

— Šešiolikos milijonų kredų. Šitiek Jago Šeimai kainuotų pasistatyti naują Tinklą.

— Suprantu, — tarė jis. — O už tuos pinigus…

— …mes pasistatysime dorazino gamyklą.

— O kaip kiti sektoriaus pasauliai pergabens kalinius, jei nebebus laivo?

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Turbūt taip pat, kaip ir tada, kai Tinklo išvis dar nebuvo. Kiekvienas pasaulis turės pats pasirūpinti pervežti savo nusikaltėlius į Čabadą. Jago Šeima tieks jiems doraziną, taip pat ir technikus aptarnauti laivams, jeigu prireiks.

Ji ištiesė broliui dar vieną popierių. Tai buvo sutartis, kuria Jago Šeima įsipareigojo sumokėti penkiolika milijonų kredų „Narkozės įmonei”.

— „Narkozės įmonė”? — nesusigaudė Zedas.

— Tai trestas, kurį Kristina įkūrė specialiai tam, kad turėtume kur investuoti pinigus, kuriuos iš tiesų sumokėsime „Farmacijai”.

Zedas linktelėjo. Iš tikrųjų jam nebuvo labai įdomu. Viskas tapo kažkaip nebesvarbu, nors jam, žinoma, visą laiką rūpės tai, kas rupi jai. Rani įdėmiai stebėjo jį. Zedas tarė:

— Stulbinantis pasiekimas, Rani-ka. Vertas Izobelės.

Sesuo nusišypsojo.

— Lorasas U-Elenas rytoj ateina čia atšvęsti.

— Ar aš būsiu tau reikalingas?

Rani atsakė:

— Jis tau nepatiks, Zedai-ka. Puošeiva toks. Bet jeigu tik norėsi, galėsi švęsti drauge. — Ji pasiėmė dokumentą atgal. — Ar jau susipažinai su namų darbininkais? — paklausė. — Tasai aukštas vyriškis — mano naujasis sekretorius. Vardu Kolas Aradžijanas. Mūsų ūkvedė — Denija I–Chanu, tiesa, jai labiau patinka vadintis namų šeimininke. O Merilė Luna — virėja. Jos pyragaičiai su kiaušininiu kremu — liežuvį gali praryti.

Zedui teko nusigręžti. Tamsa kėsinosi jį praryti. Jis vis dar stengėsi jos neprisileisti.

— Piloto nebus? — šiaip ne taip išspaudė jis.

— Ne, — atsakė Rani ir pasitrynė smakrą. — Įdomu, ar Deinas suskubo pakilti iš planetos anksčiau, nei buvo sulaikyti visi laivai?

Zedas nenorėjo net pagalvoti apie Deiną Ikoro. Deinas irgi buvo tos tamsos dalis.

— Rani-ka, — tarė jis, — ar šiuose namuose atsiras koks kambarėlis, kuriame galėčiau įsirengti treniruoklių salę?

— Treniruoklių salę? — Sesuo suraukė antakius. — Gali įsirengti ją šiame kambaryje. Kompiuterį ketinu pasistatyti anoje, gatvės pusėje. Bet kam tau prireikė treniruoklių salės?

— Kad galėčiau mankštinti rankas ir pirštus, — atsakė brolis.

— Ak.

— Beje, — nukreipė kalbą jis, — tikiuosi, tavęs pernelyg netrikdo žmonės, šmirinėjantys pakrūmiais?

— Ne. — Ji nusišypsojo. — Priešingai, man net atrodo, jog tai labai miela, kad jie išvis čia. Atrodo, jie mano, kad Maiklas A-Rae tūno kažkur pasislėpęs ir rezga siaubingus planus. Bet aš pati manau, kad jis viso labo rezga planus, kaip čia išnešus iš planetos savo niekam tikusį kailį.

Jo noriu aš, pagalvojo Zedas. Pirštai, netgi padengti gelio sluoksniu ir aptempti pirštinėmis, pradėjo riestis. Kiekvienas, net pats menkiausias, kūno nervas sudirgęs ėmė trūkčioti.

— Jo noriu aš, — sukuždėjo jis ir susigėdo — neketino balsu išsakyti šio savo pageidavimo Rani akivaizdoje.

Sesuo dūrė pirštu į popieriaus lapą, kurį Zedas tebelaikė dešiniojoje rankoje.

— Užmesk akį, Zedai-ka, — ištarė ji tyliai. — Perskaityk septintą punktą.

Zedas perskaitė septintą punktą. Tai buvo per dvi pastraipas kruopščiai apgalvotais teisiniais terminais išdėstytas argumentuotas paaiškinimas, kodėl Maiklą A-Rae ir jo bendrus, kai bus sugauti, turėtų teisti ne Federacijos, o Čabado teismas.