Sardonikso tinklas 2

Aštuonioliktas skyrius

Deinas pabarbeno į miegamojo duris.

— Rani, tu pasiruošusi? — šūktelėjo.

Rani atsiliepė:

— Dar valandėlę!

Prieš įsibrukdama į kišenę, ji dar kartą permetė akimis Loraso U-Eleno laišką. Štai ką jis rašė: „Domna Rani, su didžiausiu džiaugsmu sutinku su jumis susitikti. Malonėkite rytoj ateiti į Rado Alėją, ketvirtą numerį, dešimtą valandą ryto. Prašau niekam neatskleisti šio laiško turinio. ” Apačioje puikavosi koketiškas parašas — L. U-E.

— Aš pasiruošusi, — tarė Rani.

Ji nuėjo prie durų ir atidarė jas; Rani drovėjosi tų drabužių, kuriais buvo apsirengusi, jautėsi labai jau keistai. Ničnieko panašaus jai iki šiol neteko vilkėti: dabartinį jos apdarą sudarė grubiai austos medžiagos kelnės, kone primenančios plėves, ir perregima purpurinė tunika. Akys buvo apvestos ryškiai raudonu blizgesiu; visa oda jai atrodė lipni, tarsi būtų išsitepliojusi dumblu. Neprasčiau išsipustė ir Deinas — akinančiu cinoberio spalvos kombinezonu, kadaruojančiais strėlės formos auskarais ir prie jų priderintu pakabučiu po kaklu. Rani nužvelgė jį susiraukusi.

— Taip, aš pasiruošusi, bet jaučiuosi siaubingai kvailai!

Deinas išsišiepė.

— Atrodai siaubingai puikiai, — pripažino jis. — Gal tik šitiems namams tokia apranga kiek netinkama, štai ir viskas. Bet vos išeisime į gatvę, niekas nė neatsigręš į tave.

— Nesąmonės, — subambėjo Rani, bet vis tik išėjo iš kambario ir pasuko prie laiptų. — Dar ir kaip visi spoksos — kas ištvertų neišsproginęs akių?

— Na, gal kas ir užmes akį, — tarė Deinas. — Bet jie juk prisižiūrėję tiek ir tiek hiperių dešimtyse skirtingų pasaulių — ir visi hiperiai jiems atrodo vienodi. Po šimts, juk tai savotiška uniforma. Ne pati menkiausia priežastis šitaip rengtis.

Rani pastvėrė Deiną už rankos.

— O tu neprieštarauji? — paklausė.

Jo veidas sustingo.

— Nesuprantu, ką turi omeny, — tarė Deinas.

Moteris atsakė:

— Deinai, supranti kuo puikiausiai. Juk aš — ne hiperė. Aš neturiu teisės vilkėti tokius drabužius.

Jis gūžtelėjo pečiais. Iš už daugybės ilgo pirmojo aukšto koridoriaus durų įjuos dirsčiojo tiek patys Kynetai, tiek vergai.

— Jeigu egzistuotų koks nors kitas būdas saugiai nusivesti tave į hiperių rajoną taip, kad niekas neatpažintų ir kad nereikėtų pranešti Abanato policijai — ką gi, turbūt tą kitą ir rinkčiaus, — pasakė jis. — Bet kito būdo nėra, ar bent jau nesugebėjai jo sugalvoti.

Jiems buvo iškilusi įdomi problema: kaip nusigauti adresu, nurodytu Loraso U-Eleno laiške — kurį prisidengęs nakties tamsa atnešė kažkas, ko netgi naktinis apsauginis saikstėsi akyse nematęs, — ir likti nepastebėtiems. Imre pasiūlė kreiptis į Abanato policiją. Tačiau Rani ne kažin kiek pasitikėjo Abanato policija po to, kai šiems taip ir nepavyko susekti ir pažaboti „Lasvųjų Čabado Žmonių”. Aliza juokais pasiūlė užsimaskuoti. O vėliau kaip tik Deinas jai ir pakišo mintį — asmeniškai, lovoje (ji buvo slapčiomis atsivedusi jį į savo rausvąjį miegamąjį): „Rani, kodėl tau netapus hipere?„

Jai panižo nosį; Rani pasikasė atsargiai, kad nenugremžtų blizgesio.

Deinas stebėdamas ją nusijuokė.

— Žinai, atrodytum kur kas tikroviškiau, jei nemanytum, kad privalai atrodyti tobulai.

Ji susiraukė ir išsiterliojo blizgesiu nykštį. Paskui ištiesė ranką ir brūkštelėjo nykščiu Deinui per skruostą. Liko visai graži raudona drūžė.

— Štai, dabar ir tu nebetobulas.

Juodu išėjo į gatvę. Rani spyruokliavo kojomis ir siūbavo klubais, mėgindama atkartoti Deino eiseną, bet greitai įsitikino nieko nepešianti — ji tiesiog negalėjo taip vaikščioti. Ir dėl to tik dar labiau apsiniaukė, pasijuto labai netvirtai, lyg įkėlusi koją į visiškai svetimą jai erdvę.

Juodu keliavo slenkančia šaligatvio juosta. Ši lankstu apsuko Aukciono aikštę, vienu kvartalu anksčiau pasukdama į vakarus. Dar vienas kvartalas, staiga susizgribo Rani, ir atsidursime kaip tik ties ta vieta, kur stovėjo mano namas. Jai visiškai nesinorėjo matyti griuvėsių. O po to labai greitai — ji niekad nė nesusimąstė, kaip tai netoli nuo Jago Šeimos namų — jie pateko į hiperių rajoną. Išvydus nedidukus susigrūdusius namelius, Rani apėmė nerimas.

— Kur veda ši slenkanti juosta? — paklausė ji.

— Į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, — paaiškino Deinas. — Keliausime ja dar vieną kvartalą, paskui nulipsime.

Jis stumtelėjo moterį į kairę ir nulaipino nuo slenkančios juostos. Rani suirzo, kad tai jis žino, kur eiti — šiaip ar taip, juk tai jos miestas. Tačiau šioje jo dalyje ji niekada nesilankydavo.

Kol keliavo slenkančia šaligatvio juosta turistų apsuptyje, ji dar nesijautė ypač krintanti į akis. Bet dabar… Rani apsidairė. Viskas čia atrodė kitaip (gatvelės siauresnės, namai senesni, labiau prišnerkšta), netgi kvapas tvyrojo kitoks. Šaligatvių plytelės ištrupėjusios, o praeiviai atrodė ir užsisvajoję, ir tuo pat metu — pavojingi… Kai tik ši mintis blykstelėjo galvoje, Rani prisivertė nusipurtyti kvaitulį.

Romantizuoti hiperius — niekų darbas, griežtai tarė ji sau. Savaime aišku, tai jie daro ir patys — blizgesio pieštukais, tradicijomis, apranga… Tačiau jai tai visai neprivalu.

— Kur dabar? — paklausė ji Deino.

Šis sulėtino žingsnį.

— Čionai.

„Čionai” nuo gatvės atsišakojo akligatvis — sausas, dulkėtas, užsibaigiantis siena su durimis.

Deinas suraukė antakius.

— Man tai nepatinka, — ištarė.

Rani linktelėjo. Šitokioje vietoje bet kam būtų juokų darbas užspeisti juos į kampą. Akimirką ją tarsi elektra nukrėtė: kažin ką apie šitokį žygį pasakytų brolis? Brolis… įdomu, ar Dariena Riis jau dvare? O jei taip, galbūt kaip tik todėl Zedas pasirodė toks šaltas, kai Rani jam paskambino?

Deinas ištarė:

— Rani-ka, palūkėk čia.

Ji net nespėjo prasižioti ginčytis, o Deinas jau ištraukė ranką jai iš parankės ir nužingsniavo į akligatvį. Rani lydėjo vergą žvilgsniu — jis priėjo prie pat durų, tada pasuko atgal.

Deinas mostelėjo jai.

Moteris nuskubėjo pas jį.

— Man atrodo, saugu, — ištarė Deinas tyliai. — Čia nėra jokių kitų durų — tik ištisinė vientiso pastato siena. Prieik prie durų ir pasibelsk. Adresas tas…

Žingsniuodama durų link, Rani galvojo: juk tai kvaila. Staiga ją apniko tvirtas įsitikinimas, kad už tų durų jos nelaukia joks Lorasas U-Elenas. O kas, jeigu tai žabangos? — šmėkštelėjo jai; širdis ėmė daužytis krūtinėje. O kas, jeigu už tų durų tyko Maiklas A-Rae? O jeigu Deinas sumanė ją pagrobti?..

Velniai nematė, tarė ji sau ir pabeldė. Durys atsidarė.

Tarpduryje išdygo žmogysta. Iš pirmo žvilgsnio net nebuvo aišku, koks tai padaras, jau nekalbant apie lytį: vilkėjo platų, ryškiai žalią drabužį iš plono, raibuliuojančio, akis žilpinančio audinio; plaukai buvo blizgantys, juodi. Pirštai, ausys ir šnervės žaižaravo neįtikėtina daugybe puošmenų. Toji akinanti esybė ištiesė ranką.

— Domna Rani, — prašneko sodriu vyrišku balsu. — Man labai malonu.

Staiga greta Domnos išdygo Deinas ir kyštelėjo koją į tarpdurį, kad šeimininkas negalėtų netikėtai užtrenkti durų.

— Mes dviese, — ištarė Rani, sutelkdama žvilgsnį į tamsias akis. — Tikiuosi, neprieštarausite.

Jis nusišypsojo.

— To ir tikėjausi. Prašom užeiti.

Rani įėjo vidun. U-Elenas uždarė duris, bet, kiek spėjo pastebėti ji, neužrakino.

Jie pateko ne į pastato vidų, o į vidinį kiemelį. Pačiame jo centre tryško fontanas: vanduo srove veržėsi aukštyn iš abstrakčių metalinių nasrų. Visą kiemą supo kolonada. Rytmečio saulėje žalia gaiva spindėjo pievelė. Netoli fontano, pievelės viduryje, į kurį vedė raudonomis plytelėmis iškloti takučiai, stovėjo trys krėslai, spintelė ir — tarsi visai netyčia čia pakliuvęs — kompiuteris.

U-Elenas nusimetė viršutinį apsiaustą ir liko su mažumėlę kuklesnio sukirpimo blyškiai žaliomis kelnėmis bei tunika. Jis mostelėjo į krėslus.

— Jauskitės kaip namie, — tarė.

Pasilenkęs prie spintelės jis lyg koks fokusininkas ištraukė taurę vaisių punšo Rani, o Deinui — kitą taurę, pripiltą iš pažiūros lyg ir raudonojo vyno. Pats prisidegė cigaretę.

— Na štai, galime įsitaisyti jaukiai ir patogiai, — tarė ir atsisėdo pirmas. Rani irgi atsisėdo. Deinas ėmėsi šniukštinėti po kiemelį.

Rani sutelkė visą dėmesį į šeimininką, pastebėjo akinančiai baltus jo dantis ir labai tankius juodus antakius; o barzda jam nežėlė, nebuvo matyti nė menkiausio apšepimo. Rani teko girdėti, kad Kerėtojo vyrai dažnai suvis pašalina barzdas.

— Jūs — Lorasas U-Elenas, — prabilo Rani.

Šeimininkas nusišypsojo.

— Visiškai teisingai. Kas dar galėčiau būti?

— Būtų labai malonu gauti kokį nors įrodymą.

Jis dar plačiau nusišypsojo.

— Gal turite mini skenerį? Ar norėsite pamatyti mano tapatybę patvirtinantį diską?

Ji atsakė klausimu:

— Kas yra Jago Šeimos narkotikų dileris Abanate?

Lorasas pažvelgė į moterį, paskui sukikeno.

— Šeriksė Esba. Ji buvo Jago Šeimos narkotikų dilerė Abanate, Domna. Šiuo metu ji Lėjuje, atostogauja.

— Kaip jums pavyko išsiųsti ją atostogų? — paklausė Rani ištiesdama kojas ir siurbtelėdama punšo. Šis buvo labai gardus.

— Pasiūliau atlygį.

— Ar kada nors buvote su ja susitikęs? — parūpo Rani. U-Elenas linktelėjo. — Kaip ji atrodo?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Maža stora moteriškutė. Išgedusiais dantimis.

Rani suraukė nosį. Jai buvo visiškai išgaravęs šitoks vien Kerėtojo gyventojams būdingas požiūris: visi jie ten manė, kad žmogaus kūnas — tik molis, kurį galima minkyti ir formuoti savo nuožiūra, laikantis mados. Štai kas nutinka, kai visas gyvenimas slenka laboratorijose, pagalvojo ji.

— Argi jums nesvarbu, kas yra mano palydovas? — paklausė.

— Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, — už ją atsakė U-Elenas. — Pastaruoju metu — vergas. Įkliuvo kontrabanda įvežęs — ar mėgindamas kontrabanda įvežti — į sektorių dorazino krovinį. Manding, vienas jūsų brolio, na, kaip sakoma, įgijinių. — Ramiame jo balse suskambo vos vos juntamos paniekos gaidelės.

Rani pajuto, kad po truputį jau ima kaisti. Mano drauge, pagalvojo ji, ar mano prieše, nežinia, kuo pats save laikai, bet tu šito tikrai nesakytum šitaip, jeigu priešais tave krėsle sėdėtų mano brolis.

Susizgribusi, kad pradeda siusti, ji užgniaužė kylančią pykčio bangą. Deinas prisiartino ir atsistojo greta jos.

— Mes čia vieni, — tarė jis.

— Ačiū, — atsakė ji ir mostelėjo į trečiąjį krėslą.

Jie visi puikiai žinojo, kad kieme galėjo būti įrengta bent šešių rūšių slapto įrašinėjimo įranga, kurią aptikti galėtų nebent patys jautriausi prietaisai. Bet jeigu jau U-Elenui knieti jų pokalbį įrašyti — tegul sau. Rani stebėjo, kaip tabako dūmelis vinguriuoja iš tobulos formos U-Eleno lūpų kampučio.

— Pasakykite man kai ką, pilieti, — prašneko ji. — Jei mano informatorių žinios teisingos, jūs gyvenate Palauoje, Kerėtojuje, jums keturiasdešimt septyneri metai, grojate Kerėtojo fleita. Taip pat jūs — stambios Kerėtojo korporacijos atsakingasis valdytojas. Ką tuomet jūs veikiate, trainiodamasis su narkotikų dileriais Čabade?

Šeimininkas giliai įtraukė dūmo į šnerves ir visas taip ir suspindo.

— Štai kuo mane žavi Čabadas ir jo žmonės, — pragydo jis. — Jūs iškart stveriate jautį už ragų. Ar žinote, kad manajame pasaulyje būtų palaikyta nedovanotinu nemandagumu, jeigu tiesiai šviesiai pereitumėte prie reikalo, prieš tai mažiausiai valandą nepaistę pačių įvairiausių bereikšmių niekų?

Tai jau taip, pagalvojo Rani. Bet dabar tu — mano pasaulyje, tu, išpuikęs, nosį užrietęs kerito vaike!

— Ar jūs ištremtas? — paklausė ji.

U-Elenas mostelėjo cigarete.

— O, ne. Aš čia verslo reikalais.

Rani sausai atsakė:

— Aš irgi.

— Varge ir nelaime, — suaimanavo jis, — regis, būsiu jus įžeidęs. Meldžiu atleisti. — Jis triukšmingai iškvėpė. Rani įskaudo dantis — ji ne iš karto susizgribo pernelyg kietai juos sukandusi. — Vis dėlto neabejoju, Domna, jūs tikriausiai seniai įtarėte, kad visą šį spektaklį lėmė vienintelis motyvas — atkreipti jūsų dėmesį.

— Spektaklį? — pakartojo ji.

U-Elenas mostelėjo ranka į namo sienas.

— Ką gi, kaip jau pastebėjote pati, kažin ar čia — kaip tik ta vieta, kur tikėtumėtės sutikti vienos didžiausių planetos korporacijų atsakingąjį valdytoją.

— Ką gali žinoti, — atitarė Rani. — Keisti kartais būna tie žmonės. — Ji matė, kaip Loraso kaktoje po truputį ryškėja raukšlės — galų gale jis suvokė, kad jį įžeidė. — O aš niekada nesu buvusi Kerėtojuje.

— O man iki šiol neteko lankytis Čabade, — atsakė U-Elenas.

— Man atrodo, jis žavingas, nors ir kiek atšiaurus.

— Taip, — sutiko Rani, — jis tikrai gali būti atšiaurus. — Jai parūpo, kiek laiko dar prireiks šitam tipui, kol pagaliau ims kalbėti apie reikalo esmę. — Žinoma, šis — anaiptol ne tipiškas mūsų miesto rajonas.

— Taip man ir pasirodė. Bet man taip ir nepasitaikė proga kaip reikiant pasižvalgyti po Abanatą. Tiesą sakant, oficialiai manęs čia išvis nėra. — U-Elenas nusišypsojo ir išpūtė dūmų debesį.

— Kaip jums tai pavyko? — paklausė Rani.

Jeigu jau čabadiečiai garsėja tiesmukumu, pagalvojo ji, negaliu suteršti tokios reputacijos. Be to, ką gali žinoti, galbūt jis ims ir atsakys.

— O, aš neišsiversčiau be pagalbos, Domna, — atsakė U-Elenas. — Man padėjo „Farmacija”.

Rani loštelėjo, lyg kažkas būtų smogęs jai į krūtinę. Ir pasakė:

— Aš priblokšta — nejaugi gerbiamas Kerėtojo verslininkas gali būti kaip nors susijęs su „Farmacija”?

U-Elenas linktelėjo patenkintas.

— Mes — partneriai. — Jis skėstelėjo rankomis. — Kaip matote, aš jumis pasitikiu.

Rani toli gražu neatrodė, ar tai jau tikrai taip aišku. Ji paslapčiomis svarstė, ar gali būti, kad U-Elenas sako tiesą.

— Kas tie „mes”? — paklausė ji.

— Mano bendrovė.

Akys lygiame, be menkiausios raukšlelės jo veide blykstelėjo. Nuo fizinio jo tobulumo — net rankos buvo be menkiausios ydelės, glotnios kaip stiklas — Rani darėsi nejauku.

— Ar ne per gerai apie mane galvojate? — rimtai pratarė ji. — Tai, ką štai prisipažinote, būtų be galo įdomu Federacijos policijai. Kaip galite būti tikras, kad aš nesikreipsiu tiesiai įjuos?

— Skubinsitės tiesiai pas hipererdvės farus? — U-Elenas sukikeno. — Domna, ne toks jau aš beviltiškas kvailys. Jūs nė už ką įjuos nesikreiptumėte. Be to, jie patys žino. Tiksliau sakant, žino Maiklas A-Rae. Žino tai jau daugelį metų.

— Tikrai? — suabejojo Rani. — Kodėl tuomet jūs vis dar ne už grotų?

U-Elenas paspringo ir užsikosėjo. Jo veidas patamsėjo. Rani dirstelėjo į Deiną. Šis pirštais barbeno į krėslo ranktūrį. Galiausiai U-Elenas atitoko pakankamai, kad išspaustų:

— Domna, jūs nė nenutuokiate, kaip tai juokinga.

— Tai apšvieskite mane, — tarė Rani.

— Maiklas A-Rae — mano pusbrolis, — pareiškė U-Elenas. — Tai yra — buvęs Maiklas U-Anasis. Žinote, net mano fanatikas pusbrolis Maiklas nelinkęs pernelyg skubintis gaudyti ir kišti į cypę savo paties šeimos narių.

Pusbrolis? — apstulbo ji. Bandė įžvelgti U-Eleno veide kokį nors panašumą su A-Rae. Tačiau susidūręs su žmonėmis iš Kerėtojo, išvaizda niekada negali pasikliauti. Visi jie — šimtąkart lipdyti ir perlipdyti. Maiklas U-Anasis, pagalvojo ji. Štai šitai aš būtinai prisiminsiu.

— Ar jūs kada nors susitinkate? — paklausė ji.

— Su Maiklu? Na ką jūs, žinoma, ne! — sušuko U-Elenas. — Jau daugybę metų nebepalaikome išvis jokio ryšio. Tiesą pasakius, jo gana iškreiptas pareigos jausmas ir yra viena priežasčių, dėl kurių atsidūriau čia.

Pasigraibęs spintelėje, Lorasas išsitraukė šiaudinę vėduoklę ir tingiais mostais ėmė vėduotis. Jo nagai buvo blyškiai žalsvi.

Rani svarstė, ar jis pats nutuokia, kokią vertingą informaciją ką tik jai atskleidė. Ta nepakenčiama jo pompastika… Tačiau po išorine savimeile Rani užuodė jo aštrų protą, atsargumą ir ne pačius tyriausius ketinimus. Su šiuo žmogumi teks elgtis itin apdairiai.

Ji vėl prašneko, vildamasi dar ką nors išgirsti apie Maiklą A-Rae:

— Jis tvirtina esąs tikras dorybingumo įsikūnijimas. Manau, jo paties giminaičių ryšiai su „Farmacija” jam kelia pasibjaurėjimą, ar ne?

Vos tai pasakiusi ji prisiminė, kaip A-Rae pats pasipasakojo išsižadėjęs šeimos dėl tos priežasties, kad ši pelnėsi iš vergovinės sistemos. Jos nervai ėmė vibruoti.

U-Elenas atsakė:

— Apie dorybingumą verčiau spręsti iš darbų, ne iš žodžių. Vaikystėje Maiklas buvo nepakenčiamas — valdingas ir baisus savanaudis. Neprilygstamas pagyrūnas. Tikriausiai toks tipas jums pažįstamas?

Domna Sam, dingtelėjo Rani.

— Taip, — atsakė ji.

— Tai, kas vienam dorybė, — kone progiesmiu užtraukė U-Elenas, — kitam — kalėjimas.

Šį posakį Rani jau buvo girdėjusi anksčiau. Ji niekaip neįstengė perprasti, ar tik U-Elenas nebando įpiršti jai viso kalno nesąmonių. Vis dėlto neatrodė, kad jis meluotų. Moteris gurkštelėjo punšo. U-Elenas kalbėjo toliau:

— Žinote, tiesiog nuostabu, kaip keičiasi istorija priklausomai nuo autoriaus, rašiusio knygą. Štai dabar Maiklas tvirtina visą gyvenimą karštai neapkentęs vergovinės sistemos. Tuo tarpu pats kadaise mokėsi medicinos, svajojo dirbti Tinkle. Atrodė rimtai nusiteikęs, iš visų jėgų siekė tikslo… — Jis nusišypsojo ir skėstelėjo rankomis. — Bet aš atvykau į Čabadą ne tam, kad pasišnekėčiau apie savo pusbrolį.

Atrodė, jog įkaitusiame kieme šeimininkas jaučiasi pakankamai jaukiai. Rani įskaudo sprandą. Domnai labai knietėjo supurtyti tą puošeivą, tik ji nenutuokė, kaip reikėtų tai padaryti. Izobelė būtų žinojusi, dingtelėjo jai.

— Turiu jums šį tą pasiūlyti, — tarė U-Elenas. — Gal norite dar punšo?

— Ne.

— Tuomet, jei leisite, norėčiau supažindinti jus su keliais paprastais faktais apie prekybą narkotikais.

Rani taip ir sustabarėjo.

— Pilieti, — įtemptai ištarė ji, — abejoju, ar jūs sugebėsite Jago Šeimos atstovei apie prekybą narkotikais papasakoti ką nors tokio, ko ji nežinotų.

Jis sumaigė cigaretę ir pažvelgė į Rani.

— Domna, dėl Dievo meilės. Aš nė nemaniau jūsų įžeidinėti. Esama tokių faktų, apie kuriuos ničnieko nenutuokiate nei jūs, nei bet kuris kitas Čabade. Tad tiesiog pasiklausykite.

Rani tarstelėjo:

— Kalbėkite.

Iš po plyšelio po akmeniu, gulinčiu prie U-Eleno kojų, išniro smėlinis driežas — išviliotas smalsumo, o gal susigundęs dūmo kvapu.

— Jūs puikiai žinote narkotikų judėjimą ribojančius įstatymus, — vėl prašneko U-Elenas. Jis suglaudė pirštų galus, saulės spinduliai sublykčiojo kiekviename ant jo rankų spindinčiame briliante. — Mūsų išmintingoji Federacija draudžia pergabenti iš vieno sektoriaus į kitą tam tikrų rūšių narkotikus, tarp jų — ir doraziną. Prieš daugelį dešimtmečių nusikalstamas konsorciumas, žinomas „Farmacijos” pavadinimu, pradėjo gaminti doraziną ir gabenti į šį sektorių. Dorazino formulė — ypač uoliai saugoma paslaptis; tiesą sakant, ji įslaptinta taip, kad netgi Kerėtojo laboratorijose dirbantys chemikai taip ir nesugebėjo išskaidyti narkotiko ir ištirti jo sudėties.

— Tai aš žinau, — įsiterpė Rani.

— Meldžiu kantrybės, Domna. Gal įpilti dar vyno? — Jis kilstelėjo grafiną. Deinas atsisakė papurtydamas galvą. — Domna, gal jūs norėsite dar punšo? Ne? Ką gi. Kur aš sustojau?.. Taigi. Maždaug prieš penkiasdešimt metų „Farmacija” kreipėsi su pasiūlymu į mus, turiu omeny — į „Vaistų gamybą, Inc.”. Jie susidūrė su tam tikromis gamybos problemomis. Pradėjo plėsti platinimo tinklą, bet ne kažin ką tenutuokė apie efektyvius gamybos metodus. Galite įsivaizduoti, kaip jie iš pradžių organizavo darbą gamykloje! Taigi paprašė mūsų patarimo. Mes sutikome jiems padėti — už tam tikrą kainą. — Jis prisidegė dar vieną cigaretę.

Rani stebėjo driežą. Gyvūnėlis įsitaisė greta numesto U-Eleno apsiausto ir oranžiniu liežuvėliu bandė paragauti žalios medžiagos. Laikykis nešališkai, paliepė sau Rani. Nemėgink susijaudinti. Prisimink, ką sakydavo Izobelė…

— Labai įdomu.

U-Elenas mažumėlę sudirgo. Rani pradžiugino, kad tai buvo pastebima. Jis įnirtingai užsitraukė, paskui stipriai išpūtė dūmą.

— Mainais už pagalbą mums atiteko dvidešimt procentų „Farmacijos” dalies.

— Ką? — žioptelėjo Deinas.

— Taip, — patvirtino U-Elenas. — Mes tikėjomės perpirkti iš jų dorazino formulę. Tačiau jie tvirtai pareiškė neparduosią. Vis dėlto visa tai, ką sužinojome apie juos, įtikino mus, kad dėl tų dvidešimties procentų mums tikrai neteks gailėtis.

— Ir kaip, nepasigailėjote? — paklausė Rani.

— Mūsų pelnas siekė maždaug trisdešimt milijonų kredų per metus.

Deinui išsprūdo:

— Dievulėliau… — Liesame jo veide pasirodė baiminga pagarba.

Rani suraukė antakius.

— Gal vis dėlto įpiltumėte man dar punšo? — Ji padavė U-Elenui savo taurę; išgąsdintas moters judesio driežas smuko atgal po akmeniu. U-Elenas pripylė taurę saldaus, šalto gėrimo; Rani gurkštelėjo. — Ačiū. — Ji pažvelgė į šeimininką per taurės viršų. — O kaip šiuos pelnus paveikė Maiklo A-Rae — narkotikų skyriaus policijos kapitono — elgesys?

U-Elenas didžiai susidomėjęs apžiūrinėjo savo kelnių audinį. Po valandėlės atsakė:

— Prastai. „Farmacija” dabar jau nori nutraukti dorazino gamybą.

Rani nervai virptelėjo.

— Tai būtų visai kvaila.

— Mums irgi taip atrodo, — pritarė U-Elenas. — Tiesa, jokiu būdu negalima tvirtinti, kad „Vaistų gamyba, Inc.” to neišgyventų. Mes tikriausiai ir toliau gyvuotume visai neblogai, kadangi mums priklauso pentatino gamybos sektoriuje patentas. — Jis kostelėjo. — Vis dėlto mūsų pentatino gamykla, nors ir patenkina dabartinę produkto paklausą, yra gana nedidelė, o norint ją plėsti, prireiktų milžiniškų investicijų — prireiktų didžiulių sumų pinigų, kurių mes nebegausime, jei dabartiniai prekybos apribojimai įtikins „Farmaciją” nutraukti dorazino gamybą.

Rani pasakė:

— Savaime suprantama, jūs vėl pasisiūlėte nupirkti iš jų dorazino formulę.

— Taip. Ir šį kartą jie jau sutiko parduoti. — U-Elenas lyg ir turėjo triumfuoti. Tačiau jo balse nebuvo jokio džiaugsmo.

— Ir?.. — paragino jį Rani.

U-Elenas įsmeigė akis į žioruojantį cigaretės galiuką.

— Jie užsiprašė trisdešimties milijonų kredų.

— Padori suma.

— Jūs nesuprantate, — sumurmėjo U-Elenas. — Mes neturime tiek pinigų. Supraskite, jie nori gauti visą sumą iš karto, o mes niekaip negalime likviduoti šitiek kapitalo. Neseniai mano šeimos nariai ėmėsi kai kurių žygių, kurie toli gražu neatnešė tiek naudos, kiek tikėtasi. Praradome didžiules sumas.

Rani tarstelėjo:

— Apgailestauju, kad jums kliuvo šitokie lemties išbandymai.

U-Elenas suraukė antakius.

— Štai todėl, — pridūrė jis, — „Vaistų gamyba, Inc.” norėtų pasiūlyti Jago Šeimai prisidėti perkant dorazino formulę.

Na pagaliau, dingtelėjo Rani, pagaliau… Ji giliai įkvėpė.

— Tai išties rimtas pasiūlymas, pilieti, — prašneko Domna. — Tad pasakykite, kodėl jūs, užuot užmezgę ryšį su manimi, įsivėlėte į šitokį… spektaklį? — Ji reikšmingai nužvelgė iš pradžių savo, paskui — U-Eleno drabužius.

Užsigavęs jis atsiliepė:

— Domna, aš vilkiu tokius drabužius, kokie įprasti mano pasaulyje. O dėl to, ką vilkite jūs… ką gi, manau, kad jūs pati renkatės, kuo rengtis.

— Kalbu anaiptol ne apie drabužius, — atitarė Rani. — Turėjau omeny — kodėl tiesiai nesikreipėte į mane? Galėjote paprasčiausiai pasibelsti į mano duris ir prisistatyti, kas esąs. Nuo ko jūs slapstotės? Nejaugi nuo savo partnerių?

U-Eleno veidas skausmingai persikreipė.

— Ne, Domna. Nors iš tiesų būtų geriau, jei jie nesužinotų apie mūsų susitikimą. Na ne… tie, su kuriais aš vengiu susidūrimo gyvendamas šiame gana slegiančiame ir ne itin civilizuotame miesto rajone, yra mano baisusis pusbrolis ir jo pakalikai.

— Suprantu, — nutęsė Rani. Ji ėmė ritinėti tarp delnų taurę. U-Elenas vėl pasiėmė šiaudinę vėduoklę ir ėmė ją mosuoti. — Tačiau A-Rae — anaiptol nebe toks galingas, be to, jo ieško Abanato policija.

U-Elenas atsakė:

— Vis dėlto, kol jis dar nesurastas ir saugiai nepatupdytas už grotų, aš linkęs verčiau laikytis nuo jo… na… tokiu pat atstumu, kaip ir dabar, Domna.

Rani puikiausiai suprato jo nenorą šmėžuoti pusbrolio akivaizdoje, taip pat ir žodžiais neišsakytą, bet aiškiai juntamą pasitikėjimo Abanato policija stygių.

— Tikiuosi, jau labai greitai jis ir atsidurs už grotų, — tarė ji. Pastebėjusi Deino grimasą, ji vyptelėjo pati sau. Staiga jai šovė mintis: kažin ar U-Eleną irgi pasiekė tie gandai, apie kuriuos jai užsiminė Imre Kynetas? Ji nutarė patikrinti. — Dabar, kai A-Rae jau nebėra, kaip manote, kas pasikeis narkotikų pergabenimo grandinėje?

Ruda U-Eleno ranka, gniaužianti vėduoklės kotą, pabalo.

— Sklando gandai, kad naujasis narkotikų skyriaus kapitonas bus iš Diksono Pasaulio. Nežinau, ar jūs žinote, ką tai reiškia, Domna.

— Žinau, ką tai reiškia, — patikino Rani. Ką gi, pagalvojo, jeigu išgirsiu dar vieną kartą, tada jau patikėsiu, jog tai tikrai tiesa. — Taigi jeigu „Farmacija” negaus iš mūsų trisdešimties milijonų kredų už dorazino formulę, jie arba išvis nutrauks dorazino gamybą, arba parduos formulę kam nors kitam.

— Abejoju, ar atsiras kas nors, pakankamai kvailas, kad ją pirktų, — atsakė U-Elenas. — Tiesa, visuomet lieka galimybė kreiptis į Federaciją su prašymu legalizuoti dorazino pergabenimą. Tačiau neatrodo, kad Nekso Kompcentro biurokratai šiuo metu būtų itin entuziastingai nusiteikę narkotikų atžvilgiu, tad kol tą prašymą jie gautų ir imtųsi svarstyti, viso narkotikų apyvartos tinklo darbininkai jau būtų sutupdyti į kalėjimą, o Čabade, ko gero, spėtų įsisiūbuoti rimti socialiniai neramumai.

Rani tarė:

— Mes manome, kad referendumas nebeįvyks, pilieti, jeigu jūs tai turite omeny.

— Ne, ne tai. Jeigu ir ateitų tokia diena, kai doraziną galėtumėte įsivežti legaliai, Domna, tuo metu jums jau tektų galynėtis su visuotiniu vergų maištu.

— Taip, — tyliai ištarė Rani. Šitokia galimybė buvo nuolatinis visų Čabado piliečių košmaras. U-Elenas sakė tiesą: Čabadas, toks, koks jis yra dabar, galėtų sėkmingai gyvuoti ir toliau tiktai tuo atveju, jei dorazino gamyba nevėliau kaip per šešis mėnesius būtų perkelta į Sardonikso sektorių. Istorija turi savų būdų sergėti praeitį, pagalvojo ji. Kažin ar tik Ramasui I-Okadui nelemta tapti pirmuoju revoliucijos kankiniu?

— Kokios sumos jūs pageidautumėte iš manęs, pilieti? — paklausė ji.

— Penkiolikos milijonų kredų, — atsakė Lorasas. — Penkiasdešimties procentų.

Rani užsimerkė. Penkiolika milijonų kredų apyvartinių lėšų… Ji stengėsi prisiminti skaičius, kuriuos jai rodė Takas Rafaelis.

Galbūt kaip tik tiek ir pavyktų surinkti. Bet… atiduoti šitokią sumą, ir dar be jokios sutarties, be jokių garantijų, nusikalstamo konsorciumo emisarui? Rani svarstė, ką apie tai pasakytų jos motina. „Daryk tai, ką privalai daryti’’. Tai buvo vienas mėgstamiausių Izobelės posakių. O juk paskui dar lauktų galaižin kokios išlaidos: gamyklos statyboms, darbininkams, vergams, įrangai…

— Pilieti, — tarė ji, — manau, nesitikite, kad atsakysiu jums dabar pat.

Jis subruzdo.

— Domna, pasakysiu jums, ką man sakė „Farmacija”. Atsakymo jie laukia nevėliau kaip po keturių standartinių savaičių.

— Laiko ne kažin kiek, — tarė Rani ir pakilo. — Ką gi, pilieti. Aš jums pranešiu savo sprendimą. Ar asmeninis laiškas jus pasieks? — Jis linktelėjo. — Tad šitaip ir sulauksite iš manęs žinios.

Ji nužingsniavo prie durų. U-Elenas pasiėmė numestą apsiaustą ir nusekė paskui ją.

— Tikiuosi, suprantate, — neramiai sušneko jis, — kad aš nieko jums nesiūliau? Kad, jei kam nors parūptų tai patikrinti, įsitikintų, jog Lorasas U-Elenas šiuo metu yra Palauoje?

Rani maloniai jam nusišypsojo.

— Suprantu tai kuo puikiausiai, pilieti, — tarė ji.

Uždėjo delną ant durų rankenos, trūktelėjo. Deinas išėjo laukan pirmas. Nužingsniavo iki gatvelės, grįžo atgal.

— Švaru, — ištarė.

— Geros jums dienos, — atsisveikino Domna ir išėjo į siaurą, dulkėtą gatviūkštę. Penkiasdešimt procentų nuo trisdešimties milijonų kredų sumos, vėl pagalvojo ji. Kažin ar Jago Šeima iš tiesų pajėgi surinkti penkiolika milijonų?

Pagaliau ištrūkęs iš vidinio kiemelio ir akligatvio, Deinas atsipalaidavo. Nužvelgė siaurą gatvelę. Du hiperiai stoviniavo ant kampo, dūmydami kvaišalų suktinę, ant laiptų sėdėjo kažkokia moteris, bet į juos niekas nežiūrėjo. Deinas pasirąžė, stengdamasis išjudinti sustirusius raumenis. Rani atrodė susikaupusi ir kažką murmėjo sau po nosimi. Deinas stvėrė ją už rankos — vos spėjo trūktelėti į šalį, kad neįmaknotų į duobę.

— Kur eisime, Rani-ka? — paklausė.

Moteris pažvelgė į vergą. Jos akys švietė.

— Tu ničnieko apie tai negirdėjai, — pasakė.

— Apie ką? — Jis nusišypsojo. — Hiperiai puikiai sugeba saugoti paslaptis.

Vos tai ištaręs susizgribo, kaip absurdiškai skamba, kai tai sako jis. Tačiau Rani nesureagavo, galbūt net neišgirdo.

— Prakeikimas, kaip norėčiau būti namie, — ištarė.

— Netrukus ir būsi, — patikino Deinas.

Netrukus tu būsi dvare, o aš — toli nuo čia, pagalvojo jis. Dirstelėjo per petį į tolumoje žvilgančius sidabrinius maršrutinių luotų korpusus, ir širdį suspaudė savojo laivo, „Užtrauktuko”, ilgesys. Deinas ryžtingai išmetė jį iš galvos tvirtindamas sau, kad, jeigu nesugebės rasti būdo pasiųsti žinios Tori Lamonikai, bet kokios galimybės ištrūkti iš sektoriaus išgaruos kaip dūmas. Tačiau Neila Hamiš sergėjo kompiuterį nuožmiai it drakonkatė.

— Kur norėsi eiti dabar? — pakartojo klausimą jis.

— Į Kynetų Šeimos namus, — atsakė Rani.

Juodu užlipo ant slenkančios šaligatvio juostos. Deinas laikė Rani už parankės baimindamasis, kad, nugrimzdusi į neramius apmąstymus, ji gali netekti pusiausvyros ir nugriūti nuo judančios juostos. Ir tuo pačiu svarstė, koks jausmas turėtų apimti, išleidus penkiolika milijonų kredų.

Nuo slenkančios juostos jie nulipo Promenadoje. Staiga Rani sustojo lyg nudiegta. Deinas apsidairė. Jų link, pasipuošusi kraupia, džiugulinga šypsena, krypavo Čarita Diamos.

— Pussesere Rani! — Ji žvygtelėjo taip, kad praeivių galvos gerų dešimties metrų nuotoliu į visas puses atsigręžė į juos. — Neabejoju, tu gavai mano laišką, taigi žinai, kaip man klaikiai gaila, kad šitaip kraupiai buvo sugriautas tavo namas, baisu, tikras siaubas, žinok, visas miestas taip tavęs gailisi, o juk toks nuostabus buvo namas, istorijos dalelė; ar tu žinai, kad žmonės dabar šneka apie labai įdomius dalykus? Dėl to pabaisos A-Rae ir to, ką jis padarė tau, dabar jau nebebus referendumo, o aš manau, kad taip tik dar geriau — jeigu būtų referendumas, aš balsuočiau už tai, kad viskas liktų po senovei, juk šitiek metų buvo triūsta iki devinto prakaito, o aš visuomet sakydavau: seni papročiai — geri papročiai…

— Čarita, — įsiterpė Rani, — aš skubu į susitikimą.

Čaritos žvilgsnis nuslydo nuo jos prie Deino; ji sukikeno.

— O jergutėliau, — pasakė. — Tai jau taip.

Vėliau, įsitaisiusi Imrės Kyneto kabinete su senovinėmis knygomis, žvelgdama į priešais sėdinčią Kristiną Vu, Rani susimąstė: kažin ką pasakytų Kristina, jeigu taip imčiau ir paklausčiau: „Ar man verta už penkiolika milijonų kredų pirkti dorazino formulę? ” Tačiau prašyti šitokio teisinio patarimo buvo dar anksti. Pirmiausia reikėjo skirti bent kelis vakarus visų korporacijų finansinių ataskaitų peržiūrėjimui.

— Taigi, — prašneko ji, — tarkime, aš sumanyčiau tekėti už Feriso Diuro — galėčiau tai daryti ar ne?

Kristina sumirksėjo sveikąja akimi.

— Galėtum, — atsakė. — Įkūrėjų Sutartis tai leidžia, bet su išlyga: ir tu, ir Ferisas penkiasdešimt procentų savo Šeimų kapitalo turėtų įnešti į specialų kreditinį fondą vaiko arba vaikų vardu; šį fondą pagal įgaliojimą tvarkytų koks nors trečias juridinis asmuo.

Vadinasi, pagalvojo Rani, visa tai, ką man sakė Ferisas — tiesa. Ji pakilo ir priėjo prie knygų lentynos. Turėjo gerokai pakreipti galvą, norėdama perskaityti knygų pavadinimus ant nugarėlių. „Laiko mašina” — šitaip vadinosi viena knygų. Ir kita — „Paskutinieji ir pirmieji žmonės”. Dar viena — „Nepavergtieji” — kažin apie ką ši? — dingtelėjo jai.

— Gal norėtum ko nors išgerti? — pasiūlė.

— Taip, ačiū, — neatsisakė Kristina.

Rani timptelėjo senovinį margais raštais išaustą kaspiną, kokiais Kynetai išsikviesdavo vergus. Vergas stumtelėjęs pravėrė apskritas duris.

— Man vyno, — tarė Rani. — Kristina, o tau ko?

— Aš irgi mielai išgersiu vyno, — atsakė advokatė.

Vergas nusilenkė ir išėjo. Ir tuoj pat pasirodė vėl, dvilinkas įsispraudė pro žemą angą. Pastatęs padėklą ant stalo, įpylė iš grafino vyno į dvi taures auksuotomis briaunomis.

— Ar daugiau nieko nepageidausite, Domna? — paklausė.

— Ne, ačiū, — atsakė Rani. Ji paėmė vieną taurę, kitą padavė Kristinai. — Sakyk, Kristina, ar pinigus į vaiko sąskaitą reikėtų pervesti tuojau pat, ar būtų galima palaukti, pavyzdžiui, tol, kol vaikas iš tikrųjų gims?

Kristina suraukė antakius.

— To nežinau. Reikėtų peržiūrėti įstatus.

— Suprantu.

Valandėlę jiedvi gurkšnojo tylėdamos. Paskui Kristina paklausė:

— Rani, kiek laiko mudvi pažįstamos?

Rani apsilaižė lūpas.

— Gal penkiolika metų? — pasakė.

— Maždaug tiek. Tu sugrįžai iš Sovkos, o paskui mirė Izobelė. Tada aš buvau tik pradėjusi verstis teisininkės praktika, dirbau vos kelerius metus… — Kristina pakilo. Ji buvo išties miniatiūrinė: gal metro trisdešimties ūgio, o svėrė nedaugiau nei trisdešimt kilogramų. — Man patinka šis kambarėlis, — tarė. — Jis beveik pakankamai mažas. Kažin kas jį projektavo? Galbūt galėtų tokį pat įrengti ir man? Tiktai be knygų, žinoma. Rani, ar tu tikrai nori tekėti už Feriso Diuro?

— Galbūt, — atsakė Rani.

Kristina tyliai paklausė:

— Nepaisydama netgi to fakto, kad jis, nors ir tituluojamas Domniu Ferisu, vis dėlto nėra pagrindinis juridinio asmens, kas ir yra jo Šeima, finansų valdytojas?

— Jis… nevaldo visų Šeimos finansų?

Kristina papurtė galvą. Smulkučiukės jos rankos glamonėjo paauksuotą taurę. Taurę iš Čabado stiklo, dingtelėjo Rani.

— Ne. Diuru Šeimos turtą valdo komitetas, kurį dar prieš mirtį suformavo Domna Sam. — Kristina nusišypsojo. Jos dantys buvo beveik tokie pat balti, kaip ir Loraso U-Eleno.

Rani šmėstelėjo mintis: kaip gaila, kad apie tai ji nepasakė man. Domna atsilošė krėsle.

— Vadinasi, — tarė, — nori pasakyti, kad Ferisas nekontroliuoja Diuru Šeimos pinigų?

— Visiškai teisingai, — atsakė Kristina. — Žinoma, jis atsiskaito už visas namų išlaidas, be to, manau, jam skirta pakankamai solidi asmeninė sąskaita, kad galėtų susimokėti už savo pomėgius.

— Bet kodėl?

Kristina atsakė:

— Tikriausiai todėl, kad Feriso Diuro negalima be išlygų vadinti suaugusiu žmogumi. Jis taip niekad galutinai ir nesubrendo — bando vaizduoti solidų, atsakingą asmenį, tačiau jis visiškai nesusigaudo apie tokius dalykus, kokius tu, mieloji, sutvarkai nė nesusimąsčiusi. Kaip tu manai, kodėl Domna Sam šitaip negalėjo jo pakęsti?

— Ar Ferisas žino apie tai? — paklausė Rani.

Kristina atsakė:

— Kas pasakys, ką Ferisas žino, o ko — ne? Kartais atrodo, kad žino. Kartais — akivaizdu, kad ne.

Atrodo, tąsyk, kai pirmą kartą aptarinėjo šiuos reikalus su manimi, jis tikrai nežinojo, pagalvojo Rani. Atsidususi ji padėjo taurę. Vyno nebesinorėjo. Kodėl, pagalvojo ji, dabar atrodo, kad anas pokalbis su Ferisu buvo šitaip seniai?

Aš vis dar galėčiau ištekėti, mąstė ji. Galbūt net ištekėti už Feriso Diuro. Esama daugelio bendrovių, kurias valdo įgaliotinių komitetai, ir tai visai nereiškia, kad jos dirba mažiau efektyviai. Juk net labai gali būti, kad aš pažįstu visus to komiteto narius, o Ferisas nė nemėgins spardytis, jei tik elgsiuos su juo maloniai ir protarpiais leisiu pasijusti svarbiu asmeniu.

Dievulėliau, kažkaip netikėtai įsijautusi svarstė Rani, ir ką jis veikia su tokia galybe laiko? Kuo užpildo savo dienas? Kurpia neįtikėtinas, sudėtingas strategijas, kurios padėtų jam įsilieti į šį pasaulį, kuriam jis supranta nepriklausąs? O gal perstatinėja baldus? O gal spragsėdamas pirštais vaiko vergus?

Visai nežinia kodėl, bet jos akys nei iš šio, nei iš to pritvinko ašarų. Rani pakilo.

— Rani? — Kristina net pašoko iš krėslo. — Rani, atleisk, nemaniau, kad šitaip susisielosi. Rani… dėl Dievo meilės, eikš, sėskis.

— Ne, Kristina, aš nenoriu sėdėti.

Rani krumpliais pasitrynė akis. Kristina žvelgė į ją sunerimusi ir sutrikusi.

— Rani, — lėtai tardama žodžius prašneko ji vėl. — Aš… atleisk, kad klausiu, bet… ar tu myli Ferisą?

Rani nejučia susijuokė ir užspringo. Atsikosėjo, gurkštelėjo vyno ir vėl ėmė kosėti — stipraus vyno gurkšnis nudegino gerklę.

— Oi ne, Kristina, visai ne. Tiktai staiga pasidarė taip liūdna dėl jo… Po šimts, tai ką jis veikia ištisas dienas?

Kristina išpyškino lyg iš natų:

— Meistrauja modelius.

— Modelius? Kokius modelius?

Kažkodėl Rani sąmonėje tvykstelėjo vizija: Ferisas, vaikštinėjantis po kambarį, prigrūstą natūralaus dydžio negyvų lėlių…

— Namų modelius, — atsakė Kristina. — Specialiai tam įsirengęs patalpą rūsyje. Labai keista, kad neparodė jų tau. O gal slėpė specialiai — ruošė netikėtumą, o gal ketino įtraukti juos į sutartį. Beje, sekasi jam puikiai, šioje srityje jis — tikras auksinių rankų meistras; visus namelius stato pats, netgi stengiasi, kad statybinės medžiagos atitiktų originalias. Kartą jis man prisipažino, kad jo tikslas — atkurti namo rūsyje visą Abanatą. Tai iš tikrųjų liūdna. Juk tu neketini tekėti už jo, ar ne, Rani?

— Ne, — atsakė Rani. Ji susmuko į krėslą karštai trokšdama šiuo metu būti savo namuose užmiesčio valdoje ir kad Binkis sėdėtų prie kompiuterio, o Izidė žaistų prie kojų… Tačiau Binkio nebėra tarp gyvųjų. — Ne, Kristina, aš netekėsiu už jo.

Ji palydėjo Kristiną iki durų. Jiedvi apsikabino. Tvirti mažyliukės moters delnai akimirkai prigludo Rani prie skruostų. Kristina pabučiavo ją ir tarė:

— Verčiau važiuotum iš čia kuo greičiau, brangioji. Abanatas tau kenkia.

Priėjusi prie lango, Rani lydėjo ją akimis. Kristina plačioje gatvėje atrodė trapi kaip vaikas.

Rani užlipo į viršų. Vos įėjusi į kambarį, pagalvojo apie Ferisąir vėl susigraudino. Laimė, kambaryje, be jos, nebuvo nė gyvos dvasios; Rani skubiai uždarė ir užrakino duris. Drabužiai, kuriuos ji vilkėjo eidama į hiperių rajoną, o paskui nedelsdama nusivilko, mėtėsi išdraikyti ant didžiulės rausvos lovos. Rani bet kaip sukrovė kelnes, marškinius, sandalus ant krėslo. Staiga jai pakirto kojas, tarytum kelių sąnariai būtų netikėtai virtę drebučiais. Rani įsitvėrė krėslo ranktūrio ir sunkiai sudribo ant drabužių kaugės. Po šimts, kas jai darosi? Ji pasičiupinėjo galvą. Plaukai buvo karšti.

Matyt, tiesiog perkalto saulėje… Rani atsilošė. Dar kelias akimirkas pasėdėsiu, tarė ji sau, tada nulipsiu žemyn atsigerti ko nors šalto. Ne vaisių punšo. Ledinio vandens. Nusvarinusi galvą ant krėslo atlošo, ji susimąstė apie visa tai, ką sakė Kristina. Vargšas Ferisas — ir vargšė Domna Sam, suvokusi, galbūt per vėlai, kad vienintelis sūnus niekada nesugebės tapti jos vertu įpėdiniu. Pavargusiais pirštais ji ėmė pešioti juostelę, kuria buvo suveržta kasa. Plaukai išsileido, Rani pirštais juos susišukavo. Juk taip neteisinga, mąstė ji. Mūsų motinoms labai jau smarkiai nepasisekė su sūnumis. Ją pačią trikdė tokios mintys apie Zedą, ji jautėsi tarytum jį išduodanti, bet juk labai gerai žinojo — kažin ar kas nors galėjo žinoti tai geriau, — kaip giliai yra sužeistas jos brolis. Nejaugi tai motinos kaltė? — galvojo ji. O galbūt pačiame Čabade esama kažko, kas žmogų pakeičia ir sužaloja? Galbūt A-Rae teisus, galbūt vergija yra kažkoks dorovinis užkratas, susargdinantis mus visus panašiai kaip ana keista liga, mutacija, pasireiškusi Sovkos keritams — kaipgi ji ten vadinama?.. Hemofilija.

Ne, ne A-Rae. Ji pakilo iš krėslo ir sėdo prie kompiuterio. Juk U-Elenas paminėjo tikrąją A-Rae pavardę — U-Anasis, ar veikiau jis buvo U-Anasis iki aštuoniolikos metų. Ji įvedė prašymą Nialai surinkti visą įmanomą informaciją apie tokį Maiklą U-Anasį, kuris prieš devynerius metus buvo Kerėtojo pilietis. Ji žinojo, kad didžiąją šitokios informacijos dalį teks parsisiųsdinti iš Kerėtojo, o tai užtruks mažų mažiausiai dvi standartines savaites.

Paskui Domna Jago patraukė į vonios kambarį, atsuko šaltą vandenį ir laikė pakišusi po srove riešus tol, kol atlėgo širdis. Visiškai neįmanoma, kad būčiau susirgusi, pagalvojo ji. Susiradusi vaistinėlėje termometrą, pasimatavo temperatūrą. Normali. Sykį jau pradėjusi raustis vaistinėlėje, išsitraukė ir matuoklį. Pasikišo jį po liežuviu, žvelgdama į visą vonios kambario sieną užimantį veidrodį. Po akimis tamsavo šešėliai, ir ji pagalvojo: Kristinos tiesa. Abanatas man kenkia.

Mintys vėl ėmė suktis tuo pačiu ratu. Galbūt man kenkia visai ne Abanatas. Galbūt pragaištis slypi pačiame Čabade. Karštis tiesiog iščiulpia mūsų jėgas… Vis dėlto tai nesąmonė — ji puikiai žinojo tai. Juk tarp Gyvenamų pasaulių esama tokių, kuriuose gamtos sąlygos dar nepalankesnės žmogui — bet ir tos planetos sėkmingai kolonizuotos, ten gyvena žmonės. Deinas — manasis Žvaigždžių Kapitonas, pagalvojo ji su netikėtu švelnumo pliūpsniu — Deinas turbūt žino jų pavadinimus, žino, kaip jos atrodo, koks jų skonis ir kvapas, taip pat žino, ar vaikai ten užauga sužaloti taip pat, kaip ir Čabade… Rani išsitraukė matuoklį iš burnos ir įsmeigė žvilgsnį į jį.

Indikatoriaus kapsulė pakeitė spalvą: iš neutralios, blyškai rausvos, virto ryškiai oranžine, liudijančia teigiamą rezultatą.