Sardonikso tinklas 2

Šešioliktas skyrius

Abanato policijos nuovados katerių angare trypčiojo visas būrys vyresniųjų policijos pareigūnų. Tarp jų — ir Sachiko Curada. Ji, atrodė, kiek nusigando, kai Rani pasuko tiesiai prie jos.

— Domna Rani, ar galėčiau jums pristatyti…

Ji ėmė vardinti pavardes. Katerių angare tvyrojo prietema, buvo vėsu. Jų jau laukė liftas — su liftininku, besišypsančiu vergu. Jie gana ilgai leidosi žemyn. Vienas iš svarbiųjų asmenų paaiškino:

— Domna, nuteistųjų kameros įrengtos antrajame požeminiame aukšte.

Deinas stengėsi nė per žingsnelį neatsitraukti nuo Rani. Blausiai švytinčios sienose įtaisytos lempos, garsai, narkotikų kvapas, grotos — visa tai Deinui labai jau gyvai priminė Tinklą. Curada rodė jiems įvairias patalpas, pro kurias jie ėjo. Aparatūros prikimštas kambarys, kuriame stovėjo dar ir lova, pasak jos, buvo kvotos kamera.

Rani tarė:

— Jūs naudojate narkotikus.

— Žinoma, Domna.

Ji paminėjo narkotiką, kuriuo apkvaitindavo kvočiamus įtariamuosius. Deinui parūpo, ar tik Rani nemano, kad policija, siekdama išlukštenti tiesą, nevengia pasitelkti ir jos brolio metodų. Vis dėlto narkotikais tą patį tikslą galima pasiekti kur kas greičiau. Tačiau tiesiog ore tvyrantis panašumas tarp policijos nuovados kamerų bei Tinklo buvo toks akivaizdus, kad Deiną ėmė krėsti drebulys. Jis klausėsi Curados balso net negirdėdamas žodžių. Pareigūnė buvo tokia pavargusi, kad jos balsas skambėjo kaip gerokai nubrūžintas įrašas.

— Nuteistųjų kameros štai toje pusėje, Domna.

Curada mostelėjo į vieną koridorių. Deinas ir tikėjosi ryškaus apšvietimo, salsvo narkotikų kvapo bei tylos. Tačiau manė išvysiąs ir kur kas daugiau grotų. O šių plačiame koridoriuje išvis nebuvo. Kaliniai sėdėjo arba gulėjo mažytėse, korio narelius primenančiose kamerose — visus galėjai matyti pro stiklines sienas. Sienos buvo aptrauktos garsą izoliuojančia medžiaga.

— Ar jie mus irgi mato? — paklausė Rani.

Jos balsas skambėjo tarsi kažkoks svetimas. Deinas pasijuto nejaukiai. Iki šiol neatrodė, kad reginiai ar kvapai Rani kaip nors veiktų.

— Ne, — atsakė Curada. — Tai poliarizuotas stiklas.

Dauguma kalinių tiesiog tysojo ant gultų — iš pažiūros atrodė miegantys. Vienas kitas sėdėjo, tuščiu žvilgsniu dėbsodamas į plyną sieną. Visi vilkėjo bjaurią šviesiai pilką aprangą. Kai trejetas lankytojų ėjo pro šalį, nė vienas net nekilstelėjo galvos. Prie vienos kamerų Curada sustojo. Susirangęs ant gulto, atsukęs nugarą į koridorių, gulėjo žmogus.

— Tai I-Okadas, — tarė ji.

— Noriu įeiti vidun, — pasakė Rani.

Įsiterpė Deinas:

— Domna, sienoje tikriausiai įtaisyta speciali anga, pro kurią galite pasikalbėti.

Vien nuo minties apie tai, kad reikės įžengti į tą ankštą, tuščią kambarėlį, delnai sudrėko nuo prakaito.

Pareigūnė Curada ramiai paaiškino:

— Jeigu tik norite, galite pas jį įeiti, Domna. Koridoriaus gale budi sargybinis, jis monitoriuje stebi visas kameras. Štai ši lemputė, — ji bakstelėjo pirštu į raudonos šviesos taškelį ant kameros sienos, — rodo, kad aparatūra veikia. Be to, jis apkvaitintas narkotikais, jums negrės joks pavojus.

— Prašau jūsų, — ištarė Rani.

Curada išsitraukė iš kišenės plastikinį diską ir įkišo jį į plyšį greta durų. Durys susilankstė, įleisdamos svečius vidun. Rani žengė į kamerą. Deinas sekėjai įpėdžiui.

Durys užsidarė. Deinas suprato, kad už jų Sachiko Curada liko stovėti koridoriuje ir laukti, kol jie užbaigs. Binkis nejudėdamas gulėjo siauroje lovoje.

— Binki, — ištarė Rani.

Deinas spėjo pagalvoti, kad kalinys tikriausiai miega — ir nieko nuostabaus po ištisą naktį trukusios kvotos, dingtelėjo jam — tačiau Binkis staiga pasuko galvą. Lėtai, pasiramstydamas, jis atsisėdo. Remtis jam teko abiem rankomis. Jis buvo basas; kažin ar grindys šaltos? — nejučia dingtelėjo Deinui. Basos kojos… jis vėl prisiminė Tinklą. Ne, nė už ką negalvosiąs apie tai dabar.

Binkis atrodė perkaręs — sulyso vos per vieną naktį. Nusvarinęs galvą į šoną, jis užsižiūrėjo į Rani. Jo akys nejudėjo, vyzdžiai buvo išplėsti. Jis apsilaižė lūpas.

— Rani Jago.

Jo balse nebuvo nei pagarbos, nei baimės — vien tik begalinis nuovargis.

Rani paklausė jo:

— Ar tu visuomet buvai Laisvųjų Čabado Žmonių organizacijos narys?

Buvęs sekretorius prašneko taip, tarsi ji nieko nebūtų klaususi:

— Man pranešė, kad tu likai gyva. Žinia mane pradžiugino — trupučiuką. Apgailestauju, kad gaisre žuvo Amri. Norėjau, kad liepsnos pasiglemžtų tavo brolį. — Tai jis galbūt leptelėjo nė nesusimąstęs. — Neprivalau su tavim kalbėti, — pridūrė. — Ištisą naktį kalbėjau su policija. Jų gali ir klausti visko, kas tave domina.

Rani atsakė susimąsčiusi:

— Kadaise mes buvome draugai.

Jis kostelėjo.

— Su tavimi — taip, buvome draugai.

— Ar tai reiškia, kad tu visą laiką apsimetinėjai? — ramiai paklausė ji.

Jis ilgokai tylėdamas žvelgė į ją, paskui staiga pasitrynė veidą abiem rankomis. Kai pakėlė galvą, veidas buvo išmuštas dėmėmis.

— Turbūt ne, — atsakė. — Ar kaip tik to ir atėjai sužinoti? Tuomet padaryk man paslaugą. Draugišką paslaugą. Nebevadink manęs Binkių. Mano vardas — Ramasas I-Okadas.

Deinas sudrebėjo: visai nenoromis staiga prisiminė, kaip Zedas — palengva, metodiškai — atėmė iš jo netgi vardą. O paskui vėl grąžino.

Rani pasakė:

— Gerai. Ramasai, ar papasakosi man, kas atsitiko?

— Kas atsitiko? — Jis silpnai susijuokė. — Atsitiko Zedas, štai kas. Tavo brolis. — Jo veido raumenys trūkčiojo. — Ne, netgi tai — ne visai tiesa. Yra ir dar kai kas. Neturiu iliuzijų, kad tu kada nors suprasi. — Kalbėjo jis be jokios intonacijos. — Aš niekada nebandžiau išsiginti savo nusikaltimų. Tinkle nuolat gaudavau privalomą dorazino dozę, ir visa, kas ten vyko, atrodė teisinga. Aukciono aš nebeprisimenu. O paskui mane nusipirkai tu. Išsigabenai į savo valdą, supažindinai su savo darbais, išmokei naudotis įranga. Ir dar kalbėdavai su manim kaip su žmogumi. Ilgainiui net ėmiau tikėti, jog iš tikrųjų esu žmogus. Bet… — Jis sukosėjo. — Tai netiesa, dabar jau žinau tai. Mane pastebėdavai tik tada, kai tau prireikdavo kokios nors paslaugos, o jeigu ne — praeidavai kaip pro tuščią vietą. Aš buvau nematomas, daiktas, mechanizmas, kuris, kai juo nesinaudodavai, automatiškai išsijungdavo.

— Aš niekada nelaikiau tavęs daiktu, — tarė ji.

— Negaudavau net dorazino, — kalbėjo jis. — Tikriausiai dėl to ir pradėjau po trupučiuką kraustytis iš proto. Tu net nenutuoki, Rani Jago, kaip tai žiauru — palikti namų vergus be dorazino. Mes dirbame tau, bet patys liekame savimi — mes veikiame ir galvojame, esame sveiko proto, esame beveik laisvi… — Jis vėl sukosėjo. — Tačiau neįmanoma vienu metu būti ir laisvam, ir vergu. — Jis pažvelgė į Deiną. — Reikia manyti, tu supranti, apie ką kalbu, ar ne? Tačiau tu bent.jau turėjai savo muziką. Štai supleškėjusių tavo įrašų man tikrai gaila.

Deinas sunkiai nurijo seilę.

— Ką padarysi.

Binkis sakė tiesą: Deinas iš tikrųjų suprato tai, dar ir kaip suprato. Prisiminė pirmąją savaitę dvare ir tą vieną beprotybės akimirksnį, kai nedaug trūko, jog būtų tiesiog ėmęs ir išėjęs pro vartus.

— Taigi aš pabėgau, — kalbėjo Ramasas. — Žinojau, kad ištrūkti nepavyks. Bet tiesiog privalėjau išsivaduoti nuo tavęs. O paskui tavo brolis parsigabeno mane atgal — ir… žinai, kas buvo tada, ir tu leidai, kad tai atsitiktų! Prakaukiau iki užkimimo ištisas dvi dienas ir dvi naktis — nejaugi dabar tvirtinsi, kad negirdėjai?

Rani veidas patamsėjo.

— Aš bandžiau, — tarė ji. — Bandžiau jį sulaikyti.

— Ne, — atkirto Ramasas. — Niekada tuo nepatikėsiu — nes netikiu, kad panorėjusi negalėtum jam sutrukdyti. Man atrodo, kad tau patinka tai, ką jis daro.

Dievulėliau… — pagalvojo Deinas. Jis matė, kaip, išgirdusi šitokį kaltinimą, išblyško Rani.

— Tu klysti, — ramiai ištarė ji.

— Ne, aš neklystu, — užginčijo vergas. — Jis tave garbina. Jis niekada nedarytų nieko, jeigu tu nenorėtum, kad jis tai darytų. Vadini jį dvyniu — jis ir yra tavo antroji pusė, Rani Jago. Tu — gera, švelni, nuolaidi vergams, kadangi turi jį — ir jis už tave padaro visa tai, ko niekada netenka daryti tau pačiai. Dažnai įsivaizduodavau, kaip tu stovi koridoriuje už kambario, į kurį jis įkišo mane, durų ir su malonumu klausaisi. Ar tikrai taip buvo? Ar tu tikrai klauseisi?

— Liaukis! — įdūkusi riktelėjo Rani.

Jis tik pasijuokė iš jos.

— Priversk mane liautis. Kankink, kad liaučiausi.

Įsiterpė Deinas:

— Rani, tau nebūtina ilgiau likti čia. Galime jau eiti.

Ramasas nusijuokė, bet juoką pertraukė kosulys.

— Visiškai teisingai, gink ją. Bet neužmiršk, ką pasakiau. Jeigu prireiks, ji tavęs tikrai neapgins.

Jis atsišliejo į sieną.

— Ne, — tarė Rani. — Noriu likti čia. Aš vis dar noriu išgirsti apie Laisvuosius Čabado Žmones.

Ramasas linktelėjo.

— Gerai, papasakosiu, — pasakė. — Kodėl gi ne? Jei nepapasakosiu aš, tai padarys policija. Visi jie — hipererdvės farai. Aš šito nežinojau, kai pasisiūliau jiems padėti. Na ne, buvo ne visai taip — jie patys kreipėsi į mane. Laišku. Laišku, atėjusiu drauge su visais kitais tau adresuotais laiškais, kuriuos kiekvieną dieną atplėšdavau aš… Jie prašė manęs pašnipinėti tave — nedaugiau; tiesiog perduoti jiems žinias, kur tu eini, su kuo susitikinėji, ką veiki per dieną, kokia tavo darbotvarkė — tai aš ir dariau. Pasakodavau jiems viską. Tiesą sakant, vyliausi, kad jie tave nužudys. Jei tavo šeimininkas miršta, tu atgauni laisvę.

— Jei paaiškėja, kad ir pats prisidėjai prie šeimininko mirties, tuomet — ne, — atsakė Rani.

— Žinau, bet tikėjausi, kad jie pakankamai apsukrūs. Po to, kai jie numetė tą bombą, policija net nenutuokė, kur ieškoti kaltininkų. Prireikė šiek tiek laiko, kad suvokčiau, jog jie neketina tavęs žudyti. O tu gudri, pati tai perpratai. — Jis sukosėjo ir apsilaižė lūpas. — Norėčiau atsigerti vandens, — ištarė.

— O kur jo yra? — paklausė Rani.

Jis dūrė pirštu į čiaupą, kyšantį iš sienos. Greta ant kablio kabojo puodelis. Rani pripylė vandens ir per mažytę kamerą ištiesė puodelį Ramasui.

Jis godžiai išgėrė vandenį.

— O gaisras? — paklausė ji.

— Gaisras? Tai jau mano sumanymas.

— Hipererdvės farai apie tai net nežinojo? — paklausė Deinas.

— Žinojo. Jie ir aprūpino mane visa reikalinga įranga. Tačiau jie manė, kad gaisrą aš sukelsiu vidury dienos — nutaikęs momentą, kada nieko nebus namuose.

— Ar liepei man nešdintis kuo toliau vien tam, kad išgelbėtum mano gyvybę?

— Ne. Vyliausi, kad tave ir apkaltins sukėlus gaisrą. Kadangi nebūtų radę ir mano kūno, maniau, įtarinės tiek mane, tiek tave.

— Jis išsišiepė. — Viską suplanavo Maiklas A-Rae — viską iki menkiausios smulkmenoj, išskyrus tą paskutiniąją dalį. Jis siekia tave sužlugdyti, Rani-ka. — Staiga jo balse aiškiai suskambėjo pagieža. — Tikiuosi, jam pavyks. Jis turi paruošęs tau ir dar šį tą — kažką, apie ką netgi aš ničnieko nežinau, tad nieko ir negaliu papasakoti, kad ir kiek mane pumpuotų narkotikais. Jis niekina tave. Bet tavo brolio jis neapkenčia kur kas labiau — netgi labiau nei aš.

Išgirdus jo intonaciją, Rani veide neliko nė lašelio kraujo. Tačiau prašneko ji vis taip pat ramiai:

— Jis visai kvailas, jei mano, kad grasindamas privers mane pulti į paniką.

Ramasas atsakė:

— Tavo tiesa, jis tikrai kvailas. Galėjau perspėti jį, kad tu nesiduosi lengvai įbauginama. — Jis suglebo, atsišliejęs į sieną. Plaukai užkrito ant akių, o kalinys nė nekilstelėjo rankos, kad juos nusibrauktų. — Palik mane ramybėj, — ištarė. — Išeik. Aš jau atsakiau į tavo klausimus ir pavargau. Tikriausiai šiąnakt pat jie mane nužudys, tad tau nebeteks sukti galvos dėl manęs.

Deinas paklausė:

— Ką nori tuo pasakyti — jie tave nužudys?

Rani ir jos vergas sužiuro į jį su visiškai vienodomis veido išraiškomis. Atsakė Ramasas, gerokai suirzęs:

— Aš juk bandžiau ją nužudyti. Tai įtraukta į vergystės sutartį… jeigu vergas nužudo ar pabando nužudyti savo šeimininką, pats baudžiamas mirties bausme.

— Tu tai žinojai — ir vis vien mėginai? — apstulbo Deinas.

— Žinoma. — Ramaso šypsena priminė kaukolės vypsnį. — Nejaugi nori pasakyti, kad, turėdamas galimybę suversti kaltę kam nors kitam, praleistum progą nugalabyti Zedą?

Deinas gurktelėjo seilę.

— Aš nežinau. — Jį supykino vien nuo minties apie bandymą nužudyti Zedą — mat jeigu neišdegtų… — Bet Zedas nėra mano šeimininkas.

— Koks skirtumas, — atrėmė Ramasas. — Ji — nėmaž negeresnė už jį.

Deinas pastebėjo, kaip sutrūkčiojo sunertos Rani rankos.

— Aš taip nemanau, — tarė jis.

— Na ir kvailys per visą pilvą. — Jis ištiesė puodelį. — Dar vandens, prašau jūsų. — Rani netarusi nė žodžio vėl pripildė puodelį ir padavėjam. — Ačiū, Rani-ka.

Paskutinysis skiemuo nuskambėjo tūžmingai. Deinas įsitempė. Žvilgsnis nejučia slystelėjo prie raudono žiburiuko sienoje. Šis vis dar švietė nemirksėdamas, o Sachiko Curada kantriai lūkuriavo koridoriuje.

Staiga Rani žingtelėjo pirmyn. Atsiklaupė ir uždėjo delną vergui ant kelio.

— Ramasai… Binki. Ar tau baisu?

Jis dirstelėjo į ją, kiek atšlydamas prie sienos. Jį nupurtė drebulys.

— Žinoma, baisu. — Jis nurijo seilę. — Aš nenoriu mirti. Aš… — Jis užsikirto. — Nagi, dėl Dievo meilės, išeik, palik mane. — Jo veidas buvo baltesnis už kreidą.

Rani švelniai paklausė:

— Ar tikrai nori, kad išeičiau?

Tarp jų užsimezgė kažkoks bežodis ryšys, lyg būtų nusidriekęs nematomas, paslaptingas siūlelis. Kas tai? — pagalvojo Deinas. Viltis? Meilė? Jis nesuprato, kas dedasi. Rani atsigręžė į duris, kurios iš šios pusės buvo pilkos, neperregimos.

— Pareigūne Curada, — tarė ji. — Norėčiau šnektelėti su jumis.

Durys kaipmat atsivėrė, tarpduryje išdygo Sachiko Curada.

— Klausau jūsų, Domna.

— Kas dabar bus? — paklausė Rani. Ji vis dar tebeklūpojo.

Policininkė atrodė šiek tiek sutrikusi.

— Na, jis prisipažino. Tad nuosprendis skelbiamas automatiškai. Paprastai laukiame iki vakaro, tada narkotiku užnuodijame maistą ir tada… — Ji taip ir neužbaigė.

— Kokį narkotiką vartojate vykdydami mirties nuosprendį? — paklausė Rani.

— Morfidiną.

Deinas apie tokį buvo girdėjęs. Preparatas efektyviai slopino skausmą, bet, pasak gandų, priėjo buvo priprantama ypač greitai. Žinoma, šiuo atveju tai visiškai nesvarbu, pagalvojo Deinas. Nuo kvapo, sklindančio iš koridoriaus, jį ėmė pykinti. Jis pasistengė kvėpuoti giliai, kad apmalštų šleikštulys.

Rani ištarė:

— Binki?..

Vergo rankos drebėjo.

— Aš… o, tai nelengva.

— Tuomet pasilieku, — tarė Rani. Atsisėdo greta Ramaso ant siauros lovos ir pažvelgė į pareigūnę Curadą. — Neprieštaraujate?

Curada visai sutriko.

— Ne, Domna, — atsakė. — Tiesiog tai… neįprasta.

— Na ir kas, man nerūpi, — pareiškė Rani. — Eikite, neškite čionai savo narkotiką, pareigūne.

Curada išėjo. Deinas nusišluostė delnus į kelnes; jį jau kaip reikiant pylė prakaitas. Curada grįžo nešina puodeliu su nedidele juoda piliule vienoje rankoje ir pritrauktu švirkštu kitoje.

— Ką renkiesi? — paklausė ji.

Ramasas įsmeigė žvilgsnį į jos rankas. Linktelėjo į švirkštą.

— Tai juk greičiau, ar ne? — kimiai paklausė.

Deinui svaigo galva. Jis viena ranka atsirėmė į baltą sieną, kad nesvirduliuotų. Manęs visiškai nepykina, įtikinėjo jis save. Atsisakau leisti, kad mane supykintų.

— Taip, tai greičiau, — patvirtino Curada.

— Tada renkuosi šitą. — Jis pažvelgė į Rani. — Sakei, kad pasiliksi. Iki pat galo?

— Iki pat galo, — sutiko ji.

Pareigūnė Curada užtrenkė duris. Pakėlė švirkštą prieš šviesą — tikrina tirpalą, dingtelėjo Deinui.

— Prašau kairįjį riešą, — ištarė.

Ramasas atkišo jai kairįjį riešą. Šis drebėjo; Ramasas bandė prilaikyti jį antrąja ranka, bet drebulys nesiliovė. Rani ištiesė abi rankas į žmogų, kuris bandė ją nužudyti, ir sugriebė jo plaštaką. Curada įsmeigė adatą po oda. Iššoko vena. Curada stumtelėjo švirkštą, tada truputėlį patraukė stūmoklį atgal — į švirkštą patekęs kraujo lašelis nudažė skystį vos pastebimu rausvumu. Ramasas atsiduso; bejausmių lempų šviesoje jo veidas atrodė perregimas. Curada pastūmė stūmoklį — sustūmę visą, iki pat galo.

Kai ji ištraukė adatą, ant Ramaso riešo ištryško kraujo karoliukas. Burna prasivėrė. Jis apsilaižė suskeldėjusias lūpas, bandė prašnekti, bandė suriesti pirštus, nors raumenyse neliko net kūdikio jėgos. Jam taip ir nepavyko.

— Šalta… — sukuždėjo jis. Ir suglebo lyg maišas, iš kurio kažkas iškratė turinį. — Pasakykite mano dukteriai… — dar bandė tarti, bet raukšlės įtemptame jo veide staiga išsilygino. Jis dar įtraukė kelis menkus oro gurkšnius, nebegalinčius pripildyti plaučių, ir mirė.

Jie išėjo į koridorių. Deinas gniaužė kumščius, kol paskaudo krumpliai, visą dėmesį sutelkęs į regėjimo pojūtį. Rani kalbėjosi su policininke apie hipererdvės farus.

— Kas laukia jų?

— Jie — Federacijos pareigūnai, — atsakė Curada. — Tad juos išgabens į Neksą, kur bus teisiami ir, tikiuosi, pripažinti kaltais.

— Ar jie užsiminė ką nors apie naujus A-Rae planus? — Rani balsas buvo šaltas, ramus, intonacija neperprantama.

— Tik tiek, kad jis numatė, jog turėsiąs slapstytis.

— Galvojau apie tai, ką man pasakė Binkis… Ramasas.

Curada papurtė galvą.

— Apie tai jie nieko nesakė.

— Ar kiti A-Rae darbuotojai slapstosi drauge su juo?

— Atrodo, su juo liko tik pats branduolys, gal dešimt žmonių. Visi kiti hipererdvės farai šmirinėja po palydovą, vadovaujami laikinai einančios kapitono pareigas Henrietos Malons. Mus pasiekė gandai, kad kapitono pareigoms jau paskirtas naujas asmuo, moteris, ir kad ji, kad ir kas būtų, jau pakeliui į čia.

Pagaliau jie pasiekė liftą, sulipo į jį ir vėl iškilo į žemės paviršių. Deinas pajuto, kaip atsileidžia skrandžio raumenys.

Rani pasakė:

— Norėčiau pamatyti tų penkių policininkų apklausos įrašus. Ar įmanoma juos gauti?

— Visa informacija suvesta į kompiuterį, Domna. Pasirūpinsiu, kad medžiaga būtų persiųsta jums.

— Ačiū. Jūs labai maloni.

Liftas pagaliau užgabeno keleivius ant stogo.

Jie išlipo tiesiai į katerių angarą. Rani mandagiai atsisveikino su Sachiko Curada, paspaudė jai ranką ir paleido eiti sau. Deinas laukė. Šleikštulys jau neberaižė vidurių, bet nervai buvo tokie įtempti, kad jam atrodė, jog gruzda oda. Rani paskui jį įsiropštė į katerį. Stogas nuslydo į šalį, viršuje sutvisko dangus, ir pagaliau jie išsiveržė į laisvę. Deinas pasuko mažąjį aparatą tiesiog į šviesą. Ir paklausė:

— Kur nori skristi?

Rani dirstelėjo į jį nustebusi.

— Į Kynetų namus, savaime suprantama.

Jis pasuko katerį į pietus. Prieš akis nusidriekė Promenada. Rani atsiduso.

— Luktelėk, — ištarė. — Suk į vakarus.

Jis nuvairavo katerį virš žaižaruojančių ledkalnių.

— Tau jau geriau? — paklausė ji.

Deinas linktelėjo.

— Nemaniau, kad pastebėsi.

Moteris kilstelėjo antakius.

— Žinoma, pastebėjau. — Ji pasilenkė, prisipylė puodelį vandens, atsigėrė. — Deinai, tau juk niekad neteko savo akimis stebėti ko nors mirštant, tiesa?

Jis linktelėjo.

— O man teko. Mano motina numirė namuose. Taip pat ir Domna Sam. Man mirtis nėra visai nepažįstama. — Po medaus spalvos moters oda susitvenkęs kraujas nudažė ją bronzos atspalviu. — Tačiau stebėti šitą mirtį toli gražu nebuvo lengva. Kaip tik todėl ir likau su juo — nes buvo nelengva.

Deinas tarė:

— Nesuprantu tavęs.

— Žinau. Ir nesitikėjau, kad suprasi. — Ji atlošė galvą, apnuogindama kaklą. Kažkuo šita jos poza Deinui gyvai priminė Zedą, tik jis niekaip nebegalėjo prisiminti kuo. — Aš kai ką nuslėpiau nuo tavęs — turiu savų paslapčių, kaip ir tu. Binkis… — Ji užsikirto, bet tuoj pat tęsė toliau: — Binkis sakė tiesą. Buvo neįtikėtinai žiauru atiduoti jį Zedui į nagus. Privalėjau apkvaitinti jį dorazinu.

Kažkuri Deino sąmonės dalis sutiko su ja, jam knietėjo tai ir pasakyti. Bet čia pat jis pasijuto galvojantis: juk tu nieko negalėjai pakeisti, negalėjai žinoti, kaip jis jaučiasi — suprato atleidžiąs jai už nenorą žinoti, neigiąs jos kaltę, kurią ji pati pripažino.

— Tik nesugalvok apkvaitinti dorazinu manęs, — tarė jis. — Tuomet būčiau visai niekam tikęs pilotas.

— O iš Binkio nebūtų išėjęs sekretorius.

Juodu plaukė virš ledkalnių viršūnių. Ant vieno ledinių šlaitų Deinas pastebėjo krutančią figūrėlę. Ledo alpinistas? — dingtelėjo jam.

— Ar galiu kai ko tavęs paklausti?

— Klausk, — tarė Rani.

— Už kokį nusikaltimą buvo nuteistas Binkis… Ramasas?

— Turi omeny — Kerėtojuje? — Rani atsiduso. — Jis vertėsi iš padeginėjimo. Tiesa, pats nieko nepadeginėjo — vadovavo gaujai.

Deinas prisiminė Binkio žodžius, kuriuos šis sviedė jam dar pirmąjį vakarą dvare: „Juk aš galiu būti ir padegėjas ar žudikas, uždaužęs ką nors kirviu”. Kateris, pakliuvęs į šalto oro srovę, niurktelėjo žemyn; Deinas nė nesusimąstęs išlygino skraidyklę. Jis apsilaižė lūpas ir paklausė:

— O Amri?

— Ką — Amri? — nesusigaudė Rani.

— Kuo ji nusikalto? Buvo tokia jauna, tokia vaikiška…

Jo siaubui, Rani nusijuokė.

— Ak, Deinai, — tarė ji, jos balse skambėjo nuovargis. — Ak tu vargšas naivuoli. Nejaugi iki šiol niekad nesi sutikęs nė vieno žmogaus su praplautomis smegenimis?

— Praplautomis smegenimis? — Jis nepatikėjo savo ausimis. — Amri?

— Net du kartus, — atsakė Rani. — Ji buvo vagilė, Deinai, išradinga, nepataisoma vagilė. Kai įkliuvo pirmą kartą — jai buvo vos keturiolika, — teismas nusprendė, kad mergaitei gali padėti reabilitacija, ir išsiuntė ją gydytis. Išleista iš klinikos ji ištvėrė savaitę — ir vėl griebėsi senojo amato. Tąsyk jai buvo atliktas minimalus smegenų praplovimas, tokį jie vadina raminančiuoju. Bet tai nepadėjo. Tad antrą kartą lindo šiek tiek giliau. Galiausiai neteko vilties ir išsiuntė ją į Tinklą. Klinikos telepatas manė, kad vergovė galbūt padės tinkamai atkurti kai kuriuos smegenų procesus.

Deinas paklausė:

— Na, ir kaip… suveikė?

— Iš kur galiu žinoti? Iš manęs Amri niekada nieko nevogė, jei tave domina tai.

— Sunku patikėti… Ji atrodė tokia tyra.

— Tai įprastas smegenų praplovimo poveikis. Gal jau sukime atgal.

Deinas pakreipė katerį, sukdamas į pietvakarius, spirale skriedamas žemyn slystančios saulės link.

— Kaip tik dėl to dėl jos mirties užvis labiausiai ir kaltinu Binkį, — pridūrė Rani. — Amri tikrai nusipelnė galimybės tapti kuo nors kitu, nei buvo anksčiau.

Deinui galugerklyje susitvenkė tulžis. Jis pasijuto esąs kvailys paskutinis: manė, kad Amri — pats nekaltybės įsikūnijimas, o ji tuo tarpu buvo tik mažametė nusikaltėlė, pernelyg daug kartų įkliuvusi. Žvaigždžių Kapitonas — vergas, mergaitė — vagilė: Čabadas labai jau dažnai vertė aukštyn kojom tai, ką jis manė žinąs. Tai buvo neteisinga. Staiga vyrukas prisiminė žaislines hologramas, su kuriomis žaisdavo kadaise: jas apvertus atrodydavo, kad figūrėlė viduje sujudėdavo, bet pažvelgęs dar kartą įsitikindavai, jog ji nė nekrustelėjo, o jei bandydavai jas paliesti, ranka susidurdavo tik su glotniu plastiku…

Šitaip jis žaisdavo Peline, būdamas dar visai mažas vaikas. Žvaigždės, jis ir dabar dar vaikas, toks pat vaikas, kaip ir Amri…

— Deinai! — sukliko Rani.

Jis pašoko krėsle.

Nežinia, kaip tai galėjo nutikti, bet jie grėsmingai priartėjo prie kito katerio. Deinas labai aiškiai išvydo piloto veidą: šio burna beprasmiškai žiopčiojo. Jis staigiai pasuko į kairę, antroji skraidyklė spirale nušvilpė žemyn. Vis dėlto jiems pavyko prasilenkti. Grumdamasis su oro srove, kuri blaškė abu katerius tarsi kamščius vandens paviršiuje, Deinas sušniokštė:

— Ačiū!

Kvaily tu! — Tai buvo ne Rani balsas, be to, skambėjo jis tiesiog galvoje. — Čia Tamerlanas Orionas, Abanato vyriausiasis pilotas. Ir kur tu mokeisi skraidyti, pusgalvi nematytas? Nemėgink atsakyti, aš vis vien neišgirsiu. Bet kitąsyk malonėk akis išpūtęs žiūrėti, kur lakstai virš mano miesto, kitaip turėsi pasiaiškinti Zedui Jago, kodėl vos neužmušei jo sesers, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad oro keliuose pasitaiko ir kitų transporto priemonių.

— Deinai, kas? — primygtinai paklausė Rani. — Kas čia dedasi?

Ryšio pabaiga, — niauriai pridūrė balsas.

— Deinai!

— Luktelėk, — išspaudė Deinas.

Jam spengė ausyse. Jo paties laimei, jo gebėjimas bendrauti su telepatais buvo labai ribotas. Nekse jam kartą teko laikyti egzaminą pas telepatus — tada, kai siekė pelnyti Žvaigždžių Kapitono medalioną; po to jis visą tą dieną drybsojo paslikas.

Deinas nurijo seilę.

— Su manim ryšį buvo užmezgęs vyriausiasis pilotas, — paaiškino.

Rani dėbtelėjo į vergą taip, tarsi jis būtų staiga kuoktelėjęs. Ir atsargiai paklausė:

— Kaip? Aš ničnieko negirdėjau.

— Tu ne… ak. — Deinas gerokai nustebo. — Juk jis telepatas, Rani-ka.

— Tikrai? — Ji viena ranka pasitrynė smakrą. — Kaip keista. Aš to nežinojau, nors buvau su juo susidūrusi.

Visą likusį kelią virš Abanato Deinas vairavo katerį labai labai atidžiai, kol galiausiai pasuko žemyn, Kynetų namų link. Angaro stogas jau laukė jo atviras. Deinas jautė, kad jam būtina arba gerai išsimiegoti, arba nulįsti kur nors, kur niekas jo negirdėtų, ir kaip reikiant išsirėkti. Nežinia ką būtų atidavęs už galimybę išgelbėti savo muzikinius įrašus, žuvusius per gaisrą Jago Šeimos namuose.

Juodu nusileido į angarą.

— Palauk, — tarstelėjo Rani, kreipdamasi kažkur į šešėlius.

Deinas išjungė variklius ir liko sėdėti, rankas susidėjęs ant kelių. Rani atsirėmė į jį. Jo lūpomis šiūstelėjo jos plaukų banga. Deinas dirstelėjo į moterį ir labai aiškiai išvydo amžiaus bei įtampos išbrėžtas raukšleles palei jos lūpų bei akių kampučius.

— Deinai, ar tu neapkenti manęs?

— Neapkenčiu tavęs? — priblokštas pakartojo jis. — Ne.

— Nepaisant viso to, ko Binkis prišnekėjo apie Zedą ir mane?

Jis leido sau delnu prisiliesti prie moters skruosto.

— Ne. Nejaučiu tau jokios neapykantos.

— Džiaugiuosi. Turėčiau tau pasakyti…

— Pasakyti man — ką?

— Ne, — tarė ji. — Kol kas dar ne. Eime vidun.

Jis sulaikė ją.

— Rani, tau reikėtų…

Jos lūpos priartėjo prie jo burnos. Juodu apsikabino — tarsi du sutapę dėlionės kibučiai. Rani pirštai glostė Deinui nugarą. Jis giliai įkvėpė moters kvapo. Jos krūtys ir šlaunys prigludo prie Deino, ir jis pajuto, kaip jo kūnas krustelėjo atsiliepdamas.

Šitaip nieku gyvu negali tęstis, pagalvojo Deinas ir suaimanavo, kai moteris jį palietė.

— Rani. — Jis sugriebė ir abiem rankomis suspaudė jos plaštakas. — Rani, pasakyk man kai ką.

— Jei tik galėsiu.

— Kiek mes dar viešėsime šiuose namuose? Tris, keturias dienas? Savaitę? Dvi?

— Turbūt savaitę, — atsakė ji.

— O paskui grįšime į užmiesčio valdą. Ar Zedas pasiliks Abanate?

— Aišku, ne. Dvaras — jo namai. Jeigu jį iškvies į ligoninę, galės skraidyti iš ten.

— Ar dažnai tai gali nutikti?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Gal kartą per savaitę.

— Tavo brolis labai įžvalgus, — tarė Deinas. — Kaip manai, kiek laiko truks, kol jis perpras, kad mes buvome meilužiai?

— Tu kai ką užmiršai, — tarė Rani.

— Ką?

— Darieną Riis.

Iš tikrųjų — ją Deinas buvo visai užmiršęs. Kokius ten niekus Rani kalbėjo apie ją?.. A, Čerylo dėsnis, štai kaip ji tai įvardijo.

— Net nenutuokiu, ką ji gali pakeisti, — pasakė jis. — Šito nežinai ir tu. Rani, jeigu Zedas sužinos, kad dalijaisi patalu su manim, jis mane nužudys. Arba dar blogiau. Jis gali padaryti ir dar blogiau.

— O ko tu nori? Ką turėčiau padaryti?

Privalau paprašyti, tarė Deinas sau.

— Grąžink man laisvę.

Gintarinės moters akys taip ir smigo jam į veidą.

— O ką tu darysi atgavęs laisvę?

— Išvyksiu, — atsakė jis.

— Bet tu juk pažadėjai surasti Lorasą U-Eleną.

— Ir surasiu. Aš jau padariau, ką galėjau. To… mano draugė užmegs ryšį su juo — tuo nė trupučio neabejoju.

— O aš jau dėl nieko nesu tikra, — ištarė Rani Jago. Jos akys blykstelėjo prietemoje. — Jei aš negrąžinsiu tau laisvės, Deinai, ar mėginsi bėgti?

— Būčiau kvailys, jei mėginčiau, — atsakė jis, galvodamas apie Tori Lamoniką, apie savo laivą, apie hipererdvę…

— Bet ar mėginsi? — Rani nusipurtė Deino rankas ir pati įsikibo jo marškinių. — Ar mėginsi? — Ir pati sau atsakė: — Tikriausiai taip.

— Galėčiau tau pameluoti, — tarė jis.

— Nereikia, — atsiliepė Rani. — Nenorėčiau, kad man meluotum. — Ji piršto galiuku perbraukė Deino lūpas. — Deinai, paklausyk. Tu man reikalingas. Negaliu pasakyti tau kodėl, kol kas dar negaliu, tad žinok tik tiek: tu tikrai man reikalingas, tavo buvimas čia man gyvybiškai svarbus — dėl priežasčių, kurių tu negali žinoti. Prašau, prašau tavęs — sutelk kantrybę.

Jis paklausė:

— Tai ar grąžinsi man laisvę, Rani?

Ji atsakė:

— Taip, Žvaigždžių Kapitone. Bet dar ne dabar.

— Ir nepasakysi kada.

— Ne. — Ji tvirtai įsikibo jam į pečius. — Deinai, nebandyk bėgti. Pasitikėk manimi.

— Ne tavimi aš nepasitikiu, — tarė jis ir atidarė katerio dureles. — Po tavęs, Rani-ka.

Ji išlipo iš katerio. Jis uždarė dureles ir nužingsniavo pas Rani, lūkuriuojančią jo prie laiptų žemyn į namą, tuo pačiu galvodamas: gerai, Rani Jago, aš pasitikėsiu tavimi — tiek pat, kiek tu, regis, linkusi pasitikėti manim.

Kynetai valgyti sėsdavo visi drauge prie medinio stalo — tokio milžiniško, kad, norint jį pakelti, netgi skeliečių šeimynai tektų gerai paprakaituoti.

Zedas sėdėjo greta Deivio Kyneto. Berniuko artumas jį išgąsdino, bet netrukus komandoras atsipalaidavo. Prie stalo sėdėjo vienuolika žmonių: devyni Kynetų šeimos nariai, Zedas ir Rani. Stalas tiesiogine prasme suaimanavo, kai vergai apkrovė jį maistu. Visi Kynetai: ir didesni, ir mažesni — kirto pilna burna. Apžiūrėjęs namų griuvėsius Zedas jautėsi prislėgtas, tad jo apetitas gerokai nustebino jį patį. Iš gaisravietės jis patraukė tiesiai į ligoninę, tačiau ten darbo jam nebuvo, taigi kokią valandą pasisukiojęs po ambulatoriją Zedas grįžo į Kynetų namus ir griuvo miegoti.

Rani sėdėjo ir valgė. Zedas įdėmiai ją stebėjo: ji atrodė kažkokia pernelyg susitelkusi, kas jam kėlė nerimą. Prieš pat pietus ji pranešė jam apie Binkio mirtį. Kai išsivadėjo pirminis šokas — ne, ne šokas, galvojo jis, o įsiūtis, prisipažink, Zedai Jago, juk tikėjaisi, kad Binkis atiteks į tavo nagus, — jis liovėsi seserį kamantinėjęs. Dabar Rani kirto su apetitu, ir Zedas mintyse nuoširdžiai jai už tai paplojo. Jau daugelį valandų nervinė įtampa buvo vienintelė sesers varomoji jėga — jai reikėjo papildyti kuro atsargas.

Imre ir kažkuri iš vidurinių jų jo dukterų, Vera, karštai susiginčijo. Imre išpūtė skruostus ir pašiaušė barzdą, Vera atmetė raudonus plaukus ir trinktelėjo kumščiu į stalą. Atrodė, kad, išskyrus Zedą, niekas to nepastebėjo. Aliza per pusę stalo kažką suriko Rani — kažką apie orą; Rani atsakė taip pat pakeltu balsu. O tuo pačiu dirstelėjo į kitapus stalo sėdintį Zedą. Susišnekėti buvo išvis neįmanoma, bet Zedas perskaitė jos mintį iš akių: Viskas čia visiškai kitaip!

— K… k… k… komandore… — išspaudė Deivis. Berniukas kilstelėjo duonos lazdelę, tarsi manytų, kad ši gali imti ir kažką jam pasakyti.

— Juk kartą jau sakiau, kad nevadintum manęs šitaip, — tarė Zedas. — Argi nepasisakiau, kuo aš vardu?

— Taip, bet… — Deivis ėmė neramiai rangytis.

— Na, tai kuo aš vardu?

— Z… Z… Zedas.

— Na, matai. Ar norėjai ko nors manęs paklausti?

— Taip, norėčiau. Ar skrisdami kosmose žmonės valgo tokį pat maistą kaip mes?

— Turi omeny — tikrą maistą? — Zedas pasiėmė duonos lazdelę ir atsikando. — Kartais. Priklauso nuo to, kas esi, ar tau labai svarbu, ką dedi į bumą, kokiu laivu skrendi.

Duonos lazdelė buvo su sezamo prieskoniu.

— Tarkime, Tinkle?

— Tinkle mes gabenamės tikro maisto, panašaus į šį, tik… na, tokia patiekalų įvairove tikrai negalime pasigirti. Kai laivas yra kosminės stoties dydžio, maisto atsargos net keliems tūkstančiams žmonių neužima per daug vietos. Negalėtume pasiimti pakankamai maisto tik tada, jei iškeliautume ilgam, bet mūsų reisai trunka vos tris mėnesius. Be to, dauguma žmonių Tinkle ištisas dienas sėdi arba miega. Valgo jie nedaug.

— O jeigu skristame mažu laiveliu?

— Pasakyk, kokio tipo.

Berniukas išraudo.

— O jeigu MPL?

— Laivas pakankamai didelis, kad juo galėtų skristi kapitonas ir įgula: daugiausia — šeši žmonės. Tokį turėjai omeny? — Jis šyptelėjo berniukui. — Matau, kad domėjaisi tuo. Dauguma MPL tipo laivų gabenasi maistines plyteles. Orientuotis hipererdvėje ne visada būna lengva, kelionė kartais gali užtrukti gerokai ilgiau, nei tikiesi. Taigi, užuot skaičiavęs, kiek tikro maisto atsargų tau gali prireikti, ir užgrūdęs jomis laivą — o paskui galbūt vis vien pritrūkęs jų pusiaukelėje, — verčiau prisikrauni maistinių plytelių. Jos susispaudžia, o maitintis jomis gali tiek, kiek reikia, su sąlyga, jei užgeri pakankamu kiekiu vandens.

Įsiterpė viena jaunesniųjų mergaičių:

— Nejaugi ilgainiui nenusibosta?

— Dar ir kaip. Bet, kita vertus, skrisdamas hipererdvėje arba, šiaip ar taip, imi alkūnes graužti iš nuobodulio, arba visą dėmesį sutelki į tai, kaip išgelbėti nuosavą kailį, o jau tada nelabai jauti skonį, kad ir ką valgytum. — Vergas priešais jį pastatė didžiulį dubenį, prikrautą pyragaičių su kiaušininiu kremu. — Pripažįstu: toks maistas nė iš tolo neprilygsta valgiams, kurių skanauja jūsų šeimyna — jiems neįmanoma atsispirti, tokie gardūs.

Aliza nusišypsojo.

— Rani sakė, kad tu ypač mėgsti pyragaičius su kiaušininiu kremu.

— Ir dar duonines lazdeles, — pilna burna atsiliepė Zedas.

Deivio veidą išpylė raudonis.

Jo sesuo pastebėjo su kone profesionaliu susidomėjimu:

— Pažvelkite, vaikis išraudo.

Deivio ausys jau mažne liepsnojo, toks jis buvo sutrikęs; berniukas ėmė keltis iš už stalo. Imre nepiktai aprėkė dukterį. Zedas ryžosi uždėti ranką vaikui ant peties.

— Neišeik.

Aliza pabeldė į stalą, reikalaudama tylos. Vaikai aprimo, visų galvos pasisuko į motiną.

— Net nenumanau, ką Jago Šeima pagalvos apie Kynetų Šeimos svetingumą, — prašneko Aliza, — kai mes elgiamės taip, kaip elgiamės visada: rėkaliojame visa gerkle. — Imre sukikeno. — O tu nė kiek negeresnis už juos, — pareiškė jam žmona, turėdama omeny jųdviejų vaikus.

— Tikiuosi, dar blogesnis, — atsiliepė Imre. — Tu tik pagalvok, kiek jau metų aš lavinu tokius sugebėjimus.

Aliza atsakė:

— Tai aš labai gerai žinau. O dabar, mano mielieji, Rani nori pasikalbėti su tėčiu, taigi, mažieji ir vidurinieji vaikai, — visi marš viršun.

Siūbtelėjo visuotinis stūgavimas. Vera užriko:

— O ką mums pasiūlysi veikti viršuje?

Aliza atsakė:

— Žaisti.

Tokį pasiūlymą pasitiko mirtina tyla. Vėl prašneko Vera:

— Motin, netgi Deivis jau per didelis žaisti.

Deivis energingai sulinksėjo.

Prasižiojo Imre:

— Nagi, visi lauk iš čia! Šori, Jani, Margarita — jūs pasilikite.

Zedas kuštelėjo į ausį bepakylančiam Deiviui:

— O kas yra vidurinieji vaikai?

— Tie, kuriems daugiau nei keturiolika, bet mažiau nei dvidešimt. Tai Vera ir Kasparas, ir Joris, ir Šandoras…

— Valandėlę! Tai kiek jūsų čia iš viso?

Berniukas išsišiepė.

— Iš viso? Priskaičiavus mamą ir tėtį — dvylika. Kitų čia nėra — jie išvykę mokytis visokių dalykų.

Vergai nukraustė stalą. Rani pasiliko lėkštę jūros dumblių paplotėlių. Zedas neatidavė savojo dubens pyragaičių su kiaušininiu kremu. Visiems buvo įpilta vyno. Vienas iš vergų nunešė viršun lėkštę saldumynų.

— Dėl šventos ramybės, — paaiškino Aliza. — Kitaip jie nusuks vieni kitiems sprandus — turėsime viršun siųsti Zedą tvarstyti žaizdų.

— Ar nesakiau, kad mums dar teks atidirbti už prieglobstį, — šūktelėjo Zedas Rani, mostelėdamas šaukštu.

Rani pareigingai nusišypsojo. Ji buvo pernelyg toli nuo jo — kitapus stalo, tarytum kitame žemyno pakrašty. Šitaip atskirtas nuo jos, Zedas jautėsi lyg pakliuvęs į spąstus. Jis lėtai, neramiai gurkšnojo raudonąjį vyną — puikų, atvežtinį, Kerėtojo gamybos.

Vergas prigesino šviesas. Rani bandė išsirangyti iš sunkaus, pagalvėlėmis užkrauto krėslo, bet tai nebuvo taip lengva; prišokusi Margarita krėslą atitraukė. Rani pakilo ir tarė:

— Ar neprieštarausite, jeigu aš vaikščiosiu? Taip man lengviau mąstyti.

Imre sutiko:

— Vaikščiok, kiek nori, mieloji.

Rani buvo palaidais plaukais. Prietemoje šie atrodė labai tamsūs, kone juodi — tikras kontrastas raudoniu liepsnojančioms Alizos garbanoms. Zedas tiesiog stuburo smegenimis pajuto sukylančią aistrą seseriai. Įsitempęs jis prisivertė savuosius jausmus užgniaužti.

— Noriu visiems jums šį tą papasakoti, — prašneko Rani, žvelgdama į savo rankas. — Nežinau, nei nuo ko ta istorija prasidėjo, nei kuo užsibaigs. — Ji susibruko rankas į kišenes, pečiai gunktelėjo. — Pati geriausiai žinau jos vidurį. Viena iš šios istorijos linijų prasidėjo Jago Šeimos užmiesčio valdoje vieną vasaros naktį prieš dvejus metus. O gal net dar anksčiau, kai mano sekretorė Tamsina Alt išvyko iš Čabado ir vietoj jos aš įsigijau vergą — Ramasą I-Okadą.

Tačiau anų laikų prisiminti neverta. Leiskite pradėti pasakojimą nuo laiško, kurį gavau visai neseniai — prieš pat Tinklui grįžtant namo. Tai buvo grasinimas. Grasinimų aš susilaukdavau ir anksčiau, bet niekas niekad nebandė jų įgyvendinti, tad ir dabar nepamaniau, jog tai gali būti rimta. Dabar jau net nebeprisimenu, kas tame laiške buvo rašoma. Tačiau prisimenu, kas jį pasirašė

— „Laisvieji Čabado Žmonės”.

Zedas nustebo — ką ten, tiesiog apstulbo. Kam nors atskleisti Šeimos paslaptis — Rani tai labai nebūdinga. Tačiau tasai grasinimas — tai jau buvo asmeniška, pasiutimas, kaip asmeniška, dingtelėjo jam; galbūt kaip tik dėl tojo ir nepavadinsi Šeimos reikalu. Tramdydamas įsisiūbavusį nerimą, Zedas sėdėjo nė nekrustelėdamas ir klausėsi Rani pasakojimo apie laiškus, apie bombą, numestą dvare, apie policijos apsilankymą, apie antpuolį gatvėje, kuriam sukliudė Deinas Ikoro.

Rani Jago pasakojo pakankamai ramiu tonu, bet kai prašneko apie moterį, puolusią ją su butelio šuke rankoje, Janis nebeištvėrė — pašoko ir pats ėmė minti po kambarį, akivaizdžiai sukrėstas labiau, nei įstengė pakelti. Rani nutilo, leisdama visiems atsikvėpti.

Prašneko Aliza:

— Rani, juk tai neįtikėtina. Mes — visos Keturios Šeimos — visuomet buvome taikiklyje, tačiau retai kada atsitikdavo, kad kas nors iš tikrų jų mėgintų mus pulti.

— Taip, — sutiko Rani. — Tačiau šįsyk susidūrėme su labai jau neeiline disidentų grupuote, Aliza.

Kodėl? — dingtelėjo Zedui. Staiga jis pyktelėjo ant Rani. Kodėl ji verčia jį sėdėti ir kęsti visa šitai?

— O dabar, — vėl prašneko Rani, — norėčiau grįžti atgal ir papasakoti kitą tos pačios istorijos liniją. Jos pradžia siekia dar toliau — manau, viskas prasidėjo dar Kerėtojuje. Bent kiek man žinoma, išeities tašku reikėtų laikyti vieną įvykį: keturiolikmečiui vaikinukui netikėtai pasitaikė galimybė stebėti, kaip pakraunamas Tinklas…

Imre tarstelėjo:

— Jani, atsisėsk, tu mus blaškai. Rani, prašau tęsti.

— Jis buvo labai jautrus vaikas, o gal jau tada turėjo itin tvirtas etines nuostatas, o gal tiesiog buvo nepaprastai imlus įspūdžiams. Šiaip ar taip, tas reginys — o drauge ir kai kurios žinios apie tai, kad jo paties šeima — toli gražu ne pašalinė tame versle, kuris jam atrodė pasibjaurėtinas — labai stipriai jį paveikė. Taip stipriai, kad, sulaukęs aštuoniolikos, jis pasikeitė pavardę ir iškeliavo iš namų, tvirtai pasiryžęs tapti Federacijos pareigūnu ir paskirti gyvenimą vergovinės sistemos Sardonikso sektoriuje sunaikinimui. Kalbu, savaime suprantama, apie Maiklą A-Rae.

Imre mandagiai įsiterpė:

— Niekad nebūčiau pamanęs, kad tu tiek daug apie jį žinai, Rani.

— Didžiąją dalį to, ką dabar pasakiau, sužinojau iš jo paties, — atsakė Rani. Ji priėjo prie stalo, pakėlė taurę, gurkštelėjo vyno. Kynetai nenuleisdami akių stebėjo kiekvieną viešnios krustelėjimą, tarsi žiūrėtų maską, pantomimą ar dramos vaidinimą. — Taigi pasakojimo pradžioje užsiminiau, jog nusipirkau vergą Ramasą I-Okadą. Aš jį vadinau Binkių, jis buvo mano sekretorius — toks aukštas, išblyškęs vyriškis. Galbūt tu jį prisiminsi, Aliza. Aukciono rytą dar pagyrei jį.

— Prisimenu, — patvirtino Aliza.

— Savaime aišku, sužinojau tai gerokai vėliau, bet jis ilgą laiką puoselėjo neapykantą man. — Rani Jago kiek atlošė pečius. — Iš dalies dėl to kalta aš pati. Iš dalies kaltė tenka kai kam kitam… — ji atšiauriai dirstelėjo į Zedą, — …nors gali būti, kad net ir dėl to kalta aš. Ar bent jau jis kaltino mane. Taigi. Mūsų pasišventėlis policininkas atvyksta į Sardonikso sektorių. Galbūt kadaise jo išties būta žmogaus, puoselėjusio aukštus moralinius standartus. Tačiau laikai jį pakeitė. Vyrukas imasi visų įmanomų teisėtų veiksmų, siekdamas sunaikinti vergovinę sistemą. Tačiau imasi ir tokių veiksmų, kurių teisėtais jau niekaip nepavadinsi. Jis — iš savo paties pavaldinių — suformuoja grupę neva maištininkų. Pavadina juos Laisvaisiais Čabado Žmonėmis. Ir dar numanydamas, kad toks ėjimas gali duoti vaisių, pasiūlo jiems parašyti laišką Rani Jago sekretoriui, paprašyti, kad jis teiktų jiems žinias apie ją. Galbūt jie žinojo, kas atsitiko dvare tą vasaros naktį prieš dvejus metus.

Imre tyliai ištarė:

— Rani, tu mane pribloškei. Tai, kad jam pavyko paversti savo pavaldinius žudikais, labai jau aiškiai byloja apie korupcijos lygį Federacijos tarnybose, ko aš visiškai neįtariau.

— Niekas iš mūsų to neįtarė, Imre. Tačiau privalau pabrėžti štai ką: A-Rae nebuvo reikalinga gauja žudikų. Visi tie antpuoliai dar anaiptol nereiškia, jog siekta mane nužudyti. Ne, jų tikslas buvo kitoks: išgąsdinti mane ir išmušti iš pusiausvyros, kad nuolat visko bijočiau.

Margarita paklausė:

— Ar nori pasakyti, kad Maiklas A-Rae paakino savo grupuotės narius užpuldinėti tave? Taip pat ir sudeginti tavo namą?

Rani linktelėjo.

— Tik pagal planą manęs neturėjo būti namuose. Šis plano pakeitimas — asmeninis Binkio sumanymas. Jis vylėsi, kad aš žūsiu per gaisrą, o po mano mirties jis atgausiąs laisvę.

— O kur Maiklas A-Rae dabar? — paklausė Janis.

Rani nusišypsojo.

— Šito niekas nežino. Abanato policija jo ieško. Aišku viena: A-Rae niekur neišvyko iš Čabado. Pasak Ramaso I-Okado, jis yra parengęs dar kažką — kažkokią ypatingą dovanėlę specialiai man. Norėčiau, kad padėtumėte man jį surasti, Imre.

Tai iš tiesų priminė kvapą gniaužiantį spektaklį; Zedas, net pykčio akinamas, pasijuto besiklausąs ir reaguojąs taip, tarsi ir pats būtų vienas spektaklio dalyvių. Jis nė nekrustelėjo. Net pats nustebo sumojęs, kad svarsto Maiklo A-Rae motyvus aistringai, kone žaisdamas intelektualų minklių žaidimą. Galbūt kokiam nors buvusio faro pažįstamam — draugui, mokytojui, o gal mylimajai — kada nors teko vergauti?

Staiga durys virstelėjo, ant slenksčio išdygo vergė. Išsigandusi nejaukios tylos ji kluptelėjo ir išmetė iš rankų lėkštę. Nuo žvangesio visi taip ir pašoko. Zedas pajuto, kaip jam kažkas trekštelėjo galvoje. Ištryškusi tamsioji jo asmenybės pusė ėmė raitytis iš skausmo. Dabar jis nebenorėjo nieko, tik paprasčiausiai užmušti Maiklą A-Rae.

Jo akys pasruvo krauju; dabar jis visą kambarį, Rani ir Kynetus regėjo tarsi aptrauktus rauzgana rūkana. Kumščiai susigniaužė, kiekvienas raumenėlis, kiekviena sausgyslė susimetė mazgais. Ir staiga kairiąją ranką pervėrė aštrus skausmas, akimoju bloškęs Zedą lauk iš žudikiškos būsenos gelmių. Perkreiptu veidu jis atgniaužė kumštį. Pasirodo, rankoje laikė šaukštą — dailaus darbo, sidabrinį, kaip ir visi Kynetų stalo įrankiai. Šaukštas tebebuvo jo rankoje, tik jau nelabai tepriminė šaukštą — ir buvo visas kruvinas. Tikriausiai nejučia bus suspaudęs jį taip, kad aštrios briaunos giliai susmigo į delną.

Dešiniąja ranka Zedas paėmė sumaigytą šaukštą iš kairiojo delno ir padėjo ant stalo. Ir ištiesė ranką prie servetėlės, norėdamas sustabdyti kraujoplūdį. Aliza suspigo:

— Zedai! Kas… Lela, greitai nešk čionai tvarstį iš vaistinėlės ir karšto vandens!

— Pakaks švarios audinio skiautės ir gelio tvarsčio, — tarė Zedas. — Žaizda pasirūpinsiu vėliau.

— To neužteks, — tarė Janis.

Liaunas, vikrus, raudonplaukis, kaip ir visi Kynetų vaikai, jis prišoko prie Zedo su servetėle rankoje. Zedas staiga prisiminė — juk tai toji pati Kynetų atžala, kuri mokosi medicinos. Jis prisitraukė žvakę prie pat Zedo krėslo ir, judėdamas su įgimtu, nesąmoningu grakštumu, priklaupė ant vieno kelio ir ištiesė ranką prie žaizdos.

Visas Zedo organizmas pratrūko klykti.

— Ne! — iškvėpė jis.

Ir atitraukė ranką. Janis, vis dar priklaupęs, nusigandęs pakėlė galvą. Tada, nė žodžio neprataręs, padėjo servetėlę Zedui ant kelių ir nedelsdamas grįžo į savo vietą.

Vergė Lela atnešė sterilų tvarstį, karšto vandens ir gelio. Zedas kaip įmanydamas susitvarstė žaizdą.

Imre paklausė:

— Zedai, gal reikia turniketo? Ar susiūti žaizdą? O gal įtvaro?

Zedas nusijuokė. Įtampa išsyk atlėgo.

— Ne, kaip nors išgyvensiu. — Jis dirstelėjo į Janį. — Dėkui.

Aliza pareiškė:

— O tavo sesuo — puiki dramatinė aktorė.

Zedas nusišypsojo. Kaip ir visuomet, skausmas — jo paties ar kieno nors kito — akimoju užaštrino pojūčius. Jis gurkštelėjo vyno, gėrėdamasis šviesos atšvaitų žaismu Rani plaukuose. Janis Kynetas nužiūrinėjo jį, žvilgčiodamas per taurės viršų.

Prašneko Imre:

— Rani, aš, be jokios abejonės, padarysiu viską, kas mano galioje, kad padėčiau Abanato policijai aptikti Maiklo A-Rae pėdsaką. Kaip manai, kuriai šios istorijos daliai leisi praslysti į viešumą?

— Kiek įmanoma mažiau, — atsakė Rani. — Buvusiųjų policininkų prisipažinimai jau dabar, savaime aišku, vieši. Be to, manau, kad Abanato policija paskelbs orderį suimti A-Rae.

— Imre, — tarė Aliza, — o jeigu Čabado Taryba pasiūlytų premijas tiems, kurie padės Abanato policijai įgyvendinti šią nelengvą užduotį?

Imre pakreipęs galvą dirstelėjo į Rani.

— Ką tu pasakysi, brangioji? Juk šioje byloje labiausiai nukentėjęs asmuo ir esi tu.

Rani atsakė:

— Abanato policijai gali pasirodyti, jog tai šiek tiek demoralizuojantis gestas. Bet jeigu jiems nepavyks rasti pražuvėlio per kelias savaites, manau, vertėtų taip ir padaryti.

— O kas ta Henrieta Malons? — paklausė Margarita.

Geras klausimas — švystelėjo dukteriai žvilgsnį Imre ir pats atsakė:

— Ji nesukels mums jokių rūpesčių. Mano šaltiniai palydove praneša, jog tai — aukščiausia karjeros pakopa, jos pasiekta per visą gyvenimą, ir nėra nė menkiausios tikimybės, kad iš laikinai einančios kapitonės pareigas ji bus paaukštinta kapitone.

Ėmė tvenktis tyla. Aliza atsistojo — tikras šviesos bokštas kambario prietemoje.

— Jani, prašau uždegti šviesą. — Janis pakilo ir ištirpo tamsoje. Tuojau pat įsižiebė sietynas virš galvos. — Na kaip, mano vaikai, ar turite ką dar pasakyti?

Zedas įsitempė. Jis įdėmiai stebėjo seserį ūmai pabūgęs, kad ši ims ir praneš Kynetams apie savo busimąją santuoką su Ferisu Diuru. Bet ji tik papurtė galvą.

— Gerai, — pareiškė Aliza. — Regis, visiems mums nervų sistema supurtyta pakankamai, kad gera miego porcija taptų būtinybe, taigi bent jau aš keliauju tiesiai į lovą.

Imre irgi pakilo iš krėslo.

— Aš visuomet einu gulti kartu su žmona, — paaiškino jis.

Zedas priėjo prie Rani. Šioji ištiesė ranką, o kai brolis uždėjo ant jos sutvarstytąją, Rani pakėlė ją prie lūpų.

— Ar atleisi man už tai? — paklausė.

Zedas atsakė:

— Luošas tikrai neliksiu.

Jiems už nugarų krenkštelėjo Janis Kynetas.

— Atleiskite, — ištarė, — bet ar esi tikras, Zedai, kad tau neprireiks pagalbos kaip reikiant sutvarstyti žaizdą?

— Susidorosiu pats, — atsakė Zedas.

Juodu su Rani išėjo iš kambario, Zedas viena ranka apglėbė sesers pečius. Lydėdamas ją laiptais aukštyn jis rimtai graužėsi, kad į panašius išbandymus tesugeba reaguoti vien tik tokiu įprastu jam destruktyviu būdu.

Jis išrausė išties įspūdingo dydžio Kynetų vaistinėlę: apsipurškęs žaizdą anestetiku, įstengė netgi susisiūti giliausią pjūvį. Paskui užsidėjo gelio tvarstį ir patraukė į jam paskirtąjį kambarį. Netgi pro užuolaida užtrauktą langą matė danguje kibirkščiuojančias šviesas: miestas džiugino turistus fejerverkais. Nenuostabu, kad vaikai pernelyg neįsisiautėjo, dingtelėjo jam. Jis pats užsižiūrėjo į šviesų žaismą naktiniame danguje virš Dykvietės: plykstelėjo didžiulis baltas laivas ryškiai mėlynomis burėmis, paskui — auksu ir purpuru žaižaruojantis drakonas, tada — žalias keritas. Pabaigai danguje pražydo milžiniškas sidabrinis ratas, kuris sprogo pažerdamas liūtį žaižaruojančių kibirkščių. Gretimame miegamajame kažkas slopiai klykčiojo, riksmai netrukus virto kikenimu. Zedas susimąstė: kažin ką tai reiškia augti namuose, kuriuose knibždėte knibžda brolių ir seserų, kuriuose leidžiama spygauti ir kikenti, ir ginčytis su tėvais. Kažin, svarstė jis, koks būčiau aš pats, jeigu būtų buvę lemta augti Kynetų?

Jis nužingsniavo koridoriumi palinkėti labos nakties Rani. Tačiau apsauginis, budintis prie jos durų, Zedą sulaikė:

— Ji jau miega, komandore. Užgesino šviesą prieš dešimt minučių.

— Ačiū, — ištarė Zedas.

Jausdamasis gerokai apviltas, vyriškis parsliūkino į savo kambarį. Vos spėjo nusivilkti marškinius, kažkas pabeldė į duris. Zedas atidarė.

Jį aplankė — turėjau susiprasti, kad taip ir nutiks, dingtelėjo jam — Janis Kynetas.

— Noriu su tavim pasikalbėti, — tarė jis. Žvelgė tiesiai Zedui į akis, žvilgsnis buvo tvirtas.

Zedas tarė:

— Užeik.

Jis mostelėjo į krėslą — atrodė, kad visuose Kynetų kambariuose pristatyta galybė krėslų. Janis papurtė galvą.

— Aš nenoriu sėstis. Noriu sužinoti, kas šįvakar atsitiko, — tvirtai pareiškė.

— O kas atsitiko?

— Tarp manęs ir tavęs. Kažkas tikrai įvyko. — Jaunuolio žvilgsnis rėžė it peilio ašmenys. — Neketinu šito taip ir palikti, kad supūliuotų lyg užkrėsta žaizda. Man tokie dalykai nepatinka. Jeigu pasišnekėsime apie tai, galbūt suprasime, kas tai yra.

Zedas pasakė:

— Aš žinau, kas tai.

Suglumęs Janis tik išsprogino akis.

— Na, tai ir klok!

Zedas giliai įkvėpė. Tai šūdas, šmėkštelėjo jam.

— Verčiau pirmiausia atsisėsk, — niauriai pasiūlė Janiui.

O paskui papasakojo — šaltai, bešališkai, kaip pasakojo apie tai tik labai nedaugeliui — nepapasakojo netgi Sajai Tomas, kuri tikrai būtų išklausiusi ir bandžiusi suprasti. Džo Lėjakanava apie tai žinojo. Savaime aišku, jo aukos — taip pat. Žinojo apie tai ir pora telepatų Nekse. Janis klausėsi. Nė valandėlei neatitraukė žvilgsnio nuo Zedo veido. Gal kartą ar du jo oda apie lūpas kiek pabalo. Kai Zedas galiausiai užbaigė, Janis krenkštelėjo.

Zedas tarė:

— Gali nieko nesakyti.

Janis atsiliepė:

— Privalau. — Jo akyse sužvilgo ašaros. — Aš… o dievulėliau, atleisk man. Labai gailiuosi, kad priverčiau tave kalbėti. — Jis pakilo. — Jau eisiu.

— Palauk, — tarstelėjo Zedas.

Jis žingtelėjo pirmyn, pats dorai nesuprasdamas, kodėl šito paprašė. Janis lūkuriavo. Zedas ištiesė dešinę — sveikąją — ranką. Janis pasitempė, kilstelėjo pečius — suėmė save į nagą. Zedas švelniai palytėjo jo skruostą. Šis buvo apšepęs vakarykščia barzda.

— Neatsiprašinėk, — tarė Zedas. — Viskas gerai. Man kaip tik to ir reikėjo. Ačiū tau — nors privalau perspėti, kad galbūt niekad nebegalėsiu į tave net pažiūrėti. Vis dėlto turiu pasakyti, kad tu būsi puikus gydytojas — matau tai. O jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, tikriausiai būtum ir puikus draugas.