Sardonikso tinklas 2

Tryliktas skyrius

Kambaryje viešpatavo tamsa. Rani buvo užtraukusi ant langų sunkias užuolaidas; Deinas nežinojo kodėl. Dabar ji miegojo susirangiusi į kamuoliuką jam prie šono, jos galva ilsėjosi ant pagalvės. Palaidi plaukai draikėsi ant veido, užklojo krūtis; šiek tiek pračiaupusi lūpas, kambario šešėliuose ji atrodė tarytum miegantis vaikas. Deinas pasilenkė prie moters. Jos akių vokai virpčiojo, bet neprasivėrė: Rani sapnavo. Deinui knietėjo sužinoti, kokie sapnai ją lanko. Jis pasirąžė; nepaisant kūne užsilikusių prisiminimų apie patirtą malonumą, jautėsi liūdnas. Jau tris dienas iš eilės Rani kvietėsi jį į lovą. Mylėtis buvo gera, nuostabu, juos abu degino ta pati aistra, ir vis dėlto netgi tada, kai šypsodavosi Deinui, kai tardavo jo vardą, moters žvilgsnio gilumoje jis jautė esant kažkokį kitą žmogų, kitą veidą. Kieno — šito Deinas nežinojo.

Galbūt kokio nors ankstesnio meilužio? — svarstė jis. Zedo? Ši mintis jį išgąsdino. Gal kokį penkiasdešimtą kartą per tris dienas jis gyvai įsivaizdavo, kaip Zedas staiga įžengia į kambarį ir užklumpa juodu lovoje. „Aš ne visada galiu jį suvaldyti ”, — andai perspėjo jį Rani. Nuo tokio regėjimo jam net kapšelis susitraukė. Deinas pasikėlė remdamasis alkūne. Rani prasimerkė. Nusišypsojo ir pasiraivė lyg katė.

— Hmmm?

Jis paglostė plokščią meilužės pilvą. Jos oda buvo glotni lyg šilkas.

— Rani-ka, man reikėtų eiti.

— Kodėl? — ištarė ji. Staiga kilstelėjusi abiem rankomis apsivijo Deino kaklą ir prisitraukė jį artyn. — Nuobodu?

Jis gėrė į save moters kvapą.

— Ne, — ištarė kažkur jai į kaklą. — O, ne.

Ji paleido Deiną.

— Tuomet kas?

Rani glamonėjo jį viena ranka. Vyriškis sugavo jos pirštus.

— Rani-ka, liaukis.

— Kodėl?

— Todėl, kad man tikrai reikėtų jau eiti.

Ji atsisėdo. Plaukai pasklido ant pečių.

— Ką tokio svarbaus privalai nuveikti, kad taip skubi?

Jis atsakė:

— Po Aukciono praėjo jau dvi dienos. Argi nebenori, kad surasčiau Lorasą U-Eleną?

— Ne, — atsakė ji ir tuo pačiu iškvėpimu pasitaisė: — Taip, taip. Turbūt taip.

Deinui ir vėl pasirodė, kad Rani žiūri kiaurai jį į tą kitą veidą. Pasijuto suniuręs ir nusivylęs tarsi vaikas, taip ir negavęs pažadėto skanumyno. Jis troško papurtyti moterį ir išrėkti: — Juk tu manęs nemyli, o mano kūnas niekuo neypatingas. Tad kam visa tai?

Kita vertus, ir jo motyvai nebuvo patys tyriausi.

Jis žvelgė į šeimininkę, matė, kokia ji graži.

— Galvojau štai, kaip visa tai keista, — vėl prašneko Deinas, vilkindamas laiką.

Moteris nusijuokė ir staiga pasikėlė. Krūtys nukaro. Jos speneliai buvo nedidukai, rausvai rudi — speneliai moters, niekada nežindžiusios kūdikio. Ji pasilenkė ir greitai pakštelėjo Deinui į lūpas.

— Eik jau, jeigu eini.

Kol Rani nespėjo persigalvoti, vyrukas išsirito iš lovos ir apsirengė.

— Tau prireiks kreditinio disko, — tarė ji, kai Deinas jau pasuko prie durų.

Pasijutęs mažumėlę kvailokai, jis grįžo prie lovos. Rani atidarė spintelę, įtaisytą lovos galvūgalyje, išėmė diską ir padavė jam. Deinas jį paėmė, juto, kaip suspurdėjo širdis.

— Atrodai toks laimingas, — mąsliai ištarė ji, kai vyrukas vėl susiruošė eiti iš kambario.

Deino sprando plaukeliai taip ir pasistojo piestu. Rani balsas skambėjo ilgesingai… Raminkis, įsakė jis sau, atsipalaiduok. Ji — ne Zedas, kuris tučtuojau užjustų kad ir menkiausią džiaugsmo kibirkštėlę ir jau tada kvostų tol, kol išsiaiškintų, iš kokio šaltinio šioji ištryško. Tai juk Rani.

— Lorasas U-Elenas, — ištarė jis. — Grįšiu, kai tik galėsiu.

— Neužmiršk komendanto valandos, — perspėjo moteris.

Prakeikimas! — mintyse išsiplūdo Deinas. Jam buvo visiškai išrūkę iš galvos, kad, praėjus valandai po saulėlydžio, vergai vieni nebegali rodytis Abanato gatvėse.

Nesvarbu, pagalvojo jis. Juk galiu vėl nueiti ten rytoj ir poryt, ir užporyt — galiu lankytis ten kasdien — tol, kol ją surasiu.

— Ačiū, Rani-ka, — tarė jis ir išskubėjo iš kambario.

Koridorius buvo skaisčiai nutviekstas saulės, lipdamas laiptais žemyn Deinas net prisimerkė. Amri, įsitaisiusi valgomojo nišoje, pastebėjo vyruką ir sviedė jo link supratingą žvilgsnį.

Buvo šiek tiek po vidudienio; Deinas nutarė, kad Koriosas tikriausiai miega. Jis nuėjo pas Amri.

— Kačiuk, galiu grįžti vėlai, — pasakė. — Išeinu su užduotimi.

Ji linktelėjo.

— Binkis irgi kažkur išėjęs. — Staiga pašokusi Amri pripuolė prie jo ir uždėjo delną jam ant rankos. Skaidrios mėlynos mergaitės akys žvelgė labai nuoširdžiai. — Deinai, žinok, Binkis tavęs nemėgsta.

— Iš kur tu žinai? — paklausė jis.

Mergaičiukė gūžtelėjo pečiais.

— Žinau, ir tiek.

Jis nesiėmė mygti.

— Ačiū, kačiuk. Prisiminsiu.

Jis nuėjo prie laukujų durų, paskutinę akimirką prisiminė nusikabinti nuo kablio saulės akinius. Deinas išėjo į lauką. Oras mirgėjo nuo karščio. Deinas lėtai lipo laiptais jausdamas, kaip kaitri saulės šviesa lyg apsiaustas apgobia jo pečius ir nugarą.

Įkūrėjų Lankoje čiurleno fontanai. Deinas valandėlę stabtelėjo ant laiptų ir užsižiūrėjo į trykštantį vandenį. Ir staiga pastebėjo Binkį — šis perėjo gatvę ir pasuko namų link. Deinas žvilgsniu pasekė jo judėjimo trajektoriją… Ties gatvės kampu jo žvilgsnis užkliudė juodai apsirengusį pavidalą, kuris sparčiu žingsniu drožė vakarų pusėn. Deinas dar spėjo pagalvoti: netgi turistas turėtų susigaudyti, kad Abanate vilkėti juodai tikrai neverta.. ir čia pat prisiminė, kas gali bet kur ir bet kada nešioti juodus drabužius. Binkis atėjo jam priešais ir jau norėjo prasilenkti; Deinas ištiesė ranką ir sugniaužė mėlynų Binkio marškinių krūtinę.

— Kas tai buvo? — paklausė.

Sekretorius atrėžė:

— Velniai parautų, o kas tau darbo?

Jis pabandė išsilaisvinti; Deinas tik dar stipriau sugniaužė sekretoriaus marškinius.

— Juk tai hipererdvės faras, — pasakė. — Apie ką tu šnekučiuojies su hipererdvės farais?

Sekretorius nutvilkė jį žvilgsniu.

— Neturi jokios teisės manęs kamantinėti, — atkirto. — Paleisk.

Deinas nepaleido.

— Noriu žinoti, — tarė.

— Tu tikras kvailys, — sviedė Binkis. Jo balse aiškiai buvo justi panieka. — Man rodos, tau tai patinka — vergauti.

Deinas vos susilaikė jam nesmogęs.

— Koks nelabasis verčia tave taip manyti?

Binkis prunkštelėjo.

— Juk pakankamai maloniai leidi dieneles.

Deinas išraudo.

— Kažin ar galiu atsisakyti, — bandė gintis jis.

— Kodėl turėtum negalėti? — nusišaipė Binkis. — Ji tavęs neišprievartaus. Ji — ne Zedas.

— Gal malonėtum nerėkauti! — sušnypštė Deinas. Binkiui toli gražu nebuvo būdinga šitaip nesirinkti žodžių. Jis paleido Binkio marškinius ir nuleido ranką. — Pastaruoju metu elgiesi labai jau keistai, — pridūrė. — Amri tai pastebėjo — nežinau, kodėl nepastebėjo Rani.

— Ogi todėl, kad jai galvoj tik viena: kaip įsitempti į lovą tave, — atkirto sekretorius. — Aš jau verčiau sugulčiau su keritų. — Jis vėl pabandė prasibrauti pro Deiną.

— Palūkėk, — Deinas sučiupo jį už rankos. — Aš vis vien norėčiau sužinoti, apie ką tu kuždiesi su hipererdvės policininkais.

Binkis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Tu tikriausiai neišgirdai, — pareiškė, — kai sakiau, kad neketinu tau šito sakyti. Kaip tu manai, ką aš darau? Bandau išsipirkti bilietą ištrūkti iš čia. Lygiai taip pat, kaip ir tu.

Deinas nutylėjo. Binkis, savaime aišku, sakė tiesą. Deino pirštai atsileido.

— Man visiškai nepatinka būti vergu, — tyliai ištarė jis.

— Jei taip, tuomet turėjai pastebėti, — pasakė Binkis, — kad vienintelis asmuo šiame sektoriuje, bandantis kovoti su vergovine sistema, yra buvęs hipererdvės policininkas Maiklas A-Rae.

Deinas susiraukė.

— Aš nepratęs laikyti hipererdvės policininkų sąjungininkais, — pasakė.

Binkis tik akis išsprogino.

— Dievulėliau… — pratarė. — Juk tu — tikras mažvaikis. Tu… a, tiesa, visai užmiršau. Kiek laiko vergauji? Šiek tiek mažiau nei mėnesį, tiesa? Tad štai pamėgink išbūti vergu metus, Deinai. Pamėgink ketverius metus. Palūkėk, kol Rani įgris tavo kūnas arba kol Zedas suuos, kad judu buvote meilužiai. Tai, ką jis su tavimi padarė, tu nustūmei į patį giliausią sąmonės kamputį — žinau, kitaip negalėjai, bet neužmiršk, jog tai gali atsitikti dar kartą. Ir tavo mylimoji Rani anaiptol nepuls gelbėti tavęs iš jo nagų, nes jis reikalingas jai kur kas labiau nei tu. Koks tavo vergystės sutarties terminas?

Deinas nurijo seilę.

— Dešimt metų.

Binkis paklausė:

— O kiek bus tau po dešimties metų?

— Trisdešimt ketveri.

— Štai ir pagalvok apie tai. O jau paskui bandyk aiškinti, kad tai aš keistai elgiuosi.

Binkis užkopė laiptais aukštyn. Deinas dar išgirdo, kaip trinktelėjo uždaromos durys.

Vyrukas lėtai nulipo iki laiptų apačios. Žvaigždės, pagalvojo, o juk Binkio tiesa… Susiraukęs jis spirtelėjo akmenėlį. Jautėsi baisiai sugėdintas. Še tai tau — juk jis gina sistemą, kurios auka pats ir tapo! Bet ši sistema funkcionuoja teisėtai, galvojo jis, be to, argi jį galima kaltinti už tai, kad išgelbėjo Rani Jago gyvybę? Deinas patimpčiojo kairiąją rankovę. Marškiniai, kuriuos jis vilkėjo, buvo Rani — rankovės siekė riešus, puikiai paslėpdamos vergo įdagą. Ji siūlė jam apsivilkti Zedo marškinius, bet jis atsisakė. Jeigu vergija bus panaikinta, svarstė jis, kažkuo teks ją pakeisti, o sukišti į kalėjimus žmonės kažin ar jausis geriau… Deinas susimąstė, kaip jaustųsi tūnodamas vienutėje ar kur ten apgyvendina kalinius. O kas, jei vietoj vergijos bus įteisinta kokia nors dar baisesnė bausmių sistema, tarkime, katorginiai darbai ar smegenų plovimas?..

Tačiau vergija juk — savaime priverstinis darbas, o nuolatinis nuodijimas dorazinu prilygsta laikinam smegenų praplovimui. Argumentai už ir prieš nenutrūkstamu ratu sukosi Deino galvoje. Staiga priešais jį išniro kažkoks žmogysta.

— Atleiskite, pilieti, gal pasakytumėte savo nuomonę apie referendumą?

Tai buvo kažkoks VIN žurnaliūga, atliekantis visuomenės apklausą. Žmogėnas pristvėrė jį meistriškai: kamera jau buvo nutaikyta į jį, mikrofonas pakištas po nosimi.

— Kuo jūs vardu, pilieti? — mygo jis.

— Atsiknisk, — sviedė jam Deinas. Žmogus atsiduso ir nusigręžė. Deinas pastebėjo, kad slenkančiose šaligatvio juostose tokių žurnaliūgų knibždėte knibžda. Jis praėjo laikraščių kioską; pastebėjo kažkokią moterį su veidrodiniais saulės akiniais, avinčią sandalais — ir daugiau neprisidengusią nė siūleliu — ji per ausines klausėsi žinių. Po Deino koja sušnarėjo laikraštis. Jo antraštė didelėmis raidėmis bylojo: „PETICIJOS ĮTEIKĖJAI TVIRTINA SURINKĘ 40 000 PARAŠŲ PER TRIS DIENAS.”

VIN žurnaliūga jau suskubo prisikabinti prie moters, kuri neatsisakė su juo kalbėtis. Ji vilkėjo gelsvą aptono suknelę, kuri plazdėjo aplink ją tarsi debesis — ne pilietė, pagalvojo Deinas, turistė. Jis sulėtino žingsnį, stengdamasis išgirsti, ką moteris pasakys. Ji vylėsi, kad referendumas patirs nesėkmę; tiesa, kadangi pati buvo iš Kardinalio sektoriaus, visa tai jos per daug nė nedomino, bet, jos manymu, Čabado metodai bausti nusikaltėlius nebuvo tokie jau siaubingi. Jos pačios gimtojoje planetoje, Kinijoje II, nusikaltėlių reabilitacija kitąsyk užtrukdavo daugybę metų, be to, kaip tik dėl vergovinės sistemos Čabadas ir esąs toks įdomus, toks skirtingas nei kiti pasauliai, dėl to šitaip traukia čia apsilankyti!

— Ar jūs pati norėtumėte turėti vergų? — paklausė VIN žurnaliūga.

Turistė lyg ir sunerimo.

— Na… nežinau.

— Ar ką nors žinote apie priklausomybę nuo dorazino?

Ji atšlijo staiga susidrovėjusi.

— O, ne. Ne.

Deinas nelinksmai vyptelėjo — reikėjo juoktis, kitaip būtų apsipylęs ašaromis. Moteriškės samprotavimai pasirodė iki skausmo pažįstami. Sustojęs prie žemėlapio, Deinas susirado artimiausią slenkančią šaligatvio juostą, gabenančią į šiaurę. Staiga širdyje suspurdo akinantis džiaugsmas. Atsargiai, tarė sau Deinas. Tiesa, jis turėjo kreditinį diską kišenėje ir laisvai galėjo vaikštinėti gatvėmis, kur panorėjęs, bet toli gražu nebuvo laisvas.

Artėjant prie hiperių rajono, pirmiausia jo dėmesį patraukė garsas. Siaurutėje gatvelėje už sandariai uždarytų durų kažkas dunksėjo. Įkyrus tratėjimas, primenantis krušos barbenimą į sušalusią žemę, nubloškėjo vaizduotę į tuos laikus, kai jis sukiojosi „Liateroje”, Nekse.

Pasisaugok. Būk labai atsargus.

Pro vienas duris žiovaudamas išėjo kažkoks vyriškis. Jo veidas buvo išterliotas blizgučiais, o ėjo jis, kaip ir visi hiperiai, grakščiai spyruokliuodamas — iš karto buvo matyti, kad jam į pačius kaulus įaugęs suvokimas, jog gravitacija — tik vietinės reikšmės reiškinys.

Kone apsimetęs nematomu, Deinas nusekė paskui jį.

Jis net nenutuokė, kas galėtų būti tasai žiovaujantis tipas — galbūt kokio maršrutinio luoto pilotas? O gal keleivinio lainerio įgulos narys? Žmogus pasuko už vieno kampo, už kito ir, dar kartą kuo plačiausiai nusižiovavęs, prisliūkino prie kitų durų. Vos jam prisilietus delnu, šios atsivėrė. Nelengva jam išpuolė naktelė, pagalvojo Deinas, giliai kvėpdamas į save tirštą vyno bei marihuanos kvapą. Jis pajudėjo siaurute bevarde gatvele toliau, ir čia jo šnerves pakuteno kažkoks kitas, aitrus, kvapas… Kava, atpažino jis ir skubiai nužingsniavo už kampo. Kvapas aiškiai sustiprėjo. Vadinasi, Deinui pavyko rasti bent dalį to, ko išsiruošė ieškoti: kava galėjo vaišinti tik hiperių bare.

Žengdamas vidun pro siūbuojančias „Žaliosios Šokėjos” duris jis prisiminė, kaip, artėjant prie Čabado palydovo, jį sveikino klegantys maršrutinių luotų pilotų balsai. Deinas pabandė prisiminti vardus. „Seminolas” — taip, jis prisiminė „Seminolą”. Kas sėdėjo prie pulto? Aha, Junona. Kažin ar Junona dažnai čia apsilanko? Deinas dar tarpduryje stabtelėjo apsidairyti. Baras atrodė lygiai taip pat, kaip ir visi kiti barai, kuriuose jam teko lankytis. Maži staliukai, apsitrynusios kėdės. Gilumoje — uždaros kabinos. Virš baro kabojo negrabiai nutepliotas paveikslas — figūra, apsisiautusi žaliomis skraistėmis; matyt, dingtelėjo Deinui, čia kažkas stengėsi pavaizduoti verdietę, šokančią K ‘m ‘ta. Deinui parūpo, ar Čabade apsilanko verdiečiai. Jeigu taip, jie neabejotinai ateitų čionai. Hiperiai į savo bendruomenės barus paprastai renkasi ne vien susitikti su draugais, išgerti, pasiklausyti muzikos ar pasipešti.

Už baro stovėjo ne itin valyvos išvaizdos moteris baltais smulkiai garbanotais plaukais. Deinas pasuko prie jos.

— Raudonojo vyno.

Jis pastūmė savo kreditinį diską glotniu tamsrudžiu neomedienos paviršiumi. Moteris įpylė svečiui taurę tiršto raudono vyno ir sprigtelėjo diską atgal.

— Pirma taurė — nemokamai, — pratarė.

— A.

Deinas nelabai suprato, ką tai turėtų reikšti. Bet paskui nutarė, kad reikšti tai gali tik viena: baras visus savo svečius vaišindavo pirmąja dienos taure. Malonus paprotys. Deinas nusinešė taurę prie stalo. Iš kažkokios neįžiūrimos kertės smelkėsi kvapai: keptos žuvies ir jūros dumblių paplotėlių — pigaus vietinio, Čabado, maisto. Reikėtų užkąsti, dingtelėjo jam. Nuostabu buvo žinoti, kad panorėjęs galėtų čia pat užsisakyti pietus, kad galėtų nusipirkti drabužių, tarkime, marškinius ilgomis rankovėmis, arba papuošalų, pavyzdžiui, auskarus, tik jokiu būdu ne mėlynus, muzikinių įrašų, knygų… Tiesa, ginklo jis nenusipirktų — kreditinis diskas neatsiskaitytų už ginklą. Negalėtų ir išsinuomoti katerio.

Deinas gurkštelėjo vyno. Šis buvo siaubingas, sprangiai saldus. Prie baro protarpiais vis atplaukdavo lankytojai, persimesdavo žodžiu kitu su barmene, rodos, vardu Ember, pasiimdavo gėrimus ir šliauždavo atgal į savo vietas. Deinui pasidarė smalsu, ar čia lankosi ir Tinklo įgula. Na, žinoma, o kur jiems daugiau eiti? Vidun įžirgliojo kažkokia moteris su raudona plunksna plaukuose — kažin kas tai, dingtelėjo Deinui, atpažinimo ženklas ar paprasčiausia puošmena?

Dar stipriau dvelktelėjo kava. Deinas pažvelgė baro pusėn: Ember kaip tik prisipylė puodelį, o Deinui tai šį tą pasakė apie ją. Kavą gerdavo tik tie, kurie kadaise gyveno Naujojoje Žemėje, Senojoje Žemėje arba Naujosiose Žemėse ar bent jau skraidė vienu laivu su ten gyvenusiais. Štai Raselas mėgo gerti kavą. Kaip tik Raselas jam ir pasakė apie tai. Sakė jis ir dar kai ką, į ką man tikrai vertėjo įsiklausyti, dingtelėjo Deinui.

Jo sąmonėje nuaidėjo Zedo Jago balsas: „Nejaugi mama niekad nesakė jums, kad kumštynės su skeliečiais kenkia sveikatai? ”

Atsiknisk, atrėžė jam Deinas. Jis gurkštelėjo dar vyno ir nustebo įsitikinęs, jog spėjo ištuštinti taurę. Vėl patraukė prie baro.

— Norėčiau dar vyno, — tarė jis Ember. Šįsyk ji jau paėmė pinigus.

Šleptelėjusi jo kreditinį diską ant baro, barmenė tarė:

— Pas mus čia nedažnai užsuka prašalaičiai.

Tai, savaime suprantama, buvo klausimas. Deinui paglostė širdį: tai reiškė, jog jis, kad ir kuo būtų virtęs, vis vien liko hiperių. Ember niekada nesivargintų pažindintis su kokiu užklydusiu turistu. Deinas pasirėmė alkūne į barą.

— Ieškau draugės, — tarė jis.

Ember nuslinko į kitą baro galą įpilti gėrimo masyviam vyrukui, apsimuturiavusiam kroviko diržais. Deino žvilgsnis nuklydo prie staliukų. Šie jau buvo tirštai apsėsti: vidudienio kaitra visus slampinėtojus suvijo iš gatvės į pastogę. Mergina, išsipaišiusi mėlynais blizgučiais, šnekėjosi su moterimi, pasidabinusia plunksna plaukuose. Sugrįžo Ember. Dėliodama švarias taures ant lentynos, ji tarė:

— Visi, kurie renkasi šiame bare, yra draugai.

— Gali būti, — sutiko jis. — Bet aš ieškau konkrečios draugės. — Jis prisėdo ant aukštos kėdės prie baro. — Galvą guldau: tu čia visus pažįsti.

Barmenė pažvelgė tiesiai Deinui į akis.

— Bet nepažįstu tavęs.

— Mano vardas — Deinas Ikoro, — prisistatė vyrukas.

Ember nusigręžė ir paspaudė mygtuką. Iš šaldytuvo už baro barškėdami pažiro ledo gabalėliai.

— Vardas girdėtas, — pripažino ji.

Deinui net sprando plaukeliai pasišiaušė.

— Kur?

— Čia, — atsakė ji ir sutreškino nykščio sąnarį. — Tinklo įgula kalbėjosi apie tave.

— Ir ką jie kalbėjo? — kaip įmanydamas nerūpestingiau paklausė Deinas.

Ember įsmeigė į vyruką žvilgsnį iš po susiraizgiusio plaukų kaltūno.

— Kalbėjo, kad vienas toks hiperis, pavarde Ikoro, pakliuvo į nagus narkotikų kontrolei ir atsidūrė Tinkle. Ir dar girdėjau, kad paskui jis tapo mėsa Zedui Jago.

Mėsa. Taikliau nepasakysi. Kaip tik tai jis buvo tada, tebebuvo ir dabar. Deinui ėmė graužti gerklę.

— Ar jie sakė dar ką nors?

— Kalbėjo manę, jog jis — Žvaigždžių Kapitonas.

Deinas atsakė:

— Tai tiesa.

Jos akys, žalios kaip Pelino žolė, įdėmiai tyrinėjo svečio veidą.

— Ir visa kita.

Moteriške, dingtelėjo Deinui, jei dabar imsies manęs gailėtis…

— Visa kita — irgi tiesa.

Barmenės veide nekrustelėjo nė raumenėlis.

— Būk pasveikintas užsukęs į „Žaliąją Šokėją”, Žvaigždžių Kapitone.

— Ačiū, — padėkojo Deinas. — Aš ieškau Tori Lamonikos.

Ember ranka persibraukė plaukus, kas nėmaž nepataisė jos šukuosenos.

— Pažįstu ją, — pasakė. — Ji čia apsilanko.

Prie vieno staliuko sėdinčios moteris su raudona plunksna plaukuose ir mėlynais blizgučiais išsipuošusi mergaitė piktai dėbsojo viena į kitą. Staiga mergaitė garsiai pareiškė:

— Gali sau čiuožti iš čia, jeigu jau taip manai!

— Atsiprašau, — tarstelėjo Ember.

Išnirusi iš už baro ji nužirgliojo prie jų staliuko. Mėlynais blizgučiais išsidabinusi mergaitė jau stovėjo stačia.

Užvirė tylus, bet aršus ginčas, kurį užbaigė Ember, nykščiu dūrusi durų pusėn. Moteris su raudona plunksna išspūdino lauk. Ember grįžo prie baro.

— Užkąsti norėsi? — paklausė.

— Žinoma, — atsakė Deinas, išžvejodamas iš kišenės kreditinį diską.

Ember delnu stipriai pliaukštelėjo per barą.

— Pietų metas! — garsiai pranešė ji.

Prie staliukų sėdintys žmonės ėmė rąžytis, pakilę jie traukė prie baro. Mėlynais blizgučiais išsitepusi mergaitė šmurkštelėjo už baro. Ji išnyko patalpos gilumoje, o po akimirkos pasirodė vėl, susikrovusi po tris lėkštes ant kiekvienos rankos.

Ember vieną lėkščių pastatė priešais Deiną. Jūros dumbliai atrodė pernelyg sugruzdėję, bet žuvis, sprendžiant iš kvapo — o ir iš skonio taip pat — buvo visiškai šviežia. Deinas pastatė tuščią savo taurę taip, kad barmenei kristų į akis. Po valandėlės ji vėl pripylė vyno.

— Nupirkti ko nors ir tau? — pasiūlė jis.

Ji prunkštelėjo.

— Negi manai, kad aš pati ragauju savo gėralo? — Staiga ji delnu apglėbė jo taurę, nukėlė nuo baro ir šliūkštelėjo vyną lauk. Deinas nespėjo net prasižioti, o moteris vėl pripildė taurę, šįsyk — tamsesniu skysčiu. — Paragauk šito.

Deinas gurkštelėjo. Vynas buvo sausas, neaitrus ir tikrai nepigus.

— Ačiū, — ištarė jis.

— Lamonika ateina vakarais, — pasakė Ember. — Jeigu pasirodys ir šįvakar, pasakysiu, kad jos ieškai.

Kažin ar Tori Lamonika žino, kad mane susėmė Tinklas? — parūpo Deinui. Tikriausiai žino.

— Būčiau dėkingas, — tarė. — Pasakyk jai, kad grįšiu rytoj vakare.

Barmenė aštriai mestelėjo:

— Nepageidauju bare jokių vaidų.

— Jokių vaidų ir nebus, — užtikrino Deinas.

Mergaitė, mėlynais blizgučiais išsipaišiusi veidą, atsliūkino prie baro ir užsiropštė ant kėdės greta Deino.

— Ember, ar galiu gurkštelėti? — Ji nusišypsojo Deinui, jos balsas staiga palaibėjo per pusę oktavos: — Sveikutis.

Deinas vyptelėjo jai.

— Atleisk, — tarė. — Aš jau šiaušiu.

Jis susivertė puikiojo vyno likutį ir pasuko prie durų.

Išėjęs į gatvę Deinas valandėlę stovėjo giliai alsuodamas; rankomis sroveno prakaito čiurkšlės. Siauroje gatvelėje sūkuriavo dulkių debesys. Deinui buvo smalsu, kas galėjo būti toji mergaitė: hiperė — kažin, lyg ir per jauna. Galbūt Ember duktė? Ar šiaip pametusi galvą dėl žvaigždžių? O gal ji tik prisirijusi senėjimą stabdančių preparatų, gal iš tikrųjų jai kokie du šimtai metų? Jis abiem rankomis pasitrynė akis. Kažkodėl anksčiau jam neatėjo į galvą, kad net jeigu — ne, ne jeigu, kai — jam sėkmingai pavyks iš čia ištrūkti, garsas apie tai, kas jį ištiko Sardonikso Tinkle, pasklis labai plačiai… Persekios jį visur, seks nuo vienos žvaigždės prie kitos, iš vieno sektoriaus į kitą; kad ir kur jis užsuktų išgerti, visur išgirs minimą savo, o paskui — Zedo Jago vardą ir visi susirinkusieji įsistebeilys į jį…

Tai šūdas, drėbtelėjo jis mintyse. Suknistas bergždžias sifilitikės ožkos vaikas, išsiplūdo peliškai. Pagaliau Deinas atsiplėšė nuo baro pastato, karštai trokšdamas grįžti, norėdamas ilgai ilgai sėdėti ant aukštos taburetės prie baro, gurkšnoti Ember vyną (tegul ir tą, pigųjį), porinti vaizdingiausius prasimanymus… Tačiau jis privalėjo grįžti. Deinas prisivertė nuryti keiksmus. Jeigu tik pasiduosiąs pykčiui, žiūrėk, kurią dieną šis ims ir prasiverš pačiu netinkamiausiu metu.

Tą pat akimirką, kai įžengė į Jago Šeimos namus, Deinas suprato, jog kažkas negerai. Kabindamas saulės akinius koridoriuje ant kablio pastebėjo, kad Rani akinių čia nėra. Jis nuskubėjo į virtuvę. Amri sėdėjo ant kėdės ir triauškino čobio sėklas.

— Rani namie? — paklausė Deinas.

Mergaitė pašoko lyg išgąsdinta katė.

— Oi… Ne. Ji išėjo.

— Viena?

Amri linktelėjo, mielas jos veidelis apsiniaukė.

— Taip. Koriosas sakė jai, kad turėtų palaukti tavęs, bet ji atrėžė nenorinti laukti.

Deinas suaimanavo.

— Ar ji pasakė, kur eina?

Sulig šiais žodžiais į virtuvę įžengė Koriosas.

— Tulė, — ištarė jis.

Tulė. Vadinasi, Rani išėjo į Tulės stiklo dirbinių krautuvėlę, įsikūrusią turgaus aikštėje. Deinas prisiminė ryšulėlį.

— Kada ji išėjo?

Koriosas dirstelėjo į sieninį laikrodį.

— Prieš pusvalandį.

— Gal man dar pavyks ją pasivyti, — pratarė Deinas. — Po šimts velnių, kodėl nesulaikei jos? — papriekaištavo jis Koriosui, bet milžinas tik gūžtelėjo pečiais.

— Kaip?

Reikėjo neatidaryti jai durų, vos netėškė jam Deinas. Išslapstyti visus saulės akinius. Užrakinti ją.

Stvėręs savuosius saulės akinius jis išpuolė pro laukujės duris. Gerai bent tiek, šmėkštelėjo niauri mintis, kad, jeigu Zedas sugrįš, neras namuose mūsų abiejų. Jis bandė atgaivinti atmintyje tą pirmąją, gerokai suveltą, dieną, stengėsi prisiminti, kokiomis gatvėmis jų eita tada… Taip, iš mažojo kosmouosto jie pateko tiesiai į turgaus aikštę. Deinas nudundėjo laiptais žemyn. Gatvėse jam bent du kartus pasivaideno Rani, bet, perbėgęs į kitą pusę, vis įsitikindavo suklydęs. Sykį jis pasiklydo, sugaišo geras penkias minutes. Galų gale išpuolė į turgaus aikštę. Tulės krautuvėlė iš karto krito į akis — ji žaižaravo iš tolo.

Protekine pasileidęs per aikštę, Deinas staiga išvydo Rani. Ji gana lėtai yrėsi per apsipirkinėtojų minią. Buvo pasileidusi plaukus, akis paslėpusi po saulės akiniais, jai po kaklu kabojo Zedo dovanotasis auksinis pakabutis.

Deinas nuskubėjo moteriai priešais. Išvydusi jį artėjant, Rani sustojo palaukti. Veidas atrodė įtemptas, raukšlelės apie lūpas netikėtai išryškėjusios.

— Rani-ka, — sušniokštė Deinas, — kodėl nepalaukei manęs?

Ji neatsakė.

— Kas atsitiko? — sunerimo vyrukas.

Rani atsiduso ir įsikibo jam į parankę.

— Norėjau šnektelėti su Tule, — pasakė. — Tad ir nuėjau įjos krautuvėlę. Kai įėjau… — Moteris patylėjo. — Žinai, pažįstu Tulę jau aštuoneri metai. Maniau, kad mes — draugės. Taigi įėjau į krautuvėlę. Ji stovėjo už prekystalio, aptarnavo pirkėją. Ištariau jos vardą. Ji pavadino mane Domna Rani. Ir net nešyptelėjo man. Pastebėjau prie sienos prismeigtą popieriaus lapą, nuėjau pasižiūrėti, kas ten parašyta. Tai buvo skelbimas, maždaug: visi, norintieji pasirašyti peticiją, kad būtų paskelbtas referendumas dėl vergijos Sardonikso sektoriuje panaikinimo, kreipkitės į parduotuvės savininkę…

Deinas nesumojo, ką čia pasakius. Nutaisęs kuo neutralesnį balsą, paklausė:

— Tave tai nustebino?

Ir šiaip duslus Rani balsas, skausmo gniaužiamas, nuskambėjo šiurkščiai:

— Aš tik norėjau su ja pasikalbėti.

— Nejaugi vyleisi, kad buvusi vergė gali pritarti vergijai?

Jos pirštai įsikirto į Deino ranką.

— Nesu aš jau tokia beviltiška kvaiša! Bet vis tik nereikėjo jai kreiptis į mane „Domna Rani”. Ir dar aš maniau, kad Tulei užteks padorumo bent jau viešumoje laikytis neutraliai.

Deinas ištarė:

— Užjaučiu, kad ji tave taip nuliūdino.

— Aš visai neliūdžiu, man tik pikta! Pikta pačiai ant savęs. — Staigiu judesiu moteris atsismaukė saulės akinius ant viršugalvio.

— Aš baiminausi dėl to, kaip šio referendumo rezultatai paveiktų šios planetos ekonomiką, jei jie būtų palankūs Maiklui A-Rae. O dabar baiminuosi, kad jau nebesvarbu, kuri pusė laimės, o kuri pralaimės; pats problemos užaštrinimas išjudino tokius jausmus, kad Čabadas, šiaip ar taip, gali subyrėti į šipulius. Privalėjau tai numatyti.

Deinas net nustebo suvokęs, kad ji kalba visiškai rimtai.

— Rani, — tarė jis, — juk tu nesi atsakinga už visos planetos likimą.

Aplink juos urduliavo turgaus aikštės spalvos bei balsų kakofonija — tarsi vėtros sūkuriai apie uragano akį. Rani pažvelgė į Deiną. Buvo šiek tiek už jį žemesnė… Vilkėjo mėlynus marškinius ir mėlynas kelnes. Ant marškinių nugaros buvo išsiuvinėtas raudonas drakonas. Jos kaklo duobutėje blykčiojo auksinis pakabutis. Ji tarė:

— Tu klysti. Aš esu atsakinga.

Juodu patraukė per aikštę, lėtai braudamiesi tarp tankiais kupstais susimetusių turistų. Juk tai beprotybė, dingtelėjo Deinui.

Niekas negali užsikrauti atsakomybės už visą planetą, tai tik vaizduotės vaisius.

Ir vis dėlto tai ne pramanas, tuoj pat persigalvojo jis. Šita moteris, štai žingsniuojanti greta jo, turi pakankamai galios lemti sprendimus, nuo kurių priklausė ne tik šio, bet ir dar keturių sektoriaus pasaulių politika bei ekonomika.

Išgirdę už nugaros pratrūkusius riksmus, abu atsigręžė. Rani žingtelėjo triukšmo pusėn. Deinas, staiga prisiminęs savąsias asmens sargybinio pareigas, stvėrė ją už rankos.

— Neik ten, — tarstelėjo. — Ten nesaugu.

— Prašome pasitraukti! — nuaidėjo riksmas per stiprintuvą.

Per minią spėriai brovėsi trejetas Abanato policijos pareigūnų. Du iš jų buvo ginkluoti Federacijos tipo paralyžiuokliais.

Tarsi avių banda turistai plūstelėjo riksmų pusėn.

— Eime, nešdinamės iš čia, — tarstelėjo Deinas.

Jis tvirtai laikė Rani už rankos. Pardavėjai trypčiojo ant savo krautuvėlių slenksčio dairydamiesi po aikštę, keletas smalsiai lydėjo akimis du žmones, kryptingai judančius tolyn nuo sambrūzdžio. Deinas akylai dairėsi, bet taip ir nepastebėjo nė vieno, kuris įsispoksotų pernelyg ilgai.

— Čionai, — tarė Rani, ūmai pakeisdama kryptį. Deinas nesusimąstęs nusekė jai iš paskos. Netrukus jie išniro į Bulvarą, perėjo skersai jį ir patraukė Įkūrėjų Lankos link.

Prie vartų budinti moteris šypsodamasi nusilenkė ir įleido juos į vėsią žalią medžių ūksmę.

— Kodėl po miestą tu visuomet vaikščioji pėsčia? — paklausė Deinas.

Rani sukikeno.

— Man tai vienintelė proga pasimankštinti, — atsakė ji ir nusišypsojo. — Be to, slenkančios šaligatvių juostos skirtos tik turistams.

Juodu sustojo greta fontano ir užsižiūrėjo į vandens kaskadas, įspūdingai krintančias nuo vienos sumaniai įtaisytos uolos atbrailos ant kitos.

— Man taip patinka kriokliai, — ištarė Rani.

Deinas atsakė:

— Esama tokių pasaulių, kuriuose krioklių daugiau nei Čabade uolų.

Rani palingavo galvą.

— Negaliu patikėti, — pasakė. Paskui kairysis jos lūpų kamputis smagiai trūktelėjo aukštyn. — Žinai, aš tau pamelavau, — tarė ji, uždedama delną vergui ant rankos.

— Ką būtent?

Moteris nusišypsojo plačiau.

— Vaikščioti pėsčiomis — anaiptol ne vienintelis būdas man prasimankštinti.

Jos plaukai žaižaravo krioklio purslų šydu, vandens lašeliai žalioje medžių paunksnėje atrodė tarsi blizgantys žvyneliai. Deinas dirstelėjo Jago Šeimos namų pusėn…

— Niekas mūsų nepamatys, — kuštelėjo Rani ir pabandė prisitraukti jį arčiau.

Tačiau Deinas ją sulaikė.

— Rani-ka, tai nesaugu, — pasakė. — Gali būti, kad mus kas nors stebi. Tie hipererdvės farai…

Rani susiraukė.

— Prakeikimas, — ištarė tyliai. — Aš kaip tik stengiausi juos užmiršti.

Kai jie išėjo iš medžių pavėsio, Rani paklausė:

— Kaip tau sekėsi vykdyti užduotį?

Deinas įsitempė.

— Užmečiau kabliukus — pirmas žingsnis žengtas, — atsakė.

— O koks bus kitas žingsnis?

— Turiu grįžti ten rytoj vakare.

— Labai jau miglotai kalbi, — pareiškė ji. Juodu ėjo skalaujami saulės, Deino rankas ir sprandą išmušė prakaito lašeliai. — Spėju, kad tyčia.

Jis atsakė:

— Taip, aš iš tikrųjų nieko nenorėčiau aiškinti.

Rani atsigręžė į jį. Abiem rankomis nubraukė nuo veido išsitaršiusius plaukus ir pasakė:

— Man nepatinka, kai mane laiko nežinioje, Deinai.

Jai už nugaros aštrioje Čabado saulės šviesoje tamsiu metalu blykčiojo geležiniai tvoros virbai.

Deinas pasakė:

— Rani, jei pasakysiu tau, ko ėmiausi ir su kuo susitikinėju, aš išduosiu tam tikrų asmenų pasitikėjimą. Ir tai dar ne viskas — aš sulaužysiu hiperių tradiciją. Juk pažadėjau tau pamėginti surasti Lorasą U-Eleną. Ar gali tiesiog pasitikėti manimi, kad pažadą tikrai įvykdysiu?

Šeimininkei visiškai nepatiko pasijusti užspeistai į kampą, Deinas matė tai iš jos veido išraiškos. Rani kiek kryptelėjo galvą.

— Kiek laiko dar reikės laukti, kol galėsiu pasikalbėti su juo?

— Nežinau, — atsakė Deinas.

Dievulėliau, šmėkštelėjo mintis, jau verčiau ji manimi patikėtų. O jeigu ne, teks prikurti jai krūvą nesąmonių.

Jis nenorėjo meluoti nė vienam iš Jago Šeimos.

Rani linktelėjo.

— Gerai. Patikėsiu tavim.

— Ačiū, — atsakė Deinas.

Ji prunkštelėjo.

— Nebūk kvailys, Žvaigždžių Kapitone. Įdomu, ką turėčiau daryti, kad išpeščiau iš tavęs tai, ko gražiuoju nenori pasakyti? Gal atiduoti tave Zedui? Kad jis tuo pačiu išsiaiškintų dar ir tai, jog mudu su tavimi buvome meilužiai?

Jis rimtai atitarė:

— Tavęs Zedas niekad nė pirštu nepaliestų.

— Žinau, — sutiko Rani. Jos bateliai aštriai gurgždino tako žvyrą. Tiesiog priešais buvo antrieji vartai, o virš jų dunksojo namo fasadas su Jago Šeimos simboliu. — Tiek jau to, Deinai. Nepradėkime visko iš naujo. — Juodu išėjo pro vartus. — O, ne! — Ji, rodos, išsigando, balsas nuskambėjo kone spigiai.

Deinas pažvelgė moteriai per petį. Ant namų laiptų trypčiojo visas knibždėlynas VIN žurnaliūgų su kameromis bei įrašymo aparatūra.

Neįmanoma nei jų apeiti, nei peršokti, nei prasikasti po jais, nutarė Deinas. Jis dirstelėjo į Rani.

— Na, Domna, ką darysime? — paklausė.

Jos veido raumenys įsitempė. Bet tuojau pat, gerokai vergą nustebinusi ir sužavėjusi, Rani nusišypsojo ir tvirtai žengė pirmyn.

VIN darbuotojai Domną jau pastebėjo. Kelioms akimirkoms juos dar sulaikė mandagumas ir aukšta jos padėtis. Bet paskui visi urmu puolė artyn. Deinas žingtelėjo į priekį, atsistodamas tarp jos ir atgarmančio būrio.

— Ne! — tarstelėjo Rani.

Priblokštas vergas pasitraukė.

Rani ėmė baksnoti pirštu:

— Tu, tu, tu, tu ir tu, — tarė. — Jeigu negaišindami laiko praleisite mane iki durų, galėsime pasikalbėti viduje.

Tie nedvejojo nė akimirkos.

— Viskas aišku, ponia, — tarė viena žurnaliūgų, įsitaisiusi pačiame priekyje — aukšta juodaodė moteris ryškiai geltona tunika ir kelnėmis. Rankose ji laikė kamerą. — Rikiuokitės į pleištą, mikliai!

Tarsi būtų iš anksto surepetavę šį manevrą, penketas išrinktųjų pasisuko, ir Deinas tik dabar pastebėjo, kad kiti keturi segi geltonus ženkliukus — vadinasi, Rani iš tikrųjų rinkosi laiminguosius ne visai atsitiktinai…

— Eime!

Jie vieningai pajudėjo pirmyn. Visi kiti VIN atstovai suvokę, kas atsitiko, pratrūko plūstis. Tačiau moteriai geltonais drabužiais tai buvo nė motais: ji tik šyptelėjo ir nuleidusi pečius ėmė brautis pirmyn, nekreipdama jokio dėmesio į piktą niurnėjimą. Deinas laikėsi užnugaryje, taip pat ir vienas laikraštininkas su geltonu ženkleliu — dėl visa pikta, jei nusivylusieji bandytų nemačiomis prasmukti iš paskos, bet nieko neatsitiko. Koriosas atidarė duris. Išrinktųjų VIN atstovų grupė pašėlo šaudyti kameromis į visas puses.

— O čia dar koks priedas? — tarstelėjo juodaodė moteris.

— Šeštas, — atsakė kažkoks trumpulis su vaizdo kamera rankose.

— Ne, — atsiliepė dar kažkas. — Mūsų septyni.

— Ar galime užsukti į virtuvę?

— O užlipti į antrą aukštą?

Aukštaūgė moteris dūrė pirštu į Deiną:

— O šitas kas?

Viskam vadovauti ėmėsi lyg iš po žemių išdygęs Binkis.

— Piliečiai, Domna Rani siūlo jums įsitaisyti su visa įranga štai šitame kambaryje. — Jis atidarė duris į erdvią svetainę. — Ji pati ateis po kelių akimirkų. Prašome palaukti jos čia. Interviu truks dvidešimt minučių.

— Pasiutimas, — užprotestavo aukštaūgė moteris, — mes tikrai nusipelnėme daugiau laiko! Juk mes ją užspeitėme, argi ne taip?

— Užsičiaupk, Tede, — atsiliepė trumpulis. — Kitaip ji išvis išmes mus pro duris.

— Dvidešimt minučių, — pakartojo Binkis jokių ginčų nepripažįstančiu tonu ir mostelėjo į duris.

Niurnėdami laikraštininkai suėjo į svetainę. Iš virtuvės atlingavo Koriosas, ant ištiesto delno nešdamas apkrautą padėklą.

Po interviu, kai VIN žurnaliūgos išsinešdino iš namų, Rani liko sėdėti svetainėje. Tas kambarys nebuvo iš jos mėgstamų: apstatytas per daug sunkiais, tamsaus medžio baldais, su tokia pat puošyba. Rani jis pernelyg priminė motiną. Delnu ji perbraukė švelnų krėslo apmušalo aksomą. VIN žurnaliūgos išėjo nepaprastai patenkinti. Rani atsakė į kokius du trečdalius jų klausimų, be to, pakišo iš koto verčiančią antraštę laikraščio ekstra numeriui: „RANI JAGO REMIA REFERENDUMĄ!”

O pasakė ji štai ką:

— Jeigu bus surinkta pakankamai parašų ir paaiškės, kad žmonės remia referendumą Čabade, tuomet aš irgi jį paremsiu.

— Ką manote apie Maiklą A-Rae? — klausė jos Tedė Korina, aukštaūgė laikraštininke.

— Manau, jam dar labai stinga patirties, — atsakė Rani pačiu globėjiškiausiu tonu, kokį sugebėjo iš savęs išlaužti. — Bet ketinimai jo geri.

Globėjišką toną ji nutaisė tyčia — tikėjosi šitaip užminsianti A-Rae ant nuospaudos, ir tada įžeista savigarba galbūt paakins buvusį policininką reaguoti. Galbūt net įmanoma išprovokuoti jį iškrėsti vieną kitą kvailystę. Su dauguma žmonių tai pavykdavo. O kuo kvailiau kapitonas pasirodys, tuo mažiau kas juo tikės, o ir susigėdę jo rėmėjai gerokai pritils.

VIN žurnaliūgos išmaukė du grafinus vyno, surijo visą kaugę pyragėlių su prieskoniais. Rani pasisėmė saują čobio sėklų — vienintelio maisto, dar likusio ant stalo. Kai pagaliau pakilo, kažkas pabeldė į svetainės duris.

— Rani-ka, — pasigirdo Binkio balsas. — Skambina pareigūnė Curada.

— Ačiū, Binki. — Ji atsigręžė. — Ar ta minia dar trypinėja ant laiptų?

— Ne, visi jau išsiskirstė. — Vergas pasibjaurėjęs dėbtelėjo į VIN žurnaliūgų paliktą jovalą. — Pakviesiu Amri, kad visa tai sutvarkytų.

— Ačiū. Gal žinai, dėl ko skambina pareigūnė?

Binkis nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Ne, Rani-ka. Pareigūnė Curada niekada nesakytų to man.

— Ak taip, žinoma, — atsakė Rani. — Kartais aš tiesiog užsimirštu… — Ji nusišypsojo vietoj atsiprašymo. — Ar mano brolis vis dar ligoninėje?

— Kiek žinau — taip, Rani-ka.

Kažin, pagalvojo ji, galbūt Zedas vengia būti namie, nes nebeištveria su manimi, kai aš jau apsisprendžiau tekėti už Feriso Diuro?

Apie Darieną Riis jai nesinorėjo net pagalvoti.

Triaukštelėjusi dantimis čobio sėklą, Rani susimąstė, kaip į jos santuokinius planus sureaguos Binkis. Savaime suprantama, ji turės jam apie tai pasakyti, iš tikrųjų, dingtelėjo jai, reikėtų pasikalbėti su juo dabar pat, anksčiau, nei prasidės visos teisinės derybos. Kopdama laiptais į savo miegamąjį moteris staiga pajuto, kaip smarkiai ilgisi savo tikrųjų namų užmiesčio valdoje. Jau greitai, pažadėjo pati sau Rani. Jau labai greitai. Iškart po pokylio.

O pokylis — jau po trijų dienų. Ji net susiraukė, eidama per kambarį prie kompiuterio. Ekranas veikė parengties režimu. Spustelėjusi nykščiu, Rani įjungė telefono liniją.

— Kalba Rani Jago.

Ekrane blykstelėjo padūmavęs veidas, bet tuojau pat jame išryškėjo Sachiko Curados bruožai.

— Domna, mums pavyko atkapstyti gana įdomios informacijos.

Rani įsitempė.

— Apie ką?

— Apie Laisvuosius Čabado Žmones. Ant priešpaskutinio laiško, kurį perdavėte mums, aptikome piršto atspaudą. Komunigrama nusiuntėme jį į Nekso archyvus. Jie atsiuntė štai tokį atsakymą — „R” kategorijos duomenys.

— Atleiskite, — pertarė Rani, — visiškai nesuprantu, apie ką kalbate.

Sutrikusi Curada nusijuokė.

— Atsiprašau. Kai pasiuntėme užklausimą į Nekso Kompcentrą, kuriame saugoma visa surinkta informacija apie bet kurį žmogų, mums atsakė, kad asmens, palikusio piršto atspaudą, tapatybė jiems žinoma, bet jie negali jos atskleisti.

— O ką tai reiškia? — paklausė Rani.

— Tai reiškia, — paaiškino policininkė, — kad tiems Laisviesiems Čabado Žmonėms padeda kažkas iš pačių aukščiausiųjų sluoksnių.

— Padeda… — Rani susiraukė. Kas galėtų padėti disidentų organizacijai surengti — beje, gana nemokšiškai — žmogžudystę?

Ji žinojo. Pareigūnė Curada stebėjo ją niauriomis akimis. Rani įsiskaudėjo riešus, ji tik dabar susizgribo, kad stovi sugniaužusi krėslo atlošą. Paleido jį ir atsisėdo. Valandėlę padvejojusi paklausė:

— Pareigūne Curada, ar esama bent menkiausios tikimybės, kad arba jūs pati, arba Nekso Kompcentras įvėlė klaidą?

Curada papurtė galvą.

— Ne, Domna. Deja, ne.

Rani linktelėjo.

— Supratau, — ištarė. Po išorine ramybe, kuria, ji vylėsi, spinduliavo jos veidas, Rani jautė kylantį įsiūtį. — Tikriausiai daugiau nevertėtų kalbėti. — Jos bendravo atvira linija: kiekvienas, apsirūpinęs atitinkama įranga, galėjo nuklausyti jų pokalbį. — Pasakykite dar vieną dalyką, pareigūne Curada. Kai mudvi kalbėjomės paskutinį kartą, jūs kaip tik ieškojote vieno dingusio asmens. Ar jums jau pavyko jį rasti?

Akimirką pareigūnės Curados veide atsispindėjo tik suglumimas. Bet paskui akys nuskaidrėjo, lūpų linija išsilygino.

— Ne, Domna, dar ne. Bet būtinai rasime.

Abi moterys nusišypsojo. Abanato policijai kol kas nepavyko išsiaiškinti, kur nulindęs Maiklas A-Rae.

— Gerai, jog tai sužinojau. Prašau nuolat mane informuoti. Labai dėkoju, kad visa tai man pranešėte.

Rani stebėjo, kaip plykstelėjęs gęsta atvaizdas ekrane. Kurį laiką ausyse dar grumėjo foninis policijos nuovados triukšmas. Bakstelėjusi nykščiu, Rani išjungė ryšį ir, staiga įdūkusi, tvojo kumščiais sau per šlaunis. Skausmas trumpai valandėlei nustelbė pyktį. Vadinasi, Laisvieji Čabado Žmonės naudojasi pagalba iš pačių aukščiausių — Federacijos lygio! — sluoksnių. Velniai nujotų tą Maiklą A-Rae!

Ji atsistojo ir priėjo prie lango. Viena ranka atsargiai praskleidusi užuolaidą, užsižiūrėjo į Įkūrėjų Lanką, dairydamasi kokio nors jos langus nužiūrinėjančio tipo iškalbingais juodais drabužiais. Tačiau parke nebuvo nieko, išskyrus žaidžiančius vaikus ir budriai juos prižiūrinčius vergus. Kažin, dingtelėjo jai, galbūt A-Rae sugebėjo palenkti savo pusėn kurį nors iš vergų? Ji paleido užuolaidą. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, vėl grįžo prie kompiuterio. Apie visa tai reikėjo pranešti Zedui. Tačiau vos spėjusi ištiesti ranką prie ekrano, moteris sudvejojo ir ranką atitraukė. Taip, ji būtinai viską jam papasakosianti, bet tik ne dabar, kol jam, atrodo, skaudu net būti viename kambaryje su seserimi. Rani susimąstė, ar galėjo suklysti įtardama Maiklą A-Rae. Nutarė, kad negalėjo. Kuris kitas nepagailėtų šitiek pastangų burdamas grupę, kurios, atrodo, vienintelis tikslas — nužudyti ją, Rani Jago? O jei ir ne nužudyti, tai bent įbauginti, išmušti iš pusiausvyros… Ji valandėlei sustingo, apsiglėbusi abiem rankomis, smarkiau spustelėdama save tame absurdiškame glėbyje. Nejaugi A-Rae iš tikrųjų galėjo visa tai suplanuoti, pats suorganizuoti Laisvuosius Čabado Žmones — vien tam, kad išgąsdintų ją ir priverstų priimti kokį nors lemtingai klaidingą sprendimą? O gal — jai net ėmė mausti krūtinę — už A-Rae nugaros slepiasi dar kas nors? O gal už Laisvųjų Čabado Žmonių?

Domna Jago nuleido rankas ir prisivertė liautis nervingai vaikščiojusi po kambarį, prisivertė giliau alsuoti ir aprimti. Užvis geriausia tai, kas paprasta, tarė ji sau, prisimindama Okamo skustuvą. Nekomplikuok padėties, šito visai nereikia. Ji pasitrynė maudžiantį kaklą ir įsitikino, jog delnai bei šonai sudrėkę. Jai pasirodė, kad, išskyrus nebent Zedą, šiame pasaulyje nebėra nieko, kuo ji galėtų pasitikėti — nieko, kas galiausiai nepaaiškėtų esąs priešas.

Ir vėl mąstai kaip tikra kvaiša, sudraudė ji save. Amri niekada tavęs neišduos — toji tiesiog nesugebėtų. Koriosas dėl tavęs galėtų bet ką užmušti. Tulė… Mintį apie Tulę ji nuvijo šalin. Bet dar yra Klera, Imre, Aliza… Kokia blusa tau įkando, Rani Jago? Nejaugi tikrai manai, kad nebeturi draugų?

Curados suteikta informacija ji niekaip negalėjo pasinaudoti — Nekso jos įtaka nesiekė. Tad reikia tik kiek įmanoma labiau saugotis, kuo rečiau kelti koją iš namų (vienai — niekad) ir laukti, kol Abanato policija iššniukštinės Maiklą A-Rae. O iškart po pokylio ji grįšianti į užmiesčio valdą — Abanatą dar keturias dienas teks kaip nors ištverti, galų gale argi ji neturinti darbo? Rani priėjo prie interkomo įtaiso.

— Binki!

— Klausau, Rani-ka.

— Prašau ateiti į mano kambarį.

Po akimirkos šis išdygo tarpduryje. Rani nudelbė jį vertinančiu žvilgsniu: ar Binkis galėtų ją išduoti? Tykaus, atidaus jos žvilgsnio varstomas, sekretorius vis labiau blyško. Galiausiai prasižiojo:

— Ar kas nors negerai, Rani-ka?

— Ne, nemanau, — atsakė Domna ir mostelėjo į kompiuterį. — Norėčiau, kad paskambintum į Kristinos Vu biurą. Paprašyk jos aplankyti mane, ir kiek įmanoma skubiau. Nevėliau nei po savaitės, jeigu galima. — Kristina Vu buvo vyriausioji Jago Šeimos teisininkė.

— Klausau, Rani-ka.

Binkis atsisėdo į krėslą prie kompiuterio. Rani stebėjo klavišais lakstančius jo pirštus. Kažin, pagalvojo, ką jis pats mano apie tai: juk žino visus jos reikalus, susipažinęs su visa informacija, apie kurią ničnieko nenutuokia joks kitas žmogus, išskyrus Zedą. Binkis visuomet buvo paklusnus, kruopštus, netgi gana savarankiškas.

Prieš skambindamas į Kristinos Vu biurą, Binkis peržiūrėjo Rani dienotvarkę. Paskui susisiekė su biuro tarnautoju. Juodu šnektelėjo kelias minutes, tada Binkis atsigręžė su visu krėslu.

— Rani-ka, ar susitikimui tiks pokylio dienos rytas?

— Taip, — atsakė ji.

Binkis susitarė dėl susitikimo, išjungė telefono liniją ir vėl pakilo.

— Ačiū, Binki, — svariai tarė Jago. Paskui įsitaisė ant lovos ir mostelėjo jam sėsti ant suoliuko kojoms. — O dabar papasakok man, kaip vyksta pasiruošimas pokyliui.

Kol sekretorius dėstė jai visas smulkmenas — išsiuntinėta du šimtai kvietimų (visus juos samdytas pasiuntinys įteikė adresatams į rankas), iš jų šimtas septyniasdešimt jau priimta, maistu ir gėrimais pasirūpinta, aptarnaujantis personalas bus sukviestas laiku, be to, jau pasamdyta aktorių trupė, kuri atliks populiarią Čabade komediją — sąmonės pakraštėliu Rani girdėjo ir įsiminė informaciją, bet tuo pat metu galvojo apie ką kita: kai ištekėsiu už Feriso Diuro, reikės įtvirtinti tai kokiu nors įsimintinu mostu, reikės sugalvoti ką nors simboliška, kas deramai pažymėtų jos statuso pasikeitimą. Kažin ką čia geriausia nuveikus? Gal ką nors nupirkti ar parduoti, o gal ką nors apdovanoti?

Staiga ji suprato, ką turinti padaryti, ir nusišypsojo. Na, žinoma.

Ji paleisianti į laisvę visus savo namų vergus.