Sardonikso tinklas 2

Dvidešimt trečias skyrius

Lorasas U-Elenas džiūgavo. Jis patapšnojo apsiausto kišenę, kurioje gulėjo sutartis, o šioje — juodu ant balto užfiksuota, jog Jago Šeima ir „Vaistų gamyba, Inc.” perves į „Narkozės įmonę” po penkiolika milijonų kredų.

— Domna, aš sužavėtas, kad mūsų bendradarbiavimas baigėsi taip vaisingai, — sučiulbo jis.

Rani nusišypsojo. Per pastarąją valandą šypsotis jai teko tiek daug, kad jau atrodė — dar kiek, ir plyš žandai.

— Esu visiškai tikras: nevėliau nei per mėnesį gausime iš „Farmacijos” pirmąjį informacijos paketą. O jau po trijų mėnesių… — jis išsišiepė nuo vienos ausies iki kitos, pademonstruodamas visus tobulus dantis, — …neabejoju — mūsiškės dorazino gamyklos statybų darbai bus jau gerokai įsibėgėję!

— Puikiausiai suprantu jūsų entuziazmą, — pritarė Rani.

Ji pati irgi buvo visiškai patenkinta pasirašyta sutartimi. Šioje buvo numatyta, kad gamyklą statys „Vaistų gamyba, Inc.”, tačiau darbuotojais ją aprūpins Jago Šeima, kuri ilgainiui išpirks ir „Vaistų gamybos, Inc.” dalį. Rani svarstė, ar „Vaistų gamyba, Inc.” labai smarkiai stengsis išpūsti savo sąskaitas. Tačiau pernelyg dėl to nerimauti nevertėjo. Rani visiškai pasikliovė Taku Rafaeliu bei jo finansininkais. Ji apžvelgė aplinkui pakreiktus valgių bei gėrimų likučius. Su Lorasu U-Elenu jai teko praleisti ištisas tris valandas ir klausytis jo pasakojimų apie Kerėtoją, paskui — apie Čabadą ir galiausiai — apie abiejų planetų skirtumus.

— Dabar iki visiškos laimės man trūksta vienos vienintelės smulkmenėles, — pareiškė U-Elenas. — Kad Abanato policija surastų ir prikirptų mano pusprotį giminaitį.

— Mes visi šito tikimės, — atsakė Rani.

— Aš taip džiaugiuosi, — čiulbėjo U-Elenas, — kad leidausi suviliojamas šiandien apsilankyti čia. Tik labai gaila, kad komandoras užsiėmęs. Svajojau su juo susipažinti.

Jis žvelgė į šeimininkę skaidriomis akimis. Išgraužk, pagalvojo Rani, žinau, ko tu iš tikrųjų norėjai: iškamantinėti Zedą apie tai, kas atsitiko Tinkle. Galbūt, dingtelėjo jai, reikėjo vis tik paprašyti Zedo, kad prisidėtų prie mūsų bent kelioms minutėms. U-Elenas būtinai būtų leptelėjęs ką nors visiškai neatleistina, o tada Zedas būtų jį pasmaugęs. Velniai parautų, mielai padaryčiau tai pati.

Ji pakilo iš krėslo.

— Pilieti, — tarė, — buvo nepaprastai malonu pabendrauti su jumis, bet dabar jums jau tikriausiai pats metas ruoštis išvykti, tiesa? Prisimenu, sakėte, kad „Farmacija” atsiųs jums transportą dar šį pat vakarą. Apgailestauju, kad mūsiškiams laivams iki šiol vis dar neleidžiama kilti — tuomet galėtumėte keliauti patogiai, Jago Šeimos privačiu luotu.

— O, dar ne vakaras, — atsakė U-Elenas, bet irgi atsistojo. Jis vilkėjo fantastišką vienų klosčių oranžinį kaftaną su gausiai spurgais išpuoštu gobtuvu. — Kaip norėčiau, kad jūs kada nors prisiruoštumėte apsilankyti Kerėtojuje, Domna! Jus iš tiesų pakerėtų planetos grožis — juk visą gyvenimą praleidote šiame plikame ir atšiauriame pasaulyje. Galėtumėte apsidairyti ir laboratorijose…

Tik štai aš visiškai nenoriu nė akyse matyti jų laboratorijų, pagalvojo Rani. Tos laboratorijos ir sukūrė Darieną Riis. Rani Jago pasuko prie durų. U-Elenas nusekė jai iš paskos, nė akimirkai neužsičiaupdamas. Rani atidarė duris. Anapus jų stypsojo Sidas Arioka — stambuolis vyrukas, vienas iš savanorių jų sargybinių. Jis šyptelėjo Rani.

— Pilieti, jei dar kada nors atkeliausite į Čabadą, būtiniausiai aplankykite mus, — tarė Rani, tuo pačiu galvodama: būtų geriausia, jei galimybė grįžti į Čabadą jam pasitaikytų neanksčiau, nei bus išmirę ir jis pats, ir jo vaikų vaikai.

— Be jokios abejonės, — pažadėjo U-Elenas.

Jis plaukte išplaukė į gatvę. Sidas nusėlino paskui jį. Rani grįžo vidun ir iš visos širdies lengviau atsiduso. Denija jau krovė nešvarias lėkštes ant padėklo.

— Ar jis išsinešdino? — paklausė tamsaus gymio moteriškė. Smulkios garbanėlės ant jos galvos niekinamai virptelėjo.

— Nė padujų neliko.

— Dar sugrįš?

— Dievulėliau! — iškvėpė Rani. — Tikiuosi, ne!

Vis dėlto dirstelėjusi į kompiuterį, ant kurio buvo pasidėjusi savuosius sutarties egzempliorius, ji neištvėrė nenusišypsojusi. Pavyko! Galų gale jai pavyko perpirkti iš „Farmacijos” dorazino formulę!

Džiugiai strykčiodama Rani ėmė suktis po kambarį, bet tuojau pat sustojo — tarpduryje išdygo Zedas.

— Ar jis išsinešdino? — paklausė.

Denija, nešina glėbiu lėkščių bei dubenėlių, sukikeno.

Rani atsakė:

— Taip, Zedai-ka, jis išsinešdino.

Pro vijoklių lapus besismelkiantys saulės spinduliai išmargino nuogą Zedo krūtinę šviesos ir šešėlių raštais. Rani žiūrėjo, kaip kvėpuojant kilnojasi brolio raumenys. Zedo plaštakos švietė: jis mūvėjo naujutėlaites apsaugines sidabrines pirštines nukirptais pirštų galiukais iš lankstaus aptono tinklelio.

— Gali nebesislapstyti, — pridūrė Rani.

— Tuojau išsimaudysiu po dušu, — atsakė jis. — Ir ateisiu pas tave.

Jis išėjo. Rani patraukė į kitą kambario pusę, kur stovėjo naujasis jos pirkinys — supamasis krėslas. Jį jai užsakė Ferisas Diuras. Norėjo pats ir sumokėti — neva tai būsianti dovana Įkūrėjų Dienos proga, bet Rani to neleido suprasdama, kaip lengvai vyrukas gali nesveikai prie jos prisirišti.

Įsitaisiusi krėsle ji paspaudė ranktūryje įtaisytą mygtuką ir išsikvietė Kolą Aradžijaną. Šis atskubėjo iš savo kambario šiauriniame namo sparne.

— Kvietėte man, Domna?

— Taip, Kolai, ačiū. Norėčiau pamatyti tuos mūsų pareiškimus VIN spaudai. Ar jau užbaigei juos?

— Dar ne visai, Domna. Galiu parodyti, ką jau turiu parengęs.

Priėjęs prie kompiuterio, jis spustelėjo kelis klavišus; sudūzgė spausdintuvas.

— Štai.

Kolas padavėjai spausdintus lapus. Rani pasklaidė juos. Tai buvo nuostabus istorinių detalių bei prasimanymų kratinys, skirtas atskleisti Čabado visuomenei, kaip Kerėtojo korporacija „Vaistų gamyba, Inc.” po ilgų metų kantrių bei kruopščių tyrinėjimu galiausiai „išgliaudė” dorazino formulę, taigi dabar Jago Šeima, bendradarbiaudama su „Vaistų gamyba, Inc.”, statysianti gamyklą, ir nuo šiol, pirmą kartą nuo pat Čabado kolonijos įkūrimo laikų, dorazinas bus gaminamas sektoriaus ribose.

— Nuostabiai parašyta, — pagyrė Rani. — Parodyk juodraščius mano broliui, tada užbaik rašyti ir išsiųsk.

— Klausau, Domna.

Kolas išėjo. Sekretoriui kur kas labiau patiko dirbti savo kambaryje, tad Rani specialiai jam įtaisė ten nedidelį kompiuterio terminalą. Nei Kolas, nei Denija, nei Merilė niekada nevadino jos kaip nors kitaip, išskyrus „Domna”. Zedą, sekdami Tinklo įgulos pavyzdžiu, jie vadino „komandoru”.

Rani lėtai suposi krėsle, rami ir santarvėje su savimi. Sutartis su „Vaistų gamyba, Inc.” reiškė, kad per visą savo istoriją Čabadas galės apsirūpinti gyvybiškai reikalingu planetai preparatu, nepriklausydamas nuo jokių nusikalstamų susivienijimų bei narkotikų kurjerių. Kontrabandos srautas į Čabadą nutrūks galutinai. Išsinešdins ir hipererdvės policija — į kitus sektorius gaudyti kontrabandininkų, pervežančių kitus narkotikus, kurių Rani nė pavadinimų nežinojo, o Federacijos įstatymas, draudžiantis pervežti doraziną, neteks galios, išskyrus nebent tuos pavienius atvejus, kai kas nors sumanys gabenti doraziną iš Sardonikso į kokį nors kitą sektorių.

Į kambarį įėjo Merilė, nešina dubeniu su rūgščiais ledinukais. Pastaruoju metu Rani nebeištverdavo neužkrimtusi ko nors rūgštaus — be jokios abejonės, tai dėl nėštumo, nors jos pilvas vis dar tebebuvo toks pat plokščias, kaip ir visada.

— Ačiū, Merile, — padėkojo Rani, pasidėdama dubenėlį ant kelių.

Iš koridoriaus su pinučių sienomis atžirgliojo Zedas ir, pasilenkęs Rani per petį, pasičiupo iš dubens porą traškių ledinukų.

— Ir kada tu spėjai juos pamėgti? — paklausė. — Labai gardūs.

— Čobio sėklos man jau per gerklę lenda.

— Hmmm. — Jis paėmė dar vieną ir atsisėdo į hamaką, pritvirtintą prie lubų. — Perskaičiau Kolo straipsnį, skirtą VIN spaudai. Žinai, jam reikėtų rašyti romanus, turi ranką vaikinas. Jeigu pernelyg gerai nežinočiau, kad yra kitaip, pats viskuo patikėčiau.

— Pasakysiu jam, — pažadėjo Rani.

Iš pradžių ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl Zedas vengia Kolo. Paskui tiesiai paklausė.

— Todėl, — paaiškino jai brolis, — kad jis labai primena Binkį. Turiu omeny — išore, ne kaip kitaip.

Vėliau, žvelgdama į Kolą, Rani gavo pripažinti: šis iš tikrųjų aukštas, liesas ir uždaras, toks pat uždaras, koks buvo ir Ramasas I-Okadas. Tačiau šitoks panašumas kažkodėl nervino tik Zedą — jai dėl to buvo nei šilta, nei šalta.

Pyptelėjo kompiuteris pranešdamas, jog kažkas skambina tiesiogine linija. Rani išsiropštė iš krėslo ir nuėjo atsiliepti.

Skambino Aliza Kynet.

— Sveika, mieloji, — pasilabino. Ji vilkėjo oranžinį drabužį, kurį išvydusi, Rani išsyk prisiminė Loraso U-Eleno apdarą; tačiau jei U-Elenas buvo panašus į drugelį, tai Aliza — į liepsnos stulpą. — Atrodai laiminga. Ar tikrai taip ir yra?

— Taip, Aliza, taip ir yra.

— Puiku. Kada nors turėsi man apie tai papasakoti. O skambinu todėl, kad noriu pakviesti jus į pobūvį: tave ir Zedą.

Rani atsargiai atitarė:

— Juk tu žinai, Aliza, kad pastaruoju metu mes vengiame kur nors išeiti…

— Pobūvis visai nedidelis, tik saviems, — prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pareiškė Aliza Kynet. — Iš tiesų tai Imrės gimtadienio šventė. Jam sueina septyniasdešimt aštuoneri.

Rani atsiduso.

— Prisimenu, turėjau padėti tau pasiruošti tam pokyliui…

— Turėjai. Bet aš atleidžiu tau, kad netesėjai pažado, — tarė Aliza.

— Tu išties didžiadvasė.

— Tai jau taip. Susirinks tik keturiasdešimt žmonių. Čarita Diamos nepakviesta.

— Tai dar visai nereiškia, kad ji ir neateis, — perspėjo Rani.

— Jeigu ji ir pasirodys, niekas jos neįsileis. Aš neprivalau elgtis su ja mandagiai — ji ne mano giminaitė. Bet jūs būtinai ateisite, ar ne?

— Žinoma. Kada tu rengi pokylį ir kelintą valandą?

— Atsiųsiu tau kvietimą, mieloji. Tik žiūrėk, kad būtiniausiai atsivestum ir Zedą. Ak, tiesa, tik nieko neprasitark Imrei, kai kalbėsi su juo. Tai turėtų būti jam staigmena.

Aliza pamojo ranka ir nutraukė ryšį.

Rani paklausė:

— Zedai-ka, juk tu eisi su manimi į Imrės Kyneto septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio pokylį?

Brolis pakėlė galvą. Jam ant kelių gulėjo diaprojektorius.

— Mmmm?

Rani pakartojo klausimą. Pamatė, kaip Zedo kaktoje susimetė raukšlė, paskui jis gūžtelėjo pečiais.

— Jeigu tu nori, kad eičiau.

— Noriu. — Rani vėl susirangė supamajame krėsle. — Nesudorok visų mano ledinukų, Zedai-ka. Ką skaitai?

— Tokią seną knygą, — atsakė jis. — Vadinasi „Ledo alpinizmas”. Tai klasika.

— A, — ištarė Rani. — Ar muzika tau netrukdys?

Pastaruoju metu ji įjunko klausytis muzikos įrašų iš kompiuterinių tinklų muzikinės bibliotekos; išbandė pačius įvairiausius stilius. Pati save tikino, jog tai naudinga kūdikiui. Zedas papurtė galvą. Jis buvo jau vėl sukišęs nosį į knygą. Rani pakilo ir priėjo prie kompiuterio. Tingiai peržvelgė sąrašą: R…, S… Šostakovičius — o šitas kas toks? Staiga žvilgsnis užkliuvo už pažįstamos pavardės. STRATA, VITORIJAS, — skelbė antraštė. MELODIJA MELOFONUI.

Po pietų Rani sėdėjo toje pačioje vietoje ir klausėsi dar vieno Stratos kūrinio (Koncertas D mažor, skiriama Elai), kai sode netikėtai kilo sambrūzdis.

Iš pradžių ji negirdėjo jokių žodžių, tik protarpiais tarytum įsiterpiantį į muziką kažkokį pašalinį triukšmą. Bet paskui pastebėjo, kad Zedas, sėdįs kabančiame hamake, pakėlė galvą ir pasisuko į laukujės duris. Mostelėjo jai pritildyti garsą. Rani išjungė grotuvą.

— Kas yra? — paklausė.

— Klausykis, — atsiliepė jis.

Rani suraukė antakius.

— Aš ne… — prasižiojo ji, bet nieko daugiau nespėjo pasakyti: ją pertraukė dunkstelėjimas. Ir tuojau pat lauke suskardėjo moters balsas:

— Patrauk nuo manęs rankas, tu, močkrušy!

Zedas nužirgliojo prie laukujų durų. Pro sienos pinučius dirsčiojo Kolas Aradžijanas.

— Ar nieko negirdėjote? — paklausė jis.

Rani atsistojo; tą pat akimirką nuaidėjo skambus Sido Ariokos tenoras:

— Nagi, gal nepradėsim peštis? Jei norite įeiti vidun — ką gi, mes palydėsime jus vidun, kitaip vidun jūs nepateksite.

— Apsišik aukštielninkas, — atrėžė pirmasis balsas.

Kažkas suspiegė. Zedas atlapojo duris. Pro jas kaipmat įžirgliojo moteris, vilkinti kaštoninės ir pilkos spalvų kombinezoną. Vienas jos antakis buvo žalias, kitas — baltas, plaukai — drumsto aukso spalvos. Sidas stūksojo jai už nugaros ir atsiprašinėdamas skėsčiojo rankomis.

— Atleiskite, komandore, Domna, — prapliupo jis. — Ji tiesiog ėmė ir prasiveržė kiaurai mus. Kaip reikiant užvažiavo Barbarai, dabar ši tyso susirietusi už krūmo ir baubia visa gerkle.

Tori Lamonika, abiem rankomis įsisprendusi į klubus, įsiveržė į kambarį, nė nepaprašiusi leidimo.

— Nepakenčiu, kai mane kamantinėja, — sausai rėžė ji. — Kad ir kas mėgintų.

Prašneko Zedas:

— Nieko tokio, Sidai. Tu bent stengeisi.

Stambuolis gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė. Zedas uždarė duris.

— Labas vakaras, Žvaigždžių Kapitone, — pasisveikino.

Priėjo Rani.

— Žvaigždžių Kapitonę Lamonika, — tarė, — apgailestauju, kad jums teko įsiveržti pro duris jėga.

Lamonika gūžtelėjo pečiais. Perlo pilkumo jos kombinezonas žaižaravo tarsi visomis vaivorykštės spalvomis švytintis moliusko kiaukutas.

— Aš nusiteikusi mažumėlę pasipešti, — pasakė. Paskui linktelėjo Zedui. — O jūs atrodote geriau nei tada, kai mačiau jus paskutinį kartą. — Ji apsisuko apie savo ašį. — O kiek jūs turite namų?

— Du, — atsakė Rani.

— Gražu, — pagyrė Lamonika. Ji dirstelėjo į drožiniais puoštas sienas, iš šiaudų pintus kilimėlius, į veidrodinę skulptūrėlę, kurią Rani buvo pasistačiusi greta savo krėslo. — Aha, gražu. — Jai ant krūtinės švietė medalionas. Lamonika viena ranka glostinėjo grandinėlę. — Atėjau čia, norėdama kai ko paklausti jūsų. — Ji giliai įkvėpė. — Ieškau vieno žmogaus, kurį jūs pažįstate. Deino Ikoro. Gal kur nors jį matėte?

Rani atsakė:

— Nebemačiau nuo pat tos nakties, kai jūs kateriu nusileidote Jago Šeimos valdos pievelėje.

Ji nematė brolio veido, bet pastebėjo, kaip gunktelėjo jo pečiai… Zedas atsigręžė. Rankas buvo susibrukęs į kišenes, lūpų linija griežta, lyg iškalta iš akmens.

— Kodėl jo ieškote?

— Ogi todėl, kad Deino niekas nė akyse nematė po to, kai prieš keturias dienas jis, girtas kaip pėdas, išsliūkino iš „Žaliosios Šokėjos” drauge su kažkokiu stambuoliu, susisupusiu į apsiaustą. Vienoje ausyje šis segėjo juodą auskarą — žinote, tokį su įmontuotu nuotolinio ryšio įtaisu? — ji kreipėsi į Zedą. Šis linktelėjo. — Deinas šiaip jau labiau linkęs prasidėti su moterimis, tad, nors užmuškite, negaliu sumąstyti priežasties, kodėl jis turėtų ištisas keturias dienas tūnoti kažkur nulindęs su vyru, kurio, beje, irgi niekas daugiau nebematė.

Zedas mestelėjo:

— Bene jūs — Deino Ikoro auklė, Žvaigždžių Kapitone?

Tori Lamonika įsisprendė rankomis į klubus ir nutvilkė jį

žvilgsniu.

— Ne. Bet aš jau dešimt metų klajoju raudonųjų dulkių platybėmis ir per tiek laiko išmokau pasikliauti nuojauta. Deinui atsitiko kažkas nelaba. Jis — mielas vaikis, be to, man regis, turi šiokių tokių sąskaitų ir su jumis, komandore, ir su jumis, Domna. Taigi jei aš neklystu ir jis tikrai įklimpo į kažkokią bėdą šitame pašvinkusiame mieste, mano manymu, jūs abu šį tą jam skolingi. O dabar pasakykite, kad aš klystu. — Ji blykčiojo akimis tai į Zedą, tai į Rani.

Į kokią bėdą galėjo įklimpti Deinas? — pagalvojo Rani.

— Ne, — atsakė jis įpykusiai hiperei. — Jūs neklystate.

Staiga Tori Lamonika atlyžo, virto tiesiog drovia moterimi pilku drabužiu.

— Atleiskite, kad šitaip jus apkaukiau, — pasakė. — Bet buvau nuslinkusi į Abanato policiją. Šnektelėjau su hipererdvės farais. Jiems nusišvilpt. O juk jis ištisas dvi dienas iki užkimimo aiškinosi su tuo superstu jų kompiuteriu.

Skliautuotoje pinučių angoje išdygo Merilė.

— Gal norėsite ko nors atsigerti, Domna? — paklausė.

— Žvaigždžių Kapitone? — perklausė Rani, vėl įsitaisiusi supamajame krėsle.

— Ne, ačiū, — atsisakė Lamonika. — Norėjau pasakyti, aš nieko nenoriu. Srėbiau visą vakarą. Kitaip nė už ką nebūtų pakakę smarvės čionai atšliaužti.

Rani šyptelėjo. Jai patiko ta moteris, kuri galėjo būti pasiutusiai grubi, bet kažkodėl tuo pačiu grubumu ir nuginkluodavo.

— Prašau sėstis, Žvaigždžių Kapitone, — pasiūlė ji, mostelėdama į antrąjį hamaką.

Lamonika papurtė galvą.

— Neketinu čia užsisėdėti.

Zedas paklausė:

— Ar bandėte susisiekti su Deinu Ikoro įprastais būdais?

— Tataigi, bandžiau ieškoti jo per kompiuterinius tinklus. Įvedžiau paieškos programą — vyliausi sužinoti, kur ir kada jis per tą laiką naudojosi savo tapatybės patvirtinimo ar kreditiniu disku. Jokio rezultato. O tai padariau jau prieš tris dienas. Pasakiau visiems, kad pasidairytų jo — prašiau net jūsų įgulos, kad praneštų, jei jis kur nors sušmėžuotų. Nulis naudos. Patikrinau net ligoninėje. Deino ten nėra ir nebuvo.

— Kaip manote, ko turėčiau imtis? — paklausė Rani.

Lamonika susiraukė.

— Po šimts, net nežinau. Juk jūs — Jago Šeima, žmonės kalba, kad visa šita sukrušta planeta jums po padu. Nejaugi sakysite, kad negalėtumėte ko nors surasti, jeigu jums prireiktų?

Rani pagalvojo: Maiklo A-Rae mums taip ir nepavyko surasti. Kita vertus, jis ir nenori, kad jį surastume.

Zedas išsakė jos mintį balsu:

— O gal Deinas pats nenori, kad jį surastume?

Jis pasiėmė diaprojektorių, įjungė, išjungė, vėl įjungė.

— Aš ne telepate, — atsakė Lamonika. — Taigi nežinau. Dabar nėšinuosi sau, jau pasakiau, ką norėjau pasakyti. Jeigu manęs prireiktų, skambinkite NW724-07.

Ji atidarė laukujės duris. Anksčiau, nei spėjo vėl uždaryti, iš sodo suskubo įsprūsti šalto vėjo gūsis.

Rani atsisuko į Zedą:

— Ką manai?

Zedas vis dar laikė rankoje diaprojektorių, bet Rani atrodė, kad nemato nei jo, nei jos.

Jis tarstelėjo tik tiek:

— Einu gulti.

Jis išsliūkino pro arkinę angą pinučių sienoje; Rani įžiūrėjo koridoriumi tolstantį šešėliuotą jo pavidalą. Išgirdo brakštelint užsidarančias duris. Ką gi, tarė ji sau, miegas — vienas iš būdų atsikratyti problemos, kurios negali išspręsti. Būtų gerai, jei jis, užuot skaitęs apie ledo alpinizmą, galėtų iš tiesų įkopti į kokį ledkalnį… Vis dėlto ji puikiai žinojo, kad turi praeiti mažų mažiausiai dar dvi savaitės, kol brolio rankos pakankamai sustiprės. O kol kas jis tūnos sulindęs į savo kiautą, kęs niūrios nuotaikos priepuolius, šlaistysis po namą ir po miestą lyg keritas narve, įdėmiai seks VIN naujienas, ieškodamas žinios apie Maiklą A-Rae…

Tą vakarą, jau migdama, Rani užsigalvojo apie Deiną. Prisiminė, kaip jie mylėjosi, kokie švelnūs buvo jo prisilietimai. Jis buvo toks geras, toks jautrus — ko stokojo ji pati, — ir ją vis smarkiau graužė nerimas dėl to, jog Deinas išgaravo štai šitaip — taip, kad net susirūpino tokia patyrusi, šilta ir šalta mačiusi asmenybė, kaip Tori Lamonika. Juodas auskaras… Rani pašoko, miegai išsilakstė akimoju. Kaip ten Lamonika apibūdino Deino bendrą?.. „…kažkoks stambuolis, susisupęs į apsiaustą, su juodu auskaru vienoje ausyje… ” Rani prisiminė — ir nuo to prisiminimo net oda pašiurpo, — kad Maiklas A-Rae nuolat nešiodavo vieną juodą auskarą. Segėjo jį ir aną dieną Aukcione…

Ne, įtikinėjo ji save, tai tikrai, tikrai tikrai, tik sutapimas, negali šituo remtis, tai nieko nereiškia — tačiau dar tebegromuliuodama tą pačią mintį jau šoko iš lovos ir tamsiu koridoriumi protekine nulėkė į svetainę — prie kompiuterio. Vos jį pasiekusi, ėmė save įkalbinėti: Rani, nedaryk šito, jie tik pasijuoks iš tavęs, pamanys, kad kuoktelėjai, — tačiau rankos, veikiančios be jos pačios valios, jau maigė klavišus, rinkdamos Abanato policijos numerį. Dirstelėjusi į sieninį laikrodį, Rani įsitikino, kad dar net ne vidurnaktis, ne taip vėlu, o jeigu ji klysta, tai visai nesvarbu, diena ar naktis, vis vien bus suklydusi — bet jeigu neklysta…

— Kalba Domna Rani Jago, — prisistatė ji ekrane pasirodžiusiam veidui. — Ar galėtumėte sujungti mane su kapitone Katriona Graem iš hipererdvės policijos?

— Luktelėkite valandėlę, Domna, — atsakė budintis pareigūnas. Ekranas aptemo, o kai vėl nušvito, jame buvo matyti jau kitas veidas.

— Domna, aš — kapitonė Graem. Kuo galėčiau padėti?

Rani sudvejojo. Ji kažkaip nesitikėjo, kad kompiuterio ekrane tos niekuo neypatingos išvaizdos moters kreiva nosimi veidas atrodys toks pat paprastų paprasčiausias, kaip ir VIN leidinių nuotraukose.

— Kapitone Graem, tikiuosi, nesutrukdžiau jums?

Kėtė Graem nusišypsojo. Jos šypsena buvo netikėtai patraukli.

— Visai nesutrukdėte, Domna. Tad kuo galėčiau padėti?

Rani atsisėdo į kėdę prie kompiuterio. Jai už nugaros kažkas sušnarėjo tamsoje, staiga plykstelėjo šviesa, o Rani pečius apgobė chalatas. Ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė į brolį.

— Kapitone Graem, — tarė ji, — man labai neramu dėl draugo. Manau, kad jis pakliuvo į bėdą, galbūt jam netgi gresia pavojus, ir dar manau, kad su tuo kažkaip susijęs Maiklas A-Rae.

Ketės Graem veidas nėmaž nepasikeitė, bet ekrano fone sušmėžavo šešėlis ir staiga jai už nugaros užsižiebė švieslentė. Rani išgirdo, kaip greta jos stovintis Zedas spazmingai įkvėpė pro sukąstus dantis.

— Tęskite, Domna, — paragino ją Graem.

Rani atsikvėpė.

— Ar žinote, kas toks yra Deinas Ikoro, kapitone?

— Be abejo, — atsakė Graem. — Labai paslaugus, linkęs bendradarbiauti jaunuolis. Jis praleido čia dvi dienas ir papasakojo viską, ką įstengė prisiminti, apie Maiklą A-Rae ir jo pakalikus.

— Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika… — Graem linktelėjo, — …šįvakar, prieš kelias valandas, apsilankė pas mane ir pranešė, kad Deinas Ikoro pradingo prieš keturias dienas drauge su kažkokiu niekam nepažįstamu žmogumi, kurio vėliau irgi niekas nebematė.

Graem veide liko itin mandagi išraiška, bet, kai prakalbo, balse buvo justi atsargumas:

— Deinas Ikoro yra hiperis, Domna Rani, o hiperiai neretai užmezga keistas draugystes ir leidžiasi į netikėčiausius nuotykius. Kiek prisimenu, išeidamas iš čia jis net neslėpė ketinąs kaip reikiant prisigerti.

— Jis ir prisigėrė, Lamonika tai patvirtino. Bet ji sakė ir dar kai ką… — Rani apsilaižė lūpas. — Kapitone Graem, galbūt tai ir nėra itin reikšminga smulkmena, bet prašau jūsų atsižvelgti į ją rimtai. Deinas Ikoro išėjo su vyriškiu, kurio, atrodo, niekas nepažįsta ir kuris vienoje ausyje segėjo auskarą su juodu perlu — su, pasak jos, „nuotolinio ryšio prietaisu”.

— Taip, žinau, tai miniatiūrinis siųstuvas-imtuvas. Šitokia įranga gana paplitusi, Domna, ją nusipirkti galima bet kur.

— Abanato Aukciono dieną Maiklas A-Rae irgi segėjo vieną auskarą su juodu perlu, — pasakė Rani.

Ketės Graem kaktą tarp antakių perkirto siaura raukšlelė.

— Domna, tai jau labai netikėtas minties šuolis. Nejaugi manote, kad Deiną Ikoro pagrobė Maiklas A-Rae? O kam jam to reikėtų? Paėmė įkaitu, kad pats galėtų pasprukti? Jeigu jo tikslai būtų tokie, mes jau, savaime suprantama, būtume sulaukę iš jo žinios.

Rani atsakė:

— Nėmaž nenutuokiu, kokie galėtų būti jo tikslai. Užtat žinau, kad Deinas Ikoro dingo be pėdsako, jo nėra nei ligoninėje, nei kalėjime, jis nė karto per keturias dienas nepasinaudojo nei kreditiniu, nei asmenybės tapatybės disku, ir dar…

— Per tris dienas, — pusbalsiu pataisė ją Zedas.

— …per tris dienas, — pasitaisė Rani, — ir dar aš turiu tvirtą pagrindą netikėti, kad jis kur nors slapstosi su meiluže. — Bent jau su meilužiu — tikrai ne, pagalvojo, bet nebepridūrė ji.

— Atleiskite, Domna, — tarė Katriona Graem. — Pripažįstu, jūsų spėjimai gana įdomūs, bet tai dar anaiptol ne svarūs įrodymai. Žvaigždžių Kapitonė Lamonika nepasiūlė jokių versijų, kas galėjo ištikti Ikoro, rėmėsi vien tik nuojauta — ne sykį tai kartojo. Atrodo, kad Deinas Ikoro pastaruoju metu — gana populiarus jaunuolis, ne tik paslaugus.

Akimirkai Rani suabejojo, ar jiedvi vis dar šnekasi ta pačia kalba.

— Atleiskite? — ištarė ji.

— Manau, jūs kuo puikiausiai suprantate, ką turiu omeny, Domna, — pareiškė Kėtė Graem.

Ne, pagalvojo Rani, jeigu tu tikrai turi omeny tai, ką galima nujausti slypint už šitų žodžių… Karščio banga siūbtelėjo jai iš širdies į galvą, o iš galvos — vėl žemyn, nusirito iki pat kulnų. Rani pasirodė, kad odą siekiantys nervų galiukai ėmė traškėti, o iš pirštų dar kiek, ir pažirs kibirkštys.

— Kapitone Graem, — paklausė Rani kuo ramiausiai, svariai tardama kiekvieną žodį, — ar jūs turite Maiklo A-Rae pakalikų, vyrų, nuotraukų?

— Taip, — patvirtino akivaizdžiai sugluminta Graem. — Turime.

— Tuomet siūlau jums štai ką. Paskambinkite Tori Lamonikai numeriu NW724-07, parodykite jai nuotraukas — paklauskite, galbūt ką nors iš jų pilotė atpažins. Ir dar siūlyčiau jums aptarti su Abanato policija geriausią būdą surasti du vyrus — vienas jų stambus, vilkįs apsiaustą, kitas lieknas ir labai girtas, — išėjusius prieš penkias naktis tokiu ir tokiu metu, tikslaus laiko nežinau, iš „Žaliosios Šokėjos”. Jeigu dėl bendradarbiavimo jums iškiltų kokių nors keblumų, tikiuosi, nedvejodama paminėsite mano vardą.

Kėtė Graem atrodė taip, tarsi būtų ką tik prarijusi kažką, kas nudilgino jai stemplę.

— Domna, jūs visiškai neįvertinate… — Ji užsikirto. — Ar galėčiau pagarbiai išsakyti prielaidą, kad jūs galbūt ne visiškai suprantate policijos darbo metodus?

— Man nusispjaut, ką jūs norite pagarbiai ar nepagarbiai pareikšti, — atšovė Rani. — Lygiai taip pat, kapitone Graem, man visiškai nerūpi, kam atiteks garbė už Maiklo A-Rae sulaikymą: jums ar Abanato policijai. Visa tai, ką pasakiau jums, aš galiu be jokio vargo pakartoti Abanato policijos viršininkui — patikėkite, sulaukčiau kur kas palankesnio atsakymo. Jūs susidūrėte anaiptol ne su priešiška jums jėga, kapitone Graem, jūs susidūrėte su protinga planetos bendruomene, kuria anaiptol nereikia manipuliuoti, kaip ir jos slopinti. Atleiskite, norėčiau patikslinti, ką pasakiau. Jėga, su kuria susidūrėte, nebuvo jums priešiška.

Tai tarusi, ji nutraukė ryšį. Vidinė ugnis nuslopo. Rani tvirčiau susisiautę chalato skvernais, mėgaudamasi šilko švelnumu.

Greta jos stovintis Zedas paklausė:

— Kas tave taip įpykdė, Rani-ka? Bene jos užuomina, kad judu su Deinu Ikoro buvote meilužiai?

— Ne! — riktelėjo Rani atsigręždama su visu krėslu. — Ne. Tačiau ji manė, kad būtent dėl šios priežasties mano nuomonės neverta laikyti labai patikima, ir nutarė, kad jai valia elgtis grubiai, tuo pačiu nėmaž nepakenkiant sau. Aš tikrai nepradėsiu siautėti, jei kas nors įtikins mane, jog klystu, bet negaliu pakęsti, kai kas nors tikina mane, esą aš klystu, įrodymu laikydamas savo asmeninę nuomonę.

Ji žiūrėjo į kompiuterio terminalą. Staiga šis pašėlo pypsėti nerimastingu ritmu. Rani išjungė garsą. Blykstelėjo žalia švieselė. Rani susisiautę chalatą, perbraukusi nykščiu užsandarino priekinę siūlę ir atsistojo. Iš virtuvės pusės pro pinučių sieną smelkėsi šviesa: Merilė irgi buvo atsikėlusi. Rani gurktelėjo seilę. Įkarštis išdžiovino jai gerklę, norėjosi atsigerti ko nors saldaus: galbūt limonado ar vaisių punšo… Korioso paruošto vaisių punšo. O gal, kadangi jau naktis, gurkšnelį karšto šokolado — pajusti iš vaikystės užsilikusį skonį, nuostabų jau vien dėl to, kad tai buvo vienas iš labai nedaugelio tų vaikystės prisiminimų, kurie sukeldavo jai ilgesį…

— Ar tikrai taip, Rani-ka? Jūs buvote meilužiai?

Rani buvo priblokšta. Zedas niekada neklausinėdavo apie jos meilės nuotykius. O kadangi anksčiau niekada neklausdavo, ji suprato šį kartą privalanti atsakyti. Sunėrusi pirštus Rani ištarė:

— Taip, Zedai-ka, mes buvome meilužiai.

Ji išgirdo, kaip sušniokštė brolio įkvepiamas oras. Jo veidą, nutviekstą lempos šviesos, matė tik iš profilio. Pačiame regėjimo lauko pakraštyje atkakliai žybčiojo žalia švieselė: užsidega — užgęsta, užsidega — užgęsta. Verčiau jau iš karto iškloti jam ir visa kita.

— Tai dar ne viskas, — tarė ji. — Aš nėščia. Deinas nežino. Taip ir nepasakiau jam.

Zedas nesujudėjo. Vienintelės lempos šviesoje jo pavidalas atrodė šešėliuotas, kone vaiduokliškas. Paskui labai lėtai jis priėjo prie vieno hamakų. Šis sugirgždėjo. Tarsi šis garsas būtų pažadinęs ją iš stingulio, Rani žengė žingsnį brolio link.

— Zedai…

— Ne, — ištarė jis.

Jeigu jis būtų pravirkęs, Rani būtų nekreipusi dėmesio į jokius žodžius ir priėjusi prie brolio. Tačiau jo izoliacija buvo pernelyg gili, kad jį dar pasiektų kokia nors paguoda. Rani žinojo, ji viską prisiminė. Tad tik išjungė lempą ir paliko brolį vieną su jo sielvartu.

Rytą prie pusryčių stalo Zedas taip ir nepasirodė.

Rani delsė pasitraukti iš valgomajam atitvertos virtuvės dalies vildamasi, kad jis vis dėlto išlįs iš savo kambario ir prisijungs prie jos. Kai galutinai paaiškėjo, kad brolis nebeateis, ji įsitaisė jo laukti bendrajame kambaryje. Čia jau sėdėjo Kolas Aradžijanas ir skaitė VIN leidinį. Jis padavė laikraštį Domnai; Rani peržvelgė pirmąjį puslapį: čia buvo išspausdintas vienas iš Kolo kūrinių, o greta — cituojamas Imre Kynetas: „Ir vėl Jago Šeima rado būdą išspręsti problemą — tokią sudėtingą, kad daugelis mūsų laikė ją išvis neišsprendžiama…” Antrame puslapyje buvo įdėta Rani nuotrauka — gana prasta.

Ji kaip tik grąžino laikraštį Kolui, kai kažkas pabeldė į duris. Kolas atidarė. Ant slenksčio trypčiojo Džonas Salambo, vienas iš Tinklo įgulos narių. O jam už nugaros lūkuriavo trys svetimi asmenys. Viena jų — Katriona Graem.

— Domna, šitie žmonės norėtų su jumis pasikalbėti.

Salambo tyčia kalbėjo nerūpestingai, Kolas dirstelėjo į Rani.

— Ačiū. Prašau įleisti juos vidun.

Visi trys suėjo į namą: Graem ir dujos palydovai — juodarūbis stambių pečių vyriškis ir aukšta moteris su komunikatoriumi rankoje. Rytmečio saulė blykstelėjo tamsiuose Graem plaukuose, išryškindama pasidabravusias sruogas.

— Domna, — prašneko policininkė, nesąmoningai stojusi kariška poza: prie šonų nuleistomis rankomis, kiek atloštais pečiais. — Atėjau atsiprašyti. — Rando zigzagas dešiniajame jos smilkinyje pastebimai tvinkčiojo. — Šiąnakt išsakiau jums keletą itin kvailų prielaidų. Aš klydau. — Ji nurijo seilę. — Žvaigždžių Kapitonė Lamonika patvirtino asmens, aną naktį išėjusio drauge su Deinu Ikoro, tapatybę — tai Elonas Lidelas, buvęs hipererdvės policininkas, pradingęs kartu su Maiklu A-Rae kitą dieną po Aukciono. Mums pavyko išsiaiškinti, kokiu keliu jie patraukė ir į kokį rajoną nuėjo — kitapus Bulvaro, prie pat pietinio Dykvietės šlaito. Viliuosi, kad po kelių valandų tiksliai nustatysime ir namą.

Rani galvojo: o juk jai prireikė nemaža drąsos, kad taip imtų ir ateitų, ir pasakytų visa tai namiškių bei savo pačios pavaldinių akivaizdoje…

— Kapitone Graem, nuoširdžiai dėkoju, kad atėjote pranešti man šito asmeniškai, — pasakė ji. — Esu visiškai įsitikinusi, kad jūs iš tikrųjų rasite tuos, kurių ieškote. Praėjusi naktis buvo gryniausias nesusipratimas.

Aukštaūgė moteris kažką sumurmėjo į siųstuvą.

— Aišku, — pasakė. — Kapitone, turime juos! Adresas: Vakarų Kulis, šimtas devyni. Kaimynai atkreipė dėmesį į juodu apsiaustu vilkintį žmogų, kuris įeidavo į namą ir iš jo išeidavo. Trejetas jų iš hologramos atpažino Lidelą.

Sakytum elektros srovė staiga būtų sukibirkščiavusi namo pinučių sienose.

— Gerai, — tarė Graem. — Informuokite Abanato policiją, paprašykite, tegul parengia pastiprinimą — dėl visa pikta. Atkirskite visą kvartalą, sukeikite ant kojų miesto tarnybas, kad išjungtų energijos tiekimą šiaurės rytų slenkančiai šaligatvio juostai. Paskambinkite į bazę, iškvieskite Moa Li — tegul ji permeta grupę B į namo kvartalą, apsupa perimetrą ir laukia. Domna, mums jau metas — kaip supratote, tikriausiai aptikome tuos, kurių ieškojome. — Ji pasuko durų, kurias stambusis vyriškis jau laikė atidarytas, link.

— Kapitone Graem, — ištarė Zedas, jis stovėjo arkinėje sienos angoje.

Ji nekantriai grįžtelėjo:

— Klausau jūsų.

— Ar galėčiau prisijungti prie jūsų pajėgų?

Jo balsas buvo nepaprastai tvirtas. Oda, tarytum ištempta ant skruostikaulių ir smakro, buvo įraudusi. Zedas vilkėjo apdribusiais gelsvai rudais drabužiais, tik pirštinių tinklelis žvilgėjo sidabru.

— Po šimts, kas jūs dar toks?

— Aš — Zedas Jago, buvęs Jago Šeimos Tinklo viršininkas.

— Ar sugebėsite paklusti mano įsakymams?

— Išmėginkite mane, — tarė jis.

Ji susiraukė.

— Nenorėčiau, kad šitokioje operacijoje maišytųsi mėgėjai. Paprastai jie arba susižeidžia patys, arba sužeidžia ką nors kitą.

Zedas nutylėjo.

Graem skubomis švystelėjo žvilgsnį į Rani.

— Gerai, komandore, — nusileido ji. — Eisite su mumis. Malachis, — ji nykščiu bakstelėjo į žaliūką prie durų, — pasakys jums, ką daryti.

Ji išžirgliojo laukan. Visi kiti išsekė paskui ją tarsi kometos uodega.

— Zedai-ka… — tarstelėjo Rani. — Ką?..

Jis nusišypsojo ir praeidamas viena ranka švelniai brūkštelėjo jai per skruostą.

— Myliu tave, — ištarė, ir durys užsivėrė.

Aukciono Aikštėje nuo grindinio kylantis karštis mirguliavo taip, kad iškraipė regimą vaizdą. Oras tarytum sutirštėjo, tvokstelėjo degėsiais. Virš galvų šuoringai plazdėjo miesto vėliavos. Dvidešimties metrų atstumu nuo Zedo per aikštę ėjo Malachis — jokio jaudulio, tiesiog užsiėmęs žmogus, skubantis su kažkokiais reikalais. Jis pasuko į dešinę. Zedas suskaičiavo iki dešimties ir pasuko jam iš paskos. Jiems už nugarų suirzę turistai būriavosi aplink staiga sustojusią slenkančią šaligatvio juostą. Zedas mintyse skaičiavo gatves. Iki Vakarų Kulio reikės praeiti keturias sankryžas. Šimtas devintas numeris — kampinis namas. Grupė B jau buvo užėmusi pozicijas, atkirtusi visas landas atsitraukti. Zedas siektelėjo kairiosios ausies, norėdamas pasikasyti, bet susizgribęs taip ir neužbaigė judesio. Reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti su nuotolinio ryšio prietaisu ausyje. Šis staiga prašneko:

— Grupė A — užimti pozicijas po aštuonių minučių.

Zedas paspartino žingsnį. Malachis jau buvo dingęs iš akių, bet už dešimties metrų į dešinę nuo Zedo žingsniavo žmogysta su grietinėlės spalvos kelnėmis ir tinkliniais marškiniais — pačia įprasčiausia apranga, jei neminėsime paralyžiuoklio, paslėpto dėkle bato aule.

Tykioje saulėkaitoje Zedas ištiesė priešais save rankas ir išleido nagus.

Graem atsisakė duoti jam ginklą — šios dienos pobūvyje jam lemta būti žiūrovu, ne sukaktuvininku. Jis kirto sankryžą.

— Penkios minutės, — ištarė balsas ausyje.

Zedas kvėpavo ramiai jausdamas, kaip visu kūno paviršiumi tarytum myluojanti ranka sklinda plonytė prakaito plėvelė. Dar viena sankryža.

— Trys minutės.

Įdomu, svarstė jis, ar aplinkiniuose namuose gyvenantys žmonės pastebėjo, kad po jų langais šmirinėja kažkokie atėjūnai? Ar jiems parūpo, kas čia vyksta? Kairiosios šlaunies raumenį ūmai sutraukė mėšlungis; Zedas suurzgė — nebuvo kada stabtelėti ir atpalaiduoti mazgu susimetusio raumens. Jis atkakliai žingsniavo pirmyn, ir po valandėlės mėšlungis atsileido. Namukai čia buvo maži, sutupdyti visai greta kits kito siaurose, išsirangiusiose gatvelėse.

— Viena minutė, — tarė balsas ausyje.

Zedas kirto paskutiniąją sankryžą ir patraukė į dešinę, Kulio ir Taino gatvių kampo link. Jam mostelėjo Malachis. Zedas prisiartino ir susmuko ant kelių greta raumeningo tamsaus gymio faro. Šis vienoje rankoje laikė komunikatorių. Greta ant stulpelio buvo įtaisytas vandens matuoklis; Zedas apsimetė jį apžiūrinėjąs.

— Kas toliau? — šnipštelėjo.

— Mes einame vidun, — atsakė Malachis. — Tu lieki čia. Pajudėsi tik sulaukęs atitinkamo įsakymo.

Zedas linktelėjo. Jis puoselėjo viltį, kad Graem leis jam prisijungti prie pirmosios puolimo grupės, nors to tikėtis kažin ar buvo verta. Zedas nenorėjo pasipainioti kam nors po kojų.

— Jie vis dar viduj? — paklausė.

— Kiek žinau — taip. — Zedo ausyje skimbtelėjo. — Na štai. Iki, pasimatysim vėliau, Malachis pakilo ir atsitraukė nuo vandens matuoklio. Zedo ausyje skimbtelėjo dar kartą. Nuo prakaito jam susiraitė plaukai, marškiniai lipo prie kūno. Malachis dabar jau tekinas bėgo kampinio namo link. Šio sienos buvo baltos, stogas įžambus, jame įtaisytos saulės baterijos atgręžtos į saulę… Prie durų vedė žvyruotas takelis… Zedas matė iš visų pusių prie namo bėgančius žmones. Šoniniai langai įgriuvo vidun. Išgirdus dūžtančio stiklo žvangėjimą, Zedo burna prisipildė seilių; jis gurktelėjo. Languose sušmėžavo šešėliai: puolančioji grupė ropštėsi į vidų. Pro vieną langą pliūptelėjo dūmų debesėlis ir išsisklaidė šiltame silpname vėjelyje.

— Visiems būriams — vidun, — nuotolinio ryšio prietaise suskambėjo Ketės Graem balsas. Zedas atsistojo. Šlaunies raumenį vėl ėmė traukti mėšlungis. Zedas klibikščiuodamas nustraksėjo prie namo. Lėtai atsivėrė laukujės durys. Ant slenksčio išdygo Kėtė Graem. Rankoje ji laikė paralyžiuoklį.

— Operaciją parengėte išties įspūdingai, kapitone, — įvertino Zedas.

Graem išsišiepė.

— Ačiū.

— Susėmėte visus?

— Visus iki vieno.

Kraujas suošė Zedo ausyse tarsi jūros mūša. Jis įslinko į namą, pastebėjo pasienyje suverstą milžinišką kaugę pačios įvairiausios mantos: įrankių, drabužių, elektroninės įrangos detalių, paralyžiuoklio apkabų, virvių, antklodžių… Zedas vos neišsitiesė, užkliuvęs už pirmojo pasipainiojusio kūno — tai buvo moteris, vis dar gniaužianti rankoje paralyžiuoklį. Zedas dirstelėjo į įkrovos rodmenis. Ginklas buvo užtaisytas mirtinam šūviui, bet matuoklis bylojo, kad apkaba tuščia. Moteris kvėpavo kriokuodama. Antrajame kambaryje stovėjo du triaukščiai gultai, panašūs į tuos, kokie būna žvaigždėlaiviuose. Ant vieno jų tysojo vyriškis: galva ir viršutinė kūno dalis ant gulto, kojos dryksojo ant grindų. Šitas irgi knarkčiojo. Dar vienas vyras paslikas voliojosi koridoriuje, jo petyje žiojėjo lazeriu prasvilinta žaizda. Šis aimanavo. Zedas užsispaudė nosį, nepakeldamas susvilusios mėsos tvaiko, ir nužingsniavo į namo gilumą. Pagaliau išgirdo balsus ir pasuko jų link.

— Ar gali perpjauti šitą?.. Taip, gerai, dabar pastatyk jį ant kojų. Kažin ar jie bent kartą davė jam valgyti?

— Ilgokai užtrukote, — tarė Deinas Ikoro.

Jis stovėjo ant kojų, viena ranka prisilaikydamas sienos. Kai į mažytį kambarėlį įėjo Zedas, Deinas susiūbavo ir vienas puolamosios grupės narių skubomis pastvėrė jį ir nuleido ant sudedamosios lovelės. Kambarėlyje klaikiai trenkė šlapimu bei išmatomis. Deino lūpos buvo sutinusios, akivaizdžiai sumuštos. Tačiau balsas, kai, bandydamas vėl pasikelti, prapliupo plūstis peliškai, skambėjo tvirtai. Zedas priėjo priėjo ir trūktelėjęs nukėlė nuo apteršto guolio.

— Reikia pagalbos, Žvaigždžių Kapitone?

— Ačiū, — ištarė Deinas, ir staiga visi jo raumenys įsitempė: — Zedai?

— Paeiti galėsi? — paklausė Zedas.

— Man tirta kojos, — atsakė Deinas.

— Tuomet stovėk ir nejudėk, — tarstelėjo Zedas.

Viena ranka apglėbęs Deiną per juosmenį, jis pakėlė kur kas smulkesnį už save vaikiną nuo grindų. Nuo virtuvės juos skyrė vos keli žingsniai koridoriumi. Deinas aklosiomis grabaliojo aplinkui, tad Zedas pastatė jį prie pat sienos.

— Štai ten kėdė.

Jis nuvairavo Deiną ir nuleido ant kėdės nelaukdamas, kol šis susmuks. Deinas susikaupė, kad nesvirduliuotų.

— Ačiū, — sušvogždė.

Jis kvėpavo nelygiai, trūksmingai — Zedas spėjo, kad vyrukui sumušti, o gal net sulaužyti šonkauliai. Deino drabužiai buvo neišpasakytai purvini, o susivėlusiuose plaukuose pūpsojo gniutulas, iš pažiūros primenantis sukepusį kraują.

— Prastai? — paklausė Zedas.

Deinas kilstelėjo galvą. Lūpos sutrūkčiojo. Tačiau sėdėjo jis daugmaž tiesiai.

— Pusė bėdos, — atsakė. — Daugiausia darbavosi tasai dičkis, Elonas. A-Rae… — Jis patylėjo. — Tas paliko mane ramybėj jau po pirmųjų dviejų dienų. Jam buvo pernelyg baisu net žiūrėti. — Deinas viena ranka pasitrynė veidą. Skruostai buvo apšepę dygstančiais barzdos gyvaplaukiais. — Ar… ar galėtum paduoti vandens?

Zedas atidarė šaldytuvą ir pripylė vandens į plastikinę stiklinaitę. Deinas ją paėmė. Bet pusiaukelėje iki burnos ranka ėmė nevaldomai tirtėti. Zedas prilaikė ją, padėjo jam atsigerti. Deinas pastatė tuščią stiklinaitę ant stalo, atgalia plaštaka nusibraukė lūpas.

— Be paliovos tvirtinau sau, kad blogiau nei Tinkle tikrai nebus, — tarė jis. — Netgi pasakiau tai Elonui. Jam visiškai nepatiko.

— Ar buvo? Blogiau? — paklausė Zedas.

Deinas pabandė šyptelėti.

— Ne. O, ne.

— Ar jie tave maitino?

— Protarpiais. Bet apie vonią nebuvo ko nė svajoti. Reikia manyti, dvokiu kaip kažin kas.

— Tai jau taip, — patvirtino Zedas. Jautė besismelkiančią tamsą, bet kol kas neprisileido jos. — Kaip manai, ar sugebėsi prisiminti adresą?

Deinas linktelėjo.

— Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Rani ten. Ji turi pasakyti kai ką kas tau bus svarbu. Nujaučiu, kad leis netgi išsimaudyti.

— Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni, — pakartojo Deinas. — prisiminsiu.

— Gerai, — tarė Zedas.

Nelaukdamas, kol tamsus, pampstantis įniršis galutinai apraizgys jį, o drauge su juo — ir Deiną, Zedas išslinko iš virtuvės ir ėmė metodiškai, uoliai apžiūrinėti kritusiųjų veidus.

Buvusįjį narkotikų skyriaus viršininką jis surado pačiame mažiausiame namo kambarėlyje, iš tikrųjų turbūt sandėliuke. Kažkas pasirūpino surišti jo rankas už nugaros. Čia pat budėjęs puolamosios grupės narys sudraskytais marškiniais bei kelnėmis prasižiojo:

— Ei, ar tau…

Tačiau Zedas jau buvo pranėręs pro jį. Belangis kambarėlis plikomis sienomis ir betoninėmis grindimis priminė Zedui Tinklo kamerą. A-Rae tysojo ant šono. Jis miegojo kvaitulio miegu, veidas buvo visiškai suglebęs — atrodė toks nekaltas ir labai jaunas.

Zedas sunėrė pirštus į tamsius jo plaukus ir kilstelėjo glebią galvą. Kita ranka siektelėjo paglostyti A-Rae skruostą. Akimoju išniro nagai. Neapsakomomis pastangomis Zedas sulaikė judesį ir pakilo.

— Tiktai nepajudink jo, — tarė jis sargybiniui prie durų. — Ar čia kur nors įmanoma surasti vaistinėlę?

Žmogus gūžtelėjo pečiais.

— Lyg ir atsinešėme su savim.

Zedas nužingsniavo koridoriumi atgal. Ketę Graem jis rado namo vestibiulyje, ji kažką kalbėjo į siųstuvą. Grindys buvo nužertos storu stiklo šukių kilimu.

Zedas luktelėjo, kol Graem jį pastebės.

— Kas yra? — pagaliau paklausė ji; komunikatorius sušnypštė ir nutilo.

— Girdėjau, kad atsinešėte vaistinėlę.

— Ten, — ji dūrė pirštu. — Virtuvėje.

Zedas nuskubėjo į virtuvę. Deinas jau buvo išnykęs. Sužeistasis lazerio pradegintu petimi suglebęs sėdėjo ant grindų; suglumusi jauna gydytoja bandė aptvarkyti jo žaizdą. Zedas pasirausė greta gydytojos stovinčioje atviroje vaistinėlėje, susirado stimuliatorių ampulę ir grįžo į sandėliuką, kur vis dar ramiai tebemiegojo Maiklas A-Rae. Atsiklaupęs jis praskleidė A-Rae marškinių apykaklę ir prispaudė ampulę prie miego arterijos.

Sargybinis subruzdo:

— Ei, ką darai?

Zedas atsakė:

— Žadinu jį iš nuoalpio. — Jis stebėjo A-Rae akių vokus — šie suplastėjo. — Aš — Abanato ligoninės vyresnysis gydytojas. Gal būsi toks malonus ir uždarysi duris? Jei labai nori, gali palikti trupučiuką praviras. Ilgai netruksiu.

— Na… tik nenupjaukite pančių, — perspėjo sargybinis ir užtrenkė duris.

Spragtelėjo užraktas. Sandėliukas nugrimzdo tamsoje. Zedas delnu pliaukštelėjo per šviesos jungiklį. Jam pačiam šviesos nei reikėjo, nei norėjosi, bet jis troško, kad viską matytų A-Rae. Ilgai tramdyta tamsa išsiveržė iš pančių ir užvaldė Zedą, kraujas išnešiojo ją po visą nervų sistemą, pasiekė rankas. Zedas išleido nagus ir ėmė laukti.

Po kokių dvidešimties sekundžių Maiklas A-Rae sumirksėjo. Silpnai krustelėjo, mėgino rangytis.

— Kur…

Tamsių jo akių žvilgsnis susitelkė ties Zedo veidu. A-Rae sujudino lūpas. Bandė nuryti seiles. Nepavyko.

Zedas meiliai jam nusišypsojo.

— Juk pažįsti mane, — tarė nerūpestingai.

A-Rae pečiai sutrūkčiojo — jis spurdėjo kaip įmanydamas, stengdamasis išsivaduoti iš pančių. Zedas sučiupo jį už plaukų. Laikė tvirtai, kad A-Rae negalėtų sukioti galvos ir pamatytų nagus.

— Tu negali…

— Galiu, — atsakė Zedas. — Viską. Ką tik noriu. Aš. Galiu.

Jis švelniai perbraukė dešiniosios rankos nagais nuo kairiosios A-Rae akies kampučio iki smakro ir dar žemiau, kol beveik pasiekė arteriją.

— Dariena siunčia tau linkėjimus, — ištarė jis ir pakėlė ranką, kad A-Rae išvystų kraujo lašą, pakibusį ant nagų.

Deinas jau buvo beišeinąs iš namo, bet paskutinę akimirką hipererdvės farai jį sulaikė.

— Ei! — šūktelėjo vienas jų, Deino manymu — lyg ir vardu Malachis. — Ar nemanai, kad tau geriausia būtų eiti su mumis? Atrodai, tiesą sakant, visai nekaip, galbūt tau net reikėtų pasirodyti gydytojui. Kapitone!

Tai jis šūktelėjo į koridorių. Išgirdusi atskubėjo Kėtė Graem.

— Ką?

— Veduosi Žvaigždžių Kapitoną į policijos poskyrį. — Jo pirštai apgniaužė Deino riešą.

— Paleisk mano ranką, — nuvargęs ištarė Deinas. — Prabuvau surištas ištisas keturias dienas.

— O, atsiprašau.

Malachis paleido jo riešą. Į policiją man visiškai nesinori, galvojo Deinas, nė trupučio nesinori…

— Palauk valandėlę! — šūktelėjo Graem.

Malachis atsiduso ir nuėjo pas ją.

— Tik niekur neprašapk, — grįžtelėjęs perspėjo Deiną.

— Aš tik išlįsiu laukan įkvėpti gryno oro, — atsakė šis.

Žvaigždžių Kapitonas atidarė duris. Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni… Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni… Saulėkaita smogė jam tarsi kumščiu, jis vos išsilaikė ant kojų. Akimirką tiesiog mėgavosi apvalančia kaitra, o paskui pasuko į šiaurę. Malachis pasivijo jį, spėjusį nužengti kokius penkis žingsnius.

— Manei, išneši muilą, a? — tarė. — Kvaila mintis.

Deinas sustojo. Jo keliai tirtėjo.

— Klausykite, — pasakė. — Aš buvau užrakintas toje skylėje, mane mušė ir beveik nedavė valgyti, tad dabar užvis mažiausiai noriu, kad mane kas stumdytų ir vaikytų. Man reikia išsimaudyti ir pamiegoti kokias keturiasdešimt valandų. O jau paskui galėsiu atšliaužti į policijos nuovadą ir valandų valandas porinti pasakas sukruštam jūsų kompiuteriui… — Jis susverdėjo. — Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Štai kur noriu patekti.

— Juk tai Jago Šeimos namai, — burbtelėjo Malachis. — Kas pasiūlė tau eiti ten? Komandoras? — Deinas linktelėjo. — Na… — Žaliūkas policininkas sudvejojo, bet paskui numojo ranka. — A, bala nematė — kodėl gi ne? Šiaip ar taip jau kėblini ten. Eime, slenkanti šaligatvio juosta tikriausiai jau vėl veikia. Paeisi pats? Pasakysiu atvirai: visai neturiu ūpo tavęs nešti. Nuo tavęs trenkia taip, kad nosį riečia.

— Paeisiu, — atsakė Deinas. — Ačiū.

Visai nesudėtinga, tikino jis pats save: vieną koją perkeli į priekį, paskui — kitą, koją į priekį, paskui — kitą, pageidautina — tiesia linija. Greta žingsniuojantis Malachis čirškėjo neužsičiaupdamas; rodos, nė nelaukdamas jokio atsako, porino apie Čabado orą („Žinai, aš pats kilęs iš Samarkando”), apie Katrioną Graem, apie Rani Jago, kuri jį tiesiog sužavėjusi, nors jis matęs ją vos penkias minutes („Štai kur dama kaip reikiant, ir dar tokia galinga”), apie Čabado turgus. O protarpiais paklausdavo:

— Ei, ar tu vis dar girdi mane?

— Vis dar girdžiu tave, — atsakydavo Deinas.

Kai jie pagaliau pasiekė slenkančią šaligatvio juostą, praeiviai, vos metę akį į Deiną, pasistengdavo atsitraukti kuo atokiau, kol galiausiai aplink juodu su Malachiu susidarė tuščios erdvės ratas. Malachis mandagiai paklausė:

— Tau nieko, jei atsistosiu prieš vėją nuo tavęs?

Deinui tai nerūpėjo. Netoli slenkančios šaligatvio juostos pabaigos tryško fontanas. Deinui labai magėjo pasipliuškenti jame.

— Gal verčiau nereikia, — sudraudė jį Malachis.

Deinas buvo jau beįtikįs, kad žingsniuoti iš tiesų ne taip jau ir sunku, kai Malachis staiga ištarė:

— Štai, atėjome.

Deinas pakėlė galvą. Jų sustota priešais namą. Šis buvo žemas, visas apžėlęs žaliais vijokliais, apsivijusiais sienas ir stogą, užžėlusiais netgi langus. Šis namas Deinui labai priminė namus, kuriuose jis kadaise gyveno Peline.

— Ar tikrai? — paklausė jis: namas nieku gyvu nebuvo panašus į tokį, kokiame įtartum gyvenant Jago Šeimos narius. Atrodė kone prasčiokiškas.

— Taip, tikrai, — atsakė Malachis ir pabeldė į duris.

Jas atidarė aukštas, padžiūvęs vyriškis. Deinas suraukė antakius. Valandėlę visai nesuprato, kodėl tas žmogus atrodo tartum kažkoks pažįstamas, bet paskui susigaudę, kad nors ir ne veido bruožais, bet bendra išvaizda jis panašus į Binkį, tik Binkis buvo išblyškęs, o šitas — rudaodis…

Jo šnerves pasiekė kvepalų, kuriais Rani šlakstydavosi plaukus, dvelksmas.

— Deinai! — Moteris išdygo priešais jį. — O dievulėliau…

Deinas atstūmė ištiestas jos rankas.

— Geriau neliesk manęs, — tarė. — Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą prausiausi.

— Vadinasi, tau pats metas į vonią, — atsakė Rani.

Apsisukusį jį pažėrė šūsnį nurodymų žmonėms, kurie sušmėžavo jai už nugaros ir vėl išnyko. Į Binkį panašus vyriškis išgaravo, bet tuojau sugrįžo nešinas taure, nuo kurios sklido vaisių punšo kvapas. Deinas tvirtai sugriebė ją abiem rankomis.

Taurėje iš tiesų buvo vaisių punšas.

— O kur mano brolis? — paklausė Rani Malachio.

— Aš nežinau, ponia. Jis liko ten — tikriausiai turi dar kai ką nuveikti.

Kai ką… Deinas ištiesė taurę, kažkas paėmė ją iš jo rankų. Kai ką — na, turbūt galima pasakyti iš šitaip, dingtelėjo jam. Jis puikiai prisiminė, kaip Zedas sliūkino nuo vieno pasliko kūno prie kito tarsi krušos pritvinkęs debesis, ieškantis patogiausios vietos išsilieti. Lai Viešpats padeda Maiklui A-Rae, pagalvojo Deinas. Išgirdęs, kad Rani dėkoja Malachiui, jis sutelkė jėgas ir pats atsisuko jam padėkoti.

Malachis susidrovėjo.

— Nesuk sau galvos, bičiuli. Verčiau pasirūpink savimi.

Policininkas žingtelėjo atatupstas ir išėjo laukan. Deinas pajuto, kaip jo riešą apglėbė vėsūs ir stiprūs Rani pirštai.

— Maudytis, — ištarė ji ir nusivedė Deiną per savo miegamąjį į vonios kambarį. — Mesk žemėn tuos skarmalus.

Deinas išsirengė. Kai apnuogino kairįjį šoną, Rani, jį išvydusi, trūksmingai įkvėpė. Žingtelėjo artyn ir dešiniuoju delnu atsargiai palietė didžiulę juodai purpurinę kraujosruvą.

— Štai ir prilygau tau, — pastebėjo jis.

— Manoji mėlynė buvo dešinėje pusėje.

Vonia jau garavo pripilta karšto vandens. Deinas lėtai nugrimzdo į ją; vos spėjo prikąsti lūpą, kad nesuriktų, kai kūną pervėrė aštrus skausmas. Vandens paviršius net pajuodo, kai į jį išplaukė nuo odos atmirkę nešvarumai.

— Štai, paimk.

Rani ištiesė jam kempinę. Deinas išsitrynė ja visą kūną. Buvo visai užmiršęs, koks neišpasakytas malonumas jaustis švariam.

— Duokš, nutrinsiu tau nugarą, — pasisiūlė Rani.

Deinas atidavė jai kempinę.

— Šis namas labai gražus, — tarė jis, mėgaudamasis minkštos, storos kempinės prisilietimais — ši lėtai slydo jo nugara aukštyn ir žemyn. Tai mažumėlę jaudino; Deinas pajuto krustelėjimą tarpukojy.

Lipdamas iš vonios jis pabandė paslėpti erekciją po rankšluosčiu. Rani pastebėjo tai ir vyptelėjo.

— Nagi, šitai aš jau esu kartą kitą mačiusi! — pasišaipė. Ir staiga visu kūnu prisispaudė prie jo, nekreipdama dėmesio į vandens čiurkšles, srovenančias Deinui nuo pečių ir kiaurai merkiančias jos drabužius.

— Prakeikimas, Deinai, — tyliai ištarė Rani, — ko tu sugrįžai? Norėjau, kad išvyktum.

Labai jau keista šitai girdėti iš tos, kuri tuo pat metu spaudžia tave glėbyje, dingtelėjo Deinui.

— Aš ir norėjau išvykti, — paaiškino jis. — Tačiau nespėjau: laivams uždraudė kilti, o paskui prisisrėbiau…

— Žinau, — atsakė moteris. Padavėjam storą mėlyną pliušinį chalatą. Jis apsivilko. — Tori Lamonika pranešė mums, kad dingai. Paskambinau į Abanato policiją, bet kapitonė Graem nėmaž netroško su manimi prasidėti. — Ji kreivai vyptelėjo. — Aš priverčiau ją persigalvoti.

Rimtai susiniovusios Kėtė Graem ir Rani Jago — Deinui akimirką šmėkštelėjo, kad tokį vaizdelį būtų visai įdomu pamatyti. Be jokios abejonės, Rani laimėjo. Juk tai jos pasaulis.

— Zedas… atrodo puikiai, — ištarė jis.

Rani linktelėjo ir nusivedė vyruką į miegamąjį. Staiga Deinas suvokė, kad jam žarna žarną ryja. Ant stalo jau laukė maistu apkrautas padėklas. Deinas stvėrė traškią bandelę ir suleido į ją dantis. Prakandęs sugruzdėjusią plutelę ir pajutęs skonį, vos neapsiverkė.

— O, kaip gardu, — sušniokštė.

— Jis gerai ir jaučiasi, — tarė Rani.

Kas? — akimirką nesusigaudė Deinas. Apie ką mes kalbėjome? Ak taip. Apie Zedą.

— Galiniame kambaryje jis įsirengė treniruoklių salę, mankštinasi kaip pašėlęs. Ligoninėje, savaime aišku, nebedirba. Daug skaito… — Ji atsisėdo ant lovos, rankas suspaudė tarp kelių. Staiga jos žvilgsnis tapo aštrus. — Tu kalbėjai su juo?

Deinas linktelėjo.

— Jis padavė man atsigerti. Paskui persimetėme keliais žodžiais. Rani, kodėl klausi? — Vyrukas sunerimo, išvydęs tokį įdėmų jos žvilgsnį.

Ji apsilaižė lūpas ir pasiėmė iš lėkštės vaisių.

— Zedas žino, kad mes buvome meilužiai, štai kodėl, — atsakė.

— Sužinojo šiąnakt.

Išsigąsti buvo jau per vėlu, bet Deino nervų skaidulos vis vien sureagavo: burna išdžiūvo, širdis pašėlo.

— Och… — iškvėpė jis. — Tai štai kas… jis ir minėjo, kad turi man pasakyti kažką, kas labai svarbu.

— Ne, — paprieštaravo Rani. — Pasakyti tau turiu ne tai.

Jos intonacija perspėjo Deiną laukti kažko rimto. Jis atsisėdo į pintą krėslą.

— Oką?

Rani atsakė:

— Aš nėščia.

Žvaigždžių Kapitonas tik sumirksėjo ir įsižiūrėjo atidžiau.

— Kurį laiką dar nieko nebus matyti.

— Ar vaikas mano? — paklausė jis, vis dar neįstengdamas patikėti.

— Pusiau, — atsakė moteris šypsodamasi, kiek pakreipusi galvą.

Deinas prisiminė tą vakarą, kai pirmą kartąją išvydo. Tada ji vilkėjo raudonus marškinius, mūvėjo juodas šilkines kelnes… Lygiai taip pat buvo apsirengusi ir dabar. Sutapimas, nedaugiau. Turi būti tik sutapimas.

— Ir tu nori, kad aš išvykčiau iš Čabado? — ištarė jis.

Domna suraukė antakius.

— Išvis nenorėjau nieko tau sakyti. Būčiau pranešusi, žinoma, kai kūdikis jau būtų gimęs. Būčiau parašiusi tau — pasiuntusi komunigramą į Peliną tavo šeimos adresu. Tai… tai sudėtinga paaiškinti, Deinai. Aš ketinau tekėti už Feriso Diuro. O štai dalytis su juo patalu visiškai nenorėjau. Tuo tarpu tu buvai šalia, tu man patikai…

— Kaip tu gali žinodama, kad laukiesi, nepasakyti apie tai vaiko tėvui? — niekaip neatitoko Deinas.

Rani įsmeigė žvilgsnį į jį, gintarinėse jos akyse nebuvo nė šešėlio gėdos.

— Juk jau sakiau tau, — tarė. — Tokia Jago Šeimos tradicija.

Deinas pašoko — tiesiog nebevaliojo išsėdėti.

— Jago Šeimos tradicija! — pakartojo. — Ir dar, laikydamasi tradicijų, tu, savaime aišku, įkalinsi kūdikį dvare, kur jis nieko nematys, nebendraus su niekuo, tik su vergais, savo motina ir išprotėjusiu dėde! Jam nelemta kada nors išvysti žvaigždėlaivio ar kalno, išskyrus nebent tuos ledkalnius, jis niekada nepamatys arklio ar šuns, ar netgi medžio natūralioje aplinkoje, jis užaugs šventai tikėdamas, kad vergija — pats humaniškiausias įkalinimo būdas, o dorazinas — nuostabus narkotikas; jis gyvens neapkęsdama savo motinos taip pat, kaip judu su Zedu neapkenčiate savosios…

Jis giliai įkvėpė ir staiga susizgribo pritrūkęs žodžių. Rani veidas buvo baltut baltutėlis. Ji sėdėjo, sunėrusi pirštus skreite, krumpliai priminė ledokšnius. Deinui pasirodė, kad moteris, ko gero, nori trenkti jam į dantis.

Prašneko ji labai ramiai:

— Gerai, tuomet pasakyk, ką, tavo nuomone, aš turėčiau daryti? Ar tu pasiliktum čia?

— Ar pasilikčiau…

Apie tai Deinas nė nepagalvojo. Ne, apsigyventi Čabade jis nė už ką negalėtų. Be abejo, lygiai taip pat ir ji niekad negalėtų išvykti. Įsiūtis staiga išgaravo. Deinas atsisėdo greta jos, bet ne per daug arti. Staiga jam parūpo, kaip tas kūdikis atrodys, ar jos — jo — nesvarbu, kad ir kas būtų — akys bus juodos, ar gintarinės? O plaukai? Rusvi ar tamsūs?

— Ne, aš tikrai nepasiliksiu čia, — ištarė jis ir prikando apatinę lūpą. — Rani, atleisk.

— Nereikia atsiprašinėti, — atsakė ji. — Tavo tiesa. Neteisinga būtų reikalauti, kad pasiliktum.

— Neteisinga ir vaikui, — pasakė jis.

Ji pakilo.

— Turbūt net nesvarstysi galimybės grįžti, ar ne? — paklausė.

— Grįžti?

— Taip.

Ji pasuko prie spintelės lovos galvūgalyje. Joje buvo įtaisytos lentynėlės. Rani nuo vienos jų kažką paėmė. Grotuvą. Rani jį įjungė, ir saulės nutviekstą kambarį užliejo muzika — muzika, kurią Deinas labai gerai prisiminė; juk tai Strata, šmėstelėjo jam.

— Koncertas D mažor — skiriama Elai. — Rani ištraukė iš grotuvo rutuliuką ir mestelėjo jam ant kelių. — Turiu ir dar du, — pridūrė. — Aptikau kompiuterinių tinklų muzikinėje bibliotekoje. — Ji pasilenkė prie Deino, sudėjo rankas jam ant pečių. Jis jautė jos delnus per elastingą audinį. — Sugrįžk. — Jos pirštai įsikirto jam į pečius. — Nenoriu, kad mano vaikas augtų manęs neapkęsdamas, Deinai. Ji… arba jis… anaiptol neturės augti dvaro vienumoje, bendraudamas tik su vergais, savo motina ir išprotėjusiu dėde. Mes gyvensime mieste. Aš nusivesiu jį pasivaikščioti po Nusileidimo terminalą, apsilankysime net palydove. Parodysiu jam kitų pasaulių hologramas. Leisiu skaityti Nakamuros „Istoriją”. O kai jam sukaks keturiolika standartinių metų, suteiksiu galimybę rinktis — galimybę, kokios niekada neturėjau aš pati: išvykti iš Čabado, palikti mane, palikti Jago Šeimą.

— Tikrai taip padarysi? — paklausė Deinas. Rani linktelėjo. — Netikiu.

— Tuomet sugrįžk ir įsitikinsi pats! — Ji sviedė jam tikrų tikriausią iššūkį. — Sugrįžk į Čabadą! Ir išsivežk jį su savimi, į Peliną! Tegul jis susipažįsta su tavo šeima, tegul keliauja furgonais į kalnus, valgo ožkieną, jodinėja arkliais ir gyvena taip, kaip gyvena žmonės kituose pasauliuose.

Deinas pagalvojo: šito pasaulio aš niekada nebenorėčiau išvysti… Jis uždėjo delnus ant Rani rankų. Stratos melodija, tarsi šaipydamasi iš jo, vinguriavo kylančiais tonais. Nagi, Žvaigždžių Kapitone, tarytum bylojo ji, štai ir po visų tavo gražių žodžių ar pykčių. Taigi ką darysi?

— Gerai, — tarė jis. — Aš sugrįšiu.

Jie stovėjo Abanato Nusileidimo terminale, prieplaukoje, kurioje švartuodavosi maršrutiniai luotai. Virš galvų žaižaravo Čabado dangus — akinanti, vaiski mėlynė. Aplink juos bruzdėjo nešikai su Jago Šeimos simboliu „J” ant rankovės, vikriai manevruodami, stengdamiesi neužkliūti vieni už kitų. Ore tvyrojo prakaito ir įkaitusio metalo kvapai.

Deino medalionas tviskėjo skaisčiu auksu grietinėlės spalvos kombinezono fone. Deinas palietė jį — dar ne taip seniai nė neabejojo pametęs jį Maiklo A-Rae irštvoje. Rani pastebėjo jo judesį ir nusišypsojo. Ji vilkėjo mėlynos ir sidabro — Jago Šeimos — spalvų drabužius. Rani įsikibo Deinui į parankę.

— Ar šitaip džiaugiesi, kad pagaliau išvyksti, Žvaigždžių Kapitone?

— Taip, Domna, džiaugiuosi, — atsakė jis. — Šiaip ar taipjau nuo pat pirmosios dienos, kai pakliuvau čionai, troškau nešdintis iš čia kiek įmanoma greičiau.

— Keliausi namo? Į Peliną?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Dar nežinau. Galbūt pirmiausia skrisiu į Neksą.

— O ten susitiksi Tori Lamoniką ir vėl imsies seno gero narkotikų verslo? — pasišaipė Domna Rani.

— Oi ne, — atsakė jis. — Tiktai ne šitai. Nė už ką. — Jis nusišypsojo. — Pasiutimas, mėginsiu ieškotis kokio nors padoraus, teisėto darbo.

Rani net žioptelėjo — apsimetė esanti sukrėstą iki širdies gelmių. Deinas apglėbė ją per pečius. Jos klubas brūkštelėjo jo šlaunį. Buvo toks metas, kai netgi šitokio nežymaus prisilietimo pakako, kad jam susipintų kojos. Bet dabar — jau nebe… Jis pasijuto nuolat žvilgčiojantis į Rani juosmenį. Šioji sukikeno.

— Tai bent nekantruolis, — tarė. Išslydusi iš jo glėbio, ištiesė sugniaužtus kumščius į saulę. — Žinai, man beveik gaila, kad neišskrendu kartu su tavimi.

— Ne, — atsakė jis, — visai tau negaila. Dabar tu niekaip negalėtum palikti Čabado. Tavo darbas čia tik prasideda.

— Tiesa. — Ji nuleido rankas prie šonų. Virš galvos tingia spirale sukosi luotas, laukdamas leidimo leistis. Rani pridūrė: — Man juk reikia surasti tinkamiausią vietą dorazino gamyklos statybai, man reikia įkalbėti Tarybą, kad priimtų vieną nutarimą, ir dar man reikia eiti į pokylį. Tai Imrės Kyneto septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio šventė.

Deinas prisiminė, ką andai sakė Imelda: „Čabade niekas nešvenčia gimtadienių… ”

— O aš maniau, kad jūs, Čabado gyventojai, nešvenčiate gimtadienių, — pasakė jis.

Rani nusišypsojo.

— Tai tiesa. Bet Kynetai švenčia.

Žvaigždės, dingtelėjo jam, juk aš beveik nieko nežinau apie šį pasaulį, o štai palieku jį. Bene dvidešimtą kartą Deinas spirtelėjo prie kojų gulintį krepšį. Jame buvo grotuvas, trys Vitorijo Stratos kūrinių įrašai, kuriuos jam padovanojo Rani, keletas drabužių ir liudijimas, skelbiantis, kad Jago Šeima grąžina Žvaigždžių Kapitonui Deinui Ikoro nuosavybės teises į MPL klasės žvaigždėlaivių „Užtrauktukas” vėl priklausė jam. Jau greitai — jau labai greitai — jis maršrutiniu kateriu nuskris į palydovą, kur jo laukia senasis laivas — degalų pripildytais bakais, išbandytas, patikrintas, atnaujintas ir visiškai paruoštas skrydžiui.

— Mielai perduočiau jam nuoširdžiausius linkėjimus, — tarė Deinas. — Tik nemanau, kad jis mane prisimena.

— Imre gali tave prisiminti, — rimtai atsakė Rani. — Jis įsimena žmones.

— Netgi vergus?

— Netgi vergus. — Ji paglostė jam ranką. — Neliko jokio rando. Džiaugiuosi.

Nepagalvojęs jis leptelėjo:

— Užtat liko kitų randų.

Rani krūptelėjo, ir Deinas pasigailėjo prasižiojęs.

— Užmiršk — aš to nesakiau, — ištarė.

— Tu šito nesakei, — sutiko ji.

Bet vis dėlto — sakė. Deinas galvojo ne apie save, o apie Maiklą A-Rae. Buvęs hipererdvės policininkas šiuo metu gulėjo Abanato ligoninėje, iš visų pusių apstatytas sargyba. Deinas nebejautė jokios neapykantos tam šunsnukiui iš Kerėtojo. Sunkoka neapkęsti žmogaus, kai žinai, kad jis ištisas dešimt minučių praleido su Zedu Jago — negailestingų šio rankų plėšomas į kruvinus skivytus.

Katriona Graem, išvydusi, kas nutiko A-Rae, norėjo pateikti Zedui oficialius kaltinimus smurtu. Rani teko gerai pamiklinti liežuvį, kad ištrauktų brolį iš tos balos. Ji įtikino samdinę, kad Maiklas A-Rae, nors incidento metu ir buvo hipererdvės policijos jurisdikcijoje, vis dėlto pats kaip buvo, taip ir liko Kerėtojo pilietis, vadinasi, už šitokį „išpuolį” įtariamasis gali būti teisiamas tiktai Čabade. Netgi Katriona Graem negalėjo nepripažinti, kad būtų toli gražu nelengva įtikinti Čabado teismą patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltąjį už šį nusikaltimą. Deinas dirstelėjo per petį — kolonos šešėlyje stovėjo Zedas, žvilgsniu sekdamas besileidžiantį luotą. Kažin kokia lemtis laukia A-Rae? — dingtelėjo Deinui. Jeigu Rani su savo nutarimu nieko nepeš, tuomet Maiklas A-Rae bus teisiamas Nekse, bet jeigu ji pasieks savo, tuomet jo laukia teismas Čabade. Vargšas nenaudėlis, pagalvojo Deinas.

Dviem skirtingais tonais nuaidėjo signalas: din-dan!

— Jau kviečia lipti į luotą, — tarė Deinas. — Man reikia eiti.

— Taip, — atsakė Rani.

Deinas pasiėmė krepšį. Saulės nutvieksti Rani plaukai atrodė lyg išvaškuoti. Deinas atsisuko į koloną ir kilstelėjo ranką. Zedo rankovė sujudėjo — norėdamas galėjai palaikyti tai mostelėjimu. Dabar aš laisvas, pagalvojo Deinas — gal šimtąjį kartą. Tu nebegali manęs paliesti. Ir dar — taip pat bene šimtąjį kartą — jis paklausė savęs: ir kodėl aš pažadėjau Rani sugrįžti?

Vis dėlto jis numanė dar grįšiąs čionai. Tikrai negreitai, gal po šešerių ar dešimties metų — šiaip ar taip, turės praeiti dar daug laiko.

— Lik sveikas, — tarė Rani. — Aš tau parašysiu.

— Gerai. Ir atsiųsk nuotrauką.

— Būtinai, — prižadėjo ji. — Netgi ne vieną.

— Savo nuotrauką irgi atsiųsk.

Ji šyptelėjo.

— Nejaugi manai, kad, pagaliau ištrūkęs iš manojo pasaulio, dar norėsi turėti mano nuotrauką?

— Žinoma, norėsiu, — atsakė jis svarstydamas, kaip atrodys jo vaikas, kaip atrodys pati Rani po dvejų ar trejų, ar šešerių, ar dešimties metų.

Įlaipinimo signalas skimbtelėjo ir antrą, paskui — trečią kartą. Rani stumtelėjo Deiną:

— Eik!

Pastvėręs krepšį jis nudriuokė luoto link. Trapo viršuje stovėjo įgulos narys ir mosavo abiem rankomis. Deinas pasileido tekinas į aukštą laivą, kuris jau visai netrukus nugabens jį į palydovą, į jo paties žvaigždėlaivį, namo — į kunkuliuojančius debesis ir vilnijančius, tamsiai raudonus hipererdvės srautus.