Sardonikso tinklas 2

Keturioliktas skyrius

Deinas Ikoro sėdėjo prie staliuko „Žaliojoje Šokėjoje” ir laukė pasirodant Tori Lamonikos.

Dešinysis jo petys brūkštelėjo lango stiklą. Deinas papūtė į stiklą, tada rankove nušluostė apgaravusį sklypelį. Pro langą jis matė Abanato šviesas, o už jų — miesto pašvaistės atspindį įlankoje dunksančiuose ledkalniuose. Tolimi, šerkšnota rūkana pasidengę ledkalniai atrodė lyg netyčia čionai užklydę kito pasaulio gabalėliai. Tarp Deino ir įlankos virė, šurmuliavo Nusileidimo terminalo gyvenimas. Po kairiąja jo alkūne neomedienos stalviršyje kažkas buvo išraižęs: „KILROJUS BUVO NARKAŠAS”.

Deinas pralaukė jau visą valandą. Galėjo sėdėti čia dar tris. Ember iš kitapus baro pastebėjo vyruko veido išraišką ir vyptelėjo jam. Baras buvo sausakimšas. Aplink patį didžiausią, apskritą dviejų metrų skersmens, stalą spietėsi dešimt lankytojų, jie žaidė kažkokį žaidimą su septyniomis skirtingų spalvų figūrėlėmis ir keistu šešiabriauniu kauliuku.

Keturi iš dešimties žaidėjų buvo pilotai; užvis balsingiausia — moteris persišviečiančiu apdaru. Tai buvo Junona Kouris, „Seminolo” pilotė. Greta jos stovėjo laiba tyli moteris, navigatorė Lyn Kovan — irgi iš „Seminolo”. Abiejų kaklus juosė vienodi sukto metalo vėriniai. Žaidimas, kurį jie visi žaidė, vadinosi „Trigubas”; Deinas buvo apie jį girdėjęs, bet niekad savo akimis nematė žaidžiant. Jam parūpo, ar šį žaidimą mėgo ir Tori Lamonika, ar jis bent kiek panašus į senovinį „Go”.

Roza — toji pati mergaitė, išsidabinusi blizgučiais, tik šįsyk raudonais — mostelėjo padėklu jo pusėn.

— Ei, kaip reikaliukai? — šūktelėjo.

— Puikiai, — atsakė Deinas, delnu pridengdamas savo taurę.

— Gerai. — Pritildžiusi balsąji pridūrė: — Ember tau sako: pažiūrėk į duris.

Deino skrandžio raumenys susigniaužė. Jis kiek pakeitė padėtį, ištiesdamas kojas į praėjimą, bet tuojau pat jas atitraukė, nes kažkoks žmogynas apiplyšusiu terminiu kostiumu jau klibikščiavo jo link.

Durys atsivėrė, vidun siūbtelėjo šalto oro banga. O drauge su ja — ir ketvertas naujų lankytojų: du žmonės ir du verdiečiai. Viena iš žmonių buvo Tori Lamonika. Ji vilkėjo žalią drabužį — tokį tamsiai žalią, kad atrodė beveik juodas. Po kaklu blykčiojo medalionas. Ji nudrožė tiesiai prie baro ir pasilenkė šnektelėti su Ember. Pasiėmė gėrimą ir patraukė Deino kryptimi, pakeliui stabtelėdama prie žaidimo stalo.

— Ei, Tori, drauguže, kaip gyvuliuoji? — būbtelėjo Junona ir kilstelėjusi įsisiurbė jai į lūpas. — Nori sužaisti?

Deinas negirdėjo, ką Lamonika jai atsakė. Papurtė galvą, laisvąja ranka kepštelėjo Junonai per petį ir nužingsniavo praėjimu toliau. Atsisėdo už stalo priešais Deiną.

— Labas vakarėlis, — pasisveikino.

Ji buvo apsirengusi labai paprastai, neapsikarsčiusi jokiomis puošmenomis, kas hiperiams visai nebūdinga. Tiesa, ausyse kadaravo milžiniški žiedai, o antakiai buvo nudažyti: vienas žaliai, kitas — baltai.

Jos gėrimas irgi buvo žalias, su plaktos grietinėlės puta ant viršaus. Deinas kilstelėjo savąją taurę vyno.

— Už sėkmę, — tarė. Tačiau balsas išdavikiškai virptelėjo.

Lamonika pakėlė taurę ir susidaužė su juo.

— Niekad neatsisakau išgerti už sėkmę.

Deinas luktelėjo, kol ji pastatys taurę atgal ant stalo. Ant viršutinės moters lūpos liko grietinėlės puta; Lamonika nusišluostė burną viena ranka.

— Kaip laikaisi? — paklausė jis.

— Pusė bėdos, — atsakė ji. — O tu?

— Galėtų būti ir geriau.

Nuo apskritojo stalo atsklido riksmas.

— Ei, ką darai! Šitoks ėjimas draudžiamas!

Džergžtelėjo stiklas, pažiro šukės.

Junona pakilo:

— Kas pasakė, kad negaliu šitaip paeiti?

— Užsikimšk, — įsiterpė Lyn Kovan. — Ridenk iš naujo.

— Bet man net labai patinka tai, ką jau išritau!

Kad ir bambėdama, Junona vis tik atsisėdo į vietą. Lyn paspyrė šukes po stalu. Šviesos virš galvos prigeso ir vėl įsižiebė.

Lamonika prašneko:

— Tikrai nustebau išgirdusi, kad tu nusekei man iš paskos. Maniau, apsisuksi ir tikriausiai grįši į Neksą.

Taip ir turėjau padaryti, galvojo Deinas. Bet aš juk nežinojau. Iš kur galėjau žinoti?

— Vadinasi, girdėjai, — tarė jis.

Pilotė linktelėjo.

— Man labai gaila. — Ji nykščiu ėmė trinti taurės kraštą.

— Galai nematė, — burbtelėjo Deinas.

Atsiprašinėjimų jam dabar reikėjo užvis mažiausiai. Prie staliuko kairėje kažkas prisidegė žolės suktinę. Deinas giliai įkvėpė. Žmogus tai pastebėjo ir išsišiepęs ištiesė suktinę jam. Deinas giliai įtraukė dūmo į plaučius.

Atsargiau, perspėjo jis pats save. Neužmiršk, kad negali šlaistytis per naktį. Jis pasiūlė suktinę Lamonikai, ši papurtė galvą.

— Nuo šito pradedu kosėti, — paaiškino. — Kaip ir nuo tabako. Bet kaip tu suuodei, kad aš vis dar Čabade?

— Aš tave mačiau, — atsakė Deinas. — Aukciono dieną tu praėjai pro pat Jago Šeimos namus.

Moteris net krūptelėjo.

— Štai kaip. Aš tiesiog vaikštinėjau. Man patinka Abanatas, gražus miestas. — Ji pakėlė taurę; Deinas užjuto, kad hiperė pasijuto nepatogiai. — Tau turbūt atrodo kitaip.

— Tegu jį bala, — pasakė jis. — O aš gerokai nustebau tave pamatęs. Maniau, tu seniai pakėlei sparnus iš čia.

Ji atsakė:

— Norėjau. Bet susidūriau su šiokiomis tokiomis kliūtimis, kai reikėjo parduoti krovinį.

Deinas nerūpestingai mestelėjo:

— Tavo dilerė išnykusi iš miesto?

Kairysis — žalias — jos antakis sutrūkčiojo.

— Nagi, po šimts paralių, o tu iš kur žinai?

Jis išsišiepė. Viskas tvarkingai dėliojosi į vietas. Iš tiesų, pagaliau ir jam šyptelėjo sėkmė… Vyriškis prie gretimo staliuko pakišo kvaišalų suktinę jam po nosimi. Deinas giliai įkvėpė.

— Ačiū. — Jis nusišypsojo. — Gal pasikalbėkime apie reikalus, Žvaigždžių Kapitone.

Dabar jau abu Lamonikos antakiai šoktelėjo aukštyn. Bet ji pasisuko kėdėje ir mostelėjo Rozai. Mergaitė irgi jai pamojavo. Lamonika vėl atsisuko į Deiną.

— Kalbėk, — tarė.

Deinas gurkštelėjo vyno. Šis nutekėjo stemple it vanduo.

— Turbūt žinai, — pradėjo jis, — kad aš dirbu Jago Šeimai. — Ji linktelėjo. — Jago Šeima perka doraziną. — Deinas stebėjo jos veidą. — Jago Šeimos dilerės Abanate vardas… — jis patylėjo, — …Šeriksė Esba.

Lamonika pasilenkė arčiau jo.

— Tęsk, — paragino.

— Šeriksė Esba išvyko iš Čabado. Asmuo, užėmęs jos vietą, vardu Lorasas U-Elenas.

Ir šiaip jau bereikšmis Lamonikos veidas tapo, jei tik tai įmanoma, dar abejingesnis. Tačiau kairysis jos antakis vėl sutrūkčiojo.

— Na, ir ką? — tarstelėjo ji.

— Štai, prašom, — tarė Roza, pasilenkdama virš stalo su gėrimo taure rankoje.

Lamonika išsikrapštė kreditinį diską ir šleptelėjo ant stalo.

— Nori pakartoti? — paklausė ji Deino.

Deinas papurtė galvą. Roza nutaisė grimasą. Blizgučių juostos driekėsi jos krūtimis, šlaunimis ir nugara. Speneliai buvo švelniai parausvinti.

— Tikrai nenori? — mygo Lamonika.

— Tikrai, — atsakė Deinas.

Roza gūžtelėjo pečiais ir nukinkavo sau.

— Taigi, — vėl prašneko jis, — Jago Šeima domisi tuo asmeniu.

Formuluote jis pats liko labai patenkintas. Domisi tuo asmeniu. Šitaip galėtų pasakyti Rani.

— Iš tikrųjų, — pridūrė jis, — Rani Jago norėtų su juo susitikti.

— Na, ir ką? — pakartojo Lamonika.

— Tu jį pažįsti?

— Gal ir taip.

— Ar galėtum vėl su juo susisiekti?

— Tarkime, taip.

— Jago Šeima būtų tau dėkinga, jei perduotum jam šią žinią.

Lamonika nusišypsojo.

— Kaip labai dėkinga? — sausai paklausė.

— Penkiasdešimt kreditų, — tarė Deinas.

— Šimtas.

— Septyniasdešimt penki. — Šimto kreditų jo diske nebebuvo.

— Devyniasdešimt.

— Aštuoniasdešimt penki, — tarė jis.

— Sutarta. — Ji išsišiepė. — Kaip vienam vakarui — visai neblogai padirbėta. — Ji pakėlė taurę, gurkštelėjo. — Ką pasakyti Lorasui U-Elenui? Kaip jis turėtų atsakyti?

Deinas susiraukė. Šito Rani jam nepasakė… Viena nekelia abejonių: ji tikrai nenorėtų, kad U-Elenas skambintų kompiuterine telefono linija. Deinas prisiminė atsakymus į kvietimus pokyliui — ištisas jų šūsnis, išsklaidytas po kambarį.

— Pasakyk jam — tegul parašo jai laišką, — tarė.

Lamonika linktelėjo.

— Sardonikso sektoriuje žmonės rašinėja kalnus laiškų. — Ji pasirąžė; auksiniai žiedai ausyse sublyksėjo. — Sumokėk man, drauguži.

Deinas išsitraukė iš kišenės kreditinį diską. Pervedimo įtaisas, jo manymu, turėjo būti prie baro. Jis jau buvo besistojąs…

— Nereikia, — tarstelėjo Lamonika.

Susikišusi į bumą du pirštus, ji veriančiai sušvilpė. Ember ir Roza apsidairė. Visi likusieji nė nekrustelėjo. Lamonika pamojavo, šįkart — abiem rankomis, ir Roza pasiėmė padėklą. Mergaitė stabtelėjo prie žaidėjų stalo priimti užsakymų, paskui pasuko pas juos. Ant padėklo stovėjo pilka metalinė dėžutė: NKPĮ — nešiojamas kreditų pervedimo įtaisas.

Deinas gerokai nustebo jį išvydęs: dauguma barų nesivargindavo tokiais apsirūpinti, nebent, be gėrimų bei narkotikų, prekiautų ir dar kai kuo: stipriaisiais narkotikais ar seksu. Bet paskui jis prisiminė žaidėjus. Roza padėjo įtaisą ant Deino ir Lamonikos stalo.

— Net nežinojau, kad judu lošiate, — tarė.

— Mes ir nelošiame, — atsakė Lamonika. — Aš laimėjau lažybas. — Žaliasis jos antakis kilstelėjo. — Beje, negrąžinai man kreditinio disko.

— O! Atleisk.

Mergaitė ištraukė jį iš kapšelio, kurį nešiojosi prie juosmens. Ir padėjo juodo plastiko žetoną tiesiai Lamonikai į delną. Jų pirštai buvo susilietę tik trupučiuką ilgiau, nei būtina. Lamonika nusišypsojo. Ji nuspaudė prietaiso mygtuką ir įkišo savo diską į alfa skyrelį. Deinas susirado beta plyšį, į jį įdėjo savąjį diską.

Lamonika vikriai nurodė NKPĮ pervesti aštuoniasdešimt penkis kreditus iš disko beta plyšyje į diską alfa plyšyje. Prietaisas atsirūgo. PERVEDIMAS SĖKMINGAI ATLIKTAS, — sužibo užrašas ekranėlyje. Žalios raidės ryškiai tvykstelėjo prietemoje ir tuojau užgeso. Prietaisas išspjovė diskus lauk.

— Tikrai jau viskas? — paklausė Roza.

Lamonika paėmė prietaisą ir padėjo atgal ant padėklo.

— Kol kas — taip, — atsakė. Ir skiausčia ranka paglostė žiburiuojančią mergaitės šlaunį. — Kol kas.

Roza išraiškingai sugargaliavo, pakėlė padėklą ir be garso nuslydo šalin.

Deiną išpylė prakaitas. Jam gniaužė gerklę. Jis bandė save įtikinti, jog tai — tik kvaišalų dūmo poveikis, nedaugiau. Lamonika stebėjo mergaitę prie baro. Deinas atsikrenkštė. Ji grįžtelėjo į jį. Vyrukas prislopino balsą.

— Noriu pasiūlyti tau dar vieną sandėrį.

— Hmmm… — Žvaigždžių Kapitonė gurkštelėjo gėrimo. — Tai jau ketvirtas pasiūlymas, kurio sulaukiu šįvakar. — Ji įsistebeilijo į buvusį hiperį virš taurės briaunos. — Rėžk.

— Tai asmeniška, tai visiškai niekaip nesusiję su Jago Šeima, o kainą gali įvardyti pati — sveiko proto ribose.

— Man jau patinka, — tarstelėjo pilotė ir nusižiovavo.

Kažkas patapšnojo Deinui per kairįjį petį. Raumenys susimetė mazgais, galugerklyje susitvenkė rūgštis. Vieną šiurpią akimirką Deinas buvo tikras — visiškai tikras, — jog tasai, kuris palietė jo petį, tasai, kuris prisėlino taip tyliai, kad jis net neišgirdo žingsnių — tasai yra faras arba, dar blogiau, kas nors, vilkįs Tinklo uniformą…

— Ei, — tarstelėjo vyrukas, sėdįs prie stalo kairėje. — Nori dar?

Jis pasilenkė kišdamas Deinui panosėn smilkstančią kvaišalų suktinę. Vilkėjo marškinius su Nusileidimo terminalo ženklu, siaurą galvą buvo nusiskutęs visiškai plikai.

— O tu visai nieko. Kaip čia atsitiko, kad iki šiol nesu tavęs čia matęs?

Deinas atsiduso.

— Ne dabar, bičiuli. Aš užsiėmęs, — tepasakė.

— Ak. — Vyrukas atitraukė ranką. — Atleisk. — Jo balsas nuskambėjo liūdnai.

Lamonika sukikeno.

— Taigi sakei?..

Deinas nusišluostė delnus į kelius.

— Tau reikės paimti krovinį Čabade ir išgabenti iš sektoriaus taip, kad niekas nesuuostų.

Iš Lamonikos linktelėjimo Deinas suprato, kad pilotė puikiai pajuto, jog jis nežymiai pabrėžė porą paskutiniųjų žodžių.

— Krovinys teisėtas? — puse lūpų paklausė ji.

— Ne.

— Vadinasi, kalbame apie kontrabandą. Kokio dydžio ir tipo krovinys? Narkotikai, kailiai, auksas, brangenybės?

Deinas nurijo seilę.

— Aš, — ištarė. Jis sunėrė pirštus ir ėmė stebėti, kaip šie dreba.

Jis buvo kone atmintinai išmokęs atitinkamus puslapius iš Nakamuros „Istorijos”. Tylutėliai paaiškino Lamonikai:

— Pagal Federacijos įstatymus vergo kreditas įšaldomas tam laikui, kiek trunka jo vergystės sutartis. Jis pats negali jo liesti, bet negali ir niekas kitas. Tai reiškia, kad aš negaliu sumokėti tau tol, kol neištrūksime iš Sardonikso sektoriaus. Bet aš galėsiu tau sumokėti.

— Argi „Užtrauktukas” nebepriklauso tau?

Deinas papurtė galvą.

— „Nukentėjusioji pusė turi teisę konfiskuoti bet kokį turtą”, — pacitavo jis.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, jog dabar „Užtrauktuko” savininkas yra Čabadas, tiksliau — Jago Šeima. — Jis gurkštelėjo gėrimo. Drebulys niekaip nesiliovė. Deinas prisiminė dar vieną sakinį iš „Istorijos”; „Per pastaruosius du šimtus metų būta aštuonių šimtų keturiasdešimt dviejų žinomų atvejų pabėgti; iš jų — dvidešimt trys sėkmingi. ”

— Kaip reikėtų tai padaryti? — paklausė ji.

— Aš negaliu nė kojos įkelti į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, — pasakė jis. — Tau teks atvykti manęs pasiimti.

— Kur?

— Į Jago Šeimos valdą. Ji maždaug už šimto kilometrų į rytus nuo čia.

— Kaip viskas turėtų vykti?

— Maždaug vidudienį aš išeisiu pro vartus, — pasakė Deinas.

— Kai kas anksčiau jau yra tai išbandęs… Vilkėdamas šviesą atspindinčius drabužius… — kuriuos tikriausiai pasiseks nugvelbti, vylėsi jis, — …net tokiame karštyje kelias valandas išgyvensiu. Tačiau paimti mane turėsi greitai; suderinti laiką — ypač svarbu.

Lamonika susiraukė.

— O jeigu man ant kulnų lips Abanato policija?

— Nenumanau, kodėl jie turėtų tave vaikytis. Bet būtų neblogai, jei kuriuo nors momentu tarp šiandienos ir sutartos datos paslėptum „Lamįją” netoli Jago Šeimos valdos.

— Neketinu rizikuoti „Lamija”, — burbtelėjo ji.

— Net neketinu tavęs to prašyti, — ramiai atsakė Deinas. — Jeigu mus vis dėlto pričiuptų, galėsi mane išmesti ir tuojau pat išskristi.

Lamonika linktelėjo — su akivaizdžiu palengvėjimu. Deinas užgniaužė vaizduotę, kuri jau baudėsi piešti vaizdus, kas jo lauktų, jeigu šitaip atsitiktų… Jis žinojo, kad Binkis neklydo. Rani beveik tiesiai pasakė Deinui, kad, jeigu jis pamėgintų bėgti, ji neįstengtų jo apginti.

Prakaitas ritosi jo plaukais, kapsėjo ant kaklo. Deinas susivertė gėrimo likutį. Lamonika paklausė:

— O kaip aš sužinosiu, kada man atskristi tavęs paimti?

— Aš tau pranešiu.

— Kaip?

— Kompiuterine telefono linija. Atsiųsiu žinutę į barą. Bus adresuota Raselui O‘Neilui navigatorių kodu. Žinutėje įrašysiu datą pagal Čabado kalendorių. Į mėnesį išvis nekreipk dėmesio — žiūrėk dieną ir pridėk penkis. Pavyzdžiui, jei bus parašyta dvidešimt antroji, tai reikš dvidešimt septintąją, jei keturiasdešimt trečioji — vadinasi, kito mėnesio trečioji diena.

Hiperė pakreipė galvą, bereikšmiame jos veide pasirodė mąsli išraiška.

— Skamba neblogai. Ar tu galėsi prieiti prie kompiuterinės telefono linijos?

— Taip.

Ji pasitrynė nosį.

— Turiu dingti iš planetos nevėliau kaip po dešimties savaičių.

Deinas nusišypsojo.

— Neketinu šitiek laukti.

— O kas… — Ji sudvejojo. — O kas tada, jei tave sučiups?

— Su tokia rizika tau teks susitaikyti, — paprastai atsakė Deinas. Jam gniaužė skrandį.

— Juk tuomet tu išklosi jiems viską — kitaip tiesiog negalėsi.

Jis linktelėjo.

— Ar imsies to? — paklausė. Maldauti nesiruošė. Atsilošė krėsle, stengdamasis sutramdyti drebančias rankas.

Ji padėjo kairiąją ranką delnu žemyn ant subraižyto stalo.

— Taip, aš tai padarysiu, — pasakė ir jos antakiai šoktelėjo aukštyn. — Prakeikimas, juk aš nukaišau tavo krovinį.

Vieną akimirką jis nepatikėjo savo ausimis. Paskui visą jo kūną supurtė palengvėjimo drebulys. Deinas giliai įkvėpė ir uždėjo delną ant Lamonikos rankos.

— Ačiū.

Moteris pakilo.

— Gera buvo su tavimi paplepėti, — pasakė ir be ceremonijų nužirgliojo sau.

Deinas lydėjo ją akimis: Lamonika stabtelėjo prie žaidėjų stalo, persimetė keliais žodžiais su Junona, uždėjo ranką Kovan ant peties, paskui pasuko prie baro. Kai Deinas dar kartą dirstelėjo į ją, išvydo pasilenkusią virš baro, per kelis centimetrus nuo Rozos. Ką gi, Žvaigždžių Kapitone, viskas, jau gali eiti, tarė sau Deinas, bet kol kas neįstengė net pakilti iš už stalo. Atrodė, visi jo raumenys virtę vandeniu.

Galų gale jis atsistojo. Už gretimo staliuko įsitaisęs vyriškis liūdnomis akimis nulydėjo Deiną iki durų. Ember iš už baro šyptelėjo praeinančiam Deinui. Jis atidarė duris; šviesos bare sumirgėjo, vidun įsiveržė šalto oro gūsis.

— Ei, uždaryk duris! — riktelėjo kažkas.

Deinas išėjo laukan, įkvėpė visa krūtine, susibruko rankas į kišenes. Dabar, kai atsidūrė gatvėje, iš baro sklindantis triukšmas atrodė dar garsesnis.

Staiga suvibravo pats oras. Oda perbėgo šiurpulys. Ausis užgulė nuo duslaus galingo riaumojimo. Deinas pakėlė galvą ir virš senų, aprūkusių namų stogų išvydo iš Nusileidimo terminalo kylantį luotą. Atsirėmęs į sieną, Deinas žvilgsniu lydėjo laivą. Kažin kur jis skrenda? Galbūt į palydovą? O gal į Tinklą? Ne, tikrai ne į Tinklą, Tinklas šiuo metu tuščias. Deino akys ūmai pritvinko ašarų. Miesto pašvaistė užgožė žvaigždes, bet jis puikiai žinojo, kad jos spingsi danguje, o už jų driekiasi neaprėpiama hipererdvė. Greitai, pažadėjo sau, jau greitai — šalto vėjo košiamas jis sužvarbo, ėmė krėsti drebulys — jau labai greitai tavęs čia nė padujų neliks, tu ištruksi iš šitos planetos ir daugiau niekada nė kojos čionai nebekelsi… Deinas užsimerkė ir užsižiūrėjo į blausius ornamentus, sūkuriuojančius po nuleistais vokais, panašius į lėtai besisukančias raudonas hipererdvės dulkes.

Kai išniro iš už posūkio į gatvę, vedančią prie Jago Šeimos namų durų, kažkas šūktelėjo jį vardu.

— Deinai, palauk!

Jis atsigręžė. Šaukė Binkis. Atrodė labiau nei paprastai išblyškęs.

— Lįsk į šešėlį! — sušnypštė sekretorius, stverdamas Deiną už rankos.

Deinas leidosi nutempiamas iš apšviestos gatvės.

— Kas nutiko? — paklausė.

Binkio balsas skambėjo niūriai:

— Brolau, verčiau nė nesiartink prie namo.

Deinui vėl sugniaužė skrandį.

— Sakyk, kas yra, — tarstelėjo jis.

— Zedas, — Binkis nebuvo linkęs daugiažodžiauti. — Juodu su Rani klaikiai susibarė. Girdėjau minint tavo vardą. Rani išsiuntė mane gatvėn tavęs palaukti ir pasakyti, kad verčiau nesirodytum.

— Komendanto valanda… — prasižiojo Deinas.

— Velniai nematė tos komendanto valandos, — grubiai tėškė Binkis. — Kvaily tu, Zedas žino.

Viešpatėliau… Deinas dirstelėjo į namą. Rani kambaryje degė šviesos. Deinui pasirodė, kad užuolaidos fone jis įžiūri pažįstamo pavidalo kontūrus.

— Kaip jis… kas jam pasakė? — sužiopčiojo jis.

— Net nenutuokiu, — atsakė Binkis. — Laikykis, drauguži. Štai, paimk. — Jis mestelėjo Deinui kažką minkštą, šis sugavo nė nesusimąstęs. Tai buvo apsiaustas. — Pravers.

Tai jau taip, pagalvojo Deinas, sustirusiomis rankomis apsisiausdamas pečius.

— Kiek laiko negrįžti? — paklausė.

— Aš nežinau, — atsakė Binkis. — Gal šešias valandas? Turiu nerti atgal vidun. Judinkis. Sėkmės.

Jis nuskubėjo atgal. Deinas stebėjo jį, lipantį laiptais. Koriosas atidarė duris, iš vidaus trykštančioje šviesoje buvo aiškiai matyti stambaus jo kūno apybrėžos. Judinkis, pasakė jam Binkis. Deinas tylutėliai patraukė rytų pusėn. Jeigu nesiliaus judėjęs, galbūt jam dar pavyks išvengti policijos patrulių.

Iki komendanto valandos beliko vos viena valanda, o Deinas vis dar negrįžo. Užsidariusi miegamajame, tarsi keritas narve, Rani be paliovos mynė pirmyn atgal, pirmyn atgal.

Ji smarkiai nerimavo dėl jo. Maža to — teko prisipažinti tai pačiai sau, — jautėsi ir kalta, išsiuntusi Deiną į hiperių rajoną ieškoti Loraso U-Eleno, prieš tai nepasitarusi su Zedu. Už langų tarsi brangakmenis švytėjo miestas; plačios baltos gatvės tviskėjo atspindėta žibintų šviesa. Rani priėjo prie lango ir kone priglaudusi kaktą prie stiklo pažvelgė žemyn. Šaligatviu pro namus vaikštinėjo žmonės — susikibę už rankų, juokdamiesi, šnekučiuodamiesi… Tik Deino tarp jų nebuvo. Susiraukusi Rani nužvelgė gatvę ir vėl ėmė žingsniais matuoti kambarį. Kiek metų reikėtų šitaip žingsniuoti, kad išmintų taką žvilgančiose medinėse grindyse?

— Rani-ka, vakarieniauti norėsite? — Tai Amri — mergaitė baugiai trypinėjo tarpduryje.

— Ne. Nebent… paklausk mano brolio, ar jis nori valgyti. — Zedas šįsyk grįžo iš ligoninės anksti, bet iš karto užsidarė savo kambaryje.

Mergaitė nuėjo. Rani girdėjo, kaip ji pabeldė, išgirdo jos balsą, paskui — ir Zedo. Amri sugrįžo.

— Rani-ka, jis sako nieko nenorįs.

— Gerai. Dėkoju, Amri. — Ji dirstelėjo į Binkį, kuris sėdėjo prie kompiuterio suvedinėdamas vardus — vardus žmonių, pranešusių, jog ateis į pokylį. — Binki, ar tu pavalgęs?

Jis pakėlė galvą.

— Taip, Rani-ka, ačiū. Pavalgiau maždaug prieš dvi valandas.

Prakeikimas, galvojo Rani, tai velnias, velnias, velnias… Galų gale ji atlošė pečius ir nudrožė koridoriumi iki Zedo kambario. Pabeldė į duris.

— Zedai-ka, čia aš.

Išgirdo jo žingsnius. Durys atsivėrė. Rani pamatė sujauktą patalynę, išblaškytus knygų diskus, degančią šviesą. Zedas vienoje rankoje laikė diaprojektorių. Atrodė pavargęs.

— Atleisk, nenorėjau tau trukdyti, — prašneko ji, — bet labai nerimauju dėl Deino. Išsiunčiau jį su užduotimi prieš tris valandas, ir iki šiol jis vis dar negrįžęs.

Valandėlę brolis žvelgė į ją taip, tarsi nesuprastų, apie ką ji šneka.

— Ką? — tarstelėjo. — Ir staiga atitokęs prašneko aštriau: — Prieš tris valandas? Jis tikrai užtruko per ilgai. Čia pat ir komendanto valanda.

— Žinau, — atsakė sesuo.

— Kur tu jį išsiuntei?

Rani atsiduso.

— Į hiperių rajoną.

— Ką?

— Taip. Vyliausi, kad jam pavyks perduoti žinią Lorasui U-Elenui.

— Kokią žinią? — paklausė Zedas.

— Kad aš noriu su juo susitikti. Bet dabar tai nesvarbu. Deinas jau tikrai turėtų būti grįžęs.

Atsigręžęs Zedas numetė diaprojektorių ant lovos.

— Taip. Ar apklausinėjai vergus? Galbūt kuris nors jį matė?

Ji papurtė galvą.

— Pagalvojau, kad jis galbūt kur nors įklimpo, gal jį kas sužeidė.

— Sužeidė! — Zedas prunkštelėjo. — Juk jis — Žvaigždžių Kapitonas, ne sykį nardęs į hipererdvę ir iš jos! Kas tau jį sužeis kažkokiame užkampio miestelyje?

— Visai ne užkampio! — pasišiaušė Rani.

Zedas nusišypsojo. Jau nebeatrodė susirūpinęs. Jis uždarė duris ir pirm Rani nudrožė įjos kambarį.

— Gerai jau, ne. Bet miestas nelabai didelis, o Deinas šešerius metus gyveno Nekso kosminiame uostamiestyje. Nori, kad paskambinčiau į ligoninę? — Jis apžvelgė kambarį. — O kur Binkis?

— Nežinau, — atsakė Rani. — Dar ką tik buvo čia.

Zedas pasilenkė prie kompiuterio. Vienu pirštu pasklaidė atsakymus į kvietimus pobūvin.

— Nuobodus darbelis.

Atsisėdęs į krėslą, Zedas nurodė kompiuteriui sustabdyti visas ankstesnes operacijas ir įvedė numerį linijos, tiesiogiai sujungiančios su pagrindine ligonine.

— Kalba vyresnysis gydytojas Zedas Jago, — tarė jis atsiliepusiam budinčiajam. — Prašau patikrinti, gal jūsų arba visų kitų apylinkės ligoninių priimamojo įrašuose užfiksuotas pacientas Deinas Ikoro — sužeistas arba patyręs nelaimingą atsitikimą. Deinas Ikoro: ūgis — maždaug metras septyniasdešimt, juodi plaukai iki menčių, oda — dramblio kaulo spalvos, ant kairiosios šlaunies — nykščio dydžio randas, kairiosios rankos bevardžio piršto krumplis deformuotas… — Rani apstulbusi klausėsi tokio visiškai bešališko, šalto išvaizdos apibūdinimo. — …tatuiruotė — mėlyna „J”. Jis — vergas.

Jie matė budinčiojo viršugalvį — darbuotojas užsižaidė su savo aparatūra. Galiausiai pakėlė galvą.

— Vyresnysis, apie tokį asmenį įrašų nėra nei mūsų, nei apylinkės ligoninėse.

— Jeigu jis pasirodytų bet kurioje ligoninėje, prašau tučtuojau tiesiogine linija informuoti apie tai Jago namus.

— Taip visada ir padarome, vyresnysis.

— Tuomet esu tikras, jog laikysitės šito principo ir šį kartą, — tarė Zedas ir išjungė ekraną. — Taigi. — Jo balsas skambėjo tvirtai, niūriai.

„Taigi” — trumpas dviskiemenis žodelis, visgi bylojantis kur kas daugiau: tu pasitikėjai juo, o jis tavo pasitikėjimą išdavė. Dabar jis — mano.

Įėjo Binkis; vos pastebėjęs Zedą, sustojo it nudiegtas.

— Ar kvietėte mane, Rani-ka? — paklausė.

— Ne, — atsakė ji. — Palauk… — Vergas atsigręžė į ją. — Binki, gal žinai, kur Deinas?

— Ne, Rani-ka.

Jis buvo labai išblyškęs. Laukė, ką šeimininkei dar pasakys, nesąmoningai gniaužydamas kaulėtas rankas. Nors ir jusdama jam užuojautą, Rani visgi suirzo ir tik numojo ranka.

Binkis patraukė prie durų lyg kalinys, paleistas iš kalėjimo kameros. Buvo jau iškėlęs koją į koridorių, kai staiga prašneko Zedas:

— Binki, grįžk čionai.

Binkis sustingo ir apsisuko. Jo veidas buvo baltesnis už ledą. Rani suraukusi antakius dėbtelėjo į brolį. Jai nepatikdavo, kai šis tiesiogiai įsakinėdavo Binkiui.

Zedas tarė:

— Jis meluoja, Rani-ka.

Brolis atsistojo ir pasitraukė nuo krėslo.

— Nejaugi nematai, kad jis meluoja? — Zedas pasuko prie persigandusio vergo. Rani ištiesė ranką, norėdama jį sulaikyti. Zedas sustojo. Binkis dvėsavo lyg ilgų nuotolių bėgikas. — Binki, noriu sužinoti tiesą.

Binkis apsilaižė lūpas.

— Aš… — Jis nurijo seilę. — Taip, aš jį mačiau. Jis buvo čia maždaug prieš dvi valandas.

— Čia? — sušuko Rani.

— Įėjo pro galines namo duris. Aš kaip tik nuėjau išmesti popierių… o Deinas išdygo lyg iš po žemių ir pasiėmė apsiaustą. Paklausiau, kur einąs, o jis atsakė: „Einu iš čia”, — paskui nusijuokė. Palinkėjo man sėkmės ir dar pridūrė, jog viliasi, kad niekada nebepasimatysime.

— Ne, — tarė Rani.

Binkis visas tirtėjo.

— Rani-ka, prisiekiu, tai tiesa!

— Bet juk tai kvaila!

— Sutinku, — atsiliepė Zedas. — Iš tikrųjų kvaila. Bet jis tiesiog privalėjo pamėginti sprukti. Net Binkis, nors puikiai žinojo, kad to daryti tikrai neverta, ir tas kartą iškeliavo pro valdos vartus. Tikriausiai jis su kuo nors susitiko hiperių kvartale, galbūt rado kokį pažįstamą…

— Ne, — pakartojo Rani. Jos širdis padūkusiai daužėsi. — Jis tikrai to nedarytų…

Zedas priėjo prie sesers ir viena ranka apglėbė pečius.

— Rani-ka, — ištarė švelniai, — ar taip sakai dėl to, kad esi tikra, jog jis nemėgintų bėgti — ar dėl to, kad manei, jog jis nė nemėgins, nes tu šito nenorėtum?

Rani akimirkai glustelėjo veidu prie brolio skruosto.

— Turbūt ir viena, ir kita, — atsakė ji.

Tai aš kalta, norėjo pridurti ji, tai aš išleidau jį į hiperių rajoną, aš pati daviau jam marškinius ilgomis rankovėmis, kad paslėptų tatuiruotę „J”… Čia pat ji prisiminė Binkį ir pajuto šiam gailestį.

— Binki, gali eiti.

Zedas vėl atsisėdo prie kompiuterio. Šįsyk paskambino į Abanato policiją, dabar jau jiems apibūdino Deino išvaizdą.

— Elkitės su juo švelniai, — pridūrė.

Kodėl jis tai sako? — parūpo Rani, bet balsu ji to nepaklausė. Žinojo atsakymą. Zedas norėjo, kad Deinas nesužalotas pakliūtų jam į nagus, kad kankinti jį galėtų pats.

Priėjusi prie lango ji atitraukė užuolaidą. Be jokios abejonės, visi keliai išskristi iš planetos jam užkirsti. Ji įsivaizdavo Deiną, nulindusį į kokią irštvą — slapstosi kaip laukinis žvėris žvarbioje, giedroje naktyje… Moteris vos nepravirko. Abiem rankomis atsirėmusi į palangę palinko tiek, kad kakta beveik palietė lango stiklą. Jeigu būtų telepate, galėtų jį prisišaukti. Ji atsigręžė. Zedas šypsodamasis kalbėjosi su Abanato policija. Deinai, galvojo ji, Deinai, tu paikas, užsispyręs, klastingas kvaily!

Jis paskambino valandą po vidurnakčio.

Rani, snūduriuojančią ant lovos, išbudino tykus, bet įkyrus kompiuterinės telefono linijos pypsėjimas. Krumpliais prasikrapščiusi akis, Rani nuspūdino prie ekrano, beveik neabejodama tuojau išgirsianti pagarbų policijos pareigūno balsą.

— Klausau, — tarė ji. — Čia Rani Jago.

— Rani? — atsklido kuždesys.

— Taip, — patvirtino ji. — Kas skambina? — Ir staiga suprato. — Deinai! — Ji dirstelėjo į laikrodį. Dievulėliau, kaip vėlu. — Kur tu?

— Viešojoje telefono būdelėje. Privalėjau paskambinti. Ar tau nieko nenutiko?

— Ką?

— Tau viskas gerai?

— Kuo puikiausiai, — nieko nesupratusi atsakė ji. — Deinai, sugrįžk, prašau tavęs.

— Ar grįžti saugu?

Rani sugniaužė ant kelių gulinčias rankas.

— Taip, — atsakė. — Pažadu. Grįžti tau bus visiškai saugu. — O dabar, pridūrė ji mintyse, reikia eiti ir pasirūpinti, kad taip būtų iš tikrųjų.

— Gerai, — pasakė jis, ir ryšys nutrūko.

Rani nusižiovavo ir staiga šyptelėjo tamsiam ekranui, apimta absurdiško džiaugsmo.

— Zedai! — šūktelėjo.

Po akimirkos brolis įpuolė pro duris. Kaip ir ji, tebebuvo su tais pačiais drabužiais, kuriuos vilkėjo visą dieną.

— Kas atsitiko? — paklausė.

— Deinas paskambino.

Zedas kilstelėjo antakius.

— Tikrai? Ir ką pasakė?

— Jis pareina.

— Nejaugi, — lyg išsisukinėdamas burbtelėjo jis.

Suirzusi Rani riktelėjo:

— Zedai, kas tau yra?

Jis atsakė:

— Rani, juk tai galėjo būti apgaulingas manevras. Neabejoju: jis nutuokia, kad patruliai jau turi jo išvaizdos aprašą. Ar tu paklausei, iš kur Deinas skambina? Ką jis pasakė?

— Paklausiau, — atsakė sesuo. — Jis skambino iš viešojo telefono.

Zedas delnu susiglostė plaukus.

— Ką gi, bent jau tai galime patikrinti. — Jis atsisėdo prie kompiuterio. — Skambutis turi būti užfiksuotas kompiuterio atmintyje — drauge su vieta, iš kur skambinta. Nagi, pažiūrėkime.

Rani nuėjo prie interkomo įtaiso.

— Amri, — ištarė. — Deinas grįžta. Prašau paruošti jam užkąsti ko nors karšto.

— Gerai, Rani-ka, — virpančiu balseliu atsakė Amri.

— Ką gi, jis sakė tiesą, — tarė Zedas. — Iš tikrųjų skambinta miesto telefono linija.

Rani nurijo seilę.

— Zedai-ka, — ištarė. — Prašau… tai svarbu. Man reikia su tavim pasikalbėti.

Jis pakreipė galvą.

— Apie Deiną? — paklausė.

Sesuo giliai įkvėpė.

— Taip. Nenorėčiau…

Staiga sugaudė pavojaus sirena.

Aukštėjančiais ir žemėjančiais tonais, primenančiais milžino alsavimą, ji stūgavo į nakties tamsą. Iš pradžių Rani net nesusigaudė, kas kelia tokį triukšmą. Tik po geros valandėlės prisiminė, kad namuose įjungta signalizacija. Kažkas braunasi vidun, dingtelėjo jai. Deinas? Nesąmonė, juk jis paprasčiausiai pasibelstų. Gal Laisvieji Čabado Žmonės?

— Rani, lauk manęs čia, — mestelėjo Zedas, puldamas prie durų.

Rani akimirką sudvejojo, o paskui jai dingtelėjo: kurių velnių turėčiau laukti? Juk tai mano namai. Ar šen, ar ten — saugiau man nebus.

Atlapojusi duris ji pasuko prie laiptų. Apačioje rėkavo Zedas. Amri stovėjo vergų koridoriuje ir trynėsi akis, palaidi plaukai vilnijo jai iki juosmens. Sirena vis nesiliovė kaukti — veriantis, paniką žadinantis spiegimas.

— Binki! — sušuko Zedas. — Koriosai!

Iš savo kambario išlindo Koriosas; jis vilkėjo naktinius marškinius, buvo su saulės akiniais. Juk dabar naktis, dar spėjo šmėkštelėti mintis Rani. Ji nulipo laiptais iki pat apačios.

— O kur Binkis? — paklausė.

Iš vergų koridoriaus išniro Zedas; Rani suvokė, kad jis perbėgo koridorių, atidarinėdamas visas duris iš eilės. Dabar apsisuko, kumščiais įsisprendęs į klubus.

Į Rani klausimą atsakė Koriosas:

— Išėjo.

Signalizacijos kauksmas verte vėrė Rani galvą. Ką tai reiškia? — nesuprato ji. Ūmai į jos klausimą atsakė riaumojimas. Į vestibiulį siūbtelėjo liepsnos.

Amri suklykė. Ištiško langas. Mergaitę apsiautė tirštų juodų dūmų tumulas. Dusdama Rani suriko Zedo vardą.

— Rani, bėk į virtuvę!

Ji net neįžiūrėjo brolio per dūmus. Užsimetusi marškinius ant galvos, ji prisispaudė juos prie nosies ir lūpų. Amri vis dar klykė — kraupus, ausis draskantis riksmas. Urduliuojančioje tamsoje sušmėžavo stambus pavidalas, ir klyksmas nutrūko. Žingsnis po žingsnio Rani apgraibomis slinko virtuvės link. Zedas sulaikė seserį anksčiau, nei šioji pasiekė užpakalines namo duris.

— Durys užremtos iš išorės, — riktelėjo Zedas. — Eime į sandelį.

— Mes užtrokšime, — ištarė Rani. Akys jau pradėjo ašaroti.

— Sandėlis gerai vėdinamas, be to, erdvus. Net jeigu jie aptiko laukan išeinančias ventiliacijos angas, ten vis vien oro dar daug.

Zedas stumte stūmė ją pirm savęs. Koriosas niurgztelėjo ir atlapojo duris.

Laiptuose tvyrojo aklina tamsa. Rani galvoje šmėkštelėjo beprotiška mintis: palaukite, tuojau atsinešiu kuo pašviesti. Ji net sukikeno įsivaizdavusi, kaip lipa laiptais su dvokiančia Domnos Sam žvake rankoje. Zedas nulipo kelias pakopas žemyn ir ištiesęs ranką sugriebė jos pirštus.

— Eikš, — tarė. — Lipk žemyn, tik nesustok.

— Nieko nematau, — pasiskundė ji.

— Lipk ir tiek, Rani-ka, aš neleisiu tau nudardėti.

Pro atviras likusias duris vidun veržėsi dūmai. Galų gale bent liovėsi kaukusi signalizacijos sirena. Kosėdama Rani leidosi į tirštą, sausą tamsą. Koriosas jau atsidūrė ant laiptų jai už nugaros ir uždarė duris.

— Dar pora laiptelių — ir grindys, — pranešė Zedas.

Ji prisiminė Amri.

— Amri? — ištarė.

Zedas tvirčiau sugniaužė jos pirštus.

— Amri žuvo, Rani.

Ji linktelėjo prisiminusi siaubingą klyksmą.

— Tegul juos skradžiai, tegul juos skradžiai, — kvėptelėjo ji. — Kokia šiurpi mirtis.

— Ne, — atsakė Koriosas. — Nusisuko sprandą.

— Tu nusukai jai sprandą? — paklausė Rani.

— Taip.

— Rani, — ištarė Zedas, — jeigu ištiesi rankas į priekį, užčiuopsi sieną.

Ji ištiesė rankas priešais save ir delnais atsirėmė į plastiką. Šis buvo šiurkštus, gruoblėtas. Išsekusi Rani atsirėmė į sieną, nelygus paviršius skaudžiai braižė nuogą petį. Ji susizgribo pametusi marškinius. Kažką murmėjo Koriosas — jis tolo, balsas vis labiau silpo:

— Atsargų spintelė, atsargų spintelė, šaldytuvas, šaldytuvas, vandentiekio vamzdis, radiatorius, filtras, ventiliacijos anga…

— Kur? — pertarė Zedas. — Rani, eime.

Ji pajudėjo per karščiu alsuojantį rūsį. Palietė kažką šaltą. Vandentiekio vamzdis, dingtelėjo jai. Įkaitęs oras veržėsi į plaučius. Juk tai Binkis, persmelkė ją skausminga mintis. Binkis melavo. Binkis padegė namus.

Prie jos sugrįžo Zedas.

— Ventiliacijos angos atviros, Rani-ka, — tarė jis.

— Ką tai reiškia? — paklausė ji.

— Tai reiškia, — atsakė Zedas, — kad šį kartą liksime gyvi.

Virš galvos į grindis trenkėsi kažkas didelis. Rūsio lubos driokstelėjo ir sudrebėjo.

— Ar griūva namas?

— Gabalais, — atsakė Zedas.

Oras rūsyje darėsi vis troškesnis. Rani neįstengė pravirkti. Ji atsišliejo į Zedą ir pajuto jo delną, glostantį jai plaukus, o visą kūną purtė nesiliaujantis drebulys.