Sardonikso tinklas 2

Septynioliktas skyrius

Kitą rytą Zedui po akimis juodavo šešėliai.

Rani išsyk tai pastebėjo, kai brolis atėjo įjos kambarį palinkėti labo ryto.

— Zedai-ka, — ištarė sesuo, tiesdama jam abi rankas.

Jis padarė tą pat. Rani buvo užmiršusi sužalotąją jo ranką, tad dabar, išvydusi tvarstį, pasijuto šiek tiek sukrėsta. Zedas pabučiavo ją į skruostą.

— Labas rytas, — tarė.

Kažkas Zedui buvo negerai. Rani nenuleido akių nuo brolio, kuris blaškėsi po kambarį. Galiausiai atsidūrė prie lango. Praskleidė užuolaidą, susiraukė, vėl paleido. Keista, galvojo ji, aš pati minu ratus po kambarį, kai noriu surikiuoti mintis, o Zedas žingsniuoja, kai išvis nenori galvoti ar bent nenori kalbėti.

— Dabar jau mano eilė paklausti, — su švelnia pašaipa ištarė ji. — Gerai miegojai?

— Šiaip sau. — Tarsi netverdamas savo kailyje jis apsuko dar vieną ratą ir vėl stabtelėjo prie lango. — Rani… — ištarė ir nutilo. O Zedui buvo labai nebūdinga ką nors — kad ir sakinį — pradėti ir neužbaigti. — Rani, aš noriu grįžti į dvarą.

Valandėlę ji nieko negalvojo, išvis nieko. O paskui atslinko mintis: vadinasi, jau. Kai Zedas įėjo į kambarį, Rani kaip tik pynėsi kasą; dabar, ją prisiminusi, apsičiupinėjo pakaušį. Kasa išsileido. Rani suveržė vešlias sruogas, kasos galą susirišo blizgučiais nusagstyta tampria juostele. Zedas stovėjo prie lango — masyvus šešėlis užuolaidos fone.

— Ką tu ten veiksi? — paklausė Rani.

Zedas atsakė:

— Vaikštinėsiu po sodą. Skaitysiu. Miegosiu.

— O kaip ten nusigausi?

— Išsinuomosiu katerį Nusileidimo terminale.

Ji įsivaizdavo brolį žingsniuojantį per vešlią sodo žolę. Norėčiau ir aš važiuoti kartu, pagalvojo. Jau visiškai nebepakenčiama gyventi čia — ne savo namuose. Galėtume grįžti į valdą drauge, visi keturi: taip pat ir Deinas, ir Koriosas. Timitas apsidžiaugtų mūsų sulaukęs… Tik dabar ji prisiminė taip ir nepasikalbėjusi su Kara bei Imelda, nors ir prašė Nialos joms paskambinti ir padrąsinti.

— Rani… Ar galiu išvykti?

Išgirdusi Zedo balsą, moteris atsitokėjo. Įsižiūrėjo į jį per visą rausvą kambarį.

— Keliauk, — pasakė. — Tau tikrai jau metas išvykti. O jei man prireiktų su tavimi pasikalbėti, paskambinsiu. Ir dar, Zedai-ka… prašau tavęs… — Ji prisiminė, ką sakė Binkis… Ramasas — kad Maiklas A-Rae Zedo neapkenčia. — Prašau tavęs, būk budrus.

— Jei tik pastebėsiu prie manęs artėjantį kokį katerį be atpažinimo ženklų, tuoj pat apsisuksiu ir grįšiu atgal.

Juodu apsikabino. Nuo brolio sklido sezamo kvapas. Rani susimąstė. Bene jau bus suskubęs ir papusryčiauti? Galbūt ir daiktus jau susidėjo — nors tiek ir tėra tų jo daiktų. Rani parūpo, kas galėjo nutikti tarp vakarykščio vakaro ir šio ryto, kad Zedas taip nenustygsta.

Apie Darieną Riis ji žinojo nieku gyvu nepaklausianti.

Niala buvo išrūšiavusi visus jai adresuotus laiškus, bet mandagiai nė vieno neatplėšusi — šiaip ar taip, ji buvo tik paskolinta sekretorė, algą jai mokėjo Kynetų Šeima. Rani įknibo į suverstą ant padėklo šūsnį laiškų. Dauguma jų buvo užuojautos laiškeliai — variacijos neišvengiama tema. Vienas — oficialus laiškas iš Kristinos Vu, glaustas ir aiškus: „Akivaizdu, kad mūsų susitikimą teks atidėti. Apgailestauju dėl jūsų namo. Paskambink man. ”

Rani susiraukė. Jai visai išgaravo iš galvos, kad buvo sutarusi susitikti su Kristina pokylio dienos rytą — pokylio, su karčia ironija pagalvojo ji, kuris turėtų įvykti šiandien. Kaip tik tam jai labiausiai ir reikėjo sekretoriaus — kad primintų tokius ir panašius dalykus. Binkis tikrai nebūtų užmiršęs… Jos pirštai susigniaužė, storo popieriaus lakštas sučežėjo. Ji nenorėjo nė prisiminti Binkio.

Įėjo Niala.

— Labas rytas, Dom… Rani-ka.

Rani jai nusišypsojo.

— Labas rytas. Ačiū, kad išrūšiavai laiškus.

— Toks mano darbas, Rani-ka, — atsakė sekretorė.

— Žinau. Bet vis vien esu dėkinga. Gal būsi tokia maloni ir paskambinsi į Kristinos Vu biurą? Norėčiau pasikalbėti su ja pačia, jeigu neužsiėmusi.

— Žinoma, Rani-ka. — Niala atsidarė nišą sienoje, kur buvo paslėptas kompiuteris, ir atsisėdo į plastikinę kėdę. — Neatsakytas skambutis jums, Rani-ka, — tarė.

— Kas skambino?

— Domnis Ferisas Diuras.

Ferisas… Rani atsiduso. Žinojo, ką jis norėjo jai pasakyti. Pirmiausia pratrykštų užuojauta dėl sudegusio namo, o paskui imtų kniaukti, kam ji, užuot tučtuojau persikrausčiusi pas jį, prisiglaudė po Kynetų stogu. O paskui dar paklaustų, ar ji jau pradėjusi rengti vedybų sutartį. Tarsi šiuo metu jai nerūpėtų niekas kita! A, bala nematė. Juk Rani pažadėjo tekėsianti už jo — ir iš tiesų tekės, esama pakankamai svarių priežasčių taip ir padaryti… Gerai bent tai, pagalvojo ji, kad santuoka jau nebereiškia privalomų lytinių santykių…

Niala pasakė:

— Domna Rani, sujungiau jus su advokate Vu.

Rani priėjo prie ekrano.

— Kristina, — kreipėsi į smulkučiukę moterį širdelės formos veidu, kuri žvelgė į ją iš ekrano. — Galėjai man perskambinti.

— Na jau, nekalbėk niekų, — gyvai atsakė teisininkė. — Kaip laikaisi?

— Gerai. Ar neskaitai VIN laikraščių?

Kristina nutaisė išraiškingą grimasą.

— Niekad, — atsakė, — jei tik pavyksta išvengti. — Ji viliūgiškai vyptelėjo iš ekrano. — Manau, paskyrei susitikimo datą, nes norėjai aptarti kažką, kas ypač svarbu — dėl smulkmenos juk būtum palikusi raštelį, ir tiek. Gal norėtum susitikti rytoj? Aš turėsiu laiko.

Raištis ant teisininkės akies blizgėjo. Prieš kelerius metus Kristina patyrė kvailą nelaimingą atsitikimą, per kurį neteko akies. Sužalojimas nebuvo nepataisomas, tačiau po operacijos liko randai, tad akį ji verčiau slėpdavo, nei rodydavo kitiems. Šiandieninis pleistras buvo drugelio formos.

Rani sujaudino pasiūlymas — ji puikiai žinojo, kokia yra Kristinos sugebėjimų paklausa. Taip pat gerai žinojo, kad Abanate nutinka išties nedaug tokių įvykių, apie kuriuos Kristina nenutuoktų.

— Ačiū, Kristina, — tarė ji. — Kokiu metu?

Kristina mostelėjo ranka.

— Tegul dėl to sutaria mūsų sekretorės.

Ji išjungė vaizdo ryšį. Niala klausiamai pažvelgė į Rani.

— Rani-ka, ar turite kokių pageidavimų dėl valandos?

— Ne, — atsakė Rani. — Sutark taip, kaip patogiau Kristinai. O kai sutvarkysi tai, prašau sujungti mane su Ferisu Diuru.

Diuru Šeimos namuose atsiliepė vergas. Rani išgirdo jį sakant:

— Prašau truputį palaukti, tuojau perjungsiu skambutį žemyn.

Valandėlę buvo tylu. Paskui Niala pamojo jai.

— Domna, ryšys su Domniu Ferisu.

— Ačiū, Niala, — padėkojo Rani.

Niala taktiškai pasišalino. Iš ekrano piktai spitrįjo Ferisas. Jam už nugaros, kur Rani tikėjosi išvysianti bjauriais, sunkiais baldais apstatytą kabinetą, riogsojo kažkokios dėžės, kabojo šiurkščios užuolaidos. Iš pažiūros patalpa užvis labiausiai priminė sandėlį.

— Kodėl nepaskambinai anksčiau? — irzliai prapliupo Ferisas. Ir stipriai timptelėjo rankovę. — Aš taip dėl tavęs jaudinausi!

Rani vos neleptelėjo, kad jie dar nesusituokę, be to, jokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, ar jie būtų vyras ir žmona, ar ne, jis neturįs teisės reikalauti iš jos ataskaitų.

Vis dėlto vyriškio veidas ir sutaršyti drabužiai labai jau aiškiai bylojo, kad žodžiai buvo visiškai nuoširdūs: Ferisas iš tikrųjų nerimavo dėl jos. Tad Rani pasakė tik tiek:

— Atleisk, Ferisai. Beveik nieko negalėjau imtis.

— Na, žinoma, suprantu, — atlyžo jis. — Tiesiog būčiau norėjęs… na, kad tu įsikurtum čia. Pas mane vietos nė kiek nemažiau nei Kynetų namuose, be to, mes juk… na, noriu pasakyti… čia… — susipainiojęs jis nutilo. Bet paskui susikaupė ir stulbinančiai oriai pareiškė: — Mano namai — ir tavo namai, Rani. Norėčiau, kad tai žinotum.

— Ačiū, Ferisai, — padėkojo Rani, nors nė neketino kada nors apsigyventi Diuru Šeimos namuose. Ten mane amžiais persekiotų Domnos Sam šmėkla, dingtelėjo jai.

— Aš vis galvoju… — droviai prašneko jis. — Ar tu ketini atstatyti namą?

— Taip.

Ji iš tiesų ketino pasistatyti naują namą sudegusiojo vietoje, tik jis būtų visai kitoks nei senasis, statydintas dar Lizos Jago. Visų pirma, galvojo Rani, man patiktų vieno aukšto namas, galbūt netgi su požeminiais kambariais.

— Gerai, — pasakė Ferisas. — Tada aš galėsiu tau padėti.

Rani smalsiai dirstelėjo į jį. Dar niekad negirdėjo Feriso sakant ką nors su šitokiu pasitikėjimu savimi. Ji atsakė:

— Tikiuosi, kad galėsi, Ferisai.

Vyriškis nusišypsojo.

— Pamatysi, — tarė. — Aš tikrai tau padėsiu. Ar tavo advokatai jau ruošia sutartį?

Rani atsakė:

— Ferisai, prašyčiau manęs nemygti.

Jis tučtuojau atsitraukė:

— Meldžiu atleisti.

Jau nebe pirmą kartą Rani užjuto, koks jis nelaimingas. Kažkur, pačioje jo esybės gilumoje, žiojėjo žaizda, o gal slypėjo asmenybės dalelė, kuri taip ir nesugebėjo suaugti, liko bejėgė tarsi mažo vaiko… Norėdama vyriškį apraminti, Rani tarė:

— Ferisai, ar galėčiau paprašyti tavęs paslaugos?

— Žinoma, — atsakė jis; jo pirštai kaipmat liovėsi timpčioję šilkinius chalato spurgus.

— Neabejoju, kad Diuru Šeima turi gausybę įvairiausių ryšių visame Abanato mieste, — tarė Rani. Ferisas išdidžiai linktelėjo.

— Kad ir kokiais kontakto kanalais naudotumeis, galbūt galėtum paskleisti jais žinią, kad visi dairytųsi, ar kur nepasirodys Maiklas A-Rae?

— Žinoma. O jeigu pavyktų jį aptikti, kiek suprantu, norėtum, kad tau apie tai būtų pranešta anksčiau nei Abanato policijai?

— Būtent, — patvirtino ji ir pagalvojo: o šitokia frazė nepadarytų gėdos net pačiai Domnai Sam! — Nuoširdžiai dėkoju.

— Džiaugsiuos galėdamas padėti, — patikino Ferisas. — Ir dar… Rani… — Jis ne be vargo rinkosi žodžius. — Atleisk man, jei padariau ką ne taip, kai tu paskutinį kartą lankeisi mano namuose…

— Jau pamiršau, — nuramino jį Rani. — Geros dienos, Ferisai. Paskambinsiu tau. — Ji išjungė ryšį ir garsiai tarė: — Dėkoju, Niala.

Niala tuojau pat įėjo į kambarį, o paskui ją įsekė ir Deinas. Jis vilkėjo mėlyno aksomo drabužį, ir Rani pasijuto galvojanti kažkokiu skausmingu Čaritos Diamos stiliumi: „O jergutėliau, tai jau taip, Rani Jago tikrai puikiai rengia tą savo jauną dailų vergą...”

Ji linktelėjo vergui, nė akimirkai neužmiršdama, jog kambaryje esama ir Nialos. Deinas nusilenkė.

— Labas rytas, Rani-ka, — tarė jis ir įteikė jai laišką.

Laiškas buvo iš Korioso. Šis prašėsi išleidžiamas į pensiją.

— Iš kur jį gavai? — paklausė Rani.

— Jis pats man padavė, — atsakė Deinas.

— Ar žinai, ką jis rašo? — Deinas papurtė galvą. Rani grąžino laišką jam. — Nagi perskaityk.

Kol Deinas skaitė, Rani galvoje aidėjo laiško nuotrupos: „…po daugelio metų tarnystės…”, „…didžiai vertindamas jūsų pasitikėjimą…” Staiga moteris pasijuto taip, tarsi būtų į dulkes subyrėjusi dalelė jos vaikystės, palikdama žiojinčią skylę rūmo, kuris jai atrodė toks tvirtas, sienoje.

— Ar patenkinsite jo prašymą? — paklausė Deinas.

— Žinoma.

Ji atsiėmė laišką svarstydama, kur dabar dėsis Koriosas. Laiške jis prisipažino norįs išvykti iš Čabado. Galbūt jam pavyks surasti kokią pilką planetą — pasaulį, kuriame tvyro amžina prieblanda, kur visą laiką debesuota ir ūkanota, telkiasi rūkai, kur saulė slepiasi pati, o ne žmonės nuo jos, kur Koriosas galės netgi vidur dienos išeiti laukan be tamsių akinių ir visos įprastos apsaugos nuo pernelyg ryškios šviesos. Kažin ar tokio pasaulio išvis esama? — parūpo jai. Galbūt Deinas tokį žino.

Ji perdavė laišką Nialai Hamiš.

— Prašau pasirūpinti, kad Koriosui Rului būtų išmokėta trijų tūkstančių kredų premija, ir pasakyk jam, kad Jago Šeima apmokės jam kelionę į bet kurią pasirinktą sektoriaus planetą ar už jo ribų.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Niala ir paėmė laišką. — Beje, apie pokylį…

— Kas? — paklausė Rani.

— Aš ryžausi savo valia atsidaryti įrašus kompiuteryje ir atsiversti sąrašą tų, kurie priėmė kvietimą… Ar nenorėtumėte, kad visiems jiems parašyčiau ir praneščiau, jog pokylis neįvyks?

— Dievulėliau… — sumurmėjo Rani. — Juk visi jie tikriausiai jau žino, ar ne?.. — Plyname Nialos veide pasirodė šiokia tokia nuostaba. — Ak taip, manau, tai geras sumanymas. Taip, padaryk tai, Niala, bet apie atšauktą pokylį pranešk kompiuteriniu ryšiu. Nėra jokios būtinybės rašyti laiškus ranka.

— Žinoma, Rani-ka.

Deinas atidžiai stebėjo ją. Rani parūpo, apie ką jis galvoja. Kažin ar visame šitame didžiuliame name atsirastų kokia nors kertelė, kurioje juodu galėtų pasislėpti ir mylėtis niekieno nekliudomi?..

— Mano brolis šiandien išvyksta atgal į užmiesčio valdą, — pasakė Rani.

Išgirdus pirmuosius du žodžius, Deino pečiai kilstelėjo, bet kai ji užbaigė sakinį iki galo, vėl atsipalaidavo.

— Ar šiandien mes kur nors eisime, Rani-ka? — paklausė vyrukas.

O jis puikiai apsimetinėja idealiai paklusniu vergu, kone smagiai pagalvojo ji.

— Kol kas dar nežinau, — atsakė. — Galbūt. Aš tave pasikviesiu.

Deinas nusilenkė ir patraukė prie durų. Rani staiga gnybtelėjo smalsumas: kažin ką jis veiks, kol jai jo prireiks? Skaitys? Šiuose namuose knygų — į valias. Klausysis muzikos? Staiga ji prisiminė tulžingus, neapykanta persunktus Binkio žodžius: „Aš buvau nematomas, daiktas, mechanizmas, kuris, kai juo nesinaudodavai, automatiškai išsijungdavo… ” Ne! — pagalvojo ji. Šitaip nebus. Aš šitaip tikrai nebesielgsiu.

Moteris dirstelėjo į Nialą. Pasilenkusi prie kompiuterio sekretorė suvedinėjo nurodymus išsiuntinėti pranešimą apie nebeįvyksiantį Jago Šeimos pokylį visiems, esantiems pakviestųjų sąraše. Rani tyliai pakilo ir nuėjo į vonios kambarį. Ten ji ėmėsi iš eilės atidarinėti spinteles; šviesa, krintanti ant jos pro matinius langų stiklus, išpiešė odą šešėlių ornamentais. Galiausiai Rani surado vaistinėlę. Aliza Kynet galima pasikliauti — ji būtinai padės po vaistinėlę kiekviename kambaryje, dingtelėjo jai. Rani išnaršė dėžutę, ieškodama matuoklio, kurį žinojo būtinai ten būsiant. Pagaliau surado, išėmė iš apsauginio dėklo ir pasikišo po liežuviu. Sveikas protas tvirtino jai, kad net jei ir būtų pastojusi, kol kas praėjo dar per mažai laiko, kad matuoklis užfiksuotų jos gleivių ir seilių sudėties pokyčius. Tačiau jai magėjo trūks plyš patikrinti. Nekantraudama ji šiaip ne taip ištvėrė privalomą minutę, tada išsitraukė matuoklį iš burnos ir pažvelgė į išgaubtą galiuką. Jeigu ji būtų nėščia, šis turėtų nusidažyti oranžine spalva.

Matuoklis buvo blyškiai rausvas — toks kaip visada.

Nuplovusi Rani įdėjo matuoklį atgal į dėklą ir uždarė vaistinėlę. Kaip keista — dabar ji jau netvėrė savame kailyje, kad tai nutiktų kuo greičiau. Vis dėlto, kaip Jago Šeimos atstovė, nėštumui ji buvo dar gerokai per jauna, be to — laikydamasi Šeimos tradicijų — turėtų vertinti tai kaip nemalonų kliuvinį, turėtų jausti apmaudą, galbūt baimę ar bent jau visišką abejingumą. Galbūt tai kažkaip susiję su amžiumi? — dingtelėjo jai. Galbūt jos motinai, taip pat ir senelei, ir prosenelei vaikus reikėjo gimdyti gerokai anksčiau, užuot įvedus Šeimos tradiciją dirbtinai pratęsti vaisingą amžių, kad vaikų galėtų susilaukti būdamos jau pagyvenusios? Ji žvelgė į veidrodį auksiniais rėmais, per savo pačios atvaizdą regėdama jame ir kitą, mažesnį — jaunos mergaitės rausvai auksiniais plaukais ir rimtu veideliu… Dievulėliau, pagalvojo ji, ūmai iki pat širdies gelmių perverta aštraus, nenumaldomo skausmo, jei mano motina būtų pagimdžiusi mane būdama trisdešimties, tegul keturiasdešimties, galbūt ji būtų mane mylėjusi, manęs troškusi, užuot regėjusi manyje tik varžovę, ilgainiui neišvengiamai paveršiančią iš jos valdžią…

Zedas maksimaliu greičiu ginė katerį virš Čabado kraštovaizdžio. Priešais jį bangavo beribė kalvota plynė. Šį kartą komandoro visiškai neguodė skrydis, vienatvė, mašinos, akimoju atsiliepiančios į jo rankų krustelėjimą, paklusnumas. Zedui norėjosi namo. Jo sandalai vis dar buvo dulkėti namo Abanate pelenais. Tačiau namai buvo tiktai tas žalias sklypelis išdžiūvusios kalvos šlaite, namai buvo užmiesčio dvaras.

Iš mažojo Nusileidimo terminalo jis paskambino į valdą, norėdamas pranešti Karai, kad pats jau grįžta namo, o Rani su Deinu parvyksią iš karto, kai tik galėsią.

— Gerai, Zedai-ka, — atsakė Kara ir jau susiruošė tęsti: — Atleiskite, Zedai-ka, bet jums vertėtų…

Tačiau jis nutraukė ryšį. Pats suprato, kaip nemandagiai elgiasi, bet nebegalėjo ilgiau laukti.

Skriedamas virš valdos angaro link, jis išvydo Timitą, mojantį jam stambia ranka; krūmuose šmėkštelėjo rusvas žaibas — kažkur nuliuoksėjo viena drakonkačių. Zedui pradžiugo širdis. Jis nutupdė katerį į angarą ir protekine leidosi į namą. Apačioje jo jau laukė Kara. Ji pasisveikino pabrėžtinai mandagiai:

— Sveiki sugrįžę, Zedai-ka.

Jis nusišypsojo jai:

— Dėkoju, Kara.

Iš virtuvės išniro Imelda.

— Zedai-ka, — tarė, — iškepiau pyragaičių su kiaušininiu kremu.

Zedas išsišiepė. Jis buvo jau kone persisotinęs pyragaičių su kiaušininiu kremu. Bet ne visai.

— Ačiū, Imelda, — padėkojo ir jai.

Ji, rodos, sakė dar kažką, bet Zedas nebegirdėjo — praėjęs pro virėją, jau kopė laiptais aukštyn. Keista buvo grįžti namo šitaip: be Rani, be jokio bagažo, be vaistinėlės ir ledo alpinizmo ekipuotės — be visų tų asmeninių pastovumo simbolių. Zedas nuėjo į savo kambarį. Viskas čia buvo sutvarkyta, išblizginta. Kampe, savo vietoje, kadaravo skeletas. Zedas delnu perbraukė jo mentikaulius ir nusišypsojo atsigręžęs į lentyną, prikrautą kasečių su knygų įrašais. Kelias artimiausias dienas, kol sugrįš Rani, jis praleisiąs tyloje — galbūt net iš tikrųjų sugebėsiąs pailsėti, rasiąs laiko paskaityti.

Jis palietė tuščią sklypelį ant lentynos. Čia taip puikiai tiktų toji Rani padovanota stiklinė skulptūrėlė — dabar, nebeatpažįstamai išsilydžiusi, besivoliojanti kažkur namo degėsiuose. Kaip gaila, dingtelėjo Zedui. Praskleidęs terasos užuolaidas, jis apgraibomis susirado rankeną ir atstūmė duris.

Terasoje sukryžiavusi kojas sėdėjo moteris; prie jos kojų stovėjo laistytuvas.

Ji tučtuojau pašoko. Buvo basa. Jos žvilgsnis — įdėmus, akys normalios, neįsmeigtos į vieną tašką, neišplėstais vyzdžiais. Vis dėlto tas žvilgsnis pernelyg jau įdėmus. Akivaizdu: moteris jo bijo. Jos baimė Zedo nei suerzino, nei sujaudino. Moteris pakreipė galvą — laukė, kol jis prašneks, kol kaip nors sureaguos ar nurodys, ką daryti… Baisi įtampa sukaustė Zedui krūtinę. Jis nebevaliojo įkvėpti. Valios pastangomis trūktelėjo gerą oro gurkšnį ir įtampa subyrėjo į druzgus, kaip subyra sudaužytas ledokšnis.

Zedui įpėdžiui į miegamąjį įėjo Kara. Kai prašneko, balse buvo aiškiai justi piktos gaidelės:

— Bandžiau jums pasakyti. Bet jūs nesiklausėte.

— Kada ji atkeliavo čionai? — paklausė šeimininkas.

— Ją pristatė Barakų kateris, — atsakė ūkvedė. — Vakar ėmė ir atgabeno — be jokio paaiškinimo. Turiu važtaraštį. — Ekonomė įsisprendė rankomis į klubus. — Zedai-ka, gal pasakysite, kaip ir kur mes galėtume pasinaudoti kompiuterių technikės paslaugomis?

Zedas net sumirksėjo — pernelyg jau nei į tvorą, nei į mietą buvo šis klausimas. Galiausiai jis ištarė:

— Kara, prašau išeiti.

Kara prasižiojo, bet tuojau pat užsičiaupė — lūpos pliaukštelėjo lyg užsitrenkiančios durys — ir išspūdino iš kambario. Zedas nenuleisdamas akių žvelgė į moterį terasoje. Nesitikėjo jau rasiąs ją čia. Kažin ko jai prišnekėjo apie jį Barakuose? Galvoje dūzgė viena mintis: būk žmogus, velniai tave rautų, Jago, būk geras. Išsiųsk ją iš čia, tuojau pat.

Jis negalėjo.

Pusbalsiu užkalbino moterį:

— Sakyk, kuo tu vardu?

Ji atsakė:

— Dariena Riis.

Ir iš išvaizdos, ir iš balso ji atrodė trapi it stiklas.

Zedas rėžė gana stačiokiškai:

— Nereikia manęs bijoti.

Ji palenkė galvą.

— Ar žinai, kas aš?

— Jūs — Zedas Jago. Prisimenu jus iš Tinklo.

Jis ten jos nematė. Tiesą sakant, Tinkle jis nematydavo daugelio belaisvių — kone visų. Būdamas vyriausiasis gydytojas, jis tikrindavo įrašus, bet jaunesnieji išsikviesdavo jį tik tuomet, jei kas nors rimtai susirgdavo.

— Aš tavęs neprisimenu, — pasakė Jago. — Ar tu sirgai? Gal buvau atėjęs tavęs gydyti?

Ji papurtė galvą.

— Pastebėjau jus per įlaipinimą. — Ji palietė savo plaukus. Šie buvo nepaprastai gražūs, ilgi, rusvai auksinio atspalvio, švelnūs ir plazdantys… — Mano plaukai tuomet buvo trumpesni.

Pakrovimo sambrūzdyje gydytojas tikriausiai galėjo praeiti pro šalį jos nepastebėjęs.

— Neatrodai apsvaiginta dorazinu.

— Ne. Dozės nebegaunu jau dvi dienas.

— Namų vergams mes dorazino neduodame.

— Ar aš priklausau jums? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė jis. — Tavo šeimininkė — mano sesuo Rani. Aš pats vergų neturiu.

— Kaip man jus vadinti? — paklausė ji.

— Vadink mane vardu.

— Zedai, — ištarė ji. Akivaizdžiai nervinosi — balsas nuskambėjo dusliai. Ir buvo nepaprastai panašus į kimų Rani balsą.

— Eikš, palydėk mane į sodą, — tarė jis.

Dariena nusekė paskui Zedą laiptais žemyn į virtuvę. Imelda ten kaip tik šluostė stalviršį. Ji pakėlė galvą ir kietai suspaudusi lūpas dėbtelėjo įjuos. Prie pietinės gėlių lysvės klūpojo Timitas, krapštinėjosi prie vandens purkštuvo. Jis pamojavo.

Dariena tarė:

— Čia labai gražu.

Zedas numanė, kad po Tinklo ir Barakų valdos žaluma moteriai susisiejo su prisiminimais apie laisvę. Dariena dairėsi po apylinkę. Zedas aistringai vylėsi, kad ji dar nepradėjo dairytis kelių pabėgti.

— Iš kur tu kilusi? — paklausė jis.

— Iš Kerėtojo.

— Ar ši aplinka tau primena namus?

— Nė trupučio, — atsakė ji. — Tiesiog man čia gražu. — Moteris mostelėjo ištiestu delnu. — Ar jau seniai čia šitaip?

— Maždaug šimtą metų. Valdą įkūrė dar mano senelė. Jos vardas buvo Orina Jago.

— Ta pati, kuri skrido į Neksą?

— Taip. Ta pati.

— Sužinojome apie ją, mokydamiesi sektoriaus istoriją.

Juodu žingsniavo po karčiosiomis kriaušėmis. Dariena ištiesė ranką ir nusiskynė žemai kybantį vaisių. Zedas stvėrė ją už rankos.

— Ne, — tarė.

— Atsiprašau.

— Nėra ko atsiprašinėti, — pasakė jis. — Tie vaisiai tik gražiai atrodo, bet jie nevalgomi. Aš tik nenorėjau, kad patirtum, koks bjaurus jų skonis.

Ji užvertė galvą ir apžvelgė medį.

— Argi tai ne kriaušės?

— Žinoma, kriaušės. Tačiau Čabado dirva nepaprastai šarminga, tad šarmingumas paveikia visus mūsų auginamus vaisius bei daržoves. Auginti juos mes galime, bet niekaip negalime padaryti, kad būtų skanūs.

— Tai man atrodo neteisinga, — pasakė Dariena.

— Čia viskas neteisinga, — atsakė Zedas.

Smulkūs moters pirščiukai dideliame jo delne virpėjo. Zedas paleido jos ranką ir atsisėdo į žolę. Dariena pasekė jo pavyzdžiu.

— Papasakok apie save, — paprašė jis.

Ji prisitraukė kelius ir pasirėmė jais smakrą.

— Aš visą gyvenimą pragyvenau Kerėtojuje. Kol suėjo dvylika, gyvenau šeimyninėje grupėje, paskui, nuo dvylikos iki keturiolikos — bendraamžių grupėje. Pradėjau mokytis kompiuterių technikos, nes man patiko taisyti visokius prietaisus. Pastaruoju metu dirbau Kerėtojo laboratorijoje.

— O už ką pakliuvai į kalėjimą?

— Padariau kvailystę, — atsakė ji ir delnu pasitrynė veidą, tarsi norėdama nuslėpti nuoraudį. — Susinioviau su kitu techniku. Jis vis kabinėjosi, niekaip nenorėjo atstoti. Aš tiesiog geidžiau juo atsikratyti. Kartą jis pasikvietė mane į svečius, ir aš trupučiuką prikišau nagus priėjo viryklės. Jam baigėsi tuo, kad gerokai apsvilo. O man — kad pakliuvau į kalėjimą. — Ji šyptelėjo lūpų kampučiu. — Bandžiau įtikinti juos, kad tai buvo tik nevykęs pokštas, bet teismas manimi nepatikėjo.

— Ar tai iš tikrųjų tebuvo pokštas?

— Ne, — atsakė ji. — Aš ir norėjau kaip reikiant jį pasvilinti.

Zedas pasakė:

— Čia, Čabade, yra toks posakis: „Praeitis telieka praeityje ”. Daugiau tavęs apie tai neklausinėsiu.

Moteris nuleido galvą. Šis judesys atrodė siaubingai — net ne bylojo, o šaukte šaukė apie jos silpnumą.

— Ką girdėjai pasakojant apie mane Abanate? — paklausė jis.

Prieš pakeldama akis, Dariena lyg ir sudvejojo. Balsas nuskambėjo abejingai:

— Girdėjau, kad jūs — gydytojas. Ir pilotas.

— Ir tai viskas?

— Ne. — Ji giliai įkvėpė, paskui išpūtė orą. — Dar man sakė, kad jūs — sadistas, kad jums malonu kankinti žmones.

— Ar tai blogiausia, ką girdėjai apie mane? — Jis palinko prie vergės.

— Taip, — atsakė ji.

Jam parūpo, ar ji sako tiesą. Net jam pačiam teko viena ausimi girdėti gandų, sklindančių apie jį ir Rani. Jo paties rankos virpėjo. Zedas palietė žemę, norėdamas pajusti stabilumą. Žolynų stiebeliai apsivijo jo riešus. Dariena atšlijo.

— Nebijok, — tarė Zedas. — Prašau tavęs, nebijok.

— O kaip?

— Ištark mano vardą.

— Zedas.

Jo pirštai susigniaužė smigdami į dirvą lyg žvėries nagai. Darienos balsas vis dar skambėjo lygiai taip pat kaip Rani.

— Tu labai panaši į mano seserį, ar žinai tai? — paklausė jis.

Dariena atsakė:

— Mačiau jos hologramą.

— Na, ir kaip? Ar sutinki?

— Neįžvelgiau jokio panašumo.

— Palauk, kol susitiksi su ja akis į akį. — Jis dirstelėjo namo pusėn. — Tavo plaukai rusvesni nei jos, be to, tavo akys rudos. Jos — topazo spalvos. Tačiau forma lygiai tokia pat.

Dariena pasitrynė smakrą. Viena garbana tarsi varinė viela nudryko jos skruostu. Ne, tu nepanaši į ją, galvojo Zedas. Tu panaši į ją tokią, kokia ji buvo — tais laikais, kai tu drauge su savo šeima tūnojai Kerėtojo žiemos sniegynuose, kai ateitis atrodė tokia daug žadanti, kaip ir tas ant artimiausio medžio nokstantis vaisius — o man buvo penkiolika.

Jis norėjo paliesti ją nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik išvydo. Poreikis buvo toks stiprus, kad net baugino. Darienos kombinezonas buvo žalias, žaižaruojantis atspindinčiais sidabriniais siūleliais — žiūrėdamas į jį, Zedas nejučia pagalvojo apie tuos metų laikus, kurių Čabade niekad nebūna, o Dariena dėl to atrodė tokia šviežia, nelytėta… Jis taip ir neišdrįso moters paliesti. Vis tuo pačiu tykiu, kimiu balsu ji paklausė:

— Kodėl mane nusipirkote?

Juodu žiūrėjo į kits kitą tarsi į atspindį kreivame veidrodyje, mirguliuojančiame karčiosios kriaušės šešėlyje.

Ji kalbėjo Rani balsu. Zedas atsakė jai teisybę:

— Kitaip negalėjau.

— Ar todėl, kad aš panaši į jūsų seserį? — Jis linktelėjo. — Kodėl tuomet mane klausinėj ate? Juk visiškai nesvarbu, kas aš. Pakaks vėl skirti man dorazino dozę — ir aš būsiu bet kas, ko tik panorėsite.

— Ne! — Zedas riktelėjo taip, kad ji net atšlijo. — Oi ne, nesigąsdink, — tarė jis ir nevilties apimtas, įsitempęs ištiesė ranką, švelniai prisilietė jos skruosto. — Man reikia visai ne to.

— Ko tuomet jums reikia?

To jis negalėjo jai pasakyti. Juk negalėjo imti ir iškloti: man reikia tavęs tam, kad mane mylėtum ir nebijotum manęs. Negalėjo atskleisti: man reikia, kad padėtum sunaikinti tai, ką taip kruopščiai formavau savy ištisus devyniolika metų. Visi jo barjerai ėmė trupėti ir eižėti. Zedas jautėsi rimtai išsigandęs. Nereikėjo šitaip išsipasakoti tam Janiui…

— Jei norėčiau lėlės, užsisakyčiau, kad ją man pagamintų, — pasakė jis.

Ji atmetė plaukus: kaip iš akies trauktas Rani judesys — anos, septyniolikametės Rani. Nuo tokio šiurpaus panašumo Zedo širdis suspurdėjo krūtinėje.

— Nesuprantu, — tarė Dariena.

— Ir nemėgink, — atsakė Zedas. Jis pakilo ir ištiesė ranką, norėdamas padėti atsistoti jai. — Grįžkime į namą, — tarė.

— Kaip norite, — tyliai atsakė vergė. Ir atsistojo, tarsi nepastebėjusi ištiestos jo rankos, nusibraukė prie kombinezono prikibusius žolynus.

Zedui dingtelėjo mintis, kad ji kažkaip neįtikėtinai, mažne bauginančiai greitai apsiprato su juo, kone tarytum būtų sutverta būtent jam. Kažkur giliai manyje tūno romantiškai nusiteikęs kvailys, galvojo jis, tiesiog girdžiu, kaip jis klykįa. Juk tai tik nelemtas sutapimas, kad ji atrodo ir kalba — šiek tiek net ir juda — visai taip pat kaip Rani kadaise. Tai tiesiog privalo būti tik nelemtas sutapimas. Jokiais gamtos dėsniais šito negalima paaiškinti.

Moteris droviai palietė jo dešiniąją ranką.

— Ar norėtumėte, kad būčiau jūsų draugė?

Toks pasiūlymas buvo nei geresnis, nei blogesnis už bet kokį kitą.

— Gali manyti ir šitaip.

Ji neatlyžo:

— Ar toks ir bus mano darbas?

— Ar tau nepatinka?

— Tam aš neturiu tinkamų įgūdžių, — pasakė ji. — Esu kompiuterių technikė.

— Esu tikras, mano sesuo ras kur panaudoti tavo sugebėjimus. Galbūt jai prireiks ir kompiuterių technikės. Be to, jai teks apmokyti naują sekretorių.

— Kodėl? — paklausė Dariena.

Zedas keliais žodžiais jai paaiškino. Ji pasitrynė smakrą.

— Aš turiu šiokios tokios patirties dirbti sekretore.

— Galbūt Rani norės, kad bent laikinai padirbėtum sekretore.

— Man patiktų.

Kai jie parėjo į virtuvę, ji atsigręžė į šeimininką. Namų mechanizmai dūsavo. Dariena palietė savo kairįjį žastą.

— O kaip bus su šituo? — paklausė.

— Net jei ir norėčiau, — atsakė Zedas, — aš negalėčiau grąžinti tau laisvės. Nė vienas vergas nėra mano nuosavybė.

Dariena prjkando apatinę lūpą.

— Aš pamėginsiu, — ištarė ji krestelėdama galvą; ilgi palaidi plaukai nuvilnijo nugara — švytintys tarsi saulėlydžio žara. Zedas taip ir nesuprato, ar ji kalba su juo, ar pati su savimi.

— Ačiū, — tarė jis. — O dabar aš einu į savo kambarį. Jis viršuje, trečios durys nuo galo kairėje pusėje. Pasimatysime vėliau, Dariena.

Jis pirmą kartą ryžosi ištarti jos vardą. Ji nusišypsojo jam.

Zedas patraukė į savo miegamąjį. Dar niekada šis kambarys jam neatrodė toks saugus prieglobstis. Zedas priglaudė abu delnus prie šalto durų į terasą stiklo. Gyvenamuose Pasauliuose egzistavo daugelis religijų, bet nė viena jų neprigijo Čabade; nors Zedas buvo girdėjęs bent apie keletą jų, pats tikėjimu taip ir nepersiėmė. Tačiau dabar jis troško — troško taip karštai, kad tai kone prilygo maldai — nepristigti kantrybės, kuri padėtų jam išvengti pavojų, slypinčių jo paties reakcijose.

Ji tokia tyra, galvojo jis. Nenoriu jos skaudinti. Jis surietė pirštus, kairįjį delną persmelkė skausmas. Neleisk man jos įskaudinti. Tegul ji pasitiki mano gera valia — ir tenelieka apvilta.

Tegul ji trokšta manęs.

Pavalgė jis vienas savo kambaryje. Užkandį jam atnešė Imelda, tiesa, vis dar akivaizdžiai ant jo įsiutusi (galbūt dėl to, kad jis taip grubiai išgujo Karą). Zedas tingiai peržiūrėjo diskus su knygomis, prisimindamas Darienos klausimus apie valdą ir Oriną Jago. Net pasijuto smagiau, tarp kitų netikėtai aptikęs ir seną Nakamuros „Istorijos” diską. Vėlyvą popietę Zedas patraukė į angarą remontuoti katerio. Skrisdamas jis pastebėjo įtrūkį, dėl kurio korpusą užtemdantis mechanizmas sukeldavo mirgėjimo efektą. Zedas daugmaž nutuokė, kur galėtų slypėti gedimo priežastis, bet jis nebuvo inžinierius. Šiaip ar taip, bent bus kuo užsiimti… Jam teko išimti iš laivelio visą mechanizmą, kurį pasidėjo po ryškia lempa ant darbastalio. Zedas užtruko bent kelias valandas, kol aptiko silpną grandį mikroschemoje. Pats pakeisti jos jis negalėjo — teks užsisakyti naują mikroschemą iš Nusileidimo terminalo, o kol ją pristatys, praeis bent kelios dienos. Na ir bala nematė. Zedas sumontavo prietaiso mechanizmą atgal į vietą. Angare buvo vėsu, bet nepakankamai — kol užbaigė darbą, Zedas spėjo nusimesti permirkusius marškinius, bet nugara vis vien sruvo prakaito upeliai.

Ant varstoto sėdėjo Dariena ir stebėjo jį.

Zedas net nenutuokė, kiek laiko ji ten prasėdėjo.

— Negirdėjau, kaip atėjai, — tarė jis.

Nebuvo pernelyg patenkintas, ją išvydęs. Visą popietę vis vešliau kerojo įsitikinimas: Jago, tu kuoktelėjai. Jis jau beveik nusprendė išsiųsti ją atgal.

Ji ištiesė jam rankšluostį.

— Štai, — pasakė, — jums tikrai pravers.

Moteris sakė tiesą. Paėmęs rankšluostį, Zedas trynėsi juo plaukus ir veidą tol, kol prakaitas liovėsi graužęs akis, paskui užsimetė jį ant pečių. Dariena buvo atnešusi ir vaisių gėrimo. Pripylė taurę, padavė jam.

Gėrimas buvo kaip tik toks, kokį jis mėgo: nė kiek ne per saldus.

— Gurkštelėk ir tu, — pasiūlė Zedas jai.

Dariena prisipylė antrą taurę. Ji vis dar vilkėjo žalią drabužį, bet plaukus jau buvo susirišusi. Patapšnojo varstotą. Zedas atsargiai prisėdo greta jos.

— Ką veikėte? — paklausė ji.

— Šalinau gedimą: katerio korpuse kažkas sukelia mirgėjimą. Bandžiau pašalinti gedimą, — čia pat pasitaisė jis. Tada susigraibė marškinius ir apsivilko.

— O aš maniau, kad jūs — gydytojas ir pilotas, — tarė ji.

— Taip. Tačiau man teko stebėti ir inžinierių darbą. Kartais pagalvoju, kad, progai pasitaikius, reikėtų grįžti į Neksą pastudijuoti inžinerijos.

Dariena pasakė:

— Aš niekada nebuvau Nekse. Bet mačiau hologramas. Norėčiau kada nors ten nukeliauti.

— Ar tau patinka dideli miestai? — paklausė jis.

— Nelabai.

— Tada nepatiks ir Neksas. Išskyrus Skrydžių lauką, visas Neksas yra vienas didelis miestas, o jei ir esama nedidelių neužstatytų plotelių, jie lėkšti, apsėti javais. Kalnų išvis nėra. Tiesa, vandenyno esama, gal net dviejų, bet ir tie patys paversti žuvivaisos įmonėmis bei jūros dumblių plantacijomis. Įsivaizduok milžinišką miestą, apkėtusį pusę žemyno — štai tau ir bus Neksas. O kosminis uostamiestis užima tik labai nedidelę jo dalį.

— Nekso Kompcentras, kur leidžiasi visi žvaigždėlaiviai… — nutęsė ji. — Norėčiau juos pamatyti.

— Tinklas — irgi žvaigždėlaivis.

— Tai ne tas pats. Gal papasakosite man apie juos?

Pasijutęs pamalonintas, jis ėmė pasakoti jai apie Kosminį Uostamiestį: lynais judančius katerius, slenkančias šaligatvių juostas, Tiltą — ore kybančių takų sistemą, skirtą pėstiesiems — metančią šešėlius ant medžiais apsodintų alėjų. Jis nupasakojo ir Skrydžių lauką, nusidriekusį per daugelį kilometrų į žemyno gilumą. Dariena sėdėjo ir įdėmiai klausėsi, rankas susidėjusi ant kelių, kiek pakreipusi galvą. Jie ištuštino visą gėrimo ąsotį. Galiausiai išėjo iš angaro į jau susitelkusią lauke prieblandą. Greta minkštais žingsneliais tykino prislinkusi drakonkatė.

— Totai, — ištarė Zedas.

Didžiulė katė leido Zedui pakasyti jai sprandą. Bet vos ją paliesti pabandė Dariena, gyvūnas kaipmat atšlijo.

— Jos visos taip elgiasi, — pasakė Dariena. — Atrodo, aš joms nepatinku.

— Ką tie žvėrys išmano, — tarstelėjo Zedas.

Drakonkatės uodega sutrūkčiojo. Įsižeidęs gyvūnas nėrė šalin.

Kol jie žingsniavo medžių pavėsyje, Zedo krūtinę išpylęs prakaitas išgaravo, išdžiūvo ir drabužiai. Zedas vėl nusivilko marškinius ir, pašaipiai vyptelėjęs, paliko juos kadaruoti ant medžio šakos. Timitas, be abejo, juos suras ir parneš į namus. Zedui panižo nugarą, jis siektelėjo ranka pasikasyti.

— Leiskite man, — nėmaž neįsiteikdama pratarė Dariena. — Nejudėkite. — Juodu stovėjo po karčiąja kriauše, kol ji kasėjam nugarą.

Dariena pirštu palietė jo kairįjį petį.

— O kas čia?

— Apgamas. — Jis buvo strėlės pavidalo, dviejų centimetrų ilgio. — Aš gimiau su juo.

— Kerėtojuje, — tyliai ištarė moteris, — tokius trūkumus mes lengvai pašaliname.

Oda jis jautė jos pirštų vėsą. Atsisukęs sugriebė jos ranką ir nebepaleido.

— O mes Čabade, — atsakė, — anaiptol ne tokie kruopštuoliai.

Susikibę už rankų juodu lėtai žingsniavo skalūnu nubertais takeliais. Dariena tylėjo. Galbūt ji laukia, kol prašneksiu aš? — parūpo Zedui. Tyla lyg ir turėjo būti nejauki. Bet nebuvo. Zedas vogčiomis stebėjo Darieną, žavėdamasis jos šaltakraujiškumu. Ji nei nervingai dirsčiojo į jį, nei nenustygo savame kailyje, ji nebandė ištraukti rankos, neatšlijo nuo jo prisilietimo, nesiveržė eiti sparčiau.

Gulėdamas lovoje tą vakarą Zedas bandė įsivaizduoti ją, snūduriuojančią savo kambarėlyje vergų korpuse. Regis, būtų visiškai paprasta interkomo ryšiu išsikviesti ją čionai. Bet… Zedas nenorėjo, kad tai įvyktų šitaip. Tačiau regėjimai jo neapleido: vaizduotėje jis matė ją besijuokiančią, besišypsančią jam, liečiančią jį — ir sprunkančią. Zedas blaškėsi, nerasdamas sau vietos patale. Jau nebesitikėjo, kad šiąnakt pavyks numigti.

Tačiau rytą, kai pabudo saulės užlietame kambaryje, jis suprato, kad miegojo — miegojo kaip užmuštas. Valandėlę stebėjo saulės spindulius, srūvančius kiaurai skeleto kaukolę. Zedas jautėsi smagus, kone nerūpestingas. Tai jam pasirodė beveik kaip kokia išdavystė. Jo dėmesį patraukė iš virtuvės atsklidęs skimbčiojimas; jis skubiai nusiprausė po dušu, apsirengė ir nudundėjo laiptais žemyn. Dariena tvarkingai dėliojo ant padėklo pyragaičius su kiaušininiu kremu.

— Tu neprivalai to daryti, — tarė Zedas.

Imelda, kuri bruzdėjo prie atidaryto stalčiaus, išsitiesė ir nudelbė Darieną suglumusiu, apmaudo kupinu žvilgsniu. Zedas ūmai susizgribo jau dabar nebegalvojąs apie merginą kaip apie vergę. O tai neišvengiamai sukels trintį šeimynoje. Bet jam tai nerūpėjo. Paėmęs keturis pyragaičius — po du kiekviena ranka — jis tarė:

— Galai nematė to padėklo. Vis vien nesinori valgyti viduje. Eime laukan.

Timitas jau buvo įjungęs vandens purkštuvus, bet jiems pavyko susirasti sausą žolės sklypelį. Aplink juos lankais trykštančiuose pursluose žaižaravo vaivorykštės. Juodu kibo valgyti.

— Labai skanu, — pagyrė Dariena.

— Nejaugi tau iki šiol neteko ragauti pyragaičių su kiaušininiu kremu? — paklausė Zedas, laižydamas tirštą, saldų kremą nuo pirštų. Iš krūmokšnių kyštelėjo galvą drakonkatė — gyvūnui labai magėjo pagelbėti Zedui nulaižyti pirštus. Bet vos užuodusi Darieną, drakonkatė tik sušnypštė ir nėrė atgal į krūmus.

— Ne, — atsakė Dariena, stebėdama tankmėje išnykstančią katę. — Ar jos ir veisiasi Čabade?

— Drakonkatės? Ne. Jos sukurtos Kerėtojo laboratorijose.

Vos tai pasakęs, jis susizgribo, kaip kvailai pasielgė, paminėdamas jos gimtąjį pasaulį. Darienos veidas sustingo. Zedas visai nenorėjo moters įskaudinti.

— Atleisk, — ištarė.

Ji papurtė galvą.

— Papasakokite ką nors.

— Apie ką?

— Apie bet ką.

— Gerai.

Jis ėmė pasakoti jai apie ligoninę. Prisiminęs jos specialybę, smulkiai apibūdino chirurginius kompiuterius — tuos nuostabius prietaisus, kurių dėka sužalojimo pobūdį galima nustatyti netgi anksčiau, nei chirurgas pamato žaizdą savo akimis — ir sužinojo, kad Dariena programuodavo kompiuterius Kerėtojo ligoninėms, nors taip niekad ir negavo pasižiūrėti savo darbo rezultatų.

— Koks absurdas, — pasipiktino Zedas. — Mažų mažiausiai jie turėjo pakviesti tave dalyvauti operacijoje.

— Mačiau hologramas.

— Tai visai ne tas pats, — užginčijo Zedas. — Gal norėtum kada nors su manimi skristi į Abanatą ir pabūti mano viešnia, kai turėsiu ką nors operuoti?

Jos veidas nušvito džiaugsmu.

— Taip. Būtų tikrai puiku.

Šįsyk, kai jie pakilo grįžti į namą, Dariena jau nebeatšlijo, kai Zedas ištiesė jai ranką, norėdamas padėti atsistoti.

Pavakary jis pasikvietė ją paskraidyti taip ir nesuremontuotu kateriu. Dariena gerte gėrė į save šiurpiai sausringų Čabado kalvų reginius, akys spindėjo ir nuostabos. Zedas pasuko katerį į šiaurę, sumanęs parodyti jai artimiausią žalią sklypelį — Levosų Šeimos užmiesčio valdą. Dėl gedimo užtemdymo mechanizme katerio vidus netrukus prikaito tiek, kad vėsinimo sistema nebeįstengė susidoroti su karščiu; tada jie pasuko atgal. Vakarieniavo virtuvėje drauge. Zedas norėjo praleisti su ja ir vakarą, bet staiga pasirodė, kad jiems lyg ir nėra kur įsikurti — kviestis jos į savo kambarį jis nenorėjo. Galiausiai paliepė Karai, kad ši paprašytų Timito išnešti stalą bei kėdes iš valgomojo nišos bei pastatyti ten du didžiulius krėslus su daugybe pagalvėlių.

Jis atsisėdo viename krėsle, ji įsitaisė kitame. Dariena įniko skaityti Nakamuros „Istoriją”. Zedas susirado knygą, kurią buvo netgi užmiršęs turįs — apie gana tradicinį ledo alpinizmą Lėjaus planetoje. Imelda padėjo maisto ir gėrimo taip, kad jie galėtų lengvai pasiekti, ir abi su Kara pasišalino ilsėtis. Zedas net neabejojo, kad moterys iki išnaktų liežuvaus apie jį. Jam jau mažumą įgriso nuolatiniai kreivi Imeldos žvilgsniai. Dariena sėdėjo didžiuliame mėlyname krėsle parietusi kojas po savimi, švelnios rusvų plaukų sruogos skaitant apkrito jos veidą. Zedas ne iš karto susizgribo, kad nuolat atitraukia akis nuo diaprojektoriaus ir žvilgčioja į Darieną. Retsykiais ji tai šio, tai to paklausdavo apie Nakamuros teiginius. Ir be paliovos tikrino abėcėlinę rodyklę.

— Ko tu ieškai? — paklausė jis.

Ji išraudo.

— Skaičiau tuos skyrius, kuriuose rašoma apie jūsų Šeimą, — prisipažino.

Zedas nusijuokė.

— Nakamuros nuomonė apie mus ne kažin kokia.

Ji atsakė:

— O juk visai įdomu… tai, ką jis rašo.

Zedas buvo daugmaž įpusėjęs skaityti penktosios kategorijos žygio į Lėjaus Karhido ledyną aprašą, kai staiga pratrūko ritmingai pypčioti interkomo signalas. Į nišą dirstelėjo Kara.

— Kažkas skambina kompiuteriniu telefono ryšiu, — tarė ji. — Norėsite, kad atsiliepčiau, Zedai-ka?

— Ne. — Išjungęs diaprojektorių jis pakilo ir mostelėjo Darienai. — Nueisiu pats.

Jis ėmė lipti laiptais aukštyn. Dariena nusekė jam įpėdžiui.

Nedrąsiai ji paklausė:

— Kaip manote, kas skambina?

Zedas nusišypsojo jai.

— Niekas, dėl ko vertėtų nerimauti, — atsakė. — Beveik neabejoju, kad skambina mano sesuo. Galėsi įsitikinti, kokios esate panašios.

Pravėręs duris jis stabtelėjo, nukrėstas netikėto šiurpulio. Tuščias, šešėliuotas kambarys pasirodė bauginantis, kupinas paslapties. Supykęs pats ant savęs Zedas plačiai atlapojo duris, žengė vidun, įžiebė šviesą. Tai buvo Rani kambarys, vis dar išsaugojęs jos kvapą — štai kas… O dar anksčiau tai buvo jo motinos kambarys. Dariena apėjo jį ratu, susižavėjusi apžiūrėjo tankaus audinio užuolaidas, storą kerito kailio kilimą, mėlynas sienas. Prisiglaudęs prie vienos sienos, gailiai tebepypčiojo kompiuteris.

Zedas priėjo priėjo, spustelėjo kelis klavišus. Ekrane įsižiebė užrašas: RANI JAGO KVIEČIA KOMANDORĄ ZEDĄ JAGO.

Zedas nuspaudė sujungimo klavišą. Ekrane pasirodė Rani veidas: ji šypsojosi. Bet vis vien atrodė rūsti; plaukai buvo taip suveržti, kad palei akis išryškėjo raukšlelės.

— Labas vakaras, Rani-ka, — pasisveikino Zedas.

— Labas vakaras, Zedai-ka, — atsakė ji. — Kaip sekėsi kelionėje? Kaip laikaisi?

— Atskridau be jokių sutrikimų, — pasakė jis. — Laikausi puikiai.

— Ar dvare viskas gerai?

— Taip, — atsakė jis rimtai. Pastebėjo Rani už peties stovintį Deiną — neaiškų tamsiai mėlyną šešėlį, o už šio — kiek mažesnį pavidalą; tikriausiai Imre, susigaudę jis. Zedui parūpo, ar Rani mato Darieną. Jis vogčiomis dirstelėjo sau už nugaros. Dariena buvo atsitraukusi kelis žingsnius atgal, kur nesiekė kameros akis. Ji įdėmiai žvelgė į ekraną.

— O kaip tu, sveika? — paklausė Zedas.

— Man viskas gerai. Manau, netrukus parvyksiu ir aš. Gal po kokių trijų ar keturių dienų. Vis dar laukiu žinios iš mūsų svečio iš Kerėtojo.

Loraso U-Ęleno, suprato Zedas. Kažin ar Deinas tikrai rado būdą užmegzti ryšį su juo, kaip kad tvirtino? Tačiau melavo jis apie kažką kita — tai Zedui nekėlė abejonių. Vėl šmėkštelėjo nerami mintis: galbūt reikėjo išsyk jį paspausti, kad išklotų visas paslaptis?..

— O kaip laikosi Ferisas Diuras, Rani-ka? — paklausė jis.

Jos veidu slystelėjo šešėlis, perspėjęs Zedą, kad apie Ferisą Diurą ji kalbėti nenorinti — galbūt dėl to, kad netoliese buvo Imre.

— Kiek žinau, jis sveikas gyvas, — atsakė ji. — Zedai, Imre sulaukė kai kurių gana įdomių žinių, mudu abu norėtume pasidalyti jomis su tavimi. Atrodo, jau paskirta Maiklo A-Rae įpėdinė. Ji keliauja čionai iš Diksono Pasaulio. Vardu Kėtė Graem. Ką nors žinai apie ją?

Zedas triukšmingai įkvėpė.

— Iš Diksono Pasaulio? Esi tikra?

— Taip tvirtina Imrės informatorius.

— Diksono Pasaulis, — paaiškino Zedas, — yra samdinių planeta. Jos piliečiai — ar bent jau nemaža jų dalis — verčiasi parsisamdydami į kitas planetas: asmens sargybiniais, policijos pareigūnais, kariuomenės vadais. Prisimeni, prieš gerą dešimtmetį buvo įsiplieskęs pilietinis karas Kinijoje III? Vyriausybė nusisamdę nedidelę grupelę kariškių iš Diksono Pasaulio, kad numalšintų maištą. Ką jie ir padarė — per šešias savaites. Tačiau niekad nesu girdėjęs, kad kas nors iš jų dirbtų Federacijai.

Rani linkčiojo.

— O apie pačią Ketę Graem ką nors žinai?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Jos nepažįstu, bet Graemų klanas labai galingas ir visų gerbiamas.

— Hmmm… Suprantu, — pasakė ji. — Ar VIN spaudą vartei, Zedai-ka?

— Ne, — atsakė jis. — O ką? Kas nors atsitiko?

— „Referendumo varomoji galia slopsta”! — iškilmingai pacitavo ji. — VIN žurnaliūgos riebiomis raidėmis pirmuosiuose puslapiuose išplatino pranešimus apie nusikalstamą A-Rae elgesį, tad dabar jau niekas nebenori pasirašinėti peticijų.

— Vadinasi, jokio referendumo greičiausiai iš viso nebus, — spėjo Zedas.

— Būtent. Taigi kalbant apie tam tikrą pasiūlymą, kurį mudu su tavimi aptarėme… — Ji nutilo, ir brolis linktelėjo parodydamas, kad supranta, jog ji kalba apie galimybę pateikti prašymą Federacijai legalizuoti dorazino pergabenimą iš vieno sektoriaus į kitą.

— Taigi šito galbūt išvis nebeprireiks.

Zedas susiraukė mėgindamas prisiminti, ką žino apie Diksono Pasaulio gyventojus.

— Rani-ka, — tarė jis, — žinok, kad Diksono Pasaulio samdiniai veikia pasiutusiai efektyviai. Ir jeigu viena jų paskirta vadovauti kovai su narkotikų kontrabanda, nėra ko nė tikėtis, kad sustos pusiaukelėje. Ji gali net užbaigti tai, ką fanatizmo apakintas A-Rae pradėjo.

— Dar viena fanatikė? — paklausė Rani.

— Ne. Jie ne fanatikai. Bet paprastai sąžiningai atlieka darbą, kuriam samdomi.

Rani susiraukė.

— Suprantu, — tarė. — Taip. Tai keičia padėtį.

Zedas nenoromis prisivertė paklausti:

— Rani-ka, ar nori, kad grįžčiau į Abanatą?

Jis išgirdo, kaip jam už nugaros krustelėjo Dariena. Nemačiomis dirstelėjo į ją — ji purtė galvą.

— Ne, — atsakė Rani. Dariena atsiduso. — Atrodai atsigavęs. Lik ten, o aš prisijungsiu prie tavęs iš karto, kai sutvarkysiu visus reikalus čia. Jei per tą laiką atvyks Kėtė Graem, mėginsiu su ja susitikti — galbūt mudviem pavyks bent šiek tiek vienai kitą suprasti. — Ji nusišypsojo. — Labanaktis, Zedai-ka. Pasiilgau tavęs.

— Netrukus pasimatysime, — ištarė jis.

Ekranas aptemo. Zedas valandėlę stovėjo, stebeilydamas į jį. Dariena pritykino priėjo. Zedas užuodė jos kvapą, nepamirštamą kaip karčiosios kriaušės dvelksmas… Jis ištiesė ranką ir pirštu perbraukė ekraną.

— Na, ką manai? — paklausė.

Dariena susibruko rankas į kišenes, jos pečiai gunktelėjo.

— Taip, — tarė ji. — Suprantu, ką turėjai omeny.

Juodu išsiskyrė laiptų aikštelėje. Dariena nebetarusi nė žodžio nulipo laiptais žemyn ir pasuko į vergų koridorių. Zedas nuėjo į savo kambarį. Išvydus Rani, komandorą vėl sukaustė įtampa. Jis nusirengė. Kabantis kampe skeletas svaidė ant sienos šešėlių voratinklius. Zedas gailėjosi šitaip strimgalviais sprukęs iš miesto, užmiršęs apsirūpinti net nauja vaistinėle: jei dabar jam prireiktų migdomųjų, tektų ropštis į rūsį ir išrausti atsargas.

Kažkas pabarbeno į duris. Jis šūktelėjo:

— Įeik!

Manė, jog tai Kara. Tačiau kai durys prasivėrė, tarpduryje išvydo Darieną. Jis nespėjo nė pamėginti jos sulaikyti, o moteris jau įsmuko vidun ir uždarė duris. Vilkėjo ilgą auksinį chalatą. Jos plaukai kibirkščiavo. Dariena žengė prie lovos, tiesdama į Zedą ranką.

— Prašau tavęs, tik neliepk man išeiti.

— Ką čia darai? — išspaudė jis.

Dariena apsidairė kėdės, bet, taip ir nepamačiusi, prisėdo ant plačios lovos kojūgalio. Pasidėjo rankas ant kelių, sunėrė pirštus, paskui atgniaužė rankas, persibraukė plaukus, abiem delnais palietė savo skruostus, tarsi tikrindama, ar karšti…

— Vakar sakei, kad galiu laikyti save tavo drauge.

— Taip.

Ji pasilenkė arčiau Zedo — ir vėl žvelgdama tuo pačiu pernelyg tiesmuku žvilgsniu.

— Tuomet norėčiau ir miegoti su tavim, — ištarė.

Jo širdis ėmė daužytis dvigubu ritmu. Zedas pasijuto raustąs. Palietė delnu savo skruostą, nejučia atkartodamas jos judesį. Nuo adrenalino pliūpsnio perdžiūvo burna. Staiga atklydo tarytum pašalinė mintis: kažin kodėl kūnas suvokia šį jos prašymą kaip grėsmę?

— Ne.

Jis tikėjosi, kad ji paklaus: „O kodėl?” Ji nepaklausė. Pasiguldė rankas delnais aukštyn ant kelių ir įsižiūrėjo į jį. Paskui pasakė:

— Vadinasi, tai tiesa. Visa tai, ką pasakoja apie tave Barakuose.

— Aš nežinau, ką tau pasakojo.

— Įtariu, kad visi tie pasakojimai būtų panašūs.

— Ką gi, visi jie teisingi.

Dariena prikando lūpą, paskui burnos raumenys atsipalaidavo. Ji ištarė:

— Netikiu.

Zedas pareiškė:

— Vadinasi, tu kvaila.

— Ne, aš ne kvaila. Praleidau su tavim jau dvi dienas — dvi ilgas dienas. Taip ir nepastebėjau jokios tavo žiaurumo apraiškos.

— Tuomet paklausk apie tai Karos.

— Kara su manim nesišneka. Bet tai ir nesvarbu. — Jos pirštai ėmė riestis. Ji prisivertė juos atpalaiduoti. — Aš nelabai tai suprantu. Galbūt tie pasakojimai ir teisingi. Bet aš negaliu jais tikėti. Tai negali būti tiesa. Tasai Zedas Jago, kurį pažinau aš — švelnus žmogus.

— Pati nesupranti, ką šneki, — sušnibždėjo vyriškis.

— Aš puikiai suprantu, ką šneku. Visi tie pasakojimai — kaip ir ta knyga, kurią skaičiau: tik viena versija įvykių, nutikusių kažkada labai seniai ir kitiems žmonėms. Argi ne toks ir yra istorijos apibrėžimas?

Jis suprato. Ji ieškojo būdo pasiūlyti jam tai, ko jis užvis labiausiai troško, bet visa savo esybe suvokė negalįs priimti.

— Tai aš kvailys, — su kartėliu ištarė Zedas. Nubloškęs į šalį antklodę išsiropštė iš lovos. Sudėjo delnus Darienai ant pečių, čiuopdamas švelnius kaulų ir gyslų išlinkius… Norėjo liepti jai išeiti, nešdintis, dingti iš jo kambario — visa tai pernelyg greitai, pernelyg anksti, pernelyg pavojinga. Nespėjo nė susimąstyti, o mitrūs jo pirštai jau aptiko įdubą jos petyje, kur turėtų susmigti nykštys. Zedas atitraukė nuo jos rankas ir sunėrė pirštus.

— Viešpatie Dieve, moterie, pasitrauk nuo manęs. Visai nenoriu tavęs skaudinti.

Ji nekrustelėjo iš vietos. Tik pasakė:

— Nemanau, kad mane įskaudintum.

Jos pasitikėjimas savimi kėlė siaubą. Zedas priėjo prie terasos durų, viena drebančia ranka atsirėmė į vėsų stiklą.

— Nieko tu nežinai.

Ji neatsakė. Zedas atsigręžė ir išvydo, kad Dariena jau nusimetusi chalatą. Jis matė plokščią, glotnų moters pilvą, krūtis su tamsiais speneliais, rusvą plaukų trikampėlį. Ji mostu pasikvietė Zedą artyn. Sustabarėjęs lyg medgalis Zedas atsiplėšė nuo terasos durų, baimindamasis ją net paliesti. Darienos lūpos glustelėjo priėjo lūpų, paskleisdamos sodrų, juslingą gėlių, vyno, šilko kvapą. Tamsioji, pačiose gelmėse tūnanti, jo esybės dalis laukė, kol dvelktelės bejėgiškumu.

Ji nusivedė jį prie lovos ir trūktelėjusi pasisodino greta.

Dariena prigesino šviesas. Ir labai švelniai, delnais ir pirštų galiukais, ėmė liesti jo kūną, glostydama nugarą ir šonus. Jo raumenys susimetė mazgais. Tirštoje prietemoje Zedas vos įžiūrėjo vergės veidą. Darienos akys šnairavo į jį iš po plaukų užuolaidos. Ji susikaupė, prikando apatinę lūpą.

Zedas suaimanavo, įkliuvęs asmeninės lūkesčio kančios žabangose, bet vis tik atsiplėšė nuo liečiančių jos rankų.

— Išeik, — vos atgaudamas kvapą sukuždėjo jis. — Tai nesaugu.

Dariena nieko nesakė, paprasčiausiai ištiesė ranką prie jo. Tarsi laukinis padaras, viliojamas iš irštvos, Zedas lėtai susmuko atgal ant lovos. Stumtelėjusi ji parvertė jį aukštielninką. Jis kvaito nuo kambaryje tvyrančios prietemos, pasipriešinimas slopo. Ji palinko priėjo: Rani, ne Rani, meilužė, draugė, sesuo, nepažįstamoji, vergė… Moters delnai nusileido jam ant krūtinkaulio, ėmė švelniai brėžti ratus ant krūtinės, slysdami vis žemiau — ant pilvo, dar žemiau… Pagaliau jos delnas apglėbė jo lytį, ir jis pajuto kaistantį stangrumą tarp kojų.

Zedas tysojo tarsi prikepęs prie paklodės.

Ji išsitiesė greta, pirštų galiukais tyrinėdama jo kūną nuo spenelių iki kirkšnių. Skausmingai ir atsargiai jis pakėlė vieną ranką ir priglaudė delną prie švelnaus jos skruosto. Galbūt, galvojo jis jusdamas, kaip kūnas atsiliepia į stimulus, gerokai senesnius už jį patį, o viešpatie, galbūt… Ji kilstelėjo virš jo. O paskui nusileido, apglėbdama ieškančia, drėgna šiluma; kai jie pagaliau susijungė, Zedas suriko, tarsi tai ji būtų įėjusi į jį.

Tą, pirmąjį, kartą jis buvo negrabus, vis dar baiminosi ją liesti, jo daiktas suglebo anksčiau, nei priartėjo atomazga.

— Atleisk… — sušnibždėjo jis. — Atleisk…

Darienos pirštai perbraukė perdžiūvusias Zedo lūpas. Paklusdamas jos trūktelėjimui, jis užsirito ant viršaus, ilgos moters kojos apsivijo jo šlaunis. Juodu ėmė lėtai siūbuoti. Jusdamas, kaip po juo įsitempia ir atsileidžia, įsitempia ir atsileidžia jos klubai, Zedas išvydo atspindį jos akyse — seniai užmirštą, nepažįstamą veidą švelnaus ir aistringo meilužio, kadų kadės gyvenusio jo kūne ir jo kambaryje — berniuko, kuriuo jis buvo kadaise.