Tirštėjant sutemoms, sunkvežimis, 1929-ųjų laidos trijų tonų „Dodžas” išdardėjo į Sent Luiso priemiesčius. Mašina buvo įsigyta Albukerke, įvairiausių naudotų transporto priemonių aukcione už grynus pinigus, gautus sėkmingai prasukus vieną kitą nelegalų sandorį pardavinėjant auksą. Sutvarkytais vožtuvais, sureguliuotu sinchronizatoriumi bei išvalytu karbiuratoriumi sunkvežimis atrodė esąs kur kas sveikesnis, nei buvo prieš keletą savaičių. Nuo Naujosios Meksikos keliautojus jau skyrė bent kelios dienos, Niujorkas gi tebebuvo už keleto dienų priešakyje. Jau trečią kartą Hariui Feračiniui teko vairuoti per visą centrinę bei rytinę 1939-ųjų pradžios JAV teritoriją, ir šito maršruto jis buvo sotus iki kaklo.
— Romantikos ir spindesio epocha, Hari — linksmybės ir laisvė, — žadėjo Vinsleidas tais treniruočių mėnesiais prieš dematerializuojant visus dvylika operacijos „Protėjas” narių su visa įranga ypatingo slaptumo Tularozos karinėje bazėje Naujojoje Meksikoje ir perkeliant juos laike trisdešimt šešerius metus atgal — tai padaryti tapo įmanoma, pasitelkus dimensijų, bangų bei laukų procesus, apie kuriuos Feračinis ničnieko neišmanė.
— Tik pamanykite: Klarkas Geibias ir Greta Garbo, Kegnis ir Bogartas, Volto Disnėjaus serialai, — andai džiūgavo Vinsleidas.
— Orsonas Velesas sukėlė tikrą paniką, paleisdamas per radiją savuosius įsibrovėlius iš Marso. Džo Luisas išskabydavo visus atvykėlius. Sinatra tik tik susidėjo su Hariu Džeimsu. Civilių anuo metu neslėgė jokia prievolė pateikti įnašą karo pramonei, neegzistavo toks dalykas kaip vyriausybinis visa ko paskirstymas, o norint kirsti dviejų valstijų sieną nereikėdavo jokių leidimų!
Taip, visa tai tiesa, pripažino Feračinis, išvydęs viską savo akimis. Tačiau jis įtarė, kad Vinsleidas kai kurias ankstesniosios egzistencijos detales nuslėpė, o gal tiesiog nostalgija iškrėtė piktą pokštą jo atminčiai. Mat Feračinis taip ir nesugebėjo aptikti kažin kiek romantikos, regėdamas snūduriuojančią naciją, skendinčią saldžiame užsimiršime ir atkakliai apsigaudinėjančią, kai tuo tarpu ne taip ir toli, kitame vandenyno krante, jau buvo prasidėję pogromai, žmonės ištisomis šeimomis buvo velkami iš namų, išrengiami ir sumušami tiesiog gatvėse, o rudmarškinių galvažudžių įgeidžiai jau buvo virtę vieninteliu įstatymu miestuose, kuriuose žmonės ištisus šimtmečius vaikščiodavo be jokios baimės.
Nuo „Protėjo” komandos atvykimo į 1939-uosius praslinko jau visas mėnuo. Per tą laiką Feračinis suspėjo prisižiūrėti ir vargšų, kurie vis dar negalėjo atsigauti po dešimtmetį užtrukusios Didžiosios Depresijos nevilties — jie nebeturėjo energijos niekam kitam, kaip tik vieną po kitos stumti varganas dienas. Matė jis ir viduriniąsias klases, kurių pasaulio riba siekė ne toliau ištiestos, laikraštį laikančios rankos — žmonės įnirtingai gynė atgautąjį orumą, užsisklęsdami savo kokonuose, mėgaudamiesi per ilgą laiką sukauptais namų patogumais bei išgalvotu kino filmų pasauliu. Matė jis ir turtuolių vaikus, nuo realybės bėgančius į išoriniu tviskesiu akinančią garsenybių aplinką, kupiną mėnesienų virš rožėmis sužydusių baliustradų, atlaso suknelių bei baltų smokingų — visi jie gyveno taip, tarsi ignoruojant realybę ji irgi atsakytų tuo pačiu ir paliktų juos ramybėje.
Taip elgėsi visi — išskyrus keletą. Pavyzdžiui, Niu Džersyje, kokteilių bare, juodu su Kesidžiu sutiko Didžiojo karo veteraną, kuris iškoneveikė Neutraliteto Aktą ir šlovino Ruzvelto pastangas atnaujinti laivyną ir išplėsti armiją. Kažkokia moteris, nešiojanti „Pirmiausia — Amerika” ženklelį, pratrūko plūstis ir išvadino veteraną karo kurstytoju. Kai drauge su ja buvęs vyras grėsmingai pakilo iš vietos, barmenas tučtuojau išmetė jį lauk — karo veteraną, žinoma, o ne taikos šalininką, kuris šit buvo besukeliąs peštynes. Tipiškas atvejis, pagalvojo Feračinis, nieko kito ir neverta tikėtis iš pasaulio, kaltinančio tautas, esą, šios neprotingai elgiasi, mėgindamos apsiginti. Štai čia, kur bepažvelgsi, ir vešėjo to trisdešimt šešerių metų ateities pasaulio, iš kurio Feračinis ir atvyko, visos šaknys bei priežastys.
Kaip tik tai operacija „Protėjas” ir turėjo pakeisti. Bet Haris Feračinis ėmė patyliukais smarkiai abejoti, ar įmanoma aptikti tokiai užduočiai reikalingą burtažodį.
Priešakyje suspindo šviesa — dvi ant stulpų kabančios lempos tirštėjančių miesto šešėlių fone nutvieskė pakelės užeigą bei netoliese stovinčių sunkvežimių kontūrus. Keleivio sėdynėje įsitaisęs Kesidis, iki pat nosies galiuko užsimaukšlinęs skaisčiai žydrą vilnonę kepurę, ant nublukusio kombinezono apsivilkęs sunkų apsiaustą, pasirąžė, ištiesdamas visą savo ilgą kaulėtą kūną, ir mostelėjo užeigos linkui.
— Štai čia. Tą vietelę aš ir turėjau omeny — kur buvome sustoję praeitos kelionės metu. Šiaip ar taip, man jau žarna žarną ryja, laikas pasirūpinti ir skrandžio reikmėmis. Kaip sakai, Hari, ar ne metas būtų kiek atsikvėpti?
— Visai neverta lankytis tose pačiose vietose, — atsiliepė Feračinis. — Išvažiavę į kitą miesto pusę rasime ir daugiau užeigų.
— Ką? Bene jau nebeprisimeni tų bifšteksų su svogūnais? O be to, argi tai — ne ta pati vietelė, kur indus plovė tokia nieko sau mergužėlė? Nagi ta, su gundančiais apvalumais, o jau užpakaliukas! Ir dar apšaudė tave tokiais dygiais žvilgsniais…
— Kaip tik čia šuo ir pakastas. Aš visiškai nenoriu, kad mane atpažintų.
Kesidis skėstelėjo rankomis.
— Hari, galiu prisiekti, kad tau vystosi paranoja… Norėjau pasakyti — negi manai, kad rizikuojame pakliūti tiesiog į gestapo nagus čia, pačiame Misurio valstijos viduryje? Neužmiršk, kad jau nebesame anapus balos. Važiuojame mielosiomis gimtosiomis žemėmis.
— Nagi nagi, Kesidi. Tu puikiai žinai, ką aš turiu omeny.
— Gerai jau gerai, Hari, — atsidusęs Kesidis vėl sudribo sėdynėje.
Žinoma, Feračinio tiesa. Nežinia, kas per tuos du mėnesius galėjo atsitikti, ir neįmanoma įspėti, kokių pasekmių galima susilaukti, jeigu kas nors visiškai atsitiktinai įsidėmėjo sunkvežimį ar veidą, išgirdo pokalbio nuotrupą.
Nors apmokymo programoje dalyvavo net keletas instruktorių, kurie turėjo nors bendrais bruožais paaiškinti tą fizikos teoriją, kuria buvo paremtas visas procesas, tačiau Feračinis sugebėjo suprasti tik tiek, kad mechanizmas, sukonstruotas giliuose požemiuose greta Tularozos, turi valioti perkelti tiek žmones, tiek ir jų įrangą į praeitį. Tai šit į kokius reikalus iki ausų buvo įklimpęs Vinsleidas, štai kodėl jis praleisdavo daugybę laiko, kalbėdamasis su mokslininkais.
Anksčiau dar nebuvo pasitaikę tokio atvejo, kad efektyviai pavyktų perkelti žmones į praeitį. Buvo atlikta vos keletas preliminarių bandymų, kuriuos mokslininkai trumpai apibūdino kaip „padrąsinančius”, nesiteikdami atskleisti daugiau jokių detalių, kaip ir su kokiais objektais vyko bandymai. Matyt, diena dienon vis labiau blogėjanti situacija pasaulyje vertė skubėti ir pradėti misiją tučtuojau, netgi nelaukiant atsakymų į visus iškylančius klausimus.
Po tris mėnesius trukusių apmokymų, erdvioje patalpoje, įrengtoje giliame požemyje po įmone Tularozoje, didžiulė, sulig vidutinišku dirižabliu kiaušinio formos kapsulė, apgaubta žydro švytėjimo išnyko, liko tik tuščios ją prilaikiusios sąsparos ir ištisos džiunglės įvairiausios aparatūros bei laidų. Kapsulė vėl materializavosi trisdešimt šešeriais metais anksčiau, pakelta per penkis tūkstančius pėdų aukštyn, tokiu būdu siekiant apsisaugoti nuo bet kokių galimų netikėtumų, jeigu vietovės aplinka būtų pernelyg smarkiai pasikeitusi. Automatiškai išsipūtusios helio pagalvės nuleido kapsulę žemėn, ir, praėjus penkiolikai minučių po atvykimo, Feračinis pasijuto drauge su kitais vienuolika „Protėjo” misijos narių bestovįs Naujosios Meksikos dykumoje ir bežvelgiąs į 1939-ųjų sausio dangų. Laiko keliautojai, savo kailiais patyrę, be jokios abejonės, patį drąsiausią ir labiausiai bauginantį visų laikų mokslų atradimą, galų gale atvyko į paskirties vietą oro balionu.
Aparatas Tularozoje galėjo perkelti keliautojus tiktai į vieną pusę — tai buvo projektorius, kurio didžiausias įmanomas veikimo „diapazonas” į praeitį ir buvo 1939-ųjų sausis. O tam, kad būtų sukurtas abipusis ryšys, antrajame gale reikėjo sukonstruoti kitą aparatą, vadinamą „sugrįžimo vartais”, visos jam reikalingos medžiagos bei detalės irgi buvo atsigabentos kapsule. Remdamiesi apmokymų metu pasiektais bandomųjų maketų konstravimo rezultatais, mokslininkai numatė, kad prireiks keturių penkių mėnesių, kol sugrįžimo vartai pradės funkcionuoti.
Tačiau pagrindinis operacijos tikslas buvo užmegzti ryšį tarp dviejų, dviem skirtingoms epochoms priklausančių Jungtinių Valstijų vyriausybių ir, kol tai nebus pasiekta, jokiu būdu nesukelti bereikalingų sensacijų, taigi, 1975-ųjų politikai nusprendė, kad visas sugrįžimo vartų konstravimas turi vykti slapta. Be to, siekiant ateityje pagerinti pervežimus, tiekimą bei susisiekimą, buvo išreikštas pageidavimas vartus surinkinėti dideliame Rytinės pakrantės mieste. Štai kodėl Feračinis ir visa Jungtinėse Valstijose likusi misijos grupė, vadinama kodiniu pavadinimu „Cukrus”, turėjo pergabenti visas detales iš laikino prieglobsčio Naujojoje Meksikoje į išsinuomotą sandėlį Bruklino uosto rajone. Pačias svarbiausias detales, tokias kaip kompiuteriai ir elektroniniai prietaisai, kurių kito laikmečio kilmės iš esmės nebuvo įmanoma nuslėpti, jie gabeno patys, sunkvežimiu. Tuo tarpu kitos, stambesnės detalės bei konstrukcijos, likusios išardžius pačią kapsulę, kuri specialiai buvo pagaminta iš 1939-aisiais žinomų medžiagų, kad jos komponentus būtų galima palaikyti bet kokio paprasčiausio mechanizmo dalimis, buvo nugabentos į Albukerką ir iš ten išsiųstos geležinkeliu.
Antrasis misijos tikslas buvo įsikišti į politinę situaciją Anglijoje, kur 1939–1940 metų įvykiai ir buvo „Protėjo” pasaulį ištikusios katastrofos užuomazga. Šiuo atveju misija negalėjo delsti laukdama, kol Brukline bus užbaigti konstruoti sugrįžimo vartai. Grėsmingi įvykiai Europoje vystėsi tokiu greičiu, kad, norint išvengti visiško žlugimo pasikartojimo, Vakarų lyderiams reikėjo nedelsiant imtis kažkokių priemonių. Taigi, Vinsleidas ir dar du Didžiosios Britanijos grupės, vadinamos „Karaliumi”, nariai nieko nelaukdami išvyko į Londoną; iki Niujorko jie nuskrido DC-3 tipo lėktuvu, o toliau kelionę tęsė laivu — „Pan Amerikos” aviareisas į Lisaboną turėjo būti atidarytas kiek vėliau tais pačiais metais.
Ids tiltu pervažiavę Misisipę, Feračinis su Kesidžiu sustojo prie visą parą veikiančios užkandinės, įsikūrusios Indianapolio pakraštyje, prie pat kelio, vedančio iš miesto. Mašinų stovėjimo aikštelėje viešpatavo visiška tamsa, tačiau, įžengę į užkandinę, keliautojai pateko į jaukią ir mielą aplinką — patalpa buvo nutvieksta geltonų lempų šviesos, čia tvyrojo gardūs kvapai, o kampe stovinti anglių krosnelė skleidė malonią šilumą. Čionai už stalų ar nedidelėse kabinose sėdėjo gal tuzinas ar du žmonių, dauguma jų buvo tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojai. Patalpos gilumoje, įrėmintas langelyje, atsivedančiame į garų užtvindytą virtuvę, rusvaodis virėjas dėliojo kiaušinienės su kumpiu bei jautienos šonkauliukų kupinas lėkštes, kad stambi, meksikietę primenanti moteriškė, dirbanti prie kasos, galėtų lengvai jas pasiekti. Ant sienų buvo prikabinėta atvirukų, laikraščių iškarpų ir beisbolo žaidėjų nuotraukų, o didžiulis, medinis radijo aparatas, stovintis ant lentynos greta kavinuko, transliavo muziką — Feračinis jau sugebėjo atpažinti, kad tai — Diuko Elingtono kūrinys. Ištisus apmokymų mėnesius grupė laisvalaikiu būdavo stačiai užtvindoma to laikotarpio radijo įrašais bei filmais.
Niekas nekreipė dėmesio į Feračinį ir Kesidį, kai šie nusitrypė nuo batų purviną tirpstantį sniegą, atsisagstė šiltus apsiaustus ir prisiartino prie baro užsisakyti dviejų bifšteksų. Juodu pasiėmė po puodelį kavos ir nusinešė juos į laisvą kabiną tolimajame kampe, netoli žvaliai besišnekučiuojančios grupelės padoriai apsirengusio jaunimo — pasiekiančios juos pokalbio nuotrupos tokiai aplinkai skambėjo pernelyg intelektualiai.
— Čia šilta, — suniurnėjo Kesidis, nusitraukdamas kepurę ir pirštais pašiaušdamas prigulusius prie galvos plaukus. — Gal norėsi kuriam laikui užleisti man vairą, kai vėl leisimės į kelią?
Feračinis linktelėjo.
— Žinoma, valandėlė poilsio būtų visai ne pro šalį. Gal net sugebėčiau keletą valandų numigti.
— Keturios dienos kelionėje — ir tai važiuojant ištisą parą. Galima gi buvo pasinaudoti kokia nors kelias valstijas jungiančia transporto sistema, — Kesidis išsipleikė krėsle ir, kilstelėjęs puodelį prie lūpų, gurkštelėjo kavos, tuo pat metu dairydamasis aplinkui. — Zinai, Hari, aš vis dar negaliu kaip reikiant priprasti. Niekas nereikalauja jokių dokumentų, jokių leidimų… Pasirodo, Klodas sakė tiesą — kone visi čia ir daro tai, ką nori. O aš maniau, kad jis tik medum tepa, kalbėdamas apie būsimą misiją.
— Hmmm… — tiek teatsakė Feračinis.
Kesidis pasilenkė ir valandėlę dėbsojo į Feračinį tokiu žvilgsiu, kokiu paprastai ir žiūrėdavo ką nors sumąstęs.
— Žinai, Hari, kartais imu ir pagalvoju sau… Nagi, žmogus juk gali gyvuoti ir kur kas blogiau nei visą laiką trindamasis čia — supranti, ką turiu omeny? Kai Klodas jau turės savąjį mechanizmą ir galės daryti su juo, ką užsimanęs…
— Tu kuoktelėjai! Žinai, kalbi kaip tikras šiknius.
— Ne, aš visiškai rimtai. Kas gi laukia mūsų ten, iš kur atvykome? Ten juk jau viskas baigta.
— Kaip tik todėl mes ir esame čia — kad viskas pasikeistų! Mūsų pasaulis turi tapti kitoks — ar tau neaišku?
— Nori pasakyti, viskas štai taip ims ir pasikeis? Praslinkus kuriam laikui tuo pačiu įtaisu mes grįšime atgal — ir rasime naują pasaulį, laukiantį mūsų išskėstomis rankomis? — neatrodė, kad Kesidis būtų linkęs taip lengvai patikėti. — Šitaip paprastai niekas nepasidaro, Hari. Be to, tiek Klodas, tiek ir visi tie mūsų pasaulio mokslininkai… Na taip, jie įnirtingai stengėsi įtikinti mus, kad viskas kaip tik taip ir bus, kad viskas suveiks taip, kaip reikia, tačiau, įdėmiau jų pasiklausęs, galėjai nesunkiai suprasti, kad ir jie patys nieko tikro nežino. Jie anaiptol nėra tikri, kad šitas reikalas išdegs.
Feračinis susiraukė.
— Nagi nagi, Kesidi, mes trinamės čia jau pakankamai ilgai, mums visiškai užteko laiko susipažinti su šiuo pasauliu, patirti, kokie čia žmonės. Tu iš tiesų norėtum gyventi apsuptas tokių menkystų? Jie gi viską gauna gatavą — ir atstumia bet ką, kas tiesiogiai nesusiję su jais pačiais. Jie net neįstengia pasižiūrėti toliau savo nosių ir pamatyti, kas iš tiesų dedasi realybėje. Jaučiuosi tarsi atsidūręs peraugusių vaikų, vis dar įsikibusių motinos sijono, šalyje. Turėjau omeny…
Kesidis kilstelėjo ranką.
— Gerai jau gerai, Hari. Gal rišam temą?
Jis nebenorėjo eilinį kartą įsivelti į beprasmiškus svarstymus. Feračinis gūžtelėjo pečiais ir nugrimzdo į tylą. Kesidis atsilošė ir apsidairė, tačiau netrukus vėl pasilenkė į priekį ir alkūnėmis atsirėmė į stalą.
— Man regis, pasiekę Niujorką mes būsime nusipelnę šiek tiek palakstyti — na, bent dieną ar dvi. Turiu omeny — aš visiškai netrokštu trenktis kur nors į stulpą dėl perdėtos ištikimybės pareigai, nuovargio ar dar ko nors, visai nenoriu ir aplamdyti brangiųjų Mortimerio detalių. Ką tu apie tai manai, Hari? Ar taip nepasiėmus mums keturiasdešimt aštuonių valandų atostogų?
Mortimeris Grynas, buvęs Oro Pajėgų Moderniosios Ginkluotės Sistemų Vystymo ir Išbandymo Centro Nevadoje direktorius, dabar vadovavo mokslinei-inžinerinei misijos grupei, kurią sudarė trys žmonės. Tad jis ir buvo atsakingas už sugrįžimo vartų surinkimą. Be to, jis buvo antrasis pagal rangą visoje „Protėjo” grupėje, taigi, dabar, kai Vinsleidas išvyko į Londoną, jo žinioje liko visa „Cukraus” grupė.
Feračinis vos pastebimai šyptelėjo ir, išsirangęs iš apsiausto, pakabino jį ant kėdės atlošo.
— Nagi, manau, tai bus visai įmanoma sutvarkyti, — pasakė jis.
— Bet visų pirma turime pristatyti krovinį. O jau paskui šnektelėsiu su Mortimeriu, manau, keturiasdešimt aštuonioms valandoms jis mus tikrai paleis.
Kesidis pasilenkė virš stalo, prisikišdamas arčiau Feračinio.
— Ar prisimeni tuos vaikinus, su kuriais praėjusį kartą šnekėjomės Vakarų Trisdešimt ketvirtojoje? — Jis apsilaižė lūpas ir prislopinęs balsą kalbėjo toliau: — Regis, Ist Saide iš tiesų esama aukštos klasės mergužėlių. Už pusantro bakso galima gauti… — Jis taip ir neužbaigė sakinio, mat prisiartinusi meksikietė padavėja dunkstelėjo ant stalo dvi dideles lėkštes su užsakytu maistu ir krepšelį storomis riekėmis supjaustytos duonos.
Kesidis jau buvo betęsiąs pradėtą temą, tačiau prie gretimo staliuko vienas balsas ūmai nuskambėjo netikėtai garsiai, užgoždamas bendrą šurmulį ir atkreipdamas Kesidžio dėmesį. Kalbėjo putliaveidis, gan jaunatviškai atrodantis vyrukas, vilkįs tamsiai rudą megztinį.
— Kolino tiesa. Kuriems galams mums veltis į visokius svetimšalių karus? Kartą mes jau ištraukėme juos už ausų, ar ne? Ir kas iš to? Jie net nesiteikė susimokėti savo skolų. Jei kam nors įdomi mano nuomonė — galiu drąsiai tvirtinti, kad kaip tik tai ir buvo pagrindinė dvidešimt devintaisiais mus ištikusio nuosmukio priežastis.
— Kaip tik tai aš ir turėjau galvoje, — atsiliepė žydrą švarkelį vilkinti mergina, sėdinti kitoje stalo pusėje. — Šiaip ar taip, visos jų vyriausybės kiaurai perpuvusios. Karai ten — kaip vietinės reikšmės ligos. Tikiuosi, Hitleris atliks gerą darbą ir viską ten kaip reikiant išvalys. Regis, jis sugebės su tuo susidoroti.
— Tikrai, tikrai, — pritarė greta jos sėdintis šviesiaplaukis vyras. — Juk jis, galų gale, tiktai atsiima tai, kas teisėtai jiems priklauso, be to, siekia grąžinti bent šiek tiek orumo ir disciplinos. Fionos tiesa, tokie dalykai jiems iš tiesų gali visai praversti. Norėjau pasakyti — kokią gi jie turi alternatyvą?
— Na ką tu, juk ten dar yra ir Čemberleeeenas, — pabrėždamas sarkazmą nutęsė rudą megztinį vilkįs vyrukas. Kažkas sukikeno.
Laibas jaunuolis, sėdįs priešais šviesiaplaukį vyriškį, suraukė antakius, išpūtė akis, įbedė pirštą į viršutinę lūpą ir ėmė mojuoti virš galvos valgiaraščiu.
— Vakar aš dar kartą kalbėjausi su herr Hitleriu, — pareiškė jis, manieringai pamėgdžiodamas anglišką akcentą. Jo bičiuliai prapliupo kvatotis.
Įbedęs nuožmų žvilgsnį į savo lėkštę, Feračinis įnirtingai kramtė maistą.
— Nagi, neimk į galvą, Hari, — pratarė Kesidis. — Galima pamanyti, kad jie išvis ką nors nutuokia.
— Jie yra tipiški savosios terpės atstovai, — suniurnėjo Feračinis ir papurtė galvą. — Ši šalis nebeturi jokių šansų. Juos jau galima nurašyti į dešras.
Už gretimo staliuko sėdįs žmogus rudu megztiniu kalbėjo toliau:
— Ką gi, jei pažvelgsime tiesai į akis, turėsime pripažinti, kad fašizmas iš tiesų siūlo bent šiokią tokią išeitį. Galbūt šiame pramoniniame amžiuje kitaip nė neįmanoma. Turėjau omeny, kad demokratija gal ir išties buvo puikus dalykas žemvaldžių bajorijos ir panašiais laikais, bet juk patys matome, kur tai galų gale atvedė.
— Tiesiog būtina, kad kažkas tvirtai laikytų valdžią savo rankose, — pareiškė mergina žydru švarkeliu. — Regis, be mūsų, vieninteliai, kurie irgi sugeba tai suprasti, yra komunistai.
— Taip, ir mes visi puikiai žinome, ką tai reiškia, — atsiliepė šviesiaplaukis.
— Viso pasaulio slunkiai, susivienykite! — suriko laibasis jaunuolis, šįsyk pamėgdžiodamas tikrą rusą.
Staiga Kesidžio kantrybė trūko. Be jokio perspėjimo jis žaibiškai atsisuko, grėsmingai atstatė šakutę su vis dar pasmeigtu bifštekso kąsniu ir ėmė mosuoti ja aukštyn žemyn.
— Ei jūs ten, verčiau liaukitės tauziję niekus, ir tučtuojau, jei norite išnešti sveiką kailį, — perspėjo jis, grėsmingai prisimerkdamas, kimiame jo balse nuskambėjo nieko gero nežadančios gaidelės. — Jūs patys gi ten nebuvote, ir žalio supratimo neturite, kas ten vyksta, ir kaip. — Neatsigręždamas jis mostelėjo galva Feračinio link. — Matote šį vaikiną? Štai jis išmano visa tai kuo puikiausiai. Dvejus metus savanoriu prakiurksojo Ispanijoje, Abės Linkolno brigadoje. Kaip reikiant paragavo fašistų bombardavimo, ir nuo to laiko jam, suprantate, varžtelis atsisukęs. Išgirdęs tokias šnekas, kaipmat pasiunta — matote, jau dabar dėbso baltomis. Taigi, verčiau prikąskite liežuvius, kol jis dar nepašėlo, sutarta?
Feračinis patyliukais suurzgė. Keletą akimirkų tvyrojo nejauki tyla, grėsmingai atkišęs šakutę, Kesidis vis dar varstė visus nuožmiu žvilgsniu, vaipydamasis iš po nutriušusių ūsiukų. Paskui viena merginų šniurkštelėjusi nosimi nusigręžė ir, iš paskutiniųjų nuduodama, kad nieko neįvyko, išdidžiai prašneko:
— Ar kas nors skaitėte „Apie peles ir žmones”? Mano nuomone, Steinbeko piešiami vaizdai toookie gyvi…
Vėl užsimezgė pokalbis, Kesidis patenkintas niurgztelėjo ir pagaliau nusigręžė. Niekas užeigoje neišsidavė išvis ką nors pastebėjęs, ir keliautojai užbaigė pietus be jokių incidentų.
Kai pagaliau susiruošė vykti toliau, Feračinis dar užėjo į tualetą, palikdamas Kesidį prie pat išorinių durų. Tačiau išėjęs rado Kesidį sugrįžusį ir lūkuriuojantį siaurame tamsiame, iš užeigos vedančiame koridorėlyje, užgrūstame bulvių maišais ir daržovių įpakavimo dėžėmis. Įprasto Kesidžio nerūpestingumo nebuvo likę nė kvapo, jis atrodė įsitempęs ir budrus.
— Kas nutiko? — paklausė Feračinis.
— Kažkoks tipelis trinasi aplink sunkvežimį, — prislopinęs balsą atsiliepė Kesidis. — Spėjau pastebėti, kaip jis šmurkštelėjo į kitą pusę.
— Manai, apiplėšimas?
— Panašu.
— Kitus matei?
— Ne, bet ten juk tamsu nors į akį durk.
— Na, ir kaip kapstysimės iš padėties?
Kesidis kryptelėjo galva link užpakalinių durų, kurios iš koridoriaus vedė į lauką.
— Galėtume apsimesti lengvu taikiniu, o vienas išeitume pro čia ir, jeigu kas, pridengtume. Kaip tu manai?
Feračinis žengė artyn ir prikišo veidą prie pat įstiklinto langelio duryse. Kraipydamas galvą į šalis, jis, kiek tik leido regėjimo laukas, pabandė įžiūrėti visa, kas dedasi išorėje. Galų gale žingtelėjo atgal ir trumpai linktelėjo.
— Na, ir kas gi bus ta antis viliokė?
Stojo nejauki tyla. Feračinis liūdnai atsiduso.
— Gerai jau gerai. Pabūsiu aš. Pirmyn. Duodu tau penketą minučių.
Kesidis be garso išgaravo pro duris, o Feračinis sugrįžo į tualetą ir nusiprausė veidą.
Po penkių minučių jis išėjo ir nusliūkinęs atgal į užkandinę nusipirko porą ledinukų lazdelių. Paskui užsimetė apsiaustą, išėjo laukan ir nužingsniavo į tamsių šešėlių apgaubtą mašinų stovėjimo aikštelę. Jis apėjo sunkvežimį, tuo pat metu nuduodamas, kad rausiasi apsiausto kišenėje, ieškodamas raktelių.
Kai Feračinis pasiekė kabiną, iš už jos, tiesiog priešais jį išniro kažkoks žmogus. Tolimo gatvės žibinto atšvaitas blausiai nušvietė aukštą ir stambų siluetą kiek gunktelėjusiais pečiais. Žmogus dėvėjo minkštą fetrinę skrybėlę ir nušiurusį paltą. Feračinis įsitempė, laukdamas antpuolio, tačiau žmogus stabtelėjo per kelias pėdas nuo jo.
— Ei, bičiuli, sakyk, gal atsitiktinai važiuoji iki pat pakrantės? — kiek švogždamas prašneko jis. — Ar negalėtum pavėžėti, a? Kanzase palikau savo moterį su trim mažais… Pasiutusiai reikia darbo.
— Niekaip negaliu padėti tau, bičiuli, — atsakė Feračinis. — Taisyklės spaudžia. Bosas nuolatos tikrina. — Jis ištraukė ranką iš kišenės, laikydamas tarp pirštų banknotą, tuo pat metu įtempęs visas jusles, bene pajus už nugaros kokį nors krustelėjimą — vogčiomis žengtą žingsnį ar beveik negirdimą gilų įkvėpimą tą sekundę, kai ranka pakeliama smūgiui. Tokį akimirksnį jam beliko visiškai pasikliauti nematomu savo partneriu — kad šis suspėjo reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje.
— Štai tau doleris — nueik ko nors užkąsti.
Netgi tamsoje jis sugebėjo įžiūrėti, kaip išsiplėtė žmogaus akys.
— Visas doleris! Klausyk, ar esi tikras, kad…
— Imk gi ir užkąsk ko nors. Be to, ten, viduje, yra ir kitų vaikinų.
Žmogus paėmė pinigą, dėkodamas kažką neaiškiai suniurzgė ir nusliūkino link užkandinės durų. Mažne tą pat akimirksnį Feračiniui iš užnugario be garso materializavosi Kesidis.
— Jokių problemų, a? — Jo balse aiškiai jautėsi šioks toks nusivylimas.
— Jokių. Vaikinas tiesiog ieško darbo.
Tačiau atsargumas jau seniai buvo tapęs antrąja jų prigimtimi. Feračinis švystelėjo Kesidžiui raktus, ir po penkų minučių jie jau vėl dardėjo Indianapolio link.