Operacija „Protėjas” 1

24 skyrius

Rugsėjo vienuoliktąją Jungtinių Valstijų prezidentas Franklinas Ruzveltas nusiuntė Čerčiliui labai jau netikėtą laišką, sveikindamas jį vėl tapus Britanijos karinio laivyno vyriausiuoju vadu ir išreikšdamas viltį, kad Čerčilis neatsisakysiąs ir toliau palaikyti su juo asmeninius ryšius.

Mat valstybės vadovui užmegzti šitokio pobūdžio santykius su vyresnybei pavaldžiu ir dar kitos valstybės ministru, be kita ko, netgi ne atsakingu už kokius nors užsienio reikalus, buvo, švelniai tariant, labai jau neįprasta. Juo labiau šis žingsnis atrodė neįtikėtinas todėl, kad juodu beveik net nebuvo oficialiai pažįstami. Tiesa, kartą 1918-aisiais, buvo trumpai susitikę Londone, kur Ruzveltas buvo atvykęs kaip laivyno ministro pavaduotojas. To susitikimo metu nė vienas jų nepaliko antrajam itin gero įspūdžio. Iki pat šiol Čerčilis ir Ruzveltas sutarė tik dėl vieno vienintelio dalyko — būtent dėl to, kad nacizmas kelia iš tiesų rimtą grėsmę. Tačiau beveik visais kitais klausimais juodviejų pozicijos buvo kone kardinaliai priešingos. Čerčilis buvo griežtas konservatorius, tradicinė jo ideologija ničniekuo nesisiejo su pragmatišku Ruzvelto polinkiu eksperimentuoti, o kaip tik šį polinkį stačiai garbino Amerikos profsąjungos, Ruzveltas buvo pripažintas Amerikos liberalizmo vadas. Kadangi Naujosios Sutarties idėjos iš pažiūros ne ką tesiskyrė nuo tų, kurias skelbė eksprezidentas Huveris, likęs nuošaly po to, kai buvo atsisakyta laisvai besivystančio kapitalizmo, ir atkakliai tebetvirtinąs, kad visi nuostoliai laikui bėgant kompensuosis savaime, taigi, kategoriškai prieš tokias idėjas nusistatęs Čerčilis ėmė primygtinai kviesti neprisidėti prie Ruzvelto „negailestingo karo su verslu ir turtu”. Pastarasis gi savo ruožtu laikė Čerčilį į praeitį besižvalgančiu politiniu atgyvena. Tad kaipgi reikėjo suprasti tą visiškai netikėtą simpatijos ir solidarumo proveržį?

Atsakymas slypėjo toje aplinkybėje, kad abu jie vienodai suprato dvidešimtojo amžiaus strategijos realijas, kurios iš tiesų gerokai pranoko savo kiemo reikalų ribas. Abu jie suvokė, kad jūrų laivyno jėga yra gyvybiškai svarbi pasaulio galios dalis, ir kad abiejų tautų — o iš tiesų ir viso demokratiškojo Vakarų pasaulio — likimas didele dalimi priklauso nuo jungtinės anglų ir amerikiečių laivynų jėgos.

Sekdamas amerikiečių stratego ir laivyno istoriko admirolo Mahano, kurio knygas ryte rijo jaunystėje, doktrinomis, Ruzveltas pripažino, kad karinio jūrų laivyno galia ir yra pagrindinė Amerikos ateities gynybinėse sistemose, o kas dar svarbiau, jis suprato ir tai, kad reikia vystyti bendradarbiavimo, o ne konkurencijos politiką su Britanijos karališkuoju laivynu, norint ateityje atsispirti subrendusiai Vokietijos bei Japonijos jėgai. Ilgą laiką vandenynas buvo natūralus ir patikimas Amerikos gynybinis griovys, tačiau atsiradus garo varikliui bei elektrai juo nebebuvo galima pasikliauti, Amerika tapo vientiso kultūrinio ir ideologinio paveldo, besidriekiančio nuo Havajų salų iki Reino, dalimi. Amerikos saugumas bei interesai didele dalimi priklausė nuo Britanijos laivyno, lygiai taip pat, kaip ir Britanijos manevrai dėl jėgų pusiausvyros Europoje priklausė nuo Amerikos veiksmų Vakarų pusrutulyje. Abi šios šalys stovėjo akis į akį su bendru priešu, o jungtinis karinis laivynas ir buvo ta jėga, turinti pridengti tiek vienos, tiek ir kitos užnugarį.

Šį interesų bendrumą puikiai suprato ir britai — kaip tik tai labiausiai ir lėmė geranorišką jų neutralumą Amerikos atžvilgiu Ispanijos-Amerikos kare ir tylų pritarimą Jungtinėms Valstijoms, kai šios suskubo aneksuoti Havajus ir Filipinus, kol to nepadarė vokiečiai. Taip pat tuo buvo galima paaiškinti Britanijos nuolaidas ginče dėl Aliaskos sienų bei primygtiniam Amerikos pageidavimui kontroliuoti Panamą. Savo ruožtu Jungtinės Valstijos atsimokėjo su kaupu, 1917-ais įsijungdamos į Didįjį karą.

Amerika stačiai negalėjo leisti, kad Anglija ir Prancūzija sužlugtų. Nepaisant pakilių frazių apie tai, kad reikia išsaugoti laisvąjį demokratiškąjį pasaulį, pati paprasčiausia tiesa buvo tokia: kad išsaugotų nepaliestą nuosavą kailį, Amerikai nori nenori teks padėti sustabdyti godžias, grobio ištroškusias šalis, o Mažino užkarda buvo jos pirmoji gynybinė užtvara. Šitaip buvo 1917-aisiais — lygiai taip pat buvo ir dabar.

Savo laiške Ruzveltas užsiminė apie sutapimą, kad juodu su Čerčiliu Didžiojo karo metu ėjo panašias pareigas. Paskui jis pavartojo iškalbingą frazę, esą ir dabartinė situacija „iš esmės labai panaši”. Tokia kalba, kurią kitas pasaulinio masto strategas galėjo nesunkiai suprasti, laiškas bylojo, kad, Ruzvelto nuomone, jo ir Čerčilio požiūriai bei tikslai visiškai sutampa.

Kaip gaila, kad Kongrese nėra daugiau žmonių, kurie gebėtų suvokti situaciją kur kas plačiau, pagalvojo Ruzveltas, atsilošdamas krėsle. Jis sėdėjo kambaryje, kurį pertvarkęs įsirengė savo „ovalinį kabinetą”. Ruzveltas nulydėjo akimis išeinančius užsienio reikalų ministrą Kordelį Hulą, patarėją Haroldą Aiksą bei tris senatorius — su jais jis aptarinėjo 1935-ųjų Neutraliteto Aktą, kurį prezidentas smarkiai gailėjosi pasirašęs, bei būsimą balsavimą dėl ginklų pardavimo kariaujančiosioms pusėms apribojimų panaikinimo — šis balsavimas turėjo būti surengtas to paties mėnesio — spalio — pabaigoje.

Jam patiko dirbti čia, oficialiame savo kabinete vykdomosios vyriausybės korpuse. Kambarys buvo jaukus ir patogus, baltomis sienomis ir tamsiai žaliomis užuolaidomis, kartūnu aptrauktais baldais, be to, dar daugiau jaukumo jam suteikė ir pats Ruzveltas, pridėliodamas galybę įvairiausių asmeninių niekučių, šeimos nuotraukų, ištisas stirtas knygų bei pašto ženklų albumų, čia buvo gausu ir laivų modelių, be to, geriausieji Ruzvelto jūrų žemėlapių bei piešinių kolekcijos pavyzdžiai. Pats darbo stalas buvo karalienės Viktorijos dovana. Jis buvo pagamintas iš Britanijai priklausiusio laivo medienos — tas laivas įstrigo šiaurės jūrų leduose ir buvo paliktas likimo valiai, vėliau Jungtinių Valstijų banginių medžiotojai aptiko jį ir išgelbėjo, o restauruotą Jungtinių Valstijų vyriausybė grąžino jį Britanijai.

Ruzveltas ėjo jau penkiasdešimt septintuosius metus ir prezidentavo nuo 1932-ųjų. Retėjantys jo plaukai buvo pašarmoję sidabru, nuo veido beveik neišnykdavo plati baltadantė šypsena, jis nešiojo pensnė auksiniais rėmeliais, užkabintą ant didžiulės tiesios nosies, kuri visai pritiko plačiam, keturkampiu žandikauliu jo veidui. Iš prigimties Ruzveltas buvo aukštas, stambus vyras, o po poliomelito priepuolio, užklupusio prieš aštuoniolika metų, jis išvystė galingas rankas ir pečius, mat po ligos paralyžius surakino abi jo kojas — tokia negalia garantuotai būtų užbaigusi bet kurio silpnesnės valios žmogaus politinę karjerą. Tačiau Ruzveltas sugebėjo sėkmingai grįžti į politikos areną ir tapo Niujorko valstijos gubernatoriumi, o paskui ir prezidentu, ir dar tokiu metu, kai krizės iškamuota nacija kėlė vyriausybei, ko gero, didesnius nei bet kada reikalavimus. Į iššūkį jis atsakė iš tiesų įspūdingai — kad ir ką iš saugaus vėlesniųjų metų atstumo būtų galėję pasakyti įvairūs ekonomikos bei finansų specialistai, vertindami tikrąjį Ruzvelto naudotų priemonių efektyvumą, tačiau svaiginančio jo „Pirmųjų šimto dienų” dinamizmo pakako įkvėpti žmones, priversti juos patikėti, kad visa dėdės Semo jėga yra jų pusėje. Gerokai nusmukę klestėjimo bei pasitikėjimo savo jėgomis rodikliai vėl pakilo, o vėlesniaisiais metais netgi pranoko ankstesnįjį lygį, ir 1936-ųjų metų rinkimuose Ruzveltas buvo perrinktas antrai kadencijai didele balsų persvara.

Tačiau antroji jo kadencija, ko galbūt ir reikėjo tikėtis, jau nebebuvo tokia sėkminga, reikalai klostėsi nebe taip sklandžiai. Jo paties žodžiais tariant, jis ir jo „naujasutartiečiai” „nusipelnė įsišaknijusio godulio neapykantos”. Dabar, kai dauguma depresijos sukeltų bėdų jau liko užnugaryje, ultradešiniosios jėgos siūbtelėjo iš savo užuoglaudų ir kibo į atlapus tiems, kurie reikalavo pagarbos sau ir demonstratyviai apsimetinėjo turį tokių žinių, kurias visuomenė andai laikė išmintimi. Kita vertus, Ruzvelto pastangos pakeisti teisėtvarkos sistemą — tiksliau sakant, liberalizuoti ją po to, kai Aukščiausiasis Teismas paskelbė kai kurias Naujojo Kurso nuostatas nekonstitucinėmis — pasirodė besančios netinkamai apgalvotos, ir įgyvendinti jų nepavyko. Iš savos patirties Ruzveltas jau žinojo, kad, nepaisant nemažėjančio asmeninio jo populiarumo, kai kuriuos principus bei institucijas amerikiečiai iš prigimties buvo linkę iškelti aukščiau individo ir, vos pabandžius kažką čionai pakeisti, jiems neišvengiamai sukildavo įtarimas.

Vienas tokių dalykų buvo ir tvirtas paprastų žmonių pasiryžimas, sykį išsipainiojus iš Senąjį Pasaulį kamuojančių problemų, už jokius pinigus į jas nebesikišti, neleisti, kad jų sūnūs būtų įvelti Į tas pačias rietenas, nuo kurių bėgdami jie patys atsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tvirta izoliacionistų frakcija Kongrese atspindėjo šias nuotaikas, ir jeigu Ruzveltas paslapčia galvojo, kad Amerikai anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks įsitraukti į karą, tai jo, be jokios abejonės, laukė nelengva užduotis: atsargiai pamėginti kažkokiu būdu performuoti visuomenės nuostatas.

Dar visai neseniai Ruzveltas anaiptol nebuvo įsitikinęs, jog tikrai nori šitaip plėšytis. Miunchenas ir po to sekę įvykiai sukėlė jam visišką neviltį, o 1939-ųjų vasarą jis buvo jau kone rimtai apsisprendęs pasitraukti iš viešojo gyvenimo ir visam dar likusiam laikui pasinerti į šeimos džiaugsmus bei asmeninius pomėgius. Tačiau netikėtai griežta Čemberleno nuostata Lenkijos klausimu, ko Ruzveltas jau visiškai nebelaukė, suteikė šiam naujų jėgų, o paskui dar Čerčilio paskyrimas pradžiai į Karo kabinetą, o po to — ir į laivyną atgaivino visas senąsias Ruzvelto viltis. Garsusis jo laiškas Čerčiliui iš dalies ir buvo džiaugsmo, kurio Ruzveltas nei norėjo, nei valiojo nuslėpti, išraiška.

Tiesą sakant, tas netikėtas įvykių posūkis įliejo tiek naujos gyvybės, kad Ruzveltas jau rimtai brandino mintį sulaužyti nusistovėjusią tradiciją ir balotiruotis trečiai kadencijai. Tiesa, kol kas tai tebuvo slapta mintis. Ruzveltas dar niekam neužsiminė apie tai, netgi Eleonorai.

Vis dėlto kaip tik dabar užvis labiausiai reikėjo gerai pagalvoti apie būsimąjį vizitą. Tuo tarpu kol Pa Votsonas, už lankytojus atsakingas prezidento sekretorius, koridoriuje sutikinėjo kitą svečių grupę, Ruzveltas pasiėmė viršutinį aplanką iš visos ant stalo gulinčios krūvos ir atsivertė jį, norėdamas kiek atgaivinti atmintį.

Taip, tai turėjo būti tas pats vizitas, kuriam pagrindas buvo padėtas dar spalio vienuoliktąją. Tą dieną Aleksandras Sachsas, pralaukęs ištisus du mėnesius, galų gale buvo prezidento priimtas ir pagaliau įteikė šiam Einšteino laišką. Gal ir nelabai gražu buvo versti Aleksą šitiek laukti, tačiau argi kas galėjo tikėtis prezidentą turint bent kiek laisvo laiko, kai tik ką baigė smilkti pasaulinės parako statinės dagtis? Ruzveltas pasklaidė prirašytus puslapius aplanke ir peržiūrėjo pasibrauktas vietas bei paraštėse pažymėtas pastabas. Urano tyrinėjimai Kolumbijos universitete… įmanomas neįtikėtinų energijos kiekių šaltinis… viena vienintelė bomba gali sunaikinti ištisą miestą… Nacių programa? Be paties Ruzvelto, Sachso ir Votsono kabinete tada dar buvo ir du karinės amunicijos specialistai: pulkininkas Adamsonas iš sausumos kariuomenės bei komandoras Huveris iš karinio jūrų laivyno. „Anaiptol ne giminė vienam žinomam asmeniui!” — juokais prie šio vardo buvo prirašęs Votsonas atmintinėje prezidentui. Ruzveltas nusišypsojo. Spalio vienuoliktosios įrašas bylojo, kad susitikimas baigėsi Ruzvelto žodžiais: „Pa, tai tikrai verta dėmesio, reikia veikti!”

Iš tiesų, buvo pradėta veikti. Kaipmat buvo paskirtas konsultacinis komitetas urano tyrinėjimams, jam vadovavo nacionalinio standartų biuro direktorius Limanas Dž.Brigsas. Pirmasis komiteto susirinkimas turėjo įvykti spalio dvidešimt pirmąją, į jį buvo išsiuntinėti kvietimai tiems mokslininkams, kurie, pasak Sachso, dalyvavo urano tyrinėjimuose.

Tačiau netrukus atsitiko šis tas labai jau neįprasto. Leo Silardas susisiekė su Votsonu ir primygtinai pareikalavo, kad mokslininkų atstovų grupei būtų surengtas susitikimas su pačiu prezidentu dar prieš minėtąją datą. Jie tvirtina, kad tai gyvybiškai svarbu. Numatyta spalio šešioliktajai. Ruzveltas perskaitė Votsono pastabą apie pokalbį su Silardu, ir jo antakiai šoktelėjo viršun iš nuostabos.

— Primygtinai reikalavo susitikti, a? — suniurnėjo jis pats sau.

— Nagi, būtų gerai, kad jie išties turėtų pasakyti kažką itin svarbaus.

Jis padėjo aplanką į šalį ir pakėlė galvą — į kabinetą paskubomis suėjo penketas lankytojų.

Einšteiną Ruzveltas jau pažinojo. Profesorius ir antroji jo žmona Elza, kuri jau šit treji metai kaip mirusi, kartą svečiavosi Baltuosiuose Rūmuose ir netgi čia nakvojo, tai įvyko pačioje 1934-ųjų pradžioje, vos jiems atvykus iš Europos. Tiksliau, atvyko jie dar 1933-aisiais, tačiau su pirmuoju pakvietimu atsitiko kažkoks nesusipratimas. Ruzveltas laisvai kalbėjo vokiškai, taigi, jiedviem su Einšteinu buvo skalsu šnekos apie besiniaukstančią Europos padangę bei abiejų bendrą pomėgį — buriavimą.

Silardas — tas pats vengrų mokslininkas, kurį minėjo savo laiške Einšteinas — irgi atėjo drauge, taip pat ir pulkininkas Adamsonas, kurį suradęs Votsonas pakvietė skubiai sugrįžti. Likusieji du buvo visiškai nepažįstami: profesorius Mortimeris Grynas ir kažkoks vokietis, daktaras Kurtas Šolderis.

Ruzveltas atsilošė kėdėje ir lengviau atsiduso, kai pagaliau baigėsi oficialus pristatinėjimas.

— Nagi, — paragino jis. — Kalbėkite.

Silardas puikiai jautė padėties rimtumą ir dėl to atrodė ypač nervingas. Jis prisėdo ant paties kėdės kraštelio.

— Pone prezidente, nuoširdžiausiai dėkoju, kad patenkinote tokį neįprastą mano prašymą, — prašneko jis. — Bet esu visiškai tikras: kai tik mus išklausysite, pats pripažinsite, kad mes turėjome išties rimtų priežasčių skubiai reikalauti susitikimo su jumis. Taigi, iš karto apie reikalą…

— Būtų gerai, — įsiterpė Votsonas. — Mes turėjome nertis iš kailio, kad kur nors surastume plyšelį jūsų apsilankymui.

Silardas linktelėjo.

— Svarbu štai kas, — kalbėjo jis. — Tai, ką mes turime jums pasakyti, visiškai niekuo nesusieta su urano tyrinėjimais, nors tai, be abejo, irgi labai svarbu. Tačiau tikroji mūsų apsilankymo čia priežastis yra pernelyg svarbi ir slapta, kad būtume galėję bent miglotai užsiminti apie ją laiške…

Adamsonas ir Votsonas suraukė antakius. Ruzvelto smakras vos vos kilstelėjo aukštyn — šiuo vieninteliu judesiu jis uždavė visus būtinus klausimus.

— Gal galėčiau? — Mortimeris Grynas kyštelėjo ranką į švarko užantį ir ištraukė voką, iš kurio išėmė nuotrauką. Kiek pasikėlęs jis padavė ją Votsonui, kuris nedelsdamas ją įteikė prezidentui. Tai buvo padidinta fotografija, paimta iš mikrofilmų archyvo, kurį „Protėjo” grupė atsigabeno iš 1975-ųjų.

Ruzveltas įsmeigė akis į fotografiją, jo kakta susiraukšlėjo. Paskui visišką suglumimą jo veide pakeitė absoliutus nesugebėjimas patikėti — jis po truputį pradėjo suvokti į ką žiūri — o taip pat, kad šitai visiškai neįmanoma. Jis pakėlė akis ir jau žiojosi kažką sakyti.

— Užtikrinu jus — nuotrauka visiškai autentiška, — pasakė Silardas.

— Galėtumėt bent pasidžiaugti, kad šitokie dalykai įvyksta anaiptol ne kiekvieną dieną, — patarė Einšteinas, mėgindamas bent kiek pagelbėti.

Ruzveltas tik sumirksėjo ir vėl įsmeigė akis į fotografiją. Joje buvo įamžinta šeima, susibūrusi prie didžiulės, dailiai išpuoštos kalėdinės eglutės. Žmonės nuotraukoje šypsojosi, vaikai buvo aprengti geriausiais drabužėliais, o aplink juos gulėjo kalnai dėžučių bei ryšulių su dovanomis. Neliko nė menkiausių abejonių — tai buvo paties Ruzvelto šeima, vieta irgi nesunkiai atpažįstama — jo paties rūmai Haid Parke netoli Hudzono, pusiaukelėje tarp Olbanio ir Niujorko. Pats prezidentas drauge su Eleonora stovėjo būrelio centre, buvo čia ir visi trys jų sūnūs — Džonas, Džeimsas bei Franklinas D. jaunesnysis, o taip pat ir duktė Ana Eleonora. Taip pat čia buvo žentas bei marčios, vaikaičiai bei būrys kitų giminaičių, kuriuos visus Ruzveltas akimoju atpažino.

Visa bėda, kad jis niekaip neįstengė prisiminti Kalėdų, kurių metu buvo padaryta kaip tik šita nuotrauka. Keistas dalykas: drauge su visais kitais sėdėjo ir jauna pusseserė, ant kelių laikanti vaikelį, kuris, regis, tikrai buvo jos — tačiau ši giminaitė neturėjo vaikų ir tik visai neseniai buvo pranešusi apie savo sužieduotuves. Bet tai dar buvo ne viskas — užvis labiausiai stulbino užrašas, pakeverzotas dešiniajame fotografijos kampe — Ruzveltas net nesuabejojo, kad rašysena tikrai jo. Ant nuotraukos buvo užrašyta:

Kaiterinai ir Džonui

Viliuosi, kad laimingų dienų prisiminimai

padės išgyventi šiuos sunkius laikus.

Jus mylįs

Franklinas D.R.

Kalėdos, 1941.

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmieji?

Ruzveltas atsargiai padėjo fotografiją ant priešais jį gulinčios popierių krūvelės, dar kelias akimirkas įdėmiai žvelgė į ją, o paskui iš šone gulinčio portsigaro išsiėmė cigaretę ir įkišo jos galą į kandiklį.

— Gal verčiau imkite ir paaiškinkite, — pagaliau ištarė jis, pažvelgdamas į juos.

Kaip kad ir tikėjosi Vinsleidas, galų gale buvo priimtas sprendimas visas jėgas sutelkti sugrįžimo vartų konstravimui — jeigu pasisektų ir jie pagaliau imtų veikti, tokiu atveju Amerika automatiškai gautų atominę bombą tiesiog iš 1975-ųjų. Tuo pat metu turėjo būti vykdoma ir kita prioritetinė programa — atomo branduolio tyrinėjimas, kaip atsarginė priemonė tam atvejui, jei vis dėlto nepavyktų sutvarkyti sugrįžimo vartų. Be to, į šią programą buvo atkreiptas ir visuomenės dėmesys — ji turėjo pakankamai patikimai pridengti sugrįžimo vartų montavimo darbus.

Be to, Ruzvelto nurodymu visa likusioji „Protėjo” grupės dalis turėjo kaipmat atvykti į Vašingtoną.

— Noriu asmeniškai susitikti su kiekvienu iš tos kompanijos, — pasakė jis Votsonui. — O be to, kiekvienam Jungtinių Valstijų piliečiui turi būti suteikta galimybė prireikus pasišnekėti su savo prezidentu. Visai nesvarbu, kuris tai žmogaus variantas ir iš kokių laikų Jungtinių Valstijų jis kilęs. — Valandėlę pamąstęs jis žvilgtelėjo į Gryną. — Kiek laiko, sakėte, jūs pratupėjote užsidarę tame sandėlyje Brukline?

— Nuo vasario mėnesio, — atsakė Grynas.

— Ar jūsų kariai turi savąsias 1975-ųjų uniformas?

— Taip, be jokios abejonės, jie atsigabeno ir jas.

— Tuomet perduokite jiems mano pageidavimą: norėčiau, kad ateidami čia jie jas apsivilktų, — pareiškė Ruzveltas. — Tai pakurstys jų išdidumą, o taip pat ir dvasios tvirtumą. — Pažvelgęs I Votsoną jis skėstelėjo rankomis. — Būtų visai ne kas, jeigu Jungtinių Valstijų kariai turėtų paslapčia, aplinkiniais keliais sliūkinti pas savo vyriausiąjį vadą, tiesa, Pa?.. Ir dar ne bet kur, o pačiuose Baltuosiuose Rūmuose! Tegul nesimaskuoja, o jeigu kam nors šaus į galvą klausinėti, tegul jie sako, kad jų vykdoma užduotis yra įslaptinta ir jie neturi teisės kalbėti apie tai.

Susitikimas, paskirtas spalio dvidešimt pirmajai Standartų Biure, įvyko, kaip ir buvo numatyta. Pasak oficialių įrašų. Jungtinių Valstijų branduolinio ginklo kūrimo programai buvo skirtas 6000 dolerių asignavimas. Posėdžio protokole Adamsonas buvo apibūdintas kaip siaurų pažiūrų seno raugo karininkas, nelinkęs net svarstyti kokių nors naujų galimybių. Įrašas bylojo, kad vienu metu jis net pareiškė, kad pergalę lemia anaiptol ne kažkokios ginkluotės gudrybės, o dvasinė persvara. Jei tikrai taip, atšovė Judžinas Vigneris, tokiu atveju armijos biudžetą galima sumažinti maždaug trisdešimčia procentų. Edvardas Teleris užbaigė, kad Hitlerio „dvasinė persvara” šit ką tik sutriuškino lenkus.

Bet, šiaip ar taip, visa tai buvo skirta tik oficialiam protokolui.