Operacija „Protėjas” 1

6 skyrius

Naktinis klubas šaltoje ryto brėkšmoje priminė praėjusios nakties meilužę, jau be peruko ir nusitrynusiu makiažu arba kino teatrą pasibaigus seansui ir užsižiebus šviesoms. Magija ir iliuzinė aplinka buvo pradingusios, liko tik nuolatos sugrįžtanti realybė.

Gurkšnodamas juodą kavą už vieno staliukų priešais barą, Haris Feračinis nusižiovavo. Jo atmintyje tebebuvo gyvas triukšmingas ir pašėlęs pasaulis, siautėjęs čia vos prieš keletą valandų, spalvingas ir spinduliuojantis, kupinas šokančių kūnų ir besijuokiančių veidų. Dabar užeiga buvo visiškai pasikeitusi, ryškiai geltonų lempų šviesoje aiškiai bolavo palubėje susirangę vamzdžiai, anksčiau visiškai nepastebimi šešėliuose, matėsi tarp prožektorių kabaliuojantys laidai ir apsilaupę sienų dažai. Ant daugumos stalų buvo užkeltos apverstos kėdės, praėjimuose pakloti kilimai jau buvo suvynioti, o raudonais flaneliniais marškiniais pasidabinęs žilaplaukis valytojas, kuriam iš užpakalinės kelnių kišenės kabaliavo dulkių skudurėlis, šlavė grindis. Kesidis ir dar keletas lankytojų vis dar spietėsi prie baro, šnekučiuodamiesi su barmenu Lu, tvarkančiu savo lentynas. Dženetė stovėjo šokių aikštelės pakraštyje, patylomis niūniuodama „Dūmai graužia man akis” dusloku pakimusiu balsu, jai akompanavo nusinuobodžiavęs pianistas su dantyse rūkstančia cigarete. Nežinia kada Dženetė buvo spėjusi persirengti, dabar ji vilkėjo megztuką ir mūvėjo kelnes. Feračinis pabandė prisiminti… ak, taip, gal tarp antros ir trečios valandos nakties ji juk buvo išėjusi namo šiek tiek numigti, nes rytojaus dieną priešpiet turėjo dalyvauti repeticijoje. Vadinasi, tas rytojus jau atėjo, sumetė jis.

Iš viso kito, kas baigėsi pašėlusia laukine naktimi, jam bebuvo likę tik keletas pabirų prisiminimų. Juodu su Kesidžiu pradėjo žygį vakarų trisdešimt ketvirtojoje gatvėje: Kesidis ten gerokai suerzino raudonplaukės mergužėlės žalia suknele vaikiną. Kažkokiame nedideliame bare, kur grojo akordeonistas, buvo tie trejetas airių vaikinų, kažkur kitur — įvairiausių istorijų pritvinkęs atsargos karys, dar — du jūreiviai su orkestro mergaitėmis ir kažkoks sąvadautojas, iš paskutiniųjų stengęsis įpiršti jiems „kur kas geresnę vietelę kiek tolėliau, toje pačioje gatvėje”. O paskui jie susitiko Dženetę ir jos draugę Emi, šnekos buvo kaip vandens — ir galų gale visi atsidūrė užeigoje, kurioje Dženetė dainuodavo keturis vakarus per savaitę — užeigos pavadinimo Feračinis niekaip nebeįstengė prisiminti. Siautulys čia tikriausiai nebūtų taip įsisiūbavęs, jeigu ne Edo gimtadienis.

Edas buvo seniai pradingęs ir dabar netikėtai vėl atsiradęs užeigos savininko Makso bičiulis. Maksas gi šiuo metu sėdėjo už gretimo staliuko, su dviem vyrukais aptarinėdamas miesto mokesčius bei remonto kainas. Nedidukas ir kresnas, tvirtai suręstas, aukšta įdegusia kakta ir susitaršiusiais nepaklusniais plaukais, atpalaiduotu kaklaraiščiu, prasegtais marškiniais ir švarku, dabar užmestu ant gretimos kėdės, Maksas priminė Žmogų, kuris stačiai gimė tam, kad nuolatos kuo nors rūpintųsi. Dženetė pristatė jam Feračinį bei Kesidį, ir šiuodu jam patiko, jis netgi pakvietė juos sudalyvauti vakarėlyje po darbo valandų, skirtame tik siauram bičiulių ratui — dabar koks pustuzinis jų, išsibarstę po visą patalpą, miegojo susirangę įvairiausiomis pozomis. Buvo panašu, kad Maksas turi šiokių tokių problemų su kažkokiu vietinės reikšmės gangsteriu, kuris primygtinai siūlėsi už tam tikrą mokestį suteikti apsaugą verslui. Taigi, Maksas buvo visiškai ne prieš sustiprinti nuolatinių savo lankytojų gretas tokiais vyrukais, kurie sugeba savimi pasirūpinti.

1939-ųjų Niujorko nebuvo ko nė lyginti su ta nuobodžia ir asketiška autoritarine Amerika, prie kurios Feračinis buvo pripratęs. Jau vien pasivaikščiojimas po Manheteną, apžiūrinėjam šurmuliuojančią minią bei parduotuvių vitrinose išdėstytas prekes, sukeldavo daugybę nepatirtų pojūčių. Sukiodamasis tarp žmonių, kurie buvo laisvi, galėjo rinktis darbą, galėjo pirkti viską, už ką tik pajėgė susimokėti, eiti ten, kur širdis geidė, tapti bet kuo, kam tik pakanka sugebėjimų, Feračinis pasijuto taip, it pirmąsyk gyvenime būtų įkvėpęs gryno oro. Žinoma, šis tviskantis paveikslas turėjo ir tamsiąją pusę, tačiau visus trūkumus čionai galėjai pavadinti neišvengiamai egzistuojančiu antruoju lazdos galu. Tokioje visuomenėje, kur žmonės laisvai gali daryti tai, ką nori, kai kurie jos nariai paprastai visada pagenda. Jei proceso niekas nekontroliuoja, geriečių ir blogiečių spektras paprastai abiem kryptimis nusidriekia į begalybę.

Ir vis dėlto tuo pat metu Feračinis neįstengė atsikratyti jį apėmusio įtūžio bei nevilties. Taip, jis atrado podepresinių laikų Ameriką — tikrąją Ameriką, kuri buvo įsikūnijusi visuose fermeriuose, rančų darbininkuose, šachtininkuose, medkirčiuose, fabrikų darbininkuose, krautuvėlių savininkuose bei sunkvežimių vairuotojuose, su kuriais teko šnekėtis ilgame kelyje iš Albukerko į Niujorką. Visi jie buvo stiprūs, nesužalotų sielų, grakštūs ir labai išdidūs dėl to, kad sugebėjo išsikapanoti iš paties pragaro, taip ir nepaaukoję savojo asmeninės laisvės idealo, ką buvo priversta padaryti didžioji dalis Europos. Juk kaip tik čia ir turėjo kurtis pasaulinės sąjungos branduolys, sąjungos, pajėgios atremti Hitlerio galybę.

Tačiau užuot ėmusis rimto darbo, Amerika leido laiką vėjais, kiauras naktis ūžaudama — niekas nepasikeis netgi tada, kai naciai praris visą Europą, o japonai užgrobs didžiąją dalį Azijos — iki pat tol, kol Rusija bus nušluota nuo žemės paviršiaus. Tiktai tada Amerika atsikvošės — bet bus jau per vėlu. Ryškios iliuzijų spalvos bei tviskesys jau bus nublankę, liks tik šalto, ūkanoto ir bedžiaugsmio ryto aušra. Klodas tikėjo, kad visa tai įmanoma pakeisti. Feračinis gi manė, kad Klodas kuoktelėjęs.

— Argi ne tiesa, Hari? — šūktelėjo Maksas nuo gretimo staliuko.

— Kas? Aš nesiklausiau.

— Dabar mes kur kas dažniau matysime čia tave ir Kaubojų. Nagi, vaikinams, kurie pažįsta Maksą, visos durys atviros. Tokie be jokių kliūčių patenka į pačias geriausias vieteles mieste. Susitinka su merginomis — šauniomis merginomis, supranti, ką turiu omeny? Maksas moka būti iš tiesų puikus draugas.

— Na, žinoma, mes dažnai susitiksime, Maksai. Kodėl gi ne?

— Matai? Haris yra vaikinas kaip reikiant. O ką aš tau sakiau?

— O kokiose vežėčiose tu sėdi, Hari? — paklausė vienas iš dviejų su Maksu sėdinčių vyrukų, vienu mauku susiversdamas visą likusį gėrimą. Dar anksčiau Maksas buvo pristatęs jį kaip Džonį.

Feračinis tik skėstelėjo rankomis — kaip tik tuo momentu nuo baro priėjo šviesiaplaukė mergina, vardu Perlė, ir vikriai susirangė kėdėje priešais Harį.

— Nieko ypatingo šiuo metu neveikiu, — atsakė jis. — Esu po truputį dirbęs tai šį, tai tą… na, patys žinote, kaip kartais būna.

— Koks gi buvo paskutinis darbas?

— Vairavau sunkvežimį tarp šito miesto ir Naujosios Meksikos.

— Ar esi dirbęs fizinį darbą? Galėčiau tave įtaisyti. Ir šlamančiųjų moka visai nemažai — penkiasdešimt per savaitę, o ilgainiui gali gauti ir daugiau.

— Sidas sakosi tarnavęs armijoje, — įsiterpė Maksas. — Sidas sako — Sidas žino. Tiesa, Hari?

Feračinis gūžtelėjo pečiais.

— Netarnavo jis jokioje armijoje, — atsiliepė Perlė dusliu gerkliniu balsu. — Jis tiesiog dalyvavo kažkokioje slaptoje žvalgybinėje operacijoje, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministerija iš ambasados Paryžiuje. Kaubojus kaip tik pasakojo mums apie tai prie baro. Austrijoje, ar kur ten, jie pagrobė tikrą princesę. Klausyk, Maksai, kodėl mes negalėtume šių įdomių vyrukų dažniau atsivilioti čia?

Feračinis patyliukais sudejavo ir vėl ėmėsi įnirtingai gurkšnoti kavą. Tačiau išvystyti temos Perlė nespėjo — prie stalo prisiartino Dženetė, kaip tik užbaigusi savo pasirodymą, — Na kaip tau? — paklausė ji, žvilgtelėjusi į Maksą.

— Ar galėsi dirbti rytoj įprastu laiku?

— Žinoma, jeigu nori. Kodėl gi ne?

— Be to, apsivilksi žydrąją suknelę, sutarėm? Tą klostuotą, su gilia iškirpte, atidengiančia nemažai… na, pati žinai… — Maksas prispaudė kumščius sau prie krūtinės.

Atsidususi Dženetė linktelėjo ir liūdnai nusišypsojo.

— Gerai, aš vilkėsiu žydrąją suknelę, — sutiko ji.

Maksas skubiai linktelėjo galvą ir mostelėjo ranka.

— Taip taip, ir dainuosi. Dainuoji tu puikiai.

— Ką gi, o šiai dienai, regis, pakaks, — pasakė Dženetė ir pažvelgė į Feračinį. — Jei judu su Kesidžiu galite ištverti kelionę metro į kitą miesto galą, aš pataisyčiau judviem vėlyvus pusryčius. Be to, galėsite šiek tiek apsitvarkyti ir pasilabinti su Džefu. Susidomėjai?

Džefas buvo jaunesnysis Dženetės brolis. Ji ir įsidarbino dainininke iš dalies dėl to, kad galėtų paremti jo studijas Kolumbijos universitete, kur jis mokėsi chemijos ir gaudavo valstybinę stipendiją. Juodu ir gyveno drauge kažkur netoli Morning-saido Parko.

— Aš susidomėjau, — atsakė Feračinis. Jis pakėlė galvą ir suriko per visą barą: — Ei, Kesidi! Dženetė kviečia mus papusryčiauti ir susipažinti su jos broliuku. Ar mus tai domina?

— Ką reiškia — papusryčiauti?

— Tą, ką girdėjai. Dženetės namuose, be to, pasilabinsime su Džefu, neužmiršai?

— Ak, Džefas, taip. Tasai chemikas. — Kesidis atsargiai nuslydo nuo aukštos kėdės prie baro. — Turiu pasilabinti su Džefu… ir papusryčiauti, — suvebleno jis savo pašnekovams.

— Na ir sekasi gi kai kam, — suniurnėjo Perlė, prisidegdama cigaretę. — Nieko daugiau neveikiu, kaip tik ieškau vaikino, kurį norėčiau pasikviesti į namus… O ji išeina drauge su dviem.

Feračinis atsistojo ir padėjo Dženetei apsivilkti paltą.

— Taigi, sutarta, — pasakė jai. — Tačiau jokių metro. Su mumis tu važiuosi taksi, neprieštarauji?

Perlė įsmeigė į lubas maldaujantį žvilgsnį.

— Kaip, neturite kadilako? O Dievulėliau, Džen, man tavęs gaila. Išties, sunkūs atėjo laikai…

— Tiesiog mūsų vairuotojas pasiėmė laisvadienį, — atsiliepė Kesidis, prisijungdamas prie jų.

Maksas atsilošė kėdėje ir kilstelėjo galvą.

— Nagi, nepamiršk, ką tau sakiau, Hari. Judu, vaikinai, netrukus vėl grįšite mūsų aplankyti, sutarta? Ir dažnai dažnai tai darysite.

— Kada tik galėsime, — prižadėjo Feračinis.

— Na, o jeigu norėsi šnektelėti dėl darbo, paskambink man, — įsiterpė Džonis, paduodamas Feračiniui vizitinę kortelę. Joje buvo parašyta „Dž.Dž.Dž.Dž.Dž.Dž.Haringtono įmonė” ir telefono numeris, Feračinis linktelėjo, — Ačiū, Džoni. Aš pagalvosiu apie tai.

Pro dvivėres duris trijulė išėjo iš klubo ir trumpu koridoriumi patraukė link laiptelių, vedančių aukštyn į gatvę.

— Kas tai? — paklausė Kesidis iš kitos Dženetės pusės, kai Feračinis jau buvo bekišąs vizitinę kortelę į kišenę. Feračinis padavė kortelę jam, — Jis yra visų Austrijos princesių, kurios nori būti pagrobtos ir išgabentos iš Europos, agentas Niujorke, — pasakė Feračinis, — Judviem būtinai reikėtų susipažinti.

Dženetė turėjo gal kiek daugiau nei dvidešimt metų. Apskritas, atsikišusiu smakru jos veidelis išsišovusiais skruostikauliais ir mergaitiškai užriesta nosyte buvo veikiau šiaip mielas nei žavus. Jos akys buvo didelės, žalzganai žydros, su ilgomis blakstienomis, o kai ji nusišypsodavo putliomis lūpomis, skruostuose atsirasdavo duobutės — beje, šypsojosi ji kone nuolat, netgi po šitokios nakties. Tamsūs, kaštono spalvos jos plaukai palaidomis bangomis bei sruogomis draikėsi aplink veidą — tokia šukuosena, regis, labai tiko šiems laikams, ji smarkiai skyrėsi nuo to bedžiaugsmio glotniai prilaižytų šukuosenų stiliaus, būdingo aštuntajam dešimtmečiui. Praėjusią naktį ji gavo valandėlę numigti, taigi, atrodė gan gaivi — Feračinis ir Kesidis nėmaž neprieštaravo, kad beveik vien ji ir kalbėjo, kol taksi vežė juos Brodvėjumi į šiaurę, link centrinio Park Vesto.

— Mūsų tėtis buvo kažkurios srities inžinierius. Kai man buvo penkiolika, mes persikraustėme į Pensilvaniją, kur jis įsidarbino vienoje plieno kompanijų, — papasakojo ji. — Tačiau, kai viskas sužlugo, jiems teko smarkiai apkarpyti etatus, ir tėtis buvo atleistas. Jam taip ir nepavyko rasti kito darbo — niekam nepavykdavo — ir galų gale mes įstrigome švyturio kambarėlyje.

— Švyturio? — nieko nesupratęs perklausė Kesidis. — Ar nori pasakyti, kad apsigyvenote prie jūros?

Dženetė keistai pažvelgė į jį, nesusigaudydama, juokauja jis ar ne.

— Ne… Tiesiog taip mes tą būstą vadinome. Dviejų skylių viryklė, šaldytuvas sandėliuke — toks vaikinukas kas antrą dieną atnešdavo po penkiasdešimt svarų produktų, vonia koridoriuje — ja tekdavo dalytis su viso aukšto gyventojais, ir visa tai — už septynis dolerius savaitei tokiame grįstame šunkelyje, pačiame lūšnynų rajono pakraštyje.

— Na žinoma, žinoma, — atsiliepė Feračinis, supratingai linkčiodamas. — O kas gi atsitiko taviškiams? Rodos, minėjai, kad jūs su Džefu likote vienu du?

— Mama vieną žiemą persidirbo lauke ir susigavo tuberkuliozę, — atsakė Dženetė. — Pinigų vaistams mes neturėjome, ir 1933-aisiais ji mirė, — kalbėjo ji dalykiškai, jos balse nesijautė nė lašo kartėlio ar gailesčio sau. — Tada tėtis parsiuntė mudu su Džefu į Niujorką ir įkurdino pas savo pusbrolį Steną, advokatą, ir jo žmoną. Pats gi patraukė į Vakarus. Sklido gandai, kad Kalifornijoje bei Oregone galima susirasti darbo. Jis tvirtino, kad pasiims mus pas save, kai tik įsitaisys, tačiau iš jo tegavome vos porą laiškų, su viduje įdėtais keliais doleriais. — Dženetė gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. — Ir vis dėlto, manau, tai reiškia, kad jis mūsų neužmiršo. Paskutinioji žinia apie jį pasiekė mus prieš metus — jis tvirtino, esą, įsidarbinęs San Francisko firmai priklausančiame krovinvežyje, plaukiojančiame į Japoniją bei panašias vietas.

— O kas gi nutiko tajam Stenui ir jo žmonai? — paklausė Feračinis.

— A, jie vis dar sveiki ir gyvi. Įsigijo tą didžiulį namą, kuriame visą amžių ir pragyveno. Tačiau, kai žlugo Steno brolio verslas Džersyje, o dar vieną pusbrolį Fordas atleido iš darbo Mičigane, visi jie užgriuvo ten su šeimomis — septyniuose kambariuose su viena vonia įsikūrė dvylika žmonių. Šitaip ir pragyvenome bent porą metų. Maitinomės viena triušiena, o visos viltys buvo sudėtos į tai, kad kas nors galbūt gaus nuolatinį darbą, tačiau įsidarbinti paprastai pavykdavo vos keliems mėnesiams. Taigi, kai Džefas — o jis tikras šaunuolis — laimėjo tą stipendiją Kolumbijos universitete, o aš įsidarbinau „Vaivorykštėje”…

— Vaivorykštėje? — perklausė Feračinis.

— Nagi, juk tai Makso baras — „Vaivorykštės juosta”. Mes gi iš ten ir važiuojame, ar jau nebeprisimeni?

— Ak, taip, žinoma…

— Šiaip ar taip, Maksas, kažkokių savo pažįstamų padedamas, surado mums butą. Jis yra vos per porą kvartalų nuo Kolumbijos universiteto, taigi, Džefas apie nieką geresnio nė svajoti negalėtų. O ir man kur kas paprasčiau pasiekti savo darbą mieste. Be dainavimo, dienomis aš dar dirbu parduotuvėje, bet šiandien man išeiginė.

— Maksas surado jums butą? — Kesidžio balse nuskambėjo nuostaba.

— Nagi, retsykiais jis pakelia triukšmą dėl niekų, bet iš esmės jis — puikus žmogus, — atsakė Dženetė.

Butas buvo viršutiniame apšepusio triaukščio išnuomojamo pastato akmenimis išmūrytu fasadu aukšte, kažkur tarp Septintosios ir Šv. Nikolo aveniu, į pietus nuo 116-osios gatvės, ispanų Harlemo pakraštyje. Ant virvių, kurių galai jungė priešingose gatvės pusėse stovinčius namus, virš mažyčių, aukštomis sienomis aprėmintų kiemelių džiūvo skalbiniai. Čia buvo gausybė vaikų bei šunų, mėtėsi devynios galybės sulamdytų skardinių.

Viršutinioji laiptų aikštelė buvo gerokai aptrupėjusi ir skendėjo visiškoje tamsoje, tačiau pats butas, nors ir užgrūstas gremėzdiškais baldais, skirtais kur kas erdvesniems tų laikų, kai drauge gyvendavo būrys tarnų, namams, buvo šiltas, švarus ir tinkamai apšviestas. Butą sudarė du kambariai ir mažytė virtuvėlė, jį puošė linksmų spalvų užuolaidos bei draperijos. Čia buvo gausu visokių suvenyrų bei įvairiausių niekučių, keletas įrėmintų šeimos fotografijų, o ant sienų buvo prismaigstyta iš šokolado dėžučių dangtelių iškarpytų paveikslėlių su kalnų, gėlių bei ežerų vaizdais — visa tai, žinoma, buvo moteriškos Dženetės rankos prisilietimo rezultatas.

Durys iš laiptų aikštelės vedė tiesiog į pirmąjį kambarį. Atvykėliai aptiko Džefą besėdintį už stalo, užimančio visą kambario vidurį, ir besirausiantį krūvoje įrankių, suverstų aplink pusiau išardytą tosterį. Buvo įjungtas radijas, kaip tik tuo momentu, kai įėjo svečiai, per „79 Ilgesingus Prisiminimus” Molė klykė: „Tik neatverk šitų durų, Makgi!”, jai antrino kurtinantis dundėjimas, žvangėjimas ir griaudėjimas.

Džefas iš tiesų priminė klasikinį studentą. Jis buvo laibas, beveik vien kaulai ir oda, ant kaktos draikėsi neklusni plaukų sruoga, o blyškų, pelėdą kiek primenantį veidą dengė akiniai storais rėmeliais. Jis vilkėjo berankovį megztinį virš languotų marškinių, gerokai nutrintas velvetines kelnes ir brezentinius batelius. Lentynos už jo buvo kimšte prikimštos knygų bei netvarkingai sugrūstų popierių, sienos nukabinėtos kažkokiomis mokslinėmis diagramomis bei lentelėmis, sąvaržėlėmis su popierių pluoštais, be to, čia buvo Niujorko žemėlapis, keletas iš žurnalų išplėštų paveikslėlių su lėktuvais ir karinio laivo fotografija. Sujaukta patalynė ant kušetės prie pat lango aiškiai rodė, kur Džefas miega. Antrasis kambarys, esantis už durų pirmojo gilumoje, priklausė Dženetei.

— Džefai, štai čia yra Haris, o šis — Kesidis, — supažindino juos Dženetė. — Tie patys vaikinai, apie kuriuos užsiminiau tau šįryt — tie, kuriuos mudvi su Emi susitikome praėjusią naktį. Kai sugrįžau, juodu vis dar tebemirko pas Maksą, taigi, pasikviečiau juos namo šio bei to užkąsti. Vaikinai, tai — Džefas.

— Sveiki, — bejausmiu balsu ištarė Džefas. Jo veidas neišdavė jokios aiškesnės reakcijos. Dženetė nusivilko paltą ir šmurkštelėjo į gretimą kambarį. Kelias sekundes tvyrojo tyla. Kesidis dėbtelėjo į stalą ir nutaisė tragišką grimasą.

— Gal ką nors nusimanai apie tosterius? — paklausė Džefas.

— Tik tiek, kad būdami viename gabale jie veikia kur kas geriau, — atsakė Kesidis. Džefas abejingai linktelėjo.

— Man regis, mums sakė, kad tu — chemikas? — pasitikslino Kesidis.

— Na, kol kas aš dar esu niekas. O ką? Bene nutuoki ką nors apie chemiją?

— Tiesą sakant, ne. Žinau tik tiek, kad, norėdamas pakalbėti apie cukrų bei druską, turi išmokti užsienio kalbą.

— O, buvau ir užmiršęs… — Džefas pasuko galvą ir šūktelėjo pravirų durų, už kurių dingo Dženetė, link: — Buvo pasibaigę cukrus, pienas ir duona. Paėmiau pusę dolerio ir nubėgau į kampinę parduotuvę. Grąža konservų dėžutėje.

Dženetė sugrįžo į pirmąjį kambarį.

— Ačiū. Išvadavai mane nuo kelionės laiptais žemyn aukštyn. Dabar gal dar galėtum pašalinti nuo stalo visą šią krūvą, kol aš išvirsiu kavos ir imsiuos ruošti pusryčius.

Valgydami jie šnekučiavosi apie filmus, muzikos šlagerius bei kai kuriuos žmones, kurie lankydavosi „Vaivorykštės juostoje”. Džefo nuomonė apie tuos jų, kuriuos jam teko sutikti, buvo visai nekokia, jis be jokių skrupulų išvadino juos veltėdžiais — matyt, kaip tik dėl šitos priežasties jis gan šaltai sutiko Feračinį ir Kesidį. Feračinis užklausė Džefo, ar, baigęs universitetą, šis ketinąs specializuotis kurioje nors konkrečioje chemijos srityje. Valandėlę pasvarstęs, Džefas paklausė:

— Ar esi ką nors girdėjęs apie atomo fiziką?

Feračinis mostelėjo ranka. Tai turėjo reikšti maždaug štai ką: ir pats žinai, kaip ten būna.

— Truputį, — atsakė jis.

— Per pastaruosius dešimt metų šioje srityje atrasta keletas iš tiesų stulbinančių dalykų, — kalbėjo Džefas. — Šiaip ar taip, bent jau teoriškai iš mažyčio kai kurių medžiagų kiekio turėtų būti įmanoma gauti tiek energijos, kad jos lengvai pakaktų aprūpinti visą pasaulį — tūkstančius kartų daugiau nei, pavyzdžiui, iš benzino. — Jis atsargiai dirstelėjo į Feračinį. — Ar tau tai skamba kaip tikra beprotybė?

Feračinis iš paskutiniųjų pasistengė suteikti savo veidui tik vos vos nepatiklią išraišką.

— Ką gi, manau, nėra nieko išties neįmanomo, kol kas nors akivaizdžiai to neįrodo… ir tai tik tol, kol kas nors kitas paprasčiausiai neima ir nepadaro, — atsakė jis. — Juk argi daugybė šaunuolių, kuriems verčiau reikėjo patylėti, net apsiputoję visiems ne tvirtino, kad garo variklis neveiks, o lėktuvai neskris — ir taip toliau, ir panašiai?

Kitoje stalo pusėje sėdįs Kesidis linktelėjo.

— Visai teisingai. Jei būtinai reiktų, manau, drąsiai statyčiau kad ir nemažą sumą už vaikinus, tokius kaip Džefas, kuriančius atominį benziną, ar kaip tai vadinasi, ir už tai, kad tas jų kūrinys ilgainiui subrandins vaisių.

Regis, Džefą toks atsakymas gerokai padrąsino.

— O jūsų mąstymas toli gražu ne toks ribotas, kaip daugumos tų žmonių, — pripažino jis.

Kesidis gūžtelėjo pečiais ir kilniai numojo ranka.

— Žinai, tuose klubuose retsykiais gali sutikti ne vien veltėdžių ir peštukų. Pasitaiko susidurti ir su vienu kitu protingu žmogumi — šitaip tam tikra prasme palaikomas lygis, jei supranti, ką noriu tuo pasakyti.

Džefas šyptelėjo Dženetei ir netikėtai atsipalaidavo.

— Gal šitie du ir išties šaunūs vyrukai, — pasakė jai. — Žinai, sese, man regis, tavo skonis palengva vis taisosi. Galbūt tu dar netgi turi vilties.

— Labai malonu tai girdėti, Džefai, — atsakė ji.

Džefas vėl atsigręžė į Feračinį bei Kesidį.

— Visai neseniai mes Kolumbijos universitete sulaukėme vieno iš tiesų rimto atomo chemijos autoriteto, — pasigyrė jis. — Jam teko bėgti iš Italijos, nes jo žmona žydė. Enrikas Fermis jo vardas. Gal esate ką nors girdėję apie jį?

Feračinis suraukė antakius. Vardas tikrai buvo jam girdėtas, dėl to nėmaž neabejojo. Ar tik Fermis nebuvo susijęs su karštligiška Jungtinių Valstijų programa visas jėgas skirti atominės bombos kūrimui penktojo dešimtmečio pradžioje, dar prieš Feračiniui gimstant? Ši programa Amerikoje buvo pradėta po to, kai Vokietija pribloškė visą pasaulį netikėtai įsigydama atominę bombą 1942-aisiais, tai yra, antraisiais metais nuo invazijos į Rusiją pradžios. Amerikiečiai suspėjo kaip tik laiku, ir šitaip gavo dvidešimt metų atokvėpio.

Iki penktojo dešimtmečio pabaigos visos Ašies valstybių pajėgos buvo skirtos galutinai išvalyti ir padalyti Sovietų imperiją, apgyvendinti naujas teritorijas ir paskirti savo administracijas. O paskui Artimuosiuose Rytuose bei Vakarų Azijoje pratrūko antinacistiniai musulmonų maištai — ši aplinkybė ir suteikė Amerikai progą sėkmingai užlopyti savo technologines skyles ir sukurti veikiančią bombą. Tokiu būdu neišvengiamas greitas Šiaurės Amerikos užpuolimas buvo bent jau atidėtas. Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje Ašies valstybės visą dėmesį sutelkė į pietus, į Afriką, sėdamos visus nacistų valdžiai įprastus siaubus ir vykdydamos negailestingą juodaodžių čiabuvių genocidą, tokiu būdu purendamos dirvą kolonijinėms fašistinės Italijos bei Ispanijos imperijoms.

Kol Kesidis tebeplepėjo su Džefu bei Dženete apie stipendijas ir darbo perspektyvas, Feračinis sėdėjo atsilošęs kėdėje, žvilgsniu klajodamas už lango dunksančiais Manheteno stogais. Draugų balsai kažkur nutolo, Feračinis pasijuto bemąstąs apie pačią misiją ir savo vietą joje.

Amerikiečių atominė bomba tapo realybe tik 1951-ųjų pabaigoje. Vokiečiai gi savo ruožtu numetė pirmąsias atomines bombas ant Rusijos 1942-ųjų liepą. Tad kaipgi Kenedis su visa savo komanda, likę 1975-uosiuose ir nekantriai laukiantys, kada bus užbaigti dvipusio ryšio sugrįžimo vartai, kaipgi jie galėjo tikėtis, kad pavyks sustabdyti Hitlerį, priverčiant Angliją bei Prancūziją, jeigu įmanoma, nesudėti ginklų ir įtraukiant į karą Jungtines Valstijas? Mėginant sunaikinti nacistus dabar, kai Amerikos atominės bombos laukti teks dar ištisus dvylika metų, rezultatas įmanomas tik vienas — Amerika bus visiškai nušluotą nuo žemės paviršiaus drauge su Sovietų Sąjunga. Vienintelė logiška išeitis, kurią Feračinis įstengė sugalvoti, buvo tokia: matyt, Kenedis ketina iš 1975-ųjų pasiųsti Vakarams atominių bombų ir tokiu būdu sulyginti jėgas. Tačiau tada, jei abi pusės būtų aprūpintos skirtingų ateičių ginkluote, viskas, be jokios abejonės, baigtųsi tiktai visuotiniu nuniokojimu.

Žinoma, įmanomas ir kitas variantas: galbūt jau dabar kažkas daroma, kad nacistai taip ir neįsigytų savosios atominės bombos.

Savaime suprantamais saugumo sumetimais, konkretus vaidmuo, kurį „Protėjo” operacijoje turėjo atlikti majoro Voreno vadovaujamas kariškių kontingentas, niekad nebuvo atskleistas. Buvo tvirtinama, esą, kariškiai privalo užtikrinti sugrįžimo vartų montavimo darbų saugumą. Tačiau niekas nė nemanė tikėti, kad tuo kariškių užduotis ir apsiriboja. Dar apmokymų Tularozoje metu grupės nariai pastebėjo, kad visi Specialiųjų Operacijų kariai jau buvo vykdę įvairias slaptas užduotis, visi jie jau patyrę, ką reiškia veikti pogrindyje nacistų užgrobtoje Europoje, be to, kas užvis keisčiausia, visi jie su kokia nors užduotimi jau buvo atlikę bent po vieną žygį į Leipcigo apylinkes Vokietijoje, maždaug per šimtą su trupučių mylių į pietvakarius nuo Berlyno. Visų šių aplinkybių išties pernelyg daug, kad dar galėtum įtarti jas esant atsitiktinėmis.

Be to, Feračinis labai gerai žinojo, kad ten, kur nagus prikiša Vinsleidas, niekas ir niekad neįvyksta atsitiktinai.